Analize 1

Analiz e aliems
Vytautas Kazakeviius 2011 m. rugpju io 23 d.
ii
Pratarm e
i knyga skirta Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto statistikos ir matematikos bei informatikos mokymo specialybiu 1 ir 2 kurso studentams. Analiz es kurs min etu specialybiu studentams a skaitau nuo 2000 metu . 2002 metais surinkau kompiuteriu ir i d ejau i Internet savo paskaitu konspektus. 2004 metais juos gan stipriai pakeiiau, bet d estymo stilius iliko labai glaustas. Prie 2006 mokslo metu pradi dar kart juos periu ejau ir par maiau, kad taisyti beveik nebereikia. Tod el nusprendiau parayti ipl estini konspektu variant. Anksiau raydamas konspektus stengdavausi vieno semestro mediag sutalpinti i 6070 puslapiu . Nor ejosi, kad studentai matytu , jog mokytis reikia ne tiek jau daug. Taiau rezultatai mane nuvyl e: nepavyko pasiekti, kad didesn e dalis studentu suprastu teoremu ir smulkesniu teiginiu i rodymus. Tod el dabar leisiu odiamas lietis laisvai, nebeiu edamas i puslapiu skaiiu . r Jei pavyks, knyga tur etu prasipl esti 45 kartus. Ankstesni ji knygos variant paliksiu Internete, kad bu tu galima pasirinkti labiau patinkanti d estymo stiliu . Knyg tur etu sudaryti keturios dalys. Pirmosios dvi, I vadas i analiz ir Vienmat e analiz e, apima pirmu mokslo metu kurs. Paprastai rudens semestr a ubaigiu skyriumi apie ivestines, o pavasario semestre id estau likusius tris antrosios dalies skyrius. Treia dalis, Daugiamat e analiz e, apims antru ju mokslo metu mediag. Statistikos specialyb es studentams analiz es kursas skaitomas dar ir penkt semestr; tam skirta ketvirtoji knygos dalis Kompleksin e analiz e. Per egzaminus a duodu triju ru uduotis: iu 1) atlikti pratim; 2) papasakoti koki nors teorini klausim; 3) paaikinti duot teoremos i rodym. Paprastai per egzamin bu es), 4 na 4 pratimai (kiekvienas 0.5 tako vert teoriniai klausimai (kiekvienas po 0.5 tako) ir 1 teorema (dar 2 takai). Prie surinktu taku pridedami takai, surinkti per pratybas (iki 4 taku u iii
iv kontrolinius darbus). Pratimai n era inomi i anksto, taiau inoma, kokiu tipu jie gali bu ti. Norint pasiruoti sprsti tokias uduotis, reiktu periu eti ioje knygoje atr liktus pratimus ir isprsti kiekvieno skyriaus gale esanius udavinius. Kai kurie i ju paimti i jau buvusiu egzaminu uduoiu . Prie toki udavini a skliaustuose paraiau, kuriais mokslo metais ji reik ejo padaryti. Teoriniu klausimu sraas inomas i anksto; taigi i principo i manoma per egzamin juos nusirayti. Visgi viliuosi, kad ta galimybe s ekmingai pasinaudojo tik neymi studentu dalis. ioje knygoje kiekvienas teorinis klausimas uima vien paragraf (paragrafu ribas galima nustatyti pagal pariebintu riftu surinktus ju pavadinimus). A stengsiuosi specialiai prapl esti kiekvien paragraf, kad priversiau besiruoianius egzaminui studentus atsirinkti esminius dalykus. Teoremu sraas taip pat inomas i anksto tai tie teiginiai, kurie ioje knygoje ir yra pavadinti teoremomis. Studentai per egzamin gauna vien teorem kartu su jos i rodymu. Taiau i rodymas bu na ymiai trumpesnis u pateiktji ioje knygoje (nors jokiu esminiu dalyku a nepraleidiu). Kartu duodu ir kelet kontroliniu klausimu , kuriu tikslas isiaikinti, ar studentai suprato t i rodym. I anksto n era inoma, nei kaip atrodys koncentruotas i rodymas, nei kokie bus kontroliniai klausimai. Tod el, mano galva, nusirayti ia nei manoma. Teorij knygoje vystau nuosekliai. Pradin es svokos, kurias laikau inomomis yra skaiiai, sryis < ir aritmetiniai veiksmai: sud etis, atimtis, daugyba, dalyba. Laikau, kad studentai ino ir pagrindines iu objektu savybes. Visos kitos svokos grietai apibr eiamos, o ju savyb es grietai i rodomos. Kartais, nor edamas paaikinti koki nors nauj dalyk, panaudoju svokas, kurios bus apibr etos v eliau. Tokiais atvejais atitinkam teksto dali surenku maesniu riftu. Min eta taisykl e negalioja pratimams ir udaviniams. ia visas tekstas yra vienodo dydio. enklas knygoje ym es i rodymo pabaig. Tikiuosi, kad visada bus aiku, koks teiginys buvo i rodomas ir kur yra to i rodymo pradia.
Turinys
Pratarm e iii
I vadas i analiz
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
1
3 3 5 13 15 19 21 21 26 28 34 35 35 39 45 55 59 59 67 80 87 94
1 Teiginiai 1.1 Teiginiai ir formul es 1.2 Login es operacijos . 1.3 Kvantoriai . . . . . 1.4 Neiginys . . . . . . 1.5 Udaviniai . . . . .
2 Aib es 2.1 Aib es ir ju elementai 2.2 Aibiu lyginimas . . . 2.3 Veiksmai su aib emis 2.4 Udaviniai . . . . . .
3 eimos 3.1 Bendrosios inios . . . . . 3.2 Aibiu eimos . . . . . . . . 3.3 Skaiiu sumos ir sandaugos 3.4 Udaviniai . . . . . . . . .
4 Funkcijos 4.1 Pagrindin es inios apie funkcijas 4.2 Veiksmai su funkcijomis . . . . 4.3 Binominiai koecientai . . . . . 4.4 Skaiios aib es . . . . . . . . . . 4.5 Udaviniai . . . . . . . . . . . . v
vi 5 Matematikos pagrindai 5.1 Aibiu teorijos aksiomatika 5.2 Nat uralieji skaiiai . . . . 5.3 Baigtin es aib es . . . . . . 5.4 Neneigiami skaiiai . . . . 5.5 Realieji skaiiai . . . . . .
TURINYS 99 99 109 120 124 144
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
. . . . .
II
Vienmat e analiz e
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
153
. . . . . 155 155 163 172 189 208
6 Ribos 6.1 Aplinkos . . . . . . . . . . 6.2 Ribos . . . . . . . . . . . . 6.3 Ribu skaiiavimo taisykl es 6.4 Asimptotiniai sryiai . . . 6.5 Udaviniai . . . . . . . . .
7 Skaiiu ties es pilnatis 7.1 Tikslieji aibiu r eiai . . . . . 7.2 Dalin es ribos . . . . . . . . 7.3 Funkcijos, tolydios intervale 7.4 Udaviniai . . . . . . . . . .
213 . 213 . 228 . 241 . 254 257 . 257 . 267 . 278 . 282 285 . 285 . 295 . 300 . 311 . 317 . 323 . . . . 325 325 331 337 346
8 Ivestin e 8.1 Ivestiniu skaiiavimo taisykl es . . 8.2 Lagrano teorema ir jos taikymai 8.3 Auktesniu eiliu ivestin es . . . . 8.4 Udaviniai . . . . . . . . . . . . .
9 Integralas 9.1 Apibr eimas . . . . . . . . . . . . . . . . . 9.2 Integralo savyb es . . . . . . . . . . . . . . 9.3 Tolydiu funkciju integravimas . . . . . . . 9.4 Kintamojo keitimas ir integravimas dalimis 9.5 Netiesioginiai integralai . . . . . . . . . . . 9.6 Udaviniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10 Sumavimo teorija 10.1 Eilut es . . . . . . . . . . . . . . 10.2 Eiluiu konvergavimo poymiai 10.3 Laipsnin es eilut es . . . . . . . . 10.4 Neneigiamu skaiiu sumos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
TURINYS
vii
10.5 Bet kokio enklo skaiiu sumos . . . . . . . . . . . . . . . . . . 351 10.6 Udaviniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 358 11 Elementariosios funkcijos 11.1 Laipsnin es ir rodiklin es funkcijos . 11.2 Trigonometrin es funkcijos . . . . 11.3 Apytikslis skaiiavimas . . . . . . 11.4 Stirlingo formul e . . . . . . . . . 11.5 Udaviniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 361 361 369 379 384 387
III
Daugiamat e analiz e
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
389
. . . . . . . . . . . . . 391 391 409 421 432 446 459 468 471 471 486 495 506 513 518
12 Tiesin e ir politiesin e algebra 12.1 Tiesin es erdv es ir operatoriai 12.2 Matricu algebra . . . . . . . 12.3 Euklidin es erdv es . . . . . . 12.4 Politiesin es funkcijos . . . . 12.5 Polivektoriai . . . . . . . . . 12.6 Determinantu teorija . . . . 12.7 Udaviniai . . . . . . . . . . 13 Metrin es erdv es 13.1 Metrin es erdv es . . 13.2 Ribos . . . . . . . . 13.3 Tolydumas . . . . . 13.4 Metrin es svokos 13.5 Kompaktikos aib es 13.6 Udaviniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
14 Diferencialinis skaiiavimas 14.1 Baigtiniamat es erdv es . . 14.2 Ivestin e . . . . . . . . . . 14.3 Ivestiniu savyb es . . . . . 14.4 Auktesniu eiliu ivestin es 14.5 Udaviniai . . . . . . . . . 15 Matas ir integralas 15.1 Maios aib es . . . 15.2 Borelio aib es . . . 15.3 Matai . . . . . . 15.4 Maios funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
521 . 521 . 539 . 553 . 567 . 582 . . . . 585 585 595 602 615
viii 15.5 15.6 15.7 15.8 15.9 Integralas . . . . . . . . . . . . Integralu skaiiavimas . . . . . Vektoriniu funkciju integravimas Matu sandaugos . . . . . . . . . Udaviniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
TURINYS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 622 644 659 669 688
IV
Analiz e paviriuose
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
691
. . . . 693 693 699 718 727
16 Paviriai 16.1 Apibr eimas . . . . . 16.2 Pavyzdiai . . . . . . 16.3 Liestin es ir normal es 16.4 Udaviniai . . . . . .
17 Integravimas paviriuose 17.1 Hausdorfo matai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17.2 Integravimas Hausdorfo matu atvilgiu . . . . . . . . . . . . 17.3 Plotu ir t uriu skaiiavimo pavyzdiai . . . . . . . . . . . . .
729 . 729 . 739 . 748
18 Diferencialiniu formu integravimas 759 18.1 Diferencialin es formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 759 18.2 Formu integravimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 772 18.3 Stokso teorema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 784
Kompleksine analiz e
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
803
. . . . . 805 805 818 826 839 847
19 Kompleksiniai skaiiai ir funkcijos 19.1 Kompleksiniai skaiiai . . . . . . 19.2 Sumavimo teorija . . . . . . . . . 19.3 Kompleksin es funkcijos . . . . . . 19.4 Analizin es funkcijos . . . . . . . . 19.5 Udaviniai . . . . . . . . . . . . .
20 Analizin es funkcijos 20.1 Pagrindin es teoremos . . . . . . . . 20.2 Elementariosios funkcijos . . . . . . 20.3 Reziduumu teorema ir jos taikymai 20.4 Udaviniai . . . . . . . . . . . . . .
849 . 849 . 857 . 875 . 900
I dalis I vadas i analiz
1 skyrius Teiginiai
1.1 Teiginiai ir formul es
Pavyzdiai. Pradia visada sunki. Tik paraius skyrelio pavadinim, man ikilo klausimas, kas yra teiginys. Ar tai kakoks uraas popieriuje, ar kakokie skambantys ausyje odiai, ar kakoks abstraktus dalykas, kuri tas uraas ar tie odiai tik bando pavaizduoti? Gal metus pragyvens kokioje nors oloje, atsiskyrs nuo pasaulio, ir rasiau atsakym i i klausim, bet gaila laiko. Tod el nebesuksiu galvos ir teiginiu vadinsiu jo ura popieriuje. Taiau tur esiu mintyje, kad tas pats teiginys gali bu ti uraytas keliais bu dais. tai keli matematiniu teiginiu pavyzdiai: 0 < 1; 2 + 2 = 4; x + 2 < 2x; 2 jei x = 1, tai arba x = 1, arba x = 1; egzistuoja toks x, kad x2 = 2; nelygyb galima dauginti i teigiamo skaiiaus. (1.1) (1.2) (1.3) (1.4) (1.5) (1.6)
Matome, kad vieni teiginiai uraomi, naudojant vien matematinius simbolius ((1.1)(1.3)), kiti vien natu ralios kalbos odius ((1.6)), dar kiti ir simbolius, ir normalius odius. Formul es. Teiginio ura vien matematiniais simboliais vadinsiu formule. Taigi (1.1)(1.3) yra formuliu pavyzdiai. Formule galima urayti bet kuri matematini teigini ; reikia tik tur eti pakankamai simboliu normalios kalbos 3
1 SKYRIUS. TEIGINIAI
odiams pakeisti. Pavyzdiui, (1.5) teiginys uraomas tokia formule: x x2 = 2. ia simbolis pakeiia odi egzistuoja. (Tiksliau, x pakeiia vis konstrukcij egzistuoja toks x, kad.) Kita danai pasitaikanti konstrukcija jei . . . , tai . . . keiiama simboliu . Pavyzdiui, (1.4) teiginys uraomas tokia formule: x2 = 1 (x = 1 arba x = 1). Tokiame urae dar liko vienas lietuvikas odis arba. Kartais jis pakeiiamas simboliu , ir tada formul e atrodo taip: x2 = 1 (x = 1 x = 1) Bet man tai nepatinka, ir tokiais atvejais a visada raau odi arba. O kad tur eiau teis savo ura pavadinti formule, tiesiog i sivaizduoju, kad arba taip pat yra matematinis simbolis. Uraant teigini formule, pasidaro aikesn e to teiginio prasm e. Panagrin ekime, pavyzdiui, (1.6) teigini . K reikia odis galima? Argi nugrius dangus, jei nelygyb padauginsim i neigiamo skaiiaus? Teisingas atsakymas toks: jei abi teisingos nelygyb es puses padauginsime i teigiamo skaiiaus, tai v el gausime teising nelygyb. Kitaip tariant, jei x < y , o a > 0, tai ax < ay . O toki teigini jau nesunku urayti formule, panaudojus enkl: (x < y, a > 0) ax < ay. Gal bu e ir n era aikesn e u (1.6) teigini . Taiau bandymas t t, i formul teigini urayti formule tikrai buvo naudingas: tai privert e mus pagalvoti ir suprasti, k tas teiginys reikia. Teisingos ir klaidingos formul es. Jei formul eje n era kintamu ju , tai ja uraytas teiginys yra arba teisingas, arba klaidingas. Paprastai sakome, kad teisinga arba klaidinga yra pati formul e. Pavyzdiui, (1.1) formul e yra teisinga, o (1.2) formul e klaidinga. Jei formul eje yra kintamu ju , tai su vienomis ju reikm emis formul e gali bu e teisinga ti teisinga, o su kitomis klaidinga. Pavyzdiui, (1.3) formul su x = 3, nes 3 + 2 < 2 3.
OPERACIJOS 1.2. LOGINES Kita vertus, ji klaidinga su x = 2, nes
Jei mes uraome koki nors teigini , daniausiai norime pasakyti, kad jis visada teisingas (t.y. teisingas su visomis kintamu ju reikm emis). Jei mu panekovas su mumis nesutinka, jis turi duoti kontrpavyzdi rinkini su kintamu ju reikmiu , su kuriomis teiginys neteisingas. 1.1 pratimas. Ar duota formul e visada teisinga? Jei ne, duokite kontrpavyzdi . II. x + y < xy . Sprendimas. I. Taip. II. Ne. Formul e klaidinga, kai, pavyzdiui, x = 2, y = 0. Paaikinimas. Kaip jau min ejau pratarm eje, knygos pratimai yra tokio pat tipo, kaip pratimai, duodami per egzamin. Knygoje a duodu toki pratimo sprendim, kuris per egzamin bu tu i vertintas maksimaliu taku skaiiumi. Taigi gavus per egzamin 1.1 pratimo I uduoti , visikai pakanka atsakyti vienu odiu taip. Taiau jei noriu bu ti garantuotas, kad atsakymas tikrai teisingas, turiu t i rodyti sau paiam. Tod el be atsakymo kur nors (gal juodratyje, gal varratyje, o gal tik galvoje) tur etu bu ti ir sprendimas: x2 > x 1; x2 x + 1 > 0; D = 1 4 1 = 3 < 0; x R. I. x2 > x 1.
(2) + 2 < 2 (2).
is sprendimas nebu vertinamas. Jei nor eiau matyti ir ji , formuluodamas tu uduoti priduriau papildom sakini . Pavyzdiui, Atsakym pagri skite ar k nors panaaus. Toliau knygoje po pratimo esanioje sekcijoje Sprendimas a uraysiu tik vertinamj sprendimo dali . Jei nor esiu k nors papildomai paaikinti, pridursiu sekcij Paaikinimai.
1.2
Login es operacijos
Sud etin es formul es. Paras tarp dvieju formuliu A ir B papildom enkl, gaunu keturias naujas formules: A B, (1.7)
6 A 1 1 0 0 B 1 0 1 0 AB 1 0 1 1 A B 1 0 0 1
1 SKYRIUS. TEIGINIAI A ir B 1 0 0 0 A arba B 1 1 1 0
1.1 lentel e. Loginiu jungiu prasm e A B, A ir B, A arba B. (1.8) (1.9) (1.10)
odius ir ir arba a laikau matematiniais simboliais. Vietoje arba kartais raomas simbolis , o vietoje ir simbolis arba &, bet a to nem egstu. Taiau vietoje ir a danai raau kableli , o kartais jungtuk o arba bet. enklai , , ir ir arba ymi tam tikras binarines operacijas, kuriomis i dvieju formuliu gaunama treioji. Panaiai + enklas ymi skaiiu sud eti , o sud etis yra tam tikra operacija, kuria i dvieju skaiiu gaunamas naujas skaiius tu dvieju skaiiu suma. Norint pasakyti, teisinga ar klaidinga kokia nors (1.7)(1.10) pavidalo formul e, pakanka inoti, teisingos ar klaidingos jos sudedamosios dalys A ir B. Sud etiniu formuliu teisingumas nustatomas pagal 1.1 lentel, kurioje 1 reikia teisinga, o 0 klaidinga. Implikacija. (1.7) formul e vadinama implikacija. Ji skaitoma jei A, tai B arba i A iplaukia B. Pavyzdiui, formul e reikia, kad jei x > 1, tai x2 > x. A formul e vadinama (1.7) implikacijos prielaida, o B formul e ivada. I lentel es matyti, kad implikacija klaidinga tik vienu atveju kai jos prielaida teisinga, o ivada klaidinga. Taigi i teisingos prielaidos turi iplaukti teisinga ivada, o i klaidingos prielaidos gali iplaukti bet kas. Galima pasakyti ir kitaip: impplikacija teisinga, kai arba teisinga jos ivada, arba klaidinga prielaida. x > 1 x2 > x
OPERACIJOS 1.2. LOGINES Panagrin ekime toki formul: Ji x < y x2 < y 2. teisinga, kai x = 1, y = 2 (nes teisinga ivada: 1 < 4);
Kadangi parayta formul e teisinga ne visada, galima sakyti, kad i x < y apskritai neiplaukia x2 < y 2 . Nor edami i rodyti (1.7) implikacij, paprastai darome prielaid, kad A formul e teisinga, ir i sitikiname, kad tada teisinga ir B. Jei A klaidinga, tai implikacija automatikai teisinga; tod el io atvejo nagrin eti nereikia. Kartais i rodin ejame kitu bu du: darome prielaid, kad B klaidinga, ir i sitikiname, kad tada ir A klaidinga. Jei B teisinga, implikacija teisinga automatikai; tod el io atvejo nagrin eti nereikia. Ekvivalencija. Formul e (1.8) vadinama ekvivalencija. Ji skaitoma A tada ir tik tada, kai B. I lentel es matyti, kad (1.8) formul e teisinga dviem atvejais: 1) kai abi A ir B formul es teisingos; 2) kai abi jos klaidingos. Kitais dviem atvejais ekvivalencija yra klaidinga. Pavyzdiui, formul e x > 0 x2 > 0 teisinga, kai x = 0 (abi formul es klaidingos: 0 > 0);
klaidinga, kai x = 2, y = 1 (prielaida teisinga, o ivada klaidinga: 2 < 1, bet 4 < 1).
teisinga, kai x = 3, y = 1 (klaidinga prielaida: 3 < 1);
teisinga, kai x = 2 (abi formul es teisingos: 2 > 0 ir 4 > 0);
(1.8) formul paprastai i rodin ejame dviem ingsniais: 1) i pradiu darome prielaid, kad A teisinga, ir i sitikiname, kad tada ir B teisinga; 2) po to darome prielaid, kad B teisinga, ir i sitikiname, kad tada ir A teisinga (arba darome prielaid, kad A klaidinga, ir i sitikiname, kad tada ir B klaidinga). Taigi pirmu ingsniu i rodome, kad teisinga A B implikacija, o antruoju kad teisinga B A.
klaidinga, kai x = 1 (kair e formul e teisinga, o deinioji klaidinga: 1 < 0, bet 1 > 0).
Konjunkcija. (1.9) formul e vadinama konjunkcija. Ji teisinga, kai teisinga tiek A, tiek B formul e. Kitais trim atvejais konjunkcija yra klaidinga. Pavyzdiui, formul e x = 2 ir x > 1 teisinga, kai x = 3 (nes 3 = 2 ir 3 > 1); klaidinga, kai x = 0 (nes 0 > 1); klaidinga, kai x = 2 (nes 2 = 2). Nor edami i rodyti (1.9) formul, i pradiu i rodome A, o po to B. Dizjunkcija. (1.10) formul e vadinama dizjunkcija. Ji teisinga, kai teisinga bent viena i A ir B formuliu (t.y. teisinga arba viena, arba kita, arba abi). Pavyzdiui, formul e x < 1 arba x2 > 2x teisinga, kai x = 4 (nes 16 > 8); teisinga, kai x = 1 (nes 1 < 1); klaidinga, kai x = 1 (abi pus es klaidingos: 1 < 1 ir 1 > 2). Nor edami i rodyti (1.10) formul, darome prielaid, kad A klaidinga, ir i sitikiname, kad tada teisinga B. Jei A teisinga, dizjunkcija teisinga automatikai; tod el io atvejo nagrin eti nereikia. Veiksmu tvarka. Atliekant aritmetinius veiksmus, i pradiu atliekama daugyba ir dalyba, o po to sud etis ir atimtis. Toks susitarimas leidia aritmetiniuose reikiniuose sumainti skliaustu skaiiu . Pavyzdiui, reikinys 23+5 suprantamas kaip (2 3) + 5 ir lygus 11. D el tos paios prieasties nustatyti skirtingi prioritetai ir login ems operacijoms: pirma atliekama konjunkcija, po to dizjunkcija, po to implikacija ir galiausiai ekvivalencija. Taigi formul e x > 1, x = 2 arba x < 0 suprantama kaip (x > 1, x = 2) arba x < 0;
OPERACIJOS 1.2. LOGINES formul e reikia o reikia (x x2 = 1 x = 1 arba x = 1 x2 = 1 (x = 1 arba x = 1), x yz yz y x y ) x z z.
Jei atrodo, kad apraytu taisykliu yra iek tiek per daug, jaudintis labai nereik etu . Normaliame matematiniame tekste loginiu veiksmu tvark paprastai galima atsp eti i konteksto. iame gi skyriuje (kuriame formul es raomos be konteksto) a danai raysiu ir nebu tinus skliaustus. Nelygybiu grandin es. Jau mat eme, kad binariniai sryiai, (tarkime, < ir nelygyb es, arba = lygyb e) gali bu grandines: pavyzdiui, ti jungiami i x<y=z u. (1.11)
Tokia formul e yra sutrumpintas konjunkcijos x < y, y = z, z u
ym ejimas. Norint i sitikinti, kad tokia grandin e teisinga, reikia patikrinti, ar teisingi visi sryiai: i pradiu ar x < y , po to ar y = z , galiausiai ar z u. Grandin e raoma, ne tik norint sutaupyti vietos. Paprastai iu edami i r j galime pasakyti kak naujo apie kratinius jos reikinius. Pavyzdiui, i (1.11) iplaukia, kad x < u. Tikrai, x yra maesnis u y , o z ir y yra tas pats skaiius; tod el x < z . Nelygyb e z u reikia, kad arba z < u, arba z = u. Fundamentali tvarkos sryio savyb e yra jo tranzityvumas: jei vienas skaiius maesnis u kit, o tas kitas u trei, tai pirmasis taip pat maesnis u trei. Tod el jei x < z ir z < u, tai x < u. Jeigu gi z = u, t.y. jei z ir u yra tas pats skaiius, tai i x < z iplaukia x < u. Taigi abiem galimais atvejais x < u. Kartais paraoma nelygybiu grandin e, kurioje pirmas ir paskutinis narys sutampa. Jei grandin eje yra tik ir = enklai ir grandin e teisinga, galima daryti ivad, kad visi jos nariai sutampa. Pavyzdiui, i x y=z u x
10 iplaukia, kad x = y = z = u.
Tikrai, x y reikia, kad arba x < y , arba x = y . Bet x negali bu ti maesnis u y : i x<y=z u x panaiai kaip aukiau ivesiau x < x, t.y. prietar. Taigi x = y . Kitos lygyb es i rodomos analogikai. I grandin gali bu es. Pavyzdiui, vienoje ti sujungtos ir prieingos nelygyb knygoje esu mats formul x < y > z, reikiani, kad x < y ir y > z , t.y. kad y yra didiausias i x, y, z skaiiu . Deja, tokia grandin e tinka tik fakto konstatavimui: jokia ivada apie sryi tarp x ir z i jos neiplaukia. Kitoje knygoje maiau grandin x = y = z . Ja buvo norima pasakyti, kad visi trys skaiiai yra skirtingi. Deja, ta grandin e reikia tik, kad y nesutampa nei su x, nei su z , o i to neiplaukia, kad x = z . Tod el norint konstatuoti, kad visi skaiiai skirtingi, reiktu rayti x = y = z = x.
Grandin es nariai nebu es. Pavyzdiui, tinai turi bu ti nelygyb xAB reikia, kad x priklauso A aibei, kuri savo ruotu yra B aib es poaibis. Jei abu sryiai teisingi, galima padaryti ivad x B . Kitas pavyzdys: jei 1 |xn | 0, n daroma ivada xn 0. Per egzamin a danai praau paaikinti, kod el teisinga viena ar kita sryiu grandin e. Taip darydamas tikiuosi, kad bus paaikintas kiekvienas tos grandin es narys. tai vienas pavyzdys. Uduotis. Paaikinkite, kod el teisingi sryiai tokioje grandin eje: 1+ 1 n
n 1 = 1 + Cn
1 1 n1 1 + + Cn + n n 1 n n n
1 1 + Cn
1 = 2. n
Atsakymas. Pirma lygyb e Niutono binomo formul e. Antra nelygyb e teisinga tod el, kad praleidus kelet teigiamu d emenu , suma suma eja. Treia lygyb e 1 tod el, kad Cn = n.
OPERACIJOS 1.2. LOGINES
11
teisinga su visomis kintamu ju reikm emis. Taigi i 0 < x < y tikrai iplaukia x2 < y 2 . Pastarji sakini galima pasakyti ir taip: x2 < y 2, nes 0 < x < y,
Implikacija ir prieasties-pasekm es santykis. Skyreli ubaigsiu trumpa ekskursija i on. Nem egstantys losojos i paragraf gali praleisti. Formul e 0 < x < y x2 < y 2
turint omenyje, kad 0 < x < y yra x2 < y 2 nelygyb es prieastis. Taigi i implikacij galima iu eti, kaip i tam tikr fundamentalaus prieasties-pasekm es r santykio formalizavim. Taiau reikia atsiminti, kad tokia implikacijos interpretacija ne visada teisinga. Pavyzdiui, formul e x = 1 x2 0
visada teisinga, bet x2 0 ne d el to, kad x = 1. iuo atveju implikacija teisinga, nes jos ivada visada teisinga, ir tam nereikia jokios specialios prieasties. (Kitas klausimas, aiku, kod el x2 0 visada teisinga.) tai dar vienas panaus pavyzdys. Implikacija 0=1x=x taip pat visada teisinga, nes jos prielaida klaidinga. Taiau niekam neapsivers lieuvis pasakyti, kad x = x teisingumo prieastis yra tai, jog 0 = 1. 1.2 pratimas. Ar duota formul e visada teisinga? Jei ne, duokite kontrpavyzdi . I. x2 > x x > 2. II. x > 2 x2 > x. III. x > 0 x2 > 0. IV. x < y x3 < y 3 . V. x VI. x 2 arba x2 5x + 4 < 0. 1 arba x 3.
VII. x2 = x (x = 1 arba x = 0). VIII. (x = 1 arba x = 0) x2 = x.
12 IX. 0 < x 2.
X. x2 = 1 (x = 1, x = 1). XI. (x 0, y = x + 1) y > 1. Sprendimas. I. Neteisinga, kai x = 2. II. Taip. III. Neteisinga, kai x = 1. IV. Taip. V. Neteisinga, kai x = 0. VI. Taip. VII. Taip. VIII. Neteisinga, kai x = 0. IX. Neteisinga, kai x = 3. X. Taip. XI. Neteisinga, kai x = 0, y = 1. Paaikinimas. III. Sprendiu x2 > x nelygyb: x2 > x; x(x 1) > 0; x (; 0) (1; ). Dabar aikiai matyti, kad jei x > 2, tai x (; 0) (1; ) ir tod el tikrai x2 > x. Kita vertus, ne bet koks x i to junginio yra didesnis u 2. Pa em bet koki junginio element, kuris 2, gauname reikiam kontrpavyzdi . Pavyzdiui, kai x = 2, prielaida x2 > x teisinga (nes 4 > 2), o ivada x > 2 klaidinga. III. Kai x = 1, kair e ekvivalencijos dalis klaidinga, o deinioji teisinga. IV. x x3 funkcija yra did ejanti (nusipiekite jos grak). V. Sprendiu nelygyb: x2 5x + 4 < 0; (x 1)(x 4) < 0; 1 < x < 4. Dizjunkcija klaidinga, kai x < 2 ir x (1; 4), t.y. kai x 1. Vienas i tokiu x ir yra 0. VI. [1; ) (; 3] = R. VIIVIII. Dizjunkcija x = 0 arba x = 1 visada teisinga, nes x negali bu ti vienu metu ir 0, ir 1. Kita vertus x2 = x teisinga ne visada: ji neteisinga, kai x2 = x; pavyzdiui, kai x = 0.
1.3. KVANTORIAI
13
IX. i formul e yra sutrumpintai urayta 0 < x ir x 2 formuliu konjunkcija. Kai x = 3, klaidinga antroji formul e; tod el konjunkcija klaidinga. X. (1)2 = 12 = 1. Tod el jei x2 = 1, tai x negali bu e vienas i tu ti n dvieju skaiiu . XI. Kai x = 0, y = 1, implikacijos prielaida teisinga, bet ivada klaidinga.
1.3
Kvantoriai
Sintaks e. Tarkime, A formul eje yra x kintamasis. Tada i jos galime gauti dvi naujas formules, para priekyje x arba x enklus: x A (skaitome: egzistuoja toks x, kad A) arba x A (1.13) (1.12)
(skaitome: A su visais x). ir enklai vadinami kvantoriais. Abu jie pakeiia u ju stovinio kintamojo status kintamji suvaro. Vietoje suvaryto kintamojo nebegalima i rayti konkreios reikm es, nes gaunamas beprasmis reikinys. Pavyzdiui, jei i formul x x > 0 (kuri reikia, kad egzistuoja bent vienas teigiamas skaiius), vietoje x i raysime 7, gausime beprasmi simboliu kratini 7 7 > 0. Kita vertus, jei x kintamji pakeisime kitu kintamuoju, gausime nauj formul, kuri ireikia t pati teigini . Pavyzdiui, tiek x x2 > 0, tiek y y 2 > 0 reikia t pati kad bet kokio skaiiaus kvadratas yra teigiamas. (Teiginys, aiku, neteisingas.)
14
Semantika. Jei A formul eje t era tik vienas kintamasis x, (1.12) ir (1.13) formul es yra tiesiog arba teisingos, arba klaidingos (kaip ir formul es, kuriose apskritai n era kintamu ju ). (1.12) formul e yra teisinga, jei A teisinga bent su viena x reikme, o (1.13) teisinga, kai A teisinga su visomis x reikm emis. Pavyzdiui, formul e x x2 = 2 teisinga, nes x2 = 2, kai x = 2. Kita vertus, formul e x x2 > 0 klaidinga, nes ne visada x2 > 0 (taip n era, kai x = 0). Jei A formul eje be x yra ir dar koks nors kintamasis, pavyzdiui, y , tai su vienomis y reikm emis (1.12) arba (1.13) formul e gali bu ti teisinga, o su kitomis klaidinga. Pavyzdiui, x x2 < y formul e teisinga, kai y = 1, nes i tikru ju egzistuoja x, kurio kvadratas maesnis u 1 (pavyzdiui, x = 0). Taiau nagrin ejama formul e klaidinga, kai y = 1. Riboti kvantoriai. Visa, kas buvo pasakyta, tinka ir formul ems su vadinamaisiais ribotais kvantoriais. Pavyzdiui, formul e x < 0 x2 = 1 reikia, kad egzistuoja neigiamas skaiius, kurio kvadratas lygus 1. Formul e teisinga, nes toks skaiius tikrai yra: 1. Formul e x = 2 x2 = 4 reikia, kad jokio skaiiaus, nelygaus 2, kvadratas n era 4. Ji neteisinga, nes 2 2 = 2, bet (2) = 4. Prioritetas. Kvantoriai turi auktesni prioritet u visas logines operacijas. Tod el, pavyzdiui, formul e x x2 = 1, x = 1 suprantama kaip konjunkcija (x x2 = 1), x = 1. (1.14)
1.4. NEIGINYS
15
Pirmasis konjunkcijos narys teisingas, nes tikrai yra skaiius, kurio kvadratas lygus 1. Antrasis konjunkcijos narys yra formul e x = 1, kurioje x yra laisvas kintamasis; tod el konjunkcija teisinga, kai x = 0, ir klaidinga, kai x = 1. Jei raydami (1.14) formul nor ejome pasakyti, kad be 1 yra dar vienas skaiius, kurio kvadratas lygus 1, tur ejome pad eti skliaustus: x (x2 = 1, x = 1). 1.3 pratimas. kontrpavyzdi . I. x > 1 x2 > 1. II. x 0 y 0 y < x. III. x x2 = y y > 0. IV. x y y > x. V. y x y > x. Sprendimas. I. Formul e teisinga. II. Formul e klaidinga, kai x = 0. III. Formul e neteisinga, kai y = 0. IV. Formul e teisinga. V. Formul e klaidinga. Paaikinimas. II. N era tokio y 0, kad y < 0. III. Nors x x2 = 0 prielaida teisinga (02 = 0), taiau 0 > 0. IV. Koki bepaimiau x, visada atsiras u ji didesnis skaiius y ; pavyzdiui, y = x + 1. V. N era tokio y , kuris bu didesnis u visus kitus skaiius. Taigi fortu mul e neteisinga. Kontrpavyzdio duoti nei manoma, nes formul eje n era laisvu kintamu ju . Taigi ios uduoties slyga ne visai korektika. Ar duota formul e visada teisinga? Jei ne, duokite
1.4
Neiginys
Labai svarbu mok eti urayti duotos formul es A neigini . Taip vadinama formul e, kuri teisinga, kai A klaidinga, ir klaidinga, kai A teisinga. iame enklu. skyrelyje neigini ym esiu A Jei A formul e ireikia koki nors binarini sryi , galima arba tiesiog perbraukti i striu bru kniu to sryio enkl, arba pakeisti ji prieingo sryio enklu. Jei A yra sud etin e formul e, jos neiginys raomas pagal 1.2 lentel eje
16 A BC B C B, C B arba C x B x B x<2 x 0 x > 0 x2 = 1 x < 0 arba x2 > 4 0<x<1 x > 0 x2 = x x y 2 = x
1 SKYRIUS. TEIGINIAI A B, C , C) arba (B, C ) (B arba C B , C B x B x B x<2 x<0 x > 0, x2 = 1 x 0, x2 4 x 0 arba x 1 x > 0 x2 = x x y 2 = x
1.2 lentel e. Neiginys suraytas taisykles. Lentel es apaioje yra keli konkreiu neiginiu uraymo pavyzdiai. Taisykl es pakankamai aikios, bet kad i vykdyiau savo plan 4 kartus prapl esti konspektus, dar kart paaikinsiu jas odiais. Neiginiai paprastai raomi, i rodin ejant koki nors teorem prietaros metodu. Tod el raydamas implikacijos x > 0 x2 = 1 neigini , a kalbuosi su savimi madaug taip: tarkim prieingai, i x > 0 neiplaukia x2 = 1; 2 reikia, gali bu ti x > 0, bet x = 1; x > 0, bet x2 = 1. Jei reikia parayti dizjunkcijos x < 0 arba x2 > 4 neigini , kalbu taip: tarkim prieingai, nei x < 0, nei x2 > 4;
1.4. NEIGINYS taigi x 0 ir x2 4; x 0 ir x2 4. Jei reiktu parayti konjunkcijos x = y ir x2 = y 2 neigini , galvoiau taip: tarkim prieingai, vienas i tu teiginiu neteisingas; taigi arba x = y , arba x2 = y 2 ; x = y arba x2 = y 2 . Jei reikia paneigti formul x > 0 x2 = x, kalbu taip: tarkim prieingai, neegzistuoja tokio x > 0, kad x2 = x; taigi koki bepaimiau x > 0, bus x2 = x; x > 0 x2 = x. O itaip neku, raydamas formul es x y 2 = x neigini : tarkim prieingai, ne su visais x teisinga formul e y 2 = x; t.y. atsiras toks x, kad y 2 = x; x y 2 = x.
17
I rodin ejant teoremas, ekvivalencijos neiginiu urayti neprireikia, nes ekvivalencija paprastai suskaidoma i dvi implikacijas. Tod el sprendiant pratimus tenka tiesiog atsiminti, kad ekvivalencija reikia, jog du teiginiai yra vienodai teisingi (t.y. arba abu teisingi, arba abu klaidingi). Ekvivalencijos neiginys tada reik, kad teiginiai nevienodai teisingi, t.y. vienas i ju teisingas, o kitas klaidingas. Taigi formul es x < y x2 < y 2
18 neiginys atrodys taip: (x < y, bet x2
y 2 ) arba (x2 < y 2 , bet x
y ).
Kai formul e sud etingesn e, jos neigini raau keliais ingsniais. Pavyzdiui, jei reik etu parayti formul es x y (x2 = y 2 x = 0) neigini (k ta formul e reikia, neturiu supratimo), kalb eiau taip: ne su visais x egzistuoja toks y , kad . . . ; taigi atsiras toks x, kad formul e y . . . klaidinga; x netiesa, kad y . . . ; (alia spalva rodo, kad t formul es dali jau paraiau; toliau galvoju tik apie tai, kaip urayti likusios dalies y (x2 = y 2 x = 0) neigini ) n ero tokio y , kad . . . ; taigi su visais y netiesa, kad . . . ; y netiesa, kad . . . ; (jau paraiau x y ; dabar bandau urayti formul es x2 = y 2 x = 0 neigini ) i x2 = y 2 neiplaukia x = 0; 2 2 gali bu ti x = y , bet x = 0; x2 = y 2 , bet x = 0. Taigi formul es neiginys atrodo taip: x y (x2 = y 2, bet x = 0). Kokia ios formul es prasm e, taip pat neaiku, bet jau bent galiu pasakyti, kad neiginys yra neteisingas: nelygyb e x2 = y 2 negali bu ti teisinga su visais y (utenka paimti y = x). 1.4 pratimas. Uraykite duotos formul es neigini . I. 0 < x < 2 x2 x < 0. II. x2 + 3x + 2 > 0 (x 2 arba x 1).
1.5. UDAVINIAI III. x (x2 + x > 0, x2 3x + 2 < 0). IV. y 0 x > 0 x < y . V. x > 0 y 0 < y < x. Sprendimas. I. 0 < x < 2, x2 x 0. II. x2 + 3x + 2 > 0, x > 2, x < 1. III. x (x2 + x 0 arba x2 3x + 2 0). IV. y 0, x > 0 x y . V. x > 0 y (0 y arba y x).
19
1.5
Udaviniai
1. Ar visada teisinga duota formul e? Jei ne, duokite kontrpavyzdi . x x2 = z y y 2 < z . x y = x2 y 0. x x2 + 3x + a < 0 9 4a2 > 0. 0 < x < 1 0 < x2 < 1. 0 x < y x2 < y 2 . xy = 0 x = y = 0. xy = y x = 1. (x + y = 0, 2x + y = 3) x = 3. x y xy = 0. y x xy = 0. (2002) y 0 x x2 < y . (2002) y x x2 > y . (2004) x2 3x + 2 > 0 x > 1. (2004) (x < 0 arba x 2) x2 4. (2004) x > 0 y > 1 yx > x.
20 2. Paraykite duotos formul es neigini . x (|x a| < |x2 a2 | < ). a > 0 x (|x a| < x > 0). k m > k n > m |1/m 1/n| < . a x A x a, b (x A x a) a 0. c. n0 |xn | bb
a) .
(2002) (x A x
(2002) c < n0 n
2 skyrius Aib es
Tolesniuose trijuose i vado skyriuose supaindinsiu su trimis analiz eje nagrin ejamu objektu tipais: aib emis, eimomis ir funkcijomis. Apraydamas kiekvien tip, kreipsiu d emesi i tokius dalykus: kaip uraomi konkretu s objektai; kaip jie vaizduojami geometrikai; kokius veiksmus galima su jais atlikti. Ketvirtas ir labiausiai i prastas matematinis objektas yra skaiiai. Taiau vidin e skaiiaus struktu ra etinga, ir norint grietai apibr eti yra gan sud veiksmus su skaiiais bei i rodyti tu veiksmu savybes, reikia sugaiti nemaai laiko, kurio per paskaitas ir taip tru el visus tuos dalykus laikysiu ksta. Tod inomais. Kam i domi grieta teorija, gali pavartyti 5 skyriu .
2.1
Aib es ir ju elementai
Aibiu ym ejimas ir vaizdavimas. Aib e tai tam tikru elementu rinkinys. Aibes ym esiu didiosiomis raid emis A, B, C ir pan. Jei koks nors x yra A aib es elementas, raysiu x A; jei n era x A. Nagrin edamas bendrsias aibiu teorijos svokas, aibes danai vaizduosiu, apibraukdamas vien ar kit ploktumos sriti . Tokios aib es elementais laikysiu apibrauktoje srityje esanius ploktumos takus (2.1 pav.). Dabar pamin esiu 5 bu ems urayti. dus konkreioms aib Specialios aib es. Penkioms specialioms aib ems yra rezervuoti specialu s ymenys. 21
22
2.1 pav. x A, y A
2 SKYRIUS. AIBES
ir
1. ymi tuij aib. Tai vienintel e aib e, neturinti n e vieno elemento. Taigi x x . . .
pavidalo formul es yra visada klaidingos, o
x ... ir formul es visada teisingos. Jei kyla kokiu nors abejoniu d el formuliu su kvantoriais, paaikinsiu, kad pirmoji formul e reikia t pati , k ir x (x ir . . .), o antroji t pati , k ir formul e x (x . . .). 2. Raide R ymima visu realiu ju skaiiu aib e. Taigi kiekvienas skaiius, kuri tik sugebame parayti, priklauso tai aibei. Pavyzdiui, 1 0, 1, 2, 3.14, , 2, R. 3 Gali kilti klausimas, ar simbolis R apskritai reikalingas, jei formul e x R neduoda jokios informacijos apie skaiiu x. Taiau matematikoje nagrin ejami ne tik skaiiai. Tod el formul e x R pasako, kad x yra skaiius, o ne kokio nors kito tipo objektas. 3. Raide Z ymima visu sveiku ju skaiiu aib e. Sveikaisiais vadinami skaiiai 0, 1, 1, 2, 2, 3, 3 x . . .
IR JU 2.1. AIBES ELEMENTAI ir t.t. Visi jie priklauso Z aibei. O, pavyzdiui, 1 3.14, , 2, Z. 3
23
4. Teigiami sveikieji skaiiai vadinami natu natu ju raliaisiais. Visu raliu skaiiu aib e ymima N. Taigi 1, 2, 37, 259 N, o 2 , 2 N; . 7 5. Racionaliaisiais vadinami skaiiai, kuriuos galima urayti m n 0, 1, 0.5,
pavidalu su m Z ir n N. Visu racionaliu ju skaiiu aib e ymima Q raide. Pavyzdiui, 1 1 2548 = , 2.548 = 3 3 1000 era yra racionalieji skaiiai ir priklauso Q aibei. Galima i rodyti, kad 2 ir n racionalieji. Jie nepriklauso Q aibei. Raid emis k, l, m ioje knygoje ym esiu tik sveikuosius skaiius. Toks susitarimas leidia supaprastinti kai kurias formules. Pavyzdiui, vietoje m Z . . . galiu rayti tiesiog m . . . . Raide n daniausiai bus ymimi arba natu ralieji skaiiai, arba natu ralieji skaiiai ir 0. Apskritai i konteksto tur etu bu ti aiku, kokia yra n kintamojo kitimo sritis. Baigtin es aib es. Jei aib eje yra nedaug elementu , galima tiesiog ivardinti visus elementus tarp {} skliaustu . Pavyzdiui, jei A = {1, 3, 5.8}, tai 1 A, 3 A, 5.8 A, bet 2 A, 4 A ir pan. Intervalai. enklais (a; b), [a; b], [a; b) ir (a; b]
ymimi intervalai ; tai aib es, kuriu elementai yra visi skaiiai x, tenkinantys nelygybes, atitinkamai, a < x < b, a x b, a x < b ir a < x b.
24 Pavyzdiui,
2 SKYRIUS. AIBES
1, 2.7 (0; 3), bet 2, 0, 3, 5 (0; 3); 2, 3.14 [2; 5), bet 0, 5, 7.5 [2; 5). Aib es elementu , tenkinaniu nurodyt slyg. {x | . . . } pavidalo enklu ymima aib e visu x, tenkinaniu slyg, parayt u vertikalaus bru knio. Pavyzdiui, jei A = {x | x2 3x > 2}, tai 4 A, nes 42 3 4 = 4 > 2, bet 1.5 A, nes 1.52 3 1.5 > 2. Panaiai suprantami ir {x > 0 | . . . }, {x 4 | . . . } ir kiti ymenys. Pavyzdiui, {x > 0 | x2 = 1}
yra aib e visu teigiamu x, kuriu kvadratas lygus 1. Toje aib eje t era tik vienas elementas, skaiius 1. Aib es nurodyto pavidalo elementu . Jei {. . . | . . .} pavidalo ymenyje prie bru paraytas koks nors reikinys, o u bru kni knio slyga, tai toks simbolis ymi aib visu nurodyto pavidalo elementu , tenkinaniu nurodyt slyg. Pavyzdiui, A = {x2 2x | x > 2}
yra aib e visu skaiiu , kuriuos galima urayti x2 2x pavidalu su tam tikru x > 2. Taigi 3 A, nes 3 = x2 2x su x = 3 (t.y. 3 = 32 2 3). Kita vertus, 1 A: lygtis 1 = x2 2x turi tik vien sprendini , x = 1, ir jis n era didesnis u 2. Pastabos d el sintaks es. 1. {x | . . . } pavidalo reikinyje x kintamasis yra suvarytas. Jei vietoje x i raysime koki nors konkrei reikm, gausime beprasmi reikini ; jei x pakeisime kitu kintamuoju, reikinio prasm e nepasikeis. Pavyzdiui, reikinys {2 | 22 3 2 > 2} prasm es neturi (jis sintaksikai netaisyklingas). Kita vertus, {x | x2 3x > 2} ir {y | y 2 3y > 2} ymi t pai aib aib tokiu skaiiu , i kuriu kvadrato at emus patrigubint skaiiu gaunamas didesnis u 2 rezultatas.
IR JU 2.1. AIBES ELEMENTAI
25
Geras tonas reikalauja vienoje formul eje nevartoti kintamu ju , kurie vienoje vietoje yra laisvi, o kitoje suvaryti. Pavyzdiui, formul eje x {x | x2 > x} kintamasis x stovi 4 vietose; pirma vieta yra laisva, kitos trys suvarytos. Nors i formul e yra sintaksikai taisyklinga, geriau rayti x {y | y 2 > y }. 2. {x | . . . } pavidalo reikinyje be x gali bu ju . ti ir daugiau kintamu Visi tokie kintamieji yra laisvi. I staius vietoje tokio kintamojo konkrei reikm, gaunamas reikinys, ymintis konkrei aib. Pavyzdiui, {x | x2 = y } reikinys ymi tui aib, kai y = 1, ir aib {1, 1}, kai y = 1. 3. {. . . | . . . } pavidalo reikiniuose kintamieji prie | enkl taip pat suvaryti: ju negalima pakeisti konkreia reikme, o pakeitus kitais kintamaisiais reikinio prasm e nepasikeiia. Pavyzdiui, reikinys {12 2 1 | 1 > 2} prasm es neturi, o {x2 2x | x > 2} ir {y 2 2y | y > 2} ymi t pai aib. Jei po | bru kintamu ju , visi jie yra knio stoviniame reikinyje yra kitokiu laisvi. 2.1 pratimas. Ar a skaiius priklauso A aibei? Atsakym pagri skite. Nurodykite dar vien tos aib es element (jei toks egzistuoja). I. A = {x > 0 | x3 5x2 + 3x + 1 = 0}, a = 1.
t II. A = { 1 | 0 < t < 1 } , a = 1. t2
Sprendimas. I. a A, nes 1 > 0 ir 13 5 12 + 3 1 + 1 = 0. Nor edamas rasti dar vien A element, sprendiu lygti x3 5x2 + 3x + 1 = 0. Kadangi 1 yra lygties aknis, daugianaris dalijasi i x 1: x3 5x2 + 3x + 1 = (x 1)(x2 4x 1).
26 Prilygins 0 antr daugikli , gaunu
2 SKYRIUS. AIBES
x2 4x 1 = 0; x = 2 4 + 1 = 2 5. Taigi 2 + 5 yra dar vienas A elementas (2 5 A, nes 2 5 < 0). II. Nor edamas i rodyti, kad 1 A, turiu rasti toki t (0; 1), kad t = 1. 1 t2 t = 1 t2 ; t2 + t 1 = 0; 1 5 t= . 2
Sprsdamas i lygti , gaunu:
Skaiius (1 5)/2 akivaizdiai neigiamas. Antroji aknis teigiama ir tereikia isiaikinti, ar ji maesn e u 1. Kadangi 1 + 5 < 1, jei 2 1 + 5 < 2, t.y. jei 5 < 3, o pastaroji nelygyb e teisinga (nes 5<9), tai 1 + 5 0< < 1. 2 Reikia, 1 A. Nor edamas rasti dar vien tos aib es element, paimu bet koki t (0; 1) 2 ir apskaiiuoju ji atitinkani t/(1 t ) reikinio reikm. Pavyzdiui, jei t = 1/2, tai t/(1 t2 ) = 2/3. Taigi 2/3 A.
2.2
Aibiu lyginimas
Poaibiai. Jei visi A aib es elementai priklauso ir B aibei, sakome, kad A yra B aib es poaibis, ir raome A B . i sryi iliustruoja 2.2 pav. Norint i rodyti, kad A B , reikia i sitikinti, kad su visais x teisinga implikacija x A x B. (2.1)
2.2. AIBIU LYGINIMAS
27
2.2 pav. A B Norint i teigini paneigti, reikia rasti toki x A, kad x B . I rodysiu, pavyzdiui, kad (0; 1) (0; 2). Jei x (0; 1), tai pagal intervalo apibr eim 0 < x < 1. Kadangi 1 < 2, i tvarkos sryio tranzityvumo gaunu x < 2. Taigi 0 < x < 2, t.y. x (0; 2). Aiku, normalu es tokiu akivaizdiu dalyku nei rodin eja. Taiau s mon terminas akivaizdu labai subjektyvus: kas vienam akivaizdu, kitam gali pasirodyti labai sud etinga. Matematika ir gera tuo, kad duoda i rankius, leidianius susikalb eti i vairaus lygio mon ems. I inagrin eto pavyzdio tur etu bu eti iifruoti ti aiku, kaip svarbu mok x A pavidalo reikinius. tai keletas pavyzdiu : x {1, 2, 5} x [3; 7] 2 x {y | y 2y > 2} x {t2 + 3t | t > 1} x = 1 arba x = 2 arba x = 5 ; 3 x 7; x2 2x > 2; t > 1 x = t2 + 3t.
I (2.1) iplaukia, kad tuioji aib e yra bet kokios aib es poaibis: B. Tikrai, jei A = , tai (2.1) implikacijos prielaida visada klaidinga ir, reikia, implikacija visada teisinga. Aibiu lygyb e. Aib es laikomos sutampaniomis, jei jos turi tuos paius elementus, t.y. x A x B. (2.2)
Taigi {1, 3} = {3, 1} = {1, 3, 3}, nes kiekvienas i iu triju urau ymi aib su elementais 1 ir 3.
28
2 SKYRIUS. AIBES
Nor edami i rodyti, kad A = B , paprastai i pradiu i rodome A B (t.y. (2.1) implikacij), o po to B A (atvirki implikacij). Nor edami i teigini paneigti, turime paneigti bent vien i tu implikaciju , t.y. arba nurodyti koki nors x A, kuris nepriklauso B aibei, arba koki nors x B , kuris nepriklauso A aibei. 2.2 pratimas. Ar teisingi duoti sryiai? Atsakym pagri skite. I. {x > 0 | x2 3x + 2 = 0} = {1}. II. {x > 0 | x2 5x 4} = [1; 4]. III. {t3 + t + 1 | t [1; 2]} {3, 11}.
Sprendimas. I. Sprsdami kvadratin lygti gauname x2 3x + 2 = 0; 3 98 31 x= = ; 2 2 x = 1 arba x = 2.
Matome, kad 2 {x > 0 | x2 3x + 2 = 0}, bet 2 {1}. Reikia, aib es skirtingos. II. Sprsdami nelygyb, gauname: x2 5x + 4 0; (x 1)(x 4) 0; 1 x 4. Kadangi visi skaiiai i [1; 4] intervalo teigiami, aib es abiejose lygyb es pus ese sutampa. III. Kai t = 1.5, t3 + t + 1 = 47/8 {3, 11}. Taigi nurodytos aib es skirtingos.
2.3
Veiksmai su aib emis
Apibreimas. A ir B aibiu junginys, sankirta ir skirtumas apibr eiami formul emis ir A B = {x | x A arba x B }, A B = {x | x A, x B }
Apibr etas operacijas iliustruoja 2.3 pav. 2.3 pratimas. Kurie i duotu taku priklauso A aibei, o kurie ne?
A \ B = {x A | x B }.
2.3. VEIKSMAI SU AIBEMIS
29
2.3 pav. A B , A \ B ir A B I. A = (0; 3) N, a = 2, b = 0, c = 4, d = 0.3. II. A = [3; 1.5] \ Z, a = 3, b = 2, c = 1.5, d = 2. III. A = (3; 4.7] Q, a = 3, b = 3, c = 4.7, d = 5. IV. A = {1, 0, 1} (0; 2), a = 0, b = 0.5, c = 1, d = 2. Sprendimas. I. a, b A; c, d A. II. a, b, d A; c A. III. a, b, d A; c A. IV. a, b, d A; c A. Paaikinimas. I. a, b nepriklauso nei (0; 3) intervalui, nei N aibei; c N aibei; d (0; 3). II. a, b Z; c [3; 1.5] ir c n era sveikasis skaiius; d [3; 1.5]. III. a, d (3; 4.7]; b neracionalus; c (3; 4.7] ir racionalus. IV. a (0; 2), b {1, 0, 1}; c priklauso abiems, o d n e vienai i kertamu ju aibiu . Teiginiu apie aibes irodin ejimas. I apibr eimo iplaukia, kad
x A B x A arba x B ; x A B x A, x B ; x A \ B x A, x B. Tod el teiginiu x A B , x A B ir x A \ B teisingum ar klaidingum galima nustatyti, inant, teisingi ar klaidingi x A ir x B teiginiai (pasir emus 1.1 lentele). Pasir emus lentele, galima i rodyti bet kokius elementarius teiginius apie aibes (aiku, jei jie teisingi). Panagrin ekime, pavyzdiui, formul A B = B A.
30
2 SKYRIUS. AIBES
Mu intuicija sako, kad ji tikrai teisinga. Bet kaip t i rodyti? su I aibiu lygyb es kriterijaus (2.2), iplaukia, kad reikia i rodyti formul x A B x B A. Tegu A ymi x A, o B x B formul. Tada x A B A ir B, x B A B ir A; tod el pakanka i sitikinti, kad A ir B B ir A. O tai jau iplaukia i 1.1 lentel es. Panagrin esiu i domesni pavyzdi : i rodysiu vadinamsias De Morgano1 formules: A \ (B C ) = (A \ B ) (A \ C ), A \ (B C ) = (A \ B ) (A \ C ). (2.3) (2.4)
A \ D skirtumas danai vadinamas D aib es papildiniu iki A. Tada uraytas formules galima perskaityti taip: junginio papildinys lygus papildiniu sankirtai, o sankirtos papildinys yra papildiniu junginys. Kad bu tu paprasiau, nei vedin e siu A , B ir pan. ymenu , o lentel es stul pelius ym esiu aibes yminiais reikiniais: A, B , C , A \ B ir t.t. Lentel eje raysiu , jei i sivaizduojamas x priklauso atitinkamai aibei, ir enkl, jei nepriklauso. Yra atuonios galimos formuliu x A, x B ir x C teisingumo/klaidingumo kombinacijos ir i 2.1 lentel es matyti, kuriais atvejais teisinga ar klaidinga yra x A \ (B C ) formul e. Panaiai sudaroma 2.2 lentel e, parodanti, kada x priklauso papildiniu sankirtai. Sulygins abi lenteles matau, kad x A \ (B C ) x (A \ B ) (A \ C ). Reikia, (2.3) formul e teisinga. (2.4) formul e gali bu rodyta panaiai. ti i Apraytas metodas yra algoritmizuojamas: galima netgi parayti program kompiuteriui, kuri tikrintu , ar visada teisingas vienas ar kitas sryis tarp aibiu . Taiau tai gana nuobodus metodas ir mon es i rodin edami paprastai sako tam tikrus odius, o ne braio lenteles. tai kaip gal etu atrodyti odinis (2.4) lygyb es i rodymas.
1
Augustus De Morgan (18061871)
2.3. VEIKSMAI SU AIBEMIS
31
BC
A \ (B C )
2.1 lentel e. Kada x A \ (B C )
A\B
A\C
(A \ B ) (A \ C )
2.2 lentel e. Kada x (A \ B ) (A \ C )
32 Tarkime, x priklauso sankirtos papildiniui. Tada
2 SKYRIUS. AIBES
x A, x B C ; x A ir netiesa, kad (x B, x C ); x A ir (x B arba x C ) (pasir emiau konjunkcijos neiginio uraymo taisykle). Taigi yra du atvejai: pirmuoju x A, x B ir tod el x A \ B ; antruoju analogikai gaunu x A \ C . Reikia, x A \ B arba x A \ C ; x (A \ B ) (A \ C ). Jau i rodiau, kad i x A \ (B C ) iplaukia x (A \ B ) (A \ C ), t.y. formul A \ (B C ) (A \ B ) (A \ C ). x (A \ B ) (A \ C ); x A \ B arba x A \ C ; (x A, x B ) arba (x A, x C ); x A ir (x B arba x C ); x A ir netiesa, kad (x B, x C ); x A, x B C ; x A \ (B C ). 2.4 pratimas. Ar visada teisingi duoti teiginiai. Jei taip, i rodykite, jei ne, duokite kontrpavyzdi . I. Jei A B , tai A B = A. II. (A B ) \ (C D ) = (A \ C ) (B \ D ). III. (AB )C = A(B C ); ia enklas ymi vadinamji simetrini skirtum, apibr eiam AB = (A \ B ) (B \ A) formule. Sprendimas. I. Tegu A B ; i rodysiu, kad A B = A, t.y. x A B x A. implikacija akivaizdi: jei x A B , tai x A, x B ; taigi x A. Atvirkiai, tegu x A. Tada i A B gaunu x B . Reikia, x A, x B , t.y. x A B .
Atvirkias sryis i rodomas panaiai:
2.3. VEIKSMAI SU AIBEMIS II. Jei x (A B ) \ (C D ), tai x A B, x C D ; (x A arba x B ) ir netiesa, kad (x C arba x D ); (x A arba x B ) ir (x C, x D ); (x A, x C, x D ) arba (x B, x C, x D ). Pirmuoju i dvieju atveju x A \ C , antruoju x B \ D . Reikia, x A \ C arba x B \ D ; x (A \ C ) (B \ D ). I rodiau, kad (A B ) \ (C D ) (A \ C ) (B \ D ). Pradedu i rodin eti atvirki sryi : x (A \ C ) (B \ D ); x A \ C arba x B \ D. Dabar reik etu parayti eilut (x A, x C, x D ) arba (x B, x C, x D ),
33
bet ji neiplaukia i ankstesn es, nes i x A \ C niekaip negalima ivesti, kad x D . Tai sukelia abejon, ar i rodin ejamas teiginys apskritai teisingas. Pabandysiu sukonstruoti kontrpavyzdi . Paimsiu tokias aibes A, B, C ir D , kad koks nors x priklausytu A \ C aibei, bet kartu priklausytu ir D aibei. Paprasiausias pavyzdys yra toks: A = D = {0}, Tada (A B ) \ (C D ) = A \ D = , o (A \ C ) (B \ D ) = A = A = { 0 } . C = B = .
Reikia, duota lygyb e apskritai neteisinga. III. i lygyb patogiausia i rodyti, sudarant priklausymo aib ems lentel. I pradiu sudarau 2.3 lentel, iliustruojani operacij. Matau, kad x AB tada ir tik tada, kai x priklauso vienai i A ir B aibiu , bet ne abiems kartu. Tur edamas tai galvoje, dabar upildau 2.4 lentel, i kurios aikiai matyti, kad duota lygyb e yra teisinga.
34 A C B A\B B\A AB
2 SKYRIUS. AIBES
2.3 lentel e. Kada x AB A B AB (AB )C B C A(B C )
2.4 lentel e. Simetrinis skirtumas yra asociatyvi operacija
2.4
Udaviniai
1. Ar duoti takai priklauso A aibei? A = Z \ {0, 0.5, 1}, a = 0, b = 0.5, c = 1, d = 1.5. A = (0; 2) \ [1; 3), a = 0, b = 0.5, c = 1, d = 2. A = (0; 3] \ {1, 2, 3}, a = 2, b = 2.5, c = 3, d = 3.5. A = N \ Q, a = 0, b = 0.5, c = 1, d = 1. A = { 1 , 2 , 3 } \ { 3 , 4 , 5 } , a = 1, b = 3, c = 5, d = 6. (2004) A = [0; 4) \ (1; 2), takai: 0, 0.5, 1.4, 2. 2. Ar teisingi duoti sryiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . (A B )(C D ) (AC ) (B D ). A (B C ) = (A B ) (A C ). (2004) A \ (B \ C ) = (A \ B ) C . (2004) A = Z (2; 2), takai: 2, 1.5, 2.7, 3.
3 skyrius eimos
3.1 Bendrosios inios
Apibreimas ir ym ejimas. eima vadinamas indeksuotas elementu (vadinamu tos eimos nariais ) rinkinys. Nor edami aprayti konkrei eim, turime pasakyti, kokia yra jos indeksu aib e, ir kiekvienam indeksui i tos aib es nurodyti tam tikr element. Jei indeksu aib e yra I ir indeks i I atitinkantis narys yra xi , tai toki eim ymime (xi | i I ). Pavyzdiui, (k/2 | k Z) ymi eim su indeksu aibe Z, kurios k -asis narys yra k/2. Dvi eimos laikomos lygiomis, jei sutampa ju indeksu aib es ir atitinkami ju nariai: (xi | i I ) = (yj | j J ) I = J ir i I xi = yi . Pastaba d el pavadinimo. Terminas eima yra gana vyks. Juk reali eima n era vien moniu aib e; svarbus ir tu moniu statusas. Pavyzdiui, jei kokioje nors eimoje a yra t evas, b motina, o c su nus, tai ta eima n era vien {a, b, c} rinkinys, o turi papildom struktu r, kuri apraoma tokiu indeksuotu rinkiniu (xi | i I ): Jei reiktu aprayti eim, kurioje yra keli vaikai ir vaiku statusas mums bu nesvarbus, gal etume naudoti indeksu aib tu o indeks vaikai atitinkantis eimos elementas bu nebe konkretus indivitu das, o individu aib e. Pavyzdiui, xt evas = a, xmotina = b, 35 xvaikai = {c1 , c2 , c3 }. I = {t evas, motina, vaikai}, I = {t evas, motina, su nus}, xt evas = a, xmotina = b, xsu nus = c.
36
(x, y )
|
3 SKYRIUS. EIMOS
3.1 pav. Pora Pastabos d el sintaks es. 1. Reikinyje (xi | i I ) kintamasis i yra suvarytas. Jo negalima pakeisti konkreiu skaiiumi, o pakeitus kitu kintamuoju reikinio prasm e nepasikeiia. Pavyzdiui, reikinys (4/2 | 4 Z) prasm es neturi, o reikiniai (k/2 | k Z) ir (l/2 | l Z) ymi t pai eim. 2. Jei i konteksto aiku, kokia yra indeksu aib e I , eima ymima paprasiau: tiesiog (xi ). Toki ura a vartoju ir kaip kintamji . Pavyzdiui, (xi ) . . . reikia egzistuoja tokia eima (xi ), kad . . . . Elementu poros. Jei indeksu aib e I = {1, 2}, eima (xi | i I ) vadinama pora ir ymima trumpiau: (x1 , x2 ). Pavyzdiui, (2, 5) yra eima, kurios pirmas narys yra 2, o antrasis 5. Nor edami urayti bendr poros pavidal, vietoje (x1 , x2 ) danai raome ir (x, y ). Skaiiu pora paprastai vaizduojama ploktumos taku (r. 3.1 pav.). Dvi poros lygios, kai sutampa ju pirmieji ir antrieji nariai: (x1 , y1 ) = (x2 , y2) x1 = x2 , y1 = y2 . Taigi, pavyzdiui, (2, 5) = (5, 2), nes pirmasis kair es poros elementas yra 2, o dein es poros 5. Dabar aikiai matyti skirtumas tarp indeksuotu ir neindeksuotu rinkiniu (t.y. tarp eimu ir aibiu ): {2, 5} = {5, 2}. Vektoriai ir sekos. eima (xi | i I ) su indeksu aibe I = {1, 2, 3} vadinama trejetu ir ymima (x1 , x2 , x3 ). Pavyzdiui, (2, 3, 0.7). Nor edami urayti bendr trejeto pavidal, vietoje (x1 , x2 , x3 ) danai raome ir (x, y, z ).
3.1. BENDROSIOS INIOS
37
Panaiai apibr eiami ketvertai, penketai ir t.t. Apskritai eimos su I = {1, 2, . . . , n} pavidalo indeksu aibe dar vadinamos n-maiais vektoriais. Taigi poros yra dvimaiai vektoriai. eimos su indeksu aibe N vadinamos sekomis. Kadangi visu seku indeksu aib e ta pati, tai ji paprastai ir nenurodoma. Pavyzdiui, kai nagrin ejama seka (1/n | n N), ji vadinama tiesiog seka 1/n. Nor edami urayti bendr sekos pavidal, paprastai raome (xn ), (yn ) ir pan. Kartais sekomis vadinamos ir eimos su {n Z | n n0 } pavidalo indeksu aibe. Pavyzdiui, danai tenka susidurti su sekomis, kuriu pirmojo nario indeksas yra 0. eimos ir aib es. Kai vartojame svok eimos narys, turime omenyje ne tik jo reikm, bet ir pozicij eimoje. Tod el, pavyzdiui, (0, 1, 1, 1) eimoje yra 4 nariai; nesvarbu, kad trys i ju sutampa. Tuo tarpu {0, 1, 1, 1} aib eje yra tik du elementai, nors jos urae yra 4 skaiiai. Kiekviena eima gali bu ti paversta aibe, jei ( ) skliaustus pakeisime riestiniais. Toks pavertimas visada susijs su informacijos praradimu, nes objektas {xi | i I } jau nebeatsimena buvusio savo elementu statuso eimoje (xi | i I ). Pavyzdiui, aib e neino, i kokios eimos elementu ji buvo gauta: (1, 2, 3), (1, 3, 2) ar (1, 1, 2, 2, 3). {1, 2, 3}
Kiekviena aib e gali bu ti paversta eima. Tiksliau, kiekvienai aibei A galima rasti toki eim (xi | i I ) (aiku, ne vienintel), kad Paprasiausias bu es elementais, t.y. paimti das indeksuoti eim A aib I = A ir apibr eti xi = i. eimos, indeksuotos keliais indeksais. Danai tenka nagrin eti rinkinius, indeksuotus ne vienu, o keliais indeksais. Pavyzdiui uraas (xij | 1 i j 3) (3.1) A = {xi | i I }.
ymi eim su tokiais nariais: x11 , x12 , x13 , x22 , x23 ir x33 . Tokiu eimu nagrin ejimui nereikia kakokios naujos teorijos. Galima i sivaizduoti, kad tai i prasta eima, tik jos indekso reikm es yra ne skaiiai, o skaiiu poros (i, j ). Pavyzdiui, (3.1) eima gali bu ti urayta xij | (i, j ) K (3.2)
38 pavidalu; ia indeksu aib e K susideda i 6 poru :
3 SKYRIUS. EIMOS
K = {(1, 1), (1, 2), (1, 3), (2, 2), (2, 3), (3, 3)}. Pastabos d el sintaks es. 1. Formaliai iu rayti ne xij , o x(i,j ) , rint reiktu bet taip niekas nedaro. Tiesa, kablelis kartais padedamas, kai kyla dviprasmyb es pavojus. Tarkime, uraas x2ij gali bu ti suprantamas bent 4 skirtingais bu dais: x2ij , x2,ij , x2i,j arba x2,i,j . Pirmuoju atveju tur etu bu eta seka (xn ) ir x2ij reiktu jos nari , ti apibr atitinkanti n = 2ij sandaug. Antru ir treiu atvejais tur etu bu eta ti apibr dviem indeksais indeksuota seka xmn ; x2i,j reiktu jos nari , atitinkanti m = 2i, n = j , o x2,ij nari , atitinkanti m = 2 ir n = ij . Paskutiniuoju atveju turi bu eta trim indeksais indeksuota seka. Jei i konteksto neaiku, kuris ti apibr atvejis yra tikrasis, reiktu pad eti kableli . 2. Danai xij pavidalo uraas maiomas su xij . Pastarasis turi prasm, kai 1) apibr eta tam tikra eima (xi | i I ); 2) apibr eta tam tikra I aib es elementu eima (ij | j J ). Tada (xi ) eimos ij -asis narys ir bus ymimas xij . Pavyzdiui, jei I = J = N, xi = i2 , o ij = 2j , tai
2 2 xij = i2 j = (2j ) = 4j .
Jeigu ir j bu konkretus skaiius, tarkime, 3, tai xij bu lygus 36. tu tu iame pavyzdyje simbolis xij prasm es neturi (nebent ij reiktu i ir j skaiiu sandaug). Kita vertus, jei duota dviem indeksais indeksuota eima (xij ) (apibr eta, pavyzdiui, formule xij = i + j ), tai neturi prasm es xij simbolis. 3. Jei eima uraoma ne standartiniu pavidalu, irgi atsiranda galimyb e ura traktuoti neteisingai. Tarkime, (3.1) uraas gali bu ti traktuojamas ne tik kaip (3.2), bet yra ir dar bent dviem bu dais. Pavyzdiui, galima laikyti, kad urae 1 i j 3 kinta tik i; tada kiekvienai ksuotai j reikmei tur etume vienu indeksu indeksuot eim: (xi1 | 1 i 1), (xi2 | 1 i 2), (xi3 | 1 i 3).
Kiekviena i tu triju eimu yra tam tikras (3.2) eimos poeimis. Daniausiai i konteksto yra aiku, kuris traktavimas yra teisingas. O kai neaiku danai tas bu na nesvarbu.
3.2. AIBIU EIMOS
39
Tuioji eima. Patogu i sivaizduoti, kad egzistuoja vienintel e eima su tuia indeksu aibe. Ji vadinama tuija eima. Specialaus ymens tuiai eimai n era. Daniausiai ji paymima netiesiogiai kaip isigims bendresnio ymens atvejis. Tarkime, pavyzdiui, kad (xk | m k < n)
yra skaiiu eima, indeksuota sveikaisiais skaiiais nuo m iki n. Jei m < n, ta eima yra (n m)-atis vektorius. Jei m = n, tas reikinys ymi tuij eim, nes n era n e vieno indekso k , tenkinanio slyg m k < m.
3.2
Aibiu eimos
eimos elementai nebu esiu apie tinai turi bu ti skaiiai. iame skyrelyje kalb eimas, kuriu elementai yra aib es. Aibiu Dekarto sandauga. vadinama aib e
iI
Aibiu eimos (Ai | i I ) Dekarto sandauga
Ai = {(xi | i I ) | i I xi Ai }.
Kitaip tariant, Dekarto sandauga susideda i tokiu eimu (xi | i I ), kad xi Ai su visais i. Jei visos Ai sutampa su tam tikra aibe A, sandauga iI Ai ymima tiesiog AI . Taigi AI yra aib e visu A aib es elementu eimu su indeksu aibe I . Jei kiekvienas (xi | i I ) eimos narys priklauso A aibei, tai (xi ) AI . Bet man toks uraas atrodo per daug mokslikas; tod el ioje knygoje a raau (xi ) A (lyg eima (xi ) sutaptu su aibe {xi | i I }). Pavyzdiui, formul e (xn ) A . . . reikia egzistuoja tokia A aib es elementu seka (xn ), kad . . . . Aibiu sekos (An ) Dekarto sandauga dar ymima n=1 An , o kai visos An sutampa su A dar ir A . Aibiu eimos (A1 , . . . , An ) Dekarto sandauga ymima A1 An . Kai visos Ai sutampa su A, raome tiesiog An . Pavyzdiui, A B = {(x, y ) | x A, y B }, A3 = {(x, y, z ) | x, y, z A}.
Dvieju intervalu Dekarto sandauga yra staiakampis (r. 3.2 pav.) Jei dauginami ne intervalai, tas staiakampis gali bu ti ir labai keisto pavidalo.
40 2 1 2 1
| |
3 SKYRIUS. EIMOS
3.2 pav. [1; 4] [1; 2] ir [1; 4] {1, 2} staiakampiai Tuiosios eimos Dekarto sandauga. Tuios aibiu eimos Dekarto sandauga yra vientak e aib e: vienintelis jos elementas yra tuioji eima. n Pavyzdiui, R yra aibiu eimos (R | 1 i n) (t.y. n-element es eimos, kurios visi elementai yra ta pati R aib e) Dekarto sandauga. Kai n = 0, indeksu 0 aib e tampa tuia; tod el R yra tos tuios eimos Dekarto sandauga. Taigi R0 yra vienelement e aib e. Vienintelis jos elementas paprastai ymimas 0. Tada R0 = { 0 } . Aiku, vietoje R ia gal etu bu e. Kadangi tuioji eima ti bet kokia aib t era tik viena, tai A0 = B 0 su bet kokiomis A ir B . ia nieko steb etino, nes ir bet kokio skaiiaus nulinis laipsnis yra tas pats skaiius 1. 3.1 pratimas. Ar duoti takai priklauso A aibei?
I. (2004) A = N {1, 0, 1}, a = (0, 0), b = (1, 2), c = (2.3, 1), d = (2, 1). II. A = (1; 3] (1; 3] \ (2; 4) (2; 4) , a = (1, 2), b = (2, 2), c = (2, 3), d = (3, 3). Sprendimas. (r. 3.3 pav.) I. a, b, c A; d A. II. a, d A; b, c A. Paaikinimas. I. a A, nes 0 N. b A, nes 2 {1, 0, 1}. c A, nes 2.3 N. d A, nes 2 N ir 1 {1, 0, 1}. II. a A, nes a (1; 3] (1; 3]. b, c A, nes b, c (1; 3] (1; 3] ir b, c (2; 4) (2; 4). d A, nes d (2; 4) (2; 4). Aibiu eimos junginys ir sankirta. Aibiu eimos (Ai | i I ) junginys ir sankirta apibr eiami taip: Ai = {x | i I x Ai }, Ai = {x | i I x Ai }.
iI
iI
3.2. AIBIU EIMOS b
Kitaip tariant, junginys susideda i taku , kurie priklauso bent vienai i Ai , o sankirta i taku , priklausaniu visoms Ai aib ems. Aibiu sekos junginys ir sankirta dar ymimi n=1 An ir n=1 An . 3.2 pratimas. Apskaiiuokite
n=1

41
|
3 2 1
c b
3.3 pav. r. 3.1 pratim
An ir
n=1
An .
I. An = (1/n; 1/n). II. An = (1/n; 1). III. An = {n, n}. Sprendimas. I. n An = (1; 1), II. n An = (0; 1), n An = . III. n An = Z \ {0}, n An = .
n
An = {0}.
Paaikinimas. I. Kadangi (1; 1) (1/2; 1/2) (1/3; 1/3) . . . , tai sekos junginys sutampa su pirmja aibe. Visoms An priklauso tik vienas takas 0; tod el sankirta yra vientak e aib e. Jei pastarji sakini reiktu i rodyti (pavyzdiui, jei uduotyje bu parayta tu Atsakym pagri skite), sakyiau tokius odius. Paymiu A = n An . Kadangi 1/n < 0 < 1/n, tai 0 An su visais n ir reikia, 0 A. Jei x > 0, tai paym ejs n = [1/x] + 1 gaunu 1/x < n; tod el x > 1/n ir x An . Taigi joks teigiamas x nepriklauso sankirtai A. Analogikai i rodoma, kad joks neigiamas x nepriklauso A. Reikia, A = {0}. II. Kadangi A1 = (1; 1) = , sekos sankirta tuia. Junginys sutampa su (0; 1), nes bet koks skaiius i to intervalo patenka i An su pakankamai dideliu n. (Tiksliau, x An , kai n > 1/x; pavyzdiui, kai n = [x] + 1.) III. Sankirta tuia, nes jau pirmos dvi aib es nesikerta.
42
3 SKYRIUS. EIMOS
Tuios eimos junginys ir sankirta. Tuios aibiu eimos junginiu laikoma tuia aib e. I apibr eimo iplaukia, kad x Ai i x Ai .
Dein eje ekvivalencijos pus eje esanti formul e visada klaidinga, nes n era n e vieno i, priklausanio tuiajai aibei. Tod el klaidinga ir kairioji formul e, t.y. joks x nepriklauso tuiai sjungai. Tai ir reikia, kad Ai = .
i
Tuios aibiu eimos sankirta apskritai neapibr eta. I sankirtos apibr eimo iplaukia, kad x Ai i I x Ai .
iI
Formul e i I x Ai reikia t pati , k ir formul e i I x Ai . Kai I = , pastaroji formul e visada teisinga; reikia, visada teisinga ir formul e i x Ai . Taigi jei i Ai simbolis bu apibr etas, jis tur etu ym eti visu galimu tu elementu aib. Taiau tokia svoka logikai prietaringa (r. 5 skyriu ). Tod el tuioji sankirta ir neapibr eiama. Taiau jei visos nagrin ejamos aib es yra tam tikros ksuotos aib es E poaibiai (pavyzdiui, kai nagrin ejamos tik skaiiu aib es; tada E = R), danai susitariama tuios eimos sankirta laikyti visu galimu E elementu aib, t.y. apibr eiama Ai = E. Pabr eiu, kad tai visada yra tik susitarimas. Kai nagrin ejamos skaiiu aib es, laikoma i Ai = R, kai nagrin ejamos vektoriu aib es, susitariama laikyti i Ai = Rn . Taiau kiekvienu momentu galioja tik vienas susitarimas; tod el prietaros R = Rn gauti negalima. Teiginiu apie aibes irodin ejimas. I rodin edami teiginius apie aibiu eimu Dekarto sandaugas, junginius ir sankirtas, naudojam es tokiomis formul emis: (x, y ) A B x A, y B ;
i
3.2. AIBIU EIMOS x x Ai i I x Ai ; Ai i I x Ai .
43
iI iI
i sra galima bu papildyti ir tokia formule: tu (xi ) Ai i I xi Ai .
iI
Taiau per egzamin duodamuose udaviniuose a apsiriboju tik dvieju aibiu Dekarto sandauga. I rodysiu, pavyzdiui, tokias De Morgano formules (jos yra anksiau tur etu De Morgano formuliu apibendrinimas): E\ E\ Ai =
iI iI
(E \ Ai ); (E \ Ai ).
Ai =
iI iI
Jei x priklauso junginio papildiniui, tai x E, x Ai ;

i
x E ir netiesa, kad i x Ai ; x E, i x Ai ; i (x E, x Ai ); i x E \ Ai ; x
i
(E \ Ai ).
Atvirkia implikacija i rodoma panaiai; reikia perrayti visas formules atvirkia tvarka, pradedant apatine ir baigiant virutine (ir, aiku, i sitikinti, kad kiekviena raoma formul e iplaukia i anksiau paraytos). Jei visk siningai darytum eme, tur etume pamatyti problem: neaiku, kaip i i (x E, x Ai ) gauti Jei I aib e netuia, problema nesunkiai isprendiama. Paimkime bet koki i0 I ; tada i i (x E, x Ai ) iplaukia x E, x Ai0 ir, reikia, x E, i x Ai .
44
3 SKYRIUS. EIMOS
tikrai x E . Jei indeksu aib e tuia, is samprotavimas netinka, taiau iuo atveju sankirta apskritai neapibr eta ir nieko i rodin eti nereikia. Pasteb esiu, kad i rodyta De Morgano formul e iliks teisinga ir I = atveju, jei susitarsime, kad i Ai = E . Antroji De Morgano formul ei rodoma panaiai. 3.3 pratimas. Ar teisingas duotas teiginys? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . I. A = . II. (A1 B1 ) (A2 B2 ) = (A1 A2 ) (B1 B2 ). III.
iI
Ai
iI
Bi =
iI (Ai
Bi ).
Sprendimas. I. I (x, y ) A iplaukia x , t.y. prietara. Reikia, A aib eje n era n e vieno elemento, t.y. ji tuia. II. Jei (x, y ) (A1 B1 ) (A2 B2 ), tai (x, y ) A1 B1 , (x, y ) A2 B2 ; x A1 , y B1 , x A2 , y B2 ; x A1 A2 , y B1 B2 ; (x, y ) (A1 A2 ) (B1 B2 ). Atvirkia implikacija i rodoma analogikai. III. Formul e neteisinga, kai A1 = B2 = {0}, A2 = B1 = . Paaikinimas. III. Jei ikart nematyiau, kad teiginys neteisingas, bandyiau ji i rodyti. Mstymo eiga gal etu bu ti tokia. Jei (x, y ) priklauso kair eje pus eje esaniai aibei, tai x Ai , y Bi ;
i
i x Ai , i y Bi . Dabar reiktu parayti formul i (x Ai , y Bi ). Deja ji niekaip neiplaukia i anksiau paraytos formul es: x priklauso kakuriai i Ai aibiu , y kakuriai i Bi aibiu , bet tai nereikia, kad abieju aibiu indeksai sutampa. Kitaip tariant, a galiu gauti i j (x Ai , y Bj ),
3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS
45
bet niekaip negaliu i rodyti, kad i = j . Gal bu t, tai reikia, kad i rodin ejama formul e neteisinga? Pabandysiu sukonstruoti kontrpavyzdi . Reikia, kad bu du skirtingi indeksai; tod el tu paimu I = {1, 2}. Reikia, kad kakoks x priklausytu A1 aibei, o kakoks y B2 aibei; tegu x = y = 0 ir A1 = B2 = {0}. Galiausiai paimu A2 = B1 = . Tada
i
Ai
Bi = (A1 A2 ) (B1 B2 ) = {0} {0} = {(0, 0)},
o
i
(Ai Bi ) = (A1 B1 ) (A2 B2 ) = = .
3.3
Skaiiu sumos ir sandaugos
Apibreimas ir ym ejimas. Jei (xi | i I ) yra baigtin e skaiiu eima, tai iI xi ir iI xi enklais ymime, atitinkamai, visu tos eimos nariu sum ir sandaug. Pavyzdiui, jei I = {1, 3, 7} ir x1 = 1, x3 = 1, x7 = 4, tai xi = 1 + 1 + 4 = 6,
iI
o
iI
xi = 1 1 4 = 4.
l i=k
Jei I = {k, k + 1, . . . , l}, suma ir sandauga ymimos dar ir taip: l i=k xi . Pavyzdiui,
5 3
xi ,
i2 = 4 + 9 + 16 + 25 = 54,
i=2 i=3
1 1 = . i 3
Visuose tokiuose reikiniuose sumavimo (ar daugybos) kintamasis yra suvarytas. Negalima rayti
5
32 ,
3=1
o reikiniai
i
2 2 i=1 2
ir
2 k =1 2
k2
ymi t pati skaiiu 1 + 2 + 3 + 4 + 5 (kuris lygus 55). Jei ju , visi jie iI xi pavidalo reikinyje be i yra ir daugiau kintamu yra laisvi. Toks reikinys tada gali bu ti interpretuojamas kaip nauja eima, indeksuota tais laisvais kintamaisiais. Pavyzdiui, reikinyje
3
i=1
1 i+j
46
3 SKYRIUS. EIMOS
j kintamasis yra laisvas. Tod el galima apibr eti nauj eim (yj ), paym ejus
3
yj =
i=1
1 i+j
(aiku, reiktu dar nurodyti j indekso galimu reikmiu aib). Tada

3
y0 =
i=1 3
1 1 1 11 =1+ + = , j 2 3 6
y1 =
i=1
1 1 1 13 1 = + + = j+1 2 3 4 12
ir t.t. (yj ) eimos narius v el galima sud eti arba sudauginti. Jei, tarkime, sandaug yminiame reikinyje, paraytume ne simboli yj , o jo iraik per sum, gautume gan baisiai atrodanti reikini . Bet tokius reikinius reikia mok eti iifruoti. Pavyzdiui,
1 3
j =0 i=1
1 = i+j
yj = y0 y1 =
j =0
11 13 143 = . 6 12 72
3.4 I. II. III.
pratimas. Apskaiiuokite.
2 i=1 4 j =2 3 i=1 4 j =2 (i 2 i=1 (i 3 j =i
+ j ). + j ).
j.
Sprendimas. I.
2 4 4 4
(i + j ) =
i=1 j =2 j =2
(1 + j ) +
j =2
(2 + j ) = 3 4 5 + 4 5 6 = 60 + 120 = 180.
II.
4 2 2 2 2
(i + j ) =
j =2 i=1 i=1
(i + 2)
i=1
(i + 3)
i=1
(i + 4)
= (3 + 4) (4 + 5) (5 + 6) = 7 9 11 = 693.
3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS III.

3 3 3 3 3
47
j=
i=1 j =i j =1
j+
j =2
j+
j =3
j = (1 + 2 + 3) + (2 + 3) + 3 = 14.
Paaikinimas. I. Skaiiuojant i pradiu galima buvo iifruoti sandaugos simboli :

2 4 2
(i + j ) =
i=1 j =2 i=1
(i + 2)(i + 3)(i + 4) = 3 4 5 + 4 5 6 = 60 + 120 = 180.
Kitus du udavinius taip pat galima sprsti dviem bu dais. Konstantos ik elimas prie sumos enkl. Suformuluosiu kelet formaliu operavimo sumomis taisykliu . Pirmoji sako, kad konstant galima ikelti prie sumos enkl: cxi = c
iI iI
xi .
Reiktu jausti, kod el ta taisykl e teisinga. Pavyzdiui, I = {1, 2, 3, 4} atveju ji reikia, kad cx1 + cx2 + cx3 + cx4 = c(x1 + x2 + x3 + x4 ), t.y. kad pasikartojanti daugikli galima ikelti prie skliaustus. Sumu suma. Sumuojant narius, kuriu kiekvienas yra dvieju d emenu suma, galima atskirai susumuoti pirmus d emenis, po to antruosius d emenis ir gautas sumas sud eti: (xi + yi ) =
iI iI
xi +
iI
yi .
Pavyzdiui, I = {1, 2, 3} atveju parayta lygyb e reikia, kad (x1 + y1 ) + (x2 + y2 ) + (x3 + y3 ) = (x1 + x2 + x3 ) + (y1 + y2 + y3 ). tai pirmu dvieju taisykliu taikymo pavyzdys. A danai pamirtu aritmetin es progresijos sumos formul, bet atsimenu, kad n(n + 1) . 2 Tada pirmu nelyginiu skaiiu sum skaiiuoju taip: 1+2++n =
n n n
i=1
(2i 1) = 2
i=1
1=2
i=1
n(n + 1) n = n2 . 2
48
3 SKYRIUS. EIMOS
Tada
Sumavimas blokais. Tarkime, indeksu aib e I yra dvieju nesikertaniu daliu junginys: I = I1 I2 ir I1 I2 = . xi =
iI iI1
xi +
iI2
xi .
Pavyzdiui, I1 = {1, 2} ir I2 = {3, 4, 5} atveju parayta lygyb e iifruojama taip: x1 + x2 + x3 + x4 + x5 = (x1 + x2 ) + (x3 + x4 + x5 ). Aiku, sumas galima skaidyti ne tik i du, bet ir i daugiau gabalu . Norint suformuluoti atitinkam taisykl bendruoju atveju, reikalinga aib es skaidinio svoka. Aibiu eima (Ij | j J ) vadinama I aib es skaidiniu, jei Ij aib es kas dvi nesikerta ir ju junginys yra I t.y. j1 = j2 Ij1 Ij2 = ir I = Ij .
j J
Aukiau suformuluotos sumavimo taisykl es apibendrinimas skamba taip: jei (Ij | j J ) yra I aib es skaidinys, tai xi =
iI j J iIj
xi .
Sumavimo kintamojo keitimas. Nesunku i sitikinti, kad

4
i=1
1 1 1 1 1 = + + + = i+1 2 3 4 5
j =2
1 . j
Paiu ekime, kaip galima formaliai gauti deini ios grandin es nari i kairiojo. r Reikia atlikti du veiksmus: 1 a) i i+1 iraik vietoje i i statyti j 1; b) pakeisti sumavimo pagal j r eius: kair eje sumoje i indekso kitimo sritis buvo {1, 2, 3, 4} aib e, o naujojo indekso {2, 3, 4, 5} aib e. 1 Dabar pabandysiu suformuluoti bendr taisykl. Tam eim i+1 pakeiiu bet kokia eima (xi | i I ), o reikini j 1 bet kokiu reikiniu (j ). Gaunu lygyb xi = x(j ) .
iI j J
Tam, kad ji bu teisinga, (j ) funkcija turi abipus vienareikmikai atvaiztu duoti J i I . Tai reikia, kad turi bu ti patenkintos dvi slygos:
3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS a) (j ) reikmiu , atitinkaniu j J , aib e turi bu ti I , t.y. { (j ) | j J } = I ; b) skirtingus j turi atitikti skirtingos (j ) reikm es, t.y. j1 = j2 (j1 ) = (j2 ).
49
tai pavyzdys, iliustruojantis sumavimo gabalais ir kintamojo keitimo taisykl. I rodysiu, kad (1 x)(1 + x + + xn1 ) = 1 xn . Tikrai, kair e pus e lygi (1 x)
n1 i=0 n1 i=0 n1 i=0 n1
x = =
x x xi
xi
i=0 n1 i=0
xi+1
(i k eliau konstant u sumos enklo) =

n1 i=0 n
xj
j =1
(atlikau kintamojo keitini j = i + 1) =1+

n1 i=1
n1 j =1
xj xn
(pirmoje sumoje atskyriau nari su i = 0; antroje nari su j = n) = 1 xn . Dvilyp es sumos. Danai tenka sumuoti eimas, indeksuotas ne vienu, o, tarkime, dviem indeksais; pavyzdiui, xij = x11 + x12 + x13 + x22 + x23 + x33 .
1 i j 3
Tokia suma vadinama dvilype suma.
50 j
|
Dvilypiu sumu skaiiavimui nereikia kakokios naujos teorijos: galima tiesiog i sivaizduoti, kad eimos (ir sumavimo) indeksas yra pora (i, j ), kintanti tam tikroje poru aib eje K . Aukiau uraytame pavyzdyje K = {(1, 1), (1, 2), (1, 3), (2, 2), (2, 3), (3, 3)}. Danai tokia suma skaiiuojama, suvedant j i kartotin sum : xij =
(i,j )K iI j Ji

3 SKYRIUS. EIMOS j { 3 } J3
|
I3 {3}
{ 2 } J2
|
I2 {2}
|
{ 1 } J1
|
I1 {1}
|
i 3.4 pav. Dvilyp es sumos suvedimas i kartotin
(3.3)
xij ;
(3.4)
ia I ir Ji yra tokios aib es, kad K=

iI
{i} Ji .
Pavyzdiui, (3.3) aib atitinka I = {1, 2, 3}, J1 = {1, 2, 3}, J2 = {2, 3} ir J3 = {3} (r. 3.4 pav.); tod el
3 3
xij =
1 i j 3 i=1 j =i
xij .
(3.4) taisykl galima ivesti i aukiau suformuluotu . Tikrai, paym ejs Ks = {s} Js , gaunu xij =
(i,j )K sI (i,j )Ks
xij .
(3.5)
Kita vertus, funkcija (j ) = (s, j ) abipus vienareikmikai atvaizduoja Js i Ks ; tod el xij = xsj. (3.6)
(i,j )Ks j Js
3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS I (3.5)(3.6) gauname lygyb xij =

(i,j )K sI j Js
51
xsj ,
kuri sutampa su (3.4). Aiku, kartu su (3.4) teisinga ir xij =

(i,j )K j J iIj
xij
lygyb e; ia J ir Ij tokios aib es, kad K=

j J
Ij {j } .
Pavyzdiui, (r. 3.4 pav).

3 j
xij =
1 i j 3 j =1 i=1
xij .
Bet tada teisinga ir tokia sumavimo tvarkos pakeitimo taisykl e: xij =

iI j Ji j J iIj
xij .
tai vienas ios taisykl es pritaikymo pavyzdys. Ivesiu formul pirmu n natu ju skaiiu kvadratu sumai sn skaiiuoti. Turiu: raliu
n
sn =
i=1 n
i2
i
=
i=1
i
j =1
(nes
i 1
1 = i)
n i
=
i=1 j =1
(i k eliau konstant i vidin sum)

n n
=
j =1 i=j
52 (pakeiiau sumavimo tvark)

n
3 SKYRIUS. EIMOS
=
j =1
n(n + 1) (j 1)j 2 2 i = k (k + 1)/2)

n
n j
n 1
j 1 1 ,
k i=1
n2 (n + 1) 1 = 2 2
j =1
(j 1)j
(sumu suma lygi sumui sumai; pirmoje sumoje vis d emenys vienodi, tod el narys tiesiog padauginamas i d emenu skaiiaus; antroje sumoje ik eliau konstant) n2 (n + 1) 1 = 2 2 ((j 1)j = j 2 j , o
n i=1 n
j2 +
j =1
n(n + 1) 4
j = n(n + 1)/2)
2n2 (n + 1) + n(n + 1) 1 sn . 4 2
Perk els sn /2 i kair pus, gaunu 3 2n2 (n + 1) + n(n + 1) n(n + 1)(2n + 1) sn = = ; 2 4 4 n(n + 1)(2n + 1) sn = . 6 iek tiek pakomentuosiu dar sumavimo tvarkos pakeitimo ingsni . Galima bu nupieti pieini , kaip a darau emiau, sprsdamas pratim. Taiau tu galima sumavimo tvark pakeisti ir analizikai. Kartotin sum
n i
i=1 j =1
atitinka indeksu aib e

n
K=
i=1
{i} {j | 1
i} = {(i, j ) | 1
n, 1
i}.
3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS j 10 5

|
3.5 pav. Dvilyp es sumos indeksu aib e (r. 3.5 pratim) Nesunku patikrinti, kad
" 7 Q d v j r y ! 6 P c u i q x 5 I b t h p w 4 H a s g o v 3 G ` r f n u 2 F Y q e m t 1 E X p d l s 0 D W k ) C V y ( B U x ' A T w & @ S % 9 R $ 8 ~ # { } z |

53 j 10 5 5
|
10 i
1 1
i j
n; i;
1 j
j i
n; n. j i iplaukia
(Tikrai, i j i n iplaukia j n. Atvirkiai, i 1 1 i. Kitos nelygyb es kartojasi abiejose pus ese.) Reikia,
n
K = {(i, j ) | 1
n, j
n} =
j =1
{j } {i | j
n} ,
o toki ura atitinka kartotin e suma

n n
.
j =1 i=j
3.5 I. II.
pratimas. Pakeiskite sumavimo tvark.

10 i=1 8 i=1 16 j =i
xij .
i+1 j =1 xj . 10 i=1
j 16 Sprendimas. (r. 3.5 pav.) I. 10 j =1 i=1 xij + j =11 8 9 9 x = 8 x + (10 j )xj . II. 8 x + 1 i=1 1 j =2 i=j 1 j j =2
xij .
Sandaugu savyb es. Skaiiu sandaugu savyb es analogikos jau inagrin etoms sumu savyb ems: xn i =
iI iI
xi ;
54 (xi yi ) =
iI iI
3 SKYRIUS. EIMOS xi
iI
yi ; xi
xi =
iI j J iIj
(jei (Ij | j J ) yra I aib es skaidinys); xi =

iI j J
x(j )
(jei yra abipus vienareikm e atitiktis tarp J ir I ). Plaiau iu savybiu nekomentuosiu, nes su sandaugomis susidursime reiau, nei su sumomis. Dar viena formul e skirta sumu sandaugai skaiiuoti: xij =
j J iIj (ij )
j J
xij j .
Ij j J
(3.7)
J iek tiek paaikinsiu. Dauginant sumas, reikia i kiekvienos sumos paimti po d emeni , tuos d emenis sudauginti ir visas tokias sandaugas sud eti. Tarkime, pavyzdiui, kad J = {1, 2, . . . , n}; tada sumu sandauga gali bu ti urayta ireiktiniu pavidalu: xi1 xi2 xin . Tarkime, i pirmos sumos a paimu i1 -ji d emeni (i1 gali bu ti bet koks indeksas i I1 aib es), i antros sumos i2 -ji d emeni (i2 bet koks I2 aib es elementas) ir t.t. Tada paimtu d emenu sandauga uraoma taip: xi1 1 xi2 2 xin n = xij j .
j J iI1 iI2 iIn
Bendruoju atveju, kai nekonkretizuojama, kokia yra J aib e, ireiktiniu pavidalu d emenu sandaugos urayti negalima, ir tenka naudoti tik sutrumpint ura xij j .
j J
Kai J = {1, . . . , n}, d emenu sandaugu (kurias reikia sud eti) yra tiek, kiek yra (i1 , . . . , in ) pavidalo vektoriu ; ia i1 I1 , . . . , in In . Visi tokie vektoriai upildo I1 I2 In = Ij
j J
3.4. UDAVINIAI
55
sandaug. Kai J aib es struktu el galime naudoti tik ra nekonkretizuota, v sutrumpint simboli j J Ij . Taigi d emenu sandaugu suma uraoma taip: xij j .
(ij ) j J j Ij
O tai ir yra (3.7) formul es deinioji pus e. Tuia eima. Tuios skaiiu eimos suma laikoma lygia 0, o sandauga lygia 1. Tada formul es xi =
iI iI1
xi +
iI2
xi
ir
iI
xi =
iI1
xi
iI2
xi
iliks teisingos ir tada, kai kuri nors i I1 , I2 aibiu tuia.
3.4
Udaviniai
1. Ar duoti takai priklauso A B aibei? A = N (0; 1), B = [1; 3); takai: (0, 1), (1, 1), (2, 2), (3, 3). A = {1, 1}, B = {2}; takai: (1, 1), (1, 2), (0, 2), (1, 2). A = Z, B = N; takai: (1, 1), (1, 1), (0, 1), (0.5, 2). 2. Kam lygios
n=1 An
ir
n=1
An aib es?
An = [1; 1/n]. An = (1/n; n). An = Z \ (n; n). (2004) An = [1; ) \ (n; n + 1). (2004) An = {n, 0, n}. (2004) An = [1/n; 0] {n}. 3. Ar teisingi duoti teiginiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . (2004) A (B1 B2 ) = (A B1 ) (A B2 ).
56 4. Apskaiiuokite.
3 i+2
3 SKYRIUS. EIMOS
i.
i=1 j =i 4 i1
i=1 j =1 3 i
i=0 j =1
(i j ).
2 2
(2002) (2002) (2002) (2002) (2004) (2004) (2004)
ij .
i=1 j =i 3 2
ij .
i=1 j =1 3 i
i=1 j =1 3 2i
(i + j 1). j.
i=1 j =i 3 2
(1 + j ).
i=1 j =i 2 3
i.
i=1 j =2 3 i
i=2 j =2
(i j ).
5. Pakeiskite sumavimo tvark.

12 i+5
xij .
i=1 j =i
3.4. UDAVINIAI
20 20i i=1 j =1 20 10+i
57
xij .
(2004) (2004) (2004)
xij .
i=0 j =10i 10 20i
xij .
i=1 j =10i 10 i
xi .
i=2 j =1
58
3 SKYRIUS. EIMOS
4 skyrius Funkcijos
4.1 Pagrindin es inios apie funkcijas
Apibreimas ir vaizdavimas. Tegu M yra kokia nors aib e. Taisykl e, pagal kuri i kiekvieno x M gaunamas tam tikras naujas elementas y , vadinama funkcija M aib eje. M vadinama tokios funkcijos apibr eimo sritimi. Funkcijas ym esiu f, g, h raid emis. Jei f yra funkcija M aib eje ir x M , tai i to x gaunamas naujas elementas y vadinamas funkcijos reikme x take ir ymimas f (x). Jei visos f funkcijos reikm es yra tam tikros N aib es elementai, sakome, kad f yra funkcija i M i N , ir raome f : M N . Nor edami apibr eti koki nors funkcij, turime nurodyti jos apibr eimo sriti ir formul, pagal kuri skaiiuojamos funkcijos reikm es. Pavyzdiui, f (x) = x2 , arba Kai apibr eimo sritis aiki, raome tik formul: f (x) = x2 , arba f : x x2 . Kalb edami apie abstrakias funkcijas, i sivaizduojame kak panaaus i 4.1 pav. Jei M ir N yra skaiiu aib es, daniausiai pieiamas funkcijos grakas (4.2 pav.). Siauriniai. Dvi funkcijos sutampa, jei sutampa tiek ju apibr eimo sritys, tiek atitinkamos ju reikm es. Tod el jei susiaurinsime kokios nors funkcijos apibr eimo sriti , o formul, pagal kuri skaiiuojamos funkcijos reikm es, paliksime nepakeit, formaliai gausime kit funkcij. Ji vadinama pradin es funkcijos siauriniu. Norint nupieti siaurinio grak, reikia nupieti pradin es funkcijos grak ir po to nutrinti nereikaling linijos dali (r. 4.3 pav.) 59 f : x x2 , kai x R. kai x R,
60
x M
4.1 pav. f : M N
f f (x) N f x
|
4 SKYRIUS. FUNKCIJOS
f (x)
4.2 pav. Funkcijos grakas
0 -2 -1 0 1 2
0 -2 -1 0 1 2
4.3 pav. Funkcija y = x2 ir jos siaurinys [0; ) aib eje
INIOS APIE FUNKCIJAS 4.1. PAGRINDINES

4
61
0 -2 -1 0 1 2 3 4 5 6
4.4 pav. (4.1) funkcijos grakas Keliu kintamu ju funkcijos. Jei f funkcijos apibr eimo sritis M yra keliu aibiu Dekarto sandaugos poaibis, M E1 Ek , tai funkcijos reikm e (x1 , . . . , xk ) take ymima f (x1 , . . . , xk ). f tada vadinama k kintamu ju funkcija. Funkcijos ir eimos. Yra glaudus ryys tarp funkcijos ir eimos svoku . eima (xi | i I ) gali bu ti interpretuojama, kaip funkcija i x . Pavyzdiui, i kiekviena seka gali bu eje. Atvirkiai, ti interpretuojama kaip funkcija N aib i funkcij f , apibr et M aib eje, galima iu eti, kaip i eim (f (x) | x M ). r Sudurtin es funkcijos. Formul e, kuria apibr eiama funkcija, gali bu ti ir tokio pavidalo: f1 (x), kai x M1 ; f (x) = f2 (x), kai x M2 ; . . .
ia (M1 , M2 , . . . ) yra M aib es skaidinys, o f1 , f2 , . . . kokios nors paprastesn es funkcijos. Nor edami apskaiiuoti tokios funkcijos reikm f (a), i pradiu surandame skaidinio nari Mi , kuriame yra takas a, o po to suskaiiuojame reikini fi (a). Pavyzdiui, jei x2 , kai x 1; f (x) = (4.1) 1, kai x > 1; tai f (2) = (2)2 = 4, nes 2 < 1, o f (2) = 1, nes 2 > 1. Sudurtin es funkcijos grakas susideda i keliu kreiviu funkciju fi graku gabalu . Pavyzdiui, (4.1) funkcijos grakas atrodo taip, kaip pavaizduota 4.4 pav.
62
2
-1
-2 -2 -1 0 1 2 3 4
4.5 pav. y = [x] funkcijos grakas Sveikoji dalis. Apibr eiu kelias plaiai naudojamas sudurtines funkcijas. Kiekvienam skaiiui x R galima rasti toki vieninteli sveikji skaiiu k , kad k x < k + 1. Tas k vadinamas sveikja x dalimi ir ymimas [x]. Taigi . . . 1, 0, [x] = 1, 2, . . . [3] = 3, ir t.t. (r. 4.5 pav.) Teigiamoji ir neigiamoji dalis. Teigiamoji ir neigiamoji x skaiiaus dalys apibr eiamos taip: x+ = Pavyzdiui, (2.5)+ = 0, ir t.t. (r. 4.6 pav.) (1.11) = 1.11, 0 + = 0 = 0, 2.56+ = 2.56 0, kai x < 0; x, kai x 0; x = x, kai x < 0; 0, kai x 0.
kai kai kai kai
1 x < 0; 0 x < 1; 1 x < 2; 2 x < 3;
Pavyzdiui,
[1.57] = 2,
[ 2] = 1,
[4] = 4
INIOS APIE FUNKCIJAS 4.1. PAGRINDINES

2 2
63
-1 -2 -1 0 1 2
-1 -2 -1 0 1 2
4.6 pav. y = x ir y = x+ funkciju grakai

2
-1 -2 -1 0 1 2
4.7 pav. y = |x| funkcijos grakas Modulis. x skaiiaus modulis ymimas |x| ir apibr eiamas lygybe |x| = Taigi |2.6| = 2.6, ir pan. (r. 4.7 pav.) Minimumas ir maksimumas. Sudurtin es gali bu kintamu ju ti ir keliu funkcijos. Pavyzdiui, x ir y skaiiu maksimumas ir minimumas apibr eiami taip: max(x, y ) = Pavyzdiui, max(2, 3) = 3, ir pan. min(2, 0) = 0, min(1, 1) = max(1, 1) = 1 x, kai x y ; y, kai x < y ; min(x, y ) = x, kai x < y ; y, kai x y ; | 0 | = 0, |3.29| = 3.29 x, kai x < 0; x, kai x 0. (4.2)
64
Teiginiu apie sudurtines funkcijas irodin ejimas. Teiginiai apie sudurtines funkcijas paprastai i rodin ejami, perrenkant variantus. I rodysiu, pavyzdiui, kad |x| = 0 x = 0. implikacija akivaizdi: jei x = 0, tai |x| = |0| = 0 pagal modulio apibr eim ((4.2) lygyb es virutinij dali ). Taigi lieka i rodyti implikacij, kuri ekvivalenti formulei x = 0 |x| = 0. Kadangi modulio iraika priklauso nuo to, teigiamas ar neigiamas x, reikia inagrin eti du variantus. 1. Jei x < 0, tai |x| = x > 0
(pirmas sryis iplaukia i modulio apibr eimo, antrasis gaunamas nelygyb x < 0 padauginus i 1). Taigi |x| > 0 ir, reikia, |x| = 0. 2. Jei x > 0, tai |x| = x > 0. Taigi ir iuo atveju |x| = 0. Panaiai i rodin ejama ir kita modulio savyb e: |xy | = |x| |y |. i kart reikia nagrin eti 6 atvejus. 1. Jei x > 0, y > 0, tai ir xy > 0; tod el |xy | = xy = |x| |y |. 2. Jei x > 0, y < 0, tai xy < 0; tod el |xy | = (xy ) = x (y ) = |x| |y |. 3. Atvejis x < 0, y > 0 nagrin ejamas taip pat, kaip antrasis. 4. Jei x < 0, y < 0, tai xy > 0; tod el |xy | = xy = (x)(y ) = |x| |y |. 5. Jei x = 0, tai xy = 0; tod el |xy | = |0| = 0 = 0 y = xy.
6. Atvejis y = 0 nagrin ejamas taip pat, kaip 5 atvejis. 4.1 pratimas. Ar visada teisingi duoti teiginiai? Jei taip, i rodykite; jei ne duokite kontrpavyzdi .
INIOS APIE FUNKCIJAS 4.1. PAGRINDINES I. x 1 II. x+ [x] < x. 0, x 0.
65
III. |x| = x+ + x . Sprendimas. I. Tarkime, k Z ir k x < k + 1. Tada [x] = k ir, reikia i rodyti, kad x 1 k < x.
Pirma nelygyb e iplaukia i x < k + 1, antroji gali bu ti neteisinga, jei x = k . Pavyzdiui, pa em x = 0, gauname neteising grandin 1 II. Jei x 0, tai x+ = x Jei x < 0, tai x+ = 0 III. Jei x 0, tai 0 ir x = x < 0. 0 ir x = 0 0. 0 < 0.
|x| = x = x + 0 = x+ + x . Jei x < 0, tai |x| = x = 0 + (x) = x+ + x . Trikampio nelygyb e. Dar viena labai svarbi modulio savyb e uraoma formule |x + y | |x| + |y |. (4.3)
Nor edami j i rodyti, turime inagrin eti 6 atvejus. 1 atvejis: x 0, y 0. Tada taip pat x + y 0; tod el |x + y | = x + y = |x| + |y |. Tada tuo labiau |x + y | |x| + |y |. 2 atvejis: x 0, y < 0 ir x + y 0. Tada |x + y | = x + y < x y = |x| + |y |. (Antrasis sryis teisingas d el to, kad y < 0.)
66
4.8 pav. Trikampio nelygyb e 3 atvejis: x 0, y < 0 ir x + y < 0. Tada
(treias sryis teisingas d el to, kad x 0). 4-5 atvejis: x < 0, y 0 ir, atitinkamai, x + y 0 ir x + y < 0. Samprotavimai tokie pat, kaip 2-3 atvejais. 6 atvejis: x < 0, y < 0. Tada automatikai x + y < 0; tod el |x + y | = (x + y ) = x y = |x| + |y |.
|x + y | = (x + y ) = x y

y z x y = |x| + |y |. |x z | + |z y |. |x + y | + |y | = |x + y | + |y |, |x| |y |. |y | |x|. |x| |y | . |x + y | |x + y | |x + y |
Kai skaiiai vaizduojami takais ant ties es, x y skirtumas lygus atstumui tarp x ir y taku , paimtam su + arba su enklu, priklausomai nuo to, kuris i x ir y skaiiu yra didesnis. Taigi atstumas tarp x ir y lygus |x y |. I (4.3) iplaukia tokia svarbi atstumu savyb e: |x y |
Panaus teiginys teisingas ir tuo atveju, kai x, y ir z ymi ploktumos takus: atstumas nuo x iki y (tiesia linija) nevirija atstumu nuo x iki z ir nuo z iki y sumos, t.y. atstumo nuo x iki y , einant aplinkiniu keliu per z tak (r. 4.8 pav.). is teiginys (o kartu ir (4.3) nelygyb e) vadinamas trikampio nelygybe. I (4.3) iplaukia ir daugiau modulius siejaniu nelygybiu , kurios taip pat vadinamos trikampio nelygyb emis. Pavyzdiui, |x| = |(x + y ) y |
t.y.
Sukeit vietomis x ir y , gauname
Reikia, teisinga ir tokia nelygyb e:
4.2. VEIKSMAI SU FUNKCIJOMIS
x M
67 N f g g f (x) f (x) P gf 4.9 pav. Funkciju kompozicija ia f (x) = x2 , g (y ) = y + 1. x A; ia A = {x | x2 < x}. f (x) = x2 x, 1 g (y ) = , y
4.2
Veiksmai su funkcijomis
Funkciju kompozicija. Jei f : M N , o g : N P , tai galima apibr eti nauj funkcij x g f (x) . Ji vadinama g ir f funkciju kompozicija ir ymima g f (4.9 pav.). Taigi g f : M P . Per egzamin a danai praau suskaiiuoti dvieju duotu funkciju kompozicij. Tokia uduotis n era labai tiksliai apibr eta. Pavyzdiui, jei a pasakau, kad f (x) = x2 , g (y ) = y + 1, ir papraau apskaiiuoti h = g f , galima bu parayti toki atsakym: tu h(x) = g f (x) ;
Formaliai iu tikina, kad rint, uduotis atlikta, bet toks atsakymas mans nei mogus supranta, kas yra kompozicija (pavyzdiui, ar jis supranta, k reikia uraas g f (x) ). Panai situacija yra, tarkime, su nelygybiu sprendimo udaviniais. Jei reiktu isprsti nelygyb x2 < x, galima bu parayti toki atsakym: tu
Jis bu absoliuiai teisingas, bet nenaudingas. Visi ino, kad reikia gauti tu konkretesni atsakym 0 < x < 1, nors a negaliu sugalvoti jokio formalaus paaikinimo, kod el itas atsakymas geresnis u ankstesni ji . emiau a bandysiu paaikinti, kokio sprendimo a tikiuosi, duodamas uduoti apskaiiuoti funkcijos kompozicij. Inagrin esiu 5 pavyzdius. 1. Norint rasti h = g f , vietoje g funkcijos kintamojo reikia i rayti reikini f (x). Pavyzdiui, jei
68 tai
1 . x 2. Jei g funkcijos kintamasis yra taip pat x, galima ji i pradiu pakeisti i y ir tada vietoje y i rayti f (x). Pavyzdiui, jei h(x) = x2 f (x) = x + 1, tai g (y ) = (y 1)2 ir h(x) = (x + 1) 1
2
g (x) = (x 1)2 , = x2 .
3. iokios tokios problemos ikyla, kai viena arba abi i f ir g funkciju yra sudurtin es. Tarkime, pavyzdiui, kad f (x) = x2 x, g (y ) = y 1, kai y 0; y2, kai y < 0.
I stats vietoje y reikini f (x), gaunu h(x) = x2 x 1, kai x2 x 0; (x2 x)2 , kai x2 x < 0.
Atkreipiu d emesi , kad reikiniu f (x) pakeisti visi y ir tie, kurie funkcijos aprayme buvo po kablelio. Gauta lygyb e teisinga ir, kitaip nei uraas h(x) = g f (x) , aikiau parodo, kad sprend ejas supranta, kas yra funkciju kompozicija. Taiau a noriu, kad galutin eje h funkcijos iraikoje po kableliu esanios nelygyb es bu tu isprstos x atvilgiu: 2 x x 1, kai x 0; h(x) = x2 (x 1)2 , kai 0 < x < 1; 2 x x 1, kai x 1. 4. Kitame pavyzdyje sudurtin e yra f funkcija: f (x) = x, kai x < 1; , 1, kai x 1; g (y ) = y 2 .
2
h(x) funkcija iuo atveju yra g f (x) = f (x) . Bet kaip pakelti kvadratu funkcij, kurios urae yra skliaustai? Mstyti reikia taip: jei turime kon2 kretu x ir norime apskaiiuoti f (x) , i pradiu turime apskaiiuoti f (x) ir
69
po to gaut skaiiu pakelti kvadratu. Skaiiuodami f (x), galime gauti arba x (jei x < 1), arba 1 (prieingu atveju). Taigi bu tent tuos skaiius ir reikia kelti kvadratu: x2 , kai x < 1; h(x) = 1, kai x 1. 5. Paskutiniame pavyzdyje sudurtin es abi funkcijos: f (x) = iuo atveju 2 x, g (x), kai x < 0; 0, = g (1 x), kai x 0; (1 x)2 , 0, kai kai kai kai x < 0, x < 0, x 0, x 0, x 1; x > 1; 1 x 1; 1 x > 1. x, kai x < 0; , 1 x, kai x 0; g (y ) = y 2 , kai y 1; 0, kai y > 1.
h(x) =
Jei kyla abejoniu , atsakym galima patikrinti, pa emus kelet konkreiu x reikmiu ir apskaiiavus h(x) dviem bu dais. Pavyzdiui, jei x = 0.3, tai f (x) = 0.7 ir h(x) = g (0.7) = 0; pagal savo gaut formul taip pat gaunu h(0.3) = 0. 4.2 pratimas. Raskite h = g f . I. f (x) = x2 , g (y ) = y + 1. II. f (x) = x+ , g (y ) = 1 y . III. f (x) = x2 , g (y ) = IV. f (x) = |x 1|, g (y ) = (y 1) . y, kai y 1; 1, kai y > 1.
Raydamas galutini atsakym, isprendiu po kableliu esanias nelygybiu sistemas: 2 x, kai x 1; x2 , kai x 1; 0, kai 1 < x < 0; h(x) = = 0, kai 1 < x < 2; 0, kai 0 x < 2; 2 (1 x) , kai x 2. (1 x)2 , kai x 2;
70 Sprendimas. I. h(x) = g (x2 ) = x2 + 1. II. g (0), kai x < 0; h(x) = = g (x), kai x 0; III. h(x) = IV. Kadangi f (x) = o g (y ) = tai
1, kai x < 0; 1 x, kai x 0. 1;
1, kai x < 1; x2 , kai x2 1; 2 = x , kai 1 x 1, kai x2 > 1; 1, kai x > 1. 1 x, kai x 1 < 0; = x 1, kai x 1 0; 1 y, kai y 1 < 0; = 0, kai y 1 0;
1 x, kai x < 1; x 1, kai x 1; 1 y, kai y < 1; 0, kai y 1; kai kai kai kai x < 1, x < 1, x 1, x 1, 1 x < 1; 1 x 1; x 1 < 1; x 1 1;
h(x) =
t.y.
1 (1 x), g (1 x), kai x < 1; 0, = 1 (x 1), g (x 1), kai x 1; 0, 0, x, h(x) = 2 x, 0, kai kai kai kai
x 0; 0 < x < 1; 1 x < 2; x 2.
vadinama B aib es pirmavaizdiu (r. 4.10 pav.). 4.3 pratimas. Raskite f (A) ir f 1 (B ).
vadinama A aib es vaizdu f atvilgiu. Visos apibr eimo srities vaizdas f (M ) vadinamas funkcijos reikmiu sritimi. Aib e f 1 (B ) = {x M | f (x) B }
Aibiu vaizdai ir pirmavaizdiai. Tegu f : M N , A M ir B N . Aib e f (A) = {f (x) | x A}
4.2. VEIKSMAI SU FUNKCIJOMIS f f (A) B A f 1 (B ) f 1 (B ) f
71
es vaizdas ir pirmavaizdis 4.10 pav. Aib I. A = (1; 2), B = (2; 4], f (x) = x2 . II. A = {2, 1, 1, 2}, B = [0; 4], f (x) = 1/x2 . III. A = [0; 3], B = [1; ), f (x) = x, kai x 0; 1, kai x > 0.
1 Sprendimas. (r. 4.114.12 pav.) I. f (A) = [0; 4), f (B ) = [2; 2) ( 2; 2]. II. f (A) = {1, 0.25}, f 1 (B ) = (; 0.5] [0.5; ). III. f (A) = {0, 1}, f 1 (B ) = (; 1] (0; ). Paaikinimas. I. Jeigu reiktu i rodyti, kad f (A) = [0; 4), reiktu sakyti 2 tokius odius. Tarkime, y f (A). Tada y = x su tam tikru x (1; 2). Jei 0 x < 2, tai 0 x < 4; jei 1 < x < 0, tai 0 < x < 1 ir tod el 0 < x2 < 1. Abiem atvejais y [0; 4). Atvirkiai, tegu y [0; 4). Paymiu x = y . Tada x < 2 (i x 2 2 iplauktu y =x 4, o taip n era). Be to, x 0 (nes kvadratin e aknis visada neneigiama). Reikia, y = x2 su tam tikru x [0; 2) A, t.y. y f (A). Taigi y f (A) y [0; 4), o tai ir reikia, kad f (A) = [0; 4). Jei reiktu i rodyti antr lygyb, kalb eiau taip. Tegu x f 1 (B ). Tada f (x) B , t.y. 2 < x2 4. Jei x 0, i 2, o jei ia gauname 2 < x x < 0, tai 2 < x 2, t.y. 2 x < 2. Taigi x [2; 2) ( 2; 2]. Atvirkiai, tegu x yra bet koks takas i to junginio. Jei 2 < x 2, tai 2 < x2 4; jei 2 x < 2, tai 2 < x 2 ir v el 2 < x2 4. Abiem 1 atvejais f (x) B , t.y. x f (B ). Per egzamin a nepraau i rodin eti tokio tipo teiginiu . iuo paaikinimu nor ejau pademonstruoti, kad visus udavinius galima sprsti analizikai, net nenupieus funkcijos grako.
72
4 4
y = x2
y = 1/x2
0 -2 -1 0 1 2
0 -2 -1 0 1 2

3
0 -3 -2 -1 0 1 2 3
4.12 pav. r. 4.3 pratim Teiginiu apie aibes ir funkcijas irodin ejimas. I rodin edami teiginius apie aibiu vaizdus ir pirmavaizdius, remiam es tokiomis formul emis: x f 1 (B ) f (x) B ; y f (A) x A f (x) = y. Duosiu du pavyzdius. 1. I rodysiu, kad f (A1 A2 ) = f (A1 ) f (A2 ). Jei y yra kairiosios aib es elementas, tai x A1 f (x) = y arba x A2 f (x) = y ; y f (A1 ) arba y f (A2 ); y f (A1 ) f (A2 ). Tai i rodo sryi . Skaitydamas formules i apaios i viru , gaunu atvirkio sryio i rodym. x A1 A2 f (x) = y ;
73
Vienintelis iek tiek abejotinas momentas ia yra per ejimas nuo pirmosios prie antrosios formul es ir atgal. Kad pagri siau pirmji , a sau sakau tokius odius: tarkime, x A1 A2 yra toks, kad f (x) = y ; tada arba x A1 , arba x A2 ; pirmuoju atveju teisinga formul e x A1 f (x) = y , antruoju atveju formul e x A2 f (x) = y ; taigi x A1 f (x) = y arba x A2 f (x) = y . Nor edamas pagri sti atvirki per ejim, kalbu taip: jei x A1 , tai tuo labiau x A1 A2 ; jei x A2 taip pat; reikia, tikrai x A1 A2 f (x) = y. 2. Dabar pabandysiu i rodyti, kad f 1 f (A) = A. Jei x priklauso kairiajai aibei, tai f (x) f (A); x A f (x ) = f (x) ir toliau nebeaiku, kaip gauti x A. Kyla mintis, kad teiginys, gal bu t, neteisingas. Pabandysiu sukonstruoti kontrpavyzdi . Minimalus pavyzdys toks: paimu x = 0, x = 1 ir A = {1}. Funkcija f gali bu ti bet kokia; svarbu tik, kad f (0) = f (1). Tegu f (x) = 0 su visais x R. Tada f 1 f (A) = f 1 {0} = R = A. 4.4 pratimas. Ar teisingi duoti teiginiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . I. (2004) f (A1 A2 ) = f (A1 ) f (A2 ). II. f 1 (B1 B2 ) = f 1 (B1 ) f 1 (B2 ). Sprendimas. I. Teiginys neteisingas, kai A1 = {0}, A2 = {1} ir f (x) = 0 su visais x. II. Tarkime, x f 1 (B1 B2 ). Tada f (x) B1 B2 ;
74
4 SKYRIUS. FUNKCIJOS f (x) B1 , f (x) B2 ; x f 1 (B1 ), x f 1 (B2 ); x f 1 (B1 ) f 1 (B2 ).
Atvirkia implikacija i rodoma analogikai. Paaikinimas. I. Jei ikart neaiku, kad pirmas teiginys neteisingas, reiktu bandyti ji i rodyti. Mstymo eiga gal etu bu ti tokia. Jei y priklauso kairiajai aibei, tai x A1 f (x) = y ir x A1 f (x) = y ; y f (A1 ) ir y f (A2 ); y f (A1 ) f (A2 ). Taigi sryis teisingas. Nor edamas i rodyti atvirki sryi , skaitau paraytas formules i apaios i viru . Taiau i antrosios pirma neiplaukia: gali atsitikti, kad f (x1 ) = y su x1 A1 , f (x2 ) = y su x2 A2 , bet x1 = x2 ir n era jokio x A1 A2 , kad f (x) = y . Paprasiausias pavyzdys toks: A1 = {0}, A2 = {1} ir f (x) = 0 su visais x. Tada f (A1 A2 ) = f () = , bet f (A1 ) f (A2 ) = {0} {0} = {0}. x A1 A2 f (x) = y ;
Injektyvios funkcijos. Funkcija i M i N vadinama injektyvia, jei jos reikm es skirtinguose apibr eimo srities takuose yra skirtingos, t.y. x1 = x2 f (x1 ) = f (x2 ). Jei f injektyvi ir f (M ) = N , sakome, kad f yra abipus vienareikm e atitiktis, arba bijekcija tarp M ir N . iuo atveju kiekvienas y N turi vieninteli pirmavaizdi (t.y. toki M tak, kuriame funkcijos reikm e yra y ). Funkcija, kiekvien y N atvaizduojanti i jo pirmavaizdi , vadinama atvirktine f funkcijai ir ymima f 1 . Taigi f 1 : N M . Jei per egzamin gausite uduoti rasti funkcijos atvirktin, rekomenduoju j sprsti nupieus funkcijos grak taip, kaip a demonstruoju 4.5 pratime. Taiau i manoma tai padaryti ir be pieinio; toki sprendim a vadinu analiziniu. Parodysiu, kaip tas daroma. Nor edamas patikrinti injektyvum ir rasti atvirktin funkcij analizikai, bandau isprsti lygti f (x) = y
75
x atvilgiu. Jei sprendinys ne vienintelis (su kokiu nors y ), funkcija neinjektyvi. Jei sprendinys vienintelis, funkcija injektyvi, o sprendinio iraika apibr eia atvirktin funkcij. tai 5 pavyzdiai. 1. Tegu f (x) = x 2 su x R. Sprsdamas lygti f (x) = y , gaunu x 2 = y; x = y + 2. Reikia, f funkcija yra injektyvi ir f 1 (y ) = y + 2. 2. Tegu f (x) = x2 2x su x R. Sprsdamas lygti f (x) = y , gaunu x2 2x = y ; x2 2x y = 0;
x=1
1 + y.
Gavau dvi x reikmes; reikia, f funkcija n era injektyvi. iu sprendim, rint i nesunku nurodyti du takus, kuriuose funkcijos reikm es sutampa. Pavyzdiui, jei y = 3, i formul es gaunu x = 3 ir x = 1. Taigi f (1) = f (3) = 3. 3. Reikia atsiminti, kad neinjektyvios funkcijos siaurinys jau gali bu ti injektyvus. Tegu, pavyzdiui, f (x) = x2 2x, kai x 0.
Tai k tik inagrin etos funkcijos siaurinys (; 0] aib eje. Sprsdamas lygti x2 2x = y , kaip ir anksiau gaunu du sprendinius: x=1 1 + y.
Bet slyg x 0 gali tenkinti tik sprendinys, atitinkantis enkl: antrasis yra didesnis u 1. Taigi i funkcija injektyvi ir f 1 (y ) = 1 1 + y.
D el tvarkos reik etu dar nurodyti atvirktin es funkcijos apibr eimo sriti . Ji yra aib e visu y , su kuriais lygties sprendinys apibr etas ir tikrai neigiamas: 1 y 1; 1 + y 0.
Isprends i sistem, gaunu y 0. Taigi galutinis atsakymas tur etu bu ti toks: f 1 (y ) = 1 1 + y, kai y 0.
76
4 SKYRIUS. FUNKCIJOS 4. Dar daugiau vargo, kai nagrin ejama sudurtin e funkcija. Tegu f (x) = x2 , kai x 1; x + 1, kai x > 1.
Isprsti lygti f (x) = y reikia: 1) rasti visus x 1, tenkinanius slyg x2 = y ; 2) rasti visus x > 1, tenkinanius lygyb x + 1 = y . Sprsdamas pirmj lygti , gaunu x2 = y ; x2 = y ; x = y.
Sprendinys x = y tikrai netinka, nes yra gal etu bu ti maesnis u 1: jis bus toks, jei y 0; y 1.
0. Sprendinys x = y
Isprends nelygybiu sistem, gaunu y 1. Taigi pirmo dalinio udavinio atsakymas toks. Jei y 1, egzistuoja vienintelis lygties f (x) = y sprendinys, nevirijan tis 1: x = y . Jei y > 1, lygtis f (x) = y neturi sprendiniu 1. Dabar sprendiu antrji dalini udavini : x + 1 = y; x = y 1. Sprendinys bus > 1, jei y 1 > 1, t.y. y > 0. Taigi antrojo dalinio udavinio atsakymas toks. Jei y > 0, egzistuoja vienintelis lygties f (x) = y sprendinys, didesnis u 1: x = y 1. Jei y 0, lygtis f (x) = y neturi sprendiniu > 1. Sujungs abu atsakymus i vien gaunu: jei y 1, lygtis f (x) = y turi vieninteli sprendini x = y ; jei y > 0, lygtis turi vieninteli sprendini x = y 1; jei 1 < y 0, lygtis sprendiniu neturi. Kitaip tariant, f funkcija injektyvi ir f
1
(y ) =
y, kai y 1; y 1, kai y > 0.
4.2. VEIKSMAI SU FUNKCIJOMIS 5. Paskutinis pavyzdys: tegu f (x) = x 1, kai x < 1; 2 x, kai x 1.
77
I pradiu iekau sprendiniu < 1: x 1 = y; x = y + 1. Sprendinys bus < 1, kai y + 1 < 1, t.y. y < 0. Taigi jei y < 0, skaiius x = y + 1 yra vienintelis lygties f (x) = y sprendinys, maesnis u 1; jei y 0, maesniu u 1 sprendiniu n era. Dabar iekau sprendiniu 1: 2 x = y; x = 2 y. Sprendinys 1, kai 2 y 1, t.y. y 1. Taigi jei y 1, skaiius x = 2 y yra vienintelis lygties f (x) = y sprendinys, nemaesnis u 1; jei y > 1, tokiu sprendiniu n era. Sujungs abu dalinius atsakymus, gaunu: jei y < 0, lygtis f (x) = y turi du sprendinius, x = y + 1 ir x = 2 y ; jei 0 y 1, lygtis turi vien sprendini x = 2 y ; jei y > 1, lygtis sprendiniu neturi. Reikia, f funkcija n era injektyvi. Pavyzdiui, f (0) = f (3) = 1.
4.5 pratimas. Ar injektyvi f funkcija? Jei ne, tai kod el; jei taip, raskite jai atvirktin. I. f (x) = x2 , kai x < 1. II. f (x) = 1 x2 , kai x < 0; 2 x, kai 0 x 1.
Sprendimas. I. Jei 0 < y < 1, tai horizontali y lygio linija kerta funkcijos grak dviejuose takuose (r. 4.13 pav.). Tod el funkcija neinjektyvi. Pavyzdiui, f (0.5) = f (0.5) = 0.25. III. Koks bebu y 2, horizontali y lygio linija kerta grak vienintu teliame take (r. 4.13 pav.); tod el funkcija injektyvi. Jei y < 1 , ta linija 2 kerta y = 1 x ak. Isprend x atvilgiu gauname x = 1 y ; i
78
4
0 -2 -1 0

2 1 0 -1 -2 1 2 -2 -1 0 1 2
grako matyti, kad sankirtos abscis e yra x = 1 y . Jei 1 y 2, linija kerta y = 2 x ak; taigi lygties f (x) = y aknis yra x = 2 y . Reikia, f
1
(y ) =
1 y, kai y < 1; 2 y, kai 1 y
2.
Teiginiu apie atvirktines funkcijas irodin ejimas. Teiginiai apie atvirktines funkcijas i rodin ejami, remiantis ekvivalencija x = f 1 (y ) f (x) = y. (4.4)
Jei reikia kak i rodyti apie f 1 (y ), paymime t reikini x raide ir i (4.4) gauname lygyb f (x) = y , kuri galime panaudoti tolesniuose samprotavimuose. Jei galu gale gauname koki nors f (x ) = y lygyb, i (4.4) darome 1 ivad x = f (y ). I rodysiu, pavyzdiui, kad jei f yra bijekcija tarp M ir N , tai f f 1 (y ) = y ir f 1 f (x) = x
su visais x M ir y N . Nor edamas i rodyti pirm lygyb, paymiu f 1 (y ) = x. Tada f (x) = y ; i stats vietoje x jo iraik, gaunu, k reikia: f f 1 (y ) = y . I rodin edamas antrj lygyb, paymiu x = f 1 f (x) . Tada f (x ) = f (x). Kadangi f injektyvi, gaunu x = x, t.y. f 1 f (x) = x. Kitas pavyzdys i domesnis. Tegu M ir N yra skaiiu aib es, o f did ejanti funkcija, t.y. x1 , x2 M, x1 < x2 f (x1 ) < f (x2 ). I rodysiu, kad ir f 1 did ejanti.
79
Tegu y1 , y2 N , y1 < y2 . Paymiu x1 = f 1 (y1 ), x2 = f 1 (y2 ). Tada x1 , x2 M ir y1 = f (x1 ), y2 = f (x2 ). I x1 = x2 iplauktu y1 = f (x1 ) = f (x2 ) = y2 , o taip n era. I x1 > x2 iplauktu y1 = f (x1 ) > f (x2 ) = y2 (nes f did ejanti), o taip irgi n era. Taigi x1 < x2 , t.y. f 1 (y1 ) < f 1 (y2 ). 4.6 pratimas. Ar teisingi duoti teiginiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . I. Jei f yra bijekcija tarp M ir N , tai f 1 yra bijekcija tarp N ir M ir 1 f 1 = f. II. (2004) Jei f yra bijekcija tarp M ir N , o g bijekcija tarp N ir P , tai g f yra bijekcija tarp M ir P . Be to, (g f )1 = f 1 g 1 . Sprendimas. I. I pradiu i rodysiu, kad f 1 funkcija injektyvi, t.y. y 1 = y 2 f 1 (y 1 ) = f 1 (y 2 ). Tegu y1 = y2 . Paymiu f 1 (y1 ) = x1 ir f 1 (y2 ) = x2 . Tada f (x1 ) = y1 ir f (x2 ) = y2 . Jei x1 = x2 , i iu lygybiu gauiau y1 = y2 , o taip n era. Reikia, x1 = x2 , 1 1 t.y. f (y1 ) = f (y2 ). I rodysiu, kad f 1 funkcijos reikmiu sritis yra visa M , t.y. x M y N f 1 (y ) = x. Tegu x M . Paymiu y = f (x). Tada f 1 (y ) = x. Taigi f 1 yra bijekcija tarp N ir M . 1 I rodysiu, kad f 1 = f , t.y. f 1
1 1
(x) = f (x)
su visais x. Paymiu y = f 1 (x). Tada f 1 (y ) = x. Reikia, y = f (x). 1 Taigi f 1 (x) = f (x). II. Paymiu h = g f . I rodysiu, kad h injektyvi, t.y. x1 = x2 h(x1 ) = h(x2 ).
80
Tegu x1 = x2 . D el f injektyvumo f (x1 ) = f (x2 ). D el g injektyvumo g f (x1 ) = g f (x2 ) , t.y. h(x1 ) = h(x2 ). Taigi h injektyvi. I rodysiu, kad h reikmiu sritis yra visa P , t.y. z P x M h(x) = z. Tegu z P . Randu toki y N , kad g (y ) = z (toks y tikrai egzistuoja, nes g funkcijos reikmiu sritis yra visa P ). Randu toki x M , kad f (x) = y (toks x tikrai yra, nes f reikmiu sritis yra visa N ). Tada h(x) = g f (x) = g (y ) = z. Taigi h yra bijekcija tarp M ir P . I rodysiu, kad h1 = f 1 g 1 , t.y. h1 (z ) = f 1 g 1(z ) su visais z P . Paymiu x = h1 (z ). Tada h(x) = z , t.y. g f (x) = z ; f (x) = g 1(z ); x = f 1 g 1 (z ) .
4.3
Binominiai koecientai
k 1 i=0
(a)k funkcija. Su bet kokiais a R ir k N {0} ymime (a)k = (a i).
Skliaustai (a)k reikinyje yra funkcijos enklas; tod el ju praleisti negalima. Pavyzdiui,
1
(3.5)2 =
i=0
(3.5 i) = 3.5 2.5 = 8.75,
o reikinys 3.52 prasm es neturi. k = 0 atveju {i | 0 i k 1} aib e tuia ir tod el (a)0 = 1. Jei k 1, tai (a)k yra sandauga k daugikliu , i kuriu pirmas yra a, o kiekvienas kitas yra vienetu maesnis u ankstesni ji . Pavyzdiui, (a)1 = a, (a)2 = a(a 1), (a)3 = a(a 1)(a 2)
4.3. BINOMINIAI KOEFICIENTAI
81
ir t.t. Paskutinysis daugiklis (a)k sandaugoje yra a (k 1) = a k + 1. Tod el i reikini galima urayti ir tokiu ireiktiniu pavidalu: (a)k = a(a 1) (a k + 1). Pasteb esiu, kad (a 1) (a k + 1) = (a 1)k1 , o Tod el jei k 1, tai a(a 1) (a k + 2) = (a)k1 . (a)k = a (a 1)k1 ; (a)k = (a)k1 (a k + 1). (4.5) (4.6)
Faktorialas. Jei n N {0}, tai (n)n skaiius ymimas n! ir vadinamas n faktorialu. Taigi 0! = 1, 1! = 1, 2! = 2 1 = 2, 3! = 3 2 1 = 6 1, tai (4.7)
ir t.t. I (4.5) iplaukia toks teiginys: jei n
n! = n (n 1)!. Binominiai koecientai. Su a R ir k a k = (a)k . k! 0 apibr ekime
ie skaiiai vadinami binominiais koecientais. Pavyzdiui, a 0 = 1, a 1 = a, a 2 = a(a 1) 2

a k
ir t.t. I (4.5)(4.7) gauname rekursin lygyb, siejani tai a a1 a1 = + . k k1 k
skaiius: jei k
1, (4.8)
82 Tikrai,
(a)k a(a 1)k1 = k! k! (k + a k )(a 1)k1 = k! k (a 1)k1 (a 1)k1(a k ) = + k! k! (a 1)k1 (a 1)k = + (k 1)! k! a1 a1 = + . k1 k Binominiai koecientai ir poaibiu skaiius. Jei a = n N {0}, tai n k sutampa su deriniu i n po k skaiiumi Cn . iuo atveju k n k = n! , k !(n k )! kai 0 k n, ir n k = 0, kai k n + 1.
Kombinatorikoje deriniais i n po k vadinami n-element es aib es k-elemeniai poaibiai. Taigi, jei #A = n ir Pk (A) = {B A | #B = k}, tai
k #Pk (A) = Cn . k tikrai sutampa su I rodysiu, kad Cn n k
, t.y. kad n . k
#A = n 0 k n
#Pk (A) =
el Kai n = 0, teiginys akivaizdus: tada k = 0, P0 (A) = {} ir tod #P0 (A) = 1 = n . 0
Tegu dabar n 1. Jei k = 0, kaip ir aukiau gaunu #P0 (A) = 1 = n 0 . Tegu k 1 ir x yra koks nors ksuotas A elementas. Tada Pk (A) aib e isiskaido i dvi nesikertanias dalis P ir P ; iP ieina visi poaibiai, kuriems priklauso x, o iP lik poaibiai: P = {B Pk (A) | x B }, P = {B Pk (A) | x B }.
83
Akivaizdu, kad P = Pk (A \ {x}). Kita vertus, B B \ {x} yra bijekcija tarp P ir Pk1 (A \ {x}); tod el abieju aibiu elementu skaiius vienodas. I indukcin es prielaidos #P = Tod el #Pk (A) = #P + #P = n1 , k #P = #Pk1 (A \ {x}) = n1 n1 + k1 k n1 . k1 = n . k
Rekursiniai apibreimai. Rekursikai apibr eiamos f (k ) pavidalo funkcijos, priklausanios nuo sveikojo kintamojo k (ir, gal bu nors t, dar kokiu kintamu ju ). k kintamojo kitimo sritis turi bu ti arba {l, l + 1, . . . , m}, arba {l, l + 1, l + 2, . . . } pavidalo. Apibr eiant funkcij, i pradiu pasakoma, kam lygios jos reikm es, atitinkanios pradin k kintamojo reikm l, o po to paaikinama, kaip apskaiiuoti f (k ) reikmes, inant f (k ) su k < k . Pavyzdiui, faktorialas gali bu etas taip: ti apibr 0! = 1 k ! = k (k 1)!, kai k 1.
Nor edamas pagal ias formules apskaiiuoti, tarkime, 4!, turiu skaiiuoti taip: 0! = 1; 1! = 1 0! = 1 1 = 1; 2! = 2 1! = 2 1 = 2; 3! = 3 2! = 3 2 = 6; 4! = 4 3! = 4 6 = 24. tai dar keletas rekursiniu apibr eimu pavyzdiu . (4.5) arba (4.6) lygyb es gali bu eti laikomos rekursiniu (a)k funkcijos apibr imu, jei prie ju pridursime lygyb (a)0 = 1. iuo atveju apibr eiama funkcija priklauso dar nuo vieno realiojo kintamojo a. Pavyzdiui, skaiiuodamas pagal (4.5) formul, gauiau (a)0 = 1; (a)1 = a (a 1)0 = a 1 = a; (a)2 = a (a 1)1 = a (a 1) = a(a 1); (a)3 = a (a 1)2 = a (a 1)(a 2) = a(a 1)(a 2)
84
ir t.t. Pasteb esiu, kad skaiiuodamas (a)k laikau, kad apskaiiuotos visos (a )k1 reikm es; ne tik su a = a. Tam tikros sumos ir sandaugos taip pat gali bu etos rekursikai. ti apibr Pavyzdiui,
0
xi = 0;
n
xi =
i=1
i=1 n1 i=1
xi + xn , kai n
1.
iuo atveju apibr eiamas reikinys n raliojo argui=1 , priklausantis nuo natu mento n ir eimos (xi | i I ), kur I yra arba natu ju skaiiu aib e, arba raliu koks nors jos pradinis intervalas. Kiekvienas rekursinis apibr eimas yra savotika begalin e lygiu sistema apibr eiamo objekto atvilgiu. Pavyzdiui, rekursinis faktorialo apibr eimas gali bu sistemos ti uraytas lygiu f (0) = 1; f (n + 1) = (n + 1)f (n), n 0,
pavidalu, kurioje f yra neinoma funkcija. Kad tokia lygiu sistema turi vieninteli sprendini , beveik akivaizdu. Taiau grietas to fakto i rodymas n era toks paprastas. Kam i domu, gali paiu eti 5 skyriu . r Matematin es indukcijos principas. Rekursikai apibr etu objektu savyb es daniausiai i rodin ejamos matematin es indukcijos metodu, kuris remiasi matematin es indukcijos principu. Apraysiu ji . Tegu A(n) yra kokia nors formul e, kurioje yra kintamasis n. Jei i t formul vietoje n i raysiu koki nors reikini a, gausiu nauj formul, kuri ym esiu A(a). Laikantis tokio susitarimo, matematin es indukcijos princip galima suformuluoti taip: A(1) A(n) A(n + 1) n A(n).
Kitaip tariant, jei A(n) formul e teisinga su n = 1 ir jei, padarius prielaid, kad ji teisinga su kokiu nors n, galima ivesti, kad ji teisinga su n + 1 vietoje n, tai ta formul e teisinga su visais natu raliaisiais n. Kad suformuluotas principas teisingas, beveik akivaizdu. I 1 dalies iplaukia, kad formul e teisinga, kai n = 1; tada i 2 dalies gaunu, kad ji teisinga, kai n = 2. Kadangi formul e teisinga su n = 2, v el i 2 dalies gaunu, kad ji
85
teisinga, kai n = 3. Tsdamas taip toliau, gausiu, kad formul e teisinga su n = 4, n = 5 ir t.t., t.y. su visais natu raliaisiais skaiiais. Kam ru . pi grietas io principo pagrindimas, gali atsiversti 5 skyriu Matematin es indukcijos metodas yra toks: norint i rodyti, kad A(n) teisinga su visomis natu emis, reikia: raliomis n reikm 1) i sitikinti, kad formul e teisinga, kai n = 1; 2) padaryti prielaid (ji vadinama indukcine prielaida ), kad formul e teisinga su kokia nors kintamojo reikme, ir i rodyti, kad tada ji teisinga su vienetu didesne reikme. Jei indukcin e prielaida yra A(n), tai reikia i rodyti A(n + 1). Bet taip elgtis nebu rodyti A(n), padarius prielaid A(n1). Pastaruoju tina: galima i atveju galima panaudoti nelygyb n 2. Jei pirmu ingsniu i rodiau, kad formul e teisinga su n = n0 , o antru ingsniu kad n n0 + 1, A(n 1) A(n), galiu daryti ivad, kad A(n) teisinga su visais n n0 . i matematin es indukcijos metodo modikacija pagrindiama taip pat, kaip ir tradicinis metodas. Nor edamas pailiustruoti matematin es indukcijos metod, i rodysiu lygyb
n
i2 =
i=1
n(n + 1)(2n + 1) . 6
(4.9) 1, tai
Formul e teisinga, kai n = 0: abi lygyb es pus es yra 0. Jei n pasir ems indukcine prielaida gaunu
n
i =
i=1
n1 i=1
i2 + n2
(atskyriau paskutini ji nari ) = (indukcin e prielaida) n (n 1)(2n 1) + 6n 6 2 n(2n + 3n + 1) = 6 n(n + 1)(2n + 1) = . 6 Taigi (4.9) lygyb e teisinga su visais n 0. = (n 1)n(2n 1) + n2 6
86 Niutono binomo formul e. 4.1 teorema. Jei x, y R, n N {0}, tai

n
(x + y )n =
k =0
n k nk x y . k
(4.10)
I rodymas. Teorem i rodysiu matematin es indukcijos metodu. n = 0 atveju (4.10) formul e patikrinama tiesiogiai. Jei n 1, tai pasir ems indukcine prielaida gaunu (x + y )n = (x + y )(x + y )n1 = (x + y ) (indukcin e prielaida)
n1 k =0 n1 k =0
n 1 k n1k x y k
n 1 k+1 n1k x y + k
n1 k =0
n 1 k nk x y k
(padauginau sum atskirai i x ir i y , tuos daugiklius i k eliau u sumos enklo)

n
=
l=1
n 1 l nl xy + l1
n1 k =0
n 1 k nk x y k
(pirmoje sumoje pakeiiau kintamji i l = k + 1) = n1 n x + n1 k =1

n1
n1 n1 + k1 k
xk y nk +
n1 n y 0
(pirmoje sumoje atskyriau nari su l = n, antroje su k = 0; po to l pakeiiau i k ir dvi sumas sud ejau) = xn +
n1 k =1
n k nk x y + yn k
4.4. SKAIIOS AIBES (pasir emiau (4.8) lygybe ir tuo, kad

n k 0
87 =
k k
= 1)
=
k =0
n k nk x y k
n k
(pasteb ejau, kad xn sutampa su reikiniu, kai k = 0).
xk y nk , kai k = n, o y n su tuo paiu
4.4
Skaiios aib es
Aib es elementu skaiius. Isiaikinkime, k matematikoje reikia odiai A aib eje yra lygiai n elementu . I pradiu pagalvokime, kaip mes skaiiuojame aib es elementus. Mes bedame pirtu i kuri nors element ir sakome vienas, po to rodome kit element, sakydami du ir t.t. Skaiiuodami iu rime, kad joks elementas nebu tu parodytas du kartus. Jei visi elementai jau parodyti, o paskutinis pasakytas skaiius buvo, tarkime, dvylika, sakome, kad aib eje yra dvylika elementu . Dabar pabandykime i proces aprayti matematikai. I sivaizduokime, kad kai parodome koki nors element ir pasakome vienas, mes ji paymime raide x1 ; kai parodome kit element ir pasakome du, paymime ji raide x2 ir t.t. Tada skaiiavimas yra tam tikros funkcijos i xi apibr eimas. Tos funkcijos apibr eimo sritis yra tam tikra In = {1, . . . , n} aib e, o reikm es priklauso A aibei. Tai, jog joks elementas n era parodomas du kartus, reikia, kad i = j xi = xj , t.y. kad i xi funkcija injektyvi. Tai, jog galu gale visi A elementai buvo parodyti, reikia, kad funkcijos reikmiu sritis yra visa A. Reikia, i xi yra bijekcija tarp In ir A. Taigi gavome toki apibr eim: A aib eje yra n elementu , jei egzistuoja bijekcija tarp In ir A. Jei n (A aib eje yra n elementu ), sakome, kad A aib e baigtin e ; kitos aib es vadinamos begalin emis. Natu ju skaiiu teorijoje i rodoma (r. 5 skyriu ), kad jei m = n, tai raliu tarp Im ir In aibiu n era jokios bijekcijos. I to iplaukia, kad bet kokiai baigtinei A yra tik vienas n, su kuriuo teiginys A aib eje yra n elementu
88
teisingas. Tas n vadinamas A aib es elementu skaiiumi. A ji ym esiu #A simboliu. Taigi, pavyzdiui, #{3} = 1, #{4, 17, 2.5} = 3
ir t.t. Tuios aib es elementu skaiius yra 0; jei A begalin e, raysiu #A = . Skaiios aib es. Gali susidaryti i spu aibiu elementus taip dis, kad begaliniu pat galima sunumeruoti, tik jau ne skaiiais i In aib es, o visais natu raliaisiais skaiiais. Deja, greitai duosiu pavyzdi , rodanti , kad taip n era. Taiau aib es, kurioms tas teiginys teisingas, yra labai svarbios ir nusipelno atskiro apibr eimo. A aib e vadinama skaiia, jei egzistuoja bijekcija tarp N ir A. Begalin e aib e, kuri n era skaiti, vadinama neskaiia. Akivaizdu, kad skaiti N aib e: funkcija n n yra bijekcija tarp N ir N. Skaiti ir sveiku ju skaiiu aib e Z. Tikrai, jei xn = (n 1)/2, kai n nelyginis; n/2, kai n lyginis;
tai n xn yra bijekcija tarp N ir Z. Dabar duosiu aukiau min et neskaiios aib es pavyzdi . Tokia yra {0, 1} aib e; jos elementai yra sekos (x1 , x2 , . . . ), kuriu visi nariai xi yra arba 0, arba 1. Pavyzdiui, (0, 1, 0, 1, 0, 1, . . . ) {0, 1} . 4.2 teorema. {0, 1} aib e neskaiti. I rodymas. Tarkime prieingai, D = {0, 1} aib e skaiti, ir tegu n (xn1 , xn2 , . . . ) yra bijekcija tarp N ir D . Tada visus D elementus galima irayti vien po kitu ir gauti toki begalini skaiiu masyv: (x11 , x12 , x13 , x14 , ) (x21 , x22 , x23 , x24 , . . . ) (x31 , x32 , x33 , x34 , . . . ) . . . Kiekvienoje eilut eje esanti seka yra D aib es elementas ir kiekvienas D elementas uraytas kakurioje eilut eje. Kiekvienas xij yra arba 0, arba 1.
4.4. SKAIIOS AIBES
89
Dabar i to masyvo imu skaiius, esanius ant diagonal es, einanios i kairiojo virutinio kampo, pakeiiu 0 i 1, o 1 i 0, ir gautus naujus skaiius sudedu i nauj sek (y1 , y2 , y3, . . . ). Kitaip tariant, paymiu y1 = 0, kai x11 = 1; 1, kai x11 = 0; y2 = 0, kai x22 = 1; 1, kai x22 = 0; y3 = 0, kai x33 = 1; 1, kai x33 = 0;
ir t.t. Kiekvienas yi yra arba 0, arba 1; tod el seka (y1 , y2, . . . ) priklauso D aibei ir turi sutapti su kokia nors masyvo eilute (xn1 , xn2 , . . . ). Taiau to negali bu ti, nes yn = xnn . Gavau prietar. Elementu skaiius ir bijekcijos. Tegu A ir B yra dvi aib es, o f bijekcija tarp A ir B . Jei #A = k ir i xi yra bijekcija tarp Ik ir A, tai i f (xi ) yra bijekcija tarp Ik ir B . Taigi #B = k . Kitaip tariant, jei tarp dvieju aibiu egzistuoja bijekcija, tai tu aibiu elementu skaiiai sutampa. Jei A aib e skaiti ir n xn yra bijekcija tarp N ir A, tai n f (xn ) yra bijekcija tarp N ir B . Reikia, B taip pat skaiti. Jei A neskaiti, tai B negali bu e, nei skaiti, nes atvirktin e ti nei baigtin 1 funkcija f yra bijekcija tarp B ir A. Reikia, B taip pat neskaiti. Reziumuoju: jei egzistuoja bijekcija tarp A ir B ir A aib e yra baigtin e, skaiti arba neskaiti, tai ir B aib e yra, atitinkamai, baigtin e, skaiti arba neskaiti. Numeravimas. Natu ju skaiiu teorijoje i rodoma (r. 5 skyriu ), kad raliu kiekvienas baigtin es aib es poaibis v el yra baigtin e aib e. ia prasme baigtin es aib es yra maiausios galimos aib es. Bet koks skaiios aib es poaibis yra arba baigtinis, arba skaitus. Tikrai, jei A skaiti, f yra bijekcija tarp A ir N ir B begalinis A poaibis, tai f yra bijekcija tarp B ir f (B ) N, o formul emis nk+1 n1 = min f (B ); = min{n > nk | n f (B )}
rekursikai apibr eiama bijekcija tarp N ir f (B ). Reikia, B aib e skaiti. Taigi skaiios aib es yra maiausios begalin es aib es: joks tokios aib es poaibis n era neskaitus. Tod el natu eimas: sakome, kad A ralus toks apibr aib e ne daugiau kaip skaiti, jei ji arba baigtin e, arba skaiti. Greitai parodysiu, kad atlikdamas veiksmus su ne daugiau kaip skaiiomis aib emis v el gaunu ne daugiau kaip skaiias aibes. Dabar apibr eiu vien nauj svok, kuri bus naudinga, i rodin ejant tas ne daugiau kaip skaiiu aibiu savybes.
90
Tegu A yra bet kokia aib e. Funkcij i N i A vadinsiu A aib es numeracija, jei tos funkcijos reikmiu sritis sutampa su A. Paprastai numeracij uraysiu n xn pavidalu; tada A = {xn | n 1}. Aib vadinsiu numeruojama, jei egzistuoja kokia nors jos numeracija. Taigi A numeruojama, jei A = {xn | n 1}
su kokia nors seka (xn ). Jei A = {xn | n 1}, tai A ne daugiau kaip skaiti. Tikrai, kiekvienam a A galima atrasti toki n(a) N, kad a = xn(a) . Nesunku i sitikinti, kad a n(a) funkcija injektyvi. Reikia, ji yra bijekcija tarp A ir tam tikro N aib es poaibio I . Kadangi N skaiti, jos poaibis I yra arba baigtinis, arba skaitus. Tada ir A aib e arba baigtin e, arba skaiti. Aiku, kad kiekviena skaiti aib e numeruojama: jei n xn yra bijekcija tarp N ir A, tai A = {xn | n 1}. Jei A aib e turi k 1 elementu , tai egzistuoja bijekcija i xi tarp Ik ir A. J nesunku pratsti iki funkcijos, kuri jau bus A numeracija; pavyzdiui, galime laikyti xn = xk su n > k . Reikia, kiekviena netuia baigtin e aib e numeruojama. Tuioji aib e n era numeruojama. Taigi ryys tarp svoku numeruojama ir ne daugiau kaip skaiti yra toks: kiekviena numeruojama aib e yra ne daugiau kaip skaiti; kiekviena netuia ne daugiau kaip skaiti aib e yra numeruojama. Veiksmai su ne daugiau kaip skaiiomis aib emis. 1. Jei A ne daugiau kaip skaiti ir B A, tai B ne daugiau kaip skaiti skaiti. Kod el taip yra, paaikinau aukiau. 2. Jei A ne daugiau kaip skaiti ir f : A B , tai f (A) ne daugiau kaip skaiti. Tikrai, jei A tuia, tai ir f (A) tuia. O jei A numeruojama ir A = {xn | n 1}, tai numeruojama ir f (A): f (A) = {f (xn ) | n 1}. I kiekvien eim (xi | i I ) galima iu eti, kaip i funkcij i xi . Tod el r aukiau suformuluot teigini galima ir taip performuluoti: jei I ne daugiau kaip skaiti, tai {xi | i I } ne daugiau kaip skaiti. 3. Dvieju ne daugiau kaip skaiiu aibiu Dekarto sandauga ne daugiau kaip skaiti. Jei bent viena i aibiu tuia, ju Dekarto sandauga taip pat tuia. Tarkime, abi aib es numeruojamos: pavyzdiui, A = {xi | i 1} ir B = {yj | j 1}. Apibr ekime rekursikai (i1 , j1 ) = (1, 1); (in+1 , jn+1 ) = (in + jn , 1), kai in = 1; (in 1, jn + 1), kai in > 1;
4.4. SKAIIOS AIBES

4
0 0
4.14 pav. N N aib es elementu suraymas i eil
(r. 4.14 pav., kuriame N N aib es elementai pavaizduoti takais ploktumoje ir alia kiekvieno tako uraytas jo eil es numeris). Tada A B = {(xin , yjn ) | n 1},

6 3 1 9 5 8 4 2 7
1 2 3 4 5 6
91
t.y. Dekarto sandauga taip pat numeruojama. 4. Visu racionaliu ju skaiiu aib e skaiti. Kadangi N ir Z aib es skaiios, ju Dekarto sandauga taip pat skaiti. I lygyb es Q = {m/n | (m, n) Z N} tada iplaukia, kad Q numeruojama. Be to, Q begalin e, nes visi natu ralieji skaiiai yra racionalu s. 5. Ne daugiau kaip skaiiu aibiu ne daugiau kaip skaitus junginys yra ne daugiau kaip skaiti aib e. Tiksliau, jei A=
iI
Ai
ir tiek I , tiek visos Ai yra ne daugiau kaip skaiios, tai ir A ne daugiau kaip skaiti. Jei kai kurios i Ai aibiu tuios, tai jas praleidus junginys nepasikeis, o indeksu aib e tik suma es. Taigi utenka inagrin eti atveji , kai visos Ai numeruojamos: pavyzdiui, Ai = {xin | n 1}. Bet tada A = {xin | (i, n) I N}. Kadangi I N aib e ne daugiau kaip skaiti, A aib e taip pat ne daugiau kaip skaiti.
92
Neskaiiu aibiu pavyzdiai. Jau inome, kad D = {0, 1} aib e neskaiti. Kiti neskaiiu aibiu pavyzdiai konstruojami, remiantis tokiais dviem teiginiais. 1. Jei A neskaiti ir B A, tai ir B neskaiti. Tikrai, jei B bu ne daugiau tu kaip skaiti, tai ir jos poaibis A bu tu ne daugiau kaip skaitus, o taip n era. 2. Jei A neskaiti, o f injektyvi funkcija i A i B , tai B neskaiti. Tikrai, f yra bijekcija tarp A ir f (A); tod el f (A) neskaiti. Kadangi B f (A), B taip pat neskaiti. Dabar i rodysiu, kad realiu ju skaiiu aib e R (ir netgi bet koks jos intervalas) yra neskaiti aib e. Tam reikia inoti, kokia yra vidin e realaus skaiiaus struktu ra. Kiekvienas neneigiamas realusis skaiius susideda i sveikosios dalies, kuri yra neneigiamas sveikasis skaiius, ir trupmenin es dalies, kuri yra begalin e deimtainiu enklu seka. Kiekvienas deimtainis enklas yra sveikasis skaiius i {0, 1, . . . , 9} aib es. Be to, trupmenin e dalis turi bu ti reguliari : ji negali usibaigti begaline devintuku seka. Jei x skaiiaus sveikoji dalis yra x0 , o deimtainiu enklu seka yra (xn ), raome x = x0 .x1 x2 x3 . . . . Pavyzdiui, 3.12555 . . . . Aiku, tai tik patogus bu sivaizduoti skaiiu , nes urayti be galo das i daug deimtainiu enklu nei manoma. Norint tiksliai aprayti skaiiu , reikia parayti formul, pagal kuri skaiiuojami jos deimtainiai enklai. Pavyzdiui, lygyb emis x0 = 0, xi = 1, kai i = k 2 su tam tikru k N; 7 su kitais i;
tiksliai apraomas skaiius 0.177177771777777177777777177 . . . . Aukiau pateiktas realaus skaiiaus apraymas negali bu ti laikomas jo apibr eimu, nes jame naudojama sveikojo skaiiaus svoka, kuri dar neapibr eta. Grieta realiu ju skaiiu teorija id estyta 5 skyriuje. Dabar utenka tik inoti, kad skirtingos trupmenin es dalys apibr eia skirtingus skaiius. Tiksliau, funkcija (xi ) 0.x1 x2 x3 . . . yra bijekcija tarp reguliariu deimtainiu enklu seku ir [0; 1) intervalo.
4.4. SKAIIOS AIBES
93
Funkcija
Gri tu prie R neskaitumo i rodymo. Kiekviena sekai (x1 , x2 , x3 , . . . ) D (priminsiu, kad visi jos nariai yra arba 0, arba 1) galima priskirti tam tikr realu ji skaiiu 0.x1 x2 x3 [0; 1]. (x1 , x2 , x3 , . . . ) 0.x1 x2 x3 . . .
yra injektyvi, o D aib e neskaiti; tod el [0; 1] intervalas neskaitus. Aiku, tada neskaiti ir didesn e R aib e. Jei a < b, tai funkcija x a + (b a)x yra bijekcija tarp [0; 1] ir [a; b]; reikia, [a; b] intervalas taip pat neskaitus. Kiekvieno neisigimusio intervalo viduje galima rasti [a; b] pavidalo interval; taigi visi intervalai neskaitu s. Racionaliu skaiiu aib es tirtumas. Neiu tai, kad R aib e neskaiti, rint i o Q aib e skaiti, pastaroji yra tirtas R aib es poaibis. Tai reikia, kad tarp bet kuriu dvieju realiu ju skaiiu yra racionalusis: x < y q Q x < q < y. I rodysiu tai. Tegu x < y ir n = [3/(y x)] + 1. Tada 3 < n; yx n(y x) > 3. Reikia, [nx] nx < [nx] + 1 < [ny ] ny < [ny ] + 1. Tikrai, i x y iplaukia [nx] [ny ], o lygyb e [ny ] = [nx] + 1 negalima, nes i jos iplauktu ny nx [ny ] + 1 [nx] = 2. Paymiu m = [nx] + 1. Tada i gautu nelygybiu iplaukia nx < m < ny ; m x< < y. n Belieka pasteb eti, kad
m n
Q.
94
4.5
Udaviniai
1. Raskite g f ir f g . f (x) = x , g (y ) = y 2 . f (x) = min(1, x2 ), g (y ) = 1 y . f (x) = x2 x, g (y ) = g (y ) = min(y, 1), f (x) = 2. Apskaiiuokite g f , f f ir f g . (2004) f (x) = x2 1 g (y ) = (2004) f (x) = x3 ir g (y ) = min(y, 1). 3. Ar visada teisingi duoti teiginiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . c > 0 (cx)+ = cx+ , (cx) = cx . c < 0 (cx)+ = |c|x , (cx) = |c|x+ . (x + y )+ x+ + y + , (x + y ) x + y . (x + y ) = x + y . x+ = max(0, x), x = max(x, 0). x = min(0, x). [x+ ] = [x]+ . x y x+ y +. x < y x+ < y + . 0, kai y < 0; 1 y, kai y 0. 0, kai y 0; 1, kai y > 0.
x, kai x < 0; 0, kai x 0.
4.5. UDAVINIAI (2002) x x+ .
95
(2002) (x + 1)+ = x+ + 1. (2002) (x + 2) (2004) x1 2. x 2. x2 x 1
(2004) max(xy, y ) = y max(x, 1). (2004) (x 1)+ (2004) (x + y ) x+ + 1. (2004) (x = 1, x = 2) |x 1| + |x 2| > 2. x + y . (2004) |x| = max(x, x). 4. Raskite f (A) ir f 1 (B ). f (x) = 1 x2 , A = B = {1, 0, 1}. f (x) = x+ , A = (1; 2), B = {0}. A = N, B = (1; 1), 1, kai x < 0; f (x) = 0, kai x = 0; 1, kai x > 0.
(2002) f (x) = x2 + 2x, A = {2, 0}. (2002) A = [1; 0], f (x) = (2002)f (x) = x2 , B = [1; 3). (2002) f (x) = |x|, B = {2, 0, 1}.
0, kai x < 0; x + 1, kai x 0.
(2002) f (x) = 2 + x x2 , A = (0; 1). (2002) f (x) = 2x 1, A = N.
96 (2004) A = (1; 0.5), B = {0, 1}, f (x) =
0, kai x < 0; 1 x, kai 0 x
1.
5. Ar visada teisingi duoti teiginiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . f 1 (B1 B2 ) = f 1 (B1 ) f 1 (B2 ). f 1 (
i
(2004) A = {0, 1, 2}, B = (2; 2), f (x) = x2 2x.
Bi ) =
f 1 (Bi ).
(g f )(A) = g f (A) . Jei f : M N , g : N M ir g f (x) = x su visais x, tai f injektyvi. Jei, be to, f g (y ) = y su visais y N , tai f yra bijekcija tarp M ir N ir g = f 1 . 6. Ar duotos funkcijos injektyvios? Jei ne, tai kod el; jei taip, raskite atvirktin funkcij. f (x) = x . f (x) = x2 x, kai x f (x) = f (x) = 0. 0, kai x < 0; 1 x, kai x 0. 1/x, kai x < 0; 1 x, kai 0 x
1.
(2002) f (x) = x2 , kai x < 0. (2002) f (x) = (2004) f (x) = x2 , kai 0 < x 1; 3 x, kai 1 < x < 2; g (x) = 2x + 1, kai 0 x 1, kai 1 x < 1; x 2. x, kai x < 1; 2x, kai x 1.
4.5. UDAVINIAI (2004) f (x) = x2 2x, kai x 1; x + 1, kai 1 < x 0; g (x) =
97
10 x, kai x < 0; x, kai x 0.
7. I rodykite matematin es indukcijos metodu.

n
i=
i=1 n
n(n + 1) . 2 1 xn+1 . 1x
n
xi =
i=0
(2004)
i=1
i2i = (n 1)2n+1 + 2.
98
5 skyrius Matematikos pagrindai

Per egzamin nebu i io skyriaus mediagos; tod el be didelio na klausimu sin es grauimo ji galima praleisti. Kadangi io skyriaus be mans niekas daugiau neskaitys, ia raysiu glausiau (bet pakankamai smulkiai, kad po metu skaitydamas suprasiau, k ia paraiau).
5.1
Aibiu teorijos aksiomatika
Raselo paradoksas. Aibiu teorija, kurios pagrindus id esiau 24 skyriuose, vadinama naivija. Analiz eje tos teorijos visikai pakanka, bet prad ej eksperimentuoti su aibiu teorijos konstrukcijomis, greit susiduriame su vadinamaisiais paradoksais, kurie privert e matematikus sukurti grietesn aksiomin aibiu teorij. Apraysiu ymiausi aibiu teorijos paradoks, vadinam Raselo1 antinomija. Prad esiu iek tiek i tolo. Analiz eje susiduriame tik su dvieju lygiu aib emis: daugiausia su skaiiu ar vektoriu aib emis, o mato teorijoje dar ir su tokiu aibiu sistemomis, t.y. aib emis, kuriu elementai yra skaiiu ar vektoriu aib es. Tod el galima laikytis tokio susitarimo: skaiius ir vektorius ym eti maosiomis raid emis a, b, c, . . . , ju aibes didiosiomis raid emis A, B, C, . . . , o tokiu aibiu sistemas kaligranio rifto raid emis A, B, C , . . . . Tai iliustruoja tokia sryiu grandin e: a A A. Grynojoje aibiu teorijoje negalime apsiriboti tik tokiomis aib emis. Pavyzdiui, n era jokio pagrindo nenagrin eti aibiu , kuriu elementai bu A lygio tu
1
Bertrand Arthur William Russell (18721970)
99
100
5 SKYRIUS. MATEMATIKOS PAGRINDAI
aib es. Be to, n era reikalo laikyti egzistuojant kakokius pirminius elementus, kurie n era aib es, nes, kaip matysime emiau, skaiiai ir vektoriai gali bu ti laikomi tam tikromis aib emis. Tod el aibiu teorijoje visos aib es ymimos maosiomis raid emis. Kiekviena aib e b gali tur eti tam tikr element a, ir pati gali bu es elementas: ti kokios nors c aib a b c. Dabar apibr ekime Kitaip tariant, a yra aib e visu tokiu aibiu , kurios nepriklauso sau paiai. Klausimas, ar a priklauso sau paiai? Jei tartume, kad priklauso, tai ji tur etu tur eti t savyb, kuria pasiyminios aib es i traukiamos i a: tur etu nepriklausyti sau paiai. Jei tartume, kad nepriklauso, tai ji tos savyb es tur etu netur eti: tur etu priklausyti sau paiai. Tai ir yra Raselo paradoksas. Raant formules, jis pasidaro dar aikesnis. I a aib es apibr eimo (5.1) iplaukia, kad visada teisinga formul e x a x x. I stat vietoje x pai a, gauname prietar: a a a a. Matematikos pagrindimas. Raselo paradoksas isprendiamas paprastai: sakome, kad (5.1) aib es tiesiog n era. Bet tada kyla natu ralus klausimas: jei jau tokia paprasta formule uraoma aib e neegzistuoja, tai kur garantija, kad egzistuoja analiz eje naudojamos aib es? Gal bu t, visa matematika yra logikai prietaringa? Noras pastatyti matematik ant tvirto pagrindo nuved e mones dviem keliais. Vieni siu e apsiriboti vien konstruktyviomis svokomis ir metodais. l Bazin e tokios konstruktyviosios matematikos svoka yra algoritmas, o kitos svokos apibr eiamos per j. Pavyzdiui, skaiius tai algoritmas, kuris generuoja to skaiiaus skaitmenis; be to, reikalaujama, kad kiekvienam skaitmeniui i anksto bu galima i vertinti, kiek laiko (kiek elementariu operaciju ) tu reik es tam skaitmeniui generuoti. Funkcija tai algoritmas, kuris, naudodamas duot argumento skaiiavimo algoritm, generuoja funkcijos reikm. Aib e tai funkcija, kurios reikm e yra 1, jei argumentas priklauso aibei, ir 0, jei nepriklauso. Konstruktyviosios matematikos tru kumas labai ribotas matematiniu priemoniu arsenalas. Niekam nesinori dirbti su prastais irankiais. a = {x | x x}. (5.1)
5.1. AIBIU TEORIJOS AKSIOMATIKA
101
Kitas kelias pagri sti matematikai jos aksiomatizavimas. Pradin e id eja buvo tokia. Kiekvien matematini teigini reikia urayti formule. Tam tikras formules reikia paskelbti aksiomomis ir laikyti apriori teisingomis. Kitas formules reikia i rodyti ivesti i aksiomu pagal tam tikras ksuotas ivedimo taisykles. Jas vadintume teoremomis. Kiekviena formul e yra konstruktyvus objektas (tai tam tikras odis tam tikroje formalizuotoje kalboje). Ivedimo taisykl es irgi tur etu bu ti konstruktyvios tokios, kad net kompiuteris sugeb etu i rodin eti teoremas. Jei mu teorija bus pakankamai turtinga, joje bus galima apibr eti svokas su ab ec el e, odis, formul e, ivedimas ir suformuluoti teigini , reikianti , kad i sukurtos teorijos aksiomu nei manoma ivesti prietaros, t.y. kad ta teorija yra neprietaringa. Jei t formul pavyktu i rodyti, tur etume konstruktyvu nekonstruktyvios matematikos neprietaringumo i rodym. Deja, i programa liko nei gyvendinta. Buvo i rodyta, kad jokios pakankamai turtingos teorijos neprietaringumo i rodyti nei manoma (nebent pati ta teorija yra prietaringa ir tada i rodomas bet koks teiginys jei i aksiomu galima gauti prietar, tai i tos prietaros jau iplaukia bet kas). Aksiomin e aibiu teorij, kuri apraysiu emiau, tikrai yra pakankamai turtinga. Tod el jai galioja aukiau suformuluota dilema: arba ji prietaringa, arba nepilna (t.y. egzistuoja formul es, kuriu nei manoma nei i rodyti, nei paneigti viena i tokiu formuliu ir yra formul e, reikianti, kad teorija neprietaringa). Jei kam nors pavyktu i aibiu teorijos aksiomu ivesti prietar, dilema bu isprsta: i sitikintume, kad teorija prietaringa ir tektu pereiti prie kontu struktyviosios matematikos arba bent jau pakeisti aksiomas. Taiau kol kas niekam to padaryti nepavyko. Tod el mes ir toliau vystome nekonstruktyvij matematik, tik edami, kad ji tikrai neprietaringa. Aksiomin es aibiu teorijos sintaks e. Toliau apraysiu vadinamj Cer2 melo-Frenkelio aksiomin aibiu teorij (trumpiau ZF teorij). Pradiniai tos teorijos objektai vadinami aib emis ir ymimi maosiomis raid emis. Kiti matematikoje naudojami objektai (pavyzdiui, eimos, funkcijos ir skaiiai) yra specialios aibiu ru ys. Teorijoje yra du pradiniai enklai: = ir . x = y reikia, kad x ir y yra ta pati aib e, o x y kad x aib e yra y aib es elementas. Visi kiti enklai yra apibr eiami, laikantis tokiu dvieju taisykliu . 1. Jei A(a1 , . . . , ak ) yra bet kokia formul e ir a1 , . . . , ak yra visi laisvi tos formul es kintamieji, galima i sivesti nauj sryio enkl P su nauja aksioma
Ernst Zermelo (18711953), Adolf Abraham Halevi Fraenkel (18911965)
P (a1 , . . . , ak ) A(a1 , . . . , ak ),
102
vadinama to sryio apibr eimu. Pavyzdiui, sryis apibr eiamas formule a b x (x a x b). 2. Jei A(a1 , . . . , ak , b) yra bet kokia formul e, a1 , . . . , ak , b yra visi laisvi jos kintamieji ir i rodytos tokios dvi teoremos: a1 . . . ak y A(a1 , . . . , ak , b), A(a1 , . . . , ak , b) ir A(a1 , . . . , ak , b ) b = b (5.2) (5.3)
(reikianios, kad su kiekvienu rinkiniu a1 , . . . , ak egzistuoja ir vienintelis toks b, kad A(a1 , . . . , ak , b)), galima i sivesti nauj funkcini enkl F su aksioma b = F (a1 , . . . , ak ) A(a1 , . . . , ak , b). Pavyzdiui, reikini {a} galima bu apibr eti tokia formule: tu b = {a} x (x b x = a). Taiau prie tai reiktu i rodyti (5.2)(5.3) formules, kurios iuo konkreiu atveju atrodo taip: a b x (x b x = a); x (x b x = a) ir x (x b x = a) b = b . Aibiu lygyb e. ZF teorijos aksiomos paprastai ymimos ZF1, ZF2 ir t.t. Pirmoji aksioma nustato ryi tarp = ir sryiu : ZF1. a = b x (x a x b). Kitaip tariant, jei dvi aib es turi tuos paius elementus, tai jos sutampa. Pasir emus ia aksioma, galima iek tiek supaprastinti naujo funkcinio enklo i vedimo slygas. Tarkime, B(a1 , . . . , ak , x) yra bet kokia formul e, a1 , . . . , ak , x visi laisvi jos kintamieji ir i rodyta teorema a1 . . . ak b x x b B(a1 , . . . , ak , x) . Ji sutampa su (5.2) formule, jei A(a1 , . . . , ak , b) yra x x b B(a1 , . . . , ak , x) . (5.3) tada iplaukia i ZF1 aksiomos ir mes galime i sivesti nauj funkcini enkl F , apibr edami ji tokia aksioma: x F (a1 , . . . , ak ) B(a1 , . . . , ak , x). (5.4)
5.1. AIBIU TEORIJOS AKSIOMATIKA Tuioji aib e. Antroji aksioma postuluoja tuios aib es egzistavim: ZF2. a x x a.
103
I ZF1 iplaukia, kad aib e a, kurios egzistavimas postuluojamas ZF2 aksioma, yra vienintel e. Tod el galima j paym eti specialiu simboliu. Paprastai naudojamas enklas, apibr eiamas formule x x . Poaibiu aksiomos. Kiekvien formul A(x) atitinka aksioma ZF3A . a b x (x b x a ir A(x)). Kitaip tariant egzistuoja aib e, susidedanti i tu a aib es elementu x, su kuriais teisinga A(x) formul e. Tokia aib e ymima {x a | A(x)}. Taigi x {x a | A(x)} x a ir A(x). Kiekvienai formulei A(x) simbolis {x a | A(x)} yra F (a) tipo funkcinis enklas. x kintamasis tame reikinyje yra suvarytas. A formul eje be x gali bu kintamu ju . Jei a1 , . . . , ak yra ti ir daugiau laisvu visi tokie kintamieji, tai {x a | A(a1 , . . . , ak , x)} yra F (a1 , . . . , ak , a) tipo funkcinis enklas. Kai kuriais atvejais tokioms aib ems ym eti i sivedamas specialus simbolis. Pavyzdiui, taip apibr eiama aibiu sankirta ir skirtumas: a b = {x a | x b}, a \ b = {x a | x b}.
Vaizdu aksiomos. Su kiekvienu funkciniu enklu F (x1 , . . . , xk ), kuris gali bu ti i vestas, kai i rodyta (5.4) formul e, susiejama speciali aksioma, postu luojanti egzistavim aib es visu F (x1 , . . . , xk ) pavidalo aibiu , atitinkaniu x1 a1 , . . . , xk ak . ZF4F . a1 . . . ak b y y b x1 a1 . . . xk ak y = F (x1 , . . . , xk ) . (F enklas nebu vestas; tod el tikrasis aksiomos formulavimas tinai turi bu ti i ymiai griozdikesnis.) Aib e b, kurios egzistavimas postuluojamas ia aksioma, ymima {F (x1 , . . . , xk ) | x1 a1 , . . . , xk ak }. Taigi y {F (x1 , . . . , xk ) | x1 a1 , . . . , xk ak } x1 a1 . . . xk ak y = F (x1 , . . . , xk ).
104
Poaibiu aib e, aibiu pora ir junginys. Kitos trys aksiomos leidia i maesniu aibiu konstruoti didesnes. ZF5. a c b (b c b a). ZF6. x y a z (z a z = a arba z = b). ZF7. c a x (x a b c x b). c aib e, kurios egzistavimas postuluojamas ZF5 aksioma vadinama visu a aib es poaibiu aibe ir ymima P (a). Taigi b P (a) b a. a aib e, kurios egzistavim postuluoja ZF6 aksioma, ymima {x, y }. Taigi z {x, y } z = x arba z = y. Vienelement es aib es apibr eiamos formule {x} = {x, x}. ZF7 aksioma postuluoja c aib es elementu junginio egzistavim. Jis ymimas c, arba, kad bu aikiau, {b | b c}, arba net bc b. Taigi tu x
bc
b b c x b.
Dabar jau galima apibr eti ir dvieju aibiu jungini : ab= Tada x a b x a arba x b. Panaudoj junginio enkl, savo ruotu galime apibr eti tris, keturis ir daugiau elementu turinias aibes: {x, y, z } = {x, y } {z }, ir t.t. {x, y, z, u} = {x, y, z } {u} c.
c{a,b}
5.1. AIBIU TEORIJOS AKSIOMATIKA Funkcijos. Sutvarkyta aibiu pora apibr eiama lygybe (x, y ) = {{x}, {x, y }}. Nesunkiai i rodoma pagrindin e poru savyb e: (x1 , y1 ) = (x2 , y2 ) x1 = x2 , y1 = y2 .
105
Pasir emus poros svoka, galima apibr eti aibiu trejetus, ketvertus ir t.t. Pavyzdiui, (x, y, z ) = (x, y ), z . Aibiu Dekarto sandauga apibr eiama lygybe a b = {(x, y ) | x a, y b}, a b c = (a b) c
ir t.t. Funkcija f i a i b sutapatinama su jos graku {(x, f (x)) | x a}. Tiksliau, sakoma, kad aib e f yra funkcija i a i b, ir raoma f : a b, jei 1) f a b; 2) kiekvien x a atitinka vienas ir tik vienas y , t.y. x a y (x, y ) f ir (x, y ) f, (x, y ) f y = y . Jei f : a b, o x a, tai tas vienintelis y , su kuriuo (x, y ) f , vadinamas f funkcijos reikme x take ir ymimas f (x). Aib es vaizdas ir pirmavaizdis funkcijos atvilgiu dabar nesunkiai apibr eiami formul emis f [a ] = {f (x) | x a } ir f 1 [b ] = {x a | f (x) b }. Aibiu teorijoje ymint aib es vaizd tenka naudoti kvadratinius skliaustus, kad f [a] skirtu si nuo f (x). Kitaip nei analiz eje, ia ir x, ir a yra tiesiog aib e. Funkcija f : a b vadinama injektyvia, jei x = x f (x) = f (x ) su visais x, x a. Jei f injektyvi, tai aib e f 1 = {(y, x) | (x, y ) f } yra funkcija, vadinama f funkcijos atvirktine. Jos apibr eimo sritis yra f [a] aib e. Sakome, kad f yra bijekcija tarp a ir b, jei f : a b, f injektyvi ir f [a] = b.
106
Tuioji funkcija. Formaliai iu e yra funkcija i i bet koki rint, aib b. Tikrai, b, x y (x, y ) f (nes n era jokio x ) ir (x, y ) , (x, y ) y = y (nes n era jokios (x, y ) ). Ji vadinama tuija funkcija. Tai vienintel e funkcija su tuia apibr eimo sritimi. Tuioji funkcija injektyvi ir yra bijekcija tarp ir . Atvirktin e funkcija taip pat tuioji. Funkciju aib es. Kiekviena funkcija i a i b yra a b poaibis ir, reikia, P (a b) elementas. Tod el egzistuoja visu funkciju i a i b aib e, ymima ba : ba = {f P (a b) | f : a b}. Pavyzdiui, b = {}. eimos. eima (xi | i I ) sutapatinama su funkcija i xi , t.y. (xi | i I ) = {(i, xi ) | i I }. Aibiu eimos junginys apibr eiamas formule ai =
iI
{ai | i I }.
Jei I = , galima apibr eti ir sankirt ai = {x ai0 | i I x ai };
iI
ia i0 koks nors I aib es elementas. Akivaizdu, kad nuo i0 parinkimo sankirta nepriklauso su visais i0 gaunama ta pati aib e. Taiau apibr eiant sankirt visai nepamin eti i0 negalima: aibiu teorijoje simbolis {x | A(x)} apskritai neapibr etas. Aibiu eimos Dekarto sandauga apibr eiama formule ai = f ai
iI I
iI
i I f (i) ai .
5.1. AIBIU TEORIJOS AKSIOMATIKA Nat uralieji skaiiai. Su bet kokia aibe x paym ekime x+ = x {x}.
107
Aib es, kurios gaunamos i tuiosios aib es kelis kartus atlikus x+ operacij, vadinamos natu e raliaisiais skaiiais ir ymimos 1, 2, 3 ir t.t. Tuioji aib dar ymima 0 simboliu. Taigi 0 = ; 1 = 0+ = { 0 } = { 0 } ; 2 = 1+ = 1 { 1 } = { 0 , 1 } ; 3 = 2+ = 2 { 2 } = { 0 , 1 , 2 } ir t.t. Atskira aksioma tvirtina, kad visus natu raliuosius skaiius galima sutalpinti i vien aib: ZF8. a 0 a ir n a n+ a . I jos iplaukia, kad egzistuoja ir vienintel e tokia aib e , kad 0 ir n n+ ; (0 a ir n a n+ a) a. (5.5) (5.6)
Egzistavimas i rodomas taip: jei a bet kokia aib e, kurios egzistavimas postuluojamas ZF8 aksioma, tai galima imti = {b P (a) | 0 b ir n b n+ b}.
Kad aib e vienintel e, iplaukia i tokio samprotavimo. Jei 1 ir 2 yra dvi aib es, su kuriomis teisingi (5.5)(5.6) teiginiai, tai pa em antroje formul eje a = 1 , = 2 gautume 2 1 , o pa em a = 2 , = 1 atvirki sryi 1 2 . Simbolio n+ nereikia painioti su skaiiaus teigiamja dalimi. ia jis reikia, skaiiu , stovinti u n. Kai apibr eiu natu ju skaiiu sud eti , raliu + vietoje n gal esiu rayti n + 1. Matematin es indukcijos principas. Tegu A(n) yra kokia nors formul e, kurioje yra laisvas kintamasis n (ir, gal bu kintamu ju ). t, daugiau laisvu Tarkime, kad i rod eme tokias dvi formules: A(0); (5.7)
108
5 SKYRIUS. MATEMATIKOS PAGRINDAI n A(n) A(n+ ). (5.8)
Tada paym ej gautume a = {n | A(n)}, 0 a; n a n+ a. Po to i (5.6) iplauktu , kad a, t.y. n A(n). (5.9)
Taigi pagrindiau matematin es indukcijos princip : jei teisingos (5.7) (5.8) formul es, tai teisinga ir (5.9) formul e. Reguliarumo aksioma. Paskutin e ZF teorijos aksioma uraoma tokia formule ZF9. a x a x a = .
tai minimalus a elementas yra 1. Tikrai, 1 = {0}, o 0 a; tod el 1 a = . Kiti du elementai n era minimalu s. Pavyzdiui, 2 = { 0 , 1 } ; tod e l 2 a = {1}. Apskritai aib eje gali bu ti keli minimalu s elementai. Tarkime, a = {0, {1}} aib eje abu elementai minimalu s. ZF9 dar vadinama reguliarumo aksioma. I jos iplaukia, kad neegzistuoja aib es, kuri bu savs paios elementas. Tikrai, jei a a, tai vienintelis {a} tu aib es elementas a turi bu ti minimalus. Reikia, a {a} = , t.y. a a. I ia savo ruotu iplaukia, kad x+ = x su visomis x. Atrankos aksioma. Atrankos aksioma tvirtina, kad kiekvienai aibei egzistuoja funkcija, i netuiu tos aib es poaibiu irenkanti po element: C. a f aP (a)\{} b P (a) \ {0} f (b) b. Yra i rodyta, kad jei ZF teorija neprietaringa, tai nei atrankos aksioma, nei jos neiginys n era i rodoma toje teorijoje, t.y. n era ivedama i ZF1ZF9 aksiomu . Taigi galime laisvai pasirinkti: arba priimti C aksiom i jau turimu
Kiekviena aib e x a, tenkinanti slyg x a = , vadinama minimaliu a aib es elementu. Pavyzdiui, jei a = {1, 2, 3},
5.2. NATURALIEJI SKAIIAI
109
aksiomu tarp, arba laikyti teisingu jos neigini , arba bandyti apsieiti su jau turimomis aksiomomis. Kadangi atrankos aksioma intuityviai atrodo teisinga, paprastai ji priimama i ZF1ZF9 aksiomu tarp, t.y. laikoma teisingu aibiu teorijos teiginiu. Papildyta ZF teorija tada vadinama ZFC teorija. Aiku, ZFC teorija vis tiek yra nepilna (jei tik ji neprietaringa). Yra atrasta ir daugiau teiginiu , kurie negali bu rodyti, nei paneigti toje ti nei i teorijoje. Taiau tie teiginiai jau nebelaikomi aksiomomis. Matematikai susitaik e su faktu, kad ne visi teiginiai i rodomi.
5.2
Nat uralieji skaiiai
iame skyrelyje apibr eiu veiksmus su natu rodysiu paraliaisiais skaiiais ir i grindines tu veiksmu savyb es. Kad bu paprasiau, toliau iame skyriuje 0 tu taip pat vadinsiu natu esiu m, raliuoju skaiiumi. Natu raliuosius skaiius ym n ir p raid emis; taigi n reikia suprasti kaip n , o p kaip p . Tvarkos sryis aib eje. I pradiu matematin es indukcijos metodu i rodysiu, kad su visais n x n x .
Taigi 0 < 1 < 2 < 3 ir t.t. Be to,
Kai n = 0, teiginys akivaizdus, nes 0 yra tuioji aib e ir n era n e vieno + x 0. Jei x n , tai arba x n ir tada x pagal indukcin prielaid, arba x = n ir tada taip pat x . Taigi bet kurios n aib es elementai taip pat yra natu ralieji skaiiai. Dabar apibr eiu m < n m n. n = {m | m < n}. n < n,
I reguliarumo aksiomos iplaukia, kad
(5.10)
o i n+ apibr eimo kad m < n+ m < n arba m = n. (5.11)
Matematin es indukcijos metodu i rodysiu, kad bet koks n = 0 yra p+ pavidalo su tam tikru p ir kad bet koks tokio pavidalo skaiius yra didesnis u 0: n = 0 p n = p+ . (5.12)
110
5 SKYRIUS. MATEMATIKOS PAGRINDAI n+ > 0. (5.13)
Kitaip tariant, 0 yra maiausias elementas: n = 0 n > 0, (5.14)
o bet koks kitas elementas yra p+ pavidalo. (5.12) formul e teisinga, kai n = 0 (nes klaidinga prielaida). Be to, visada teisinga (nereikia net pasiremti indukcine prielaida) formul e, gaunama pakei+ tus n i n : n+ = 0 p n+ = p+ . Tikrai, visada teisinga jos ivada: pakanka paimti p = n. Taigi (5.12) teisinga su visais n. (5.13) formul e teisinga, kai n = 0, nes 1 > 0. Jei n+ > 0, tai i (5.11) iplaukia, kad n++ > 0. Taigi (5.13) taip pat teisinga su visais n. I rodysiu kitas < sryio savybes: m < n n. (5.15) (5.16) (5.17)
(5.15) akivaizdi, kaip p = 0, nes n era jokiu m, n, maesniu u 0. Jei + m < n < p , tai yra du variantai: arba m < n < p ir tada i indukcin es prielaidos m < p < p+ ; arba m < n = p ir tada taip pat m < p. (5.16) akivaizdi, kai n = 0. Jei m < n+ , tai arba m < n ir tada i indukcin es prielaidos m+ < n+ < n++ , arba m = n ir tada m+ = n+ < n++ . Jei n = 0, (5.17) iplaukia i (5.14). Tarkime, m = n+ . Jei m = n, tai m < n+ . Jei m = n, tai i indukcin es prielaidos arba m < n < n+ , arba m > n. Antruoju atveju i (5.15) gauname n+ < m+ ; tod el pagal (5.11) n+ < m, nes n+ = m. Dabar galima apibr eti m n m < n arba m = n
ir gauti i prastas negrietos tvarkos sryio savybes: m m m n n m; p m p; m m = n.
5.2. NATURALIEJI SKAIIAI
111
Maiausias aib es elementas. Bet kokioje netuioje natu ju skaiiu raliu aib eje yra maiausias elementas: = a m a n a m n.
Tikrai, jei m yra minimalus a elementas, kurio egzistavim garantuoja ZF8 aksioma, tai m a = , t.y. n a n m; n a n < m; n a n m. Maiausias elementas yra vienintelis ir ymimas min a. Pasir emus min a egzistavimu, galima pagri sti patobulint matematin es indukcijos principo variant. Tarkime, A(n) yra kokia nors formul e ir i rod eme, kad m < n A(m) A(n) (5.18)
(t.y. i A(m) teisingumo su visais m < n iplaukia kad ji teisinga ir su m = n). Paym ekime a = {n | A(n) neteisinga}.
Jei a netuia, tegu n = min a. Tada su visais m < n skaiius m a; tod el A(m) formul e teisinga. I (5.18) gauname, kad A(n) taip pat teisinga. Tod el n a prietara. Reikia, a aib e tuia ir n a su visais n, t.y. n A(n). (5.19)
Taigi tam, kad bu i rodyta (5.19) formul e, pakanka i sitikinti, kad teisingas tu (5.18) teiginys. Didiausias aib es elementas. Aib e a vadinama apr eta, jei n m a m n.
Kiekvienas n, kurio nevirija visi a aib es elementai, vadinamas virutiniu tos aib es r eiu. I rodysiu, kad kiekvienoje netuioje apr etoje aib eje yra didiausias elementas: a = ir a apr eta n a m a m n.
112
Tegu b yra a aib es virutiniu r eiu aib e ir n = min b. Kadangi n b, jis yra virutinis a r eis, t.y. m n su visais m a. Tod el teliko i rodyti, kad n a. Tarkime prieingai, n a. Tada n > 0 (jei m bet koks a elementas, tai n > m 0); tod el n = p+ su tam tikru p. Jei m a, tai m < n = p+ ; tod el m p. Reikia, p yra virutinis a aib es r eis. Bet to negali bu ti, nes p < n. Gauta prietara rodo, kad n a. Didiausias a aib es elementas yra vienintelis ir ymimas max a. Rekursiniai apibreimai. Ikart i rodysiu patobulint rekursiniu apibr eimu principo variant, kuris leidia apibr eiant f funkcijos reikm take n naudotis visomis lig tol apibr etomis reikm emis f (m). Visa informacija apie reikmes f (m), atitinkanias m < n, yra sukaupta funkcijos f siaurinyje n aib eje. Paym esiu ji f |n simboliu: f |n = {(m, f (m)) | m < n}. Tada patobulintas rekursiniu apibr eimu principas gali bu ti suformuluotas taip. Tegu F (n, f ) yra funkcinis reikinys, priklausantis nuo natu raliojo kintamojo n ir funkcijos f . Tada egzistuoja vienintel e funkcija f , apibr eta aib eje ir tenkinanti toki funkcin lygiu sistem: n f (n) = F (n, f |n ). (5.20)
I rodymas. Tegu A(n) yra teiginys, reikiantis, kad egzistuoja vienintel e funkcija, apibr eta n aib eje, su kuria m < n f (m) = F (m, f |m). (5.21)
Matematin es indukcijos metodu i rodysiu, kad A(n) teisingas su visais n. Teiginys A(0) trivialus. Tarkime, A(n) teisingas, ir tegu f yra ta vienintel e funkcija, su kuria teisinga (5.21) formul e. Apibr eiu (m) = f f (m), kai m < n; F (n, f ), kai m = n.
apibr |m = f |m ; tod Funkcija f eta n+ aib eje. Jei m < n, tai f el |n = f ; tod Be to, f el (m) = f (m) = F (m, f |m ) = F (m, f |m ). f (n) = F (n, f ) = F (n, f |n ). f
5.2. NATURALIEJI SKAIIAI Taigi
113
Jei f yra dar viena funkcija, apibr eta n+ aib eje ir turinti (5.22) savyb, tai jos siaurinys n aib eje turi (5.21) savyb; tod el sutampa su f : (m) f (m) = f (m) = f su visais m < n. Be to, (n). f (n) = F (n, f |n ) = F (n, f ) = f (m) su visais m n, t.y. f = f . Taigi f (m) = f yra vienintel I rodiau, kad f e funkcija, apibr eta n+ aib eje ir turinti + (5.22) savyb. Taigi teisinga A(n ) formul e. I matematin es indukcijos principo iplaukia, kad A(n) teisinga su visais n. Tegu dabar fn yra funkcija, kurios egzistavim garantuoja A(n) formul e. Jei p < n, tai fn siaurinys p aib eje tenkina (5.21) slyg su n = p; tod el jis sutampa su fp funkcija. Kitaip tariant, p < n m < p fp (m) = fn (m). Dabar su visais n apibr eiu f (n) = fn+ (n). f yra funkcija, apibr eta aib eje, ir jos siaurinys kiekvienoje n sutampa su fn . Tikrai, jei m < n, tai f (m) = fm+ (m) = fn (m). Taigi su visais n f (n) = fn+ (n) = F (n, fn+ |n) = F (n, fn ) = F (n, f |n ), t.y. f tenkina (5.20). Jei f yra kita funkcija, tenkinanti (5.20), tai jos siaurinys n+ aib eje tenkina (5.22) ir tod el turi sutapti su fn+ . Reikia, f (n) = fn+ (n) = f (n), t.y. f = f . Tai ubaigia rekursiniu apibr eimu principo pagrindim.
(m) = F (m, f |m ). m < n+ f
(5.22)
114
Sud etis. Natu ju skaiiu sud etis rekursikai apibr eiama tokiomis lyraliu gyb emis: m + 0 = m; m + n+ = (m + n)+ Pagrindin es sud eties savyb es i rodomos matematin es indukcijos metodu. Sud etingiausia i rodyti komutatyvum: m + n = n + m. (5.23)
Taikysiu indukcij n kintamojo atvilgiu. Kai n = 0, lygyb e virsta tokia: m + 0 = 0 + m. Kadangi m + 0 = m pagal apibr eim, reikia i rodyti, kad 0 + m = m su visais m. Tai i rodysiu indukcijos m atvilgiu metodu. Kai m = 0, 0+m=0+0=0=m pagal apibr eim. Be to, i indukcin es prielaidos gaunu 0 + m+ = (0 + m)+ = m+ . Taigi m + 0 = 0 + m su visais m. Jei m + n = n + m, tai m + n+ = (m + n)+ = (n + m)+ ; tod el belieka i rodyti, kad (n + m)+ = n+ + m. Tam v el panaudosiu indukcij m atvilgiu. Jei m = 0, tai (n + m)+ = (n + 0)+ = n+ = n+ + 0 = n+ + m. Be to, i indukcin es prielaidos ir sud eties apibr eimo (n + m+ )+ = (n + m)++ = (n+ + m)+ = n+ + m+ . (5.23) formul ei rodyta. Kitos sud eties savyb es: (m + n) + p = m + (n + p); m + p = n + p m = n; m < n m + p < n + p. Jei p = 0, tai (m + n) + p = (m + n) + 0 = m + n = m + (n + 0) = m + (n + p). (5.24) (5.25) (5.26)
5.2. NATURALIEJI SKAIIAI Pasir ems indukcine prielaida, gaunu (m + n)+ p+ = (m + n)+ p
+
115
= m +(n + p)
= m +(n + p)+ = m +(n + p+ ).
Tai i rodo (5.24). Jei p = 0, tai (5.25) teiginys trivialus, nes m + p = m, o n + p = n. Tegu m + p+ = n + p+ , t.y. (m + p)+ = (n + p)+ . Tada m + p = n + p (jei, pavyzdiui, m + p bu maesnis u n + p, i (5.15) gauiau (m + p)+ < (n + p)+ ). I tu indukcin es prielaidos dabar iplaukia m = n. Taigi (5.25) teiginys taip pat i rodytas. (5.26) trivialus, kai p = 0. Be to, jei m < n, tai i indukcin es prielaidos m + p < n + p, o tada i (5.15) m + p+ = (m + p)+ < (n + p)+ = n + p+ . Reikia, (5.26) savyb e taip pat teisinga. (5.23) savyb e vadinama sud eties komutatyvumu, o (5.24) asociatyvumu. I ju iplaukia, kad sudedant kelet skaiiu , visai nesvarbu, kokia tvarka tai atliekama: visada gaunama ta pati suma. Pavyzdiui, (m + n) + (p + q ) = (p + n) + m + q, nes (m + n) + (p + q ) = (m + n) + p + q = m + (n + p) + q = (n + p ) + m + q = (p + n) + m + q. (ia pirma ir antra lygyb es teisingos d el sud eties asociatyvumo, o treia ir ketvirta d el komutatyvumo.) Tod el skaiiu sumas galima rayti be skliaustu : pavyzdiui, m + n + p + q . Atimtis. Jei m n, tai egzistuoja toks p, kad m + p = n. i teigini nesunku i rodyti matematin es indukcijos metodu: jei n = m, imame p = 0; jei m + p = n, tai m + p+ = n+ . I (5.25) iplaukia, kad toks p vienintelis: jei m + p = n, m + p = n, tai p + m = p + m ir tod el p = p . Jis vadinamas n ir m skaiiu skirtumu ir ymimas n m. Taigi pagal apibr eim m n m + (n m) = n.
116
Daugyba. Natu ju skaiiu daugyba apibr eiama rekursikai: raliu m 0 = 0; m n = m n + m.

+
Pavyzdiui, m 1 = m 0+ = m 0 + m = m; m 2 = m 1+ = m 1 + m = m + m ir t.t. Uraant sandaug takas danai praleidiamas. V el sunkiausiai i rodomas daugybos komutatyvumas: mn = nm. (5.27)
Kai n = 0, reikia i rodyti 0 m = 0 formul. Tam naudojama indukcija m atvilgiu: 0 0 = 0 pagal apibr eim, o i 0 m = 0 iplaukia 0 m+ = 0 m + 0 = 0 + 0 = 0. Tarkime, mn = nm. Tada i indukcin es prielaidos mn+ = mn + m = nm + m ir lieka i roduyti, kad nm + m = n+ m. V el taikau indukcij m atvilgiu. I apibr eimo n 0 + 0 = 0 + 0 = 0 = n+ 0. Be to, i indukcin es prielaidos ir sud eties savybiu nm+ + m+ = nm + n + m+ = nm + n + m + 1 = nm + m + n+ = n+ m + n+ = n+ m+ . Taigi (5.27) formul ei rodyta. Kitos daugybos savyb es: (mn)p = m(np); (m + n)p = mp + np; p > 0, m < n mp < np. (5.28) (5.29) (5.30)
5.2. NATURALIEJI SKAIIAI I pradiu i rodysiu (5.29). I apibr eimo Tada pasir ems indukcine prielaida ir sud eties savyb emis, gaunu (m + n)p+ = (m + n)p + (m + n) = mp + np + m + n = mp+ + np+ . Taigi (5.29) formul ei rodyta. (5.28) taip pat i rodoma indukcijos p atvilgiu metodu. I apibr eimo (m + n)0 = 0 = 0 + 0 = m 0 + n 0.
117
Pasir ems indukcine prielaida ir jau i rodytu daugybos komutatyvumu bei distributyvumu, gaunu (mn)p+ = (mn)p + mn = m(np) + mn = m(np + n) = m(np+ ). Taigi daugyba asociatyvi. (5.30) akivaizdi, kai p = 1, nes mp = m, o np = n. Jei m < n ir mp < np, tai ir mp+ = mp + m < np + n = np+ . Reikia, (5.30) teisinga su visais p. Dalyba su liekana. Kokie bebu p 1 ir n, aib e a = {m | mp tu netuia (nes 0 a) ir apr eta. Tikrai, i m > n iplaukia mp > np tod el m a m n. Paymiu q = max a. Tada pq n < p(q + 1). Tegu r = n pq ; tada r < p. Taigi i rodiau toki teigini : kokie bebu n ir tu p 1, atsiras tokie natu ralieji q ir r , kad n = pq + r ir r < p. I rodysiu, kad tokie q ir r vieninteliai. Tarkime, n = pq + r ir r < p. Jei q < q , tai q + 1 q ir pq + r = n = pq + r pq pq + p, n; n} yra
(mn)0 = 0 = m 0 = m(n 0).
t.y. r p prietara. Analogikai i rodoma, kad negali bu ti q > q . Taigi q = q . Bet tada ir r = n pq = n pq = r.
118 Kelimas laipsniu. kiomis lygyb emis:
5 SKYRIUS. MATEMATIKOS PAGRINDAI K elimo laipsniu operacija rekursikai apibr eiama tom0 = 1; mn+1 = mn m.
Pavyzdiui, m1 = m0 m = 1 m = m; m2 = m1 m = m m ir t.t. Pagrindin es ios operacijos savyb es: (mn)p = mp np ; mn+p = mn mp . Jei p = 0, abi lygyb es akivaizdios. Be to, i indukcin es prielaidos ir daugybos savybiu (mn)p+1 = (mn)p mn = mp np mn = mp+1 np+1 ; mn+(p+1) = mn+p m = mn mp m = mn mp+1 . V eliau bus naudinga ir toks teiginys: p 2 {pm | m } aib e neapr eta.
Tikrai, koks bebu n 1, skaiius pn didesnis u n. Tai i rodoma matemtu 1 atin es indukcijos metodu: p = p > 1 ir i indukcin es prielaidos pn+1 = pn p > np 2n n + 1.
Skaiiu eimu sumos. Su kiekviena natu ju skaiiu seka (xi ) ir kiekraliu viena skaiiu pora l k galima apibr eti sum k i<l xi . Rekursinis sumu apibr eimas atrodo taip: xi = 0;
k i<k
xi =
k i<l+ k i<l
xi + xl .
5.2. NATURALIEJI SKAIIAI Po to galima apibr eti ir labiau i prast simboli

l
119
xi =
i=k k i<l+1
xi .
Pagrindin es sumu savyb es yra tokios: k l m xi =

k i<m k i<l
xi +
l i<m
xi ; yi ;
(5.31) (5.32) (5.33)
(xi + yi ) =
k i<l k i<l
xi +
k i<l
cxi = c
k i<l k i<l
xi
(visos raid es ymi natu raliuosius skaiius). Jei m = l, tai (5.31) virsta teisinga lygybe xi =
k i<l k i<l
xi + 0.
Be to, i indukcin es prielaidos xi =

k i<m+ k i<m
xi + xm =
k i<l
xi +
l i<m
xi + xm =
k i<l
xi +
l i<m+
xi .
Taigi (5.31) i rodyta. Kai l = k , (5.32) ir (5.33) virsta lygyb emis 0 = 0 + 0 ir 0 = c 0, o i indukcin es prielaidos gaunu (xi + yi ) =
k i<l+
(xi + yi ) + xl + yl
k i<l
=
k i<l
xi +
k i<l
yi + xl + yl =
k i<l+
xi +
k i<l+
yi
ir cxi =
k i<l+ k i<l
cxi + cxl = c
k i<l
xi + cxl = c
k i<l
xi + xl = c
k i<l+
xi .
Reikia, kitos dvi savyb es taip pat teisingos. V eliau prireiks ir tokios geometrin es progresijos sumavimo formul es: p 1 (p 1) pi = pl pk .
k i<l
120
Jei l = k , ji virsta teisinga formule (p 1) 0 = pk pk . Be to, i indukcin es prielaidos (p 1) pi = (p 1) pi + pl

k i<l
k i<l+
= (p 1)
k i<l
pi + (p 1)pl = pl pk + pl+1 pl = pl+1 pk .
Raydamas dvi paskutines lygybes pasir emiau dviem atimties savyb emis: (m n)p = mp np; (p m) + (m n) = p n. Pirmoji teisinga, nes np + (m n)p = n + (m n) p = mp, antroji iplaukia i lygyb es n + (p m) + (m n) = (p m) + m = p.
5.3
Baigtin es aib es
Aib es elementu skaiius. Su bet kokiomis aib emis a ir b raysiu a b, jei egzistuoja bijekcija tarp a ir b. Akivaizdu, kad yra reeksyvus, simetrinis ir tranzityvus sryis: a a; a b b a; a b c a c. I rodysiu, kad m n m = n. (5.34) Jei n = 0, teiginys akivaizdus. 0 yra tuioji aib e; vienintel e funkcija, kurios apibr eimo sritis tuia yra tuioji funkcija ir jos reikmiu aib e taip pat tuia. Tarkime, m n+ . Tada m > 0 (d el tos paios prieasties: t era tik viena funkcija, apibr eta tuioje aib eje, ir jos reikmiu sritis yra tuia); tod el + + + m = m1 ; ia m1 = m 1. Tegu f yra bijekcija tarp m1 ir n ir tegu
AIBES 5.3. BAIGTINES f (m1 ) = n1 , f (m2 ) = n su tam tikrais n1 funkcij g tokiomis lygyb emis n, m2
121 m1 . Apibr eiu nauj
g (p) = f (p) su p = m1 , m2 ; g (m1 ) = n, g (m2 ) = n1 .

+ Nesunkiai patikrinama, kad g taip pat yra bijekcija tarp m+ ir kad 1 ir n jos siaurinys m1 aib eje yra bijekcija tarp m1 ir n. Reikia, m1 n ir i + indukcin es prielaidos gaunu m1 = n. Tada m = m+ 1 = n . Taigi (5.34) teisinga su visais n. Aib e a vadinama baigtine, jei n n a, t.y. jei egzistuoja bijekcija tarp kokio nors n ir a. I (5.34) iplaukia, kad toks n yra vienintelis: jei f yra bijekcija tarp n ir a, o g bijekcija tarp m ir a, tai g 1 f yra bijekcija tarp n ir m ir, reikia, m = n. Tas vienintelis n vadinamas a aib es elementu skaiiumi ir ymimas #a. Akivaizdu, kad #n = n ir (jei a ir b baigtin es)
a b #a = #b. Taigi a b reikia, kad a ir b aib es yra vienodo dydio. Baigtiniu aibiu poaibiai. I rodysiu, kad bet koks baigtin es aib es poaibis yra baigtinis. I pradiu matematin es indukcijos metodu i rodysiu pagalbini teigini a n a baigtin e. Jei n = 0, teiginys akivaizdus, nes bet koks tuios aib es poaibis yra tuia aib e. Tarkime, a n+ . Tada a \ {n} n ir pagal indukcijos prielaid yra baigtin e aib e. Tegu f yra bijekcija tarp kokio nors m ir a \ {n}, o f (m) = n. Tada f yra jos tsinys i m+ aib, apibr eiamas papildoma lygybe f + bijekcija tarp m ir a. Reikia, a aib e baigtin e. Tegu dabar b yra bet kokia baigtin e aib e ir a b. Jei f yra bijekcija tarp b ir n, tai jos siaurinys a aib eje yra bijekcija tarp a ir f [a] n. K tik i rodiau, kad bet koks n poaibis yra baigtinis. Reikia, baigtin e ir a aib e. Baigtiniu aibiu junginys. I rodysiu, kad a m, b n, a b = a b m + n. (5.35)
Jei n = 0, tai i b n iplaukia b = ; tod el a b = a m = m + n.
122
Dabar tarkime, kad m a, n+ b ir a b = . Tegu g yra bijekcija tarp n+ ir b. Paymiu g (n) = x. Tada g siaurinys n aib eje yra bijekcija tarp n ir b1 = b \ {x} aib es, t.y. n b1 . I indukcin es prielaidos iplaukia, kad a b1 m + n. Tegu f yra bijekcija jos tsinys i tarp m + n ir a b1 , o f (m + n)+ = m + n+ aib, apibr eiamas papildoma lygybe (m + n) = x. f yra bijekcija tarp m + n+ ir a b, Kadangi x nepriklauso nei a, nei b1 aibei, f t.y. a b m + n+ . Taigi (5.35) formul e teisinga su visais n. I jos iplaukia, kad jei a, b aib es baigtin es ir nesikerta, tai a b aib e taip pat baigtin e ir #a b = #a + #b. Jei b baigtin e ir a b, tai a ir b \ a yra baigtin es, nesikerta ir apjungtos sutampa su b. Tod el #a + #(b \ a) = #b.
I ia iplaukia, kad #a #b, t.y. poaibio elementu skaiius nevirija viraibio elementu skaiiaus. Arba dar kitaip: kuo aib e maesn e, tuo maesnis jos elementu skaiius. Jei a ir b yra bet kokios baigtin es aib es (gal bu t, besikertanios), tai a b yra triju kas du nesikertaniu gabalu junginys: a b = (a \ b) (a b) (b \ a). Vis trys gabalai yra baigtin es aib es, nes kiekvienas ju yra arba a, arba b aib es poaibis. Tod el ju junginys taip pat baigtinis. Taigi bet kokiu dvieju baigtiniu aibiu junginys yra baigtin e aib e. I aukiau parayto b aib es d estinio iplaukia #(a b) = #(a \ b) + #(a b) + #(b \ a). Be to, #(a \ b) + #(a b) = #a, #(b \ a) + #(a b) = #b. Sud ejs visas tris lygybes ir suprastins abiejose pus ese pasikartojanius d emenis, gaunu #(a b) + #(a b) = #a + #b, #(a b) = #a + #b #(a b).
arba
AIBES 5.3. BAIGTINES Baigtiniu aibiu sandauga. I rodysiu, kad
123
a m, b n a b mn.
(5.36)
Jei n = 0, teiginys akivaizdus, nes i b n iplaukia, kad b = , o tada tuia ir a b sandauga. Tarkime, a m, o b n+ . Tada b = b1 {y }; ia b1 n, o y b1 . I io b aib es d estinio gaunu toki a b d estini : a b = (a b1 ) (a {y }). I indukcin es prielaidos iplaukia, kad a b1 mn. Kita vertus, a {y } a m, nes x (x, y ) yra bijekcija tarp a ir a {y }. I (5.35) tada gaunu, kad a b mn + m = mn+ . Taigi (5.36) formul e teisinga su visais n. I jos iplaukia toks teiginys: jei a ir b baigtin es, tai a b baigtin e ir #(a b) = #a #b. Funkciju skaiius. I rodysiu, kad #a = m, #b = n #(ba ) = nm . (5.37)
Jei m = 0, teiginys akivaizdus, nes i #a = 0 iplaukia, kad a = , o tada ba = {} = 1 ir #(ba ) = 1. Tarkime, #a = m + 1, #b = n. Tada a = a1 {x}; ia #a1 = m ir x a1 . Jei f : a b, tai f |a1 : a1 b ir f (x) b; ia f |a1 ymi f funkcijos siaurini a1 aib eje. Taigi kiekvien f ba atitinka pora (f |a1 , f (x)) ba1 b. Akivaizdu, kad tas atvaizdis injektyvus. Be to, kiekvienai porai (g, y ) galima rasti toki f , kad f |a1 = g , f (x) = y : tereikia apibr eti f (u ) = g (u), kai u a1 ; y, kai u = x.
Taigi nagrin ejamo atvaizdio reikmiu sritis yra visa ba1 b aib e. Reikia, a a1 tas atvaizdis yra bijekcija ir b b b. I indukcin es prielaidos dabar gaunu #(ba ) = #(ba1 ) #b = nm n = nm+1 .
124
Poaibiu skaiius. I rodysiu, kad #a = n #P (a) = 2n . Tam pakanka sukonstruoti bijekcij tarp P (a) ir 2a . Su kiekvienu b a apibr eiu 1b (x) = 1, kai x a; 0, kai x a.
Akivaizdu, kad b 1b yra funkcija i P (a) i 2a . Jei b1 = b2 , tai bent viena i b2 \ b1 ir b1 \ b2 aibiu netuia. Tarkime, b2 \ b1 = ir x b2 \ b1 . Tada 1b1 (x) = 0, o 1b2 (x) = 1. Taigi 1b1 = 1b2 , t.y. nagrin ejama funkcija injektyvi. Jei f 2a ir b = {x a | f (x) = 1}, tai f = 1b . Reikia, nagrin ejamos funkcijos reikmiu sritis yra visa 2a . Taigi ta funkcija ir yra iekomoji bijekcija tarp P (a) ir 2a . Begalin es aib es. Jei aib e n era baigtin e, ji vadinama begaline. I rodysiu, kad yra begalin e aib e. Tarkime prieingai, baigtin e ir f yra bijekcija tarp ir kokios nors n. Tada f funkcijos siaurinys n+ aib eje yra bijekcija tarp n+ ir f [n+ ]. Taigi #f [n+ ] = n + 1. Taiau to bu ti negali, nes f [n+ ] n.
5.4
Neneigiami skaiiai
Deimtain es trupmenos. Neneigiama begaline deimtaine trupmena, arba tiesiog, trupmena, vadinsiu sek x = (xi | i 0), kurios nulinis narys x0 yra natu es 10 = {0, 1, . . . , 9} elementai. ralusis skaiius, o kiti nariai aib Jei i 1, xi vadinamas i-uoju deimtainiu x trupmenos enklu. Narys x0 vadinamas sveikja x dalimi ir dar ymimas [x]. Jei nekyla neaikumu , tokia trupmena uraoma x0 .x1 x2 x3 . . . pavidalu. Jei visi deimtainiai enklai, pradedant kakuriuo, yra 0, trupmenos urae jie praleidiami. Jei visi deimtainiai enklai yra 0, praleidiamas ir deimtainis takas. Taigi 25.356 ir 311
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI reikia, atitinkamai, 25.35600 . . . ir 311.00000 . . .
125
Pastarasis susitarimas labai patogus, nes, kaip matysime v eliau, natu ralieji skaiiai ir x0 .000 . . . pavidalo trupmenos turi identikas savybes. V eliau tai leis man pamirti senji natu ju skaiiu apibr eim ir natu raliu raliaisiais skaiiais prad eti vadinti x0 .000 . . . pavidalo trupmenas. Taiau kol kas reik es tam tikru protiniu pastangu , norint nustatyti, k vienoje ar kitoje vietoje ymi, pavyzdiui, 311: natu ralu skaiiu 311, ar trupmen 311.000 . . . . ji Trupmenu palyginimas. Jei x ir y yra dvi trupmenos, raome x < y , kai egzistuoja toks k , kad xi = yi su visais i < k ir xk < yk . Pavyzdiui, 3.11222 . . . < 3.13555 . . . ; 4.99999 . . . < 5. ir t.t. (pirmuoju atveju k = 2, antruoju k = 0). Akivaizdu, kad x<x
(5.38)
su visomis x. Jei x = y ir k yra pirmas indeksas su kuriuo xk = yk , tai x < y , kai xk < yk , ir y < x, kai yk < xk . Taigi bet kurios dvi trupmenos palyginamos: x = y x < y arba y < x. Be to, < sryis tranzityvus: x < y < z x < z. Tikrai, tegu k ir l yra tokie indeksai, kad i < k xi = yi , Jei k l, tai i < k xi = yi = zi ; xk < yk zk ; tod el x < z . Jei k > l, tai i < l xi = yi = zi ; xl = yl < zk ; xk < yk , j < l yj = zj , yl < zl . (5.40) (5.39)
126
tod el ir v el x < z . I (5.38)(5.40) iplaukia, kad visada teisingas vienas ir tik vienas i tokiu triju sryiu : x < y, x = y, x > y. Tikrai, i x < y = x arba x < y < x iplauktu x < x, o to negali bu ti. Kaip paprastai, dabar formule x y x < y arba x = y
apibr eiamas negrietos tvarkos sryis ir i rodomos i prastos jo savyb es: x; x y x x = y; x y z x = z; x y arba y x. x (5.41) (5.42) (5.43) (5.44)
Tikslieji aib es reiai. Tegu A yra netuia trupmenu aib e. Ji vadinama apr eta, jei visi jos elementai nevirija vienos ksuotos trupmenos: a x A x a.
Kiekviena a, kurios nevirija visi A elementai, vadinama tos aib es virutiniu r eiu. Aib es virutinis r eis vadinamas tiksliu, jei jis maesnis u bet koki kit virutini r ei . I rodysiu, kad kiekviena apr eta trupmenu aib e turi tikslu ji virutini r ei . Jei a yra bet koks A aib es virutinis r eis ir k = [a] + 1, tai x0 k su bet kokiu x A. Reikia, aib e {l | x A x0 l} b0 su visais
netuia. Tegu b0 yra maiausias tos aib es elementas; tada x0 x A ir atsiras bent vienas x A su x0 = b0 . Tegu dabar b1 = max{x1 | x A, x0 = b0 }; b2 = max{x2 | x A, x0 = b0 , x1 = b1 } ir apskritai bn = max{xn | x A, i < n xi = bi }
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI
127
(tai rekursinis (bn ) sekos apibr eimas). Paymiu b = (bn ). Akivaizdu, kad tai trupmena. Kokie bebu tu x A ir indeksas k , i i < k xi = bi iplaukia xk bk ; tod el b negali bu e u x. Taigi b yra virutinis A aib es r eis. ti maesn Tegu a < b ir k toks indeksas, kad i < k ai = bi ir ak < bk . I b apibr eimo matyti, kad A aib eje atsiras bent viena trupmena x su savybe i k xi = bi . Tada a < x, t.y. a n era A aib es virutinis r eis. Reikia, b yra tikslus virutinis r eis. Analogikai i rodoma, kad kiekviena netuia aib e turi tikslu ji apatini r ei toki trupmen a, kuri yra apatinis aib es r eis (t.y. x a su visomis x A) ir kuri didesn e u bet koki kit apatini r ei . Kad toks r eis egzistuotu , nereikia net, kad A bu apr eta (utenka, kad A bu apr eta i apaios, o tu tu tokios yra visos aib es, nes x 0 su visais x). Reguliarios trupmenos. Trupmena vadinama nereguliaria, jei visi jos deimtainiai enklai, pradedant kuriuo nors, yra 9: k 1 i k xi = 9.
Kitos trupmenos vadinamos reguliariomis. Su kiekviena nereguliaria trupmena x susiesiu kit (jau reguliari) trupmen x , apibr eiam taip: jei k 1 yra maiausias indeksas su savybe i k xi = 9, tai i < k 1 x i = xi ; xk1 = xk1 + 1; i k x i = 0. Pavyzdiui, jei x = 2.89999 . . . , tai x = 2.9, y = 6. I x konstrukcijos ikart iplaukia, kad x < x ir kad n era jokios trup menos y su savybe x < y < x . Neneigiami realieji skaiiai. Neneigiamais realiaisiais skaiiais, arba tiesiog neneigiamais skaiiais, vadinsiu reguliarias trupmenas. Nereguliariu trupmenu skaiiais nevadinu, nes kitaip skaiiu ties eje atsirastu tarpai (in tervalas (x; x ) bu tu tuias, nors x < x ). Visu neneigiamu skaiiu aib + ym esiu R . Akivaizdu, kad (5.38)(5.43) savyb es ilieka teisingos ir skaiiu aib eje. I rodysiu, kad teisingas ir teiginys apie skaiiu aib es supremumo egzistavim. y = 5.9999 . . . ,
128
Tikrai, tegu A yra apr eta skaiiu aib e ir b trupmena (gal bu t, nereguliari) yra tikslus virutinis tos aib es r eis. Jei b reguliari, tai ji yra maiausias skaiius, kuris yra virutinis A r eis. Jei b nereguliari, tai b yra maiausias skaiius, kuris yra A aib es virutinis r eis. Toliau odiai tikslus virutinis r eis reik maiausias skaiius, kuris yra virutinis r eis. I apibr eimo iplaukia, kad jis yra vienintelis. Tikslus virutinis apr etos aib es r eis ymimas sup A. Pavyzdiui, jei A = {1.19, 1.199, 1.1999, 1.19999, . . . }, tai tikslus virutinis A aib es r eis trupmenu aib eje yra trupmena b = 1.19999 . . . , taiau sup A = b = 1.2. Jei a yra A aib es tikslus apatinis r eis trupmenu aib eje, tai jis yra reguliari trupmena (jei a bu tu nereguliari, tai ji nepriklausytu A aibei, o tada a bu tu apatinis A r eis, didesnis u a). Taigi bet kokia netuia neneigiamu skaiiu aib e A turi tikslu ji apatini r ei . Jis ymimas inf A. Neneigiami sveikieji skaiiai. Neneigiamas skaiius x vadinamas sveikuoju, jei visi jo deimtainiai enklai yra 0. Visu tokiu skaiiu aib ym esiu + Z . Priminsiu, kad konkreius sveikuosius skaiius a ymiu taip pat, kaip ju sveiksias dalis. Pavyzdiui, vienoje vietoje simbolis 3 gali reikti sveikji skaiiu 3.000 . . . , kitoje natu ralu ji skaiiu 3. Jau esu min ejs, kad neneigiamu sveiku ju skaiiu savyb es identikos natu ju skaiiu savyb ems. Dabar jau galiu i dalies pagri sti i teigini . I raliu trupmenu palyginimo apibr eimo iplaukia, kad m < n m.000 . . . < n.000 . . . . (5.45)
Taigi kai raau 3 < 5, galiu nesiru es pinti, k ymi 3 ir 5: Z+ ar aib elementus. Abiem atvejais nelygyb e bus teisinga. I (5.45) taip pat iplaukia, kad n n.000 . . . yra bijekcija tarp ir Z+ . Daugyba i 10. Su kiekvienu x R+ apibr eiu nauj neneigiam skaiiu y = 10 x, kurio sveikoji dalis ir deimtainiai enklai skaiiuojami pagal tokias formules: y0 = 10x0 + x1 ; (5.46) i 1 yi = xi+1 .
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI Pavyzdiui, jei x = 24.12533 . . . , tai y0 = 10 24 + 1 = 241, y1 = 2, y2 = 5 ir t.t., t.y. 10x = 241.2533 . . . .
129
Takas 10 x reikinyje danai praleidiamas. Jei x yra konkretus sveikasis skaiius, tai 10 x gali bu ti suprantamas dvejopai. Pavyzdiui, 10 5 gali reikti arba dvieju natu ju skaiiu sandaug raliu (t.y. skaiiu 50), arba reikini 10 5.000 . . . . Taiau nesunku i sitikinti, kad 10 5.000 = 50.000 . . . . Kadangi skaiiu dein eje pus eje a ymiu 50, lygyb e 10 5 = 50 iliks teisinga ir iuo atveju. I (5.46) apibr eimo nesunkiai ivedama, kad daugyba i 10 yra did ejanti funkcija: x < y 10x < 10y. Daugyba i 10k . Dabar rekursikai apibr eiu 100 x = x; 10k+1 x = 10(10k x). Pavyzdiui, 101x = 10x. Matematin es indukcijos metodu nesunkiai i rodoma, kad x < y 10k x < 10k y ; 10k 10l x = 10k+l x. (5.47) (5.48)
Tuo paiu metodu i rodomos ir tokios formul es, pagal kurias skaiiuojamos 10k funkcijos reikm es: jei y = 10k x, tai
k i y0 = k xi ; i=0 10 i 1 yi = xi+k .
(5.49)
Kitaip tariant, jei sveikoji x skaiiaus dalis urayta deimtain eje skaiiavimo k sistemoje, tai 10 operatoriaus veikimas pasireikia kablelio perstu mimu per k poziciju i dein. Pavyzdiui, 103 (32.25661 . . . ) = 32256.61 . . . .
130
I (5.49) formuliu matyti, kad 10k [x] [10k x] < 10k [x] + 1 . (5.50)
Tikrai, jei y = 10k x, tai [x] = x0 , o [10k x] = y0 . Be to,

k
y0 =
i=0
10kixi
10k x0 ,
nes xi y0
0 su i
k
1, o i xi
9 nelygybiu iplaukia
k 1 j =0
10k x0 + 9
i=1
10ki = 10k x0 + 9
10j = 10k x0 + 10k 1 < 10k (x0 + 1).
I (5.49) taip pat matyti, kad jei xi = 0 su i 1, tai y0 = 10k x0 ir yi = 0 su i 1. Kitaip tariant, dauginant i 10k sveikji skaiiu v el gaunamas sveikasis k skaiius, kurio sveikoji dalis yra 10 kartu didesn e. Tod el, pavyzdiui, lygyb e 103 15 = 15000 teisinga tiek tuo atveju, kai 15 ir 15000 yra natu ralieji skaiiai, tiek ir tada, kai abu jie ymi sveikuosius skaiius. Galiausiai i rodysiu toki teigini : y > x l k l [10k y ] [10k x] + 10kl . (5.51)
Tegu m yra pirmas indeksas su kuriuo xm < ym , o l koks nors indeksas, didesnis u m, su kuriuo xl < 9. Tada
k k
[10 y ] [10 x] =
10
i=0
k i
yi
10ki xi
k k i
10 = 10
k m
i=0 l 1
10
k m
= 10kl + 1.
(10
i=m+1 k m
8 10
k l
10ki (10kl 1)
10
k l+1
) 8 10
i=l+1 k l
Daugyba i 10k . I (5.47) iplaukia, kad x 10x funkcija yra injektyvi. Nesunku i rodyti, kad ji yra bijekcija tarp R+ ir R+ , t.y. kad bet koks y R+ gali bu ti uraytas y = 10x pavidalu. Tikrai, jei y0 = 10q + r su r < 10, tai reikiamas x apibr eiamas lygyb emis x0 = q, x1 = r,
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI i 2 xi = yi1 .
131
Dabar matematin es indukcijos metodu i rodoma, kad ir visos 10k funkcijos yra bijekcijos tarp R+ ir R+ . Atvirktin funkcij ym esiu 10k simboliu. Jei sveikoji y skaiiaus dalis urayta deimtain eje skaiiavimo sistemoje, tai atvirktin es funkcijos veikimas pasireikia kablelio perstu mimu per k poziciju i kair. Pavyzdiui, 103 (32.25661 . . . ) = 0.03225661 . . . . 4 skyriuje i rodiau, kad did ejanios funkcijos atvirktin e funkcija yra did ejanti. Taigi y < y 10k y < 10k y . Ten pat buvo i rodyta formul e (g f )1 = f 1 g 1 . I jos gaunu 10(k+l)y = 10k 10l y, o i ia iplaukia, kad 10l 10k x = 10kl x, kai k l, ir 10l 10k x = 10(lk) x, kai l k . Dabar 10k funkcij pratsiu i aib R+ , apibr edamas 10k n = 10k (n.000 . . . ). Kitaip tariant, skaiiuodamas 10k n natu ji n i pradiu paveriu realiuoralu ju ir tada pritaikau jau apibr et funkcij 10k . Pavyzdiui, 103 (2569) = 2.569. Kadangi n n.000 . . . operacija yra did ejanti ir (10k n).000 = 10k n.000 . . . , tai trys i keturiu aukiau gautu 10k funkcijos savybiu ilieka teisingos ir tada, kai jos argumentas yra natu ralusis skaiius: m < n 10k m < 10k n; 10(k+l) n = 10k 10l n; l k 10l 10k n = 10(lk)n. (5.52) (5.53) (5.54)
132
Skaiiaus artiniai. k -tuoju x skaiiaus artiniu vadinamas skaiius dk (x) = 10k [10k x]. Pavyzdiui, jei x = 25.12563 . . . , tai jo treiasis artinys skaiiuojamas taip: 103 x = 25125.63 . . . ; [103 x] = 25125; d3 (x) = 103 (25125) = 25.125 . I rodysiu, kad x = sup dk (x).
k 1
(5.55)
I (5.50) gaunu dk (x) 10k 10k x = x; tod el x yra savo artiniu virutinis r eis. Jei y yra kitas virutinis r eis, tai su visais k 10k [10k x] [10k x].000 . . . [10k x] ir i (5.51) x y; 10k y ;
[10k y ]
y . Taigi x yra tikslus virutinis savo artiniu r eis.
Sud etis. Realiu ju skaiiu sud etis apibr eiama taip: x + y = sup 10k [10k x] + [10k y ] .
k 0
Paaikinsiu apibr eim smulkiau. Kiekvienam k reikiniai [10k x] ir [10k y ] yra natu el juos sud eti moku. Suma v el yra tam tikras ralieji skaiiai; tod k natu el galiu suskaiiuoti 10 nk ir gauti tam tikr ralusis skaiius nk ; tod trupmen sk . Visu sk supremumas ir yra paym etas x + y enklu. Pavyzdiui, jei x = 21.35263 . . . ir y = 14.75612 . . . , tai sk skaiiuojami taip: s0 = 100 [x] + [y ] = 100 (21 + 14) = 35;
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI s1 = 101 [10x] + [10y ] = 101 (213 + 147) = 36; s2 = 102 [102 x] + [102 y ] = 102 (2135 + 1475) = 36.1 ir t.t. Kad pagri siau sumos apibr eim, dar turiu i sitikinti, kad {sk | k aib e apr eta. Tegu m = [x] + 1 ir n = [y ] + 1. Tada i (5.50) [10k x] + [10k y ] ir, reikia, sk (m + n).000 . . . su visais k . I apibr eimo matyti, kad sud etis komutatyvi: x + y = y + x, o i (5.55) iplaukia, kad x + 0 = x. 10k (m + n)
133
1}
Sveiku ju skaiiu suma v el yra sveikasis skaiius; be to, jo sveikoji dalis yra atitinkamu natu ju skaiiu suma. Tikrai, kadangi raliu 10k (10k m + 10k n) = (m + n).000 . . . su visais k , tai m.000 + n.000 = (m + n).000 . . . . (5.56)
Sud eties asociatyvumas. Prie pereidamas prie kitu savybiu , i rodysiu k k k dvi nelygybes, siejanias [10 (x + y )] su [10 x] ir [10 y ]. Pirmoji nelygyb e iplaukia tiesiog i apibr eimo. Kadangi x + y sk , tai 10k (x + y ) ir tod el [10k (x + y )] [10k x] + [10k y ]. Dabar gausiu atvirki nelygyb. I (5.50) ir (5.52) ir (5.54) iplaukia, kad jei l k , tai sl = 10l) [10lk 10k x] + [10lk 10k y ] Reikia, su kiekvienu k x + y = sup sl .
l k
10k sk = ([10k x] + [10k y ]).000 . . .
10l 10lk [10k x] + [10k y ] = sk .
134 Kita vertus, jei l
5 SKYRIUS. MATEMATIKOS PAGRINDAI k , tai i (5.50) 10lk [10k x] + [10k y ] + 2 ;
[10l x] + [10l y ] tod el sl
10k [10k x] + [10k y ] + 2 . k,
Kadangi i nelygyb e teisinga su visais l x+y ir, reikia, [10k (x + y )] Taigi [10k x] + [10k y ] [10k (x + y )]
10k [10k x] + [10k y ] + 2
[10k x] + [10k y ] + 2. (5.57)
[10k x] + [10k y ] + 2.
Dabar nesunku i rodyti, kad sud etis asociatyvi. Paymiu a = (x + y ) + z ir b = x + (y + z ). Keliskart pritaiks (5.57), gaunu [10k a] [10k (x + y )] + [10k z ] + 2 [10k x] + [10k y ] + [10k z ] + 4 [10k x] + [10k (y + z )] + 4 [10k b] + 4.
I rodysiu, kad i gautos nelygyb es iplaukia a b. Tarkime prieingai, k k a > b. Tegu l yra toks indeksas, kad [10 a] > [10 b] + 10kl su visais k l. Tada [10k b] + 4 [10k b] + 10kl , 1} aib e t.y. 10kl 4 su visais k l. Taiau to bu ti negali, nes {10m | m neapr eta. Analogikai i rodoma, kad b a. Reikia, a = b, t.y. (x + y ) + z = x + (y + z ). I komutatyvumo ir asociatyvumo iplaukia, kad uraant keliu d emenu sumas galima ned eti skliaustu ir keisti d emenis vietomis.
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI Sud eties monotonikumas. I rodysiu, kad
135
x < y x + z < y + z. Tegu x < y . Tada atsiras toks l, kad su visais k [10k y ] I ia ir i (5.57) [10k (y + z )] + 2 [10k y ] + [10k z ] + 2 [10k x] + [10k z ] + 10kl + 2 Jei y + z nevirytu x + z , gauiau [10k (x + z )] + 2 [10k (y + z )] + 2 [10k (x + z )] + 10kl , [10k x] + 10kl . l
(5.58)
[10k (x + z )] + 10kl .
el x + z < y + z . t.y. 10kl 2 su visais k l. To bu ti negali; tod Sukeits (5.58) formul eje x su y vietomis, gaunu x > y x + z > y + z. Be to, akivaizdu, kad I iu triju formuliu dabar iplaukia atvirkios implikacijos: x + z < y + z x < y; x + z = y + z x = y. Kitaip tariant, nelygyb ese ir lygyb ese galima suprastinti abiejose pus ese pasikartojanius d emenis. Tikrai, jei, pavyzdiui, x + z < y + z , tai negali bu ti nei x = y (nes tada bu x + z = y + z ), nei x > y (nes tada x + z > y + z ). Reikia, x < y . tu I (5.58) taip pat iplaukia nelygybiu sud eties taisykl e: x1 < y1 x2 < y2 x1 + x2 < y1 + y2 . x = y x + z = y + z.
Tikrai, dukart pritaiks (5.58) gaunu x1 + x2 < y1 + x2 < y1 + y2 . Nesunku i sitikinti, kad tiek (5.58) formul e, tiek ir visos ivados i jos iliks teisingos, < pakeitus enklu.
136
Skaiius 10l . Skaiiu 10l 1 ym esiu tiesiog 10l . Isiaikinsiu, k reikia l prie kokio nors x prid eti = 10 . Kadangi 10l = 1. ir, reikia, [10k ] = 10kl su visais k l, i (5.49) gaunu
k
[10 x] + [10 ] =
i=0
10kixi + 10kl .
Jei xl < 9, tai galiu apibr eti nauj skaiiu y lygyb emis i = l yi = xi ; yl = xl + 1. Tada [10k x] + [10k ] =
i=0 k
10kiyi = [10k y ];
tod el x + = sup 10k [10k y ] = y.

k
Taigi jei xl < 9, tai prie x prid ejus , tas enklas padid eja 1, o kiti x skaiiaus deimtainiai enklai nesikeiia. Jei xm < 9, xm+1 = = xl = 9 su tam tikru m 1, tai
m l k
[10 x] + [10 ] =
i=0
10
m
k i
xi + 9
i=m+1
10
k m
k i
+ 10
k
k l
+
i=l+1 k
xi 10kiyi = [10k y ];
=
i=0
10
k i
xi + 10
+
i=l+1
xi =
i=0
ia i < m yi = xi ; ym = xm + 1; m l yi = xi .
Taigi jei xl = 9, tai prid ejus tas enklas virsta 0; taip pat virsta 0 visi prie ji esantys enklai iki pirmo enklo, nelygaus 9; pastarasis padid eja per 1. Galiausiai jei visi deimtainiai enklai iki l-ojo imtinai yra 9, tai visi jie virsta 0, o sveikoji dalis padid eja vienetu. Pasir ems ia taisykle, galiu kitaip performuluoti (5.51) teigini : Tikrai, jei m yra pirmas numeris, su kuriuo xm < ym , o l > m toks, kad xl < 9, tai padidins xl vienetu gausiu skaiiu , vis dar maesni u y . x < y l x + 10l < y. (5.59)
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI Atimtis. I rodysiu, kad jei x savybe x + z = y . Paymiu ia
137 y , tai egzistuoja vienintelis skaiius z su
z = sup A; A = {u | x + u y }.
Aib e A netuia, nes x + 0 = x y . Be to, ji apr eta: visi jos elementai nevirija y . Tikrai, jei koks nors u > y , tai x + u > x + y y . Taigi tikslus virutinis A aib es r eis tikrai egzistuoja. Jei x + z < y , tai atsiras toks l, kad x + z + 10l < y . Tada z + 10l A, o to negali bu ti, nes z + 10l > z . Tarkime, x + z > y . Tada y + 10l < x + z su tam tikru l. Jei z < z , tai atsiras u A, didesnis u z . Kadangi x + u y , tai ir x + z y . Reikia, x + z + 10l y + 10l < x + z. Gavau, kad z + 10l < z su bet kokiu z < z , o to negali bu ti. Tikrai, jei zl > 0, tai sumains zl vienetu, gaunu nauj skaiiu z <z l su savybe z + 10 = z . Jei zm > 0 ir zm+1 = = zl = 0, apibr es z lygyb emis i < m zi = zi , zm = zm 1, m l zi = zi , v el gausiu z < z , z + 10l = z . Jei zi = 0 su visais i l, tai galiu imti z = 0. Taigi prielaida x + z > y taip pat neteisinga. Reikia, x + z = y . Jei x + z = y = x + z , tai z = z . Reikia, skaiius z su savybe x + z = y yra vienintelis. Jis ymimas y x. Taigi jei x y , tai x + (y x) = y. (5.60) Visos atimties savyb es gali bu rodytos, remiantis (5.60) apibr eimu ti i ir prastinimo lygyb ese ar nelygyb ese taisykl emis. tai vienas pavyzdys. I rodysiu, kad x1 y1 y2 x2 y2 y1 x2 x1 . (5.61) Tikrai i prielaidu iplaukia, kad x1 + y2 y1 + x2 .
138 Reikia,
x1 + y1 + (y2 y1 )
x1 + y1 + (x2 x1 ).
Suprastins pasikartojanius d emenis, gaunu, k reikia. Daugyba. Realiu ju skaiiu daugyba apibr eiama tokia formule: xy = sup skl ;
k,l 0
ia skl = 10(k+l) [10k x] [10l y ] . Pavyzdiui, jei x = 2.35263 . . . ir y = 1.75612 . . . , tai (2, 3)-asis sandaugos artinys skaiiuojamas taip: s23 = 105 [102 x][103 y ] = 105 (235 1756) = 4.1266. Kad pagri siau sandaugos apibr eim, turiu i sitikinti, kad {skl | k, l aib e apr eta. Tegu m = [x] + 1 ir n = [y ] + 1. Tada su visais k, l [10k x][10l y ] 10k+l mn 0}
ir, reikia, skl (mn).000 . . . . I apibr eimo matyti, kad daugyba komutatyvi: xy = yx, o i (5.55) iplaukia, kad x 1 = x. Tikrai, [10l 1] = 10l ; tod el 10(k+l) [10k x][10l 1.] = 10k [10k x]. Sveiku ju skaiiu sandauga v el yra sveikasis skaiius; be to, jo sveikoji dalis yra atitinkamu natu raliu ju skaiiu sandauga. Tikrai, [10k m.00 . . . ] = 10k m, [10l n.00 . . . ] = 10l n; tod el 10(k+l) [10k (m.00 . . . )][10l (n.00 . . . )] = 10(k+l)10k+l (mn) = (mn).00 . . . ir, reikia, m.000 . . . n.000 = (mn).000 . . . . (5.62)
139
Daugybos asociatyvumas. I pradiu i rodysiu dvi nelygybes, siejanias [10k+l (xy )] su [10k x] ir [10l y ]. I apibr eimo iplaukia, kad 10k+l (x + y ) ([10k x][10l y ]).00 . . . ; tod el [10k+l (x + y )] l [10k x][10l y ].
Dabar gausiu atvirki nelygyb. I (5.48) ir (5.50) iplaukia, kad jei l ir k k , tai [10k x][10l y ] 10(l l)+(k k) [10k x][10l y ]
ir tod el sl k
slk . Reikia, su bet kokiais k, l x+y =

k
sup sk l .
k,l l
Kita vertus, jei k [10k x][10l y ] tod el sk l xy ir, reikia, [10k+l (xy )]
k ir l
l, tai
10(k k)+(l l) [10k x] + 1 [10l y ] + 1 ; 10(k+l) [10k x] + 1 [10l y ] + 1 . k ir l l; tod el 10(k+l) [10k x] + 1 [10l y ] + 1
Gautos nelygyb es teisingos su visais k
[10k x] + 1 [10l y ] + 1 = [10k x][10l y ] + [10k x] + [10l y ] + 1 [10k x][10l y ] + 10k [x] + 1 + 10l [y ] + 1 + 1.
Taigi [10k x][10l y ] [10k+l (xy )] [10k x][10l y ] + 10max(k,l) q (5.63) su tam tikru q , nepriklausaniu nuo k ir l. Dabar jau galiu i rodyti daugybos asociatyvum: (xy )z = x(yz ). Paymiu a = (xy )z ir b = x(yz ). Tada i (5.63) gaunu [103k a] [102k (xy )][10k z ] + 102k q [10k x][10k y ] + 10k q1 [10k z ] + 102k q [10k x][10k y ][10k z ] + 102k q2 [10k x][102k (yz )] + 102k q2 [103k b] + 102k q2 ;
140
ia q, q1 nepriklauso nuo k , o q2 = q1 [z ] + 1 + q2 . Jei a bu didesnis u b, i (5.50) gauiau tu [103k a] su tam tikru l ir visais k [103k b] + 103kl
l. Bet tada [103k b] + 103kl ,
[103k b] + 102k q2
t.y. q2 10kl su visais k l, o to negali bu ti. Reikia, a b. Analogikai i rodoma, kad b a. Taigi a = b, t.y. daugyba asociatyvi. Kaip ir sud eties atveju, i komutatyvumo ir asociatyvumo iplaukia, kad keliu skaiiu sandaug galime rayti be skliaustu , o daugiklius laisvai kaitalioti vietomis. Daugybos distributyvumas. I rodysiu, kad
(x + y )z = xz + yz. Paym ejs a = (x + y )z ir b = xz + yz , i (5.57) ir (5.63) gaunu [102k a] [10k (x + y )][10k z ] + 10k q [10k x] + [10k y ] + 2 [10k z ] + 10k q [10k x][10k z ] + [10k y ][10k z ] + 10k q1 [102k (xz )] + [102k (yz )] + 10k q1 [102k b] + 10k q1 ; ia q nepriklauso nuo k , o q1 = 2 [z ] + 1 + q . Jei a bu didesnis u b, i (5.50) gauiau tu [102k a] su tam tikru l ir visais k [102k b] + 102kl
l. Bet tada [102k b] + 102kl ,
[102k b] + 10k q1
t.y. q1 10kl su visais k l, o to negali bu ti. Reikia, a b. Analogikai i rodoma, kad b a. Taigi a = b, t.y. daugyba distributyvi. Daugyba distributyvi ir atimties atvilgiu: jei z y , tai x(y z ) + xz = x (y z ) + z = xy = (xy xz ) + xz ; tod el x(y z ) = xy xz.
5.4. NENEIGIAMI SKAIIAI Daugybos monotonikumas.
141 I daugybos apibr eimo iplaukia, kad
0x = x0 = 0. I rodysiu, kad kitais atvejais sandauga teigiama: x, y > 0 xy > 0. I (5.51) iplaukia, kad su tam tikrais k, l x 10k ir y 10l . 10(k+l) . Reikia,
Tod el [10k x][10l y ] 1 ir (k, l)-asis sandaugos artinys skl ir xy 10(k+l) > 0. Jei x < y , tai y x > 0; tod el su bet kokiu z > 0 0 < (y x)z = yz xz ;
t.y. xz < yz . Taigi i rodiau, kad nelygyb galima dauginti i teigiamo skaiiaus: x<y xz < yz. z>0 Jei z > 0, tai i x < y , x = y , x > y iplaukia, atitinkamai, xz < yz , xz = yz ir xz > yz . I ia iplaukia, kad teisingos ir atvirkios implikacijos: xz < yz x < y ; xz = yz x = y. Kitaip tariant, nelygybes ir lygybes galime prastinti i teigiamo daugiklio. Galima sudauginti ir dvi nelygybes tarp teigiamu skaiiu 0 < x1 < y1 0 < x2 < y2 x1 x2 < y1 y2 .
Tikrai, dukart pritaiks nelygyb es daugybos taisykl, gaunu x1 x2 < x1 y2 < y1 y2 . Daugyba i 10 laipsniu . I rodysiu, kad reikinys 10k x sutampa su sveikojo k skaiiaus 10 ir skaiiaus x sandauga: 10k x = (10k ).00 . . . x.
142
Jei f yra did ejanti bijekcija tarp R+ ir R+ , tai f (sup A) = sup f (A) su kiekviena apr eta skaiiu aibe A. Tikrai, i x sup A iplaukia f (x) f (sup A) su visais x A; tod el f (sup A) yra f (A) aib es virutinis r eis. Jei a yra kitas virutinis jos r eis, tai f (x) a ir, reikia, x f 1 (a) su visais x A. Tod el ir sup A f 1 (a), o tada f (sup A) a. Taigi f (sup A) yra tikslus virutinis A r eis. Funkcija x 10k x yra did ejanti bijekcija tarp R+ ir R+ ; tod el 10k x = 10k sup 10l [10l x]
l k
= sup 10k 10l [10l x]

l k
= sup 10(lk)[10l x]
l k
= sup 10l 10k [10l x]

l k
= sup 10(l+m) [10m (10k ).00 . . . ][10l x]

l k,m 0
= (10k ).00 . . . x. Priminsiu, kad 10k simboliu buvo paym etas skaiius 10k 1. Kadangi k 10 10 1 = 1, i k tik i rodyto fakto iplaukia, kad sveikojo skaiiaus 10k ir skaiiaus 10k sandauga yra sveikasis skaiius 1.
k
Dalyba. I rodysiu, kad su kiekvienu x > 0 egzistuoja toks y , kad xy = 1 . Paymiu y = sup A; ia A = {u | xu 1}. A aib e netuia, nes 0 A, ir apr eta: jei x 10l , l l tai u 10 su bet kokiu u A. Tikrai, jei u > 10 , tai xu > 10l 10l = 1. Taigi y korektikai apibr etas. m Jei xy < 1, tai xy + 10 < 1 su tam tikru m. Tegu n = [x] + 1 ir l toks didelis, kad 10lm > n. Tada 10l x < 10l (n.00 . . .) < 10m ; tod el x(y + 10l ) = xy + x10l < xy + 10m < 1. Reikia, y + 10l A, o to negali bu ti, nes y + 10l > y .
143
Tarkime, xy > 1. Tada xy > 1 + 10m su tam tikru m. Paimu bet koki l ir toki y < y , kad y + 10l > y . Tada y < u su tam tikru u A; tod el xy < xu Taigi 1 + 10m < xy < x(y + 10l ) = xy + x10l < 1 + x10l , t.y. 10m < x10l su visais l. Jei n = [x] + 1, i ia iplaukia, kad 10lm < n su visais l, o to negali bu ti. Taigi xy = 1. Jei xy = 1 = xy , tai y = y , t.y. y , su kuriuo xy = 1, yra vienintelis. Jis ymimas x1 . Taigi jei x = 0, tai xx1 = 1. Dalyba i x = 0 dabar apibr eiama formule y/x = yx1 . Dalyba i x yra atvirktin e daugybos i x operacijai: v = ux u = v/x. Kadangi x 10k x funkcija yra daugyba i 10k , tai jai atvirktin e funkcija bus dalyba i to skaiiaus: x 10k x = k . 10 Naujieji nat uralieji skaiiai. I (5.45), (5.56) ir (5.62) iplaukia, kad nieko baisaus neatsitiks, jei neneigiamo sveikojo skaiiaus m.00 . . . urae praleisiau deimtainius 0 ir tak: jei kokia nors lygyb e ar nelygyb e buvo teisinga su 0 ir takais, ji liks teisinga ir be ju . Pavyzdiui, jei m.00 . . . + n.00 . . . > 10.00 . . . p. . . . , tai m + n > 10p ir atvirkiai. Tai reikia, kad visos neneigiamu sveiku ju skaiiu savyb es, ireikiamos aritmetiniais veiksmais ir tvarkos sryiu, yra tokios pat, kaip ir aib es elementu . Kadangi vidin e skaiiu struktu era svarbi, nuo iol aib visai pamirra n iu, o natu iu raliaisiais vadinsiu neneigiamus sveikuosius skaiius. Po to gri 1.
144
prie susitarimo, kurio laikausi visoje knygoje: 0 nebevadinsiu natu raliuoju skaiiumi. Nauju ju natu ju skaiiu aib ym esiu N raide. Taigi raliu N = Z+ \ {0} R+ , 1, 2, 3, . . . N, o 0 Z+ . Taip pat formaliai pakeisiu [x] funkcijos apibr eim. Nuo iol taip bus + ymimas toks n Z , kad n x < n + 1. (Kitaip tariant nuo iol [x] ym es nebe senji natu ji skaiiu x0 , o neneigiam sveikji skaiiu x0 .00 . . . ). ralu
5.5
Realieji skaiiai
R aib e. iame skyrelyje pagaliau prad esiu nagrin eti visus skaiius, ne tik neneigiamus. Visu realiu ju skaiiu aib e ymima R. Tai yra R+ aib es viraibis, + kuriame su kiekvienu x R , x > 0, dar yra skaiius ymimas x; pavyzdiui, 2.35622. Kadangi x yra funkcinis reikinys, ji apibr eiant reikia nurodyti objekt, kuri jis ymi. Visi objektai yra aib es; taigi ir x yra aib e. Daug nemstydamas, laikysiu, kad tas objektas yra (0, x) aib e. Taigi R = R+ {(0, x) | x R+ \ {0}}. Dabar apibr eiu operacij a a aib eje R, laikydamas su x R+ \ 0 x = (0, x); 0 = 0; (0, x) = x. Tada (x) = x su visais x R. Be to, R = R+ {x | x R+ \ {0}}. Skaiiai i R \ R+ vadinami neigiamais. Skaiiu lyginimas. Jei x, y R, tai sakome, kad x yra maesnis u y , ir raome x < y , kai 1) arba x, y R+ ir x < y ; 2) arba x, y R+ ir x > y ; 3) arba x R+ , y R+ . Taigi apibr etas sryis yra tokiu pat enklu ymimo sryio R aib eje tsinys; kiekvienas neigiamas skaiius yra maesnis u neneigiam ir x < y x > y.
5.5. REALIEJI SKAIIAI Sryis < turi i prastas grietos tvarkos sryio savybes: x < x; x = y x < y arba y < x; x < y < z x < z.
145
Visos jos i rodomos variantu perrinkimo metodu. I rodysiu pavyzdiui, tranzityvum. Jei visi trys skaiiai neneigiami, teiginys iplaukia i grietos tvarkos sryio R+ aib eje tranzityvumo. Jei vienas skaiius neigiamas, o du neneigiami; tai tas neigiamas gali bu ti tik x (jei y neigiamas, neteisingas x < y sryis; jei z neigiamas, neteisingas y < z sryis). Taigi x neigiamas, z neneigiamas; tod el x < z . Jei du skaiiai neigiami, o vienas neneigiamas, tas neneigiamas gali bu ti tik z (i rodymas panaus, kaip aukiau). Tada ir v el x neigiamas, z neneigiamas; tod el x < z . Tarkime, vis trys skaiiai neigiami. Tada x, y, z R+ ir x > y > z . I tvarkos sryio R+ aib eje tranzityvumo iplaukia x > z ; tod el x < z. Dabar formule x y x < y arba x = y i vedamas negrietos tvarkos sryis ir i rodoma, kad jis turi i prastas savybes (5.41)(5.44).
Tikslieji reiai. Aib e A R vadinama apr eta i viraus, jei egzistuoja koks nors a, kurio nevirija visi A elementai. Kiekvienas toks a vadinamas virutiniu A aib es r eiu. Tegu A apr eta i viraus netuia aib e. I rodysiu, kad egzistuoja jos tikslus virutinis r eis, t.y toks virutinis r eis a, kuris yra maesnis u bet koki kit virutini r ei a. Galimi du atvejai: arba A aib eje yra bent vienas neneigiamas skaiius, arba n era n e vieno. Pirmuoju atveju A = A R+ yra netuia ir apr eta neneigiamu skaiiu aib e; tod el apibr etas sup A R+ . Kiekvienas neneigiamas skaiius i A priklauso A aibei ir tod el nevirija sup A . Kiekvienas neigiamas skaiius i A tai pat nevirija sup A , nes pastarasis yra neneigiamas. Taigi sup A yra virutinis A aib es r eis. Tegu a yra kitas virutinis A r eis. Kadangi A A, jis yra ir A aib es r eis; tod el sup A a . Taigi sup A yra tikslus virutinis A aib es r eis. Dabar tarkime, kad visi A elementai neigiami. Paym ekime B = {x | x A}.
146 Tada B R+ ir
I rodysiu, kad inf B yra tikslus virutinis A r eis. Bet koks A elementas yra x pavidalo su x B . Kadangi x inf B , tai x inf B . Taigi inf B yra A aib es virutinis r eis. Tegu a yra kitas A aib es virutinis r eis. Jei x B , tai x A ir tod el x a . Tada x a . Taigi a yra B aib es apatinis r eis ir, reikia, a inf B . I ia iplaukia a inf B . Taigi inf B yra maiausias virutinis A r eis. Tikslus virutinis A aib es r eis yra vienintelis ir ymimas sup A. Analogikai i rodoma, kad kiekviena apr eta i apaios aib e turi tikslu ji apatini r ei . Jis ymimas inf A. Sud etis. Su bet kokiu x R paymiu x+ = x, kai x 0; 0, kai x < 0; x = 0, kai x 0; x, kai x < 0.
A = {x | x B }.
Tada x+ , x R+ ir x = x+ , kai x 0, x = x , kai x < 0. Dvieju realiu skaiiu suma apibr eiama tokia formule: x+y = (x+ + y + ) (x + y ), kai x+ + y + x + y ; (x + y ) (x+ + y + ) , kai x+ + y + < x + y . 2.5 + (3.1) = 0 + 3.1 = 3.1
Pavyzdiui, suma 2.5 + (3.1) skaiiuojama taip: kadangi 2.5+ + (3.1)+ = 2.5 + 0 = 2.5, ir 2.5 < 3.1, tai Akivaizdu, kad sud etis komutatyvi. Taip pat tiesiogiai patikrinama, kad x + 0 = x ir x + (x) = 0 su visais x. Sud eties asociatyvumas. (x + y )+ = ir (x + y ) = I apibr eimo matyti, kad 2.5 + (3.1) = (3.1 2.5) = 0.6.
(x+ + y + ) (x + y ), kai x+ + y + x + y ; 0, kai x+ + y + < x + y ; 0, kai x+ + y + x + y ; (x + y ) (x+ + y + ), kai x+ + y + < x + y .
5.5. REALIEJI SKAIIAI Tod el visada (x + y )+ + x + y = (x + y ) + x+ + y + . Pasir ems ia lygybe, gaunu (x + y ) + z

+
147
+ (x + y ) + z = (x + y ) + z
+ (x + y )+ + z + .
Dabar i pradiu pridedu prie abieju pusiu po x+ + y + + x + y , o po to + + suprastinu reikini (x + y ) + x + y kair eje pus eje su (x + y )+ + x + y dein eje. Tada liks (x + y ) + z
+
+ x + y + z = (x + y ) + z
+ x+ + y + + z + .
Paymiu u = x+ + y + + z + , v = x + y + z . I gautos lygyb es matyti, kad jei (x + y ) + z 0, tai u v ir (x + y ) + z = u v ; jeigu gi (x + y ) + z < 0, tai u < v ir (x + y ) + z = (v u). Kitaip tariant, (x + y ) + z = u v, kai u v ; (v u), kai u < v .
Kadangi x + (y + z ) = (y + z ) + x, skaiius x + (y + z ) skaiiuojamas pagal toki pat formul, tik su y, z, x vietoje, atitinkamai, x, y, z . Nesunku pasteb eti, kad po pakeitimo u ir v reikm es nepasikeis. Taigi x + (y + z ) = (x + y ) + z . Sud eties monotonikumas. x I pradiu i rodysiu, kad su visais x, y, z R y x+z y + z. (5.64)
Jei 0 x y , tai x+ = x y = y + , x = 0 = y . Jei x < 0 y , tai x+ = 0 y = y + , x = x > 0 = y . Jei x y < 0, tai x+ = 0 = y + , x = x y = y . Taigi visais atvejais x+ y +, x y.
148 Jei x+ + z +
5 SKYRIUS. MATEMATIKOS PAGRINDAI x + z , tai tuo labiau y + + z + y + z ; tod el
I (5.61) dabar iplaukia x + z y + z . Jei y + + z + y + z , o x+ + z + < x + z , tai x+z <0 x + z = (x + z ) (x+ + z + ) , (x + z ) (x+ + z + ) y + z.
x + z = (x+ + z + ) (x + z ),
y + z = (y + + z + ) (y + z ).
Jei y + + z + < y + z , tai tuo labiau x+ + z + < x + z ; tod el I (5.61) iplaukia y + z = (y + z ) (y + + z + ) . (y + z ) (y + + z + ); (5.65)
tod el ir v el x + z y + z . Pasteb esiu, kad
I rodymas paprastas: utenka prie abieju x + z = y + z lygyb es pusiu prid eti po z ir pasinaudoti lygyb emis z + (z ) = 0, x + 0 = x. I (5.64)(5.65) iplaukia x < y x + z < y + z. Atimtis. Primenu, kad su visais x R. x yra vienintelis skaiius su tokia savybe: jei x + y = 0, tai x + y + (x) = 0 + (x); y = x. (x + y ) + (x) + (y ) = 0 + 0 = 0, (x + y ) = (x) + (y ). x y = x + (y ). x + (x) = 0
x + z = y + z x = y.
Kadangi i gautos taisykl es gaunu
Realiu ju skaiiu skirtumas apibr eiama formule Visos atimties savyb es iplaukia i jau tur etu sud eties bei prieingo skaiiaus pa emimo operacijos savybiu . Pavyzdiui, x(y z ) = x+ (y +(z )) = x+(y )+((z )) = x+(y )+ z = xy + z.
5.5. REALIEJI SKAIIAI Daugyba. Dvieju realiu ju skaiiu sandauga apibr eiama formule xy = ia |x| |y |, kai x, y 0 arba x, y < 0; (|x| |y |), kai x 0 > y arba y 0 > x; |x| = Akivaizdu, kad x, kai x 0; x, kai x < 0.
149
I pastaru ju lygybiu iplaukia, kad
xy = yx; x 1 = x; (x)y = x(y ) = (xy ); (x)(y ) = xy. |xy | = |x| |y |,
o pasir emus ia lygybe jau nesunkiai i rodomas daugybos asociatyvumas: tiek (xy )z , tiek x(yz ) lygus reikiniui |x| |y | |z |, prie kuri paraytas minusas, jei neigiamu daugikliu skaiius nelyginis. Distributyvumas. I rodysiu, kad (x + y )z = xz + yz. Jei x, y 0, lygyb e iplaukia i daugybos neneigiamu skaiiu aib eje distributyvumo. Jei x < 0 y ir x + y 0, tai Jei y < 0 x, i rodymas analogikas. Lygyb e jau i rodyta atveju x + y 0, z 0. Jei x + y < 0, z x y > 0; tod el i i rodytos teiginio dalies iplaukia t.y. ir v el (x + y )z = xz + yz . Lygyb e jau i rodyta, kai z (x + y )z = (x y )z = (x)z + (y )z = (xz + yz ), 0. Jei z < 0, tai z > 0; tod el (x + y )z = (y x )z = yz x z = yz + xz.
0, tai
t.y. ir v el (x + y )z = xz + yz . Aiku, daugyba distributyvi ir atimties atvilgiu:
(x + y )z = (x + y )(z ) = x(z ) + y (z ) = (xz + yz ),
(x y )z = x + (y ) z = xz + (y )z = xz + (yz ) = xz yz.
150
Daugybos monotonikumas. Kadangi daugyba R aib eje yra daugybos R+ aib eje tsinys, ilieka teisingas teiginiai, kad teigiamu skaiiu sandauga yra teigiama ir kad galima sudauginti dvi nelygybes tarp teigiamu skaiiu . I pirmojo teiginio iplaukia, kad nelygybes galima dauginti i teigiamo skaiiaus: jei x < y ir z > 0, tai y x > 0, z > 0; (y x)z > 0; yz xz > 0; xz < yz. I pirmojo teiginio ir (x)y = xy , (x)(y ) = xy formuliu iplaukia, kad teigiamo ir neigiamo skaiiu sandauga yra neigiama, o dvieju neigiamu teigiama. Reikia, sandauga gali bu ti 0 tik tada, kai vienas i daugikliu yra 0: xy = 0 x = 0 arba y = 0. Dalyba. Su bet kokiu x = 0. apibr eiu x1 = x1 , kai x > 0; 1 (x) , kai x < 0.
Nesunku patikrinti, kad su visais tokiais x xx1 = 1. Dalyba dabar apibr eiama formule y/x = yx1 . Sveikieji ir racionalieji skaiiai. Paymiu Z = Z+ {n | n N}. Skaiiai i Z aib es vadinami sveikaisiais. I rodysiu, kad kiekvienas realusis skaiius yra tarp tam tikru gretimu sveiku ju skaiiu . Jei x 0, tai [x] x < [x] + 1. Jei x < 0, tai x > 0; tod el [x] x < [x] + 1; ([x] + 1) < x [x].
5.5. REALIEJI SKAIIAI
151
Pastaruoju atveju ym esiu [x] = [x] + 1 , kai x = [x], ir [x] = [x], kai x = [x]. Tada [x] Z ir visada [x] x < [x] + 1.
Skaiiai i Q vadinami racionaliaisiais. Kadangi x 10l x yra dalybos i 10l funkcija, tai bet koks 10k n pavidalo skaiius yra racionalusis: 10k n = n . 10k
Skaiius [x] vadinamas x skaiiaus sveikja dalimi. Paymiu Q = {m/n | m Z, n N}.
Pavyzdiui, 2.563 yra racionalusis skaiius. Taiau ne visi racionalieji skaiiai yra tokio pavidalo (usibaigia begaline nuliu seka). Pavyzdiui, 1 = 0.333333 . . . . 3 Neigiamas skaiius x yra racionalusis, jei racionalus x. Atlikdami aritmetinius veiksmus su racionaliaisiais skaiiais, v el gauname racionalius skaiius. Pavyzdiui, m1 m2 m1 n2 + m2 n1 + = ; n1 n2 n1 n2 m1 m2 m1 m2 = . n1 n2 n1 n2
152
II dalis Vienmat e analiz e
153
6 skyrius Ribos
6.1 Aplinkos
Begalyb es. Toliau skaiiais vadinsiu ne tik realiuosius skaiius, bet ir du naujus skaiius, kuriuos ym esiu ir . Juos vadinsiu, atitinkamai, begalybe ir minus begalybe. Nor edamas pabr eti, kad koks nors skaiius n era begalyb e, ji vadinsiu baigtiniu. laikomas didiausiu, o maiausiu skaiiumi. Tod el
su visais x R. Skaiiai paprastai vaizduojami takais ant ties es. Begalyb (atitinkamai, minus begalyb) tada reiktu i sivaizduoti kaip be galo toli dein eje (atitinkamai, kair eje) esanti ties es tak. Tokiais dviem takais prapl esta ties e vadinama prapl estja skaiiu tiese (r. 6.1 pav.) ir ymima R. Intervalai. Su bet kokiais a, b R paymiu [a; b] = {x | a x (a; b] = {x | a < x b}, b},

< x < [a; b) = {x | a x < b}, (a; b) = {x | a < x < b}. (6.1)
| | |
12
6.1 pav. Skaiiu ties e 155
156
Taigi

6 SKYRIUS. RIBOS U (, ) U (a, ) a
|
U ( , )
1/
a+
1/
6.2 pav. Aplinkos
[a; b] pavidalo aib es vadinamos udaraisiais, o (a; b) atviraisiais intervalais. Kitu dvieju tipu intervalai vadinami pusiau atvirais. I kitu aibiu intervalai isiskiria tokia savybe: jei A intervalas, tai x, y A zA. x<z<y (6.2)
(; ) = R,
[; ] = R.
Tarkime, pavyzdiui, kad A = (a; b]. Tada i prielaidu iplaukia tokia nelygybiu grandin e: a < x < z < y b. Reikia, a < z b, t.y. z A.
-aplinkos. ir raid emis paprastai ymimi tik baigtiniai teigiami skaiiai. Dar daugiau, sutikus vien i iu raidiu , reiktu i sivaizduoti ma teigiam skaiiu (pavyzdiui, 0.0001). Su kiekvienu taku a R ir kiekvienu apibr eiama to tako -aplinka, kuri a ym esiu simboliu U (a, ): U (, ) = [; 1/), ir U (a, ) = (a ; a + ), kai a baigtinis (r. 6.2 pav.). Reikinys U (a, ) yra funkcinis reikinys, priklausantis nuo kintamu ju a ir . Jei vietoje kintamu ju i rayiau konkreias reikmes, gauiau konkrei aib (interval). Pavyzdiui, U (2, 0.1) = (1.9; 2.1); U (, ) = (1/; ]
6.1. APLINKOS U (1.6, 2) = (3.6; 0.4); U (, 0.01) = (100; ]; U (; 10) = [; 0.1)
157
ir pan. I rodin ejant teiginius apie -aplinkas, svarbu mok eti iifruoti formul x U (a, ). Nesunku i sitikinti, kad x U (, ) x < 1/, x U (, ) x > 1/ ir, kai a baigtinis, x U (a, ) |x a| < . -aplinkas dar vadinsiu bazin emis tako aplinkomis. Skyrelio pabaigoje i vesiu ir tiesiog aplinkos termin. Matysime, kad kiekviena bazin e aplinka yra aplinka, bet yra ir aplinku , kurios n era bazin es. Pagrindin es -aplinku savyb es yra tokios: a U (a, ); 1 < 2 U (a, 1 ) U (a, 2 ). (6.3) (6.4)
Kitaip tariant, kiekvienas takas priklauso bet kuriai savo aplinkai ir kuo maesnis , tuo maesn e -aplinka. Vidiniai takai. Tegu a A R. a vadinamas vidiniu A aib es taku, jei A viduje yra tam tikra jo bazin e aplinka. Visu vidiniu A taku aib e vadinama jos vidumi ir ymima Int A. Taigi a Int A reikia, kad a yra vidinis A aib es takas. Be to, a Int A U (a, ) A. Norint i rodyti, kad a yra vidinis A takas, reikia rasti jo aplink, kuri yra A aib es poaibis. Norint i rodyti, kad a n era vidinis, reikia i rodyti, kad kiekvienoje bazin eje a aplinkoje yra taku , nepriklausaniu A aibei. I (6.3) iplaukia, kad kiekvienas vidinis aib es takas priklauso tai aibei: jei a Int A, tai su tam tikru a U (a, ) A ir, reikia, a A.
158
6 SKYRIUS. RIBOS
1 6.3 pav. Vidiniai takai
Kaip rodo pavadinimas, vidiniai takai yra aib es viduje, o ne kur nors ant krato. Tegu, pavyzdiui, A = [0; 1). 6.3 pav. parodyta tako 0.85 aplinka, kuri yra A aib es viduje. Taigi 0.85 yra vidinis A takas. Tame pat pieinyje parodyta ir tam tikra 0 aplinka, kurioje yra taku , nepriklausaniu A intervalui (tokie yra visi aplinkos takai, esantys tako 0 kair eje). Tur etu bu ti aiku, kad net ir sumainus aplink, joje vis tiek liks taku , nepriklausaniu A aibei. Tod el 0 n era vidinis A takas, nors ir priklauso tai aibei. Nesunku suprasti, kad Int A = (0; 1). Jei man reik etu tai grietai i rodyti, sakyiau tokius odius. Jei a (0; 1), tai 0 < a < 1 ir tod el tiek a, tiek 1 a yra teigiamas skaiius. Tegu yra teigiamas skaiius, nevirijantis nei a, nei 1 a; pavyzdiui, = min(a, 1 a). Tada 0 t.y. (a ; a + ) (0; 1). I to iplaukia U (a, ) A. Taigi a yra vidinis A takas. 0 n era vidinis A takas, nes (; ) A su jokiu : pavyzdiui, /2 takas priklauso (; ) intervalui, bet nepriklauso A aibei. Kiti takai taip pat n era vidiniai, nes net nepriklauso A aibei. Taigi Int A = (0; 1). Akivaizdu, kad Int = , Int R = R. (6.5) Bet yra ir netuiu aibiu , kurios neturi vidiniu taku ; pavyzdiui, N. Ribiniai takai. a vadinamas ribiniu A aib es taku, jei bet kokioje jo bazin eje aplinkoje yra taku i A. Visu ribiniu taku aib e vadinama aib es udariniu ir ymima A. Taigi a A reikia, kad a yra ribinis A aib es takas. Be to, a A U (a, ) A = . a<a+ 1,
6.1. APLINKOS
159
1 6.4 pav. Ribiniai takai
Norint i rodyti, kad a yra ribinis A takas, reikia i rodyti, kad bet kurioje bazin eje jo aplinkoje yra taku i A. Norint i rodyti, kad a n era ribinis, pakanka rasti koki nors aplink, kuri nesikerta su A. I (6.3) iplaukia, kad bet koks A aib es takas yra ribinis. Tikrai, jei a A, tai a U (a, ) A su visais ; tod el a yra ribinis A takas. Be A aib es taku udariniui A priklauso visi takai, kurie lieia A aib. Tegu, pavyzdiui, A yra tas pats [0; 1) intervalas. 6.4 pav. parodyta tako 1 aplinka, kuri kertasi su A. Tur etu bu ti akivaizdu, kad net sumainus t aplink, joje vis tiek bus taku i A. Tod el 1 yra ribinis A takas, nors ir nepriklauso tai aibei. Tame pat pieinyje parodyta tako 2 aplinka, kuri nesikerta su A. Reikia, 2 n era ribinis aib es takas. Nesunku i rodyti, kad A = [0; 1]. Tikrai, takai i [0; 1) yra ribiniai, nes priklauso A aibei, o 1 taip pat ribinis, nes su bet kokiu (1 ; 1 + ) A = (sankirtai priklauso, pavyzdiui, skaiius 1 /2). Joks kitas takas n era ribinis A takas. Tarkime, a = 1.0001 n era ribinis: (a ; a + ) aplinka nesikerta su A, jei = 0.00005. Apskritai jei x > 1, tai pa ems < x 1 gaunu (x ; x + ) A = . Jei x < 0, reikia paimti < |x|. Taigi A = [0; 1]. Pasteb esiu, kad = , R = R.
(6.6)
Tikrai, joks a negali bu ti ribinis takas, nes U (a, ) sankirta visada tuia. Begaliniai ribiniai takai. Ribinis takas gali bu ti ir arba . Pavyzdiui, yra N aib es ribinis takas. Tikrai, koki bepaimiau, U (; ) = (1/; ] aplinkoje bus natu ju skaiiu (pavyzdiui, n = [1/] + 1). raliu
160
6 SKYRIUS. RIBOS
ia verta padaryti vien pastab. Ribinio tako svoka priklauso nuo vadinamosios erdv es, kurioje vyksta visas veiksmas. Pavyzdiui, ioje knygos dalyje nagrin ejama R erdv e; tod el iekant ribiniu aib es taku , reikia nepamirti patikrinti ir begaliniu taku . Treioje knygos dalyje bus nagrin ejamos Rm erdv es, kuriu atskiras atvejis yra R erdv e. Tuomet begaliniu taku egzistavim pamirime ir, kai reik es rasti ribinius aib es takus, iekosime tik baigtiniu taku . Per egzamin a laikausi tokios politikos. Jei studentas teisingai surado visus baigtinius ribinius aib es takus, jis gauna maksimalu taku skaiiu . A tiesiog laikau, kad sprsdamas t udavini jis dirbo R erdv eje. Taiau paprastai reikia rasti ne vienos, o keliu aibiu ribinius takus. Tokiu atveju nagrin ejant visas jas reikia dirbti toje paioje erdv eje. Jei vienai aibei bus nurodytas begalinis ribinis takas, o kitai aibei jis bus pamirtas, takai bus mainami. Begalyb es gali bu es takai. Bet tada begalyb e turi priti ir vidiniai aib klausyti ir paiai aibei. Tod el per egzamin toks atvejis maai tik etinas, nes a nem egstu duoti udaviniu su aib emis, kurios n era R poaibiai. 6.1 pratimas. Raskite Int A ir A. I. A = (0.5; 0.5) Z. II. A = {1/n | n III. A = R \ {0}. Sprendimas. I. Int A = (0.5; 0.5), A = [0.5; 0.5] Z {, }. II. Int A = , A = A {0}. III. Int A = A, A = R. Atviros ir udaros aib es. Mat eme, kad kiekvienas vidinis A takas priklauso A aibei, o kiekvienas A takas yra ribinis jos takas. Tai galima urayti formule Int A A A. 1}.
Aib es, kurioms vienas i sryiu gali bu ti pakeistas lygybe, yra labai svarbios ir nusipelno atskiru apibr eimu A aib e vadinama atvira, jei visi jos takai yra vidiniai, t.y. Int A = A. Aib e vadinama udara, jei jai priklauso visi ribiniai jos takai, t.y. A = A. Atvirsias aibes stengsiuosi ym eti O raid emis, udarsias C raid emis. I (6.5) ir (6.6) iplaukia, kad ir R aib e yra tiek atvira, tiek udara. Taiau tai iimtiniai atvejai. Normalios aib es yra arba tik atviros, arba tik udaros, o daniausiai nei atviros, nei udaros. 6.2 pratimas. Ar A atvira (udara)? Jei ne, tai kod el.
6.1. APLINKOS I. A = (0; 1) {2}. II. A = (1; 7] \ N. III. A = Z [0.3; 0.5].
161
Sprendimas. I. A neatvira, nes 2 n era jos vidinis takas. A taip pat ir neudara, nes 0 yra jos ribinis takas, bet nepriklauso aibei. II. A atvira. Ji n era udara, nes 1 A, nors ir yra jos ribinis takas. III. A neatvira, nes 0 n era jos vidinis takas. A neudara, nes jai nepriklauso ribinis takas . Paaikinimas. III. Jei dirbtume ne R, o R erdv eje, tai reiktu sakyti, kad Z [0.3; 0.5] udara, nes visi baigtiniai ribiniai takai jai priklauso. Per egzamin ir vienoks, ir kitoks atsakymas bu i vertintas maksimaliu taku tu skaiiumi. Atvirieji intervalai. I rodysiu, kad bet koks atviras intervalas (a; b) yra atviroji aib e. Tegu i pradiu abu intervalo galai baigtiniai. Jei x (a; b), tai a < x < b; tod el abu skaiiai x a ir b x yra teigiami. Paymiu = min(x a, b x). Tada U (x, ) (a; b). Tikrai, jei y U (x, ), tai a x <y <x+ b
(pirma nelygyb e iplaukia i x a; paskutin e i b x). Taigi bet koks x (a; b) yra vidinis (a; b) takas, t.y. (a; b) aib e atvira. Panau s samprotavimai rodo, kad atviri ir (; b) ir (a; ) pavidalo intervalai; ia a ir b baigtiniai. Pirmuoju atveju reiktu paym eti = b x, antruoju = x a. Atviras ir (; ) intervalas; ia su bet kokiu x galima imti = 1. I rodysiu, kad pusiau atvirieji [; b) bei (a; ] pavidalo intervalai taip pat yra atviros aib es. Tai, kad kiekvienas baigtinis ju takas yra vidinis, i rodoma taip pat kaip anksiau. Tod el tereikia i sitikinti, kad ir begaliniai ju takai yra vidiniai. Tegu b > ; i rodysiu, kad yra vidinis [; b) intervalo takas (kai b = , intervalas yra tuioji aib e, kuri automatikai atvira). Jei b < 0, paymiu = 1/|b|. Tada b = 1/ ir Jei b 0, paymiu = 1. Tada ir v el U (, ) = [; 1/) = [; b). U (, ) = [; 1) [; b).
Tai, jog yra vidinis (a; ] intervalo takas (kai a < ), i rodoma panaiai.
162
6 SKYRIUS. RIBOS
Atviru aibiu junginys. I rodysiu, kad bet koks atviru aibiu junginys yra atvira aib e. Tegu O= Oi ir visos Oi atviros. Reikia parodyti, kad bet koks x O yra vidinis O takas. Jei x O , tai x priklauso kuriai nors Oi aibei. Kadangi Oi atvira, atsiras toks , kad U (x, ) Oi . Bet tada tuo labiau U (x, ) O . Taigi x yra vidinis O takas. Atviru aibiu sankirta. I rodysiu, kad dvieju atviru aibiu sankirta atvira. Tegu O = O1 O2 ;
iI
ia O1 ir O2 atviros. Tegu x yra bet koks O aib es takas. Tada x priklauso tiek O1 , tiek O2 aibei. Kadangi abi jos atviros, atsiras tokie 1 ir 2 , kad U (x, 1 ) O1 , U (x, ) U (x, 1 ), Taigi U (x, 2 ) O2 . U (x, ) U (x, 2 ).
Paymiu = min(1 , 2 ). I (6.4) iplaukia, kad tada
t.y. x yra vidinis O takas. I i rodyto teiginio iplaukia, kad atvira ir triju aibiu sankirta. Jei O1 , O2 ir O3 atviros, tai O = O1 O2 atvira. Bet tada atvira ir O O3 = O1 O2 O3 aib e. Apskritai bet kokio baigtinio skaiiaus atviru aibiu sankirta atvira. Begalin e atviru aibiu sankirta jau nebebu tinai atvira. Pavyzdiui,
n=1
U (x, ) O1 O2 = O,
1 1 ; = {0}. n n
Nors visi (1/n; 1/n) intervalai atviri, ju sankirta n era atvira. Aplinkos. Tako aplinka vadinama bet kokia atviroji aib e, kurioje yra tas takas. Kiekviena bazin e aplinka yra arba atviras intervalas, arba pusiau atviras [; a) arba (b; ] pavidalo intervalas; tod el bazin es aplinkos yra atvirosios aib es. Kadangi kiekvienas takas priklauso bet kuriai savo bazinei aplinkai, bazin e aplinka yra to tako aplinka.
6.2. RIBOS
163
Taiau yra ir aplinku , kurios n era bazin es. Pavyzdiui, (0; 3) intervalas yra atvira aib e; tod el jis yra kiekvieno savo tako a aplinka. Taiau jis n era bazin e to tako aplinka, jei tik a = 1.5. tai keletas svarbiu aplinku savybiu . 1. Bet kuri tako aplinka apr epia tam tikr bazin to tako aplink. Tegu U yra a aplinka. Tada U atvira ir a U ; tod el a yra vidinis U takas. Reikia, atsiras toks , kad U (a, ) U . 2. Bet kurie du skirtingi takai turi nesikertanias aplinkas. Tikrai, jei a < c < b, tai [; c) yra a tako, o (c; ] b tako aplinka. 3. Bet kurie du skirtingi takai turi nesikertanias bazines aplinkas. Raskime nesikertanias tu taku aplinkas, o po to tu aplinku viduje esanias bazines aplinkas. Jei nesikerta didesn es aib es, tai ju poaibiai tuo labiau nesikirs. 4. Jei a priklauso kiekvienai b tako bazinei aplinkai, tai a = b. Tikrai, jei a ir b bu skirtingi takai, tai i 3 savyb es gautume, kad egzistuoja nesiktu ertanios tu taku bazin es aplinkos U (a, ) ir U (b, ). Kadangi a priklauso savo aplinkai U (a, ), jis negali priklausyti U (b, ). Reikia, a priklausytu ne visoms b tako aplinkoms.
6.2
Ribos
Visame skyrelyje M R ir f : M R. Apibreimas. Tegu a, b R. Sakome, kad f (x) art eja prie b, kai x art eja prie a, arba b yra funkcijos f riba a take, ir raome f (x) b, jei
x a
x M U (a, ) f (x) U (b, ).
(6.7)
Formul es dalis x U (a, ) paprastai skaitoma kai x pakankamai arti a. Tada (6.7) teiginys gali bu ti perfrazuotas taip: koks bebu , f (x) U (b, ), kai x pakankamai arti a. tu Kartais pasakoma ir dar trumpiau: f (x) yra kiek norima arti b, kai x pakankamai arti a. Taigi (6.7) formul e suteikia griet matematin prasm tokiam teiginiui: f (x) b, kai x a.
164
6 SKYRIUS. RIBOS
b+ b b
a+
6.5 pav. Funkcijos riba f (x)

| |
a 6.6 pav. Funkcijos riba
Geometrinis paaikinimas. Ribos apibr eim iliustruoja 6.5 pav. I jo matyti, kad visi takai i (a ; a + ) aplinkos atvaizduojami i (b ; b + ) aplink. Jei a paimiau maesni , dabartinis gal bu ; bet t jau nebetiktu pakankamai sumains ir v el gauiau t pati : kiekvienas takas i sumaintos a aplinkos bu tu atvaizduojamas i koki nors tak i sumaintos b aplinkos. Taigi gali bu . Taip yra tod el, kad apibr eti parenkamas atsivelgiant i ime (6.7) kvantorius stovi u . Kai sakau, kad f (x) yra kiek norima arti b, kai x yra pakankamai arti a, taip pat turiu omeny t fakt. 6.5 pav. iliustruoja (6.7) formul. Taiau sakydamas, kad f (x) art eja prie b, kai x art eja prie a, a paprastai i sivaizduoju kak panaaus i 6.6 pav.: stumiant x artyn prie a, ji atitinkantis f (x) art es prie b. Analizinis paaikinimas. Nor edamas ribos apibr eim pailiustruoti ana2 lizikai, paimsiu konkrei funkcij f (x) = x ir konkreius takus a = 2, b = 4. Jei = 0.1, galiu imti = 0.02. Jei x (2 ; 2 + ), tai x = 2 + h su |h| < 0.02. Tada |x2 4| = |(2 + h)2 4| = |4h + h2 | tod el x2 (4 ; 4 + ). 4|h| + h2 < 0.0804 < ;
6.2. RIBOS Jei = 0.01, gal eiau imti = 0.002. Apskritai su bet kokiu gal eiau imti = /5. Tikrai, jei x = 2 + h su |h| < , tai |x2 4| = |4h + h2 | 4|h| + h2 < 5|h| =
165 1
(priepaskutinis sryis teisingas, nes |h| < < 1 ir tod el h2 = |h| |h| < |h|). Jei > 1, tiks toks pat , kaip ir atveju = 1: = 0.2. Tikrai jei 2 |x 4| < 1, tai tuo labiau |x2 4| < . Taigi su bet kokiu radau toki , kad x (2 ; 2 + ) x2 (4 ; 4 + ). Tai reikia, kad x2 4.
x 2
Inagrin etame pavyzdyje a ir b buvo baigtiniai skaiiai. Tai leido apibr eim iek tiek sukonkretinti vietoje x U (a, ) parayti |x a| < , o vietoje f (x) U (b, ) |f (x) b| < . Jei a bu arba , tai vietoje x U (a, ) gal eiau rayti, atitinkatu mai, x > 1/ ir x < 1/ . Analogikai keistu si apibr eimas ir tada, kai tur eiau papildomos informacijos apie b. 6.1 lentel eje surayti modikuoti apibr eimai visais 9 galimais atvejais. Konvergavimo kriterijus. Jei funkcijos reikm es ir jos riba b yra baigtinis skaiius, sakome, kad f (x) konverguoja i b. iuo atveju ribos apibr eimas gali bu ti perraytas taip: x M U (a, ) |f (x) b| < . Kita vertus, g (x) = |f (x) b| yra kita funkcija i M i R ir pagal apibr eim g (x) 0 reikia
x a
x M U (a, ) |g (x) 0| < . Bet |g (x) 0| = |f (x) b|. Taigi gavau toki ivad: jei b baigtinis, tai f (x) b |f (x) b| 0.
x a x a
(6.8)
166
6 SKYRIUS. RIBOS
f (x) b
x a
a = b = a = , b R a = , b = a R, b = a R, b R a R, b = a = , b = a = , b R a=b=
x < 1/ f (x) < 1/ x < 1/ |f (x) b| < x < 1/ f (x) > 1/ |x a| < f (x) < 1/ |x a| < |f (x) b| < |x a| < f (x) > 1/ x > 1/ f (x) < 1/ x > 1/ |f (x) b| < x > 1/ f (x) > 1/
6.1 lentel e. Ribu apibr eimai Sekos riba. I sek (xn ) galima iu eti kaip i funkcij n xn , apibr et N r aib eje. Tada galima kalb eti apie sekos rib, kai n art eja i koki nors tak. Paprastai nagrin ejamos tik ribos, kai n , ir tada simbolis n neraomas. Kadangi U (, ) = (1/ ; ], tai xn a reikia n > 1/ xn U (a, ). Jei n0 = [1/ ] + 1, tai Tod el sekos ribos apibr eimas paprastai uraomas taip: n0 n n0 xn U (a, ). n > 1/ n n0 .
Fiksuojame ). Tada reikia pasirinkti tam tikr , gal bu t priklausanti nuo . Po to reikia paimti bet koki x U (a, ) ir pabandyti i rodyti, kad f (x) U (b, ).
Ribu skaiiavimo pavyzdiai. Paanalizuokime (6.7) formul. Norint i rodyti, kad f (x) b, i pradiu reikia paimti bet koki (paprastai sakome
x a
6.2. RIBOS
167
tai keli ribos skaiiavimo pagal apibr eim pavyzdiai. 1. Jei f (x) = x su visais x, tai f (x) a. Kitaip tariant, x a. Fiksuoju . Paimu = . Paimu bet koki x U (a, ). Tada f (x) = x U (a, ), nes U (a, ) = U (a, ). 2. Jei f (x) = b su visais x, tai f (x) b. Kitaip tariant, b b. Fiksuoju . Paymiu = 1. Paimu bet koki x U (a, ). Tada f (x) = b U (b, ). 3. Jei a, c R, tai cx ca.
x a x a x a x a x a
Kadangi a ir ca baigtiniai, reikia rasti toki = (), kad |x a| < |cx ca| < . Bet ir deinysis narys bus lygus , kai = /|c|. Taigi i rodymas gali atrodyti taip. Fiksuoju . Paymiu = /|c|. Jei |x a| < , tai |cx ca| = |c| |x a| < |c| = . Pateiktas i rodymas nekorektikas, kai c = 0. Bet iuo atveju cx = 0 su visais x ir i 2 pavyzdio iplaukia, kad cx 0 = ca. x a 4. Jei 0 < c < , tai cx . iuo atveju reik es rasti toki , kad
x
|cx ca| = |c| |x a| < |c|
x > 1/ cx > 1/. Nesunku sumstyti, kad tiks = c. Taigi i rodymas atrodo taip. Fiksuoju . Paymiu = c. Jei x > 1/ , tai cx > c/ = 1/. 5. x . x Reik es rasti toki , kad x > 1/ x < 1/.
168 Tiks = . I rodymas atrodo taip. Fiksuoju . Paymiu = . Jei x > 1/ , tai x < 1/ = 1/. 6. 1/x 0. x Reik es rasti toki , kad x > 1/ |1/x| < . Tiks = . I rodymas atrodo taip. Fiksuoju . Paymiu = . Jei x > 1/ , tai 1/x < = .
6 SKYRIUS. RIBOS
7. Seka (1)n neturi ribos, kai n . Tarkime prieingai, (1)n b. Tada ksavs , gauiau (1)n U (b, ) su pakankamai dideliais n. Tarp tu pakankamai dideliu n bus bent vienas lyginis, o kai n lyginis, atitinkamas sekos narys lygus 1. Tod el 1 U (b, ), t.y. 1 = b. Taiau tarp tu pakankamai dideliu n yra ir nelyginiu skaiiu ; tod el analogikai gauiau 1 = b. Reikia, 1 = 1. Gauta prietara rodo, kad (1)n seka tikrai neturi ribos. Ribos vienatis. I rodysiu, kad jei a M , tai a take funkcija gali tur eti tik vien rib. I rodymas. Tariu prieingai, a take funkcija turi dvi skirtingas ribas, b1 ir b2 . Tegu U (b1 , 1 ) ir U (b2 , 2) yra nesikertanios tu ribu aplinkos. Randu toki 1 , kad f (x) U (b1 , 1 ) f (x) U (b2 , 2 ) su visais x M U (a, 2 ). Paymiu = min(1 , 2 ). Kadangi a yra ribinis M takas, U (a, ) aplinkoje atsiras koks nors x M . Tada f (x) U (b1 , 1 ) U (b2 , 2 ). O to negali bu ti, nes U (b1 , 1 ) ir U (b2 , 2 ) aplinkos nesikerta.
Be to, i x > 1/ iplaukia, kad x > 0. Tod el 1/x taip pat teigiamas ir, reikia, |1/x| = 1/x < .
su visais x M U (a, 1 ), ir toki 2 , kad
6.2. RIBOS
169
I rodytas teiginys sako, kad jei riba egzistuoja, tai tik viena. Tai dar nereikia, kad riba visada egzistuoja. Pavyzdiui, N, bet seka (1)n ribos neturi. Jei a M ir riba tame take egzistuoja, ji ymima simboliu limxa f (x). Jei a M , ribu tame take niekas neskaiiuoja. Galima i rodyti, kad tokiu atveju bet koks skaiius yra funkcijos riba. Tikrai, paimu bet koki b R ir bet koki . Randu toki , kad U (a, ) M = . Tada formul e teisinga su visais x (nes implikacijos prielaida klaidinga). Taigi f (x) b. x M U (a, ) f (x) U (b, )
x a Panagrin esiu vien pavyzdi . Funkcija x apibr eta su x > 0, o 1 n era ribinis (0; ) takas. Tod el visos tokios formul es yra teisingos: x 0; x1 x 17 x1
ir pan. Pabr eiu, kad iuo atveju ribos negaliu ym eti limxa f (x) simboliu, nes gauiau prietar: 0 = lim x = 17, t.y. 0 = 17.
x1
Tolydumas. Jei a M , tai funkcijos riba tame take gali bu ti tik f (a) skaiius. Tikrai, jei f (x) b, tai ksavs bet koki ir atrads atitinkam , i
x a
gaunu, kad f (a) U (b, ) (nes a U (a, )). is sryis teisingas su bet kokiu ; tod el b = f (a). Aiku, gali atsitikti, kad a M , bet ribos tame take apskritai n era. n Pavyzdiui, funkcija (1) neturi ribos, kai n , ir niekas nepasikeis, net jei a dirbtinai pratsiu t funkcij, laikydamas, tarkime, (1) = 1. Visgi daniausiai riba egzistuoja ir lygi f (a). Tai labai svarbi funkcijos savyb e, verta atskiro apibr eimo. f funkcija vadinama tolydia a take, jei f (x) f (a). x a M aib es takas a vadinamas izoliuotu, jei tam tikroje jo aplinkoje t era vienintelis M aib es takas pats a. Jei U (a, ) M = {a}, tai koks bebu . Kitaip tariant, kiekviename izoliuotame apibr eimo srities tu take funkcija automatikai tolydi. x U (a, ) f (x) U (f (a), ),
x U (a, ) f (x) U (b, )
170 f (a+) f (x) f (a) f (a) f (x) x

|
6 SKYRIUS. RIBOS
6.7 pav. Funkcijos riba i kair es ir i dein es Ribos i kaires ir dein es. Ribos svok galima iek tiek apibendrinti. Tegu D yra dar vienas R poaibis. Sakome, kad f (x) b
D x a
Jei a yra ribinis M D takas, tai funkcija gali tur eti tik vien rib, kai D x a. Jei tokia riba egzistuoja, ji ymima limD xa f (x). Jei D = [; a) arba D = (a; ], vietoje D x a raome, atitinkamai, x a ir x a+. Ribos limxa f (x) ir limxa+ f (x) vadinamos, atitinkamai, f funkcijos ribomis a take i kair es ir dein es. Jos dar ymimos f (a) ir f (a+) (r. 6.7). Kadangi a takas nepriklauso nei D = [; a), nei D = (a; ] aibei, f (a) ir f (a+) ribos neprivalo sutapti su f (a), kai a M . Jei vis d elto f (a) = f (a), sakome, kad f tolydi a take i kair es. Kai f (a+) = f (a), sakome, kad f tolydi i dein e s. 6.3 kad f (0) = , f (0) = f (0+) = 1; f (1+) = 0, f (1) = 1 ir f tolydi i kair es. Sprendimas. r. 6.8 pav. pratimas. Kaip gal etu atrodyti f funkcijos grakas, jei inoma,
jei fD (x) b; ia fD ymi f funkcijos siaurini M D aib eje.

x a
6.2. RIBOS
2
-1
-2 -2 -1

171
2 1 0 -1 -2 0 1 2 -2 -1 0 1 2
6.8 pav. r. 6.3 pratim.
Alternatyvus ribos apibreimas. Aukiau pateiktas ribos apibr eimas iek tiek skiriasi nuo visuotinai priimto. Paprastai simbolis f (x) b
x a
reikia tai, k a gal eiau urayti formule f (x) b

a=xa
Manikis ribos apibr eimas man labiau patinka, nes paprasiau formuluojamos kai kurios ribu savyb es (ypa teorema apie sud etin es funkcijos rib). Manau, kad kada nors jis istums i apyvartos tradicini . Bet kol kas reiktu isiaikinti, kiek skiriasi abu apibr eimai. Pirmiausia pasteb esiu, kad abu apibr eimai identiki, kai a M . Tiksliau, a M (f (x) b f (x) b).
x a a=xa
(t.y. f (x) b su D = R \ {a}).

D x a
Jei a M , tai pagal mano ribos supratim f (x) gali art eti tik prie f (a), kai x a. Pagal tradicini ribos apibr eim funkcijos riba gal etu bu ti bet koks skaiius. Taiau jei pagal kuri nors apibr eim riba yra f (a), tai ji yra lygi f (a) ir pagal kit apibr eim: f (x) f (a) f (x) f (a).
x a a=xa
Kitaip tariant, f tolydi a take pagal mano apibr eim tada ir tik tada, kai ji tolydi pagal tradicini apibr eim.
172
6 SKYRIUS. RIBOS
6.3
Ribu skaiiavimo taisykl es
Nuo ko priklauso riba. Funkcijos ribos a take egzistavimas ir jos reikm e priklauso tik nuo funkcijos reikmiu , kurias ji i gyja netoli a esaniuose takuose. Suformuluosiu i teigini grieiau: jei f : M R, U yra kokia nors a aplinka, tai f (x) b f (x) b. (6.9) Formul e f (x) b reikia, kad
U x a x a U x a
Jei x M U (a, ) . . . , tai tuo labiau x M U U (a, ) . . . . Tod el implikacija (6.9) formul eje akivaizdi. I rodysiu atvirki implikacij. Fiksuoju ir randu toki , kad x M U U (a, ) f (x) U (b, ). Kadangi U yra a tako aplinka, jos viduje bus tam tikra bazin e aplinka U (a, 0 ). Paymiu = min(, 0 ) ir paimu bet koki x M U (a, ). Tada x U , nes U (a, ) U (a, 0 ) U , ir x U (a, ), nes U (a, ) U (a, ). Taigi x M U U (a, ) ir tod el f (x) U (b, ). I i rodyto teiginio iplaukia, kad jei dvieju funkciju reikm es kokioje nors a tako aplinkoje sutampa, tai sutampa ir tu funkciju ribos, kai x a. i taisykl e naudojama skaiiuojant sudurtiniu funkciju ribas. Pavyzdiui, tegu f (x) = x, kai x < 1; 1, kai x 1; (6.10)
x M U U (a, ) f (x) U (b, ).
ir reikia suskaiiuoti jos rib, kai x 0. Kadangi f (x) = x su x (; 1), o (; 1) yra 0 aplinka, galima rayti Jei reiktu skaiiuoti tos funkcijos rib take 1, jau negal eiau rayti nei
x 1 x 0
lim f (x) = lim x = 0.

x 0
lim f (x) = lim x = 1,

x 1
nei
nes nei (; 1) intervalas (kuriame f (x) = x), nei [1; ) intervalas (kuriame f (x) = 1) n era 1 aplinka: pirmajam intervalui nepriklauso 1, o antrasis n era atviroji aib e. Tokiu atveju skaiiuojant rib reiktu taikyti antrj taisykl, kuri dabar ir apraysiu.
x 1
lim f (x) = lim (1) = 1,

x 1
6.3. RIBU SKAIIAVIMO TAISYKLES Ribos sud urimo takuose. I rodysiu, kad jei D = D1 D2 , tai f (x) b,
D1 x a
173
f (x) b,
D2 x a
(6.11)
tada ir tik tada, kai f (x) b.

D x a
(6.12)
Jei f (x) U (b, ) su visais x M D U (a, ), tai tuo labiau su visais x M D1 U (a, ) ir su visais x M D2 U (a, ). Taigi i (6.12) iplaukia (6.11). Dabar i rodysiu atvirki implikacij. Fiksuoju . Randu toki 1 , kad x M D1 U (a, 1 ) f (x) U (b, ), ir toki 2 , kad Paymiu = min(1 , 2 ) ir paimu bet koki x M D U (a, ). Tada x priklauso arba D1 , arba D2 aibei. Pirmuoju atveju x M D1 U (a, 1 ), nes U (a, ) U (a, 1 ); tod el f (x) U (b, ). Antruoju atveju taip pat gaunu f (x) U (b, ), nes U (a, ) U (a, 2 ). Taigi x M D U (a, ) f (x) U (b, ). I rodytas teiginys naudojamas, skaiiuojant sudurtiniu funkciju ribas sudu rimo takuose. Tarkime, reikia suskaiiuoti tos paios (6.10) funkcijos rib take 1. Tegu D1 = (; 1), D2 = [1; ). Tada D1 D2 sutampa su visa f funkcijos apibr eimo sritimi R; tod el f (x) b (f (x) b ir f (x) b).
x 1 D1 x 1 D2 x 1
x M D2 U (a, 2 ) f (x) U (b, ).
jos siaurinys D1 aib eje. Taiau fD1 (x) = x su visais x D1 ; tod el

D1 x 1
Pagal apibr eim f (x) b, kai fD1 (x) b; ia fD1 yra f funkciD1 x 1 x 1
lim f (x) = lim x = 1.

x 1
Analogikai gauname, kad

D2 x 1
lim f (x) = lim (1) = 1.

x 1
Kadangi abi dalin es ribos nesutampa, f funkcija apskritai neturi ribos, kai x 1.
174
6 SKYRIUS. RIBOS
Priartejimas prie ribos. I rodysiu, kad nei manoma priart eti prie ribos, nepatekus i tos ribos aplink. Tiksliau, O atvira f (x) bO
x a
f (x) O , kai x pakankamai arti a.
Priminsiu, kaip iifruojami odiai kai x pakankamai arti a: x M U (a, ) f (x) O. I rodymas labai paprastas. Jei O atvira ir b O , tai O yra b aplinka. Jos viduje yra tam tikra bazin e aplinka U (b, ). I ribos apibr eimo iplaukia, kad f (x) U (b, ), kai x pakankamai arti a. Tada su tais paiais x tuo labiau f (x) O . Jei O = [; c) arba O = (c; ], tai y O reikia, atitinkamai, y < c arba y > c. Kadangi abi ios aib es atviros, teisingi tokie teiginiai: f (x) b<c
x a
f (x) < c, kai x pakankamai arti a.
(6.13)
ir f (x) b>c
x a
f (x) > c, kai x pakankamai arti a.
(6.14)
1 pastaba. Grietos nelygyb es enklu (6.13)(6.14) taisykl ese pakeisti i arba apskritai negalima. Pavyzdiui, 1 0 x x bet 1/x > 0 su visais x > 0. Ribu skaiiavimas nelygyb ese. I rodysiu toki taisykl: jei a M , tai f (x) b g (x) c b c. (6.15) g (x) su visais x M , 0,
Tiksliau, jei f : M R, g : M R, a M , f (x) f (x) b ir g (x) c, tai b c.

x a x a
I rodymas. Tariu prieingai, b > c. Paimu bet koki d (c; b). Tada f (x) b > d; tod el f (x) > d, kai x pakankamai arti a. Analogikai i
6.3. RIBU SKAIIAVIMO TAISYKLES
175
g (x) c < d iplaukia, kad g (x) < d, kai x pakankamai arti a. Taigi jei x pakankamai arti a, tai g (x) < f (x). Gavau prietar. Pateiktas i rodymas labai kompaktikas ir d el to man labai patinka. Bet tas kompaktikumas maskuoja du netrivialius dalykus. 1. Pirm dalyk slepia odiai kai x pakankamai arti a. Tikrai, i f (x) b > d gaunu, kad egzistuoja toks 1 , jog f (x) > d su visais x M U (a, 1 ). Analogikai gaunu, kad g (x) < d su visais x M U (a, 2 ); ia 2 v el yra tam tikras teigiamas skaiius, bet nebu nelygybiu iplauks g (x) < f (x) tik tinai sutampantis su 1 . I gautu tada, jei abiejose x ym es t pati skaiiu . Tod el reikia atlikti toki standartin procedu r. Paymiu = min(1 , 2 ). Tada U (a, ) yra tiek U (a, 1 ), tiek U (a, 2 ) aplinkos poaibis; tod el su visais x M U (a, ) g (x) < d < f (x). 2. Jau gavau, kad x M U (a, ) g (x) < f (x). Bet jei M U (a, ) aib e bu tuia, is teiginys bu visada teisingas ir tu tu neprietarautu slygai x M f (x) g (x). Bu tent ioje vietoje reikia prisiminti slyg a M , kuri garantuoja, kad U (a, ) kertasi su M . e negalioja. Tada f (x) b ir 1 pastaba. Jei a M , (6.15) taisykl
x a
g (x) c formul es teisingos su bet kokiais b ir c ir visai nebu tina, kad x a b c.
2 pastaba. enklo (6.15) taisykl eje pakeisti i < apskritai negalima, t.y. i to, kad f (x) < g (x) su visais x, neiplaukia, kad b < c. Pavyzdiui, x < 2x su visais x > 0, bet
x
lim x = lim 2x = .
x
176
6 SKYRIUS. RIBOS
3 pastaba. Kad teoremos ivada bu teisinga, pakanka, kad f (x) g (x) tu nelygyb e galiotu su visais x i tam tikros a aplinkos U . Tikrai, simboliais fU ir gU paym ejs atitinkamu funkciju siaurinius U aib eje, gauiau fU (x) b ir gU (x) c. Be to, fU (x) gU (x) su visais x i tu funkciju apibr eimo x a srities M U . Reikia, b c. Panaiai bus galima apibendrinti ir kitus io skyrelio teiginius.
x a
Teorema apie du policininkus. I rodysiu toki taisykl: (x) b f (x) (x) b f (x) b. (6.16) (x) su visais x M ,
Tiksliau, jei f, , : M R, (x) f (x) (x) b ir (x) b, tai ir f (x) b.

x a x a x a
I rodymas. Fiksuoju . Kai x pakankamai arti a tako, tiek (x), tiek (x) priklauso U (b, ). Kadangi U (b, ) yra intervalas, tai jam priklauso ir tarp tu dvieju skaiiu esantis f (x). is teiginys danai vadinamas teorema apie du policininkus. Laisvai perpasakota ji skamb etu taip: du policininkai ir veda u parankiu pilieti f; jei abu policininkai eina i t pati b tak, tai ir f nueis i b. Daniausiai sutinkami tokie trys (6.16) taisykl es atvejai: f (x) (x) f (x)
x a x a
(kad ivesiau i teigini i (6.16), imu (x) = su visais x); f (x) (ia tinka (x) = ); 0 f (x) (x) 0 f (x) 0
x a x a
(x) f (x)
x a x a
(ia (x) = 0). Kombinuodamas pastarj taisykl su (6.8), gaunu dar vien: jei b baigtinis, tai |f (x) b| (x) 0 f (x) b.
x a x a
177
Sud etin es funkcijos riba. Jei g (y ) c, tai is teiginys iliks teisingas ir vietoje y i staius bet koki reikini , art ejanti prie b: g (y ) c
y b y b
f (x) b
x a
c. g f (x)
x a
(6.17)
a. Reikia, g f (x) U (c, ), kai x pakankamai arti a. jei f (x) b, tai taip pat ir (nes 2x ); jei
x x
I rodymas. Fiksuoju ir randu toki , kad g (y ) U (c, ) su visais y U (b, ). I f (x) b iplaukia, kad f (x) U (b, ), kai x pakankamai arti
x a
i taisykl e labai danai taikoma, danai n e nesusimstant. Pavyzdiui,
f (2x) b
x
tai ir (nes 1/x 0) ir t.t.

x
f (x) b,
x 0
f (1/x) b
x
I (6.17) taisykl es taip pat iplaukia toks teiginys apie tolydum: jei a M , f funkcija tolydi a take, o g funkcija tolydi f (a) take, tai kompozicija g f tolydi a take. Tikrai, i prielaidu iplaukia, kad f (x) f (a), g (y ) g f (a) ;
y f (a) x a
tod el i (6.17) taisykl es gaunu g f (x) g f (a) .

x a
1 pastaba. Jei laikyiausi tradicinio ribos apibr eimo, (6.17) taisykl e apskritai bu tu neteisinga. Tegu, pavyzdiui, f (x) = 0, kai x = 0; 1, kai x = 0; g (y ) = 1, kai y = 0; 0, kai y = 0.
178 Tada f (x) 0, Taiau

0=x0
6 SKYRIUS. RIBOS
g (y ) 1.
0=y 0
g f (x) = tod el
0, kai x = 0; 1, kai x = 0;
g f (x) 0. Norint, kad taisykl e iliktu teisinga, reiktu papildomai pareikalauti, kad b N arba kad g (b) = c. Sumos riba. I rodysiu, kad sumos riba lygi ribu sumai. Kadangi i rodymas iek tiek ilgesnis, iam teiginiui suteiksiu teoremos status. 6.1 teorema. Tarkime, f1 , f2 : M R, f1 (x) b1 ir f2 (x) b2 . x a x a Tada: 1) jei b1 , b2 R, tai f1 (x) + f2 (x) b1 + b2 ; 2) jei b1 = , b2 = , tai f1 (x) + f2 (x) .
x a 0=x0
2) jei b1 = , b2 = , tai f1 (x) + f2 (x) ;

x a
x a
I rodymas. 1. Kai x pakankamai arti a, |f1 (x) b1 | < /2 ir |f2 (x) b2 | < /2. Bet tada ir |f1 (x) + f2 (x) (b1 + b2 )| |f1 (x) b1 | + |f2 (x) b2 | < + = . 2 2
(Pirmoji nelygyb e sryiu grandin eje iplaukia i trikampio nelygyb es.) 2. Paimu bet koki baigtini c < b2 . Tada f2 (x) b2 > c;
x a
tod el f2 (x) > c, kai x pakankamai arti a. Fiksuoju . I f1 (x) >

x a
1 c
6.3. RIBU SKAIIAVIMO TAISYKLES iplaukia, kad
179
1 c, kai x pakankamai arti a. Reikia, kai x pakankamai arti a, f1 (x) > f1 (x) + f2 (x) > 1 1 c+c = .
3. Paimu bet koki baigtini c > b2 . Tada f2 (x) b2 < c;

x a
tod el f2 (x) < c, kai x pakankamai arti a. Fiksuoju . I iplaukia, kad
1 f1 (x) < c x a
1 f1 (x) < c, kai x pakankamai arti a. Reikia, kai x pakankamai arti a, 1 1 f1 (x) + f2 (x) < c + c = . Teoremos formulavim galima sutrumpinti, apibr eus veiksmus su begalyb emis. Paprastai susitariama, kad + a = a + = ir + b = b + () =
su visais a = ir b = . Sumos + ir +() lieka neapibr etos. Tada teisingas toks teiginys: f1 (x) b1 b1 + b2 apibr eta f2 (x) b2
x a x a
f1 (x) + f2 (x) b1 + b2 .
x a
(6.18)
I (6.18) taisykl es iplaukia ir toks teiginys apie tolydum: jei kokiame nors take a M tolydios abi funkcijos f1 ir f2 ir apibr eta ju suma, tai
180
6 SKYRIUS. RIBOS
suma taip pat tolydi tame take. Arba kitaip: funkciju suma tolydi visuose apibr eimo srities takuose, kuriuose tolydu s abu d e menys. Tikrai, jei f1 (x) f1 (a), f2 (x) f2 (a),
x a x a
ir f1 (a) + f2 (a) apibr eta, tai f1 (x) + f2 (x) f1 (a) + f2 (a).

x a
1 pastaba. Teorema nieko nesako apie sumos rib, kai f1 (x) ,

x a
f2 (x) .
x a
Prieastis ta, kad nieko ir negalima pasakyti: kartais riba gaunasi vienokia, kartais kitokia. Pavyzdiui, x , o Kita vertus, o 2x ,
x x
x ,
x
x + (x) = 0 0.
x
x ,
x x
2x + (x) = x . Apretos ir nykstanios funkcijos sandauga. vadinama apr eta, jei c < x M |f (x)| c, Funkcija f : M R
t.y. jei visos jos reikm es savo absoliutiniais dydiais nevirija vienos ir tos paios baigtin es konstantos. (A tokiais atvejais sakau, kad funkcijos grakas niekur nenuplaukia i begalyb.) I rodysiu, kad jei viena funkcija art eja i 0, tai padauginus j i apr etos funkcijos, sandauga vis tiek art es i 0: f apr eta 0. g (x) 0 f (x)g (x) x a
x a
(6.19)
6.3. RIBU SKAIIAVIMO TAISYKLES I rodymas. Tegu |f (x)| c < su visais x M . Kadangi cy 0,
y 0
181
g (x) 0,
x a
i sud etin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es iplaukia cg (x) 0.

x a
Tada |f (x)g (x)| Reikia, f (x)g (x) 0.

x a
c|g (x)| 0.
x a
Aiku, teorema teisinga ir tuo atveju, kai f apr eta tik tam tikroje a tako aplinkoje U (t.y. kai apr etas tos funkcijos siaurinys fU ). Sandaugos riba. I rodysiu, kad sandaugos riba lygi ribu sandaugai. I rodymas netrumpas, tod el i teigini taip pat pavadinsiu teorema. 6.2 teorema. Tarkime, f1 , f2 : M R, f1 (x) b1 ir f2 (x) b2 . x a x a Tada: 1) jei b1 , b2 R, tai f1 (x)f2 (x) b1 b2 ; 2) jei b1 = , b2 > 0 arba b1 = , b2 < 0, tai f1 (x)f2 (x) ;
x a x a x a
3) jei b1 = , b2 < 0 arba b1 = , b2 > 0, tai f1 (x)f2 (x) . I rodymas. 1. Pasirenku bet koki c > |b1 |. Tada f1 (x) b1 (c; c);
x a
tod el f1 (x) (c; c), kai x pakankamai arti a. Kitaip tariant, f1 apr eta tam tikroje a aplinkoje. Tada |f1 (x)f2 (x) b1 b2 | = |f1 (x)f2 (x) f1 (x)b2 + f1 (x)b2 b1 b2 | (prid ejau ir at emiau t pati nari ) |f1 (x)||f2 (x) b2 | + |b2 ||f1 (x) b1 | (trikampio nelygyb e; sandaugos modulis lygus moduliu sandaugai) 0+0=0
x a
182
6 SKYRIUS. RIBOS
(apr etos ir nykstanios funkcijos sandauga nykstanti; sumos riba lygi ribu sumai). Taigi f1 (x)f2 (x) b1 b2 . 2. Inagrin esiu atveji b1 = , b2 > 0. Paimu bet koki c (0; b2 ). Tada f2 (x) b2 > c;
x a x a
tod el f2 (x) > c, kai x pakankamai arti a. Fiksuoju . I f1 (x) > iplaukia, kad kai x pakankamai arti a. Tada f1 (x)f2 (x) > kai x pakankamai arti a. Reikia, f1 (x)f2 (x) .
x a x a
1 c
f1 (x) >
1 , c 1 1 c= , c
Tegu dabar b1 = , b2 < 0. Paimu bet koki c (0; |b2 |). Tada f2 (x) b2 < c;
x a
tod el f2 (x) < c, t.y. kai x pakankamai arti a. Fiksuoju . I
f2 (x) > c, 1 c
f1 (x) < iplaukia, kad f1 (x) < 1/(c), t.y

x a
f1 (x) > kai x pakankamai arti a.
1 , c
6.3. RIBU SKAIIAVIMO TAISYKLES Nelygybes tarp teigiamu skaiiu galima dauginti. Tod el f1 (x)f2 (x) > kai x pakankamai arti a. Reikia, f1 (x)f2 (x) .
x a
183
1 1 c= , c
3. Inagrin esiu atveji b1 = , b2 < 0. Pasirenku bet koki c (0; |b2 |) ir bet koki . Tada panaiai kaip aukiau gaunu, kad f1 (x) > 1 ir f2 (x) > c, c
kai x pakankamai arti a. Sudaugins nelygybes, gaunu f1 (x)f2 (x) > t.y. 1 1 c = , c
1 f1 (x)f2 (x) < , kai x pakankamai arti a. Taigi f1 (x)f2 (x) .

x a
Teoremos formulavim galima sutrumpinti, apibr eus daugyb i begalybiu . Paprastai susitariama, kad a = a = () (a) = (a) () = ir su visais a > 0. Sandaugos 0 ir 0 lieka neapibr etos. Tada teisingas toks teiginys: f1 (x) b1
x a x a
Atvejis b1 = , b2 > 0 nagrin ejamas analogikai.
(a) = (a) = a () = () a =
b1 b2 apibr eta
b1 b2 . f2 (x) b2 f1 (x)f2 (x)

x a
(6.20)
184
6 SKYRIUS. RIBOS
I (6.20) taisykl es iplaukia ir toks teiginys apie tolydum: funkciju sandauga tolydi visuose apibr eimo srities takuose, kuriuose tolydu s abu dau gikliai. Tikrai, jei f1 (x) f1 (a), f2 (x) f2 (a),
x a x a
ir f1 (a)f2 (a) apibr eta, tai f1 (x)f2 (x) f1 (a)f2 (a).

x a
1 pastaba. Teorema nieko nesako apie sandaugos rib, kai f1 (x) , o f2 (x) 0. Prieastis ta pati, kaip ir sumos ribos atveju: kartais riba gaunasi vienokia, kartais kitokia. Pavyzdiui, x ,
x
1/x 0,
x
o x (1/x) = 1 1. Kita vertus, 2x , bet

x x
1/x 0,
x x
2x (1/x) = 2 2. Skirtumo riba. Dvieju skaiiu (baigtiniu ar begaliniu ) atimtis apibr eiama formule b1 b2 = b1 + (1)b2 . Pavyzdiui, 3 = , 15 = . Skirtumas neapibr etas. I teoremu apie sumos ir sandaugos ribas gauname toki teigini : f1 (x) b1 b1 b2 apibr etas f2 (x) b2
x a x a
f1 (x) f2 (x) b1 b2 .
x a
(6.21)
I jo savo ruotu iplaukia ir toks teiginys apie tolydum: dvieju funkciju skirtumas tolydus visuose apibr eimo srities takuose, kuriuose tolydios abi funkcijos.
6.3. RIBU SKAIIAVIMO TAISYKLES Tikrai, jei f1 (x) f1 (a), f2 (x) f2 (a),
x a x a
185
ir f1 (a) f2 (a) apibr eta, tai f1 (x) f2 (x) f1 (a) f2 (a).

x a
Dalmens riba. Apibr ekime ()1 = ()1 = 0 b1 1 = b1 b 2 b2 su visais b1 , b2 , su kuriais deinioji pus e apibr eta. Nesunku i sitikinti, kad b1 neapibr eti tik ir 0 santykiai. I rodysiu, kad teisingas toks teiginys: f1 (x) b1 f2 (x) b2 b1 /b2 apibr etas
y b x a x a
ir
b1 /b2 . f1 (x)/f2 (x)

x a
(6.22)
0 b/2), |y b| 1 1 = y b yb 2|y b| b2
I pradiu i rodysiu, kad 1/y 1/b (kai b = 0). Prad esiu nuo atvejo
ir dein e pus e art eja i 0, kai y b. Kai b = , i rodin ejamas teiginys virsta teiginiu 1/y 0, kuri i rodiau ankstesniame skyrelyje. Atvejis b < 0 suvedams i jau inagrin etus. Tikrai, jei y b < 0, tai y b > 0; tod el 1/y 1/b ir, reikia, 1/y 1/b. I i rodyto teiginio ir i teoremos apie sud etin es funkcijos rib gaunu, kad 1/f2 (x) 1/b2 . Tada i dalybos apibr eimo ir teoremos apie sandaugos x a rib iplaukia f1 (x) = f1 (x) f2 (x) f2 (x)
1 1 b1 b 2 = x a y
b1 . b2
186
6 SKYRIUS. RIBOS
I (6.22) taisykl es iplaukia toks teiginys apie tolydum: dvieju funkciju dalmuo tolydus visuose apibr eimo srities takuose, kuriuose tolydios abi funkcijos. Tikrai, jei f1 (x) f1 (a), f2 (x) f2 (a),
x a x a
ir f1 (a)/f2 (a) apibr eta, tai f1 (x)/f2 (x) f1 (a)/f2 (a).

x a
Modulio riba. Apibr ekime || = || = . Tada teisingas toks teiginys: f (x) b |f (x)| |b|.
x a x a
(6.23)
Jei b = 0, jis iplaukia i 6.8. Kitais atvejais naudojuosi sudurtiniu funkciju ribos skaiiavimo taisykle. Tegu, pavyzdiui, b < 0. Tada f (x) b < 0;
x a
tod el f (x) < 0, kai x pakankamai arti a. Reikia,

x a
lim |f (x)| = lim (f (x)) = b = |b|.

x a
Aiku, kad funkcijos modulis tolydus visuose takuose, kuriuose tolydi pati funkcija. Tikrai, jei f (x) f (a), tai
x a
f (x) f (a) .
x a
Neapibretumai. (6.18) ir (6.20)(6.22) taisykl es taikomos taip. Tarkime, reikia suskaiiuoti f1 (x) f2 (x) reikinio rib; ia ymi koki nors i aritmetiniu veiksmu enklu : +, , arba /. Tada raome: lim f1 (x) f2 (x) = lim f1 (x) lim f2 (x).
187
Jei abi ribos dein eje pus eje susiskaiiuoja ir su gautais skaiiais galima atlikti operacij, parayta lygyb e teisinga. Pavyzdiui, x2 limx1 x2 limx1 x limx1 x 11 1 = = = = . x 1 x + 1 limx1 (x + 1) limx1 x + limx1 1 1+1 2 lim
Sakome: gavosi neapibr etumas . Kitas pavyzdys: lim
Sud etingesniais atvejais dein eje pus eje gaunamas neapibr etas reikinys: 0 , 0 , arba . 0 Tokiu atveju sakome, kad susidu eme su atitinkamo tipo neapibr etumu. r 2 Pavyzdiui, tiesmukai skaiiuodami x x reikinio rib, kai x , gauname: lim (x2 x) = lim x2 lim x = .
x x x
Sakome: gavosi neapibr etumas /. Jei gavosi neapibr etumas, tai dar nereikia, kad duotas reikinys neturi ribos; tiesiog mu sprendimas buvo neteisingas. Abiejuose aukiau su paraytuose pavyzdiuose neteisinga jau pirma lygyb e. Pavyzdiui, antrame pavyzdyje
x
x2 limx x2 limx x limx x = = = = . x x + 1 limx (x + 1) limx x + limx 1 +1
lim x2 = lim x lim x = = ,

x x x
tod el negalime remtis (6.22) taisykle, nes santykis / neapibr etas. Norint rasti rib tokiais atvejais, reikia elgtis iek tiek subtiliau. Pavyzdiui, pirmame pavyzdyje galima skaiiuoti taip: 1 1 = lim x2 lim 1 x x x x x x 1 = lim 1 lim = (1 0) = 1 = . x x x Antrame pavyzdyje irgi suveikia tas pats metodas svarbesnio nario ik elimas prie skliaustus: lim (x2 x) = lim x2 1 x2 x2 x = lim = lim x x + 1 x x(1 + 1/x) x 1 + 1/x limx x = = = = . limx (1 + 1/x) 1+0 1 lim
lim (x + 1) = lim x x + lim 1 = + 1 = ;
Plaiau apie ribu skaiiavim tokiais atvejais kalb esiu kitame skyrelyje.
188
6 SKYRIUS. RIBOS
Dalyba i 0. Kai tiesmukai skaiiuojant gaunamas vienas i aukiau ivardintu neapibr etumu , galutinis atsakymas gali gautis bet koks. Pavyzdiui, x2 lim = , x x + 1 o c c cx = lim = = c, x 1 + 1/x x x + 1 1+0 lim
nors abiem atvejais tur ejome neapibr etum /. Atvejis, kai tiesmukai skaiiuojant gaunamas reikinys c/0 su c = 0, yra visikai kitoks. iuo atveju yra tik trys galimyb es: arba riba lygi , arba , arba riba apskritai neegzistuoja. Paaikinsiu, kod el. I pradiu pasteb esiu, kad 1 ir y y0+ 1 . y y0
Pirmas teiginys iplaukia i y > 1/ 0 < 1/y < formul es, o antras i pirmojo. Tegu dabar f (x) 0 ir f (x) > 0 su visais x. Raide g paymiu 1/y funkcijos siaurini (0; ) intervale. Tada su visais x apibr eta g f (x) kompozicija. Kadangi g (y ) ,
y 0 x a
i (6.17) taisykl es gaunu g f (x) . Taigi jei f (x) > 0 su visais x ir f (x) 0, tai
x a x a
1 = xa f (x) lim Kadangi riba priklauso tik nuo funkcijos reikmiu a tako aplinkoje, tai parayta lygyb e bus teisinga ir tuo atveju, kai f (x) > 0 tik tam tikroje a aplinkoje. Analogikai i rodoma, kad jei f (x) < 0 su visais x i tam tikros a aplinkos ir f (x) 0, tai x a 1 lim = . xa f (x)
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI
189
Jeigu gi kiekvienoje a aplinkoje f funkcija i gyja ir teigiamu , ir neigiamu reikmiu , funkcija 1/f (x) ribos neturi. Kai f1 (x) c = 0, f2 (x) 0 ir skaiiuojama santykio f1 (x)/f2 (x) riba, tai gaunamas arba c , arba c () rezultatas, arba ribos apskritai n era. Belieka pasteb eti, kad c yra arba , arba , priklausomai nuo c enklo.
x a x a
6.4
Asimptotiniai sryiai
o simbolis. Ankstesniame skyrelyje inagrin ejau du pavyzdius, kuriuose pavyko suskaiiuoti rib, ik elus prie skliaustus tam tikr daugikli . Pastudijuosiu i metod giliau. Tarkime, reikia suskaiiuoti rib
x
lim (x x3 + x2 + 1).
Tiesmukai skaiiuodamas, gauiau neapibr etum :

x
lim (x x3 + x2 + 1) = + + 1 = .
Pabands ikelti prie skliaustus x, nieko nelaimiu:

x
lim x(1 x2 + x + 1/x) = lim (1 x2 + x + 1/x) = (1 + + 0) = ( ).

x
Teisingas sprendimas ikelti prie skliaustus x3 :

x
lim x3 (1/x2 1 + 1/x + 1/x3 ) = (0 1 + 0 + 0) = .
Atsakym bu els x2 , bet mane domina universalus metoiau gavs, ir ik das, o jis formuluojamas taip: prie skliaustus ikeliamas svarbiausias narys. Kod el reikinyje x x3 + x2 1
svarbiausias narys yra x3 ? Tod el, kad ji ik elus prie skliaustus i likusiu nariu , gaunamas reikinys, kuris art eja prie 0: x + x2 1 = x3 (1/x2 + 1/x 1/x3 ) ir 1/x2 + 1/x 1/x3 0.
x
190
6 SKYRIUS. RIBOS
Skaiiuojant ribas, maiau svarbu takos neturi. Pavyzdiui, kieks nariai i vieno i x x3 + x2 1, x3 + 45x2 x, x3 + 70x + 105 reikiniu riba (kai x ) bus . Tarkime,
x
lim (x3 +70x+105) = lim x3 (1+70/x2 +105/x3 ) = (1+0+0) = .

x
Tod el danai skaiiavimuose maiau svarbu ejami, o pakeis nariai neperrain iami simboliu o(x3 ) (skaitome: o maasis nuo x3 ). Taigi visi trys min eti reikiniai yra x3 + o(x3 ) pavidalo ir ju riba skaiiuojama taip:
x x
lim (x3 + o(x3 )) = lim x3 (1 + o(1)) = (1 + 0) = .
Dabar grietai apibr eiu o simboli . Tegu M R ir f, : M R. Sakysiu, kad f funkcija yra o() tipo, kai x a, jei egzistuoja tokia a tako aplinka U (a, ) ir tokia funkcija g : M U (a, ) R, kad x M U (a, ) f (x) = (x)g (x); g (x) 0.
x a
Nor edami pasakyti, kad f yra o() tipo, raome f (x) = o (x) , kai x a. Jei f yra o() tipo, reikiniuose danai raome o (x) vietoje f (x). Grietai kalbant, toks o() simbolio vartojimas n era korektikas. Bet visi taip daro ir matydami toki ura supranta, k jis reikia. Plaiau apie tai panek esiu po to, kai supaindinsiu su analogiku O simboliu. O simbolis. Kai matau simboli o(x3 ), vienintel e informacija, kuri turiu apie juo paym et funkcij f , yra ta, kad f yra maiau svarbi, nei x3 (t.y. ik els prie skliaustus x3 , gausiu reikini , kuris art eja i 0). Kartais norisi tur eti papildomos informacijos apie f . Pavyzdiui, tiek x + x2 +1, tiek 70x+105 yra o(x3 ) tipo (kai x ), bet antrasis reikinys i domus tuo, kad jame svarbiausias narys yra x, o ne x2 . Nor edami tai pabr eti, vietoje 70x + 105 raome simboli O (x) (skaitome; O didysis nuo x).
191
Simboliu O (x) ymima funkcija, kuri yra ne daugiau svarbi u (x). Taigi O panaus i sryi , o o i < sryi . Kaip ir nelygyb es, sryiai maiau svarbi, ne daugiau svarbi yra tranzityvu s. Pavyzdiui, O (x) ymi kakoki funkcij f , kuri yra ne daugiau svarbi u x; kadangi x yra maiau svarbi u x3 , tai f taip pat yra maiau svarbi u x3 . Taigi kiekviena O (x) tipo funkcija yra automatikai o(x3 ) tipo. Tod el O (x) tikrai duoda daugiau informacijos apie funkcij, negu o(x3 ). Aiku, o(x) simbolis duotu dar daugiau informacijos apie funkcij negu O (x), taiau jis ne visada pritaikomas. Pavyzdiui, 70x + 105 yra O (x) tipo, bet n era o(x) tipo. Ji yra o(x2 ) tipo, bet tas simbolis duoda maiau informacijos, nei O (x) (nes gali bu ti ir trupmeniniai laipsniai). Vienintelis bu das apsieti be O simbolio rayti 70x+ o(x). Tada tikrai tur eiau daugiau informacijos nei paras O (x), bet ne visada norisi rayti vien papildom tikslu nari 70x. Tikiuosi, kad jau pagrindiau O simbolio reikalingum. Beliko paaikinti, k jis tiksliai reikia, t.y. k reikia odiai ne daugiau svarbi. Daniausiai funkcij ymime O (x) simboliu, kai ik elus prie skliaustus (x), skliaustuose lieka reikinys, turintis baigtin rib. Pavyzdiui, 70x + 105 gali bu ti paym etas O (x) simboliu (kai x ), nes 70x + 105 = x(70 + 105/x) ir 70 + 105/x 70.
x
Taiau leidiama O simboli naudoti ir tada, kai skliaustuose esantis reikinys neturi ribos; svarbu, kad jis bu apr etas. tu Grietas O simbolio apibr eimas yra toks. Tegu M R ir f, : M R. Sakysiu, kad f funkcija yra O () tipo, kai x a, jei egzistuoja tokia a tako aplinka U (a, ) ir tokia funkcija g : M U (a, ) R, kad x M U (a, ) f (x) = (x)g (x); g apr eta U (a, ) aplinkoje. Nor edami pasakyti, kad f yra O () tipo, raome Jei f yra O () tipo, reikiniuose danai raome O (x) vietoje f (x). Grietai kalbant, toks O () simbolio vartojimas n era korektikas. Bet visi taip daro ir matydami toki ura supranta, k jis reikia. Plaiau apie tai panek esiu emiau. O -reikiniai. Formul es, kuriose yra O ir o simboliai n era labai grietos. Pavyzdiui, raoma x2 + x = o(x3 ), f (x) = O (x) , kai x a.
192 x 2 = o(x3 )
6 SKYRIUS. RIBOS
(kai x ), bet tu dvieju lygybiu negalima sujungti i grandin x2 + x = o(x3 ) = x 2 ir padaryti ivad Neiu tai, kiekvien formul, kurioje yra O ir o simboliai, visi matemrint i atikai supranta vienodai. Dabar bandysiu paaikinti, kaip jas reikia suprasti. Kad bu trumpiau, toliau reikinius ir formules, kuriuose yra O ir o tu simboliai, vadinsiu, atitinkamai, O -reikiniais ir o-simboliais. Be to, aib M (funkciju apibr eimo sriti ) ir tak a laikysiu ksuotais. I pradiu paaikinsiu, kaip reikia suprasti O -reikinius. Kiekvienas O reikinys ymi ne vien konkrei funkcij, o atitinkamo pavidalo funkciju aib. Pavyzdiui, a) reikiniai o(x2 ) ir O (x) ymi, atitinkamai, visu o(x2 ) ir visu O (x) tipo funkciju aibes; b) reikinys x3 + O (1) ymi aib x3 + f (x) pavidalo funkciju su tam tikra O (1) tipo funkcija f ; c) reikinys xo(x) ymi aib xf (x) pavidalo funkciju su tam tikra o(x) tipo funkcija f . Patogu i sivaizduoti, kad enklais x3 ir x iuose pavyzdiuose taip pat ymimos funkciju aib es aib es, susidedanios i vienos funkcijos: atitinkamai, x x3 ir x x. Tada bet koks O -reikinys yra R(A1 , . . . , An ) pavidalo; ia R(y1 , . . . , yn ) yra kokia nors n realiu kintamu ju funkcija, o A1 , . . . , An funkciju aib es, arba susidedanios i vienos funkcijos, arba i visu o() arba O () pavidalo funkciju . Toks reikinys ymi funkciju aib {R(f1 , . . . , fn ) | f1 A1 , . . . , fn An }; ia R(f1 , . . . , fn ) yra funkcija x R f1 (x), . . . , fn (x) . x2 + x = x 2.
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI Pavyzdiui, x + o(x) 2 O (x)
193
(6.24)
reikinys yra R(A1 , A2 , A3 , A4 ) pavidalo; ia R (y 1 , y 2 , y 3 , y 4 ) = y1 + y2 , y3 y4
pavidalo funkciju ; ia f2 yra bet kokia o(x) tipo funkcija, o f4 bet kokia O (x) pavidalo funkcija. Jei x , viena i tokiu funkciju yra funkcija f (x) = x+1 . 2 3x
A1 yra aib e i vienos funkcijos x x, A2 aib e visu o(x) tipo funkciju , A3 aib e i vienos funkcijos x 2 ir A4 aib e visu O (x) tipo funkciju . Tod el (6.24) ymi aib visu x + f2 (x) 2 f4 (x)
Paraydamas vietoje jos (6.24) reikini , a i sitikinu, kad turiu teis t daryti, sakydamas sau tokius odius: virutinis o(x) ymi pastovij funkcij 1, apatinis O (x) ymi 3x. Bet toliau dirbdamas su (6.24) reikiniu, a pamirtu, kokios konkreios funkcijos buvo paym etos o(x) ir O (x) simboliais, ir visi tolesni mano samprotavimai tur etu tikti tiek f funkcijai, tiek ir funkcijai g (x) = kuri taip pat yra (6.24) pavidalo. O -formul es. Dabar paaikinsiu, kaip suprantamos O -formul es. Visos O formul es, su kuriomis susidursime, bus lygyb es A = B , kur A ir B yra kokie nors O -reikiniai (funkciju aib es). Tokia lygyb e turi bu ti suprantama kaip sryis A B, reikiantis, kad kiekviena funkcija i A aib es priklauso ir B aibei. Pavyzdiui, O -formul e o(1) = O (x2 ) reikia f o(1) f O (x2 ), x + 1/x , 2 + x/2
194
6 SKYRIUS. RIBOS
t.y. kad kiekviena o(1) tipo funkcija yra ir O (x2 ) tipo. Jei x 0, i formul e neteisinga: funkcija f (x) = x yra o(1) tipo (nes x 0), bet n era O (x2 )
x 0
tipo (nes x = x2 (1/x) ir 1/x funkcija n era apr eta jokioje 0 aplinkoje). Jei kair eje A = B lygyb es pus eje stovi konkreti funkcija (t.y. A={f}), tai tokia O -formul e reikia, kad f B . Pavyzdiui, O -formul e x2 + x = O (x2 )
reikia, kad funkcija x x2 + x yra O (x2 ) pavidalo. Jei x , tokia formul e teisinga. O -lygyb e yra tranzityvus sryis, t.y. i A=B=C grandin es iplaukia A = C . I rodymas paprastas: parayta grandin e reikia faktikai, kad A B C , o i to iplaukia A C . Taiau O -lygyb e n era simetrinis sryis, t.y. i A = B neiplaukia B = A. Pavyzdiui, jei x , tai x2 + x = O (x2 ), O (x2 ) = x2 + x (nes be x2 + x yra ir daugiau O (x2 ) tipo funkciju , pavyzdiui, x2 ). Dar viena naudinga O -lygyb es savyb e uraoma taip: Kitaip tariant, jei teisingos O -lygyb es A1 = B1 , . . . , An = Bn , tai bet kokiame O -reikinyje galima vietoje Ai i rayti Bi ir gauti nauj teising O -lygyb. i savyb e i rodoma paprastai. O -lygyb e Ai = Bi reikia faktikai, kad Ai Bi . Tada i f R(A1 , . . . , An ) iplaukia f1 A1 . . . fn An f = R(f1 , . . . , fn ); f1 B1 . . . fn Bn f = R(f1 , . . . , fn ); f R(B1 , . . . , Bn ), A1 = B1 , . . . , An = Bn R(A1 , . . . , An ) = R(B1 , . . . , Bn ). bet
o tai ir yra O -lygyb es R(A1 , . . . , An ) = R(B1 , . . . , Bn ) prasm e. Pavyzdiui, nesunku i sitikinti, kad jei x 0, tai x2 + x3 = o(x), O (x2 ) = o(x).
To pakanka, kad gal etume parayti lygyb x + x2 + x3 x + o(x) = . 1 + O (x2 ) 1 + o(x)
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI Pavyzdiai. 1. O (x) = (x)O (1) = O (x) ; o (x) = (x)o(1) = o (x) ; Jei f yra O () tipo funkcija, tai tam tikroje a tako aplinkoje f (x) = (x)g (x)
195
su tam tikra apr eta funkcija g . Kadangi g = 1 g , i funkcija yra O (1) tipo. Tod el f yra O (1) tipo funkcija. Atvirkiai, tegu f yra O (1) tipo, t.y. f (x) = (x)g (x) su tam tikra O (1) tipo funkcija g . Tada g = 1 h su tam tikra funkcija h, kuri apr eta tam tikroje, gal bu t, siauresn e je a aplinkoje. Kadangi g = h , g funkcija taip pat apr eta. Taigi f (x) = (x)g (x) su tam tikra apr eta funkcija g , t.y. f yra O () tipo. Antras teiginys i rodomas panaiai. 2. Kaip jau min ejau aukiau, daniausiai O (1) simboliu ymimos funkcijos, turinios baigtines ribas, kai x a. I rodysiu, kad tai teis eta: f (x) b R f (x) = O (1) .
x a
(6.25)
Pasirenku |b| < c < . Tada i f (x) b (c; c)

x a
iplaukia, kad f (x) (c; c) su visais x, esaniais pakankamai arti a, t.y. f yra apr eta tam tikroje a aplinkoje. Intuicija sako, kad kai x , svarbiausi yra nariai su didiausiu x laipsniu, o kai x 0 su maiausiu x laipsniu. Jei x c = 0, , visi tokie nariai yra vienodai svarbu ems (6.25) taisykle, galiu tai s. Pasir pagri sti. Pavyzdiui, 2x x2 = O (1), kai x 1, nes 2x x2 1;
x 1
2x x2 = O (x), kai x 0, nes 2x x2 = x(2 x) ir 2 x 2;

x 0
2x x2 = O (x2 ), kai x ,
196 nes 2x x2 = x2 (2/x 1) ir 2/x 1 1.

x
6 SKYRIUS. RIBOS
3. Kiekviena o(1) tipo funkcija art eja i 0. Kadangi 0 yra baigtinis skaiius, i (6.25) iplaukia, kad o(1) = O (1). (6.26)
Aku, kad tada ir o (x) = (x)o(1) = (x)O (1) = O (x) . Kitaip tariant, vietoje o (x) visada galima parayti O (x) . Pavyzdiui, galima rayti x2 + o(x) = x2 + O (x). Per ejimas nuo kairiosios prie deiniosios lygyb es pus es susijs su tam tikros informacijos praradimu, bet kartais ta informacija n era svarbi. Atvirkia (6.26) lygybei n era teisinga, t.y. formul e O (x) = o (x) apskritai neteisinga. Pavyzdiui, x = O (x), bet x = o(x), Asimptotiniai skleidiniai. kai x . kai x ,
Lygyb e
f (x) = 1 (x) + + k (x) + O k+1 (x) vadinama asimptotiniu f funkcijos skleidiniu, jei i+1 (x) = o i (x) su visais 1 i k . Vietoje O k+1 (x) nario gali bu ti maiau informatyvus o k (x) . Jei x 0, asimptotiniai skleidiniai daniausiai atrodo taip: f (x) = cl xl + cl+1 xl+1 + + ck xk + O (xk+1) arba f (x) = cl xl + cl+1 xl+1 + + ck xk + o(xk );
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI jei x taip f (x) = ck xk + ck1 xk1 + + cl xl + O (xl1 ) arba f (x) = ck xk + ck1 xk1 + + cl xl + o(xl ).
197
ia ci yra kokie nors konkretu s skaiiai. Pabr eiu, kad raant asimptotini skleidini , svarbesni nariai raomi pirmiau. Pavyzdiui, f (x) = x x3 x5 + + O (x7 ), kai x 0; 6 120 2 g (x) = x 1 + 2 + o(x3 ), kai x . x
Jei x art eja i koki nors baigtini a = 0, paprastai skleidiama x a laipsniais: f (x) = cl (x a)l + cl+1 (x a)l+1 + + ck (x a)k + O (x a)k+1 Pavyzdiui, f (x) = 2 3(x 1) + (x 1)2 + O (x 1)3 , kai x 1. Jei iame pavyzdyje atlikiau veiksmus ir parayiau f (x) = 6 5x + x2 + O (x 1)3 , kai x 1, klaidos nebu , bet gautos O -formul es jau negal eiau vadinti asimptotiniu tu skleidiniu. Tur edamas vien asimptotini skleidini , galiu automatikai gauti ir serij trumpesniu . Pavyzdiui, jei f (x) = 2 x + 3x2 x3 + O (x4 ), kai x 0, tai teisingos ir tokios formul es: f (x) = 2 + O (x); f (x) = 2 x + O (x2 ); f (x) = 2 x + 3x2 + O (x3 ).
f (x) = cl (x a)l + cl+1 (x a)l+1 + + ck (x a)k + o (x a)k .
198 Tarkime, pirmoji formul ei rodoma taip: f (x) = 2 x + 3x2 x3 + x4 O (1)
6 SKYRIUS. RIBOS
= 2 + x 1 + 3x x2 + x3 O (1) = 2 + xO (1) = 2 + O (x)
(vietoje 1 + 3x x2 + x3 O (1) reikinio galiu parayti O (1), nes jis art eja i baigtini skaiiu 1). Ankstesniame pavyzdyje reikiniai 2, 2 x, 2 x + 3x2 , 2 x + 3x2 x3 gali bu es funkcijos reikm es, kai (x netoli ti interpretuojami kaip apytiksl 0). Kuo daugiau asimptotinio skleidinio nariu , tuo tikslesn e ta reikm e. Pavyzdiui, jei x = 0.1, tai gautume f (0.1) 2; f (0.1) 1.9; f (0.1) 1.93; f (0.1) 1.929. Toliau iame skyrelyje apraysiu taisykles, kurios taikomos, norint i vienu asimptotiniu skleidiniu gauti kitus. O -reikiniu daugyba. Iaikinsiu, kaip gauti funkciju sandaugos asimptotini skleidini , kai inomi daugikliu asimptotiniai skleidiniai. Prad esiu nuo pavyzdio: kai x 0, x + O (x) 2 O (x) = 2x + 2O (x) xO (x) O (x)O (x) = 2x + O (x) + O (x2 ) + O (x2 ) = 2x + O (x) + O (x) + O (x) = 2x + O (x). (6.27)
Dabar paaikinsiu, k ia paraiau. Pirma lygyb e gauta tiesiog sudauginus dvi sumas panariui. Tai, kad ji teisinga, i sitikinti galima taip. Tegu f yra bet kokia x + O (x) 2 O (x)
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI tipo funkcija. Tada f (x) = x + f1 (x) 2 f2 (x)
199
su tam tikromis O (x) tipo funkcijomis f1 , f2 . Dein eje pus eje stovi jau i prastas reikinys; tod el abi sumas galima sudauginti ir gauti f (x) = 2x xf2 (x) + 2f1 (x) f1 (x)f2 (x). Belieka pasteb eti, kad xf2 (x) funkcija yra xO (x) tipo, 2f1 (x) funkcija 2O (x) tipo, o f1 (x)f2 (x) funkcija O (x)O (x) tipo. Gali pasirodyti, kad pirmoji lygyb e yra triviali ir a ia per daug aikinu, bet taip n era. Pavyzdiui, toli grau neaiku, ar j galima apgrti, t.y. ar teisinga lygyb e 2x + 2O (x) xO (x) O (x)O (x) = x + O (x) 2 O (x) . Dalykas tas, kad kair eje pus eje yra keturi O simboliai ir nebu tinai du i ju ymi t pai vien, o kiti du kit funkcij. Raydamas antr lygyb (6.27) grandin eje, vietoje 2O (x) paraiau O (x), 2 vietoje xO (x) O (x ) ir vietoje O (x)O (x) taip pat O (x2 ). Visi trys veiksmai atlikti taikant vien taisykl: O (x) O (x) = O (x) (x) . Tikrai, 2 = O (1) ir x = O (x), kai x 0; tod el 2O (x) = O (1)O (x) = O (1 x) = O (x), xO (x) = O (x)O (x) = O (x x) = O (x2 ). Treias veiksmas atliktas dviem ingsniais: kadangi 1 = O (1), tai O (x)O (x) = O (1)O (x)O (x) = O (x)O (x) = O (x2 ). I rodysiu (6.28) taisykl. Kadangi O (x) O (x) = (x) (x)O (1)O (1), pakanka i sitikinti, kad O (1)O (1) = O (1), t.y. kad dvieju apr etu funkciju sandauga yra apr eta. Tegu |f1 (x)| c1 su visais x U (a, 1 ) ir |f2 (x)| c2 su visais x U (a, 2 ). Paymiu = min(1 , 2 ). Tada su visais x U (a, ) |f1 (x)f2 (x)| |f1 (x)| |f2 (x)| c1 c2 , (6.28)
200
6 SKYRIUS. RIBOS
t.y. f1 f2 funkcija apr eta U (a, ) aplinkoje. Raydamas trei lygyb (6.27) grandin eje, vietoje O (x2 ) paraiau O (x). ia pasir emiau tokia taisykle: 1 (x) = O 2 (x) O 1 (x) = O 2 (x) . (6.29)
Tikrai, x2 = O (x), kai x 0; tod el O (x2 ) = O (x). I rodysiu (6.29) taisykl. I prielaidos iplaukia, kad 1 (x) = 2 (x)O (1); tod el O 1 (x) = 1 (x)O (1) = 2 (x)O (1)O (1) = 2 (x)O (1) = O 2 (x) . Ketvirta lygyb e (6.27) pavyzdyje gauta pagal toki taisykl: O (x) + O (x) = O (x) . I rodymas. Kadangi O (x) + O (x) = (x)O (1) + (x)O (1) = (x) O (1) + O (1) , pakanka i sitikinti, kad O (1) + O (1) = O (1), t.y. kad dvieju apr etu funkciju suma yra apr eta. Tegu |f1 (x)| c1 su visais x U (a, 1 ) ir |f2 (x)| c2 su visais x U (a, 2 ). Paymiu = min(1 , 2 ). Tada su visais x U (a, ) |f1 (x) + f2 (x)| |f1 (x)| + |f2 (x)| c1 + c2 , t.y. f1 + f2 funkcija apr eta U (a, ) aplinkoje. Duosiu dar vien pavyzdi , kuriame jau bus ne tik O , bet ir o simbolis. Kai x 0, x + o(1) 1 x + O (x2 ) = x(1 x) + xO (x2 ) + (1 x)o(1) + o(1)O (x2) = x x2 + O (x3 ) + o(1) + o(x2 ) = x + o(1) + o(1) + o(1) + o(1) = x + o(1). Raydamas pirm lygyb, v el tiesiog padauginau kiekvien nari i kiekvieno. Raydamas antr lygyb, pasir emiau jau inoma (6.28) taisykle ir jai analogika tokia taisykle: O (x) o (x) = o (x) (x) . (6.31) (6.30)
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI Tikrai, x = O (x) ir 1 x = O (1), kai x 0; tod el xO (x2 ) = O (x3 ); (1 x)o(1) = O (1)o(1) = o(1). Be to, tiesiai i (6.31) gaunu o(1)O (x2 ) = o(x2 ). I rodysiu (6.31) taisykl. Kadangi O (x) o (x) = (x) (x)O (1)o(1),
201
pakanka i sitikinti, kad O (1)o(1) = o(1), t.y. kad apr etos ir art ejanios i 0 funkciju sandauga art eja i 0. O tai iplaukia i (6.19) taisykl es. Raydamas treij lygyb nagrin ejamame pavyzdyje, vietoje x2 , O (x3 ) ir o(x2 ) paraiau o(1). Pagrindimas toks pat, kaip ir i rodin ejant (6.29) taisykl: O (x3 ) = x3 O (1) = o(1)O (1) = o(1); o(x2 ) = x2 o(1) = O (1)o(1) = o(1). Ketvirtoji lygyb e remiasi tokia taisykle: o (x) + o (x) = o (x) . Ji i rodoma panaiai, kaip (6.30) taisykl e. Kadangi o (x) + o (x) = (x)o(1) + (x)o(1) = (x) o(1) + o(1) , pakanka i sitikinti, kad o(1) + o(1) = o(1), t.y. kad dvieju art ejaniu i 0 funkciju suma art eja i 0. Tai iplaukia i teoremos apie funkciju sumos rib. O -reikiniu dalyba. sykl es: Dalinant vien O -reikini i kito, pakanka tokios tai1 = 1 + o(1) . 1 + o(1) (6.33) (6.32)
I pradiu j i rodysiu. Tegu f yra bet kokia 1/ 1 + o(1) tipo funkcija, t.y. f (x) = 1 1 + g (x)
202
6 SKYRIUS. RIBOS
su tam tikra art ejania i 0 funkcija g . Tada f (x) 1; tod el f (x) 1 0 x a x a ir f (x) = 1 + f (x) 1 = 1 + o(1).
Dalinant vien O -reikini i kito praktikai, paprastai dalinama kampu, o (6.33) taisykl e taikoma, tik pagrindiant gaut rezultat. tai vienas pavyzdys. Tarkime, reikia suskaiiuoti x 2x2 + O (x3 ) 1 + 2x + O (x2 )
santykio asimptotik, kai x 0. Dalindamas kampu, gaunu: x 2x2 x +2x2 4x2 4x2 Reikia, +O (x3 ) +O (x3 ) +O (x3 ) +O (x3 ) O (x3 ) 1 + 2x + O (x2 ) x 4x2 + O (x3 )
x 2x2 + O (x3 ) = x 4x2 + O (x3 ). 1 + 2x + O (x2 ) Nor edamas pagri sti gaut ivad, samprotauju taip: x 2x2 + O (x3 ) (x 4x2 ) 1 + 2x + O (x2 ) x 2x2 + O (x3 ) (x 4x2 ) 1 + 2x + O (x2 ) = 1 + 2x + O (x2 ) x 2x2 + O (x3 ) x 2x2 + O (x3 ) = 1 + 2x + O (x2 ) O (x3 ) = 1 + 2x + O (x2 ) O (x3 ) = 1 + o(1) = O (x3 ) 1 + o(1) = O (x3 ).
tai dar vienas pavyzdys, i kart su o simboliu. Tarkime, reikia suskaiiuoti 3 + x + O (x2 ) x + o(x2 )
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI reikinio asimptotik. Dalindamas kampu gaunu 3 +x +O (x2 ) 3 +o(x) x +o(x) x +o(x2 ) o(x) Dalybos pagrindimas toks: 3 + x + O (x2 ) (3/x + 1) x + o(x2 ) 3 + x + O (x2 ) 3 + 1 = x + o(x2 ) x x + o(x2 ) 3 + x + O (x2 ) 3 + x + o(x) = x + o(x2 ) o(x) = x + o(x2 ) o(x) 1 = x 1 + o(1) o(x) 1 + o(1) = x = o(1). Sud etiniu funkciju asimptotika. V el inagrin esiu du pavyzdius. x 1. Tarkime, sin x ir e yra tokios funkcijos, kad sin x = x + O (x3 ), ex = 1 + x + x2 /2 + O (x3 ), kai x 0. Tada, kai x 0, esin x = 1 + sin x + 1 2 sin x + O sin3 x 2 1 = 1 + x + O (x3 ) + x + O (x3 ) 2 1 2 3 = 1 + x + x + O (x ). 2 x + o(x2 ) 3/x + 1 + o(1)
203
+ O (x3 )
(6.34)
Raydamas pirm lygyb, asimptotiniame ex skleidinyje vietoje x i raiau x sin x. Paiu ekime, ar tur ejau toki teis. I asimptotin es e iraikos ir plaukia, kad ey = 1 + y + y 2 /2 + g (y )
204
6 SKYRIUS. RIBOS
su tam tikra funkcija g , kuri yra O (y 3) tipo, kai y 0. Reikia, esin x = 1 + sin x + 1 2 sin x + g (sin x) 2
ir klausimas tik toks: ar galiu tvirtinti, kad g (sin x) = O (sin3 x), kai x 0? Teigiamas atsakymas iplaukia i tokios taisykl es: g (y ) = O (y ) , kai y b, f (x) b
x a
g f (x) = O (f (x)) , kai x a.
(6.35)
I rodysiu j. I prielaidos iplaukia, kad g (y ) = (y )h(y ) su tam tikra funkcija h, kuri apr eta tam tikroje b tako aplinkoje. Tada g f (x) = f (x) h f (x) ir tereikia i rodyti, kad funkcija h f (x) yra O (1) tipo, t.y. apr eta tam tikroje a aplinkoje. Tegu |h(y )| c su visais y U (b, ). I f (x) b iplaukia, kad egzistuoja toks , kad f (x) U (b, ) su visais x U (a, ). Taigi h f (x) c
x a
su visais x U (a, ). Raydamas antr lygyb (6.34) grandin eje, vietoje sin x visur i raiau jo asimptotin iraik, o vietoje O (sin3 x) paraiau O (x3 ). ia pasir emiau (6.29) taisykle. Tikrai, sin x = x + O (x3 ) = O (x); tod el sin3 x = O (x)O (x)O (x) = O (x3 ) ir i (6.29) iplaukia, kad O (sin3 x) = O (x3 ).
205
Paskutin e lygyb e (6.34) grandin eje akivaizdi: x + O (x3 ) reikini pak eliau 3 kvadratu, vietoje xO (x ) paraiau O (x4 ) = O (x3 ), vietoje O (x3 )O (x3 ) O (x6 ) = O (x3 ) ir galiausiai vietoje keturiu O (x3 ) d emenu palikau tik vien. 2. Antras pavyzdys demonstruoja darb su o simboliu. Kadangi ey = 1 + y + o(y ), kai y 0, tai esin x = 1 + sin x + o(sin x) = 1 + x + O (x3 ) + o(x) = 1 + x + o(x), kai x 0. Raydamas pirm lygyb, pasir emiau tokia taisykle: g (y ) = o (y ) , kai y b, f (x) b
x a
g f (x) = o (f (x)) , kai x a.
(6.36)
I rodysiu j. iuo atveju g (y ) = (y )h(y ) su tam tikra art ejania i 0 funkcija h. I (6.17) taisykl es iplaukia, kad h f (x) 0. Tod el
x a
g f (x) = f (x) h f (x) = f (x) o(1) = o f (x) . Kitos dvi lygyb es nagrin ejamame pavyzdyje akivaizdios: kadangi sin x = O (x), tai o(sin x) = sin xo(1) = O (x)o(1) = o(x); be to, O (x3 ) + o(x) = x3 O (1) + xo(1) = x x2 O (1) + o(1) = xo(1) = o(x). Pabr eiu, kad (6.35) ir (6.36) taisykl ese svarbu, kad f (x) art etu prie b, y o ne prie kokio nors kito skaiiaus. Pavyzdiui, e funkcijos asimptotiniame skleidinyje tur ejau teis vietoje y i statyti sin x, nes sin x 0 (tai
x 0
iplaukia i funkcijos sin x asimptotinio skleidinio: sin x = x + O (x3 ) = o(1)). Funkcija ex neart eja prie 0, kai x 0; tod el panaiai gauti sin ex asimptotikos nepavyktu : sin ex = ex + O (e3x ), kai x 0.
206
6 SKYRIUS. RIBOS
(6.35) ir (6.36) taisykl es danai taikomos ir iekant asimptotikos, kai x art eja prie kokio nors baigtinio a = 0. Pavyzdiui, jei reikia gauti f funkcijos asimptotini skleidini , kai x 1, paprastai i sivedame nauj kintamji h = x 1, kuris jau art eja prie 0. Jei f (1 + h) = ck hk + + cl hl + O (hl+1), kai h 0, tai pasir emus (6.35) galima vietoje h i rayti x 1 (nes x 1 0):
x 1
f (x) = ck (x 1)k + + cl (x 1)l + O (x 1)l+1 , kai x 1. 6.4 vyzdi . pratimas. Ar teisingos duotos lygyb es? Jei ne, duokite kontrpa3
I. 1 + x + O (x) II.
= 1 + 3x + O (x2 ), kai x 0.
1 = 1 x + o(x), kai x 0. 1 + x + o(x)
Sprendimas. I. Neteisinga. Kair eje lygyb es pus eje esantis O (x) gali ym eti x funkcij. Tada kair e pus e lygi (1 + 2x)3 = 1 + 6x + 12x2 + x3 , o tai n era 1 + 3x + O (x2 ), nes 3x + 12x2 + x3 = O (x2 ) (funkcija neapr eta 0 aplinkoje). II. Teisinga. Paaikinimas. I. 1 + x + O (x)
3 3 x
+ 12 + x
= 1 + O (x) = 1 + 3O (x) + O (x2 ) = 1 + O (x).
Kagangi O (x) = 3x + O (x2 ), duota lygyb e neteisinga. Bandau konstruoti kontrpavyzdi . Man reikia, kad O (x) paskutin eje eilu2 2 t eje ym etu bet k, tik ne 3x + O (x ). Tarkime, jis ymi 6x + O (x ). Tada O (x) treioje ir antroje eilut eje turi ym eti 2x, o pirmoje eilut eje x. II. Dalindami kampu, gauname: 1 1 +x +o(x) x +o(x) x +o(x) o(x) 1 + x + o(x) 1 x + o(x)
6.4. ASIMPTOTINIAI SRYIAI sryis. Raome
207
jei g (x) yra svarbiausias f funkcijos asimptotinio skleidinio narys, t.y. jei f (x) = g (x) + o g (x) , kai x a. Pavyzdiui, x + x2 x, kai x 0. Apibr eim galima urayti ir taip: f (x) g (x), kai f (x) = g (x)h(x) su tam tikra funkcija h, kuri art eja i 1. Tikrai, g (x) + o g (x) = g (x) 1 + o(1) , o h funkcija yra 1 + o(1) tipo tada ir tik tada, kai ji art eja i 1. Skyrelio pradioje min ejau, kad skaiiuojant ribas svarbus tik svarbiausias narys: f (x) g (x) b f (x) b. apie sandaugos rib gaunu, kad f (x) b 1 = b.
x a
f (x) g (x), kai x a,
Tikrai, jei f (x) = g (x)h(x) su g (x) b ir h(x) 1, tai i teoremos

x a x a
x a
x a
I rodysiu, kad dauginant ar dalinant funkcijas svarbiausi nariai, atitinkamai, padauginami arba padalinami. Tiksliau, f1 (x) g1 (x) f2 (x) g2 (x) f1 (x)f2 (x) g1 (x)g2 (x), f1 (x)/f2 (x) g1 (x)/g2 (x).
x a
I prielaidu iplaukia, kad fi (x) = gi(x)hi (x) su hi (x) 1. Tada f1 (x)f2 (x) = g1 (x)g2 (x)h1 (x)h2 (x), f1 (x) g1 (x) h1 (x) = f2 (x) g2 (x) h2 (x) ir tiek h1 (x)h2 (x), tiek h1 (x)/h2 (x) art eja i 1. Taigi sandaugos ir dalmens ribos gali bu ti skaiiuojamos taip, kaip iame pavyzdyje: kai x , (x + 1)(x2 7x + 15) x x2 1 3 2 = 2 0; 3 2 x (x 2) x x x tod el (x + 1)(x2 7x + 15) = 0. x x3 (x2 2) lim
208
6 SKYRIUS. RIBOS
Nagrin ejant funkciju sumas, reikia bu ti atsargesniems: i f1 (x) g1 (x), f2 (x) g2 (x) apskritai neiplaukia, kad f1 (x) f2 (x) g1 (x) g2 (x). Pavyzdiui, jei x 0, tai x + 2x2 x, bet (x + 2x2 ) (x + x2 ) = x2 0, kai x 0. x + x2 x,
6.5
Udaviniai
1. (2002) Tarkime, A = [2; ], a = , = 0.5. Ar U (a, ) A? 2. Raskite Int A ir A. A = (0; 2) {2, 3, 4}. A = R \ R. A = (0; 4) \ (1; 2). (2002) A = [2; ] \ N. (2002) A = [0; ] Z. (2002) A = {n + 1/n | n N}. (2002) A = (0; ) \ N. (2002) A = Z \ N. (2002) A = R \ [0; 1]. (2004) A = (0; 4) N. (2004) A = {x | 1 < |x| < 2}. (2004) A = [0; 3] \ {1, 2, 3}. (2004) A = (0; 1) [2; 3] {4}. (2004) A = {x | x = 0}. (2004) A = {1, 2, 3} \ [2; 3]. 3. Ar A atvira (udara)? Jei ne, tai kod el?
6.5. UDAVINIAI A = {0, 1, 2}. A = N (12; ]. A = [5; 5] \ [4; 4]. (2002) A = [0; ) \ N. (2002) A = [1; 1] \ Z. (2004) A = Z \ N. (2004) A = (0; 4) {1, 1}. (2004) A = [2; 2] \ [3; 1] [1; 3] . 4. Kaip gal etu atrodyti f funkcijos grakas, jei inoma, kad f (1) = , f (1+) = , f (1) = 2. f (2) = , f (2) = 1 ir f tolydi i dein es.
209
f (1+) = f (2) = , f (1) = f (2) = 1, f (2+) = ir f tolydi i kair es. (2002) f (0) = f (0) = 0, f (0+) = . (2002) f (3) = , f (3) = 1 ir f (3+) = 0; 5. (2002) Apskaiiuokite f funkcijos ribas i kair es ir i dein es takuose 1, 0 ir 1. f (x) = 1/x, kai x = 0. f (x) = 1, kai |x| 1; x, kai |x| > 1.
6. (2002) Kuriuose takuose duotos funkcijos tolydios i kair es, o kuriuose i dein es? f (x) = kai x = 0; , kai x = 0;
1 , x2
g (x) =
2, kai |x| 1; |x|, kai |x| < 1.
7. Ar teisingi duoti teiginiai? Jei ne, duokite kontrpavyzdi . (x + 1)(2 + x + x2 ) = 2x + o(x), kai x 0.
210
6 SKYRIUS. RIBOS
1 + O (x) 2 + x + o(x) = 2 + x + o(x), kai x 0. x+1 = x + O (1), kai x . 1 + o(x) 1 + x + o(x) = 1 + o(x), kai x 0. 1 + x + o(x)
(2002) 1 + x + o(x) 1 + o(x) = 1 + x + o(x), kai x 0. (2002) (1 + x + x2 )5 = 1 + 5x + 5x2 + o(x2 ), kai x 0. (2002) x + x2 + O (x2 ) = x + o(x), kai x 0. (2004) 1 + O (x) = 1 + O (x), kai x 0. 1 + o(x)
2
(2004) 1 + x + x2 + o(x2 )
= 1 + 2x + 2x2 + o(x2 ), kai x 0.
(2004) 1 + x + o(x) 1 + x2 + o(x2 ) = 1 + x + x2 + o(x2 ), kai x 0. (2004) (2004) 1+x = O (1), kai x 0. O (1) x + o(x) 1 = + o(1/x3 ), kai x 0. 2 4 x + O (x ) x
(2004) 1 + O (x3 ) 1 + x + o(x) = 1 + x + O (x3 ), kai x 0. (2004) 1 x + x2 + O (x3 )

2
= 1 2x + 2x2 + O (x3 ), kai x 0.
(2004) Jei f (x) = x + x2 + o(x2 ), kai x 0, ir g (y ) = y + O (y 2), kai y 0, tai g f (x) = x + x2 + o(x2 ), kai x 0. (2004) Jei f (x) = x + O (x2 ), kai x 0, g (y ) = y + o(y ), kai y 0, tai g f (x) = x + o(x), kai x 0. (2004) Jei f (x) = x + O (x), kai x 0, g (y ) = 1 + O (y ), kai y 0, tai g f (x) = 1 + O (x), kai x 0. (2004) Jei g (y ) = y + O (y 2), kai y 0, tai g x + x3 = x + x3 + O (x4 ), kai x 0. (2004) Jei g (y ) = y + O (y 3), kai y 0, tai g x + x3 = x + O (x3 ), kai x 0.
6.5. UDAVINIAI
211
(2004) Jei g (y ) = y + O (y 2), kai y 0, tai g x + x3 = x + O (x2 ), kai x 0. (2004) Jei g (y ) = y + o(y ), kai y 0, tai g 1 + x = 1 + x + o(x), kai x 0. (2002) Jei f (x) x, o g (x) x2 , kai x , tai f (x) + g (x) x2 .
212
6 SKYRIUS. RIBOS
7 skyrius Skaiiu ties es pilnatis

7.1 Tikslieji aibiu r eiai
Tikslieji reiai. Tegu A yra bet koks R poaibis ir a A. Sakome, kad a yra didiausias A elementas, jei jis didesnis u bet kuri kit, t.y. jei Skaiius a vadinamas maiausiu A elementu, jei jis maesnis u bet kuri kit, t.y. x A x a. (7.2) x A x a. (7.1)
Didiausias (atitinkamai, maiausias) A aib es elementas ymimas max A (atitinkamai, min A). Pavyzdiui, jei A = [0; 1], tai 1 yra didiausias A elementas, o 0 maiausias. Taigi iuo atveju max A = 1, min A = 0. Aib eje gali ir nebu ti didiausio arba maiausio elemento. Tada max A arba min A simbolis yra neapibr etas. Pavyzdiui, jei A = N, tai min A = 1, o max A neapibr etas. Tegu v el A R, bet a dabar bet koks skaiius (nebu tinai priklausantis tai aibei). a vadinamas virutiniu A aib es r eiu, jei teisinga (7.1) formul e, ir apatiniu r eiu, jei teisinga (7.2) formul e. Aiku, didiausias aib es elementas (jei egzistuoja) yra virutinis jos r eis. Taiau aib e gali tur eti ir daugiau virutiniu r eiu . T pati galima pasakyti apie apatinius r eius. Pavyzdiui, kiekvienas nemaesnis u 1 skaiius yra virutinis (0; 1) intervalo r eis, o kiekvienas nedidesnis u 0 skaiius apatinis r eis. Maiausias i virutiniu A aib es r eiu vadinamas tiksliuoju virutiniu r eiu, arba supremumu, ir ymimas sup A. Didiausias apatinis r eis vadinamas tiksliuoju apatiniu r eiu, arba inmumu, ir ymimas inf A. Taigi sup(0; 1) = 1, inf(0; 1) = 0. 213
214 7.1
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES pratimas. Raskite min A, max A, inf A ir sup A.
I. A = [0; 3] \ N. II. A = {1, 4, 7} (0.5; 0.5). III. A = Z \ (10; 10). Sprendimas. I. min A = inf A = 0, sup A = 3, max A neapibr etas. II. min A neapibr etas, inf A = 0.5, max A = sup A = 7. III. inf A = , sup A = , min A ir max A neapibr eti. Tiksliu ju reiu egzistavimas. Baigtiniu skaiiu aib e vadinama apr eta i viraus (atitinkamai, i apaios ), jei ji turi baigtini virutini (atitinkamai, apatini ) r ei . Viena i svarbiausiu realiu ju skaiiu savybiu formuluojama taip: kiekviena netuia apr eta i viraus aib e turi tikslu ji virutini , o netuia apr eta i apaios aib e tikslu ji apatini r ei . Ji i rodyta 5 skyriuje. Jei A n era apr eta i viraus, tai joks baigtinis c n era jos virutinis r eis. Reikia, visu virutiniu r eiu aib e susideda i vieno elemento tako . Tuomet automatikai bus maiausias virutinis r eis, t.y. sup A = . Analogikai i rodoma, kad jei A neapr eta i apaios, tai inf A = . emiau i rodysiu, kad tuioji aib e taip pat turi supremum ir inmum. Reikia, bet kokia A R turi tikslu ji virutini ir tikslu ji apatini r ei . Suformuluotas teiginys iliks teisingas ir tuo atveju, kai A aib eje bus viena arba abi begalyb es. I rodysiu, pavyzdiui, kad jei A R, tai sup(A {}) = , inf(A {}) = inf A. Pirmas teiginys akivaizdus, nes yra vienintelis A {} aib es virutinis r eis. Jei koks nors a nevirija visu A {} elementu , tai jis nevirija ir visu A elementu . Atvirkiai, jei a x su visais x A, tai a nevirija visu A {} elementu (nes visada a ). Taigi A ir A {} aibiu apatiniai r eiai yra tie patys, o inf A yra didiausias i ju . Reikia, antrasis teiginys taip pat teisingas. Analogikai i rodoma, kad jei A R, tai sup(A {}) = sup A, inf(A {}) = . Be to, jei A, tai inf A = , o sup A = . Taigi bet kokia skaiiu aib e turi ir tikslu ji virutini , ir tikslu ji apatini r ei .
7.1. TIKSLIEJI AIBIU REIAI
7.1 pav. Skyl e ties eje
I rodytas teiginys vadinamas skaiiu ties es pilnumo savybe. Jis reikia, kad ties eje n era skyliu . Tikrai, jei ties eje bu skyl e, o A ir B aib es bu tu tu tokios, kaip pavaizduota 7.1 pav., tai B bu A aib es virutiniu r eiu aib e. tu Kadangi joje nebu maiausio elemento, sup A bu neapibr etas. tu tu iame skyriuje a surinkau visus teiginius, kuriu i rodymai remiasi skaiiu ties es pilnumu. Tuiosios aib es tikslieji reiai. Jei A = , tai formul e xAx a

B sup A. c.
215
teisinga su visais x ir a (nes implikacijos prielaida klaidinga). Reikia, bet es virutinis r eis. I ia iplaukia, kad koks a R yra aib sup = min R = . D el panaiu prieasiu bet koks a R yra ir apatinis aib es r eis. Tod el inf = max R = . Tuioji aib e yra vienintel e aib e, kurios inmumas yra didesnis u supremum. Tikrai, jei A = ir x A, tai inf A x
Pagrindin es tiksliu ju reiu savyb es. Bet koks teiginys apie supremum gali bu rodytas, pasir emus tokiomis jo savyb emis: ti i x A x sup A; x A x c sup A (7.3)
Pirma formul e reikia, kad sup A yra A aib es virutinis r eis, antroji kad jis maesnis u bet koki kit virutini r ei . Pasteb esiu, kad antroji formul e ekvivalenti tokiai: sup A > c x A x > c.
216
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES
i formul galima gauti grynai i loginiu taisykliu (A B reikia t pati , A ), bet a sau paprastai sakau tokius odius: jei sup A > c, tai c k ir B n era A aib es virutinis r eis (nes sup A yra maiausias virutinis r eis); tod el bent vienas A elementas bus didesnis u c. Analogikos inmumo savyb es formuluojama taip: x A x inf A; x A x c inf A Antroji savyb e ekvivalenti tokiai: inf A < c x A x < c. Nor edamas pailiustruoti, kaip ios savyb es naudojamos, i rodysiu toki teigini : sup A sup B ; AB inf A inf B. I rodymas. Jei x A, tai tuo labiau x B ir, reikia, x sup B (pasir emiau pirma supremumo savybe). Taigi x A x sup B ; tod el sup A sup B (pasir emiau antrja savybe). Jei x A, tai tuo labiau x B ir, reikia, x inf B (pasir emiau pirma inmumo savybe). Taigi x A x inf B ; tod el inf A inf B (pasir emiau antrja savybe). Intervalu charakterizacija. Jau esu suformulavs ir kelis kartus panaudojs svarbi intervalu savyb, uraom (6.2) formule. Dabar i rodysiu, kad vienintel es aib es su tokia savybe yra intervalai. Tarkime, A aib e yra tokia, kad teisinga (6.2) formul e. I rodysiu, kad A yra intervalas. Tuioji aib e yra intervalas (pavyzdiui, (0; 0) = ); tod el belieka inagrin eti atveji , kai A netuia. Paymiu a = inf A, b = sup A. I pradiu i rodysiu, kad (a; b) A. Tegu z (a; b), t.y. a < z < b. Kadangi inf A < z , atsiras toks x A, kad x < z . Kadangi z < sup A, atsiras toks y A, kad z < y . Tada x, y A ir x < z < y ; tod el i (6.2) gaunu z A. Jei x A, tai x inf A = a ir x sup A = b, t.y. x [a; b]. Taigi (a; b) A [a; b]. Dabar jau nesunku i sitikinti, kad 1) jei a, b A, tai A = (a; b); c. (7.4)
7.1. TIKSLIEJI AIBIU REIAI 2) jei a A, b A, tai A = [a; b); 3) jei a A, b A, tai A = (a; b]; 4) jei a, b A, tai A = [a; b]. Visais keturiais galimais atvejais gavau, kad A yra intervalas.
217
Tikslieji reiai ribiniai takai. I rodysiu, kad jei A = , tai tiek inf A, tiek sup A yra ribinis A takas. Paymiu a = sup A. Reikia i rodyti, kad bet kokioje aplinkoje U (a, ) yra taku i A. Jei a = , tai U (a, ) aplinkoje atsiras takas a < a. Tada sup A > a ; tod el atsiras A aib es elementas x > a . Tas x nevirys a, nes a yra virutinis A r eis. Taigi a < x a. Kadangi a , a U (a, ), o U (a, ) yra intervalas, tai x U (a, ). ie samprotavimai netinka, kai a = . Bet toks atvejis i manomas tik jei A = {} (nes A = ). Tada priklauso A aibei ir automatikai yra ribinis jos takas. Teiginys apie inmum i rodomas analogikai. Dabar i rodysiu, kad teisinga tokia ribinio tako charakterizacija seku kalba: a A (xn ) A xn a. I rodymas. () Jei a A, tai bet kurioje aplinkoje U (a, 1/n) atsiras koks nors xn A. Tada (xn ) A ir xn a. Tikrai, jei a = , tai xn < n ; jei a R, tai |xn a| < 1/n 0; jei a = , tai xn > n . Visais trim atvejais konvergavimas iplaukia i teoremos apie du policininkus. () Tarkime, (xn ) A ir xn a. Jei U yra bet kokia a aplinka, tai xn U su pakankamai dideliais n. Reikia, U A = .
Kombinuodamas abu i rodytus teiginius, gaunu toki savyb: jei A = , tai atsiras tokios sekos (xn ) A, (yn ) A, kad xn inf A ir yn sup A.
Skaiiu eimos tikslieji reiai. Jei (xi | i I ) yra kokia nors skaiiu eima, tai jos tiksliaisiais r eiais vadinami jos nariu aib es {xi | i I } tikslieji r eiai. Vietoje sup{xi | i I } ir inf {xi | i I } paprastai raome sup xi
iI
ir
inf xi .
iI
(7.3)(7.4) savybiu analogai eimoms formuluojami taip: i xi supi xi ; i xi c supi xi c; (7.5)
218
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES i xi inf i xi ; i xi c inf i xi (7.6)
c.
Be to, antra ir ketvirta formul es ekvivalenios tokioms: sup xi > c i xi > c;

i i
inf xi < c i xi < c. Ju naudojim pailiustruosiu i rodydamas toki teigini : i xi I rodymas. Kadangi yi xi inf xi
i
yi
inf i xi supi xi
inf i yi ; supi yi.
(7.7)
su visais i (pasir emiau pirma inmumo savybe), tai i yi ir, reikia, inf i yi Kadangi inf xi
i
inf i xi (pasir emiau antrja savybe su c = inf i xi ). xi yi sup yi

i
su visais i (pasir emiau pirma supremumo savybe), tai i xi ir, reikia, supi xi sup yi
i
supi yi (pasir emiau antrja savybe su c = supi yi).
Pastumtos aib es tikslieji reiai. I rodysiu, kad jei prie visu A aib es elementu prid esiu t pati baigtini skaiiu c, tai sup A + c bus naujos aib es supremumas, o inf A + c naujos aib es inmumas (r. 7.2 pav.) Jei A = {xi | i I }, i teigini galima urayti tokiomis formul emis: sup(c + xi ) = c + sup xi ;
i i
(7.8) (7.9)
inf (c + xi ) = c + inf xi .
i i
Kadangi bet kokia aib e gali bu ti indeksuota (tereikia paimti I = A ir xi = i), utenka i rodyti pastarsias formules.
219
c + sup A
y =c+x
c + inf A A
| |
inf A
sup A
7.2 pav. Kaip keiiasi tikslieji r eiai, atlikus x c + x transformacij Prad esiu nuo (7.8) lygyb es: i xi (pirma i (7.5) savybiu ); i c + xi (prie abieju pusiu prid ejau c), sup(c + xi )
i
sup xi
i
c + sup xi
i
c + sup xi
i
(antroji i (7.5) savybiu ). I stats i gaut formul c + xi vietoje xi ir c vietoje c, gaunu atvirki nelygyb: sup xi
i
c + sup(c + xi ),
i
t.y. c + sup xi
i
sup(c + xi ).
i
Dabar i rodysiu (7.9) lygyb. I rodymas panaus i ankstesni ; tod el taip smulkiai nebekomentuosiu. i xi i c + xi inf xi ;
i
c + inf xi ;
i
220
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES y = cx c sup A

| |
inf A c inf A
A sup A
7.3 pav. Kaip keiiasi tikslieji r eiai, atlikus x cx transformacij inf (c + xi )

i
c + inf xi .
i
I stats i gaut formul c + xi vietoje xi ir c vietoje c, gaunu atvirki nelygyb: inf xi c + inf (c + xi ),
i i
t.y.
c + inf xi
i
inf (c + xi ).
i
Daugyba i teigiamos konstantos. Jei visus aib es elementus padauginiau i teigiamos baigtin es konstantos, tai tikslieji r eiai taip pat pasidaugintu i tos konstantos (r. 7.3 pav.) Kai A aib e indeksuota, is teiginys uraomas tokiomis lygyb emis: jei 0 < c < , tai sup(cxi ) = c sup xi ;
i i
(7.10) (7.11)
inf (cxi ) = c inf xi .

i i
I rodysiu pirmj: i xi i cxi sup(cxi )

i
sup xi ;
i
c sup xi ;
i
c sup xi .
i
Atvirki nelygyb gaunu, pakeits xi i cxi ir c i c 1 : sup xi

i
c1 sup(cxi );
i
c sup xi
i
sup(cxi ).
i
Antroji lygyb ei rodoma analogikai.
221
y = x inf A inf A A
| |
sup A
sup A eiai, atlikus x x transformacij 7.4 pav. Kaip keiiasi tikslieji r Daugyba i 1. I rodysiu, kad jei visus A aib es elementus padauginiau i 1, tai sup A virstu naujos aib es inmumu, o inf A naujos aib es supremumu (r. 7.4 pav.) Jei A = {xi | i I }, i teigini galima urayti tokiomis formul emis: sup(xi ) = inf xi ;
i i
(7.12) (7.13)
inf (xi ) = sup xi .

i i
I pradiu i rodau dvi nelygybes: i xi i xi sup(xi )

i
inf xi ,
i
inf xi ,
i
inf xi
i
ir analogikai i xi i xi inf (xi )

i
sup xi ,
i
sup xi ,
i
sup xi .
i
Atvirkias nelygybes gaunu pakeits xi i xi : sup xi

i
inf (xi );
i
222
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES y = 1/x 1 inf A
1 sup A A
| |
inf A
sup A
7.5 pav. Kaip keiiasi tikslieji r eiai, atlikus x 1/x transformacij inf xi
i
sup(xi ),
i
t.y. sup xi
i
inf (xi );
i
inf xi
i
sup(xi ).
i
Atvirktiniu nariu tikslieji reiai. Supremumas keiiasi i inmum ir atlikus x 1/x transformacij. Reikia tik, kad aib e bu netuia, visi tu jos elementai bu neneigiami, o reikinys 1/0 bu suprantamas kaip tu tu (r. 7.5 pav.). Kai aib e indeksuota, atitinkami teiginiai skamba taip: jei I netuia ir visi xi neneigiami, tai 1 1 = , inf i xi i xi 1 1 inf = . i xi supi xi sup V el i pradiu i rodau dvi nelygybes: i xi inf xi ,
i
(7.14) (7.15)
1 i xi 1 sup i xi
1 , inf i xi 1 inf i xi
7.1. TIKSLIEJI AIBIU REIAI ir analogikai i xi 1 xi 1 inf i xi i sup xi ,

i
223
1 , supi xi 1 . supi xi
1 Pakeits xi i x i , gaunu atvirkias nelygybes:
sup xi
i
inf xi
i
1 1; inf i x i 1 1, supi x i
t.y. 1 1 inf ; i xi supi xi 1 1 sup . inf i xi i xi 1 pastaba. Teiginiai iliktu teisingi ir tuios eimos atveju, jei pakeisiau tuios aib es tiksliu ju r eiu apibr eim: laikyiau sup = min[0; ] = 0; inf = max[0; ] = . Transformuotu aibiu tikslieji reiai. Tegu M R ir f tokia funkcija i M i R, kad x1 < x2 f (x1 ) < f (x2 )
(toki funkcij kitame skyrelyje pavadinsiu did ejania). Isiaikinsiu, ar galima tvirtinti, kad su bet kokia A M sup f (A) = f (sup A) ir inf f (A) = f (inf A). (7.16)
Jei c R ir f (x) = c + x, tai f yra did ejanti R aib eje funkcija ir (7.16) lygyb es gali bu ti perraytos taip: sup(c + x) = c + sup x,
xA xA xA
inf (c + x) = c + inf x.
xA
224 f (A)
inf f (A) f (inf A)
inf A
7.6 pav. Jei inf A A, tai f (inf A) = inf f (A)

y = f (x) A
| |
I (7.8)(7.9) iplaukia, kad abi formul es teisingos. Analogikai i (7.10) (7.11) gaunu, kad (7.16) teisingos, kai f (x) = cx su x R; ia 0 < c < . Deja, nesunku sukonstruoti did ejani funkcij, su kuria (7.16) bu netu teisingos. Viena tokia funkcija pavaizduota 7.6 pav. Jei noriu, kad (7.16) formul es iliktu teisingos, turiu pakoreguoti tiksliu ju r eiu apibr eim. Tegu A M . Apibr ekime inf M A = max{a M | x A x supM A = min{a M | x A x a}, a}.
Kitaip tariant, inf M A yra didiausias apatinis A aib es r eis, priklausantis M aibei, o supM A maiausias virutinis A aib es r eis, priklausantis M aibei. Jei M = R, tai inf M A = inf A ir supM A = sup A. Jei M = R, tai inf M A ir supM A gali bu eti, o jei net ir apibr eti, gali nesutapti su inf A ti neapibr ir sup A. Tegu, pavyzdiui, M = (0; 1) [2; 3) (4; 5), A = (0; 1), B = (2; 3).
A aib es virutiniai r eiai upildo [1; ] interval, bet ne visi jie priklauso M aibei. iuo atveju {a M | x A x a} = M [1; ] = [2; 3) (4; 5).
itoje aib eje yra maiausias elementas 2; tod el supM A = 2 = 1 = sup A. B aib es virutiniai r eiai upildo [3; ] interval. io intervalo sankirta su M yra (4; 5) aib e, kurioje n era maiausio elemento. Tod el supM B neapibr etas.
225
Jei f yra did ejanti M aib eje funkcija, tai ji injektyvi ir, reikia yra bijekcija tarp M ir f (M ) = N aibiu . I rodysiu, kad supN f (A) = f (supM A), inf N f (A) = f (inf M A) su bet kokia A M . Paraytas lygybes reikia suprasti taip: jei apibr eta deinioji pus e, tai apibr eta ir kairioji ir abi jos sutampa. Pavyzdiui, jei supM A apibr etas, tai apibr etas ir supN f (A) ir teisinga pirmoji lygyb e. (Jei supM A apibr etas, tai jis automatikai yra M aib es elementas; tod el apibr etas ir f (supM A).) I rodymas. Paymiu b = supM A. Tada b M, x A x b; b M, x A f (x) f (b); f (b) N, y f (A) y f (b). Taigi f (b) yra f (A) aib es virutinis r eis, priklausantis N aibei. Jei c N irgi yra f (A) aib es virutinis r eis, tai c N, y f (A) y c; c N, x A f (x) c; 1 f (c) M, x A x f 1 (c). Taigi f 1 (c) yra A aib es virutinis r eis, priklausantis M aibei. Kadangi b yra maiausias toks r eis, tai b f 1 (c); f (b) c.
Gavau, kad f (b) yra maesnis u bet koki kit virutini f (A) aib es r ei , priklausanti N aibei. Reikia, f (b) = supN f (A). Lygyb e su inmumu i rodoma analogikai. Dabar paaik ejo, kod el 7.6 pav. pavaizduotai funkcijai f (inf A) = inf f (A). I pieinio matyti, kad inf A = inf M A. Taiau inf f (A) N ir tod el nesutampa su inf N f (A). Pastarasis skaiius lygus f (inf A). Jei f yra ma ejanti funkcija, t.y. x1 < x2 f (x1 ) > f (x2 ),
226
tai panaiai i rodomos tokios lygyb es: supN f (A) = f (inf M A), inf N f (A) = f (supM A). Tegu, pavyzdiui, f (x) = x su x R. Tada M = N = R; tod el inf M = inf N = inf ir supM = supN = sup. Paraytas lygybes tada galima urayti sup(x) = inf x;
xA xA xA
inf (x) = sup x

xA
pavidalu, kuris sutampa su (7.13)(7.12). Kitas pavyzdys: f (x) = x1 su x 0 (laikau 01 = , 1 = 0). iuo atveju M = N = [0; ]. Jei A M netuia, tai kiekvienas jos virutinis r eis priklauso M aibei; tod el A = supM A = sup A. Tuios aib es virutiniai r eiai upildo vis R ties; jos sankirta su M aibe yra [0; ] intervalas ir 0 yra maiausias to intervalo takas. Taigi supM = 0. Apatiniai A aib es r eiai upildo [; inf A] interval. Kadangi inf A 0 visais atvejais (kai A = , inf A = ), tai to intervalo sankirta su M yra [0; inf A] aib e ir inf A yra didiausias tos aib es elementas. Taigi inf M A = inf A su visomis A M . Po ios analiz es galiu padaryti toki ivad: jei = A [0; ], tai sup x1 = inf x
xA xA xA 1 1
, .
inf x1 = sup x
xA
Gavau (7.14)(7.15) lygybes. Jei noriu, kad paraytos lygyb es iliktu teisingos ir A = atveju, reikia tuios aib es supremum laikyti lygiu 0.
227
Sumos tikslieji reiai. Tarkime, turiu dvi eimas, (xi ) ir (yi), ir inau abieju eimu tiksliuosius r eius. K galiu pasakyti apie sumos (xi + yi ) tiksliuosius r eius? Be papildomos informacijos tiksliai pasakyti, kam lygu s supi (xi + yi) arba inf i (xi + yi ), nei manoma. Tegu, pavyzdiui, indeksu aib e I = {1, 2, 3} ir (xi ) = (0, 1, 2), (xi ) = (0, 2, 2), Tada min xi = min xi = 0,
i i
(yi ) = (0, 2, 1), (yi ) = (0, 2, 2).
max xi = max xi = 2,
i i
min yi = min yi = 0,
i i
max yi = max yi = 2,
i i
bet max(xi + yi ) = max(0, 3, 3) = 3,

i
max(xi + yi ) = max(0, 4, 4) = 4.
i
Taiau sumos tiksliuosius r eius galima i vertinti. I rodysiu, kad jei atitinkamos sumos apibr etos, tai teisingos nelygyb es inf xi + inf yi
i i
inf (xi + yi )
i
inf xi + sup yi ;
i i
sup xi + inf yi
i i
sup(xi + yi )
i
sup xi + sup yi.

i i
I rodymas. Kadangi xi + inf yi

i
xi + yi
xi + sup yi
i
su visais i, tai i (7.7) ir (7.9) gaunu inf (xi + yi )

i
inf xi + inf yi = inf xi + inf yi.

i i i i
ir inf (xi + yi )
i
inf xi + sup yi = inf xi + sup yi .

i i i i
Kitos dvi nelygyb es i rodomos analogikai.
228
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES 0 ir visos sandaugos apibr etos, inf xi sup yi ;
i i
Sandaugos tikslieji reiai. Jei xi , yi tai inf xi inf yi

i i
inf (xi yi)

i
sup xi inf yi
i i
sup(xi yi )
i
sup xi sup yi.

i i
I rodymas panaus i ankstesnio teiginio i rodym. Pavyzdiui, i nelygybiu xi inf yi

i
xi yi
xi sup yi
i
ir (7.7) bei (7.10) gaunu sup(xi yi)

i
sup xi inf yi = sup xi inf yi

i i i i
ir sup(xi yi )
i
sup xi sup yi = sup xi sup yi.

i i i i
Kitos dvi nelygyb es i rodomos analogikai.
7.2
Dalin es ribos
Visame skyrelyje M R ir f : M R. Monotonikos funkcijos. Tegu A M . Funkcija f vadinama nema ejania A aib eje, jei x1 , x2 A, x1 x2 f (x1 ) f (x2 ).
Funkcija vadinama nedid ejania A aib eje, jei x1 , x2 A, x1 x2 f (x1 ) f (x2 ).
Monotonika tai arba nema ejanti, arba nedid ejanti funkcija. Aib eje, kurioje funkcija yra nema ejanti, funkcijos grakas, einant i kair es i dein, kyla i viru (arba bent jau nesileidia), o aib eje, kurioje ji yra nedid ejanti leidiasi emyn ar bent jau nekyla (r. 7.7 pav.). Jei x1 , x2 A, x1 < x2 f (x1 ) < f (x2 ),
RIBOS 7.2. DALINES

3
229
0 0 1 2 3 4 5
7.7 pav. Funkcija, nema ejanti (0; 3) intervale ir nedid ejanti (2, 4) intervale f funkcija vadinama did ejania A aib eje, o jei ji yra ma ejanti toje aib eje. Pavyzdiui, 7.7 pav. parodyta funkcija did eja (0; 2) intervale ir ma eja (3; 4) intervale. Jei f yra nema ejanti A aib eje, tai f yra nedid ejanti toje aib eje. Tikrai, jei x1 , x1 A ir x1 x2 , tai f (x1 ) ir tod el Analogikai i rodoma, kad jei f yra nedid ejanti A aib eje, tai f nema ejanti. 1 pastaba. Kartais vartojama kita terminologija: nema ejanti = did ejanti; nedid ejanti = ma ejanti; ma ejanti = grietai ma ejanti; did ejanti = grietai did ejanti. 2 pastaba. Jei funkcija yra nema ejanti A aib eje, tai ji bus nema ejanti ir bet kokioje B A. Taiau funkcija gali nema eti dviejose aib ese A1 ir A2 , bet nebu ejanti tu aibiu junginyje A1 A2 . Pavyzdiui, jei f yra ti nema funkcija, pavaizduota 7.7 pav., tai ji nema eja (0; 3) ir (4; 5) intervaluose, bet n era nema ejanti junginyje A = (0; 3) (4; 5). Tikrai, bet 2, 4.5 A, 2 < 4.5, f (2) > f (4.5). Aiku, analogikas pastabas galima padaryti ir apie nedid ejanias funkcijas. f (x1 ) f (x2 ). f (x2 ) x1 , x2 A, x1 < x2 f (x1 ) > f (x2 ),
230

A
|
x0
7.8 pav.
Monotonikos funkcijos ribos. Tegu v el A M . 7.1 teorema. Tarkime, a = inf A ir b = sup A ir a, b A. Jei f yra nema ejanti funkcija, tai f (x) inf f (A), f (x) sup f (A),
A x b A x a
o jei f nedid ejanti, tai f (x) sup f (A), f (x) inf f (A).
x b A x a
I rodymas. I rodysiu pirm sryi (r. 7.8 pav.). Paymiu c = inf f (A). Fiksuoju . Jei c < , tai U (c, ) aplinkoje atsiras c > c. Kadangi c yra didiausias apatinis f (A) r eis, tai c n era tos aib es apatinis r eis. Tod el atsiras toks x0 A, kad f (x0 ) < c . I a = inf A iplaukia a x0 . Bet a A; tod el a = x0 , t.y. a < x0 . Taigi [; x0 ) yra a tako aplinka. Jos viduje yra tam tikra bazin e to tako aplinka U (a, ). Tegu x A U (a, ). Tada x < x0 ; tod el f (x) f (x0 ) < c . Kita vertus, f (x) c, nes c = inf f (A). Kadangi tiek c, tiek c priklauso U (c, ) aplinkai, o ta aplinka yra intervalas, tai f (x) U (c, ). Taigi f (x) U (c, ) su visais x A U (a, ). Tai i rodo pirmji sryi c < atveju. Jei c = , tai f (x) = su visais x A, o tada ir funkcijos riba yra .
RIBOS 7.2. DALINES
231
Antrasis sryis i rodomas panaiai; tod el smulkmenu neberaysiu. Paymiu d = sup f (A). Jei d = , tai f (x) = su visais x A ir teiginys trivialus. Tegu d > . Fiksuoju ir U (d, ) aplinkoje randu d < d. Randu toki x0 A, kad f (x0 ) > d . Tada x0 < b ir d < f (x0 ) f (x) d
su visais x A (x0 ; b). Kitaip tariant, f (x) U (d, ) su visais x A, esaniais pakankamai arti b. Tegu dabar f yra nedid ejanti A aib eje funkcija. Tada f yra nema ejanti ir pagal i rodyt dali f (x) inf (f (x)) = sup f (x),
A xa xA xA
f (x) sup(f (x)) = inf f (x).

A xb xA xA
I ia iplaukia paskutinieji du teoremos teiginiai. 1 pastaba. Jei a arba b takas priklausytu A aibei, tai atitinkamas teoremos teiginys gal etu bu ti neteisingas. Pavyzdiui, jei f yra 7.8 pav. pavaizduota funkcija ir a A, tai f (x) neart eja i c, kai A x a, nes f (a) = c. lim q n riba. Seka (xn ) vadinama nema ejania ar nedid ejania, jei funkcija n xn nema eja ar nedid eja visoje apibr eimo srityje N. Matematin es indukcijos metodu nesunku i rodyti, kad (xn ) nema ejanti, jei n xn+1 ir nedid ejanti, jei I 7.1 teoremos iplaukia, kad bet kuri monotonika seka turi rib. Pasir ems iuo faktu, i rodysiu, kad jei |q | < 1, tai q n 0. Tegu i pradiu 0 q < 1. Tada q n+1 = qq n q n ; tod el (q n ) seka nedid ejanti ir turi rib c. Suskaiiavs ribas nelygyb eje 0 gaunu 0 c 1. q n < 1, n xn+1 xn . xn ,
232
iplaukia, kad q n+1 c. Tada suskaiiavs ribas lygyb eje q n+1 = qq n , gaunu c = qc, c(1 q ) = 0 ir c = 0, nes q < 1. Jei 1 < q < 0, tai |q | < 1; tod el |q n | = |q |n 0 ir q n 0 pagal (6.8) taisykl. D el tvarkos inagrin esiu ir kitus galimus atvejus: n 1) aiku, kad 1 = 1 1; 2) jei q > 1, tai 0 < 1/q < 1; tod el 1/q n 0 ir, reikia, q n ; 3) jei q 1, seka (q n ) ribos neturi, nes q n 1, kai n lyginis, ir q n kai n nelyginis.
Kadangi n + 1 , i sud etin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es

n
1,
Dalin es ribos. Skaiius b vadinamas f funkcijos daline riba, kai x a, jei (xn ) M xn a, f (xn ) b . Jei a M ir f (x) b, tai b yra vienintel e funkcijos dalin e riba. Tikrai, x a jei xn a, tai i sud etin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es iplaukia, kad f (xn ) b. Toliau iame skyrelyje i rodysiu ir atvirki teigini : jei b yra vienintel e f funkcijos dalin e riba, tai ji yra tos funkcijos riba. Jei pati funkcija yra seka, tarkime, (xn ), dalin es ribos apibr eimas perfrazuojamas taip: (nk ) nk , xnk b .
k k
sekos dalin es ribos tai i vairiu jos posekiu ribos.
Pavyzdiui, 1 ir 1 yra sekos (1)n dalin es ribos, nes (1)2k+1 = 1 1 ir 2k (1) = 1 1. Jei nk , tai sek (xnk | k 1) vadinsiu (xn ) sekos posekiu. Taigi
k
1 pastaba. Danai posekiais vadinamos tik tokios sekos (xnk ), kuriu indeksu seka did ejanti: k nk+1 > nk . Matematin es indukcijos metodu nesunku i rodyti, kad tada nk k su visais k ir tod el nk . Taigi tokia seka yra posekis ir pagal mano apibr eim.
k
Kadangi mano posekiu yra daugiau ir jie turi visas tradiciniu posekiu savybes, a laikysiuos savojo apibr eimo.
RIBOS 7.2. DALINES
233
Virutin e ir apatin e riba. Tarkime, a M . Kitame paragrafe i rodysiu, kad tarp funkcijos daliniu ribu , kai x a, yra ir maiausia, ir didiausia dalin e riba. Jos vadinamos, atitinkamai, apatine ir virutine funkcijos riba ir ymimos lim f (x) ir lim f (x). Man patogiau prad eti nuo alternatyvaus iu ribu apibr eimo. Su > 0 paymiu f ( ) = f ( ) = Jei 1 ir tod el , tai M U (a, 1 ) M U (a, 2 ) f (1 ) f (2 ), o f (1 ) f (2 ). sup
xM U (a,) xM U (a,) x a x a
f (x), f (x).
inf
Taigi f funkcija yra nema ejanti, o f nedid ejanti. I 7.1 teoremos iplaukia, kad abi funkcijos turi ribas, kai 0. Tod el korektikas toks paym ejimas:
x a
lim f (x) = lim f ( ) = lim

0
0 xM U (a,)
sup inf
f (x), f (x).
x a
lim f (x) = lim f ( ) = lim

0
0 xM U (a,)
Aiku, kad visada lim f (x)

x a x a
lim f (x).
Sekos virutin es ir apatin es ribos apibr eimas uraomas dar ir taip: lim xn = lim sup xm
n m n
ir
lim xn = lim inf xm .

n m n
7.9 pav. pabandiau virutin es ir apatin es ribos apibr eim pailiustruoti grakai. Raudona vingiuota linija yra f funkcijos grakas. Kad f, f ir f funkcijas gal eiau pavaizduoti toje paioje koordinaiu sistemoje, pa emiau a = 0. Reiktu i sivaizduoti, kad raudona linija neusibaigia parodytame take, o ir toliau be galo vingiuoja auktynemyn, kai x 0. Take 0 funkcija f neapibr eta. f ir f funkciju grakai pavaizduoti alia spalva. Ten, kur jie sutampa su f funkcijos graku, palikta raudona spalva. I pieinio matyti, kad f
234
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES y = f ( ) lim f (x) lim f (x)

|
y = f (x)
|
y = f ( ) 0 7.9 pav. Apatin e ir virutin e riba funkcijos grakas (virutin e alia linija) leidiasi emyn, kai ma eja. Taigi f yra nema ejanti funkcija. Jei raudona linija art edama prie y aies ir toliau pakiltu pakankamai auktai, alia linija art etu prie virutinio y ayje paym eto tako. Jo ordinat e ir yra virutin e f funkcijos riba. f funkcijos grakas (apatin e alia linija) kyla i viru , kai ma eja. Taigi f yra nedid ejanti funkcija. Jei raudona linija art edama prie y aies ir toliau nusileistu pakankamai emai, apatin e alia linija art etu prie apatinio y ayje paym eto tako. Jo ordinat e ir yra apatin e f funkcijos riba. lim f (x) ir lim f (x) yra dalin es ribos. Dabar i rodysiu, kad virutin e ir apatin e ribos tikrai yra dalin es funkcijos ribos. I rodymas remiasi tokiu pagalbiniu teiginiu. Lema. Jei cn c, n 0 ir xn U (cn , n ) su visais n, tai xn c. I rodymas. 1 atvejis: c baigtinis. Tada i cn c (; ) x,
iplaukia, kad cn (; ), t.y. kad cn baigtiniai su pakankamai dideliais n. Tod el |xn cn | < n 0, t.y. xn cn 0 ir xn = cn + (xn cn ) c + 0 = c.
2 atvejis: c = . Tada cn > su pakankamai dideliais n. Tegu an yra U (cn , n ) aplinkos kairysis kratas, t.y. an = cn n , jei cn baigtinis; 1/n , jei cn = .
RIBOS 7.2. DALINES
235
t.y. xn . 3 atvejis: c = . iuo atveju cn < su pakankamai dideliais n. Tegu bn yra U (cn , n ) aplinkos deinysis kratas, t.y. bn = cn + n , jei cn baigtinis; 1/n , jei cn = .
Kadangi tiek cn n , tiek 1/n art eja i , seka an taip pat art eja i . Bet tada xn > an ,
t.y. xn .
Kadangi tiek cn n , tiek 1/n art eja i , seka bn taip pat art eja i . Bet tada xn < bn ,
e 7.2 teorema. limxa f (x) yra maiausia, o limxa f (x) didiausia dalin f funkcijos riba. I rodymas. I rodysiu tik teigini apie virutin rib. Antrasis teiginys i rodomas analogikai. Paimu bet kokias sekas n 0 ir n 0 ir paymiu cn = sup f M U (a, n ) = sup f (x).
xM U (a,n )
Kadangi supremumas yra ribinis aib es takas, U (cn , n ) aplinkoje atsiras tam tikras yn f M U (a, n ) . Kitaip tariant, atsiras toks xn M U (a, n ), kad f (xn ) U (cn , n ). I xn U (a, n ) ir lemos iplaukia xn a. I virutin es ribos apibr eimo gauname, kad cn c = limxa f (x). Tod el i f (xn ) U (cn , n ) ir lemos iplaukia f (xn ) c. Reikia, c yra funkcijos dalin e riba. Jei c yra kita dalin e riba, tai egzistuoja tokia seka (xn ) M , kad xn a ir f (xn ) c . Fiksuoju . Kai n pakankamai didelis, xn U (a, ); tod el f (xn ) sup f (x). Suskaiiavs ribas, kai n , gaunu c
xM U (a,)
sup
f (x).
Gauta nelygyb e teisinga su visais . Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu c. Taigi c yra didiausia dalin e riba.
xM U (a,)
I i rodytos teoremos iplaukia, kad kiekviena funkcija (arba seka) turi bent vien dalin rib.
236
Ribos apibreimas seku kalba. Jei a M ir f (x) b, tai b yra x a vienintel e dalin e riba; tod el lim f (x) = lim f (x) = b.
x a x a
Dabar i rodysiu atvirki teigini : jei apatin e ir virutin e funkcijos ribos sutampa ir lygios b, tai b yra funkcijos riba, kai x a. I rodymas. Fiksuoju . Jei, kaip ir aukiau, f ( ) = sup f M U (a, ) , f ( ) = inf f M U (a, ) ,
tai i apatin es ir virutin es ribos apibr eimo gaunu, kad f ( ) b ir f ( ) b.

0 0
Tod el atsiras toks , kad f ( ), f ( ) U (b, ). Kai x M U (a, ), f ( ) f (x) f ( ). Kadangi U (b, ) yra intervalas ir f ( ), f ( ) U (b, ), i ia iplaukia, kad f (x) U (b, ). Taigi f (x) b. I i rodyto teiginio iplaukia ir vadinamasis funkcijos ribos apibr eimas seku kalba : f (x) b (xn ) M xn a f (xn ) b .
x a x a
Tikrai, jei f (x) b ir xn a, tai f (xn ) b pagal sud etin es funkcijos x a ribos skaiiavimo taisykl. Atvirkiai, jei i xn a iplaukia f (xn ) b, tai vienintel e dalin e f funkcijos riba yra b. Tada limxa f (x) = limxa f (x) = b ir, reikia, f (x) b.
x a
Koi kriterijus. iame paragrafe f bus baigtines reikmes i gyjanti funkcija, t.y. f : M R. 7.3 teorema. Jei a M , tai tokie du teiginiai ekvivalentu s: 1) f (x) konverguoja (turi baigtin rib), kai x a; 2) f (x) ir f (x ) yra kiek norima artimi, kai x ir x pakankamai arti a; tiksliau, x, x M U (a, ) |f (x) f (x )| < . (7.17)
RIBOS 7.2. DALINES
237
, kad |f (x) b| < /2, kai x U (a, ). Tada su visais x, x U (a, ) f (x) f (x ) = f (x) b + b f (x )
I rodymas. (1 2) Tarkime, f (x) b R. Fiksuoju ir randu toki

x a
f (x) b + b f (x ) < .
(2 1) Fiksuoju ir pasir ems (7.17) randu toki 0 , kad f (x) f (x )
su visais x, x M U (a, 0 ). Kiekvienam ksuotam x M U (a, 0 ) teisinga formul e x M U (a, 0 ) f (x) tod el i (7.3) sup
xM U (a,0 )
f (x ) + ;
f (x)
f (x ) + .
Taigi x M U (a, 0 )f (x ) tod el i (7.4)

xM U (a,0 )
sup
xM U (a,0 )
f (x) ;
inf
f (x)
sup
xM U (a,0 )
f (x) .
Jei sumainiau, tai inmumas gautoje nelygyb eje gal etu tik padid eti, o supremumas tik suma eti; tod el nelygyb e iliktu teisinga. Taigi su visais 0 sup f (x) inf f (x) + .
xM U (a,) xM U (a,)
Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu

x a
lim f (x)
lim f (x) + .
x a
Gauta nelygyb e teisinga su visais ; tod el

x a
lim f (x)
lim f (x).
x a
Kita vertus, apatin e riba yra maiausia dalin e riba ir tod el nevirija virutin es. Taigi abi ios ribos sutampa ir, reikia, egzistuoja riba limxa f (x) = b. I rodysiu, kad b baigtin e. Fiksuoju bet koki x0 M U (a, ). I (7.17) iplaukia, kad f (x0 ) < f (x) < f (x0 ) + ,
238
kai x pakankamai arti a. Suskaiiavs ioje nelygybiu grandin eje ribas, kai x a, gaunu f (x0 ) b f (x0 ) + . Taigi b R. Tuo atveju, kai f funkcija yra seka n xn , teoremos teiginys vadinamas Koi1 konvergavimo kriterijumi. Jis skamba taip: seka (xn ) konverguoja tada ir tik tada, kai n0 m, n n0 |xm xn | < .
Virutin es ir apatin es ribos savyb es. I pirmame skyrelyje i rodytu tiksliu ju r eiu savybiu iplaukia kru va virutiniu ir apatiniu ribu savybiu . 1. Jei f (x) g (x) su visais x (ar bent jau su visais x i tam tikros a aplinkos), tai lim f (x)
x a x a
lim g (x);
x a x a
lim f (x)
lim g (x).
Tikrai, su visais
xM U (a,)
inf
f (x)
xM U (a,)
inf
g (x).
Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu pirm1 lygyb. Antroji i rodoma analogikai. 2. Jei c R, tai lim c + f (x) = c + lim f (x);
x a x a x a
lim c + f (x) = c + lim f (x).

x a
Tikrai, lim c + f (x) = lim

x a 0 xM U (a,)
inf
c + f (x) = lim c +
0
xM U (a,)
inf
f (x)
x a
= c + lim
0 xM U (a,)
inf
f (x) = c + lim f (x).
Antra lygyb ei rodoma analogikai.

1
Augustin Louis Cauchy (17891857)
RIBOS 7.2. DALINES 3. Jei 0 < c < , tai lim cf (x) = c lim f (x);
x a x a x a
239
lim cf (x) = c lim f (x).

x a
i kart i rodysiu antrj lygyb:

x a
lim cf (x) = lim
0 xM U (a,)
sup
cf (x) = lim c
0
sup
xM U (a,)
f (x)
x a
= c lim
0 xM U (a,)
sup
f (x) = c lim f (x).
4. Ikeliant prie ribos enkl minus, virutin e riba keiiasi i apatin, o apatin ei virutin:
x a x a
lim f (x) = lim f (x),

x a x a
lim f (x) = lim f (x).
Pirmoji lygyb ei rodoma taip: lim f (x) = lim

0 xM U (a,)
inf
x a
f (x) = lim
0
sup
xM U (a,)
f (x) f (x) = lim f (x).

x a
= lim
0 xM U (a,)
sup
Antroji nelygyb e gaunama i pirmosios, pakeitus f (x) i f (x). 5. Jei f (x) 0 su visais x ir 1/0 reikinys laikomas lygus , tai 1 1 = ; limxa f (x) xa f (x) 1 1 . lim = xa f (x) limxa f (x) lim Pirmoji lygyb ei rodoma taip: 1 1 1 = lim inf = lim 0 xM U (a,) f (x) 0 supxM U (a,) f (x) xa f (x) 1 1 = . = lim0 supxM U (a,) f (x) limxa f (x) lim Antroji nelygyb e gaunama i pirmosios, pakeitus f (x) i 1/f (x).
240
6. Jei visos sumos apibr etos, tai lim f (x) + lim g (x)
x a x a
lim f (x) + g (x)

x a x a
lim f (x) + lim g (x);

x a x a x a x a
lim f (x) + lim g (x)

x a
x a
lim f (x) + g (x)
lim f (x) + lim g (x).
Tikrai, su visais
xM U (a,)
inf
f (x) +
xM U (a,)
inf
g (x)
xM U (a,)
inf
f (x) + g (x) f (x) + sup

xM U (a,)
xM U (a,)
inf
g (x).
Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu pirm1sias dvi nelygybes. Antroji pora i rodoma analogikai. 7. Pasir ems k tik i rodytomis nelygyb emis, galiu iek tiek apibendrinti 1 savyb: jei g (x) c R, tai
x a
lim f (x) + g (x) = c + lim f (x);

x a x a
lim f (x) + g (x) = c + lim f (x).

x a
x a
I rodysiu pirm teigini : kadangi lim g (x) = lim g (x) = c,

x a x a
tai lim f (x) + g (x) ir

x a
lim f (x) + lim g (x) = c + lim f (x)

x a x a x a
lim f (x) + g (x)

x a
lim f (x) + lim g (x) = c + lim f (x).

x a x a x a
Antras teiginys i rodomas analogikai. 8. Jei f ir g i gyja tik teigiamas reikmes ir visos sandaugos apibr etos, tai lim f (x) lim g (x)
x a x a
lim f (x)g (x)

x a x a
lim f (x) lim g (x);

x a x a x a x a
lim f (x) lim g (x)

x a
x a
lim f (x)g (x)
lim f (x) lim g (x).
Tikrai, su visais
xM U (a,)
inf
f (x)
xM U (a,)
inf
g (x)
xM U (a,)
inf
f (x)g (x)
7.3. FUNKCIJOS, TOLYDIOS INTERVALE inf f (x) sup

xM U (a,)
241 g (x).
xM U (a,)
Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu pirmsias dvi nelygybes. Antroji pora i rodoma analogikai. 9. Galima apibendrinti ir 3 savyb: jei f (x) 0 su visais x, o g (x) x a c > 0, tai lim f (x)g (x) = c lim f (x);
x a x a x a
lim f (x)g (x) = c lim f (x).

x a
I rodysiu antr teigini : kadangi lim g (x) = lim g (x) = c,

x a x a
tai ir
x a
lim f (x)g (x)
x a
lim f (x) lim g (x) = c lim f (x)

x a x a
x a
lim f (x)g (x)
x a
lim f (x) lim g (x) = c lim f (x).

x a x a
7.3
Funkcijos, tolydios intervale
V el visame skyrelyje M R ir f : M R. Tolydiosios funkcijos. Tegu A M . Sakome, kad f tolydi A aib eje, jei ji tolydi kiekviename tos aib es take. Funkcija, tolydi visoje apibr eimo srityje M , vadinama tolydija funkcija. 6 skyriuje i rodiau, kad atlikdamas veiksmus su tolydiosiomis funkcijomis v el gaunu tolydisias funkcijas. Kadangi bazin es funkcijos x b ir x x yra tolydios, dauguma nesudurtiniu funkciju bus tolydiosios. Pavyzdiui, x2 + 1 f (x) = 3 x x+2
yra tolydioji funkcija. Jei tolydiosios funkcijos apibr eimo sritis yra intervalas, jos grakas yra nenutru kstanti (tolydi) linija. Jei apibr eimo sritis yra intervalu junginys, grakas tolydus kiekviename intervale (r. 7.10 pav.).
242
7.10 pav. Tolydi funkcija 1 pastaba. Tolydumas A aib eje reikia, kad
x a
a A f (x) f (a).
Aiku, kad jei f tolydi A aib eje, tai ji tolydi ir bet kokiame tos aib es poaibyje B ; jei f tolydi ir A1 , ir A2 aib eje, tai ji tolydi ir tu aibiu junginyje A1 A2 . Taiau ios svokos nereikia painioti su kita panaia svoka funkcijos siaurinio A aib eje tolydumu. Jei f yra tolydi A aib eje, tai jos siaurinys toje aib eje yra tolydioji funkcija. Taiau atvirkias teiginys n era teisingas. Pavyzdiui, jei f (x) = 1, kai x < 0; 2, kai x 0;
tai f siaurinys [0; ) intervale yra pastovioji funkcija 2 ir, reikia, tolydioji funkcija. Taiau f n era tolydi tame intervale, nes netolydi to intervalo take 0. iame pavyzdyje tiek f siaurinys A1 = (; 0) aib eje, tiek A2 = [0; ) aib eje yra tolydiosios funkcijos, bet siaurinys A1 A2 junginyje (t.y. pati funkcija f ) n era tolydioji funkcija. Aprayto efekto prieastis ta, kad, kaip ir riba, tolydumas take priklauso nuo funkcijos reikmiu tam tikroje to tako aplinkoje. Tod el tolydumas A aib eje priklauso nuo funkcijos reikmiu tam tikroje tos aib es aplinkoje, t.y. tam tikroje atviroje aib eje O A. 2 pastaba. Situacija keiiasi, jei pati A yra atvira. Nesunku i sitikinti, kad f tolydi atviroje aib eje O tada ir tik tada, kai jos siaurinys toje aib eje yra tolydioji funkcija. Taigi jei O1 ir O2 yra dvi atviros aib es, ir f siaurinys tiek O1 , tiek O2 aib eje yra tolydioji funkcija, tai f siaurinys O1 O2 junginyje irgi yra tolydioji funkcija.
7.3. FUNKCIJOS, TOLYDIOS INTERVALE
243
x 7.11 pav. Egzistuoja maiausia funkcijos reikm e Didiausia ir maiausia funkcijos reikm e. 7.4 teorema. Jei f tolydi udarame intervale [a; b], tai tarp jos reikmiu tame intervale yra ir didiausia, ir maiausia reikm e. I rodymas. Paymiu c = inf x[a;b] f (x). I rodysiu, kad c yra funkcijos reikm e (r. 7.11 pav.). Kadangi aib es inmumas yra ribinis takas, atsiras tokia seka (xn ) [a; b], kad f (xn ) c. Tegu x yra kokia nors tos sekos dalin e riba ir (xnk ) tos sekos posekis, art ejantis i x . Kadangi a xnk b su visais k , galiu ioje nelygyb eje skaiiuoti ribas, kai k . Suskaiiavs gaunu a x b. Taigi x priklauso f funkcijos apibr eimo sriiai. I f (xn ) c iplaukia f (xnk ) c. Kita vertus, f tolydi x take; tod el f (xnk ) f (x ). Reikia, f (x ) = c, t.y. c yra maiausia funkcijos k reikm e. Didiausios reikm es egzistavimas i rodomas analogikai.
k
1 pastaba. Teoremos teiginys gali bu ti neteisingas, jei f funkcija netolydi arba M intervalas neudaras. Atitinkami kontrpavyzdiai parodyti 7.12 pav.
Teorema apie tarpin reikm. 7.5 teorema. Tegu f yra tolydi intervale A M . Jei a, b A ir f (a) < v < f (b), tai v = f (u) su tam tikru u, esaniu tarp a ir b. (r. 7.13 pav.)
244
7.12 pav. Du pavyzdiai, kai n era maiausios funkcijos reikm es

| | |
d v c
a u b 7.13 pav. Bet koks skaiius tarp dvieju funkcijos reikmiu taip pat yra funkcijos reikm e
245
I rodymas. Tegu a < b (kitas atvejis nagrin ejamas panaiai). Kadangi A yra intervalas, [a; b] A. Paymiu B = {x [a; b] | f (x) u = sup B. Kadangi takas a priklauso B aibei. Tod el a u. Kita vertus, x b su visais x A; tod el ir u b. Taigi u [a; b]. Aib es supremumas yra ribinis aib es takas; tod el atsiras tokia seka (xn ) B , kad xn u. I xn B iplaukia f (xn ) v. a [a; b], f (a) < v, v },
Nelygyb e teisinga su visais n; tod el galima skaiiuoti ribas, kai n . Kadangi f tolydi u take, f (xn ) f (u). Taigi f (u) v . Kadangi f (b) > v , tai u = b. Taigi u v su pakankami dideliais n. Suskaiiavs ribas ioje nelygyb eje, gaunu f (u) v . Taigi f (u) = v . I teoremos ir to fakto, kad (6.2) formul e charakterizuoja intervalus, iplaukia, kad jei A yra intervalas, tai f (A) intervalas. Kitaip tariant, intervalo vaizdas tolydios funkcijos atvilgiu yra intervalas. I 7.4 teoremos iplaukia, kad udaro intervalo vaizdas yra udaras intervalas. Daugiau nieko pasakyti negalima. Pavyzdiui, atviro intervalo vaizdas gali bu ti ir atviras, ir udaras, ir pusiau atviras.
Kadangi pieti pieini tingiu, duosiu analizini pavyzdi . Tegu f (x) = sin x. Tada f (0; /2) = (0; 1), f (0; ) = (0; 1], f (0; 2 ) = [0; 1].
1 pastaba. Teoremos teiginys gali bu ti neteisingas, jei f funkcija netolydi arba A aib e n era intervalas. Kontrpavyzdiai parodyti 7.14 pav. Nelygybiu sprendimas intervalu metodu. 7.5 teorema danai naudojama, sprendiant f (x) > 0 pavidalo nelygybes; ia f tolydioji funkcija, apibr eta tam tikrame intervale (a; b). Sprendimo etapai:
246
d v c
7.14 pav. Du pavyzdiai, kai teorema apie tarpin reikm neteisinga isprendiama lygtis f (x) = 0; lygties aknys a1 , . . . , ak , surikiuotos pagal dydi , padalija (a; b) interval i maesnius intervaliukus (a; a1 ), (a1 ; a2 ), . . . , (ak ; b); kiekviename intervaliuke parenkamas takas ir jame suskaiiuojama funkcijos reikm e; raomas atsakymas tu intervaliuku , kuriuose apskaiiuota reikm e buvo teigiama, junginys. Metodo pagrindimas: jei viename intervaliuko take funkcijos reikm e teigiama, tai ir kituose to intervaliuko takuose reikm e bus teigiama. Tikrai, jei x1 , x2 (ai1 , ai ) ir f (x1 ) < 0 < f (x2 ), tai tarp x1 ir x2 turi atsirasti takas, kuriame funkcija lygi 0. O to bu ti negali, nes a1 , . . . , ak yra visos lygties f (x) = 0 aknys. Panagrin esiu du pavyzdius. Viename apraytas metosa pritaikytas teisingai, kitame neteisingai. 1. Tarkime, reikia isprsti nelygyb x3 4x2 + 4x < 0. I pradiu iekau taku , kuriuose kairioji pus e lygi 0: x(x2 4x + 4) = 0; x(x 2)2 = 0; x = 0 arba 2. Gautos aknys suskaido ties i tris intervalus: (; 0), (0; 2) ir (2; ).

d v c
7.3. FUNKCIJOS, TOLYDIOS INTERVALE Pirmame intervale pasiimu tak 1. Kadangi (1)3 4 (1)2 + 4 (1) = 9 < 0, visame (; 0) intervale x3 4x2 + 4x < 0. Antrame intervale pasirenku tak 1. Kadangi 13 4 12 + 4 1 = 1 > 0, visame (0; 2) intervale x3 4x2 + 4x > 0. Treiame intervale pasirenku tak 3. Kadangi 33 4 32 + 4 3 = 3 > 0, visame (2; ) intervale x3 4x2 + 4x > 0. Taigi x3 4x2 + 4x < 0 x < 0.
247
Jei sprsiau negriet nelygyb, prie gautos sprendiniu aib es reiktu prijungti takus, kuriuose kairioji pus e yra 0: x3 4x2 + 4x 0 x (; 0] {2}. x2 x > 0. x3 + x 1 x2 x = 0; x3 + x 1 x2 x = 0; x(x 1) = 0; x = 0 arba 1. Intervaluose (; 0), (0; 1) ir (1; ) pasirenku takus 1, 0.5 ir 2. Kadangi 2 (1)2 (1) = < 0, (1)3 + (1) 1 3 0.52 0.5 2 = > 0, 3 0.5 + 0.5 1 3 22 2 2 = > 0, 23 + 2 1 9
2. Tarkime, reikia isprsti nelygyb
Iekau taku , kuriuose kairioji pus e lygi 0:
248
darau ivad x2 x > 0 x (0; 1) (1; ). x3 + x 1 Deja, ivada neteisinga: kai x = 0.9, x2 x 0.09 = < 0. 3 x +x1 0.629 Klaidingo atsakymo prieastis yra ta, kad kair eje nelygyb es pus eje stovinios funkcijos apibr eimo sritis n era intervalas ir tod el 7.5 teoremos taikyti negalima. Tikrai, 03 + 0 1 = 1 < 0, 13 + 1 1 = 1 > 0; tod el funkcijos vardiklis lygus 0 kakuriame take x (0; 1). Lygiu sprendimas intervalu dalijimo metodu. 7.5 teorema taip pat taikoma, apytiksliai sprendiant f (x) = 0 pavidalo lygtis vadinamuoju intervalo dalijimo metodu. Tarkime, sprendiu lygti x5 + x 1 = 0. Paymiu f (x) = x5 + x 1. Kadangi f (0) = 1 < 0, f (1) = 1 > 0, intervale (0; 1) yra lygties aknis. Nor edamas j apytiksliai suskaiiuoti, dalinu interval pusiau ir randu funkcijos reikm viduriniame take. Kadangi f (0.5) 0.469 < 0, f (1) = 1 > 0, aknis yra (0.5; 1) intervale. Analogikai samprotaudamas, gaunu: f (0.75) 0.013 < 0, f (1) = 1 > 0;
7.3. FUNKCIJOS, TOLYDIOS INTERVALE tod el aknis yra (0.75; 1) intervale; f (0.775) 0.055 > 0, f (0.75) 0.013 < 0; tod el aknis yra (0.75; 0.775) intervale; f (0.762) 0.019 > 0, f (0.75) 0.013 < 0; tod el aknis yra (0.75; 0.762) intervale. Taigi aknis yra 0.756 0.06.
249
aknys. Tarkime, k N ir f (x) = xk su x [0; ). I 0 x < y iplaukia xk < y k . Taigi f yra did ejanti ir, reikia, injektyvi funkcija. I rodysiu, kad jos reikmiu sritis yra [0; ) intervalas. Aiku, kad 0 xk < su visais x 0. Atvirkiai, tegu y yra bet koks skaiius i [0; ) intervalo. Kadangi xk , atsiras toks x0 , kad xk 0 > y. x I sandaugos ribos skaiiavimo taisykl es taip pat iplaukia, kad
k xn x xk n x .
Reikia, f yra tolydioji funkcija. Kadangi 0 = 0k ir xk es, o 0 yra jos reikm k 0 y < x0 , i 7.5 teoremos iplaukia, kad ir y yra jos reikm e. Taigi f yra bijekcija tarp [0; ) ir [0; ). Atvirktin e funkcija ymima k y ir vadinama k -ojo laipsnio aknimi. I apibr eimo iplaukia, kad k y apibr eta su y 0, k y 0 su visais y , x, y 0 x = k y y = xk . Pavyzdiui, k 0 = 0, nes 0 0 ir 0k = 0. Visos aknu savyb es i rodomos 4 skyriuje apraytu metodu (r. 5.2 skyrelio paragrafus apie atvirktines funkcijas). tai du pavyzdiai. 1. I rodysiu, kad aknis yra did ejanti funkcija, t.y. 0 y1 < y2 k y1 < k y2 . Paymiu k y1 = x1 ir k y2 = x2 . Tada x1 , x2 0 ir xk 1 = y1 , xk 2 = y2 . x2 iplauktu
Kadangi x xk funkcija did ejanti [0; ) intervale, i x1 y1 y2 , o taip n era. Reikia, x1 < x2 .
250 2. I rodysiu, kad jei y1 , y2 k Paymiu x1 = k y1 , x2 = k
PILNATIS 7 SKYRIUS. SKAIIU TIESES 0, tai y1 y2 = k y1 k y2 . 0 ir
y2 . Tada x1 , x2 xk 1 = y1 ,
xk 2 = y2 .
Kadangi x1 x2 gaunu k
0 ir
k (x1 x2 )k = xk 1 x2 = y1 y2 ,
y1 y2 = x1 x2 , o t ir reik ejo i rodyti.
Kvadratin es lygties aknu formul e. I pradiu panagrin esiu paprasiausi kvadratin lygti x2 = a. (7.18) Jei a < 0, (7.18) lygtis aknu neturi, nes x2 0 su visais x. Jei a = 0, lygtis turi vienintel akni x = 0, nes sandauga lygi 0 tik tada, kai vienas daugiklis lygus 0. Tegu a > 0. Viena (7.18) lygties aknis yra a, o kita a, nes 2 a = ( a)2 = a. I rodysiu, kad daugiau aknu n era. Tegu x yra bet kokia (7.18) lygties aknis, t.y. x2 = a. Jei x aknies apibr eimo iplaukia x = a. Jei x < 0, tai x > 0 ir tod el x = a, t.y. x = a. Taigi jei a > 0, (7.18) lygtis turi lygiai dvi aknis: a ir a. Bendroji kvadratin e lygtis x2 + px + q = 0 ekvivalenti jau inagrin eto pavidalo lygiai (x + p/2)2 = p2 /4 q. Tod el: 1) jei p2 /4 q < 0, (7.19) lygtis aknu neturi; 2) jei p2 /4 q = 0, (7.19) lygtis turi vien akni x = p/2; 2 3) jei p /4 q > 0,(7.19) lygtis turi lygiai dvi aknis: p/2 + p2 / 4 q ir p/2 p2 /4 q. (7.19) (x)2 = x2 = a; 0, tai i
7.3. FUNKCIJOS, TOLYDIOS INTERVALE Atvirktin es funkcijos tolydumas.
251
7.6 teorema. Jei M yra intervalas, f injektyvi tolydioji funkcija, tai atvirktin e funkcija taip pat tolydi. I rodymas. Tariu prieingai, atvirktin e funkcija n era tolydi kokiame nors take c N , t.y. f 1 (y ) f 1 (c), kai y c.
Paymiu b = f 1 (c). Aiku, kad b yra dalin e f 1 funkcijos riba, kai y c 1 (jei yn = c su visais n, tai yn c ir f (yn ) = b b). Jei b bu vienintel e tu 1 dalin e riba, f (y ) art etu prie b, kai y c, o taip n era. Taigi egzistuoja dar viena dalin e riba a = b. I dalin es ribos apibr eimo iplaukia, kad egzistuoja tokia seka (yn ) N , 1 kad yn c ir f (yn ) a. Paymiu xn = f 1 (yn ). Tada (xn ) M ir xn a, f (xn ) = yn c.
Jei a priklausytu f funkcijos apibr eimo sriiai, i f tolydumo ir xn a iplauktu f (xn ) f (a). Kadangi f (xn ) c, gauiau f (a) = c = f (b), o to negali bu ti, nes f injektyvi. Taigi a M . I rodymas priart ejo prie kritinio tako; tod el reziumuoju, k pavyko pasiekti. Padars prielaid, kad teoremos tvirtinimas neteisingas, gavau, jog egzistuoja tokia M aib es elementu seka (xn ) ir tokie a M , b M , kad xn a = b, f (xn ) c = f (b).
Dabar pabandysiu i iu sryiu gauti prietar. Kadangi a = b, vienas i tu skaiiu yra didesnis, kitas maesnis. Tegu, pavyzdiui, a < b. Tada xn > a su visais n (jei koks nors xn a, tai i xn , b M iplauktu a M , nes M yra intervalas). I xn a < b iplaukia, kad xn < b su pakankamai dideliais n. Taigi atsiras toks m, kad a < xm < b. D el funkcijos injektyvumo f (xm ) = f (b) = c; tod el vienas i tu skaiiu yra maesnis, o kitas didesnis. Tegu, pavyzdiui, f (xm ) < c. I xn a < xm iplaukia, kad xn < xm su pakankamai dideliais n, o i f (xn ) c > f (xm ) kad f (xn ) > f (xm ) su pakankamai dideliais n. Tod el atsiras toks n, kad bus teisingi abu sryiai: a < xn < xm < b, f (xn ) > f (xm ) < f (b).
Dabar galimi tokie du atvejai (r. 7.15 pav.).
252

c a xn u
| |
xm b
7.15 pav.
a xn xm u
1) f (xm ) < f (b) < f (xn ). Tada i 7.5 teoremos iplaukia, kad f (b) = f (u) su tam tikru u (xn ; xm ). Tai prietarauja f injektyvumui, nes b (xn ; xm ). 2) f (xm ) < f (xn ) < f (b). Tada i 7.5 teoremos gaunu, kad f (xn ) = f (u) su tam tikru u (xm ; b). Kadangi xn (xm ; b), tai taip pat prietarauja f injektyvumui. I teoremos iplaukia, pavyzdiui, kad k x yra tolydioji funkcija. I rodysiu, kad jei f yra tolydioji bijekcija tarp M ir N ir M yra atviras intervalas (a; b), tai N taip pat atviras intervalas. N negali bu ti udaras, nes tada jo vaizdas tolydiosios funkcijos f 1 atvilgiu turi bu era. ti udaras intervalas, o taip n 1 Tarkime, N = [c; d) su c < d ir x = f (c). Tada f 1 bu tolydioji tu bijekcija tarp (c; d) ir (a; b) \{x}. To taip pat negali bu ti, nes intervalo vaizdas tolydiosios funkcijos atvilgiu visada yra intervalas, o aib e (a; b) \ {x} n era intervalas. Panaiai i rodoma,kad N negali bu ti (c; d] pavidalo su c < d. 1 pastaba. Teoremos tvirtinimas gali bu ti neteisingas, jei f netolydi arba M n era intervalas. Du kontrpavyzdiai parodyti 7.16 pav. Tolygus tolydumas. Tegu M R, f : M R ir A M . f funkcija vadinama tolygiai tolydia A aib eje, jei x, x A |x x | < |f (x) f (x )| < , (7.20)
t.y. jei pakankamai artimas argumento reikmes atitinka kiek norima artimos funkcijos reikm es. Suylygins (7.20) su panaia 7.3 teoremos slyga, gaunu toki ivad: jei funkcija tolygiai tolydi atvirame intervale (a; b) su baigtiniais galais, tai egzistuoja baigtin es ribos f (a+) ir f (b).
y
|
f 1 (c )
7.16 pav. Du pavyzdiai, kuriuose atvirktin e funkcija netolydi

253 y c
| | | | |
f 1 (y )
f 1 (c )
f 1 (y )
1 pastaba. I apibr eimo matyti, kad tolygus tolydumas A aib eje priklauso tik nuo funkcijos reikmiu toje aib eje. Tuo tarpu tolydumas A aib eje priklauso nuo funkcijos reikmiu tos aib es aplinkoje. Tod el apskritai tos svokos nepalyginamos. Situacija keiiasi, jei A aib e atvira, arba sutampa su visa apibr eimo sritimi M . Tada tolygus tolydumas yra stipresn e svoka. Pavyzdiui, jei funkcija tolygiai tolydi visoje apibr eimo srityje M , tai ji yra tolydioji funkcija. Tikrai, jei yra toks, kad x, x M, |x x | < |f (x) f (x )| < , ir x M , tai x U (x, ) f (x ) U f (x), .
Atvirkias teiginys n era teisingas. Panagrin ekime, pavyzdiui, funkcij 2 f (x) = x . Ji tolydi R ties eje, bet n era tolygiai tolydi: jei xn = n, tai |xn xn | 0, bet |f (xn ) f (xn )| = (n + 1/n)2 n2 = 2 + n2 su visais n. Tolygaus tolydumo kriterijus. 7.7 teorema. Funkcija, tolydi udarame intervale [a; b] R, yra ir tolygiai tolydi tame intervale. 2 xn = n + 1/n,
254
I rodymas. Tariu prieingai, f funkcija tolydi kiekviename [a; b] take, bet n era tolygiai tolydi, t.y. egzistuoja toks , kad x, x [a; b] |x x | < , |f (x) f (x )| .
Imdamas = 1/n ir atitinkamus x, x paym ejs xn , xn , gaunu: |xn xn | < 1/n, |f (xn ) f (xn )| .
Tegu c yra kokia nors (xn ) sekos dalin e riba, o (xnk ) tos sekos posekis, art ejantis i c. Kadangi a xnk b su visais k , suskaiiavs ribas, kai k , gaunu a Kadangi |xn xn | < 1/n 0, c b.
tai xn xn 0. Tada ir tos sekos posekis xnk xnk 0; tod el xnk = xnk + (xnk xnk ) c + 0 = c. I funkcijos tolydumo dabar iplaukia |f (xnk ) f (xnk )| | f (c ) f (c )| = 0 .
k
Gavau prietar.
7.4
Udaviniai
0}. 1}. 1}.
1. Raskite min A, max A, inf A, sup A. x x+1 n A={ |n n+1 A = {x | A={ (1)n |n n
(2004) A = [0; 3] \ N. (2004) A = {(1)n n | n N}. (2004) A = (1; 1) (2; 3) N.
7.4. UDAVINIAI 2. Raskite duotos funkcijos ar sekos virutin ir apatin rib. funkcijos f (x) = sin x, kai x .
1 funkcijos f (x) = cos2 x , kai x 0.
255
sekos xn = cos n . 2 sekos xn = (1)n n. (2004) funkcijo f (x) = x+1 sin x, kai x . x
(2004) funkcijos f (x) = cos2 x, kai x . (2004) sekos xn = 2n2 + (1)n n, kai n . 3. Raskite apytiksliai duotos lygties akni , esani nurodytame intervale. x3 4x + 2 = 0, x (0; 1). x4 + x 3 = 0, x (1; 2). (2004) x4 + x = 1, x (0; 1), 0.1 tikslumu. 4. I rodykite duot teigini . Jei x 0, tai k l x = kl x. 4 Jei x 0, tai x2 = x.
256
8 skyrius Ivestin e
Visame skyriuje M R ir f : M R, t.y. f apibr eta tik su baigtiniais x ir i gys tik baigtines reikmes.
8.1
Ivestiniu skaiiavimo taisykl es
Diferencijuojamos funkcijos. Tegu a yra neizoliuotas M takas. Sakome, kad f funkcija diferencijuojama a take, jei egzistuoja baigtin e riba f (a) = lim f (x) f (a) . xa (8.1)
x a
Ta riba vadinama f funkcijos ivestine a take. Jei f diferencijuojama kiekviename kokios nors aib es take ji vadinama diferencijuojama toje aib eje. Paaikinsiu, kod el apibr eime reikalaujama, kad a takas nebu izoliuotu tas. Funkcija f (x) f (a) (8.2) xa
apibr eta M \ {a} aib eje. Kadangi a n era izoliuotas M takas, bet kurioje jo aplinkoje bus taku i M \ {a}, t.y jis bus ribinis M \ {a} aib es takas. Tod el jei (8.2) funkcija turi rib, kai x a, tai ta riba vienintel e ir j galima paym eti lim enklu. Taigi ivestin es apibr eimas korektikas. Jei a bu izoliuotas M takas, (8.2) funkcija art etu prie bet kokio b R, tu kai x a. Tod el iuo atveju ivestin e neapibr eiama. Formaliai iu e, kurioje apibr eta f funkcija, gal etu bu rint, M aib ti kad ir tokia: M = {a + 1/n | n 1} {a}. Taiau paprastai a yra vidinis M takas. 257
258 Jei f diferencijuojama a take, tai
8 SKYRIUS. IVESTINE
ia
f (x) = f (a) + f (a)(x a) + (x a)g (x); g (x) =

f (x)f (a) x a
0,
f (a), kai x M \ {a}; kai x = a.

x a
Abu reikiniai u skliaustu art eja i 0, kai x a; tod el g (x) 0. Taigi f (x) = f (a) + f (a)(x a) + (x a)o(1) = f (a) + f (a)(x a) + o(x a),
kai x a. Atvirkiai, jei su kokiu nors c R teisinga formul e tai f (x) = f (a) + c(x a) + o(x a),
kai x a,
(8.3)
f (x) f (a) = c + o(1) c; x a xa tod el f diferencijuojama a take ir f (a) = c. Kadangi a + h a, kai h 0, tai (8.3) formul e ekvivalenti tokiai: f (a + h) = f (a) + ch + o(h), kai h 0.
J daniausiai ir taikysiu, iekodamas ivestiniu . n Rasiu, pavyzdiui, f (x) = x funkcijos ivestin. Kadangi
n
(x + h) =
k =0
n nk k x h = xn + nxn1 h + o(h), k
kai h 0,
i funkcija diferencijuojama visoje apibr eimo srityje ir jos ivestin e x take n1 yra nx . Geometrin e ivestin es prasm e. Santykis k0 = f (x0 ) f (a) x0 a
yra ties es, einanios per (a, f (a)) ir (x0 , f (x0 )) takus, krypties koecientas (r. 8.1 pav.). Kai x0 art eja prie a, ta ties e art eja prie y = f (x) kreiv es liestin es (a, f (a)) take, o k0 skaiius prie f (a). Taigi f (a) yra funkcijos grako liestin es krypties koecientas. 8.1 pratimas. Kaip gal etu atrodyti f funkcijos grakas, jei inoma, kad
8.1. IVESTINIU SKAIIAVIMO TAISYKLES
259
y = f (x) f (x0 )
|
y = f (x)
k0 h f (a) h a
|
f (a)h f (a)
|
h a
|
x0
es geometrin e prasm e 8.1 pav. Ivestin f (1) = 2, f (1) = 1; f (0) = 3, f (0) = 0. Sprendimas. r. 8.2 pav. Paaikinimas. I. Kadangi f (1) = 2, funkcijos grakas eina per (1, 2) tak. I pradiu a nubr eiau grako liestin tame take. Liestin e eina per (1, 2) tak, ir jos krypties koecientas lygus f (1) = 1. Taigi jei x padid eja per h, tai atitinkamas y turi suma eti per h. Pavyzdiui, pa ems h = 2 gaunu tokias antro liestin es tako koordinates: x = 1 + 2 = 3, y = 2 2 = 0. Taigi liestin e eina per (1, 2) ir (3, 0) takus. Po to nubr eiu bet koki linij, kuri liestu liestin (1, 2) take. Aiku, reikia iu eti, kad ta linija tikrai bu funkcijos grakas (t.y. kad kiekvien r tu x atitiktu tik vienas y ). II. Funkcijos grakas eina per (0, 3) tak. Grako liestin es tame take krypties koecientas lygus 0. Taigi, pakeitus x per h, y pasikeis per 0h = 0, t.y. nepakis. Pa ems h = 2, gaunu, kad antro liestin es tako koordinat es yra x = 0 + 2 = 2 ir y = 3 + 0 = 3. Taigi liestin e eina per (0, 3) ir (2, 3) takus. Nubr es liestin, po to nubr eiau bet koki linij, lieiani liestin (0, 3) take. Ivestin e ir tolydumas. Jei f diferencijuojama a take, tai ji automatikai ir tolydi tame take. Tikrai, jei f diferencijuojama, tai f (x) = f (a) + f (a)(x a) + o(x a) = f (a) + o(1), kai x a, t.y. f (x) f (a).
x a
260
4
0 -1 0

8 SKYRIUS. IVESTINE
4 3 2 1 0 1 2 3 -2 -1 0 1 2
8.2 pav. r. 6.3 pratim.
I domesnis klausimas, ar bu e, t.y. x f (x) tinai tolydi pati ivestin funkcija. tai pavyzdys, parodantis, kad taip yra ne visada. Tegu M yra aib e tokiu x [0; 1), kuriu visi deimtainiai skaitmenys yra arba 0, arba 1; be to, vienetuku yra ne daugiau kaip du; be to, jei ju yra du, tai antrasis nutols nuo pirmojo ne maiau negu pirmasis nuo deimtainio tako. Pavyzdiui, 0 M, 0.01 M, 0.1001 M ; 0.25 M, 0.111 M, 0.00101 M ir t.t. Kitaip tariant, M = {0} {10k | k 1} {10k + 10l | k 1, l 2k }.
Funkcij f : M R apibr eiu lygyb emis f (0) = 0 ir f (10k ) = f (10k + 10l ) = 10k , jei k < l. Taigi, pavyzdiui, f (0.01) = 0.01, f (0.1001) = 0.1
ir pan. Neizoliuoti M aib es takai yra tik 0 ir 10k su k 1. Visuose juose funkcija diferencijuojama. Tikrai jei x M ir |x 10k | < 10k1, tai x = 10k + 10l su tam tikru l 2k ; tod el f (x) f (10k ) 10k 10k = =0 x 10k 10k + 10l 10k ir, reikia, f (10k ) = 0.
8.1. IVESTINIU SKAIIAVIMO TAISYKLES
261
Jei x M \ {0} ir |x| < 10m , tai arba x = 10k , arba x = 10k + 10l su l 2k ir k > m. Pirmuoju atveju f (x) f (0) 10k = k = 1, x 10 antruoju 10k 10l f (x) f (0) = k = 1 . x 10 + 10l 10k + 10l Abiem atvejais f (x) f (0) 1 x 10l 1 = l k k l 10 + 10 10 + 1 1 +1 10k < 10m
10k
ir dein e pus e kiek norima maa, jei m pakankamai didelis. Reikia, f (x) f (0) 1, x 0 x t.y. f (0) = 1. Matome, kad ivestin e n era tolydi 0 take: f (x) 0 = 1 = f (0).
0=x0
Jei f funkcija diferencijuojama kiekviename A aib es take, o jos ivestin e tolydi kiekviename A aib es take, sakome, kad f tolydiai diferencijuojama A aib eje. Sudurtiniu funkciju diferencijavimas. Kaip ir riba, ivestin e a take priklauso tik nuo funkcijos reikmiu tam tikroje a aplinkoje. Tiksliau, jei f (x) = g (x) su visais x i tam tikros a tako aplinkos U (a, ) ir g funkcija diferencijuojama a take, tai f taip pat diferencijuojama ir f (a) = g (a). i taisykl e taikoma, skaiiuojant sudurtiniu funkciju ivestines. Tegu, pavyzdiui, x2 , kai x 1; f (x) = x + 1, kai x > 1; ir reikia suskaiiuoti f (1). Intervale (; 1) funkcija f sutampa su funkcija g (x) = x2 . Tas intervalas yra tako 1 aplinka. Kadangi g (x) = 2x su visais x, tai ir f (1) = g (1) = 2 (1) = 2.
262 Apskritai nesunku i sitikinti, kad f (x) =
8 SKYRIUS. IVESTINE
2x, kai x < 1; 1, kai x > 1.
Kadangi o
Sudu e skaiiuojama pagal apibr eim. Skaiiavimo rimo takuose ivestin galima ivengti, jei sudu era tolydi. Tada automatikai rimo take funkcija n tame take ji nediferencijuojama. Pavyzdiui, aukiau nagrin eta funkcija n era tolydi take 1 (nes f (1) = 1, o f (1+) = 2); tod el tame take neturi ir ivestin es. Jei sudu rimo take funkcija tolydi, ivestin tenka skaiiuoti pagal apibr eim. Panagrin esiu du pavyzdius. 1. Tegu f (x) = |x| su x R. Tai sudurtin e funkcija, uraoma tokia formule: x, kai x 0; f (x) = x, kai x < 0. f (0 + h) f (0) h0 = lim = 1, h0 h0+ h h lim
h0
f (0 + h) f (0) h 0 = lim = 1, h 0 h h ji nediferencijuojama 0 take. 2. Tegu f (x) = (x+ )3 , t.y. lim f (x) = iuo atveju 0 f (0 + h) f (0) = lim = 0; h0 h h0 h f (0 + h) f (0) h3 = lim = lim h2 = 0; lim h0+ h0 h h0 h lim f (0 + h) f (0) 0, h0 h 0, kai x < 0; x3 , kai x 0.
tod el
t.y. f (0) = 0. Paprastesni bu d ivestinei sudu rimo take skaiiuoti apraysiu kitame skyrelyje, kai jau gal esiu ji pagri sti. 8.2 pratimas. Ar f funkcija diferencijuojama a ir b takuose? Jei ne, tai kod el; jei taip, raskite ivestin.
8.1. IVESTINIU SKAIIAVIMO TAISYKLES I. a = 1, b = 2, 2, kai x < 1; f (x) = x, kai 1 x 2, kai x > 2.
263
2;
II. a = 0, b = 1,
Sprendimas. I. a take funkcija nediferencijuojama, nes netolydi. b take ji taip pat nediferencijuojama: jei h > 0, tai f (2 + h) f (2) 22 = =0 0, h0 h h o kai h < 0, f (2 + h) f (2) 2+h2 = =1 1. h0 h h II. b take funkcija nediferencijuojama, nes netolydi. a take ji diferencijuojama: kai h > 0, f (0 + h) f (0) 00 = =0 0, h0 h h kai h < 0, f (0 + h) f (0) h2 0 = =h 0. h0 h h Taigi f (0) = 0. Sumos ir skirtumo ivestin e. Tegu g yra kita funkcija i M i R, o x neizoliuotas M takas. Jei f ir g diferencijuojamos x take, tai suma f + g taip pat diferencijuojama ir Tikrai, kai h 0, (f g ) (x) = f (x) g (x).
2 x , kai x < 0; f (x) = 0, kai 0 x < 1; x, kai x 1.
f (x + h) g (x + h) = f (x) + f (x)h + o(h) g (x) + g (x)h + o(h) = f (x) g (x) + f (x) g (x) h + o(h).
Jei f ir g diferencijuojamos visuose takuose, i rodytos formul es uraomos ir taip: f (x) g (x) = f (x) g (x). Pavyzdiui, (x x2 + x4 ) = 1 2x + 4x3 .
264
8 SKYRIUS. IVESTINE
Sandaugos ivestin e. Jei f ir g diferencijuojamos x take, tai sandauga f g taip pat diferencijuojama ir (f g ) (x) = f (x)g (x) + f (x)g (x). Tikrai, kai h 0, f (x + h)g (x + h) = f (x) + f (x)h + o(h) g (x) + g (x)h + o(h) = f (x)g (x) + f (x)g (x) + f (x)g (x) h + o(h). Jei g (x) = c su visais c, tai g (x + h) = c = g (x) + 0 h; tod el g (x) = 0 su visais x. Tada i sandaugos ivestin es formul es gaunu (cf ) (x) = cf (x) + f (x) 0 = cf (x). Taigi pastovu daugikli galima ikelti prie ivestin es enkl. Jei f ir g diferencijuojamos visuose takuose, i rodytos formul es uraomos ir taip: f (x)g (x) = f (x)g (x) + f (x)g (x); cf (x) = cf (x). Taigi, pavyzdiui, (3x4 ) = 3 4x3 = 12x3 . Dalmens ivestin e. Jei f ir g diferencijuojamos x take, tai dalmuo f /g taip pat diferencijuojamas ir (f /g ) (x) = I rodymas. Kai h 0, 1 1 g (x + h) g (x) = g (x + h) g (x) g (x)g (x + h) g (x)h + o(h) = 2 g (x) + o(1) g (x)h + o(h) = 1 + o(1) g 2 (x) g (x) = 2 h + o(h); g (x) f (x)g (x) f (x)g (x) . g 2 (x)
8.1. IVESTINIU SKAIIAVIMO TAISYKLES tod el 1/g funkcija diferencijuojama ir (1/g ) (x) = g (x) . g 2 (x) f (x) f (x)g (x) , g (x) g 2 (x)
265
Dabar i dalybos apibr eimo ir sandaugos ivestin es formul es gaunu (f /g ) (x) = f (x)/g (x) + f (x)(1/g ) (x) = o tai ir reik ejo i rodyti. Jei f ir g diferencijuojamos visuose takuose, i rodytos formul es uraomos ir taip: 1 g (x) = 2 ; g (x) g (x) f (x)g (x) f (x)g (x) = . g 2(x) = 2x(x + 1) x2 x2 + 2x = . (x + 1)2 (x + 1)2
f (x) g (x) Pavyzdiui, x2 x+1
Sud etin es funkcijos ivestin e. Tegu N yra kitas R poaibis, f : M N ir g : N R. Tegu x yra neizoliuotas M takas, f (x) = y ir y neizoliuotas N takas. Jei f funkcija diferencijuojama x take, o g funkcija y take, tai sud etin e funkcija g f diferencijuojama x take ir (g f ) (x) = g (y )f (x). I rodymas. I funkciju diferencijuojamumo iplaukia g (y + dy ) = g (y ) + g (y ) + o(1) dy, f (x + dx) = f (x) + f (x) + o(1) dx, Kadangi f (x + dx) y = f (x + dx) f (x) = f (x) + o(1) dx 0,
dx0
kai dy 0;
kai dx 0.
i g (y + dy ) funkcijos asimptotini skleidini vietoje dy galiu i rayti f (x + dx) y . Tada gausiu: g f (x + dx) = g (y ) + g (y ) + o(1) f (x + dx) y ) = g f (x) + g (y )f (x)dx + o(dx), = g f (x) + g (y ) + o(1) f (x) + o(1) dx
266 kai dx 0.
8 SKYRIUS. IVESTINE
Jei f ir g diferencijuojamos visuose takuose, i rodyta formul e uraoma ir taip: g f (x) = g f (x) f (x).
Pavyzdiui, funkcijos 1/x5 ivestin galiu skaiiuoti, pasir emss tuo, kad 1 y Gaunu: 1 x5 = 1 . y2
1 5x4 5 5 ( x ) = = . (x5 )2 x10 x6
Atvirktin es funkcijos ivestin e. Tarkime, f yra bijekcija tarp M ir N , x neizoliuotas M takas, f (x) = y ir y neizoliuotas N takas. Jei f diferencijuojama x take, f (x) = 0, ir f 1 tolydi y take, tai f 1 diferencijuojama y take ir (f 1 ) (y ) = 1/f (x). I rodymas. I f diferencijuojamumo gaunu f (x + dx) = f (x) + f (x) + o(1) dx, D el f 1 tolydumo f 1 (y + dy ) x = f 1 (y + dy ) f 1 (y ) 0.
dy 0
kai dx 0.
Tod el i aukiau parayt asimptotin lygyb vietoje dx galiu i rayti reikini 1 f (y + dy ) x. Tada gausiu f f 1 (y + dy ) = f (x) + f (x) + o(1) f 1 (y + dy ) x Kadangi f f 1 (y + dy ) = y + dy , i ia gaunu y + dy = y + f (x) + o(1) f 1 (y + dy ) f 1 (y ) ; dy = f (x) + o(1) f 1 (y + dy ) f 1 (y ) ; dy f 1 (y + dy ) f 1 (y ) = . f (x) + o(1) = y + f (x) + o(1) f 1 (y + dy ) f 1 (y ) .
8.2. LAGRANO TEOREMA IR JOS TAIKYMAI Taigi f 1 (y + dy ) f 1 (y ) = dy dy = 1 + o(1) , f (x) f (x) 1 + o(1)
267
Jei M yra intervalas, o f diferencijuojama visuose jo takuose, labai supaprat eja prielaidos, kurios reikalingos, kad bu teisinga i rodyta formul e. tu Pirma, visi intervalo takai yra neizoliuoti. Antra, diferencijuojama funkcija yra automatikai tolydi; tod el i 7.5 teoremos gaunu, kad jos reikmiu aib e N taip pat yra intervalas, o takas y neizoliuotas. Treia, i 7.6 teoremos iplaukia, kad atvirktin e funkcija tolydi visuose takuose. Taigi lieka vienintelis reikalavimas: f (x) = 0. Jei f diferencijuojama ir jos ivestin e nelygi 0 visuose takuose, i rodytas teiginys paprastai uraomas taip: f 1 (y ) = 1 f f 1 (y ) .
kai dy 0. Reikia, 1/f (x) yra atvirktin es funkcijos ivestin e y take.
tai vienas i rodytos formul es taikymo pavyzdys. Tegu f (x) = xk su 1 x 0; tada f (y ) = k y . Kadangi f (x) = kxk1 ir tas reikinys lygus 0 tik kai x = 0, tai su visais y > 0 k y = 1 k ky
k 1
8.2
Lagrano teorema ir jos taikymai
Ekstremumai. Tegu a M . Sakome, kad a take yra f funkcijos lokalusis maksimumas (atitinkamai, lokalusis minimumas ), jei egzistuoja tokia a tako aplinka U , kad f (x) f (a) (atitinkamai, f (x) f (a)) su visais x M U . Lokalieji minimumai ir maksimumai vadinami funkcijos lokaliaisiais ekstremumais. Pavyzdiui, 8.3 pav. parodyta funkcija turi du lokalius minimumus (a ir c takuose) ir du lokalius maksimumus (b ir d takuose). Jei a yra izoliuotas M takas, tai jis automatikai yra ir lokalaus maksimumo, ir lokalaus minimumo takas. Jei (a; b) M ir f (x) = c su visais x (a; b), tai kiekvienas (a, b) intervalo takas taip pat yra ir lokalaus maksimumo, ir lokalaus minimumo takas.
268
8 SKYRIUS. IVESTINE
8.3 pav. Funkcijos ekstremumai 8.1 teorema. Tarkime a take yra lokalusis f funkcijos ekstremumas. Jei a yra vidinis M takas ir f diferencijuojama tame take, tai f (a) = 0. I rodymas. Tegu, pavyzdiui, a take yra lokalusis funkcijos maksimumas. Paymiu f (x) f (a) g (x) = . xa Kadangi f diferencijuojama a take, g (x) f (a).
x a
I lokalaus maksimumo apibr eimo iplaukia, kad f (x) f (a) su visais x i tam tikros a aplinkos (a ; a + ). Jei a < x < a + , tai f (x) f (a) 0 ir x a > 0; tod el g (x) 0. Suskaiiavs ribas, kai x a+, gaunu f (a) 0. Jei a < x < a, tai f (x) f (a) 0, o x a < 0; tod el g (x) 0. 0. Suskaiiavs ioje nelygyb eje ribas, kai x a, gaunu f (a) Reikia, f (a) = 0.
1 pastaba. Teoremos ivada gali bu era vidinis M takas. ti neteisinga, jei a n Pavyzdiui, 8.3 pav. a take funkcijos ivestin e tikrai nelygi 0, nors tas takas ir yra lokalaus minimumo takas. 8.3 pratimas. duotame intervale. Raskite didiausi ir maiausi f funkcijos reikm
8.2. LAGRANO TEOREMA IR JOS TAIKYMAI I. f (x) = 2x3 3x2 + 2, intervale [1, 1]. II. f (x) = x5 + x, intervale [1; 2].
269
Sprendimas. I. Funkcijos ivestin e f (x) = 6x2 6x lygi 0 dviejuose intervalo takuose: 0 ir 1. Taigi galimi ekstremumu takai yra 1, 0 ir 1. Kadangi f (1) = 3, f (0) = 2 ir f (1) = 1, maiausia funkcijos reikm e duotame intervale yra 3, o didiausia 2. II. Funkcijos ivestin e f (x) = 5x4 +1 niekur nelygi 0. Tod el ekstremumai gali bu ti tik kratiniuose intervalo takuose. Kadangi f ( 1) = 2, o f (2) = 34, maiausia funkcijos reikm e duotame intervale yra 2, o didiausia 34. Lagrano teorema. I rodysiu vadinamj Lagrano1 vidurin es reikm es teorem. Tai vienas naudingiausiu teiginiu visoje analiz eje. 8.2 teorema. Tarkime, f tolydi udarame intervale [a; b] R ir diferencijuojama atvirame intervale (a; b). Tada egzistuoja toks z (a; b), kad f (b) f (a) = f (z )(b a). I rodymas. Su x M apibr eiu g (x) = f (x) f (b) f (a) (x a). ba f (b) f (a) . ba
Aiku, kad g diferencijuojama (a; b) intervale ir g (x) = f (x)
Jei i rodysiu, kad g (z ) = 0 su kokiu nors z (a; b), tai gausiu f (b) f (a) ; ba f (b) f (a) = f (z ); ba f (b) f (a) = f (z )(b a), 0 = f (z ) o tai ir yra teoremos tvirtinimas. Tegu c yra maiausia, o d didiausia funkcijos reikm e [a; b] intervale (tokiu reikmiu egzistavimas iplaukia i f tolydumo ir 7.4 teoremos).
1
Joseph-Louis Lagrange (17361813)
270
8 SKYRIUS. IVESTINE
Jei c = d, tai g (x) = c ir g (x) = 0 su visais x (a; b). Tegu c < d. I g funkcijos apibr eimo iplaukia, kad jos reikm es [a; b] intervalo galuose sutampa: g (a) = f (a) g (b) = f (b) f (b) f (a) (a a) = f (a); ba
Ta sutampanti reikm e gali bu ti lygi c arba d, bet jokiu bu du ne abiems kartu, nes c ir d yra skirtingi skaiiai. Reikia, arba c, arba d reikm e (o gal ir abi tos reikm es) i gyjama kokiame nors take z (a; b). I 8.1 teoremos tada iplaukia, kad f (z ) = 0. Monotonikumo kriterijus. Lagrano teorema grindiamas inomas dar i mokyklos laiku funkcijos did ejimo (ma ejimo) kriterijus. Tegu f diferencijuojama (a; b) intervale. Jei f (x) > 0 su visais x (a; b), tai f yra did ejanti tame intervale funkcija. Jei f (x) < 0 su visais x (a; b), tai f ma eja (a; b) intervale. I rodymas. Tegu x1 , x2 (a; b) ir x1 < x2 . Kadangi f tolydi [x1 ; x2 ] intervale ir diferencijuojama (x1 ; x2 ) intervale, i Lagrano teoremos gaunu f (x2 ) f (x1 ) = f (z )(x2 x1 ) su tam tikru z (x1 ; x2 ). Jei f (x) > 0 su visais x (a; b), tai ir f (z ) > 0; tod el f (x2 ) f (x1 ) > 0, f (x2 ) > f (x1 ), t.y. funkcija f yra did ejanti. Jei f (x) < 0 su visais x (a; b), tai ir f (z ) < 0; tod el f (x2 ) f (x1 ) < 0, f (x2 ) < f (x1 ), t.y. funkcija f yra ma ejanti. Jei su visais x (a; b) teisinga negrieta nelygyb e f (x) 0, tai analogikai i rodoma, kad f yra nema ejanti funkcija. Jei f (x) 0 su visais x (a; b), funkcija yra nedid ejanti. 8.4 pratimas. Raskite f funkcijos ma ejimo ir did ejimo intervalus.
f (b) f (a) (b a) = f (b) f (b) f (a) = f (a). ba
8.2. LAGRANO TEOREMA IR JOS TAIKYMAI I. f (x) = 2x3 3x2 + 2. II. f (x) = x5 + x.
271
Sprendimas. I. Funkcijos ivestin e f (x) = 6x2 6x neigiama (0; 1) intervale ir teigiama i kair nuo 0 ir i dein nuo 1. Taigi (0; 1) intervale ji yra ma ejanti, o (; 0) ir (1; ) intervaluose did ejanti. II. Funkcijos ivestin e f (x) = 5x4 + 1 teigiama su visais x. Reikia, funkcija yra did ejanti visoje apibr eimo srityje (; ). Pakankamos ekstremumo slygos. Jei kokiame nors take yra lokalusis funkcijos maksimumas ar minimumas, funkcijos ivestin e tame take lygi 0. Bet f (a) = 0 lygyb e ekstremumo egzistavimo negarantuoja: pavyzdiui, jei f (x) = x3 , tai f (0) = 0, bet 0 take n era nei funkcijos maksimumo, nei minimumo. Tam, kad egzistuotu ekstremumas, reikia, kad ivestin e keistu enkl, funkcijos argumentui pereinant i vienos kritinio tako pus es i kit. Suformuluosiu i teigini tiksliau. Tegu (a ; a + ) M ir f diferencijuojama (a ; a + ) intervale. Jei f (x) 0 su x (a ; a) ir f (x) 0 su x (a; a + ), tai a take yra lokalusis funkcijos maksimumas. Jei f (x) 0 su x (a ; a) ir f (x) 0 su x (a; a + ), tai a take yra lokalusis minimumas. I rodymas. I rodysiu pirm teigini . Jei a < x < a, i Lagrano teoremos iplaukia, kad f (a) f (x) = f (z1 )(a x)
su tam tikru z1 (x; a). Kadangi f (x) f (z1 ) 0 ir tod el
0 su visais x (a ; a), tai
f (a) f (x) 0; f (a) f (x). Jei a < x < a + , i Lagrano teoremos gaunu f (x) f (a) = f (z2 )(x a) su tam tikru z2 (a; x). Kadangi (a; a + ) intervale ivestin e neteigiama, tai f (z2 ) 0 ir tod el f (x) f (a) 0; f (x) f (a).
272
8 SKYRIUS. IVESTINE
Taigi f (a) f (x) su visais x U (a, ). Tai ir reikia, kad a take yra lokalusis funkcijos maksimumas. Teiginys apie lokalu ji minimum i rodomas analogikai. Jei f (x) > 0 tiek su x (a ; a), tiek su x (a; a + ), take a ekstremumo n era. Tikrai i Lagrano teoremos iplaukia, kad f (x) < f (a) su x (a ; a) ir f (x) > f (a) su x (a; a + ). Lygiai taip pat i rodoma, kad ekstremumo n era ir tuo atveju, kai ivestin e neigiama tiek (a ; a), tiek (a; a + ) intervale. 8.5 pratimas. Raskite lokaliuosius f funkcijos ekstremumus. I. f (x) = x5 5x. II. f (x) = x4 2x3 + 2x 1. Sprendimas. I. Funkcijos ivestin e f (x) = 5x4 5 yra teigiama (; 1) ir (1; ) intervaluose ir neigiama (1; 1) intervale. Reikia, 1 take yra lokalusis funkcijos maksimumas (lygus 4), o 1 take lokalusis minimumas (lygus -4). II. Funkcijos ivestin e f (x) = 4x3 6x2 + 2 = 2(x 1)2 (2x + 1). Ivestin e neigiama (; 0.5) intervale ir teigiama (0.5; 1) bei (1; ) intervaluose. Reikia, ji turi minimum 0.5 take, lygu 1.6875. Ikilos funkcijos. f funkcija vadinama ikila (a; b) intervale, jei i a < x0 < x1 < b, iplaukia f (xt ) ia xt = (1 t)x0 + tx1 . Funkcija vadinama i gaubta, jei i tu paiu prielaidu iplaukia f (xt ) (1 t)f (x0 ) + tf (x1 ). (1 t)f (x0 ) + tf (x1 ); (8.4) 0<t<1
Jei paym esiu yt = (1 t)f (x0 ) + tf (x1 ), tai (xt , yt ) takas bus ant ties es atkarpos, jungianios x0 , f (x0 ) ir x1 , f (x1 ) takus. Taigi funkcija ikila, jei visi tos atkarpos takai yra vir funkcijos grako, ir i gaubta, jei tie takai yra po graku (r. 8.4 pav.) Dabar i rodysiu, kad jei f ikila (a; b) intervale ir x1 , . . . , xn (a; b), t1 , . . . , tn 0 t1 + + tn = 1,
8.2. LAGRANO TEOREMA IR JOS TAIKYMAI y = f (x) y = f (x) yt f (xt ) f (xt ) yt

| | | |
273
x0
xt x1
x0
xt x1
8.4 pav. Ikila ir i gaubta funkcija tai f (t1 x1 + + tn xn ) t1 f (x1 ) + + tn f (xn ). (8.5) I rodymas. Taikysiu matematin es indukcijos metod. Kai n = 1, lygyb e t1 + + tn = 1 virsta lygybe t1 = 1 ir reikia i rodyti, kad f (x1 ) f (x1 ). Tai akivaizdu. Tegu dabar n 2. Taikysiu (8.4) nelygyb su x= t1 x1 + + tn1 xn1 t1 + + tn1
vietoje x0 , su xn vietoje x1 ir su tn vietoje t. I t1 + + tn = 1 iplaukia, kad 1 tn = t1 + + tn1 ; tod el vietoje xt reikia i rayti (t1 + + tn1 ) t1 x1 + + tn1 xn1 + tn xn = t1 x1 + + tn xn . t1 + + tn1 (t1 + + tn1 )f (x) + tn f (xn ). (8.6)
Taigi gaunu toki nelygyb:
f (t1 x1 + + tn xn )
x skaiiaus iraika gali bu ti perrayta taip: x= Kadangi t1 tn1 x1 + + xn1 . t1 + + tn1 t1 + + tn1 ti 0, t1 + + tn1 tn1 t1 + + tn1 ++ = = 1, t1 + + tn1 t1 + + tn1
t1 t1 + + tn1
274
8 SKYRIUS. IVESTINE
x yra (n 1) skaiiaus ikila kombinacija. I indukcin es prielaidos iplaukia, kad tn1 t1 f (x) f (x1 ) + + f (xn1 ). t1 + + tn1 t1 + + tn1 Reikia, (t1 + + tn1 )f (x) t1 f (x1 ) + + tn1 f (xn1 )
ir i (8.6) gaunu (8.5).
Panaiai i rodoma, kad jei f funkcija i gaubta, tai f (t1 x1 + + tn xn ) t1 f (x1 ) + + tn f (xn );
ia xi ir ti tokie pat, kaip aukiau. I rodytos nelygyb es daniausiai taikomos, kai t1 = = tn = 1/n. Taigi f kai f ikila, ir f kai f i gaubta. Ikilumo kriterijus. I (8.7)(8.8) galima gauti daug i domiu ir naudingu nelygybiu ; taiau reikia inoti, kokios konkreios funkcijos yra ikilos ar i gaubtos. Dabar i rodysiu teorem, kuri atsako i i klausim. 8.3 teorema. Tegu f yra diferencijuojama (a; b) intervale funkcija. Jei jos ivestin e nema eja (atitinkamai, nedid eja) (a; b) intervale, tai f ikila (atitinkamai, i gaubta) tame intervale. I rodymas. I rodysiu tik ikilumo kriteriju . Tegu a < x0 < x1 x0 , xt < x0 + (x1 x0 ) = x1 , t.y. xt (x0 ; x1 ). I Lagrano teoremos gaunu: x1 + + xn n f (x1 ) + + f (xn ) , n (8.8) x1 + + xn n f (x1 ) + + f (xn ) , n (8.7)
f (xt ) f (x0 ) = f (z1 )(xt x0 ), f (x1 ) f (xt ) = f (z2 )(x1 xt )
8.2. LAGRANO TEOREMA IR JOS TAIKYMAI su tam tikrais z1 (x0 ; xt ) ir z2 (xt ; x1 ). Kadangi xt x0 = x0 + t(x1 x0 ) x0 = t(x1 x0 ), x1 xt = x1 x0 t(x1 x0 ) = (1 t)(x1 x0 ), gautas lygybes galiu perrayti taip: f (xt ) f (x0 ) = tf (z1 )(x1 x0 ), f (x1 ) f (xt ) = (1 t)f (z2 )(x1 x0 ), t.y. f (xt ) f (x0 ) = f (z1 )(x1 x0 ), t f (x1 ) f (xt ) = f (z2 )(x1 x0 ). 1t
275
(8.9) (8.10)
I z1 (x0 ; xt ), z2 (xt ; x1 ) iplaukia z1 < z2 . Kadangi f funkcijos ivestin e nema eja, f (z1 ) f (z2 ). Tada i (8.9) ir (8.10) iplaukia: f (xt ) f (x0 ) f (x1 ) f (xt ) ; t 1t (1 t) f (xt ) f (x0 ) t f (x1 ) f (xt ) ; (1 t)f (xt ) + tf (xt ) (1 t)f (x0 ) + tf (x1 ); f (xt ) (1 t)f (x0 ) + tf (x1 ). Taigi f yra ikila funkcija. 8.6 pratimas.
I. I rodykite, kad harmoninis teigiamu skaiiu vidurkis nevirija ju aritmetinio vidurkio, t.y.
1 1 x 1 + + xn n 1
x1 + + xn n
su visais x1 , . . . , xn > 0. II. I rodykite, kad jei , ir yra trikampio kampai, tai 3 3 sin + sin + sin . 2
276
8 SKYRIUS. IVESTINE
Sprendimas. I. Paym ekime f (x) = 1/x su x > 0. Tada f (x) = 1/x2 yra did ejanti funkcija ir, reikia, f ikila (0; ) intervale. I (8.7) tada iplaukia, kad 1 1 n x 1 + + xn . x1 + + xn n II. Paym ekime f (x) = sin x. Tada f (x) = cos x. Ivestin e yra ma ejanti (0; ) intervale funkcija; tod el f i gaubta tame intervale. I (8.8) gaunu sin x1 + + xn n sin x1 + + sin xn n
su visais x1 , . . . , xn (0; ). Trikampio kampai patenka i t interval; tod el ++ 3 sin + sin + sin 3 sin = 3 sin = 3 . 3 3 2 Ivestin es skaiiavimas sud urimo takuose. Tegu f yra diferencijuojama (a ; a) (a; a + ) junginyje, tolydi a take ir f (x) c1 ,
xa
f (x) c2 .
xa+
I rodysiu, kad tada: 1) jei c1 = c2 , tai f diferencijuojama a take ir f (a) = c1 ; 2) jei c1 = c2 , tai f nediferencijuojama a take. I rodymas. Jei t (a; a + ), pritaikau Lagrano teorem funkcijai f intervale (a; t) ir gaunu: f (t) f (a) = f (zt )(t a) su tam tikru zt (a; t). Kadangi a < zt < t a, o f (z ) c2 , i sud etin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es gaunu
z a+ ta
f (zt ) c2 .
ta+
Reikia, f (t) f (a) = f (zt ) c2 . ta+ ta Jei t (a ; a), pritaikau Lagrano teorem tai paiai funkcijai (t; a) intervale ir gaunu f (a) f (t) = f (zt )(a t),
8.2. LAGRANO TEOREMA IR JOS TAIKYMAI t.y. v el su tam tikru zt (t; a). Kadangi f (t) f (a) = f (zt )(t a) a > zt > t a, o f (z ) c1 , i sud etin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es gaunu
z a ta
277
f (zt ) c1 . Reikia,
ta
f (t) f (a) c1 . ta ta Taigi jei c1 = c2 , tai santykis f (t) f (a) ta
art eja prie c1 , kai t a; tod el f diferencijuojama a take ir f (a) = c1 . Jei c1 = c2 , tas santykis neturi ribos, kai t a; tod el f nediferencijuojama a take. I rodytas teiginys taikomas, skaiiuojant sudurtin es funkcijos ivestines sudu rimo takuose. Pademonstruosiu tai, i naujo padarydamas abi 8.2 pratimo uduotis. Sprendimas. I. Take 1 funkcija nediferencijuojama, nes netolydi. Kadangi 0, kai x < 1; f (x) = 1, kai 1 < x < 2; 0, kai x > 2, f (x) 1,
x2
tai
f (x) 0.
x2+
tai
Tod el take 2 funkcija taip pat nediferencijuojama. II. Take 1 funkcija nediferencijuojama, nes netolydi. Kadangi 2x, kai x < 0; f (x) = 0, kai 0 < x < 1; 1, kai x > 1, f (x) 0,
x0
f (x) 0.
x0+
Reikia, take 0 funkcija diferencijuojama ir f (0) = 0.
278
8 SKYRIUS. IVESTINE
8.3
Auktesniu eiliu ivestin es
Apibreimas. Jei M1 M yra aib e taku , kuriuose f funkcija diferencijuojama, tai f yra funkcija i M1 i R ir galima kalb eti apie jos diferencijavim. Jei x yra neizoliuotas M1 aib es takas ir f funkcija diferencijuojama x take, sakome, kad pradin e f funkcija dukart diferencijuojama tame take, o ivestin es ivestin e vadinama antrja f funkcijos ivestine tame take ir ymima f (x). Pavyzdiui, (x3 x) = (3x2 1) = 6x. Auktesniu eiliu ivestin es ymimos f (k) simboliu ir apibr eiamos rekursikai. Jei (k 1)-os eil es ivestin e apibr eta Mk1 aib eje ir diferencijuojama tos aib es take x, sakome, kad f yra k kartu diferncijuojama x take ir apibr eiame f (k) (x) = (f (k1) ) (x). Taigi f = f (1) , f = f (2) . Danai apibr eiama ir nulin es eil es ivestin e; (0) ja laikoma pati funkcija f : f = f . Jei funkcija yra k kartu diferencijuojama kiekviename A aib es take, sakoma, kad ji k kartu diferencijuojama toje aib eje. Jei, be to, f (k) ivestin e tolydi A aib eje, sakome, kad f yra k kartu tolydiai diferencijuojama toje aib eje. Antrosios ivestin es taikymai. 1. Tarkime, f dukart tolydiai diferencijuojama c tako aplinkoje, f (c) = 0 ir f (c) < 0. I rodysiu, kad tada c take yra lokalusis funkcijos maksimumas. D el tolydumo f (x) < 0 su visais x i tam tikros (gal bu es) c t, maesn aplinkos (c ; c + ). Kadangi f yra f funkcijos ivestin e, tai reikia, kad f ma eja (c ; c + ) intervale. Kadangi f (c) = 0, i f ma ejimo iplaukia, kad f (x) > 0 su visais x (c ; c) ir f (x) < 0 su x (c, c + ). Reikia, c take yra funkcijos lokalusis maksimumas. Analogikai i rodoma, kad jei f (c) = 0, f (c) > 0, tai c take yra lokalusis funkcijos minimumas. 2. Jei f dukart diferencijuojama (a; b) intervale, tai f nema eja, kai f (x) 0 su visais x (a; b). Tod el f ikila (a; b) intervale, kai jos antroji ivestin e neneigiama tame intervale. Jei f (x) 0 su visais x (a; b), funkcija i gaubta tame intervale. Teiloro formul e.
8.3. AUKTESNIU EILIU IVESTINES 8.4 teorema. Tegu f yra k kartu diferencijuojama M intervale; ia k Su visais a, x M egzistuoja toks z , esantis tarp a ir x, kad f (x) =
k 1 i=0
279 1.
f (k) (z ) f (i) (a) i (x a) + (x a)k . i! k!
(8.11)
Jei f (k) tolydi a take, tai

k
f (x) =
i=0
f (i) (a) (x a)i + o (x a)k , i!
kai x a.
(8.12)
I rodymas. Paymiu g (t) =

k 1 i=0
f (i) (a) (t a)i , i! f (x) g (x) (t a)k . (x a)k
h(t) = f (t) g (t)
Iskleistas g funkcijos pavidalas atrodo taip: g (t) = f (a) + f (a) f (a) f (a) (t a) + (t a)2 + (t a)3 + 1! 2! 3! f (k1) (a) + (t a)k1 . (k 1)!
I jo aikiai matyti, kad g be galo diferencijuojama ir f (a) f (a) f (k1) (a) 2 g (t) = f (a) + (t a) + (t a) + + (t a)k2 ; 1! 2! (k 2)! (k 1) f (a) f (a) g (t) = f (a) + (t a) + + (t a)k3 1! (k 3)! ir t.t. Matematin es indukcijos metodu nesunku i rodyti, kad g (j )(t) =
k 1 i=j
f (i) (a) (t a)ij i!
su visais 1 j k 1. Visos kitos g funkcijos ivestin es lygios 0. I stats vietoje t skaiiu a, gaunu g (j ) (a) = f (j ) (a)
280
8 SKYRIUS. IVESTINE
su visais tokiais j . I h funkcijos apibr eimo dabar matyti, kad ji diferencijuojama tiek pat kartu , kiek ir f . Be to, h(j ) (t) = f (j ) (t) g (j ) (t) su 0 j f (x) g (x) k (k 1) (k j + 1)(t a)kj (x a)k
k. I stats vietoje t skaiiu a, gaunu h(j ) (a) = f (j ) (a) g (j ) (a) = 0,
su visais 0
k 1. Be to, h(k) (t) = f (k) (t) k ! f (x) g (x) . (x a)k
Pakanka i rodyti, kad h(k) (z ) = 0 su tam tiktu z , esaniu tarp a ir x. Tikrai, tada i paskutiniosios formul es gauiau: 0 = f (k) (z ) k ! k! f (x) g (x) ; (x a)k
f (x) g (x) = f (k) (z ); (x a)k f (k) (z ) f (x) g (x) = (x a)k ; k! f (k) (z ) (x a)k , f (x) = g (x) + k! o tai pagal g apibr eim ir yra ta formul e, kuri reikia i rodyti. Tegu, pavyzdiui, x > a (atvejis x = a trivialus, o atvejis x < a nagrin ejamas panaiai). Jau i rodiau, kad h(a) = h(0) (a) = 0. Be to, i h apibr eimo matyti, kad h(x) = f (x) g (x) f (x) g (x) (x a)k = f (x) g (x) f (x) g (x) = 0. (x a)k
I Lagrano teoremos gaunu, kad h(x) h(a) = h (t1 )(x a); 0 = h (t1 )(x a);
8.3. AUKTESNIU EILIU IVESTINES h (t1 ) = 0 su tam tikru t1 (a; x). Taigi h (a) = 0 ir h (t1 ) = 0. Pritaiks Lagrano teorem funkcijai h , gaunu h (t1 ) h (a) = h (t2 )(t1 a); 0 = h (t2 )(t1 a); h (t2 ) = 0
281
su tam tikru t2 (a; t1 ) (a; x). Aprayt procedu r galiu kartoti tol, kol turiu lygyb h(j ) (a) = 0, t.y. iki j = k 1. Po paskutinio pakartojimo gausiu, kad h(k) (tk ) = 0 su tam tikru tk (a; x). O to man ir reik ejo, kad gauiau (8.11) formul. (k ) Tegu dabar f tolydi a take; i rodysiu (8.12) formul. Tegu zx yra toks skaiius tarp a ir x, kad f (x) = g (x) + Kadangi |zx a|
(k )
f (k) (zx ) (x a)k . k!
|x a| 0,
x a
tai zx a, ir i f tolydumo gaunu, kad f (k) (zx ) = f (k) (a) + o(1). I to x a ir iplaukia reikiama lygyb e. (8.11) lygyb e vadinama Teiloro2 formule su Lagrano formos liekana, o (8.12) lygyb e Teiloro formule su Peano3 formos liekana. 1 tako 8.7 pratimas. Uraykite Teiloro formul funkcijai f (x) = 1 x a = 0 aplinkoje. Sprendimas. Suskaiiuojame ivestines: f (x) = (1 x)1 , f (x) = (1 x)2 , f (x) = 2(1 x)3 , f (x) = 6(1 x)4 , . . .
2 3
Brook Taylor (16851731) Giuseppe Peano (18581932)
282
8 SKYRIUS. IVESTINE f (k) (x) = k !(1 x)k1 .
I stat 0 vietoje x, gauname f (i) (0) = i!. Reikia, 1 = 1 + x + x2 + + xk + o(xk ), 1x kai x 0.
8.4
Udaviniai
1. Kaip gal etu atrodyti f funkcijos grakas, jei inoma, kad f (2) = f (2) = 2; f (0) = 1, f (0) = 3. (2002) f (0) = 1, f (0) = 0, f (0) = 2. (2002) f (0) = 3, f (0) = 3, f (0) = 1. (2004) f (0+) = , f (1) = 1, f (1) = 2. (2004) f (0) = 2, f (0) = 0, f (1) = 0, f (1+) = 2. 2. Ar f funkcija diferencijuojama a ir b takuose? Jei ne, tai kod el; jei taip, raskite ivestin. a = 0, b = 1, 2 kai x < 0; x , f (x) = 1, kai 0 x 2 x, kai x > 1.
1;
a = 0, b = 1,
(2002) a = 0,
2 x , kai x < 0; f (x) = x3 , kai 0 x < 1; 1, kai x 1. f (x) = x, kai x < 0; x2 , kai x 0.
3. Apskaiiuokite f (x) visuose takuose, kuriuose ji apibr eta.
8.4. UDAVINIAI (2004) 2 kai x 1; x , f (x) = 2x 1, kai 1 < x 5 x, kai x > 2. kai x 0; 1, 2 f (x) = 1 x , kai 0 < x 0, kai x > 1.
283
2;
(2004)
1;
4. Raskite didiausi ir maiausi f funkcijos reikm duotame intervale. f (x) = x + 1 , [1; 3] intervale. x2 2x , [0; 2] intervale. x2 + 1
(2002) f (x) =
(2004) f (x) = x3 x, [0; 1] intervale. 5. Raskite intervalus, kuriuose f funkcija ma eja ar did eja. 1 f (x) = x + . x x . f (x) = (x + 1)2 (2002) f (x) = x5 + 5x. (2004) f (x) = x + 1 f (x) = x2 + . x f (x) = x5 x3 . (2002) f (x) = x . x1 1 . x2
6. Raskite lokaliuosius f funkcijos ekstremumus.
7. Kuriuose intervaluose f ikila ar i gaubta? (2002) f (x) = x5 + 5x.
284
8 SKYRIUS. IVESTINE
8. (2002) Tarkime, f ikila (2; 3) intervale, f (1) = 1, f (2) = 4. K galima pasakyti apie f (0)? 9. I rodykite nelygybes. (x1 + + xn )2
2 n(x2 1 + + xn ).
10. Uraykite Teiloro formul f funkcijai duoto tako aplinkoje duotu tikslumu. f (x) = x9 , a = 1 aplinkoje o (x 1)3 tikslumu. f (x) = arctg x, a = /4 aplinkoje o (x /4)2 tikslumu. (2002) f (x) = ln(2 + x), a = 0 aplinkoje o(x4 ) tikslumu. (2004) f (x) = x4 2x2 + 2, tako 1 aplinkoje o (x 1)2 tikslumu. (2004) f (x) = x5 x2 + 2, tako 1 aplinkoje o (x + 1)3 tikslumu.
9 skyrius Integralas
9.1 Apibr eimas
Visame skyriuje (a; b) yra netuias baigtinio ilgio intervalas ir f apr eta funkcija i (a; b) i R (t.y. < a < b < ir |f (x)| c su visais x (a; b); ia c tam tikras baigtinis skaiius). Jei f neneigiama, tai jos integralas (a; b) intervale yra skaiius, lygus plotui tarp funkcijos grako tame intervale ir x aies. Aiku, is sakinys negali bu eimu, nes kol kas nesu apibr es gu ti laikomas integralo apibr ros ploto svokos. Vis d elto jis duoda id ej, kaip apibr eti t integral, ir paaikina t apibr eim. Apatin e ir virutin e integralin e suma. Pasirenku koki nors n 2, paymiu a0 = a, an = b ir (a; b) intervalo viduje paimu dar n 1 tak a1 < < an1 . Rinkini P = (a0 , a1 , . . . , an ) vadinsiu (a; b) intervalo skaidiniu. Skaidinio takai suskaido interval i n maesniu intervalu (a0 ; a1 ), (a1 ; a2 ), . . . , (an1 ; an ). Su kiekvienu i = 1, . . . , n apskaiiuoju ci =
x(ai1 ;ai )
inf
f (x)
ir ant pagrindo (ai1 ; ai ) nubr eiu ci aukio staiakampi (jei f neneigiama, tas staiakampis yra didiausio aukio staiakampis, kuris dar telpa po funkcijos graku; r. 9.1 pav.) Visu n staiakampiu plotu sum c1 (a1 a0 ) + c2 (a2 a1 ) + + cn (an an1 ) 285 (9.1)
286 y = f (x)
9 SKYRIUS. INTEGRALAS y = f (x)
a0
a1
a2 a3
a0
a1
a2 a3
9.1 pav. Apatin e integralin e suma maesn e u plot po funkcijos graku
9.2 pav. Virutin e integralin e suma didesn e u plot po funkcijos graku
ym esiu S (P, f ) ir vadinsiu f funkcijos apatine integraline suma, atitinkania P skaidini . Virutin e integralin e suma ymima S (P, f ) ir lygi tokiai pat (9.1) sumai, tik joje ci skaiiai yra nebe funkcijos reikmiu inmumai, o supremumai. Jei funkcija neneigiama, geometrin e S (P, f ) prasm e aiki i 9.2 pav. Jei funkcija i gyja ir neigiamas reikmes, geometrin e integraliniu sumu prasm e nebe tokia aiki, nes staiakampiu , esaniu po x aimi, plotus reikia imti su enklu. Taiau norint tas sumas apskaiiuoti, aikintis geometrin prasm n era bu padauginti i tina. Reikia tiesiog kiekvieno intervaliuko ilgi funkcijos reikmiu tame intervaliuke inmumo arba supremumo ir gautas sandaugas sud eti. 9.1 pratimas. Apskaiiuokite S (P, f ) ir S (P, f ). I. f (x) = x 1, P = (0, 0.5, 1, 2). II. f (x) = x2 2x, P = (2, 0.5, 1.5, 2). Sprendimas. I. S (P, f ) = (1) 0.5 + (0.5) 0.5 + 0 1 = 0.75; S (P, f ) = (0.5) 0.5 + 0 0.5 + 1 1 = 0.75. II. S (P, f ) = 1.25 1.5 + (1) 1.5 + (0.75) 0.5 = 0.375; S (P, f ) = 8 1.5 + 1.25 1.5 + 0 0.5 = 13.875. Paaikinimas. Funkcija y = x1 yra tolydi ir did ejanti; tod el jos reikmiu inmumas kiekviename intervale sutampa su jos reikme kairiajame intervalo gale, o supremumas su reikme deiniajame gale (r. 9.3 pav.)
9.1. APIBREIMAS
2 2
287
-1
-1
-2 -1 0 1 2 3
-2 -1 0 1 2 3
9.3 pav. Antroji funkcija sud etingesn e (r. 9.4 pav.) Intervale (2; 0.5) ji ma eja; tod el inmumas sutampa su reikme take 0.5, o supremumas su reikme take 2. Intervale (1.5, 2) ji did eja; tod el inmumas lygus reikmei take 1.5, o supremumas reikmei take 2. Viduriniame intervale ji i pradiu ma eja, po to did eja. Jos reikmiu inmumas sutampa su reikme lokalaus minimumo take 1 (jis randamas prilyginus 0 funkcijos ivestin: 2x 2 = 0; x = 1). Reikmiu supremumas sutaps su reikme viename i intervalo galu , iuo atveju kairiajame. Integralas. I 9.19.2 pav. matyti, kad f funkcijos integralas (kuris, kaip min ejau, tur etu bu ti lygus plotui po funkcijos graku S ) yra yra didesnis u bet kuri apatin ir maesnis u bet kuri virutin integralin sum: S (P, f ) S S (P, f ).
I pieiniu taip pat matyti, kad kuo smulkesnis P skaidinys, tuo tiksliau S (P, f ) ir S (P, f ) aproksimuoja S . Tod el f funkcijos integral (a; b) intervale, galima apibr eti dviem bu apatiniu integraliniu sumu dais: kaip visu supremum arba kaip visu virutiniu integraliniu sumu inmum. Pirmas integralas vadinamas apatiniu funkcijos integralu (a; b) intervale ir ymimas b b f (x) dx, arba a f ; antrasis vadinamas virutiniu integralu ir ymimas a b b f (x) dx, arba a f . Taigi a
b a
f = sup S (P, f ),
P
b a
f = inf S (P, f ).
P
Daniausiai apatinis integralas sutampa su virutiniu; tada jis vadinamas tiesiog integralu (tiksliau, funkcijos Rymano integralu (a; b) intervale) ir ymib b mas a f (x) dx, arba a f . Funkcija tada vadinama integruojama Rymano prasme (a; b) intervale.
288
8
9 SKYRIUS. INTEGRALAS
8
-1 -2 -1 0 1 2
-1 -2 -1 0 1 2
9.4 pav. I rodysiu, kad jei f (x)

b
c su visais x (a; b), tai c(b a),

b a
f
a
c(b a).
Tegu P = (a0 , . . . , an ) yra bet koks (a; b) intervalo skaidinys. Su kiekvienu i = 1, . . . , n teisingos nelygyb es
x(ai1 ;ai )
inf
f (x)
c,
sup
x(ai1 ;ai )
f (x)
c.
Padaugins kiekvien toki nelygyb i (ai ai1 ) ir visas gautas nelygybes sud ejs, gaunu S (P, f ) c(a1 a0 ) + c(a2 a1 ) + + c(an an1 ) = c(an a0 ) = c(b a)
ir analogikai S (P, f ) c(b a). Kadangi S (P, f ) c(b a) su bet kokiu skaidiniu P , tai ir tu skaiiu b supremumas nevirija c(b a), t.y. a f c(b a).
9.1. APIBREIMAS
289
Nelygyb e S (P, f ) c(b a) taip pat teisinga su bet kokiu P . Kadangi b skaiiu eimos inmumas nevirija bet kurio tos eimos nario, tai ir a f c(b a). Panaiai i rodoma, kad jei f (x) c su visais x (a; b), tai
b
f
a
c(b a),
b a
c(b a).
I iu teiginiu iplaukia tokios dvi ivados. 1. A nagrin eju tik apr etas funkcijas, t.y. su tam tikra baigtine konstanta c ir visais x (a; b) teisingos nelygyb es c f (x) c. Reikia,
b
c(b a)
f
a
c(b a) ir
c(b a)
b a
c(b a).
Taigi ir apatinis, ir virutinis funkcijos integralas yra baigtinis skaiius. Jei funkcija integruojama, tai jos integralas sutampa su apatiniu integralu. Reikia, integruojamos funkcijos integralas taip pat yra baigtinis skaiius. 2. Jei f (x) = c su visais x (a; b), tai su visais x teisinga tiek f (x) c, tiek f (x) c nelygyb e. Reikia,
b
c(b a) t.y.
f
a
c(b a) ir c(b a)
b a b a
b a
c(b a),
f = c(b a) =
f.
Kai apatinis integralas sutampa su virutiniu, funkcija vadinama integruojama. Taigi konstanta yra integruojama ir
b a
c dx = c(b a).
b
Pavyzdiui,
a
0 dx = 0. Neintegruojamos funkcijos pavyzdys. Yra ir funkciju , kuriu apatinis ir virutinis integralai skiriasi. Pavyzdiui, tokia yra vadinamoji Dirichl e funkcija, apibr eiama taip: f (x) = 1, jei x racionalus; 0 su kitais x.
290
Nupieti tokios funkcijos grako nei manoma; neiu tai, suskaiiuoti rint i apatini ir virutini jos integral nesunku. Tegu P = (a0 , . . . , an ) yra bet koks (a; b) intervalo skaidinys. Kiekviename (ai1 ; ai ) intervale yra ir racionaliu , ir iracionaliu skaiiu ; tod el
x(ai1 ;ai )
inf
f (x) = 0,
sup
x(ai1 ;ai )
f (x) = 1.
I ia iplaukia, kad S (P, f ) = 0, o S (P, f ) = 1 (a1 a0 ) + 1 (a2 a1 ) + + 1 (an an1 ) = an a0 = b a. Gautos lygyb es teisingos su bet kokiu P ; tod el
b
f = 0,
a a
f = b a.
Taigi Dirichl e funkcija neintegruojama Rymano prasme jokiame intervale. Skaidinio smulkumas. Skaidinys P = (a0 , . . . , am ) vadinamas smulkesniu u to paties intervalo skaidini P = (b0 , . . . , bn ), jei {a0 , . . . , am } {b0 , . . . , bn }, t.y. jei kiekvienas P skaidinio dalijimo takas yra kartu ir P skaidinio dalijimo takas. Pavyzdiui, P1 = (0, 2, 5, 19) skaidinys smulkesnis u P2 = (0, 5, 19), bet n era smulkesnis u P3 = (0, 9, 19) (r. 9.5 pav.). Aiku, P3 taip pat n era smulkesnis u P1 , t.y. P1 ir P3 skaidiniai nepalyginami. Kokie bebu P ir P skaidiniai, visada atsiras skaidinys, smulkesnis tiek tu u P , tiek u P . Pavyzdiui, (0, 2, 5, 9, 19) skaidinys smulkesnis tiek u aukiau apibr et P1 , tiek u P3 skaidini . Skaidinio smulkum galima i vertinti ir kiekybikai. P = (a0 , . . . , an ) skaidinio smulkiu vadinsiu skaiiu |P | = max(a1 a0 , . . . , an an1 ). Pavyzdiui, jei P = (0, 2, 5, 19), tai |P | = max(2, 3, 14) = 14.
9.1. APIBREIMAS P1
| | | |
291
0
|
5 P2
|
19
|
0
|
5 P3
|
19
|
19
9.5 pav. P1 skaidinys smulkesnis u P2 , P1 ir P3 nepalyginami Kuo smulkesnis skaidinys, tuo maesnis jo smulkis. Taiau atvirkiai tvirtinti negalima: i |P | < |P | apskritai neiplaukia, kad P smulkesnis u P . Pavyzdiui, jei P2 ir P3 yra 9.5 pav. pavaizduoti skaidiniai, tai |P2 | = 14, |P3 | = 10, bet P3 n era smulkesnis u P2 . 9.2 pratimas. I. Tegu P1 = (1, 1.5, 2), P2 = (1, 1.2, 1.4, 1.6, 1.8, 2) ir P3 = (1, 1.3, 1.5, 2). Palyginkite iuos tris skaidinius. Apskaiiuokite ju smulkius. II. Raskite skaidini , kuris bu smulkesnis u visus tris aukiau apibr etus tu skaidinius. Sprendimas. I. P3 smulkesnis u P1 . P2 nepalyginamas nei su P1 , nei su P3 . |P1 | = 0.5, |P2 | = 0.2, |P3 | = 0.5. II. (1, 1.2, 1.3, 1.4, 1.5, 1.6, 1.8, 2). Kaip keiiasi integralin es sumos, smulkinant skaidini . I rodysiu, kad smulkinant skaidini apatin e integralin e suma did eja, o virutin e ma eja. Tiksliau, jei P ir P yra du (a; b) intervalo skaidiniai ir P smulkesnis u P , tai S (P , f ) S (P, f ) ir S (P , f ) S (P, f ). (9.2)
Nor edamas i P gauti P , turiu prid eti kelet dalijimo taku . Pakanka i sitikinti, kad kiekvien kart prid ejus vien tak, apatin e suma nesuma es, o virutin e nepadid es. Tegu, pavyzdiui, P = (a0 , . . . , an ), Tada S (P, f ) = (a1 a0 )
x(a0 ;a1 )
o P = (a0 , c, a1 , . . . , an ).
inf
f (x)
292 y = f (x)
9 SKYRIUS. INTEGRALAS y = f (x)
a0
c a1
a0
a1
, apatin e integralin e suma padid eja, o virutin e 9.6 pav. Smulkinant skaidini suma eja + (a2 a1 )
x(a0 ;c)
x(a1 ;a2 )
inf
f (x) + + (an an1 )

x(c;a1 )
x(an1 ;an )
inf
f (x),
S (P , f ) = (c a0 ) inf f (x) + (a1 c) inf f (x) + (a2 a1 )

x(a1 ;a2 )
inf
f (x) + + (an an1 )
x(an1 ;an )
inf
f (x).
At ems pirm lygyb i antros, gaunu S (P , f ) S (P, f ) = (c a0 ) inf f (x) + (a1 c) inf f (x) (a1 a0 )
x(a0 ;c) x(c;a1 )
x(a0 ;a1 )
inf
f (x).
Kuo maesn e aib e, tuo jos inmumas didesnis; tod el

x(a0 ;c)
inf f (x)
x(a0 ;a1 )
inf
f (x) ir
x(c;a1 )
inf f (x)
x(a0 ;a1 )
inf
f (x).
I ia S (P , f ) S (P, f ) (c a0 + a1 c a1 + a0 )
x(a0 ;a1 )
inf
f (x) = 0,
t.y. S (P , f ) S (P, f ). Panaiai i rodoma ir antroji i (9.2) nelygybiu . Jei funkcija neneigiama, i rodytas nelygybes iliustruoja 9.6 pav. Kairiame pieinyje plotas, atitinkantis S (P, f ), ubru kniuotas horizontaliai, o plotas, atitinkantis S (P , f ) vertikaliai. Skirtumas tarp tu dvieju sumu lygus plotui, kuriame yra tik vertikalios linijos. Deiniajame pieinyje pavaizduoti du plotai, atitinkantys virutines integralines sumas S (P, f ) (ubru kniuotas horizontaliai) ir S (P , f ) (ubru kniuotas vertikaliai). Plotelis, kuriame yra tik horizontalios linijos, lygus skirtumui tarp tu dvieju sumu .
9.1. APIBREIMAS
293
Apatinis integralas nevirija virutinio. I pradiu i rodysiu, kad bet kokia apatin e integralin e suma nevirija bet kokios virutin es integralin es sumos. Teiginys akivaizdus, kai abi integralin es sumos atitinka t pati skaidini P = (a0 , . . . , an ): padaugins kiekvien nelygyb
x(ai1 ;ai )
inf
f (x)
sup
x(ai1 ;ai )
f (x)
i (ai ai1 ) ir gautas nelygybes sud ejs, gaunu S (P, f ) S (P, f ). Jeigu gi apatin e suma atitinka skaidini P , o virutin e skaidini P , samprotauju taip. Tegu P yra bet koks (a; b) intervalo skaidinys, smulkesnis tiek u P , tiek u P . Tada S ( P , f ) S (P, f ) S (P, f ) S (P , f )
su bet kokiais (a; b) intervalo skaidiniais P ir P . Dabar i rodysiu, kad apatinis integralas nevirija virutinio. Fiksavs (9.3) nelygyb eje P , gaunu, kad visos S (P , f ) sumos nevirija skaiiaus S (P , f ). Tada ir tu sumu supremumas nevirija to paties skaiiaus, t.y.
b a
(pirma ir treia nelygyb es iplaukia i (9.2), o antr nelygyb k tik i rodiau). Taigi S ( P , f ) S ( P , f ) (9.3)
f = sup S (P, f )
P
S (P , f ).
Gauta nelygyb e teisinga su visais P ; tod el i analogikos inmumo savyb es gaunu

b b
f = inf S (P, f )
P a
f,
o tai ir nor ejau i rodyti. Dabar (9.3) nelygyb galiu patikslinti: su bet kokiais skaidiniais P ir P
b
S ( P , f )
f
a a
S (P , f ).
Pirmoji nelygyb e teisinga d el to, kad eimos supremumas didesnis u bet kuri tos eimos nari , o treioji d el to, kad eimos inmumas maesnis u bet kuri tos eimos nari .
294
Integruojamumo kriterijus. I rodysiu teorem, kuri bus naudojama kitame skyrelyje, ivedant i vairias integralo savybes. 9.1 teorema. 1. Jei f integruojama (a; b) intervale, tai egzistuoja tokia (a; b) intervalo skaidiniu seka (Pn ), kad
b b
S ( P n , f )
f,
a
S (P n , f )
f
a
(9.4)
ir, reikia, S (Pn , f ) S (Pn , f ) 0. 2. Jei S (Pn , f ) S (Pn , f ) 0 su kokia nors (a; b) intervalo skaidiniu seka (Pn ), tai f integruojama tame intervale ir teisingi (9.4) sryiai. I rodymas. 1. Aib es supremumas yra ribinis jos takas; tod el atsiras tokie skaidiniai Pn , kad
b
S ( P n , f )
f.
a
D el panaios prieasties atsiras (gal bu seka Pn , su kuria t, kita) skaidiniu S (P n , f )

b a
f.
Kadangi f integruojama, jos apatinis ir virutinis integralas yra tas pats b skaiius, ymimas a f . Taigi
b
S ( P n , f ) S ( P n , f )
f
a
ir S (Pn , f ) S (P n , f )
f.
a
Tegu Pn yra skaidinys, smulkesnis tiek u Pn , tiek u Pn . Tada S ( P n , f ) S (P n , f ) ir i teoremos apie du policininkus iplaukia (9.4) sryiai. 2. I nelygybiu
b
S ( P n , f ) gaunu 0
a b b
f
a a
S (P n , f )
f
a
S ( P n , f ) S ( P n , f ) 0 .
Taigi
b a
f= 0
b a
f , t.y. f integruojama. I tu paiu nelygybiu tada iplaukia

b a
f S ( P n , f )
S ( P n , f ) S ( P n , f ) 0 ,
t.y. S (Pn , f )
b a
f . Antrasis i (9.4) sryiu i rodomas analogikai.
9.2. INTEGRALO SAVYBES
295
9.2
Integralo savyb es
Integralo adityvumas. 9.2 teorema. 1. Jei f integruojama (a; b) intervale, tai ji integruojama ir bet kokiame maesniame intervale (c; d) (a; b). 2. Jei a < c < b ir f integruojama tiek (a; c), tiek (c; b) intervale, tai ji b c b integruojama ir (a; b) intervale. Be to, a f = a f + c f . I rodymas. 1. Randu toki (a; b) intervalo skaidiniu sek (Pn ), kad teisingi (9.4) sryiai. Jei reikia, pridedu du naujus dalijimo takus c ir d ir gaunu n . I (9.2) iplaukia, kad smulkesnius skaidinius P S ( P n , f ) n , f ) S ( P n , f ) S (P S (P n , f ).
b
Kratiniai ios nelygybiu grandin es nariai art eja prie skaiiaus a f . Tod el i teoremos apie du policininkus gaunu, kad viduriniai nariai irgi art eja prie to paties skaiiaus. Tegu Pn yra (c; d) intervalo skaidinys, kurio dalijimo takai sutampa su n skaidinio dalijimo takais. Tiksliau, jei P n = (a0 , . . . , ak1, ak , ak+1 , . . . , al1 , al , al+1 , . . . , am ) P ir ak = c, al = d, tai Pn = (c, ak+1 , . . . , al1 , d). n , f ) S (P n , f ) lygus sumai Skirtumas S (P
m
i=1
(ai ai1 )
sup
x(ai1 ;ai )
f (x)
x(ai1 ;ai )
inf
f (x) ,
kurioje visi d emenys neneigiami (nes supremumas visada didesnis u inmum). Jei toje sumoje paliksiu tik d emenis, atitinkanius i = k + 1, . . . , l, suma suma es ir pasidarys lygi S (Pn , f ) S (Pn , f ). Taigi 0 S ( P n , f ) S ( P n , f ) n , f ) S (P n , f ) 0. S (P
I 9.1 teoremos tada iplaukia, kad f integruojama (c, d) intervale. 2. Pasir ems 9.1 teorema, randu toki (a; c) intervalo skaidiniu sek (Pn ), kad c c S ( P n , f ) f,
a
S (P n , f )
f,
a
296
ir toki (c; b) intervalo skaidiniu sek (Pn ), kad

b b
S ( P n , f )
f,
c
S (P n , f )
f.
c
Apjungs Pn ir Pn , gausiu tam tikr (a; b) intervalo skaidini Pn . Pavyzdiui, jei Pn = (a, a1 , . . . , ak1, c), Pn = (c, b1 , . . . , bl1 , b), tai Pn = (a, a1 , . . . , ak1 , c, b1 , . . . , bl1 , b).
Akivaizdu, kad Tod el
S (Pn , f ) = S (Pn , f ) + S (Pn , f ) ir S (Pn , f ) = S (Pn , f ) + S (Pn , f ).

c b
S ( P n , f )
f+
a c
ir S (Pn , f )
f+
a c
f.
(9.5)
Kadangi S (Pn , f ) S (Pn , f ) 0, i 9.1 teoremos iplaukia, kad f inteb gruojama (a; b) intervale ir S (Pn , f ) a f . Sulygins pastarji sryi su b c b (9.5), gaunu a f = a f + c f . Antruoju teoremos teiginiu ireikiama integralo savyb e vadinama jo adityvumu. Ji plaiai naudojama, integruojant sudurtines funkcijas. Pavyzdiui,
3 0 3
x dx =
2 2 0
x dx +
0 3
x+ dx x dx
0
=
2
0 dx +
9 = . 2 (Antra lygyb e teisinga d el to, kad funkcijos integralas kokiame nors intervale priklauso tik nuo reikmiu , kurias funkcija i gyja tame intervale. Paskutinioji lygyb e iplaukia i Niutono-Leibnico formul es, kuri ivesiu kitame skyrelyje.) I integralo adityvumo taip pat iplaukia, kad pakeitus funkcijos reikm kokiame nors viename take, jos integralas nepasikeis. Pavyzdiui, jei f (x) = tai
1
0, kai x = 0; 1, kai x = 0;
0 1
(9.6)
f (x) dx =
1 1
0 dx +
0
0 dx = 0.
297
Integralo monotonikumas. Tarkime, f ir g yra dvi apr etos (a; b) intervale funkcijos ir f (x) g (x) su visais x (a; b). I rodysiu, kad tada
b b
f
a a
ir
a
f
a
g.
Tegu P = (a0 , a1 , . . . , an ) yra (a; b) intervalo skaidinys. Kadangi f (x) g (x) su visais x (a; b),
x(ai1 ;ai )
inf
f (x)
x(ai1 ;ai )
inf
g (x)
su visais i. Padaugins ias nelygybes i (ai ai1 ) ir sud ejs, gaunu S (P, f ) i nelygyb e teisinga su visais P ; tod el
b a b
S (P, g ).
f = sup S (P, f )
P
sup S (P, g ) =
P
g.
a
Virutinius integralus siejanti nelygyb ei rodoma analogikai. Jei f (x) g (x) su visais x (a; b) ir abi funkcijos integruojamos, i i rodyto teiginio iplaukia, kad
b b
f
a a
g.
i integralo savyb e vadinama jo monotonikumu. I integralo monotonikumo iplaukia, pavyzdiui, kad neneigiamos funkcijos integralas neneigiamas: jei f (x) 0 su visais x (a; b), tai
b b
f
a a
0 = 0.
O kada galima tvirtinti, kad integralas yra teigiamas? Tam nepakanka, kad funkcija bu visur neneigiama, o kokiame nors viename take teigiama. tu Pavyzdiui, (9.6) funkcijos integralas yra 0. Taiau jei funkcija dar ir tolydi, jos integralas bus teigiamas. Tikrai, tarkime, kad f (c) > 0 su kokiu nors c (a; b). Jei < f (c), tai d el tolydumo atsiras toks , kad f (x) su x (c ; c + ) (a; b). Tada
b
f=
a a
c +
f+
c c +
f+
c + b
f 0
c +
c a
0+
c
= 2.
298 Integralo tiesikumas.
9.3 teorema. 1. Jei c R, o f integruojama (a; b) intervale, tai cf taip pat b b integruojama ir a cf = c a f . 2. Jei f ir g funkcijos integruojamos (a; b) intervale, tai ju suma taip pat b b b integruojama ir a (f + g ) = a f + a g . I rodymas. 1. Tegu i pradiu c 0. Tegu P = (a0 , . . . , an ) yra bet koks (a; b) intervalo skaidinys. I tiksliu ju r eiu savybiu
x(ai1 ;ai )
inf
cf (x) = c
x(ai1 ;ai )
inf
f (x) ir
sup
x(ai1 ;ai )
cf (x) = c
sup
x(ai1 ;ai )
f (x).
Padaugins ias lygybes i (ai ai1 ) ir sud ejs, gaunu S (P, cf ) = cS (P, f ), S (P, cf ) = cS (P, f ). Lygyb es teisingos su bet kokiu skaidiniu P ; tod el v el i tiksliu ju r eiu savybiu
b a b
cf = sup S (P, cf ) = sup cS (P, f ) = c sup S (P, f ) = c

P P P
f
a
ir
b a
cf = inf S (P, cf ) = inf cS (P, f ) = c inf S (P, f ) = c

P P P a
f.
Kadangi f integruojama, jos apatinis integralas sutampa su virutiniu. Tod el

b b
cf = c
a a
f=
a
cf.
Taigi cf funkcija taip pat integruojama ir

b b b
cf =
a a
cf = c
a
f.
Jei c < 0, i rodymas analogikas. Jei P = (a0 , . . . , an ) yra bet koks (a; b) intervalo skaidinys, i tiksliu ju r eiu savybiu gaunu
x(ai1 ;ai )
inf
cf (x) = c
sup
x(ai1 ;ai )
f (x) ir
sup
x(ai1 ;ai )
cf (x) = c
x(ai1 ;ai )
inf
f (x);
tod el S (P, cf ) = cS (P, f ) ir S (P, cf ) = cS (P, f ).
299
Lygyb es teisingos su bet kokiu skaidiniu P ; tod el v el i tiksliu ju r eiu savybiu

b a
cf = sup S (P, cf ) = sup cS (P, f ) = c inf S (P, f ) = c

P P P
b a
ir
b a b
cf = inf S (P, cf ) = inf cS (P, f ) = c sup S (P, f ) = c

P P P
f.
a
Kadangi f integruojama, jos apatinis integralas sutampa su virutiniu. Tod el

b b
cf = c
a a
f=
a b
cf.
b
Taigi cf funkcija taip pat integruojama ir a cf = c a f . 2. Tegu P = (a0 , . . . , an ) yra bet koks (a; b) intervalo skaidinys. I tiksliu ju r eiu savybiu
x(ai1 ;ai )
inf
f (x) +
x(ai1 ;ai )
inf
g (x)
x(ai1 ;ai )
inf
f (x) + g (x)
ir sup
x(ai1 ;ai )
f (x) + g (x)
sup
x(ai1 ;ai )
f (x) +
sup
x(ai1 ;ai )
g (x).
Padaugins nelygybes i (ai ai1 ) ir sud ejs, gaunu S (P, f )+ S(P, g ) S (P, f + g ) S (P, f + g ) S (P, f )+ S (P, g ). (9.7)
Dabar randu tokius skaidinius (Pn ), kad

b b
S ( P n , f ) o po to tokius (Pn ), kad
f,
a
S (P n , f )
f,
a
S ( P n , g )
g,
a
S (P n , g )
g.
a
Tegu Pn yra skaidinys, smulkesnis tiek u Pn , tiek u Pn . Tada S (Pn , f ) ir b b a g. S (Pn , f ) taip pat konverguos i a f , o S (Pn , g ) ir S (Pn , g ) i
300
(9.7) nelygyb es teisingos ir su P = Pn ; kratiniai nelygybiu grandin es b b nariai art eja prie a f + a g ; tod el prie to skaiiaus art es ir viduriniai nariai:
b b b b
S ( P n , f + g )
f+
a a
g,
S (P n , f + g )
f+
a a
g.
b (f + g ) a
I 9.1 teoremos dabar iplaukia, kad f + g funkcija integruojama ir b b f + a g. a
Teoremoje suformuluotos integralo savyb es ireikia jo tiesikum. Jos nereikalauja papildomu komentaru . I domu tiktai, kad nei virutinis, nei apatinis integralas apskritai n era tiesinis. Pavyzdiui, jei f yra Dirichl e funkcija, tai
1 0
(f ) = 0 = 1 =
1
f
1
ir
1 0
(f f ) = 0 = 0 1 =
f+
0 0
(f ).
Modulio ik elimas i integral. Tarkime, tiek f , tiek |f | funkcija integruojama (a; b) intervale. Kadangi f |f | ir f |f |, i integralo monotonikumo ir tiesikumo gaunu
b b
f
a a
|f | ir
b
f=
a a
(f )
|f |.
Reikia,
b
f
a a
|f |.
9.3
Tolydiu funkciju integravimas
Skyrelio rezultatu anonsas. iame skyrelyje f funkcij laikysiu ne tik apr eta, bet ir tolydia (a; b) intervale. I rodysiu tokius teiginius: 1) f integruojama Rymano prasme (a; b) intervale; 2) f turi pirmykt (a; b) intervale, t.y. toki funkcij F , kad F (x) = f (x) su visais x (a; b); 3) jei F yra bet kokia f funkcijos pirmykt e, tai F tolygiai tolydi (a; b) intervale ir, reikia, egzistuoja baigtin es ribos F (a+) ir F (b);
9.3. TOLYDIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS
301
4) f funkcijos integralas gali bu ti skaiiuojamas pagal Niutono1 -Leibnico2 formul :

b
f (x)dx = F (x)
a
b a
= F (b) F (a+);
(9.8)
ia F yra bet kokia f funkcijos pirmykt e. Daniausiai Niutono-Leibnico formul e taikoma, kai f integruojama tam tikrame maesniame intervale (c; d); ia a < c < d < b. Tada pirmykt e funkcija apibr eta ir tolydi (c; d) intervalo galuose ir formul e supaprast eja:
d
f (x)dx = F (x)
c
d c
= F (d ) F (c ).
Tolydiosios funkcijos integruojamos. 9.4 teorema. Tarkime, f apr eta ir tolydi (a; b) intervale. Tada ji integruojama tame intervale. Be to, jei (Pn ) yra tokia (a; b) intervalo skaidiniu seka, b b kad |Pn | 0, tai S (Pn , f ) a f ir S (Pn , f ) a f . I rodymas. Fiksuoju . Kiekviena funkcija, tolydi udarame intervale, yra jame ir tolygiai tolydi; tod el f tolygiai tolydi [a + ; b ] intervale. Taigi atsiras toks < , kad |f (x1 ) f (x2 )| < , kai x1 , x2 [a + ; b ] ir |x1 x2 | < . Tegu P = (a0 , . . . , am ) yra bet koks (a; b) skaidinys, tenkinantis slyg |P | < . Paymiu ci =
x(ai1 ;ai )
inf
f (x),
di =
sup
x(ai1 ;ai )
f (x) ir c = sup f (x) .

x(a;b)
Takai a + ir b yra (a; b) intervalo viduje; tod el patenka i tam tikrus [ai1 ; ai ) intervaliukus. Tegu, pavyzdiui, ak1 a + < ak ir al1 b < al . Jei k + 1 i l 1, tai (ai1 ; ai ) [a + ; b ]. Su bet kokiais x1 , x2 (ai1 ; ai ) teisinga nelygyb e |x1 x2 | |P | < ; tod el f (x1 ) f (x2 ) < . Fiksuoju x2 ; tada su visais x1 (ai1 ; ai ) f (x1 )
1 2
f (x2 ) +
Isaac Newton, 16431727 Gottfried Wilhelm Leibniz, 16461716
302 ir tod el di = Taigi su visais x2 (ai1 ; ai ) tod el ci = I rodiau, kad di ci i vertinsiu paprastai: d i ci Taigi
m
sup
x(ai1 ;ai )
f (x)
f (x2 ) + .
f (x2 ) inf
di ; f (x) i di . l 1. Su kitais i t skirtum c (c) = 2c.
, kai k + 1
x(ai1 ;ai )
x(a;b)
sup f (x) inf f (x)

x(a;b)
S (P, f ) S (P, f ) = =
i=1 k
(ai ai1 )(di ci ) 2c(ai ai1 ) +

l 1 m
i=1
i=k +1
(ai ai1 ) +
i=l
2c(ai ai1 )
= 2c(ak a0 ) + (al1 ak ) + 2c(am al1 ). Taiau ak a0 ak1 + a am al1 b al + ir al1 ak tod el I rodiau, kad su kiekvienu egzistuoja toks , kad su bet kokiu skaidiniu P , tenkinaniu slyg |P | < , teisinga (9.9) nelygyb e. Jei |Pn | 0, tai |Pn | < su pakankamai dideliais n. Tod el i gautos nelygyb es gaunu S ( P n , f ) S ( P n , f ) 0 . I 9.1 teoremos dabar iplaukia, kad f integruojama Rymano prasme ir tiek b S (Pn , f ), tiek S (Pn , f ) konverguoja i a f. S (P, f ) S (P, f ) 8c + (b a). (9.9) b a; a++a b (b ) + 2, 2
9.3. TOLYDIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS Tolydioji funkcija turi pirmykt. 9.5 teorema. Tarkime, f apr eta ir tolydi (a; b) intervale. Apibr eiu
x
303
F0 (x) =
a
f.
(9.10)
Tada F0 yra f funkcijos pirmykt e (a; b) intervale. Bet kuri kita pirmykt e uraoma pavidalu F (x) = F0 (x) + C ; (9.11) ia C R. I rodymas. Fiksuoju x (a; b). Reikia i rodyti, kad F0 (x) = f (x), t.y. F0 (x + h) F0 (x) f (x). h0 h I pradiu suskaiiuosiu kairiosios pus es rib, kai h 0+. Jei h > 0, tai
x +h x
F0 (x + h) F0 (x) = =
a x
f f+
x x +h
f
a x +h x
=
x
f.
Tod el F0 (x + h) F0 (x) 1 f (x) = h h 1 = h 1 = h 1 = h 1 h

x +h x x +h x x +h x x +h x x +h x
f (u)du f (x) f (x) f (u)du h

x +h x +h
du
x
f (u)du
f (x)du
x
f (u) f (x) du f (u) f (x) du.
Fiksuoju . D el f tolydumo x take atsiras toks , kad f (u) f (x) <
304
su visais u (x ; x + ). Jei h < , tai (x; x + h) (x ; x + ); tod el F0 (x + h) F0 (x) f (x) h Tai ir reikia, kad F0 (x + h) F0 (x) f (x). h0+ h Dabar suskaiiuosiu to paties reikinio rib, kai h 0. Jei h < 0, tai h = |h| ir F0 (x + h) F0 (x) = =
a x x|h| a x|h| x
1 h
x +h
du = .
x
f f f.
f
a x|h| a x
x|h|
= Tod el
x|h|
Panaiai kaip aukiau i rodoma, kad dein e pus e maesn e u bet koki , kai h pakankamai maas. Taigi F0 (x + h) F0 (x) /h f (x), ir kai h 0, t.y. F0 (x) tikrai yra f funkcijos pirmykt e. Tegu dabar F yra bet kokia kita f funkcijos pirmykt e. Pasirenku bet koki c (a; b) ir pritaiks Lagrano vidurin es reikm es teorem funkcijai F (x) F0 (x) intervale (c; x) (arba intervale (x; c), jei x < c) gaunu su tam tikru z i to intervalo F (x) F0 (x) F (c) F0 (c) = F (z ) F0 (z ) = f (z ) f (z ) = 0, t.y., Taigi (9.11) formul e teisinga su C = F (c) F0 (c). F (x) = F0 (x) + F (c) F0 (c).
F0 (x + h) F0 (x) 1 x f (x) = f (u)du f (x) h h x|h| x 1 f (x) x = f (u)du du |h| x|h| |h| x|h| x 1 = f (u) f (x) du |h| x|h| x 1 f (u) f (x) du. |h| x|h|
9.3. TOLYDIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS Niutono-Leibnico formul e.
305
9.6 teorema. Tarkime, f apr eta ir tolydi (a; b) intervale, o F yra kokia nors tos funkcijos pirmykt e. Tada F tolygiai tolydi (a; b) intervale ir teisinga (9.8) formul e. I rodymas. Tolygus tolydumas iplaukia i Lagrano vidurin es reikm es teoremos: jei |f (x)| c su visais x (a; b), tai su bet kokiais x1 , x2 (a; b) |F (x1 ) F (x2 )| c|x1 x2 |
ir dein e pus e nevirija bet kokio , kai |x1 x2 | < /c. I Koy kriterijaus dabar gaunu, kad funkcija F (x) turi baigtin rib ir kai x a+, ir kai x b. Taigi deinioji (9.8) formul es pus e turi prasm. I rodysiu, kad ji teisinga. b b1/n Paymiu I = a f ir In = a+1/n f . I (9.10)(9.11) iplaukia, kad In =
a b1/n a+1/n
f
a
= F0 (b 1/n) F0 (a + 1/n) = F (b 1/n) F (a + 1/n) F (b) F (a+).

n
Kita vertus, i nelygybiu

a+1/n b
|In I | =
f+
a a+1/n a b1/n b
f |f |
|f | +
2c n
b1/n
iplaukia In I . Reikia, I = F (b) F (a+). Integralai su kintamais reiais. Jei a nemoku suskaiiuoti funkcijos pirmykt es, tai tas dar nereikia, kad pirmykt e neegzistuoja. Pavyzdiui, funkcija 1 ln x
306
tolydi ir apr eta (2; ) intervale; tod el integruojama bet kokiame intervale (2; x). Kitaip tariant, reikinys
x 2
du ln u
apibr etas su bet kokiu x > 1. Paym ejs ji raide F (x), i 9.5 teoremos gaunu, kad funkcija F (x) yra funkcijos 1/ ln x pirmykt e (2; ) intervale, t.y. 1 F (x) = . ln x Apskritai, jei f yra tolydi ir apr eta (a; b) intervale funkcija, tai
x
f (t) dt = f (x).
a
i lygyb e vadinama integralo su kintamu virutiniu r eiu diferencijavimo taisykle. I jos nesunkiai gaunu ir analogik integralo su kintamu apatiniu r eiu diferencijavimo taisykl :
b b x
f (t) dt =
x a
f (t) dt
f (t) dt = f (x).
Jei integralo r eis yra ne x, o koks nors reikinys, diferencijuodamas taikau sud etin es funkcijos ivestin es formul. Pavyzdiui,
x2 1
dt 2 + ln t
1 2x (x2 ) = . 2 + ln x 2 + ln x
Jei kintami abu integravimo r eiai, integral skaidau i du integralus, kuriuose kintamas tik vienas r eis. Pavyzdiui,
x +x 2 x
e 9.3
t2
dt =
x
t2
x +x 2
dt +
c
et dt = ex + e(x+x
2 )2
(1 + 2x).
pratimas. Apskaiiuokite f (x).

0 x
I. f (x) = II. f (x) =
eu du. dt . ln t
1 ex
9.3. TOLYDIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS III. f (x) =

3x x/2
307
sin t dt. t
1 Sprendimas. I. f (x) = ex . 2 x 1 II. f (x) = (ex ) = x1 ex . ln ex sin(x/2) 1 sin 3x sin(x/2) sin 3x III. f (x) = 3 = . 3x x/2 2 x Apytikslis integralu skaiiavimas. O kaip suskaiiuoti integral, jei neinome funkcijos pirmykt es? Galime pasiremti antruoju 9.4 teoremos teiginiu: paimti bet koki skaidiniu sek (Pn ), tenkinani slyg |Pn | 0, ir apytiksle integralo reikme laikyti arba S (Pn , f ), arba S (Pn , f ) sum su pakankamai dideliu indeksu n. Paprastai imama Pn = (a0 , . . . , an ) su ai = a + i(b a)/n, t.y. (a; b) intervalas skaidomas i n lygiu daliu . Vietoje S (Pn , f ) arba S (Pn , f ) galima imti koki nors lengviau apskaiiuojam dydi Sn , tenkinanti slyg S ( P n , f ) Paprastai jis yra
n
Sn
S (P n , f ).
Sn =
i=1
ba ci (ai ai1 ) = n
ci
i=1
pavidalo su skaiiais ci , tenkinaniais slyg

x(ai1 ;ai )
inf
f (x)
ci
sup
x(ai1 ;ai )
f (x).
Pamin esiu dvi daniausiai naudojamas formules. 1. Imdami f (ai1 ) + f (ai ) ci = , 2 gauname vadinamj trapeciju formul :
b a
ba f n ba = n
i=1
yi1 + yi 2
y0 + yn + y 1 + + y n1 ; 2
308 ia, kad bu trumpiau, paym ejau tu yi = f 2. Imdami ci = f (ai1 ) + f (ai ) 2 + f 6 3 a+ ba i , n
i = 0, 1, . . . , n 1, n.
ai1 + ai 2
gauname Simpsono3, arba paraboliu formul:

b a
ba n
i=1
yi1 + yi 2 + yi1/2 6 3
ba = n
y 0 + y n y 1 + + y n1 2 + + (y1/2 + + yn1/2 ) ; 6 3 3
ia, kaip ir aukiau, yi = f a+ ba i , n 1 1 i = 0, , 1, . . . , n , n. 2 2

2
dx , taikydami trapeciju x 1 ir Simpsono formules (interval dalinkite i 5 dalis), ir gautus rezultatus palyginkite su tikrja integralo reikme. Sprendimas. iuo atveju reikia naudoti skaidini 9.4 pratimas. Apskaiiuokite apytiksliai P = (1, 1.2, 1.4, 1.6, 1.8, 2). Randu funkcijos reikmes dalijimo takuose: 1 1 1 = 1, y 1 = 0.8333, y2 = 0.7143, 1 1.2 1.4 1 1 1 y3 = = 0.625, y4 = 0.5556, y5 = = 0.5. 1.6 1.8 2 y0 = Taigi pagal trapeciju formul
2 1
3
dx 1 + 0.5 0.2 + 0.8333 + 0.7143 + 0.625 + 0.5556 x 2
0.6956.
Thomas Simpson, 17101761
9.3. TOLYDIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS
309
Skaiiuodamas pagal Simpsono formul, papildomai surandu funkcijos reikmes skaidinio intervaliuku vidurio takuose: y0.5 = 1 1 1 0.9091, y1.5 = 0.7692, y2.5 = 0.6667, 1.1 1.3 1.5 1 1 y3.5 = 0.5882, y4.5 = 0.5263. 1.7 1.9
Taigi
2 1
dx 1 + 0.5 0.8333 + 0.7143 + 0.625 + 0.5556 0.2 + x 6 3 2(0.9091 + 0.7692 + 0.6667 + 0.5882 + 0.5263) + 3 0.2(0.25 + 0.9094 + 2.3063) 0.6931.
Tikroji integralo reikm e yra

2 1
dx 2 = ln x 1 = ln 2 0.6931. x
Integralo panaudojimas, skaiiuojant ribas. 9.4 teorema naudinga ir kitoje situacijoje: ji leidia suskaiiuoti tam tikru seku ribas. Kalbu apie
n
sn = hn
i=1
cni
pavidalo sekas, kuriose skaiiai hn ir cni tenkina toki slyg: egzistuoja toks intervalas (a; b) ir tokia tolydi ir apr eta tame intervale funkcija f , kad su visais n ir i inf f (x) cni sup f (x); (9.12)
x(an,i1 ;ani ) x(an,i1 ;ani )
ia ani = a + ihn . Taip bus, pavyzdiui, jei cni = f (xni ) su kokiais nors xni [an,i1 ; ani ]. Tokiu atveju sn vadinama f funkcijos integraline suma, atitinkania skaidini Pn = (an0 , an1 , . . . , ann ). Jei xni (an,i1 ; ani ), (9.12) nelygyb es akivaizdios, nes kiekvienas narys nevirija visu nariu supremumo ir n era maesnis u visu nariu inmum. Skaiiams cni = f (an,i1 ) ir cni = f (ani ) nelygyb es teisingos d el funkcijos tolydumo. Tikrai, su visais x (an,i1 ; ani ) turiu nelygybes
x(an,i1 ;ani )
inf
f (x)
f (x)
sup
x(an,i1 ;ani )
f (x).
310 Suskaiiavs ribas, kai x an,i1 +, gaunu

x(an,i1 ;ani )
inf
f (x)
f (an,i1)
sup
x(an,i1 ;ani )
f (x),
o suskaiiavs ribas, kai x ani , gaunu analogikas nelygybes skaiiui f (ani ). Padaugins (9.12) nelygybes i hn = ani an,i1 ir sud ejs, gaunu S ( P n , f ) sn S (P n , f ).
b a
Nelygyb es teisingos su visais n, o kratiniai grandin es nariai art eja i n . Reikia, ir vidurinis narys art eja i t pati skaiiu , t.y.
b
f , kai
sn 9.5
f.
a
pratimas. Apskaiiuokite lim sn , kai sn = 1 1 1 + ++ . n n+1 3n
Sprendimas. sn sumoje yra 2n + 1 narys; tod el uraau j tokiu pavidalu: sn = ia 1 1 + n n

2n
cni ;
i=1
n 1 = . n+i 1 + i/n Paymiu f (x) = 1/x; tada cni = f (1 + i/n). Takai 2 2n 1 1 + , 1 + , ...,1 + , n n n kuriuose skaiiuojamos funkcijos reikm es yra skaidinio, dalijanio (1; 3) interval i 1/n ilgio intervaliukus, dalijimo takai; tod el suma cni = 1 n
2n
cni
i=1
yra funkcijos f integralin e suma ir konverguoja i tos funkcijos integral (1; 3) intervale. D emuo 1/n art eja i 0. Reikia,
3
sn
dx = ln x x
3 1
= ln 3.
9.4. KINTAMOJO KEITIMAS IR INTEGRAVIMAS DALIMIS
311
9.4
Kintamojo keitimas ir integravimas dalimis
Integravimo reiu sukeitimas vietomis. Tegu f yra apr eta ir tolydi (a; b) intervale funkcija. Paprastai susitariama laikyti
a
f =0
a
ir
b
f =
f.
a
Taigi integralo simbolis dabar apibr etas ir tuo atveju, kai jo apatinis r eis didesnis arba lygus virutiniam. Pavyzdiui,
1 2 2
x2 dx =
x2 dx =
x3 3
2 1
7 = . 3
Tegu F yra f funkcijos pirmykt e (a; b) intervale. Jei ribas F (a+) ir F (b) ym esiu tiesiog F (a) ir F (b), tai Niutono-Leibnico formul e bus teisinga ir tais atvejais, kai apatinis integralo r eis didesnis arba lygus virutiniam. Tikrai,
a a
f = 0 = F (a) F (a) = F (x)
a a
ir
a b b
f =
f = F (b) F (a) = F (a) F (b) = F (x) .

b 1 2
Taigi ankstesni integral gal ejau skaiiuoti ir taip: x2 dx = x3 3

1 2
7 3
(nekreipdamas d emesio, kad ia apatinis r eis didesnis u virutini ). Malonus ir toks faktas: formul e
c2 c3 c2
f=
c1 c1
f+
c3
dabar turi prasm ir teisinga su bet kokiais c1 , c2 , c3 [a; b]: n era bu tina, kad bu teisingos nelygyb es c1 < c3 < c2 . Tikrai, jei F yra f funkcijos tu pirmykt e, tai tiek
c2
f = F (x)
c1
c2 c1
= F (c 2 ) F (c 1 ),
tiek
c3 c2
f+
c1 c3
f = F (x)
c3 c1
+F (x)
c2 c3
= F (c 3 ) F (c 1 ) + F (c 2 ) F (c 3 ) = F (c 2 ) F (c 1 ).
312
Kintamojo keitinio taisykl e. Funkcija vadinama tolydiai diferencijuojama kokiame nors intervale, jei ji tame intervale diferencijuojama, o jos ivestin e tame intervale tolydi. Tarkime, f tolydi (a; b) intervale, tolydiai diferencijuojama (a1 ; b1 ) intervale ir (u) (a; b) su visais u (a1 ; b1 ). Tegu F yra f funkcijos pirmykt e. Tada F (u ) = F (u ) (u ) = f (u ) (u ).
Kitaip tariant, F (u) yra f (u) (u) funkcijos pirmykt e (a1 ; b1 ) intervale. I Niutono-Leibnico formul es dabar gaunu
(d)
f (x) dx = F (x)
(c)
(d) (c)
= F (d ) F (c ) = F (u )
d c d
=
c
f (u) (u) du
su visais c, d (a1 ; b1 ). (u) du reikinys paprastai uraomas d(u) pavidalu ir vadinamas funkcijos diferencialu. Tada gaut lygyb galiu urayti ir trumpiau:
(d) d
f (x) dx =
(c) c
f (u) d(u).
i lygyb e vadinama integravimo kintamojo keitimo taisykle. Nelyginiu funkciju integravimas. Funkcija f vadinama nelygine kokiame nors simetriniame 0 atvilgiu intervale (c; c), jei f (x) = f (x) su visais x (c; c). Jei nelygin e funkcija f yra tolydi ir apr eta tame intervale, jos integralas lygus 0. Tikrai,
c 0 c
f=
c c
f+
0
f.
Pirmame integrale atlieku kintamojo keitini u = x:

0 0 0 c
f (x) dx =
c c
f (u) d(u) =
f (u) du =
f (u) du.
9.4. KINTAMOJO KEITIMAS IR INTEGRAVIMAS DALIMIS Kadangi f nelygin e, f (u) = f (u) su visais u ir tod el dein e pus e lygi
c c
313
Taigi
c c
f (u) du =
c c
f.
0
f =
f+
0 0
f = 0.
su visais x (c; c). Jei lygin e funkcija f yra tolydi ir apr eta, tai panaiai kaip aukiau gaunu
0 c 0 c c
Lyginiu funkciju integravimas. Funkcija f vadinama lygine intervale (c; c), jei f (x) = f (x)
f (x) dx =
c
f (u) du =
c c
f (u) du =
c
f (u) du.
0
Taigi
f= Pavyzdiui,
c 0
f+
0 1
f =2
0
f.
I= integral galima skaiiuoti taip:

1 1
(1 x2 )2 dx 2x3 x5 + 3 5 2 1 16 + = . 3 5 15
I=2
0
(1 2x2 + x4 ) dx = 2 x
1 0
=2 1
Periodiniu funkciju integravimas. Sakoma, kad funkcija f : R R yra periodin e su periodu d, jei f (x + d) = f (x) su visais x R. Tokios funkcijos integralai turi dvi naudingas savybes: su bet kokiu k Z
b b+kd
f=
a a+kd
ir
a+d b+d
f=
a b
f.
(t.y. funkcijos integralas bet kokiame intervale, kurio ilgis lygus periodui, yra toks pat).
314
Pirmoji savyb ei rodoma paprastai. I periodikumo f (u kd) = f (u) su visais u. Tod el atliks kintamojo keitini u = x + kd, gaunu:
b b+kd b+kd
f (x) dx =
a a+kd
f (u kd) du =
f (u) du.
a+kd
Antra savyb e iplaukia i pirmosios:

a+d b b+d a+d
f=
a a b
f+
b b+d
f+
b+d b+d
f f
a+d b
=
a b
f+
b b+d
f f
=
a
f+
b b+d
f
a
=
b
f.
Integravimas dalimis. Tegu f ir g yra tolydiai diferencijuojamos (a; b) intervale funkcijos. I lygyb es f (x)g (x) = f (x)g (x) + f (x)g (x) iplaukia, kad funkcija f (x)g (x) yra f (x)g (x) + f (x)g (x) funkcijos pirmykt e. Tod el su bet kokiais c, d (a; b) f (x)g (x)
d c d d
=
c
f (x)g (x) dx +
c
f (x)g (x) dx
Perk els vien integral i kit pus, gaunu

d c
f (x)g (x) dx = f (x)g (x)

c
f (x)g (x) dx.

c
i lygyb e vadinama dalinio integravimo formule. Diferencialu terminais ji uraoma trumpiau:

d c
f (x) dg (x) = f (x)g (x)

c
g (x) df (x).
c
tai tipinis integravimo dalimis pavyzdys:

2 0 2
x2 ex dx =
x2 dex
0
9.4. KINTAMOJO KEITIMAS IR INTEGRAVIMAS DALIMIS = x2 ex +

0 2 2
315
ex dx2
0 2
= 4e2 + 2 = 4e
2
xex dx
0 2
xdex
0 2 0 2
= 4e2 2xex + 2 = 8e
2
ex dx
0
= 2 10e2 .
2e
2 0
Dar pora i domesniu pavyzdiu nuk eliau i pratim. 9.6 pratimas. Apskaiiuokite, taikydami dalinio integravimo formul. I. II.
0 0
ex sin 2x dx. dx . (1 + x2 )2 1 x e d cos 2x I= 2 0 1 1 = ex cos 2x + cos 2x dex 2 2 0 0 1 e 1 x = e cos 2x dx 2 2 0 1 e 1 x = e d sin 2x 2 4 0 1 e 1 x 1 = e sin 2x + sin 2x dex 2 4 4 0 0 1 e 1 x = e sin 2x dx 2 4 0 1 e 1 = I. 2 4
Sprendimas. I. Iekom integral paymiu I raide. Tada
Perk els antr d emeni i dein es i kair, gaunu: 5 1 e I= ; 4 2
316 2 I = (1 e ). 5 II. Integruodamas dalimis funkcij

1 0
1 , gaunu 1 + x2
1
dx x = 2 1+x 1 + x2 1 = +2 2 1 = +2 2 1 = +2 2
1 0
xd
0
1 1 + x2
0 1 0 1 0
x2 dx (1 + x2 )2 1 + x2 1 dx (1 + x2 )2 1 dx dx 2 . 2 2 2 1+x 0 (1 + x )
Dabar integral i kair es pus es perkeliu i dein, o trei d emeni dein eje pus eje i kair:
1
2
0
1 1 dx dx = + 2 2 2 (1 + x ) 2 0 1+x 1 1 = + arctg x 0 2 1 = + , 2 4 1 0
t.y.
dx 1 = + . 2 2 (1 + x ) 4 8
Teiloro formul e su integralo formos liekana. Integruojant dalimis, gaunamas ir vienas Teiloro formul es variantu . Tarkime, f yra k kartu tolydiai diferencijuojama (a; b) intervale (t.y. ji tame intervale k kartu diferen(k ) cijuojama ir f ivestin e tame intervale tolydi). Tada su visais c, x (a; b) f (c ) f (k1) (c) f (x) = f (c) + (x c ) + + (x c )k 1 + 1! (k 1)! x 1 + f (k) (u)(x u)k1 du. (k 1)! c Jei k = 2, dalinio integravimo formul utenka pritaikyti vien kart:
x
f (x) f (c) =
f (u) du
c
9.5. NETIESIOGINIAI INTEGRALAI

x
317
f (u) d(x u)
x c x c
= f (u)(x u) +
x
(x u) df (u)
= f (c)(x c) + Jei k = 3, integruoju dalimis dar kart: . . = f (c)(x c)
f (u)(x u) du.
1 x f (u) d(x u)2 2 c x 1 x 1 = f (c)(x c) f (u)(x u)2 + (x u)2 df (u) 2 2 c c 1 1 x = f (c)(x c) + f (c)(x c)2 + (x u)2f (u) du. 2 2 c
Bendruoju atveju integravimo dalimis formul reikia pritaikyti k 1 kart.
9.5
Netiesioginiai integralai
Apibreimas. Tegu a < b ir f yra tolydioji funkcija i (a; b) i R. Jei a ir b baigtiniai ir f apr eta (a; b) intervale, tai f integruojama tame intervale. Tada su visais a (a; b)
b a b a
f (x) dx
f (x) dx
a a
|f (x)| dx
(a a) sup |f (x)|.
x(a;b)
I ios nelygyb es iplaukia, kad

b a b
f (x) dx
f (x) dx,
a
kai a a+.
Panaiai i rodoma, kad

b a b
f (x) dx
b
f (x) dx,
a
kai b b.
b
Taiau ribos
a a+
lim
f (x) dx ir
b b
lim
f (x) dx
a
(9.13)
gali egzistuoti ir tada, kai f neintegruojama; pavyzdiui, kai b = arba kai |f (x)| . Jei f neintegruojama (a; b) intervale, o kuri nors i
xa+
318
(9.13) ribu egzistuoja, ji vadinama netiesioginiu f integralu (a; b) intervale. b Netiesioginis integralas ymimas taip pat, kaip tiesioginis: a f (x) dx. Jei netiesioginis integralas baigtinis, sakome, kad jis konverguoja. f funkcija tada vadinama netiesiogiai integruojama.
tai keletas pavyzdiu . 1 1. Funkcija tolydi, bet neapr eta (0; 1) intervale (ji art eja i , kai x 0+). x Tod el jos tiesioginis Rymano integralas tame intervale neapibr etas. Taiau su bet kokiu a (0; 1) funkcija integruojama (a; 1) intervale ir
1 a
1 dx =2 x x a = 22 a 2.
a0+
Tod el jos netiesioginis integralas (0; 1) intervale apibr etas ir lygus 2:

1 0
dx = 2. x
2. Funkcija ir
1 tolydi ir apr eta kiekviename baigtinio ilgio intervale (0; b) 1 + x2

b 0
dx = arctg x 1 + x2 = arctg b
b
b 0
/2. Reikia, jos netiesioginis integralas (0; ) intervale lygus /2:

0
dx = . 2 1+x 2
3. Su bet kokiu b (1; )

b 1
dx = ln x x = ln b
b
b 1
. Reikia,
1
dx = . x

iuo atveju, kitaip nei pirmais dviem, netiesioginis integralas diverguoja.
319
Netiesioginiai integralai gali bu eti ir tuo atveju, kai ypatingi abu ti apibr intervalo galai; pavyzdiui, abu jie begaliniai arba a begalinis, o |f (x)| . Tokiu atveju pasirenkame bet koki c (a; b) ir netiesioginiu f integralu laikome dvieju netiesioginiu integralu sum:
b c b xb
f (x) dx =
a a
f (x) dx +
c
f (x) dx,
jei tik reikinys dein eje pus eje apibr etas (t.y. jei abu netiesioginiai integralai egzistuoja ir n era prieingu enklu begalyb es). Pavyzdiui,

dx = 1 + x2
dx + 1 + x2
dx = /2 + /2 = . 1 + x2
Nesunku i sitikinti, kad toks apibr eimas korektikas, t.y. nepriklauso nuo c b c tako parinkimo. Tikrai, tegu reikinys a f + c f apibr etas ir c yra kitas takas i (a; b) intervalo. Tada
c c c c c
f=
a a
f+
c
f
a a+
f+
a c
f;
tod el netiesioginis f funkcijos integralas (a; c ) intervale egzistuoja ir

c c c
f=
a a
f+
c
f.
Kita vertus,
b c b c b
f=
c c
f+
c b
f
b b c b
f+
c c
f;
tod el
c
f=
c
f+
c
f.
Taigi
c b c c c b
f+
a c
f=
a
f+
c
f+
c c
f+
c c
f
c b c b
=
a
f+
c
f+
c c
f=
a
f+
c
f.
320
Netiesioginio integralo savyb es. I rodysiu, kad visos 9.2 skyrelio teoremos galioja ir netiesioginiams integralams. Nagrin esiu tik atveji , kai ypatingas tik b takas, t.y. kai netiesioginis integralas skaiiuojamas pagal
b b
= lim
a
b b
formul. 1. Tegu c (a; b). Tada f netiesiogiai integruojama (a; b) intervale tada ir tik tada, kai ji netiesiogiai integruojama (c; b) intervale ((a; c) intervale ji integruojama tiesiogiai). Be to,
b c b
f=
a a
f+
c
f.
(9.14)
I rodymas. Su bet kokiu b (a; b) teisinga lygyb e

b c b
f=
a a
f+
c
f.
b
(9.15)
Jei f netiesiogiai integruojama (c; b) intervale, tai c f turi baigtin rib, kai b b. Tada i tos lygyb es ir teoremos apie sumos rib iplaukia, kad ir b f turi baigtin rib, t.y. f netiesiogiai integruojama (a; b) intervale. a b Atvirkiai, jei f netiesiogiai integruojama (a; b) intervale, tai a f turi baigtin rib, kai b b. Tada baigtin rib turi ir
b b c
f=
c a
f
a
2. Jei f netiesiogiai integruojama (a; b) intervale ir c R, tai cf netiesiogiai integruojama tame intervale ir
b b
integralas, t.y. f netiesiogiai integruojama (a; b) intervale. (9.15) lygyb eje suskaiiavs ribas, kai b b, gaunu (9.14) lygyb.
cf = c
a a
f.
I rodymas. Kai b b, i tiesioginio integralo savybiu gaunu

b b b
cf = c
a a
f c
f.
a
321
Tod el cf funkcija netiesiogiai integruojama (a; b) intervale ir jos integralas b tame intervale lygus c a f . 3. Jei f ir g netiesiogiai integruojamos (a; b) intervale, tai f + g taip pat netiesiogiai integruojama tame intervale ir
b b b
(f + g ) =
a a
f+
a
g.
I rodymas. Kai b b, i tiesioginio integralo savybiu gaunu

b b b b b
(f + g ) =
a a
f+
a
f+
a a
g.
Tod el f + g funkcija netiesiogiai integruojama (a; b) intervale ir jos integralas b b tame intervale lygus a f + a g . 4. Jei f ir g netiesiogiai integruojamos (a; b) intervale ir f (x) visais x (a; b), tai
b b
g (x) su
f
a a
g.
I rodymas. Su visais b (a; b)

b b
f
a a
g.
Suskaiiavs ioje nelygyb eje ribas, kai b b, gaunu nelygyb, siejani netiesioginius integralus. Palyginimo poymis. Ne visada netiesioginius integralus pavyksta suskaiiuoti (kaip, beje, ir tiesioginius). Tokiu atveju bent jau reikia nusprsti, ar integralas konverguoja, ar diverguoja. Jei f funkcija neneigiama, galima j palyginti su kokia nors paprastesne neneigiama funkcija , kurios netiesiogini integral galima suskaiiuoti. Tarkime, pavyzdiui, kad abiems funkcijoms ypatingas yra deinysis intervalo galas b (t.y. tiek f , tiek integruojama kiekviename (a; b ) intervale su b < b). Tada palyginimo poymis formuluojamas taip: b jei f (x) = O (x) , kai x b, ir a (x) dx integralas konverguoja, tai b konverguoja ir a f (x) dx integralas; b jei (x) = O f (x) , kai x b, ir a (x) dx integralas diverguoja, tai b diverguoja ir a f (x) dx integralas.
322
I rodymas. Kadangi f neneigiama, i b < b iplaukia

b
f
b
ir tod el
b b b b
f=
a a
f+
b
f
a
f.
Kitaip tariant,
b a
f yra nema ejanti b kintamojo funkcija.

b
Kadangi ir neneigiama, a taip pat yra nema ejanti b funkcija. I teoremos apie monotonikos funkcijos rib dabar iplaukia, kad abieju funkciju netiesioginiai integralai apibr eti. Be to, integralas konverguoja, kai jo reikm e < . Kadangi f (x) = O ((x)), egzistuoja toks b1 < b ir toks c < , kad f (x) c(x) su visais x (b1 ; b). Tada
b b1 b b1 b
f
a a
f+
b1
f
a
f +c
b1
ir i ribu savybiu
b b b b b1 b
lim
f
a a
f + c lim
b b
.
b1
Jei a integralas konverguoja, tai riba dein eje pus eje baigtin e. Tada b baigtin e ir riba kair eje pus eje, t.y. a f integralas taip pat konverguoja. Antras teiginys iplaukia i pirmojo. Jei su kokiu nors c R teisingas sryys f (x) c(x), kai x b,
tai tiek f (x) = O (x) , tiek (x) = O f (x) , kai x b. Taigi iuo atveju b b f integralas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir a integralas: jei antrasis kona verguoja (atitinkamai, diverguoja), tai konverguoja (atitinkamai, diverguoja) ir pirmasis.
Taikydami palyginimo poymi , f funkcij daniausiai lyginame su laipsnin emis funkcijomis (x) = x , kuriu netiesioginiai integralai tiek (0; 1), tiek (1; ) intervale nesunkiai skaiiuojami.
9.6. UDAVINIAI
323
9.6
Udaviniai
1. Apskaiiuokite S (P, f ) ir S (P, f ). f (x) = 1/x ir P = (1, 1.3, 1.7, 2). P = (1, 0.5, 0.5, 1) ir f (x) = 1 . 1 + x2
P = (2, 1, 0, 1, 2, 3) ir f (x) = |x|. f (x) = x2 ir P = (1, 0.5, 0, 0.5, 1). f (x) = 1 ir P = (1, 1.5, 2, 3). 1+x
f (x) = x3 ir P = (2, 1, 0.5, 0). P = (0, 0.3, 1, 2, 3) ir f (x) = 1 x, kai x < 2; x, kai x 2.
2. Tarkime, P = (1, 1.4, 2) ir P = (1, 1.5, 2). Kuris i tu dvieju skaidiniu smulkesnis? Kokie ju smulkumo laipsniai? Raskite skaidini , smulkesni tiek u P , tiek u P . 3. Apskaiiuokite f (x), kai
x2
f (x) = f (x) = f (x) = f (x) =
et dt. dt . 1 + sin t dt . ln t dt . ln t
x x2 x 2 2x x
1+x2 1+ x
4. Apskaiiuokite apytiksliai duot integral, taikydami trapeciju ir Simpsono formules (interval skaidykite i 5 dalis). Jei i manoma, gaut rezultat palyginkite su tikrja integralo reikme.
324
1
9 SKYRIUS. INTEGRALAS dx . 1 + x2 dx . 1 + x3
1 1 0
5. Apskaiiuokite duotos sekos rib.

n
lim n
n
3/2 i=1
n + i.
lim
2 n 1 sin + sin + + sin . n n n n

n
lim
n . 2 + n2 n i i=2n
/2
6. Apskaiiuokite, taikydami dalinio integravimo formul. e2x cos x dx. dx . + 4)3
0 2 3 0
(x2
10 skyrius Sumavimo teorija

10.1 Eilut es
n=1
Terminologija. Eilute vadiname simboli xn ; (10.1)
ia (xn ) yra kokia nors baigtiniu skaiiu seka. Skaiius xn vadinamas eilut es n-uoju nariu. (10.1) eilut es n-ja daline suma vadinamas skaiius
n
sn =
i=1
xi .
Pavyzdiui, s1 = x1 , s2 = x1 + x2 , s3 = x1 + x2 + x3 ir t.t. Jei daliniu sumu seka (sn ) turi rib, ta riba vadinama eilut es suma ir ymima tuo paiu (10.1) simboliu. Taigi
n=1 n
xn = lim
xi
i=1
jei tik dein e pus e apibr eta. Jei eilut es suma baigtin e, sakome, kad (10.1) eilut e konverguoja. Jei daliniu sumu seka ribos neturi arba jei jos riba begalin e, sakome, kad eilut e diverguoja. Galima nagrin eti ir bendresnes,
n=n0
xn
325
326
10 SKYRIUS. SUMAVIMO TEORIJA
pavidalo eilutes. Terminologija lieka ta pati; apibr eimu pakeitimai akivaizdu s. Pavyzdiui, tokios eilut e s suma apibr e iama lygybe
n=n0 n
xn = lim
xi ,
i=n0
kai riba dein eje pus eje apibr eta. Paprasiausi pavyzdiai. 1. Panagrin esiu eilut
n=1
1.
Jos bendrasis narys xn = 1, o n-oji dalin e suma Kadangi sn , eilut e diverguoja, bet jos suma apibr eta:
n=1
sn = 1 + + 1 = n.
1 = .
Analogikai i rodoma, kad

n=1
(1) = .
n=1
2. Eilut e
(1)n
ne tik kad diverguoja, bet net neapibr eta jos suma. Tikrai, jos n-oji dalin e suma 1, kai n nelyginis; sn = 1 + 1 1 + 1 = 0, kai n lyginis. Akivaizdu, kad seka (sn ) ribos neturi. 3. Eilut e
n=1
konverguoja ir jos suma lygi 0, t.y.

n=1
0 = 0.
Tikrai, visos jos dalin es sumos lygios 0, o nuliu riba yra taip pat 0.
10.1. EILUTES Begalin e geometrin e progresija. Panagrin esiu eilut

n=0
327
qn;
ia |q | < 1 (ji vadinama begaline geometrine progresija ). Tegu sn ymi n-j tos progresijos dalin sum: sn = 1 + q + q 2 + + q n . Tada 1 + qsn = 1 + q (1 + q + + q n ) = 1 + q + q 2 + + q n+1 = sn + q n+1 . Perk els q n+1 i kair, o qsn i dein lygyb es pus, gaunu 1 q n+1 = sn (1 q ), t.y. sn = 1 q n+1 . 1q
|q | < 1, begalin e geometrin e progresija konverguoja ir
7.2 skyrelyje esu i rods, kad q n 0. Reikia, sn 1 . 1q
1 . Taigi jei 1q
qn =
n=0
B utinas konvergavimo poymis. Jei (10.1) eilut e konverguoja, tai: 1) xn 0; 2) su kiekvienu n eilut e eja i=n+1 xi taip pat konverguoja ir jos suma art i 0, kai n . Pirmas teiginys (jis vadinamas vadinamas bu es konvergavimo tinu eilut poymiu ) i rodomas paprastai: jei sn yra n-oji eilut es dalin e suma, o s visos eilut es suma, tai sn s R ir tod el xn = sn sn1 s s = 0. I rodysiu antr teigini . Kadangi
m m n
xi =
i=n+1 i=1
xi
i=1
xi s sn ,
m
eilut e i=n+1 xi konverguoja ir jos suma lygi s sn . Kadangi sn s, ta suma art eja i 0, kai n .
328
Harmonin e eilute. Bu es konvergavimo poymis n era pakankatinas eilut mas; galima sugalvoti diverguojani eilut, kurios bendrasis narys art eja i 0. Pavyzdiui, diverguoja vadinamoji harmonin e eilut e:
n=1
1 = . n
Tikrai, jos daliniu sumu seka (sn ) yra nema ejanti ir, reikia, art eja prie supn sn . I rodysiu, kad tas supremumas lygus . Paimsiu n = 2k ir sn sumoje d emenis sugrupuosiu i (k + 1) blok: sn = 1 + + 1 2
1 1 + 3 4 1 1 1 1 + + + + 5 6 7 8 + 1 1 1 + k 1 ++ k . + k 1 2 +1 2 +2 2 Treiame bloke yra du nariai ir abu didesni arba lygu el ju suma s u 1/4; tod 2/4 = 1/2. Ketvirtame bloke yra 4 nariai, 1/8; tod el ju suma didesn e u 4/8 = 1/2. Panaiai i rodoma, kad ir kiekvieno kito bloko nariu suma didesn e u 1/2. Taigi k sn 1 + . 2 Skaiiu eimos supremumas didesnis u kiekvien tos eimos nari ; tod el su kiekvienu k k sup sn 1 + . 2 n Reikia, sup sn
n
sup 1 +
k
k 2
= lim 1 +
k
k = 2
Eilutes daugyba i skaiiaus. Jei c R, tai

n=1
cxn = c
n=1
xn .
10.1. EILUTES
329
Tiksliau, jei reikinys dein eje pus eje apibr etas (t.y. (10.1) eilut e arba konverguoja, arba jos suma begalin e ir c = 0), tai reikinys kair eje pus eje taip pat apibr etas ir lygus pirmajam. I rodymas labai paprastas. Tegu sn yra (10.1) eilut es dalin es sumos, o s visos eilut es suma. Tada sn s. Kadangi cs sandauga apibr eta, i ribu savybiu gaunu csn cs. Taiau csn = cx1 + + cxn yra es dalin es sumos. Tod el tos eilut es suma apibr eta ir lygi n=1 cxn eilut limn csn = cs. Eiluiu sud etis. Visada
n=1
(xn + yn ) =
n=1
xn +
n=1
yn ,
jei tik reikinys dein eje pus eje apibr etas (t.y. jei eilut es dein eje pus eje konverguoja arba bent jau ju sumos apibr etos ir n era prieingu enklu begalyb es). I rodymas analogikas ankstesniam. Tegu sn ir tn yra, atitinkamai,
n=1
xn
ir
n=1
yn
eilut es n-oji dalin e suma, o s ir t tu eiluiu sumos. Tada sn s ir tn t. Kadangi s + t reikinys apibr etas, i ribu savybiu gaunu sn + tn s + t. Taiau sn + tn = (x1 + + xn ) + (y1 + + yn ) = (x1 + y1 ) + + (xn + yn ) yra eilut es
n=1
(xn + yn )
n-oji dalin e suma. Reikia, limn (sn + tn ) = s + t yra tos eilut es suma.
330 Eiluiu palyginimas. Tegu

n=1
xn
ir
n=1
yn
yra dvi eilut es ir xn yn su visais n. Jei abieju eiluiu sumos apibr etos, tai tada pirmosios suma nevirija antros eilut es sumos:
n=1
xn
n=1
yn .
Tikrai, su kiekvienu n teisinga nelygyb e x1 + + xn y1 + + yn .
Kair eje pus eje yra xn skaiiu eilut es, o dein eje yn skaiiu eilut es dalin e suma. Jos art eja prie atitinkamu eiluiu sumu . Tod el suskaiiavs ribas paraytoje nelygyb eje, gaunu nelygyb tarp eiluiu sumu . Absoliutus ir reliatyvus konvergavimas. rin esiu eilut
n=1
Kartu su (10.1) eilute panag(10.2)
|xn |.
I rodysiu, kad jei moduliu eilut e konverguoja, tai konverguoja ir (10.1) eilut e. Tegu sn ymi (10.1) eilut es, o sn (10.2) eilut es n-j dalin sum: sn = x1 + + xn , sn = |x1 | + + |xn |. Jei m n, tai sm sumoje daugiau nariu nei sn sumoje. At emus sn i sm , pirmieji nariai susiprastina ir gaunu sm sn = xn+1 + + xm . Analogikai I gautu lygybiu ir trikampio nelygyb es dabar iplaukia, kad | sm sn | sm sn . sm sn = |xn+1 | + + |xm |.
10.2. EILUIU KONVERGAVIMO POYMIAI
331
Jei (10.2) eilut e konverguoja, tai konverguoja (turi baigtin rib) jos daliniu sumu seka (sn ). Pritaiks Koy kriteriju (7.3 teorem), gaunu, kad kiekvienam atsiras toks n0 , kad su visais m > n n0 sm sn < . Bet tada ir | sm sn | sm sn < , kai m ir n pakankamai dideli. Dar kart pritaiks Koy kriteriju , gaunu, kad konverguoja ir (sn ) seka. Reikia, konverguoja (10.1) eilut e. I rodytu faktu pagri stas toks apibr eimas. Sakome, kad (10.1) eilut e konverguoja absoliuiai, jei konverguoja ne tik ji, bet ir moduliu eilut e (10.2). Jei (10.1) eilut e konverguoja, o moduliu eilut e diverguoja, sakome, kad eilut e konverguoja reliatyviai.
10.2
Eiluiu konvergavimo poymiai
T era labai nedaug eiluiu , kuriu sum galima suskaiiuoti (ireikti per vienokius ar kitokius inomus skaiius). Danesn e situacija, kai eilut es sum yminiam skaiiui dar n era sugalvota specialaus ymens. Tada simbolis, ymintis eilut es sum, gali bu eimu. ti laikomas to skaiiaus apibr Pavyzdiui, galima apibr eti =
n=0
2n
1 . +1
Toks apibr eimas niekuo ne prastesnis u, tarkime, 2 skaiiaus apibr eim. Tam daug lengviau apskaiiuoti nei riu netgi geresnis: skaiiu tikru poiu 2 tereikia apskaiiuoti eilut es dalin sum sn su pakankamai dideliu n. Pavyzdiui, suma s11 skiriasi nuo maiau nei per 0.001; taigi 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 s11 = + + + + + + + + + + + 1.264. 2 3 5 9 17 33 65 129 257 513 1025 2049 Taiau yra viena problema: apibr edamas skaiiu , kaip tam tikros eilut es sum, a turiu i anksto inoti, kad ta eilut e konverguoja. Toliau iame skyrelyje ir aikinsiu, kaip nustatyti eilut es konvergavimo fakt, neskaiiuojant tos eilut es sumos.
332
Palyginimo poymis. I pradiu nagrin esiu (10.1) pavidalo eilutes, kuriu visi nariai xn yra neneigiami. Tokiu atveju galima taikyti vadinamji palyginimo poymi , kurio esm e ta, kad (10.1) eilut e lyginama su kita neneigiamu skaiiu eilute
yn ,
(10.3)
n=1
kurios konvergavimas (ar divergavimas) jau nustatytas. Pavyzdiui, eilut, kurios sum aukiau paym ejau raide , galima bu palyginti su konvertu guojania geometrine progresija
n=0
1 . 2n
Eiluiu konvergavimo palyginimo poymis skamba taip: jei xn = O (yn ) ir (10.3) eilut e konverguoja, tai konverguoja ir (10.1); jei yn = O (xn ) ir (10.3) eilut e diverguoja, tai diverguoja ir (10.1) eilut e. I rodymas. Tegu sn yra (10.1) eilut es n-oji dalin e suma. Kadangi visi jos nariai neneigiami, sn+1 = x1 + x2 + + xn + xn+1 = sn + xn+1 sn ,
t.y. (sn ) seka yra nema ejanti. Tod el ji turi rib, t.y. eilut es suma apibr eta. I xn 0 taip pat iplaukia
n=1
xn
n=1
0 = 0.
Reikia, eilut es suma negali bu el ji baigtin e tada ir tik tada, kai ti ; tod yra maesn e u . Kitaip tariant, odiai (10.1) eilut e konverguoja (atitinkamai, diverguoja ) reikia t pati , k ir formul e
n=1
xn < ,
(atitinkamai,
n=1
xn = ).
(10.3) eilut es nariai taip pat neneigiami; tod el ir ta eilut e konverguoja (atitinkamai, diverguoja), kai
n=1
yn < ,
(atitinkamai,
n=1
y n = ).
10.2. EILUIU KONVERGAVIMO POYMIAI Tarkime dabar, kad (10.3) eilut e konverguoja ir xn = O (yn ), Tada egzistuoja toks baigtinis c, kad xn n; pavyzdiui, su n n0 . Bet tada
n=1
333
kai n . cyn su visais pakankamai dideliais

n0 1 n=1 n=n0
xn =
n0 1 n=1
xn +
n=n0
xn
xn + c
yn < ,
t.y. (10.1) eilut e taip pat konverguoja. Jei (10.3) eilut e diverguoja ir yn = O (xn ), tai yn cxn su visais n
n=1
kai n ,
n=n0
n0 . Tada xn
n=n0
xn
yn = ,
t.y. (10.1) eilut e taip pat konverguoja. Danai xn cyn su tam tikru c. Tada teisinga tiek xn = O (yn ), tiek yn = O (xn ) formul e; tod el (10.1) eilut e konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja (10.3) eilut e. Integralinis poymis. Daniausiai (10.1) eilut lyginame su eilute
n=1
1 , n
kuri konverguoja, kai > 1, ir diverguoja, kai 1. is faktas iplaukia i vadinamojo integralinio poymio, kuris formuluojamas taip: jei f yra tolydi nedid ejanti funkcija i [1; ) i (0; ), tai e n=1 f (n) eilut konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja 1 f (x) dx integralas. I rodymas. Tegu Pn ymi (1, n) intervalo skaidini i n lygiu daliu , t.y. Pn = (1, 2, . . . , n). Kadangi f tolydi ir nedid ejanti, jos reikmiu (i 1; i) intervale inmumas sutampa su f (i 1) reikme, o supremumas su f (i). Kiekvieno intervaliuko ilgis lygus 1; tod el apatin e ir virutin e integralin e suma uraoma formul emis S (Pn , f ) = f (2) + + f (n), S (Pn , f ) = f (1) + + f (n 1);
334 Tegu sn ymi n-j dalin

n=1
10 SKYRIUS. SUMAVIMO TEORIJA f (n) eilut es sum:
sn = f (1) + + f (n). Tada Reikia, S (Pn , f ) = sn f (1),

n
S (P n , f ) = s n 1 . f
1 n 1
sn f (1) su visais n. Kadangi f teigiama, tiek (sn ), tiek
sn 1 f seka yra nema ejanti:

n n+1 n
(10.4)
n+1
sn+1 = sn + f (n + 1)
sn ,
1
f=
1
f+
n
f
1
f.
Tod el abi sekos turi ribas, ymimas, atitinkamai,

n=1
f (n) ir
1
f.
Abi ribos neneigiamos; tod el odiai, kad eilut e ar integralas konverguoja, reikia, jog eilut es suma ar pats integralas yra baigtinis. Suskaiiavs ribas (10.4) nelygyb ese, gaunu f (1) +
n=1
f (n)
1
n=1
f (n).
Jei integralas konverguoja (t.y. yra baigtinis skaiius), i pirmos nelygyb es gaunu, kad baigtin e ir eilut es suma, t.y. eilut e konverguoja. Jei integralas diverguoja, t.y. jo reikm e yra , i antros nelygyb es gaunu, kad begalin e ir eilut es suma, t.y. eilut e diverguoja. Koy poymis. Kai xn skaiiai ma eja arba did eja ne laipsnikai, o eksponentikai, tikslios xn sekos asimptotikos iekoti nebu tina: galima taikyti grubesnius, Koy arba Dalambero1 , poymius. Koy poymis formuluojamas taip: tegu C = lim n xn ; (10.5)
n
jei C < 1, (10.1) eilut e konverguoja; jei C > 1 diverguoja.

1
Jean Le Rond DAlembert, 17171783
10.2. EILUIU KONVERGAVIMO POYMIAI
335
I rodymas. Jei C < 1, ksuoju koki nors q (C ; 1). Tada n xn C < q ; tod el n xn q ir, reikia, xn q n , kai n pakankamai didelis. Kitaip tariant, xn = O (q n ), kai n . Kadangi q < 1, geometrin e progresija
q n konverguoja. I palyginimo
poymio tada iplaukia, kad (10.1) eilut e taip pat konverguoja. Jei n xn C > 1, tai su pakankamai dideliais n teisinga n xn 1 ir, reikia, xn 1 nelygyb e. (10.1) eilut e tada diverguoja, nes jos bendrasis narys neart eja prie 0. Dalambero poymis. Dalambero poymis formuluojamas taip: tegu D = lim xn+1 ; n xn (10.6)
n=1
jei D < 1, (10.1) eilut e konverguoja; jei D > 1 diverguoja. I rodymas. Jei D < 1, ksuoju koki nors q (D ; 1). Tada xn+1 D < q; xn
tod el atsiras toks n0 , kad xn+1 /xn
q su visais n
n0 . Tada
xn0 +1 qxn0 , xn0 +2 qxn0 +1 q 2 xn0 , xn0 +3 qxn0 +2 q 3 xn0 xn0 q nn0 nelygyb e, ir t.t. Taigi su pakankamai dideliais n teisinga xn t.y. xn = O (q n ), kai n . Kadangi q < 1, geometrin e progresija
n=1
q n konverguoja. I palyginimo
poymio tada iplaukia, kad (10.1) eilut e taip pat konverguoja. Jei xn+1 D > 1, xn xn+1 tai 1, t.y. xn+1 xn su pakankamai dideliais n. Tod el xn 0 ir, xn reikia, (10.1) eilut e diverguoja.
336
Leibnico poymis. Iki iol nagrin eti poymiai gali bu ti pavadinti absoliutaus konvergavimo poymiais. Pritaikius kuri nors i ju n=1 |xn | eilutei, galima nustatyti, ar (10.1) eilut e konverguoja absoliuiai. I reliatyvaus konvergavimo poymiu pamin esiu tik vien Leibnico poymi . Jis taikomas vadinamosioms alternuojanioms eilut ems, kuriu kas antras narys yra teigiamas ir kas antras neigiamas. Jei pirmasis narys teigiamas, toki eilut galima urayti
n=1
(1)n1 xn
(10.7)
pavidalu; ia visi xn > 0. Leibnico poymis formuluojamas taip: jei (xn ) seka yra nema ejanti ir xn 0, tai (10.7) eilut e konverguoja. Pavyzdiui, (1)n1 (10.8) n n=1 eilut e konverguoja (ir konvergavimas tik reliatyvus, nes moduliu eilut e yra diverguojanti harmonin e eilut e). I rodymas. Tegu sn yra n-oji dalin e (10.7) eilut es suma: sn = x1 x2 + x3 xn .
Jei n lyginis, pavyzdiui, n = 2k , paskutinysis sumos narys yra su enklu ir s2k = (x1 x2 ) + (x3 x4 ) + + (x2k1 x2k ). Kadangi (xn ) seka nedid ejanti, skirtumas kiekvienuose skliaustuose yra neneigiamas. Tod el s2k+2 = s2k + (x2k+1 x2k+2 ) s2k ,
t.y. posekis (s2k ) yra nema ejantis ir, reikia, turi rib s. Kadangi visos s2k neneigiamos, ju riba taip pat neneigiamas, t.y. s 0. Kadangi xn 0, o s2k+1 = s2k + x2k+1 , nelyginiu nariu posekis taip pat art eja prie s. Reikia, sn s, t.y. s yra (10.7) eilut es suma. Dalin sum su nelyginiu indeksu galima urayti taip: s2k+1 = x1 (x2 x3 ) (x2k x2k+1 ).
Kiekvienas skirtumas skliaustuose neneigiamas; tod el s2k+1 x1 . Suskaiiavs ribas ioje nelygyb eje gaunu s x1 . Taigi 0 s x1 , t.y. s baigtin e, o (10.7) eilut e konverguoja.
EILUTES 10.3. LAIPSNINES
337
10.3
Laipsnin es eilut es
n=1
Funkciju eilutes. Dabar panagrin esiu fn (x) (10.9)
pavidalo eilutes; ia fn funkcijos, apibr etos tam tikrame intervale (a; b). Jei tokia eilut e konverguoja su visais x (a; b), jos suma taip pat yra funkcija, apibr eta tame intervale. Mane domins, kaip skaiiuojamas tos sumos integralas ir ivestin e.
Kad sumos integralas ne visada lygus integralu sumai, rodo toks pavyzdys. Tegu fi (x) = ixi1 (i + 1)xi . V eliau iame skyrelyje irodysiu, kad nxn 0,
n n
kai |x| < 1. Tod el

i=1
fi (x) = lim
i=1
fi (x) = lim 1 (n + 1)xn = 1

n
su visais x (0; 1) ir, reikia,

0
1 i=1
fi (x) dx =
0 i=1
dx = 1.
Kita vertus,
i=1 0
fi (x) dx =
(xi xi+1 )
1 0
i=1
0 = 0.
Funkciju eiluiu integravimas. I klausim, kada eilut galima integruoti panariui, atsako Vejertraso2 teorema. 10.1 teorema. Tarkime, < a < b < ir egzistuoja tokia seka (cn ), kad cn su visais x (a; b). (10.9) eilut es sum n=1 cn < ir |fn (x)| paym ekime f raide. Jei visos fn tolydios, tai f taip pat tolydi ir
b
f=
a
n=1 a
fn .
I rodymas. I pradiu i rodysiu, kad f tolydi bet kuriame take x0 (a; b). Fiksuoju ir randu toki n, kad
i=n+1
2
ci <
Karl Theodor Wilhelm Weierstrass, 18151897
338
(toks n tikrai atsiras, nes konverguojanios eilut es liekana art eja i 0). Tolydiu funkciju baigtin e suma tolydi; tod el n f ( x ) yra tolydioji i=1 i funkcija. Randu toki , kad
n n
i=1
fi (x)
fi (x0 ) < ,
i=1
kai |x x0 | < . Tada i |x x0 | < iplaukia

n
|f (x) f (x0 )| =
fi (x) +
i=1 n
i=n+1 n
fi (x)
i=1
fi (x)
i=n+1 i=n+1
fi (x0 ) +
i=1
i=1
fi (x0 )
fi (x0 ) fi (x0 )
fi (x) +
i=n+1 i=n+1
i=n+1
+ +2 < 3,
fi (x) + ci
i=n+1
|fi (x0 )|
o tai ir reikia, kad f tolydi x0 take. Dabar paymiu sn (x) = f1 (x) + + fn (x). Tada su visais x (a; b)
i=n+1 i=n+1
|sn (x) f (x)| = Tod el

n a b
fi (x)
i=n+1
|fi (x)|
ci .
i=1
fi
f =
a a b
sn
f
a
=
a b a
(s n f ) | sn f |
(b a)
i=n+1
ci .
EILUTES 10.3. LAIPSNINES Dein e pus e art eja i 0, kai n . Reikia, b ir jos suma yra a f .
n=1 b a
339 fn eilut e konverguoja
Laipsnin es eilutes konvergavimo spindulys. ma

n=0
Laipsnine eilute vadina(10.10)
cn (x a)n
pavidalo eilut e. I rodysiu, jog egzistuoja toks skaiius r , kad (10.10) eilut e absoliuiai konverguoja su visais x (a r ; a + r ) ir diverguoja, kai |x| > r . Skaiius r vadinamas eilut es konvergavimo spinduliu, o intervalas (a r ; a + r ) konvergavimo intervalu. 10.2 teorema. Tegu = lim r=
n
|cn | ir 1/, kai > 0; , kai = 0.
Tada (10.10) eilut e absoliuiai konverguoja, kai |x a| < r , ir diverguoja, kai |x a| > r . I rodymas. gaunu Tegu i pradiu |x a| < r . Jei > 0, tai r = 1/ ; tod el |x a| < 1.
Jei = 0, gauta nelygyb e akivaizdi. Pasirenku bet koki q , tenkinanti slyg |x a| < q < 1. Tada
n
lim
|cn (x a)n | = lim |x a| n |cn | = |x a| lim

n
|cn | = |x a| < q.
Kadangi
n
lim = lim sup ,

n0 n n0
n
i ia iplaukia, kad sup

n n0
|cn (x a)n | < q
su tam tikru n0 . Taigi n |cn (x a)n | q , t.y. |cn (x a)n | q n su visais n n0 . Kadangi q < 1, i palyginimo poymio iplaukia, kad (10.10) eilut e absoliuiai konverguoja. Tegu dabar |x a| > r . Tada r negali bu ti begalinis; reikia, > 0, r = 1/ ir |x a| > 1. I virutin es ribos savybiu gaunu
n
lim
|cn (x a)n | = lim |x a| n |cn | = |x a|.

n
340
Kadangi virutin e riba yra dalin e riba, atsiras toks posekis (nk ), kad
nk
|cnk (x a)nk | |x a| > 1.
Reikia, su pakankamai dideliais k

nk
|cnk (x a)nk |
|cnk (x a)nk |
1, 1.
I ia iplaukia, kad cn (x a)n 0. Taigi netenkinamas bu es tinas eilut konvergavimo poymis ir tod el (10.10) eilut e diverguoja. Viena svarbi riba. I rodysiu, kad lim n n = 1. (10.11)
I pradiu i rodysiu vien pagalbini teigini kad su bet kokiu q (0; 1) nq n 0. Nagrin eju sek xn = nq n . Kadangi (n + 1)q n+1 xn+1 = q < 1, n xn nq n su pakankamais dideliais n teisinga xn+1 < xn nelygyb e. Reikia, (xn ) seka nuo tam tikro numerio pradeda ma eti ir tod el turi baigtin rib c. Bet tada seka (xn+1 ) taip pat art eja i c. Kita vertus, xn+1 = (n + 1)q n+1 = n+1 qxn qc. n (10.12)
Reikia, c = qc, o i ia c = 0, nes q < 1. Taigi nq n 0. Dabar nesunku i rodyti (10.11) lygyb. Fiksuoju . I (10.12) iplaukia, kad n(1 + )n 0. Reikia, kai n pakankamai didelis, 1 1 n (1 + )n ; n n < 1 + .
Tai ir rodo, kad teisinga (10.11) lygyb e.
341
Laipsnin es eilutes integravimas ir diferencijavimas. I rodysiu, kad laipsnin eilut konvergavimo intervale galima integruoti ir diferencijuoti panariui. 10.3 teorema. Tarkime, r yra (10.10) eilut es konvergavimo spindulys, o f jos suma. Tada: 1) f diferencijuojama (a r ; a + r ) intervale ir f (x) =
n=1
ncn (x a)n1 ;
(10.13)
2) su bet kokiu x (a r ; a + r )
x
f=
a
n=0
cn
(x a)n+1 . n+1
(10.14)
n ir es eilut es konvergavimo intern=1 |cn ||x a| < , nes x yra laipsnin valo viduje. Tod el i Vejertraso teoremos iplaukia, kad f tolydi ir teisinga (10.14) formul e. Tegu dabar x < a. Tada panaiai kaip aukiau i rodoma, kad laipsnin eilut galima panariai integruoti (x; a) intervale. Reikia, x a a
I rodymas. Prad esiu nuo antrojo teiginio. Tegu ipradiu x > a. Tada su visais t (a; x) |cn (t a)n | |cn ||x a|n
f =
(t a)n+1 f = cn n+1 n=0
a x
n=0
cn
(x a)n+1 , n+1
t.y. (10.14) formul e teisinga ir iuo atveju. Jei x = a, (10.14) lygyb e taip pat teisinga, nes abi jos pus es lygios 0. Dabar, pasir ems i rodytu teiginiu, i rodysiu pirmji . I pradiu i sitikinsiu, kad ivestiniu eilut es konvergavimo spindulys yra toks pat, kaip pradin es eilut es. Padaugins i konstantos konverguojani (atitinkamai, diverguojani) eilut, v el gausiu konverguojani (atitinkamai, diverguojani) eilut. Tod el ivestiniu eilut e dein eje (10.13) pus eje konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja eilut e
n=1
ncn (x a)n .
342 I (10.11) iplaukia lim

n
n|cn | = lim
| cn | = r 1 ;
tod el pastarosios eilut es konvergavimo spindulys lygus r . Tegu dabar g (x) yra ivestiniu eilut es suma; i funkcija apibr eta ir tolydi visame konvergavimo intervale (a r ; a + r ). Integruoju t eilut panariui:
x
g (t) dt =
a
n=1
ncn
a
(t a)
n1
dt =
n=1
cn (x a)n = f (x) c0 .
Dabar suskaiiuoju abieju pusiu ivestines ir gaunu g (x) = f (x) su visais x (a r ; a + r ). Laipsnin es eilutes koecientai. Tarkime, (10.10) eilut es konvergavimo spindulys r > 0 ir f (x) yra jos suma. Tada f diferencijuojama (a r ; a + r ) intervale ir f (x) =
n=1
ncn (x a)n1 .
Dein eje pus eje esanios laipsnin es eilut es konvergavimo spindulys yra tas pats r . Tod el f (x) diferencijuojama (a r ; a + r ) intervale ir f (x) =
n=2
n(n 1)cn (x a)n2 .
Taip samprotaudamas ir toliau, gaunu, kad f be galo diferencijuojama ir f (r) (x) =

n=r
n(n 1) (n r + 1)cn (x a)nr
su visais r 0. I staius x = a, visi eilut es dein eje pus eje nariai, atitinkantys n r + 1, virsta 0, nes 0, pakeltas teigiamu laipsniu, yra 0. Narys, atitinkantis n = r , lygus r (r 1)(r 2) (r r + 1)cr 00 = r !cr . Taigi f (r) (a) = r !cr , t.y. f (r) (a) cr = . r!
343
I gautos lygyb es iplaukia, kad laipsnin es eilut es koecientai vienareikmikai apibr eiami, nurodant jos sum. Kitaip tariant, ta pati funkcija negali bu skirtingu laipsniniu eiluiu suma: jei ti dvieju
n=0
cn (x a) =
n=0
cn (x a)n
10.1 pratimas. gruodami eilut. I.

n=1 n=1
su visais x (a r ; a + r ), tai cn = cn su visais n.
Apskaiiuokite sum, diferencijuodami arba inte-
n2n . 1 . (n + 1)3n
II.
Sprendimas. I. Jei |x| < 1, tai

n=1
nx = x
n=1
nx
n1
=x
n=0
xn
=x
1 1x
x . (1 x)2
I stats x = 1/2, gaunu

n=1
n2n =
1/2 = 2. (1 1/2)2
II. Jei x (0; 1), tai

n=1
xn 1 = n+1 x
n=1 0
tn dt =
x 0
1 x
x 0 x 0
n=1
tn
dt dt = ln(1 x) + x . x
1 = x
t dt 1 = 1t x
1 1 1t
I stats x = 1/3, gaunu

n=1
1 ln(2/3) + 1/3 3 = = 3 ln 1. (n + 1)3n 1/3 2
344
Abelio teorema. Tarkime, r yra (10.10) laipsnin es eilut es konvergavimo spindulys ir f (x) jos suma. Jei |x a| > r , laipsnin e eilut e diverguoja; taiau take x = r ji gali tiek diverguoti, tiek konverguoti. Jei tame take ji konverguoja, kyla natu ralus klausimas: ar jos suma tame take gali bu ti gauta pagal t pai formul, kaip ir (a r ; a + r ) intervale. Tiksliau, ar galima tvirtinti, kad f (x)
x r
cn r n .
n=1
Teigiam atsakym i i klausim duoda Abelio3 teorema.

tai Abelio teoremos taikymo pavyzdys. 11.1 skyrelyje irodysiu, kad ln(1 + x) = (1)n1 xn n n=1
su visais x (1; 1). Kai x = 1, eilut e dein eje pus eje virsta eilute
n=1
(1)n1 , n
kuri konverguoja pagal Leibnico poymi . I Abelio teoremos tada iplaukia, kad (1)n = lim ln(1 + x) = ln 2. x1 n n=1
10.4 teorema. Tarkime, f (x) =

n=0
an xn
(10.15)
su x (1; 1). Jei (10.15) eilut e konverguoja ir su x = 1, tai jos suma tame take lygi lim f (x).
x1
I rodymas. Paymiu s1 = 0 ir sn = a0 + + an su n ai = si si1 su visais i 0; tod el su visais x (1; 1)

n n
0. Tada
ai x =
i=0 i=0 n
(si si1 )xi

n
=
i=0
3
si x
i=0
si1 xi
Niels Henrik Abel, 18021829

n n
345 si x si xi
i
=
i=0 n
=
i=0 n1 i=0
i=1 n1 j =0
si1 xi sj xj +1
si (xi xi+1 ) + sn xn
n1 i=0 n
= (1 x) I ia
n1 i=0
si xi + sn xn .
Kai n , reikinys ai x art eja prie f (x), xn prie 0, o sn prie (10.15) eilut es sumos take 1, kuri paym esiu raide s. Taigi visa deinioji pus e art eja prie f (x)/(1 x). Tada ir kairiosios pus es riba yra f (x)/(1 x).
i
1 si x = 1x
i n i=0
i=0
ai xi sn xn .
Kitaip tariant, eilut e
sn xn konverguoja ir jos suma

n=0
n=0
sn xn =
f (x) . 1x
n=0
Padaugins lygyb i 1 x, gaunu f (x) = (1 x)
sn xn .
Kita vertus, i geometrin es progresijos sumos formul es 1 = (1 x) tod el s = (1 x) ir, reikia, f (x) s = (1 x)
n=0 n=0 n=0
xn ;
sxn ;
(sn s)xn .
346
10 SKYRIUS. SUMAVIMO TEORIJA n0 . Paymiu
Fiksuoju . Randu toki n0 , kad |sn s| < su n g (x) = (1 x)

n0 1 n=0
(sn s)xn .
Aiku, kad g (x) 0, kai x 1; tod el atsiras toks , kad |g (x)| < su visais x (1 ; 1). Tada su visais x i to intervalo |f (x) s| |g (x)| + (1 x)
n=n0
| sn s| x
+ (1 x)
n=n0
xn
2.
Taigi f (x) s, kai x 1.
10.4
Neneigiamu skaiiu sumos
Sumos apibreimas. Likusiuose dviejuose skyreliuose nagrin esiu eimas (xi | i I ) R su bet kokia indeksu aibe I . Apibr eiu tokios eimos nariu sum xi . Aiku, apibr eimas reikalingas tik tuo atveju, kai I aib e begalin e. Baigtines sumas nagrin ejau i vade. iame skyrelyje mane domins tik atvejis, kai visi eimos nariai neneigiami: xi 0 su visais i. Imu i vairius baigtinius I aib es poaibius F ir suskaiiuoju s (F ) =
iF iI
xi
sumas. Gautus skaiius vadinsiu dalin emis (xi ) eimos sumomis. Kadangi d emenys neneigiami, dalin e suma bus tuo didesn e, kuo didesn e F aib e. Jei pati I baigtin e, galiu imti F = I . Tai pats didiausias I poaibis ir ji atitinka pati didiausia suma. Taigi iuo atveju xi = max{s(F ) | F I, F baigtin e}.
iI
Jei I begalin e, tai didiausio baigtinio I poaibio n era ir tod el maksimumas dein eje lygyb es pus eje gali bu etas. Taiau supremumas visada ti neapibr apibr etas. Jis ir laikomas (xi ) eimos suma. Taigi, jei xi 0 su visais i, tai xi = sup{s(F ) | F I, F baigtin e }. (10.16)
iI
10.4. NENEIGIAMU SKAIIU SUMOS Ryys su eilutemis. Jei indeksu aib e skaiti, pavyzdiui, I = {in | n tai paym ejs Fn = {i1 , . . . , in } gaunu F1 F2 . . . ir
n 1
347 1},
Fn = I.
(10.17)
Jei (Fn ) aibiu seka tenkina (10.17) slygas, raoma Fn I . Taigi jei I skaiti, tai egzistuoja tokia baigtiniu jos poaibiu seka (Fn ), kad Fn I . I rodysiu, kad tada xi = lim s(Fn ). (10.18)
iI n
Kadangi s(Fn ) seka yra nema ejanti, jos riba yra supn Taigi reikia i rodyti lygyb sup s(Fn ) = sup s(F ).
n 1 F
1 s(Fn )
skaiius. (10.19)
Paimu bet koki baigtini I aib es poaibi F = {j1 , . . . , jp }. I (10.17) iplaukia, kad kiekvienas jk yra kokioje nors Fnk aib eje. Paymiu n = max{n1 , . . . , np }. Tada F Fn ir tod el s (F ) s(Fn ) sup s(Fn ).
n 1
Kadangi nelygyb e teisinga su bet kokiu F , gaunu sup s(F )

F
sup s(Fn ).
n
Atvirkia nelygyb e akivaizdi. Jei I = N, galiu imti Fn = {1, 2, . . . , n}. Tada (10.18) lygyb e virsta tokia:
n
xn = lim
nN n n=1
xi .
i=1
Sumos
i=1
xi yra eilut es
xn dalin es sumos, o ju riba yra visos eilut es

n=1
suma. Reikia,
xn =
nN
xn .
348
Neskaiiu eimu sumavimas. Jei indeksu aib e neskaiti, (10.18) formul es taikyti negalima, nes tiesiog neegzistuoja baigtiniu poaibiu sekos (Fn ), art ejanios i I (skaitus baigtiniu poaibiu junginys yra ne daugiau kaip skaiti aib e). Paanalizuosiu i atveji smulkiau. Tegu i pradiu I neskaiti, bet jos poaibis skaitus (t.y. (xi ) eimoje yra tik skaitus skaiius nenuliniu nariu ). Su kiekvienu baigtiniu F I teisinga lygyb e (antrasis d emuo lygus 0, nes xi = 0 su visais i F \ I ). Tod el sup s(F ) = sup s(F I ) = sup s(F ),
F I F I F I
I = {i I | xi > 0}
s (F ) = s (F I ) + s (F \ I ) = s (F I )
t.y.
xi =
iI iI
xi .
Taigi iuo atveju (xi ) eimos sumavimo udavinys suvedamas i tam tikro skaitaus jos poeimio sumavimo udavini . Tegu dabar I aib e neskaiti. Paymiu Tada In I ; tod el bent viena In aib e begalin e. Jei Fk yra tos In poaibis, turintis lygiai k elementu , tai s(Fk ) k/n. Reikia, xi
iI
In = {i I | xi
1/n}.
sup s(Fk )
k
sup
k
k = . n
Taigi iuo atveju (xi ) eimos suma visada begalin e. Konstantos ik elimas prie sumos enkl. I rodysiu, kad jei c > 0, tai cxi = c
iI iI
xi .
(10.20)
Jei F yra bet koks baigtinis I poaibis, tai cxi = c Tod el i supremumo savybiu cxi = sup
iI F iF iF iF
xi .
cxi = c sup
F iF
xi
c
iI
xi .
10.4. NENEIGIAMU SKAIIU SUMOS Sumu palyginimas. Jei 0 xi

iF iF
349
xi
yi su visais i, tai yi
iI
yi .
Reikia, xi = sup
iI F iF
xi
iI
yi .
Kintamojo keitimas. Tegu (xi | i I ) yra neneigiamu skaiiu eima ir bijekcija tarp J ir I aibiu . I rodysiu, kad tada xi =
iI j J
x(j ) .
(10.21)
Jei G yra baigtinis J aib es poaibis, tai (G) baigtinis I poaibis ir j (j ) yra bijekcija tarp G ir (G). Tod el x(j ) =
j G i(G)
xi
iI
xi .
i nelygyb e teisinga su visais G; tod el x(j )

j J iI
xi .
Atvirkia nelygyb e iplaukia i jau i rodyto fakto ir to, kad 1 yra bijekcija tarp I ir J . Demenu grupavimas. Tegu (xi | i I ) yra neneigiamu skaiiu eima ir (Ij | j J ) koks nors I aib es skaidinys. I rodysiu, kad tada xi =
iI j J iIj
xi
ir
Jei F yra baigtinis I poaibis ir G = {j J | F Ij = }, tai G baigtinis xi =

iF j G iF Ij
xi
j G iIj
xi
j J iIj
xi .
Reikia, xi
iI j J iIj
xi .
350
Kad gauiau atvirki nelygyb, i pradiu i rodysiu atskirji jos atveji (kai J = {1, 2}): xi + xi xi . (10.22) Nelygyb e triviali, kai dein e pus e lygi . Jei dein e pus e baigtin e, tai visos trys sumos baigtin es. Tegu F1 ir F2 yra baigtiniai, atitinkamai, I1 ir I2 aib es poaibiai. Tada xi = tod el
iF1 iF1 F2 iI1 iI2 iI1 I2
xi
xi
iF2 iI1 I2
xi
xi ;
iF2
xi Gaut nelygyb perraau taip: xi Ji teisinga su visais F2 ; tod el xi

iI2 iI1 I2 iF2 iI1 I2 iI1 iI1 I2
xi
xi .
iF2
xi
xi .
iI1
xi
xi ,
iI1
o tai ir yra (10.22) nelygyb e. Pasir ems (10.22), matematin es indukcijos metodu nesunkiai i rodau, kad
iIj1
xi + +
xi
iIjn iIj1 Ijn
xi
su bet kokiais j1 , . . . , jn J . Reikia, xi

j G iIj iI
xi
su bet kokiu baigtiniu G J ir tod el xi

j J iIj iI
xi .
Sumavimo tvarkos pakeitimas. Kaip ir baigtiniu sumu atveju, i grupavimo taisykl es iplaukia dvilypiu sumu suvedimo i kartotin sum ir sumavimo tvarkos pakeitimo taisykl e: jei K = j J (Ij {j }) = iI ({i} Ji ), tai xij =
iI j Ji (i,j )K
xij =
j J iIj
xij .
10.5. BET KOKIO ENKLO SKAIIU SUMOS
351
Sumu suma. Jei (xi | i I ) ir (yi | i I ) yra dvi neneigiamu skaiiu eimos, tai (xi + yi ) = xi + yi .
iI iI iI
i sumu savyb galima i rodyti, pasir emus sumavimo tvarkos pakeitimo taisykle. Tegu zi1 = xi ir zi2 = yi su visais i I . Tada
2 2
(xi + yi ) =
iI iI j =1
zij =
j =1 iI
zij =
iI
xi +
iI
yi .
10.5
Bet kokio enklo skaiiu sumos
Sumos apibreimas. Tegu dabar (xi | i I ) yra bet kokiu skaiiu eima (t.y. xi gali bu ekime dvi neneigiamu ti ir teigiami, ir neigiami). Panagrin skaiiu sumas: x+ ir x (10.23) i i . Jei bent viena i iu sumu baigtin e, (xi ) eima vadinama kvazisumuojama ir jos suma apibr eiama formule xi =
iI iI iI iI
x+ i
x i .
iI
(10.24)
Jei baigtin es abi (10.23) sumos, (xi ) eima vadinama sumuojama. Aiku, kad kiekviena baigtin e eima sumuojama. (10.24) formul e taip pat + teisinga, kai I aib e baigtin e: tai iplaukia i xi = xi xi lygyb es. Jei (xi ) eima sumuojama, jos suma yra baigtinis skaiius. Jei eima nesumuojama, bet kvazisumuojama, jos suma lygi arba , arba . Suma lygi , kai i x+ i = , ir lygi , kai i xi = . Modulio ik elimas i sum. Jei (xi ) eima kvazisumuojama, tai xi
i i
|xi |.
i
Tikrai, kairioji nelygyb es pus e lygi arba i x+ i + i xi . Aiku, kad abu ie skirtumai nevirija skaiiaus x+ i +
i i
x i , arba
x i
x i =
i
(x+ i + xi ) = i
|xi |.
352
Sumuojamumo kriterijus. (xi ) eima sumuojama tada ir tik tada, kai |xi | < .
Tikrai, jei (xi ) eima sumuojama, tai |xi | = x+ i +

i i
x i < . |xi | nelygybiu .
Atvirkias teiginys iplaukia i x+ i
|xi | ir x i
Sumu savybiu apvalga. Pagrindin es sumu savyb es tokios pat, kaip ir baigtiniu sumu : i xi
i
yi
xi
i i
yi ; xi ;
(10.25) (10.26)
cxi = c
i
(xi + yi ) =
i i
xi +
i
yi ;
(10.27) (10.28)
x(j ) =
j J iI
xi .
Pirma savyb e teisinga, kai tiek (xi ), tiek (yi ) eima kvazisumuojama. Kitas tris formules reikia skaityti taip: jei apibr eta atitinkamos lygyb es deinioji pus e, tai kairioji pus e taip pat apibr eta ir lygyb e teisinga. Paskutiniojoje lygyb eje yra bijekcija tarp J ir I aibiu . iek tiek kitaip formuluojama d emenu grupavimo taisykl e: jei (Ij | j J ) yra I aib es skaidinys, tai lygyb e xi =
iI j J iIj
xi
(10.29)
teisinga, kai apibr eta kair e jos pus e; i to iplaukia, kad apibr etas ir reikinys dein eje pus eje. tai paprastas pavyzdys, iliustruojantis i niuans. i Tegu I = N ir xi = (1) . Akivaizdu, kad (xi ) eima n era kvazisumuojama. Taiau, jei Ij = {2j 1, 2j } su j N, tai xi =
j N iIj j N
1 + 1 =
0 = 0.
j N
10.5. BET KOKIO ENKLO SKAIIU SUMOS Sumu palyginimas. Jei xi yi su visais i, tai x+ i neneigiamu sumu savybiu tada gaunu x+ i
i i + yi + yi ir x i
353
yi . I
ir
x i
i
yi . i
Jei abi eimos kvazisumuojamos, sud ejs ias nelygybes, gaunu (10.25). Kintamojo keitimo taisykl e. Jei yra bijekcija tarp J ir I aibiu , i neneigiamu sumu savybiu gaunu x+ (j ) =
j J iI
x+ i
ir
j J
x (j ) =
iI
x i .
Jei (xi ) eima kvazisumuojama, vienas i iu skaiiu baigtinis. Reikia, (x(j ) ) eima taip pat kvazisumuojama. Be to, i pirmos lygyb es at ems antr, gaunu (10.28). Konstantos ik elimas. Tegu (xi ) eima kvazisumuojama ir, i pradiu , + + c > 0. Tada i (cxi ) = cxi ir (cxi ) = cxi lygybiu gaunu (cxi )+ = c
i i
x+ i
ir
i
(cxi ) = c
i
x i .
Viena i dein eje pus eje esaniu sumu baigtin e; tod el (cxi ) eima kvazisumuojama. Be to, cxi = c x+ x xi . i c i = c
i i i i
Jei c < 0, i rodymas analogikas, tik reikia pasiremti (cxi )+ = |c|x i ir + (cxi ) = |c|xi lygyb emis. Jei c = 0, tai (xi ) eima sumuojama (nes kitaip sandauga c i xi bu tu neapibr eta). Tada abi (10.26) lygyb es pus es lygios 0. Sumu sumavimas. Tarkime, (10.27) lygyb es deinioji pus e apibr eta. I pradiu i rodysiu, kad (xi + yi ) eima kvazisumuojama. Jei i x+ i < ir + + + + xi + yi nelygybiu iplaukia i yi < , tai i (xi + yi ) (xi + yi )+
i i i
x+ i +
i
+ yi < .
(10.30)
Jei i x i < ir gaunu

i
yi < , pasiremiu (xi + yi )
x i + yi nelygybe ir
(xi + yi )
i
x i +
i
yi < .
(10.31)
354

i
Kitu atveju bu ti negali. Pavyzdiui, jei y = ir sumu suma neapibr eta. i i Dabar i rodysiu (10.27) lygyb. I
x i =
+ yi = , tai
xi = ,
+ (xi + yi)+ (xi + yi ) = xi + yi = x+ i xi + yi yi
gaunu
+ + (xi + yi )+ + x i + yi = (xi + yi ) + xi + yi .
Tod el (xi + yi )+ +
i i
x i +
i
yi = i
(xi + yi ) +
i
x+ i +
i
+ yi . (10.32)
Jei visos keturios sumos x+ i ,

i i
x i ,
i
+ yi
ir
i
yi
(10.33)
baigtin es, tai i (10.30)(10.31) iplaukia, kad ir likusios dvi sumos (10.32) lygyb eje yra baigtin es. Tada perkeliu pirmji dein es pus es d emeni i kair, o du paskutinius kair es pus es d emenis i dein ir gaunu (10.27). Jei kuri nors i (10.33) sumu begalin e, samprotauju taip. Tegu, pa+ vyzdiui, x = . Tada dein e (10.32) lygyb es pus e yra . Reikia, i i kair e pus e taip pat begalin e. Bet i xi < (nes kitaip (xi ) eima nebu tu kvazisumuojama). Be to, i xi = ; tod el i yi = (nes kitaip dein e (10.27) pus e bu tu neapibr e ta) ir, reikia, y < . Tod e l kair e je (10.32) i i pus eje begalinis pirmas d emuo: i (xi + yi )+ = . Tada i (xi + yi ) = = i xi + i yi . Atvejai, kai begalin e kuri nors kita i (10.33) sumu , nagrin ejami analogikai. Demenu grupavimas. Tegu (xi ) eima kvazisumuojama; pavyzdiui, x+ i < . x+ i ,
j J iIj
iI
Kadangi x+ i =
iI + iIj xi
visos sumos baigtin es, t.y. visos (xi | i Ij ) eimos kvazisumuojamos. Paymiu sj = xi = x+ x i i .
iIj iIj iIj
10.5. BET KOKIO ENKLO SKAIIU SUMOS Skirtumas x+ i x i =

j J iIj iI
355
j J iIj
x+ i
x i
iI
apibr etas; tod el i (10.27) iplaukia, kad (sj ) eima taip pat kvazisumuojama ir sj = x+ x xi . i i = Tai ir yra (10.29) formul e.
j J iI iI iI
Ryys su eilutemis. Jei I = N, tai |xn | =

n=1
nN
|xn |.
Taigi (xn ) sumuojama

n=1 n=1
|xn | < xn absoliuiai konverguoja.
I ia iplaukia, kad absoliuiai konverguojanioms eilut ems teisinga kintamojo keitinio ir d emenu grupavimo taisykl e.
tai pavyzdys, rodantis, kad reliatyviai konverguojanioms eilut ems kintamojo i1 keitinio taisykl e negalioja. Tegu xi = (1) , o i 2k 1, kai j = 3k 2; (j ) = 4k 2, kai j = 3k 1; 4k, kai j = 3k.
i=1
Taigi
xi = 1
1 1 1 1 1 + + + = ln 2 2 3 4 5 6
ir
j =1
x(j ) = 1
1 1 1 1 1 + + . 2 4 3 6 8
356
Paymiu sn = x1 + + xn ir sn = x(1) + + x(n) . Tada

m
s3m =
k =1
1 1 1 2k 1 4k 2 4k
= = 1 2
k =1 m k =1
1 1 4k 2 4k 1 1 2k 1 2k = 1 1 s2m ln 2. 2 2
Kadangi s3m1 = s3m + 1 4m 2

j =1
ir s3m2 = s3m +
1 2
1 1 + , 4m 2 4m
1 2
abu tie posekiai taip pat konverguoja i
ln 2. Taigi sn 1 ln 2. 2
ln 2, t.y.
x(j ) =
Sumavimo tvarkos pakeitimas. Kaip ir baigtiniu sumu atveju, i d emenu grupavimo taisykl es iplaukia galimyb e keisti sumavimo tvark dvilyp ese sumose: jei (xij | (i, j ) K ) eima kvazisumuojama ir K=
iI
{i} Ji =
j J
Ij {j } ,
tai xij =
iI j Ji (i,j )K
xij =
j J iIj
xij .
tai vienas ios taisykl es taikymo pavyzdys. Jei |q | < 1, tai

i=1
iq i = =
j =1
i=1 j
qi
j =1
1=
qi = q =
qi
q 1 = 1q 1q
i=1 j =1 j j =1
j =1 i=j
q . (1 q )2
Pabr eiu, kad prie taikant sumavimo tvarkos pakeitimo taisykl, bu tina i sitikinti, kad atitinkama eima kvazisumuojama. Kitaip, pakeitus sumavimo tvark, galima gauti visai kit skaiiu . Pavyzdiui,
i+1
i=1 j =i
(1)i+j =
i=1
(1 1) =
i=1
0 = 0,
10.5. BET KOKIO ENKLO SKAIIU SUMOS o pakeits sumavimo tvark gaunu 1+
j
357
j =2 i=j 1
(1)
i+j
=1+
j =2
(1 + 1) = 1 + 0 = 1.
10.2
pratimas. Ar (xij ) eima sumuojama (kvazisumuojama)? 0. 1, i = j . 0.
I. xij = 2ij , i, j II. xij = III. xij = i2 2i 1 , i, j j2 1 , i, j + 2j
Sprendimas. I. eima kvazisumuojama, nes visi nariai neneigiami. Ji n era sumuojama, nes 2ij 20 = .
i,j 0 j 0
II. Turime x+ ij
i,j 1,i=j
j =1 i
1 2 i j2 j +1
j =1
1 = (j + 1)2 j 2
j =1
1 = 2j + 1
ir analogikai ij x era kvazisumuojama ir tuo labiau ij = . Reikia, eima n sumuojama. III. eima sumuojama, nes 1 = i j 2 + 2 0
i=0
i,j
1 +2 2 2i
i=0
1 1 = +2 i j 2 +2 2 j =i+1
i=0
1 +2 2 10.3 I.
2 i
k =1
2 k =
1 +2 2
i=0 i=0
1 1 + 2j i j =i+1 9 < . 2
2 i =
pratimas. Pakeiskite sumavimo tvark.

i+1
xij .
i+2
i=1 j =1
II.
xij .
i=1 j =i
358 j 10 5
10.1 pav. r. 10.3.I pratim
Sprendimas. I. (r. 10.1 pav.)

i+1
f c e I b d 6 H a $ 5 G ` # 4 F Y " 3 E X ! 2 D W 1 C V x 0 B U u w y ) A T r t v ( @ S i q s ' 9 R h p & 8 Q e g % 7 Pf d

10 SKYRIUS. SUMAVIMO TEORIJA j 10 5 5 10 i 5 10 i 10.2 pav. r. 10.3.II pratim xij =
i=1
xi1 +
xij .
i=1 j =1
j =2 i=j 1
II. (r. 10.2 pav.)

i+2 2 j
xij =
j =1 i=1
xij +
xij .
i=1 j =i
j =3 i=j 2
10.6
n=1 n=0
Udaviniai
1. Apskaiiuokite sum, diferencijuodami arba integruodami eilut. n2 3n . (1)n . 2n + 1
2. Ar (xij ) eima sumuojama (kvazisumuojama)? 1. xij = 2. xij = 1 , i, j (i + j )2 1 , i, j (i j )2 1. 0, i = j .
10.6. UDAVINIAI 3. xij = 3ij , i, j 1.
359
3. Pakeiskite sumavimo tvark. 1.

xij .
i=1 j =i+1 i+1
2.
xij .
i=1 j =i1
360
11 skyrius Elementariosios funkcijos

11.1 Laipsnin es ir rodiklin es funkcijos
n=0
Eksponente. Eksponente vadinama funkcija, apibr eiama formule exp(x) = xn . n! (11.1)
Jos apibr eimo sritis yra visa R, t.y. eilut e konverguoja su visais x. Tai iplaukia i Dalambero poymio, nes su visais x |xn+1 |/(n + 1)! |x|n+1 n! |x| = = 0. |xn |/n! (n + 1)!|x|n n + 1 n exp(0) = 1; 0 exp(x) 1 + x. (11.2) (11.3)
I apibr eimo ikart iplaukia, kad
Algebrin es eksponentes savyb es. Pagrindin e eksponent es savyb e uraoma formule exp(x + y ) = exp(x) exp(y ). (11.4) I rodysiu j. I Niutono binomo formul es exp(x + y ) = =
n=0 n=0
(x + y )n n! 1 n!
n
k =0
n k nk x y k
361
362
11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS k
{ u z p t y l o s x ~ i k n r w } g h j m q v |
n 11.1 pav.
n
n=0 k =0
xk y nk . k ! (n k )!
(Paskutin e lygyb e iplaukia i formul es binominiams koecientams skaiiuoti: n n! = .) Pakeits sumavimo tvark, gaunu (r. 11.1 pav.) k k !(nk )! exp(x + y ) = =

k =0 n=k k k =0
xk y nk k ! (n k )! y nk (n k )!
x k!
n=k
(i vidin es sumos ik eliau daugiklius, nepriklausanius nuo n) =

k =0
xk k!
l=0
yl l!
(atlikau kintamojo keitini l = n k) = (eksponent es apibr eimas) = exp(y )

k =0 k =0
xk exp(y ) k!
xk k!
= exp(y ) exp(x).
IR RODIKLINES FUNKCIJOS 11.1. LAIPSNINES I stats i (11.4) y = x, gaunu lygyb exp(x) exp(x) = exp(0) = 1. I jos iplaukia, kad exp(x) = 0 ir exp(x) = 1 exp(x)
363
(11.5)
su visais x R. I (11.5) gaunu dar dvi eksponent es savybes: exp(x y ) = exp(x) ; exp(y ) exp(x) > 0. (11.6) (11.7)
Pirma i rodoma taip: exp(x y ) = exp x + (y ) = exp(x) exp(y ) = Jei x exp(x) . exp(y )
0, (11.7) iplaukia i (11.3). Jei x < 0, tai x = |x| ir exp(x) = 1 > 0, exp(|x|)
nes vardiklis teigiamas. Eksponentes ivestin e. I teoremos apie laipsnin es eilut es diferencijavim gaunu, kad eksponent e diferencijuojama visoje apibr eimo srityje ir exp (x) =
n=1
xn1 = n!
n=1
xn1 xm = = exp(x). (n 1)! m=0 m!
Eksponentes grakas. Kadangi exp (x) = exp(x) > 0 ir exp (x) = exp(x) > 0, eksponent e yra did ejanti ir ikila (; ) intervale. I (11.3) iplaukia, kad exp(x) , kai x . Tada, pasir ems (11.5), gaunu exp(x) 0, kai x . Taigi eksponent es grakas atrodo panaiai, kaip 11.2 pav.
364
11.2 pav. Eksponent e

11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS 1 11.3 pav. Logaritmas y = ln x x = exp(y ). ln exp(y ) = y ir exp(ln x) = x (11.8) ln 1 = 0; ln(xy ) = ln x + ln y ; x ln = ln x ln y. y (11.9) (11.10) (11.11) exp(ln x + ln y ) = exp(ln x) exp(ln y ) = xy ; exp(ln x) x exp(ln x ln y ) = = . exp(ln y ) y
Logaritmas. I eksponent es monotonikumo iplaukia, kad ji injektyvi. Visos jos reikm es yra teigiami baigtiniai skaiiai. I to, kad exp(x) art eja i 0, kai x , ir i , kai x , iplaukia, kad tarp eksponent es reikmiu yra kiek norima dideli ir kiek norima mai teigiami skaiiai. Kadangi eksponent e tolydi, bet koks tarpinis skaiius taip pat yra jos reikm e. Reikia, eksponent es reikmiu aib e yra (0; ) intervalas. Taigi eksponent e yra bijekcija tarp R ir (0; ) aibiu . Jai atvirktin e funkcija ymima ln ir vadinama natu raliuoju logaritmu . Taigi ln yra bijekcija tarp (0; ) ir (; ) intervalu ir I ia
(su visais x > 0 ir visais y ). Algebrin es logaritmo savyb es. Pagrindin es logaritmo savyb es uraomos taip:
Pirma lygyb e iplaukia i (11.8) ir (11.2). Jei x, y > 0, tai
Tod el i (11.8) iplaukia kitos dvi lygyb es.
IR RODIKLINES FUNKCIJOS 11.1. LAIPSNINES
365
Logaritmo ivestin e. I teoremos apie atvirktin es funkcijos tolydum iplaukia, kad logaritmas yra tolydioji funkcija. Tada i teoremos apie atvirktin es funkcijos ivestin gaunu, kad logaritmas diferencijuojamas bet kuriame apibr eimo srities take ir ln x = 1 1 1 = = . exp (ln x) exp(ln x) x
Logaritmo grakas. Kadangi ln x = 1/x > 0, kai x > 0, logaritmas yra did ejanti funkcija. I ia ir i to, kad logaritmo reikmiu aib e yra (; ) intervalas, iplaukia, kad ln x art eja i , kai x 0, ir i , kai x . Kadangi (ln x) = 1/x2 < 0, logaritmas yra i gaubta funkcija. Taigi logaritmas atrodo panaiai, kaip 11.3 pav. Skaiiu laipsniai. Panagrin esiu dvieju kintamu ju funkcij f (a, b) = exp(b ln a), apibr et su 0 < a < ir b R. Akivaizdu, kad f (a, 0) = 1 ir f (a, 1) = a. Matematin es indukcijos metodu nesunku i rodyti, kad f (a, n) = an su bet kokiu n N. Tikrai, jei n 2, tai pasir ems indukcine prielaida gaunu f (a, n) = exp((n 1) ln a + ln a) = exp((n 1) ln a) exp(ln a) = an1 a = an . Taigi f yra (a, n) an funkcijos tsinys ir tod el nekeldamas painiavos j galiu ym eti ab : ab = exp(b ln a). (11.12) Pagrindin es laipsniu savyb es formuluojamos taip: a0 = 1; 1 = 1;
b (a1 a2 )b = ab 1 a2 ; b
(11.13) (11.14) (11.15) (11.16) (11.17) (11.18) (11.19) (11.20)
a1 a2 ab1 +b2
ab 1 ; ab 2 = ab1 ab2 ;
b
ab1 ; ab2 ln ab = b ln a; ab1 b2 = (ab )c = abc .
366
11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS
(11.13)(11.18) formul es iplaukia i laipsnio apibr eimo ir atitinkamu logaritmo ir eksponent es savybiu : a0 = exp(0 ln a) = exp(0) = 1; 1b = exp(b ln 1) = exp(b 0) = exp(0) = 1; (a1 a2 )b = exp b ln(a1 a2 ) = exp b(ln a1 + ln a2 )
b = exp(b ln a1 + b ln a2 ) = exp(b ln a1 ) exp(b ln a2 ) = ab 1 a2 ;
(a1 /a2 )b = exp b ln(a1 /a2 ) = exp b(ln a1 ln a2 )
b = exp(b ln a1 b ln a2 ) = exp(b ln a1 )/ exp(b ln a2 ) = ab 1 /a2 ;
ab1 +b2 = exp (b1 + b2 ) ln a = exp(b1 ln a + b2 ln a) = exp(b1 ln a) exp(b2 ln a) = ab1 ab2 ; ab1 b2 = exp (b1 b2 ) ln a = exp(b1 ln a b2 ln a)
= exp(b1 ln a)/ exp(b2 ln a) = ab1 /ab2 .
(11.19) lygyb e iplaukia i laipsnio apibr eimo ir (11.8). Pasir ems ja, gaunu ir (11.20): (ab )c = exp(c ln ab ) = exp(bc ln a) = abc . Laipsniai ir aknys. Jei k N, tai (a1/k )k = a(1/k)k = a1 = a. Taigi a1/k = k a.
Rodiklin es funkcijos. Fiksavs pirmji (11.12) funkcijos argument, gaux nu vadinamj rodiklin funkcij x a . Ji diferencijuojama visoje apibr eimo srityje ir (ax ) = exp(x ln a) = exp(x ln a) ln a = ax ln a. I ia (ax ) = ax ln2 a.
IR RODIKLINES FUNKCIJOS 11.1. LAIPSNINES a<1 a>1 a=1 b>0 0<b<1 b<0
367
11.4 pav. ax funkcijos
11.5 pav. xb funkcijos
Jei a > 1, tai ln a > 0. Kadangi visos eksponent es reikm es teigiamos, x x x a > 0, o tada ir (a ) > 0, (a ) > 0 su visais x. Taigi a yra did ejanti ir i gaubta funkcija. Be to,
x
x ln a ,
x
x ln a ;
x
tod el ax = exp(x ln a) art eja prie 0, kai x , ir prie , kai x . Jei a = 1, tai ax = 1 su visais x. Jei a < 1, tai ln a < 0. Tod el (ax ) < 0, (ax ) > 0 su visais x, t.y. ax yra ma ejanti ir i gaubta funkcija. Be to, x ln a ; tod el ax art eja prie , kai x , ir prie 0, kai x . Taigi rodiklin es funkcijos atrodo panaiai, kaip 11.4 pav.
x
Skaiius e. Skaiius exp(1) ymimas raide e. Taigi e=1+1+ 1 1 1 1 + + + + = 2.718 . . . . 2 6 24 120 exp(x) = exp(x ln e) = ex su visais x R. Taigi eksponent e yra viena i rodikliniu funkciju . Laipsnin es funkcijos. Fiksavs antrji (11.12) funkcijos argument, gaunu vadinamj laipsnin funkcij x xb . Ji diferencijuojama (0; ) intervale ir b bxb (xb ) = (eb ln x ) = eb ln x = = bxb1 . x x I ia (xb ) = b(b 1)xb2 .
I (11.8) iplaukia ln e = 1. Tod el
368
Kadangi visos eksponent es reikm es teigiamos, xb > 0 su visais x > 0. x x Jei b > 1, tai (b ) > 0 ir (b ) > 0 su visais x; tod el xb yra did ejanti ikila funkcija. Be to, b ln x , b ln x ;
x 0 x
tod el xb = eb ln x art eja prie 0, kai x 0, ir prie , kai x . Jei b = 1, tai xb = x. Jei 0 0 ir (xb ) < 0 su visais x; tod el xb yra did ejanti i gaubta funkcija. Panaiai kaip aukiau i rodoma, kad ji art eja prie 0, kai x 0, ir prie , kai x . Jei b = 0, tai xb = 1 su visais x. Jei b < 0, tai (xb ) < 0 ir (xb ) > 0 su visais x; tod el xb yra ma ejanti ikila funkcija. Kadangi dabar b ln x ,
x 0
b ln x ,
x
ji art eja prie , kai x 0, ir prie 0, kai x . Taigi laipsnin es funkcijos atrodo panaiai kaip 11.5 pav. Asimptotinis rodikliniu , laipsniniu ir logaritminiu funkciju palyginx a imas. Kai x , tiek e , tiek x (su a > 0), tiek ln x art eja i . I rodysiu, kad eksponent e auga greiiau nei bet koks x laipsnis, o bet koks x laipsnis greiiau nei logaritmas. Be to, kuo didesnis laipsnio rodiklis, tuo laipsnin e funkcija auga greiiau. Tiksliau, teisingos tokios formul es: lnc x = o(x ),
a b
a < b x = o(x ), kai x ; xc = o(ex ), kai x . Jei 0 < a < b, tai 1 tod el xa = xb xba x 1 xba 0;
kai x ;
(11.21) (11.22) (11.23)
= xb o(1) = o(xb ),
t.y. teisinga (11.22) formul e. I eksponent es apibr eimo iplaukia, kad ex xn+1 , (n + 1)!
FUNKCIJOS 11.2. TRIGONOMETRINES kai x > 0. Taigi
369
xn (n + 1)! 0, x x e x t.y. xn = o(ex ), kai x . Bet kokiam c galiu rasti natu ji n > c ir tod el ralu xc = o(xn ) = o(ex ), Kadangi x , kai x , tai i ios formul es gaunu, jog (x)c = o(ex ), t.y. xc = o(ex ), kai x . Taigi i rodiau (11.23) formul. Pabr eiu, kad i rodyta formul e yra teisinga, net jei c yra labai didelis, o labai maas. Pavyzdiui, x1000 = o(e0.0001x ), kai x . kai x .
Kadangi ln x , kai x , tai i (11.23) iplaukia, kad lnc x = o(e ln x ) = o(x ), Taigi teisinga ir (11.21) formul e. Kai x 0+, tiek ln x = ln (1/x), tiek x art eja i . Nesunku i sitikinti, kad ir iuo atveju logaritmas auga l eiau: lnc (1/x) = o(x ), kai x 0+. kai x .
Tai iplaukia i (11.21), nes 1/x , kai x 0+.
11.2
Trigonometrin es funkcijos
Kosinusas ir sinusas apibr eiami formul emis ir sin x =
k =0 k =0
Sinusas ir kosinusas. cos x = Kadangi

k =0
(1)k x2k (2k )!
(1)k x2k+1 . (2k + 1)!
(11.24)
(1)k x2k + (2k )!
k =0
(1)k x2k+1 = (2k + 1)!
n=0
|x|n = e|x| < , n!
abieju funkciju apibr eimo sritis yra visa R. I (11.24) ikart iplaukia tokios iu funkciju savyb es: cos 0 = 1, sin 0 = 0; cos(x) = cos x, sin(x) = sin x. (11.25) (11.26)
370
Algebrin es kosinuso ir sinuso savyb es. 11.1 teorema. Su visais x, y R cos (x + y ) = cos x cos y sin x sin y I rodymas. Paymiu an = Tada cos x = (1)n/2 , kai n lyginis; 0, kai n nelyginis;
n=0
ir
sin (x + y ) = sin x cos y + cos x sin y.
ir bn =
0, kai n lyginis; (n+1)/2 (1) , kai n nelyginis.

n=0
an xn n!
ir
sin x =
bn xn . n!
I pradiu i rodysiu, kad ak+l = ak al bk bl . (11.27)
1 atvejis: ir k , ir l yra lyginis, pavyzdiui, k = 2i, l = 2j . Tada ak = (1)i , al = (1)j , bk = bl = 0. Be to, k + l = 2(i + j ) yra lyginis skaiius; tod el ak+l = (1)i+j . Taigi (11.27) iuo atveju virsta lygybe (1)i+j = (1)i (1)j 0 0, kuri teisinga. 2 atvejis: vienas i skaiiu k ir l yra lyginis, kitas nelyginis; pavyzdiui, k = 2i, l = 2j + 1. Tada ak = (1)i , al = 0, bk = 0, bl = (1)j +1 . Be to, k + l nelyginis, tod el ak+l = 0. Taigi (11.27) virsta v el teisinga lygybe 0 = (1)i 0 0 (1)j +1 . 3 atvejis: abu skaiiai k ir l yra nelyginiai; pavyzdiui, k = 2i + 1, l = 2j +1. Tada ak = al = 0, bk = (1)i+1 , bl = (1)j +1 . Be to, k + l = 2(i+ j +1) yra lyginis skaiius ir (11.27) v el teisinga: (1)i+j +1 = 0 0 (1)i+1 (1)j +1 . I Niutono binomo formul es dabar iplaukia cos (x + y ) =
n=0
an (x + y )n n!
FUNKCIJOS 11.2. TRIGONOMETRINES = = =

n=0
371 n k nk x y k
an n!
n
k =0
n=0 k =0 n n=0 k =0
an n k nk x y n! k an xk y nk . k !(n k )!
Pakeits sumavimo tvark (r. 11.1 pav.) ir pritaiks (11.27), gaunu cos(x + y ) =

an
xk y nk = (ak ank bk bnk ) k !(n k )! k =0 n=k =

k =0
k =0 n=k
xk y nk k !(n k )!
ak xk k!
n=k
ank y nk bk xk (n k )! k! k =0
n=k
bnk y nk (n k )! bl y l l!
Belieka abejose vidin ese sumose atlikti kintamojo keitini l = n k: cos(x + y ) = =

k =0 k =0
ak xk k!
k
l=0
al y l bk xk l! k! k =0
k
l=0
bk x ak x cos y sin y k! k! k =0
= cos x cos y sin x sin y. Panaiai i rodoma ir sumos sinuso formul e, tik vietoje (11.27) reikia pasiremti formule bk+l = ak bl + bk al , kuri taip pat i rodoma variantu perrinkimo metodu. I 11.1 teoremos gaunu ir daugiau trigonometriniu formuliu ; pavyzdiui, cos2 x + sin2 x = 1; cos 2x = cos2 x sin2 x; sin 2x = 2 sin x cos x. (11.28) (11.29) (11.30)
Pirmoji gaunama, sumos kosinuso formul eje i staius y = x ir pasir emus (11.25)(11.26) formul emis: 1 = cos 0 = cos x + (x) = cos x cos(x) sin x sin(x) = cos2 x + sin2 x.
372
(11.29)(11.30) lygyb es gaunamos, i sumos kosinuso ir sinuso formules i staius y = x: cos 2x = cos(x + x) = cos x cos x sin x sin x = cos2 x sin2 x; sin 2x = sin(x + x) = sin x cos x + cos x sin x = 2 sin x cos x. Kosinuso ir sinuso ivestin es. I teoremos apie laipsnin es eilut es diferencijavim gaunu, kad abi funkcijos diferencijuojamos visoje apibr eimo srityje ir (cos x) =
k =1
2k
(1)k x2k1 = (2k )!
l=0
(1)l+1 x2l+1 = sin x; (2l + 1)!

k =0
(1) x (sin x) = (2k + 1) = (2k + 1)! k =0 skaiius. 11.2 teorema. x > 0 cos x = 0.
k 2k
(1)k x2k = cos x. (2k )!
I rodymas. I pradiu isiaikinsiu, ar gali cos x bu ti teigiamas su visais x > 0. Jei taip bu , tai i sin x = cos x iplauktu , kad sinusas did eja (0; ) tu intervale ir, reikia, sin x sin 1 > sin 0 = 0 su visais x 1. Tada i cos x = sin x lygyb es ir Lagrano teoremos iplauktu , kad cos x cos 1 < ( sin 1)(x 1)
su x > 1. Taigi gauiau, kad cos x , kai x , o tai prietarauja mano prielaidai. Reikia, mano prielaida neteisinga, t.y. cos x0 0 su tam tikru x0 > 0. Jei cos x0 = 0, teorema i rodyta. Jei cos x0 < 0, teoremos tvirtinimas iplaukia i teoremos apie tarpin reikm (nes kosinusas yra tolydioji funkcija ir cos 0 = 1 > 0 > cos x0 ). Dabar apibr eiu = 2 inf {x > 0 | cos x = 0}.
I 11.2 teoremos iplaukia, kad aib e A = {x > 0 | cos x = 0} netuia; tod el < . Visi tos aib es elementai neneigiami; tod el neneigiamas ir inmumas, t.y. 0. Aib es inmumas yra ribinis jos takas; tod el atsiras tokia (xn ) A, kad xn /2. Tada cos xn = 0 su visais n ir d el tolydumo cos (/2) = 0. Taigi = 0 (nes cos 0 = 1), t.y 0 < < .
FUNKCIJOS 11.2. TRIGONOMETRINES
373
Redukcijos formul es. I skaiiaus apibr eimo iplaukia, kad ir cos x = 0 su x (0; /2). Kadangi cos 0 = 1 > 0, i teoremos apie tarpin reikm gaunu, kad cos x teigiamas tame intervale. Kadangi sin x = cos x, sinusas yra did ejanti (0; /2) intervale funkcija. Taigi sin x > sin 0 = 0 su x (0; /2) ir d el tolydumo sin (/2) > 0. Kadangi cos(/2) = 0, i (11.28) tapatyb es tada iplaukia, kad sin (/2) = 1. Pasir ems sumos kosinuso ir sinuso formul emis, gaunu cos = cos2 sin2 = 0 1 = 1; 2 2 sin = 2 sin cos = 2 1 0 = 0; 2 2 3 cos = cos cos sin sin = (1) 0 0 1 = 0; 2 2 2 3 sin = sin cos + cos sin = 0 0 + (1) 1 = 1; 2 2 2 2 2 cos 2 = cos sin = (1)2 02 = 1; sin 2 = 2 sin cos = 2 0 (1) = 0. I ia ir i tu paiu sumos kosinuso ir sinuso formuliu dabar iplaukia vadinamosios redukcijos formul es : cos (x + /2) = sin x, cos (x + ) = cos x, cos (x + 3/2) = sin x, cos (x + 2 ) = cos x, sin (x + /2) = cos x, sin (x + ) = sin x, sin (x + 3/2) = cos x, sin (x + 2 ) = sin x.
Paskutiniosios dvi lygyb es reikia, kad kosinusas ir sinusas yra periodin es funkcijos su periodu 2 . Sinuso ir kosinuso grakai. Aukiau i rodiau, kad (0; /2) intervale tiek sinusas, tiek kosinusas yra teigiami. I redukcijos formuliu tada iplaukia, kad cos x > 0 su x (3/2; 2 ) ir cos x < 0 su x (/2; 3/2), o sin x > 0 su x (/2; ) ir sin x < 0 su x ( ; 2 ). Kadangi (sin x) = cos x, o cos x = sin x, tai sinusas did eja (0; /2) ir (3/2; 2 ) intervaluose ir ma eja (/2; 3/2) intervale, o kosinusas did eja ( ; 2 ) intervale ir ma eja (0; ) intervale. Be to, abi funkcijos periodin es su periodu 2 . Taigi ju grakai atrodo panaiai kaip 11.611.7 pav. Tangentas ir kotangentas. Formul emis tg x = sin x cos x ir ctg x = cos x sin x
374
apibr eiamos funkcijos vadinamos tangentu ir kotangentu. [0; 2 ] intervale t era du skaiiai, su kuriais kosinusas virsta nuliu: /2 ir 3/2. Tod el i kosinuso periodikumo gaunu, kad tangentas apibr etas su visais x R \ {/2 + k | k Z}. I cos (x /2) = sin x formul es iplaukia, kad kotangento apibr eimo sritis yra R \ {k | k Z} aib e. Kadangi sin (x + ) = sin x, cos (x + ) = cos x, tai tg (x + ) = tg x ir ctg (x + ) = ctg x, t.y. abi funkcijos yra periodin es su periodu . Nesunku suskaiiuoti abieju funkciju ivestines: cos2 x + sin2 x 1 sin x cos x sin x cos x = = ; 2 2 cos x cos x cos2 x cos x sin x sin x cos x sin2 x cos2 x 1 ctg (x) = = = 2 . 2 2 sin x sin x sin x tg x = I ivestiniu iraiku matyti, kad tangentas did eja, o kotangentas ma eja kiekviename intervale, kuriame yra apibr etas. Kadangi sin x 1, cos x 0, kai x /2, ir kosinusas teigiamas (/2; /2) intervale, tai tg x , kai x /2+. Panaiai suskaiiuojamos ir kitos ribos:
x/2

11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS 1 1 -1 -1 11.6 pav. Sinusas 11.7 pav. Kosinusas lim tg x = ,
x0+
lim ctg x = ,
lim ctg x = .
Taigi tangentas ir kotangentas atrodo panaiai, kaip 11.8 ir 11.9 pav. Arksinusas ir arkkosinusas. Tegu f ymi sinuso siaurini [/2; /2] intervale. I sinuso monotonikumo tame intervale iplaukia, kad f injektyvi. D el tolydumo kiekvienas skaiius tarp sin (/2) = 1 ir sin /2 = 1 yra f funkcijos reikm e; tod el f reikmiu sritis yra [1; 1] intervalas. Reikia, f yra bijekcija tarp [/2; /2] ir [1; 1]. Jai atvirktin e funkcija vadinama
FUNKCIJOS 11.2. TRIGONOMETRINES

375 11.8 pav. Tangentas 11.9 pav. Kotangentas y = arcsin x sin y = x. (11.31) arcsin (x) = arcsin x. /2 y /2 ir sin y = x. sin(y ) = sin y = x. arcsin x = 1 = cos (arcsin x) 1 1 sin2 (arcsin x) = 1 . 1 x2
arksinusu ir ymima arcsin. Taigi arksinusas yra bijekcija tarp [1; 1] ir [/2; /2] intervalu ir, kai y [/2; /2], Nesunku i rodyti, kad arksinusas yra nelygin e funkcija:
Tikrai, jei y = arcsin x, tai
Bet tada y [/2; /2] ir Reikia, y = arcsin(x). I teoremos apie atvirktin es funkcijos tolydum iplaukia, kad arksinusas yra tolydioji funkcija, o tada i teoremos apie atvirktin es funkcijos ivestin gaunu, kad jis diferencijuojamas (/2; /2) intervale ir
I ios formul es iplaukia, kad arksinusas yra did ejanti funkcija. Jis atrodo panaiai, kaip 11.10 pav. Panaiai kaip aukiau i rodoma, kad kosinuso siaurinys [0; ] intervale yra bijekcija tarp [0; ] ir [1; 1]. Jai atvirktin e funkcija vadinama arkkosinusu ir ymima arccos. Taigi arkkosinusas yra bijekcija tarp [1; 1] ir [0; ] intervalu ir, kai y [0; ], y = arccos x cos y = x.
376
/2
Tegu y = arccos x. Tada y [0; ] ir cos y = x. I ia iplaukia, kad /2 y [/2; /2] ir sin(/2 y ) = cos y = x. Reikia, t.y. y = arcsin x, 2 arccos x =

11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS /2 1 /2 11.10 pav. Arksinusas 11.11 pav. Arkkosinusas 1 1 y = arctg x tg y = x. arctg (x) = arctg x
arcsin x. 2 I i rodytos formul es iplaukia, kad arkkosinusas diferencijuojamas (1; 1) intervale ir 1 arccos x = . 1 x2 Kadangi ivestin e neigiama, arkkosinusas yra ma ejanti funkcija. Jis atrodo panaiai kaip 11.11 pav. Arktangentas ir arkkotangentas. Panaiai kaip aukiau i rodoma, kad tangentas yra bijekcija tarp (/2; /2) ir (; ). Jai atvirktin e funkcija vadinama arktangentu ir ymima arctg. Taigi arktangentas yra bijekcija tarp R ir (/2; /2) aibiu ir, kai y (/2; /2), Nesunku i sitikinti, kad arktangentas yra nelygin e funkcija:
(i rodymas toks pat, kaip panaaus teiginio apie arksinus).
FUNKCIJOS 11.2. TRIGONOMETRINES /2
/2
11.12 pav. Arktangentas
I teoremos apie atvirktin es funkcijos tolydum iplaukia arktangento tolydumas, o tada i teoremos apie atvirktin es funkcijos ivestin gaunu, kad jis diferencijuojamas visoje apibr eimo srityje ir arctg x = cos2 (arctg x) = 1 1 = . 1 + tg (arctg x) 1 + x2
2

377 /2 11.13 pav. Arkkotangentas y = arcctg x ctg y = x. arcctg x = /2 arctg x
Kadangi ivestin e teigiama, arktangentas yra did ejanti funkcija. Jis atrodo panaiai, kaip 11.12 pav. Kotangento siaurinys (0; ) intervale yra bijekcija tarp (0; ) ir (; ) intervalu . Jai atvirktin e funkcija vadinama arkkotangentu ir ymima arcctg. Taigi arkkotangentas yra bijekcija tarp R i (0; ) aibiu ir jei 0 < y < , tai
Panaiai kaip sryis tarp arksinuso su arkkosinusu gaunama ir
tapatyb e. I jos iplaukia, kad arkkotangentas diferencijuojamas visoje apibr eimo srityje ir 1 arcctg x = . 1 + x2 Kadangi ivestin e neigiama, arkkotangentas yra ma ejanti funkcija. Jis atrodo panaiai, kaip 11.13 pav. 11.1 pratimas. Raskite duotos lygties aknis, esanias duotame intervale. I. sin x = 0.6, x (0; 2 ).
378
11.14 pav. a = arcsin 0.6

11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS a a a y = 0.4 y = 0.6 a a a 11.15 pav. a = arccos 0.4 1 . 1 + tg2 x x . 1 x2 1 cos2 x 1 = = = cos2 x. 2 x + sin2 x sin2 x 1 + tg2 x cos 1 + cos 2x sin x = a x = arcsin a. sin x = a sin(x ) = sin x = a x = arcsin(a) = arcsin a x = arcsin a + .
II. cos x = 0.4, x ( ; 2 ). Sprendimas. I. (r. 11.14 pav.) x1 = arcsin 0.6, x2 = + arcsin 0.6 ir x3 = 2 arcsin 0.6. II. (r. 11.15 pav.) x1 = arccos 0.4, x2 = arccos 0.4 ir x3 = 2 arccos 0.4. 11.2 pratimas. I rodykite. I. cos2 x =
II. sin x = a k Z x = (1)k arcsin a + k . III. arcsin x = arctg Sprendimas. I.
II. Jei x [/2; /2], tai Jei x (/2; 3/2), tai x (/2; /2) ir
I sinuso periodikumo dabar iplaukia, kad sin x = a
11.3. APYTIKSLIS SKAIIAVIMAS k Z x = arcsin a + 2k arba x = arcsin a + (2k + 1) l Z x = (1)l arcsin a + l. sin t = cos t sin t 1 sin2 t III. Jei t = arcsin x, tai t (/2; /2) ir tg t = Taigi t = arctg 1x . x 2 = x . 1 x2
379
11.3
Apytikslis skaiiavimas
Eksponentes skaiiavimas. Nor edami apytiksliai suskaiiuoti ex , skaiiuojame koki nors (11.1) eilut es dalin sum. Eilut e konverguoja labai greitai ir net nedidelis nariu skaiius sumoje duoda pakankamai tikslu rezultat. Pavyzdiui, e 1+1+ 1 1 1 1 1 1 1 + + + + + + 2 6 24 120 720 5040 40320 2.718279.
Tiksli e reikm e yra 2.7182818 . . . . Logaritmu skaiiavimas. Integruodamas panariui eilut 1 = 1+x
n=0
(1)n xn
(tai geometrin e progresija, konverguojanti (1; 1) intervale), gaunu (su x (1; 1)) ln(1 + x) =
n=0
(1)n xn+1 = n+1
n=1
(1)n1 xn . n
Tai svarbi formul e, taiau jos reikm e apytiksliam skaiiavimui gan ribota, nes leidia suskaiiuoti tik ln x reikmes su x (0; 2). Ivesiu patogesn formul. Jei |x| < 1, tai ln 1+x = ln(1 + x) ln(1 x) 1x (1)n1 xn (1)n1 (x)n = n n n=1 n=1
380
11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS = =

n=1 k =0
(1)n1 + 1 n x n 2x2k+1 . 2k + 1
Taigi
Pavyzdiui, imdamas x = 1/3, gaunu ln 2 2 3 1+
x2k 1+x ln = 2x . 1x 2 k + 1 k =0
(11.32)
Tiksli ln 2 reikm e yra 0.69314718 . . . . Nor edamas suskaiiuoti ln 3, tur eiau imti x = 1/2. Taiau galima pasinaudoti jau apskaiiuota ln 2 reikme ir prid eti prie jos ln(3/2), kuris gaunamas pagal (11.32) formul su x = 1/5: ln 3 = ln 2 + ln 3 2 2 5 1+ 1 1 1 + 5+ 2 35 5 7 56
1 1 1 1 + + + 3 4 6 3 53 73 9 38
0.69314605.
0.69314605 + 1.0986110.
Tiksli ln 3 reikm e yra 1.0986122 . . . . Binomin e eilute. 11.3 teorema. Su visais a R ir x (1; 1) (1 + x) =
a n=0
a n x . n
(11.33)
eilut e dein eje (11.33) lygyb es pus eje absoliuiai konverguoja. I to iplaukia, kad jos bendrasis narys art eja i 0: a n x 0. n (11.34)
a n+1 a | n
I rodymas. Fiksuoju x (1; 1). Kadangi xn+1 | xn | = |a(a 1) (a n)||x|n+1n! |a n||x| = |x| < 1, n (n + 1)!|a(a 1) (a n + 1)||x| n+1
11.3. APYTIKSLIS SKAIIAVIMAS Jei f (x) = (1 + x)a , tai f (x) = a(1 + x)a1 ; f (x) = a(a 1)(1 + x)a2 ; f (x) = a(a 1)(a 2)(1 + x)a3 ir t.t. Taigi f (k) (x) = a(a 1) (a k + 1)(1 + x)ak , f (k) (0) = a(a 1) (a k + 1);
n1 k =0
381
tod el i Teiloro formul es su integralo formos liekana gaunu (1 + x) = ia a(a 1) (a n + 1) x rn (x) = (1 + t)an (x t)n1 dt. (n 1)! 0 x a = n (1 + t)an (x t)n1 dt n 0 Reikia i rodyti, kad rn (x) 0, kai n . Tegu i pradiu x > 0. Kadangi (x t)n1 |rn (x)| = Kai n > a + 1, n (1 + x)an+1 1 n = an+1 na1 1 1 (1 + x)na1 n 1. na1 a n a n
x a
a k x + rn (x); k
xn1 su visais t (0; x),
nxn1
(1 + t)an dt
0
(1 + x)an+1 1 nxn1 . an+1
I ia ir i (11.34) iplaukia, kad rn (x) 0. Tegu dabar x < 0, t.y. x = |x|. Tada rn (x) = a n n
n 0 |x|
(1 + t)an (|x| t)n1 dt

| x| 0
= (1)
a n n
(1 u)an (|x| u)n1du.
382 Kadangi |x| u
11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS |x|(1 u), kai u > 0, i ia gaunu |rn (x)| = |a| 0. a n n|x|n1
| x| 0
(1 u)a1 du
a 1 n1 x O (1) n1
aknu skaiiavimas. Norint apytiksliai suskaiiuoti ab , galima taikyti apibr eim ab = eb ln a , t.y. apytiksliai suskaiiuoti ln a, padauginti i b ir suskaiiuoti eksponent. Taiau kartais galima panaudoti ir (11.33) formul. Daniausiai tai daroma, kai reikia patikslinti jau inom apytiksl skaiiaus reikm. edamas nuo apytiksl es reikm es 1.4: Suskaiiuosiu, pavyzdiui, 2, prad 2 = 1.4 2 1.96
1/2
Tiksli
1 = 1.4 1 + 49 1 1 1 1.4 1 + + 2 2 49 8 49 16 493 1.414213572. 2 reikm e yra 1.414213562 . . . .
Trigonometriniu funkciju skaiiavimas. Nor edami suskaiiuoti vien i tiesioginiu trigonometriniu funkciju , taikome apibr eim. Pavyzdiui, 23 25 27 29 211 sin 2 2 + + 3! 5! 7! 9! 11! 0.9092910.
Tiksli sin 2 reikm e yra 0.9092974 . . . .
Arksinusu skaiiavimas. Jei reikia suskaiiuoti koki nors atvirktin trigonometrin funkcij, taikome tos funkcijos skleidini eilute. Pavyzdiui, suintegravs lygyb 1 = (1 x2 )1/2 = 1 x2
n=0
1/2 (1)n x2n , n
11.3. APYTIKSLIS SKAIIAVIMAS kuri teisinga su x (1; 1), gaunu arcsin x = Taigi, pavyzdiui, 1 = arcsin 6 2 1 3 5 35 1 + + + + 3 5 7 2 232 852 16 7 2 128 9 29 0.5235852. I ia 3.1415112. Tiksli reikm e yra 3.1415926 . . . . Arktangentu skaiiavimas. Suintegravs lygyb
n=0 n=0
383
1/2 (1)n x2n+1 . n 2n + 1
1 = 1 + x2
(1)n x2n
(tai geometrin es progresijos sumos formul e, teisinga su |x| < 1), gaunu arctg x = Taigi, pavyzdiui, arctg 1 1 1 1 1 1 1 1 + + + 3 5 7 9 11 2 2 32 52 72 92 11 2 13 213 0.4636493.
n=0
(1)n x2n+1 . 2n + 1
(11.35)
Tiksli arctg 0.5 reikm e yra 0.4636476 . . . . (11.35) formul galima taikyti tik su x (1; 1). Kitais atvejais reikia pasiremti kokia nors arktangento savybe. Pavyzdiui, su visais ir teisinga lygyb e tg + tg tg( + ) = . 1 tg tg Pa ems joje = arctg x ir = arctg y , gaunu tg(arctg x + arctg y ) = I ia arctg x+y . 1 xy
x+y = arctg x + arctg y, 1 xy
384
jei tik dein e pus e yra tarp /2 ir /2. Pastaroji slyga bus visada patenkinta, jei x, y (1; 1) (nes tada tiek arctg x, tiek arctg y bus tarp /4 ir /4). Pa ems, pavyzdiui, x = 1/2 ir y = 1/3, gaunu = arctg 1 4 1 1 = arctg + arctg 2 3 1 1 1 1 1 0.4636493 + + + 3 5 7 3 33 53 73 9 39 0.7854003. Taigi Tiksli reikm e yra 3.1415926 . . . . 3.1416012.
11.4
Stirlingo formul e
Oilerio-Makloreno formul e. Tegu yra funkcija i [0; ) i R, apibr eiama lygyb emis (x) = x k (x k )2 , 2 2 kai x [k ; k + 1);
ia k = 0, 1, . . . . I rodysiu, kad jei f yra dukart tolydiai diferencijuojama (0; ) intervale funkcija, tai 1 f (1) + 2
n1
1 f (k ) + f (n) = 2 k =2
f (x)dx +
1 1
f (x) (x)dx.
(11.36)
Tai ir yra Oilerio1 -Makloreno2 formul e (tiksliau, atskiras tos formul es atvejis). Fiksuoju 1 k n 1. Dukart pritaiks dalinio integravimo formul, gaunu
k +1 1
f (x)dx =
k 0 1
f (k + t)dt f (k + t)d(t 1/2)
=
0
1 2
Leonhard Euler, 17071783 Colin Maclaurin, 16981746
11.4. STIRLINGO FORMULE f (k ) + f (k + 1) 2 f (k ) + f (k + 1) = 2 f (k ) + f (k + 1) = 2 f (k ) + f (k + 1) = 2 =

1
385 +
0
0 1 0 1
f (k + t)(t 1/2)dt f (k + t)d(t2 /2 t/2) f (k + t)(t2 /2 t/2)dt

k +1
f (x) (x)dx.
k
Sud ejs ias lygybes, gaunu (11.36) formul. Stirlingo formul e. Skyriu baigsiu, ivesdamas svarbi Stirlingo3 formul, kuria apraoma faktorialo asimptotika. 11.4 teorema. n!
2nnn en .
I rodymas. I Oilerio-Makloreno formul es iplaukia, kad

n1 k =2
ln k +
1 ln n = 2
n 1
ln x dx
n 1 n
(x) dx x2
1
= x ln x
dx
(x) dx + o(1) x2
= n ln n n + + o(1); ia = 1
(x) x2 1
dx. Reikia, ln n! = (n + 1/2) ln n n + + o(1),
t.y. n! e nn+1/2 en . (11.37) Telieka i rodyti, kad e = 2 . Kad tai padaryiau, i pradiu suskaiiuosiu integral
/2
In =
0
3
sinn x dx.
James Stirling, 16921770
386 Jei n
11 SKYRIUS. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS 2, pritaiks dalinio integravimo taisykl, gaunu

/2
In =
sinn1 x d cos x
0 n1
= sin
x cos x
/2
/2 0
/2
+ (n 1)
cos2 x sinn2 x dx
0
= (n 1) Reikia,
(1 sin2 x) sinn2 x dx
= (n 1)(In2 In ). n1 In2 n Kadangi I0 = /2, o I1 = 1, i i rodytos formul es iplaukia In = I2n = Kadangi sin2n+2 x
/2
(2n 1)!! (2n)!! 2 sin2n+1 x

/2
ir I2n+1 =
(2n)!! . (2n + 1)!!
sin2n x su visais x (0; /2), tai

/2
sin
0
2n+2
x dx
0
sin
2n+1
x dx
0
sin2n x dx.
I stats integralu iraikas, gaunu 2n + 1 2n + 2 2 Tod el (2n)!!

2
(2n)!!
2
(2n 1)!! (2n + 1)

2
. 2
Kita vertus, i (11.37) iplaukia, kad (2n)!!

2 2
(2n 1)!! (2n + 1)
. 2
(2n 1)!! (2n + 1)
= =
(2n)!!
2
(2n)! (2n + 1) 2n n!
2 4
(2n)! (2n + 1) 24n e4 n2 n4n e4n 2 e 2n(2n)4n e4n 2n
11.5. UDAVINIAI = Reikia, e2 . 4
387
e2 = , 4 2 2 .
t.y. e =
11.5
Udaviniai
1. Raskite duotos lygties aknis, esanias duotame intervale. sin x = 0.3, x ( ; 0). sin x = 0.1, x ( ; 3 ). sin x = 0.2, x (/2; 5/2). cos x = 0.4, x ( ; 0). cos x = 0.8, x (0; 2 ). cos x = 0.2, x (2 ; 0). tg x = 3, x ( ; 2 ). tg x = 0.5, x ( ; ). ctg x = 5, x (2 ; ). ctg x = 13, x (/2; 2 ). 2. I rodykite. arccos(x) = arccos x. tg 2x = sin 2x = 2 tg x . 1 tg2 x 1 tg2 x . 1 + tg2 x
cos x = a k Z (x = arccos a +2k arba x = arccos a +2k ). |x| < /4 arctg 1+x = /4 + arctg x. 1x
388
III dalis Daugiamat e analiz e
389
12 skyrius Tiesin e ir politiesin e algebra

12.1 Tiesin es erdv es ir operatoriai
Tiesin es erdv es. E aib e vadinama tiesine erdve, jei joje apibr eta tokia struktu ra. 1. E aib eje yra tam tikras ksuotas elementas, vadinamas nuliu ir ymimas 0. 2. E aib eje apibr eta binarin e operacija, vadinama sud etimi ir ymima + enklu. Sud etis turi bu ti komutatyvi ir asociatyvi, o 0 turi bu ti neutralus sud eties atvilgiu: x + y = y + x, (x + y ) + z = x + (y + z ), 0 + x = x.
4. Su kiekvienu c R apibr eta unarin e operacija E aib eje, vadinama daugyba i c. Skaiiaus c ir elemento x sandauga ymima cx. Daugyba turi tur eti tokias savybes: c(x + y ) = cx + cy, (c1 + c2 )x = c1 x + c2 x, (c1 c2 )x = c1 (c2 x), 1x = x.
3. Kiekvienam x E apibr etas prieingas elementas, ymimas x ir isiskiriantis savybe x + (x) = 0.
Tiesin es erdv es elementai paprastai vadinami vektoriais. D el sud eties asociatyvumo uraydami vektoriu sumas galime nerayti skliaustu . D el komutatyvumo tokiose sumose d emenis galima kaitalioti vietomis; pavyzdiui, x + y + z + u = z + y + u + x. x + (y ) + (z ) + u pavidalo reikiniuose skliaustai taip pat praleidiami ir raoma x y z + u. 391
392
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE
I x + y = z iplaukia x + y y = z y , t.y. x = z y (nes x + y y = x + 0 = x). Taigi d emeni galima perkelti i kit lygyb es pus su prieingu enklu. Pasir emus ia taisykle nesunku i rodyti, kad Pirma lygyb e gaunama i 0 + 0 = 0 perk elus vien 0 i dein: 0 = 0 0 = 0. 0 = 0, (x + y ) = (x) + (y ), (x) = x.
Antroji iplaukia i x + y (x + y ) = 0: i pradiu perkeliu i dein x, po to y ir gaunu y (x + y ) = 0 x = x; (x + y ) = x y.
Norint i rodyti treij, reikia lygyb eje x x = 0 perkelti i dein x. I i rodytu lygybiu iplaukia i prastos atskliaudimo taisykl es. Pavyzdiui, Galiausiai i x (y + z ) (u v ) = x y z u + v. 0x = (0 + 0)x = 0x + 0x iplaukia 0x = 0, o tada i gaunu (1)x = x. Dabar jau nesunku i rodyti ir tokias tiesiniu operaciju savybes: (c1 c2 )x = c1 x c2 x ir c(x y ) = cx cy. Tiesiniu erdviu pavyzdiai. Apraant tiesin erdv, utenka apibr eti vadinamsias tiesines operacijas sud eti ir daugyb i skaiiaus: nulis tada bus bet koks 0x elementas, o x = (1)x. 1. Pagrindinis pavyzdys Rm erdv e, kurioje tiesin es operacijos apibr eiamos taip: (x1 , . . . , xm ) + (y1 , . . . , ym ) = (x1 + y1 , . . . , xm + ym ), c(x1 , . . . , xm ) = (cx1 , . . . , cxm ). Aiku, tada 0 = (0, . . . , 0) ir 2. Maiausia galima tiesin e erdv e yra vientak e aib e {0}, kurioje tiesin es operacijos apibr eiamos lygyb emis: 0 + 0 = 0 ir c0 = 0. (x1 , . . . , xm ) = (x1 , . . . , xm ). (12.1) 0 = 0x = (1 1)x = 1x + (1)x = x + (1)x
ERDVES IR OPERATORIAI 12.1. TIESINES
393
Poerdviai ir sandaugos. Pamin esiu dvi operacijas, leidianias i jau apibr etu tiesiniu erdviu konstruoti naujas. 1. Jei E yra tiesin e erdv e ir E0 toks netuias jos poaibis, kad x, y E0 x + y E0 , c R, x E0 cx E0 , tai E0 pats yra tiesin e erdv e. Jis vadinamas E erdv es poerdviu. Maiausias E erdv es poerdvis yra nulinis poerdvis {0}, didiausias pati E . 2. Jei E1 , . . . , Ek yra tiesin es erdv es, E = E1 Ek sandauga paveriama tiesine erdve, tiesines operacijas joje apibr eiant (12.1) formul emis, kuriose xi ir yi jau ymi nebe skaiius, o vektorius i Ei . iame skyriuje bus minimos (bet neanalizuojamos) ir kai kurios funkciju erdv es. Visos jos yra kokios nors F X erdv es poerdviai; ia F tiesin e erdv e, X kokia nors aib e, o F X ymi aib visu funkciju i X i F . Tiesin es X operacijos F erdv eje apibr eiamos lygyb emis (f + g )(x) = f (x) + g (x) ir (cf )(x) = cf (x). 12.1 pratimas. Ar E0 yra tiesinis E poerdvis? Atsakym pagri skite.
I. E = R2 , E0 = {(x, y ) | y = x2 }. II. E = R3 , E0 = {(x, y, z ) | x + y + z = 0}. Sprendimas. I. (1, 1) E0 , nes 12 = 1, bet (2, 2) E0 , nes 22 = 4 = 2. Taigi E0 n era tiesinis E poerdvis. II. Jei (x, y, z ) E0 ir (x , y , z ) E0 , tai x + y + z = 0, x + y + z = 0, x + y + z + x + y + z = 0, (x + x , y + y , z + z ) E0 ir x + y + z = 0, cx + cy + cz = 0, (cx, cy, cz ) E0 . Taigi E0 yra tiesinis poerdvis.
394
Baigtin es sumos. Toliau E raide ym esiu tam tikr tiesin erdv. Jei (xi | i I ) yra baigtin e vektoriu eima, visu jos nariu suma ymima xi .
iI
D el sud eties asociatyvumo ir komutatyvumo is simbolis korektikai apibr etas. Tuios eimos suma laikomas 0. Vektoriu sumos turi i prastas sumu savybes: 1) iI (xi + yi ) = iI xi + iI yi ; 2) iI cxi = c iI xi ; 3) iI xi = j J x(j ) , jei yra bijekcija tarp J ir I ; 4) iI xi = j J iIj xi , jei (Ij | j J ) yra I aib es skaidinys. Tiesiniai dariniai. Jei (xi | i I ) yra baigtin e vektoriu eima, tai bet kokia ci xi pavidalo suma (ia ci R) vadinama tos eimos tiesiniu dariniu. Visu tokiu dariniu aib e vadinama eimos tiesiniu apvalku ; a j ym esiu Lin(xi | i I ). Kitaip tariant, Lin(xi | i I ) = {
iI iI
ci xi | i ci R}.
Kadangi tuiosios eimos suma yra 0, Lin = {0}. I ci xi +

i i
ci xi =
i
(ci + ci )xi
ir c
i
ci xi =
i
cci xi
iplaukia, kad Lin(xi | i I ) yra tiesinis E poerdvis. Be to, jam priklauso kiekvienas xi : xi = cj xj , jei ci = 1 ir cj = 0 su j = i. Atvirkiai, jei E0 yra tiesinis E poerdvis ir jam priklauso visi xi , tai jam turi priklausyti ir bet koks tiesinis ju darinys, t.y. Lin(xi | i I ) E0 . Taigi tiesinis eimos apvalkas yra maiausias tiesinis poerdvis, kuriam priklauso visi eimos nariai.
j I
395
I i rodyto teiginio iplaukia tokia pagrindin e tiesiniu dariniu savyb e: kokios nors eimos tiesiniu dariniu tiesinis darinys yra pradin es eimos tiesinis darinys. Tiksliau: jei yj Lin(xi | i I ) su visais j J , tai Lin(yj | j J ) Lin(xi | i I ). Tiesikai nesusijusios vektoriu eimos. Jei x Lin(xi | i I ), dar sakoma, kad x tiesikai isireikia per tos eimos narius. eima vadinama tiesikai nesusijusia, jei joks jos narys neisireikia tiesikai per likusius. Smulkiau panagrin esiu atvejus, kai I yra tuioji ir vientak e aib e. Jei I = , teiginys i I xi Lin(xj | j = i) (12.2) teisingas pagal logikos principus. Tod el tuioji eima tiesikai nesusijusi. Jei I = {i0 }, (12.2) teiginys ekvivalentus tokiam: xi0 Lin . Kadangi Lin = {0}, eima i vieno nario tiesikai nesusijusi tada ir tik tada, kai tas narys n era 0. Visais atvejais teisingas toks kriterijus: eima (xi | i I ) tiesikai nesusijusi, kai ci xi = 0 i ci = 0. (12.3)
i
I rodymas. Jei eima tuia, ji tiesikai nesusijusi, o (12.3) implikacija teisinga, nes visada teisinga jos ivada. Jei eimoje yra tik vienas narys x, (12.3) implikacija ekvivalenti tokiai: cx = 0 c = 0. Jei x = 0, implikacija neteisinga: 1x = 0, nors 1 = 0. Jei x = 0, ji teisinga: i cx = 0, c = 0 iplauktu x = c1 cx = 0. Taigi (12.3) implikacija teisinga tada ir tik tada, kai vienintelis eimos narys nelygus 0, t.y. kai eima tiesikai nesusijusi. Tegu dabar I aib eje yra bent du elementai. Jei eima tiesikai nesusijusi ir i ci xi = 0, tai joks koecientas negali bu ti nenulinis: i ci = 0 iplauktu xi =
j =i
cj xj . ci
j =i cj xj ,
Jei eima tiesikai susijusi ir, pavyzdiui, xi = gauiau cj xj = 0,

j
paym ejs ci = 1
396
nors ne visi koecientai lygu s 0. I i rodyto kriterijaus iplaukia ir toks teiginys: jei (x1 , . . . , xk ) sistema tiesikai nesusijusi ir x Lin(x1 , . . . , xk ), tai (x1 , . . . , xk , x) taip pat tiesikai nesusijusi. I rodymas. Tegu Jei c = 0, gaunu prietar: x= Taigi c = 0, o tada ir c1 = = ck = 0, nes (x1 , . . . , xk ) eima tiesikai nesusijusi. 12.2 pratimas. Ar (ai ) sistema tiesikai nesusijusi? Jei susijusi, ireikkite vien ai per kitus. I. E = R2 , a1 = (1, 2), a2 = (2, 2). II. E = R3 , a1 = (1, 0, 1), a2 = (2, 1, 1), a3 = (0, 1, 1). Sprendimas. I. Tegu c1 a1 + c2 a2 = 0. Tada c1 + 2 c2 2 c1 + 2 c2 = 0; = 0. gaunu 6c2 = 0 ir c2 = 0. Tada ir c1 x1 + + ck xk = 0 c1 x1 + + ck xk + cx = 0.
c1 ck x1 xk Lin(x1 , . . . , xk ). c c
I pirmos lygties c1 = 2c2 . I stats i antr c1 = 0. Taigi sistema tiesikai nesusijusi. II. Tegu c1 a1 + c2 a2 + c3 a3 = 0; tada c1 + 2c2 c2 + c3 c1 + c2 + c3
= 0; = 0; = 0.
I antros lygties c2 = c3 , tada i pirmos c1 = 2c2 = 2c3 . I stats i trei gaunu 0 = 0. Taigi sistema turi nenulini sprendini : pavyzdiui, c2 = c3 = 1, c1 = 2. Reikia, sistema tiesikai susijusi. Be to, i 2a1 + a2 + a3 = 0 iplaukia a3 = 2a1 a2 .
397
Baigtiniamates erdv es. Jei E = Lin(ai | i I ), eim (ai | i I ) vadinsiu pilna E erdv eje. Erdv e vadinama baigtiniamate, jei joje yra baigtin e pilna eima. Jei ta eima dar ir tiesikai nesusijusi, ji vadinama erdv es baze. Jei (ai | i I ) yra E erdv es baz e ir x E , tai x=
i
ci ai
(12.4)
su tam tikrais ci R (nes (ai ) eima pilna). Jei taip pat teisinga ir lygyb e x=
i
ci ai ,
at ems j i (12.4) gaunu 0=

i
(ci ci )ai .
Kadangi (ai ) tiesikai nesusijusi, ci = ci su visais i. Kitaip tariant, kiekvienas vektorius vieninteliu bu es baz. Jei teisinga (12.4) du isireikia per erdv lygyb e, ci skaiiai vadinami x vektoriaus koordinat emis (ai ) baz eje. Pagrindin e tiesin es algebros teorema. 12.1 teorema. Bet kokios dvi baigtiniamat es erdv es baz es turi t pati skaiiu nariu . Kiekviena tiesikai nesusijusi sistema gali bu ti papildyta, o kiekviena pilna eima susiaurinta iki baz es. I rodymas. 1 ingsnis. I rodysiu, kad jei (a1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl ) eima pilna ir b Lin(b1 , . . . , bl ), tai pakeits joje tam tikr ai vektoriumi b v el gausiu piln eim. Kadangi (a1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl ) eima pilna,
k l
b=
i=1
ci ai +
j =1
dj bj
su tam tikrais ci , dj R. Kadangi b neisireikia, per b1 , . . . , bl , bent vienas i ci nelygus 0. Jei ci0 = 0, tai ai0 tiesikai isireikia per b1 , . . . , bl , b ir ai su i = i0 . Tod el E = Lin(a1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl ) Lin(a1 , . . . , ai0 1 , ai0 +1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl , b), t.y. (a1 , . . . , ai0 1 , ai0 +1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl , b) eima pilna.
398
2 ingsnis. Tegu dabar (a1 , . . . , ak ) yra bet kokia pilna, o (b1 , . . . , bl ) bet kokia tiesikai nesusijusi eima. I pirmo ingsnio rezultato iplaukia, kad pakeits kakuri ai vektoriumi b1 gaunu piln eim. Toje eimoje v el galiu pakeisti kakuri likusi ai vektoriumi b2 ir t.t. Jei l > k , galu gale gauiau piln eim (b1 , . . . , bk ) ir dar liktu nepanaudoti vektoriai bk+1 , . . . , bl . Kadangi (b1 , . . . , bk ) pilna, bk+1 tur etu tiesikai isireikti per b1 , . . . , bk , bet to negali bu ti, nes ( b , . . . , b ) tiesikai nesusijusi. Taigi l k ir aprayto proceso 1 l pabaigoje gaunama pilna eima (ai1 , . . . , aikl , b1 , . . . , bl ). 3 ingsnis. I antro ingsnio rezultato iplaukia, kad kiekvienoje pilnoje eimoje yra ne maiau nariu nei bet kokioje tiesikai nesusijusioje. Jei (a1 , . . . , ak ) ir (b1 , . . . , bl ) yra dvi baz es, tai abi eimos ir pilnos, ir tiesikai nesusijusios. Tod el ir l k , ir k l, t.y. l = k . Kitaip tariant, bet kurios dvi baz es turi t pati skaiiu nariu . 4 ingsnis. Tegu (a1 , . . . , ak ) yra kokia nors pilna eima. Jei kuris nors ai isireikia per likusius narius, imets ji v el gausiu piln eim. Jei kuris nors tos eimos narys isireikia per likusius, ji taip pat imetu ir v el gaunu piln eim. Galu gale gausiu piln eim, kurios joks narys nebeisireikia per likusius. Ji bus ir pilna, ir tiesikai nesusijusi, t.y. baz e. Taigi bet kuri pilna eima gali bu es. ti susiaurinta iki baz 5 ingsnis. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra bet kokia tiesikai nesusijusi eima, o (a1 , . . . , ak ) bet kokia baz e. Tada l k ir egzistuoja tokie i1 , . . . , ikl , kad (ai1 , . . . , aikl , b1 , . . . , bl ) eima pilna. Jei ji bu tiesikai susijusi, j gal eiau tu susiaurinti iki baz es, kuri tur etu maiau negu k elementu . I 3 ingsnio rezultato iplaukia, kad to bu ti negali. Reikia, ji tiesikai nesusijusi ir pilna, t.y. yra baz e. Taigi bet kokia tiesikai nesusijusi eima gali bu ti papildyta iki baz es. Erdv es matmenu skaiius. Jei E erdv e baigtiniamat e, tai jos baz es elementu skaiius vadinamas erdv es matmenu skaiiumi ir ymimas dim E . Kadangi tuioji eima tiesikai nesusijusi ir Lin = {0}, tuioji eima yra nulin es erdv es baz e ir dim{0} = 0. Rm erdv eje yra baz e i m nariu (a j vadinu standartine baze): e1 = (1, 0, . . . , 0), e2 = (0, 1, . . . , 0), ..., em = (0, 0, . . . , 1).
Taigi dim Rm = m. Kadangi (x1 , . . . , xm ) = x1 e1 + + xm em ,
vektoriaus (x1 , . . . , xm ) koordinat es standartin eje baz eje yra jo komponent es x1 , . . . , xm .
399
Aiku, Rm erdv eje yra ir kitokiu baziu . Vektoriaus koordinat es nestandartin eje baz eje jau nebu tinai sutampa su jo komponent e mis. 12.3 pratimas. Raskite x vektoriaus koordinates duotoje E erdv es baz eje. I. E = R2 ; x = (0, 1); baz e: a1 = (1, 2), a2 = (1, 3). II. E = R3 ; x = (0, 1, 1); baz e: a1 = (1, 1, 0), a2 = (1, 2, 1), a3 = (1, 1, 0). Sprendimas. I. Jei x = c1 a1 + c2 a2 , tai c1 +c2 = 0; 2c1 +3c2 = 1. Isprends lygiu sistem, gaunu c1 = 1, c2 = 1. II. Jei x = c1 a1 + c2 a2 + c3 a3 , tai c1 +c2 +c3 = 0; c1 +2c2 c3 = 1; c2 = 1.
Isprends lygiu sistem, gaunu c1 = 1, c2 = 1, c3 = 0. Poerdvio matmenu skaiius. Jei E erdv e baigtiniamat e, tai bet koks jos poerdvis E0 baigtiniamatis ir dim E0 dim E .
I rodymas. Tegu dim E = m; tada bet kokia tiesikai nesusijusi E elementu eima turi ne daugiau kaip m nariu . Tegu k yra didiausias skaiius su tokia savybe: egzistuoja tiesikai nesusijusi E0 poerdvio elementu eima i k nariu . Aiku, kad k m. Jei (a1 , . . . , ak ) yra tiesikai nesusijusi E0 poerdvio elementu eima, tai bet koks a E0 tiesikai isireikia per (a1 , . . . , ak ) (kitaip (a1 , . . . , ak , a) eima bu tiesikai nesusijusi, o to negali bu tu ti, nes joje yra daugiau nei k nariu ). Taigi (a1 , . . . , ak ) yra E0 poerdvio baz e ir dim E0 = k m.
Nulinis poerdvis {0} yra vienintelis poerdvis, kurio matmenu skaiius 0. Tikrai, jei E0 yra tiesinis poerdvis ir 0 = x E0 , tai eima i vieno nario x tiesikai nesusijusi. Ji gali bu es; tod el dim E0 1. ti papildyta iki baz Visa E yra vienintelis poerdvis, kurio matmenu skaiius sutampa su dim E . Tikrai, tegu E0 yra tiesinis E poerdvis ir dim E0 = dim E = m. Tegu (a1 , . . . , am ) yra E0 poerdvio baz e. Ji tiesikai nesusijusi; tod el gali
400
bu es baz es. Taiau E erdv es baz eje negali bu ti papildyta iki E erdv ti daugiau nei m nariu . Reikia, (a1 , . . . , am ) ir yra E erdv es baz e. Tada bet koks x E tiesikai isireikia per a1 , . . . , am ir tod el priklauso E0 poerdviui, nes visi ai E0 . 12.4 pratimas. Raskite dim E . I. E = {(x, y ) | x + y = 0}. II. E = {(x, y, z ) | 2x + y = 0}. III. E = {(x, y, z ) | x + y + z = 0, x y = 0}. Sprendimas. I. Jei (x, y ) E , tai x + y = 0 ir y = x. Paym ejs t = x, gaunu (x, y ) = (t, t) = t(1, 1). Taigi eima i vieno nario a = (1, 1) pilna E erdv eje. Kadangi a = 0, ta eima tiesikai nesusijusi. Taigi ji yra E poerdvio baz e ir dim E = 1. II. Jei (x, y, z ) E , tai y = 2x. Paym ejs s = x ir t = z , gaunu (x, y, z ) = (s, 2s, t) = s(1, 2, 0) + t(0, 0, 1). Paymiu a = (1, 2, 0) ir b = (0, 0, 1); tada (a, b) eima pilna E erdv eje. Jei sa + tb = 0, tai (s, 2s, t) = (0, 0, 0) ir s = t = 0. Taigi (a, b) sistema tiesikai nesuijusi. Reikia, ji yra E erdv es baz e ir dim E = 2. III. Jei (x, y, z ) E , tai x+y+z xy = 0; = 0.
I antros lygties y = x. I stats i pirm gaunu 2x + z = 0 ir z = 2x. Paymiu t = x; tada (x, y, z ) = (t, t, 2t) = t(1, 1, 2).
Paymiu a = (1, 1, 2); tada vienanar e eima a pilna E erdv eje. Kadangi a = 0, ji yra E erdv es baz e. Reikia, dim E = 1.
Sandaugos matmenu skaiius. Jei E = E1 Ek ir visos Ei baigtiniamat es, tai ir E baigtiniamat e. Tiksliau, dim E = dim E1 + + dim Ek . (12.5)
I rodymas. Tegu dim Ei = mi ir (ai1 , . . . , aimi ) yra Ei erdv es baz e; ia i = 1, . . . , k . I rodysiu, kad vektoriai (0, . . . , 0, aij , 0, . . . , 0), 1 i k, 1 j mi , (12.6)
401
sudaro E erdv es baz. Kadangi (12.6) sistemoje yra m1 + + mk nariu , i to iplauks (12.5) lygyb e. mi Jei (x1 , . . . , xk ) E , tai xi = j =1 cij aij su tam tikrais cij R, nes (ai1 , . . . , aimi ) sistema pilna Ei erdv eje. Tada (x1 , . . . , xk ) = (x1 , 0, . . . , 0) + (0, x2 , . . . , 0) + + (0, 0, . . . , xk )
k
= =
(0, . . . , 0, xi , 0, . . . , 0)
i=1 k mi
cij (0, . . . , 0, aij , 0, . . . , 0).

i=1 j =1
Taigi (12.6) eima pilna. Jei cij (0, . . . , 0, aij , 0, . . . , 0) = (0, . . . , 0),
i j
tai (
j
c1j a1j , . . . , i
j
ckj akj ) = (0, . . . , 0),
cij aij = 0
ir visi cij = 0 (nes (ai1 , . . . , aimi ) eima tiesikai nesusijusi). Taigi (12.6) eima tiesikai nesusijusi, t.y. yra E erdv es baz e. Tiesinis aib es apvalkas. Bet kokios A E (netgi begalin es) tiesinis apvalkas apibr eiamas lygybe Lin(A) = {c1 x1 + + cn xn | n 1, c1 , . . . , cn R, x1 , . . . , xn A}.
Panaiai kaip skirsnyje apie tiesini eimos apvalk i rodoma, kad Lin(A) yra maiausias tiesinis poerdvis, apr epiantis A. I rodysiu dar vien fakt, apibendrinanti teigini apie galimyb bet koki piln eim susiaurinti iki baz es. Jei E baigtiniamat e ir Lin(A) = E , tai egzistuoja E erdv es baz e, sudaryta i A aib es elementu . I rodymas. Jei A = , tai E = Lin = {0} ir tuioji eima yra E baz e. Visi tuiosios eimos nariai priklauso A aibei (is teiginys teisingas pagal logikos principus). Jei A = , paimu bet koki nenulini a1 A. Vienanar e eima (a1 ) tiesikai nesusijusi. Jei A Lin(a1 ), tai E = Lin(A) Lin(a1 ) ir (a1 ) yra iekomoji E erdv es baz e.
402
Jei A Lin(a1 ), randu a2 A \ Lin(a1 ). Tada (a1 , a2 ) eima tiesikai nesusijusi, nes (a1 ) tiesikai nesusijusi, o a2 neisireikia tiesikai per a1 . Jei A Lin(a1 , a2 ), tai v el E = Lin(a1 , a2 ) ir (a1 , a2 ) yra iekomoji baz e. Jei ne, randu a3 A \ Lin(a1 , a2 ) ir kartoju samprotavimus. Jei dim E = k , E erdv eje n era tiesikai nesusijusiu eimu i daugiau nei k nariu . Tod el po k ingsniu gausiu E erdv es baz (a1 , . . . , ak ) A. Tiesiniai operatoriai. Tegu E ir F yra tiesin es erdv es ir u : E F . u funkcija vadinama tiesine, arba tiesiniu operatoriumi, jei u(x + x ) = u(x) + u(x ) ir u(cx) = cu(x) su visais x, x E ir c R. Jei u yra tiesinis operatorius, vietoje u(x) paprastai raoma ux. Tiesiniai operatoriai i E i R dar vadinami tiesiniais funkcionalais. Jei u yra tiesinis operatorius, tai u0 = u(0x) = 0ux = 0 ir u(x) = u (1)x = (1)ux = ux. Reikia, ir su visais x ir x . Teisinga ir tokia lygyb e: u
i
u(x x ) = ux + u(x ) = ux ux ci xi =
i
ci uxi .
12.5 pratimas. Ar duota funkcija yra tiesinis operatorius i E i F? Atsakym pagri skite. I. E = R3 , F = R2 ir u(x, y, z ) = (x 2y, y + z ) su (x, y, z ) R3 . II. E = F = R2 ir u(x, y ) = (x2 , x y ) su (x, y ) R2 . III. E = R3 , F = R ir ux = x1 x2 + 1 su x = (x1 , x2 , x3 ) R3 . Sprendimas. I. Jei (x, y, z ) ir (x , y , z ) yra du vektoriai i R3 , tai u (x, y, z ) + (x , y , z ) = u(x + x , y + y , z + z ) = (x + x 2y 2y , y + y + z + z ) = (x 2y, y + z ) + (x 2y , y + z ) = u(x, y, z ) + u(x , y , z )
ERDVES IR OPERATORIAI 12.1. TIESINES ir u c(x, y, z ) = u(cx, cy, cz ) = (cx 2cy, cy + cz ) = c(x 2y, y + z ) = cu(x, y, z ). Taigi u yra tiesinis operatorius. II. u n era tiesinis operatorius, nes u(1, 0) = (1, 1) ir u(3, 0) = (9, 3) = (3, 3). III. Jei c = 1, u(cx) = cx1 cx2 + 1 = cx1 cx2 + c = cux. Tod el u n era tiesinis operatorius.
403
Operatoriaus branduolys ir vaizdas. Tegu u yra tiesinis operatorius i Ei F. Jei E0 yra tiesinis E poerdvis, tai u(E0 ) tiesinis F poerdvis. Tikrai, jei y, y u(E0 ), tai y = ux ir y = ux su tam tikrais x, x E0 . Tada y + y = ux + ux = u(x + x ) ir cy = cux = u(cx). Kadangi E0 yra tiesinis poerdvis, x + x , cx E0 , o tada y + y , cy u(E0 ). Atskiru atveju, visu u operatoriaus reikmiu aib e u(E ) yra tiesinis F poerdvis. Jis vadinamas u operatoriaus vaizdu ir ymimas im(u). u operatorius yra siurjekcija tarp E ir F , kai im(u) = F . Jei F erdv e baigtiniamat e, taip bus tada ir tik tada, kai dim im(u) = dim F . Jei u siurjetyvus, tai (ua1 , . . . , uak ) eima pilna su bet kokia pilna eima (a1 , . . . , ak ). I rodymas. Tegu y F . Randu toki x E , kad y = ux. Kadangi (a1 , . . . , ak ) pilna, x = c1 a1 + + ck ak y = ux = c1 ua1 + + ck uak . Taigi bet koks y F tiesikai isireikia per (ua1 , . . . , uak ), t.y. pastaroji eima pilna.
su tam tikrais ci R. Tada
404
Jei F0 yra tiesinis F poerdvis, u1 (F0 ) yra tiesinis E poerdvis. Tikrai, jei x, x u1 (F0 ), tai ux, ux F0 . Tada u(x + x ) = ux + ux F0 ir u(cx) = cux F0 ; tod el x + x , cx u1 (F0 ). Atskiru atveju, u1 {0} yra tiesinis E poerdvis. Jis vadinamas u operatoriaus branduoliu ir ymimas ker(u). u operatorius injektyvus tada ir tik tada, kai ker(u) = {0}, t.y. kai dim ker(u) = 0. Tikrai, jei ker(u) = {0}, tai i x = x iplaukia x x = 0, x x ker(u), u (x x ) = 0 , ux ux = 0, ux = ux , t.y. u injektyvus. Jei ker(u) = ir 0 = x ker(u), tai ux = 0 = u0, nors x = 0; tod el u neinjektyvus. Jei u injektyvus, tai (ua1 , . . . , uak ) eima tiesikai nesusijusi su bet kokia tiesikai nesusijusia eima (a1 , . . . , ak ). I rodymas. Tegu (a1 , . . . , ak ) tiesikai nesusijusi. Jei c1 ua1 + + ck uak = 0, tai u(c1 a1 + + ck ak ) = 0, c1 a1 + + ck ak ker(u), c1 a1 + + ck ak = 0, c1 = = ck = 0 . Reikia, (ua1 , . . . , uak ) tiesikai nesusijusi. Jei E baigtiniamat e, teisinga i domi lygyb e: dim E = dim ker(u) + dim im(u). I rodymas. Tegu (a1 , . . . , ak ) yra ker(u) poerdvio baz e; papildau j iki E erdv es baz es (a1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl ). Taigi dim ker(u) = k ir dim E = k + l. Reikia i rodyti, kad dim im(u) = l, o tam pakanka, kad (ub1 , . . . , ubl ) bu tu im(u) poerdvio baz e.
ERDVES IR OPERATORIAI 12.1. TIESINES Jei d1 ub1 + + dl ubl = 0, tai u(d1 b1 + + dl bl ) = 0, t.y. d1 b1 + + dl bl ker(u). Kadangi (a1 , . . . , ak ) yra ker(u) baz e, atsiras tokie c1 , . . . , ck , kad c1 a1 + + ck ak = d1 b1 + + dl bl .
405
Kadangi (a1 , . . . , ak , b1 , . . . , bl ) sistema tiesikai nesusijusi, i to iplaukia, kad visi koecientai lygu s 0. Taigi d1 = = dl = 0 ir, reikia, (ub1 , . . . , ubl ) eima tiesikai nesusijusi. Jei y im u, tai y = ux su tam tikru x E . Tarkime, x = c1 a1 + + ck ak + d1 b1 + + dl bl ; tada y = ux = c1 ua1 + + ck uak + d1 ub1 + + dl ubl = d1 ub1 + + dl ubl . Taigi im(u) = Lin(ub1 , . . . , ubl ). Tiesiniu operatoriu erdv e. Visu tiesiniu operatoriu i E i F aib e ymima L(E, F ). Taigi u L(E, F ) reikia t pati , k ir sakinys u yra tiesinis operatorius i E i F . Tiesiniu funkcionalu erdv e L(E, R) ymima E . Jei u, u L(E, F ) ir c R, tai formul emis (u + u )x = ux + u x ir (cu)x = c(ux) apibr eiamos funkcijos taip pat yra tiesiniai operatoriai i E i F. I rodysiu tai. u + u funkcija tiesin e, nes (u + u )(x + x ) = u(x + x ) + u (x + x ) = ux + ux + u x + u x = (u + u )x + (u + u )x ir (u + u )(cx) = u(cx) + u (cx) = cux + cu x = c(ux + u x) = c (u + u )x (u + u apibr eimas) (u ir u tiesikumas) (tiesiniu operaciju F erdv eje savyb e) (u + u apibr eimas). (u + u apibr eimas) (u ir u tiesikumas) (u + u apibr eimas)
406
cu funkcijos tiesikumas iplaukia i lygybiu (cu)(x + x ) = c u(x + x ) = c(ux + ux ) = cux + cux = (cu)x + (cu)x ir (cu)(c x) = c u(c x) = c(c ux) = cc ux = c (cu)x (cu apibr eimas) (u tiesikumas) (daugybos i skaiiaus F erdv eje savyb e) (cu apibr eimas). (cu apibr eimas) (u tiesikumas) (daugybos i skaiiaus F erdv eje savyb e) (cu apibr eimas)
Nesunku i rodyti, kad taip apibr etu operaciju atvilgiu L(E, F ) yra tiesin e erdv e. Nulio vaidmeni toje erdv eje atlieka nulinis operatorius, ymimas 0 ir apibr eiamas lygybe 0x = 0; prieingo operatoriaus reikm es skaiiuojamos pagal formul (u)x = ux. Operatoriu daugyba. Jei G yra dar viena tiesin e erdv e, u L(E, F ) ir v L(F, G), tai v u yra tiesinis operatorius i E i G. Jis ymimas tiesiog vu. vu tiesikumas i rodomas taip: (vu)(x + x ) = v u(x + x ) = v (ux + ux ) = v (ux) + v (ux ) = (vu)x + (vu)x ir (vu)(cx) = v u(cx) = v (cux) = cv (ux) = c(vu)x (vu apibr eimas) (u tiesikumas) (v tiesikumas) (vu apibr eimas). (vu apibr eimas) (u tiesikumas) (v tiesikumas) (vu apibr eimas)
407
Kaip ir bet kokiu funkciju kompozicija, operatoriu daugyba yra asociatyvi, bet apskritai nekomutatyvi operacija. Vieneto vaidmeni atlieka tapatusis operatorius. Tiksliau, jei 1E ymi operatoriu i E i E , veikianti pagal formul 1E x = x, tai u1E = u su bet kokiu u L(E, F ). Jei 1F yra tapatusis operatorius i F i F , tai 1F u = u su bet kokiu u L(E, F ). A visus tapaiuosius operatorius ym esiu tiesiog 1 ir vadinsiu vienetiniais operatoriais. I konteksto visada bus aiku, koki indeks reiktu parayti apaioje. Vienetinio operatoriaus tiesikumas i rodomas paprastai: 1(x + x ) = x + x = 1x + 1x ir 1(cx) = cx = c1 x (1 apibr eimas) (1 apibr eimas). (1 apibr eimas) (1 apibr eimas)
Daugybos savyb es. Daugyba i v L(F, G) yra tiesinis operatorius i L(E, F ) i L(E, G), t.y. v (u + u ) = vu + vu ir v (cu) = cvu. (12.7)
I rodin ejant iuos teiginius, reikia atsiminti, kad operatoriai yra funkcijos, o dvi funkcijos sutampa, kai sutampa atitinkamos ju reikm es. Taigi norint i rodyti pirmj lygyb, reikia i sitikinti, kad su visais x E v (u + u ) x = vu + vu x. Lygyb ei rodoma taip: v (u + u ) x = v (u + u )x = v (ux + u x) = v (ux) + v (u x) = (vu)x + (vu)x = vu + vu x (vu apibr eimas) (u + u apibr eimas) (v tiesikumas) (vu apibr eimas) (w + w apibr eimas).
Panaiai i rodau ir antrj lygyb: v (cu) = cvu, nes su visais x v (cu) x = v (cu)x = v (cux) = cv (ux) (vu apibr eimas) (cu apibr eimas) (v tiesikumas)
408
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE = c(vu)x = c(vu) x (vu apibr eimas) (cw apibr eimas).
Daugyba i dein es taip pat yra tiesin e operacija, t.y. (v + v )u = vu + v u ir (cv )u = c(vu). Pirma lygyb e teisinga, nes su visais x (v + v )u x = (v + v )(ux) = v (ux) + v (ux) = (vu)x + (v u)x = vu + v u x antroji tod el, kad su visais x (cv )u x = (cv )(ux) = c v (ux) = c (vu)x = c(vu) x (vu apibr eimas) (cv apibr eimas) (vu apibr eimas) (cw apibr eimas). (vu apibr eimas) (v + v apibr eimas) (vu apibr eimas) (w + w apibr eimas); (12.8)
Atvirktinis operatorius. Jei u yra tiesinis operatorius i E i F , tai jo reikmiu aib e im(u) yra tiesinis F erdv es poerdvis. Jei u injektyvus, tai atvirktin e funkcija u1 yra tiesinis operatorius i im(u) i F. I rodymas. Tegu y, y im(u). Paymiu x = u1 y , x = u1 y . Tada ux = y ir ux = y . Kadangi u tiesinis, u(x + x ) = ux + ux = y + y , Reikia, u 1 (y + y ) = x + x = u 1 y + u 1 y , u1 (cy ) = cx = cu1 y. u(cx) = cux = cy.
Pakartosiu kelet teiginiu , kuriuos jau esu min ejs pirmoje ios knygos dalyje, kalb edamas apie atvirktines funkcijas: uu1 = 1, u1u = 1, 11 = 1, (u1 )1 = u, (vu)1 = u1 v 1 ; jei uv = 1 ir vu = 1, tai v = u1 .
12.2. MATRICU ALGEBRA
409
Izomorzmai. Simboliu L (E, F ) ym esiu aib visu tiesiniu operatoriu , kurie yra bijekcijos tarp E ir F . Tokie operatoriai vadinami apgriamais, arba izomorzmais tarp E ir F . Jei egzistuoja bent vienas izomorzmas tarp dvieju erdviu , erdv es vadinamos izomorkomis. Jei E ir F baigtiniamat es ir u L (E, F ), tai ker(u) = {0} ir im(u) = F ; tada dim E = dim ker(u) + dim im(u) = dim F. Taigi izomorkomis gali bu skaiiaus erdv es. Jei ti tik vienodo matmenu dim E = dim F , tai dim ker(u) = 0 dim im(u) = dim F, t.y. Taigi iuo atveju kiekvienas injektyvus ir kiekvienas siurjektyvus operatorius automatikai yra izomorzmas. Jei u yra izomorzmas, tai (ua1 , . . . , uam ) eima yra F erdv es baz e su kiekviena E erdv es baze (a1 , . . . , am ). Dar daugiau, i x = c1 a1 + + cm am iplaukia tod el ux vektoriaus koordinat es (ua1 , . . . , uam ) baz eje sutampa su x koordinat emis (a1 , . . . , am ) baz eje. ux = c1 ua1 + + cm uam ; ker(u) = {0} im(u) = F.
12.2
Matricu algebra
Matricos. m n matrica vadinama skaiiu eima, kurios indeksu aib e yra {1, . . . , m} {1, . . . , n}. eimos narys su indeksu (i, j ) vadinamas (i, j )-uoju matricos elementu. Uraant konkreias matricas ju elementai suraomi i staiakamp lentel; tiksliau, (i, j )-asis elementas raomas i-oje eilut eje ir j -ame stulpelyje. Pavyzdiui, matricos 1 2 1 (12.9) 0 1 0 (1, 3)-asis elementas yra 1, (2, 1)-asis elementas yra 0 ir pan. Teorijoje matricos paprastai ymimos didiosiomis raid emis: A, B , C ir t.t. iokios tokios problemos ikyla, kai prireikia kintamu ju ym eti matricos
410
elementams. Elementai ymimi maosiomis raid emis su dviem indeksais: vienas indeksas rodo eilut es numeri , kitas stulpelio. Problema kaip inoti, kuris indeksas pirmas, o kuris antras. Apraysiu dvi naudojamas ym ejimu sistemas. 1. Abu indeksai raomi apaioje ir pirmas indeksas rodo eilut es numeri , antras stulpelio. Taigi 2 3 matrica A = (xij ) paprastai reikia, kad A= x11 x12 x13 . x21 x22 x23 (12.10)
2. Vienas indeksas raomas viruje ir rodo eilut es numeri , kitas apaj ioje ir rodo stulpelio numeri . Taigi perskaiius 3 2 matrica B = (yk ), reiktu i sivaizduoti matric 1 1 y1 y2 2 2 y2 B = y1 . 3 3 y1 y2 Abi sistemos vienodai gerai veikia 95 procentuose matricu teorijos ir abi sulunga likusiuose 5 procentuose daniausiai, kai prireikia nagrin eti matricos transponavimo operacij. Jei A yra m n matrica, tai jos transponuota matrica A yra n m matrica, kurios (j, i)-asis elementas lygus A matricos (i, j )-ajam elementui (su visais i = 1, . . . , m, j = 1, . . . , n). Pavyzdiui, jei A yra (12.9) matrica, tai 1 0 A = 2 1 . 1 0 Tarkime, A matricos elementai ymimi xij , t.y. A = (xij ). Kaip man dabar trumpai apibr eti A matric? Negaliu rayti A = (xji ), nes jei, pavyzdiui, A yra (12.10) matrica, tai simbolis x31 neapibr etas. Matau tik vien galimyb: apibr eti transponuot matric kaip toki n m matric A = (yji), kad yji = xij su visais i, j . Bet man tokiais atvejais labiau prie irdies treia elementu ym ejimo sistema kai (i, j )-asis matricos elementas ymimas A(i, j ). Transponuota matrica tada apibr eiama viena lygybe: A (j, i) = A(i, j ). Matricu erdv e. Visu m n matricu aib e ymima Mmn . Vietoje Mmm raoma tiesiog Mm ; matricos i Mm vadinamos kvadratin emis. Kiekviena Mmn yra tiesin e erdv e, kurioje tiesin es operacijos apibr eiamos lygyb emis (xij ) + (yij ) = (xij + yij ), c(xij ) = (cxij ).
411
Tada nulio vaidmeni atlieka nulin e matrica, kurios visi elementai yra 0, o (xij ) = (xij ). Taigi, pavyzdiui, 2 1 2 1 0 3 3 0 1 0 1 1 0 = 2 1 5 . 1 1 0
Mmn erdv es baz sudaro matricos Eij , kuriu visi elementai yra 0, iskyrus (i, j )-ji element, lygu vienetui. tai kaip atrodo baz e M23 erdv eje: E11 = E21 = Aiku, kad cij Eij = (cij ).
i,j
1 0 0 , E12 = 0 0 0 0 0 0 , E22 = 1 0 0
0 1 0 , E13 = 0 0 0 0 0 0 , E23 = 0 1 0
0 0 1 , 0 0 0 0 0 0 . 0 0 1
Tod el jei A = (xij ) yra bet kokia matrica, tai A = ij xij Eij . Reikia, (Eij ) eima pilna. Kita vertus, i i,j cij Eij = 0 iplaukia (cij ) = 0, t.y. cij = 0 su visais i ir j . Reikia, ta eima tiesikai nesusijusi, t.y. tikrai yra Mmn erdv es baz e. I ia iplaukia, kad dim Mmn = mn. Matricu daugyba. Tegu (xij ) ir (yjk ) yra, atitinkamai, m n ir n p matrica. Ju sandauga vadinama m p matrica (zik ), kurios elementai zik =
j
xij yjk .
Kitaip tariant, dauginant matricas i-oji kairiosios matricos eilut e dauginasi i k -ojo deiniosios matricos stulpelio ir rezultatas patalpinamas matricu sandaugos (i, k ) pozicijoje; dauginant eilut i stulpelio, atitinkami elementai susidaugina ir sandaugos susideda. Pavyzdiui, 2 1 1 2 3 0 2 0 1 1 1 1 = 1 2 + (2) 0 + 3 1 1 (1) + (2) 2 + 3 1 0 2 + 1 0 + (1) 1 0 (1) + 1 2 + (1) 1 = 5 2 . 1 1
412
Jei n = n , tai m n matricos ir n p matricos sandauga neapibr eta. Taigi matricu daugyba n era komutatyvi operacija: pavyzdiui, 1 2 matric padauginus i 2 3 matricos gaunama tam tikra 1 3 matrica, o sukeitus daugiklius vietomis gaunamas neapibr etas reikinys. Sukeitus daugiklius vietomis galima gauti skirting rezultat net ir tuo atveju, kai abu reikiniai apibr eti: 1 2 0 1 1 1 1 1 = 3 3 , 1 1 1 1 1 1 1 2 0 1 = 1 3 . 1 3
Taiau matricu daugyba asociatyvi ir tiesin e kiekvieno argumento atvilgiu: (AB )C = A(BC ), (A + A )B = AB + A B, (cA)B = c(AB ), A(B + B ) = AB + AB , A(cB ) = c(AB ). Pirma lygyb e iplaukia i (xij )(yjk ) (zkl ) = ( ir (xij ) (yjk )(zkl ) = (xij )( kitos dvi i rodomos taip: (xij ) + (xij ) (yjk ) = (xij + xij )(yjk ) = ( =(
j j (xij j k j
xij y jk )(zkl ) = ( yjk zkl ) = (
xij yjk zkl ) xij yjk zkl ),
+ xij )yjk )
j
xij yjk +
xij yjk ) = (
j cxij yjk )
xij yjk ) + (
xij yjk )
= (xij )(yjk ) + (xij )(yjk ), c(xij ) (yjk ) = (cxij )(yjk ) = ( = c(

j
xij yjk ) = c (xij )(yjk ) .
Analogikai i rodomos ir likusios lygyb es. Vienetin es matricos. m m matrica 1 . . Im = . . ..
0 1
vadinama m-os eil es vienetine matrica. Indeksas m paprastai neraomas, t.y. ta paia I raide ymimos i vairiu eiliu vienetin es matricos. Tiksliau vienetin e matrica gali bu eta lygybe ti apibr I (i, i ) = 1, kai i = i ; 0, kai i = i .
0 . . .
413
Vienetin es matricos yra neutralu s elementai daugybos atvilgiu: su bet kokia matrica A IA = A = AI. Tikrai, (IA)(i, j ) =
i
I (i, i )A(i , j ) = A(i, j )
ir (AI )(i, j ) =
j
A(i, j )I (j , j ) = A(i, j ).
1 1 matricos. 1 1 matricos turi tik vien element. Jos paprastai ir sutapatinamos su tuo elementu, t.y. vietoje (x11 ) raoma tiesiog x11 . D el to nekyla jokios painiavos. Pavyzdiui, (x11 ) + (y11 ) = (x11 + y11 ), c(x11 ) = (cx11 );
praleid skliaustus, gauname irgi teisingas lygybes: x11 + y11 = x11 + y11 , Jokiu problemu ir su daugyba: (x11 ) y11 y1n = x11 y11 x11 y1n = x11 y11 y1n ir y11 y11 x11 y11 . . . . . (x11 ) = . . = x11 . . . ym1 ym1 x11 ym1 Kaip jau min ejau, transponuota matrica apibr eiama A (j, i) = A(i, j ). Dabar i rodysiu pagrindines ios operacijos savybes: (A + B ) = A + B , (cA) = cA , (AB ) = B A , (A ) = A. cx11 = cx11 .
Transponavimas. lygybe
I rodymas. Su bet kokiais j, i (A + B ) (j, i) = (A + B )(i, j ) = A(i, j ) + B (i, j ) = A (j, i) + B (j, i) = (A + B )(j, i)
414 ir
(cA) (j, i) = (cA)(i, j ) = cA(i, j ) = cA (j, i) = (cA )(j, i). Be to, su bet kokiais k, i (AB ) (k, i) = (AB )(i, k ) =
j
A(i, j )B (j, k ) =
j
B (k, j )A (j, i) = (B A )(k, i).
Pagaliau su visais i, j (A ) (i, j ) = A (j, i) = A(i, j ).
Koordinates xi sud esiu i m1 matric ir sakysiu, kad x uraomas ta matrica, t paym edamas ir simboliu: x1 . x . . . xm
Ryys tarp matricu ir operatoriu . Matricu teorija faktikai ekvivalenti tiesiniu operatoriu baigtiniamat ese erdv ese teorijai. Pabandysiu pagri sti i teigini . 1. Tegu E yra m-mat e erdv e ir (a1 , . . . , am ) kokia nors ksuota jos baz e. Su bet kokiu x E simboliais xi ym esiu x koordinates toje baz eje; taigi x = x1 a1 + + xm am .
Kiekvienam x priskirdamas jo koordinaiu stulpeli sukonstravau funkcij i E i Mm1 . Nesunku i sitikinti, kad ta funkcija yra bijekcija tarp E ir Mm1 : atvirktin e funkcija stulpeli c1 . . . cm atvaizduoja i c1 a1 + + cm am . Ta funkcija taip pat yra tiesinis operatorius; tai iplaukia i to, kad jei x = x1 a1 + + xm am , x =x 1 a1 + + x m am ,
12.2. MATRICU ALGEBRA tai x+x = (x1 + x 1 )a1 + + (xm + x m )am , ir, reikia, (x + x )i = xi + x i , I ia x1 + x 1 x1 x 1 . . . . x+x = . . . + . . , m m m x +x x x m (cx)i = cxi .
415
cx = cx1 a1 + + cxm am (12.11)
Taigi sukonstruota funkcija yra tiesiniu erdviu izomorzmas. Pasteb esiu, kad (12.11) lygyb es reikia, jog x xi funkcijos yra tiesiniai funkcionalai E erdv eje. Jie vadinami koordinatiniais funkcionalais. 2. Tegu F yra kita tiesin e erdv e, dim F = n ir (b1 , . . . , bn ) kokia nors ksuota jos baz e. Vektoriaus i F koordinates toje baz eje taip pat ym esiu ta paia raide, tik su indeksu viruje. Tegu u L(E, F ). j Paymiu cj i = (uai ) ; tada su bet kokiu x E ux = u( ir, reikia, (ux)j =
i i cj ix . i
cx1 x1 . . cx . . = c . . . cxm xm
xi ai ) =
i
xi uai =
i
xi
j
cj i bj =
j i
i cj i x bj
Taigi
Tada aukiau urayt teigini galiu performuluoti trumpiau: jei x X , y Y ir u U , tai y = ux Y = UX.
Sakysiu, kad u uraomas (cj el ym esiu simboliu: i ) matrica ir t fakt v 1 c1 1 cm . .. . . u. . . . . n c1 cn m
1 x1 c1 y1 1 cm . . . . .. y = ux . . . . . . . . .=. n cn xm yn 1 cm
416
Sukonstruota funkcija yra bijekcija tarp L(E, F ) ir Mnm aibiu ; atvirktin e funkcija bet koki matric (cj ) atvaizduoja i operatoriu u , veikianti pagal i formul i ux = cj i x bj .
i,j
Funkcija yra netgi tiesiniu erdviu izomorzmas: jei u (cj ( cj i ), u i ), tai j j j j ci = (uai ) , c i = ( uai ) ; tod el d el koordinatiniu funkcionalu tiesikumo (u + u )ai
j
= (uai + u ai )j = cj j i +c i,
(cu)ai
= (cuai )j = ccj i
j ir, reikia, u + u (c j cj i ) + ( i ), cu c(ci ). I erdviu izomorkumo iplaukia, kad
dim L(E, F ) = dim Mnm = mn. Dar daugiau, operatoriai uji, uraomi Eji matricomis, sudaro L(E, F ) erdv es baz. Nesunku i sitikinti, kad tie baziniai operatoriai apibr eiami lygyb emis ujix = xi bj ;
j jei u L(E, F ), tai skaiiai cj es toje baz eje. i = (uai ) yra u koordinat i Pavyzdiui, dim E = m, o koordinatiniai funkcionalai x x sudaro E erdv es baz. Ji vadinama dualia (a1 , . . . , am ) bazei. Jei F = E , paprastai imama ir (bj ) = (ai ). Tokiu atveju tapatusis operatorius uraomas vienetine matrica. Tikrai,
(uai )j = aj i =
1, kai j = i; 0, kai j = i.
3. I rodysiu, kad operatoriu sandauga uraoma tuos operatorius atitinkaniu matricu sandauga. Tegu G yra dar viena baigtiniamat e tiesin e erdv e su tam tikra ksuota baze ir v L(F, G). Tarkime,
k u A = (cj i ) ir v B = (dj ).
Tada vuai = v (
j
cj i bj ) =
j
cj i vbj
ir d el koordinatiniu funkcionalu tiesikumo (vuai )k =

j j dk j ci .
Skaiius kair eje yra vu operatoriu atitinkanios matricos (k, i)-asis elementas, o suma dein eje BA matricos (k, i)-asis elementas. Taigi vu BA.
417
Tada vienos eilut es matricas galima ym eti x , y ir t.t. Kitos matricos ymimos didiosiomis raid emis. A savo knygoje einu dar toliau laikau, kad n 1 matrica ir Rn erdv es vektorius yra vienas ir tas pats, t.y. 2 5 1 = (2, 1, 1), = (5, 2) 2 1 ir apskritai x1 . . . = (x1 , . . . , xn ). xn
Matricin e notacija. D el aukiau aprayto ryio tarp matricu ir operatoriu matricu teorijoje vieno stulpelio matricos paprastai ymimos maosiomis raid emis: x, y ir pan. Pavyzdiui, 2 5 1 , y = x= . 2 1
Transponavus gaunama kita matrica; tod el mano sistemoje (x1 , . . . , xn ) = x1 xn . Bet tai nieko baisaus, nes kair eje vieni elementai nuo kitu atskiriami kableliais, o dein eje tarpais. Kiekvien matric A Mnm atitinka tiesinis operatorius u : Rm Rn , veikiantis pagal formul ux = Ax (bu ese ksuotent toks operatorius uraomas A matrica, kai abiejose erdv jamos standartin es baz es). Natu laikyti, ralu engti ir dar vien ingsni kad A matrica ir yra tas operatorius. A taip ir darau: raau, pavyzdiui, u= 1 2 1 , 0 3 1
jei u yra tiesinis operatorius i R3 i R2 , atvaizduojantis x1 x = x2 x3
418 i y= t.y. jei
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE x 1 2 1 1 x2 = 0 3 1 x3
x1 + 2x2 x3 , 3x2 + x3
Pagrindinis mano koncepcijos tru kumas yra toks: vieno stulpelio matrica gali ym eti tiek Rn erdv es vektoriu , tiek tam tikr tiesini operatoriu i R i n 2 R . Pavyzdiui, 1 gali ym eti tiek vektoriu (2, 1), tiek operatoriu u, kurio reikm es skaiiuojamos pagal formul ux = (2x, x) su x R. Potencialiems kritikams a atsakyiau taip: i konteksto visada bus aiku, k ymi vieno stulpelio matrica. Be to, net ir bendroje teorijoje danai tenka sutapatinti vektoriu a E su operatoriumi x xa (i R i E ). Pavyzdiui, 14 skyriuje matysime, kad funkcijos i R i E ivestin e gali bu ti laikoma tiek vektoriumi i E , tiek operatoriumi i R i E. Atvejis, kai E yra sandauga. Tegu E yra dvieju tiesiniu erdviu sandauga: E = E1 E2 . Tokioje situacijoje svarbios keturios funkcijos: projekcijos (x1 , x2 ) x1 ir (x1 , x2 ) x2 ; i d etys x1 (x1 , 0) ir x2 (x2 , 0). I tiesiniu operaciju E erdv eje apibr eimo iplaukia, kad visos jos yra tiesiniai operatoriai. Pavyzdiui, jei pirmj projekcij paym eiau u raide, gauiau u (x1 , x2 ) + (x1 , x2 ) = u(x1 + x1 , x2 + x2 ) = x1 + x1 = u(x1 , x2 ) + u(x1 , x2 ) ir u c(x1 , x2 ) = u(cx1 , cx2 ) = cx1 = cu(x1 , x2 ) Taigi u yra tiesinis operatorius i E i E1 . Analogikai, paym ejs vx1 = (x1 , 0) gaunu v (x1 + x1 ) = (x1 + x1 , 0) (v apibr emas) (cx apibr emas) (u apibr eimas) (u apibr eimas). (x + x apibr emas) (u apibr eimas) (u apibr eimas)
u(x1 , x2 , x3 ) = (x1 + 2x2 x3 , 3x2 + x3 ).
12.2. MATRICU ALGEBRA = (x1 , 0) + (x1 , 0) = vx1 + vx1 ir v (cx1 ) = (cx1 , 0) = c(x1 , 0) = cvx1 (v apibr emas) (cx apibr eimas) (v apibr eimas). (x + x apibr eimas) (v apibr eimas)
419
Taigi v yra tiesinis operatorius i E1 i E. Tegu dabar u1 L(E1 , F ) ir u2 L(E2 , F ). Sukomponavs operatorius (x1 , x2 ) x1 , x1 u1 x1 ,
gaunu v el tiesini operatoriu (x1 , x2 ) u1x1 . Analogikai i rodoma, kad tiesinis ir (x1 , x2 ) u2 x2 operatorius. Sud ejs juos, gaunu tiesini operatoriu u(x1 , x2 ) = u1x1 + u2x2 .
(12.12)
A ir tokioje situacijoje naudoju matricin notacij: E1 E2 erdv es element (x1 , x2 ) uraau stulpeliu x1 , x2 o (12.12) operatoriu eilute u1 u2 . (12.14) Nors iu matricu elementai n era skaiiai, (12.14) eilut galima formaliai padauginti i (12.13) stulpelio ir gauti u1 x1 + u2 x2 reikini . Tod el u(x1 , x2 ) uraomas x1 u1 u2 x2 pavidalu. Pagal toki schem gaunamas bet koks tiesinis operatorius i E i F. Tikrai, jei u L(E, F ), tai sukomponavs x1 (x1 , 0) (x1 , x2 ) u(x1 , x2 ), (12.13)
gaunu tiesini operatoriu u1 x1 = u(x1 , 0). Analogikai i rodoma, kad tiesinis ir operatorius u2 x2 = u(0, x2). Be to, u(x1 , x2 ) = u (x1 , 0) + (0, x2 ) = u(x1 , 0) + u(0, x2 ) = u1 x1 + u2 x2 . Aiku, jei E bu didesnio skaiiaus erdviu sandauga, jos elementus utu rayiau daugiau elementu turiniais stulpeliais, o tiesinius operatorius i E i F daugiau elementu turiniomis eilut emis.
420
Atvejis, kai F yra sandauga. Tegu dabar F erdv e yra dvieju tiesiniu erdviu sandauga: F = F1 F2 . Jei u1 L(E, F1 ) ir u2 L(E, F2 ), tai formule ux = (u1x, u2 x) (12.15) apibr eiamas tiesinis operatorius i E i F . Kad jis tikrai tiesinis, rodo toks samprotavimas: sukomponavs operatorius x u1 x y1 (y1 , 0), gaunu tiesini operatoriu x (u1 x, 0). Analogikai i rodoma, kad tiesinis ir x (0, u2x) operatorius. Sud ejs iuos du tiesinius operatorius ir gaunu u. (12.15) pavidalu uraomas bet koks tiesinis operatorius i E i F . Tikrai, jei u L(E, F ), tai su visais x E vektorius ux yra (y1 , y2) pavidalo. Paym ejs jo komponentes u1 x ir u2 x, gaunu (12.15). uj funkcija yra u operatoriaus (i E i F ) ir projekcijos (y1 , y2) yj (kuri yra tiesinis operatorius i F i Fj ) kompozicija; tod el tiesinis operatorius i E i Fj . Ir ia a naudoju matricin notacij (12.15) operatoriu uraau u1 u2 pavidalu. Tada ux yra 2 1 matricos ir 1 1 matricos sandauga: u1 x= u2 u1 x u2 x = (u1x, u2 x).
Jei F bu didesnio skaiiaus tiesiniu erdviu sandauga, tiesiniai operatotu riai i E i F bu uraomi stulpeliais i daugiau komponeniu . tu Atvejis, kai ir E , ir F yra sandauga. Matricin e notacija patogi ir tuo atveju, kai tiek E , tiek F erdv e yra keliu tiesiniu erdviu sandauga. Pavyzdiui, operatorius i E1 E2 i F1 F2 F3 uraomas u11 u12 u21 u22 (12.16) u31 u32 pavidalu; ia uji L(Ei , Fj ). Tokio operatoriaus reikm e (x1 , x2 ) take taip pat randama pagal matricu sandaugos taisykl: u11 x1 + u12 x2 u11 u12 u21 u22 x1 = u21 x1 + u22 x2 . x2 u31 x1 + u32 x2 u31 u32
ERDVES 12.3. EUKLIDINES
421
Operatoriaus daugyb i skaiiaus ir dvieju operatoriu sud eti atitinka matricos daugyba i skaiiaus ir matricu sud etis. Operatoriu kompozicij atitinka matricu daugyba. Pavyzdiui, jei u operatorius uraomas (12.16) matrica, o koks nors v operatorius v11 v12 v13 v21 v22 v23 matrica, tai vu operatoriu atitiks matrica u11 u12 v11 v12 v13 u21 u22 v21 v22 v23 u31 u32 =
v11 u11 + v12 u21 + v13 u31 v11 u12 + v12 u22 + v13 u32 . v21 u11 + v22 u21 + v23 u31 v21 u12 + v22 u22 + v23 u32
12.3
Euklidin es erdv es
Skaliarin e daugyba. Tegu E yra tiesin e erdv e. Skaliarine daugyba E erdv eje vadinama funkcija (x, y ) x y i E E i R su tokiomis savyb emis (a jas vadinu skaliarin es daugybos aksiomomis ): E1) (x + y ) z = x z + y z , (cx) y = c(x y ); E2) x y = y x; E3) x = 0 x x > 0. Pirma aksioma reikia, kad skaliarin e daugyba tiesin e pirmo argumento atvilgiu. Tod el 0 y = 0 su visais y ir i E3 iplaukia, kad x x 0 su visais x. I E2 iplaukia ir skaliarin e daugyba tiesin e ir antro argumento atvilgiu: x (y + z ) = (y + z ) x =yx+zx =xy+xz ir x (cy ) = (cy ) x = c(y x) = c (x y ) (i E2) (i E1) (i E2). (i E2) (i E1) (i E2)
Tod el tiesinius darinius galima dauginti pagal i prast taisykl kiekvien nari dauginant i kiekvieno:
i
ci xi
dj y j =
j i
ci xi
dj y j =
j i j
ci dj xi yj .
422 Pavyzdiui,
(x 2y ) (3z x) = 3x z x x 6y z + 2y x. I E3 aksiomos iplaukia vadinamoji Koy nelygyb e: |x y | x x y y.
(12.17)
Jei x = 0, Koy nelygyb e akivaizdi, nes kairioji pus e lygi 0. Jei x = 0, tai x x = 0 ir (12.17) iplaukia i nelygyb es 0 (cx + y ) (cx + y ) = c2 x x + 2cx y + y y,
i staius i j c = x y/x x. Euklidin es erdv es. Tiesin e erdv e su ksuota skaliarine daugyba vadinama euklidine erdve (Euklido1 garbei). Euklidin es erdv es pavyzdys yra Rm erdv e, kurioje skaliarin e daugyba apibr eiama formule x y = x1 y1 + + xm ym . Patikrinsiu E1E3 savybes. I (x + y ) z = (x1 + y1 , . . . , xm + ym ) (z1 , . . . , zm ) (sumos apibr eimas) = (x1 + y1 )z1 + + (xm + ym )zm (daugybos apibr eimas) ir (v el i skaliarin es daugybos apibr eimo) x z + y z = (x1 z1 + + xm zm ) + (y1 z1 + + ym zm ) iplaukia (x + y ) z = x z + y z . Be to, (cx) y = (cx1 , . . . , cxm ) (y1 , . . . , ym ) (cx apibr eimas) = cx1 y1 + + cxm ym (skaliarin es daugybos apibr eimas) = c(x1 y1 + + xm ym ) = c (x y ) (skaliarin es daugybos apibr eimas). Taigi E1 aksioma patenkinta. Kadangi y x = y1 x1 + + ym xm = x1 y1 + + xm ym = x y,
1
(12.18)
E (apie 300 m. prie mu er), senov es graiku matematikas su
ERDVES 12.3. EUKLIDINES E2 aksioma taip pat patenkinta. V el i apibr eimo 2 x x = x2 1 + + xm .
423
Jei x = 0, kakuris xi = 0 ir tada x x > 0. Taigi patenkinta ir E3 aksioma. (12.18) formule apibr eiam daugyb a vadinu standartine. iame kurse kitokiu daugybu man neprireiks. Taiau apskritai galima apibr eti ir nestandartin skaliarin daugyb. 12.6 pratimas. Ar duotos formul es apibr eia skaliarin daugyb R2 erdv eje? Atsakym pagri skite. I. (x1 , y1) (x2 , y2 ) = x1 x2 x1 y2 y1 x2 + 2y1 y2 . II. (x1 , y1) (x2 , y2 ) = x1 y2 .
2 III. (x1 , y1) (x2 , y2 ) = x2 1 + y2 .
Sprendimas. I. Funkcija tiesin e pirmo argumento atvilgiu, nes (x1 , y1) + (x2 , y2 ) (x3 , y3 ) = (x1 + x2 , y1 + y2 ) (x3 , y3 ) = (x1 + x2 )x3 (x1 + x2 )y3 (y1 + y2 )x3 + 2(y1 + y2 )y3 = (x1 x3 x1 y3 y1 x3 + 2y1 y3 ) + (x2 x3 x2 y3 y2 x3 + 2y2 y3 ) = (x1 , y1 ) (x3 , y3 ) + (x2 , y2 ) (x3 , y3 ) ir c(x1 , y1) (x2 , y2) = (cx1 , cy1 ) (x2 , y2) = cx1 x2 cx1 y2 cy1 x2 + 2cy1y2 = c(x1 x2 x1 y2 y1 x2 + 2y1y2 ) = c(x1 , y1 ) (x2 , y2). Funkcija simetrin e: (x1 , y1 ) (x2 , y2 ) = x1 x2 x1 y2 y1 x2 + 2y1 y2 = x2 x1 x2 y1 y2 x1 + 2y2 y1 = (x2 , y2) (x1 , y1 ). Tikrinu E3. Visada (x, y ) (x, y ) = x2 xy yx + 2y 2 = x2 2xy + 2y 2 = (x y )2 + y 2 0.
Jei sandauga lygi 0, tai abu kvadratai lygu s 0. Tada x y = 0 ir y = 0. I ia x = y = 0, t.y. (x, y ) = (0, 0).
424
Taigi duota funkcija yra skaliarin e daugyba R2 erdv eje. II. Funkcija n era skaliarin e daugyba, nes nesimetrin e: (x1 , y1 ) (x2 , y2 ) = x1 y2 , (x2 , y2 ) (x1 , y1 ) = x2 y1 ir tie reikiniai nevisada lygu s. Pavyzdiui, (0, 1) (1, 1) = 0, o (1, 1) (0, 1) = 1.
III. Funkcija n era skaliarin e daugyba, nes n era tiesin e pirmo argumento atvilgiu:
2 [c(x1 , y1 )] (x2 , y2 ) = (cx1 , cy1) (x2 , y2 ) = (cx1 )2 + y2 , 2 2 c[(x1 , y1) (x2 , y2 )] = c(x1 + y2 )
Galima buvo pasteb eti, kad nepatenkintas ir paskutinis sryis. Pavyzdiui, (1, 1) (1, 1) = 1 < 0.
ir tie reikiniai ne visada vienodi. Pavyzdiui, [2(0, 1)] (0, 1) = 1, o 2[(0, 1) (0, 1)] = 0.
Norma. Tegu E yra tiesin e erdv e. Norma E erdv eje vadinama tokia funkcija x x i E i R, kad N1) x + y x + y ; N2) cx = |c| x ; N3) x = 0 x > 0. Pirmoji normos savyb e dar vadinama trikampio nelygybe. I N2 savyb es iplaukia, kad 0 = 0 ir x = x
(tereikia paimti c = 0 ir c = 1). Tada i trikampio nelygyb es x = (x y ) + y t.y. ioje nelygyb eje sukeits vietomis x su y , gaunu yx xy x y . y x . xy + y ,
425
Kadangi y x = (x y ) = x y , skirtumo norma didesn e tiek u x y , tiek u y x . Vienas i tu skirtumu sutampa su x y . Reikia, xy x y . i nelygyb taip pat vadinsiu trikampio nelygybe. Kadangi 0 = 0, x 0 su visais x.
Normuotosios erdv es. Tiesin e erdv e su ksuota norma vadinama normuotja erdve. tai keletas pavyzdiu . 1. Kiekvienoje euklidin eje erdv eje norma gali bu eta formule ti apibr x = x x. (12.19) Pavyzdiui, Rm erdv eje x =
2 x2 1 + + xm .
(12.20)
I rodysiu, kad (12.19) funkcija tikrai yra norma. I Koy nelygyb es x+y
2
= (x + y ) (x + y ) = x x + 2x y + y y x
2
+2 x
y + y
x + y
Itrauks akni , gaunu trikampio nelygyb. N2 savyb e akivaizdi: cx = (cx) (cx) = c2 x x = |c| x x = |c| x . Jei x = 0, tai i E3 x x > 0, o tada i normos apibr eimo ir x > 0. Taigi N3 sryis taip pat teisingas. 2. (12.20) formule apibr eiam norm a vadinu standartine. Danai naudojamos ir tokios nestandartin es normos Rm erdv eje: x
1
= |x1 | + + |xm | ir
= max |x1 |, . . . , |xm | .
I rodysiu, kad tai tikrai normos. Trikampio nelygyb e iplaukia i sryiu x+y ir
1
=
i
|xi + yi|
|xi | + |yi| =
|xi | +
|y i | = x
+ y
426 x+y
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE = max|xi + yi |

i
max |xi | + |yi|

i
max|xi | + max|yi| = x
i i
+ y
o N2 aksioma i lygybiu cx cx
1
=
i i
|cxi | =
i i
|c| |xi| = |c|
i i
|xi | = |c| x 1;
.
= max|cxi | = max|c| |xi | = |c| max|xi | = |c| x
Neneigiamu skaiiu suma ir maksimumas yra neneigiamas skaiius; jei bent vienas i skaiiu grietai teigiamas, tai tiek suma, tiek maksimumas teigiamas. Taigi x 1 > 0 ir x > 0, jei x = 0. Taigi N3 aksioma taip pat patenkinta. 3. Tegu E yra normuotoji erdv e su norma , o E0 tiesinis jos poerdvis. Tada funkcija (tiksliau, jos siaurinys E0 aib eje) yra norma E0 erdv eje. Taigi ir E0 yra normuotoji erdv e; ji vadinama E erdv es poerdviu. 4. Tegu E1 , . . . , Ek yra normuotosios erdv es; normas visose ym esiu tuo paiu simboliu. Tada formule (x1 , . . . , xk ) = max x1 , . . . , xk apibr eiama norma E = E1 Ek sandaugoje. I rodoma taip pat, kaip tai, jog yra norma Rk erdv eje. 12.7 pratimas. Kurios i duotu formuliu apibr eia norm R2 erdv eje? Atsakym pagri skite. I. (x, y ) = |x| + |2x y |. II. (x, y ) = |xy |. III. (x, y ) = x2 + y 2. Sprendimas. I. Trikampio nelygyb e teisinga, nes (x, y ) + (x , y ) = (x + x , y + y ) = |x + x | + |2x + 2x y y | |x| + |x | + |2x y | + |2x y | = (x, y ) + (x , y ) . N2 aksioma iplaukia i lygybiu c(x, y ) = (cx, cy ) = |cx| + |2cx cy | = |c| |x| + |c| |2x y | = |c| (x, y ) , Jei (x, y ) = 0, tai |x| + |2x y | = 0, |x| = |2x y | = 0, x = 2x y = 0, x = y = 0 ir (x, y ) = (0, 0).
ERDVES 12.3. EUKLIDINES Taigi funkcija yra norma. II. Funkcija n era norma, nes netenkinama N3 aksioma. Pavyzdiui, (1, 0) = 1 0 = 0, nors (1, 0) = (0, 0). III. Funkcija n era norma, nes netenkinama N2 aksioma. Pavyzdiui, 2(1, 1) = (2, 2) = 4 + 4 = 8, o 2 (1, 1) = 2(1 + 1) = 4.
427
Ortogonalumas. Tegu E yra euklidin e erdv e. Sakome, kad x vektorius statmenas y vektoriui, ir raome x y , jei x y = 0. I skaliarin es daugybos simetrikumo tada iplaukia, kad y x; tod el galima sakyti, kad x ir y statmeni vienas kitam. Nulinis vektorius statmenas bet kokiam vektoriui i E ir yra vienintelis vektorius, statmenas pats sau: i x x = 0 iplaukia x x = 0 ir tod el x = 0. Jei x y , tai x+y
2
= (x + y ) (x + y ) = x x + 2x y + y y = x
+ y 2.
is paprastas faktas skambiai vadinamas Pitagoro2 teorema. Jei A E , raome x A, kai x statmenas kiekvienam vektoriui i A. Nesunku i rodyti, kad jei x yj su j = 1, . . . , l, tai x Lin(y1 , . . . , yl ). Tikrai, bet koks y Lin(y1 , . . . , yl ) yra y = c1 y1 + + cl yl pavidalo, o x (c 1 y 1 + + c l y l ) = c 1 x y 1 + + c l x y l = 0 . Simboliu A ymima aib e visu x E , kurie statmeni visiems A aib es elementams: A = {x | x A}.
Jei x, x A, tai x y , x y su visais y A, o tada ir x + x y, cx y
su visais y A, t.y. x + x , cx A . Kitaip tariant, A yra tiesinis E erdv es poerdvis. Jis vadinamas A aib es ortogonaliuoju papildiniu.
2
o (570495 prie mu er), senov es graiku matematikas su
428
Ortonormuotos sistemos. Vektoriu sistema (x1 , . . . , xk ) vadinama ortonormuota, jei kiekvieno sistemos vektoriaus norma yra 1 ir vektoriai statmeni vienas kitam, t.y. xi = 1 ir xi xj su i = j . I normos euklidin eje erdv eje apibr eimo iplaukia, kad (x1 , . . . , xk ) sistema ortonormuota, kai xi xj = 1, kai i = j ; 0, kai i = j .
Jei (x1 , . . . , xk ) sistema ortonormuota, tai

i
ci xi
dj xj =
j i,j
ci dj xi xj = c2 i.
i
ci d i .
i
Pavyzdiui, ci xi
i
I ia iplaukia, kad kiekviena ortonormuota sistema tiesikai nesusijusi: jei i ci xi = 0, tai ci xi

i 2
= 0,
c2 i = 0
i
ir, reikia, c1 = = ck = 0. Jei dim E = m, tai ortonormuota sistema i m elementu yra E erdv es baz e. Tokia baz e vadinama ortonormuota baze. Jei (a1 , . . . , am ) yra ortonormuota baz e ir x E , tai x koordinat es toje baz eje xi randamos labai nesunkiai: padaugins lygyb x1 a1 + + xm am = x
skaliarikai i ai , gaunu xi = x ai .
Ortonormavimas. Jei (a1 , . . . , ak ) yra tiesikai nesusijusi sistema, tai egzistuoja ortonormuota sistema (b1 , . . . , bk ) su tokia savybe: Lin(b1 , . . . , bi ) = Lin(a1 , . . . , ai ) su visais i = 1, . . . , k . I rodymas. Teigini i rodysiu indukcijos k atvilgiu metodu. Jei k = 1, paymiu b1 = a1 / a1 (a1 = 0, nes sistema i vieno vektoriaus a1 tiesikai nesusijusi). Akivaizdu, kad b1 Lin(a1 ) ir a1 Lin(b1 ); tod el Lin(a1 ) = Lin(b1 ). (12.21)
429
Tegu dabar k 2. I indukcin es prielaidos iplaukia, kad egzistuoja tokia ortonormuota sistema (b1 , . . . , bk1 ), kad (12.21) teisinga su i = 1, . . . , k 1. Paymiu bk = ak (ak b1 )b1 (ak bk1 )bk1 . (12.22) Tada su visais i = 1, . . . , k 1 bk bi = ak bi ak bi = 0, t.y. bk bi . Be to, bk = 0, nes kitaip ak Lin(b1 , . . . , bk1 ) = Lin(a1 , . . . , ak1), o to negali bu ti, nes (a1 , . . . , ak ) sistema tiesikai nesusijusi. Paymiu bk = bk / bk . Tada bk bj su j < k ir bk = 1. Taigi (b1 , . . . , bk ) sistema ortonormuota. Jei i < k , i indukcin es prielaidos ir (12.21) iplaukia, kad ai tiesikai isireikia per b1 , . . . , bi . Be to, i (12.22) ak isireikia per b1 , . . . , bk . Taigi Lin(a1 , . . . , ak ) Lin(b1 , . . . , bk ). Analogiki samprotavimai rodo, kad teisingas ir atvirkias sryis. Taigi (12.21) lygyb e teisinga ir su i = k . Aprayta procedu ra vadinama (a1 , . . . , ak ) sistemos ortonormavimu ; tiksliau Gramo3 -mito4 ortonormavimo procedu ra. Ortonormuodamas koki nors E erdv es baz, gaunu ortonormuot baz. Taigi ortonormuotos baz es egzistuoja. Ortogonalieji papildiniai. Tegu E0 yra tiesinis E poerdvis, dim E = m ir dim E0 = k . Tada dim E0 = m k ; be to, (E0 ) = E0 .
I rodymas. Tegu (a1 , . . . , ak ) yra E0 poerdvio baz e. Papildau j iki E erdv es baz es (a1 , . . . , am ). Pastarj sistem ortonormavs, gaunu ortonormuot baz (b1 , . . . , bm ). Kadangi Lin(b1 , . . . , bk ) = Lin(a1 , . . . , ak ) = E0 . (b1 , . . . , bk ) yra ortonormuota E0 poerdvio baz e. Kiekvienas bj su j > k statmenas kiekvienam bi su i Lin(b1 , . . . , bk ) = E0 poerdviui. Taigi bj E0 ir
Lin(bk+1 , . . . , bm ) E0 .
3 4
k ; tod el ir visam
Jorgen Pedersen Gram (18501916), danu matematikas Erhard Schmidt (18761959), vokieiu matematikas
430
Atvirkiai, jei y E0 ir y = c1 b1 + + cm bm , tai
ci = y bi = 0 su i k . Reikia, y = ck+1 bk+1 + + cm bm Lin(bk+1 , . . . , bm ), t.y. teisingas ir atvirkias sryis. I rodiau, kad E0 = Lin(bk+1 , . . . , bm ). Kadangi (bk+1 , . . . , bm ) sistema ortonormuota, ji tiesikai nesusijusi ir yra E0 poerdvio baz e. Taigi dim E0 = m k . Sryis (E0 ) = Lin(b1 , . . . , bk ) = E0 i rodomas analogikai. Projekcijos. Tegu E0 yra tiesinis E poerdvis ir x E . Tegu (b1 , . . . , bm ) yra tokia ortonormuota E baz e, kad (b1 , . . . , bk ) yra ortonormuota E0 baz e. i Tegu x = x bi yra x vektoriaus koordinat es toje baz eje. Paymiu y = x1 b1 + + xk bk , z = xk+1 bk+1 + + xm bm .
Tada y E0 , z E0 ir x = y + z . x uraas tokiu pavidalu vienintelis. Tikrai, jei x = y + z su y E0 , z E0 , tai y y = z z . Bet y y E0 , z z E0 ; tod el y y statmenas pats sau, t.y. y y = 0 ir y = y . Tada ir z = z . Jei x = y + z su y E0 , z E0 , y vadinamas x vektoriaus projekcija E0 poerdvyje. Aiku, kad tada z irgi yra projekcija tik jau E0 poerdvyje. x vektoriaus projekcija E0 poerdvyje y yra ariausiai prie x esantis E0 takas: su visais y E0
xy
xy .
I rodymas. x y E0 , o y y E0 ; tod el x y y y . Tada i Pitagoro teoremos xy

2
= xy+yy
= xy
+ yy
x y 2.
Naudojant projekcijos svok, galima trumpiau aprayti Gramo-mito ortonormavimo procedu r. Tegu (a1 , . . . , ak ) yra bet kokia tiesikai nesusijusi sistema. J atititinkanti ortonormuota sistema gaunama taip: 1) normuojame a1 vektoriu ir gaut normuot vektoriu paymime b1 ; 2) i a2 atimame jo projekcij Lin(b1 ) poerdvyje, skirtum normuojame ir gaut vektoriu paymime b2 ; 3) i a3 atimame jo projekcij Lin(b1 , b2 ) poerdvyje, skirtum normuojame ir gaut vektoriu paymime b3 ;
ERDVES 12.3. EUKLIDINES 4) procedu vektoriu bk . r kartojame, kol gausime paskutini 3 12.8 pratimas. Tegu E = R ir E0 = {(x, y, z ) | x + y + z = 0}.
431
Raskite ortonormuotas E0 ir E0 poerdviu bazes ir (1, 1, 2) vektoriaus projekcij E0 poerdvyje. Sprendimas. Jei (x, y, z ) E0 , tai z = x y ; tod el
(x, y, z ) = (x, y, x y ) = x(1, 0, 1) + y (0, 1, 1). Paymiu a1 = (1, 0, 1) ir a2 = (0, 1, 1); tada (a1 , a2 ) sistema pilna E0 poerdvyje. Papildau j iki E erdv es baz es, prid edamas bet koki vektoriu , nepriklausanti E0 poerdviui; pavyzdiui, a3 = (1, 0, 0). Dabar (a1 , a2 , a3 ) sistem ortonormuoju. Kadangi a1 = 2, paymiu a1 1 1 b1 = = ( , 0, ). 2 2 2 a2 vektoriaus projekcija Lin(b1 ) poerdvyje lygi 1 (a2 b1 )b1 = b1 = (1/2, 0, 1/2). 2 At ems j i a2 gaunu b2 = (1/2, 1, 1/2). Kadangi b2 = tas skirtumas bus 1 1 , 26 , ). b2 = ( 6 6 a3 vektoriaus projekcija Lin(b1 , b2 ) poerdvyje lygi 3/2, normuo-
1 1 (a3 b1 )b1 + (a3 b2 )b2 = b1 b2 = (2/3, 1/3, 1/3). 2 6 At ems j i a3 gaunu b3 = (1/3, 1/3, 1/3). Kadangi b3 = 1/ 3, normuotas skirtumas bus 1 1 b3 = ( , 13 , ). 3 3 Tada (b1 , b2 ) ir yra ortonormuota E0 baz e, o eima i vieno vektoriaus b3 ortonormuota E0 baz e. Paymiu a = (1, 1, 2). Jo projekcija E0 poerdvyje lygi 1 1 (a b1 )b1 + (a b2 )b2 = b1 b2 = (1/3, 1/3, 2/3). 2 6
432
Ryso teorema. Su kiekvienu y E raide fy paymiu funkcional E erdv eje, apibr eiam lygybe fy (x) = y x. I skaliarin es daugybos bitiesikumo iplaukia: 1) fy (x + x ) = fy (x) + fy (x ), fy (cx) = cfy (x), t.y. fy yra tiesinis funkcionalas; 2) fy+y (x) = fy (x) + fy (x), fcy (x) = cfy (x), t.y. y fy yra tiesinis operatorius i E i E. Jei y = 0, tai fy yra nenulinis funkcionalas, nes fy (y ) = y y > 0. Taigi operatorius y fy injektyvus. Kadangi dim E = m = dim E , jis yra izomorzmas tarp E ir E . I rodytas teiginys vadinamas Ryso5 teorema.
12.4
Politiesin es funkcijos
1 ir E1 , . . . , Ek , F yra tiesin es erdv es. Funkcija f : E1 Ek F
Apibreimas. Tegu k
vadinama k -tiesine, jei ji tiesin e kiekvieno argumento atvilgiu, t.y. jei su visais i ir visais a1 E1 , . . . , ai1 Ei1 , ai+1 Ei+1 , . . . , ak Ek funkcija xi f (a1 , . . . , ai1 , xi , ai+1 , . . . , ak ) yra tiesinis operatorius i Ei i F . Visu tokiu funkciju aib ym esiu simboliu L(E1 , . . . , Ek , F ). Jei visos Ei erdv es sutampa su E , k -tiesiniu funkciju aib e k ymima trumpiau: L (E, F ). Akivaizdu, kad padaugins k -tiesin funkcij i skaiiaus ar sud ejs dvi k -tiesines funkcijas v el gausiu k -tiesin funkcij. Taigi L(E1 , . . . , Ek , F ) yra tiesin e erdv e. Kai k = 1, ji sutampa su tiesiniu operatoriu i E1 i F erdve. Jei f yra k -tiesin e funkcija, tai f(
i1 I1
c1i1 x1i1 , . . . ,
ik Ik
ckik xkik ) =
i1 I1 ,...,ik Ik
c1i1 ckik f (xi1 , . . . , xik )
su bet kokiomis baigtin emis eimomis (cjij | ij Ij ) R ir (xjij | ij Ij ) Ej , j = 1, . . . , k .

5
Frigyes Riesz (18801956), vengru matematikas
FUNKCIJOS 12.4. POLITIESINES
433
Bitiesin es funkcijos. 2-tiesin es funkcijos dar vadinamos bitiesin emis. f bitiesin e, jei ji tiesin e abieju argumentu atvilgiu: f (x + x , y ) = f (x, y ) + f (x , y ), f (x, y + y ) = f (x, y ) + f (x, y ), f (cx, y ) = cf (x, y ), f (x, cy ) = cf (x, y )
su visais x, x E1 , y, y E2 ir c R. Jei f bitiesin e, tai f(

i ci xi , j
dj y j ) =
i,j
ci dj f (xi , yj )
su bet kokiomis baigtin emis eimomis (xi ) E1 , (yj ) E2 ir (ci ), (dj ) R. Standartinis bitiesin es funkcijos pavyzdys skaliarin e daugyba E erdv eje. Kitas pavyzdys vektorin e daugyba R3 erdv eje, apibr eiama formule x y = (x2 y3 y2 x3 , x3 y1 y3 x1 , x1 y2 y1 x2 ). Apskritai visos bitiesin es funkcijos, kurioms duoti vardai, vadinamos daugybomis. Taiau daugikliai nebu . tai keli tinai yra vektoriai i Rm erdviu i domesni pavyzdiai. 1. f (c, x) = cx lygybe apibr eiama bitiesin e funkcija i R E i E. Bitiesikumas iplaukia i tiesin es erdv es aksiomu . 2. f (u, x) = ux lygybe apibr eiama bitiesin e funkcija i L(E, F ) E i F. x atvilgiu ji tiesin e d el to, kad visi u yra tiesiniai operatoriai. Tiesikumas u atvilgiu iplaukia i u + u ir cu apibr eimo. 3. f (u, v ) = vu lygybe apibr eiama bitiesin e funkcija i L(E, F ) L(F, G) i L(E, G). Tai iplaukia i (12.7)(12.8) lygybiu . Skirtumas tarp tiesiniu ir bitiesiniu funkciju . Reikia skirti bitiesines funkcijas i L(E1 , E2 , F ) erdv es nuo tiesiniu operatoriu i E1 E2 i F. 2 Pavyzdiui, u(x, y ) = 2x + 3y yra tiesinis operatorius i R i R. Taiau jis n era bitiesinis, nes netiesinis x atvilgiu: u(cx, y ) = 2cx + 3y = 2cx + 3cy = cu(x, y ). Kita vertus, f (x, y ) = xy funkcija yra bitiesin e, bet ne tiesin e: f c(x, y ) = f (cx, xy ) = c2 xy = cxy = cf (x, y ). Funkcija f (x, y, z ) = xy yz n era tiesinis operatorius i R3 i R, nes f c(x, y, z ) = f (cx, cy, cz ) = c2 xy c2 yz = c(xy yz ) = cf (x, y, z ),
434
ir n era 3-tiesin e funkcija, nes ji n era tiesin e x atvilgiu: f (cx, y, z ) = cxy yz = c(xy yz ) = cf (x, y, z ). Taiau i reikini xy yz galima iu eti ir kaip i funkcij i R2 R, kurios r argumentas yra pora (x, z ), y . Ji tiesin e (x, z ) atvilgiu, nes f (x + x , y, z + z ) = (x + x )y y (z + z ) = xy yz + x y yz = f (x, y, z ) + f (x , y, z ), ir tiesin e y atvilgiu, nes f (cx, y, cz ) = cxy cyz = cf (x, y, z ),
f (x, y + y ) = x(y + y ) (y + y )z = xy yz + xy y z = f (x, y, z ) f (x, y , z ), Taigi i f galima iu eti, kaip i bitiesin funkcij. Bitiesikumas man pasidaro r ypa akivaizdus, kai t reikini uraau sandaugos pavidalu: xy yz = y (x z ) = y 1 1 x . z f (x, cy, z ) = cxy cyz = cf (x, y, z ).
L(E1 , . . . , Ek , F ) erdv es matmenu skaiius. Tegu dabar visos Ei ir F yra baigtiniamat es erdv es su baz emis, atitinkamai, (ai1 , . . . , aimi ) ir (b1 , . . . , bn ). Kokio nors vektoriaus koordinates atitinkamoje baz eje ym esiu ta paia raide su indeksu viruje. Jei f L(E1 , . . . , Ek , F ), f (x1 , . . . , xk ) = f ( =
i1 ,...,ik i1
1 xi 1 a1i1 , . . . ,
ik
k xi k akik )
ik 1 xi 1 xk f (a1i1 , . . . , akik ) ik j 1 xi 1 xk f (a1i1 , . . . , akik )bj .
=
i1 ,...,ik j
Nesunku i sitikinti, kad funkcijos fi1 ...ik j , apibr eiamos lygyb emis
ik 1 fi1 ...ik j (x1 , . . . , xk ) = xi 1 xk bj ,
k -tiesin es. Reikia, jos sudaro piln sistem L(E1 , . . . , Ek , F ) erdv eje.
FUNKCIJOS 12.4. POLITIESINES Kita vertus, jei ci1 ...ik j fi1 ...ik j = 0,
i1 ,...,ik j
435
tai su visais x1 , . . . , xk ci1 ...ik j fi1 ...ik j (x1 , . . . , xk ) = 0,

i1 ,...,ik j ik 1 ci1 ...ik j xi 1 xk bj = 0.
i1 ,...,ik
Fiksuoju i1 , . . . , ik ir paimu x1 = ai1 , . . . , xk = aik . Tada x11 xkk = 1, kai i1 = i1 , . . . , ik = ik , ir = 0 visais kitais atvejais. Tod el i paraytos lygyb es iplaukia, kad su visais i1 , . . . , ik ci1 ...ik j bj = 0.
j
Kadangi (b1 , . . . , bn ) sistema tiesikai nesusijusi, ci1 ...ik j = 0 su visais i1 , . . . , ik ir j . Taigi (fi1 ...ik j ) eima tiesikai nesusijusi, t.y. yra L(E1 , . . . , Ek , F ) erdv es baz e. Bet kokios f koordinat es toje baz eje yra f j (a1i1 , . . . , akik ) skaiiai. I i rodyto fakto taip pat iplaukia, kad dim L(E1 , . . . , Ek , F ) = m1 mk n. Jei dvieju vektoriu koordinat es kokioje nors baz eje sutampa, vektoriai yra vienodi. Tod el jei f ir g yra dvi k -tiesin es funkcijos ir f j (ai1 , . . . , aik ) = g j (ai1 , . . . , aik ) su visais i1 , . . . , ik ir j , arba f (ai1 , . . . , aik ) = g (ai1 , . . . , aik ) su visais i1 , . . . , ik , tai f = g , t.y. f (x1 , . . . , xk ) = g (x1 , . . . , xk ) su visais x1 , . . . , xk .
436
Dvieju m-perstatu kompozicija v el yra perstata; taigi kompozicija yra operacija Sm aib eje. Tapatusis atvaizdis yra neutralus elementas tos operacijos atvilgiu; be to, jei Sm , tai atvirktin e bijekcija 1 irgi yra perstata ir 1 = 1 = . Taigi Sm yra grup e kompozicijos atvilgiu. Tod el toliau vietoje raysiu . Kiekviena perstata yra tam tikros transpoziciju eimos sandauga. Tai i rodoma matematin es indukcijos n atvilgiu metodu; n yra skaiius tokiu i, kad (i) = i. Jei n = 0, yra tapatusis atvaizdis; jis lygus tuios eimos sandaugai. Tegu n > 0 ir k koks nors skaiius su k = (k ). Paymiu l = (k ); tada 1 (i), kai i = (k ), k ; kl (i) = k, kai i = k ; l, kai i = 1 (k ). Jei i = 1 (k ), k , tai Be to, ( 1 (k )) = k = 1 (l) = 1 (k ) ir (k ) = k ; tuo tarpu kl (k ) = k . Reikia, skaiius tu i, su kuriais kl (i) = i, yra maesnis u n. I indukcin es prielaidos iplaukia, kad kl = 1 s su tam tikromis transpozicijomis 1 , . . . , s . Tada = kl 1 s . Perstatos enklas. Perstatos enklas apibr eiamas lygybe sign( ) =
i<j (i)>(j )
Perstatos. m-perstata vadinama bet kokia bijekcija tarp {1, . . . , m} aib es ir jos paios. Perstatas ym esiu ir raid emis. Visu m-perstatu aib ym esiu Sm . Tapatusis atvaizdis yra perstata; ji ym esiu raide. Kitas svarbus perstatos pavyzdys yra k ir l elementu transpozicija (ia k = l), apibr eiama lygybe i, kai i = k, l; kl (i) = l, kai i = k ; k, kai i = l.
kl (i) = i (i) = i.
(1).
437
Kitaip tariant, sign( ) = (1)n ; ia n yra skaiius poru (i, j ), tenkinaniu slygas i < j, (i) > (j ). Pavyzdiui, jei = , tai n = 0 ir sign() = 1. I rodysiu dvi sign funkcijos savybes: 1) sign( ) = sign( ) sign( ); 2) Jei k = l, sign(kl ) = 1. I rodymas. 1. Pagal apibr eim sign( ) =
i<j (i)> (j )
(1) =
i<j (i)> (j ) (i)< (j )
(1)
i<j (i)> (j ) (i)> (j )
(1).
Pirmoje sandaugoje atlieku kintamu ju keitini (i , j ) = ( (i), (j )), antroje (i , j ) = ( (j ), (i)) ir gaunu sign( ) =
1 (i )< 1 (j (i )>(j ) i <j
(1)
1 (j
)< 1 (i
(1)
(j )>(i ) j >i
=
1 (i )> 1 (j (i )>(j ) i <j
(1)2
1 (i
)< 1 (j
(1)
1 (j
)< 1 (i
(1)
(i )>(j ) i <j
(j )>(i ) j >i
(i )>(j ) i <j
(1)
1 (i
)> 1 (j
(1)
1 (j
)< 1 (i
(1)
(i )>(j ) i <j
(j )>(i ) j >i
= sign( )
1 (i )> 1 (j ) i <j
(1)
= sign( )
i>j (i)< (j )
(1)
= sign( ) sign( ). 2. Kadangi kl = lk , galiu laikyti k < l. V el pagal apibr eim sign(kl ) = =
i<j kl (i)>kl (j )
(1) (1) (1)
k<j<l
(1)
k<i<l
i=k j =l
438
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE = (1)2
k<i<l
= 1. I pirmos savyb es iplaukia 1 = sign() = sign( 1 ) = sign( ) sign( 1 ). Tod el su bet kokia sign( 1 ) = sign( ). Antisimetrin es funkcijos. Tegu E ir F yra baigtiniamat es tiesin es erdv es k ir f L (E, F ). f funkcija vadinama antisimetrine, jei f (x(1) , . . . , x(k) ) = sign( )f (x1 , . . . , xk ) su bet kokia Sk . Visu tokiu funkciju aib e ymima k k (E, R) ymima tiesiog E. Aiku, kad 1 (E, F ) = L1 (E, F ) = L(E, F ).
k
(12.23) (E, F ). Aib e
Jei k 2, ne kiekviena politiesin e funkcija antisimetrin e. Tegu k 2. Jei f antisimetrin e, tai pa ems = ij su i < j i (12.23) gaunu f (x1 , . . . , xi1 , xj , xi+1 , . . . , xj 1 , xi , xj +1 , . . . , xk ) = f (x1 , . . . , xk ), (12.24) t.y. sukeitus du funkcijos argumentus vietomis funkcijos reikm e pasidaugina i 1. Atvirkiai, jei (12.24) lygyb e teisinga su visais i < j , tai (12.23) teisinga su bet kokia transpozicija . Bet jei (12.23) teisinga su = 1 ir = 2 , tai ji teisinga ir su = 1 2 : paym ejs yi = x1 (i) gaunu f (x1 2 (1) , . . . , x1 2 (k) ) = f (y2 (1) , . . . , y2 (k) ) = sign(2 )f (y1 , . . . , yk ) = sign(2 )f (x1 (1) , . . . , x1 (k) ) = sign(2 ) sign(1 )f (x1 , . . . , xk ) = sign(1 2 )f (x1 , . . . , xk ). Tod el (12.23) teisinga su bet kokia transpoziciju sandauga. Kadangi bet kokia yra transpoziciju sandauga, (12.23) teisinga su bet kokia , t.y. f funkcija antisimetrin e. Taigi antisimetrines funkcijas galima apibr eti ir (12.24) lygybe.
439
Antisimetriniu funkciju savyb es. Tegu f k (E, F ). 1. Jei dvieju argumentu reikm es sutampa, pavyzdiui, xi = xj su tam tikrais i = j , tai f funkcijos reikm e yra 0. Tikrai, tokiu atveju f (xij (1) , . . . , xij (k) ) = f (x1 , . . . , xk ); kita vertus, i (12.23) f (xij (1) , . . . , xij (k) ) = f (x1 , . . . , xk ). Taigi t.y. f (x1 , . . . , xk ) = 0. 2. Jei (x1 , . . . , xk ) sistema tiesikai susijusi, f (x1 , . . . , xk ) = 0. Tikrai, jei, pavyzdiui, xk = c1 x1 + + ck1 xk1 , tai f (x1 , . . . , xk ) = f (x1 , . . . , xk1 , c1 x1 + + ck1 xk1 ) =
k 1 i=1
f (x1 , . . . , xk ) = f (x1 , . . . , xk ),
ci f (x1 , . . . , xk1 , xi ) = 0.
3. f reikm e nepasikeis, jei prie vieno argumento prid esime kit, padaugint i kokio nors skaiiaus. Pavyzdiui, f (x1 + cx2 , x2 , . . . , xk ) = f (x1 , x2 , . . . , xk ) + cf (x2 , x2 , . . . , xk ) = f (x1 , x2 , . . . , xk ). Jei dim E = m ir k > m, tai bet koks argumentu rinkinys (x1 , . . . , xk ) yra tiesikai susijs. Tokiu atveju vienintel e antsimetrin e funkcija yra nulin e funkcija. Taip pat yra ir tada, kai F = {0}. Tod el toliau iu trivialiu atveju nebenagrin esiu: laikysiu dim E = m k 1 ir dim F = n 1. Determinantai. Tegu f Lk (E, F ) ir g (x1 , . . . , xk ) =
Sk
sign( )f (x(1) , . . . , x(k) );
tada g funkcija antisimetrin e. I rodymas. g funkcijos politiesikumas akivaizdus. Jei Sk , tai g (x (1) , . . . , x (k) ) =
Sk
sign( )f (x (1) , . . . , x (k) )
440
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE =

Sk
sign( 1 )f (x (1) , . . . , x (k) ) sign( )f (x (1) , . . . , x (k) )

Sk
= sign( 1 )
1
= sign( )g (x1 , . . . , xk ) = sign( )g (x1 , . . . , xk ). Taigi g antisimetrin e. Paimkime, pavyzdiui, E = Rm , k = m, F = R ir f (x1 , . . . , xm ) = x11 xmm . Tada g (x1 , . . . , xm ) =
Sm
sign( )x(1)1 x(m)m .
determinantu ir ymimas x11 . . . x1m
Skaiius dein eje vadinamas matricos x11 xm1 . . .. . . . . . x1m xmm xm1 . .. . . . xmm x11 . det . . xm1 . .. . . . . xmm
arba
x1m
Jei m = 1, matrica sudaryta i vieno skaiiaus x11 . Jos deteminantas yra pats tas skaiius x11 (nes S1 grup eje yra tik vienas elementas tapaioji perstata). Aiku, iuo atveju determinant ym eti reiktu det(x11 ), nes ura |x11 | galima supainioti su moduliu. Jei m = 2, Sm grup eje yra dvi perstatos: tapaioji perstata ir transpozicija 12 . Tod el x11 x21 = x11 x22 x21 x12 . x12 x22 m = 3 atveju gaunama tokia formul e: x11 x21 x31 x12 x22 x32 = x11 x22 x33 + x21 x32 x13 + x12 x23 x31 x13 x23 x33
441 x31 x22 x13 x12 x21 x33 x32 x23 x11 .
Pagal apibr eim determinantas yra antisimetrin e savo stulpeliu funkcija. Taigi: i kiekvieno stulpelio galima ikelti daugikli ; jei stulpelis yra dvieju stulpeliu suma, determinantas lygus dvieju determinantu sumai; sukeitus du stulpelius vietomis determinantas keiia enkl; determinantas lygus 0, jei kuris nors stulpelis nulinis, jei du stulpeliai vienodi ir apskritai jei stulpeliai tiesikai susij; determinantas nesikeiia, prie kurio nors stulpelio prid ejus kit stulpeli , padaugint i kokio nors skaiiaus. I apibr eimo x11 . . . x1m xm1 . .. . sign( )x(1)1 x(m)m . . = Sm xmm =
Sm
sign( )x11 (1) xm1 (m) sign( )x1 (1) xm (m)
=
Sm
x11 x1m . .. . . = . . . . . xm1 xmm Kitaip tariant, transponavus matric jos determinantas nesikeiia. Tod el determinantas yra politiesin e ir antisimetrin e ir savo eiluiu funkcija. Pavyzdiui, determinantas nepasikeis, jei prie kurios nors jo eilut es prid esime kit eilut, padaugint i kokio nors skaiiaus. Jei A = (xi k min(m, n) ir j ) yra kokia nors m n matrica, 1 1 i1 < < ik m, 1 j1 < < jk n, tai bet koks determinantas
1 ...ik Ai j1 ...jk
i1 1 xi j1 xjk . .. . = . . . . . ik k xj1 xi jk m k n k
vadinamas A matricos k -os eil es minoru. I viso yra
minoru .
442
Vienetin es matricos determinantas ir minorai. Suskaiiuosiu vienetin es m m matricos I determinant 1 . . . . .. 0 0 . . . . 1
iuo atveju stulpeliai yra standartin es Rm erdv es baz es vektoriai e1 , . . . , em . Jei = , tai (i) = i su tam tikru i ir e(i)i = 0. Tada lygus 0 ir atitinkamas d emuo sumoje i determinanto apibr eimo. Reikia, iekomas determinantas lygus sign()e11 emm = 1.
i1 ...ik Dabar rasiu, kam lygus Ij minoras; ia i1 < < ik ir j1 < < jk . 1 ...jk Jei (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk ), jis yra vienetin es k k matricos determinantui, t.y. 1. Prieingu atveju kakuris jt skiriasi nuo visu is ir determinantas lygus 0, nes jo t-tasis stulpelis nulinis. Taigi i1 ...ik Ij = 1 ...jk
1, kai (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk ); 0, kai (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk ).
Antisimetrin es funkcijos reikmiu skaiiavimas. Tegu a1 , . . . , ak yra vektoriai i E , tiesikai isireikiantys per kitus vektorius b1 , . . . , bl : ai =
i j su tam tikrais xj e antisimetrin e i R. Paymiu A = (xi ). Jei f yra k -tiesin funkcija i E i F , tai
xj i bj
f (a1 , . . . , ak ) = f =
xj 1 bj , . . . ,
xj k bj
j1 ,...,jk
jk 1 xj 1 xk f (bj1 , . . . , bjk ).
Jei js = jt su kokiais nors s = t, tai f (bj1 , . . . , bjk ) = 0 ir atitinkamas eje yra lygiai k elementu . d emuo lygus 0. Kitais atvejais {j1 , . . . , jk } aib Tarkime, i1 , . . . , ik yra tie patys elementai, tik irikuoti pagal dydi : {j1 , . . . , jk } = {i1 , . . . , ik } ir i1 < < ik . Tada (j1 , . . . , jk ) = (i(1) , . . . , i(k) ) su tam tikra Sk . Taigi f (a1 , . . . , ak ) =
i1 <<ik Sk
x1(1) xk(k) f (bi(1) , . . . , bi(k) )
FUNKCIJOS 12.4. POLITIESINES =

i1 <<ik Sk
443
i
x1(1) xk(k) sign( )f (bi1 , . . . , bik )
=
i1 <<ik
1 1 xi xi 1 k . . f (b , . . . , b ). .. . . . i1 ik . . ik ik x1 xk
Gaut formul galiu urayti trumpiau: f (a1 , . . . , ak ) =

i1 <<ik
1 ...ik Ai 1...k f (bi1 , . . . , bik ).
(E, F ) erdv e. Akivaizdu, kad dvieju antisimetriniu funkciju suma yra antisimetrin e funkcija ir kad padaugin antisimetrin funkcij i konstantos v el gausime antisimetrin funkcij. Taigi k (E, F ) yra tiesin e erdv e. Isiaikinsiu, koks jos matmenu skaiius. Tegu (a1 , . . . , am ) yra E erdv es ir (b1 , . . . , bn ) F erdv es baz e. Kaip paprastai, vektoriaus koordinates atitinkamoje baz eje ym esiu ta paia raide k su indeksu viruje. Jei f (E, F ), tai f (x1 , . . . , xk ) =
i1 <<ik
1 ...ik Ai 1...k f (ai1 , . . . , aik );
ia A = (xi j ). Kadangi, be to, f (ai1 , . . . , aik ) =

l
f l (ai1 , . . . , aik )bl ,
gaunu f (x1 , . . . , xk ) =
i1 <<ik l
f l (ai1 , . . . , aik )fi1 ...ik l (x1 , . . . , xk )
su
Aiku, kad visos fi1 ...ik l antisimetrin es; jei i rodysiu, kad jos tiesikai nek susij, tas reik, kad jos sudaro (E, F ) erdv es baz. Tegu ci1 ...ik l fi1 ...ik l (x1 , . . . , xk ) = 0
i1 <<ik l
1 1 xi xi 1 k . . b. .. 1 ...ik . fi1 ...ik l (x1 , . . . , xk ) = Ai . . . . l 1...k bl = ik k x1 xi k
(12.25)
444
su visais x1 , . . . , xk . Fiksuoju i1 < < ik ir i statau x1 = ai1 , . . . , xk = aik . Kadangi ai = 1 , kai i = i , ir = 0 , kai i = i , i
1 k A11...k k = Ii1 ...ik =
i ...i
i ...i
1, kai (i1 , . . . , ik ) = (i1 , . . . , ik ); 0, kai (i1 , . . . , ik ) = (i1 , . . . , ik ).
Tod el i (12.25) iplaukia, kad su visais i1 < < ik ci1 ...ik l bl = 0.

l
Kadangi (b1 , . . . , bn ) sistema tiesikai nesusijusi, ci1 ...ik l = 0 su visais l ir i1 < < ik . I rodiau, kad fi1 ...ik l funkcijos sudaro k (E, F ) erdv es baz. Be to, bet k l kokios f (E, F ) koordinat es toje baz eje yra f (ai1 , . . . , aik ) skaiiai. eimu (i1 , . . . , ik ), tenkinaniu slyg i1 < < ik , yra tiek pat, kiek . Taigi k -elemeniu {1, . . . , m} aib es poaibiu , t.y. m k dim
k
(E, F ) =
m n. k
Jei dvieju vektoriu koordinat es kokioje nors baz eje sutampa, vektoriai yra k vienodi. Tod el jei f, g (E, F ) ir f l (ai1 , . . . , aik ) = g l (ai1 , . . . , aik ) su visais i1 < < ik ir l, arba f (ai1 , . . . , aik ) = g (ai1 , . . . , aik ) su visais i1 < < ik , tai f = g , t.y. f (x1 , . . . , xk ) = g (x1 , . . . , xk ) su visais x1 , . . . , xk . Universalios antisimetrin es funkcijos. Funkcija f nama universalia, jei F = Linf (E k ) ir dim F = ia m = dim E . m ; k
k
(E, F ) vadi-
445
Universalios funkcijos egzistuoja: tereikia paimti reikiamo matmenu skaiiaus erdv F , ksuoti koki nors jos baz (bi1 ...ik | i1 < < ik ) ir f funkcij apibr eti lygybe f (x1 , . . . , xk ) =
i1 <<ik
1 1 xi xi 1 k . . b .. . . . . . i1 ...ik ; ik k x1 xi k
ia xi ymi x vektoriaus koordinates kokioje nors baz eje (a1 , . . . , am ). Akivaizdu, kad tokia funkcija k -tiesin e ir antisimetrin e. Be to, f (ai1 , . . . , aik ) = bi1 ...ik su visais i1 < < ik ; tod el Linf (E k ) Lin(bi1 ...ik | i1 < < ik ) = F, t.y. funkcija tikrai universali. Jei f yra bet kokia universali funkcija ir (a1 , . . . , am ) bet kokia E erdv es baz e, tai bet koks f (x1 , . . . , xk ) tiesikai isireikia per f (ai1 , . . . , aik ) su i1 < < ik ; tod el F = Linf (E k ) = Lin(f (ai1 , . . . , aik ) | i1 < < ik ). Taigi (f (ai1 , . . . , aik ) | i1 < < ik ) eima pilna. Kadangi joje yra lygiai m = dim F elementu , ji yra F erdv es baz e. k I rodysiu dar vien teigini apie universalias funkcijas: jei f k (E, F ), f universali, G dar viena tiesin e erdv e ir g k (E, G), tai egzistuoja vienintelis tiesinis operatorius u : F G, su kuriuo g (x1 , . . . , xk ) = uf (x1 , . . . , xk ). I rodymas. Tegu (a1 , . . . , am ) yra kokia nors E erdv es baz e; tada f (ai1 , . . . , aik ) | i1 < < ik yra F erdv es baz e ir tod el lygybe u
i1 <<ik
ci1 ...ik f (ai1 , . . . , aik ) =

i1 <<ik
ci1 ...ik g (ai1 , . . . , aik )
korektikai apibr eiamas tam tikras tiesinis operatorius i F i G, tenkinantis slyg: su visais i1 < < ik uf (ai1 , . . . , aik ) = g (ai1 , . . . , aik ).
446
Kadangi tiek uf , tiek g funkcija antisimetrin e, i tos lygyb es iplaukia, kad jos sutampa. Jei v yra kitas tiesinis operatorius, su kuriuo vf = g , tai vf (ai1 , . . . , aik ) = g (ai1 , . . . , aik ) = uf (ai1 , . . . , aik ) su visais i1 < < ik . I ia u = v , nes f (ai1 , . . . , aik ) pavidalo vektoriai sudaro F erdv es baz.
12.5
Polivektoriai
Polivektoriai. Su kiekviena baigtiniamate tiesine erdve E ir kiekvienu k 1 ksuojama tam tikra universali funkcija f k (E, F ), vadinama iorine daugyba ; F erdv e tada ymima k E , jos elementai vadinami polivektoriais (tiksliau, k -vektoriais ), vietoje f (x1 , . . . , xk ) raoma x1 xk ir tas polivektorius vadinamas x1 , . . . , xk vektoriu iorine sandauga. Jei k = 1, imama 1 E = E ir vienanar es eimos iorine sandauga laikomas vienintelis tos eimos narys. Jei k > dim E , k E = {0} (nes tokiu atveju n era nenuliniu antsisimetriniu funkciju ) ir x1 xk = 0 su visais x1 , . . . , xk E . Likusiais atvejais nekonkretizuojama nei kokia yra k E erdv e, nei kaip apibr eiama iorin e daugyba. Taiau inome, kad ji yra universali k -tiesin e antisimetrin e funkcija. Taigi jei (a1 , . . . , am ) yra kokia nors E erdv es baz e, tai: 1) bet koks k -vektorius vieninteliu bu du uraomas =
i1 <<ik
ci1 ...ik ai1 aik
pavidalu su tam tikrais ci1 ...ik R; 2) su bet kokiais x1 , . . . , xk x1 xk =

1 1 xi . . . xi 1 k . . a a . .. . . . ik . . i1 ik ik x1 . . . xk
i1 <<ik
I rodymas. implikacija teisinga, nes iorin e daugyba yra k -tiesin e antisimetrin e funkcija. Atvirkia implikacija i rodoma taip. Tegu (x1 , . . . , xk ) sistema tiesikai nesusijusi; papildau j iki baz es (x1 , . . . , xm ). Tada polivektoriai xi1 xik , i1 < < ik , sudaro k E erdv es baz. x1 xk yra vienas i baziniu polivektoriu ; reikia, jis nelygus 0.
Tiesiko susijimo kriterijus. (x1 , . . . , xk ) eima tiesikai susijusi tada ir tik tada, kai x1 xk = 0.
12.5. POLIVEKTORIAI
447
Paprastieji polivektoriai. Nereikia manyti, kad kiekvienas k E elementas yra x1 xk pavidalo. Panagrin ekime, pavyzdiui, m = 4 ir k = 2 atveji . Tegu (a1 , a2 , a3 , a4 ) yra kokia nors E erdv es baz e. Jei su kokiais nors x, y E bu tu teisinga lygyb e x y = a1 a2 + a3 a4 , tai sulygins koecientus prie baziniu vektoriu gauiau x1 y 1 x3 y 3 =1 2 2 = x y x4 y 4 ir x2 y 2 x2 y 2 x1 y 1 x1 y 1 = = = = 0. x3 y 3 x4 y 4 x3 y 3 x4 y 4 I (12.26) iplaukia (x1 y 1 ) = (0 0). I (12.27) gaunu x1 y 3 y 1 x3 = 0. Jei x1 = 0, i to iplaukia (x3 y 3) = o jei y 1 = 0 (x3 y 3 ) = x3 1 1 (x y ), x1 y3 1 1 (x y ). y1 (12.26)
(12.27)
Taigi (x3 y 3) = c(x1 y 1) su tam tikru c. Analogikai i rodoma, kad (x1 y 1) = c (x4 y 4) su tam tikru c R. Reikia, (x3 y 3 ) = cc (x4 y 4), o tai prietarauja (12.26) lygybei. x1 xk pavidalo polivektoriai vadinami paprastaisiais. Kanoninis izomorzmas tarp k (E, F ) ir L( k E, F ). Iorin e daugyba yra ne iaip kokia nors, bet universali politiesin e antisimetrin e funkcija, t.y. su bet kokia f k (E, F ) egzistuoja (ir vienintelis) tiesinis operatorius u : k E F , su kuriuo f (x1 , . . . , xk ) = u(x1 xk ). Paymiu t operatoriu uf simboliu. Jei f, g ir
k
(E, F ), tai f + g
(E, F )
(f + g )(x1 , . . . , xk ) = f (x1 , . . . , xk ) + g (x1 , . . . , xk )
448
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE = uf (x1 xk ) + ug (x1 xk ) = (uf + ug )(x1 xk ).
Bet uf +g yra vienintelis operatorius u, su kuriuo (f + g )(x1 , . . . , xk ) = u(x1 xk ). Reikia, uf +g = uf + ug . Panaiai i rodoma, kad ucf = cuf . Taigi f uf ura k tiesin e funkcija i (E, F ) i L( k E, F ). Jei u yra tiesinis operatorius i k E i F , tai paym ejs f (x1 , . . . , xk ) = u(x1 xk ), gaunu f k (E, F ) ir uf = u. Taigi f uf funkcija siurjektyvi. Jei dim E = m, dim F = n, tai dim
k
(E, F ) =
m n = dim L( k
k
k E, F ).
Tod el ta funkcija yra tiesinis izomorzmas tarp viu . Jis vadinamas kanoniniu izomorzmu.
(E, F ) ir L(
k E, F )
erd-
Indukuotos bitiesin es funkcijos. Tegu E , F ir G yra baigtiniamat es k l erdv es ir f tokia (k + l)-tiesin e funkcija i E F i G, kad f (x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl ) keiia enkl, sukeitus vietomis bet kuriuos du xi arba bet kuriuos du yj i argumentus. Tada egzistuoja vienintel e bitiesin e funkcija f kE lF i G, su kuria (x1 xk , y1 yl ) = f (x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl ). f I rodymas. Su bet kokiais y1 , . . . , yl F paymiu fy1 ...yl (x1 , . . . , xk ) = f (x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl ). Tada fy1 ...yl G, kad kE i
k (E, G);
tod el egzistuoja tokios tiesin es funkcijos f y1 ...yl i
f y1 ...yl (x1 xk ) = fy1 ...yl (x1 , . . . , xk ) = f (x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl ). Funkcija (y1 , . . . , yl ) fy1 ...yl
12.5. POLIVEKTORIAI yra l-tiesin e ir antsimetrin e, o funkcija (y 1 , . . . , y l ) f y1 ...yl
449
yra jos kompozicia su kanoniniu izomorzmu tarp k (E, G) ir L( k E, G). Tod el pastaroji funkcija taip pat l-tiesin e ir antisimetrin e. Tegu g yra tokia tiesin e funkcija i l F i L( k E, G), kad gy1 yl = f y1 ...yl . (, ) = g ( ). Akivaizdu, kad tai bitiesin Paymiu f e funkcija. Be to, (x1 xk , y1 yl ) = gy y (x1 xk ) f 1 l =f ( x xk ) = f (x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl ). y1 ...yl 1 kita bitiesin Jei f e funkcija su ta paia savybe, tai (x1 xk , y1 yl ) = f (x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl ) f (x1 xk , y1 yl ) =f su visais x1 , . . . , xk ir y1 , . . . , yl . Kadangi egzistuoja k E ir l F erdviu baz es, sudarytos i paprastu ju polivektoriu , i bitiesikumo iplaukia f = f . Polivektoriu iorin e daugyba. Reikinys
x1 xk y1 yl apibr etas su x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yl E . Jis tiesinis kiekvieno argumento atvilgiu ir keiia enkl, sukeitus du xi arba du yj vietomis. Tod el i praeito skirsnio rezultato iplaukia, kad egzistuoja (ir vienintel e) tokia bitiesin e funkcija (, ) i k E l E i k+l E , kad (x1 xk ) (y1 yl ) = x1 xk y1 yl . polivektorius vadinamas ir polivektoriu iorine sandauga. Polivektoriu daugybos savyb es. 1. Su bet kokiais = (1)kl (i daugybos savyb e vadinama antikomutatyvumu ).
kE
ir
lE
(12.28)
450
Tikrai, abiejose (12.28) lygyb es pus ese bitiesin es funkcijos; tod el lygyb pakanka patikrinti su baziniais polivektoriais. Tegu = x1 xk ir = y1 yl ; reikia i sitikinti, kad Tai iplaukia i iorin es daugybos k+l E erdv eje antisimetrikumo, nes norint gauti sandaug dein eje i kairiosios, reikia atlikti kl transpoziciju : i pradiu y1 sukeisti vietomis paeiliui su xk , . . . , x1 , po to y2 su tais paiais xk , . . . , x1 ir t.t. 2. ( ) = ( ). Kadangi abiejose lygyb es pus ese yra 3-tiesin es funkcijos, v el lygyb pakanka patikrinti, kai visi trys kintamieji yra paprastieji polivektoriai; pavyzdiui. = x1 xk , = y1 yl ir = z1 zp . Bet tada tiek ( ) , tiek ( ) sutampa su 3. I x1 xk sandaug galima iu eti, kaip i polivektoriu , gaut atlikus r (k 1) binarin operacij. Pavyzdiui, ir pan. x1 x2 x3 x4 = (x1 x2 ) x3 x4 = x1 (x2 x3 ) x4 x1 xk y1 yl z1 zp . x1 xk y1 yl = (1)kl y1 yl x1 xk .
Iorin es sandaugos skaiiavimas. Kai nagrin ejamos Rm erdv es, paprastai ksuojama standartin e baz e. Iorin es sandaugos suskaiiavimu tada a vadinu jos uraym i1 <<ik ci1 ...ik ei1 eik pavidalu.
12.9 pratimas. Tegu a = (0, 2, 1), b = (1, 1, 0) ir c = (0, 1, 0). Apskaiiuokite a b, a c, b c ir a b c. Sprendimas. Kaip i prasta geometrijoje, ym esiu i = (1, 0, 0), j = (0, 1, 0) ir k = (0, 0, 1). Tada a b = (2j k) (i + j) = 2i j + i k + j k; a c = (2j k) j = j k; b c = (i + j) j = i j; a b c = (2j k) (i + j) j = (2j k) i j = i j k.
Polivektoriu skaliarin e daugyba. Tegu dabar E yra euklidin e erdv e. Skaiius x1 y1 x1 yk . . .. . . . . . xk y1 xk yk
12.5. POLIVEKTORIAI
451
apibr etas su visais x1 , . . . , xk , y1 , . . . , yk E , tiesinis kiekvieno argumento atvilgiu ir keiia enkl, sukeitus du xi arba du yj vietomis. Tod el egzistuoja tokia bitiesin e funkcija (, ) i k E k E i R, kad x1 y1 x1 yk . . .. . . (x1 xk ) (y1 yk ) = . . . . xk y1 xk yk I rodysiu, kad tai skaliarin e daugyba
kE
(12.29)
erdv eje.
I rodymas. Funkcijos bitiesikumas iplaukia i apibr eimo. Kadangi transponavus matric determinantas nesikeiia, i (12.29) gaunu x1 y1 x1 yk . . .. . . (x1 xk ) (y1 yk ) = . . . xk y1 xk yk
y1 x1 y1 xk . . .. . . = (y1 yk ) (x1 xk ). = . . . yk x1 yk xk
Taigi = su bet kokiais paprastaisiais polivektoriais ir . Abiejose lygyb es pus ese yra bitiesin es funkcijos. Kadangi egzistuoja k E baz e, sudaryta i paprastu ju polivektoriu , lygyb e teisinga su visais , k E . Beliko i rodyti, kad > 0 su = 0. Tegu (a1 , . . . , am ) yra kokia nors ortonormuota k E erdv es baz e. Tada ai aj = 1, kai i = j ; 0, kai i = j .
Kitaip tariant, matrica, kurios (i, j )-asis elementas yra ai aj skaiius, yra vienetin e matrica. I ia ir (12.29) lygyb es
i1 ...ik (ai1 aik ) (aj1 ajk ) = Ij = 1 ...jk
1, kai (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk ); 0, kai (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk ).
Tegu =
i1 <<ik
ci1 ...ik ai1 aik .
I bitiesikumo ir k tik gautos lygyb es iplaukia
452 =
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE ci1 ...ik cj1 ...jk (ai1 aik ) (aj1 ajk ) =
i1 <<ik
i1 <<ik j1 <<jk
(ci1 ...ik )2 .
Kartu i rodiau ir toki fakt: jei (a1 , . . . , am ) yra ortonormuota E erdv es baz e, tai polivektoriai ai1 aik , i1 < < ik , sudaro ortonormuot k E erdv es baz. 12.10 pratimas. Apskaiiuokite duotu polivektoriu normas ir skaliarin sandaug: = 2i j i k, = i k + 3j k. Sprendimas. = 4 + 1 = 5, = 1 + 9 = 10 ir = 1. Polivektoriu normos savyb e. Tarkime, x1 , . . . , xk E ir kiekvienas i x1 , . . . , xl statmenas kiekvienam i xl+1 , . . . , xk vektoriu ; ia 1 < l < k . Tada i (12.29) ir Laplaso formul es x1 x1 x1 xl 0 . . . . . .. . . . . . xl x1 xl xl 0 = 0 0 xl+1 xl+1 . . . . . .. . . . . . 0 0 xk xl+1 0 . .. . . . 0 xl+1 xk . .. . . . xk xk
Jei = 0, bent vienas koecientas ci1 ...ik = 0 ir tada > 0.
x1 xk
x1 x1 x1 xl xl+1 xl+1 xl+1 xk . . . . .. .. . . . . = . . . . . . xl x1 xl xl xk xl+1 xk xk = x1 xl

2
xl+1 xk 2 ,
t.y. Laplaso formul ivesiu tik kitame skyrelyje, bet ji remiasi tik jau i rodytu iorin es daugybos asociatyvumu; tod el jokio uburto rato n era. Jei xi xj su visais i = j , x1 xk = x1 xk . Bendruoju atveju x1 xk x1 xk . x1 xk = x1 xl xl+1 xk .
12.5. POLIVEKTORIAI
453
I rodymas. Tegu yi yra xi projekcija Lin(x1 , . . . , xi1 ) poerdvyje ir zi = xi yi , i = 1, . . . , k . Aiku, kad zi Lin(x1 , . . . , xi ) su visais i ir tod el Lin(z1 , . . . , zi ) Lin(x1 , . . . , xi ). Matematin es indukcijos metodu nesunku i rodyti ir atvirki sryi . Kadangi y1 = 0, x1 = z1 Lin(z1 ). Jei i 2, i indukcin es prielaidos yi Lin(x1 , . . . , xi1 ) Lin(z1 , . . . , zi1 ) ir tada xi = yi + zi Lin(z1 , . . . , zi ), o i ia Lin(x1 , . . . , xi ) Lin(z1 , . . . , zi ). Taigi Lin(x1 , . . . , xi ) = Lin(z1 , . . . , zi ) su visais i. I i rodyto sryio zi Lin(z1 , . . . , zi1 ), t.y. zi zj su i = j . Be to, yi Lin(z1 , . . . , zi1 ). Taigi x1 xk = z1 (y2 + z2 ) (yk + zk ) = z1 z2 (y3 + z3 ) (yk + zk ) = = z1 zk ir Belieka pasteb eti, kad zi yi ir i Pitagoro teoremos xi t.y. zi xi su visais i.
2
x1 xk = z1 zk = z1 zk . = yi
2
+ zi
zi 2 ,
Kaip isivaizduoti polivektorius? 1-vektoriai yra tiesiog vektoriai; tod el juos ir i sivaizduojame i prastai kaip laisvai plaukiojanias erdv eje rodykles. odiai laisvai plaukiojanias reikia, kad jei rodykl perstumsime i kit viet, nepakeit jos krypties, ji ym es t pati vektoriu . a b pavidalo bivektorius a i sivaizduoju, kaip laisvai plaukiojanius erdv eje lygiagretainius su kratin emis a ir b. Nor edamas parodyti, kuris i vektoriu yra pirmas sandaugos daugiklis (o tai svarbu, nes sukeitus daugiklius vietomis sandauga keiia enkl), a nubr eiu lankeli su rodykle nuo pirmojo vektoriaus iki antrojo (r. 12.1 pav.) odiai laisvai plaukiojantis i kart reikia tokius dalykus: 1) lygiagretaini galima pastumti taip, kad jo ploktuma iliktu lygiagreti buvusiai;
454
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE ab a b h a

(a) (b)
12.1 pav. Bivektoriai 2) vien lygiagretainio kratin galima padidinti, o kit tiek pat kartu 1 sumainti (nes (ka) (k b) = a b); 3) prie vienos lygiagretainio kratin es galima prid eti kit, padaugint i kokio nors skaiiaus (nes (a + kb) b = a (b + la) = a b). Bivektoriaus norm galima laikyti atitinkamo lygiagretainio plotu. Tikrai (r. 12.1(b) pav.), jei h yra lygiagretainio auktin e, tai b = ka + h su tam tikru k R; tod el a b = a (ka + h) = a h. ab = ah = a h ,
Bet tada
nes a ir h statmeni. O dein e pus e ir yra lygiagretainio plotas pagal mokyklini ploto apibr eim. Kovektoriai ir k -kovektoriai. Tegu v el E yra bet kokia m-mat e tiesin e erdv e (kol kas be ksuotos skaliarin es daugybos) ir k 1. k -tiesin es antisimetrin es realiosios funkcijos vadinamos dar k -kovektoriais. 1-kovektoriai vadinami tiesiog kovektoriais tai tiesiog tiesiniai funkcionalai E erdv eje. k 1 Taigi E yra k -kovektoriu erdv e, o E = E kovektoriu erdv e. 1 k Tegu u , . . . , u yra bet kokie kovektoriai. Funkcija (x1 , . . . , xk ) (u1 x1 ) (uk xk ) k -tiesin e; tod el jos antisimetrizacija yra antisimetrin e k -tiesin e realioji funk1 k 1 cija. Paymiu laikinai j f (u , . . . , u ) simboliu. Taigi f (u , . . . , uk ) k E ir su visais x1 , . . . , xk E f (u1, . . . , uk )(x1 , . . . , xk ) =
Sk
sign( )(u(1) x1 ) (u(k) xk )
12.5. POLIVEKTORIAI u1x1 u1 xk . .. . . = . . . . . k k u x1 u xk
455
Pati f yra funkcija i (E )k i k E . Akivaizdu, kad ji k -tiesin e ir antisimetrin e. Tegu (a1 , . . . , am ) yra kokia nors E baz e, i1 < < ik ir ul yra l il il -asis koordinatinis funkcionalas, t.y. u x = x . Tada
1 1 xi xi 1 k . . .. . f (u1, . . . , uk )(x1 , . . . , xk ) = . . . . . ik k xi x 1 k
Taiau tokio tipo funkcionalai sudaro
E erdv es baz. Reikia,

k
Linf (E )k =
E,
t.y. f funkcija universali. Tod el j galima pvadinti iorine daugyba E erdv eje. k 1 k Taip ir daroma: laikoma, kad k E = E ir vietoje f (u , . . . , u ) raoma u1 uk . Taigi kovektoriu u1 , . . . , uk iorin e sandauga yra k -kovektorius, apibr eiamas lygybe u1x1 u1 xk . .. . . (u1 uk )(x1 , . . . , xk ) = . . . . . k k u x1 u xk Toliau k -kovektorius stengsiuosi ym eti raid emis. Jei (u1, . . . , um ) yra kokia nors E baz e, k -kovektoriu erdv es baz sudaro sandaugos ui1 uik , i1 < < ik . Tod el bet koks k -kovektorius uraomas =
i1 <<ik
ci1 ...ik ui1 uik
pavidalu. k -kovektoriai su koecientais i F . Tegu F yra dar viena baigtiniamat e k erdv e; jos elementus ym esiu su rodykle viruje: pavyzdiui, b. (E, F ) elementus ym esiu raid emis. Tegu k (E, F ), dim F = n, (b1 , . . . , bn ) yra F erdv es baz e ir (v j ) duali baz e F erdv eje. Paymiu j = v j . Su bet kokiais x1 , . . . , xk E (x1 , . . . , xk ) =
j
v j (x1 , . . . , xk )bj =
j
j (x1 , . . . , xk )bj .
456
Sutrumpintai i lygyb e uraoma =

j
j bj
pavidalu. Kiekvienas j yra k -tiesin e antisimetrin e funkcija E k erdv eje, t.y. k 1 m kovektorius. Jei (u , . . . , u ) yra kokia nors E baz e, tai j =
i1 <<ik i1 ik cj i1 ...ik u u
su tam tikrais cj i1 ...ik R. Tada =

j i1 <<ik i1 ik cj i1 ...ik u u bj = i1 <<ik
ci1 ...ik ui1 uik ;
ia ci1 ...ik =
j
cj i1 ...ik bj .
Taigi k (E, F ) erdv es elementai formaliai uraomi tokiu pat pavidalu, kaip ir k -kovektoriai, tik su koecientais i F erdv es. Tod el jie ir vadinami k -kovektoriais su koecientais i F . Vidin e daugyba. Tegu k (E, F ). D el iorin es daugybos E erdv eje universalumo egzistuoja vienintelis tiesinis operatorius u i k E i F , su kuriuo (x1 , . . . , xk ) = u (x1 xk ).
Vektorius vadinamas ir vidine sandauga. Vidin e daugyba tiesin e , nes kiekvienas u yra tiesinis operatorius, ir tiesin e atvilgiu, nes u funkcija tiesin e. Taigi ji yra bitiesin e operacija. Be to, u1 x1 u1 xk . .. . . b(u1 uk ) (x1 xk ) = . . . . b. k k u x1 u xk
Be to, u funkcija yra tiesinis izomorzmas tarp k (E, F ) ir L( k E, F ) (ji esu pavadins kanoniniu izomorzmu). Su bet kokiu k -vektoriumi paymiu = u ( ).
12.5. POLIVEKTORIAI
457
k -kovektoriai euklidin ese erdv ese. Tegu dabar E yra euklidin e erdv e. Tada euklidin e ir k -vektoriu erdv e k E ; be to, jei (a1 , . . . , am ) yra ortonormuota E erdv es baz e, tai polivektoriai ai1 aik , i1 < < ik , sudaro ortonormuot k E erdv es baz. Kita vertus, skaliarin daugyb tam tikru natu eti raliu bu du galima apibr ir E erdv eje. I Ryso teoremos iplaukia, kad su bet kokiu u E galima rasti toki yu E , kad ux = yu x su visais x. Tod el apibr eiama Kadangi u yu yra tiesinis izomorzmas, taip tikrai gaunama skaliarin e daugyba E erdv eje. Jei (a1 , . . . , am ) yra ortonormuota E erdv es baz e ir ui ymi atitinkamus koordinatinius funkcionalus (t.y. ui x = xi = ai x), tai ui uj = ai aj = 1, kai i = j ; 0, kai i = j . u v = yu yv .
Taigi (u1, . . . , um ) yra ortonormuota E baz e. Kadangi E erdv e euklidin e, euklidin e ir k E = k E erdv e. Be to, 1 m i1 jei (u , . . . , u ) yra ortonormuota E baz e, tai k -kovektoriai u uik , k i1 < < ik , sudaro ortonormuot E erdv es baz. k Tegu dabar E ir u toks funkcionalas i ( k E ) , kad = u su visais k E . I Ryso teoremos iplaukia, kad egzistuoja toks k E , kad u = su visais . Taigi su visais (kair eje pus eje takas ymi vidin daugyb, dein eje skaliarin daugyb eje). Kadangi u funkcija yra tiesinis izomorzmas, jos komk E erdv pozicija su kanoniniu izomorzmu tarp ( k E ) ir k E taip pat yra izomorzmas. Taigi yra tiesinis izomorzmas tarp k E ir k E . Jei (a1 , . . . , am ) yra ortonormuota E baz e, (u1 , . . . , um ) duali baz eE i1 ik erdv eje, i1 < < ik ir = u u , tai su bet kokiais j1 < < jk ui1 aj1 ui1 ajk . . i1 ...ik .. . . (aj1 ajk ) = = Ij . . . 1 ...jk ik ik u aj1 u ajk = =
1, kai (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk ); = (ai1 aik ) (aj1 ajk ). 0, kai (i1 , . . . , ik ) = (j1 , . . . , jk );
kE
Kadangi aj1 ajk pavidalo vektoriai sudaro = (ai1 aik )
erdv es baz,
458
su bet kokiu , t.y. = ai1 aik . Dabar jau galiu i rodyti, kad funkcija yra netgi izometrija. Tikrai, jei =
i1 <<ik
ci1 ...ik ui1 uik ,
=
i1 <<ik
di1 ...ik ui1 uik ,
tai =
i1 <<ik
ci1 ...ik ai1 aik ,
=
i1 <<ik
di1 ...ik ai1 aik
ir =
i1 <<ik
ci1 ...ik di1 ...ik = .
Vidin es sandaugos normos ivertinimas. I Koy-varco nelygyb es = | | = = = . ia ymi euklidin norm. Ji skaiiuojama taip: paimama kokia nors ortonormuota E erdv es baz e (ui ) ir uraoma =
i1 <<ik
ci1 ...ik ui1 uik
pavidalu; tada
2
=
i1 <<ik
c2 i1 ...ik .
14.1 skyrelyje bus apibr eta bet kokios k -tiesin es funkcijos f norma f =
x1
sup
1,..., xk 1
f (x1 , . . . , xk ) .
Bet koks k -kovektorius yra k -tiesin e funkcija; tod el jam apibr eta tiek pastaroji, tiek euklidin e norma. Isiaikinsiu, koks tarp ju ryys. Naujj norm iame skirsnyje ym esiu simboliu. I Koy-varco nelygyb es iplaukia, kad = sup | |.
1
Tod el = = sup | | = sup |u |.

1 1
12.6. DETERMINANTU TEORIJA Kita vertus,
459
=
x1
sup
1,..., xk 1
(x1 , . . . , xk ) =
x1
sup
1,..., xk 1
u (x1 xk ) .
Bet i x1
1, . . . , xk
1 iplaukia x1 xk 1
x1 xk ir tod el u (x1 xk )
. Reikia,
Jei k = 1, abi normos sutampa, nes tada kiekvienas yra koks nors x. Jei k > 1, naujoji norma maesn e ir nelygyb e neteisinga. k -kovektoriu su koecientais i F erdv eje n era natu es norralios euklidin mos, net jei E euklidin e. Taiau kiekvienas yra k -tiesin e funkcija; tod el apibr eta 14.1 skyrelio norma . Jei k = 1, ilieka teisinga nelygyb e nes i = x iplaukia ir x x . Jei k > 1, jokios graios nelygyb es n era (nors galima gauti i vairiu negraiu nelygybiu ). = u = u x = x ,
12.6
Determinantu teorija
Laplaso formul e. I iorin es daugybos asociatyvumo iplaukia vadinamoji 6 Laplaso formul e determinantams skaiiuoti. Prie j uraydamas i sivesiu reikalingus ymenis. Nagrin eju m m matric x1 x1 1 m . .. . . A= . . . . . m x1 xm m Tegu 1 k m 1 ir l = m k . Jei i1 < < ik ir j1 < < jk , ym esiu i1 ...ik = Ai1 ...il ; A j1 ...jk j ...j
1 l
Pierre-Simon Laplace (17491827), prancu matematikas ir astronomas zu
460
ia i1 < < il ir j1 < < jl yra tokie skaiiai, kad {i1 , . . . , ik , i1 , . . . , il } = {1, . . . , m} = {j1 , . . . , jk , j1 , . . . , jl }. i1 ...ik gaunamas ibraukus A matricos determinante eilutes Dar sakoma, kad A j1 ...jk su numeriais i1 , . . . , ik ir stulpelius su numeriais j1 , . . . , jk . Pavyzdiui, jei nagrin ejama matrica 0 1 0 2 3 1 0 0 2 2 0 1 A= 1 1 4 , 2 1 1 2 0 3 0 0 1 1 0 1 3 23 = A145 = 2 1 0 = 11. A 34 125 3 0 1
tai
12.2 teorema. Kokie bebu j1 < < jk , tu det A =

i1 <<ik
1 ...ik i1 ...ik (1)i1 ++ik +j1 ++jk Ai j1 ...jk Aj1 ...jk .
I rodymas. Tegu i pradiu (j1 , . . . , jk ) = (1, . . . , k ). Tegu xj ymi A matricos stulpelius: x1 j . 1 m xj = . . = (xj , . . . , xj ). xm j Tada xi es standartin eje Rm erdv es baz eje ir tod el j yra xj koordinat x1 xm = det A e1 em . Kita vertus, tas pats polivektorius lygus (x1 xk ) (xk+1 xm ) =
i1 <<ik i1 <<il
1 ...ik 1 l Ai 1...k Ak +1,...,m ei1 eik ei1 eil .
i ...i
Jei bet vienas is sutampa su kokiu nors it , ei1 eik ei1 eil = 0.
12.6. DETERMINANTU TEORIJA Taigi sumoje

i1 <<il
461
lieka tik vienas d emuo toks, kad
i ...il i1 ...ik ir belieka i Tada Ak1+1,...,m =A sitikinti, kad 1...k
{i1 , . . . , ik , i1 , . . . , il } = {1, . . . , m}.
Tam reikia suskaiiuoti, kiek reikia transpoziciju , kad irikiuotume pagal dydi (i1 , . . . , ik , i1 , . . . , il ) eimos narius. Kadangi i1 < < ik ir i1 < < il , tereikia pirmus i1 1 antrosios eimos narius perkelti i prieki , po to kitus i2 i1 1 narius tarp i1 ir i2 ir t.t. Transponuoju tik gretimus narius, kad nesuardyiau jau egzistuojanios rikiuot es. Taigi reikalingu transpoziciju skaiius lygus (i1 1)k + (i2 i1 1)(k 1) + + (ik ik1 1) 1 = i1 (k (k 1))+ i2 ((k 1) (k 2))+ + ik1 (2 1)+ ik k (k 1) 1 k (k + 1) k (k + 1) = i1 + + ik + k (k + 1). = i1 + + ik 2 2 Kadangi k (k + 1) yra lyginis skaiius, (1)k(k+1) = 1 ir nagrin ejamu atveju Laplaso formul ei rodyta. Dabar inagrin esiu bendrji atveji . Perstatau A matricoje stulpelius taip, kad stulpeliai su numeriais j1 , . . . , jk atsidurtu priekyje ir kad nei ju , nei likusiu stulpeliu tarpusavio pad etis nepasikeistu . Aiku, kad tam prireiks (j1 1) + (j2 2) + + (jk k 1) = j1 + + jk transpoziciju . Naujj matric paymiu B raide. Aiku, kad i1 ...ik = A i1 ...ik . B i1 ...ik = Ai1 ...ik ir B
1...k j1 ...jk 1...k j1 ...jk
ei1 eik ei1 eil = (1)i1 ++ik +1++k e1 ek .
k (k + 1) 2
Tod el i jau i rodytos dalies det A = (1)j1 ++jk = (1) =

i1 <<ik
k(k+1) 2
det B
i1 <<ik
k(k+1) j1 ++jk 2
(1)i1 ++ik +
k(k+1) 2
i1 ...ik i1 ...ik B1 ...k B1...k
(1)
i1 ++ik +j1 ++jk
1 ...ik i1 ...ik Ai j1 ...jk Aj1 ...jk .
Kadangi transponavus matric determinantas nesikeiia, teisinga ir duali Laplaso formul e: su bet kokiais i1 < < ik det A =
j1 <<jk
1 ...ik i1 ...ik (1)i1 ++ik +j1 ++jk Ai j1 ...jk Aj1 ...jk .
462
Determinantu skaiiavimas. Laplaso formul es daniausiai taikomos su k = 1. Tada Ai minoras yra tiesiog matricos elementas i-oje eilut eje ir j -ame j stulpelyje ir Laplaso formul es uraomos taip: i = i . det A = (1)i+j xi A (1)i+j xi A
j j j j i j
Jos naudojamos praktikai skaiiuojant nedidel es eil es determinatus. I prasta skaiiavimo procedu ra tokia: i pradiu serija elementariu pertvar ku (taip vadinamas veiksmas, kai prie vienos determinanto eilut es pridedama kita, padauginta i tam tikro skaiiaus) determinantas pakeiiamas taip, kad kokiame nors stulpelyje visi elementai, iskyrus vien, pasidarytu lygu s 0; tada taikoma atitinkama Laplaso formul e. tai pavyzdys: tarkime, man reikia suskaiiuoti 0 1 D= 1 2 3 0 1 D= 9 2 3 0 1 D = (1)4+3 (1) 9 3 1 0 2 0 0 2 1 4 0 1 1 2 0 0 1 3 2 1 . 0 1 3 2 1 . 0 1 1 2 0 2 5 8 0 1 3 2 . 1 1
I pradiu prie treios eilut es pridedu ketvirt, padaugint i 4: 1 0 2 0 0 2 5 0 8 1 1 2 0 0 1
Dabar taikau Laplaso formul id estau pagal trei stulpeli : 1 2 0 2 5 8 0 1 0 3 1 2 = 9 1 3 1
Dabar darau nuli (3, 2) pozicijoje prie treios eilut es pridedu pirm, padaugint i 5: 0 1 2 3 1 0 2 2 D= . 9 0 2 14 3 0 1 1 V el taikau Laplaso formul ir suskaiiuoju gaut treios eil es determinant: 1 2 2 D = (1)1+2 9 2 14 = (2 84 18 + 12 18 + 14) = 92. 3 1 1
12.6. DETERMINANTU TEORIJA
463
Sud etingesni atvejai. Sud etingesnius determinantus (pavyzdiui, m-os eil es, kai m ne konkretus skaiius, o kintamasis) a skaiiuoju panaudodamas polivektoriu teorij. Suskaiiuosiu, pavyzdiui, determinant 1 2 3 1 0 3 D = 1 2 0 . . . . . . . . . 1 2 3 ... m ... m ... m . . .. . . . ... 0
Tegu x1 , . . . , xm yra jo stulpeliai, o (e1 , . . . , em ) standartin e Rm erdv es baz e. Tada x1 = e1 (e2 + + em ) ir su i 2 xi = i(e1 + + ei1 ) i(ei+1 + + em ) = i(x1 + 2e2 + + 2ei1 + ei ). Taigi x1 xm = m!x1 (x1 + e2 ) (x1 + 2e2 + e3 ) (x1 + 2e2 + + 2em1 + em ) = m!x1 e2 (2e2 + e3 ) (2e2 + + 2em1 + em ) = m!x1 e2 e3 (2e3 + e4 ) (2e3 + + 2em1 + em ) = = m!x1 e2 e3 em = m!(e1 e2 em ) e2 e3 em = m!e1 e2 em . Kita vertus, x1 xm = De1 em . Taigi D = m!. Bin e-Koy formul e. Ivesiu vadinamj Bin e7 -Koy formul : jei k A yra k m matrica ir B m k matrica, tai det(AB ) =
j1 <<jk j I rodymas. Tegu A = (xi j ) ir B = (yi ). Tada AB sandaugos (i, i )elementas lygus j xi j yi = ai bi j
7
m,
j1 ...jk ...k A1 j1 ...jk B1...k .
Jacques Philippe Marie Binet (17861856), prancu matematikas zu
464
i 1 m su ai = (xi 1 , . . . , xm ) ir bi = (yi , . . . , yi ). Taigi
a1 b1 a1 bk . . .. . . det(AB ) = . . . . ak b1 ak bk I (12.29) Taiau det(AB ) = (a1 ak ) (b1 bk ). a1 ak = ir b1 bk =

...k A1 j1 ...jk ej1 ejk
j1 <<jk
tod el tu polivektoriu skaliarin e sandauga lygi

j1 ...jk ...k A1 j1 ...jk B1...k . j1 <<jk
j1 <<jk
1...k Bj e ejk ; 1 ...jk j1
Operatoriaus determinantas. Tegu E yra m-mat e erdv e ir u L(E, E ). Funkcija f (x1 , . . . , xk ) = (ux1 ) (uxm ) antisimetrin e; tod el f (x1 , . . . , xk ) = g (x1 xk ) su tam tikru ir vieninteliu tiesiniu operatoriumi g : m E m E . Kadangi e vienmat e, g = c1 su tam tikru c R. Tas c vadinamas u m E erdv operatoriaus determinantu ir ymimas det(u). Taigi pagal apibr eim (ux1 ) (uxm ) = det(u)x1 xm (12.30)
su bet kokiais x1 , . . . , xm E . Ir atvirkiai, jei (a1 , . . . , am ) yra E erdv es baz e ir (ua1 ) (uam ) = ca1 am , tai det(u) = c, nes a1 am yra m E erdv es baz e. Tod el, pavyzdiui, tapaiojo operatoriaus determinantas yra 1: det(1) = 1.
465
Tegu (a1 , . . . , am ) yra kokia nors E erdv es baz e. u operatorius joje uraoj j mas matrica A = (cj ) su c = ( ua ) . Kadangi i i i c1 c1 1 m . .. . . det(u) a1 am = (ua1 ) (uam ) = . . . a1 am , . cm cm 1 m det(u) = det A. Sandaugos determinantas. Tegu v yra dar vienas operatorius i L(E, E ). Tada (vux1 ) (vuxm ) = det(v )(ux1) (uxm ) = det(v ) det(u)x1 xm ; tod el det(vu) = det(v ) det(u). Imdamas E = Rm ir prisimins, kad operatoriu daugyb atitinka matricu daugyba, gaunu toki ivad: matricu sandaugos determinantas lygus tu matricu determinantu sandaugai. Apgriamumo kriterijus. u L (E, E ) tada ir tik tada, kai det(u) = 0. Be to, tada det(u1 ) = 1/ det(u). I rodymas. Jei u yra izomorzmas, tai 1 = det(1) = det(uu1 ) = det(u) det(u1). Taigi det(u) = 0 ir det(u1 ) = 1/ det(u). Jei u n era izomorzmas, u neinjektyvus, t.y. egzistuoja toks x = 0, kad ux = 0. Tegu (x, x2 , . . . , xm ) yra kokia nors E erdv es baz e. Tada 0 = (ux) (ux2 ) (uxm ) = det(u)x x2 xm , t.y. det(u) = 0. Atvejis, kai E yra sandauga. torine matrica u= Tada det(u) = det(u11 ) det(u22 ). I rodymas. Tegu (a1 , . . . , ak ) yra E1 erdv es, o (b1 , . . . , bl ) E2 erdv es baz e. Tada k + l = m ir vektoriai a1 a 0 0 ,..., k , ,..., 0 0 b1 bl (12.31) Tegu E = E1 E2 ir u uraomas operau11 u12 . 0 u22
466
sudaro E erdv es baz. Tegu duotose baz ese u11 , u12 ir u22 operatoriai j i uraomi, atitinkamai, A11 = (pi ) , A = ( qj ) ir A22 = (rj ) matricomis. 12 i Isiaikinsiu, kokia matrica uraomas u operatorius (12.31) baz eje. Paymiu t matric A raide. Kadangi u ai 0 = u11 ai 0 =
i
pi i ai 0
=
i
pi i
ai 0
A(i , i) = pi i ir A(k + j , i) = 0 su i, i = 1, . . . , k , j = 1, . . . , l. Kadangi u 0 bj = u12 bj u22 bj = = 0 u12 bj 0 + + 0 u22 bj 0 j j rj bj =

i i qj
i i qj ai
ai + 0
j rj j
0 , bj
j i A(i, k + j ) = qj ir A(k + j , k + j ) = rj su i = 1, . . . , k , j, j = 1, . . . , l. Kitaip tariant, 1 1 1 p1 p1 k q1 ql . . . .. .. . . . . . . . . . . . k k k k p p q q 1 k l A= 1 . 1 rl1 0 0 r1 . . . .. . .. . . . . . . . . . . l 0 0 r1 rll
I Laplaso formul es dabar iplaukia
1 1 1 p1 1 p k r1 rl . = det(u ) det(u ). . . .. .. . det(u) = det A = . . . . . 11 22 . . . . . l l k r r pk p 1 1 l k
Vektoriu sistemos rangas. (x1 , . . . , xn ) eimos rangas apibr eiamas lygybe rank(x1 , . . . , xn ) = dim Lin(x1 , . . . , xn ). (x1 , . . . , xn ) eima pilna Lin(x1 , . . . , xn ) poerdvyje ir, kaip ir kiekviena pilna sistema, gali bu es (xj1 , . . . , xjr ). Tada r yra sisti susiaurinta iki baz temos rangas. Lin(x1 , . . . , xn ) poerdvyje n era tiesikai nesusijusiu sistemu i daugiau nei r elementu . Taigi rank(x1 , . . . , xn ) yra didiausias r su tokia savybe: egzistuoja r tiesikai nesusijusiu (x1 , . . . , xn ) sistemos vektoriu . Arba didiausias r su kuriuo egzistuoja tokie j1 , . . . , jr , kad xj1 xjr = 0.
467
Matricos rangas. Tegu A yra m n matrica su stulpeliais x1 , . . . , xn , kuriu koordinates standartin eje Rm erdv es baz eje ym esiu xi j: x1 x1 1 n . .. . . A= . . . . . m x1 xm n
1 ...ir Kaip ir anksiau, simboliu Ai esiu tos matricos minorus. j1 ...jr ym A matricos rangu rank A vadinamas (x1 , . . . , xn ) sistemos rangas. Taigi rank A yra didiausias r su savybe: egzistuoja r tiesikai nesusijusiu A matricos stulpeliu . Arba didiausias r , su kuriuo egzistuoja tokie j1 < < jk , kad xj1 xjr = 0. Bet
xj1 xjr =
i1 <<ir
1 ...ir Ai j1 ...jr ei1 eir ;
1 ...ir tod el sandauga nelygi 0, kai bent vienas i Ai nelygus 0. Taigi j1 ...jr minoru rank A yra didiausias r , su kuriuo egzistuoja nenulinis r -os eil es minoras. Transponavus matric, transponuojami visi minorai. Kadangi transponuojant determinantai nesikeiia, nesikeiia ir matricos rangas. I ia iplaukia ir dar viena matricos rango charakterizacija: rank A yra didiausias r , su kuriuo egzistuoja r tiesikai nesusijusiu matricos eiluiu .
Operatoriaus rangas. Tegu E ir F yra baigtiniamat es erdv es ir u tiesinis operatorius i E i F . Jo rangas apibr eiamas lygybe rank(u) = dim im(u). Jei (a1 , . . . , am ) yra E erdv es baz e, im(u) = Lin(ua1 , . . . , uam ); tod el rank(u) = rank(ua1 , . . . , uam ). Fiksuoju ir F erdv es baz (b1 , . . . , bn ). u operatorius tose baz ese uraoj j j mas matrica A = (ci ) su ci = (uai ) . Kadangi y1 . y. . yn
yra izomorzmas, rank(ua1 , . . . , uam ) sutampa su A matricos stulpeliu rangu. Taigi rank(u) = rank A.
468
IR POLITIESINE ALGEBRA 12 SKYRIUS. TIESINE min(m, n).
Maksimalaus rango operatoriai. I apibr eimo rank(u) Jei rank(u) = min(m, n),
u vadinamas maksimalaus rango operatoriumi. Yra dvi galimyb es. Jei m n, tai u maksimalaus rango, kai rank(u) = m. Pastaroji lygyb e ekvivalenti lygybei dim ker(u) = 0. Taigi iuo atveju u maksimalaus rango, kai jis injektyvus. Jei m n, tai u maksimalaus rango, kai rank(u) = n, t.y. kai dim im(u) = dim F , t.y. im(u) = F . iuo atveju u maksimalaus rango, kai jis siurjektyvus.
12.7
Udaviniai
1. Ar E0 yra tiesinis R3 erdv es poerdvis? E0 = {(x, y, z ) | x + y + z = 1}. E0 = {(x, 2x, 3x) | x R}. E0 = {(t, t + 1, t + 2) | t R}. 2. Ar (ai ) sistema tiesikai nesusijusi? Jei susijusi, ireikkite vien ai per kitus. a1 = (0, 1, 1), a2 = (1, 1, 1), a3 = (0, 0, 1). a1 = (2, 1, 1), a2 = (1, 0, 1), a3 = (1, 1, 2), a4 = (0, 1, 3). 3. Raskite x vektoriaus koordinates duotoje E erdv es baz eje. E = R2 ; x = (1, 2); baz e: a1 = (1, 1), a2 = (2, 1). E = R3 ; x = (1, 0, 1); baz e: a1 = (1, 1, 0), a2 = (1, 2, 1), a3 = (0, 1, 1). 4. Raskite dim E . E = {(x, 0, x) | x R}. E = {(x, y, x + y ) | x, y R}. E = {(x, y, z ) | 2x + y + z = 0, x + 2y = 0}. 5. Ar duota funkcija yra tiesinis operatorius? Atsakym pagri skite. (2003) f (x, y ) = (2x, x y ).
12.7. UDAVINIAI (2003) f (x, y ) = (xy, 0). (2003) f (x, y ) = (x, y, 1). (2008) ux = (2x1 , 1), kai x = (x1 , x2 ). (2008) ux = (x1 x2 , x1 + x2 ), kai x = (x1 , x2 ). (2008) ux = x1 1, kai x = (x1 , x2 ). (2008) ux = x1 3x2 , kai x = (x1 , x2 ). 6. Ar duota funkcija yra norma R2 erdv eje? Atsakym pagri skite. (x, y ) = |x y | + |x + 2y |. (2003) (x, y ) = |x y | + |x + y |. (2005) (x, y ) = |x y |. (2005) (x, y ) = x2 y 2 . (2005) (x, y ) = |x + y | + |y |. (2005) (x, y ) = x + 2y .
469
7. Tegu E = R3 ir E0 = {(x, x, x) | x R}. Raskite ortonormuotas E0 ir E0 poerdviu bazes bei (1, 2, 3) vektoriaus projekcij E0 poerdvyje. 8. (2003) Ar funkcija (x, y ), z xz + yz yra tiesinis operatorius i R2 R i R? Ar jis bitiesinis? Atsakym pagri skite.
470
13 skyrius Metrin es erdv es

13.1 Metrin es erdv es
Metrika. Tegu E yra kokia nors aib e. Metrika E aib eje vadinama tokia funkcija d i E E i [0; ), kad M1) d(x, y ) d(x, z ) + d(z, y ); M2) d(x, y ) = d(y, x); M3) d(x, y ) = 0 x = y . Jei d yra metrika, d(x, y ) skaiius vadinamas atstumu nuo x iki y tako. M1 slyga vadinama trikampio nelygybe. Ji reikia, kad atstumas tarp x ir y , einant tiesiai, trumpesnis u atstum tarp tu taku , einant per tak z . I M2 slygos iplaukia, kad atstumas nuo x iki y toks pat, kaip ir atstumas nuo y iki x. Tod el d(x, y ) galima vadinti atstumu tarp x ir y . M3 slyga reikia, kad atstumas nuo bet kurio tako iki jo paties yra 0, o iki bet kurio kito tako grietai teigiamas. Jei x1 , x2 , y1 , y2 E , tai i trikampio nelygyb es d(x1 , y1) tod el Sukeits vietomis (x1 , y1) su (x2 , y2), i ia gaunu d(x2 , y2 ) d(x1 , y1 ) Reikia, i keturkampio nelygyb e leidia i vertinti, kiek pasikeis atkarpos x1 y1 ilgis, jei jos galus iek tiek pastumsime (r. 13.1 pav.) 471 d(x1 , y1 ) d(x2 , y2 ) d(x1 , x2 ) + d(y1 , y2). (13.1) d(x2 , x1 ) + d(y2 , y1) = d(x1 , x2 ) + d(y1, y2 ). d(x1 , y1 ) d(x2 , y2 ) d(x1 , x2 ) + d(y1, y2 ). d(x1 , x2 ) + d(x2 , y1) d(x1 , x2 ) + d(x2 , y2) + d(y2, y1 );
472
x2
13.1 pav. Jei atkarpos galus x1 , y1 pastumsime i x2 ir y2 pozicijas, tai atkarpos ilgis pasikeis ne daugiau kaip per d(x1 , x2 ) + d(y1 , y2 ) Atskiras (13.1) atvejis yra tokia nelygyb e d(x, z ) d(y, z )

y2 y1 x1 d(x, y ) d(x, y ) = x y . (x1 y1 )2 + + (xm ym )2 .
ERDVES 13 SKYRIUS. METRINES
(reikia paimti x1 = x, x2 = y , y1 = y2 = z ir pasiremti tuo, kad tada d(y1, y2 ) = 0). J irgi vadinsiu trikampio nelygybe. Metrin es erdv es. Aib e su ksuota joje metrika vadinama metrine erdve. tai keletas pavyzdiu . 1. Kiekviena normuotoji erdv e paveriama metrine, apibr eiant (13.2)
Pavyzdiui, jei E yra Rm erdv e su standartine norma, tai pagal i formul gaunu toki metrik: d(x, y ) = (13.3)
I rodysiu, kad (13.2) funkcija tikrai tenkina visas tris metrikos aksiomas. Trikampio nelygyb e teisinga, nes d(x, z ) = x z = (x y ) + (y z ) o M2 iplaukia i d(y, x) = y x = (x y ) = |1| x y = d(x, y ). Akivaizdu, kad Atvirkiai, jei d(x, y ) = 0, tai x y = 0, x y = 0 ir x = y . Taigi M3 aksioma taip pat patenkinta. d(x, x) = x x = 0 = 0. x y + y z = d(x, y ) + d(y, z ),
ERDVES 13.1. METRINES
473
2. (13.3) metrik vadinsiu standartine Rm erdv es metrika. Imdamas nestandartines normas, galiu gauti nestandartines metrikas. Pavyzdiui, d(x, y ) = |x1 y1 | + + |xm ym | arba 3. Bet koks metrin es erdv es E poaibis M natu raliai tampa metrine erdve, jei susitariama, kad atstumai tarp M taku yra tokie pat, kaip E erdv eje. M tada vadinamas E erdv es poerdviu. Taigi bet koks normuotos erdv es poaibis (atskiru atveju bet koks Rm poaibis) yra metrin e erdv e. 4. Tegu E1 , . . . , Em yra metrin es erdv es ir di ymi Ei erdv es metrik. Tada formule d (x1 , . . . , xm ), (y1, . . . , ym ) = max d1 (x1 , y1 ), . . . , dm (xm , ym ) apibr eiama metrika E = E1 Em sandaugoje. E erdv su tokia metrika vadinsiu Ei erdviu sandauga. Patikrinsiu metrikos aksiomas. Trikampio nelygyb e iplaukia i supremumo (iuo atveju maksimumo) savybiu : d(x, y ) = max di (xi , yi)
i
d(x, y ) = max |x1 y1 |, . . . , |xm ym | .
max di (xi , zi ) + d(zi , yi)

i
max di (xi , zi ) + max di (zi , yi ) = d(x, z ) + d(z, y ).

i i
M2 aksioma akivaizdi: d(x, y ) = max di (xi , yi) = max d(yi , xi ) = d(y, x).
i i
Taip pat akivaizdu, kad d(x, x) = max di (xi , xi ) = max 0 = 0.

i i
Atvirkiai, jei d(x, y ) = 0, tai maxi di (xi , yi) = 0. Kadangi visi di (xi , yi) neneigiami, i ia iplaukia di (xi , yi) = 0 ir xi = yi su visais i. Reikia, x = y . 5. Apibr eiu metrik R erdv eje. Tegu yra kokia nors tolydioji did ejanti funkcija i R i R. Pavyzdiui, , kai x = ; 2 (x) = arctg x, kai < x < ; , kai x = . 2
474 Su x, y R apibr eiu
d(x, y ) = (x) (y ) .
(13.4)
I rodysiu, kad tai metrika. Trikampio nelygyb e teisinga, nes d(x, y ) = (x) (y ) o M2 aksioma iplaukia i d(y, x) = (y ) (x) = (x) (y ) = d(x, y ). Akivaizdu, kad d(x, x) = (x) (x) = 0 su visais x. Atvirkiai, jei d(x, y ) = 0, tai (x) (y ) = 0, t.y. (x) = (y ). Kadangi did ejanti, ji injektyvi ir tod el i ia gaunu x = y . Kam reikalingas funkcijos tolydumas, paaik es v eliau. 13.1 pratimas. Ar d yra metrika E erdv eje? Atsakym pagri skite. (x) (z ) + (z ) (y ) = d(x, z ) + d(z, y ),
I. E = {1, 2, 3}, o d apibr eiama lygyb emis d(x, x) = 0 ir d(1, 2) = d(2, 1) = d(1, 3) = d(3, 1) = 1, II. E = R, d(x, y ) = 1, kai x = y , ir d(x, x) = 0. Sprendimas. I. d n era metrika, nes joje neteisinga trikampio nelygyb e: d(2, 3) = 3 > 2 = d(2, 1) + d(1, 3). II. Jei x = z , tai d(x, z ) = 0 d(x, y ) + d(y, z ), nes visi atstumai neneigiami. Jei x = z , tai arba z = y = x, arba x = y = z , arba y nesutampa nei su x, nei su z . Pirmais dviem atvejais d(x, z ) = 1 = d(x, y ) + d(y, z ), o treiuoju d(x, z ) = 1 < 2 = d(x, y ) = d(y, z ). Taigi trikampio nelygyb e teisinga. Kitos dvi aksiomos akivaizdios; tod el d yra metrika. d(2, 3) = d(3, 2) = 3.
E x
e erdv e 13.2 pav. Metrin

2

475 y E d(x, y ) a r 13.3 pav. Rutulys U (a, r )
2 1 0 -1 -2 -2 -1 0 1 2 -2 -1 0 1 2
-1
-2
13.4 pav. Rutuliai R2 erdv eje su
ir
normomis
Rutuliai. Toliau iame skyrelyje E bus metrin e erv e su metrika d. A j i sivaizduoju kaip tam tikr ploktumos dali , o skaiiu d(x, y ) laikau atstumu tarp x ir y taku (r. 13.2 pav.) Tegu a E ir r > 0. Atviras ir udaras r spindulio rutulys su centru a take apibr eiami formul emis (a, r ) = {x E | d(x, a) U (a, r ) = {x E | d(x, a) < r } ir U Normuotoje erdv eje ios formul es virsta tokiomis: (a, r ) = {x E | x a U (a, r ) = {x E | x a < r } ir U r }. r }.
Rutuli a i sivaizduoju kaip skrituli su centru a take (r. 13.3 pav.) Skirtumo tarp atviro ir udaro rutulio pavaizduoti pieinyje a nemoku; tenka atsiminti, kad skritulio kratas atviram rutuliui nepriklauso, o udaram priklauso. Aiku, konkreiose erdv ese rutulys nebu tinai yra apvalus. 13.4 pav. parodiau, kaip atrodo U (0, 1) rutulys R2 erdv eje su 1 ir normomis. Jei a M E , tai atviras r spindulio rutulys su centru a take poerdvyje M susideda i visu x M , kuriu atstumas iki a maesnis u r . Taigi jis sutampa su M U (a, ) sankirta; ia U (a, ) yra rutulys visoje E erdv eje.
476
(a, r ) aibe. Jei M aib Analogikas udaras rutulys sutampa su M U e labai i domi, tai rutuliai M poerdvyje gali bu ti ir labai keistos formos. Tegu, pavyzdiui, R2 ploktumos poaibis M susideda i vienetinio kvadrato, atkarpos ir tako (r. 13.5 pav.) Tada vienetinis udaras rutulys su centru a, b ir c take susideda i, atitinkamai, sektoriaus, sektoriaus ir atkarpos, triju taku . Atvirame vienetiniame rutulyje su centru c take bu tik vienas tu takas centras c.

ERDVES 13 SKYRIUS. METRINES b b b b c a c a c a c
(a) M erdv e (a, 1) (b) U (b, 1) (c) U (c, 1) (d) U
13.5 pav. Keistoje erdv eje keisti ir rutuliai
Bazin es aplinkos. U (a, ) rutulys dar vadinamas a tako -aplinka. I d(a, a) = 0 lygyb es iplaukia, kad takas priklauso kiekvienai savo aplinkai. Akivaizdu taip pat, kad jei 1 < 2 , tai U (a, 1 ) U (a, 2 ). I rodysiu, kad bet kurie du metrin es erdv es takai turi nesikertanias aplinkas. Tarkime, a = b. Tada d(a, b) > 0 ir galima paym eti = d(a, b)/2. I rodysiu, kad U (a, ) U (b, ) = . Tikrai, jei koks nors x priklausytu tai sankirtai, i trikampio nelygyb es gauiau prietar: 2 = d(a, b) d(a, x) + d(x, b) < + .
Vidiniai aib es takai. Tegu a E ir A E . a vadinamas vidiniu A aib es taku, jei A viduje yra tam tikra jo -aplinka, t.y. U (a, ) A. Visu vidiniu A taku aib e vadinama jos vidumi ir ymima Int A. Jei, pavyzdiui, E = R2 ir A = {(x, y ) | 1 x2 + y 2 < 9}, tai (0, 2) ir (1, 1) yra vidiniai takai, o (1, 0) takas n era vidinis (r. 13.6 pav.). I 2 pieinio matyti, kad Int A = {(x, y ) | 1 < x + y 2 < 9}. Kaip grietai i rodyti i lygyb, paaikinsiu kitame skyrelyje. Keistesn ese erdv ese aib e gali tur eti ir tokiu vidiniu taku , kurie i paiu ros 2 n era vidiniai. Tegu, pavyzdiui, M yra R erdv es poerdvis, pavaizduotas 13.5 pav., o A = {c}. Tada c yra vidinis A takas M poerdvyje, nes jo 1-aplinka tame poerdvyje M U (c, 1) = {c} A. Aiku, visoje R2 erdv eje c n era vidinis A takas.

4
-1
-2
-3

477
-1 0 1 2 3 4
-4 -4 -3 -2
13.6 pav. (0, 2) ir (1, 1) yra vidiniai, o (0, 2), (1, 1), (1, 0) ir (3, 0) ribiniai aib es takai
Ribiniai aib es takai. a vadinamas ribiniu A aib es taku, jei bet kokioje jo -aplinkoje yra taku i A, t.y. U (a, ) A = . Visu tokiu taku aib e vadinama aib es udariniu ir ymima A. Pavyzdiui, jei A yra 13.6 pav. pvaizduota aib e, tai (0, 2), (1, 1), (1, 0) ir (3, 0) yra jos ribiniai takai, o (0, 0) takas n era ribinis. I pieinio matyti, kad A = {(x, y ) | 1 x2 + y 2 9}. Kaip grietai i rodyti i lygyb, paaikinsiu kitame skyrelyje. Jei A M E , tai A aib es udarinys M poerdvyje sutampa su M A sankirta; ia A yra A udarinys visoje erdv eje. Tikrai, jei a yra ribinis A takas M poerdvyje, tai jis priklauso M ir bet kokioje jo -aplinkoje M U (a, ) yra taku i A. Reikia, ir U (a, ) rutulyje yra taku i A, t.y. a A.
Atvirkiai, tegu a M A. Tada bet kokioje aplinkoje U (a, ) yra takas x A. Kadangi A M , tas takas priklauso ir M . Taigi x M U (a, ). i sankirta yra a tako -aplinka M poerdvyje. Reikia, a yra ribinis A takas M poerdvyje. I i rodyto teiginio iplaukia, kad su ribiniais takais net ir keistose erdv ese netur esime tokiu problemu , kokias tur ejome su vidiniais takais. Bet koks ribinis takas visoje erdv eje, jei tik jis priklauso poerdviui, yra ribinis takas ir poerdvyje. Be to, jokiu papildomu ribiniu taku poerdvyje neatsiranda.
478
2 2

2
-1 -1 0 1 2
-1 -1 0 1 2
-1 -1
13.7 pav.

0 1 2
Kratiniai takai. Aib e A \ Int A vadinama A aib es kratu ir ymima A. Tos aib es takai vadinami kratiniais A takais. Taigi kratiniai takai turi dvi savybes: (i) kratinis takas yra ribinis takas, t.y. kiekvienoje jo aplinkoje yra taku i A; (ii) kratinis takas n era vidinis ir tod el neturi aplinkos, kuri bu A aib es tu c poaibis, t.y. kiekvienoje jo aplinkoje bus taku ir i A aib es papildinio A . Trumpai galima pasakyti taip: a yra kratinis A aib es takas, kai bet kuri jo -aplinka kertasi tiek su A, tiek su Ac . Pavyzdiui, (1, 0) ir (3, 0) yra kratiniai 13.6 pav. pavaizduotos aib es takai, o, tarkim, (1, 1) takas n era kratinis. Nesunku matyti, kad tos aib es kratas yra {(x, y ) | x2 + y 2 = 1} {(x, y ) | x2 + y 2 = 9} junginys. 13.2 pratimas. R2 erdv eje raskite Int A, A ir A.
I. A = {(x, y ) | y = x}. II. A = {0, 1, 2} Q. III. A = {(x, y ) | x2 y 1} \ {(0, 0)}.
Sprendimas. (r. 13.7 pav.) I. Int A = , A = A, A = A. II. Int A = , A = A = {0, 1, 2} R. III. Int A = {(x, y ) | x2 < y < 1}, A = {(x, y ) | x2 y {(x, y ) | y = x2 } {(x, y ) | y = 1}.
1}, A =
Atviros ir udaros aib es. Jei a yra vidinis A aib es takas, tai atsiras toks , kad U (a, ) A. Kadangi pats a priklauso kiekvienai savo -aplinkai, jis priklauso ir A aibei. Taigi kiekvienas vidinis A takas priklauso A aibei.
479
Jei a A, tai kiekvienoje jo -aplinkoje yra takas i A pats a. Reikia, a yra ribinis A aib es takas. Taigi gavau antr ivad: kiekvienas A takas yra ribinis jos takas. Abi ivadas galima urayti viena formule: Int A A A. A aib e vadinama atvira, jei visi jos takai yra vidiniai, t.y. Int A = A. Aib e vadinama udara, jei jai priklauso visi ribiniai jos takai, t.y. A = A. Atvirsias aibes stengsiuos ym eti O raid emis (anglikai open reikia atviras ), udarsias C raid emis (anglikai closed reikia udaras ). Atviras aibes a i sivaizduoju kaip aibes, kurioms nepriklauso joks kontu ro takas, o udaras kaip aibes, kurioms priklauso visi kontu ro takai. Jei dalis kontu ro taku priklauso, o dalis nepriklauso aibei, aib e n era nei atvira, nei udara. Keistose erdv ese pasikliauti vien intuicija negalima. Jei, pavyzdiui, M 2 yra R poerdvis, pavaizduotas 13.5 pav., tai vientak e aib e {c} yra atvira M poerdvyje, nors ir n era atvira visoje ploktumoje. Dabar isiaikinsiu, kokios yra pati maiausia ir pati didiausia aib e tuioji aib e ir visa E . O atvira, kai x O U (x, ) O. Kai O = , i formul e teisinga, nes jos prielaida x visada klaidinga. Tod el yra atviroji aib e. Kai O = E , prielaida x E visada teisinga, bet visada teisinga ir ivada U (x, ) E (galima paimti bet koki ; kad ir = 1). Reikia, visa erdv e E taip pat yra atviroji aib e. C aib e udara, kai U (x, ) C = x C. Kai C = , prielaida visada klaidinga, nes joks U (x, ) nesikerta su tuia aibe. Tod el formul e teisinga, t.y. yra udaroji aib e. Kai C = E , visada teisinga ivada x E ; tod el visa formul e irgi teisinga. Taigi visa erdv e E taip pat yra udaroji aib e. Taigi ir visa E erdv e yra tiek atviroji, tiek ir udaroji aib e. R2 ploktumoje ir apskritai bet kokioje normuotoje erdv eje n era daugiau aibiu , kurios bu ir atviros, ir udaros (t i rodysiu v eliau iame skyriuje). Bet keistesn ese tu erdv ese tokiu gali atsirasti. Pavyzdiui, 13.5 pav. pavaizduotame M poerdvyje vientak e aib e {c} yra ir atvira, ir udara. 13.3 pratimas. Ar A atvira (udara) R2 erdv eje? Jei ne, tai kod el. I. A = {(x, y ) | x2 + y 2 > 1} {(0, 0)}. II. A = {(x, y ) | x2 < y 1} \ {(x, y ) | y |x|}.
480
2
-1 -1
(a) U (a, r) atvira

2 2 1 1 0 0 -1 -1 0 1 2 -1 0 1 2 -1 0 1 2
13.8 pav.
O1
O2
(b) Sankirta atvira
13.9 pav. Atviru aibiu savyb es
III. A = {1, 2} {1, 2}. Sprendimas. (r. 13.8 pav.) I. A neatvira, nes (0, 0) n era jos vidinis takas. A taip pat ir neudara, nes (1, 0) yra jos ribinis takas, bet nepriklauso aibei. II. A atvira. Ji n era udara, nes (0, 0) A, nors ir yra jos ribinis takas. III. A neatvira, nes (1, 1) n era jos vidinis takas. A udara. Atviru aibiu savyb es. 1. Bet koks atviras rutulys U (a, r ) yra atviroji aib e. I rodymas. Tegu x U (a, r ); reikia i rodyti, kad x yra vidinis U (a, r ) takas, t.y. rasti toki , kad U (x, ) U (a, r ). Kadangi d(x, a) < r , galiu paym eti = r d(x, a) (r. 13.9 pav.). Jei y U (x, ), tai d(y, a) d(y, x) + d(x, a) < + d(x, a) = r ; tod el y U (a, r ). Reikia, U (x, ) U (a, r ).
2. Bet kokios atviru aibiu eimos (Oi | i I ) junginys yra atvira aib e.
481
I rodymas. Tarkime, O = iI Oi ir x O . Tada x priklauso kokiai nors Oi . Kadangi Oi atvira, egzistuoja toks , kad U (x, ) Oi . Tada tuo labiau U (x, ) O . Reikia, bet koks x O yra vidinis O takas, t.y. O atvira. 3. Dvieju atviru aibiu sankirta yra atvira aib e. I rodymas. Tarkime, O1 , O2 yra atviros aib es ir O = O1 O2 (r. 13.9 pav.). Tegu x O . Tada x priklauso tiek O1 , tiek O2 aibei. Kadangi abi jos atviros, egzistuoja bazin es aplinkos U (x, 1 ) O1 ir U (x, 2 ) O2 . Maesnioji i tu aplinku yra sankirtos O1 O2 poaibis. Taigi kiekvienas x O yra vidinis O takas, t.y. O atvira. Ryys tarp atviru ir udaru aibiu . Atviru aibiu papildiniai yra udarosios aib es, o udaru aibiu papildiniai atvirosios aib es. rodyti, kad x I rodymas. Tegu O atvira, C = O c ir x C . Reikia i priklauso C aibei. Tarkime prieingai, x O . Kadangi O atvira, atsiras toks , kad U (x, ) O . Tada U (x, ) nesikerta su C , o to negali bu ti, nes x yra ribinis C takas. Dabar tarkime, kad C udara, O = C c ir x O . Reikia i rodyti, kad x yra vidinis O takas, t.y. kad egzistuoja toks , jog U (x, ) O . Tarkime prieingai, U (x, ) O su visais . Reikia, bet kuri x tako -aplinka kertasi su C , t.y. x yra ribinis C takas. Kadangi C udara, x C . V el gavau prietar. Udaru aibiu savyb es. 1. Bet kokios udaru aibiu eimos (Ci | i I ) sankirta yra udaroji aib e. I rodymas. Paymiu C = i Ci , Oi = Cic ir O = C c . Kadangi Ci udaros, Oi aib es atviros. I De Morgano formuliu iplaukia, kad O=
i
Ci
=
i
Cic =
i
Oi .
Tod el O atvira, o C = O c udara. 2. Dvieju udaru aibiu junginys yra udaroji aib e.
c I rodymas. Tegu C1 , C2 udaros ir C = C1 C2 . Paymiu O1 = C1 , c c O2 = C2 ir O = C . Tada O1 ir O2 atviros. I De Morgano formuliu gaunu c c O = (C1 C2 )c = C1 C2 = O1 O2 .
Tod el O atvira, o C aib e udara.
482
Udarinio savyb es. Jau esu i rods, kad visada A A. I rodysiu dar dvi naudingas savybes. 1. A B A B . Tikrai, jei x A, tai bet kuri x tako -aplinka kertasi su A ir tuo labiau su B . Reikia, x B . 2. A = A (t.y. aib es udarinys yra udaroji aib e). I rodymas. Tegu x yra ribinis A takas ir U (x, ) bet kokia jo -aplinka. Ta aplinka kertasi su A; tegu y yra bet koks tos sankirtos takas. Kadangi y U (x, ) ir U (x, ) atvira, egzistuoja toks , kad U (y, ) U (x, ). Kita vertus, i y A iplaukia, kad U (y, ) aplinkoje yra taku i A. Reikia, ir U (x, ) aplinkoje yra taku i A, t.y. x A. Taigi A yra udaroji aib e, apr epianti A. Jei C yra bet kokia kita udaroji aib e, apr epianti A, tai C = C A, t.y. C yra didesn e u A. Reikia, A yra maiausia udaroji aib e, apr epianti A. Vidaus savyb es. 1. A B Int A Int B .
I rodymas. Tegu x Int A. Tada atsiras toks , kad U (x, ) A. I A B tada iplaukia U (x, ) B . Reikia, x Int B . 2. Int(Int A) = Int A (t.y. Int A yra atviroji aib e). I rodymas. Tegu x Int A. Tada U (x, ) A su tam tikru . Jei y U (x, ), tai U (y, ) U (x, ) su tam tikru , nes U (x, ) aib e atvira. Tada U (y, ) A, t.y. y Int A. Kadangi kiekvienas y U (x, ) priklauso Int A aibei, U (x, ) Int A. Reikia, x Int(Int A).
Taigi Int A yra atviras A poaibis. Jei O yra bet koks kitas atviras A poaibis, tai O = Int O Int A. Taigi Int A yra didiausias atviras A poaibis. 13.4 pratimas. Ar teisingas duotas sryis? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . I. A B = A B . II. (A B ) = A B .
Sprendimas. I. Sryis teisingas. Visu pirma, A B apr epia tiek A, tiek B , nes A B didesn e ir u A, ir u B . Tod el A B A B . Kita vertus, A B yra dvieju udaru aibiu junginys ir tod el pati yra udara. Be to, ji apr epia tiek A, tiek B ir, reikia, A B aib. I aukiau i rodytos udarinio charakterizacijos iplaukia, kad tada A B A B . II. Sryis neteisingas. Tarkime, E = R, A = (0; 2) ir B = (1; 3). Tada A B = (0; 3); tod el (A B ) = {0; 3}. Kita vertus, A B = {0, 2} {1, 3} = {0, 1, 2, 3}.
483
Ryys su vienmate analize. Jei E = R, tai naujai apibr etos vidinio ir ribinio tako, atviros ir udaros aib es svokos niekuo nesiskiria nuo apibr etu 6 skyriuje. Tikrai, standartin e metrika R erdv eje apibr eiama formule d(x, y ) = |x y |; tod el U (a, ) ir U (b, ) tiek dabar, tiek 6 skyriuje ymi tas paias aibes. Tegu dabar E yra R erdv e, kurioje metrika apibr eta (13.4) formule su tam tikra tolydija grietai did ejania funkcija : R R. Tada pagal naujus ymenis U (a, ) = {x | (x) (a) < },
o 6 skyriuje tuo simboliu buvo ymima arba (a ; a + ), arba [; 1/), arba (1/; ] aib e (priklausomai nuo to, ar a baigtinis, ar lygus ). Panagrin esiu, ar tai neturi i takos aukiau min etu svoku apibr eimui. Tegu U (a, ) ymi aib, kuri 6 skyriuje ym ejau U (a, ). D el tolydumo kiekvienam galima surasti toki , kad (a, ) (x) (a) < , xU t.y. Reikia, (a, ) x U (a, ). xU (a, ) U (a, ). U (13.5)
I 7.6 teoremos iplaukia, kad atvirktin e funkcija 1 taip pat visur tolydi. Taigi su kiekvienu atsiras toks , kad (a, ). y (a) < 1 (y ) U Imdamas y = (x), gaunu (a, ), (x) (a) < x U t.y. Reikia, x U (a, ) x U (a, ). (a, ). U (a, ) U (13.6)
Dabar nesunku i rodyti, kad naujai apibr eta vidinio tako svoka nesiskiria nuo apibr etos 6 skyriuje. Tikrai, tegu a yra vidinis A takas pagal dabartini apibr eim, t.y. egzistuoja toks , kad U (a, ) A. Pasir ems (a, ) U (a, ). Tada U (a, ) A ir, reikia, a (13.5) randu , su kuriuo U yra vidinis A takas pagal 6 skyriaus apibr eim.
484
Pasir ems (13.6) analogikai i rodau atvirki teigini : jei a yra vidinis A takas pagal senji apibr eim, jis yra vidinis tos aib es takas ir pagal naujji apibr eim. Taigi Int A simbolis tiek 6, tiek ir iame skyriuje ymi t pai aib. Kadangi atviromis tiek anksiau, tiek dabar vadinamos aib es, sutampanios su savo vidumi, tai atviros aib es svoka taip pat nepasikeit e. Panaiai i rodoma, kad nepasikeit e nei ribinio tako, nei aib es udarinio, nei udaros aib es svokos. Aplinkos. Tako a aplinka vadinama bet kokia atvira aib e, kuriai priklauso a. Aplinku sistema U vadinama aplinku baze, jei bet kuri aplinka apr epia koki nors aplink i U : aO O atvira U U U O.
Jei O atvira ir a O , tai a yra vidinis O takas ir tod el egzistuoja , su kuriuo U (a, ) O . Reikia, sistema U = {U (a, ) | > 0} yra aplinku baz e. tokia aplinku Jei U yra viena aplinku baz e, o U sistema, kad U U U, U U U tai U yra kita aplinku baz e. Tod el, pavyzdiui, i (13.5) iplaukia, kad R erdv eje aib es U (a, ), > 0, sudaro kit aplinku baz. Ekvivalenios metrikos. Visu metrin es erdv es atviru aibiu sistema vadinama jos topologija. Dar sakoma, kad metrika apibr eia, arba indukuoja, topologij. Dvi metrikos vadinamos ekvivaleniomis, jei jos indukuoja t pai topologij. yra dvi metrikos E aib (a, r ) ymi rutulius, Tegu d ir d eje, o U (a, r ) ir U atvilgiu. I atitinkamai d ir d rodysiu, kad metrikos ekvivalenios tada ir tik tada, kai teisingos (13.5)(13.6) formul es. Tarkime, metrikos ekvivalenios. Kadangi U (a, ) rutulys yra atviras d atvilgiu. Be to, a U (a, ); tod metrikos atvilgiu, jis atviras ir d el a yra (a, ) U (a, ) su tam tikru vidinis U (a, ) takas (d atvilgiu). Reikia, U . Analogikai i rodoma (13.6) formul e. Atvirkiai, tegu (13.5)(13.6) formul es teisingos. Tegu O yra bet kokia atvilgiu. Tegu aib e, atvira d metrikos atvilgiu. I rodysiu, kad ji atvira ir d
485
a O . Kadangi O atvira d atvilgiu, egzistuoja toks , kad U (a, ) O . (a, ) U (a, ). Taigi kiekvienam Pasir ems (13.5), randu , su kuriuo U metrikos (a, ) O . Reikia, O atvira d a O egzistuoja , su kuriuo U atvilgiu. atvilgiu, yra atvira ir Analogikai i rodoma, kad kiekviena aib e, atvira d d atvilgiu. tai pora ekvivaleniu metriku pavyzdiu . 1. Skirtingas funkcijas atitinka skirtingos (13.4) formule apibr eiamos metrikos. Taiau visos jos ekvivalenios, nes ju indukuota topologija sutampa su visu aibiu , atviru pagal 6 skyriaus apibr eim, sistema. m 2. Visos normos R erdv eje indukuoja ekvivalenias metrikas. i svarbu teigini i rodysiu 14.1 skyrelyje. Topologin es svokos. Kokia nors metriniu erdviu teorijos svoka vadinama topologine, jei j galima apibr eti panaudojus vien atviros aib es svok. Topologin es svokos turinys nesikeiia, jei metrika pakeiiama jai ekvivalenia metrika. Aiku, atviros aib es ir aplinkos svokos yra topologin es. Vidinio tako svoka irgi topologin e, nes a yra vidinis A takas tada ir tik tada, kai tam tikra jo aplinka yra A poaibis. I rodysiu i teigini . Tegu a yra vidinis a takas; tada U (a, ) A su tam tikru . Bet U (a, ) yra a aplinka; taigi tam tikra a aplinka yra A poaibis. Atvirkiai, tegu U yra a aplinka ir U A. Kadangi rutuliai sudaro aplinku baz, atsiras toks , kad U (a, ) U . Tada U (a, ) A, t.y. a yra vidinis A takas. Ribinio tako svoka taip pat topologin e: a yra ribinis A takas tada ir tik tada, kai bet kokia jo aplinka kertasi su A. (Jei bet kokia aplinka, tai ir bet kokia bazin e aplinka kertasi su A; tod el a yra ribinis. Atvirkiai, jei a ribinis ir U bet kokia jo aplinka, tai U viduje esanti bazin e aplinka kertasi su A; tod el U tuo labiau kertasi.) Taigi Int A ir A yra topologin es svokos. Tada topologin e ir A = A\Int A bei kratinio tako svoka. Udaros aib es charakterizuojamos lygybe A = A; tod el udaros aib es svoka taip pat topolgin e. Poerdvio topologija. Tegu M yra metrin es erdv es E poerdvis. Tada aib e A M atvira M poerdvyje tada ir tik tada, kai ji uraoma O M pavidalu su tam tikra aibe O , atvira visoje E . I rodymas. Tegu A atvira M poerdvyje. Tada su kiekvienu x A atsiras toks x , kad U (x, x ) M A (nes U (x, x ) M yra x tako -aplinka M
486 poerdvyje). Aiku, kad A=

xA
U (x, x ) M =
xA
U (x, x ) M.
Belieka pasteb eti, kad junginys kair eje yra atvira visoje E aib e. Atvirkiai, tegu O atvira E erdv eje ir A = O M . Su bet kokiu x A randu toki , kad U (x, ) O . Tada U (x, ) M O M = A. Kadangi U (x, ) M yra x tako -aplinka M poerdvyje, A atvira M poerdvyje.
13.2
Ribos
Apibreimas. Tegu E ir F yra dvi metrin es erdv es. Metrikas abiejose erdv ese ym esiu ta paia d raide. Tegu M E ir f : M F . Sakome, kad f (x) art eja prie b, kai x art eja prie a, arba b yra f funkcijos riba a take, ir raome f (x) b, jei bet kuriai b aplinkai V galima rasti toki a tako aplink U , kad f (M U ) V . Kadangi aplinkos svoka topologin e, ribos svoka taip pat topologin e, t.y. priklauso tik nuo atviros aib es svokos. Reikia, pakeitus metrikas E ir F erdv ese ekvivaleniomis, svokos turinys nepasikeis. I rodysiu, kad ribos apibr eime odi aplinka galima pakeisti odiais bazin e aplinka. Tiksliau, jei U yra kokia nors a tako, o V kokia nors b tako aplinku baz e, tai f (x) b V0 V U0 U f (M U0 ) V0 .
x a x a
aplinka U , kad f (M U ) V . Kadangi U yra aplinku baz e, atsiras toks U0 U , kad U0 U . Tada f (M U0 ) f (M U ) V0 . Atvirkias teiginys i rodomas taip. Tegu V yra bet kokia b aplinka. Kadangi V yra aplinku baz e, atsiras tokia V0 V , kad V0 V . Randu U0 U , su kuriuo f (M U0 ) V0 . Tada U0 yra a aplinka ir f (M U0 ) V0 V . Reikia, f (x) b. x a Rutuliai sudaro aplinku baz; tod el i i rodyto teiginio iplaukia, kad b yra f funkcijos riba, kai x M U (a, ) f (x) U (b, ). Kita ivada: R erdv eje aplinku baz sudaro aib es, kurias 6 skyriuje ym ejau U (a, ) simboliu; tod el E = F = R atveju dabartinis ribos apibr eimas ekvivalentus 6 skyriaus apibr eimui.
Tegu f (x) b ir V0 V . Kadangi V0 yra b aplinka, atsiras tokia a

x a
13.2. RIBOS
487
Konvergavimo kriterijus. Iifrav, k reikia x U (a, ) ir f (x) U (b, ), ribos apibr eim galime performuluoti ir taip: x M d(x, a) < d f (x), b < . Kita vertus, d(f (x), b) taip pat yra funkcija (i M i R) ir lygiai ta paia formule uraomas teiginys, kad d(f (x), b) 0. Taigi
x a
f (x) b d(f (x), b) 0.

x a x a
i teigini a vadinu konvergavimo kriterijumi. Jei E yra normuotoji erdv e, tai konvergavimo kriterijus uraomas taip: f (x) b
x a
f (x) b 0.
x a
Ribu savyb es. Pagrindin es ribu savyb es tokios pat, kaip E = F = R atveju. tai kelios i ju . 1. Jei O atvira ir f (x) b O , tai f (x) O , kai x pakankamai arti x a a. I rodymas. Kadangi O atvira ir b O , O yra b aplinka. Tod el egzistuoja tokia a aplinka U , kad f (M U ) O .
2. Funkcijos ribos a take egzistavimas ir jos reikm e priklauso tik nuo funkcijos reikmiu , kurias ji i gyja netoli a esaniuose takuose. Tiksliau, jei N E , g : N F ir egzistuoja tokia a tako aplinka U0 , kad U0 M N ir f (x) = g (x) su visais x U0 , tai i f (x) b iplaukia g (x) b. I rodymas. Fiksuoju bet koki b tako aplink V ir randu toki a tako aplink U , kad f (x) V su x M U . Sankirta U U0 atvira; tod el taip pat yra a aplinka. Be to, g (x) = f (x) V su visais x M U U0 . Reikia, g (x) b. 3. Tarkime, E, F, G metrin es erdv es, M E , N F , f : M N ir g : N G. Tada i f (x) b ir g (y ) c iplaukia g f (x) c. I rodymas. Fiksuoju bet koki c tako aplink W . Randu toki b tako aplink V , kad g (N V ) W (pasir emiau tuo, kad g (y ) c). Po to randu Jei dabar x M U , tai f (x) V ir f (x) N (nes f : M N ). Taigi f (x) N V , o tada g f (x) W . toki a tako aplink U , kad f (M U ) V (pasir emiau tuo, kad f (x) b).
x a y b x a y b x a x a x a x a
4. Jei a M , tai a take funkcija gali tur eti tik vien rib. Jei a M , bet koks takas yra funkcijos riba, kai x a.
488
I rodymas. Tariu prieingai, a M , bet f turi dvi ribas a take, b1 ir b2 . Tegu V1 ir V2 yra nesikertanios tu ribu aplinkos. I ribos apibr eimo iplaukia, kad egzistuoja tokios a tako aplinkos U1 ir U2 , jog f (x) V1 su x M U1 ir f (x) V2 su x M U2 . Sankirta U = U1 U2 taip pat yra a aplinka. Jei a M , joje atsiras koks nors x M . Tada f (x) V1 V2 . Gavau prietar. Jei a M , tai atsiras tokia a aplinka U , kad M U sankirta tuia. Tada f (M U ) = V su bet kokia bet kokio tako b aplinka V . Reikia, bet koks b yra funkcijos riba a take. Jei a M ir f turi rib a take, ta riba ymima limxa f (x). Vektorin es funkcijos riba. Tegu F erdv e, kurioje yra f funkcijos reikm es, yra keliu metriniu erdviu sandauga: F = F1 Fl . Tada kiekvienas y = f (x) yra y = (y1 , . . . , yl ) pavidalo vektorius. Jo komponent e yj priklauso nuo x, t.y. yra tam tikra funkcija i M i Fj . Paym ejs j fj (x) gaunu, kad f funkcija yra f (x) = f1 (x), . . . , fl (x) pavidalo. fj funkcijas a vadinu f funkcijos komponent emis. Pavyzdiui, formule f (x) = (x, xex ) apibr eiama funkcija i R i R2 . Jos pirmoji komponent e yra funkcija f1 (x) = x x, o antroji komponent e funkcija f2 (x) = xe . Abi komponent es yra vieno kintamojo realiosios funkcijos, kokias nagrin ejau 6 skyriuje. Taigi ju ribas skaiiuoti a moku. Pasirodo, to pakanka, kad gal eiau suskaiiuoti vektorin es funkcijos f ribas. I rodysiu toki teigini : jei b = (b1 , . . . , bl ) F , tai f (x) b tada ir tik tada, kai fj (x) bj su visais j .
x a x a
I rodymas. Primenu, kad metrika F erdv eje apibr eiama formule d(y, y ) = max d1 (y1 , y1 ), . . . , dl (yl , yl ) ; ia y = (y1 , . . . , yl ), y = (y1 , . . . , yl ), o dj ymi metrik Fj erdv eje. I maksimumo savybiu iplaukia, kad d(y, y ) < j dj (yj , yj ) < . Taigi su visais d f (x), b < j dj fj (x), bj < .
13.2. RIBOS
489
tam tikros a aplinkos U . Reikia, su visais x U teisingos ir dj fj (x), bj < formul es, t.y. fj (x) bj . Atvirkia implikacija i rodoma analogikai.
x a
Jei f (x) b, tai kairioji ios ekvivalencijos pus e teisinga su visais x i

x a
Gri tu prie savo pavyzdio. Kadangi x 0 ir xex 0, i i rodyto x 0 x 0 teiginio gaunu (x, xex ) (0, 0).
x 0
Grietai kalbant, kol kas galiu tvirtinti tik kad is sryis teisingas, kai metrik R2 erdv eje indukuoja norma. Taiau kitame skyriuje i rodysiu, kad visos normos indukuoja t pai topologij. Kadangi ribos svoka topologin e, gautas sryis teisingas ir R2 erdv eje su standartine metrika. Sekos riba. I sek (xn ) E galima iu eti kaip i funkcij n xn , r es poaibyje N ir su reikm emis metrin eje erdv eje E . Kadangi apibr et R erdv (n0 1; ] pavidalo aib es sudaro aplinku baz, o n > n0 1 n n0 , formul e xn a reikia n0 n arba n0 n arba net d(xn , a) 0. Pastaroji formul e labai naudinga, nes d(xn , a) yra skaiiu seka, o tokiu seku ribas skaiiuoti a moku. Reikia, netur etu kilti principiniu problemu ir skaiiuojant bet kokios metrin es erdv es elementu sekos rib. Tegu E yra keliu metriniu erdviu sandauga: E = E1 Ek . Tada xn = (xn1 , . . . , xnk ), o (xni ) yra seka Ei erdv eje. I vektorin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es gaunu, kad jei a = (a1 , . . . , ak ), tai xn a i xni ai . i formul e naudojama, skaiiuojant seku ribas Rk erdv eje. Pavyzdiui,
n ( n+1 , 2n ) (1, 0),
n0 xn U (a, ), n0 d(xn , a) < ,
nes
n n+1
1 , o 2 n 0 .
490
Ribinio tako charakterizacija seku kalba. Bet kokiai metrin es erdv es svokai galima duoti ekvivalentu apibr eim seku kalba, t.y. panaudojant vien sekos ribos svok. Kadangi seku ribos skaiiuojamos nesunkiai, tokie apibr eimai labai naudingi. Prad esiu nuo ribinio tako svokos. I rodysiu, kad a A (xn ) A xn a. I rodymas. () Jei a A, tai bet kurioje to tako aplinkoje yra taku i A. Tegu xn yra A takas, priklausantis U (a, 1/n) aplinkai. Tada (xn ) A ir d(xn , a) < 1/n 0, t.y. xn a. () Jei A xn a, tai kiekvienoje a aplinkoje yra sekos (xn ) nariu ; taigi taku i A. Reikia, a A.
Pasir ems iuo teiginiu, gaunu toki aib es udarumo kriteriju : C aib e udara, kai C xn a a C. 13.5 pratimas.
I. Ar udara duota aib e? Atsakym pagri skite. B = {(x, y, z ) | 0 < z A = {(x, y, z ) | z = xy }. x2 + y 2}.
II. Ar atvira duota aib e? Atsakym pagri skite. A = {(0, y, z ) | y 2 + z 2 < 1}. B = {(x, y, z ) | x2 + y 2 < z < 1}.
Sprendimas. I. Jei A (xn , yn , zn ) (a, b, c), tai xn a, yn b, zn c ir zn = xn yn su visais n. Suskaiiavs ribas pastarojojoje lygyb eje, gaunu c = ab, t.y. (a, b, c) A. Reikia, A udara. 1 1 1 1 1 1 B n era udara: (0, n , n2 ) B (nes 0 < n 0+ n 2 2 ), (0, n , n2 ) (0, 0, 0), bet (0, 0, 0) B (nes treioji koordinat e 0 > 0). 1 1 II. A aib e n era atvira, nes Ac neudara: ( n , 0, 0) Ac (nes n = 0), 1 c ( n , 0, 0) (0, 0, 0), bet (0, 0, 0) A (t.y. (0, 0, 0) A: pirma koordinat e 2 2 yra 0 ir 0 + 0 < 1). I rodysiu, kad B atvira. (x, y, z ) B c , kai (x, y, z B ), t.y. kai neteisinga konjunkcija x2 + y 2 < z < 1, t.y. kai neteisinga arba x2 + y 2 < z , arba z < 1 formul e. Taigi B c = C1 C2 ; ia C1 = {(x, y, z ) | x2 + y 2 z }, C2 = {(x, y, z ) | z 1}.
13.2. RIBOS
491
2 Jei C1 (xn , yn , zn ) (a, b, c), tai xn a, yn b, zn c ir zn x2 n + yn 2 2 su visais n. Suskaiiavs ribas pastarojojoje nelygyb eje, gaunu c a + b , t.y. (a, b, c) C1 . Reikia, C1 udara. Jei C2 (xn , yn , zn ) (a, b, c), tai xn a, yn b, zn c ir zn 1 su visais n. Suskaiiavs ribas, gaunu c 1, t.y. (a, b, c) C2 . Reikia, C2 taip pat udara. Kadangi dvieju udaru aibiu junginys udaras, aib e B c = C1 C2 udara, o tada jos papildinys B yra atviroji aib e.
Ribos charakterizacija seku kalba. I rodysiu, kad f (x) b (xn ) M xn a f (xn ) b .

x a
I rodymas. () Jei f (x) b ir xn a, tai f (xn ) b pagal sud etin es x a funkcijos ribos skaiiavimo taisykl. () Tegu teisingas deinioji ekvivalencijos pus e. I rodysiu, kad b yra f funkcijos riba. Tariu prieingai, b n era riba. Tada atsiras toks , kad x M d(x, a) < , d(f (x), b) .
is teiginys naudojamas skaiiuojant vektorinio argumento funkciju ribas. Tegu, pavyzdiui, reikia rasti x+y . (x,y )(0,1) 1 xy lim Paimamu bet koki sek (xn , yn ), art ejani i (0, 1), t.y. darau prielaid xn 0, I ribu savybiu tada gaunu xn + yn 0+1 = 0. 1 xn yn 101 y n 1.
Imdamas = 1/n, randu tokius xn M , kad d(xn , a) < 1/n ir d(f (xn ), b) . Tada xn a, bet f (xn ) b. Gavau prietar.
Reikia, 0 ir yra iekomoji riba. I domesniuose udaviniuose f (xn , yn ) sekos riba nesusiskaiiuoja. Tegu, pavyzdiui, iekau ribos x+y2 . (x,y )(1,1) 1 xy lim
492
Jei xn 1, yn 1, tai xn = 1 + tn , yn = 1 + un su tn 0, un 0 ir xn + yn 2 tn + un = . 1 xn yn tn un + tn un
0 . ioje vietoje skaiiavimas sustoja, nes gaunasi neapibr etumas 0 Jei tn ir un bu konkreios sekos, skaityklyje ir vardiklyje ikeliau svartu biausius narius, suprastiniau ir skaiiuoiau toliau. Dabar gi tenka nagrin eti i vairius galimus variantus. Jei tn yra svarbesn e u un , tai
tn + un tn = 1 1. tn un + tn un tn Jei svarbesn e, taip pat riba yra 1. Jei abi sekos vienodai svarbios, pavyzdiui, un ctn , tai tn + un (1 + c)tn + o(tn ) = . tn un + tn un (1 + c)tn + o(tn ) Kai c = 1, i narius o(tn ) galima nekreipti d emesio ir riba v el yra 1. Taiau c = 1 atveju lieka reikinys o(tn ) , o(tn )
1 kurio riba gali bu , tai ti bet kokia. Pavyzdiui, jei un = tn = n
tn + un 0 = 1 = 0 0. tn un + tn un n2 Taigi iekoma riba neapibr eta. Norint grietai t pagri sti, nebu tina rayti visos analiz es; pakanka nurodyti dvi seku (tn , un ) poras, su kuriomis gaunamos tn +un skirtingos funkcijos ribos. Pavyzdiui, pakanka parodyti, kad tn un +tn un 1 1 1 art eja prie 0, kai tn = n , un = n , ir prie 1, kai tn = n , u n = 0. Dar sud etingesniuose udaviniuose kontrpavyzdio sugalvoti nepavyksta. Tegu, pavyzdiui, reikia suskaiiuoti rib x3 + y 3 . (x,y )(0,0) x2 + 2y 2 lim Jei xn 0, yn 0, tai skaiiuojant reikinio
3 x3 n + yn 2 x2 n + 2y n
13.2. RIBOS
493
rib gaunamas neapibr etumas 0 . Bandau analizuoti i vairius galimus vari0 antus. Jei xn svarbesnis u yn , tai mane dominatis reikinys lygus
3 x3 x3 n + o(xn ) n = xn 0. 2 2 xn + o(xn ) x2 n
Jei yn svarbesn e, tai tas reikinys lygus

3 3 3 yn yn o (y n ) + yn = 0. 2 2 2 o (y n ) + 2 y n 2y n 2
Jei yn cxn su c = 1, tai

3 3 3 x3 x3 1 + c3 n + yn n + c xn = xn 0. 2 2 2 x2 x2 1 + 2 c2 n + 2y n n + 2c xn
Jei yn = xn + zn su zn = o(xn ), tai

3 x3 3x2 n + yn n zn = zn 0. 2 2 xn + 2yn 3x2 n
Visais inagrin etais atvejais gavau rib 0; tod el sp eju, kad 0 ir yra funkcijos riba. Deja, mano analiz e negali bu ti laikoma io sp ejimo pagrindimu, nes ne visi variantai inagrin eti. Pavyzdiui, xn ir yn gali bu ti tokios, kad viename posekyje svarbesn e xn , o kitame svarbesn e yn seka. Tokiu atveju reikia bandyti fukcij maoruoti paprastesne funkcija, kuri akivaizdiai art eja i 0. Kadangi x2 + y 2 |x| = x2 ir analogikai |y | x2 + y 2, mano funkcijos skaitiklio modulis |x|3 + |y |3 x2 + y 2 = 2 x2 + y 2 ,
2 3
|x3 + y 3 | o vardiklis x2 + 2y 2 Taigi
x2 + y 2 .
3 x3 n + yn 2 x2 n + 2y n
2 2 x2 n + yn 0
ir, reikia, iekomoji riba tikrai yra 0.
494
akni x2 + y 2 panaudojau neatsitiktinai. Bendruoju atveju, kai nagrin ejama k kintamu ju funkcija f (x) = f (x1 , . . . , xk ) ir norima i rodyti, kad f (x) b, bandoma gauti
x a
f (x) b
( x a )
pavidalo nelygyb e su tam tikra vieno kintamojo funkcija (t), kuri art eja i 0, kai t 0. Kadangi xn a 0, kai xn a, tai ( xn a ) 0 ir i gautos nelygyb es iplaukia, kad f (xn ) b. Vietoje euklidin es normos galima imti bet koki kit; pavyzdiui, 1 arba . Taigi savo udavinyje vietoje x2 + y 2 gal ejau bandyti naudoti |x| + |y | arba max(|x|, |y |) reikini . 13.6 pratimas. Apskaiiuokite rib arba i rodykite, kad ji neegzistuoja. I. II. III. xy1 . (x,y )(0,0) (x + y + 2)2 lim x2 + y 2 . (x,y )(0,0) xy lim x3 y 2 . (x,y )(0,0) x2 + y 4 lim
Sprendimas. I. Jei (xn , yn ) (0, 0), tai xn 0, yn 0; tod el xn yn 1 1 . (xn + yn + 2))2 4

1 Reikia, iekomoji riba yra 4 . 1 1 II. I rodysiu, kad ribos n era. Kadangi ( n , n ) (0, 0) ir 1 1 +n 2 n2 1 1 n n
= 2 2,
1 2 riba gali bu , n ) taip pat art eja i (0, 0), o ti tiktai 2. Taiau ( n 1 4 +n 2 n2 1 2 n n
5 5 = 2. 2 2
III. Tegu (xn , yn ) (0, 0), t.y. xn 0 ir yn 0. Kadangi |x| max |x|, |y | , |y | max |x|, |y | ,
13.3. TOLYDUMAS nagrin ejamos funkcijos skaitiklio modulis nevirija Kita vertus, jei x pakankamai arti 0 (tiksliau, |x| < 1), tai vardiklis x2 + y 4 Tod el x4 + y 4 max(x4 , y 4) = max |x|, |y | max |xn |, |yn| 0,
4
495
max |x|, |y |
2 x3 n yn 4 x2 n + yn t.y. iekomoji riba yra 0.
13.3
Tolydumas
Apibreimas. Tegu v el E ir F yra dvi metrin es erdv es, a M E ir f : M F . f funkcija vadinama tolydia a take, jei f (x) f (a). Jei x a A M , f vadinama tolydia A aib eje, jei ji tolydi kiekviename A aib es take. Funkcija, tolydi visoje apibr eimo srityje, vadinama tolydija funkcija. Aiku, kad tolydumo svoka yra topologin e, nes tokia yra ribos svoka. eimas sutampa su duotuoju E = F = R atveju naujasis tolydumo apibr 6 skyriuje. Tolydumo charakterizacija seku kalba uraoma taip: f tolydi a take, kai M xn a f (xn ) f (a).
Kaip ir riba, tolydumas a take priklauso tik nuo funkcijos reikmiu kokioje nors a tako aplinkoje. Suformuluosiu i fakt tiksliau. Tegu N E , g : N F ir egzistuoja tokia a aplinka U , kad U M N ir f (x) = g (x) su x U . Tada f tolydi a take tada ir tik tada, kai g tolydi tame take. Pavyzdiui, jei U atvira ir U M , tai f tolydi U aib eje tada ir tik tada, kai f siaurinys U aib eje yra tolydioji funkcija. Jei f apibr eta atviroje aib eje O , kuri yra tam tikru atviru aibiu Oi junginys, tai f yra tolydioji funkcija tada ir tik tada, kai f siaurinys kiekvienoje Oi yra tolydioji funkcija. Tolydumas izoliuotame aib es take. M aib es takas a vadinamas izoliuotu, jei tam tikroje jo aplinkoje t era vienintelis M aib es takas pats a. Jei U yra bu tent tokia a aplinka, tai su bet kokia f (a) tako aplinka V (nes i x M U iplaukia x = a ir f (x) = f (a) V ). Reikia, kiekviename izoliuotame apibr eimo srities take funkcija automatikai tolydi. x M U f (x) V
496
Tolydiu funkciju pavyzdiai. Jau min ejau, kad E = F = R atveju naujas tolydumo apibr eimas sutampa su inomu i 6 skyriaus. Taigi kaip atrodo tolydiosios vieno kintamojo realiosios funkcijos, i sivaizduojame. Dabar panagrin esiu dvieju kintamu ju funkcij (x, y ) x + y , apibr et R R erdv es poaibyje M = R R \ {(, ), (, )}. Jei (xn , yn ) M , (a, b) M ir (xn , yn ) (a, b), tai xn a, yn b ir suma a + b apibr eta. Tod el i teoremos apie sumos rib gaunu xn + yn a + b. Reikia, nagrin ejama funkcija tolydi (a, b) take. Kadangi (a, b) buvo bet koks apibr eimo srities takas, (x, y ) x + y yra tolydioji funkcija. Panaiai i rodoma, kad tolydu s ir kiti aritmetiniai veiksmai: x y , xy ir x/y funkcijos. Dabar apraysiu dvi svarbias operacijas, kuriomis i tolydiu ju funkciju gaunamos kitos tolydiosios funkcijos. 1. Vektorin e funkcija f (x) = f1 (x), . . . , fl (x) tolydi tada ir tik tada, kai tolydios visos jos komponent es. Tikrai, f (x) f (a) j fj (x) fj (a).
x a x a
mo taisykl es gaunu
2. Tolydiu ju funkciju kompozicija yra tolydioji funkcija. Tikrai, jei f (x) f (a) = b, g (y ) g (b), tai i sud etin es funkcijos ribos skaiiavix a y b
g f (x) g (b) = g f (a) .

x a
I iu dvieju teiginiu iplaukia, kad atlikus aritmetinius veiksmus su tolydiosiomis funkcijomis v el gaunamos tolydiosios funkcijos. Tegu, pavyzdiui, f ir g yra realiosios tolydiosios funkcijos, apibr etos kokios nors E erdv es M poaibyje. Tada vektorin e funkcija f (x), g (x) taip pat tolydi. Sukomponavs funkcijas x f (x), g (x) (y, z ) y + z, (13.7)
gaunu funkcij x f (x) + g (x). Kadangi abi (13.7) funkcijos tolydiosios, ju kompozicija taip pat tolydioji. Taigi dvieju tolydiu ju funkciju suma yra tolydioji funkcija. Panaiai i rodomas ir skirtumo, sandaugos bei dalmens tolydumas.
13.3. TOLYDUMAS
497
Metrikos tolydumas. I rodysiu, kad metrika d yra tolydioji funkcija i EE i R. Tegu (xn , yn ) (a, b), t.y. xn a ir yn b. I (13.1) nelygyb es gaunu d(xn , yn ) d(a, b) d(xn , a) + d(yn , b) 0.
Taigi d(xn , yn ) d(a, b). Jei vien i d funkcijos argumentu ksuosiu, irgi gausiu tolydij funkcij. Pavyzdiui, visos x d(x, a) pavidalo funkcijos tolydios. Tikrai, jei xn x, tai (xn , a) (x, a) (nes ir a a); tod el d(xn , a) d(x, a).
n
Sud eties, daugybos i skaiiaus ir normos tolydumas. Tegu E yra normuotoji erdv e. I rodysiu, kad visos trys natu ralios funkcijos, (x, y ) x + y, (c, x) cx ir x x
yra tolydiosios. Jei (xn , yn ) (x, y ), tai xn x, yn y ir tod el xn + yn x y xn x + yn y 0,
t.y. xn + yn x + y . Taigi sud etis yra tolydioji funkcija. Jei (cn , xn ) (c, x), tai cn c, xn x ir tod el cn xn cx = cn xn cn x + cn x cx cn (xn x) + (cn c)x = |cn | xn x + |cn c| x 0, t.y. cn xn cx. Taigi daugyba i skaiiaus taip pat tolydi. Jei xn x, tai xn x I ia iplaukia normos tolydumas. Skaliarin es daugybos tolydumas. Tegu E yra euklidin e erdv e. I rodysiu, kad (x, y ) x y yra tolydioji funkcija i E E i R. Jei (xn , yn ) (x, y ), tai xn x, yn y ir i Koy nelygyb es gaunu |xn yn x y | = |xn yn x yn + x yn x y | |(xn x) yn | + |x (yn y )| xn x yn + x y n y 0. xn x 0.
Reikia, xn yn x y , t.y. skaliarin e daugyba yra tolydioji funkcija.
498
Aibiu pirmavaizdiai tolydiu ju funkciju atvilgiu. Tegu E ir F yra dvi metrin es erdv es ir f tolydioji funkcija i E i F . Tada udaros aib es pirmavaizdis yra udaroji aib e, o atviros aib es pirmavaizdis atviroji aib e. I rodymas. I rodysiu pirm teigini . Tegu C yra udaras F erdv es poaibis. 1 Jei f (C ) xn x, tai f (xn ) C ir d el tolydumo f (xn ) f (x). Kadangi 1 C udara, f (x) C , t.y. x f (C ). Taigi f 1 (C ) aib e udara. Dabar i rodysiu antrji teigini . Jei O atvira, tai O c udara, ir f 1 (O c ) c udara. Taiau f 1 (O c ) = f 1 (O ) . Reikia, f 1 (O ) aib e atvira. I rodyti teiginiai bus plaiai taikomi. Kol kas duosiu tik por pavyzdiu . 1. Pasir emus tais teiginiais, galima i rodyti aib es udarum arba atvirum. Tegu, pavyzdiui, A = {(x, y, z ) | z = xy }, A aib e gali bu ti urayta A = {(x, y, z ) | xy z = 0} = {(x, y, z ) | f (x, y, z ) = 0} = f 1 ({0}) pavidalu; ia f (x, y, z ) = xy z . Akivaizdu, kad f tolydi, o {0} aib e udara. Reikia, A taip pat udara. B aib e yra B1 B2 sankirta; ia B1 = {(x, y, z ) | x2 + y 2 z < 0} = g 1(; 0), B2 = {(x, y, z ) | z < 1} = h1 (; 1), o g (x, y, z ) = x2 + y 2 z , h(x, y, z ) = z . Abi funkcijos g ir h tolydios, aib es (; 0) ir (; 1) atviros; tod el pirmavaizdiai B1 ir B2 taip pat atviri. Atviru aibiu sankirta atvira; tod el B aib e irgi atvira. (a, r ) yra intervalo 2. Funkcija x d(x, a) tolydi, o udaras rutulys U (a, r ) rutulys yra u[0; r ] pirmavaizdis tos funkcijos atvilgiu. Reikia, U daroji aib e. (a, r ) ne visada yra U (a, r ) rutulio udarinys. Atkreipsiu d emesi , kad U Pavyzdiui, jei E = (1; 1) {2}, tai U (0, 2) = U (0; 2) = (1; 1), bet (0; 2) = E . U Jei f yra tolydioji funkcija, apibr eta ne visoje erdv eje, o tik tam tikrame jos poaibyje M , tai i j galima iu eti kaip i tolydij funkcij poerdvyje M . r Tod el atviros (atitinkamai, udaros) aib es pirmavaizdis yra atvira (atitinkamai, udara) M poerdvyje. Pavyzdiui, jei E = R, M = R \{0} ir f (x) = 1/x, tai udaros (R erdv eje) aib es [1; ) pirmavaizdis yra (0; 1] intervalas. Jis n era udaras visoje ties eje, bet udaras M poerdvyje. B = {(x, y, z ) | x2 + y 2 < z < 1}.
13.3. TOLYDUMAS
499
Homeomorzmai. Jei f yra bijekcija tarp M ir f (M ) aibiu ir jei tiek f , tiek f 1 yra tolydioji funkcija, sakome, kad f yra homeomorzmas tarp M ir f (M ). Taigi jei f yra homeomorzmas, tai xn x f (xn ) f (x). Kadangi aib es vaizdas f atvilgiu sutampa su jos pirmavaizdiu f 1 atvilgiu, tai atviros (atitinkamai, udaros) aib es vaizdas homeomorzmo atvilgiu yra atvira (atitinkamai, udara) f (M ) poerdvyje aib e. tai keletas pavyzdiu . Tegu E yra normuotoji erdv e ir a E . Funkcija y = a + x yra tolydioji bijekcija tarp E ir E ; be to, atvirktin e funkcija x = y a taip pat tolydi. Reikia, x a + x yra homeomorzmas tarp E ir E . Jis vadinamas postu a). miu (per vektoriu Aib es A vaizdas postu mio atvilgiu ymimas a + A: a + A = {a + x | x A}. Taigi a + O aib e atvira su bet kokia atvirja O , o a + C aib e udara su visomis udaromis C . Jei c = 0, tai funkcija y = cx taip pat yra tolydioji bijekcija tarp E ir E . Atvirktin e bijekcija x = c1 y taip pat tolydi; tod el x cx yra homeomorzmas tarp E ir E . Jis vadinamas homotetija (su koecientu c). A aib es vaizdas homotetijos atvilgiu ymimas cA: cA = {cx | x A}. Taigi cO atvira, jei O atvira, o cC udara, jei C udara. Jungios aib es. Su bet kokia M E tokie trys teiginiai ekvivalentu s: 1) M = A B su tam tikromis nesikertaniomis netuiomis udaromis M poerdvyje aib emis A ir B ; 2) M = A B su tam tikromis nesikertaniomis netuiomis atviromis M poerdvyje aib emis A ir B ; 3) egzistuoja tolydi M aib eje funkcija, i gyjanti lygiai dvi reikmes. I rodymas. (1 2) Tegu A ir B yra nesikertanios netuios udaros M poerdvyje aib es ir M = A B . Tada B = M \ A ir A = M \ B . Reikia, A ir B yra taip pat ir atviros M poerdvyje. (2 3) Tegu A ir B yra nesikertanios netuios atviros M poerdvyje aib es ir M = A B . Apibr eiu f (x) = 1, kai x A; 2, kai x B .
500 E B
13.10 pav. M = A B aib e nejungi
Aiku, kad f apibr eta visoje M ir i gyja lygiai dvi reikmes. I rodysiu, kad ji tolydi kiekviename M aib es take a. Jei a A, tai A yra a aplinka M poerdvyje (nes atvira) ir su visais x A f (x) = 1 U (1, ), koks bebu . Taigi f tolydi a take. Atvejis a B nagrin ejamas analogitu kai. (3 1) Tegu f yra tolydi M aib eje funkcija, i gyjanti lygiai dvi reikmes; pavyzdiui, 1 ir 2. Paymiu A = f 1 {1} ir B = f 1 {2}. Tada A ir B nesikerta ir netuios; be to, M = A B . Kadangi f yra tolydioji funkcija, o vientak es aib es udaros, abi A ir B aib es taip pat udaros. Kiekviena M aib e, tenkinanti vien i tu ekvivaleniu slygu , vadinama nejungia. Nejungias aibes reiktu i sivaizduoti kaip susidedanias i keliu gabalu (r. 13.10 pav.). M aib e vadinama jungia, jei ji n era nejungi. Taigi jungios aib es negalima urayti dvieju nesikertaniu netuiu udaru (arba atviru ) tos aib es poaibiu junginio pavidalu, o bet kokia tolydioji funkcija i M i dvitak aib yra konstanta (t.y. i gyja tik vien i dvieju galimu reikmiu ). Jungias aibes i sivaizduojame, kaip aibes, susidedanias i vieno gabalo. Intervalu jungumas. R erdv es poaibis M jungus tada ir tik tada, kai M yra intervalas. I rodymas. Tegu M yra intervalas ir f tolydioji funkcija i M i {1, 2}. Jei f (x) = 1, f (y ) = 2 su tam tikrais x, y M , i teoremos apie tarpin reikm gauiau, kad f (z ) = 3/2 su tam tikru z , esaniu tarp x ir y . To bu ti negali; tod el arba f (x) = 1 su visais x M , arba f (x) = 2 su visais x M , t.y. f yra pastovioji funkcija. Taigi M jungi. Atvirkiai, tegu M jungi; ar ji yra intervalas? Pakanka i rodyti, kad jei x, y M ir x < z < y , tai ir z M . Tariu prieingai, z M . Paymiu A = [; z )M ir B = (z ; ]M . Akivaizdu, kad aib es nesikerta, netuios
13.3. TOLYDUMAS
501
(nes x A, o y B ), atviros M poaibyje ir M = A B . To negali bu ti, nes M jungi. Taigi gavau prietar. Nejungumo irodymas. Nupieus aib, paprastai i karto matosi, ar ji jungi, ar ne. Taiau kaip tai i rodyti? Ir k daryti, jei jos nupieti nei manoma 4 (pavyzdiui, jei aib e yra R erdv es poaibis)? Jei M nejungi, galima j tiesiog urayti A B pavidalu su nesikertaniomis netuiomis atviromis M poerdvyje aib emis A ir B . Primenu, kad atviros M poerdvyje yra O M pavidalo aib es; ia O atvira visoje erdv eje. Taigi M nejungi, jei egzistuoja tokios atviros aib es O1 ir O2 , kad M = (O1 M ) (O2 M ), abi Oi M netuios ir nesikerta. Tegu, pavyzdiui, M = {(x, y, z ) | x2 + y 2 = z 2 Tada su M = (O1 M ) (O2 M ) O1 = {(x, y, z ) | z < 0} ir O2 = {(x, y, z ) | z > 0} 1}.
(nes i (x, y, z ) M iplaukia z = 0). Akivaizdu, kad abu gabalai nesikerta. Be to, jie netuti: pavyzdiui, (1, 0, 1) O1 M ir (1, 0, 1) O2 M . Taigi M nejungi. Norint i rodyti, kad kokia nors konkreti aib e M jungi, reiktu i sitikinti, pavyzdiui, kad jos nei manoma urayti A B pavidalu su nesikertaniomis netuiomis atviromis M poerdvyje aib emis A ir B . Arba kad nei manoma sukonstruoti tolydiosios funkcijos i M i {1, 2}, kuri i gytu abi reikmes. I rodyti, kad ko nors padaryti nei manoma, visada sunkiau, negu tiesiog t k nors padaryti. Tod el aib es jungumas daniausiai nustatomas panaudojus vien i emiau suformuluotu kriteriju . Taku jungimas kreiv emis. Kreive E erdv eje vadinama bet kokia tolydioji funkcija t xt i kokio nors intervalo [; ] i E . Takai x ir x vadinami kreiv es galais. Dar sakome, kad kreiv e jungia tuos takus. I rodysiu, kad jei bet kokius du M takus galima sujungti kreive, gulinia M aib eje, tai M jungi. I rodymas. Tariu prieingai, M n era jungi. Randu tolydij funkcij f : M {1, 2} ir tokius a, b M , kad f (a) = 1, f (b) = 2. Sujungiu a ir
502
(a, b)

(c, d)
(a)
|
t d b a
(b) t xt grakas (c) t yt grakas
| | | |
13.11 pav. b takus kreive (xt | t ). Tada t f (xt ) yra tolydioji funkcija i [; ] i {1, 2} ir ne konstanta. To negali bu ti, nes intervalas [; ] yra jungi aib e. Taigi gavau prietar. tai io kriterijaus taikymo pavyzdys. I rodysiu, kad jungi aib e M = {(x, y ) | y 0} \ {(0, 0)} jos takai. Apibr eiu kai 0 kai 1 kai 2 t < 1; t < 2; t 3. (13.8)
Tiesiogiai patikrinama, kad (x0 , y0) = (a, b) ir (x3 , y3 ) = (c, d). Kai 0 < t < 1, yt = (1 t)b + t > b 0; kai 1 t < 2, yt = 1 > 0; kai 2 t < 3, yt = (3 t)+(t 2)d > d 0. Taigi (xt , yt ) M su visais t. Belieka i sitikinti, kad kreiv e tolydi. Tam pakanka i rodyti, kad tolydios abi koordinat es xt ir yt . Tai jau vienmat es analiz es udavinys; tod el a pasitenkinsiu nubr edamas abieju funkciju grakus (r. 13.11 pav.) Ikilos aib es. Tegu E yra normuotoji erdv e ir a, b E . Funkcija xt = (1 t)a + tb, 0 t 1,
(r. 13.11 pav.) Tegu (a, b) ir (c, d) bet kokie a, (1 t)b + t , (xt , yt ) = (2 t)a + (t 1)c, 1 , c, (3 t) + (t 2)d ,
13.3. TOLYDUMAS
M a
13.12 pav. Ikila aib e
yra tolydioji kreiv e, jungianti a ir b takus. Ji vadinama atkarpa su galais a ir b. E erdv es poaibis M vadinamas ikilu, jei bet kokius jo takus galima sujungti atkarpa, gulinia M aib eje (r. 13.12 pav.) I aukiau i rodyto kriterijaus iplaukia, kad bet kokia ikila aib e yra jungi. Duosiu kelet ikilu aibiu pavyzdiu . 1. Normuotoje erdv eje visi rutuliai yra ikilos aib es. Tikrai, jei x, y U (a, r ), tai x a < r , y a < r , o tada ir (1 t)x + ty a = (1 t)(x a) + t(y a) (1 t)(x a) + t(y a) = (1 t) x a + t y a < 1 t + t = 1,

b c} 1}
503
t.y. (1 t)x + ty U (a, r ). Panaiai i rodomas ir udaro rutulio ikilumas. Taigi visi rutuliai normuotoje erdv eje yra jungios aib es. is teiginys nebu ese erdv ese. Pavyzdiui, jei E = R \{1}, tai U (0, 2) tinai teisingas metrin rutulys yra (2, 1) (1; 2) aib e, kuri nejungi, nes n era intervalas. 2. Pusploktume euklidin eje erdv eje E vadinama, bet kokia M = {x | a x < c} arba M = {x | a x M = {(x, y ) | 2x 3y
pavidalo aib e; ia a E , c R. Pavyzdiui,
yra pusploktum e R2 erdv eje (iuo atveju a = (2, 3), c = 1). I rodysiu, kad kiekviena pusploktum e yra ikila ir, reikia, jungi aib e. Tegu, pavyzdiui, M = {x | a x < c} ir x, y M . Tada a x < c, a y < c ir tod el a [(1 t)x + ty ] = (1 t)a x + ta y < (1 t)c + tc = c,
t.y. (1 t)x + ty M . Panaiai i rodomas udaros pusploktum es ikilumas. 3. Ikilu aibiu sankirta yra ikila aib e. Tikrai, jei M1 ir M2 ikilos, a, b M1 M2 ir xt = (1 t)a + tb, tai xt M1 (nes a, b M1 ir M1 ikila) ir xt M2 (nes a, b M2 ir M2 ikila). Reikia, xt M1 M2 , t.y. M1 M2 ikila.
504
1 13.13 pav. y = sin x funkcijos grakas
Kratiniu taku prijungimas. taip pat jungi.
Jei P aib e jungi, o P M P , tai M
I rodymas. Tegu f yra tolydioji funkcija i M i {1, 2}. Jos siaurinys P aib eje taip pat yra tolydioji funkcija ir tod el pastovi. Tegu, pavyzdiui, f (x) = 1 su visais x P . Jei a M , tai atsiras tokia seka (xn ) P , kad xn a. D el tolydumo f (a) = lim f (xn ) = 1. Taigi f (a) = 1 su visais a M . I rodiau, kad bet kuri tolydioji funkcija i M i {1, 2} i gyja tik vien reikm. Reikia, M aib e jungi. Panaudojs i kriteriju , galiu kitu bu rodyti, kad (13.8) aib e jungi. du i Tikrai, aib e P = {(x, y ) | y > 0}
e jungi. yra pusploktum e ir tod el jungi, o P M P . Reikia, ir M aib Kitas pavyzdys i domesnis. Tegu
1 M = {(x, sin x ) | x > 0} {(0, y ) | 1
1}
(r. 13.13 pav.). Aib es dalis

1 P = {(x, sin x ) | x > 0} 1 1 jungi, nes bet kuriuos du jos takus (, sin ) ir (, sin ) jungia kreiv e
(xt , yt ) = (t, sin 1 ), t
Be to, kiekvienas takas (0, y ) su |y | 1 yra ribinis P takas, nes prie jo 1 art eja seka (xn , sin xn ) su xn = (arcsin y + 2n )1 . Reikia, P M P ; tod el M aib e jungi. Jungiu aibiu junginys. Jei dvi jungios aib es kertasi, tai ju junginys yra jungi aib e. I rodymas. Tegu M1 ir M2 yra jungios aib es, a M1 M2 ir f tolydioji funkcija i M1 M2 i {1, 2}. Funkcijos siaurinys tiek M1 , tiek M2 aib eje taip
13.3. TOLYDUMAS
505
pat tolydus; tod el ir vienoje, ir kitoje aib eje funkcija igyja tik vien reikm. Tada f (x) = f (a) su visais x M1 (nes a M1 ) ir f (x) = f (a) su visais x M2 (nes a M2 ). Reikia, f (x) = f (a) su visais x M1 M2 . I rodiau, kad bet kuri tolydioji funkcija i M1 M2 i {1, 2} i gyja tik vien reikm. Reikia, M1 M2 yra jungi aib e. I rodysiu, pavyzdiui, kad jungi M = {(x, y ) | x2 + y 2 J galima urayti M1 M2 pavidalu su M1 = {(x, y ) | x2 + y 2 M2 = {(x, y ) | x2 + y 2 1, y 1, y 1} \ {(0, 0)} aib e.
0} \ {(0, 0)}, 0} \ {(0, 0)}.
Abu poaibiai kertasi (pavyzdiui, (1, 0) takas priklauso tiek M1 , tiek M2 aibei); tod el pakanka i rodyti, kad abu jie jungu s. Tegu P1 = {(x, y ) | y > 0, x2 + y 2 1}. i aib e yra pusploktum es y > 0 ir rutulio x2 + y 2 1 sankirta; tod el ikila ir, reikia, jungi. Kadangi P1 M1 P1 , M1 aib e taip pat jungi. M2 aib es jungumas i rodomas analogikai. Jungiu aibiu Dekarto sandauga. jungi. Dvieju jungiu aibiu Dekarto sandauga
I rodymas. Tegu M1 ir M2 yra jungios aib es ir f tolydioji funkcija i M1 M2 i {1, 2}. Reikia i rodyti, kad f i gyja tik vien reikm, t.y. kad f (a1 , a2 ) = f (b1 , b2 ) su bet kokiais (a1 , a2 ), (b1 , b2 ) M1 M2 . Funkcija x1 f (x1 , a2 ) yra tolydioji funkcija i M1 i {1, 2}. Kadangi M1 jungi, f (a1 , a2 ) = f (b1 , a2 ). Kita vertus, x2 f (b1 , x2 ) taip pat yra tolydioji funkcija i M2 i {1, 2}. Kadangi M2 jungi, f (b1 , a2 ) = f (b1 , b2 ). Reikia, f (a1 , a2 ) = f (b1 , b2 ).
Jungios aib es vaizdas. Tegu F yra kita metrin e erdv e ir f tolydioji funkcija i M i F . Jei M jungi, tai f (M ) taip pat jungi. I rodymas. Jei g yra tolydioji funkcija i f (M ) i {1, 2}, tai g f tolydioji funkcija i M i {1, 2}. Kadangi M jungi, g f yra konstanta; tarkime g f (x) = 1 su visais x M . Tada g (y ) = 1 su visais y f (M ). Taigi f (M ) jungi.
506 E
,B d (A
A
) d(x, A
13.14 pav. Atstumas tarp aibiu
13.4
Metrin es svokos
B x
Dauguma iki iol nagrin etu metriniu erdviu teorijos svoku buvo topologin es: tokiu svoku turinys nesikeiia, pakeitus metrik jai ekvivalenia. iame skyrelyje surinkau netopologines svokas (a jas vadinu metrin emis). Atstumas tarp aibiu . Tegu E yra metrin e erdv e su metrika d ir A, B du jos poaibiai. Atstumu tarp A ir B vadinamas skaiius, apibr eiamas lygybe d(A, B ) = inf d(x, y ). Grubiai kalbant, d(A, B ) yra atstumas tarp ariausiai vienas kito esaniu A ir B taku (r. 13.14 pav.) I apibr eimo iplaukia, kad atstumas tarp tuios aib es ir bet kokios A lygus . Jei abi aib es netuios, atstumas tarp ju baigtinis. Jei A = {x}, o B = {y }, tai d(A, B ) sutampa su d(x, y ). Jei aib es kertasi, atstumas tarp ju lygus 0. Taiau atvirkias teiginys n era teisingas: egzistuoja ir nesikertanios aib es, atstumas tarp kuriu lygus 0. Pavyzdiui, R erdv eje su standartine metrika atstumas tarp (0; 1) ir (1; 2) intervalu yra 0. Akivaizdu, kad jei A1 A, B1 B , tai d(A1 , B1 ) d(A, B ). I rodysiu dar vien savyb: d(A, B ) = d(A, B ). I rodymas. Kadangi A A, B B , nelygyb e d(A, B ) d(A, B ) akivaizdi. I rodysiu atvirki nelygyb. Tegu x A, y B ir A xn x, B yn y . Tada d(A, B ) d(xn , yn ) d(x, y ). Taigi d(x, y ) d(A, B ) su visais x A, y B . I inmumo savybiu tada iplaukia d(A, B ) d(A, B ).
xA,y B
SVOKOS 13.4. METRINES
507
Atstumas iki aib es. Atstumas tarp {x} ir A aib es ymimas d(x, A) ir vadinamas atstumu nuo x iki A. Taigi d(x, A) = inf d(x, y ).
y A
Grubiai kalbant, d(x, A) yra atstumas nuo x iki artimiausio A aib es tako (r. 13.14 pav.) Aiku, kad d(x, ) = ir d(x, A) < , kai A = . Be to, d(x, A) d(x, B ), kai A B , ir d(x, A) = d(x, A). I rodysiu vien nauding nelygyb: jei A netuia, tai d(x, A) d(y, A) I rodymas. Su bet kokiu z A d(x, A) t.y. d(y, z ) I inmumo savybiu tada gaunu d(y, A) d(x, A) d(x, y ). d(x, A) d(x, y ), t.y. d(x, y ). d(x, y ) nelygyb es iplaukia d(x, z ) d(x, y ) + d(y, z ), d(x, y ). (13.9)
d(x, A) d(y, A)
I ia ir i analogikai i rodomos d(y, A) d(x, A) (13.9).
Aib es aplinkos. I (13.9) iplaukia, kad x d(x, A) yra tolydioji funkcija i E i [0; ]: jei xn x, tai |d(xn , A) d(x, A)| d(xn , x) 0.
Atviros ([0; ] erdv eje) aib es [0; ) pirmavaizdis yra atvira aib e. Ji kartais ymima A ir vadinama A aib es -aplinka. Taigi A = {x | d(x, A) < }. Pavyzdiui, = , {a} = U (a, ). Apskritai A aib es aplinka vadinama bet kokia atvira aib e, kurios viduje yra A. Taigi A yra A aib es aplinka. Taiau A aplinkos apskritai nesudaro aplinku baz es: ne kiekvienos aplinkos viduje yra -aplinka. Pavyzdiui, jei O atvira, tai ji yra savs paios aplinka, bet jos viduje n era jokios O .
508
A
| |
Kitas pavyzdys: R erdv eje aib es N =

A a 3
|
13.15 pav.
n 1
(n ; n + )
nesudaro N aib es aplinku baz es, nes aib e O=

n 1 1 1 (n n ;n+ n )
taip pat yra N aplinka, o jos viduje n era jokios N . Ribiniu taku charakterizacija. I rodysiu, kad d(x, A) = 0 x A. Tikrai, jei d(x, A) = 0, tai A netuia ir egzistuoja tokia (xn ) A, kad d(x, xn ) 0. Reikia, xn x ir tod el x A. Atvirkiai, jei x A, tai egzistuoja tokia (xn ) A, kad xn x. I to iplaukia, kad d(x, A) d(x, xn ) 0, t.y. d(x, A) = 0. 13.7 pratimas. Raskite d(a, A). I. A = (0; 1) (3; 5), a = 2. II. A = {(x, y ) | x2 + y 2 = 4}, a = (1, 0). Sprendimas. (r. 13.15 pav.) I. d(a, A) = d(2, 1) = 1. II. d(a, A) = d (1, 0), (2, 0) = 1. 13.8 pratimas. Raskite d(A, B ).
I. A = N, B = (0.3; 0.8). II. A = {(x, y ) | x + y 2}, B = [0; 1] [0; 1].
Sprendimas. (r. 13.16 pav.) I. d(A, B ) = d(0.8, 1) = 0.2. II. d(A, B ) = 0, nes aib es kertasi: (1, 1) A B .
SVOKOS 13.4. METRINES

A B A
| |
509
13.16 pav.
diam A A 13.17 pav. Aib es diametras Aib es diametras. A aib es diametru vadinamas skaiius, apibr eiamas formule diam A = sup d(x, y ). Grubiai kalbant, diam A yra atstumas tarp labiausiai nutolusiu A aib es taku (r. 13.17 pav.) I apibr eimo iplaukia, kad diam = . Jei A netuia, jos diametras neneigiamas. Jei A vientak e aib e, diam A = 0. Jei aib eje yra bent du takai, jos diametras teigiamas. Akivaizdu, kad jei A B , tai diam A diam B . Be to, diam A = diam A. Tikrai, i A A iplaukia diam A diam A, o atvirkia nelygyb e i rodoma taip. Tegu x, y A ir A xn x, A yn y . Tada diam A d(xn , yn ) d(x, y ). Taigi d(x, y ) diam A su visais x, y A, o tada i supremumo savybiu gaunu diam A diam A. (a, r ) rutulio diametras nevirija 2r , bet nebu U tinai lygus 2r . Pavyzdiui, jei E = {0, 2}, tai U (0, 1) = {0} ir, reikia, jo diametras lygus 0. Apretos aib es. A aib e vadinama apr eta, jei diam A < . Taigi tuioji aib e, vientak e aib e ir apskritai bet kokia baigtin e aib e apr eta. (a, r ); ia a bet I rodysiu, kad A apr eta tada ir tik tada, kai r A U koks ksuotas E erdv es elementas.
x,y A
510
A 0
|
(a, r ) su bet Tegu A apr eta, t.y. diam A < . Jei A tuia, tai A U kokiu r . Tegu dabar A = ir x0 koks nors A elementas. Tada su visais xA d(x, a) d(x, x0 ) + d(x0 , a) diam A + d(x, x0 ), (a, r ) su r = diam A + d(x, x0 ). Taigi A U (a, r ). t.y. x U (a, r ), tai su visais x, y A Atvirkiai, jei A U d(x, y ) d(x, a) + d(a, y ) 2r ;

A 3
|
13.18 pav.
tod el ir diam A 2r < . Normuotoje erdv eje vietoje a paprastai imamas takas 0. Tada d(x, a) = x ir apr etumo kriterijus skamba taip: A apr eta, kai egzistuoja toks r , kad x r su visais x A. Norint i rodyti, kad A apr eta, reikia toki r surasti. Norint i rodyti, kad A neapr eta, reikia rasti toki sek (xn ) A, kad xn . 13.9 pratimas. Raskite diam A. I. A = (0; 1) {2, 3}. II. A = {(x, y ) | x2 y 1}. Sprendimas. (r. 13.18 pav.) I. diam A = d(0, 3) = 3. II. diam A = d (1, 1), (1, 1) = 2. 13.10 I. A = {(x, y, z ) | xyz = 10, x, y, z 1, }. 1; tod el xy 1 ir
pratimas. Ar apr eta duota aib e? Atsakym pagri skite.
II. A = {(x, y, z ) | x2 + y 2 + z 2 = 4xz }. Sprendimas. I. Tegu (x, y, z ) A. Tada x, y z= 10 xy 10.
SVOKOS 13.4. METRINES Analogikai i rodoma, kad ir x, y 10. Taigi 1 x, y, z (x, y, z ) 102 + 102 + 102 = 10 3. Reikia, A apr eta. II. Tegu xn = n, yn = 0, o zn viena i lygties z 2 4nz + n2 = 0 aknu ; pavyzdiui, zn = 2n + Tada (xn , yn , zn ) A ir neapr eta. 4n2 n2 = (2 + = 3)n.
511 10 ir tod el
(xn , y, zn )
6 + 4 3n . Reikia, A
Koy kriterijus. Seka (xn ) E vadinama Koy seka, jei n0 m, n n0 d(xm , xn ) < .
Kiekviena konverguojanti seka yra Koy seka. Tikrai, jei xn a, tai d(xm , xn ) d(xm , a) + d(xn , a) < 2,
kai m ir n pakankamai dideli. R erdv eje teisingas ir atvirkias teiginys: kiekviena Koy seka konverguoja (is teiginys vadinamas Koy kriterijumi). Taiau taip yra ne bet kokioje metrin eje erdv eje. Tarkime, pavyzdiui, E = (0; 1) ir xn = 1/n su 1/n0 < , kai m, n n0 > 1/, (xn ) yra n 1. Kadangi 1/n 1/m Koy seka. Taiau E erdv eje ji neturi jokios ribos. Jei kiekviena Koy seka turi rib, t.y. jei E erdv eje teisingas Koy kriterijus, ji vadinama pilna. Pilna normuotoji erdv e vadinama Banacho1 erdve. Vektorin es eilutes. Kiekvienoje normuotoje erdv eje galima apibr eti eilut es konvergavimo svok: sakoma, kad
n=1
xn
(13.10)
eilut e konverguoja, jei jos dalin es sumos sn = x1 + + xn turi koki nors rib. Jei sn s, tai s vadinama (13.10) eilut es suma ir ymima tuo paiu (13.10) simboliu. Eilut es turi i prastas savybes:
1
Stefan Banach (18921945), lenku matematikas
512
1) jei m 1, e konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja n=1 xn eilut x eilut e ; be to, tada n=m+1 n
n=1 m
xn =
n=1
xn +
n=m+1
xn ;
(13.11)
2) jei
n=1
xn eilut e konverguoja, tai xn 0 ir

n=m
xn 0;
m n=1 yn
3) jei konverguoja tiek e ir n=1 (xn + yn ) eilut

n=1
n=1 xn ,
tiek
n=1
eilut e, tai konverguoja ir
(xn + yn ) =
xn +
n=1
yn ;
4) jei konverguoja e ir u tiesinis tolydus operatorius i n=1 xn eilut E i F (ia F dar viena normuotoji erdv e), tai konverguoja ir n=1 uxn eilut e ir uxn = u xn ;
n=1 n=1
5) jei
n=1
xn eilut e konverguoja, tai

n=1
xn m
n=1
xn .
(13.12)
I rodymas. 1. Su visais n
x1 + + xn = (x1 + + xm ) + (xm+1 + + xn ). I ia matyti, kad jei viena i x1 + + xn ir xm+1 + + xn seku turi rib, tai turi rib ir antroji. Suskaiiavs lygyb eje ribas, kai n , gaunu (13.11) lygyb. 2. Jei eilut es suma yra s, tai xn = (x1 + + xn ) (x1 + + xn1 ) s s = 0 ir i (13.11)
n=m
xn = s (x1 + + xm ) s s = 0.
m
13.5. KOMPAKTIKOS AIBES 34. Jei

n=1
513 yn = t, tai
xn = s ir
n=1
(x1 + y1 ) + + (xn + yn ) = (x1 + + xn ) + (y1 + + yn ) s + t ir 5. I trikampio nelygyb es ux1 + + uxn = u(x1 + + xn ) us. x1 + + xn x1 + + xn .
Banacho erdv eje galioja toks eilut es konvergavimo poymis: (10.1) eilut e konverguoja, jei konverguoja skaiiu eilut e, sudaryta i xn vektoriu normu , t.y. jei
n=1
Suskaiiavs ribas, kai n , gaunu (13.12).
xn < .
Tegu sn ymi (10.1) eilut es, o sn normu eilut es dalines sumas. Tada sn sm sn sm , kai n m. Jei normu eilut e konverguoja, tai (sn ) yra Koy seka ir i gautos nelygyb es iplaukia, kad (sn ) taip pat yra Koy seka. Reikia, ji konverguoja. Tolygiai tolydios funkcijos. Tegu E ir F yra dvi metrin es erdv es, M E ir f : M F . Kad bu paprasiau, metrik abiejose erdv ese ym esiu tu ta paia d raide. f funkcija vadinama tolygiai tolydia, jei x1 , x2 M d(x1 , x2 ) < d f (x1 ), f (x2 ) < . Tolygiai tolydi funkcija yra tolydi visuose apibr eimo srities takuose.
13.5
Kompaktikos aib es
Apibreimas. Tegu E yra metrin e erdv e su metrika d ir K E . K aib e vadinama kompaktika, jei bet kokia jos elementu seka turi poseki , kuris konverguoja i tam tikr tak i K . Kiekviena kompaktika aib e apr eta ir udara. I rodymas. Tegu K kompaktika. Jei K bu neapr eta, atsirastu tokia tu (xn ) K , kad d(xn , a) ; ia a ksuotas E erdv es takas. Kita vertus, jei (xnk ) yra tos sekos posekis, konverguojantis i x K , tai d(xnk , x) d(x, a). Gavau prietar, kuri rodo, kad K turi bu eta. ti apr
514
Jei K bu neudara, atsirastu jai nepriklausantis ribinis takas a. Tegu tu K xn a. Tada bet koks tos sekos posekis konverguoja i a ir tod el negali art eti i joki K aib es element. Gauta prietara rodo, kad K udara. Kitame skyriuje i rodysiu, kad baigtiniamat ese erdv ese teisingas ir atvirkias teiginys: kiekviena apr eta udara aib e yra kompaktika. Taiau bendrose metrin ese erdv ese taip n era. Tegu, pavyzdiui, E yra R erdv e su diskreija metrika 0, kai x = y ; d(x, y ) = (13.13) 1, kai x = y . Tada diam E = 1; taigi visa E yra apr eta ir, akivaizdu, udara. Taiau ji nekompaktika, nes joks sekos xn = n posekis nekonverguoja. 13.11 pratimas. Ar kompaktika duota aib e? Jei ne, tai kod el? I. A = {(x, y ) | x2 + y 2 < 1} II. B = {(x, y ) | xy = 1} III. C = {0, 1} [0; 1] Sprendimas. I. A nekompaktika, nes neudara: (1, 0) yra jos ribinis takas, bet jai nepriklauso. II. B nekompaktika, nes neapr eta: (n, 1/n) B , bet (n, 1/n) . III. C aib e kompaktika. Tolydios funkcijos kompaktikose aib ese. Tegu E ir F yra dvi metrin es erdv es (kaip paprastai, metrikas abiejose erdv ese ym esiu ta paia d raide), K yra kompaktikas E poaibis ir f tolydioji funkcija i K i F. I rodysiu tris teiginius apie tokias funkcijas. 1. f (K ) aib e kompaktika. I rodymas. Tegu (yn ) yra bet kokia f (K ) elementu seka. Tada kiekvienas yn yra f (xn ) pavidalo su tam tikru xn K . Randu toki poseki (xnk ) (xn ), kad xnk a K . Tada d el tolydumo ynk = f (xnk ) f (a) f (K ). Taigi f (K ) kompaktika. Jei f yra tolydioji funkcija i K i R, tai f (K ) yra udaras ir apr etas R poaibis. D el udarumo inf f (K ) ir sup f (K ) skaiiai priklauso f (K ) aibei ir, reikia, yra tos aib es, atitinkamai, maiausias ir didiausias elementas. Taigi realioji tolydioji funkcija kompakte i gyja savo maiausi ir didiausi reikm. 2. f funkcija yra tolygiai tolydi K aib eje.
13.5. KOMPAKTIKOS AIBES
515
I rodymas. Tariu prieingai, f n era tolygiai tolydi K aib eje, t.y. egzistuoja toks , kad x1 , x2 K d(x1 , x2 ) < , d f (x1 ), f (x2 ) . (13.14)
Imu = 1/n ir randu tokias sekas (x1n ) K ir (x2n ) K , kad d(x1n , x2n ) < 1/n, bet d f (x1n ), f (x2n ) su visais n. Randu toki poseki (x1nk ) (x1n ), kad x1nk a K . Tada d(x2nk , a) d(x2nk , x1nk ) + d(x1nk , a) < 1 + d(x1nk , a) 0, nk
t.y. ir x2nk a. D el f funkcijos ir metrikos tolydumo d f (x1nk ), f (x2nk ) d f (a), f (a) = 0. Gavau prietar. 3. Jei f yra bijekcija tarp K ir f (K ), tai f 1 funkcija taip pat tolydi. I rodymas. Tegu (yn ) f (K ) ir yn b. Reikia i rodyti, kad f 1 (yn ) 1 1 f (b). Paymiu xn = f (yn ) ir a = f (b). Tariu prieingai, xn a. Tada atsiras toks posekis (xnk ) (xn ), kad
1
d(xnk , a)
(13.15)
su visais k . Kadangi K kompaktika, i to posekio galiu irinkti konverguojanti po-poseki . Kad bu paprastesni ymenys, t naujji poseki ym esiu tu xnk , t.y. laikysiu teisingu tiek (13.15) sryi , tiek xnk a K . I (13.15) iplaukia, kad d(a , a) , t.y. a = a. D el f tolydumo ynk = f (xnk ) f (a ), o d el injektyvumo f (a ) = f (a). Gavau prietar, nes bet koks (yn ) sekos posekis turi konverguoti i f (a) = b. Atstumas nuo kompaktikos aib es. Tegu E yra metrin e erdv e, K ir A netuti jos poaibiai ir K kompaktika. Tada egzistuoja toks x0 K , kad d(x0 , A) = d(K, A). Jei A udara ir nesikerta su K , tai d(K, A) > 0. I rodymas. Funkcija x d(x, A) yra tolydi realioji funkcija ir tod el K kompakte i gyja savo maiausi reikm. Taigi egzistuoja toks x0 K , kad d(x0 , A) = inf d(x, A) = d(K, A).
xK
Jei A udara ir nesikerta su K , tai x0 A (nes A nesikerta su K ) ir tod el d(x0 , A) > 0 (nes A udara, o x0 A). Reikia, d(K, A) > 0.
516
Kompakto padengimas atviromis aib emis. Hein es2 -Borelio3 teorema, kuri emiau i rodysiu, leidia charakterizuoti kompaktikas aibes kaip aibes, kuriu kiekviena atviroji danga turi baigtini podangi . 13.1 teorema. Tegu E yra metrin e erdv e ir K E . Tokie du teiginiai yra ekvivalentu s: 1) K aib e kompaktika; 2) jei (Oi | i I ) yra atviru aibiu eima, dengianti K , tai egzistuoja tokie i1 , . . . , in I , kad A Oi1 Oin . I rodymas. (1 2) Tegu K kompaktika, Oi atviros ir K iI Oi. Reikia i rodyti, kad tam tikras baigtinis skaiius Oi aibiu padengia K . Tariu prieingai ir rekursikai apibr eiu tam tikr sek (xn ) K , teigiamu skaiiu sekas (n ) ir (cn ) ir indeksu sek (in ) I . Tegu x1 yra bet koks K elementas. Kadangi Oi aib es dengia K , x priklauso kuriai nors i Oi; gal bu t, kelioms. Kadangi Oi atviros, tai i x Oi iplaukia U (x, ) Oi su tam tikru . Tegu c1 = sup{ | i U (x1 , ) Oi }. (x1 , r1 ) su tam tikru Kadangi K kompaktika, ji apr eta ir, reikia, K U r1 < . Jei c1 bu didesnis u r1 , tai atsirastu toks i I , kad Oi tu (x1 , r1 ) K , o to negali bu U ti, nes jokia viena O aib e nepadengia K . Taigi i c1 r1 < . Parenku bet koki 1 (c1 /2; c1 ) ir randu i1 I , su kuriuo U (x1 , 1 ) Oi1 . I 21 > c1 iplaukia, kad U (x1 , 21) Oi su jokiu i I . Pagal mano prielaid Oi1 nepadengia K . Tegu x2 yra bet koks K \ Oi1 elementas. Kadangi Oi aib es dengia K , x2 priklausys kuriai nors i Oi , o tada ta Oi padengs ir tam tikr rutuli U (x2 , ). Apibr eiu c2 = sup{ | i U (x2 , ) Oi }. Panaiai kaip aukiau i rodau, kad c2 < ; tod el galiu paimti bet koki 2 (c2 /2; c2 ) ir rasti i2 I , su kuriuo U (x2 , 2) Oi2 . I 22 > c2 iplaukia, kad U (x2 , 22) Oi su jokiu i I .
2 3
Heinrich Eduard Heine (18211881), vokieiu matematikas Flix douard Justin mile Borel (18711956), prancu matematikas zu
13.5. KOMPAKTIKOS AIBES
517
Junginys Oi1 Oi2 nepadengia K ; tod el galiu paimti x3 K \ (Oi1 Oi2 ) ir pakartoti aprayt procedu r. Akivaizdu, kad j galiu kartoti be galo; tod el egzistuoja tokios sekos (xn ), (n ) ir (in ), kad ir xn K \ (Oi1 Oin1 ), U (xn , n ) Oin
gaunu 2nk > /2. Taigi nk > /4 su visais pakankamai dideliais k . Bet tada U (xnk , /4) U (xnk , nk ) Oink ; tod el su visais l > k xnl Oink ;
su jokiu i I . Kadangi K kompaktika, i sekos (xn ) galiu irinkti konverguojanti poseki ; tegu xnk x K . Kadangi Oi aib es dengia K , takas x priklauso kuriai nors Oi . Kadangi Oi atvira, egzistuoja , su kuriuo U (x, ) Oi. Kai k pakankamai didelis, d(xnk , x) < /2, o tada U (xnk , /2) U (x, ) Oi . Tada i U (xnk , /2) Oi , U (xnk , 2nk ) Oi
U (xn , 2n ) Oi
xnl U (xnk , /4); d(xnl , xnk ) /4. Taigi d(xnl , xnk ) /4 su visais pakankamai dideliais l ir k , o to negali bu ti, nes (xnk ) yra konverguojanti ir, reikia, Koy seka. (2 1) Tegu K n era kompaktika, t.y. tam tikros sekos (xn ) K joks posekis nekonverguoja prie jokio K elemento. Paymiu Aiku, kad On aib es atviros. I rodysiu, kad jos dengia K . Tegu x K . Tik baigtinis skaiius (xn ) sekos nariu gali sutapti su x (kitaip tam tikras tos sekos posekis art etu prie x K , o to negali bu ti); tod el egzistuoja toks n, kad xm = x su visais m n. Tada x Cn ir, reikia, x On . I 2 prielaidos iplaukia, kad su tam tikru n Kuo didesnis n, tuos Cn aib e maesn e, o On aib e didesn e. Tod el O1 On = On , t.y. K On . Gavau prietar, nes xn K , bet xn On (nes xn Cn ). O1 On K. Cn = {xm | m n} ir On = E \ Cn .
518
13.6
Udaviniai
1. Tegu d yra metrika E aib eje ir d1 (x, y ) = min 1, d(x, y ) su visais x, y E . I rodykite, kad d1 taip pat metrika. 2. (2003) Pasakykite, kuriai i Int A, A, A aibiu priklauso duoti takai. (2003) A = {(x, y ) | x2 + y 2 < 2|y |}; a = (0, 0), b = (1, 0), c = 1 ( , 12 ), d = (1, 1). 2 (2003) A = {(x, y ) | y 2 d = (1, 0). (2005) A = {(x, y ) | 2 |x| x < 4}, a = (0, 0), b = (4, 1), c = (0, 1), y < 1}, a = (0, 0), b = (2, 0), c = (3, 1).
(2005) A = (2; 4) (1; 5) \ (2; 3) (2; 3) , a = (2, 2.5), b = (2.5, 2), c = (3, 4). (2005) A = {(x, y ) | y 2 + 4y c = (5, 2). x < 0}, a = (0, 0), b = (1, 0),
(2005) A = (2; 4) {1, 5}, a = (3, 5), b = (2, 1), c = (0, 1). 3. (2003) Kurie i duotu taku priklauso duotos aib es udariniui? A = {(x, y ) | y x2 }, a = (0, 1), b = (1, 1).
A = {(x, y ) | 1 < x2 + y 2 < 4} {(0, 0)}, a = (0, 0), b = (0, 4). A = (1; 2) {2; 4}, a = (1, 2), b = (2, 3). 4. Raskite Int A, A ir A. A = {(x, y ) | x + y 2 > 0} {(1, y ) | y R}. A = [0; 2] [0; 2] \ [0; 1] [0; 1]. 5. Ar duota aib e atvira (udara)? Jei ne, tai kod el? A = [0; 4] (1; 2). A = R2 \ {(0, 0)}. A = {(x, y ) | |x| = |y |}. (2003) A = {(0, 1), (1, 1), (0, 0)};
1 1 (2003) B = {( n , n ) | n N} ;
13.6. UDAVINIAI (2003) C = (1; 1) {2, 3}; (2003) D = {(x, x) | x R}. 6. I rodykite, kad duota aib e atvira arba udara R3 erdv eje. (2003) C = {(x, y, z ) | x 1, y > 0, x = yz } udara.
519
(2003) O = {(x, y, z ) | xyz < 1} atvira. (2003) C = {(x, y, z ) | xy = 1} {(x, y, z ) | xz = 1} udara. 7. Ar teisingi duoti sryiai? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . A B = A B. Int(A B ) = Int A Int B . (A B ) A B . 8. Raskite rib arba i rodykite, kad ji neegzistuoja. x + y2 . (x,y )(0,0) x y 2 lim
(x,y )(0,0) x3
lim
xy . + y3
(2005)
x2 . (x,y )(0,0) x + y lim
x2 y 2 (2005) lim . (x,y )(1,1) x2 + y 2 9. Ar duotos aib es jungios? Jei ne, tai kod el? (2003) {(x, y ) | xy = 1}; (2003) {(x, y ) | x2 + y 2 = 2x, } {(x, y ) | x2 + y 2 = 2x}. 10. Apskaiiuokite atstum nuo duotu taku iki duotu aibiu R2 erdv eje. A = {(x, y ) | x + y = 1}, a = (2, 3). A = (0; 2) 2, 4, a = 1. (2003) A = (0; 1) (0; 2); a1 = (1, 1), a2 = (2, 1), a3 = (2, 3) ir a4 = (3, 3).
520
(2003) a = (0, 0), A = {(x, y ) | x2 + y 2 = 4}, B = {(x, y ) | y = |x| > 1}, C = {0, 1, 2} (0; 2). (2005) A = {(x, y ) | |x + y | < 1}, a = (0, 0), b = (2, 2). (2005) A = ({1, 3} (1; 3) \ (2; 3) (2; 3) , a = (2, 2), b = (0, 0). 11. Apskaiiuokite atstumus tarp duotu aibiu . A = (0; 1), B = (1; 3). A = {(x, y ) | xy = 1}, B = {(x, y ) | x = 0}. (2003) A = {(x, y ) | x2 + y 2 = 1}, B = {(0, 0), (3, 0)}, C = [1; 2] [1; 3]. 12. Raskite diam A. A = {(x, y ) | x2 + y 2 A = Q \ Z. (2003) A = [0; 1] [0; 2]; (2003) B = {(0, 0)} {(x, y ) | y > 0, x2 + y 2 = 1}; (2003) C = {(0, 0), (0, 1), (3, 2)}. (2005) A = {(x, y ) | |x + y | < 1}. (2005) A = ({1, 3} (1; 3) \ (2; 3) (2; 3) . 13. Ar apr eta duota aib e? Atsakym pagri skite. (2003) A = {(x, y, z ) | z 2 = x2 + y 2 }. (2003) A = {(x, y, z ) | xy = z A = {(x, y ) | x2 y x} 1}. 14. Ar kompaktika duota aib e? Jei ne, tai kod el? 2x < 0}.
B = [0; 1] [0; 2] \ {(0, 0)}
14 skyrius Diferencialinis skaiiavimas baigtiniamat ese erdv ese

14.1 Baigtiniamat es erdv es
Ekvivalenios normos. Tegu E yra kokia nors tiesin e erdv e. Dvi normos, ir vadinamos ekvivaleniomis, jei jos indukuoja t pai topologij. Priminsiu, kad taip yra tada ir tik tada, kai U (a, ) U (a, ) ir U (a, ) U (a, ); ia U (a, r ) ir U (a, r ) ymi rutulius, atitinkamai, ir normos atvilgiu. I rodysiu paprastesni normu ekvivalentumo kriteriju : normos ekvivalenios tada ir tik tada, kai egzistuoja tokie c, c < , kad su visais x E x c x ir x c x . (14.1)
I rodymas. () Tegu normos ekvivalenios. Randu toki , kad U (0, ) U (0, 1). Tada x U (0, ) x U (0, 1); x < x < 1. Tegu c > 1 . Jei x = 0, tai vektorius (c x )1 x priklauso U (0, ) rutuliui, nes (c x )1 x = (c x )1 x = (c )1 < . Reikia, jis priklauso ir U (0, 1) rutuliui, t.y. (c x )1 x < 1; 521
522
14 SKYRIUS. DIFERENCIALINIS SKAIIAVIMAS (c x )1 x < 1; x <c x .
t.y. x U (a, ). Taigi U (a, ) U (a, ). Analogikai i rodoma, kad kiekvienam egzistuoja , su kuriuo U (a, ) U (a, ).
Jei x = 0, nelygyb e x c x akivaizdi. Taigi ji teisinga su visais x. Analogikai i rodoma, kad x c x su tam tikru c < . () Dabar tariu, kad teisingos (14.1) nelygyb es, ir i rodysiu, kad normos ekvivalenios. Fiksuoju ir paymiu = /c. Jei x U (a, ), tai x a < ; tada xa c x a < c = ,
Normu ekvivalentumas baigtiniamateje erdv eje. Toliau iame skyrelyje E ymi k -mat tiesin erdv su baze (a1 , . . . , ak ). Visi reikalingi faktai apie baigtiniamates erdves id estyti 12 skyriuje. Kokio nors vektoriaus koordinates (a1 , . . . , ak ) baz eje ym esiu ta paia raide tik su indeksu viruje. Taigi x = x1 a1 + + xk ak . Priminsiu, kad koordinatiniai funkcionalai tiesiniai: (x + y )i = xi + y i, (cx)i = cxi .
14.1 teorema. Bet kuri norma E erdv eje ekvivalenti normai, apibr eiamai lygybe x = max |x1 |, . . . , |xk | . (14.2) I rodymas. Kad (14.2) tikrai yra norma, i rodoma panaiai kaip tai, kad k yra norma R erdv eje (r. 12 skyriu ). I trikampio nelygyb es gaunu x = x1 a1 + + xk ak |x1 | a1 + + |xk | ak
max |x1 |, . . . , |xk |
a1 + + ak
= c x
su c = a1 + + ak . Tod el belieka i sitikinti, kad x su tam tikra c < .
c x
(14.3)
ERDVES 14.1. BAIGTINIAMATES Tariu prieingai, su visais c < atsiras toks x, kad x damas c = n ir atitinkamus x paym ejs xn , gaunu
k max |x1 n |, . . . , |xn | > n xn .
523 > c x . Im(14.4)
Kairij ios nelygyb es pus paymiu dn raide. Tada nelygyb galiu perrayti taip: 1 d xn < n1 . (14.5) n
n I dn apibr eimo iplaukia, kad | x | 1 su visais i ir n. Kiekviena apr eta dn skaiiu seka turi konverguojanti poseki . Taigi galima rasti toki indeksu sek (nt ), kad x1 c1 . (Posekius a paprastai ymiu nk simboliu, bet nt /dnt i
dabar k raid e uimta: ja ymimas E erdv es matmenu skaiius.) Seka x2 nt /dnt 2 taip pat apr eta; tod el tam tikras jos posekis xntu /dntu taip pat konverguoja i tam tikr c2 . Atitinkamas pirmu koordinaiu po-posekis x1 ntu /dntu tada konverguos i t pati c1 , kaip ir anksiau (nes konverguojanios sekos visi posekiai turi t pai rib kaip ir visa seka). Taigi kai n prab ega poseki ntu , 1 2 tiek xn /dn , tiek xn /dn seka turi baigtin rib. Toliau i po-posekio ntu galiu irinkti toki po-po-poseki , kad konverguotu pirmos trys koordinat es, po to toki po-po-po-poseki , kad konverguotu pirmos keturios koordinat es ir t.t. Galiausiai rasiau poseki , kuri prab egant konverguoja visos k koordinaiu . Kad bu tu paprastesni ymenys, t galutini poseki a ym e siu tiesiog n . t Taigi egzistuoja tokia indeksu seka (nt ), kad su visais i xi ci ; nt /dnt
t
ia ci yra tam tikri baigtiniai skaiiai. Tada i tiesiniu operaciju tolydumo x1 xk xnt = nt a1 + + nt ak c1 a1 + + ck ak d nt d nt d nt (E erdv eje su norma ), o i normos tolydumo xnt c1 a1 + + ck ak . d nt (14.5) nelygyb eje pa ems n = nt ir suskaiiavs ribas, kai t , gaunu c1 a1 + + ck ak = 0. I ia c1 a1 + + ck ak = 0 ir, reikia, c1 = = ck = 0 (nes a1 , . . . , ak vektoriai tiesikai nesusij). Kita vertus, suskaiiavs ribas tapatyb eje max x1 xk nt , . . . , nt d nt d nt = 1,
524
14 SKYRIUS. DIFERENCIALINIS SKAIIAVIMAS
gaunu max |c1 |, . . . , |ck | = 1. Gauta prietara i rodo teorem.
Tegu ir yra bet kokios dvi normos E erdv eje. I teoremos iplaukia, kad tiek pirmos, tiek antros normos indukuota topologija sutampa su normos indukuota topologija. Reikia, ir indukuoja t pai topologij, t.y. yra ekvivalenios. Kitaip tariant, baigtiniamat eje erdv eje visos normos yra ekvivalenios. Normu ekvivalentumas reikia, kad ekvivalenios tu normu indukuotos metrikos. Taiau ne bet kuri metrika yra indukuota kokios nors normos. Tod el galima rasti ir neekvivalenias metrikas. Pavyzdiui, R erdv eje standartin e metrika ir diskreioji metrika (13.13) n era ekvivalenios: xn x antrosios metrikos atvilgiu tik tada, kai xn = x su pakankamai dideliais n. Tokios metrikos, kaip k tik pamin eta diskreioji, n era labai i domios. Tod el toliau iame skyrelyje kalb edamas apie baigtiniamaiu erdviu topologij, tur esiu omenyje topologij, indukuot kurios nors normos. Konvergavimas baigtiniamateje erdv eje. Jei E yra normuotoji erdv e su norma , tai xn x toje erdv eje reikia xn x 0. Konvergavimas yra topologin e svoka; tod el teiginys xn x iliks teisingas, norm pakeitus jai ekvivalenia. Jei E baigtiniamat e, tai visos normos ekvivalenios; tod el tur etu bu ti konvergavimo apibr e imas, apskritai nepriklausantis nuo normos svokos. I rodysiu, kad
1 k k xn x x1 n x , . . . , xn x .
I rodymas. Visos normos E erdv eje ekvivalenios (14.2) normai; tod el tereikia i rodyti, kad xn x t.y. Tai beveik akivaizdu: implikacija iplaukia i sryiu
i |xi nx | 1 k k i i max |x1 n x |, . . . , |xn x | 0 i xn x . i 0 i xi n x 0,
1 k k max |x1 n x |, . . . , |xn x | 0,
o atvirkia implikacija i
1 k k max |x1 n x |, . . . , |xn x | 1 k k |x1 n x | + + |xn x | 0.
ERDVES 14.1. BAIGTINIAMATES
525
Apretos aib es baigtiniamatese erdv ese. I normu ekvivalentumo iplaukia, kad bet kokios topologin es svokos turinys baigtiniamat eje normuotoje erdv eje nepriklauso nuo normos parinkimo. Taigi galima kalb eti apie vidinius ir ribinius takus, atviras ir udaras aibes, tolydisias funkcijas baigtiniamat ese erdv ese, nenurodydami normos toje erdv eje. I domu, kad ir kai kurios metrin es svokos nepriklauso nuo normos. Viena i tokiu svoku yra apr etos aib es svoka. I rodysiu, kad jei A yra apr eta vienos normos, pavyzdiui, , atvilgiu, tai ji apr eta ir bet kokios kitos normos atvilgiu. Jei A apr eta atvilgiu, tai egzistuoja toks r < , kad x r su visais x A. Kadangi norma ekvivalenti normai, atsiras toks c < , kad x c x su visais x. Taigi su visais x A x c x cr,
o tai ir reikia, kad A apr eta normos atvilgiu. Galima duoti apr etumo charakteristik, ivis nenaudojani normos svokos. A aib e apr eta, jei ji apr eta (14.2) normos atvilgiu, t.y. jei egzistuoja toks c < , kad su visais x A x
c; c; c.
max |x1 |, . . . , |xk | i |x |

i
Kitaip tariant, A apr eta, jei jos taku koordinat es kokioje nors baz eje yra apr etos. Baigtiniamaiu erdviu pilnumas. Kita metrin e svoka, kurios turinys nesikeiia, pakeitus norm jai ekvivalenia norma, yra Koy sekos svoka. Taiau baigtiniamat ese erdv ese Koy sekos sutampa su konverguojaniomis sekomis; tod el ikart i rodysiu i stipresni teigini . Tegu E yra baigtiniamat e normuota erdv e su norma , o (xn ) Koy seka toje erdv eje. Kadangi norma ekvivalenti (14.2) normai, egzistuoja toks c < , kad x c x su visais x. Fiksuoju ir randu toki n0 , kad xn xm < /c su visais m, n n0 . Tada su m, n n0 xn xm I ia
1 k k max |x1 n xm |, . . . , |xn xm | < ,
c xn xm < c = . c
526

i i |xi n xm | < ,
kai m, n n0 . Taigi kiekviena koordinaiu seka (xi es n ) yra Koy seka. Kadangi koordinat yra skaiiai, o R erdv eje galioja Koy kriterijus, kiekviena koordinaiu seka turi baigtin rib. Bet jei xi c su visais i , tai x c a + + c a i n 1 1 k k. n I rodiau, kad kiekviena Koy seka baigtiniamat eje erdv eje turi rib. Tai reikia, kad kiekviena baigtiniamat e normuotoji erdv e yra pilna, arba Banacho erdv e. Pabr eiu, kad jei normos indukuot metrik pakeisiu jai ekvivalenia metrika, kuri n era indukuota jokios normos, tai Koy sekos svokos turinys gali pasikeisti ir erdv e gali nebebu eje metrika ti pilna. Pavyzdiui, R erdv d(x, y ) = |arctg x arctg y | yra ekvivalenti standartinei metrikai, bet jos atvilgiu R erdv e n era pilna. Seka xn = n yra Koy seka, nes d(xn , xm ) = |arctg n arctg m| arctg n0 , 2
kai m, n n0 , ir dein e pus e art eja i 0, kai n0 . Taiau (xn ) neturi ribos R erdv eje. Kompaktikos aib es baigtiniamatese erdv ese. Baigtiniamat eje erdv eje kiekviena apr eta udara aib e yra kompaktika. I rodymas. Tegu K udara ir apr eta. Jei (xn ) K , tai ta seka taip pat apr eta. Tada visos koordinaiu sekos (xi etos skaiiu sekos. Tod el n ) yra apr egzistuoja toks posekis (nt ), kad xi c su visais i ; ia c yra tam tikri i i nt t baigtiniai skaiiai. Paymiu x = c1 a1 + + ck ak . Tada xnt x. Kadangi visi xn priklauso K aibei, x yra ribinis K takas. Kadangi K udara, x K . Taigi bet kokia K elementu seka turi poseki , konverguojanti i tam tikr tak i K . Reikia, K kompaktika. Tiesiniu operatoriu tolydumas. Toliau nagrin esiu dvi baigtiniamates erdves E ir F su baz emis, atitinkamai, (a1 , . . . , ak ) ir (b1 , . . . , bl ). Kaip ir anksiau, vektoriaus koordinates atitinkamoje baz eje ym esiu indeksu viruje. Normas abiejose erdv ese ym esiu tuo paiu simboliu. Aukiau i rodiau, kad
i xn x i xi n x .
527
I to iplaukia, kad visi koordinatiniai funkcionalai x xi yra tolydiosios funkcijos i E i R. Kadangi daugyba i skaiiaus yra tolydi operacija, funkcija uij x = xi bj tolydi. Taiau ios funkcijos sudaro L(E, F ) erdv es baz (r. 12 skyriu ), t.y. bet koks u uraomas u = i,j cij uij pavidalu su tam tikrais cij R. Reikia, u taip pat tolydus. I i rodyto teiginio iplaukia, kad tiesinis izomorzmas tarp baigtiniamaiu erdviu yra homeomotzmas. Operatoriaus norma. Su bet kokiu u L(E, F ) apibr eiama u = sup ux .
x 1
(14.6)
(0, 1) aib Kadangi U e kompaktika, o x ux funkcija tolydi, sup enklas iame apibr eime gali bu max. Tod el u < . I rodysiu, kad ti pakeistas i tai norma L(E, F ) erdv eje. N1. u+u = sup ux + u x
x x x 1
(u + u ir u apibr eimas) (trikampio nelygyb e F erdv eje) (supremumo savyb e) ( u apibr eimas).
sup
1 1
ux + u x
x 1
sup ux + sup u x = u + u N2. cu = sup cux

x x 1
(cu ir u apibr eimas) (konstantos ik elimas i normos F erdv eje) (supremumo savyb e) (normos apibr eimas).
= sup |c| ux
1
= |c| sup ux
x 1
= | c| u
N3. Jei u = 0, tai ux = 0 su tam tikru x = 0. Paym ejs y = x/ x , gaunu y = 1; tod el u uy = ux / x > 0. (14.7)
528
Normos skaiiavimo pavyzdiai. 1. Tegu u yra tiesinis operatorius i R i F , veikiantis pagal formul u(t) = tb; ia b F . Toks operatorius danai ymimas ta paia b raide. Dabar parodysiu, kad jo norma sutampa su b vektoriaus norma. Taigi raant b nebesvarbu, ar b ymi vektoriu , ar operatoriu : abiem atvejais gaunamas tas pats skaiius. Su visais t [1; 1] ut = tb = |t| b b . Kai t = 1, nelygyb e virsta lygybe: u1 = b . Reikia, u = b . 2. Tegu u yra tiesinis funkcionalas Rk erdv eje, uraomas c1 ck (0, 1) matrica. Paymiu y = (c1 , . . . , ck ). Tada su visais x U |ux| = |y x| y x y . Jei x = y/ y , tai x = 1, o nelygyb e virsta lygybe: y Tod el u = y = 3. Tegu u= Jei x = (x1 , x2 ) ir x ux = 1, tai 2x1 x2 x1 + x2 = (2x1 x2 )2 + (x1 + x2 )2 . (2, 1) = 5, (1, 1) = 2.
2 c2 1 + + ck .
y yy y = = y y y
= y .
2 1 . 1 1
I Koy nelygyb es iplaukia, kad |2x1 x2 | Tod el ux (2, 1) (1, 1) (x1 , x2 ) (x1, x2 ) 5+2= (14.8) (14.9)
|x1 + x2 |
7. I i rodytos lygyb es iplaukia, kad u 7. Nor e damas i rodyti, kad u = 7, tur eiau rasti x U (0, 1), su kuriuo ux = 7. Taiau tokio x
529
n era, nes (14.8) nelygyb e virsta lygybe, kai x proporcingas (2, 1) vektoriui, o (14.9) nelygyb e kai jis proporcingas (1, 1) vektoriui. Tod el i tikru ju u < 7. Nor edamas t norm suskaiiuoti tiksliai, turiu rasti funkcijos
2 (2x1 x2 )2 + (x1 + x2 )2 = 5x2 1 2x1 x2 + 2x2 2 maksimum srityje x2 1 ir i jo itraukti akni . Maksimum galima 1 + x2 rasti Lagrano metodu, kuri apraysiu kitoje vadov elio dalyje: jis daugikliu lygus (7 + 40)/2. Tod el
u =
7+
40
4. Operatoriaus i Rk i Rl norm suskaiiuoti lengviau, kai Rk ir Rl erdv eje imama ne standartin e, o norma. Jei c11 c1k . .. . u= . (14.10) . . . . cl1 clk ir x
= maxi |xi |
1, tai
c11 x1 + + c1k xk . . ux = . cl1 x1 + + clk xk = max cj 1x1 + + cjk xk

j j
max |cj 1||x1 | + + |cjk ||xk | max |cj 1| + + |cjk | .

j
Nelygyb e virsta lygybe, kai xi = (sign cj 1 , . . . , sign cjk ); ia j yra indeksas, su kuriuo reikinio |cj 1| + + |cjk | reikm e didiausia, o funkcija sign apibr eiama formule kai x > 0; 1, sign x = 0, kai x = 0; 1, kai x < 0. Reikia, u = max |cj 1 | + + |cjk | .
j
530
Normos savyb es. L(E, F ) erdv eje galima apibr eti ir kitokias normas. Kadangi erdv e baigtiniamat e, visos jos bus ekvivalenios. Taiau (14.6) lygybe apibr eta norma turi dvi savybes, kuriu neturi kitos normos: ux u x ir vu v u ; ia x E , u L(E, F ) ir v L(F, G) (G dar viena baigtiniamat e normuota erdv e). Jei x = 0, pirma nelygyb e iplaukia i (14.7) nelygybiu . Jei x = 0, tai ux = 0 = u x . Antroji nelygyb ei rodoma pasir emus pirmja: vu = sup (vu)x
x x x 1
( w apibr eimas) (vu apibr eimas) (pasiremiu pirmja nelygybe) (supremumo savyb e) ( u apibr eimas).
= sup v (ux)
1
sup v
1 x 1
ux
= v sup ux = v u
Konvergavimas operatoriu erdv eje. Konvergavim operatoriu erdv eje galima charakterizuoti bent keliais bu dais; kiekvienas i emiau iraytu teiginiu reikia, kad un u (t.y. kad un u 0): 1) un x ux su visais x E ; 2) un ai uai su i = 1, . . . , k ; 3) (un ai )j (uai )j su i = 1, . . . , k ir j = 1, . . . , l. Tikrai, jei un u, tai i iplaukia 1 teiginys. Implikacija 1 2 akivaizdi, o 2 3 iplaukia i konvergavimo kriterijaus baigtiniamat eje erdv eje (vektoriu seka konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja atitinkamos tu vektoriu koordinat es). Taigi belieka i rodyti, kad i 3 teiginio iplaukia un u. Tai irgi iplaukia i konvergavimo kriterijaus baigtiniamat eje erdv eje, nes skaiiai (uai )j yra u koordinat es baz eje (uij ); ia uij x = xi bj (r. 12 skyriu ). Skaiiai (uai )j taip pat yra matricos, kuria uraomas u operatorius nagrin ejamose baz ese, elementai. Taigi i i rodyto teiginio iplaukia, kad jei un An ir u A, tai un u An A; be to, An A i, j An (j, i) A(j, i). un x ux un u x 0
ERDVES 14.1. BAIGTINIAMATES Apgriami operatoriai. 14.2 teorema. 1) Jei u L(E, E ) ir u < 1, tai 1 u apgriamas ir (1 u)
1
531
n=0
un .
2) Jei u L (E, F ) ir v u < 1/ u1 , tai v L (E, F ). I rodymas. 1.

n n=0 u
eilut e konverguoja, nes
n=0
n=0
< .
(14.11)
Paymiu sn =
n i=0
ui ir s =
i=0
ui. Tada sn s ir tod el sn (1 u) s(1 u). (14.12) v u < 1,
(1 u)sn (1 u)s, Kita vertus,
nes un+1 u n+1 0. Taigi (1 u)s = s(1 u) = 1. 2. Kadangi v = u 1 + u1 (v u) ir u1(v u) u 1 antras teoremos tvirtinimas iplaukia i pirmojo.
(1 u)sn = sn (1 u) = 1 un+1 1,
Antras teoremos teiginys gali bu ti performuluotas taip: jei u L (E, F ), tai L(E, F ) erdv es rutulys su centru u take ir spinduliu 1/ u yra L (E, F ) aib es poaibis. Taigi bet koks L (E, F ) aib es takas yra vidinis, t.y. L (E, F ) yra atviras L(E, F ) erdv es poaibis. Hano-Banacho teorema. Erdv e L(E, R) kartais ymima E ir vadinama dualija erdve. Tegu E0 yra tiesinis E poerdvis. I rodysiu vadinamj Hano1 Banacho teorem, i kurios iplaukia, kad bet koks u0 E0 gali bu ti pratstas iki tam tikro u E , nepadidinus funkcionalo normos. 14.3 teorema. Tegu p yra tokia funkcija i E i [0; ), kad p (x + y ) p(x) + p(y ) ir p(tx) = tp(x) su visais x, y E ir t > 0. Tegu u0 yra tiesinis funkcionalas E0 poerdvyje ir u0 x p(x) su visais x E0 . Tada egzistuoja toks u E , kad ux = u0 x su visais x E0 ir ux p(x) su visais x E .
1
Hans Hahn (18791934), austru matematikas
532
I rodymas. Tegu dim E0 = l, dim E = l + k , (b1 , . . . , bl ) yra E0 erdv es baz e ir (b1 , . . . , bl , a1 , . . . , ak ) E erdv es baz e. Su i = 1, . . . , k paymiu Ei = Lin(b1 , . . . , bl , a1 , . . . , ai ). I rodysiu, kad su kiekvienu i = 0, . . . , k egzistuoja toks ui Ei , kad ui x = u0 x su visais x E0 ir |ui x| p(x) su visais x E . Tada uk ir bus iekomasis funkcionalas. Jei i = 0, nieko i rodin eti nebereikia, nes pradinis funkcionalas u0 tenkina abi reikalingas slygas. Tegu i 1 ir ui1 funkcionalas jau sukonstruotas. Bet koks vektorius i Ei vieninteliu bu du uraomas x + tai pavidalu su tam tikru x Ei1 ir t R. Tod el formule ui (x + tai ) = ui1 x + t korektikai apibr eiamas tiesinis funkcionalas Ei erdv eje, koks bebu R. tu Skaiiu parinksiu taip, kad ui tenkintu abi reikalingas slygas. I apibr eimo ui x = ui1 x = u0 x su visais x E0 , koks bebu . Taigi tu reikia iu r e ti tik, kad ui(x + tai ) px + tai su visais x Ei1 , t R. Bet jei t = 0, ui(x + tai ) = |ui1x| Tod el teturi bu ti toks, kad ui(x + tai ) p(x + tai ) su visais x Ei1 , t = 0; ui1 x + t p(x + tai ) su visais x Ei1 , t = 0; t p(x + tai ) ui1x su x Ei1 , t = 0. Nagrin ejant toliau, reikia skirti du atvejus: kai t > 0 ir kai t = s su s > 0, nes dalijant i neigiamo skaiiaus nelygyb es keiia enkl. Taigi turi bu ti toks, kad Bet
p(x+tai )ui1 x t p(xsai )+ui1 x s
p(x) = p(x + tai ).
su x Ei1 , t > 0; su x Ei1 , s > 0;
p(x tai ) ui1 x = p(x/t ai ) ir = ui1 (x/t). t t Be to, x/t Ei1 su visais x Ei1 ir t > 0. Tod el slygas galiu urayti taip: p(x ai ) + ui1 x p(y + ai ) ui1 y (14.13)
ERDVES 14.1. BAIGTINIAMATES su visais x, y Ei1 . Jei ios nelygyb es teisingos, tai
xEi1
533
sup p(x ai ) + ui1x
y Ei1
inf
p(y + ai ) ui1y .
Atvirkiai, jei
xEi1
sup p(x ai ) + ui1 x
y Ei1
inf
p(y + ai ) ui1 y ,
(14.14)
tai supremum kair eje paym ejs gaunu (14.13). Taigi belieka i rodyti (14.14). (14.14) nelygyb e bus teisinga, jei su visais x, y Ei1 p(x ai ) + ui1 x p(y + ai ) ui1 y, ui1 y + ui1 x p(y + ai ) + p(x ai ). O pastaroji nelygyb ei rodoma taip: ui1 y + ui1x = ui1 (x+ y ) p(x+ y ) = p(xai + y + ai) p(xai )+ p(y + ai).
Dualumas. Su visais u E ir x E reikinio ux reikm e yra skaiius; pats u yra funkcija x ux. I tiesiniu operaciju E erdv eje apibr eimo iplaukia, kad ux reikinys yra tiesinis ir u atvilgiu, t.y. lygybe fx (u) = ux apibr eiamas tiesinis funkcionalas E erdv eje E erdv es elementas. Jei (a1 , . . . , ak ) yra E erdv es baz e, tai E erdv es baz sudaro koordinatiniai funkcionalai ui , vektoriui x priskiriantys x koordinates toje baz eje xi . Bet kokio u E koordinat es baz eje (u1 , . . . , uk ) yra skaiiai uai . Reikia, funkcijos u uai yra koordinatiniai funkcionalai E erdv eje. Jei f E ir ci yra jo koordinat es toje baz eje, tai f (u) = c1 ua1 + + ck uak = ux su x = c1 a1 + + ck ak . Taigi bet koks f E sutampa su kokiu nors fx . I rodiau, kad x fx yra siurjekcija tarp E ir E . Akivaizdu, kad ji tiesin e: su visais u E fx+x (u) = u(x + x ) = ux + ux = fx (u) + fx (u), fcx (u) = u(cx) = cux = cfx (u);
534
tod el fx+x = fx + fx ir fcx = cfx . Kadangi dim E = dim L(E , R) = dim E = dim L(E, R) = dim E, i to iplaukia, kad x fx yra tiesinis izomorzmas tarp E ir E . Jis vadinamas kanoniniu izomorzmu. Pasirodo, kanoninis izomorzmas yra netgi izometrija, t.y. su visais a E sup |ua| = a .
u 1
I rodymas. Aiku, kad jei u 1, tai |ua| u a a . Tod el pakanka i rodyti, kad su visais a egzistuoja toks u E , kad u 1 ir ua = a . Jei a = 0, galiu imti bet koki funkcional su nevirijania 1 norma kad ir u = 0. Tod el toliau laikysiu a = 0. Tegu E0 = Lin(a) ir u0 tiesinis funkcionalas E0 poerdvyje, apibr eiamas lygybe u0 (ta) = t a . Kadangi u0 (ta) ta , galiu pritaikyti Hano-Banacho teorem su p(x) = x . I jos iplaukia, kad egzistuoja toks u0 funkcionalo tsinys u E , kad ux su visais x E . I ia ux = u(x) ir, reikia, |ux| x = x 1. Be to, ua = u0 a = a . x su visais x E . Taigi u x
Minkovskio funkcionalas. Dar viena funkcija p (be normos), tenkinanti Hano-Banacho teoremos slygas yra ikilos aib es A Minkovskio2 funkcionalas, apibr eiamas lygybe p(x) = inf {t > 0 | x tA}. I rodysiu pagrindines jo savybes: jei 0 Int A, 1) 0 p(x) < su visais x E ; 2) p(x) 1 p(y ) su visais x A, y A;
2
Hermann Minkowski (18641909), vokieiu matematikas
ERDVES 14.1. BAIGTINIAMATES 3) p(x + y ) p(x) + p(y ) su visais x, y E ; 4) p(tx) = tp(x) su visais x E ir t > 0.
535
I rodymas. 1. Randu toki , kad U (0, ) A. Jei t > x /, tai x/t = x /t < , x/t U (0, ) A, x tA ir, reikia, p(x) t < . 2. Jei x A, tai nelygyb e p(x) 1 iplaukia tiesiai i p apibr eimo. Jei t > p(y ), tai egzistuoja toks s (p(y ); t), kad y sA. Tada y/s A, 0 A ir d el ikilumo y s sy = 1 0+ A, t t ts t.y. y tA. Pavyzdiui, i 1 > p(y ) iplaukia y A. Taigi jei y A, tai p (y ) 1 . 3. Su visais s > p(x), t > p(y ) x sA, y tA, x y , A, s t x+y s x t y = + A, s+t s+ts s+tt x + y (s + t)A, p(x + y ) s + t. Suskaiiavs ribas, kai s p(x), t p(y ), gaunu p(x + y ) 4. Su visais s > p(x) x sA, tx x = A, p(tx) ts s ts. p(x) + p(y ).
Suskaiiavs ribas, kai s p(x), gaunu p(tx) tp(x). Gautoje nelygyb eje i statau tx vietoje x ir 1/t vietoje t ir gaunu atvirki nelygyb: p(x) t1 p(tx), t.y. p(tx) p(x). Ikilos aib es atraminiai funkcionalai. 14.4 teorema. Jei A ikila ir a A, tai egzistuoja toks nenulinis f E , kad f (x) f (a) su visais x A.
536
I rodymas. 1 ingsnis. I rodysiu, kad jei A ikila, tai t1 x1 + + tk xk A su bet kokiais x1 , . . . , xk A ir t1 , . . . , tk R, tenkinaniais slyg t1 , . . . , tk 0, t1 + + tk = 1. 2, Jei k = 1, teiginys trivialus,nes tada t1 = 1 ir t1 x1 = x1 A. Jei k i indukcin es prielaidos ir A aib es ikilumo gaunu t1 x1 + + tk xk = (1 tk )
Pasteb esiu, kad jei A ikila ir 0 A, tai
t1 tk1 x1 + + xk1 + tk xk A. t1 + + tk1 t1 + + tk1 t1 x1 + + tk xk A
su bet kokiais x1 , . . . , xk A ir t1 , . . . , tk R, tenkinaniais slyg t1 , . . . , tk Tai iplaukia i lygyb es t1 x1 + + tk xk = (1 t1 tk )0 + t1 x1 + + tk xk . 2 ingsnis. Tegu k yra maiausias skaiius, su kuriuo egzistuoja toks x0 E ir toks k -matis poerdvis E0 , kad A x0 + E0 . Randu tuos x0 ir E0 . Tegu y0 A. Tada y0 = x0 + y su tam tikru y E0 ; tod el A y0 = A x0 y E0 y = E0 . Taigi 0 A y0 E0 . Paymiu E1 = Lin(A y0 ). Kadangi A y0 E0 , E1 yra E0 poerdvis. I A y0 E1 iplaukia A y0 + E1 ir dim E1 k = dim E0 . Reikia, E1 = E0 , t.y. Lin(A y0 ) = E0 . Tegu (a1 , . . . , ak ) yra E0 poerdvio baz e, sudaryta i A y0 aib es elementu . Aib e A y0 ikila, nes (1 t)(x y0 ) + t(y y0 ) = (1 t)x + ty y0 A y0 su visais x, y A. Be to, 0 A y0 . Tod el i 1 ingsnio rezultato {t1 a1 + + tk ak | t1 , . . . , tk > 0, t1 + + tk < 1} A y0 . Aib e kair eje yra atviros aib es {(t1 , . . . , tk ) | t1 , . . . , tk > 0, t1 + + tk < 1} Rk 0, t1 + + tk 1.
537
vaizdas homeomorzmo (t1 , . . . , tk ) t1 a1 + + tk ak atvilgiu; tod el ir pati atvira E0 poerdvyje. Reikia, A y0 aib es vidus tame poerdvyje netuias. Tegu z0 yra koks nors vidinis A y0 aib es takas. Tada 0 yra vidinis A y0 z0 aib es takas (E0 poerdvyje); be to, panaiai kaip aukiau i rodoma, kad A y0 z0 aib e ikila. 3 ingsnis. Inagrin esiu atveji , kai a y0 z0 E0 . Tada paymiu ak+1 = a y0 z0 . Sistema (a1 , . . . , ak+1 ) tiesikai nesusijusi; papildau j iki E erdv es baz es (a1 , . . . , am ). Tegu xi ymi x vektoriaus koordinates baz eje k +1 (ai ) ir f (x) = x su x E . Tada su visais x A f (x y0 z0 ) = 0 < 1 = f (a y0 z0 ), f (x) f (y0 ) f (z0 ) < f (a) f (y0) f (z0 ), f (x) < f (a). 4 ingsnis. Toliau laikysiu a y0 z0 E0 . Tegu p yra A y0 z0 aib es Minkovskio funkcionalas. Formule f0 t(a y0 z0 ) = t korektikai apibr eiamas tiesinis funkcionalas Lin(a y0 z0 ) poerdvyje; be to, f0 (x) p(x) su visais x i to poerdvio. Tikrai, nelygyb e f0 t(a y0 z0 ) = t akivaizdi, kai t nelygybei p t(a y0 z0 )
0 (nes p funkcija neneigiama), o jei t > 0, ji ekvivalenti 1 p(a y0 z0 ),
kuri teisinga d el to, kad a y0 z0 A y0 z0 . I Hano-Banacho teoremos dabar iplaukia, kad egzistuoja toks funkcionalas f E0 , kad f t(a y0 z0 ) = t su visais t ir f (x) p(x) su visais x E0 . Taigi f (a y0 z0 ) = 1 ir su visais x A f (x y0 z0 ) p(x y0 z0 ) 1. 5 ingsnis. f funkcional bet kaip pratsiu iki funkcionalo, apibr eto visoje E . Pavyzdiui, papildau (a1 , . . . , ak ) iki E erdv es baz es (a1 , . . . , am ) ir (x) = f (x1 a1 + + xk ak ) su x E ; ia xi ymi x koordinates apibr eiu f baz eje (ai ). Tada su visais x a (x y0 z0 ) 1 = f (a y0 z0 ), f (x) f (y0 ) f (z0 ) f (a) f (y0 ) f (z0 ), f (x) f (a). f
538
14.1 pav. Ikilos aib es atramin e ties e
a c} . un u vn v
Jei f yra nenulinis tiesinis funkcionalas E erdv eje ir c R, aib e M = {x E | f (x) = c} vadinama hiperploktuma. Ji dalina E erdv i dvi dalis, {x | f (x) c} ir {x E | f (x)
Jei x ir y priklauso tai paiai i tu dvieju aibiu sakoma, kad jie yra vienoje pus eje nuo M . I rodyt teorem dabar galima suformuluoti taip: jei A ikila ir a A, tai egzistuoja tokia hiperploktuma M , kad a M ir visi A takai yra vienoje pus eje nuo M . Jei a A, teoremoje minimas funkcionalas vadinamas A aib es atraminiu funkcionalu, o M = {x | f (x) = f (a)} aib e atramine hiperploktuma a take (r.14.1 pav.). Politiesiniu funkciju tolydumas. Tegu dabar E1 , . . . , Ek ir F yra baigtiniamat es erdv es su baz emis, atitinkamai, (aj 1 , . . . , ajmj ) (j = 1, . . . , k ) ir (b1 , . . . , bl ). Funkcija f : E1 Ek F vadinama k -tiesine, jei ji tiesin e kiekvieno argumento atvilgiu. 12 skyriuje i rodyta, kad visu tokiu funkciju aib e L(E1 , . . . , Ek , F ) yra tiesin e erdv e, kurioje viena i baziu yra (fi1 ...ik j ) eima; ia
ik 1 fi1 ...ik j (x1 , . . . , xk ) = xi 1 xk bj .
Bet kokios k -tiesin es funkcijos f koordinat es toje baz eje yra f j (ai1 , . . . , aik ) skaiiai. Akivaizdu, kad bazin es funkcijos fi1 ...ik j tolydios. Reikia, tolydu s ir ju tiesiniai dariniai, t.y. bet kokia politiesin e funkcija. tai dvi svarbios ivados i bitiesiniu funkciju tolydumo. Pa ems vienu atveju f (u, x) = ux, kitu f (u, v ) = vu, gaunu xn x un u un xn ux ir vn un vu.
14.2. IVESTINE
539
Politiesin es funkcijos norma. Norma L(E1 , . . . , Ek , F ) erdv eje apibr eiama lygybe f = sup{ f (x1 , . . . , xk ) | x1 1, . . . , xk 1}. (14.15)
Panaiai kaip skirsnyje apie tiesinius operatorius i rodoma, kad tai tikrai yra norma, ir kad f (x1 , . . . , xk ) f x1 xk .
Konvergavim L(E1 , . . . , Ek , F ) erdv eje irgi galima charakterizuoti keliais bu teiginiu ekvivalentus teiginiui fn f : dais. Kiekvienas i emiau paraytu 1) fn (x1 , . . . , xk ) f (x1 , . . . , xk ) su visais x1 , . . . , xk E ; 2) fn (a1i1 , . . . , akik ) f (a1i1 , . . . , akik ) su visais i1 , . . . , ik ; j 3) fn (a1i1 , . . . , akik ) f j (a1i1 , . . . , akik ) su visais i1 , . . . , ik , j .
14.2
Ivestin e
reikia, kad
O -simbolika. Iki iol O () ir o() simbolius vartojau tik kalb edamas apie realisias funkcijas. Vektoriniu funkciju atveju jie iifruojami panaiai. Jei g yra funkcija su reikm emis baigtiniamat eje normuotoje erdv eje F , tai formul e g (x) = o (x) , kai x a, (14.16) g (x) = (x)g1 (x)
su tam tikra funkcija g1 (x), art ejania i 0, kai x a. Analogika formul e g (x) = O (x) , reikia, kad g (x) = (x)g1 (x) su tam tikra funkcija g1 (x), kuri apr eta tam tikroje a tako aplinkoje U . Abiejose formul ese funkcija , su kuria lyginama g , turi bu ti realioji funkcija, nes kitaip sandauga (x)g1 (x) bus neapibr eta. Funkcija g1 apr eta aib eje U , jei apr eta jos reikmiu aib e g (U ), t.y. egzistuoja tokia konstanta c < , kad su visais x U g1 (x) c. Kadangi apr etos aib es svoka baigtiniamat eje erdv eje nepriklauso nuo normos, o sryis g1 (x) 0 topologinis, (14.16)(14.17) formuliu iifravimas x a nepriklauso nuo to, kokia nagrin ejama norma F erdv eje. kai x a, (14.17)
540
g1 (x) art eja prie 0 (atitinkamai, apr eta) tada ir tik tada, kai art eja prie 0 (atitinkamai, apr eta) realioji funkcija g1 (x) . Tod el g (x) = o (x) ir g (x) = O (x) g (x) = o (x) g (x) = O (x) .
I ia iplaukia, kad su vektoriniais O ir o simboliais galima elgtis, kaip su realiaisiais. Pavyzdiui, teisingi tokie sryiai: g (x) b g (x) = O (1), o(1) = O (1), o(1) + o(1) = o(1), O (1) + O (1) = O (1). Pirma formul ei rodoma taip: jei g (x) b, tai
x a x a
g (x) b , g (x) = O (1), g (x) = O (1). Antra formul e iplaukia i pirmosios, treia akivaizdi, o ketvirta i rodoma taip. Jei g1 (x) = O (1) ir g2 (x) = O (1), tai g1 (x) + g2 (x) g1 (x) + g2 (x) = O (1) + O (1) = O (1), g1 (x) + g2 (x) = O (1), g1 (x) + g2 (x) = O (1). Teisingos ir analogikos formul es su daugyba, tik jose vienas daugiklis ymi skaliarin funkcij (pavyzdiui, (x)), kitas vektorin. Pavyzdiui, O (1)O (1) = O (1), O (1)o(1) = o(1)O (1) = o(1). Pirma i rodoma taip: jei (x) = O (1), g (x) = O (1), tai (x)g (x) = | (x)| g (x) = O (1)O (1) = O (1),
x a
t.y. (x)g (x) = O (1). Antra i rodoma analogikai: jei (x) = O (1), g (x) = o(1) arba (x) = o(1), g (x) = O (1), tai (x)g (x) = | (x)| g (x) = o(1),
t.y. (x)g (x) = o(1).
14.2. IVESTINE
541
Diferencijuojamumas. Tegu E ir F yra baigtiniamat es normuotosios erdv es, O atviras E poaibis ir f : O F . f vadinama diferencijuojama take x O , jei egzistuoja toks u L(E, F ), kad f (x + h) f (x) = uh + o( h ), kai h 0. (14.18) f vadinama diferencijuojama O aib eje, jei ji diferencijuojama kiekviename tos aib es take. Iifravs apibr eime esanti o simboli , gaunu, kad f diferencijuojama x take, jei f (x + h) f (x) = uh + h r (h)
su tam tikra funkcija r (h), art ejania i 0, kai h 0. Aiku, kad daug laisv es parinkdamas r funkcij neturiu: r (0) reikm galiu pasirinkti bet kaip, bet jei h = 0, tai f (x + h) f (x) uh . r (h) = h Jei santykis dein eje art eja prie 0, tai r (h) 0 ir apibr es r (0) = 0
0=h0
kaip beapibr eiau r (0). Taigi f diferencijuojama x take tada ir tik tada, kai f (x + h) f (x) uh 0. h0 h
gaunu r (h) 0. Jei santykis neart eja prie 0, tai ir r (h) neart es prie 0,
h0
i fakt galima urayti ir dar keliais bu dais; pavyzdiui, f (x + h) f (x) uh 0 h0 h arba Taiau apskritai negalima rayti nei f (x + h) f (x) uh = o( h ), f (x + h) f (x) u h0 h (nes dalyba i vektoriaus neapibr eta), nei f (x + h) f (x) u h0 h (nes kair eje pus eje yra F erdv es, o dein eje L(E, F ) erdv es elementas). kai h 0.
542
Ivestin e. I rodysiu, kad jei funkcija diferencijuojama, tai t era tik vienas operatorius u, tenkinantis (14.18) slyg. Fiksuoju h = 0. Kadangi th 0, i 14.18 ir sud etin es funkcijos ribos t0 skaiiavimo taisykl es iplaukia f (x + th) f (x) u(th) 0. t0 th Kadangi u yra tiesinis operatorius, u(th) = tuh. Be to, th = |t| h . Taigi f (x + th) f (x) tuh 0. t0 |t| h
Padauginu i sryi i konstantos h ir dar kart pasir ems normos savybe, uraau ji taip: f (x + th) f (x) tuh 0, t0 t arba f (x + th) f (x) uh 0. t0 t Taigi f (x + th) f (x) uh. t0 t Kadangi O aib e atvira, bet koks x O yra vidinis jo takas. Tod el x + th O su visais pakankamai maais t, o tai reikia, kad 0 yra ribinis funkcijos f (x+tht)f (x) apibr eimo srities takas. Tada galima rayti uh = lim f (x + th) f (x) . t0 t (14.19)
Taigi visos u operatoriaus reikm es apibr eiamos per f funkcijos reikmes. u operatorius vadinamas f funkcijos ivestine x take ir ymimas f (x). Jei f diferencijuojama O aib eje, i f (x) iu funkcijos (kuri vadirime kaip i nama funkcijos ivestine) f : O L(E, F ) reikm x take. Jei f yra tolydioji funkcija, sakome, kad f tolydiai diferencijuojama, arba glodi, O aib eje. Priklausomyb e nuo normos. I rodysiu, kad funkcijos diferencijuojamumas priklauso tik nuo E ir F erdviu topologiju , o ne nuo tas topologijas indukuojaniu normu . Tegu ir yra dvi normos E erdv eje. Jei f diferencijuojama x take normos atvilgiu, tai f (x + h) f (x) = uh + h r (h)
14.2. IVESTINE
543
su tam tikra funkcija r (h), kuri art eja i 0, kai h 0. Reikia i rodyti, kad f diferencijuojama normos atvilgiu, t.y. f (x + h) f (x) = uh + h r1 (h) su tam tikra funkcija r1 , kuri art eja i 0, kai h 0. Aiku, kad h r1 (h) = r (h), h kai h = 0. Kadangi normos ekvivalenios, funkcija h / h i r (h) 0 iplaukia r1 (h) = O (1)o(1) = o(1), kai 0 = h 0. apr eta. Tada (14.20)
Take h = 0 funkcij r1 galiu apibr eti bet kaip (14.20) formul e vis tiek bus teisinga. Apibr eiu r1 (0) = 0; tada r1 (h) = o(1), kai h 0. Nuo ko priklauso ivestin e. Diferencijuojamumas x take priklauso tik nuo funkcijos reikmiu x tako aplinkoje. Tiksliau, jei U yra x aplinka ir g (x ) = f (x ) su visais x U , tai g diferencijuojama x take f diferencijuojama x take; be to, tokiu atveju g (x) = f (x). Pavyzdiui, jei f diferencijuojama (atitinkamai, glodi) O aib eje, ir U atviras O poaibis, tai f siaurinys tame poaibyje diferencijuojamas (atitinkamai, glodus) U aib eje. Atvirkiai, jei (Ui ) yra atviroji O danga ir f siaurinys kiekvienoje Ui diferencijuojamas (atitinkamai, glodus), tai f diferencijuojama (atitinkamai, glodi) O aib eje. Realiojo kintamojo funkcijos ivestin e. Jei E = R ir f diferencijuojama x take, tai f (x) yra tiesinis operatorius i R i F . Operatoriaus reikm e h take f (x)h = hy su y = f (x)1 = lim
t0
f (x + t) f (x) . t
Daniausiai tada f (x) sutapatinamas su tuo vektoriumi y , t.y. ivestin e apibr eiama formule f (x) = lim f (x + t) f (x) . t0 t
544
Kryptin es ivestin es ir diferencialas. Kitais atvejais irgi patogiau dirbti ne su ivestine, o su f (x)h reikiniu, kurio reikm es yra toje paioje erdv eje, kaip ir f funkcijos reikm es. Sakoma, kad f funkcija diferencijuojama x take h kryptimi, jei egzistuoja riba f (x + th) f (x) lim . t0 t Tokiu atveju ta riba vadinama kryptine f ivestine x take h kryptimi ir ymima Dh f (x). I (14.19) formul es matyti, kad jei f diferencijuojama x take, tai f diferencijuojama tame take visomis kryptimis ir Dh f (x) = f (x)h. Jei f diferencijuojama visoje O , Dh f (x) apibr eta su visais x O . I t reikini tada iu rime kaip i funkcijos D f (kryptin e s ivestin e s h kryptimi) h reikm x take. Vietoje h danai raoma dx (i dx tokiais atvejais reikia iu eti, kaip i vien r simboli , o ne kaip i d ir x sandaug) ir tada Ddx f (x) = f (x)dx reikinys vadinamas funkcijos diferencialu ir ymimas df (x). Taigi df (x) = f (x)dx, o (14.18) formul e gali bu ti perrayta taip: f (x + dx) f (x) = df (x) + o( dx ). Ir atvirkiai, jei f (x + dx) f (x) reikinys uraomas dvieju d emenu sumos pavidalu, pirmas d emuo yra tiesinis dx atvilgiu, o antrasis yra o( dx ), kai dx 0, tai pirmas d emuo ir yra funkcijos diferencialas df (x). Funkcijos ivestin e tada yra dx df (x) operatorius. emiau parodysiu, kaip i ivestiniu skaiiavimo metodika taikoma praktikai. Ivestiniu skaiiavimo pavyzdiai. tai keletas ivestiniu skaiiavimo pagal apibr eim pavyzdiu . 1. Jei b F ir f (x) = b su visais x E , tai f diferencijuojama visoje E erdv eje ir jos ivestin e kiekviename take yra nulinis operatorius: f (x) = 0 su visais x E . Tikrai, f (x + h) f (x) 0h = b b 0 = 0 = o( h ), kai h 0. 2. Jei u L(E, F ) ir f (x) = ux su visais x E , tai f diferencijuojama visoje E erdv eje ir f (x) = u su visais x E . Tikrai, f (x + h) f (x) uh = u(x + h) ux uh = 0 = o( h ), kai h 0.
14.2. IVESTINE Diferencialu terminais i rodytas faktas uraomas taip: d(ux) = u dx.
545
(14.21)
3. Rasiu funkcijos f (u) = u1 , apibr etos atvirame L(E, F ) erdv es poaibyje L (E, F ), diferencial. Tegu du yra tam tikras operatorius i E i F . Jei du pakankamai maa, tai i 14.2 teoremos (u + du)1 u1 = u(1 + u1 du) 1 u1 = (1 + u1 du)1u1 u1 =
n=0
u1 du n u1 u1
1
(14.22)
= u du u
n=2
u1 du n u1 .
Pirmas d emuo tiesinis du atvilgiu, o antrasis yra o( du ), kai du 0, nes

n=2
u du u
n 1
n=2 n=2
u1 du n u1 u 1
n+1
du
u1 3 du 2 = o( du ). 1 u1 du
Reikia, nagrin ejama funkcija diferencijuojama kiekviename L (E, F ) aib es take ir d(u1) = u1 du u1.
Jei reiktu kakaip suskaiiuoti ivestin f (u), galima bu j aprayti tu tokiais odiais: f (u) yra tiesinis operatorius i L(E, F ) i L(F, E ), kuris bet koki du L(E, F ) atvaizduoja i u1 duu1. Bet toks apraymas neduoda nieko daugiau u diferencialo uraym. Tod el kituose pavyzdiuose ivestin es nebeaprain esiu uteks diferencialo. 4. Tegu E1 , E2 ir F yra baigtiniamat es erdv es. Rasiu funkcijos f L(E1 , E2 , F ) diferencial. f apibr eta E1 E2 sandaugoje, kuri taip pat yra baigtiniamat e tiesin e erdv e. Paimu bet koki dx = (dx1 , dx2 ) E1 E2 . I bitiesiniu funkciju savybiu iplaukia f (x1 + dx1 , x2 + dx2 ) f (x1 , x2 ) = f (dx1 , x2 ) + f (x1 , dx2 ) + f (dx1 , dx2 ). Reikinys f (dx1 , x2 ) + f (x1 , dx2 ) tiesinis (dx1 , dx2 ) atvilgiu, o f (dx1 , dx2 ) f dx1 dx2 c dx 2 . (14.23)
546
Paskutinioji nelygyb e ioje grandin eje teisinga su c = 1, jei norma E1 E2 erdv eje apibr eiama formule (dx1 , dx2 ) = max dx1 , dx2 . Bet kokia kita norma ekvivalenti iai; tod el visada atsiras c, su kuriuo ta nelygyb e bus teisinga. Taigi f (dx1 , dx2 ) = o( dx ), kai dx 0. Reikia, f funkcija diferencijuojama visoje E1 E2 erdv eje ir df (x1 , x2 ) = f (dx1 , x2 ) + f (x1 , dx2 ). Prisimins i domesnius bitiesiniu funkciju pavyzdius i 12.4 skyrelio, gaunu tokias formules: d(x y ) = dx y + x dy, d(ux) = (du)x + u(dx), d(vu) = (dv )u + v (du). Panaiai skaiiuojamas ir bet kokios politiesin es funkcijos diferencialas. Nesunku i rodyti, kad jei f L(E1 , . . . , Ek , F ), tai df (x1 , . . . , xk ) = f (dx1 , x2 , . . . , xk ) + f (x1 , dx2 , . . . , xk ) + + f (x1 , x2 , . . . , dxk ). 5. Tegu f (u) = u2 su u L(E, E ). Tada (u + du)2 u2 = u(du) + (du)u + (du)2. Reikinys u(du) + (du)u tiesinis du atvilgiu, o (du)2 kai du 0. Taigi du
2
= o( du ),
d(u2 ) = u(du) + (du)u.
Koordinaiu ivestin es. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra F erdv es baz e ir f j ymi f funkcijos koordinates toje baz eje, t.y. f (x) = f 1 (x)b1 + + f l (x)bl su visais x O . Isiaikinsiu, kaip susij f funkcijos ir jos koordinaiu ivestin es.
14.2. IVESTINE Jei f diferencijuojama x take, tai f (x + h) f (x) = f (x)h + h r (h)
547
su tam tikra funkcija r (h), art ejania i 0, kai h 0. Tegu r j ymi r funkcijos koordinates; tada su visais j f j (x + h) f j (x) = (f (x)h)j + h r j (h). Be to, i konvergavimo kriterijaus baigtiniamat ese erdv ese r j (h) 0.
h0
Kadangi reikinys (f (x)h)j tiesinis h atvilgiu, gautas sryis reikia, kad f j diferencijuojama x take ir (f j ) (x)h = (f (x)h)j . Pastarasis sryis atrodo graiau uraytas Dh f j (x) = (Dh f (x))j pavidalu. Galima rayti ir taip: Dh f (x) =
j
Dh f j (x)bj .
Jei f diferencijuojama visoje O , raoma ir taip: Dh f j = (Dh f )j arba Dh f =

j
(Dh f j )bj .
Lygyb es tada suprantamos kaip sryiai tarp funkciju . Funkcijos ivestin es uraymas matrica. Tegu (a1 , . . . , ak ) yra E erdv es, o (b1 , . . . , bl ) F erdv es baz e. Funkcijos ivestin e yra tiesinis operatorius i E i F , o kiekvienas operatorius uraomas tam tikra matrica tose baz ese (r. 12 skyriu ). Isiaikinsiu, kaip ta matrica atrodo. j Tegu f ymi f funkcijos koordinates. f (x) operatorius uraomas matrica (cj i ) su j cj = (Dai f (x))j = Dai f j (x), i = f (x)ai t.y. matrica Da1 f 1 (x) Dak f 1 (x) . . .. . . . . . . l l Da1 f (x) Dak f (x) g (t) = f j (x + tai )
(14.24)
Skaiius Dai f j (x) yra vieno kintamojo realiosios funkcijos
548 ivestin e 0 take:
Dai f j (x) = lim
g (t) g (0) f j (x + tai ) f j (x) = lim = g (0). t0 t0 t t
Tokias ivestines skaiiuoti jau mokame, tod el principiniu sunkumu iekant (14.24) matricos elementu n era. Kai E = Rk ir F = Rl , jose paprastai ksuojamos standartin es baz es. Tada f j sutampa su f funkcijos komponent emis fj , t.y. tokiomis funkcijomis, kad f1 (x) . f (x) = (f1 (x), . . . , fl (x)) = . . , fl (x)
ir naudojant manj matricin notacij, aprayt 12 skyriuje, f (x) = (cj i) j su ci = Dei fj (x). Be to, fj yra realioji funkcija ir Dei fj (x) = lim fj (x + tei ) fj (x) t0 t fj (x1 , . . . , xi1 , xi + t, xi+1 , . . . , xk ) f (x1 , . . . , xk ) = lim . t0 t xi fj (x1 , . . . , xi1 , xi , xi+1 , . . . , xk )
Riba dein eje yra vieno kintamojo realiosios funkcijos
ivestin e, kokias skaiiavome 8 skyriuje. Ji vadinama fj funkcijos daline ivestine xi atvilgiu ir ymima i fj (x) arba fj (x) . xi
k = l = 1 atveju f (x) yra 1 1 matrica, kurios vienintelis elementas yra 8 skyriuje nagrin eta funkcijos ivestin e. Kai f (x) jau suskaiiuota, kryptin es ivestin es randamos taip: 1 f1 (x) k f1 (x) h1 f ( x ) h i 1 i i . . . . .. . . . Dh f (x) = f (x)h = . = , . . . . . 1 fl (x) k fl (x) hk i i fl (x)hi
Taigi jei nagrin ejamo tipo funkcija f diferencijuojama x take, tai 1 f1 (x) k f1 (x) . . .. . f (x) = . . . . . 1 fl (x) k fl (x)
(14.25)
14.2. IVESTINE o diferencialas pavyzdiui, taip: df1 (x) . df (x) = . . ir dfj (x) = dfl (x) Tegu, pavyzdiui, f (x, y, z ) = Tada f (x, y, z ) = x . yz 1 0 0 , 0 z y
549
fj (x) dxi . xi
(14.26)
kryptin e ivestin e kryptimi h = (1, 1, 2) lygi 1 1 0 0 1 1 = , 0 z y z + 2y 2 o df (x, y, z ) = dx . zdy + ydz
Tada f (0, y ) = 0 su visais y ir f (x, 0) = 0 su visais x; reikia, f f (0, 0) = (0, 0) = 0. x y
Pakankama diferencijuojamumo slyga. (14.24) formul ivediau, padars prielaid, kad f diferencijuojama. Kyla klausimas: ar kryptiniu ivestiniu egzistavimas garantuoja funkcijos diferencijuojamum? Apskritai atsakymas neigiamas. Tarkime, pavyzdiui, kad xy , kai (x, y ) = (0, 0); f (x, y ) = x2 + y 2 (14.27) 0, kai (x, y ) = (0, 0).
Taiau tvirtinti, kad f (0, 0) = 0, negalima, nes f (h) f (0) = o( h ), kai h 0. Pavyzdiui, imdamas h = (t, t) su t 0+, gaunu f (t, t) f (0, 0) t2 . = (t, t) 2t2 2t Taiau f bus diferencijuojama O aib eje, jei visos kryptin es ivestin es bus ne tik apibr etos, bet ir tolydios toje aib eje.
550
14.5 teorema. Tegu E ir F yra baigtiniamat es erdv es su baz emis, atitinkamai, (a1 , . . . , ak ) ir (b1 , . . . , bl ). Tegu O yra atviras E poaibis, f : O F ir f j yra f funkcijos koordinat es baz eje (bj ). Tada tokie teiginiai yra ekvivalentu s: 1) f tolydiai diferencijuojama O aib eje; j 2) visos kryptin es ivestin es Dai f apibr etos ir tolydios O aib eje. I rodymas. (1 2) Aukiau i rodiau, kad jei f diferencijuojama O j aib eje, tai visos Dai f apibr etos O aib eje ir su x O Dai f j (x) = (f (x)ai )j . Jei f tolydiai diferencijuojama, i xn x iplaukia f (xn ) f (x), f (xn )ai f (x)ai , f (xn )ai
j
f (x)ai ,
t.y. Dai f j (xn ) Dai f j (x). Taigi visos kryptin es ivestin es Dai f j yra tolydiosios funkcijos. (2 1) Tegu visos kryptin es ivestin es tolydios. Fiksuoju x O ir u raide paymiu operatoriu , uraom (14.24) matrica. Fiksuoju j ir h ir paymiu g (t) = f j (x + ta1 ). Tai kaip tik ta funkcija, kurios ivestin e 0 take lygi Dai f j (x). Bet g diferencijuojama ir kituose takuose: g (t ) g (t) f j (x + t a1 ) f j (x + ta1 ) = t t t t j f (x + ta1 + (t t)a1 ) f j (x + ta1 ) = Dai f (x + ta1 ); t t t t tod el su visais t g (t) = Da1 f (x + ta1 ). I Lagrano vidurin es reikm es teoremos iplaukia g (h1 ) g (0) = g (t)h1 , t.y. f j (x + h1 a1 ) f j (x) = Da1 f j (x + ta1 )h1
14.2. IVESTINE
551
su tam tikru t, esaniu tarp 0 ir h1 . Tas t apskritai priklauso nuo h, bet art eja prie 0, kai h 0. D el ivestiniu tolydumo tada Da1 f j (x + ta1 ) Da1 f j (x).
h0
Reikia, Funkcija h h1 yra tiesinis funkcionalas; tod el |h1 | c h su tam tikra konstanta c (c yra to funkcionalo norma). I ia h1 = O ( h ) ir, reikia, f j (x + h1 a1 ) f j (x) = Da1 f j (x)h1 + o( h ) = (ua1 )j h1 + o( h ), kai h 0. Lygyb es teisingos su visais j . Tod el padaugins kiekvienos abi puses i bj ir sud ejs gaunu f (x + h1 a1 ) f (x) = h1 ua1 + o( h ). Panaiai i rodau, kad f (x + h1 a1 + h2 a2 ) f (x + h1 a1 ) = h2 ua2 + o( h ), . . . f (x + h1 a1 + + hk ak ) f (x + h1 a1 + + hk1 ak1 ) = hk uak + o( h ). Sud ejs visas lygybes gaunu f (x + h1 a1 + + hk ak ) f (x) = h1 ua1 + + hk uak + o( h ) t.y. kai h 0. Reikia, f diferencijuojama x take ir f (x) = u. Kitaip tariant, f (x) uraoma (14.24) matrica. Visi matricos elementai yra tolydiosios funkcijos. I konvergavimo kriterijaus operatoriu erdv eje tada iplaukia, kad xn x f (xn ) f (x). Taigi f tolydi, t.y. f tolydiai diferencijuojama O aib eje. E = Rk , F = Rl atveju i i rodytos teoremos gaunu, kad f tolydiai diferencijuojama O aib eje tada ir tik tada, kai visos dalin es ivestin es i fj apibr etos ir tolydios O aib eje. V eliau bus naudingos dar dvi tolydaus diferencijuojamumo charakterizacijos: f (x + h) f (x) = uh + o( h ), f j (x + h1 a1 ) f j (x) = Da1 f j (x) + o(1) h1 .
= u(h1 a1 + + hk ak ) + o( h ) = uh + o( h ),
552
3) visos f j tolydiai diferencijuojamos O aib eje; 4) visos Dh f apibr etos ir tolydios O aib eje. I rodymas. (1 3) Akivaizdu, nes i 14.5 teoremos iplaukia, kad f j tolydiai diferencijuojama i Dai f j tolydi. (1 4) Jei f tolydiai diferencijuojama, tai f tolydi. Tada i xn x iplaukia Dh f (xn ) = f (xn )h f (x)h = Dh f (x), t.y. Dh f tolydi. Atvirkiai, tegu visos Dh f apibr etos ir tolydios O aib eje. Tada f (x + tai ) f (x) Dai f (x), t0 t tod el ir f j (x + tai ) f j (x) [Dai f (x)]j . t0 t Reikia, Dai f j apibr eta visoje O ir su x O Dai f j (x) = [Dai f (x)]j . Jei xn x, tai i Dai f tolydumo j [Dai f (xn )]j [Dai f (x)]j . Reikia, visos Dai f j tolydios O aib eje. I 14.5 teoremos tada iplaukia, kad f tolydiai diferencijuojama. Gradientas. Tegu dabar E yra baigtiniamat e euklidin e erdv e. Jei O yra atviras E poaibis ir f diferencijuojama O aib eje realioji funkcija, tai ivestin e f (x) yra tiesinis funkcionalas E erdv eje. I Ryso teoremos iplaukia, kad egzistuoja toks vektorius a E , kad (x)dx = a dx su visais dx E . Tas vektorius vadinamas f funkcijos gradientu x take ir ymimas f (x). Taigi f (x) E ir su visais dx E f (x) x = f (x)dx. Jei E = Rk , tai gradientas yra vieno stulpelio vektorius, gaunamas transponuojant ivestin, t.y. 1 f (x) f (x) = 1 f (x) k f (x) , o f (x) = . k f (x) Dai f (xn ) Dai f (x),
14.3. IVESTINIU SAVYBES
553
14.1 pratimas. Apskaiiuokite Dh f (a), kai f (x, y ) = (x2 , x/y ), a = (1, 2) ir h = (1, 1). Sprendimas. I pradiu randu funkcijos ivestin: f (x, y ) = Reikia, Dh f (a) = 2 0 1/2 1/4 1 1 = 2 . 1/4 2x 0 . 1/y x/y 2
14.3
Ivestiniu savyb es
Visame skyriuje, jei napasakyta kitaip, E ir F yra baigtiniamat es erdv es, O atviras E poaibis ir f : O F . Vektorin es funkcijos ivestin e. Tegu F yra baigtiniamaiu erdviu sandauga: F = F1 Fl . Raide pj paymiu projekcij i F i Fj , t.y. (y 1 , . . . , y l ) y j funkcij. Tada f (x) = (f1 (x), . . . , fl (x)) su fj = pj f . Aiku, kad kiekviena fj yra funkcija i O i Fj . Kaip susij f ir jos komponeniu fj ivestin es? Jei f diferencijuojama x take, tai f (x + h) f (x) = f (x)h + h r (h) su tam tikra funkcija r (h), art ejania i 0, kai h 0. 12 skyriuje i rodyta, kad pj yra tiesinis operatorius. Tod el fj (x + h) fj (x) = pj f (x)h + h rj (h) su rj = pj r ; pj f (x)h reikinys tiesinis h atvilgiu ir rj (h) pj 0 = 0
h0
d el tiesiniu operatoriu tolydumo. Taigi fj yra diferencijuojama x take ir fj (x) = pj f (x).
554
I gautos lygyb es iplaukia, kad su visais h f (x)h = (f1 (x)h, . . . , fl (x)h) Reikia, f (x) uraomas operatorine matrica: f1 (x) . f (x) = . . , fl (x)
o kryptin es ivestin es ir diferencialas skaiiuojami taip: Dh f1 (x) df1 (x) . . . Dh f (x) = , df (x) = . . . . Dh fl (x) dfl (x) fj (x + h) fj (x) = fj (x)h + h rj (h)
(14.28)
Atvirkiai, tegu visos komponent es fj diferencijuojamos x take, t.y.
su tam tikromis funkcijomis rj (h), art ejaniomis i 0, kai h 0. Paymiu f1 (x) . u= . . fl (x)
ir r (h) = (r1 (h), . . . , rl (h)); tada
f (x + h) f (x) = uh + h r (h). I vektorin es funkcijos ribos skaiiavimo taisykl es iplaukia, kad r (h) 0, kai h 0. Reikia, f diferencijuojama x take ir f (x) = u. I rodiau, kad f funkcija diferencijuojama tada ir tik tada, kai diferencijuojama kiekviena jos komponent e. Be to, teisingos (14.28) lygyb es. Jei xn x, i ju iplaukia: su visais h Dh f (xn ) Dh f (x) j Dh fj (xn ) Dh fj (x). Reikia, Dh f funkcija tolydi tada ir tik tada, kai tolydios visos Dh fj . Tai teisinga su visais h; tod el f glodi tada ir tik tada, kai glodios visos fj .
555
Dalin es ivestin es. Tegu dabar E = E1 Ek ; ia E1 , . . . , Ek baigtiniamat es tiesin es erdv es. Kaip ir anksiau, tegu O yra atviras E poaibis ir f : O F . Fiksuoju i ir su j = i tokius xj Ej , kad aib e Oi = {xi | (x1 , . . . , xi1 , xi , xi+1 , . . . , xk ) O } netuia. Kadangi xi (x1 , . . . , xi1 , xi , xi+1 , . . . , xk ) funkcija tolydi, Oi aib e atvira (Oi yra O aib es pirmavaizdis tos funkcijos atvilgiu). Oi aib eje apibr eta funkcija xi f (x1 , . . . , xi1 , xi , xi+1 , . . . , xk ); (14.29)
jos ivestin e kokiame nors take xi Oi (jei apibr eta) vadinama i-ja daline f funkcijos ivestine take x = (x1 , . . . , xk ) ir ymima i f (x), arba f (x)/xi . E1 = = Ek = F = R atveju is apibr eimas sutampa su anksiau duotu dalin es ivestin es apibr eimu (jei 1 1 matric sutapatinsime su vieninteliu jos elementu). Bendruoju atveju i f (x) yra tiesinis operatorius i Ei i F toks, kad f (x1 , . . . , xi1 , xi + dxi , xi+1 , . . . , xk ) f (x1 , . . . , xk ) = i f (x)dxi + o( dxi ), kai dxi 0. Sulygins su (14.18) formule, matau, kad jei f diferencijuojama x take, tai f tame take turi visas dalines ivestines ir i f (x)dxi = f (x)(0, . . . , 0, dxi , 0, . . . , 0). Paym ejs dx = (dx1 , . . . , dxk ), i ia gaunu df (x) = f (x)dx = f (x)(dx1 , 0, . . . , 0) + f (x)(0, dx2 , . . . , 0) + f (x)(0, 0, . . . , dxk ) =
i
i f (x)dxi
arba, trumpiau, df =
i
f dxi . xi
Gauta lygyb e taip pat reikia, kad f (x) operatorius gali bu ti uraytas tokia operatorine matrica f (x) = 1 f (x) k f (x) . (14.30)
556
Panagrin esiu pavyzdi . Tegu E = R3 , F = R2 ir f (x, y, z ) = (x, yz ) su (x, y, z ) E . Tada f (x, y, z ) ivestin e uraoma (14.26) matrica. Tarkime, d el kokiu nors prieasiu funkcijos apibr eimo sriti uraiau E1 E2 pavidalu; ia E1 = R atitinka x koordinat, o E2 = R2 kitas dvi. Tada 1 f natu ralu f f ym eti x , o 2 f (y,z ) simboliu. Nesunku i sitikinti, kad f (x, y, z ) = x 1 0 ir f (x, y, z ) = (y, z ) 0 0 . z y
Abi ios matricos yra atitinkami (14.26) matricos blokai. I rodysiu, kad f glodi O aib eje tada ir tik tada, kai su kiekvienu i (14.29) funkcija glodi Oi aib eje. Tegu (ai1 , . . . , aimi ) yra Ei erdv es baz e (i = 1, . . . , k ); tada vektoriai (0, . . . , 0, aiji , 0, . . . , 0) (14.31) (1 i k , 1 ji mi su visais i) sudaro E erdv es baz. I 14.5 teoremos iplaukia, kad f glodi O aib eje tada ir tik tada, kai toje aib eje apibr etos ir tolydios jos kryptin es ivestin es visomis (14.31) kryptimis, o (14.29) funkcija glodi Oi aib eje, kai toje aib eje apibr etos ir tolydios jos kryptin es ivestin es visomis aiji kryptimis. Belieka pasteb eti, kad (14.29) funkcijos kryptin e ivestin e xi take aiji kryptimi sutampa su f funkcijos ivestine x take (14.31) kryptimi. Atvejis, kai ir E , ir F yra sandauga. Tegu E = E1 Ek ir F = F1 Fl . Tegu fj ymi f funkcijos komponentes. Jei f diferencijuojama x take (atitinkamai, glodi), tai visos fj diferencijuojamos tame take (atitinkamai, glodios), o tada apibr etos (atitinkamai, ir tolydios) visos dalin es ivestin es i fj ir f (x) uraomas operatorine matrica 1 f1 (x) k f1 (x) . . .. . f (x) = . . . . . 1 fl (x) k fl (x) Atvirkiai, jei visos dalin es ivestin es i f (x) apibr etos ir tolydios, tai f glodi.
Diferencijuojamumas ir tolydumas. Tegu f diferencijuojama x take. Jei h 0, tai f (x + h) f (x) = f (x)h + o( h ) = o(1), t.y. f (x + h) f (x). Taigi kiekviena diferencijuojama x take funkcija tolydi tame take.
557
Sumos ivestin e. Tegu g yra dar viena funkcija i O i F ir tiek f , tiek g diferencijuojama x take. Tada f (x + h) + g (x + h) f (x) g (x) = f (x)h + o( h ) + g (x)h + o( h ) = f (x)h + g (x)h + o( h ), kai h 0. Reikia, f + g funkcija taip pat diferencijuojama x take ir (f + g ) (x) = f (x) + g (x), Dh (f + g )(x) = Dh f (x) + Dh g (x). Dh ( f + g ) = D h f + D h g Jei tai teisinga su visais x O , raoma taip: f (x) + g (x) = f (x) + g (x), ir d f (x) + g (x) = df (x) + dg (x). Jei f ir g yra glodios O aib eje, tai suma taip pat glodi. Tiesinio operatoriaus ik elimas. Tegu G yra dar viena baigtiniamat e erdv e ir u L(F, G). Jei f diferencijuojama x take, su tam tikra funkcija r (h), art ejania i 0, kai h 0. I ia ir ur (h) u0 = 0, kai h 0. Taigi uf (x + h) uf (x) = uf (x)h + h ur (h) uf (x + h) uf (x) = uf (x)h + o( h ), Dh (uf )(x) = uDh f (x). d uf (x) = udf (x) f (x + h) f (x) = f (x)h + h r (h)
kai h 0, t.y. uf funkcija diferencijuojama x take ir (uf ) (x) = uf (x), Jei tai teisinga su visais x O , raoma taip: uf (x) = uf (x), Dh (uf ) = uDh f,
I gautos ivestin es iraikos iplaukia, kad jei f glodi O aib eje, tai ir uf glodi. Pa ems uy = cy su tam tikru c R, gaunu tokias ivadas: jei f diferencijuojama x take, tai cf diferencijuojama x take ir (cf ) (x) = cf (x), Dh (cf )(x) = cDh f (x); jei f diferencijuojama O aib eje, tai cf (x) = cf (x), Dh (cf ) = cDh f, d(cf (x)) = cdf (x); jei f glodi O aib eje, tai ir cf glodi O aib eje.
558
Sud etin es funkcijos diferencijavimas. Tegu E , F ir G yra baigtiniamat es normuotos erdv es, U atviras E poaibis, f : U F , V atviras F poaibis, g : V G ir f (U ) V . Tada U aib eje apibr eta g f kompozicija, kurios reikm es yra G erdv eje. Tarkime, f diferencijuojama take x U , o g funkcija take y = f (x) V , t.y. f (x + dx) = f (x) + f (x)dx + dx r1 (dx) ir g (y + dy ) = g (y ) + g (y )dy + dy r2(dy ); ia r1 (dx) 0 ir r2 (dy ) 0. Tada
dx0 dy 0
g f (x + dx) g (y )
= g (y ) f (x + dx) f (x) + f (x + dx) f (x) r2 f (x + dx) f (x) = g (y )f (x)dx + dx g (y )r1 (dx) + f (x + dx) f (x) r2 f (x + dx) f (x) . Kadangi g (y )r1(dx) g (y )0 = 0, kai dx 0, dx g (y )r1(dx) = o( dx ).
Kita vertus, i f tolydumo x take iplaukia, kad r2 f (x + dx) f (x) 0, kai dx 0. Be to, f (x + dx) f (x) = f (x)dx + dx r1 (dx) Tod el ir f (x + dx) f (x) r2 f (x + dx) f (x) = o( dx ). Reikia, g f (x + dx) g f (x) = g f (x) f (x)dx + o( dx ), kai dx 0, t.y. g f diferencijuojama x take ir (g f ) (x) = g f (x) f (x). Jei tai teisinga su visais x U , raoma g (f (x) = g f (x) f (x) ir d g (f (x) = g f (x) df (x). f (x) + r1 (dx) dx = O ( dx ).
559
Antrj lygyb galima pakomentuoti taip: formul e dg (y ) = g (y )dy ilieka teisinga, jei joje visur vietoje y i statysime f (x). Jei f ir g funkcijos glodios, tai g f taip pat glodi. Jei F = F1 Fl , tai f (x) ir g (y ) uraomos operatorin emis matricomis: f1 (x) . f (x) = . . , g (y ) = 1 g (y ) l g (y ) . fl (x) Paym ejs h = g f tada gaunu f1 (x) . h (x) = 1 g (y ) l g (y ) . . = fl (x) h (x) =
j
j g (y )fj (x).
j
Paprastai i lygyb e uraoma taip:
g (y )fj (x); yj
(14.32)
ia y = f (x). 14.2 pratimas. Tegu Apskaiiuokite g f ir patikrinkite sud etin es funkcijos diferencijavimo taisykl. Sprendimas. Tegu h = g f ; tada h(x, y ) = ir, reikia, h (x, y ) = Kita vertus, y x f (x, y ) = 1 1 , 0 1
1 x y y 2 (xy )2
f (x, y ) = (xy, x y, y ) ir g (u, v, w ) = (u/v, w + 1).
y+1
x2 (xy )2
xy x y
g (u, v, w ) =
vu 0 2 0 0 1
1 v
ir tod el
g f (x, y ) f (x, y ) =
xy (x y )2
Gavau t pai matric; taigi formul e teisinga.
y x 0 1 1 = 1 0 1
y 2 (xy )2
x2 (xy )2
560
14.2 pav. O aib eje yra atkarpa, jungianti a ir b takus
Baigtiniu pokyiu teorema. 1 semestre i rodiau labai nauding Lagrano vidurin es reikm es teorem. Vektorinio argumento funkciju teorijoje jos vaidmeni atlieka vadinamoji baigtiniu pokyiu teorema, kuri dabar suformuluosiu ir i rodysiu. Tegu a, b O . Paymiu xt = (1 t)a + tb. Kai t kinta [0; 1] intervale, xt guli atkarpoje, jungianioje a ir b takus (r. 14.2 pav.). Baigtiniu pokyiu teorema skamba taip: jei f diferencijuojama O aib eje ir xt O su visais t [0; 1], tai f (b) f (a) ba sup f (xt ) .
t(0;1)

b xt O g (t) = uf (xt ); g (t) = uf (xt )(b a).
(14.33)
I rodymas. Tegu u yra toks tiesinis funkcionalas F erdv eje, kad u ir Su t [0; 1] paymiu tada g : [0; 1] R ir g (1) g (0) = uf (b) uf (a) = f (b) f (a) . u f (b) f (a) = f (b) f (a)
Kita vertus, g yra tolydioji funkcija, diferencijuojama (0; 1) intervale, ir dg (t) = ud(f (xt ) = uf (xt )d (1 t)a + tb = uf (xt )(b a)dt, t.y. I Lagrano vidurin es reikm es teoremos iplaukia, kad su tam tikru t (0; 1) g (1) g (0) = g (t)(1 0) = g (t).
14.3. IVESTINIU SAVYBES Reikia, f (b) f (a) = uf (xt )(b a) u f (xt ) ba sup f (xt )
t(0;1)
561
ba .
1 pastaba. Daugiamat eje teorijoje negalima tvirtinti, kad f (b) f (a) = f (x)(b a) su tam tikru x O . Pavyzdiui, jei f apibr eiama lygybe f (t) = (cos t, sin t), tai f (2 ) = (1, 0) = f (0), bet f (t) = ( sin t, cos t) = (0, 0) su jokiu t. 2 pastaba. (14.33) nelygyb e teisinga tik tuo atveju, kai f (x) operatoriaus norma apibr eiama (14.6) lygybe. 3 pastaba. Labai naudinga tokia baigtiniu pokyiu teoremos ivada: jei f diferencijuojama O aib eje, u L(E, F ) ir xt O su visais t (0; 1), tai f (b) f (a) u(b a)
0<t<1
sup f (xt ) u
ba .
(14.34)
Ji gaunama labai paprastai: tereikia baigtiniu pokyiu teorem pritaikyti funkcijai f (x) ux. Difeomorzmai. Pereinu prie atvirktin es funkcijos diferencijavimo problemos. Kitaip nei vienmat eje analiz eje, daugiamaiu atveju svarbi ne tiek atvirktin es funkcijos ivestin es formul e, kiek principinis tvirtinimas apie diferencijavimo galimyb. Tam, kad atvirktin e funkcija bu diferencijuojama, tu reikia, kad ji bu tu apibr e ta atviroje aib e je. Bu tent tai ir yra sunkiausiai i rodomas dalykas. Tod el iam klausimui skirsiu daugiau d emesio. Tegu E ir F yra baigtiniamat es normuotos erdv es, O atviras E poaibis ir f : O F . f vadinama difeomorzmu (tiksliau, difeomorzmu tarp O ir f (O ) aibiu ), jei 1) f injektyvi O aib eje; 2) f (O ) yra atviras F poaibis; 2) tiek f , tiek atvirktin e funkcija f 1 glodi. Kadangi diferencijuojamos funkcijos tolydios, kiekvienas difeomorzmas yra homeomorzmas. Akivaizdu, kad jei f yra difeomorzmas, tai atvirktin e funkcija f 1 taip pat difeomorzmas. Dvieju difeomorzmu kompozicija irgi difeomorzmas.
562
Atvirktin es funkcijos ivestin es formul e. Jei f yra difeomorzmas ir g = f 1 , tai idiferencijavs tapatybes g f (x) = x ir f g (y ) = y gaunu g f (x) f (x) = 1 ir f g (y ) g (y ) = 1 su visais x O ir y f (O ) (1 ia ymi du skirtingus vienetinius operatorius: pirmoje lygyb eje i E i E , antroje lygyb eje i F i F ). I iu lygybiu iplaukia, kad f (x) yra apgriamas operatorius, o g f (x) yra jo atvirktinis. Taigi 1 f 1 (y ) = f (f 1 (y )) . 14.3 pratimas. Tegu f (x, y ) = (y/x, x y ). Apskaiiuokite f 1 ir patikrinkite atvirktin es funkcijos diferencijavimo formul. Sprendimas. Vektorin e lygtis (u, v ) = f (x, y ) ekvivalenti dvieju skaliariniu lygiu sistemai y = u; x x y = v. I pirmos lygties y = ux. I stats i antrj gaunu x ux = v , x(1 u) = v v uv ir, reikia, x = 1 . Tada y = . Taigi u 1u f 1 (u, v ) = Kita vertus, f (x, y ) = tod el f (x, y ) = Kadangi
u) u(1v 1 1u v y 1 x 2 x 1 1 v 1u uv 1u
ir (f 1 ) (u, v ) =
v (1u)2 v (1u)2
1 1u u 1u
xy
y x
ir f f 1 (u, v ) =
u) u(1v 1
1u v
v (1u)2 v (1u)2
1 1u u 1u
1 0 , 0 1
gautos matricos tikrai yra viena kitai atvirktin es. Lokalioji teorema apie atvirktin funkcij. Egzistuoja du atvirktin es funkcijos teoremos variantai: lokalusis ir globalusis. Lokalusis variantas skamba taip.
563
14.6 teorema. Tarkime, f tolydiai diferencijuojama O aib eje ir a O . Jei f (a) L (E, F ), tai egzistuoja tokia a aplinka U ir tokia f (a) aplinka V , kad f yra difeomorzmas tarp U ir V . I rodymas. Paymiu u = f (a), v = u1 ir su x O apibr eiu g (x) = x vf (x). Tada g tolydiai diferencijuojama O aib eje ir g (x) = 1 vf (x) su visais x O . Kadangi g (a) = 1 vu = 0, egzistuoja toks , kad U (a, ) O ir g (x) < 1/2 su x U (a, ). Paymiu b = f (a), V = U (b, /(2 v )) ir U = f 1 (V ) U (a; ). Akivaizdu, kad U yra a tako, o V b tako aplinka. I rodysiu, kad f yra difeomorzmas tarp U ir V . 1 ingsnis: injektyvumas. Jei x1 , x2 U , tai i trikampio nelygyb es ir baigtiniu pokyiu teoremos gaunu v f (x1) f (x2 ) x1 x2 g (x1 ) g (x2 ) 1 x1 x2 . (14.35) 2
Tod el i x1 = x2 iplaukia f (x1 ) f (x2 ) > 0, t.y. f (x1 ) = f (x2 ). 2 ingsnis: siurjektyvumas. Tegu y V . Reikia rasti toki x U , kad f (x) = y . Tako x iekosiu iteraciju metodu: tegu x0 = a ir xn+1 = xn + v y f (xn ) su n 0. Tada x1 x0 v y b < /2. (14.36)
I ia iplaukia, kad x1 U (a, ). Tada i baigtiniu pokyiu teoremos x2 x1 = x1 + v (y f (x1 )) x0 v (y f (x0 )) = g (x1 ) g (x0 ) 1 x1 x0 . 2 Reikia, x2 a (1 + 1/2) x1 x0 < , t.y. x2 U (a, ). Tsdamas taip toliau, gaunu, kad xn U (a, ) ir xn+1 xn 2n x1 x0 su visais n. I pastarosios nelygyb es iplaukia, kad x0 + (x1 x0 ) + (x2 x1 ) + eilut e konverguoja. Jei x yra tos eilut es suma, tai xa
n=0
(14.37)
xn+1 xn
2 x1 x0 < ,
564
t.y. x U (a, ). Kadangi xn yra n-oji dalin e (14.37) eilut es suma, xn x. I f tolydumo ir (14.36) lygyb es tada gaunu x = x + v (y f (x)), t.y. f (x) = y . Reikia, x yra iekomasis takas. 3 ingsnis: f 1 tolydumas. Tegu (yn ) V ir yn y V . Paymiu xn = f 1 (yn ) ir x = f 1 (y ). Tada i (14.35) nelygyb es gaunu xn x 2 v f (xn ) f (x) = 2 v y n y 0,
t.y. xn x. 4 ingsnis: f 1 glodumas. Tegu y V , x = f 1 (y ) ir ux = f (x). Fiksuoju bet koki dx E . Tada i (14.35) nelygyb es t dx 2 v f (x + tdx) f (x) = v tuxdx + o(t) ,
kai t 0. Reikia, ux dx 21 v 1 dx . I to iplaukia, kad ux injek 1 tyvus ir, reikia, ux L (E, F ). Paymiu vx = u rodysiu, kad vx yra x ir i 1 f funkcijos ivestin e y take. I ivestin es apibr eimo f (x + dx) f (x) ux dx = o( dx ), (14.38)
kai dx 0. Paimu dx = f 1 (y + dy ) f 1 (y ); ia dy 0. I (14.35) nelygyb es iplaukia, kad dx 2 v dy . Tod el i (14.38) gaunu dy ux dx = o( dy ) ir kai dy 0. vx dy f 1 (y + dy ) + f 1 (y ) = o( dy ),
Globalioji teorema apie atvirktin funkcij. I lokaliojo varianto nesunkiai ivedamas globalusis atvirktin es funkcijos variantas: jei f injektyvi ir glodi O aib eje ir f (x) L (E, F ) su visais x O , tai f (O ) atvira ir f yra difeomorzmas tarp O ir f (O ). I tikru ju , tada su kiekvienu x O galima rasti toki x aplink Ux ir toki f (x) aplink Vx , kad f yra difeomorzmas tarp Ux ir Vx . Aiku, kad f (O ) = xO Vx . Reikia, f (O ) atvira. Be to, atvirktin e funkcija f 1 glodi kiekvienoje Vx ir tod el glodi visoje f (O ). Taigi f yra difeomorzmas tarp O ir f (O ).
565
Neireiktin es funkcijos ivestin e. Tegu E , F ir G yra baigtiniamat es normuotos erdv es, O atviras E F poaibis ir : O G. Panagrin ekime lygti (x, y ) = 0. (14.39) Gali atsitikti, kad O aib eje yra toks staiakampis U V , kad su visais x U egzistuoja vienintelis y V , su kuriuo teisinga (14.39) lygyb e. Paym ej t y enklu f (x), gauname funkcij f i U i V , su visais x U tenkinani tapatyb x, f (x) = 0. (14.40) Tokiu atveju sakome, kad (14.39) lygtis U V staiakampyje apibr eia neireiktin funkcij f . Jei ir f funkcijos diferencijuojamos, tai i (14.40) tapatyb es gauname x, f (x) + x, f (x) f (x) = 0. x y Jei, be to, (x, f (x))/y operatorius apgriamas, i to iplaukia, kad f (x) = x, f (x) y
1
x, f (x) .
(14.41)
Neireiktin es funkcijos teorema. 14.7 teorema. Tarkime, funkcija glodi O aib eje, (a, b) O , (a, b) = 0 ir ( a, b ) L ( F, G ) . Tada egzistuoja tokia a tako aplinka U ir tokia b y tako aplinka V , kad (14.39) lygtis U V staiakampyje apibr eia glodi neireiktin funkcij. I rodymas. Apibr eiu pagalbin funkcij i O i E G: (x, y ) = Aiku, kad glodi ir . (x, y ) = (x, y ) (x, y ) x y det (x, y ) = det (x, y ); y 1 0 x . (x, y )
I ia
566
tod el (x, y ) yra apgriamas operatorius tada ir tik tada, kai apgriamas (x, y )/y operatorius. Pavyzdiui, (a, b) apgriamas. Pasir ems atvirktin es funkcijos teorema, randu toki (a, b) tako aplink U0 V ir toki tako (a, 0) E G aplink O , kad yra difeomorzmas tarp U0 V ir O . Tarkime, ir ymi atvirktin es funkcijos komponentes: 1 (x, z ) = (x, z ) . (x, z )
I tapatyb es ( 1 )(x, z ) = (x, z ) iplaukia (x, z ) (x, z ), (x, z ) (x, z ) = x, = x , z
(x, z ), (x, z ) = z.
Taigi glodi O aib eje ir su (x, z ) O x, (x, z ) = z. Tegu U = {x U0 | (x, 0) O } ir su x U f (x) = (x, 0). Kadangi x (x, 0) funkcija tolydi, O pirmavaizdis tos funkcijos atvilgiu atviras. Tod el U atvira. Kadangi (a, b) U0 V ir (a, 0) O , a U . Taigi U yra a tako aplinka. f yra tiesin es funkcijos x (x, 0) ir glodios funkcijos kompozicija; tod el ir pati glodi. Be to, su visais x U x, f (x) = x, (x, 0) = 0 ir f (x) = (x, 0) (O ) V . Galiausiai f (x) yra vienintelis y V , tenkinantis slyg (x, y ) = 0. Tikrai, jei x U , y V ir (x, y ) = 0, tai (x, y ) U0 V ir (x, y ) = x (x, y ) = (x, 0) O ;
tod el (x, y ) = 1 (x, 0) ir y = (x, 0) = f (x). Taigi f ir yra ta neireiktin e funkcija, kuri U V staiakampyje apibr eia lygtis (x, y ) = 0.
14.4. AUKTESNIU EILIU IVESTINES
567
14.4
Auktesniu eiliu ivestin es
Tegu E ir F yra baigtiniamat es normuotos erdv es, O atviras E poaibis ir f : O F. Jei f diferencijuojama visuose O takuose, tai O aib eje apibr eta ivestin e f . Jos reikm es yra taip pat baigtiniamat eje normuotoje erdv eje (operatoriu erdv eje L(E, F )) ir galima kalb eti apie jos diferencijuojamum. Jei ivestin es ivestin pavadintume antrja f funkcijos ivestine, tai f (x) bu tu jau L(E, L(E, F )) erdv es elementas. Auktesniu eiliu ivestiniu reikm es bu dar sud etingesniu erdviu elementai. Tod el a auktesniu eiliu ivestines tu apibr eiu kitaip. Prad esiu neskub edamas. Glodiu funkciju erdv e. Simboliu C 1 (O, F ) ymima visu glodiu funkciju i O i F aib e. Vietoje C 1 (O, R) raoma tiesiog C 1 (O ). I 14.5 teoremos iplaukia, kad f glodi tada ir tik tada, kai visos Dh f funkcijos apibr etos ir tolydios O aib eje. Tolydiu funkciju aib paym ejs C (O, F ), t fakt galiu urayti taip: f C 1 (O, F ) h Dh f C (O, F ). Taigi i Dh simboli galiu iu eti kaip i enkl operatoriaus, atvaizduojanio r 1 funkcij f C (O, F ) i Dh f C (O, F ), t.y. Dh : C 1 (O, F ) C (O, F ). Ankstesniame skyrelyje i rodiau, kad jei f ir g glodios, tai f + g ir cf glodios ir Dh (f + g ) = Dh f + Dh g, Dh (cf ) = cDh f. (14.42) Reikia, C 1 (O, F ) yra tiesin e erdv e (nors ir ne baigtiniamat e), o visi Dh tiesiniai operatoriai toje erdv eje. Be to, i Dh f (x) = f (x)h lygyb es iplaukia, kad Dh+h f (x) = Dh f (x) + Dh f (x), Dch f (x) = cDh f (x). Lygyb es teisingos su visais x; tod el Dh+h f = Dh f + Dh f, Dch f = cDh f. (14.43)
Galime netgi rayti Dh+h = Dh + Dh , Dch = cDh , suprasdami ias lygybes, kaip sryius operatoriu erdv eje. Jei (b1 , . . . , bl ) yra F erdv es baz e ir f j ymi f funkcijos koordinates toje baz eje, tai i tos paios 14.5 teoremos iplaukia f C 1 (O, F ) j f j C 1 (O ).
568 Be to,
Pasteb esiu taip pat, kad f funkcijos ivestin e x take f (x) yra tiesinis operatorius, atvaizduojantis h E i Dh f (x) F . C 2 -glodios funkcijos. Tegu f C 1 (O, F ). Koks bebu h1 E1 , tu funkcija Dh1 f yra tokio pat tipo, kaip ir f apibr eta O aib eje ir su reikm emis F aib eje. Tod el galima kalb eti ir apie jos diferencijuojamum ar glodum. Dh1 f funkcijos kryptin ivestin x take h2 kryptimi (jei tokia egzistuoja) reiktu ym eti Dh2 (Dh1 f )(x). Jei ji apibr eta su visais x, gauiau funkcij Dh2 (Dh1 f ), kuri paprastai raoma be skliaustu : Dh2 Dh1 f . f funkcija vadinama C 2 -glodia, jei apibr etos ir tolydios visos Dh2 Dh1 f pavidalo funkcijos. Visu tokiu funkciju aib e ymima C 2 (O, F ). Jei f 2 C (O, F ) ir x E , tai funkcija (h1 , h2 ) Dh2 Dh1 f (x) vadinama f funkcijos antrja ivestine x take ir ymima f (x). f (x) : E E F ir su visais h1 , h2 E f (x)(h1 , h2 ) = Dh2 Dh1 f (x). I (14.42) ir (14.43) iplaukia Dh2 Dh1 +h1 f = Dh2 (Dh1 f + Dh1 f ) = Dh2 Dh1 f + Dh2 Dh1 f, Dh2 Dch1 f = Dh2 (cDh1 f ) = cDh2 Dh1 f ir Dh2 +h2 Dh1 f = Dh2 Dh1 f + Dh2 Dh1 f, Reikia, su visais x O f (x)(h1 + h1 , h2 ) = f (x)(h1 , h2 ) + f (x)(h1 , h2 ), f (x)(ch1 , h2 ) = cf (x)(h1 , h2 ), f (x)(h1 , h2 + h2 ) = f (x)(h1 , h2 ) + f (x)(h1 , h2 ), f (x)(h1 , ch2 ) = cf (x)(h1 , h2 ), t.y. f (x) yra bitiesin e funkcija: f (x) L2 (E, F ). Kitame skirsnyje i rodysiu, kad f (x) yra netgi simetrin e, t.y. f (x)(h1 , h2 ) = f (x)(h2 , h1 ) su visais h1 , h2 E . Dch2 Dh1 f = cDh2 Dh1 f. Taigi
Dh f = (Dh f 1 )b1 + + (Dh f l )bl .
14.4. AUKTESNIU EILIU IVESTINES Dh operatoriai komutavimas.
569
14.8 teorema. Jei f C 2 (O, F ), tai Dh2 Dh1 f = Dh1 Dh2 f su h1 , h2 E . I rodymas. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra kokia nors F erdv es baz e. f funkcijos j koordinates toje baz eje ym esiu f . Fiksuoju x O , h1 , h2 E ir j ir iekau funkcijos g (t) = f j (x + th1 + th2 ) f j (x + th1 ) f j (x + th2 ) + f j (x) t2
ribos, kai t 0. Tegu tn 0 ir n (t) = f j (x + th1 + tn h2 ) f j (x + th1 ); tada n (tn ) = f j (x + tn h1 + tn h2 ) f j (x + tn h1 ), n (0) = f j (x + tn h2 ) f j (x) g (tn ) = n (tn ) n (0) . t2 n ir, reikia, (14.44)
n diferencijuojama 0 aplinkoje ir n (t) = (f j ) (x + th1 + tn h2 )h1 (f j ) (x + th1 )h1 = Dh1 f j (x + th1 + tn h2 ) Dh1 f j (x + th1 ). I Lagrano vidurin es reikm es teoremos iplaukia n (tn ) n (0) = n (sn )(tn 0) = n (sn )tn su tam tikru sn , esaniu tarp 0 ir tn . Taigi g (tn ) = Dh1 f j (x + sn h1 + tn h2 ) Dh1 f j (x + sn h1 ) tn
su tam tikrais sn 0. Dabar paymiu n (t) = Dh1 f j (x + sn h1 + th2 ); tada g (tn ) = n (tn ) n (0) . tn
570
n funkcija diferencijuojama 0 aplinkoje ir n (t) = (Dh1 f j ) (x + sn h1 + th2 )h2 = Dh2 Dh1 f j (x + sn h1 + th2 ). Dar kart pritaiks Lagrano vidurin es reikm es teorem gaunu g (tn ) = Dh2 Dh1 f j (x + sn h1 + s n h2 ) su tam tikrais s n 0. I prielaidos f C 2 (O, F ) iplaukia, kad visos Dh2 Dh1 f j funkcijos tolydios. Reikia, g (tn ) Dh2 Dh1 f j (x). Tai teisinga su bet kokia seka tn 0; tod el f j (x + th1 + th2 ) f j (x + th1 ) f j (x + th2 ) + f j (x) Dh2 Dh1 f j (x). t0 t2 Kair eje io sryio pus eje yra funkcijos f (x + th1 + th2 ) f (x + th1 ) f (x + th2 ) + f (x) t2 koordinat e, dein eje Dh2 Dh1 f (x) vektoriaus koordinat e. Reikia, Dh2 Dh1 f (x) = lim
t0
f (x + th1 + th2 ) f (x + th1 ) f (x + th2 ) + f (x) . t2
Sukeits vietomis h1 su h2 gaunu Dh1 Dh2 f (x) = lim Kadangi su visais t f (x + th1 + th2 ) f (x + th1 ) f (x + th2 ) + f (x) t2 f (x + th2 + th1 ) f (x + th2 ) f (x + th1 ) + f (x) = , t2 abi ivestin es sutampa: Dh2 Dh1 f (x) = Dh1 Dh2 f (x). C r -glodios funkcijos. f funkcija vadinama C r -glodia O aib eje, jei toje aib eje apibr etos ir tolydios visos Dhr Dh1 f ivestin es. Visu tokiu funkciju aib e ymima C r (O, F ). Jei f C r (O, F ) su visais r 1, sakoma, kad f funkcija be galo diferencijuojama, arba C -glodi. Tokiu funkciju aib e f (x + th2 + th1 ) f (x + th2 ) f (x + th1 ) + f (x) . t0 t2
571
ymima C (O, F ). Vietoje C r (O, R) ir C (O, R) raoma tiesiog C r (O ) ir C (O ). Aiku, kad C (O, F ) C r (O, F ) C 1 (O, F ) C (O, F ). Jei f C r (O, F ), funkcij (h1 , . . . , hr ) Dhr Dh1 f (x) vadinsiu r -ja f funkcijos ivestine x take ir ym esiu f (r) (x). r Dauguma teiginiu apie C -glodias funkcija i rodomi, naudojant matematin indukcij r atvilgiu. Danai pakanka pasiremti tokiu faktu, kuris iplaukia tiesiog i apibr eimo: jei r 2, tai f C r (O, F ) h1 E Dh1 f C r1 (O, F ) ir tokiu atveju f (r) (x)(h1 , . . . , hr ) = (Dh1 f )(r1) (h2 , . . . , hr ). (14.46) (14.45)
Pagrindin es savyb es. Jei f, g C r (O, F ), tai f + g, cf C r (O, F ); be to, su visais x O 1) f (r) (x) Lr (E, F ); 2) (f + g )(r) (x) = f (r) (x) + g (r) (x); 3) (cf )(r) (x) = cf (r) (x). I rodymas. Jei r = 1, visi teiginiai iplaukia i pirmos ivestin es apibr eimo ir savybiu . Tegu r 2 ir visi penki teiginiai teisingi su r 1 vietoje r . I (14.46) ir indukcin es prielaidos iplaukia, kad f (r) (x) tiesin e argumentu h2 , . . . , hr atvilgiu. Be to, f (r) (x)(h1 + h1 , h2 , . . . , hr ) = (Dh1 +h1 f )(r1) (h2 , . . . , hr ) = (Dh1 f + Dh1 f )(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) = (Dh1 f )(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) + (Dh1 f )(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) = f (r) (x)(h1 , h2 , . . . , hr ) + f (r) (x)(h1 , h2 , . . . , hr ) ir analogikai f (r) (x)(ch1 , h2 , . . . , hr ) = cf (r) (x)(h1 , h2 , . . . , hr ). Taigi f (r) (x) Lr (E, F ).
572
Jei f, g C r (O, F ), i (14.45) iplaukia, kad su visais h1 Dh1 f, Dh1 g C r1 (O, F ). Tada i indukcin es prielaidos Dh1 f + Dh1 g C r1 (O, F ), t.y. V el pasir ems (14.45) sryiu, gaunu f + g C r (O, F ) ir cf C r (O, F ). Dabar i (14.46) ir indukcin es prielaidos (f + g )(r) (x)(h1 , . . . , hr ) = (Dh1 (f + g ))(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) = (Dh1 f + Dh1 g )(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) = (Dh1 f )(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) + (Dh1 g )(r1) (x)(h2 , . . . , hr ) = f (r) (x)(h1 , . . . , hr ) + g (r) (x)(h1 , . . . , hr ) ir analogikai (cf )(r) (x)(h1 , . . . , hr ) = cf (r) (x)(h1 , . . . , hr ). Dh1 (f + g ) C r1 (O, F ), Dh1 (cf ) C r1 (O, F ). cDh1 f C r1 (O, F ),
Kadangi bet kokie du Dh operatoriai komutuoja, f (r) (x) yra netgi simetrin e r -tiesin e funkcija: sukeitus du jos argumentus vietomis reikm e nesikeiia. I konvergavimo kriterijaus politiesiniu funkciju erdv eje iplaukia, kad (r ) (r ) f (xn ) f (x) tada ir tik tada, kai su visais h1 , . . . , hr f (r) (xn )(h1 , . . . , hr ) f (r) (x)(h1 , . . . , hr ), t.y. kai Taigi jei f C r (O, F ), tai f (r) yra tolydioji funkcija i O i Lr (E, F ). Koordinaiu glodumas. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra F erdv es baz e ir f j ymi f funkcijos koordinates toje baz eje. Tada f C r (O, F ) j f j C r (O ); Dhr Dh1 f (xn ) Dhr Dh1 f (x).
14.4. AUKTESNIU EILIU IVESTINES be to, Dh r Dh 1 f =

j
573
(Dhr Dh1 f j )bj .
I rodymas. Jei r = 1, abu teiginiai buvo i rodyti anksiau. Tegu r 2. Tada kiekvienas i emiau paraytu teiginiu ekvivalentus ankstesniajam: f C r (O, F ), h1 Dh1 f C r1 (O, F )
j r 1
(d el (14.45)), (indukcin e prielaida), (nes (Dh f )j = Dh f j ), (d el (14.45)).
h1 j (Dh1 f ) C h1 j Dh1 f C
j
(O, F ),
r 1
(O, F ),
Be to, i indukcin es prielaidos Dh r Dh 1 f =

j
j f j C r (O, F ) [Dhr Dh2 (Dh1 f )j ]bj =
(Dhr Dh1 f j )bj .
Tegu dabar (a1 , . . . , ak ) yra E erdv es baz e. Tada f C r (O, F ) j i1 , . . . , ir Dair Dai1 f j C (O ). I rodymas. Jei r = 1, teiginys iplaukia i 14.5 teoremos. Tegu r Tada i (14.45) ir k tik i rodyto teiginio f C r (O, F ) h1 j Dh1 f j C r1 (O ), 2.
o i indukcin es prielaidos
Tod el pakanka i rodyti, kad
Dai1 f j C r1 (O ) i2 , . . . , ir Dair Dai2 Dai1 f j C (O ). h Dh f j C r1 (O ) i Dai f j C r1 (O ).
implikacija akivaizdi: tereikia paimti h = ai . Atvirkia implikacija iplaukia i lygybiu Dh f j = Dh1 a1 ++hk ak f j = h1 Da1 f j + + hk Dak f j . Pavyzdiui, jei E = R2 ir F = R, tai f yra C 2 -glodi O aib eje, kai toje aib eje apibr etos ir tolydios tokios keturios dalin es ivestin es: 1 1 f, 2 1 f, 1 2 f, 2 2 f.
574
Vektoriniu funkciju glodumas. Tegu F = F1 Fl ir fj ymi f funkcijos komponentes. Tada f C r (O, F ) j fj C r (O, Fj ). I rodymas. Kuri i dvieju ekvivalencijos pusiu bebu teisinga, tiek f , tu tiek ir visos jos komponent es fj yra glodios funkcijos. Be to, su visais h Dh f = (Dh f1 , . . . , Dh fl ), t.y. Dh fj yra Dh f funkcijos komponent es. Jei r = 1, daugiau nieko nebereikia i rodin eti. Jei r emiau paraytu formuliu ekvivalenti stoviniai vir jos: f C r (O, F ), h1 Dh1 f C r1 (O, F ) h1 j Dh1 fj C r1 (O, Fj ) j fj C r (O, Fj ) 2, tai kiekviena i
(d el (14.45)), (i indukcin es prielaidos), (d4l (14.45)).
Tiesinio operatoriaus ik elimas. Tegu G yra dar viena baigtiniamat e erdv e ir u L(F, G). Jei f C r (O, F ), tai uf C r (O, G) ir su visais x O (uf )(r) (x) = uf (r) (x). I rodymas. Kadangi f glodi, uf taip pat glodi ir Dh (uf ) = uDh f su visais h. Jei r = 1, nieko daugiau i rodin eti nebereikia. Tegu r 2 ir f C r (O, F ). Tada h Dh f C r1 (O, F ) h uDh f C r1 (O, G) h Dh (uf ) C r1 (O, G) uf C r (O, G) Be to, Dhr Dh1 (uf ) = Dhr Dh2 (uDh1 f ) = = uDhr Dh1 f, t.y. su visais x O ir visais h1 , . . . , hr E (uf )(r) (x)(h1 , . . . , hr ) = uf (r) (x)(h1 , . . . , hr ). (i (14.45)), (indukcin e prielaida), (nes Dh (uf ) = uDh f ), (i (14.45)).
575
Operatoriniu funkciju glodumas. Tegu E , F ir G yra baigtiniamat es erdv es, O atviras E poaibis ir su kiekvienu x O duotas tam tikras operatorius ux L(F, G). Tada x ux yra funkcija i O i L(F, G). Jei y F , tai ux y G; taigi x ux y yra funkcija i O i G. I rodysiu, kad x ux funkcija C r -glodi x ux y funkcija C r -glodi su visais y . I rodymas. () Funkcija u uy yra tiesinis operatorius i L(F, G) i G; r r tod el jei x ux funkcija C -glodi, tai ir x ux y funkcija C -glodi. () Tegu (a1 , . . . , ak ) yra kokia nors baz e F erdv eje ir (b1 , . . . , bl ) r baz e G erdv eje. Jei visos x ux y funkcijos C -glodios, tai glodios ir visos x ux ai funkcijos, ir visos ju koordinat es, t.y. x (ux ai )j funkcijos. Bet (ux ai )j yra ux operatoriaus koordinat es tam tikroje L(E, F ) erdv es baz eje. r Reikia, C -glodi ir x ux funkcija. Glodios funkcijos ivestin e. Jei f diferencijuojama O aib eje, tai ivestin e f (x) apibr eta su visais x O . Taigi f : O L(E, F ). Pasirodo, f C r (O, F ) f C r1 (O, L(E, F )). I rodymas. Formul e f C r (O, F ) ekvivalenti formulei h Dh f C r1 (O, F ), t.y. teiginiui x f (x)h funkcija C r1 -glodi su visais h. I praeito skirsnio rezultato iplaukia, kad pastarasis teiginys ekvivalentus teiginiui x f (x) funkcija C r1 -glodi.
Daliniu ivestiniu glodumas. Tegu E = E1 Ek . Jei f glodi, tai visoje O apibr etos ir tolydios visos dalin es ivestin es i f ; be to, su kiekvienu x O f (x) = 1 f (x) k f (x) . I rodysiu, kad f C r (O, F ) i i f C r1 (O, F ).
576
I rodymas. Iifravs ivestin es ura operatorine matrica gaunu, kad jei h = (h1 , . . . , hk ) E , tai f (x)h =
i
i f (x)hi .
Tegu f C r (O, F ), tada f ivestin e C r1 -glodi ir x f (x)h funkcija C r1 glodi su visais h. Pa ems h = (0, . . . , hi , . . . , 0) gaunu, kad x i f (x)hi r 1 funkcija C -glodi su visais hi . Reikia, i f funcija C r1 -glodi. Atvirkiai, tegu visos dalin es ivestin es C r1 -glodios. Tada visos x i f (x)hi funkcijos C r1 -glodi. Ju suma taip pat C r1 -glodi. Reikia, visos x f (x)h funkcijos C r1 -glodios. I ia f ivestin e C r1 -glodi, o tada f r C glodi. Glodiu funkciju sandauga. Tegu F1 , F2 , G baigtiniamat es erdv es, f1 : O F1 , f2 : O F2 ir g bitiesin e funkcija i F1 F2 i G. Tada aib eje O apibr eta funkcija f (x) = g f1 (x), f2 (x) . Bitiesin es funkcijos danai vadinamos daugybomis; tod el a ir pavadinau f funkcij f1 ir f2 funkciju sandauga. Jei f1 ir f2 funkcijos C r -glodios, tai f funkcija C r -glodi. I rodymas. Aiku, kad f1 , f2 glodios. Tada vektorin e funkcija (f1 , f2 ) glodi ir g (f1 , f2 ) glodi, nes bitiesin es funkcijos glodios. Be to, i bitiesin es funkcijos diferencialo formul es dg (y ) = g (dy1, y2 ) + g (y1, dy2), vektorin es funkcijos diferencialo formul es df (x) = (df1 (x), df2 (x)) ir sud etin es funkcijos diferencijavimo taisykl es iplaukia df (x) = g df1 (x), f2 (x) + g f1 (x), df2 (x) , f (x)dx = g f1 (x)dx, f2 (x) + g f1 (x), f2 (x)dx , f (x)h = g f1 (x)h, f2 (x) + g f1 (x), f2 (x)h . Taigi su visais h Dh f = g (Dh f1 , f2 ) + g (f1 , Dh f2 ). Jei r = 1, nieko daugiau i rodin eti nebereikia. Tegu r 2; tada Dh f1 ir r 1 Dh f2 funkcijos C -glodios. I indukcin es prielaidos tiek g (Dh f1 , f2 ), tiek r 1 r 1 g (f1, Dh f2 ) funkcija C -glodi, tod el C -glodi ir ju suma. Taigi visos Dh f funkcijos C r1 -glodios. Reikia, f C r (O, G).
14.4. AUKTESNIU EILIU IVESTINES u u1 funkcijos glodumas. f (u ) = u 1 yra C -glodi. I rodymas. Jau inau, kad f glodi ir df (u) = u1 duu1. Pastarj lygyb galima perrayti taip: Ddu f (u) = f (u)duf (u).
577
I rodysiu, kad funkcija, apibr eta lygybe su u L (E, F ),
Taigi Ddu f = gdu (f, f ); ia gdu yra funkcija i L(F, E ) L(F, E ) i L(F, E ), apibr eiama lygybe gdu (v1 , v2 ) = v1 (du)v2 . Akivaizdu, kad g bitiesin e. Turiu i rodyti, kad f funkcija C r -glodi su visais r . I rodysiu tai matematin es indukcijos metodu. Jei r = 1, nieko i rodin eti nebereikia. Tegu r 2. I indukcin es prielaidos f yra C r1 -glodi. Tada i ankstesnio skirsnio rezultato gdu (f, f ) yra C r1 -glodi su visais du. Taigi visos Ddu f funkcijos C r1 -glodios, t.y. f funkcija C r -glodi.
Glodiu funkciju kompozicija. Tegu E, F, G yra baigtiniamat es erdv es, U atviras E erdv es poaibis, f : U F , V atviras F erdv es poaibis, g : V G ir f (U ) V . Tada U aib eje apibr eta g f kompozicija. Jei tiek f , tiek g funkcijos C r -glodios, g f funkcija C r -glodi. I rodymas. Tiek f , tiek g glodios, tod el g f glodi ir su visais x U (g f ) (x) = g f (x) f (x). Pastarj lygyb galima urayti taip: (g f ) = (g f )f . Jei r = 1, nieko daugiau i rodin eti nebereikia. Tegu r 2; tada g ir f yra C r1 -glodios. I indukcin es prielaidos g f funkcija C r1 -glodi. f funkcija C r1 -glodi, o (u, v ) vu funkcija bitiesin e. Tod el (g f )f sandauga C r1 glodi. Taigi (g f ) funkcija C r1 -glodi; reikia, g f C r (U, G).
578
Atvirktin es funkcijos glodumas. Jei f yra C r -glodus difeomorzmas, tai atvirktin e funkcija taip pat C r -glodi. I rodymas. I difeomorzmo apibr eimo iplaukia, kad tiek f , tiek f 1 funkcija glodi ir su visais y f 1 (y ) = f f 1 (y ) Kitaip tariant, Reikia i rodyti, kad jei f funkcija C r -glodi, tai atvirktin e funkcija taip pat r C -glodi. Jei r = 1, viskas jau i rodyta. Tegu r 2; tada f funkcija C r1 -glodi. Kadangi f taip pat C r1 -glodi, i indukcin es prielaidos iplaukia, kad f 1 funkcija C r1 -glodi. Tada f f 1 kompozicija C r1 -glodi. u : u1 funkcija C -glodi; tod el jos kompozicija su f f 1 funkcija C r1 -glodi. Taigi (f 1 ) ivestin e C r1 -glodi. Reikia, f 1 funkcija C r -glodi. Neireiktin es funkcijos glodumas. Tegu E , F ir G yra baigtiniamat es erdv es, O atviras E F poaibis ir glodi funkcija i O i G. Tegu (a, b) O , (a, b) = 0 ir y (a, b) apgriamas operatorius i F i G. Tada i neireiktin es funkcijos teoremos iplaukia, kad egzistuoja tokia a aplinka U ir tokia b tako aplinka V , kad U V staiakampyje lygtis (x, y ) = 0 apibr eia glodi neireiktin funkcij f : U F . I rodysiu, kad jei r r funkcija C -glodi, tai f C (U, F ). I rodymas. Jei r = 1, viskas jau i rodyta; tod el tegu r tokia anksiau gauta lygybe: su visais x U f (x) = [y (x, f (x))]1 x (x, f (x)). Tiek x , tiek y yra C r1 -glodios funkcijos. I indukcin es prielaidos f funkcija C r1 -glodi; tod el funkcija y (x, f (x)) taip pat C r1 -glodi. Jos kompozicija su C -glodia funkcija u u1 taip pat C r1 -glodi. Taigi tiek sandauga [y (x, f (x))]1 , tiek x (x, f (x)) funkcijos C r1 -glodios. Tada ju taip pat C r1 -glodi. Taigi f funkcija C r1 -glodi. Reikia, f yra C r -glodi. 2. Remsiuosi (f 1 ) = (f f 1 )1 .
1
14.4. AUKTESNIU EILIU IVESTINES Teiloro formul e. 14.9 teorema. Jei f C r (O, F ) ir x O , tai f (x + h) = f (x) + kai h 0.
579
1 1 f (x)h + + f (r) (x)(h, . . . , h) + o( h r ), (14.47) 1! r!
I rodymas. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra F erdv es baz e ir f j ymi f funkcijos koordinates toje baz eje. Fiksuoju j , h ir paymiu g (t) = f j (x + th). Tai realiojo argumento realioji funkcija; tod el jai galioja Teiloro formul e i vienmat es analiz es: g (1) = g (0) + g (0) g (r1) (0) g (r) (t) ++ + ; 1! (r 1)! r!
ia t tam tikras takas i (0; 1) intervalo. Tiek g , tiek visos jos ivestin es, kaip matysim, yra (x + th) pavidalo funkcijos; ia tam tikra funkcija i O i R. Tokios funkcijos ivestin e lygi (x + th)h = Dh (x + th). Taigi skaiiuodamas paeiliui g funkcijos ivestines gaunu: g (t) = Dh f j (x + th), g (t) = Dh Dh f j (x + th), ... g (r) (t) = Dh Dh f j (x + th).
s Kad bu trumpiau Dh Dh sandaug i s daugikliu ym esiu tiesiog Dh . tu Tada i Teiloro formul es g funkcijai gaunu r 1 s=1
f (x + h) f (x) =
1 s j 1 r j Dh f (x) + Dh f (x + th); s! r!
ia t yra tam tikras skaiius i (0; 1) intervalo (priklausantis nuo h ir j ). I f C r (O, F ) iplaukia f j C r (O ), o tada (f j )(r) ivestin e tolydi. Tod el
r j r j Dh f (x + th) Dh f (x) = (f j )(r) (x + th)(h, . . . , h) (f j )(r) (x)(h, . . . , h)
(f j )(r) (x + th) (f j )(r) (x)
= o(1) h
= o ( h r ),
580 kai h 0. Reikia, f (x + h) f (x) =

j j
s=1
1 s j Dh f (x) + o( h r ) = s!
s=1
1 s [Dh f (x)]j + o( h r ), s!
kai h 0. Padaugins abi sryio puses i bj ir naujus sryius sud ejs, gaunu (14.47) sryi . Danai vietoje h raoma dx, o f (s) (x)(dx, . . . , dx) narys ymimas ds f (x) ir vadinamas s-uoju funkcijos diferencialu. Tada Teiloro formul e sutrump eja: 1 1 f (x + dx) f (x) = df (x) + d2 f (x) + + dr f (x) + o( dx r ). 2 r! Nesunku i sitikinti, kad E = Rk , F = R atveju antrasis diferencialas yra dxi kintamu ju kvadratin e forma (ia dxi ymi dx vektoriaus komponentes): 2 f (x) d f (x) = dxi dxj . xi xj i,j =1
2 k
(14.48)
Pakankamos ekstremumo slygos. Pasir emus Teiloro formule, nesunku gauti realios keliu kintamu ju funkcijos ekstremumo pakankam slyg. I pradiu apibr eiu reikalingas svokas. Tegu E yra baigtiniamat e erdv e, O atviras jos poaibis ir f : O R. Takas a O vadinamas f funkcijos lokalaus minimumo (atitinkamai, lokalaus maksimumo ) taku, jei egzistuoja tokia jo aplinka U , kad f (x) f (a) (atitinkamai, f (x) f (a)) su visais x U . Tiek lokalaus minimumo, tiek lokalaus maksimumo takai vadinami funkcijos lokalaus ekstremumo takais. Jei f C 1 (O ) ir a yra jos ekstremumo takas, tai f (a) = 0. Tikrai, jei, pavyzdiui, a yra minimumo takas, tai ksavs bet koki h E , gaunu f (a + th) f (a) su pakankamai maais t. Taigi 0 yra vieno realaus argumento realiosios funkcijos g (t) = f (a + th) lokalaus minimumo takas. I vienmat es analiz es tada iplaukia g (0) = 0. Bet g (t) = f (a + th)h; taigi f (a)h = 0. Tai teisinga su visais h; tod el f (a) = 0. Lygyb e f (a) = 0 dar negarantuoja, kad a take yra lokalus ekstremumas. Nagrin edamas vieno kintamojo funkcijas, skaiiuodavau antrj ivestin ir iu edavau, koks jos enklas. Daugiamaiu atveju reikia nagrin eti kvadratin r form f (a)(h, h): jei ji teigiamai apibr eta, t.y. f (a)(h, h) > 0 su visais h = 0,
14.4. AUKTESNIU EILIU IVESTINES a take yra minimumas, jei forma neigiamai apibr eta , t.y. f (a)(h, h) < 0 su visais h = 0,
581
a take yra maksimumas. Gali atsitikti, kad kvadratin e forma f (a)(h, h) n era nei teigiamai, nei neigiamai apibr eta; tokiu atveju reikalinga gilesn e analiz e. 14.10 teorema. Tarkime, f C 2 (O ) ir f (a) = 0. Jei f (a)(dx, dx) > 0 su visais dx = 0, tai a yra f funkcijos lokalaus minimumo takas. I rodymas. Paymiu S = {dx E | dx = 1}. Kadangi S kompaktika, o bitiesiniai operatoriai tolydu s,
dxS
inf f (a)(dx, dx) = f (a)(h0 , h0 )
su tam tikru h0 S . Paymiu = f (a)(h0 , h0 ). Kadangi h0 = 0, i teoremos prielaidos iplaukia > 0. Be to, f (a)(dx, dx)
su visais dx S . Paimu bet koki h E . Jei h = 0, paymiu dx = h/ h . Tada dx S ir h = h dx. Jei h = 0, lygyb e h = h dx teisinga su bet kokiu dx S . Taigi su bet kokiu h E f (a)(h, h) = h 2 f (a)(dx, dx) h 2. (14.49)
Kita vertus, i Teiloro formul es iplaukia egzistavimas tokio , kad 1 h 2 |f (a + h) f (a) f (a)(h, h)| < , 2 4 kai h < . Tada su visais h U (0, ) f (a + h) f (a) 1 f (a)(h, h) h 2 4
2
(14.50)
h 4
> 0.
(14.51)
582
14.5
Udaviniai
x , y +z
1. Raskite Dh f (a). f (x, y, z ) = a = (2, 1, 1) ir h = (1, 0, 1).

x , xy x +y
(2003) f (x, y ) =
, a = (1, 2) ir h = (1, 1). + z , a = (0, 1, 2) ir h = (1, 1, 2).
(2003) f (x, y, z ) = (xy, y/z ), a = (1, 2, 2) ir h = (1, 1, 1). (2003) f (x, y, z ) =

x ,y yz
(2003) f (x, y, z ) = (xy, y + z ), a = (1, 2, 3) ir h = (1, 1, 1). (2003) f (x, y ) = (x + y, y, xy 2), a = (1, 2) ir h = (1, 1). (2008) h = (1, 1), a = (2, 1) ir f (x) = (x1 , x1 x2 , x2 2 + 3) su x = (x1 , x2 ) R2 . 2. Apkaiiuokite nurodyt duotos funkcijos dalin ivestin.
f , (y,z )
kai f (x, y, z ) = x2 + (y + z )3 .
f (1, 2, 1), (x,z ) f (a), (y,z )
(2003) (2003)
kai f (x, y, z ) = xy, y , ez . z
kai f (x, y, z ) = (x/y, yz ) ir a = (0, 1, 1). x y
3. (2003) Apskaiiuokite funkcijos f (x, y ) = x, xy, ivestin. 4. (2003) Tarkime, xy , kai (x, y ) = (0, 0); + y2 f (x, y ) = 0, kai (x, y ) = (0, 0). x2
I rodykite, kad f (0, 0) ir f (0, 0) egzistuoja, bet f nediferencijuojama (0, 0) x y take. 5. Apskaiiuokite f funkcijos diferencial. f (x, y ) = det[x, y ] su x, y R2 ; ia [x, y ] yra matrica su stulpeliais x ir y , o det ymi determinant.
14.5. UDAVINIAI
583
f (x1 , x2 , x3 ) = u(x1 , x2 , x3 ) su x1 E1 , x2 E2 , x3 E3 ; ia u L(E1 , E2 , E3 ). (2003) f (u) = u2 su u L(E, E ). (2008) f (u) = u3 su u L(E, E ). 6. Apskaiiuokite g f ir patikrinkite sud etin es funkcijos diferencijavimo taisykl. (2003) f (x, y ) = (x, xy ), g (u, v ) = (u2 , uv, v 2). (2003) f (x, y ) = (x, x + y ), g (u, v ) = uv . (2008) f (x1 , x2 ) = (x1 , x1 x2 , x2 2 ), g (y1 , y2 , y3 ) = (y1 y2 , y2 y3 ). (2008) f (x) = (x1 , x1 x2 ) su x = (x1 , x2 ) ir g (y ) = (y1 , y1 y2 , 1/y2) su y = (y1 , y2 ). 7. Apskaiiuokite f 1 ir patikrinkite atvirktin es funkcijos diferencijavimo taisykl. (2003) f (x, y ) = (x2 , xy ) su x, y > 0. (2003) f (x, y ) = (x, xy ). 8. (2003) Pasakykite, kuriais atvejais tako a = (x, y, u, v ) aplinkoje lygtys u3 + v 3 uv = x; = y;
apibr eia funkcij (u, v ) = f (x, y ): a = (2, 1, 1, 1), a = (9, 2, 1, 2), a = (7, 6, 2, 3).
584
15 skyrius Matas ir integralas

15.1 Maios aib es
Poaibiu sistemos. Tegu E yra kokia nors aib e. Jos poaibius ym esiu A, B , C raid emis. iame skyrelyje taip pat kalb esiu apie E poaibiu sistemas, t.y. aibes, kuriu elementai yra E poaibiai. Jas ym esiu kaligranio rifto raid emis A, B, C ir pan. Pavyzdiui, jei E = R, tai A raide gal eiau paym eti (0; 1) interval, o A raide visu atviru intervalu aib: Sakoma, kad poaibiu sistema udara kokios nors aibiu operacijos atvilgiu, jei atlikus t operacij su bet kokiomis sistemos aib emis, v el gaunama aib e i tos sistemos. Pavyzdiui, (15.1) aib e udara sankirtos atvilgiu, nes bet kokiu atviru intervalu sankirta v el yra atviras intervalas. Ta aib e n era udara junginio atvilgiu, nes atviru intervalu junginys nebu tinai yra intervalas: pavyzdiui, (0; 1) (1; 2) n era intervalas. 15.1 pratimas. Ar A sistema udara nurodytu operaciju atvilgiu? Jei ne, tai kod el? (Visur E = R.) II. A = {(0; n) | n I. A = {{1}, {1, 2}, {1, 3}}; ir atvilgiu. 1};
n,
A = {(a; b) |
}.
(15.1)
Sprendimas. I. Sankirtos atvilgiu udara; junginio atvilgiu neudara, nes {1, 2} {1, 3} = {1, 2, 3} A. II. Skaitaus junginio atvilgiu neudara: n (0; n) = (0; ) A. Skirtumo atvilgiu taip pat neudara: (0; 2) \ (0; 1) = [1; 2) A. III. n atvilgiu udara; papildinio ne: [0; 1]c = (; 0) (1; ) A. 585
III. A visu intervalu aib e;
\ atvilgiu.
n
ir papildinio atvilgiu.
586
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS
-sistemos. Poaibiu sistema A vadinama -sistema, jei ji udara atvilgiu, t.y. jei A B A su bet kokiomis A, B A. Pavyzdiui, (15.1) aib e yra -sistema. Netuiu atviru intervalu aib e n era -sistema, nes dvieju netuiu intervalu sankirta gali bu ti tuia. Jei A yra -sistema, tai A1 An A su bet kokiomis A1 , . . . , An A. Pavyzdiui, A1 A2 A3 = (A1 A2 ) A3 A, nes A1 A2 A ir A3 A. Begalin e -sistemos elementu sankirta jau nebu tinai priklauso tai sistemai. Pavyzdiui, visi (1/n; 1/n) intervalai priklauso (15.1) sistemai, bet
n 1
(1/n; 1/n) = {0} A.
15.2 pratimas. sakym pagri skite. I. A = {A | 0 A}. II. A = {A | diam A
Ar nurodyta R poaibiu aib e yra -sistema? At-
1}.
III. A = {A | Ac baigtin e}. Sprendimas. I. i aib e yra -sistema, nes i 0 A ir 0 B iplaukia 0 A B. II. A n era -sistema: diam[0; 1] = 1, diam[1; 2] = 1, bet [0; 1] [1; 2] = {1} ir diam{1} = 0 < 1. III. A yra -sistema, nes jei Ac baigtin e ir B c baigtin e, tai (A B )c = Ac B c aib e taip pat baigtin e. Algebros. A vadinama E aib es poaibiu algebra, jeigu jai priklauso tuiasis poaibis ir ji udara papildinio bei operacijos atvilgiu, t.y. jei a) A; b) Ac A su bet kokia A A; c) A B A su bet kokiomis A, B A. Kiekvienoje E poaibiu algebroje, be tuiosios aib es, bu tinai yra ir jos c papildinys = E aib e. Daugiau aibiu algebroje gali ir nebu ti sistema {, E } yra maiausia galima E poaibiu algebra. Jei M E , tai M poaibiai yra kartu ir E poaibiai. Jei A yra tokiu poaibiu sistema, ji gali bu ti M poaibiu algebra, nebu dama E poaibiu algebra. Pavyzdiui, tokia yra A = {, M } sistema. Taigi i rodin ejant, kad A yra
15.1. MAIOS AIBES
587
algebra, reikia inoti, kokia yra pagrindin e aib e (vadinamoji erdv e ). Jei tokia aib e yra M , o ne E , b savyb e apibr eime turi bu ti pakeista: vietoje c A A slygos reikia tikrinti M \ A A slyg. I De Morgano formuliu iplaukia, kad kiekviena algebra udara ir operacijos atvilgiu, t.y. yra -sistema. Tikrai, jei A yra algebra ir A, B A, tai Ac , B c A (pagal b savyb); tada Ac B c A (pagal c savyb) ir, reikia, A B = (Ac B c )c A (v el pagal b savyb). I A \ B = A B c formul es gaunu, kad algebros udaros ir \ operacijos atvilgiu. Kaip ir kiekvienoje -sistemoje, A1 An A su bet kokiomis A1 , . . . , An A. Aiku, kad ir A1 An A su A1 , . . . , An A. Begalin es sankirtos ar junginiai jau nebu tinai priklauso algebrai. 15.3 pratimas. Ar A yra E poaibiu algebra? Atsakym pagri skite. I. E = R2 , A visu jungiu poaibiu aib e. II. E = R, A visu A1 Ak pavidalo poaibiu aib e; ia k A1 , . . . , Ak kas du nesikertantys intervalai. III. E = R, A = {A | arba A, arba Ac aib e baigtin e}. Sprendimas. I. A n era algebra, nes neudara junginio atvilgiu. Pavyzdiui, atviri rutuliai yra jungios aib es, bet jei jie nesikerta, ju junginys jau n era jungus. II. A, nes tuioji aib e yra intervalas ((a; b) = , jei a = b). Jei A = (a1 ; b1 ) (ak ; bk ) ir a1 b1 a2 b2 ak bk , Ac = (; a1 ] [b1 ; a2 ] [bk1 ; ak ] [bk ; ) A. Jei kai kurie i A aib sudaraniu intervalu pusiau atviri arba udari, keisis ir Ac aib sudaraniu intervalu tipas, bet Ac vis tiek iliks nesikertaniu intervalu junginys. Taigi A udara papildinio atvilgiu. Jei A yra k intervalu , o B l intervalu junginys, A B yra k + l intervalu junginys. Kai kurie A aib sudarantys intervalai gali kirstis su B aib sudaraniais intervalais. Bet besikertaniu intervalu junginys v el yra intervalas. Reikia, A B yra k + l kas du nesikertaniu intervalu junginys, t.y. priklauso A sistemai. Taigi A yra algebra. 1, o
588
III. A, nes baigtin e. Tegu A A; tada arba A, arba Ac baigtin e. Jei A baigtin e, tai (Ac )c = A baigtin e; tod el Ac A. Jei Ac baigtin e, Ac A. Taigi A udara papildinio atvilgiu. Tegu A, B A. Jei arba Ac , arba B c baigtin e, tai (A B )c = Ac B c taip pat baigtin e ir A B A. Jeigu gi A ir B baigtin es, tai A B baigtin e ir v el A B A. Taigi A yra algebra. -algebros. Poaibiu sistema A vadinama E poaibiu -algebra, jei joje yra tuiasis poaibis ir ji udara papildinio bei n operacijos atvilgiu, t.y. a) A; b) Ac A su bet kokia A A; c) n An A su bet kokia aibiu seka (An ) A. Jei A yra -algebra ir A, B A, tai i c savyb es su A1 = A, A2 = B ir A3 = A4 = = iplaukia, kad A B A. Taigi kiekviena -algebra yra algebra. Jei A yra algebra, susidedanti i baigtinio aibiu skaiiaus, tai ji yra ir -algebra. Tikrai, jei (An ) yra tokios algebros elementu seka, tai A = n An sutampa su tam tikru baigtiniu An aibiu junginiu (junginys nepasikeis praleidus pasikartojanias aibes, o skirtingu An yra tik baigtinis skaiius). Kadangi baigtiniai junginiai v el priklauso algebrai, A A. Taigi A yra -algebra. Begalin es algebros nebu tinai yra -algebros. Pavyzdiui, algebra, susidedanti i intervalu baigtiniu junginiu , n era -algebra jai nepriklauso ( n ; n + 1) aib e . n 1 Jei A yra -algebra, i De Morgano formuliu iplaukia, kad n An A su bet kokia seka (An ) A. Tikrai, i b savyb es Ac n A su visais n; tada i c c savyb es n An A. Galiausiai i De Morgano formuliu ir v el b savyb es An =
n n
Ac n
A.
Jei A yra E poaibiu -algebra, tai (E, A) pora vadinama maia erdve, o aib es i A vadinamos A-maiomis. 15.4 pratimas. Ar A yra E aib es poaibiu -algebra? Atsakym pagri skite. I. E = R, A = {A | arba A, arba Ac ne daugiau kaip skaiti}. II. E = R2 , A = {A | arba A, arba Ac apr eta}. Sprendimas. I. A yra -algebra. I rodymas panaus i 15.3 pratimo III dalies.
15.1. MAIOS AIBES
589
II. A n era -algebra, nes neudara skaitaus junginio atvilgiu. Jei xn = (n, 0), tai visi rutuliai U (xn , 1) apr eti, bet neapr etas nei ju junginys, nei junginio papildinys. Monotonikos aibiu sekos. Jei (An ) yra nema ejanti poaibiu seka (t.y. jei A1 A2 ), tai tos sekos riba vadinamas A = n An junginys. Tokiu atveju raoma An A. Pavyzdiui, [0; n] [0; ). Jei (An ) yra nedid ejanti poaibiu seka (t.y. A1 A2 ), tai tos sekos riba vadinama A = n An sankirta. Tokiu atveju raoma An A. 1 Pavyzdiui, (0; n ) .
15.5 pratimas. Ar duota aibiu seka monotonika? Jei ne, tai kod el; jei taip, raskite jos rib. I. An = (0; n) {n + 1}.
1 II. An = (n; 1 n ]. nk 2 1 k =1 ( kn ; k ].
III. An =
Sprendimas. I. (An ) n era monotonika: A1 = (0; 1) {2}, A2 = (0; 2) {3}; tod el nei A1 A2 , nei A2 A1 . II. An (; 1). III. An N. -sistemos. Poaibiu sistema A vadinama E poaibiu -sistema, jei joje yra E aib e ir ji udara tiesioginio skirtumo bei lim operaciju atvilgiu, t.y. a) E A; b) A, B A, A B B \ A A; c) (An ) A, An A A A. Kiekviena -algebra A yra -sistema: jei (An ) A ir An A, A=
n 1
An A.
Pabandysiu i rodyti atvirki teigini . Tegu A yra -sistema. I a savyb es ir i b savyb es su A = B = E iplaukia, kad = E \ E A. Panaiai i a savyb es ir b savyb es su B = E gaunu Ac = E \ A A. Taigi A turi dvi i triju reikalingu -algebros savybiu . Taiau treiosios ji gali ir netur eti. Pavyzdiui, jei E = {1, 2, 3, 4} ir A = {, {1, 2}, {1, 3}, {2, 4}, {3, 4}, E },
590
tai A yra -sistema, bet ne algebra. Taiau jei A yra ne tik -sistema, bet ir -sistema, ji yra -algebra. Tikrai, i jau i rodytos b savyb es ir De Morgano formuliu iplaukia, kad A udara operacijos atvilgiu. Jei dabar (An ) A ir A = n An , tai A1 An A ir A1 An A. Tod el A A. 15.6 pratimas. Ar A yra E poaibiu -sistema? Atsakym pagri skite. I. E = R, A = A {R}; ia A visu (a1 ; b1 ] (ak ; bk ] pavidalo aibiu sistema (k 1, < ai bi < su 1 i k ). II. E = R, A = {A | arba A [0; 1] = , arba A [0; 1]}. Sprendimas. I. A n era -sistema: (1; 1/n] A, (1; 1/n] (1; 0), bet (1; 0) A. II. A n era R poaibiu -sistema, nes R A. Generuojanios klas es. Tegu C yra kokia nors E poaibiu sistema. Pabandysiu rasti maiausi algebr, kurioje bu visos aib es i C . tu Tegu, pavyzdiui, C = {A}. Iekomoje algebroje bu tinai turi bu ti A ir poaibiai. Kadangi algebros udaros papildinio operacijos atvilgiu, joje turi bu es. Kita vertus, ti ir Ac bei c = E aib A = {, A, Ac , E } sistema yra algebra. Reikia, ji ir yra maiausia algebra, kurioje yra A poaibis. Panaiai i sitikiniau, kad A yra ir maiausia -algebra, ir maiausia -sistema, kurioje yra A poaibis. Maiausia -sistema, apr epianti C = {A} sistem, yra pati C . 15.7 pratimas. Tegu E = R ir C = {[0; 1], [1; 2]}. Raskite maiausi nurodyto tipo sistem, apr epiani C . I. -sistem. II. Algebr. III. -sistem. Sprendimas. I. {[0; 1], [1; 2], {1}}. II. Iekom algebr sudaro (; 0), [0; 1), {1}, (1; 2], (2; ) aib es ir visi galimi ju junginiai.
15.1. MAIOS AIBES III. {R, , [0; 1], [1; 2], [0; 1]c, [1; 2]c }.
591
Jei C sistemoje yra daugiau aibiu , maiausiu j apr epianiu sistemu konstravimas sud etingesnis. Taiau tokios sistemos tikrai egzistuoja. I rodysiu, pavyzdiui, kad egzistuoja maiausia -sistema, apr epianti C . Apibr eiu A= {A | A yra -sistema ir A C}.
Kitaip tariant, pagal apibr eim A A tada ir tik tada, kai A priklauso kiekvienai -sistemai A C . I rodysiu, kad A yra -sistema. Tegu A, B A, o A yra bet kokia sistema, apr epianti C . I A apibr eimo iplaukia, kad A, B A . Tada A B A , nes A yra -sistema. Taigi A B sankirta priklauso bet kuriai -sistemai A , apr epianiai C . Dar kart i A apibr eimo gaunu, kad A B A. Akivaizdu, kad C A. Taigi A yra -sistema, apr epianti C . Ji maesn e u bet koki kit -sistem, apr epiani C , nes sankirta visada maesn e u bet koki i kertamu aibiu . Taigi A yra maiausia -sistema, apr epianti C . Maiausia E poaibiu -algebra, apr epianti C sistem, ymima E (C ). Dar sakoma, kad E (C ) yra -algebra, generuota C klas es, arba kad C klas e generuoja (C ) algebr. Kai aiku, kokia yra E erdv e, vietoje E (C ) raoma tiesiog (C ). Paprastai nei manoma aprayti, kokios aib es priklauso (C ) algebrai, o kokios ne. Taiau tai netrukdo i rodin eti teiginius apie aibes i (C ), tik reikia i valdyti tokiu i rodymu technik. Tarkime, noriu i rodyti, kad visos aib es i (C ) turi tam tikr savyb. Raide A paymiu sistem, susidedani i visu aibiu su ta savybe. Jei pavyksta i rodyti, kad A yra -algebra ir kad C A (t.y. kad visos aib es i C turi t savyb), i apibr eimo gaunu (C ) A. O tai ir reikia, kad A A su visomis A (C ), t.y. kad bet kokia A (C ) turi nagrin ejam savyb. Kalbant formaliau, i rodymuose naudojamos dvi (C ) konstrukcijos savyb es: 1) (C ) yra -algebra ir C (C ); 2) jei A yra -algebra ir C A, tai (C ) A.
Atkreipsiu d emesi , kad jos labai panaios i skaiiu aib es supremumo savybes, kurias atsimename i vienmat es analiz es: 1) sup C yra skaiius, didesnis u visus skaiius i C ; 2) jei a yra skaiius, didesnis u visus skaiius i C , tai sup C a. Tai neatsitiktinis sutapimas. Supremumo svok galima ivesti ne tik skaiiu aib eje, bet ir bet kokioje aib eje, kurioje apibr etas tvarkos sryis (t.y. reeksyvus antsimetrinis tranzityvus binarinis sryis). Tarkime, A yra aib e, kurioje apibr etas tvarkos sryis , ir C A. Tada raome a = sup C , kai x C x a ir x C x a a a .
592
Dabar panagrin ekime aib, kurios elementai yra -algebros. Kadangi tos aib es elementai ( -algebros) jau ymimi kaligranio rifto raid emis, pai aib paym esiu dar ypatingesne gotika raide A. Taigi A yra visu E aib es poaibiu -algebru aib e, sutvarkyta sryiu. ega Kiekvien aib C E atitinka -algebra AC = {, C, C c , E }. Kai C prab tam tikr poaibiu sistem C , -algebros AC upildo tam tikr A poaibi C: C = {AC | C C}. eimas gali bu Jei A A ir C A, tai AC A. Taigi (C ) apibr ti uraytas taip: 1) A C A (C ); 2) jei A C A B , tai (C ) B . O tai ir reikia, kad (C ) = sup C.
-algebros p edsakas. Tegu M E . A aib es p edsaku M aib eje vadinama A M aib e. Nesunkiai patikrinamos tokios p edsako savyb es:
i
Ai M =
(Ai M ),
Ai M =
(Ai M ).
Bet kokios aibiu sistemos C p edsaku M aib eje vadinama sistema CM , sudaryta i C sistemos aibiu p edsaku : CM = {C M | C C}. 15.1 teorema. 1. Jei A yra E poaibiu -algebra, tai jos p edsakas AM yra M poaibiu -algebra. 2. Jei A = E (C ), tai AM = M (CM ). I rodymas. 1. Ar AM ? Taip, nes = M ir A (nes A yra -algebra). Tegu A AM ; ar M \ A AM ? (Kadangi noriu i rodyti, jog AM yra M , o ne E aib es poaibiu algebra, tikrindamas b savyb vietoje Ac turiu imti M \ A papildini iki M .) I A AM iplaukia, kad A = B M su tam tikra B A. Tada M \ A = M B c . Kadangi A yra E poaibiu -algebra, c B A. Reikia, M \ A AM . Tegu (An ) AM ; ar n An AM ? I p edsako apibr eimo An = Bn M su tam tikra Bn A. Kadangi A yra -algebra, n Bn A. Bet tada An =
n n
(Bn M ) =
Bn M AM .
2. M (CM ) AM , nes AM yra M poaibiu -algebra, apr epianti CM .
15.1. MAIOS AIBES Kad i rodyiau atvirki sryi , paymiu
593
Patikrinsiu, kad A yra E poaibiu -algebra. Ar A ? Taip, nes M = M (CM ) (antrasis saryis teisingas, nes M (CM ) yra -algebra). Tegu A A ; ar Ac A ? I A A iplaukia A M M (CM ). Kadangi M (CM ) yra M aib es poaibiu -algebra, M \ (A M ) M (CM ). Bet Taigi Ac M M (CM ) ir, reikia, Ac A . Tegu (An ) A ; ar n An A ? I An A iplaukia An M M (CM ). Kadangi M (CM ) yra -algebra, n (An M ) M (CM ). Bet tada
n
A = {A | A M M (CM )}.
M \ (A M ) = M Ac .
An M =
(An M ) M (CM )
Jei pati M priklauso A algebrai, kiekviena sankirta A M taip pat jai priklauso, t.y. AM A. Atvirkiai, jei A yra M poaibis, priklausantis A algebrai, tai jis priklauso ir AM algebrai, nes A = A M . Taigi iuo atveju AM = {A M | A A}.
-algebra ir
ir, reikia, n An A . Taigi A tikrai yra E poaibiu -algebra. Jei A C , tai pagal p edsako apibr eim A M CM ir tod el A A . Taigi C A . Tada A = E (C ) A . Kitaip tariant, A M M (CM ) su bet kokia A A, arba AM M (CM ).
-algebru slaja. Tegu (Ei | i I ) yra E aib es skaidinys, Ai Ei poaibiu

A={
iI
I rodysiu, kad A yra E poaibiu -algebra. A, nes = i ir priklauso kiekvienai Ai . Tegu A A; ar Ac A? I A A iplaukia A = i Ai su Ai Ai . Tada c A = i (Ei \ Ai ). Kadangi Ai yra Ei poaibiu algebra, Ei \ Ai Ai . Reikia, c A A. Tegu (An ) A ir A = n An ; ar A A? I An A iplaukia An = i Ani su Ani Ai . Tada A= Ani = Ani .
n i i n
Ai | i I Ai Ai }.
Kadangi Ai yra -algebra, n Ani Ai . Reikia, A A. Taigi A tikrai yra E poaibiu -algebra. A j vadinu Ai algebru slaja ir ymiu iI Ai .
594 - teorema.
15.2 teorema. Jei C yra -sistema, tai bet kokia E poaibiu -sistema, apr epianti C , apr epia ir (C ) algebr. I rodymas. Tegu A yra bet kokia -sistema, apr epianti C ; reikia i rodyti, kad (C ) A. Pakaktu i rodyti, kad A yra -algebra, bet to nei manoma padaryti, nes ne bet kokia -sistema yra -algebra, o apie A jokios papildomos informacijos a neturiu. Tod el reikalingas tam tikras papildomas veiksmas. Tegu A0 yra maiausia -sistema, apr epianti C . Tada A0 A; tod el pakanka i rodyti, kad (C ) A0 . Taip bus, jei A0 bus -algebra, o it fakt jau i manoma i rodyti. inau, kad kiekviena -sistema, kuri kartu yra ir -sistema, yra -algebra. Tod el tereikia i rodyti, kad A0 yra -sistema. Tai atliksiu dviem ingsniais. I pradiu paymiu A1 = {B | A C A B A0 } ir i rodysiu, kad tai -sistema. Turiu patikrinti tris tokiu sistemu savybes. Ar E A1 ? Kitaip tariant, ar A E A0 su bet kokia A C ? Taip: jei A C , tai A E = A A0 , nes C A0 . Taigi pirma savyb e patikrinta. Tegu B1 , B2 A1 ir B1 B2 ; ar B2 \ B1 A1 ? Kitaip tariant, ar A (B2 \ B1 ) A0 su bet kokia A C ? Nesunku i rodyti, kad A (B2 \ B1 ) = (A B2 ) \ (A B1 ) ir A B1 A B2 . Be to, jei A C , tai A B1 , A B2 A0 , nes B1 , B2 A1 . Kadangi A0 yra -sistema, A (B2 \ B1 ) A0 . Taigi ir antra savyb e patikrinta. Tegu (Bn ) A1 ir Bn B ; ar B A1 ? Kitaip tariant, ar A B A0 su bet kokia A C ? Primenu, kad Bn B reikia B1 B2 I ia ir
n
ir
n 1
Bn = B.
A B1 A B2 (A Bn ) = A Bn = A B.
Taigi A Bn A B . Jei A C , tai visos A Bn A0 , nes Bn A1 . Kadangi A0 yra -sistema, i ia iplaukia A B A0 . Taigi patikrinau paskutinij savyb A1 tikrai yra -sistema.
15.2. BORELIO AIBES
595
Kadangi C yra -sistema, A B C A0 su bet kokiomis A, B C . Reikia, kiekviena B C priklauso A1 sistemai, t.y. C A1 . Taigi A1 yra -sistema, apr epianti C . Kadangi A0 yra maiausia tokia sistema, A0 A1 . Reikia, kiekviena B A0 priklauso A1 sistemai, t.y. A B A0 su bet kokiomis B A0 ir A C . Dabar engsiu antrji i dvieju aukiau min etu i rodymo ingsniu . Paymiu A2 = {A | B A0 A B A0 }. Pirmo ingsnio rezultatas reikia, kad C A2 . Be to, panaiai kaip aukiau i rodau, kad A2 yra -sistema. Taigi A2 A0 , t.y. A B A0 su bet kokiomis A, B A0 .
15.2
Borelio aib es
Separabilios metrin es erdv es. Iki iol nagrin ejau bendrj mato teorij. Dabar laikas nusileisti ant em es ir paiu eti, kaip ta teorija taikoma prakr tikai. Daniausiai pasitaikantys yra E = R, E = R arba E = Rk atvejai, taiau rimtesniuose tikimybiu teorijos ar atsitiktiniu procesu teorijos kursuose sutinkamos ir sud etingesn es E erdv es. Visgi beveik visada E yra tam tikra metrin e erdv e ir daniausiai ne bet kokia, o separabili metrin e erdv e. E erdv e vadinama separabilia, jei joje yra skaitus visur tirtas poaibis, t.y. toks skaitus poaibis S , kad S = E . Sryis S E teisingas visada, o atvirkias sryis reikia, kad bet koks x E yra ribinis S takas. Tod el S visur tirta, kai bet koki x E bet kokiu tikslumu galima aproksimuoti S aib es elementais (grieiau, jei x s S d(s, x) < ). Pavyzdiui, Rk erdv es separabilios: galima paimti S = Qk . Separabilias erdves galima ir kitaip charakterizuoti, bet tam reikia vienos naujos svokos. Atviru aibiu sistema O0 vadinama atviru aibiu baze, jei kiekviena atvira aib e yra tam tikru baziniu aibiu (t.y. aibiu i O0 ) junginys. Pavyzdiui, visu atviru rutuliu sistema yra atviru aibiu baz e, nes kiekviena atvira aib e yra rutuliu junginys. Tikrai, jei O atvira, O=
U (x,)O
U (x, ).
(15.2)
I rodymas labai paprastas. Sryis akivaizdus, nes kiekvienas rutulys i junginio dein eje pus eje yra O aib es poaibis. Atvirkias sryis i rodomas taip: jei x O , tau U (x, ) O su tam tikru , nes O atvira; bet tada tas U (x, ) yra vienas i junginio dein eje pus eje rutuliu ir x U (x, ). Taigi x priklauso junginiui.
596
Jei kam nors irodymas pasirod e trivialus, pasteb esiu, kad ne visos (15.2) pavidalo lygyb es teisingos. Pavyzdiui, E = R atveju lygyb e O=
(r ;r )O
(r ; r )
nebu tinai teisinga: jei O = (1; 2), tai

(r ;r )O
(r ; r ) = (1; 1) = O.
15.3 teorema. Metrin e erdv e separabili tada ir tik tada, kai joje yra skaiti atviru aibiu baz e. I rodymas. () Tarkime, E separabili ir S skaitus visur tirtas poaibis. I rodysiu, kad U (s, 1/k ) pavidalo rutuliai (ia s S , k 1) sudaro atviru aibiu baz (akivaizdu, skaii). Tegu O yra bet kokia atvira aib e; pakanka i rodyti, kad O=
U (s,1/k )O
U (s, 1/k ).
Sryis akivaizdus; tod el i rodysiu tik atvirki sryi . Tegu x O . Kadangi O atvira, atsiras , su kuriuo U (x, ) O . Paimu bet koki natu ji k > 2/. Kadangi S visur tirta, atsiras toks s S , kad ralu d(s, x) < 1/k . Tada U (s, 1/k ) U (x, ). Tikrai, jei y U (s, 1/k ), tai d(y, x) d(y, s) + d(s, x) < 1/k + 1/k < .
Be to, x U (s, 1/k ), nes d(x, s) < 1/k , ir U (s, 1/k ) O , nes U (x, ) O . Taigi x priklauso tam tikram U (s, 1/k ) rutuliui, tenkinaniam slyg U (s, 1/k ) O . () Tegu (Ui | i I ) yra kokia nors skaiti atviru aibiu baz e. Kiekvienoje Ui paimu po tak si Ui . Aib e S = {si | i I } skaiti; i rodysiu, kad ji visur tirta. Fiksuoju bet koki x E ir bet koki . Rutulys U (x, ) yra atvira aib e; tod el pagal baz es apibr eim tam tikru baziniu aibiu junginys. Jei Ui yra kuri nors i tu baziniu aibiu , tai si Ui U (x, ), t.y. d(si , x) < .
15.2. BORELIO AIBES
597
Lindeliofo teorema. Kiekvienoje separabilioje erdv eje teisingas toks teiginys, ireikiantis vadinamj Lindeliofo1 savyb. 15.4 teorema. Jei E separabili ir (Oi | i I ) yra atviru jos poaibiu eima, egzistuoja tokia seka (in ) I , kad iI Oi = n Oin . I rodymas. Tegu (Uj | j J ) yra skaiti atviru aibiu baz e. Pagal baz es apibr eim kiekviena atvira aib e yra tam tikru baziniu aibiu junginys. Taigi Oi =
j Ji
Uj
su tam tikra Ji J . Aiku, kad tada Oi =

iI j J
Uj
su J = iI Ji . Nors J yra, gal bu eimos junginys, jis vis tiek yra J t, neskaiios aibiu poaibis ir, reikia, skaiti aib e. Tarkime, J = {jn | n 1}. Su kiekvienu n randu toki in I , kad jn Jin . I rodysiu, kad Oi =
iI n 1
Oin .
sryis teisingas, nes jungini kair eje pus eje sudaro daugiau aibiu . Kad i rodyiau atvirki sryi , paimu bet koki x i Oi =
iI j J
Uj =
n 1
Ujn
junginio. Randu n
1, su kuriuo x Ujn . I jn Jin iplaukia Ujn Uj = Oin .

j Jin
Taigi x Oin .
I 15.4 teoremos iplaukia toks teiginys: jei E separabili ir O0 kokia nors jos atviru aibiu baz e, tai bet kokia atvira aib e yra tam tikros sekos (Un ) O0 junginys.
1
Ernst Leonard Lindelf (18701946), suomiu matematikas
598
Borelio aib es. Tegu E yra metrin e erdv e ir O visu atviru jos poaibiu sistema. Tada (O) algebra vadinama E erdv es Borelio -algebra ir ymima B(E ). Aib es i B(E ) vadinamos E erdv es Borelio poaibiais. Pavyzdiui, visi atviri poaibiai yra Borelio poaibiai. Udaros aib es yra atviru aibiu papildiniai ir tod el taip pat priklauso Borelio -algebrai. Apskritai labai sunku sukonstruoti aib, kuri nebu Borelio poaibis. Vien toki tu konstrukcij apraysiu skyriaus gale. 15.8 poaibiai. pratimas. I rodykite, kad duotos aib es yra E erdv es Borelio 1 | x7 7x + 1 = 0}.
I. E = R, A = {0 < x
II. E = R2 , A = {(x, y ) | x2 + y 2 = 1, x Q}. Sprendimas. I. A = (0; 1) {1} \ {x | x7 7x + 1 = 0}; be to, (0; 1) aib e atvira, o {1} ir {x | x7 7x + 1 = 0} udaros. Reikia, A yra Borelio aib e. II. A = {(x, y ) | x2 + y 2 = 1} \ qQ ({q } R); be to tiek apskritimas {(x, y ) | x2 + y 2 = 1}, tiek kiekviena {q } R aib e udara. Kadangi Q skaiti, e. Reikia, ir A Borelio aib e. q Q ({q } R) junginys yra Borelio aib 15.5 teorema. Jei E separabili ir O0 kokia nors jos atviru aibiu baz e, tai B(E ) = (O0 ). I rodymas. Jei O atvira, O = n 1 Un su tam tikra seka (Un ) O0 . Kiekviena Un priklauso (O0 ) (nes Un O0 (O0 )); tod el ir ju junginys O (O0 ) (nes (O0 ) yra -algebra). Taigi O (O0 ). I ia B(E ) = (O) (O0 ). Atvirkias sryis i rodomas paprasiau: kadangi O0 O (O) ir (O) yra -algebra, (O0 ) (O) = B(E ).
Borelio aib es R erdv eje. Kiekvienas rutulys E = R erdv eje yra atviras baigtinio ilgio intervalas. Atvirkiai, kiekvienas toks intervalas yra rutulys: (a; b) = U (x, r ) su x = (a + b)/2 ir r = (b a)/2. Taigi i 15.5 teoremos B(R) = (C1 ); ia C1 = {(a; b) | < a < b < }.
15.2. BORELIO AIBES
599
Bet yra ir kitokiu generuojaniu sistemu . I rodysiu, pavyzdiui, kad Borelio aibes generuoja sistema C2 = {(a; b] | < a Jei < a b < }.
b < , tai (a; b + 1/n) C1 (C1 ); tod el (a; b] =

n 1
(a; b + 1/n) (C1 ),
nes (C1 ) yra -algebra. Reikia, C2 (C1 ), o tada ir (C2 ) (C1 ). Atvirkiai, jei < a < b < , tai (a; b 1/n] C2 (C2 ); tod el (a; b) =
n 1
(a; b 1/n] (C2 ),
nes (C2 ) yra -algebra. Reikia, C1 (C2 ), o tada ir (C1 ) (C2 ). Taigi (C2 ) = (C1 ) = B(R). Galima rasti generuojani sistem, priklausani tik nuo vieno laisvo parametro. I rodysiu, pavyzdiui, kad B(R) = (C3 ); ia C3 = {(; x] | x R}. Jei x R, tai (; x] = (n; x] (C2 ).
n 1
Reikia, C3 (C2 ), o tada ir (C3 ) (C2 ). Atvirkiai, jei < a b < , tai (a; b] = (; b] \ (; a] (C3 ). Reikia, C2 (C3 ), o tada ir (C2 ) (C3 ). Taigi (C3 ) = (C2 ) = B(R). Borelio aib es R erdv eje. Primenu, kad R erdv e gali bu ti metrizuojama metrika d(x, y ) = |arctg x arctg y |
(laikau arctg() = /2). Tada rutulys su centru x R yra atviras baigtinis intervalas, o rutulys su centru (atitinkamai, ) yra (a; ] su a > 0 (atitinkamai, [; b) su b < 0) pavidalo intervalas. Nesunkiai i rodoma, kad Q = R; taigi R separabili. Tuomet jos Borelio -algebr generuoja atviri rutuliai, t.y. B(R) = (C1 ); ia
600
C1 = {(a; b) | < a < b < } {(a; ] | 0 < a < } {[; b) | < b < 0}. Kaip ir E = R atveju, generuojani klas galima susiaurinti. Pavyzdiui, panaiai kaip aukiau i rodoma, kad B(R) = (C2 ); ia C2 = {[; x] | x R}.
I domu, kad jokia sistema, susidedanti vien i R poaibiu , negeneruoja B (R). Tikrai, R yra dvieju nesikertaniu poaibiu , E1 = R ir E2 = {, } junginys. Pirmame pa ems Borelio -algebr B (R), antrame triviali -algebr {0, E2 } ir jas suliejs, gaunu -algebr A = B (R) {, E2 }, kuri maesn e u B (R) jai nepriklauso, pavyzdiui, {} aib e. Jei C susideda vien i R Borelio poaibiu , C A ir, reikia, (C ) A.
Separabiliu erdviu sandauga. Tegu E1 , . . . , Ek yra metrin es erdv es su metrikomis, atitinkamai, d1 , . . . , dk ir E = E1 Ek . Su bet kokiais E elementais x = (x1 , . . . , xk ) ir y = (y1 , . . . , yk ) apibr eiu d(x, y ) = max di (xi , yi).
i
Tada d yra metrika E aib eje. E erdv e su tokia metrika vadinama Ei erdviu sandauga. Tegu U (x, r ) ymi rutuli E erdv eje, o Ui (xi , r ) rutulius Ei erdv ese. Kadangi y U (x, r ) d(y, x) < r max di(yi , xi ) < r
i
i di (yi , xi ) < r i yi U (xi , r ), U (x, r ) yra Ui (xi , r ) rutuliu Dekarto sandauga: U (x, r ) = U1 (x1 , r ) Uk (xk , r ). Jei kiekviena Ei separabili, tai ju sandauga E taip pat separabili. Tikrai, tegu Si yra skaitus visur tirtas Ei poaibis. Tada S = S1 Sk aib e taip pat skaiti. I rodysiu, kad ji visur tirta. Fiksuoju x = (x1 , . . . , xk ) E ir . Su kiekvienu i randu toki si Si , kad di (si , xi ) < . Paymiu s = (s1 , . . . , sk ). Tada s S ir d(s, x) = max di (si , xi ) < .
i
15.2. BORELIO AIBES
601
Borelio aib es Rk erdv eje. Atviru aibiu sistema Rk erdv eje nepriklauso nuo normos parinkimo; tod el galiu laikyti x = max|xi |,
i
kai x = (x1 , . . . , xk ).
Tada Rk bus metriniu erdviu R sandauga. Kadangi R separabili, sandauga taip pat separabili; tod el Borelio -algebr joje generuoja atviri rutuliai. Bet kiekvienas rutulys yra atviru rutuliu R erdv eje (t.y. intervalu ) Dekarto sandauga. Taigi B(Rk ) algebra yra generuota visu (a1 ; b1 ) (ak ; bk ) pavidalo staiakampiu ; ia < ai < bi < su 1 i k . Galima rasti ir generuojani sistem, priklausani tik nuo k laisvu parametru utektu tik (; c1 ] (; ck ] pavidalo aibiu ; ia c1 , . . . , ck R. Metriniu erdviu poerdviai. Tegu E yra metrin e erdv e su metrika d, o M E . Tada d funkcijos siaurinys M M aib eje yra metrika M aib eje. M aib e su tokia metrika vadinama E erdv es poerdviu. 13 skyriuje i rodiau, kad jei A M , tai A atvira M poerdvyje tada ir tik tada, kai A = O M su tam tikra aibe O , atvira visoje E . Taigi visu M poerdvio atviru aibiu sistema lygi {O M | O O}; ia O yra E erdv es atviru poaibiu aib e. Kitaip tariant, M poerdvio atviru aibiu sistema yra O sistemos p edsakas M aib eje. Tod el j galiu ym eti OM simboliu. Dabar nesunku i rodyti, kad separabilios erdv es poerdviai separabilu s. Tikrai, tegu (Ui | i I ) yra skaiti E erdv es atviru aibiu baz e. Tada kiekviena Ui M yra atviras M poaibis ir (Ui M ) eima skaiti. I rodysiu, kad ji yra atviru aibiu baz e M poerdvyje. Tegu A yra bet koks atviras M poaibis; reikia i rodyti, kad jis yra tam tikru Ui M junginys. I atviru aibiu poerdvyje charakterizacijos iplaukia, kad A = O M su tam tikru atviru E erdv es poaibiu O . I baz es apibr eimo O = iI0 Ui su tam tikru I0 I . Bet tada A=
iI0
Ui M =
iI0
(Ui M ).
602
Borelio aib es poerdvyje. I 15.1 teoremos iplaukia, kad Borelio -algebra M poerdvyje sutampa su B(E ) algebros p edsaku M aib eje: B (M ) = { A M | A B (E )} . Daniausiai pati M yra E erdv es Borelio poaibis. Tada M poerdvio Borelio poaibius galima charakterizuoti paprasiau: B (M ) = { A B (E ) | A M } .
15.3
Matai
Apibreimas. Primenu, kad maia erdve vadinama pora (E, A), susidedanti i aib es E ir jos poaibiu -algebros A. Aib es i A vadinamos maiomis (tiksliau, A-maiomis). Jei (An ) yra A aib es skaidinys ir visos An maios, skaidini vadinsiu maiu. Aiku, kad tada mati ir A aib e, nes A = n An . Tegu (E, A) yra kokia nors mati erdv e. Matas A algebroje tai tokia funkcija i A i [0; ], kad a) () = 0; b) (A) = n (An ) su bet kokiu maiu A aib es skaidiniu (An ). Jei yra matas, (E, A, ) trejetas vadinamas erdve su matu. Pasteb esiu, kad odis matas vartojamas ir iek tiek kita prasme. Matu vadinama ne tik funkcija, bet ir tos funkcijos reikm e (A) sakoma, kad (A) yra A aib es matas. Jei E yra metrin e erdv e, tai matai B(E ) algebroje vadinami Borelio matais. matas vadinamas baigtiniu, jei (E ) < . matas vadinamas -baigtiniu, jei egzistuoja tokia maiu aibiu seka (An ), kad An E ir (An ) < su visais n. Aiku, kiekvienas baigtinis matas yra -baigtinis pakanka paimti An = E su visais n. Skaiiuojantieji matai. Tegu S E ir (A) yra S aib es elementu skaiius A aib eje (jei A aib eje yra be galo daug S elementu , (A) = ). Kitaip tariant, (A) = 1. Tada yra matas, vadinamas skaiiuojaniuoju matu, atitinkaniu S poaibi . Pavyzdiui, jei E = R, S = Z, tai ([1; 4)) = 3, ([ ; ]) = 7, (Z) = , (R \ Z) = 0
xS A
15.3. MATAI
603
ir t.t. Jei S = {a}, paprastai ymimas a ir vadinamas Dirako2 matu, sukoncentruotu a take. Taigi a (A) = 1, kai a A; 0, kai a A.
Jei S aib e baigtin e, matas baigtinis; jei S skaiti, jis -baigtinis. Tikrai, jei S = {s1 , s2 , s3 , . . . } ir An = {s1 , . . . , sn }S c , tai An E ir (An ) = n < su visais n. Jei S aib e neskaiti, matas n era -baigtinis. Mato adityvumas. Tegu yra koks nors matas A algebroje. Antrja mato aksioma ireikiama jo savyb e vadinama -adityvumu. Imdamas An+1 = An+2 = = , i jos gaunu (A) = (A1 ) + + (An ) + 0 + 0 + = (A1 ) + + (An ) su bet kokiu A aib es skaidiniu (A1 , . . . , An ) A. Pavyzdiui, (A B ) = (A) + (B ), jei A ir B yra nesikertanios maios aib es. i mato savyb e vadinama adityvumu. Mato monotonikumas. aib es skaidinys; tod el Jei A, B A ir A B , tai (A, B \ A) yra B (A).
(B ) = (A) + (B \ A)
Kitaip tariant, kuo didesn e aib e, tuo jos matas didesnis. i mato savyb e vadinama monotonikumu. I monotonikumo iplaukia, kad jei yra baigtinis matas, tai (A) < su visomis maiomis A.
2
Paul Adrien Maurice Dirac (19021984), britu zikas
604
Mato tolydumas. Tegu (An ) A ir An A. Paymiu B1 = A1 , B2 = A2 \ A1 , B3 = A3 \ A2 ir t.t. Tada (Bn ) yra matus A skaidinys, o (B1 , . . . , Bn ) matus An skaidinys. Tod el
n
(An ) =
i=1
(Bi )
(Bi ) = (A).
i=1
Taigi An A (An ) (A). i savyb a vadinu mato tolydumu. Jei An A, tai (An ) ma eja, bet nebu tinai prie (A). Pavyzdiui, jei E = R ir yra skaiiuojantysis matas atitinkantis S = Z aib, tai (n; ) = su visais n, nors (n; ) . Taiau pareikalavus, kad (A1 ) bu baigtinis tu skaiius, jau galima i rodyti (An ) (A) sryi . Tegu (An ) A, An A ir (A1 ) < . Tada A1 \ An A1 \ A ir tod el (A1 \ An ) (A1 \ A). Kadangi An A1 , (A1 ) = (An ) + (A1 \ An ), o kadangi visi trys d emenys baigtiniai, (A1 \ An ) = (A1 ) (An ). Panaiai i rodoma ir lygyb e (A1 \ A) = (A1 ) (A). Taigi (A1 ) (An ) (A1 ) (A), t.y. (An ) (A). Subadityvumas. Jei A, B A, tai (A) + (B ).
(A B ) = (A) + (B \ A)
i savyb e vadinama subadityvumu. Matematin es indukcijos metodu i rodoma, kad (A1 An ) (A1 ) + + (An )
n
su bet kokiomis A1 , . . . , An A. Kadangi A1 An ribas ioje nelygyb eje gaunu

n
An , suskaiiavs
An
n=1
(An ).
i nelygyb e vadinama mato -subadityvumu.
15.3. MATAI
605
Nulinio mato aib es. Tegu yra matas A algebroje. Aib e A A vadinama nulinio mato aibe ( mato atvilgiu), jei (A) = 0. Dvi pagrindin es tokiu aibiu savyb es iplaukia i mato monotonikumo ir -subadityvumo: 1) jei A, B A, A B ir B aib e nulinio mato, tai A taip pat nulinio mato aib e (tikrai, (A) (B ) = 0); 2) skaitus nulinio mato aibiu junginys yra nulinio mato aib e (tikrai, jei (An ) = 0 su visais n, tai ( n An ) n (An ) = 0). Karateodori konstrukcija. Dabar apraysiu Karateodori3 schem, pagal kuri apibr eiami pagrindiniai matai Rk erdv ese. Tegu E yra metrin e erdv e, C kokia nors E poaibiu sistema ir v toje sistemoje apibr eta neneigiama funkcija. Su kiekvienu > 0 apibr eiu C = {C C | diam C }.
Tegu A E . Jei (Ci | i I ) yra skaiti C sistemos aibiu eima, dengianti A, j vadinsiu A aib es C -danga. Apibr eiu T (A) =
iI
v (Ci) (Ci | i I ) yra A aib es C -danga
ir (A) = inf T (A). Gali atsitikti, kad A aib es apskritai negalima padengti aib emis i C . Tada T (A) = ir (A) = . Kita vertus, aib padengia tuioji eima, kuri atitinka nulin e suma. Tod el () = 0. Jei 2 1 , tai kiekviena 2 diametro aib e yra kartu ir 1 diametro. Tod el T2 (A) T1 (A) ir 2 (A) 1 (A), t.y. (A) did eja, kai 0. Reikia, su kiekviena A E egzistuoja riba (A) = lim (A).
0+
(15.3)
Aiku, kad (A)
(A) su visais .
15.6 teorema. (15.3) funkcija yra Borelio matas E erdv eje. I rodymas. 1 ingsnis: funkcija monotonika. Jei A B , kiekviena B dengianti aibiu eima dengia ir A aib; tod el (A) (B ). Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu (A) (B ).
3
Constantin Carathodory (18731950), graiku matematikas
606
2 ingsnis: funkcija -subadityvi. Reikia i rodyti, kad (A)

n
(An );
(15.4)
ia (An ) bet kokia E poaibiu seka, o A = n An . Deinij nelygyb es pus galiu laikyti baigtine (kitaip nelygyb e triviali). Tada baigtiniai visi n (A) ir tuo labiau visi (A) skaiiai. Fiksuoju , ir randu tokias An aibiu C -dangas (Cni | i In ), kad v (Cni)
iIn
(An ) + 2n . 1, i In ) skaiti ir dengia A, (An ) +

n n
Kadangi jungtin e eima (Cni | n (A)

n iIn
v (Cni )
(An ) + .
Suskaiiavs ribas, kai ir art eja i 0, gaunu (15.4) nelygyb. 3 ingsnis: d(A, B ) > 0 (A B ) = (A) + (B ). I jau i rodyto subadityvumo iplaukia (A B ) (A) + (B ).
I rodin edamas atvirki nelygyb, galiu laikyti (A B ) < . Fiksuoju ir < d(A, B ) ir randu toki junginio C -dang (Ci | i I ), kad v (Ci ) (A B ) + . Kadangi kiekvienos Ci diametras maesnis u atstum tarp A ir B , Ci negali kirstis ikart su abiem aib emis. Tod el (Ci | i I ) eima isiskaido i dvi eimas, i kuriu viena dengia A, o kita B . Tada (A B ) + v (C i )
iI iI
(A) + (B ).
Suskaiiavs ribas, kai , 0, gaunu reikiam nelygyb. 4 ingsnis: yra matas -algebroje A, apibr eiamoje lygybe A = {A E | T E (T ) = (T A) + (T \ A)}. Reikia i sitikinti, kad A yra -algebra ir kad funkcija joje -adityvi. Pirmos dvi -algebru savyb es iplaukia tiesiog i A apibr eimo. I rodysiu c savyb. Tegu (An ) A ir A = n An . Reikia i rodyti, kad A A.
15.3. MATAI
607
nelygyb e triviali, kai (T ) = . Tod el pakanka i sitikinti, kad (15.5) formul e teisinga, kai (T ) < . Kadangi An A, (T ) = (T A1 ) + (T Ac 1) c c = (T A1 ) + (T Ac 1 A2 ) + (T A1 A2 ) = c c = (T A1 ) + (T Ac 1 A2 ) + + (T A1 An1 An ) c c + (T Ac 1 An1 An ). I ia
n c (T Ac 1 Ai1 Ai )
I subadityvumo iplaukia, kad visada (T ) (T A) + (T \ A). Be to, atvirkia (T ) (T A) + (T \ A) (15.5)
= sup
n i=1
i 1
c (T Ac 1 Ai1 Ai )
(T ) < .
Tod el ksavs galiu rasti toki n, kad

c (T Ac 1 Ai1 Ai )
i n+1
Tada (T ) +
i=1 i=1 c c c c (T Ac 1 Ai1 Ai ) + (T A1 An1 An ) c c (T Ac 1 Ai1 Ai ) + (T A ).
Suskaiiavs ribas, kai 0, ir pasinaudojs funkcijos -subadityvumu, gaunu (T )

i=1 c c (T Ac 1 Ai1 Ai ) + (T A )
(T A) + (T Ac )
(T ).
Kadangi kratiniai nelygybiu grandin es nariai sutampa, visos nelygyb es gali bu emis. Taigi ti pakeistos lygyb 1) (T ) = (T A) + (T Ac ), t.y. A A ir, reikia, A yra E poaibiu -algebra;
608
A1 A2
15.1 pav. iedai apie C aib 2) (T ) =
i=1
c c (T Ac 1 Ai1 Ai ) + (T A ).
Jei (An ) yra A aib es skaidinys, pastarojoje lygyb eje pa ems T = A, gaunu (A) =
i=1
(Ai ).
Taigi yra matas A algebroje. 5 ingsnis: A B(E ). Pakanka i sitikinti, kad bet koks udaras E poaibis C yra A algebroje. Paymiu A1 = {x E | d(x, C ) su n 1} ir An = x E 1 n d(x, C ) < 1 n1
2 (r. 15.1 pav.). Aiku, kad An = {x | d(x, C ) > 0} = C c ,
n 1
nes C udara. Fiksuoju bet koki baigtinio mato aib T E . Kadangi atstumas tarp A2 A2j ir A2j +2 aibiu teigiamas, pasir ems 3 ingsnio rezultatu gaunu (T ) (T A2 ) (T A2n ) = (T A2 ) + + (T A2n ).
I ia iplaukia, kad e konverguoja. i=1 (T A2i ) eilut Panaiai i rodau ir ( T A ) eilut es konvergavim. Reikia, kon2i1 i=1 verguoja ir abieju eiluiu suma i=1 (T Ai ).
15.3. MATAI Fiksuoju ir randu toki n, kad T Ai

i n i n
609
(T Ai )
1 Kadangi atstumas tarp n ems 3 i=1 Ai ir C teigiamas, dar kart pasir ingsnio rezultatu, o po to ir mato subadityvumu, gaunu n1 i=1 n1 i=1
(T ) +
T C
Aj
+ Ai + T Ai
i n
(T C ) + T
(T C ) + (T \ C ). Belieka suskaiiuoti ribas, kai 0. Lebego-Styltjeso matai. Tegu E = R, C = {(a; b] | < a b < }
ir v (a; b] = F (b) F (a); ia F kokia nors nema ejanti tolydi i dein es funkcija i R i R. Jei F yra matas, apibr eiamas pagal (15.3) formul, jis vadinamas Lebego4 -Styltjeso5 matu, atitinkaniu F funkcij. 15.7 teorema. Jei < a b < , F (a; b] = F (b) F (a).
I rodymas. Pagal apibr eim F (A) = lim inf T (A);

0+
ia T (A) =
iI
F (bi ) F (ai )
((ai ; bi ] | i I ) yra A aib es C -danga .
Tegu A = (a; b]. Fiksuoju , randu n > (b a)/ ir su i = 0, . . . , n paymiu ai = a + i(b a)/n. Tada (ai1 ; ai ] intervalai dengia A = (a; b] aib, ai ai1 = (b a)/n < su visais i ir
n i=1
4 5
F (ai ) F (ai1 ) = F (an ) F (a0 ) = F (b) F (a).
Henri Lon Lebesgue (18751941), prancu matematikas zu Thomas Joannes Stieltjes (18561894), danu matematikas
610 Reikia, inf T (A)
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS F (b) F (a). Gauta nelygyb e teisinga su visais ; tod el F (a; b] F (b) F (a).
Dabar paimu B = [a; b] ir i rodysiu, kad F (B ) F (b) F (a). Pakanka parodyti, kad inf T (B ) F (b) F (a) su bet kokiu . Fiksuoju ir randu toki B aib es C -dang (ai ; bi ] | i 1 , kad
i=1
F (bi ) F (ai )
inf T (B ) + .
Kadangi F tolydi i dein es, atsiras tokie i , kad F (bi + i) F (bi ) < 2i su visais i. Tada
i=1
F (bi + i ) F (ai )
inf T (B ) + 2.
Paymiu Oi = (ai ; bi + i ). Kadangi Oi (ai ; bi ], Oi aib es dengia B . Bet Oi aib es atviros, o B kompaktika; tod el atsiras toks n, kad
n
i=1
Oi B = [a; b].
Nemaindamas bendrumo galiu laikyti a1 a2 an < b < bn + n . Tada a1 < a (kitaip a nepriklausytu Oi aibiu junginiui), a2 < b1 + 1 (kitaip a2 nepriklausytu tam junginiui), a3 < b2 + 2 ir t.t. Reikia, inf T (B ) + 2
i=1 n
F (bi + i ) F (ai ) F (bi + i ) F (ai ) F (ai+1 ) F (ai ) + F (b) F (an )
i=1 n1 i=1
= F (b) F (a1 ) F (b) F (a). Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu F [a; b] F (b) F (a).
15.3. MATAI I gautos nelygyb es F [a + 1/n; b] F (b) F (a + 1/n)
611
su visais n 1. Kadangi [a + 1/n; b] (a; b], i mato tolydumo ir F funkcijos tolydumo i dein es gaunu F (a; b] F (b) F (a).
Pasir emus i rodyta teorema, nesunku ivesti formules kitokiu tipu aibiu matams skaiiuoti. Pavyzdiui, (a; b 1/n] (a; b); tod el F (a; b) = lim F (a; b 1/n] = lim F (b 1/n) F (a) = F (b) F (a).
n n
I ia o tada ir
F {b} = F (a; b] F (a; b) = F (b) F (b), F [a; b] = F (a; b] + F {a} = F (b) F (a) F [a; b) = F (a; b) + F {a} = F (b) F (a).
Kadangi (a; n] (a; ),

n
F (a; ) = lim F (a; n] = lim F (n) F (a) = F () F (a),

n
jei apibr eiu F () = limx F (x). Panaiai i iplaukia [a; n] [a; ),
(n; b) (; b) ir (n; b] (; b] F (; b) = F (b) F ()
F [a; ) = F () F (a), ir
jei laikysiu F () = limx F (x). Pagaliau i (n; n] (; ) iplaukia F (; ) = F () F (). Lebego matas. Lebego-Styltjeso matas, atitinkantis funkcij F (x) = x, vadinamas tiesiog Lebego matu. A ji ym esiu raide. Kadangi F yra tolydioji funkcija, F (x) = F (x) su visais x. Tod el su bet kokiais baigtiniais a<b {a} = 0, (a; b) = (a; b] = [a; b) = [a; b] = b a, (; b) = (; b] = (a; ) = [a; ) = (; ) = .
F (; b] = F (b) F (),
612
Mato siaurinys ir p edsakas. Tegu (E, A, ) yra erdv e su matu ir M matus E poaibis. Tada A algebros p edsakas M aib eje AM yra tiesiog maiu M poaibiu sistema. Tod el (A) reikinys apibr etas su visais A AM . Aiku, kad (A) | A AM funkcija taip pat yra matas. Jis vadinamas mato siauriniu. Paprastai jis ymimas ta paia raide . Lebego mato siaurinys vadinamas taip pat Lebego matu, tik pridedant patikslinim M aib eje. Pavyzdiui, sakoma Lebego matas (0; 1) intervale. Yra dar viena panai konstrukcija, kuri a vadinu mato p edsaku M aib eje ir ymiu M . Kitaip nei siaurinys, jis apibr etas su visomis A A ir M (A) = (A M ). Tai, kad M yra matas, akivaizdu: M () = ( M ) = () = 0 ir, jei (An ) yra A aib es skaidinys, M (A) = (A M ) = (An M ) = M (An )
n 1
n 1
(nes (An M ) yra A M skaidinys). Mat apibreianios aibiu sistemos. 15.8 teorema. Tegu yra matas A algebroje, C -sistema, generuojanti A algebr, ir (C ) < su C C . Jei yra kitas matas, (C ) = (C ) su visomis C C ir egzistuoja tokia (Ck ) C , kad Ck E , tai = . I rodymas. Tegu k ir k ymi, atitinkamai, ir mato p edsak Ck aib eje: k (A) = (A Ck ) ir (A Ck ) su visomis maiomis A. Tada k (E ) = k (E ) = (Ck ) < , t.y. k ir k matai baigtiniai. Be to, jei C C , tai C Ck C (nes C yra -sistema) ir tod el k (C ) = (C Ck ) = (C Ck ) = k (C ). Paymiu Tada C Ak . I rodysiu, kad Ak yra E poaibiu -sistema. Ar E Ak ? Taip, nes k (E ) = (Ck ) = (Ck ) = k (E ). Tegu A, B Ak ir A B ; ar B \ A Ak ? I A, B Ak iplaukia k (A) = k (A) ir k (B ) = k (B ). Ak = {A A | k (A) = k (A)}.
15.3. MATAI Be to, kadangi abu matai baigtiniai, i A B gaunu k (B \ A) = k (B ) k (A) = k (B ) k (A) = k (B \ A).
613
Reikia, B \ A Ak . Tegu (An ) Ak ir An A; ar A Ak ? I An Ak iplaukia k (An ) = k (An ). Pasir ems mato tolydumu, suskaiiuoju ribas ioje lygyb eje ir gaunu k (A) = k (A). Taigi A Ak . I rodiau, kad Ak yra E poaibiu -sistema, apr epianti C . I 15.2 teoremos tada iplaukia, kad A = (C ) Ak . Kitaip tariant, k (A) = k (A) su visomis maiomis A. Tegu dabar A yra bet kokia mati aib e. I Ck E iplaukia A Ck A. Tod el suskaiiavs ribas (A Ck ) = (A Ck ) lygyb eje gaunu (A) = (A). I i rodytos teoremos iplaukia, pavyzdiui, kad Lebego-Styltjeso matas F yra vienintelis Borelio matas, tenkinantis slyg F (a; b] = F (b) F (a) su bet kokiais baigtiniais a b. Tikrai, tokiu intervalu aib e C yra -sistema, generuojanti B(R) algebr; F (a; b] = F (b) F (a) < su visais baigtiniais a (n; n] C ir (n; n] R. Taigi jei dar vienas matas su savybe (a; b] = F (b) F (a), tai (C ) = F (C ) su visomis C C ir i i rodytos teoremos = F . Radono matai. Tegu E yra metrin e erdv e ir Borelio matas joje. 6 vadinamas Radono matu, jei (K ) < su bet kokia kompaktika K E . Jei E yra baigtiniamat e erdv e, tai bet kokios apr etos aib es udarinys kompaktikas. Tod el yra Radono matas, kai bet kokios apr etos aib es matas baigtinis. Pavyzdiui, bet koks Lebego-Styltjeso matas yra Radono matas. Pasirodo, teisingas ir atvirkias teiginys: bet koks Radono matas ant ties es yra Lebego-Styltjeso matas, t.y. yra F pavidalo su tam tikra nema ejania tolydia i dein es funkcija F . I rodysiu tai. Tegu yra Radono matas ant ties es. Paymiu F (x) =
6
b;
(0; x], kai x 0; (x; 0], kai x < 0.
Johann Karl August Radon (18871956), austru matematikas
614 Jei 0
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS x < y , tai (0; x] (0; y ] ir tod el F (x) = (0; x] (0; y ] = F (y ).
Jei x < 0 taip pat
y , tai F (x)
F (y ). Jei x < y < 0, tai (y ; 0] (x; 0] ir tod el (y ; 0] = F (y ).
F (x) = (x; 0]
Taigi F funkcija nema ejanti. Jei x 0 ir xn x, tai (0; xn ] (0; x]. Kadangi (0; x1 ] < , i mato tolydumo iplaukia F (xn ) = (0; xn ] (0; x] = F (x). Jei x < 0 ir xn x, tai xn < 0 su pakankamai dideliais n ir (xn ; 0] (x; 0]. Tod el v el i mato tolydumo F (xn ) = (xn ; 0] (x; 0] = F (x). Taigi F tolydi i dein es. Jei 0 a < b < , (a; b] = (0; b] (0; a] = F (b) F (a). Jei < a < 0 b < , (a; b] = (a; 0] + (0; b] = F (a) + F (b). Jei < a < b < 0, (a; b] = (a; 0] (b; 0] = F (a) + F (b). Taigi (a; b] = F (b) F (a) su visais baigtiniais a < b. Reikia, = F . Atitiktis tarp nema ejaniu tolydiu i dein es funkciju F ir Radono matu ant ties es n era abipus vienareikm e. Nesunku pasteb eti, kad jei c R, tai funkcij F (x) + c atitinka tas pats matas, kaip ir F funkcij: F +c = F . Tod el nagrin edami koki nors Radono mat galime laikyti, kad ji atitinkanti F funkcija tenkina koki nors papildom slyg; pavyzdiui, F (0) = 0. Jei baigtinis, paprastai laikoma F () = 0.
15.4. MAIOS FUNKCIJOS
615
15.4
Maios funkcijos
Terminologija. Tegu (E, A) ir (F, B) yra maios erdv es ir f : E F . 1 Sakome, kad f funkcija (A, B)-mati, jei f (B ) A su bet kokia B B. Paprastai bu na aiku, kokios -algebros turimos omenyje, ir tada vietoje (A, B)-mati sakoma tiesiog mati. Taigi f funkcija mati, kai f 1 (B ) aib e mati su bet kokia maia B . Jei F yra metrin e erdv e, B paprastai bu es Borelio -algebra. na tos erdv Jei ir E yra metrin e erdv e, (B(E ), B(F ))-mati funkcija dar vadinama Borelio funkcija. Pagal pirmavaizdio apibr eim f 1 (B ) = {x | f (x) B }. Mato teorijoje i aib e danai ymima tiesiog {f B }. Taigi f funkcija mati, kai {f B } aib e mati su bet kokia maia aibe B . Kad nepamiriau, jog {f B } yra tam tikru nepaym etu x-u aib e, a t ura kartais perskaitau taip: ten, kur f B . Jei F = R ir B yra koks nors intervalas, vietoje f B paprastai raomos nelygyb es, kurias tenkina f funkcijos reikm es. Pavyzdiui, {f 0} (ten, kur f neneigiama) yra f 1 [0; ] = {x | f (x) 0} aib e, {f = 1} (ten, kur f lygi 1) yra f 1 {1} = {x | f (x) = 1} aib e ir pan. 15.9 pratimas. Uraykite poaibi A R intervalu junginio pavidalu. I. A = {f = 0}; ia f (x) = x2 x 2. II. A = {f < g }; ia f (x) = x3 + x2 , g (x) = x2 + 1 Sprendimas. I. Kadangi x2 x 2 = 0 (x = 2 arba x = 1), A = (; 1) (1; 2) (2; ). II. Kadangi f (x) < g (x) x3 < 1 x < 1, A = (; 1). Matumo kriterijus. 15.9 teorema. Jei B = (C ) ir f 1 (C ) A su visomis C C , tai f funkcija (A, B)-mati.
616 I rodymas. Paymiu
B = {B | f 1 (B ) A}. I rodysiu, kad B yra -algebra. Ar B ? Taip, nes f 1 () = A. Tegu B B ; ar B c B ? I B B iplaukia f 1 (B ) A. Tada c c f 1 (B ) A, nes A yra -algebra. Bet f 1 (B ) = f 1 (B c ); tod el f 1 (B c ) A ir, reikia, B c B . Tegu (Bn ) B ; ar n Bn B ? I Bn B iplaukia f 1 (Bn ) A. Tada 1 (Bn ) A, nes A yra -algebra. Bet n f 1 (Bn ) = f 1 ( n Bn ); tod el nf f 1 ( n Bn ) A ir, reikia, n Bn B . Taigi B yra -algebra. Be to, pagal teoremos prielaid C B . Tod el 1 B = (C ) B . Tai reikia, kad f (B ) A su bet kokia B B, t.y. kad f funkcija mati. tai keli i rodytos teoremos taikymai. 1. Tegu E ir F yra metrin es erdv es ir f tolydioji funkcija i E i F . Jei 1 O yra atviras F poaibis, tai d el tolydumo f (O ) atvira. Bet atviros aib es 1 yra E erdv es Borelio poaibiai. Taigi f (O ) B(E ) su visomis atviromis O . Kadangi atviros aib es generuoja Borelio -algebr B(F ), i i rodytos teoremos iplaukia, kad f yra Borelio funkcija. Taigi visos tolydiosios funkcijos yra Borelio funkcijos. 2. Apskritai jei F yra metrin e erdv e, tai f funkcija mati, kai maios visos {f O } aib es; ia O atvira. Jei F erdv eje inomos siauresn es poaibiu klas es, generuojanios Borelio -algebr, galima gauti lengviau patikrinamus kriterijus. Pavyzdiui, B(R) algebr generuoja tiek (a; b), tiek (a; b], tiek (; c] pavidalo intervalai. Tod el f mati, kai maios {a < f < b}, {a < f b} arba {f c} pavidalo aib es; ia a, b, c R. 3. Tarkime, F yra metriniu erdviu Fi sandauga: F = F1 Fk . Tada f (x) = (f1 (x), . . . , fk (x)) su tam tikromis funkcijomis fi : E Fi . Pabandysiu isiaikinti, kaip susijs f funkcijos matumas su koordinaiu fi matumu. Tarkime, visos Fi separabilios; tada separabili ir sandauga F . Reikia, B(F ) algebr generuoja rutuliai, o kiekvienas rutulys U yra U = U1 Uk pavidalo; ia Ui rutulys Fi erdv eje. Jei visos koordinat es fi maios, tai {fi Ui } aib es maios, o tada mati ir ju sankirta
k
i=1
{fi Ui } = {i fi Ui } = {f U }
617
aib e. Taigi f funkcija mati. Atvirkiai, jei f mati, tai {f O } mati su bet kokia atvirja O . Pa ems O = {y | yi Ui }, gaunu {f O } = {fi Ui }. Taigi visos {fi Ui } aib es maios, t.y. visos koordinat es fi yra maios funkcijos. Ivada: jei visos Fi separabilios, vektorin e funkcija mati tada ir tik tada, kai maios visos jos koordinat es. Maiu funkciju kompozicija. Tegu (E, A), (F, B) ir (G, C ) yra trys maios erdv es, f : E F ir g : F G. Jei abi funkcijos maios, tai sud etin e funkcija g f irgi mati. Tikrai, jei C C , tai g 1 (C ) B, o tada f 1 g 1(C ) A. Taiau nesunku i sitikinti, kad f 1 g 1 (C ) = (g f )1 (C ). I i rodyto teiginio iplaukia, kad jei f1 , . . . , fk yra maios realiosios funkcijos ir : Rk R Borelio funkcija, tai x (f1 (x), . . . , fk (x)) funkcija mati. Tikrai, ta funkcija yra f kompozicija; ia f = (f1 , . . . , fk ). O vektorin e funkcija f mati, nes maios visos jos koordinat es. gali bu ti bet kokia tolydioji funkcija, nes tolydiosios funkcijos yra Borelio funkcijos. Imdamas (x, y ) = x + y arba (x, y ) = xy funkcijas, gaunu toki teigini : maiu funkciju suma ir sandauga v el yra maios funkcijos. Tokiu pavyzdiu galima sugalvoti ir daugiau. Sudurtiniu funkciju matumas. Tegu (E, A) ir (F, B) yra dvi maios erdv es, (Mn ) E erdv es skaidinys i maius poaibius ir f funkcija apibr eiama lygybe f1 (x), kai x M1 ; f (x) = f2 (x), kai x M2 ; . . .
ia fn yra tam tikra funkcija i Mn i F . Jei kiekviena fn yra (AMn , B)-mati, tai f funkcija (A, B)-mati. Tikrai, jei B B, tai {f B } =
n
{fn B }.
Kadangi fn funkcija (AMn , B)-mati, {fn B } AMn , t.y. {fn B } = An Mn su tam tikra An A. Kadangi Mn A, tai sankirta taip pat mati, t.y. {fn B } A. Bet tada ir tokiu aibiu junginys priklauso A algebrai.
618
Maios realiosios funkcijos. Toliau nagrin esiu atveji , kai (E, A) yra bet kokia mati erdv e, o F = R. Jei f ir g yra dvi maios funkcijos i E i R, tai (f, g ) mati funkcija i E i R R (nes R separabili). I ia iplaukia, kad aib es {f < g }, {f g }, {f = g } yra maios. Tikrai, pavyzdiui, {f < g } = {(f, g ) O } su O = {(y, z ) R R | y < z }. O aib e atvira; tod el ir Borelio. Reikia, jos pirmavaizdis yra mati aib e. Funkcija y y yra tolydioji funkcija i R i R. Tod el jei f funkcija mati, tai f taip pat mati. Analogikai i rodoma, kad jei f ir g yra dvi + maios funkcijos, tai f , f , |f |, max(f, g ), min(f, g ) yra maios funkcijos. Funkcija (y1 , y2 ) y1 + y2 apibr eta aib eje D = R R \ {(, ), (, )} ir tolydi toje aib eje. Tada funkcija (y 1 , y 2 ) = y1 + y2 , kai (y1 , y2) D ; 0, kai (y1 , y2) D ;
apibr eta visoje R R ir yra Borelio funkcija. Jei f ir g yra dvi maios funkcijos, tai kompozicija (f, g ) mati. Jei suma f + g visur apibr eta (t.y. (f (x), g (x)) D su visais x), ta kompozicija yra tiesiog suma f + g . Taigi dvieju maiu funkciju suma yra mati funkcija (jei tik ji visur apibr eta). Analogikai i rodomas sandaugos f g ir santykio f /g matumas. Dabar panagrin esiu operacijas su begaliniu funkciju skaiiumi. Tegu (fn ) yra maiu funkciju i E i R seka. I tokiu funkciju matumo kriterijaus iplaukia, kad visos {fn c} aib es maios. Tada su visais c R {supn fn c} =
n {fn
c} A ;
tod el supn fn funkcija taip pat mati. I inf n fn = supn (fn ) lygyb es ilaukia, kad inf n fn funkcija mati. Bet tada maios ir lim fn = inf sup fm
n n m n
bei
lim fn = sup inf fm

n n m n
funkcijos. Jei su visais x egzistuoja riba limn fn (x), tai ji sutampa su limn fn (x). Taigi maiu funkciju riba taip pat mati funkcija (jei tik ji visur apibr eta).
619
Paprastosios funkcijos. Paprastoji funkcija tai mati realioji funkcija, i gyjanti tik baigtini skaiiu baigtiniu reikmiu . Jei f yra paprastoji funkcija ir c1 , . . . , ck jos reikm es, tai Ai = {f = ci } aib es yra matu es poaibiai. Jei ci reikm es skirtingos, Ai aib es nesis E aib kerta. Jei, be to, c1 , . . . , ck yra visos f funkcijos reikm es, Ai aibiu junginys yra visa E ir tada (A1 , . . . , Ak ) yra matus E skaidinys. Be to, c1 , kai x A1 ; . f (x) = . . ck , kai x Ak .
(15.6)
Atvirkiai, kiekviena tokio pavidalo funkcija yra paprastoji. E aib es poaibio A indikatoriumi vadinama funkcija 1A (x) = 1, kai x A; 0, kai x A.
Akivaizdu, kad maiu aibiu indikatoriai yra paprastosios funkcijos. Kita vertus, kiekviena paprastoji funkcija yra tiesinis indikatoriu darinys: (15.6) funkcija gali bu ti urayta f = c1 1A1 + + cs 1As pavidalu. I domu, kad 9 skyriuje min eta Dirichl e funkcija irgi yra indikatorius. Tikrai, ji lygi 1, kai argumentas racionalus, ir lygi 0, kai jis iracionalus. Taigi ji sutampa su 1Q indikatoriumi. 15.10 pratimas. I rodykite tokias indikatoriu savybes. 1B .
I. Jei A B , tai 1A
II. Jei A B = , tai 1AB = 1A + 1B . III. Jei An A, tai 1An 1A . Sprendimas. I. Jei x A, tai tuo labiau x B ; tod el 1A (x) = 1 = 1B (x). Jei x A, tai
1A (x) = 0
1B (x).
II. Jei x A, tai x B , bet x A B ; tod el 1AB (x) = 1 = 1 + 0 = 1A (x) + 1B (x).
620
Atvejis x B nagrin ejamas panaiai. Jeigu gi x A ir x B , tai x A B ; tod el 1AB (x) = 0 = 0 + 0 = 1A (x) + 1B (x). III. An A reikia du dalykus: 1) An+1 An su visais n; 2) n An = A. Jei (fn ) yra realiu funkciju seka, tai simbolis fn f taip pat reikia du dalykus: 1) fn+1 fn su visais n; 2) fn f . I An+1 An iplaukia 1An+1 1An pagal I pratimo dali . Taigi (1An ) yra nema ejanti funkciju seka. Tokia seka visada turi rib, sutampani su supn 1An . Reikia i rodyti, kad tas supremumas sutampa su 1A . Jei x A = n An , tai x priklauso kakuriam An . Tada bent vienas i 1An (x) skaiiu yra 1. Kadangi visi tie skaiiai 1, ju supremumas yra 1, t.y. sup 1An (x) = 1 = 1A (x).
n
Jei x A, tai x An su visais n; tod el sup 1An (x) = sup 0 = 0 = 1A (x).

n n
Maiu funkciju strukt ura. 15.10 teorema. Kiekviena neneigiama mati funkcija yra tam tikros nema ejanios neneigiamu paprastu ju funkciju sekos riba. I rodymas. Tegu f yra neneigiama mati funkcija ir 0, kai 0 f (x) < 2n ; n kai 2n f (x) < 2 2n ; 2 , . fn (x) = . . n 2n , kai n 2n f (x) < n; n, kai f (x) n;
(r. 15.2 pav.). Kadangi f mati, visos {(i 1)2n f < i2n } aib es maios ir fn yra paprastoji (akivaizdu, neneigiama) funkcija. I rodysiu, kad fn (x) f (x) su visais x. Jei f (x) = , tai fn (x) = n = f (x). Tod el pakanka inagrin eti n n f (x) < atveji . Jei n f (x), tai (i 1)2 f (x) < i2 su tam tikru 1 i n2n . Tada fn (x) = (i 1)2n f (x)
15.4. MAIOS FUNKCIJOS y = f (x) 2 1
621
15.2 pav. Neneigiamos funkcijos aproksimavimas paprastosiomis ir fn (x) + 2n = i2n > f (x). Kitaip tariant, fn (x) f (x) < fn (x) + 2n , (15.7) kai n pakankamai didelis. Taigi |fn (x) f (x)| < 2n 0. Belieka i rodyti, kad fn (x) seka nema ejanti. Fiksuoju bet koki n 1 ir x E . Tada galimi tokie atvejai. 1) (i 1)2n f (x) < i2n su kokiu nors 1 i n2n . iuo atveju ikart gaunu fn (x) = (i 1)2n . Be to,
2i 2i 2 f (x) < n+1 ; n +1 2 2 2i1 n n1 tod el fn+1 (x) yra arba (i 1)2 (kai f (x) < 2 (kai n+1 ), arba (2i 1)2 2i1 f (x) 2n+1 ). Abiem atvejais fn+1 (x) fn (x). 2) n f (x) < n + 1; tada ikart fn (x) = n. Be to, n2n+1 n2n+1 + 2n+1 f ( x ) < ; 2n+1 2n+1 tod el fn+1 (x) = (i 1)2n1 su tam tikru n2n+1 + 1 i (n + 1)2n+1 . Reikia, fn+1 (x) = (i 1)2n1 n2n+1 2n1 = n = fn (x). 3) f (x) n + 1. iuo atveju fn+1 (x) = n + 1 > n = fn (x). Taigi jau galime i sivaizduoti, kaip sud etos maios funkcijos: kiekviena mati funkcija yra dvieju neneigiamu maiu funkciju skirtu+ mas: f = f f ; kiekviena neneigiama mati funkcija yra nema ejanios neneigiamu paprastu ju funkciju sekos riba; kiekviena paprastoji funkcija yra maiu indikatoriu tiesinis darinys.
622
15.5
Integralas
Tegu (E, A, ) yra kokia nors erdv e su matu. Jei f : E R yra mati funkcija, o A mati aib e, kai kada galima apibr eti tos funkcijos integral toje aib eje, ymim f d,
A
arba
A
f (x)(dx).
Apibr eimas gana ilgas; tod el a ji suskaidiau i 4 etapus: i pradiu apibr eiu neneigiamu paprastu ju funkciju integral visoje erdv eje, po to bet kokiu neneigiamu maiu funkciju integral visoje E , po to neneigiamu maiu funkciju integral bet kokioje aib eje ir galiausiai nagrin eju bendrji atveji . Pirmuose dviejuose etapuose, kai integravimo aib e yra visa E , uraydamas integralus tos aib es nenurodau raau tiesiog f d arba f (x)(dx).
Paprastu ju funkciju integralas. Tegu f yra neneigiama paprastoji funkcija E aib eje. Jei c1 , . . . , ck yra visos f reikm es ir Ai = {f = ci }, tai f funkcijos integralu atvilgiu vadinamas f d = c1 (A1 ) + + ck (Ak ) skaiius. Integralo teorijoje susitariama laikyti 0 = 0. Taigi jei koks nors ci yra 0, o atitinkamas (Ai ) = , tai ci (Ai ) sandauga laikoma lygia 0. Tod el, pavyzdiui, 0d = 0(E ) = 0, koks bebu E aib es matas, baigtinis ar begalinis. tu I apibr eimo iplaukia, kad aib es indikatoriaus integralas sutampa su tos aib es matu: 1A d = 1(A) + 0(Ac ) = (A). Pavyzdiui, Dirichl e funkcijos integralas Lebego mato atvilgiu lygus 0, nes (Q) = 0. Akivaizdu taip pat, kad neneigiamos paprastosios funkcijos integralas yra neneigiamas skaiius (gal bu t, ).
15.5. INTEGRALAS
623
Paprastu ju funkciju integralo savyb es. I pradiu i rodysiu, kad jei (B1 , . . . , Bl ) yra matus E aib es skaidinys ir f = d1 1B1 + + dl 1Bl , tai f d =
j =1 l
(15.8)
dj (Bj ).
(15.9)
Tegu c1 , . . . , ck yra visos f funkcijos reikm es ir Ai = {f = ci }. Tada (A1 , . . . , Ak ) yra matus E skaidinys ir f = k tinai dj i=1 ci 1Ai . Taiau nebu yra funkcijos reikm e, o Bj = {f = dj }. Galimos dvi prieastys: kai kurios Bj aib es gali bu ti tuios (ir tada prie 1Bj = 0 galiu parayti bet koki koecient suma nuo to nepasikeis); kai kurie dj gali sutapti (jei, pavyzdiui, d1 = d2 , o kitos dj skiriasi nuo d1 , tai {f = d1 } n era nei B1 , nei B2 aib e, o tu aibiu junginys B1 B2 ). Taigi faktas, kuri noriu i rodyti, n era tiesiog kita integralo apibr eimo formuluot e. Paymiu J0 = {1 j l | Bj = } ir, su 1 i k, Ji = { 1 j l | Bj = , dj = ci }.
Jei j J0 , tai Bj = ; jei x yra koks nors Bj takas, tai dj = f (x) ir, reikia, sutampa su kokia nors ci , o tada j Ji . Taigi J0 J1 Jk = { 1 , . . . , l } . Kadangi ci reikm es skirtingos, Ji aib es nesikerta. Reikia, (J0 , . . . , Jk ) yra {1, . . . , l} aib es skaidinys. I ia
l k
dj (Bj ) =
j =1 i=0 j Ji
dj (Bj ).
Kadangi (Bj ) = 0 su j J0 , pirmas d emuo dein eje pus eje yra 0. Kadangi dj = ci su j Ji ,
l k
dj (Bj ) =
j =1 i=1
ci
j Ji
(Bj ).
624
Bet (Bj | j Ji ) yra Ai aib es skaidinys; tod el i mato adityvumo

l k
dj (Bj ) =
j =1 i=1
ci (Ai ) =
f d.
I i rodyto teiginio nesunkiai gaunu kitas integralo savybes. Tegu f ir g yra dvi neneigiamos paprastosios funkcijos E aib eje ir 0 c < . Tada cf ir f + g taip pat neneigiamos paprastosios funkcijos. Be to, 1) jei f g , tai f d g d; 2) cf d = c f d; 3) (f + g ) d = f d + g d. I rodymas. Tarkime, c1 , . . . , ck yra visos f funkcijos, o d1 , . . . , dl visos g funkcijos reikm es. Paymiu Ai = {f = ci } ir Bj = {g = dj }. Tada
k k l
f=
i=1
ci 1 A i =
i=1
ci
j =1
1Ai Bj =
i,j
ci 1Ai Bj
ir analogikai g=
i,j
dj 1Ai Bj .
1. Tegu f g . Jei kokia nors sankirta Ai Bj netuia, pa ems bet koki x Ai Bj gaunu f (x) = ci , g (x) = dj ir, reikia, ci dj . Tada ir ci (Ai Bj ) dj (Ai Bj ).
Jei sankirta tuia, (Ai Bj ) = 0 ir parayta nelygyb e vis tiek teisinga, nes abiejose jos pus ese yra 0. Taigi nelygyb e teisinga su visomis poromis (i, j ). Sud ejs jas gaunu f d =
i,j
ci (Ai Bj )
i,j
dj (Ai Bj ) =
g d.
2. Kadangi
k
cf =
i=1
cci 1Ai ,
k
gaunu
k
cf d =
i=1
cci (Ai ) = c
i=1
ci (Ai ) = c
f d.
15.5. INTEGRALAS 3. Kadangi f +g =

i,j
625
(ci + dj )1Ai Bj ,
sumos integralas (f + g ) d =
i,j
(ci + dj )(Ai Bj ) ci (Ai Bj ) + dj (Ai Bj ) = f d + g d.
=
i,j
i,j
I antro ir treio teiginio iplaukia, kad (15.8) funkcijos integralas skaiiuojamas pagal (15.9) formul net ir tuo atveju, kai (B1 , . . . , Bl ) n era E aib es skaidinys. Neneigiamu funkciju integralas. Tegu f yra neneigiama mati funkcija. I 15.10 teoremos iplaukia, kad ji yra tam tikros nema ejanios neneigiamu paprastu ju funkciju sekos (fn ) riba. Nor etu si f funkcijos integral apibr eti formule f d = lim
n
fn d
(15.10)
(riba egzistuoja, nes ( fn d) seka nema ejanti). Bet ikyla du klausimai. 1) Jei f yra paprastoji funkcija, kurios integralas jau apibr etas, ar pagal (15.10) formul gausiu t pai integralo reikm? 2) Jei (fn ) ir (gn ) yra dvi neneigiamu paprastu funkciju sekos, art ejanios prie f , ar lim fn d = lim gn d? (Jei ribos skirtu si, bu neaiku, kuri tu i ju laikyti f d reikme.) I pirmji klausim teigiamai atsako tokia teorema. 15.11 teorema. Jei f, f1 , f2 , . . . yra neneigiamos paprastosios funkcijos ir fn f , tai fn d f d. I rodymas. I pradiu i rodysiu atskirji teoremos atveji , kai fn = 1Bn f ; ia (Bn ) yra tokia maiu aibiu seka, kad Bn E . Tegu (A1 , . . . , Ak ) yra matus E skaidinys ir f = k i=1 ci 1Ai . Tada
k
1Bn f =
i=1
ci 1Ai Bn
626 ir d el mato tolydumo

k
1Bn f d =
i=1
ci (Ai Bn )
ci (Ai) =
i=1
f d.
Dabar i rodysiu teorem bendruoju atveju. Fiksuoju 0 < q < 1 ir paymiu Bn = {fn qf }. Tada fn qf 1Bn ; tod el fn d q 1Bn f d.
Kadangi Bn E , i jau i rodytos teoremos dalies iplaukia

n
lim
fn d
f d. f d nelygyb.
Suskaiiavs ribas, kai q 1, gaunu limn fn d Atvirkia nelygyb e akivaizdi, nes fn f su visais n.
Teigiamas atsakymas i antrji klausim iplaukia i tokios teoremos. 15.12 teorema. Tegu (fn ) ir (gn ) yra dvi nema ejanios neneigiamu paprastu ju funkciju sekos, fn f , gn g ir f g . Tada
n
lim
fn d
lim
gn d.
I rodymas. Fiksuoju m ir nagrin eju sek hn = min (fm , gn ). Aiku, kad hn yra paprastosios funkcijos ir hn min(fm , g ) = fm , kai n (antroji lygyb e teisinga, nes fm f g ). Kadangi gn hn , o fm funkcija paprastoji, i 15.11 teoremos gaunu lim gn d lim hn d = fm d.
Jei f yra neneigiama mati funkcija, ir (fn ), (gn ) dvi prie jos art ejanios neneigiamu paprastu ju funkciju sekos, tai pritaiks 15.12 teorem su g = f gaunu lim fn d lim gn d. Taiau jei f = g , teoremoje galiu sukeisti (fn ) ir (gn ) vietomis ir gauti atvirki nelygyb. Reikia, lim fn d = lim gn d.
Belieka suskaiiuoti ribas, kai m .
Taigi (15.10) apibr eimas korektikas. Kadangi neneigiamu skaiiu sekos riba yra neneigiama, neneigiamos maios funkcijos integralas yra neneigiamas skaiius (gal bu t, ).
15.5. INTEGRALAS
627
Neneigiamu funkciju integralo savyb es. Jei f ir g yra dvi neneigiamos maios funkcijos ir 0 c < , tai cf ir f + g taip pat neneigiamos maios funkcijos. Be to, 1) f g f d g d; 2) cf d = c f d; 3) (f + g ) d = f d + g d. I rodymas. Tegu (fn ) ir (gn ) yra neneigiamu paprastu ju funkciju sekos, fn f ir gn g . Tada f d = lim fn d, g d = lim gn d.
1. Jei f g , pritaikau 15.12 teorem ir gaunu f d g d. 2. Kadangi cfn funkcijos paprastosios ir cfn cf , i integralo apibr eimo, paprastu ju funkciju integralo savybiu ir ribu savybiu gaunu cf d = lim cfn d = lim c fn d = c lim fn d = c f d.
3. Kadangi fn + gn funkcijos paprastosios ir fn + gn f + g , i integralo apibr eimo, paprastu ju funkciju integralo savybiu ir ribu savybiu gaunu (f + g ) d = lim (fn + gn ) d = lim = lim fn d + lim fn d + gn d = gn d f d + g d.
Integralas aib eje. Tegu f yra neneigiama mati funkcija E aib eje ir A matus E aib es poaibis. Tada f funkcijos integralas A aib eje apibr eiamas lygybe f d =
A
1A f d.
Pavyzdiui, f d =
E
f d,
A
d =
1A d = (A).
I rodysiu, kad 1) jei f (x) g (x) su visais x A, tai A f d 2) jei 0 c < , tai A cf d = c A f d;
g d;
628 3)
A
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS (f + g ) d =

A
f d +
g d. 1A (x)g (x) su
I rodymas. 1. Jei f (x) visais x. Tod el f d =

A
g (x) su x A, tai 1A (x)f (x) 1A f d 1A g d =

A
g d.
23. Akivaizdu: cf d =
A
1A cf d = c
1A f d = c
A
f d
ir (f + g ) d =
A
1A (f + g ) d = 1A f d + 1A g d =
A
f d +
A
g d.
I pirmosios savyb es iplaukia, kad jei f (x) = g (x) su visais x A, tai f d = A g d. Kitaip tariant, integralas aib eje priklauso tik nuo funkcijos A reikmiu toje aib eje (funkcijos reikm es u aib es ribu i takos neturi). Integralo apibreimas bendruoju atveju. Tegu f yra mati funkcija ir A mati aib e. f funkcija yra dvieju neneigiamu maiu funkciju skirtumas: f = f + f . Neneigiamu funkciju integralai jau apibr eti; taigi apibr eti + f d ir A f d skaiiai. Abu jie neneigiami, bet nebu tinai baigtiniai. f A funkcijos integralu nor etu si laikyti A f + d A f d skirtum, bet reikia atsivelgti i tai, kad tas skirtumas gali bu etas taip bus, jei tiek ti neapibr + f , tiek f integralas bus begalinis. f vadinama kvaziintegruojama (atitinkamai, integruojama ) A aib eje, jei + bent vienas (atitinkamai, abu) i A f d ir A f d integralu baigtinis. Jei f kvaziintegruojama, tai jos integralas A aib eje apibr eiamas formule f d =
A A
f + d
f d.
A
Jei f neneigiama, tai jos integralas A aib eje apibr etas anksiau. Paiu r esiu, ar pagal nauj apibr eim gaunama ta pati integralo reikm e. Kadangi f neneigiama, f + = f , f = 0 ir tada A f d = 0 < ; taigi f kvaziintegruojama. Be to, pagal nauj apibr eim f d =
A A
f + d
f d =
A A
f d 0 =
f d.
A
15.5. INTEGRALAS
629
Kair eje yra f funkcijos integralas pagal nauj apibr eim, o visi kiti integralai neneigiamu maiu funkciju integralai pagal senji apibr eim. Taigi jei f neneigiama, naujas apibr eimas duoda t pai integralo reikm kaip ir senasis. Akivaizdu, kad jei f kvaziintegruojama, tai
A
f d priklauso tik nuo f funkcijos reikmiu A aib eje; f d R f integruojama A aib eje; f d = f d =
A
f + d = ;
A
f d = .
Modulio integralas. Jei f yra mati funkcija, tai jos modulis |f | neneigiama mati funkcija. Kadangi |f | = f + + f , i neneigiamu funkciju integralo savybiu gaunu
A
|f |d =
f + d +
A A
f d.
Suma dein eje pus eje didesn e tiek u skirtum f + d f d =

A A
f d
(nes
f d
0), tiek u skirtum f + d +

A A
f d =
f d
A
(nes A f d A aib eje, tai
0). Reikia, teisingas toks teiginys: jei f kvaziintegruojama f d

A A A
|f |d.
Kita vertus, suma A f + d + tiniai abu jos d emenys. Reikia,
f d baigtin e tada ir tik tada, kai baig-
f integruojama A aib eje
|f |d < .
630
Integralo savyb es bendruoju atveju. 15.13 teorema. Tegu f ir g yra dvi maios funkcijos, A mati aib e ir c R. Tada: 1) jei abi funkcijos kvaziintegruojamos A aib eje ir f (x) g (x) su visais x A, tai f d
A A
g d;
2) jei f kvaziintegruojama A aib eje, tai cf taip pat kvaziintegruojama ir cf d = c

A A
f d;
3) jei abi funkcijos kvaziintegruojamos A aib eje ir ju integralu suma apibr eta, tai f + g taip pat kvaziintegruojama ir (f + g ) d =
A A
f d +
A
g d.
I rodymas. 1. Jei f (x) g (x) su visais x A, tai f + (x) g + (x) ir f (x) g (x) su x A. Tod el i neneigiamu funkciju integralo savybiu f d =
A A
f + d
f d
A A
g + d
g d =
A A
g d.
2. Jei c 0, tai (cf )+ = cf + ir (cf ) = cf . Tada i neneigiamu funkciju integralo savybiu (cf )+ d = c
A A
f + d,
A
(cf ) d = c
A
f d.
I iu lygybiu matyti, kad jei A f + d arba A f d integralas baigtinis, tai baigtinis ir, atitinkamai, A (cf )+ d arba A (cf ) d integralas. Taigi jei f kvaziintegruojama A aib eje, cf taip pat kvaziintegruojama. Be to, cf d = c
A A
f + d c
f d = c
A A
f d.
Jei c < 0, tai (cf )+ = |c|f ir (cf ) = |c|f + ; tod el

A
(cf )+ d = |c|
f d,
A A
(cf ) d = |c|
f + d.
A
15.5. INTEGRALAS
631
Jei baigtinis A f + d arba A f d integralas, tai baigtinis, atitinkamai, (cf ) d arba A (cf )+ d integralas. Taigi ir iuo atveju cf kvaziintegruoA jama A aib eje. Be to, cf d = |c| Jei c = 0, cf d =
A A
f d |c|
f + d = |c|
f d = c
A A
f d.
0 d = 0 = c
A
f d.
3. I lygybiu gaunu (f + g )+ (f + g ) = f + g = f + f + g + g (f + g )+ + f + g = (f + g ) + f + + g + ir, reikia, (f + g )+ d +

A A
f d +
A
g d (f + g ) d +
A A
= Jei
A
f + d +
A
g + d. (15.11)
f + d = , tai
A
f d < (nes f kvaziintegruojama) ir

A
f d =
f d = .
Tada A g d = (nes integralu suma apibr eta) ir tod el A g d < . Taigi deinioji (15.11) lygyb es pus e lygi , o kairiojoje pus eje du paskutiniai + d emenys baigtiniai. Reikia, A (f + g ) d = . Kita vertus, i (f + g ) f + g (15.12) nelygyb es iplaukia, kad gruojama A aib eje ir
A
(f + g ) d < . Tod el f + g funkcija kvaziintef d +

A A
(f + g ) d = =
g d.
ejaAtvejai, kai begalinis A f d, A g + d ar A g d integralas, nagrin mi panaiai, tik vietoje (15.12) gali tekti pasiremti (f + g )+ f + + g+ (15.13)
632
nelygybe. Jeigu gi visi keturi integralai baigtiniai, tai i (15.12) ir (15.13) iplaukia, kad baigtiniai ir lik du (15.11) lygyb eje gu ruojantys integralai. Reikia, f + g funkcija integruojama. Be to, i (15.11) lygyb es gaunu (f + g )+ d (f + g ) d =
A A
f + d
A
f d +
A A
g + d
g d,
A
(f + g ) d =
A
f d +
A
g d.
Integralas kaip aib es funkcija. Dabar paiu esiu, kaip keiiasi A f d r integralas, kai keiiama ne f funkcija, o integravimo aib e A. Tokio tipo udaviniai susiveda i jau inagrin etus, panaudojus formul f d =
A E
1A f d.
(15.14)
I pradiu i rodysiu i lygyb. Jei f neneigiama, lygyb e akivaizdi, nes pagal neneigiamos funkcijos integralo aib eje apibr eim abi jos pus es lygios 1A f d. Bendruoju atveju teisingos lygyb es atskirai teigiamajai ir neigiamajai funkcijos daliai: f + d =
A E
1A f + d ir
A
f d =
E
1A f d.
Kadangi (1A f )+ = 1A f + ir (1A f ) = 1A f , i paraytu lygybiu iplaukia, kad f kvaziintegruojama A aib eje tada ir tik tada, kai 1A f kvaziintegruojama E aib eje. Be to, tokiu atveju f d =
A E
1A f + d
1A f d =
E E
1A f d.
Dabar i (15.14) formul es ivesiu kelet integralo savybiu . 1. Jei f kvaziintegruojama A aib eje, tai ji kvaziintegruojama ir bet kokioje B A. Tikrai, jei f kvaziintegruojama, tai arba A f + d, arba A f d integralas baigtinis. Tegu, pavyzdiui, baigtinis pirmasis integralas. Tada f + d =
B E
1B f + d
E
1A f + d =
A
f + d <
(vidurin e nelygyb e teisinga, nes i B A iplaukia 1B 1A , o tada ir + + + 1B f 1A f , nes f 0). Taigi f kvaziintegruojama B aib eje.
15.5. INTEGRALAS
633
2. Jei A ir B aib es nesikerta, f kvaziintegruojama kiekvienoje i ju ir integralu tose aib ese suma apibr eta, tai f kvaziintegruojama A B junginyje ir f d = f d + f d. (Kitaip tariant, jei paraytos lygyb es dein e pus e apibr eta, tai apibr eta ir kairioji ir lygyb e teisinga.) I rodymas trumpesnis u formulavim: f d =
AB E AB A B
1AB f d = =
(1A + 1B )f d
E
1A f d +
E E
1B f d =
A
f d +
B
f d.
Vidurin e lygyb e iplaukia i teiginio apie funkciju sumos integral. Beveik visur sutampaniu funkciju integralai. Bet kokia mati funkcija yra integruojama bet kokioje nulinio mato aib eje, ir jos integralas toje aib eje lygus 0. Tikrai, jei (N ) = 0 ir f yra mati funkcija, tai |f | d d = 1N d = lim Reikia, f integruojama N aib eje ir f d
N N
1N n d = lim n(N ) = lim 0 = 0.
|f | d = 0,
t.y.
f d = 0. N I ia iplaukia, kad integralas A aib eje nepriklauso ne tik nuo funkcijos reikmiu u A aib es ribu , bet ir nuo reikmiu kokiame nors nulinio mato A aib es poaibyje. Tikrai, tegu f yra kvaziintegruojama A aib eje funkcija, g kita mati funkcija ir aib e N = A {g = f } nulinio mato. Tada f kvazintegruojama A \ N aib eje. Kadangi g (x) = f (x) su x A \ N , g taip pat kvaziintegruojama A \ N aib eje ir jos integralas toje aib eje sutampa su f funkcijos integralu. Be to, abi funkcijos integruojamos N aib eje ir ju integralai joje lygu s 0. Reikia, abi funkcijos kvaziintegruojamos ir (A \ N ) N = A junginyje ir f d =
A A\N
f d =
A\N
g d =
A
g d.
634
Tuo pasir emus, galima iek tiek apibendrinti daugum teoremu apie integral. Pavyzdiui, nelygyb e A f d g d ilieka teisinga ir tada, kai A f (x) g (x) tik beveik visur A aib eje, t.y. su visais x A \ N ; ia N nulinio mato aib e. Tikrai, f ir g funkciju reikmes N aib eje pakeitus i 0, integralai nepasikeis, o nelygyb e f (x) g (x) pasidarys teisinga jau su visais x. Tegu dabar f apibr eta ne visoje E , o tik poaibyje A \ N ; ia (N ) = 0. Jei g1 ir g2 yra bet kokie du jos tsiniai, apibr eti visoje E , tai jie gali skirtis c vienas nuo kito tik A N aib eje. Jei g1 ar g2 funkcija kvaziintegruojama, tai kvaziintegruojama ir kita, ir abieju funkciju integralai sutampa. T integralo reikm paprastai vadiname f funkcijos integralu A aib eje ir ymime A f d. Taigi integruoti galima ir funkcijas, apibr etas tik beveik visur. ebyevo nelygyb e. Integralo teorijoje labai svarbi vadinamoji ebyevo7 nelygyb e. Tarkime, f yra neneigiama mati funkcija, A A ir 0 < c < . Kadangi f c1{f c} , f d
A
c
A
1{f
c} d
= c A {f 1 c
c} ,
t.y. A {f c}
f d.
A
Tai ir yra ebyevo nelygyb e. Jei f integruojama A aib eje, i ebyevo nelygyb es gaunu A {f = } A {f n} n1
A
f d 0,
kai n . Taigi f (x) < beveik visur A aib eje. Jei A f d = 0, v el i ebyevo nelygyb es gaunu A {f 1/n} n
A
f d = 0,
t.y. A {f 1/n} yra nulinio mato aib e. Bet tada nulinio mato yra ir tu aibiu junginys A {f n1 } = A {f > 0}.
n 1
Reikia, f (x) = 0 beveik visur A aib eje.

7
Pafnutij ebyev (18211894), rusu matematikas
15.5. INTEGRALAS Hiolderio nelygyb e. Tegu 1 0 (ln x) = ln u v + p q u v + p q ln u ln v + , p q u1/p v 1/q .
Pastaroji nelygyb e akivaizdiai teisinga ir su u = 0 arba v = 0, jei 01/p arba 01/q susitarsime laikyti 0. Tegu dabar f ir g yra maios funkcijos, A mati aib e ir |f |p d < , |g |q d < .
I rodysiu, kad tada f g integruojama A aib eje ir teisinga vadinamoji Hiolderio8 nelygyb e:
A
|f g |d
|f |p d
1/p A
|g |q d
1/q
I rodymas. Pakanka i rodyti Hiolderio nelygyb, nes i jos iplaukia ir sandaugos integruojamumas. Nelygyb e akivaizdi, jei arba f , arba g beveik visur A aib eje lygi 0. Prieingu atveju skaiiai a=
A
|f |p d ir b =
|g |q d
teigiami ir galiu paym eti f1 = |f |p /a, g1 = |g |q /b. Tada a1/p b1/q

A
|f g |d =
f1 g1 d
1/p 1/q
1 1 f1 + g1 d q A p 1 1 1 1 = f1 d + g1 d = + = 1. p A q A p q
Padaugins abi puses i a1/p b1/q , gaunu Hiolderio nelygyb.

8
Otto Ludwig Hlder (18591937), vokieiu matematikas
636
Minkovskio nelygyb e. Tegu v el f ir g yra maios funkcijos ir 1 < p < . Paymiu f1 = |f | ir g1 = |g |. I Hiolderio nelygyb es (f1 + g1 )p d
A
=
A
f1 (f1 + g1 )p1 d +
A p f1 d 1/p A
g1 (f1 + g1 )p1d
11/p
(f1 + g1 )p d
+
A
p g1 d
1/p A
(f1 + g1 )p d
11/p
Padalins abi puses i
(f1 + g1 )p d
1/p A
11/p
, gaunu
1/p
(f1 + g1 )p d
A
p f1 d
+
A
p g1 d
1/p
Kadangi |f + g |p
A
(f1 + g1 )p , i ia iplaukia vadinamoji Minkovskio nelygyb e:

1/p A
|f + g |pd
|f |pd
1/p
+
A
|g |pd
1/p
Lebego teorema apie monotonik konvergavim. Skyreli baigsiu trimis teoremomis apie integralu ribas. Pirmj a vadinu Lebego teorema apie monotonik konvergavim. 15.14 teorema. Jei A A, (fn ) yra neneigiamu A aib eje maiu funkciju seka ir fn (x) f (x) su visais x A, tai A fn d A f d. I rodymas. Pagal neneigiamos funkcijos integralo aib eje apibr eim fn d =
A
1A fn d ir
A
f d =
1A f d.
Kadangi 1A fn 1A f , pakanka i rodyti, kad i fn f iplaukia fn d f d. Kiekviena neneigiama mati funkcija yra nema ejanios neneigiamu paprastu ju funkciju sekos riba. Taigi atsiras tokios neneigiamos paprastosios funkcijos fnm , kad fnm fn , kai m . Kad bu aikiau, pavaizduosiu tu visas funkcijas tokia diagrama: f11 f21 f31 . . . f12 f22 f32 . . . f13 f23 f33 . . . f1 f2 f3 . . . f
15.5. INTEGRALAS Paymiu gm = max (f1m , . . . , fmm ). Tada gm visais m max(f1 , . . . , fm ) = fm ir gm n fnm fnm d gm gm d fnm su visais m
637
n. Taigi su
fm , fm d.
Kai m did eja, visos trys funkciju sekos nema eja; tod el nema eja ir ju integralu sekos. Tod el galiu skaiiuoti ribas, kai m :
m m
lim fnm
m m
lim gm gm d
lim fm ,
m
lim
fnm d
lim
lim
fm d.
Bet fnm fn , fm f . Be to, pagal neneigiamos funkcijos integralo apibr eim fnm d fn d, kai m . Reikia, su visais n fn fn d
m m
lim gm gm d
f,
m
lim
lim
fm d.
iose nelygybiu grandin eje suskaiiuoju ribas, kai n , ir gaunu f

n m
lim gm gm d
f,
m
lim
fn d
lim
lim
fm d,
t.y.
m m
lim gm = f,
m
lim
gm d = lim
fm d.
Kadangi (gm ) yra neneigiamos paprastosios funkcijos, pagal neneigiamos funkcijos integralo apibr eim gm d f d. Reikia, limm fm d = f d.
638
Eiluiu integravimas panariui. I 15.14 teoremos iplaukia, kad neneigiamu funkciju eilut visada galima panariui integruoti: jei gn yra neneigiamos maios funkcijos, gn d =
An 1 n 1 A
gn d.
(15.15)
Tikrai, paymiu fn = g1 + + gn ir f = n 1 fn ; tada pagal eilut es sumos apibr eim fn f . Kadangi gn neneigiamos, eilut es dalin es sumos nema eja ir tod el netgi fn f . Kadangi fn neneigiamos, i 15.14 iplaukia
n
gi d =
i=1 A A
fn d
f d.
A
Bet kair eje yra n 1 A gn d eilut es dalin es sumos. Daliniu sumu riba yra eilut es suma; reikia, (15.15) formul e teisinga. Fatu lema. Jei fn art eja prie f , bet ne did edama, 15.14 teoremos ivada gali bu ti klaidinga. Tegu, pavyzdiui, E = R ir Lebego matas. Tada 1(n;) 0 (netgi monotonikai ma edamos), bet
R
1(n;) d = (n; ) = =
0d.
R
Tokioje situacijoje kartais naudinga vadinamoji Fatu9 lema, kuri dabar i rodysiu. I jos iplaukia, kad ribos integralas niekada nevirija integralu ribos. (Kad atsiminiau i nelygyb, a danai sau kartoju, kad mas e gali pranykti, bet negali atsirasti.) 15.15 teorema. Jei A A ir (fn ) yra neneigiamu A aib eje maiu funkciju seka, tai A lim fn d lim A fn d. I rodymas. Pagal apatin es ribos apibr eim
n
lim fn = sup inf fm .

n m n
Be to, seka (inf m n fm | n 1) nema ejanti (kuo siauresn e skaiiu aib e, tuo didesnis jos inmumas); tod el tos sekos supremumas yra jos riba, t.y.
m n
9
inf fm lim fn .
n
Pierre Joseph Louis Fatou (18781929), prancu matematikas zu
15.5. INTEGRALAS Tada i Lebego teoremos apie monotonik konvergavim

Am n
639
inf fm d n fm
lim fn d.
A n
Kita vertus, su visais m
m n
inf fm
ir tod el fm d
A Am n
inf fm d.
I ia ir i inmumo savybiu
m n
inf
fm d
A
Am n
inf fm d.
Suskaiiavs ribas, kai n , gaunu reikiam nelygyb. Lebego teorema apie apret konvergavim. Praktiniuose udaviniuose daniausiai taikoma treioji teorema apie integralu ribas vadinamoji Lebego teorema apie apr et konvergavim. 15.16 teorema. Tegu A A, (fn ) yra maiu funkciju seka ir f, g dar dvi maios funkcijos. Tada x A fn (x) f (x) x A |fn (x)| g (x) fn d f d. A A g d < A
Paymiu hn = 2g |fn f |. Tada hn (x) x A. I Fatu lemos lim

n A
I rodymas. Suskaiiavs ribas nelygyb eje |fn (x)| g (x), gaunu |f (x)| g (x). I ia |fn (x) f (x)| |fn (x)| + |f (x)| 2g (x).
0 ir hn (x) 2g (x) su visais
hn d
A
2g d,
t.y. lim
n A
2g d
|fn f | d
2g d;
A
640 2g d lim
n
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS |fn f | d 0. 2g d;

A
lim
|fn f | d
Kadangi neneigiamos funkcijos integralas neneigiamas, lim

n A
|fn f | d
A
0;
tod el i gautos nelygyb es iplaukia, kad fn d

A
|fn f | d 0. Bet tada ir

A
f d =
A A
(fn f ) d
|fn f | d 0,
t.y.
fn d
f d.
Integralas, kaip aib es funkcija (2). I Lebego teoremu apie integralu ribas galima ivesti dar tris integralo savybes, susijusias su integravimo aib es keitimu. Tegu f yra mati funkcija ir An maios aib es. Tada: 1) jei f neneigiama ir An A, tai An f d A f d; 2) jei An A ir f integruojama A aib eje, tai An f d A f d; 3) jei An A ir f integruojama A1 aib eje, tai An f d A f d. I rodymas. 1. Kadangi 0 f d =
An E
1An f 1A f , i 15.14 teoremos 1A f d =

E A
1An f d
f d.
2. I slygos 1An f 1A f . Be to, |1An f |

E
1A |f | ir
1A |f |d =
|f |d < .
Tod el i 15.16 teoremos f d =

An E
1An f d
1A f d =
E A
f d. 1 A1 | f | .
3. I rodymas panaus i antro teiginio, tik iuo atveju |1An f | 15.11 kite.
pratimas. Apskaiiuokite nurodytas ribas. Atsakym pagri s 0
I. limn
x2 enx dx.
15.5. INTEGRALAS II. limn

n dx . 0 x 4 +n2
641
Sprendimas. Kitame skyrelyje i rodysiu, kad Rymano integralas sutampa su integralu Lebego mato atvilgiu. Tod el galima taikyti Lebego teoremas apie integralu ribas. I. Su visais x (0; ) x2 enx 0 ir |x2 enx | = x2 enx
n
x2 ex .
Be to,
x2 ex dx < . Tod el
0
x2 enx dx
0dx = 0.
II. Su visais x (0; ) 1(0;n) (x) Be to,

dx 0 x4 +1 n 0
x4
1 0 ir + n2 n
1(0;n) (x)
x4
1 + n2
x4
1 . +1
< . Tod el dx = 4 x + n2
0
1(0;n) (x)
1 dx 4 x + n2
0dx = 0.
Integralai, priklausantys nuo parametro. Lebego teoremos apie integralu ribas danai taikomos, nagrin ejant per integralus apibr eiamas funkcijas. Tegu, pavyzdiui, F yra metrin e erdv e ir f : E F R tokia funkcija, kad f (, y ) integruojama A aib eje mato atvilgiu su kiekvienu y F . Tada su y F apibr etas integralas g (y ) =
A
f (x, y )(dx).
g yra tam tikra funkcija i F i R ir mus gali dominti i vairios jos savyb es. Pavyzdiui, ar g tolydi? ar diferencijuojama? jei diferencijuojama, tai kam lygi jos ivestin e?
642
Panagrin esiu i pradiu pirmj problem. Tolydumas y take reikia, kad i yn y iplaukia g (yn ) g (y ), t.y.
A
f (x, yn )(dx)
f (x, y )(dx).
A
(15.16)
Taigi klausimas apie tolydum susiveda i klausim apie integralu rib. Daniausiai ia taikoma Lebego teorema apie apr et konvergavim. Pavyzdiui, galima i rodyti toki teigini : jei f (x, ) tolydi y take su visais x A ir egzistuoja tokia y tako aplinka V ir tokia integruojama A aib eje funkcija h, kad |f (x, z )| h(x) su visais x A ir z V , tai g tolydi y take. Tikrai, i f (x, ) tolydumo iplaukia f (x, yn ) f (x, y ), o i maoran
vimo slygos gaunu |f (x, yn )| h(x), jei tik yn V , t.y. jei n pakankamai didelis (kadangi V yra y aplinka, i yn y iplaukia yn V su visais pakankamai dideliais n). Kadangi sekos riba nuo pirmu ju jos nariu nepriklauso, galima taikyti Lebego teorem apie apr et konvergavim ir gauti (15.16) sryi . Diferencijavimo problema sprendiama analogikai. Tegu, pavyzdiui, F = (a; b) ir mane domina g funkcijos ivestin e y take. Pagal apibr eim g (y ) = lim g (z ) g (y ) 1 = lim z y z y z y zy f (x, z )(dx) = lim
z y A
f (x, y )(dx)
A
f (x, z ) f (x, y ) (dx). zy
Taigi v el reikia paimti sek yn y ir aikintis, kokia gali bu sekos ti integralu

A
f (x, yn ) f (x, y ) (dx) yn y
(15.17)
riba. Jei f (x, ) funkcijos diferencijuojamos (a; b) intervale, f (x, yn ) f (x, y ) fy (x, y ). yn y Be to, i Lagrano vidurin es reikm es teoremos fy (x, zxn )(yn y ) f (x, yn ) f (x, y ) = = fy (x, zxn ) yn y yn y su tam tikrais zxn , esaniais tarp yn ir y .
15.5. INTEGRALAS
643
Jei V yra kokia nors y aplinka, egzistuoja toks n0 , kad yn V su visais n n0 . Tada zxn V su visais n n0 ir visais x A. Tod el jei |fy (x, z )| h(x) su visais x A ir z V , tai ir f (x, yn ) f (x, y ) yn y h(x)
su visais x A ir n n0 . Jei h integruojama, i Lebego teoremos apie apr et konvergavim iplaukia, kad (15.17) sekos riba yra A fy (x, y )(dx) integralas. Taigi teisingas toks teiginys. Tegu f (x, ) funkcija diferencijuojama (a; b) intervale su visais x A ir su kiekvienu y (a; b) egzistuoja tokia y aplinka V ir tokia integruojama A aib eje funkcija h, kad |fy (x, z )| h(x) su visais x A ir z V . Tada g diferencijuojama (a; b) intervale ir g (y ) =
A
fy (x, y )(dx).
15.12 pratimas. Apskaiiuokite duotos funkcijos ivestin. Atsakym pagri skite. I. f (x) = II. f (x) =
1 tx t e dt, 1 x dt , x t4 +x2
kai x > 0.
kai x > 0.
Sprendimas. I. Kadangi (t1 etx )x = etx , tik etina, kad f (x) =

1
etx dt = x1 etx
t=1
= x1 ex .
Norint i lygyb pagri sti, reikia rasti ety funkcijos integruojam maorant tam tikroje x tako aplinkoje (x ; x + ). Tegu yra toks maas, kad x > 0. Tada su visais y (x ; x + ) |ety | = ety ir
t(x) e dx 1
et(x)
II. Paymiu
< .
z
F (x, y, z ) =
y
dt ; t4 + x2
tada f (x) = F (x, x, x) ir, reikia, f (x) = Fx (x, x, x) Fy (x, x, x) + Fz (x, x, x).
644 Be to, Fy = ir tik etina, kad
1 , y 4 + x2
z
Fz =
1 z 4 + x2
Fx = 2x Taigi greiiausiai
x
(t4
dt . + x2 )2
x x
f (x) = 2x
dt 1 1 4 + 4 = 2x 4 2 2 2 (t + x ) x +x x + x2
(t4
dt . + x2 )2
Norint pagri sti Fx ivestin es skaiiavim, reikia rasti integruojam (y ; z ) 2u intervale ivestin es (t4 +u2 )2 maorant tam tikroje x aplinkoje. Bet jei < x ir u (x ; x + ), 2u 2u = (t4 + u2 )2 (t4 + u2 )2 ir
y z
2(x + ) (t4 + (x )2 )2
2(x + ) (x )4
2(x + ) 2(x + ) dt = (z y ) < . 4 (x ) (x )4
15.6
Integralu skaiiavimas
Integravimas skaiiuojaniojo mato atvilgiu. I rodysiu, kad jei yra skaiiuojantysis matas, atitinkantis S aib, tai f d =
sS
f (s )
su bet kokia neneigiama maia funkcija f . Pirmiausia pastebiu, kad S c yra nulinio mato aib e; tod el integralas nepriklauso nuo f reikmiu toje aib eje ir galiu laikyti, kad f (x) = 0 su x S c . Aiku, f (x) gali bu el paymiu ti lygi 0 ir su kokiais nors x S . Tod S0 = {x S | f (x) > 0}. Tada S0 S ir f (x) = 0 su x S0 . Jei S0 baigtin e, tai f yra paprastoji funkcija ralas lygus f (s ) { s } = f (s ) =
sS0 sS0 sS0
f (s)1{s} ir jos integ-
f (s ),
sS
15.6. INTEGRALU SKAIIAVIMAS nes {s} = 1. Jei S0 = {s1 , s2 , . . . }, paymiu fn =

n
645
n i=1
f (si )1{si } . Tada fn f ; tod el

i=1
f d = lim
fn d = lim
f (s i ) =
i=1
f (s i ) =
sS
f (s ).
Tegu dabar S0 aib e neskaiti. Kadangi S0 = bent viena i Sn = {x | f (x) f d Taigi f d = = I i rodytos formul es iplaukia, kad f d =
A
n 1
{x | f (x)
1/n},
1/n} aibiu begalin e. Tada 1Sn f d n1 (Sn ) = .
f (s ).
sS
1A f d =
sS
1 A (s )f (s ) =
sS A
f (s ).
Jei f yra bet kokio enklo reikmes i gyjanti funkcija, tai f kvaziintegruojama atvilgiu, kai bent vienas i sS A f + (s) ir sS A f (s) skaiiu baigtinis, t.y. kai (f (s) | s S A) eima kvazisumuojama. Be to, f d =
A sS A
f + (s )
f (s ) =
sS A sS A
f (s ).
Taigi integralai skaiiuojaniojo mato atvilgiu yra skaiiu sumos. Sumu ribos. Kadangi sumos yra integralai skaiiuojaniojo mato atvilgiu, i praeitame skyrelyje i rodytu teoremu iplaukia analogiki teiginiai apie sumu ribas. 1. Jei su visais s A 0 fn (s) f (s) fn (s) f (s ).
sA
kai n , tai
sA
646 2. Jei fn (s)
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS 0 su visais s A, tai lim fn (s)

sA n
lim
n sA
fn (s).
3. Jei su visais s A fn (s) f (s ),

n
|fn (s)|
g (s )
ir
sA
g (s ) < , f (s ).
sA
tai
sA
fn (s)
n
Panaiai performuluojami ir teiginiai apie integralus su kintama integravino aibe. 4. Jei f (s) 0 ir An A,
sAn
f (s )
f (s ).
sA
5. Jei An A ir
sA |f (s)|
< , f (s ) < , f (s ) f (s ).
sA
f (s ).
sA
sAn
6. Jei An A ir
sA1 |f (s)|
sAn
Galima nagrin eti ir sumas, priklausanias nuo parametro, t.y. reikinius f (x) =
sA
fs (x);
ia fs yra tam tikros realios funkcijos, apibr etos kokioje nors aib eje E . Tada teisingi tokie teiginiai. 7. Jei E yra metrin e erdv e, visos fs tolydios x take ir egzistuoja tokia x aplinka U ir tokia sumuojama skaiiu eima (as | s A), kad |fs (y )| as su visais y U , tai f tolydi x take.
15.6. INTEGRALU SKAIIAVIMAS
647
8. Jei E = (a; b), visos fs diferencijuojamos take x (a; b) ir egzistuoja tokia x aplinka U ir sumuojama skaiiu eima (as | s A), kad |fs (y )| as su visais y U , tai f diferencijuojama x take ir f (x) =
sA
fs (x).
15.13 te.
pratimas. Apskaiiuokite nurodyt rib. Atsakym pagri ski n k =1 nk 2 +kn+1 . n 1 k =1 2k +n .
I. limn II. limn
Sprendimas. I. Su visais k nk 2 kai n . Tod el

k =1
n 1 1 = 2 2 , + kn + 1 k + k + 1/n k + k
n 2 nk + kn + 1
k =1
1 = 2 k +k
k =1
1 1 = 1. k k+1 1 2 k ;
II. Paymiu An = {1, . . . , n}. Su visais k 1 A n (k ) be to,

k =1
2k
1 1 0 ir 1An (k ) k n +n 2 +n
2k = 1 < . Reikia,
n
k =1
1 k 2 +n
0 = 0.
k =1
Integravimas Lebego mato atvilgiu. Isiaikinsiu, koks yra ryys tarp Rymano integralo ir integralo Lebego mato atvilgiu. I rodysiu toki teigini : jei f integruojama (a; b) intervale Rymano prasme, ji integruojama ir Lebego prasme ir
b
f d =
(a;b) a
f (x)dx.
Primenu Rymano integralo apibr eim. Tegu f yra apr eta (a; b) intervale funkcija: su visais x (a; b) |f (x)| c.
648
(a; b) intervalo skaidiniu vadinau bet koki rinkini P = (a0 , . . . , ak ), tenkinanti slyg a = a0 < a1 < < ak1 < ak = b. Toki skaidini atitinka integralin es sumos
k k
S (P, f ) = ia
i=1
(ai ai1 )ci inf f (x),
ir S (P, f ) =
i=1
(ai ai1 )di ;
ci =
x(ai1 ;ai )
di =
sup
x(ai1 ;ai )
f (x).
Jei f integruojama Rymano prasme, tai egzistuoja tokia smulk ejanti skaidiniu seka (Pn ), kad
b
S ( P n , f ) Pastebiu, kad S (P, f ) =
f (x)dx ir S (Pn , f )
f (x)dx.
a
g d ir S (P, f ) =
(a;b) (a;b)
h d;
ia g ir h yra paprastosios funkcijos, apibr eiamos

k k
g=
i=1
ci 1(ai1 ;ai )
ir h =
i=1
di 1(ai1 ;ai )
lygyb emis. Akivaizdu, kad g (x) f (x) h(x)
su visais x (a; b) \ {a0 , . . . , ak }, t.y. beveik visur (a; b) intervale. Kai skaidini smulkinu, ji atitinkanti g funkcija (beveik visur) padid eja, o h funkcija suma eja. Tod el, jei f integruojama Rymano prasme, atsiras tokia nema ejanti paprastu funkciju seka (gn ) ir tokia nedid ejanti paprastu funkciju seka (hn ), kad gn f hn beveik visur (a; b) intervale,
b (a;b)
gn d
f (x)dx ir
(a;b)
hn d
f (x)dx.
a
Paymiu g = lim gn ir h = lim hn (abi funkcijos apibr etos beveik visur (a; b) intervale). Tada g f h beveik visur (a; b) intervale. Be to, i apibr eimo matyti, kad |gn (x)| c ir |hn (x)| c
649
su visais n ir visais x (a; b). Tod el i Lebego teoremos apie apr et konvergavim gn d g d ir
(a;b) (a;b)
(a;b)
hn d
h d.
(a;b)
Reikia, g d =
(a;b) b a
f (x)dx =
(a;b)
h d.
Kadangi h g 0 ir a (h g ) d = 0, beveik visur (a; b) intervale g = h. Tada ir f beveik visur (a; b) intervale sutampa su g (ir su h). Reikia, f integruojama (a; b) intervale Lebego mato atvilgiu ir
b
f d =
(a;b) (a;b)
g d =
a
f (x)dx.
Kadangi vientakiu aibiu Lebego matas yra 0, f d =

(a;b) (a;b]
f d =
[a;b)
f d =
[a;b]
f d.
b a
Tod el paprastai ta sutampanti reikm e ymima tiesiog b Rymano integralas, a f (x)dx.
f d arba, kaip ir
Netiesioginiai integralai. Yra daug funkciju , neintegruojamu (a; b) intervale Rymano prasme, kurioms apibr etas netiesioginis Rymano integralas. Dauguma tokiu funkciju kvaziintegruojamos Lebego mato atvilgiu ir Lebego integralas sutampa su netiesioginiu Rymano integralu. Tegu, pavyzdiui, f yra neneigiama Borelio funkcija (0; ) aib eje, integruojama Rymano prasme kiekviename intervale (0; b) su b < . Netiesioginis Rymano integralas tada apibr eiamas lygybe
0 n
f (x)dx = lim
f (x)dx.
0
Bet i (0; n) (0; ) sryio iplaukia, kad

n n
f (x)dx =
0 0 0
f d
0
f d.
Reikia,
f (x)dx =
f d.
650
Yra ir funkciju , kuriu Rymano integralas neapibr etas (nei tiesioginis, nei netiesioginis), bet kurios integruojamos Lebego mato atvilgiu. Tokia, pavyzdiui, Dirichl e funkcija. Kad jos Rymano integralas neapibr etas, i sitikinome pirmame semestre. Kita vertus, Dirichl e funkcija beveik visur lygi nuliui (nes (Q) = 0) ir tod el jos Lebego integralas lygus 0. Matu sud etis. Dabar apraysiu kelias operacijas, kuriomis i vienu matu (daniausiai, skaiiuojaniojo ir Lebego) konstruojami kiti. Kartu isiaikinsiu, kaip integruojama nauju ju matu atvilgiu. Prad esiu nuo matu sud eties. Tegu (i ) yra matu A algebroje eima. Su bet kokia A A apibr eiu (A) =
i
i (A).
Tada taip pat matas. Tikrai, () =

i
i () =
i
0=0
ir, jei (An ) yra matus A aib es skaidinys, (A) =

i
i(A) =
i n 1
i (An ) =
n 1 i
i (An ) =
n 1 i
(An ).
matas vadinamas i matu suma ir ymimas io mato atvilgiu? Indikatoriu integralai skaiiuojami taip: 1A d = (A) =
i
i . Kaip integruojama
i(A) =
i
1A di .
Tod el jei f = c1 1A1 + + ck 1Ak yra neneigiama paprastoji funkcija,

k k
f d =
j =1
cj
1Aj d =
j =1
cj
i
1Aj di
k
=
i j =1
cj
1Aj di =
i
f di.
Jei f yra neneigiama mati funkcija ir (fn ) tokia paprastu ju funkciju seka, kad fn f , i gautos formul es ir Lebego teoremos apie monotonik konvergavim iplaukia
15.6. INTEGRALU SKAIIAVIMAS f d = lim fn d = lim fn di

i
651
=
i
lim
fn di =
i
f di .
Jei f yra neneigiama mati funkcija ir A mati aib e, tai f d =

A
1A f d =
i
1A f di =
i A
f di .
Bendruoju atveju f = f + f ir f + d =
A i A
f + di ,
A
f d =
i A
f di .
Jei f kvaziintegruojama A aib eje atvilgiu, i sumavimo teorijos iplaukia, kad skaiiu eima A f di = A f + di A f di kvazisumuojama; be to, f di =
i A A
f + d
f d =
A A
f d.
Reziumuoju: jei f kvaziintegruojama A aib eje mato atvilgiu, f d =

A i A
f di .
(15.18)
ia reiktu padaryti vien pastab. Kai raomos lygyb es tarp ne visada apibr etu reikiniu , nor etu si, kad kiekvienoje lygyb eje kairioji pus e bu tu apibr eta, kai apibr eta deinioji. Tada jei pats paskutinis reikinys yra apibr etas, apibr eti ir vis ankstesni ir visos lygyb es teisingos. Deja, (15.18) lygyb e kitokia: ji teisinga, jei apibr eta jos kairioji pus e. Kad tai i tikru ju yra problema, rodo toks pavyzdys. Tegu E = R ir skaiiuojantysis matas, atitinkantis aib S = {1, 1}. Tegu I = N ir i = su visais i 1. Tada xi (dx) =
S xS
x = 1 + 1 = 0
su visais i ir tod el xi (dx) =

i 1 S i 1
0 = 0.
652 Kita vertus,
x+ (dx) = {1} =
i 1
{1} =
i 1
1=
ir analogikai
S
x (dx) = {1} = .
Reikia, x n era integruojama mato atvilgiu. Gali kilti klausimas, kokia apskritai nauda i (15.18) formul es? Juk ji parodo, kaip skaiiuoti integralus mato atvilgiu, bet nor edami j taikyti turime tikrinti, ar tas integralas apskritai apibr etas. Ar nesigauna uburtas ratas? Tariamas prietaravimas isprendiamas taip. Neneigiamos funkcijos visada kvaziintegruojamos; tod el i pradiu taikydami (15.18) formul i verti+ name A f d ir A f d integralus; jei bent vienas i ju baigtinis, f funkcija kvaziintegruojama. Tada dar kart pritaik (15.18) formul suskaiiuojame f d. A Tankiai. Tegu yra matas A algebroje ir p neneigiama mati funkcija E aib eje. Su bet kokia A A apibr eiu (A) =
A
p d.
(15.19)
Tada yra matas. Tikrai, () =
p d = 0
ir, jei (An ) yra matus A aib es skaidinys, (A) =

A
p d =
E
1A p d =
E n 1
1An p d 1An p d = p d =
n 1 An n 1
=
n 1 E
(An ).
matas ymimas p; p funkcija vadinama jo tankiu mato atvilgiu, d . arba Radono-Nikodimo10 ivestine, ir ymima d Kaip integruojama = p mato atvilgiu?
10
Otton Marcin Nikodym (18871974), lenku matematikas
15.6. INTEGRALU SKAIIAVIMAS Indikatoriu integralai skaiiuojami taip: 1A d = (A) =

A
653
p d =
1A p d.
Tod el jei f = c1 1A1 + + ck 1Ak neneigiama paprastoji funkcija,

k k
f d =
i=1
ci
1Ai d =
i=1
ci
1Ai p d =
f p d.
Tegu f yra neneigiama mati funkcija ir (fn ) tokia neneigiamu paprastu ju fuciju seka, kad fn f . Tada fn p f p; tod el i Lebego teoremos apie monotonik konvergavim f d = lim fn d = lim fn p d = f p d.
Jei f neneigiama mati funkcija ir A mati aib e, tai f d =

A
1A f d =
1A f p d =
A
f p d.
Bendruoju atveju f + d =
A A
f + p d ir
A
f d =
A
f p d.
Be to, (f p)+ = f + p ir (f p) = f p. Tod el jei f p integruojama A aib eje atvilgiu, vienas i tu integralu baigtinis, o tada f integruojama A aib eje mato atvilgiu ir f d =
A A
f + p d
f p d =
A A
f p d.
Reziumuoju: f d =
A A
f p d,
jei tik deinioji lygyb es pus e apibr eta. 15.14 pratimas. Apskaiiuokite nurodyt reikini .
n 1 n
I. (1; 3]; ia = II.

[1;3]
+ p, p(x) = x2 .
x(dx); ia = 0 + 1 + p, p(x) = |x 2|.
654 Sprendimas. I.
(1; 3] = II.
n 1
n (1; 3] +
x2 dx = 3 +
1
x3 3
3 1
=3+9+
1 37 = . 3 3
x(dx) = 0 + 1 +
[1;3] 1
x|x 2|dx = 1 + x3 3
2 1
= 1 + x2
x x2 3
1 3
x(2 x)dx +
3 2
x(x 2)dx
=1+
2 4 + = 3. 3 3
Mato vaizdas. Tegu yra matas A algebroje, (F, B) kita mati erdv e ir g (A, B)-mati funkcija i E i F . Su bet kokia B B apibr eiu (B ) = { g B } . Tada yra matas B algebroje. Tikrai, () = {g } = () = 0. Jei (Bn ) yra matus B aib es skaidinys, tai {g Bn } aib es maios (nes g mati), kas dvi nesikerta (nes su kiekvienu x reikm e g (x) negali priklausyti dviem skirtingoms Bn ) ir ju junginys yra visa E (nes su kiekvienu x reikm e g (x) priklauso kuriai nors Bn ). Tod el (B ) = { g B } = {g Bn } = (Bn ).
n 1
n 1
matas vadinamas mato vaizdu g funkcijos atvilgiu. Kaip integruojama atvilgiu? Indikatoriu integralai skaiiuojami taip: 1B (y ) (dy ) = (B ) = g 1(B ) = 1g1 (B) (x) (dx) = 1B g (x) (dx).
Tod el jei f = c1 1B1 + + ck 1Bk yra neneigiama paprastoji funkcija,

k
f (y ) (dy ) =
i=1
ci
1Bi (y ) (dy )

k
655 f g (x) (dx).
=
i=1
ci
1Bi g (x) (dx) =
Tegu f yra neneigiama B-mati funkcija ir (fn ) tokia neneigiamu paprastu ju funkciju seka, kad fn f . Tada fn g taip pat neneigiamos paprastosios funkcijos ir fn g f g . Reikia, f (y ) (dy ) = lim
n
fn (y ) (dy ) = lim
n
fn g (x) (dx) =
f g (x) (dx).
Tegu f yra neneigiama B-mati funkcija ir B B. Tada f (y ) (dy ) =

B
1B (y )f (y ) (dy ) = =
1B g (x) f g (x) (dx) f g (x) (dx).

g 1 (B )
1g1 (B) (x)f g (x) (dx) =
Bendruoju atveju f + (y ) (dy ) =

B g 1 (B )
f + g (x) (dx)
ir f (y ) (dy ) =
B g 1 (B )
f g (x) (dx).
Be to, (f g )+ = f + g ir (f g ) = f g . Tod el jei f g kvaziintegruojama 1 g (B ) aib eje mato atvilgiu, vienas i tu integralu baigtinis ir, reikia, f kvaziintegruojama B aib eje atvilgiu ir f (y ) (dy ) =
B g 1 (B )
f + g (x) (dx)
f g (x) (dx)
g 1 (B )
=
g 1 (B )
f g (x) (dx).
Kitaip tariant, f (y ) (dy ) =

g 1 (B )
f g (x) (dx),
jei tik reikinys dein eje lygyb es pus eje apibr etas.
656
Integravimas Lebego-Styltjeso mato atvilgiu. Tegu F yra nema ejanti tolydi i dein es funkcija ir F j atitinkantis Lebego-Styltjeso matas. Integralai jo atvilgiu paprastai ymimi f dF,
A
arba
A
f (x)dF (x).
Kaip jie skaiiuojami? Bendruoju atveju integralo skaiiavimo algoritmo n era, bet daniausiai pasitaikaniais atskirais atvejais toki algoritm galima pasiu lyti. 1. Tarkime, F funkcija absoliuiai tolydi, t.y. egzistuoja tokia neneigiama funkcija p, kad su visais baigtiniais a b
b
F (b) F (a) =
p(x)dx.
a
Parayta lygyb e reikia, kad su visais baigtiniais a F (a; b] = (a; b];
ia = p. Kadangi (a; b] pavidalo intervalai sudaro -sistem, generuojani Borelio -algebr, i 15.8 teoremos iplaukia F = . Reikia, f (x)dF (x) =
A A
f d =
A
f (x)p(x)dx.
Kaip atpainti absoliuiai tolydias funkcijas F ? Jei F tolydiai diferencijuojama ir F (x) = p(x), tai F yra p funkcijos pirmykt e ir i NiutonoLeibnico formul es
b a
p(x)dx = F (b) F (a).
Taigi F absoliuiai tolydi ir f (x)dF (x) =

A A
f (x)F (x)dx.
i lygyb e paaikina, kod el integralas F atvilgiu ymimas f dF : i dF galima iu eti kaip i F funkcijos diferencial. r Tam, kad F bu absoliuiai tolydi, n era bu visur difetu tina, kad ji bu tu rencijuojama. Tegu, pavyzdiui, F (x) = x, kai x 0; x2 , kai x > 0.
15.6. INTEGRALU SKAIIAVIMAS Tada F (x) =
657
1, kai x < 0; 2x, kai x > 0.
0 take F funkcijos ivestin e neapibr eta, nes F (0) = 1, o F (0+) = 0. Neiu tai, F yra absoliuiai tolydi ir jos tankis rint i p(x) = 1, kai x 0; 2x, kai x > 0; 0, tai
(reikm p(0) buvo galima paimti ir kitoki). Tikrai, jei a < b

b b
p(x)dx =
a a
dx = b a = F (b) F (a),
o jei 0
a < b, tai ir v el
b b
p(x)dx =
a a
2xdx = b2 a2 = F (b) F (a).
Jeigu gi a < 0 < b, tai i jau inagrin etu atveju iplaukia

b 0 b
p(x)dx =
a a
p(x)dx +
0
p(x)dx
= F (0) F (a) + F (b) F (0) = F (b) F (a). 2. F yra laiptin e funkcija, t.y. su visais baigtiniais a F (b) F (a) = F (s);
sS (a;b]
ia S yra F funkcijos tru aib e, o F (s) = F (s) F (s) tru kio taku kio s take dydis. Parayta formul e reikia, kad F (a; b] =
(a;b]
p(x)S (dx) = (a; b];
ia p(x) = F (x), S yra skaiiuojantysis matas, atitinkantis S aib ir = pS . D el tokios pat prieasties kaip aukiau F = . Reikia, f (x)dF (x) =
A A
f d =
A
f p dS =
sS A
f (s )p (s ) =
sS A
f (s)F (s).
658
funkcija laiptin e. Jos tru aib e S = {0, 1}; be to, F (0) = 2, kio taku F (1) = 3. Tod el, pavyzdiui, ex dF (x) = e0 F (0) = 2.
[0;1)
Atpainti laiptines funkcijas labai paprasta: tarp gretimu tru kio taku jos pastovios. Pavyzdiui, 0, kai x 0; F (x) = 2, kai 0 < x 1; 5, kai x > 1;
3. F (x) = F1 (x) + F2 (x); ia F1 absoliuiai tolydi, o F2 laiptin e funkcija. Tada su visais baigtiniais a b F (b) F (a) = F1 (b) F1 (a) + F2 (b) F2 (a), t.y. F (a; b] = F1 (a; b] + F2 (a; b]. Panaiai kaip aukiau i rodoma, kad tada F = F1 + F2 . Reikia, f (x)dF (x) =
A A
f (x)dF1 (x) +
A
f (x)dF2 (x) =
A
f (x)p(x)dx +
sS A
f (s)F2 (s);
ia p yra F1 funkcijos tankis, S F2 funkcijos tru aib e. kio taku Tegu, pavyzdiui, F (x) = Tada F (x) = F1 (x) + F2 (x) su F1 (x) = 0, kai x 0; x, kai x > 0; ir F2 (x) = 0, kai x 0; 1, kai x > 0. 0, kai x 0; x + 1, kai x > 0.
Pirmoji funkcija absoliuiai tolydi su tankio funkcija p(x) = F1 (x) = 0, kai x < 0; 1, kai x > 0;
15.7. VEKTORINIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS antroji laiptin e: ji turi vien tru kio tak 0 ir F2 (0) = 1. pavyzdiui,
2 (2;2)
659 Taigi,
(2 x)dF (x) =
(2 x)dx + (2 0) 1 = 2 + 1 = 3.
Jei F = F1 + F2 su absoliuiai tolydia F1 ir laiptine F2 , tai F (x) = F1 (x) (nes F2 pastovi tarp tru ir, reikia, jos ivestin e lygi 0), o F (x) = kio taku F2 (x) (nes F1 tolydi ir tod el F1 (x) = 0). Tod el praktiniuose taikymuose daniausiai galima naudoti formul f (x)dF (x) =
A A
f (x)F (x)dx +
xA
f (x)F (x).
15.15
pratimas. Apskaiiuokite
[0;3]
(x + 1)dF (x), kai
Sprendimas.
kai x < 0; 0, 2 F (x) = x + 2, kai 0 x < 2; 10, kai x 2.
(x + 1)dF (x) =
[0;3] 0
(x + 1)2xdx + (0 + 1)F (0) + (2 + 1)F (2) = 2x3 + x2 3

2 0
+ 2 + 12 =
28 70 + 14 = . 3 3
15.7
Vektoriniu funkciju integravimas
Integralo apibreimas. Tegu (E, A, ) yra erdv e su matu, F baigtiniamat e normuotoji erdv e ir f : E F . f funkcij vadinsiu maia, jei ji (A, B(F ))-mati. Apibr eiu tokios funkcijos integral. Bet koks tiesinis funkcionalas u F tolydus, tod el kompozicija uf yra mati realioji funkcija. f vadinama integruojama A aib eje mato atvilgiu, jei integruojamos visos uf funkcijos. I integralo savybiu iplaukia, kad funkcija u uf (x)(dx)
A
660
tiesin e, t.y. yra tiesinis funkcionalas F erdv eje F erdv es elementas. Kadangi F baigtiniamat e, kiekvienas toks funkcionalas yra u ub pavidalo su tam tikru b F . Taigi atsiras toks (vienintelis) b F , kad su visais uF ub = uf (x)(dx).
A
Jis ir vadinamas f funkcijos integralu A aib eje mato atvilgiu ir ymimas f d arba
A A
f (x)(dx).
Taigi pagal apibr eim u

A
f (x)(dx) =
A
uf (x)(dx)
su bet kokiu u F . Integralo skaiiavimas. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra kokia nors F erdv es baz e ir y j ymi y vektoriaus koordinates toje baz eje. Funkcija y y j yra tiesinis funkcionalas F erdv eje; paymiu ji v j raide. j j Jei f mati, tai visos f = v f maios, nes v j funkcijos tolydios. Atvirkiai, jei visos f j maios, tai vektorin e funkcija (f 1 , . . . , f l ) mati, o tada mati ir f 1 b1 + + f l bl = f funkcija, nes tiesin es operacijos tolydios. Taigi f mati tada ir tik tada, kai maios visos jos koordinat es f j . Jei f integruojama A aib eje, tai pagal apibr eim visos f j = v j f integruojamos. Atvirkiai, tegu visos f j integruojamos. (v 1 , . . . , v l ) yra F erdv es baz e; tod el bet koks u F uraomas u = c1 v 1 + + cl v l pavidalu su tam tikrais c1 , . . . , cl R. Tada uf = c1 v 1 f + + cl v l f = c1 f 1 + + cl f l ir, reikia, uf integruojama A aib eje. I apibr eimo tada iplaukia, kad f integruojama. Taigi f integruojama A aib eje tada ir tik tada, kai toje aib eje j integruojamos visos jos koordinat es f . Pagaliau lygyb es vj
A
f (x)(dx) =
A
v j f (x)(dx) =
A
f j (x)(dx)
15.7. VEKTORINIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS reikia, kad

a
661
f j d yra
f d skaiiaus koordinat es (b1 , . . . , bl ) baz eje. Taigi f 1 d b1 + + f l d bl .

A
f d =
A A
Jei F = Rl , paprastai ksuojama standartin e baz e. Tada f d = (

A A
f1 d, . . . ,
fl d);
ia fj yra f funkcijos komponent es. Integralo savyb es. Dauguma integralu savybiu nesunkiai ivedamos i atitinkamu realiu ju funkciju integralo savybiu . Pavyzdiui, 1) jei f ir g yra dvi integruojamos A aib eje funkcijos, o c R, tai f + g ir cf taip pat integruojamos toje aib eje ir (f + g )d =
A A
f d +
A
g d,
A
cf d = c
A
f d;
2) jei f integruojama A aib eje, G dar viena baigtiniamat e erdv e ir v L(F, G), tai vf kompozicija integruojama A aib eje ir vf (x)(dx) = v
A A
f (x)(dx);
3) f integruojama A aib eje tada ir tik tada, kai f d < ;
4) jei f integruojama A aib eje, tai f d

A A
f d.
I rodymas. 1. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra F erdv es baz e ir indeksas viruje ymi j j koordinat toje baz eje. Tada visos f ir visos g integruojamos A aib eje. I realiu ju funkciju integralu savybiu iplaukia, kad integruojamos ir (f + g )j = j j j j f + g bei (cf ) = cf funkcijos. Reikia, f + g ir cf integruojamos. Be to, (f + g )d =
A j
bj
A
(f + g )j d
662 =
j
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS bj

A
(f j + g j )d f j d +
A j
=
j
bj
bj
A
g j d
=
A
f d +
A
g d
ir analogikai cf d = c
A A
f d.
2. Jei w yra bet koks tiesinis funkcionalas G aib eje, tai wv yra tiesinis funkcionalas G aib eje; tod el w (vf ) = (wv )f funkcija integruojama A aib eje. Taigi vf integruojama. Tada su visais w G w
A
(vf )d =
A
(wvf )d = wv
A
f d,
t.y. vektoriai z1 = A (vf )d ir z2 = v A f d indukuoja t pati tiesini funkcional E erdv eje. Kadangi kanoninis izomorzmas E E injektyvus, z1 = z2 . 3. Jei f d < , tai
A
|uf |d
u
A
f d = u
A
f d <
su visais u F . Reikia, visos uf integruojamos, t.y. f integruojama. Atvirkiai, tegu f integruojama ir (b1 , . . . , bl ) yra kokia nors F baz e. Tada visos koordinat es f j integruojamos; tod el su visais j |fj |d < .
Funkcija y
yra norma F erdv eje. Kadangi baigtiniamat eje erdv eje visos normos ekvi valenios, atsiras toks c, kad y c y su visais y . Tada f d
A
= |y 1 | + + |y l |
c
A
|f 1 | + + |f l | d = c
|f j |d < .
4. Paymiu b =
f d; tada reikia i rodyti, kad b

A
f d.
15.7. VEKTORINIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS Randu toki u F , kad u b = ub = u

A
663
1 ir ub = b . Tada (uf )d |uf |d u

A
f d =
A
f d
A
f d.
Integralu ribos. Tegu (fn ) yra maiu funkciju E aib eje seka. I rodysiu du teiginius apie integralu ribas: 1) x A fn (x) f (x) n x A fn (x) g (x) fn d f d; A A g d < A 2) n x A fn (x) n 1 an < (A) < an
A n=1
fn d =
n=1 A
fn d.
I rodymas. 1. Tegu (b1 , . . . , bl ) yra F erdv es baz e ir indeksas viruje ymi koordinat toje baz eje. Tada su visais j ir x A
j fn (x) f j (x),
ir su visais j , visais n
1 ir visais x A
j |fn (x)|
cj fn (x)
cj g (x);
ia cj yra j -ojo koordinatinio funkcionalo norma. I Lebego teoremos apie apr et konvergavim realiosioms funkcijoms iplaukia, kad su visais j
j fn d
f j d.
A
I ia fn d =
A j
bj
A
j fn d
bj
j A
f j d =
A
f d.
2. Paymiu gn (x) = f1 (x) + + fn (x), g (x) =

n=1
fn (x) ir a =
n=1
an .
664 Tada su visais x A ir n gn (x) g (x), ir

A
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS 1 |f1 (x)| + + |fn (x)| a(dx) = a(A) < . a1 + + an a
|gn (x)|
Tod el i jau i rodyto teiginio f1 d + + fn d =

A A
(f1 + + fn )d
g d,
A
o tai ir reikia, kad

n=1 A
fn d =
A
g d =
A n=1
fn d.
Mato pakeitimas. Tegu f yra mati funkcija i E i F ir A matus E poaibis. Tegu (bj ) yra kokia nors F baz e ir f j ymi f funkcijos koordinates toje baz eje. 1. Jei 1 , 2 yra du matai E erdv eje ir f integruojama A aib eje tiek 1 , tiek 2 atvilgiu, tai ji integruojama ir 1 + 2 atvilgiu ir f d(1 + d2 ) =
A A
f d1 +
A
f d2 .
I rodymas. Visos f j integruojamos abieju i atvilgiu, tod el ir 1 + 2 sumos atvilgiu. Tada f integruojama sumos atvilgiu ir f d(1 + 2 ) =
A j
bj
A
f j d(1 + 2 ) =
j
bj
A
f j d1 +
A
f j d2 f d2 .
A
=
j
bj
A
f j d1 +
j
bj
A
f j d2 =
A
f d1 +
2. Tegu yra matas E erdv eje, p neneigiama mati funkcija ir = p . Jei pf integruojama A aib eje atvilgiu, tai f integruojama atvilgiu ir f d =
A A
pf d.
15.7. VEKTORINIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS
665
I rodymas. Kadangi (pf )j = pf j , visos f j integruojamos atvilgiu. Tada ir f integruojama ir f d =

A j
bj
A
f j d =
j
bj
A
f j pd =
A
pf d.
yra kita mati erdv i 3. Tegu E e, mati funkcija i E E, matas erdv E eje ir yra jo vaizdas funkcijos atvilgiu. f integruojama A aib eje 1 atvilgiu tada ir tik tada, kai f integruojama (A) aib eje atvilgiu; be to, f (x)(dx) =
A 1 (A)
f (y ) (dy ).
I rodymas. Pirmas teiginys iplaukia i to, kad kiekviena f j integruojama A aib eje atvilgiu tada ir tik tada, kai f j integruojama 1 (A) aib eje atvilgiu. Jei funkcijos integruojamos, f (x)(dx) =
A j
bj
A
f j (x)(dx) bj (dy ) = f j (y )
1 (A) 1 (A)
=
j
f (y ) (dy ).
Ikilos aib es svorio centras. Tegu B yra F erdv es Borelio poaibis, Borelio matas F erdv eje ir (B ) = 1. Jei B y (dy ) < , tai vektorius b=
B
y (dy )
I rodymas. Tegu k yra maiausias skaiius su tokia savybe: egzistuoja toks y0 F ir toks k -matis F erdv es poerdvis F0 , kad B (y0 + F0 ) = 1. Randu atitinkamus y0 ir F0 ir paymiu B0 = B (y0 + F0 ). Tada B0 ikila ir (B \ B0 ) = 0. I pradiu i rodysiu, kad b y0 + F0 . Tegu (b1 , . . . , bk ) yra F0 poerdvio baz e; papildau j iki F erdv es baz es (b1 , . . . , bm ). Tegu v j ymi t baz atitinkanius koordinatinius funkcionalus. Tada F0 = {y F | v k+1y = = v m y = 0}.
vadinamas A aib es svorio centru mato atvilgiu. I rodysiu, kad jei B ikila, tai b B .
666 Su visais j > k vj (b y0 ) = v j =

B
y (dy ) y0
(dy ) = v j
B B
(y y0 ) (dy ) 0 (dy ) = 0.
B0
v j (y y0 ) (dy ) =
B0
v j (y y0 ) (dy ) =
Reikia, b y0 F0 . Dabar i rodysiu, kad b y0 B0 y0 . Tariu prieingai, b y0 B0 y0 . Tegu v0 F0 yra B y0 aib es atraminis funkcionalas b y0 take ir v F bet koks jo tsinys. Tada v0 (y y0 ) v0 (b y0 ) su visais y B0 ir v (b y 0 ) = v =
B0 B
(y y0 ) (dy ) =
B0
v (y y0 ) (dy ) =
B0
v (y y0 ) (dy )
v0 (y y0 ) (dy )
v0 (b y0 ) (dy ) = v0 (b y0 ) = v (b y0 ).
I ia v0 (y y0 ) = v0 (b y0 ) beveik visur B0 aib eje mato atvilgiu, t.y. {y B0 | v0 (y b) = 0} = 1, B0 (b + ker(v0 )) = 1, B (b + ker v0 ) = 1.
Gavau prietar, nes atraminis funkcionalas nenulinis, o i v0 = 0 iplaukia dim ker(v0 ) < dim F0 = k . Jenseno nelygyb e. Tegu B yra ikilas F poaibis ir : B R. funkcija vadinama ikila, jei su visais y, y B ir visais t (0; 1) Jei ikila, tai jos virgras (1 t)y + ty (1 t)(y ) + t(y ).
yra ikilas F R erdv es poaibis. Tikrai, jei (y, z ) , (y , z ) ir t (0; 1), tai (1 t)(y, z ) + t(y , z ) , nes Tuo pasir ems, i rodysiu vadinamj Jenseno11 nelygyb : jei yra Borelio matas F erdv eje ir (B ) = 1, tai
B
11
= {(y, z ) B R | z > (y )}
(1 t)z + tz > (1 t)(y ) + t(y )
(1 t)y + ty .
y (dy )
B
(y ) (dy ).
Johan Ludwig William Valdemar Jensen (18591925), danu matematikas
15.7. VEKTORINIU FUNKCIJU INTEGRAVIMAS
667
I rodymas. Tegu k yra maiausias skaiius su tokia savybe: egzistuoja toks y0 F ir toks k -matis F erdv es poerdvis F0 , kad B (y0 + F0 ) = 1. Randu tuos y0 ir F0 ir paymiu B0 = B (y0 + F0 ). Su y B0 y0 apibr eiu 0 (y ) = (y + y 0 ). Aiku, kad B0 y0 yra ikilas F0 poaibis ir 0 ikila funkcija. Tegu b=
B
y (dy );
tada i ankstesnio skirsnio rezultato b=

B0
y (dy ) B0 .
Tegu 0 yra 0 funkcijos virgras: 0 = {(y, z ) (B0 y0 ) R | z > 0 (y )}. Tada 0 yra ikilas F0 R erdv es poaibis ir b y0 , 0 (b y0 ) (F0 R) \ B0 . Tegu g yra 0 aib es atraminis funkcionalas tame take, t.y. g (F0 R) ir su visais (y, z ) 0 g (y, z ) g b y 0 , 0 (b y 0 ) . Kadangi g tiesinis, y g (y, 0) yra tiesinis funkcionalas F0 erdv eje; paymiu ji v0 raide. Funkcija z g (0, z ) irgi yra tiesinis funkcionalas, i kart R erdv eje. Reikia, g (0, z ) = cz su tam tikru c R. Tada g (y, z ) = g (y, 0) + g (0, z ) = v0 y + cz. Taigi su visais y B0 ir z > f y0 (y y0 ) = (y ) v0 (y y0 ) cz v0 (b y0 ) c(b). (15.20) Aiku, kad c 0, nes kitaip nelygyb e neteisinga su pakankamai dideliais z : reikinys kair eje nelygyb es pus eje art eja i , kai z . Jei c = 0, tai v = 0, nes g nenulinis. Be to, v (y y0 ) v (b y0 ) su visais y B0 ; tod el v (b y 0 ) = v
B0
(y y0 ) (dy ) =
B0
v (y y0 ) (dy )
B0
v (b y0 ) (dy ) = v (b y0 ).
668
I ia v (y y0 ) = v (b y0 ) beveik visur B0 aib eje, t.y. {y B0 | v (y b) = 0)} = 1, (B0 (b + ker(v ))) = 1, (B (b + ker(v ))) = 1. Gavau prietar, nes dim ker(v ) < dim F0 = k . Taigi c > 0. Tegu v F yra bet koks v0 funkcionalo tsinys. (15.20) nelygyb eje suskaiiavs ribas, kai z (y ), gaunu: su visais y B0 v (y y0 ) c(y ) v (b y0 ) c(b), c(b) c(y ) + v (b y ). I ia c(b)
B0
c(y ) + v (b y ) (dy ) = c
B0
(y )dy + v b =c
B
y (dy )
B0
(y ) (dy ).
Padalins i c, gaunu Jenseno nelygyb. I rodyt teigini galiu performuluoti ir taip. Tegu (E ) = 1 ir f tokia mati funkcija i E i F , kad {f B } = 1. Jei f integruojama, o B ikila, tai
E
f d
B
f (x) (dx).
Tikrai, paym ejs raide mato vaizd f funkcijos atvilgiu gaunu, kad (B ) = { f B } = 1 , y (dy ) =
B {f B }
f (x) (dx) <
ir y (dy ) =
B {f B }
f (x)(dx) =
E
f (x)(dx), f f (x) (dx).

E
(y ) (dy ) =
B {f B }
f (x) (dx) =
15.8. MATU SANDAUGOS
669
15.8
Matu sandaugos
-algebru sandaugos. Tegu (E1 , A1 ) ir (E2 , A2 ) yra dvi maios erdv es ir E = E1 E2 . Bet koki A1 A2 pavidalo aib vadinsiu staiakampiu, o jei tiek A1 , tiek A2 aib e mati maiu staiakampiu. Jei C1 yra kokia nors E1 erdv es ir C2 kokia nors E2 erdv es poaibiu sistema, ym esiu C1 C2 = {A1 A2 | A1 C1 , A2 C2 }. Sistema C1 C2 n era udara junginio atvilgiu, nes dvieju staiakampiu junginys nebu era algebra ir tuo labiau tinai yra staiakampis. Taigi A1 A2 n ne -algebra. Taiau galima kalb eti apie maiausi -algebr, apr epiani A1 A2 . Ji vadinama A1 ir A2 algebru sandauga ir ymima A1 A2 . Taigi A 1 A 2 = (A 1 A 2 ). 15.17 teorema. Tegu (su i = 1, 2) Ai = (Ci ) ir egzistuoja tokia (Cin ) Ci , kad Ei = n Cin . Tada A1 A2 = (C1 C2 ). I rodymas. Kadangi Ci Ai, C1 C2 A1 A2 A1 A2 , o tada ir (C1 C2 ) A1 A2 , nes A1 A2 yra -algebra. D el tos paios prieasties i A1 A2 (C1 C2 ) iplauktu ir atvirkias sryis: A1 A2 = (A1 A2 ) (C1 C2 );
tod el tereikia i rodyti, kad bet koks matus staiakampis A1 A2 priklauso (C1 C2 ) algebrai. Paymiu B1 = {A1 | C2 C2 A1 C2 (C1 C2 )}. Tada B1 , nes C2 = (C1 C2 ). Be to, i lygyb es E1 C2 =
n
C1n C2 =
(C1n C2 )
iplaukia, kad E1 B1 . Jei A1 B1 , tai su bet kokia C2 C2 Ac 1 C2 = E1 C2 \ A1 C2 (C1 C2 ); tod el Ac 1 B1 .
670 Jei (A1n ) B1 , tai

n
A1n C2 =
(A1n C2 ) (C1 C2 );
tod el n A1n B1 . Taigi B1 yra -algebra. Kadangi C1 B1 , i -algebra apr epia ir A1 . Kitaip tariant, A1 C2 (C1 C2 ) su visomis A1 A1 ir C2 C2 . Dabar apibr eiu B2 = {A2 | A1 A1 A1 A2 (C1 C2 )}. I pirmosios i rodymo dalies iplaukia, kad C2 B2 . Be to, panaiai kaip aukiau i rodoma, kad B2 yra -algebra. Reikia, A2 B2 .
Kad teoremos teiginys bu teisingas, nepakanka vien (Ci ) = Ai lygybiu . tu Pavyzdiui, jei E = R ir C yra visu vientakiu poaibiu sistema, tai A = (C ) susideda i visu baigtiniu arba skaiiu poaibiu ir visu poaibiu , kuriu 2 papildiniai yra baigtiniai arba skaitu vientakiu R s. C C tada yra visu poaibiu sistema ir, reikia, (C C ) susideda i visu baigtiniu arba skaiiu 2 2 R poaibiu ir visu ju papildiniu iki R . Taiau A A algebra turtingesn e: jai priklauso, pavyzdiui, ir {1} R poaibis, kuris nei pats skaitus, nei yra skaitaus poaibio papildinys. Aibiu pj uviai. Jei A E1 E2 ir a1 E1 , a2 E2 , tai aib es
A(a1 , ) = {x2 | (a1 , x2 ) A} ir A(, a2 ) = {x1 | (x1 , a2 ) A} vadinamos A aib es, atitinkamai, vertikaliuoju ir horizontaliuoju pju viu ties, atitinkamai, a1 ir a2 (r. 15.3 pav.). Taigi pagal apibr eim x2 A(a1 , ) (a1 , x2 ) A ir x1 A(, a2 ) (x1 , a2 ) A. 15.16 pratimas. Raskite A(0, ), A(1, ), A(, 0), A(, 1) pju vius. y < 1}. I. A = {(x, y ) | x2
II. A = {1, 2} (0; 3). Sprendimas. I. A(0, ) = [0; 1), A(1, ) = , A(, 0) = {0}, A(, 1) = . II. A(0, ) = , A(1, ) = (0; 3), A(, 0) = , A(, 1) = {1, 2}. 15.18 teorema. Jei A A1 A2 , tai visi vertikalieji pju viai yra A2 -matu s, o visi horizontalieji pju viai A1 -matu s.
A(a1 , )
a1
I rodymas. Paymiu

A A a2 15.3 pav. Aibiu pj uviai A(, a2 ) A = {A | x1 A(x1 , ) A2 }. An
n
671
Kadangi x2 (x1 , ) (x1 , x2 ) niekada, x2 Ac (x1 , ) (x1 , x2 ) Ac (x1 , x2 ) A x2 A(x1 , ) ir x2 An (x1 , ) (x1 , x2 )
n (x1 , x2 ) An n x2 An (x1 , ), teisingos lygyb es (x1 , ) = , Ac (x1 , ) = A(x1 , )

c
ir
n
An (x1 , ) =
An (x1 , ).
I ju iplaukia, kad A yra -algebra. Jei A = A1 A2 , tai A(x1 , ) = A2 , kai x1 A1 , ir A(x1 , ) = , kai x1 A1 . Abiem atvejais A(x1 , ) A2 . Tod el bet koks matus staiakampis priklauso A algebrai. Bet tada ir A A , t.y. A(x1 , ) A2 su bet kokia A A. Teginys apie horizontalius pju rodomas analogikai. vius i Borelio poaibiai metriniu erdviu sandaugoje. Tegu E1 ir E2 yra dvi metrin es erdv es ir E = E1 E2 ju sandauga. Simboliais Ui (xi , r ) ir U (x, r ) ym esiu rutulius, atitinkamai, Ei ir E edv eje.
672
Primenu du faktus i 15.2 skyrelio: 1) jei x = (x1 , x2 ), U (x, r ) = U1 (x1 , r ) U2 (x2 , r ); 2) jei E1 ir E2 separabilios, E taip pat separabili. I pirmojo fakto iplaukia, kad dvieju atviru aibiu Dekarto sandauga atvira. Tikrai, tegu O1 yra atviras E1 erdv es, O2 atviras E2 erdv es poaibis ir O = O1 O2 . Jei x = (x1 , x2 ) O , tai x1 O1 ir x2 O2 . Kadangi Oi atviros, atsiras tokie i , kad Ui (xi , i) Oi . Paymiu = min(1 , 2 ). Tada Reikia, O atvira. U (x, ) = U1 (x1 , ) U2 (x2 , ) U1 (x1 , 1 ) U2 (x2 , 2 ) O1 O2 = O.
15.19 teorema. Jei E1 ir E2 separabilios, tai B(E1 ) B(E2 ) = B(E ). I rodymas. Tegu Oi0 ir O0 ymi atviru rutuliu aibes, atitinkamai, Ei ir E erdv ese. D el separabilumo B(Ei ) = (Oi0 ); be to, n Ui (xi , n) = Ei . Tod el i 15.17 teoremos iplaukia, kad B(E1 ) B(E2 ) = (O10 O20 ). Kadangi E taip pat separabili, B(E ) = (O0 ). Sryiai reikia, kad O0 (O10 O20 ). Tada ir B(E ) = (O) (O10 O20 ). Kita vertus, atviri rutuliai yra atviros aib es, o atviru aibiu sandauga atvira. Tod el U1 (x1 , r1 ) U2 (x2 , r2 ) O, O10 O20 O (O) U (x, r ) = U1 (x1 , r ) U2 (x2 , r ) O10 O20 (O10 O20 )
ir, reikia, (O10 O20 ) (O) = B(E ).
Maios vektorin es funkcijos. Jei (F, B) erdv e yra (F1 , B1 ) ir (F2 , B2 ) erdviu sandauga, tai f = (f1 , f2 ) funkcija (A, B)-mati tada ir tik tada, kai kiekviena fi yra (A, Bi )-mati; ia i = 1, 2. Tikrai, jei abi fi maios, tai su bet kokiomis B1 B1 ir B2 B2 . Kadangi matu s staiakampiai generuoja B algebr, f funkcija mati. Atvirkiai, jei f mati, tai su bet kokia B1 B1 , nes B1 F2 B. Taigi f1 funkcija mati. Antrosios koordinat es matumas i rodomas analogikai. {f1 B1 } = {f B1 F2 } A {f B1 B2 } = {f1 B1 , f2 B2 } = {f1 B1 } {f2 B2 } A
673
Vektorinio argumento funkcijos. Tegu mati erdv e (E, A) yra (E1 , A1 ) ir (E2 , A2 ) erdviu sandauga ir f : E F . Tada jei f funkcija (A, B)-mati, tai visos f (x1 , ) funkcijos yra (A2 , B)-maios. Tikrai, jei f mati ir B B, tai aib e A = {(x1 , x2 ) | f (x1 , x2 ) B } yra A-mati. Bet tada {f (x1 , ) B } = {x2 | f (x1 , x2 ) B } = {x2 | (x1 , x2 ) A} = A(x1 , ) A2 . Reikia, f (x1 , ) funkcija A2 -mati. Jei f nepriklauso nuo x1 , t.y. f (x1 , x2 ) = g (x2 ) su tam tikra funkcija g : E2 F , tai f mati tada ir tik tada, kai g mati. Tikrai, jei f mati, tai g funkcija (A2 , B)-mati, nes ji sutampa su f (x1 , ); ia x1 bet koks E2 takas. Atvirkiai, jei g yra mati, tai su bet kokia BB {f B } = {(x1 , x2 ) | g (x2 ) B } = E1 {g B } A. Reikia, f funkcija mati. Aiku, teisingi ir analogiki teiginiai apie antr koordinat: jei f mati, tai maios visos f (, x2 ) funkcijos; jei f (x1 , x2 ) = g (x2 ) su visais (x1 , x2 ), tai f mati tada ir tik tada, kai g mati. Pavyzdiui, maios abi projekcijos (x1 , x2 ) x1 ir (x1 , x2 ) x2 . Integralu matumas. Tegu (E, A) yra maiu erdviu (E1 , A1 ) ir (E2 , A2 ) sandauga ir 2 matas A2 algebroje. Jei A A, tai A(x1 , ) pju viai matu s; tod el galiu skaiiuoti 2 A(x1 , ) . Gaunu tam tikr neneigiam funkcij. Ar ji mati? 15.20 teorema. Jei 2 matas -baigtinis, tai 2 A(x1 , ) funkcija A1 -mati su bet kokia maia aibe A. I rodymas. Tegu (Ck ) yra tokia maiu aibiu seka, kad Ck E2 ir k 2 (Ck ) < .
Simboliu 2k paymiu 2 mato p edsak Ck aib eje: 2k (A2 ) = 2 (A Ck ). Apibr eiu Bk = {A A | x1 2k A(x1 , ) funkcija A1 -mati}. I rodysiu, kad Bk yra E aib es poaibiu -sistema.
674
E Bk , nes 2k A(x1 , ) yra pastovioji ir, reikia, mati funkcija: su visais x1 E1 2k A(x1 , ) = 2 (Ck ). Jei A, B Bk ir A B , tai 2k (B \ A)(x1 , ) = 2k B (x1 , ) \ A(x1 , ) = 2k B (x1 , ) 2k A(x1 , ) (antroji lygyb e teisinga, nes 2k matas baigtinis). Abu nariai dein eje pus eje yra maios funkcijos; tod el matus ir ju skirtumas. Taigi B \ A Bk . Tegu (An ) Bk ir An A. Tada An (x1 , ) A(x1 , ) ir i mato monotonikumo 2k An (x1 , ) 2k A(x1 , ) . Funkcijos kair eje maios; tod el mati ir ju riba. Reikia, A Bk . Jei A1 A2 yra matus staiakampis, 2k A(x1 , ) = 2 (A2 Ck ), kai x1 A1 ; 0, kai x1 A1 .
Funkcija dein eje mati; tod el A1 A2 Bk . Taigi Bk yra E aib es poaibiu -sistema ir jai priklauso visi matu s staiakampiai. Matu s staiakampiai sudaro -sistem ir generuoja A algebr; tod el i - teoremos A Bk . Kitaip tariant, 2k A(x1 , ) funkcija mati su bet kokia maia A. Jei A yra bet kokia mati aib e, A(x1 , ) Ck A(x1 , ) ir i mato tolydumo 2k A(x1 , ) = 2 A(x1 , ) Ck 2 A(x1 , ) . Visos funkcijos kair eje maios; tod el mati ir ju riba.
Jei 2 matas n era -baigtinis, teoremos ivada nebu tinai teisinga. Tegu, pavyzdiui, E1 = E2 = R, S kokia nors nemati (t.y., ne Borelio) aib e ir j atitinkantis skaiiuojantysis matas. Tegu A = {(x, y ) | x = y }. Tada A(x, ) = {x} ir tod el A(x, ) = {x} = Aiku, kad i funkcija nemati. 1, kai x S ; = 1S (x). 0, kai x S ;
675
Jei f yra mati funkcija i E i R ir A mati aib e, visos f (x1 , ) funkcijos ir visi A(x1 , ) pju viai matu s. Jei f ( x , ) funkcijos kvaziintegruojamos A(x1 , ) 1 aib eje 2 mato atvilgiu, galima klausti, ar mati f (x1 , x2 ) 2 (dx2 )
A(x1 ,)
funkcija. Pabandysiu tai isiaikinti. Tegu 2 matas -baigtinis. Jei A aib e mati, 1A (x1 , x2 )2 (dx2 ) = 1A(x1 ,) (x2 )2 (dx2 ) = 2 A(x1 , )
Tod el jei f = c1 1A1 + + ck 1Ak yra neneigiama paprastoji funkcija,

k k
f (x1 , x2 )2 (dx2 ) =
i=1
ci
1Ai (x1 , x2 )2 (dx2 ) =

i=1
ci 2 Ai (x1 , )
ir i i rodytos teoremos iplaukia, kad i funkcija mati. Jei f yra neneigiama mati funkcija ir (fn ) tokia neneigiamu paprastu ju funkciju seka, kad fn f , tai visos fn (x1 , ) funkcijos paprastosios ir fn (x1 , ) f (x1 , ). Tada fn (x1 , x2 )2 (dx2 ) f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
Kaip jau isiaikinau, visos funkcijos kair eje maios. Reikia, mati ir ju riba. Tegu f yra neneigiama mati funkcija ir A mati aib e. Tada f (x1 , x2 )2 (dx2 ) =
A(x1 ,)
1A(x1 ,) (x2 )f (x1 , x2 )2 (dx2 ) = 1A (x1 , x2 )f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
Kaip jau isiaikinau, i funkcija mati (nes 1A f sandauga yra mati neneigiama funkcija). Bendruoju atveju maios funkcijos f + (x1 , x2 )2 (dx2 ) ir
A(x1 ,) A(x1 ,)
f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
Jei ju skirtumas apibr etas, jis taip pat matus. Kitaip tariant, jei f (x1 , ) funkcijos kvaziintegruojamos A(x1 , ) aib ese, ju integralas yra mati x1 kintamojo funkcija.
676
Jei 1 yra koks nors matas E1 erdv eje ir A1 matus E1 poaibis, tos funkcijos integralas A1 aib eje 1 mato atvilgiu paprastai ymimas ne f (x1 , x2 )2 (dx2 ) 1 (dx1 ),
A1 A(x1 ,)
o 1 (dx1 )
A1
f (x1 , x2 )2 (dx2 )
A(x1 ,)
(kad nereik etu rayti skliaustu ).
Matu sandauga. Tegu 1 yra matas A1 algebroje, o 2 -baigtinis matas A2 algebroje. Su bet kokia A A apibr eiu (A) = 2 A(x1 , ) 1 (dx1 ).
Tada yra matas A algebroje. Tikrai, () = 2 ()1 (dx1 ) = 01 (dx1 ) = 0
ir, jei (An ) yra matus A aib es skaidinys, (A) = 2 A(x1 , ) 1 (dx1 ) = =
n 1
n 1
2 An (x1 , ) 1 (dx1 ) (An ).

n 1
2 An (x1 , ) 1 (dx1 ) =
vadinamas 1 ir 2 matu sandauga ir ymimas 1 2 . Integralai sandaugos atvilgiu ymimi f (x1 , x2 )1 (dx1 )2 (dx2 ).
A
Kaip jie skaiiuojami? Jei A yra mati aib e, 1A d = (A) = = 1 (dx1 ) 2 A(x1 , ) 1 (dx1 ) 1A(x1 ,) (x2 )2 (dx2 ) = 1 (dx1 ) 1A (x1 , x2 )2 (dx2 )
15.8. MATU SANDAUGOS Tod el jei f = c1 1A1 + + ck 1Ak yra neneigiama paprastoji funkcija,
k k
677
f d =
i=1
ci
1Ai d =
i=1
ci
1 (dx1 ) =
1Ai (x1 , x2 )2 (dx2 ) 1 (dx1 ) f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
Jei f yra neneigiama mati funkcija ir (fn ) tokia neneigiamu paprastu ju funkciju seka, kad fn f , su visais x1 E1 fn (x1 , x2 )2 (dx2 ) f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
Tod el i Lebego teoremos apie monotonik konvergavim f d = lim fn d = lim 1 (dx1 ) = fn (x1 , x2 )2 (dx2 ) 1 (dx1 ) f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
Jei f yra neneigiama mati funkcija ir A mati aib e, f d =

A
1A f d =
1 (dx1 )
1A (x1 , x2 )f (x1 , x2 )(dx2 ) =

E1
1 (dx1 )
A(x1 ,)
f (x1 , x2 )(dx2 )
Bendruoju atveju 1 (dx1 )

E1 A(x1 ,)
f + (x1 , x2 ) 2(dx2 ) =
A
f + d
ir 1 (dx1 )
E1 A(x1 ,)
f (x1 , x2 ) 2 (dx2 ) =
A
f d.
Jei f kvaziintegruojama A aib eje atvilgiu, vienas i tu integralu baigtinis. + ems viena i ebyevo teoremos Tegu, pavyzdiui, A f d < . Pasir ivadu , gaunu, kad f + (x1 , x2 ) 2 (dx2 ) <
A(x1 ,)
678
su visais x1 N1 ; ia 1 (N1 ) = 0. Tada su visais x1 N1 funkcija f (x1 , ) kvaziintegruojama A(x1 , ) aib eje 2 mato atvilgiu ir f (x1 , x2 ) 2(dx2 )
A(x1 ,)
=
A(x1 ,)
f + (x1 , x2 ) 2 (dx2 )
f (x1 , x2 ) 2 (dx2 ).
A(x1 ,)
Taigi A(x1 ,) f (x1 , x2 ) 2 (dx2 ) funkcija yra beveik visur apibr eta ir lygi dvieju neneigiamu funkciju skirtumui. Be to, abieju tu funkciju integralu skirtumas apibr etas ir lygus f + d f d =
A A
f d.
Reikia, A(x1 ,) f (x1 , x2 ) 2 (dx2 ) funkcija kvaziintegruojama ir jos integralas lygus A f d. Reziumuoju: jei f kvaziintegruojama A aib eje atvilgiu, f d =
A E1
1 (dx1 )
A(x1 ,)
f (x1 , x2 )2 (dx2 ).
(15.21)
15.17
pratimas. Apskaiiuokite xy(dx)(dy ),

A
kai A = {(x, y ) | x2 + y 2 1} ir = 0 + . Sprendimas. Iekom integral paymiu I raide. Vertikalus A skritulio 2; pju vis ties x yra arba tuia aib e (kai | x | > 1 ), arba [ 1 x 1 x2 ] intervalas (kai |x| 1). Kai integravimo aib e tuia, integralas lygus 0. Tod el xy(dy ). I= (dx) Kadangi 1 [ 1 x2 ; 1 x2 ] tik tada, kai x = 0, vidinis integralas lygus 1{0} (x)x + Reikia, I=
{0} 1x2 1x2 [1;1] [ 1x2 ; 1x2 ]
xy dy = 1{0} (x)x.
0
x(dx) =
0
xdx = 0.
679
Kaip ir iame pavyzdyje, taip ir bendruoju atveju integravimo aib e (15.21) formul es ioriniame integrale gali bu ti susiaurinta. Kadangi integralas tu ioje aib eje lygus 0, vietoje E1 toje formul eje gal etu stov eti aib e {x1 | A(x1 , ) = } = {x1 | x2 (x1 , x2 ) A}, kuri faktikai yra A aib es projekcija i x1 ai (t.y. A aib es vaizdas projekcijos (x1 , x2 ) x1 atvilgiu). Praktiniuose udaviniuose taip paprastai ir daroma. Bet raant teorij reikia atsivelgti i tai, kad aib es projekcija gali ir nebu ti mati aib e. Tod el (15.21) formul eje a ir palikau E1 . Baigdamas padarysiu dar vien pastab, analogik pastabai apie integravim matu sumos atvilgiu. Jei reikinys (15.21) formul es dein eje pus eje apibr etas, tas dar nereikia, kad formul e teisinga f funkcija vis tiek gali nebu ti kvaziintegruojama. Tegu, pavyzdiui, E1 = E2 = R, 1 yra Lebego matas, o 2 = 1 + 1 . Tada 1 (dx)
R R
y2(dy ) =
R
(1 + 1)1 (dx) = 0,
bet y + 1 (dx)2 (dy ) =

R2 R
1 (dx)
R
y + 2 (dy ) =
R
(0 + 1)1(dx) =
ir y 1 (dx)2 (dy ) =
R2 R
1 (dx)
R
y 2 (dy ) =
R
(1 + 0)1 (dx) = ,
t.y. funkcija n era kvaziintegruojama sandaugos atvilgiu. Taigi ir prie taikant (15.21) formul reiktu i sitikinti, kad f kvaziinte+ gruojama: pritaikius t formul i vertinti A f d arba A f d integral ir i sitikinti, kad jis baigtinis. Daniausiai f funkcija yra netgi integruojama ir tada pakanka i vertinti A |f |d integral. Su moduliu dirbti paprasiau negu su teigiamja ar neigiamja dalimi. Sandaugos vienatis. Toliau laikysiu, kad tiek 1 , tiek 2 matas -baigtinis, t.y. egzistuoja tokios maiu aibiu sekos C1n E1 ir C2n E2 , kad 1 (C1n ) < ir 2 (C2n ) < su visais n. Tegu = 1 2 . I sandaugos apibr eimo (A1 A2 ) = 2 (A2 )1 (dx1 ) = 2 (A2 )1 (A1 ).
A1
680 Paymiu
C = {A1 A2 | A1 A1 , A2 A2 , 1 (A1 ) < , 2 (A2 ) < }; tada (A1 A2 ) < su visais A1 A2 C . Akivaizdu, kad C yra -sistema; be to, C1n C2n C ir C1n C2n E1 E2 . Tod el i 15.8 teoremos iplaukia toks teiginys: jei yra matas A1 A2 algebroje ir (A1 A2 ) = 1 (A1 )2 (A2 ) su visais A1 A2 C , tai = 1 2 . Kitaip tariant, 1 2 yra vienintelis matas , tenkinantis slyg (A1 A2 ) = 1 (A1 )2 (A2 ) su bet kokiais staiakampiais A1 A2 C . Integravimo tvarkos pakeitimas. Jei ir 1 , ir 2 matas -baigtinis, apibr eta ir 1 2 sandauga (E1 E2 erdv eje), ir 2 1 sandauga (E2 E1 erdv eje). Tegu ymi antrosios sandaugos vaizd (x2 , x1 ) (x1 , x2 ) funkcijos atvilgiu. Tada yra matas E1 E2 erdv eje ir su bet kokia kvaziintegruojama funkcija f f d =
A E 1 E 2
1A f d 1A (x1 , x2 )f (x1 , x2 )(2 1 )(dx2 , dx1 ) 1A (x1 , x2 )f (x1 , x2 )1 (dx1 )

E1
=
E 2 E 1
=
E2
2 (dx2 ) 2 (dx2 )
E2
= Bet tada (A1 A2 ) =
f (x1 , x2 )1 (dx1 ).
A(,x2 )
2 (dx2 )
A2 A1
1 (dx1 ) =
A2
1 (A1 )2 (dx2 ) = 1 (A1 )2 (A2 ).
Reikia, = ir teisinga tokia integravimo tvarkos pakeitimo taisykl e (vadi12 namoji Fubini teorema ): jei f kvaziintegruojama A aib eje atvilgiu, 1 (dx1 )
E1 A(x1 ,)
f (x1 , x2 ) 2 (dx2 ) =
A
f d =
E2
2 (dx2 )
A(,x2 )
f (x1 , x2 ) 1 (dx1 ). (15.22)
12
Guido Fubini (18791943), italu matematikas
681
Taikant (15.22) formul, vidurinis narys paprastai praleidiamas. Tod el anksiau jau dukart min etas povandeninis akmuo dabar tampa dukart pavojingesnis: jei f n era kvaziintegruojama, integravimo tvarkos keisti negalima, net jei abi lygyb es pus es apibr etos. tai vienas labai man patinkantis pavyzdys. I rodysiu, kad
1 1
dx
0 0
xy dy = (x + y )3
dy
0 0
xy dx. (x + y )3
Jei 0 < x < 1,

1 0
xy dy = (x + y )3
1+x x
2x u x + u du = 3 u u2
x+1 x
1 . (1 + x)2
Taigi
1 1
dx
0 0
xy dy = (x + y )3
1 0
dx 1 = 2 (1 + x) 1+x
1 0
1 1 = +1= . 2 2
Jeigu gi i pradiu ksuosiu y (0; 1), tai

1 0
xy dx = (x + y )3
1+y y
u 2y 1 du = 3 u (1 + y )2
ir, reikia,
1 1
dy
0 0
xy dx = (x + y )3
1 0
dy 1 = . 2 (1 + y ) 2
Jei bent vienas i 1 ir 2 matu n era -baigtinis, (15.22) lygyb e gali bu ti neteisinga, net jei f neneigiama. Tegu, pavyzdiui, E1 = E2 = R, 1 yra skaiiuojantysis matas, atitinkantis vis R, o 2 Lebego matas. Jei A = {(x, x) | x R}, 1 (dx)
R A(x,)
2 (dy ) =
R
2 {x}1 (dx) =
0 1 (dx) = 0,
bet 2 (dy )
R A(,y )
1 (dx) =
R
1 {y }2 (dy ) =
2 (dy ) = .
682
Keliu erdviu sandauga. Vis teorij galima perrayti tuo atveju, kai dauginamos ne dvi, o daugiau erdviu . Tegu (E1 , A1 ), . . . , (Ek , Ak ) yra maios k erdv es ir E = i=1 Ei . Jei Ci yra kokia nors Ei poaibiu sistema su i = 1, . . . , k , apibr eiu
k k
i=1
Ci =
i=1
Ai i Ai Ci .
Tada A = ( k sandauga ir ymima i=1 Ai ) algebra vadinama Ai algebru k A . Mati erdv e ( E, A ) vadinama ( E , A ) erdviu sandauga. i i i=1 i Panaiai kaip dvieju daugikliu atveju i rodomi tokie teiginiai. 1. Jei Ci yra -sistema, generuojanti Ai algebr, ir egzistuoja tokios sekos (Cin ) Ci , kad Cin Ei , tai A = (C1 Ck ). 2. Jei Ei yra separabilios metrin es erdv es ir E ju sandauga, tai B(E ) = k i=1 B (Ei ). Pavyzdiui, B(Rk ) = B(R) B(R). 3. Jei (E, A) yra (Ei , Ai), i = 1, . . . , k , erdviu sandauga, projekcija (x1 , . . . , xk ) xi yra mati funkcija i E i Ei . 4. Tegu (E, A) ir (F, B) yra maios erdv es ir f : E F . Jei (F, B) erdv e yra (Fj , Bj ), j = 1, . . . , l, erdviu sandauga, tai f mati tada ir tik tada, kai maios visos jos koordinat es fj . Tegu dabar (E, A) erdv e yra (Ei , Ai ), i = 1, . . . , m, erdviu sandauga ir 1 k < m. Jei i k , tai (x1 , . . . , xk ) xi funkcija mati, o (x1 , . . . , xk ), (xk+1 , . . . , xm ) xi yra sutampanti su ja dvieju argumentu funkcija, nepriklausanti nuo antrosios koordinat es, ir tod el taip pat mati. Analogikai i rodomas tokios funkcijos matumas ir i > k atveju. Reikia, mati ir vektorin e funkcija (x1 , . . . , xk ), (xk+1, . . . , xm ) (x1 , . . . , xm ). Pastarosios funkcijos kompozicija su f : E R yra funkcija (x1 , . . . , xk ), (xk+1 , . . . , xm ) f (x1 , . . . , xm ). Jei f mati, kompozicija taip pat mati. Taigi f funkcija iliks mati, jei i j iu esiu ne kaip i vieno vektorinio argumento (x1 , . . . , xm ), bet ir kaip i r dvieju daliniu vektoriniu argumentu funkcij. I io bendro fakto iplaukia dvi svarbios ivados. 1. Fiksavus vien dvieju kintamu ju funkcijos argument, gauname mai funkcij. Reikia, ksavus dali vektorinio argumento koordinaiu gaunama mati likusiu koordinaiu funkcija.
683
2. Suintegravus dvieju kintamu ju funkcij pagal vien argument baigtinio mato atvilgiu, v el gaunama mati kito argumento funkcija. Taigi jei f neneigiama ir mati, o yra -baigtinis matas m eje, funkcija i=k +1 Ei erdv (x1 , . . . , xk ) f (x1 , . . . , xm )(dxk+1 , . . . , dxm )
mati. Tegu dabar i yra -baigtinis matas Ei erdv eje su i = 1, . . . , m. Jei f yra neneigiama mati funkcija, apibr etas dydis J (f ) = 1 (dx1 ) 2 (dx2 ) m1 (dxm1 ) f (x1 , . . . , xm )m (dxm ).
Skaiiuojamas jis i dein es i kair: f (x1 , . . . , xm )m (dxm ) yra neneigiama mati (x1 , . . . , xm1 ) argumento funkcija; tod el j galima integruoti m1 mato atvilgiu; suintegravus gaunama mati neneigiama (x1 , . . . , xm2 ) argumento funkcija; ji integruojama m2 atvilgiu ir t.t. I integralo savybiu iplaukia, kad 1) J (0) = 0; 2) J ( n 1 fn ) = n 1 J (fn ); 3) J (cf ) = cJ (f ) su bet kokiu 0 c < ; 4) 0 fn f J (fn ) J (f ). Paym ejs (A) = J (1A ) i pirmu dvieju J funkcionalo savybiu gaunu () = 0 ir, jei (An ) yra matus A skaidinys, (A) =
n 1
(An ).
Reikia, yra matas. Jis ymimas 1 m ir vadinamas i matu sandauga. Pasir emus kitomis dviem J funkcionalo savyb emis nesunku i rodyti, kad f d = J (f ) su visomis neneigiamomis maiomis funkcijomis f . Jei f (x1 , . . . , xm ) = f1 (x1 ) fm (xm )
su tam tikromis maiomis funkcijomis fi : Ei [0; ], tai i J apibr eimo matyti, kad f d = J (f ) = f1 d1 fm dm .
684 I ia
su bet kokiomis maiomis aib emis Ai . Tegu C yra aib e visu baigtinio mato staiakampiu A = A1 Am . Kadangi i matai -baigtiniai, atsiras tokios sekos Ain Ei , kad i (Ain ) < su visais i ir n. Tada staiakampiai An = A1n Amn priklauso C sistemai ir An E . Be to, akivaizdu, kad C yra -sistema. Tod el i 15.8 teoremos iplaukia, kad jei yra kitas matas A algebroje ir (A) = (A) su visomis A C , tai = . Kitaip tariant, yra vienintelis matas A algebroje, su kuriuo teisinga (15.23) formul e. I J funkcionalo apibr eimo iplaukia dar viena savyb e, kuri galima bu tu pavadinti daugybos asociatyvumu. Tegu 1 k < m ir = 1 k , Tada f d = J (f ) = (dx1 , . . . , dxk ) f (x1 , . . . , xm ) (dxk+1 , . . . , dxm ). = k+1 m .
(A1 Am ) = 1 (A1 ) m (Am )
(15.23)
I ios formul es jau nesunku ivesti bendresn: jei f kvaziintegruojama A aib eje mato atvilgiu, f d =
A
k i=1
(dx1 , . . . , dxk )
Ei
f (x1 , . . . , xm ) A(x1 ,...,xk ,,...,)
(dxk+1 , . . . , dxm );
ia A(x1 , . . . , xk , , . . . , ) = {(xk+1 , . . . , xm ) | (x1 , . . . , xm ) A}. Lebego matas Rm erdv eje. Primenu, kad raide a ymiu Lebego mat B(R) algebroje. Jis -baigtinis; tod el apibr eta sandauga m = eje. (m daugikliu ). m vadinamas Lebego matu Rm erdv Taigi
m
m (a1 ; b1 ) (am ; bm ) =
i=1
(bi ai )
(15.24)
su bet kokiais baigtiniais ai bi . Tokie staiakampiai sudaro -sistem, generuojani B(Rm ) algebr; tod el m yra vienintelis matas su (15.24) savybe.
685
Jei f yra kvaziintegruojama A aib eje m atvilgiu funkcija, jos integralas ymimas f dm =
A A
f (x)dx =
A
f (x1 , . . . , xm )dx1 . . . dxm .
Skaiiuojamas jis suvedant i integralus k atvilgiu su k < m: f (x)dx =

A Rk
dx1 . . . dxk
A(x1 ,...,xk ,,...,)
f (x1 , . . . , xm )dxk+1 . . . dxm
(o integruoti 1 = mato atvilgiu jau mokame). Lebego mato vaizdas post umio atvilgiu. Postu eje vadimiu Rm erdv m nama funkcija g (x) = x + c; ia c R . Tegu yra m mato vaizdas tos funkcijos atvilgiu. Tada (A) = m {g A} = m (A c) su bet kokia Borelio aibe A. Jei c = (c1 , . . . , cm ) ir A = (a1 ; b1 ) (am ; bm ), tai A c = (a1 c1 ; b1 c1 ) (am cm ; bm cm ). Reikia,
m m
(A) = m (A c) =
i=1
(bi ci ) (ai ci ) =
i=1
(bi ai ) = m (A).
I m mato vienaties tada iplaukia, kad = m . Taigi m (A c) = m (A) su bet kokia Borelio aibe A ir f (x + c)dx =
Ac A
f (y )dy
su bet kokia kvaziintegruojama toje aib eje funkcija f . i Lebego mato savyb e vadinama invariantikumu postu mio atvilgiu.
686
Lebego mato vaizdas homotetijos atvilgiu. Homotetija Rm erdv eje vadinama funkcija g (x) = cx; ia c R \ {0}. Tegu yra Lebego mato vaizdas tos funkcijos atvilgiu; tada (A) = m {g A} = m (c1 A) su bet kokia maia aibe A. Jei A = (a1 ; b1 ) (am ; bm ), tai (kai c > 0) arba c1 A = (c1 a1 ; c1 b1 ) (c1 am ; c1 bm ), c1 A = (c1 b1 ; c1 a1 ) (c1 bm ; c1 am ) (kai c < 0). Abiem atvejais (A) = m (c1 A) = |c|m m (A). Reikia, m (A) = |c|m (A) su bet kokiu staiakampiu A. I Lebego mato vienaties tada iplaukia, kad |c|m = m , t.y. = |c|m m . Taigi m (c1 A) = |c|m m (A) su bet kokia maia aibe A ir f (cx)dx = |c|m f (y )dy
A
c 1 A
su bet kokia kvaziintegruojama toje aib eje funkcija f . Ne Borelio aib es pavyzdys. Sukonstruosiu R ties es poaibi , kuris nepriklausys jos Borelio -algebrai. Su x, y R apibr eiu x y x y Q. Nesunku i sitikinti, kad yra ekvivalentumo sryis. Jis suskaido ties i ekvivalentumo klases. Jei C yra kokia nors ekvivalentumo klas e ir x koks nors jos elementas, tai C = {x + q | q Q}. Aiku, kad C kertasi su I = [0; 1) intervalu: sankirtai priklauso, pavyzdiui, x skaiiaus trupmenin e dalis x x .
687
Tegu A0 yra I intervalo poaibis, kuriame yra lygiai po vien element i kiekvienos ekvivalentumo klas es. Kitaip tariant, A0 yra I intervalo poaibis su tokiomis dviem savyb emis: 1) su kiekvienu x R egzistuoja toks y A0 ir q Q, kad x = y + q ; 2) jei y1 , y2 A0 , tai y1 y2 Q. Su kiekvienu q (0; 1) apibr eiu Aq = I Taigi Parayta formul e teisinga ir su q = 0 tereikia paimti n = 0 ir y = x. Kadangi bet koks racionalus skaiius uraomas q + n pavidalu su q I ir n Z, i pirmosios A0 aib es savyb es iplaukia I=
q I Q
(A0 + q + n).
nZ
x Aq x I ir n Z y A0 x = y + q + n.
Aq .
Jei q1 = q2 ir x Aq1 Aq2 , tai x = y1 + q1 + n1 = y2 + q2 + n2 su tam tikrais y1 , y2 A0 ir n1 , n2 Z. Bet tada y1 y2 Q ir i antrosios A0 savyb es iplaukia y1 = y2 . Reikia, q1 + n1 = q2 + n2 . Bet tada q1 q2 Z, o tai nei manoma, nes q1 q2 (1; 1) ir q1 = q2 . Gauta prietara reikia, kad Aq aib es kas dvi nesikerta, t.y. (Aq | q Q I ) yra I intervalo skaidinys. Dabar i rodysiu, kad A0 aib e nemati. Tariu prieingai, tada maios visos Aq . Suskaiiuosiu kiekvienos Aq Lebego mat. Jei y A0 , tai y + q + n < n + 2 0, kai n 2, ir y + q + n n 1, kai n 1. N e vienu i tu atveju x I . Reikia, jei x Aq , tai arba x = y + q 1, arba x = y + q su tam tikru y A0 . Dar daugiau, pirmuoju atveju 1 q y < 1, o antruoju 0 y < 1 q . Taigi Aq = (A0 [1 q ; 1)) + q 1 (A0 [0; 1 q )) + q . Abu Aq aib es gabalai nesikerta: jei koks nors x priklausytu sankirtai, gauiau x = y1 + q 1 = y2 + q
su tam tikrais y1 A0 [1 q ; 1) ir y2 A0 [0; 1 q ). Tada y1 y2 Q ir i antrosios A0 aib es savyb es y1 = y2 . Bet tai nei manoma, nes y1 1 q > y2 .
688
I mato adityvumo ir Lebego mato invariantikumo postu mio atvilgiu dabar gaunu (Aq ) = (A0 [1 q ; 1)) + q 1 + (A0 [0; 1 q )) + q = (A0 [1 q ; 1)) + (A0 [0; 1 q )) = (A0 ).
Reikia, 1 = (I ) =
q QI
(Aq ) =
q QI
(A0 ).
Gavau prietar, nes suma dein eje pus eje lygi arba 0 (jei (A0 ) = 0), arba (jei (A0 ) > 0).
15.9
Udaviniai
1. Kuriu i nurodytu operaciju atvilgiu A sistema udara? Atsakym pagri skite. A visu baigtiniu R poaibiu aib e; papildinio, , , \, lim atvilgiu.
n, n,
lim ,
(2006) A visu N poaibiu , turiniu ne daugiau kaip 3 elementus, sistema; , papildinio, lim atvilgiu. 2. Kurios i iu R poaibiu aibiu yra -sistemos? Atsakym pagri skite. Visu atviru poaibiu aib e. Visu udaru poaibiu aib e. Visu kompaktiku poaibiu aib e. 3. Kurios i duotu sistemu yra E poaibiu algebros? E = {1, 2, 3}, A = {, {1}, {2, 3}, E }. E = Rk , A visu atviru E poaibiu aib e. 4. Ar (An ) seka monotonika? Jei ne, tai kod el; jei taip, raskite rib.
1 1 An = ( n ; n ). 1 An = ( n ; n).
15.9. UDAVINIAI An = {n}. 5. Tegu E = [0; 1] ir C = {{0}, [0; 1)}. Apraykite: maiausi -sistem, apr epiani C ; maiausi algebr, apr epiani C ; maiausi -sistem, apr epiani C ; (C ). 6. 7. N, 8.
689
(2006) Tegu E = Z ir C = {N, {1, 1}}. Apraykite (C ). I rodykite, kad duotos aib es yra R ties es Borelio poaibiai: [0; 1), {0, 1, 2}, {1/n | n N}. Uraykite duotas aibes intervalu junginio pavidalu. (2004) {f 1} ir {f > 0}, kai f (x) = x2 2x. f < 2}, {f g } ir {g = 3}, kai f (x) = x2 ir
(2004) {f < 0}, {1 g (x) = x su x R.
9. Ar teisinga duota lygyb e? Jei taip, i rodykite; jei ne, duokite kontrpavyzdi . (2006) 1AB = max(1A , 1B ). (2006) 1AB = min(1A , 1B ). (2008) 1
n
An
= supn 1An .
10. Apskaiiuokite nurodyt integral arba mat.

[0;1) [0;1)
x (dx), kai = 2 + 0 . x (dx), kai = p su p(x) = |2x 1|.

2
(2004) (2;2) (1 + x) (dx), kai = p + q1 , p(x) = |x| ir q (x) = ex su x R.
(2004) (2; 2), (0; 1) ir {1, 0, 1}, kai = p( + 31 ), p(x) = x1(0;) (x) su x R. (2004) (2;2) (dx), kai = p + q (1 + 2 ), p(x) = x2 + 1 ir q (x) = ex su x R. (2004)
[0;2]
1[1;3] d.
690 (2004)
(0;2)
15 SKYRIUS. MATAS IR INTEGRALAS cos x(dx), kai = 1 + 2 .
11. Kokia yra duotos integralu sekos riba? Atsakym pagri skite.
1 dx ; 0 1+nx3 dx . 1/n 1+sin x
12. Raskite nurodytus A aib es pju vius. (2004) A(, 0), A(, 1) ir A(, 2), kai A = {(x, y ) | 1 (2006) A(1, ) ir A(, 2), kai A = {(x, y ) | x2 + y 2 = 4} {(x, y ) | x2 + y 2 < 1}. (2006) A(3, ) ir A(, 2), kai A = {(n, 1/n) | n (2006) A(3, ) ir A(, 3), kai A = (1; 3) [2; 4] \ [2; 4] \ (1; 3) . (2006) A(0, ) ir A(, 1), kai A = {(x, y ) | xy = 0}. 13. Apskaiiuokite (1 2 )(A). 1 = 0 + 1 , 2 = , A = {(x, y ) | 0 1 = 0 + 1 , 2 = 14. Apskaiiuokite
A nZ n ,
2 x2 } {(0, 0)}.
1}.
1}; y < 4}.
A = {(x, y ) | x2
x1 (dx)2 (dy ).
1 = 0 + 1 + 2 , 2 = , A = {(x, y ) | x, y > 0, xy < 1}. 1 = p, p(x) = 2x1(0;1) (x), 2 =

nZ n
ir A = {(x, y ) | x2 +y 2
4}.
IV dalis Analiz e paviriuose
691
16 skyrius Paviriai
16.1 Apibr eimas
Elementarieji paviriai. Tegu E yra m-mat e euklidin e erdv e, M E , k 1 k m, U netuias atviras R poaibis ir g tokia funkcija i U i E, kad 1) g be galo diferencijuojama ir su kiekvienu u U ivestin es g (u) rangas maksimalus, t.y. lygus k ; 2) g yra homeomorzmas tarp U ir M . Tada M vadinama k -maiu elementariuoju paviriumi, o g funkcija to paviriaus parametrizacija. Jei x M ir u toks U takas, kad g (u) = x, tai u vektoriaus komponent es u1 , . . . , uk vadinamos x koordinat emis, atitinkaniomis g parametrizacij. Nor edamas pavaizduoti paviriu ir jo parametrizacij, a paprastai pieiu kak panaaus i 16.1 pav. ia M pavirius yra dvimat e paklod e, plevenanti x
u U
16.1 pav. Pavirius ir jo parametrizacija 693

694
16 SKYRIUS. PAVIRIAI
trimat eje erdv eje, o parametru aib e U pavaizduota lygiagretainiu. iu edar mas i pieini a i sivaizduoju, kad R2 ploktuma, kurios poaibis yra U , niekaip nesusijusi su E erdve, kurios poaibis yra M . Vienmaiai elementarieji paviriai vadinami elementariosiomis kreiv emis. Jei (a1 , . . . , am ) yra E erdv es baz e ir indeksas viruje ymi koordinates toje baz eje, parametrizacija gali bu ti urayta lygtimis x1 = g 1(u1 , . . . , uk ); . . . xm = g m (u1, . . . , uk ); (u 1 , . . . , u k ) U ; su = Jos rangas sutampa su matricos rangu. 12 skyriuje i rodiau, kad matricos rangas lygus k tada ir tik tada, kai bent vienas k -tos eil es minoras nelygus 0. Skirtingiems u nenuliniai minorai gali bu ti ne tie patys. Antroji apibr eimo slyga reikia, kad g yra bijekcija tarp U ir M ir kad tiek g , tiek jai atvirktin e g 1 yra tolydiosios funkcijos. g funkcijos tolydumas iplaukia i diferencijuojamumo; tod el tikrinant antrj slyg pakanka rasti atvirktin funkcij ir i sitikinti, kad ji visur tolydi. ci j Paviriu sritys. Jei M yra elementarusis pavirius, tai ir bet koks atviras jo poaibis D taip pat elementarusis pavirius. I tikru ju , jei g yra M 1 parametrizacija, tai U0 = g (D ) atvira aib e (nes g tolydi) ir g siaurinys toje aib eje parametrizuoja D . Atvirus paviriaus poaibius toliau vadinsiu sritimis. m-maiai elementarieji paviriai. Visa E yra m-matis elementarusis pavirius: j parametrizuoja, pavyzdiui, funkcija g : Rm E , apibr eiama lygybe g (u1, . . . , um ) u1 a1 + + um am ; (16.1) ia (a1 , . . . , am ) yra kokia nors E erdv es baz e. I rodymas. 1. (a1 , . . . , am ) baz eje (16.1) funkcija uraoma lygtimis x1 = u1 ; . . . xm = um ; (u 1 , . . . , u m ) R m . kurios vadinamos parametrin emis M paviriaus lygtimis. g be galo diferencijuojama, jei be galo diferencijuojamos visos jos koordinat es g i , t.y. apibr etos r gi visos dalin es ivestin es uj uj . Ivestin e g (u) uraoma m k matrica (ci j)
g i . uj
1 r
16.1. APIBREIMAS
695
I ju matyti, kad g be galo diferencijuojama, o g (u) nepriklauso nuo u ir uraoma vienetine matrica. Vienetin es matricos determinantas yra 1; tod el g (u) operatorius maksimalaus rango. 2. g yra bijekcija, nes (a1 , . . . , am ) yra baz e. Atvirktin e funkcija vektoriui x E priskiria jo koordinates (a1 , . . . , am ) baz eje. Ji tolydi, nes koordinatiniai funkcionalai tolydu s. I i rodyto teiginio iplaukia, kad ir bet koks atviras E poaibis yra elementarusis pavirius. Atvirkiai, jei M yra m-matis elementarusis pavirius ir g : U E jo parametrizacija, tai g (u) yra apgriamas operatorius su visais u U (nes jo rangas yra m), ir i atvirktin es funkcijos teoremos iplaukia, kad M = g (U ) yra atviras E poaibis. Taigi jei dim E = m, tai m-matis elementarusis pavirius E erdv eje = atviras E poaibis. 0-maiai elementarieji paviriai. Kartais prireikia ir 0-maio paviriaus svokos. Tam susitariama R0 simboliu ym eti 0-mat normuot erdv tiesin erdv, kurioje yra tik nulinis elementas. Vientak e aib e U = {0} yra vienintelis netuias atviras R0 poaibis. Jei g yra bet kokia funkcija i U i E , tai g yra homeomorzmas tarp U ir M = {g (0)} poaibio. Be to, g yra pastovioji funkcija ir tod el be galo diferencijuojama. Jos ivestin e vieninteliame U take yra nulinis operatorius, kurio rangas lygus 0. Reikia, g yra 0-mat e parametrizacija, o M 0-matis elementarusis pavirius. Taigi 0-matis elementarusis pavirius E erdv eje = vientakis E poaibis. Paviriai. E erdv es poaibis M vadinamas k -maiu paviriumi, jei kiekvienas jo takas turi aplink, kuri yra k -matis elementarusis pavirius. (odis aplinka ia reikia aplinka M aib eje). Kiekviena tokia aplinka dar vadinama koordinatine to tako aplinka. Koordinatin es aplinkos parametrizacija vadinama lokalija M paviriaus parametrizacija, o j atitinkanios koordinat es lokaliosiomis koordinat emis. Vienmaiai paviriai vadinami kreiv emis. Aiku, kiekvienas elementarusis pavirius yra pavirius. Jei M yra k -matis pavirius ir D atviras jo poaibis, tai D taip pat k -matis pavirius. (I tikru ju , jei a D ir Ma koordinatin e a aplinka M aib eje, tai D Ma koordinatin e a aplinka D poaibyje.) Toliau atviruosius M poaibius vadinsiu sritimis. Jei sritis yra elementarusis pavirius, j vadinsiu elementarija sritimi.
696
Jei M yra m-matis pavirius ir Ma koordinatin e a aplinka, tai Ma yra atvirasis E poaibis. Tod el atvira ir M = Ma aib e. Atvirkiai, kiekvienas atviras E poaibis yra elementarusis m-matis pavirius ir tod el m-matis pavirius. Taigi jei dim E = m, tai m-matis pavirius E erdv eje = atviras E poaibis. Jei M yra 0-matis pavirius ir Ma koordinatin e a aplinka, tai Ma = {a} (a Ma , nes Ma yra to tako aplinka, o daugiau taku aplinkoje n era, nes Ma yra 0-matis elementarusis pavirius, t.y. vientak e aib e). Kadangi Ma atviras M poaibis, a yra izoliuotas M takas. Taigi visi M takai izoliuoti. Tokios aib es vadinamos diskreiomis ; taigi M yra diskreti aib e. Atvirkiai, jei M yra diskretus E poaibis ir a M , tai vientak e aib e {a} yra a tako aplinka ir kartu 0-matis elementarusis pavirius. Tod el M yra 0-matis pavirius. Taigi 0-matis pavirius E erdv eje = diskretusis E poaibis. Paviriaus lygtys. 16.1 teorema. Tegu O yra atviras E poaibis ir C (O, F ); ia F dar viena baigtiniamat e erdv e, dim F = m k . Jei rank (x) = m k su visais x O , tai aib e M = {x O | (x) = 0} yra k -matis pavirius. I rodymas. Fiksuoju x M ir rasiu parametrizuojam x tako aplink M aib eje. Tegu (a1 , . . . , am ) yra E erdv es ir (b1 , . . . , bmk ) F erdv es baz e. Tose j j j baz ese ( x) operatorius uraomas matrica (ci ) su ci = Dai ( x). Matricos rangas lygus m k , tod el bent vienas i jos (m k )-os eil es minoru nelygus 0. Prireikus galiu taip pernumeruoti (ai ) baz es narius, kad tai bu deinysis tu minoras: Dak+1 1 ( x) Dam 1 ( x) . . . . .. . = 0. . . mk mk Dak+1 ( x) Dam ( x) Paymiu E1 = Lin(a1 , . . . , ak ), E2 = Lin(ak+1 , . . . , am ); tada funkcija (x1 , x2 ) x1 + x2 yra tiesinis izomorzmas tarp E1 E2 ir E . Tegu = {(x1 , x2 ) | x1 + x2 O } O
aM
16.1. APIBREIMAS ir su (x1 , x2 ) O
697
(x1 , x2 ) = (x1 + x2 ).
atvira, o Aiku, kad O be galo diferencijuojama. Tegu ( x1 , x 2 ) yra toks E1 E2 takas, kad x 1 + x 2 = x ; tada ( x1 , x 2 ) = 0. Su visais i = k + 1, . . . , m ir j = 1, . . . , m k D(0,ai ) j ( x1 , x 2 ) = Dai j ( x);
tod el x ( x) yra apgriamas operatorius. I neireiktin es funkcijos teoremos 2 iplaukia, kad egzistuoja tokia x 1 tako aplinka V1 , x 2 tako aplinka V2 ir tokia ir C -glodi funkcija f : V1 V2 , kad V1 V2 O
x2 = f (x1 ) (x1 , x2 ) = 0. Paymiu V = V1 + V2 = {x1 + x2 | x1 V1 , x2 V2 }. V yra atviros aib es V1 V2 vaizdas homeomorzmo (x1 , x2 ) x1 + x2 atvilgiu; tod el atvira. I rodysiu, kad funkcija x1 x1 + f (x1 ) yra homeomorzmas tarp V1 ir V M . Jei x1 + f (x1 ) = x1 + f (x1 ), tai x1 = x1 , nes f (V1 ) E2 , o funkcija (x1 , x2 ) x1 + x2 injektyvi E1 E2 aib eje. Taigi nagrin ejama funkcija taip pat injektyvi. Jei x1 V1 , tai f (x1 ) V2 ; tod el x1 + f (x1 ) V . Be to, x1 + f (x1 ) M , nes (x1 + f (x1 )) = (x1 , f (x1 )) = 0. Atvirkiai, tegu x V M . Kadangi x V , jis uraomas x = x1 + x2 pavidalu su x1 V1 ir x2 V2 . Kadangi x M, (x1 , x2 ) = (x1 + x2 ) = (x) = 0 ir i ia x2 = f (x1 ). Taigi x = x1 + f (x1 ). I rodiau, kad x1 x1 + f (x1 ) yra bijekcija tarp V1 ir V M . Akivaizdu, kad ji tolydi. Atvirktin e funkcija takui x V M priskiria t x1 , su kuriuo x = x1 + f (x1 ). Ji sutampa su atvirktinio izomorzmo x1 + x2 x1 siauriniu V M aib eje ir tod el taip pat tolydi. Funkcija (u1 , . . . , uk ) u1 a1 + + uk ak yra tiesinis izomorzmas tarp Rk ir E1 . Tegu U yra V1 aib es pirmavaizdis to izomorzmo atvilgiu: U = {u Rk | u1 a1 + + uk ak V1 }. Tada U atvira. Su u U apibr eiu g (u) = u1 a1 + + uk ak + f (u1a1 + + uk ak ).
698
g yra (u1 , . . . , uk ) u1 a1 + + uk ak ir x1 x1 + f (x1 ) homeomorzmu kompozicija; tod el homeomorzmas tarp U ir V M . Be to, ji be galo diferencijuojama ir su visais du = (du1 , . . . , duk ) Rk g (u)du = dg (u) = (du1)a1 + + (duk )ak + df (u1a1 + + uk ak ). Paskutinis d emuo priklauso E2 erdvei; tod el i g (u)du = 0 iplaukia (du1 )a1 + + (duk )ak = 0, du1 = = duk = 0 ir du = 0. Reikia, g (u) operatorius injektyvus, t.y. yra maksimalaus rango. Daniausiai F = Rmk ir tada M yra aib e visu O taku x, tenkinaniu lygtis 1 (x) = 0, . . . , mk (x) = 0; (16.2) ia j ymi funkcijos komponentes. paviriaus lygtimis. 16.1 pratimas. (16.2) lygtys tada vadinamos M
I. Ar duota aib e yra 0-matis pavirius R ties eje? Jei ne, tai kod el? M2 = Z; M1 = {1/n | n 1}; 1};
M3 = {0} {1/n | n
II. Pagal duotas paviriaus lygtis uraykite koki nors lokalij jo parametrizacij. x2 + y 2 + 4z 2 = 4; x2 + y 2 = z . x2 + y 2 = 1, z = x;
Sprendimas. I. M1 ir M2 aib es yra 0-maiai paviriai. M3 aib e n era 0-matis pavirius, nes jos takas 0 n era izoliuotas. II. x = 4 u 2 4v 2 ; x = t; y = u; y = 1 2t2 ; M1 : M2 : z = t; z = v; t (1/ 2; 1/ 2); u2 + 4v 2 < 4;
16.2. PAVYZDIAI x = u; y = v ; z = u2 + v 2 ; (u, v ) R2 .
699
M3 :
16.2
Pavyzdiai
Ties es. Dabar duosiu serij elementariu ju paviriu pavyzdiu . Prad esiu nuo elementariu ju kreiviu . Jei a, c E ir c = 0, tai aib e M = {a + tc | t R} (16.3)
vadinama tiese, einania per a tak c kryptimi. Jei b = a, galima imti c = b a; tada M = {(1 t)a + tb | t R} yra ties e, einanti per a ir b takus. Du ties es poaibiai turi specialius pavadinimus: aib e M = {a + tc | t > 0} vadinama spinduliu, ieinaniu i a tako c kryptimi, o M = {(1 t)a + tb | 0 < t < 1} (16.5) (16.4)
yra atkarpa, jungianti a ir b takus. I rodysiu, kad (16.3) yra elementarioji kreiv e, parametrizuojama funkcija g (t) = a + tc, t R.
1. Paymiu c1 = c ir papildau t sistem iki baz es (c1 , . . . , cm ). g funkcija toje baz eje uraoma lygtimis x1 2 x . . . xm = a1 + t; = a2 ; = am ; t R.
700
Dabar akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama, o 1 0 g (t) . . . . 0
Virutinis matricos elementas nenulinis, tod el matrica, o tuo paiu ir g (t) operatorius, maksimalaus rango. 2. g (R) = M pagal M aib es apibr eim. Be to, g injektyvi: jei x M , tai vienintelis t, su kuriuo g (t) = x yra t = x1 a1 . Taigi g yra bijekcija tarp R ir M ir g 1(x) = x1 a1 su x M . Koordinatiniai funkcionalai tolydu el g 1 funkcija tolydi. s, tod Kadangi g yra homeomorzmas tarp R ir M , tai tiek g (0; ), tiek g (0; 1) yra atviri M poaibiai. Kitaip tariant, (16.4) spindulys ir (16.5) atkarpa yra M ties es sritys. Jei E yra Rm erdv e, o a ir c (arba a ir b) konkretu s jos takai, galima duoti labiau tiesiogini i rodym, kad sukonstruota funkcija tikrai yra parametrizacija. 16.2 pratimas. Parametrizuokite ties per (0, 0, 2) ir (1, 0, 3) takus ir i rodykite, kad tai tikrai parametrizacija. Sprendimas. Ties e parametrizuojama vektorine lygtimi x 0 1 y = (1 t) 0 + t 0 , z 2 3 x = t; y = 0; z = 2 + t.
kuri ekvivalenti trims skaliarin ems lygtims
Patikrinsiu, kad iomis lygtimis apraoma funcija g : R R3 tikrai yra ties es M = {(t, 0, 2 + t) | t R} parametrizacija.
16.2. PAVYZDIAI
701
1. g be galo diferencijuojama, nes visos trys jos komponent es, g1 (t) = t, g2 (t) = 0 ir g3 (t) = 2 + t, be galo diferencijuojamos. Su visais t R 1 g (t) = 0 1 Kadangi stulpelis nenulinis, g (t) matricos rangas lygus 1. 2. g (R) = M pagal M aib es apibr eim; be to, g injektyvi: atvirktin e funkcija apibr eiama lygybe g 1 (x, y, z ) = x, kai (x, y, z ) M .
Akivaizdu, kad g 1 yra tolydioji funkcija. Glodios funkcijos grakas. Tegu (; ) R, f C (; ) ir M yra f funkcijos grakas, t.y. M = {(x, y ) | x (; ), y = f (x)}. Tada M yra elementarioji kreiv e R2 ploktumoje: j parametrizuoja lygtys x = t; y = f (t). (16.6)
I sitikinsiu, kad iomis lygtimis apraoma funkcija g : (; ) M tikrai yra parametrizacija. 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama. Be to, su bet kokiu t R g (t) = 1 f (t) = 0 ; 0
tod el g (t) matricos rangas maksimalus. 2. Akivaizdu, kad g (; ) = M . Be to, g injektyvi ir atvirktin e funkcija g 1 (x, y ) = x yra tolydioji. Taigi g yra homeomorzmas tarp (; ) ir M . Apskritimas. Apskritimas S 1 = {(x, y ) | x2 + y 2 = 1} n era elementarioji kreiv e: jis kompaktikas ir tod el negali bu ti homeomorkas jokiam atviram R poaibiui. Taiau imets vien apskritimo tak,
702 gaunu elementaru ji paviriu . apibr eiama lygtimis
16 SKYRIUS. PAVIRIAI Pavyzdiui, funkcija g1 : ( ; ) R2 , x = cos t; y = sin t; (16.7)
I rodymas. 1. Akivaizdu, kad g1 be galo diferencijuojama. Be to, su visais t ( ; ) sin t g1 (t) = = (0, 0), cos t nes sin2 t + cos2 t = 1. Taigi g1 (t) matrica maksimalaus rango. 2. I cos2 t + sin2 t = 1 iplaukia, kad g1 ( ; ) S 1 . Kita vertus, g1 (t) = (1, 0) su jokiu t ( ; ), nes tame intervale cos t = 1. Taigi g1 : ( ; ) M1 . Tegu (x, y ) M1 ; ar egzistuoja (ir ar vienintelis) t ( ; ), su kuriuo g (t) = (x, y ), t.y. cos t = x ir sin t = y ? Galimi trys atvejai. Jei y > 0, tai t turi bu ti teigiamas (nes sin t 0 su t ( ; 0]). Vienintelis t (0; ), tenkinantis pirm lygti , yra t = arccos x. Jis tenkina ir antr lygti , nes i t (0; ) iplaukia sin t > 0 ir tod el sin t = sin2 t = 1 cos2 t = 1 x2 = y 2 = y.
parametrizuoja M1 = S 1 \ {(1, 0)} poaibi .
Jei y < 0, tai t turi bu ti neigiamas. Vienintelis t ( ; 0), tenkinantis pirm lygti , yra t = arccos x. Jis tenkina ir antr lygti , nes sin t < 0 ir tod el sin t = sin2 t = 1 cos2 t = 1 x2 = y 2 = y. Jei y = 0, tai x = 1. Nesunku i sitikinti, kad tada vienintelis lygiu sistemos sprendinys yra t = 0. Taigi g1 injektyvi ir
1 g1 (x, y ) = arccos x, kai y > 0; 1 g1 (x, y ) = arccos x, kai y < 0.
I rodysiu, kad taip pat y 1 g1 (x, y ) = arctg , x kai x > 0.
1 Tikrai, jei t = g1 (x, y ), tai cos t = x, sin t = y ir tg t = y/x. Be to, i cos t = x > 0 ir t ( ; ) iplaukia t (/2; /2). Reikia, t = arctg(y/x).
16.2. PAVYZDIAI M1 aib es sankirtos su {(x, y ) | y > 0}, {(x, y ) | y < 0} ir {(x, y ) | x > 0}
703
(16.8)
yra atviri M1 aib eje jos poaibiai ir g 1 funkcijos siaurinys kiekviename i ju 1 yra tolydioji funkcija. Reikia, g yra tolydioji funkcija. Panaiai i rodoma, kad funkcija g2 : (0; 2 ) R2 , apibr eiama tomis 1 paiomis (16.7) lygtimis, parametrizuoja M2 = S \ {(1, 0)} poaibi . Kadangi M1 M2 = S 1 , bet kuris apskritimo takas turi parametrizuojam aplink. Reikia, apskritimas yra kreiv e, nors ir neelementarioji. Dekarto koordinates ploktumoje. Dabar duosiu kelis dvimaiu paviriu pavyzdius. Akivaizdu, kad R2 aib e yra dvimatis elementarusis pavirius: j galima parametrizuoti, pavyzdiui, lygtimis x = u; y = v. Tako (x, y ) R2 koordinat es ios parametrizacijos atvilgiu yra tiesiog jo komponent es x ir y . Jos dar vadinamos tako Dekarto koordinat emis. Polin es koordinates ploktumoje. Imetus i R2 ploktumos vien ar kit pusties, likusi ploktumos dali galima ir kitaip parametrizuoti. Tegu, pavyzdiui, M = R2 \ {(x, 0) | x 0}
ir g yra funkcija i U = {(r, ) | r > 0, < < } i R2 , apibr eiama lygyb emis x = r cos ; (16.9) y = r sin . I rodysiu, kad tai tikrai yra M aib es parametrizacija. 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama. Su visais (r, ) U g (r, ) = cos r sin . sin r cos
Kadangi matricos determinantas r cos2 + r sin2 = r > 0, matrica yra maksimalaus rango. 2. Jei (r, ) U ir r sin = 0, tai = 0, o tada r cos = r > 0. Reikia, g : U M. I rodysiu, kad g yra bijekcija tarp U ir M .
704
Tegu (x, y ) M ; ar egzistuoja (ir ar vienintelis) toks vektorius (r, ) U , kad g (r, ) = (x, y ), t.y. r cos = x ir r sin = y ? I iu lygybiu iplaukia, kad r 2 = r 2 cos2 + r 2 sin2 = x2 + y 2. Kadangi r turi bu era viena galimyb e: r = x2 + y 2. ita ti teigiamas, t reikm e tikrai teigiama, nes (0, 0) M . Taigi problema susived e i toki: ar egzistuoja toks ( ; ), kad y , ir ar toks vienintelis? Atsakymas i cos = x ir sin = abu 2 2 2 2
x +y x +y
koordinat e (16.7) parametrizacijos atvilgiu. Taigi g tikrai yra bijekcija tarp U ir M ir atvirktin e funkcija uraoma lygyb emis x2 + y 2 , x = arccos , kai y > 0; 2 x + y2 x = arccos , kai y < 0; x2 + y 2 y = arctg , kai x > 0. x r=
iuos klausimus teigiamas yra tako (
x , x 2 +y 2
x 2 +y 2
) S 1 \ {(1, 0)}
Pirma g 1 funkcijos komponent e akivaizdiai tolydi. Antrosios siaurinys kiekvienoje i (16.8) aibiu , dengianiu M , taip pat tolydus; tod el ir ji yra tolydioji funkcija. Taigi (16.9) lygtys tikrai apibr eia M aib es parametrizacij. J atitinkanios (x, y ) tako koordinat es r ir vadinamos polin emis koordinat emis. Geometrin e iu koordinaiu prasm e matyti i 16.2 pav.: r yra vektoriaus su galais (0, 0) ir (x, y ) ilgis, o kampas, kuri tas vektorius sudaro su teigiama abscisiu aies pusae. Ploktumos. Jei a E , o b ir c yra dar du tiesikai nesusij E erdv es vektoriai, tai aib e M = {a + ub + vc | u, v R}
vadinama ploktuma, einania per a tak ir lygiagreia b ir c vektoriams. I rodysiu, kad funkcija g (u, v ) = a + ub + vc, parametrizuoja M . (u, v ) R2 ,
16.2. PAVYZDIAI (x, y )

r o 0 1 0 . . . . 0
705
16.2 pav. Geometrin e poliniu koordinaiu prasm e 1. Paymiu b1 = b, b2 = c ir papildau (b1 , b2 ) sistem iki baz es (b1 , . . . , bm ). Toje baz eje g funkcija uraoma lygtimis x1 = a1 + u; x2 = a2 + v ; x3 = a3 ; . . . xm = am ; (u, v ) R2 .
Virutinis 22 minoras lygus 1, tod el g (u, v ) operatorius maksimalaus rango. 2. g (R2) = M pagal M apibr eim. I g funkcij apraaniu lygiu matyti, kad g injektyvi ir su x M g 1(x) = (x1 a1 , x2 a2 ). Koordinatiniai funkcionalai tolydu el g 1 tolydi. s, tod Jei a, b ir c yra konkretu rodyti, kad duota funkcija paramets vektoriai, i rizuoja ploktum, galima paprasiau. 16.3 pratimas. Parametrizuokite ploktum, einani per tak a = (0, 1, 0) ir lygiagrei b = (1, 1, 1) ir c = (0, 1, 1) vektoriams. I rodykite, kad ta funkcija tikrai yra parametrizacija.
Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama, 1 0 g (u, v ) 0 . . . 0
706
Pagal apibr eim ploktuma, einanti per a tak ir lygiagreti b ir c vektoriams, yra tos funkcijos reikmiu aib e: M = {(u, 1 + u + v, u + v ) | u, v R}. I rodysiu, kad g tikrai yra M parametrizacija. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama ir 1 0 g (u, v ) = 1 1 . 1 1
arba trimis skaliarin emis lygtimis x = u; y = 1 + u + v; z = u + v.
Sprendimas. Parametrizacija g uraoma arba vektorine lygtimi x 0 1 0 y = 1 + u 1 + v 1 , z 0 1 1
(16.10)
Virutinis ios matricos 2 eil es minoras nelygus 0; tod el matrica yra maksimalaus rango. Be to, su bet kokiu (x, y, z ) M t era vieninteliai u ir v , tenkinantys (16.10) lygtis: pavyzdiui, u = x; v = z x. Atvirktin e funkcija, apibr eiama pastarosiomis lygyb emis, taip pat tolydi; 2 tod el g yra homeomorzmas tarp R ir M . Glodios dvieju kintamu ju funkcijos grakas. Tegu O yra atviras R2 poaibis, f C (O ) ir M yra f funkcijos grakas: M = {(x, y, z ) | (x, y ) O, z = f (x, y )}. Tada M yra elementarusis pavirius, parametrizuojamas lygtimis x = u; y = v; z = f (u, v ).
16.2. PAVYZDIAI
707
yra maksimalaus rango matrica, nes jos virutinis 2-os eil es minoras nelygus 0, atvirktin e funkcija apibr eiama lytimis u = x, v = y ir yra visur tolydi. Dvimate sfera. Dvimat e sfera S 2 = {(x, y, z ) | x2 + y 2 + z 2 = 1} kompaktika ir tod el n era elementarusis pavirius. Taiau jos sriti M1 = S 2 \ {(x, 0, z ) | x galima parametrizuoti lygtimis x = cos cos ; y = cos sin ; z = sin . 0}
Tai, kad iomis lygtimis apibr eiama funkcija g : O R3 tikrai yra parametrizacija, akivaizdu: visos trys jos komponent es be galo diferencijuojamos, ivestin e 1 0 1 g (u, v ) = 0 f f (u, v ) v (u, v ) u
(16.11)
parametrizuoja M1 . 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama ir sin cos cos sin g (, ) = sin sin cos cos . cos 0 Trys ios matricos antros eil es minorai lygu s, atitinkamai, sin cos , cos2 sin ir
Tegu g yra funkcija, apraoma (16.11) lygtimis. I rodysiu, kad jos siaurinys aib eje U1 = {(, ) | /2 < < /2, < < }
cos2 cos .
Koks bebu (, ) U1 , arba antras arba treias minoras nelygus 0, nes tu cos > 0, o sin2 + cos2 = 1. Taigi ivestin e yra maksimalaus rango matrica. 2. Jei su kokiu nors (, ) U teisingos (16.11) lygyb es, tai x2 + y 2 + z 2 = cos2 cos2 + cos2 sin2 + sin2 = cos2 + sin2 = 1,
708
t.y. (x, y, z ) S 2 . Be to, i y = 0 iplaukia = 0, o tada x = cos > 0. Taigi (x, y, z ) M1 , t.y. g : U1 M1 . Tegu (x, y, z ) M1 ; ar egzistuoja (ir ar vienintel e) tokia pora (, ) U1 , kad g (, ) = (x, y, z )? Kadangi |z | < 1 (i z = 1 iplauktu x = y = 0, o to negali bu ti, jei (x, y, z ) M1 ), lygtis sin = z turi vieninteli sprendini (/2; /2) intervale = arcsin z . Tada cos = 1 sin2 = 1 z 2 = x2 + y 2
x +y x +y x , x 2 +y 2
ir problema susiveda i toki: ar egzistuoja (ir ar vienintelis) toks ( ; ), y x kad cos = 2 2 ir sin = 2 ? Atsakymas i abu klausimus teigiamas: 2 vienintelis toks yra tako
y x 2 +y 2
(16.7) parametrizacijos atvilgiu. Taigi g yra bijekcija tarp U1 ir M1 ir atvirktin e funkcija apraoma lygyb emis = arcsin z, x , kai y > 0; = arccos x2 + y 2 x = arccos , kai y < 0; x2 + y 2 y = arctg , kai x > 0. x Pirma jos komponent e akivaizdiai tolydi. Antrosios tolydumas buvo i ro1 dytas skirsnyje apie polines koordinates. Taigi g yra tolydioji funkcija. (x, y, z ) tako koordinat es (16.11) parametrizacijos atvilgiu vadinamos sferin emis koordinat emis (r. 16.3 pav.). koordinat e (tako platuma ) yra kampas tarp vektoriaus su galais (0, 0, 0) ir (x, y, z ) ir xy ploktumos, o (tako ilguma ) kampas tarp to vektoriaus projekcijos xy ploktumoje ir x aies. Tos paios (16.11) funkcijos siaurinys U2 = (/2; /2) (0; 2 ) aib eje 2 parametrizuoja sriti M2 = S \ {(x, 0, z ) | x 0}. M1 ir M2 poaibiai neudengia iaurinio ir pietinio sferos poliaus. Taiau polius padengia sritys M3 = {(x, y, z ) S 2 | z > 0} ir M4 = {(x, y, z ) S 2 | z < 0},
S 1 \ {(1, 0)} koordinat e
kurios yra, atitinkamai, z = 1 x2 y 2 ir z = 1 x2 y 2 funkciju grakai ir tod el taip pat elementarieji paviriai. Taigi bet koks sferos takas turi parametrizuojam aplink, t.y. sfera yra dvimatis pavirius, nors ir neelementarusis.
16.2. PAVYZDIAI
16.3 pav. Sferin es koordinat es z

y (a, b, c) y L
709
16.4 pav. K ugis K ugiai. Tegu L yra {(x, y, z ) | z = d} ploktumos poaibis, o M sudaryta i visu atkarpu , jungianiu L takus su tam tikru ksuotu taku (a, b, c); ia c = d: M = {(1 t)(a, b, c) + t(x, y, z ) | t (0; 1), (x, y, z ) L}. (16.12)
Tada M vadinama ku giu su viru ne (a, b, c) take ir pagrindu L (r. 16.4 pav). Kartais ku eta aib e, kuri sudaro visi spinduliai i giu vadinama ir neapr viru es, einantys per koki nors L aib es tak; tada n M = {(1 t)(a, b, c) + t(x, y, z ) | t > 0, (x, y, z ) L}. Pastarosios aib es sritis, susidedanti i taku , atitinkaniu t (; ) (ia 0 < < < ), vadinamas nupjautu ku giu. Jei L yra elementarioji kreiv e, parametrizuojama lygtimis x = x(u); y = y (u); (16.13) z = d; u (; );
710
Tegu h ymi parametrizacij, apraom (16.13) lygtimis, o g funkcij, apraom (16.14) lygtimis. I rodysiu, kad g tikrai yra parametrizacija. 1. Kadangi h yra parametrizacija, x(u) ir y (u) funkcijos be galo diferencijuojamos. Bet tada ir g be galo diferencijuojama ir a + x(u) tx (u) g (t, u) = b + y (u) ty (u) . c + d 0 Du i triju ios matricos antros eil es minoru lygu s (c d)tx (u) ir (c d)ty (u).
tai (16.12) ku gis yra dvimatis pavirius, parametrizuojamas lygtimis x = (1 t)a + tx(u); y = (1 t)b + ty (u); (16.14) z = (1 t ) c + td ; t (0; 1), u (; ).
(16.15)
su visais u, nes h yra parametrizacija. Taigi bent vienas i (16.15) minoru nelygus 0 ir, reikia, g (t, u) matrica yra maksimalaus rango. 2. Paymiu U = (0; 1) (; ); tada g (U ) = M pagal M apibr eim. g injektyvumas i rodomas taip. Jei g (t, u) = (x, y, z ), tai ir tod el t = (z c)/(d c). Bet tada x a x(u) t1 y (1 t) b = y (u) = h(u), z c d (1 t)c + td = z
Bet c = d, t > 0 ir su bet kokiu u (; ) bent vienas i skaiiu x (u) ir y (u) nelygus 0. Pastarasis tvirtinimas teisingas d el to, kad x (u ) h (u) = y (u) = (0, 0, 0) 0
ir t era vienintelis u, tenkinantis i lygyb, nes h yra parametrizacija. Taigi g injektyvi ir atvirktin e funkcija apibr eiama lygyb emis zc t= , u = h1 (x a)/t + a, (y b)/t + b, d . dc g 1 funkcija tolydi, nes tolydi h1 . Taigi g yra homeomorzmas tarp U ir M. Jei L yra neelementarioji kreiv e, M vis tiek yra pavirius, nors ir neelementarusis.
16.2. PAVYZDIAI
711
16.5 pav. Sukimosi pavirius Sukimosi paviriai. Jei (a, 0, c) tak suksime apie z ai , jis nubr e apskritim x2 + y 2 = a2 , z = c. Tod el jei L yra koks nors pusploktum es {(x, 0, z ) | x > 0} poaibis, tai aib e M = {(x, y, z ) | ( x2 + y 2, 0, z ) L}. vadinama sukimosi paviriumi, gaunamu sukant L apie z ai . Pavyzdiui, jei L yra pusties e {(c, 0, c) | c > 0}, tai M yra ku gis: M = {(x, y, z ) | x2 + y 2 = z > 0} (r. 16.5 pav.) Tegu L yra elementarioji kreiv e, parametrizuojama lygtimis x = x(t); y = 0; z = z (t); t (; ); o g funkcija, apibr eiama lygtimis x = x(t) cos ; y = x(t) sin ; z = z (t). I rodysiu, kad g siaurinys aib eje
(16.16)
(16.17)
U1 = {(t, ) | t (; ), ( ; )} parametrizuoja M paviriaus sriti M1 = M \ {(x, 0, z ) | x 0}.
712
1. Tegu h ymi (16.16) parametrizacij. Jos komponent es x(t) ir z (t) be galo diferencijuojamos; tod el be galo diferencijuojama ir g funkcija. Be to, x (t) cos x(t) sin g (t, ) = x (t) sin x(t) cos . z (t) 0 ios matricos antros eil es minorai lygu s x(t)x (t), x(t)z (t) sin ir x(t)z (t) cos .
Jei visi trys jie bu lygu tu s 0, gauiau x (t) = z (t) = 0 (nes x(t) > 0 ir 2 2 cos + sin = 1). Bet tada h (t) = (0, 0, 0), o to negali bu ti, nes h yra parametrizacija. Taigi g (t, ) yra maksimalaus rango su visais (t, ) U1 . 2. Tegu (x, y, z ) = g (t, ) su tam tikru (t, ) U1 , t.y. x = x(t) cos , y = x(t) sin ir z = z (t). Tada ( x2 + y 2 , 0, z ) = x(t), 0, z (t) L,
tod el (x, y, z ) M . Jei y = 0, tai = 0, o tada x = x(t) > 0. Taigi g : U1 M1 . Atvirkiai, tegu (x, y, z ) M1 . Ar egzistuoja (ir ar vienintelis) toks (t, ) U1 , kad x = x(t) cos , y = x(t) sin ir z = z (t)? I (x, y, z ) M iplaukia ( x2 + y 2, 0, z ) L, o tada x2 + y 2 = x(t), z = z (t)
su tam tikru (ir vieninteliu) t (; ). Parametras tada yra tako x x2 + y 2 , y x2 + y 2 S 1 \ {(1, 0)}
koordinat e (16.7) parametrizacijos atvilgiu. Taigi g yra bijekcija tarp U1 ir M1 ir atvirktin e funkcija apraoma lygyb emis x2 + y 2, 0, z ), x = arccos , kai y > 0; 2 x + y2 x = arccos , kai y < 0; x2 + y 2 y = arctg , kai x > 0. x t = h1 (
16.2. PAVYZDIAI
713
x L 16.6 pav. Cilindras
Pirma komponent e tolydi, nes h1 yra tolydioji funkcija. Antrosios komponent es tolydumas i rodytas skirsnyje apie polines koordinates. g funkcijos siaurinys (; ) (0; 2 ) aib eje parametrizuoja M aib es sriti M2 = M \ {(x, 0, z ) | x 0}. Kadangi M = M1 M2 , bet koks M takas turi parametrizuojam aplink. Taigi M yra pavirius, nors ir neelemantarusis. Cilindrai. Tegu L R2 ir M = L ( ; ). Tada M vadinama cilindru su pagrindu L (r. 16.6 pav.). Jei L yra kreiv e, parametrizuojama lygtimis x = x(t); (16.18) y = y (t); t (; ); M yra dvimatis pavirius, parametrizuojamas lygtimis x = x(t); y = y (t); z = u; t ( ; ), u ( ; ).
(16.19)
Tegu h ymi (16.18) parametrizacij, o g (16.19) lygtimis apibr eiam 3 funkcij i U = (; ) ( ; ) i R. I rodysiu, kad g tikrai yra M parametrizacija. 1. Kadangi h yra parametrizacija, abi jos komponent es x(t) ir y (t) be galo diferencijuojamos. Tada be galo diferencijuojama ir g funkcija. Be to, x (t) 0 g (t, u) = y (t) 0 . 0 1
714
Vienas ios matricos antros eil es minoras lygus 0, o kiti du x (t) ir y (t). Abu jie negali bu ti lygu s 0, nes tada h (t) = (0, 0), o to bu ti negali, nes h yra parametrizacija. Taigi g (t, u) matrica yra maksimalaus rango. 2. Akivaizdu, kad g yra bijekcija tarp U ir M ; atvirktin e funkcija uraoma lygtimis t = h1 (x, y ), u = z. Abi komponent es tolydios, nes h1 funkcija tolydi. Jei L yra neelementarioji kreiv e, cilindras vis tiek yra dvimatis pavirius, nors ir neelementarusis. Dekarto koordinates erdv eje. Pavyzdius ubaigsiu trimaiu paviriu bloku. R3 erdv e parametrizuojama lygtimis x = u; y = v; z = v. (x, y, z ) tako koordinat es ios parametrizacijos atvilgiu yra jo komponent es x, y ir z . Jos vadinamos Dekarto koordinat emis.
Sferin es koordinates erdv eje. R3 erdv es poaibi M = R3 \ {(x, 0, z ) | x galima parametrizuoti lygtimis x = r cos cos ; y = r cos sin ; z = r sin ; 0}
(16.20)
apraaniomis funkcij (r, , ) (x, y, z ) i (0; ) (/2; /2) ( ; ) i R3 . Paymiu t funkcij g raide. 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama ir cos cos r sin cos r cos sin g (r, , ) = cos sin r sin sin r cos cos . sin r cos 0 Matricos determinantas lygus
16.2. PAVYZDIAI
715
r 2 sin2 cos cos2 r 2 cos3 sin2 r 2 cos sin2 sin2 r 2 cos3 cos2 = r 2 sin2 cos r 2 cos3 = r 2 cos ir yra visur neigiamas; taigi g (r, , ) yra maksimalaus rango matrica. 2. Jei (x, y, z ) = g (r, , ), tai (x, y, z ) M , nes jei y = 0, tai = 0, o tada x = r cos > 0. Atvirkiai, jei (x, y, z ) M , tai x2 + y 2 + z 2 = r 2 cos2 cos2 + r 2 cos2 sin2 + r 2 sin2 = r 2 cos2 + r 2 sin2 = r 2 ir
x , x 2 +y 2 +z 2
y x 2 +y 2 +z 2
z x 2 +y 2 +z 2
S 2 \ {(x, 0, z ) | x
0};
tod el ir yra pastarojo tako sferin es koordinat es. Reikia, g yra bijekcija tarp parametru aib es U ir M ir atvirktin e funkcija apibr eiama lygyb emis x2 + y 2 + z 2 , z = arcsin , 2 x + y2 + z2 x = arccos , kai y > 0; x2 + y 2 x = arccos , kai y < 0; x2 + y 2 y = arctg , kai x > 0. x r= Pirmos dvi ios funkcijos komponent es akivaizdiai tolydios. Treiosios tolydumas i rodytas skirsnyje apie polines koordinates. Taigi g yra homeomorzmas tarp U ir M . (x, y, z ) tako koordinat es (16.20) parametrizacijos atvilgiu vadinamos jo sferin emis koordinat emis. K ugiai. Tegu M yra (16.12) ku gis, kurio pagrindas L dvimatis pavirius, parametrizuojamas lygtimis x = x(u, v ); y = y (u, v ); z = d; (u, v ) U.
(16.21)
716 Tada funkcija g : (0; 1) U x y z
16 SKYRIUS. PAVIRIAI R3 , apibr eiama lygtimis = (1 t)a + tx(u, v ); = (1 t)b + ty (u, v ); = (1 t)c + td.
ios matricos determinantas
parametrizuoja M aib. 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama ir a + x(u, v ) txu (u, v ) txv (u, v ) g (t, u, v ) = b + y (u, v ) tyu (u, v ) tyv (u, v ) . c + d 0 0 (d c)t2 xu (u, v ) xv (u, v ) yu (u, v ) yv (u, v )
nelygus 0, nes kitaip (16.21) funkcijos ivestin e nebu maksimalaus rango. tu Taigi g (t, u, v ) yra maksimalaus rango matrica. 2. g ((0; 1) U ) = M pagal M aib es apibr eim. Be to, g injektyvi ir atvirktin e funkcija apibr eiama lygtimis t= zc , dc (u, v ) = h1 (x a)/t + a, (y b)/t + b, d ;
ia h ymi (16.21) parametrizacij. Atvirktin e funkcija tolydi, nes h1 tolydi. Cilindrai. Tegu L R2 yra dvimatis pavirius, parametrizuojamas lygtimis x = x(u, v ); (16.22) y = y (u, v ); (u, v ) U.
parametrizuoja cilindr M = L ( ; ).
Tada funkcija g : ( ; ) U R3 , apibr eiama lygtimis x = x(u, v ); y = y (u, v ); z = t;
16.2. PAVYZDIAI 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama ir 0 xu (u, v ) xv (u, v ) g (t, u, v ) = 0 yu (u, v ) yv (u, v ) . 1 0 0 xu (u, v ) xv (u, v ) yu (u, v ) yv (u, v )
717
Ivestin es determinantas
nelygus 0, nes kitaip (16.22) funkcijos ivestin es determinantas taip pat bu tu 0, o to negali bu ti, nes ta funkcija yra parametrizacija. Taigi g (t, u, v ) yra maksimalaus rango matrica. 2. Akivaizdu, kad g yra bijekcija tarp ( ; ) U ir M ir kad atvirktin e funkcija apibr eiama lygtimis t = z, (u, v ) = h1 (x, y );
ia h ymi (16.22) parametrizacij. Atvirktin e funkcija tolydi, nes h1 tolydi. 16.4 pratimas.
I. Pagal duotas M paviriaus lygtis uraykite koki nors lokalij M parametrizacij. x2 + y 2 = 1, z = x;
x2 + y 2 + 4z 2 = 4;
II. Tegu M yra ku gis su viru ne (0, 0, 2) ir pagrindu, uraomu lygtimis x2 + 2y 2 = 4, z = 0.
Parametrizuokite koki nors jo tako (1, 0, 1) aplink. Raskite to tako koordinates sugalvotos parametrizacijos atvilgiu. III. Tegu M yra sukimosi pavirius, gaunamas sukant kreiv (x 2)2 + z 2 = 1, y=0
apie z ai . Uraykite koki nors lokalij M parametrizacij. Raskite lygti , kuri tenkina to paviriaus taku Dekarto koordinat es.
718 Sprendimas. I. M1 : II. x = cos t; y = sin t; z = cos t; M2 :
(1, 0, 1) tako koordinat es ios parametrizacijos atvilgiu yra t = 1/2 ir = . III. M sriti galima parametrizuoti lygtimis x = (2 + cos t) cos ; y = (2 + cos t) sin ; z = sin t. I ju x2 + y 2 = (2 + cos t)2 , z = sin t; x2 + y 2 + z 2 = 5 + 4 cos t; (x2 + y 2 + z 2 5)2 + 16z 2 = 16.
x = 2t cos ; y = t sin ; z = 2 2t; t (0; 1), (0; 2 ).
x = 2 cos cos ; y = 2 cos sin ; z = sin .
16.3
Liestin es ir normal es
Liestin es. Tegu E yra m-mat e euklidin e erdv e, M E ir x M . Nenulinis E erdv es vektorius dx vadinamas M aib es liestine x take, jei egzistuoja tokia (xn ) M \ {x}, kad xn x ir (xn x)/ xn x dx/ dx . Nulinis vektorius taip pat laikomas liestine. Visu M liestiniu x take aib e ymima Tx M . Apibr eim iliustruoja 16.7(a) pav. ia M yra kreiv e, x ksuotas jos takas ir xn kitas kreiv es takas, art ejantis prie x. xn x yra vektorius, x n x nukreiptas i x i xn , o santykis an = x tos paios krypties, bet n x vienetinio ilgio vektorius. Kai n auga, xn x 0, bet an ilgis ilieka lygus 1; keiiasi tik jo kryptis. Tiksliau, an art eja prie tam tikro vektoriaus a, kurio ilgis taip pat lygus 1. Bet koks vektorius dx, kurio kryptis tokia pat, kaip a dx vektoriaus kryptis, tenkina slyg dx = a ir, reikia, yra kreiv es liestin ex take.
IR NORMALES 16.3. LIESTINES
xn

dx x x
x n x x n x
719
(a)
(b)
16.7 pav. Liestin es
Jei M yra kreiv e, visos jos liestin es proporcingos vienai bazinei liestinei. Bendruoju atveju (r. 16.7(b) pav.) galima rasti kelias tiesikai nesusijusias liestines. 16.2 teorema. Jei M yra k -matis pavirius E erdv eje ir x M , tai Tx M yra k -matis tiesinis E poerdvis. Jei g yra lokalioji M parametrizacija ir g (u) = x, tai Tx M = {g (u)du | du Rk }. (16.23) I rodymas. Pakanka i rodyti (16.23) lygyb, nes i jos iplaukia ir pirmas teoremos teiginys. Tikrai, aib e dein eje lygyb es pus eje yra g (u) operatoriaus vaizdas im g (u). 12 skyriuje i rodyta, kad ji yra tiesinis E poerdvis. Be to, pagal operatoriaus rango apibr eim dim im g (u) = rank g (u) = k. I pradiu i rodysiu sryi . Tegu dx yra bet koks dein eje (16.23) lygyb es k pus eje esanios aib es elementas, t.y. dx = g (u)du su tam tikru du R . Jei du = 0, tai ir dx = 0; tod el dx Tx M , nes nulinis vektorius yra liestin e. Jei du = 0, tai dx = g (u)du = 0, nes g (u) operatorius maksimalaus rango ir tod el injektyvus. Paymiu xn = g (u + du/n). Apibr eimas korektikas, kai n pakankamai didelis (jei U yra g funkcijos apibr eimo sritis, tai u vidinis jos takas, nes U atvira; tod el u + du/n U , kai n pakankamai didelis). Be to, xn M , nes g : U M , xn = x, nes g injektyvi, ir xn x, nes g tolydi. I ivestin es apibr eimo g u+ 1 1 du g (u) = g (u)du + o(1/n), n n n(xn x) dx, (16.24)
t.y. xn x = dx/n + o(1/n). Kitaip tariant,
720 o i ia
Padalins vien sryi i kito gaunu (xn x)/ xn x dx/ dx . Reikia, dx Tx M . Dabar i rodysiu atvirki sryi kad bet koks dx Tx M priklauso aibei dein eje (16.23) lygyb es pus eje, t.y. uraomas dx = g (u)du pavidalu su tam tikru du Rk . Jei dx = 0, galiu imti du = 0. Jeigu gi dx = 0, i liestiniu apibr eimo iplaukia, kad xn x dx (16.25) xn x dx su tam tikra i x konverguojania seka (xn ) M \{x}. Paymiu un = g 1(xn ). Tada un = u, nes xn = x, ir un u, nes g 1 tolydi. Reikia, xn x = g (un ) g (u) = g (u)(un u) + o( un u ). Kadangi (un u)/ un u seka apr eta, kakoks jos posekis turi rib. Kad bu paprasiau, pai sek laikysiu konverguojania i koki nors du. tu Tada (xn x)/ un u g (u)du, o i ia xn x / un u g (u)du .
n xn x dx .
Kadangi kiekvieno (un u)/ un u vektoriaus norma lygi 1, ju riba du taip pat vienetinio ilgio. Reikia, du = 0. Tada g (u)du = 0, nes g (u) operatorius maksimalaus rango. Tod el i aukiau gautu sryiu iplaukia g (u)du xn x . xn x g (u)du Sulygins (16.25) ir (16.26), gaunu dx = su c = dx / g (u)du . 16.5 take. pratimas. Raskite bazines duoto paviriaus liestines duotame dx g (u)du = g (u)(c du) g (u)du (16.27) (16.26)
M1 = {(x, y ) | x2 + y 2 = 2}, (1, 1) take; M2 = {(x, y, z ) | x2 + y 2 = 2z 2 }, (1, 1, 1) take;
IR NORMALES 16.3. LIESTINES M3 = {(x, y, z ) | x2 + 2z 2 = 9, y = z }, (1, 2, 2) take. yra
721
Sprendimas. Viena i (1, 1) tako aplinkos M1 paviriuje parametrizaciju g (t) = 2 cos t ; 2 sin t tada g (t) = 2 sin t . 2 cos t
(1, 1) tako koordinat e tos parametrizacijos atvilgiu yra t = /4; tod el bazin e liestin e lygi g (/4) = (1, 1). (1, 1, 1) tako aplinka M2 paviriuje parametrizuojama funkcija 2v cos u 2v sin u 2 cos u g (u, v ) = 2v sin u ir g (u, v ) = 2v cos u 2 sin u . v 0 1 (1, 1, 1) tako koordinat es tos parametrizacijos atvilgiu yra u = /4, v = 1; g tod el bazin es liestin es yra u (/4, 1) = (1, 1, 0) ir (1, 1, 1). (1, 2, 2) tako aplinka M3 paviriuje parametrizuojama funkcija 3 cos t 3 sin t 3 3 g (t) = 2 sin t ir g (t) = 2 cos t . 3 3 sin t cos t 2 2
1 (1, 2, 2) tako koordinat es tos parametrizacijos atvilgiu yra t0 = arccos 3 ; tod el bazin e liestin e lygi
1 1 1 g (t0 ) = (3 sin arccos , , ) = (2 2, 1/ 2, 1/ 2). 3 2 2

I rodyti, kad kokia nors aib e M yra pavirius, galima parametrizavus jos taku aplinkas. O kaip isitikinti, kad ji n era pavirius? Juk nemok ejimas parametrizuoti aib es dar nereikia, kad parametrizacijos apskritai n era. Kai kada utenka pasiremti inomomis jungiu aibiu savyb emis. Tegu, pavyzdiui, M = {(x, 0) | x 0}.
Jei M bu kreiv e, jos takas (0, 0) tur etu parametrizuojam aplink Ma . Kiekvietu nas atviras Ma poaibis taip pat yra parametrizuojama a aplinka; tod el nemaindamas bendrumo galiu laikyti, kad su tam tikru Ma = {(x, 0) | 0 x < }.
Tegu U yra atviras R poaibis ir g : U R2 Ma aib es parametrizacija. Kadangi g yra homeomorzmas tarp U ir Ma , o Ma aib e jungi, U taip pat jungi, t.y. yra intervalas. Kadangi U atvira, ji yra atviras intervalas. Tegu u U yra (0, 0) tako
722
koordinat e g parametrizacijos atvilgiu; tada g yra taip pat homeomorzmas tarp U \ {u} ir Ma \ {(0, 0)}. Bet toks homeomorzmas neegzistuoja, nes Ma \ {(0, 0)} aib e jungi, o U \ {u} nejungi. Gauta prietara reikia, kad M n era pavirius. Sud etingesniais atvejais galima remtis 16.2 teorema. Tegu, pavyzdiui, M = {(0, y ) | y 0} {(x, 0) | x 0}.
I rodysiu, kad ir i aib e n era pavirius. Tam rasiu visas M aib es liestines (0, 0) take. Tegu M (xn , yn ) (0, 0) ir (xn , yn )/ (xn , yn ) a. Su kiekvienu n galimi du variantai: arba xn = 0, yn > 0, arba xn > 0, yn = 0. Kadangi indeksu n be galo daug, o variantu tik du, galima teigti, kad arba atsiras toks posekis (nk ), kad xnk = 0, ynk > 0 su visais k, arba toks posekis (nk ), kad xnk > 0, ynk = 0 su visais k. Pirmu atveju (xnk , ynk ) = ynk ir tod el a = (0, 1). Antruoju atveju panaiai gaunu a = (1, 0). Reikia, T(0,0) M = {(dx, 0) | dx 0} {(0, dy ) | dy 0}.
Kadangi T(0,0) M n era tiesinis R2 poerdvis, M aib e n era pavirius.
Normal es. Vektorius n E vadinamas M paviriaus normale x take, jei jis statmenas kiekvienai liestinei tame take, t.y. jei n Tx M . Visu normaliu x take aib e yra ortogonalus Tx M poerdvio papildinys (Tx M ) . Jis yra tiesinis E poerdvis ir jo matmenu skaiius yra m k . Be to, i lygyb es ((Tx M ) ) = Tx M iplaukia, kad bet kuris vektorius, statmenas visoms normal ems, yra paviriaus liestin e x take. Paviriaus normales lengviausia rasti, kai pavirius apraytas (16.2) lygtimis. Tegu x yra takas, kuriame iekome normaliu , ir g : U M tokia lokalioji M parametrizacija, kad g (u) = x su tam tikru u U . Kadangi g (v ) M su visais v U , j g (v ) = 0 su visais j = 1, . . . , m k ir v U . Idiferencijavs gaunu j g (v ) g (v ) = 0 . I statau v = u; tada j (x)g (u) = 0 (nes g (u) = x). I ia j (x)g (u)du = 0 su visais du Rk . Kadangi bet kuri liestin e x take yra g (u)du pavidalo, j (x)dx = 0 su visais dx Tx M . Reikia, su visais dx Tx M j (x) dx = 0,
723
t.y. kiekvienas j (x) statmenas visoms paviriaus liestin ems x take. Tai ir reikia, kad j (x) yra normal es tame take. Jei 1 (x), . . . , mk (x) funkcionalai tiesikai nesusij (o taip paprastai ir bu na r. 16.1 teorem), tai gradientai taip pat tiesikai nesusij. Kadangi ju yra lygiai m k , jie sudaro normaliu poerdvio baz. 16.6 pratimas. Raskite bazines M aib es normales duotame take. M = {(x, y ) | x2 + y 2 = 2}, (1, 1) take; M = {(x, y, z ) | x2 + y 2 = 2z 2 }, (1, 1, 1) take; M = {(x, y, z ) | x2 + 2z 2 = 9, y = z }, (1, 2, 2) take. Sprendimas. Pirmuoju atveju (x, y ) = x2 + y 2 2, (x, y ) = (2x, 2y ); tod el bazin e normal e yra (2, 2). Antruoju atveju (x, y ) = x2 + y 2 2z 2 , (x, y, z ) = (2x, 2y, 4z ); tod el bazin e normal e yra (2, 2, 4). Treiuoju atveju 1 (x, y, z ) = x2 + 2z 2 9, 2 (x, y, z ) = y z, 1 (x, y, z ) = (2x, 0, 2z ), 2 (x, y, z ) = (0, 1, 1); tod el (2, 0, 4) ir (0, 1, 1) vektoriai yra bazin es normal es. Slyginiai ekstremumai. Tegu O yra atviras E poaibis, f C 2 (O ), M yra k -matis pavirius E erdv eje ir a O M . a vadinamas f funkcijos lokalaus slyginio minimumo M aib eje taku, jei egzistuoja toks , kad f (x) f (a) su visais x U (a, ) M . odis slyginio ioje svokoje rodo, kad mus domina tik funkcijos reikm es, kai argumentas priklauso M paviriui: jei x M , f (x) gali bu ti maesnis u f (a), net jei x ir labai arti a. odis lokalaus rodo, kad mus domina tik funkcijos reikm es, kai argumentas yra arti a: gali egzistuoti x U (a, ), su kuriuo f (x) < f (a). Analogikai apibr eiamas lokalaus slyginio maksimumo takas. a vadinamas lokalaus slyginio ekstremumo taku, jei jis yra arba slyginio minimumo, arba slyginio maksimumo takas. Jei M yra elementarusis pavirius, lokaliu slyginiu ekstremumu iekojimo udavini galima suvesti i beslyginiu ekstremumu udavini . Randame koki nors M parametrizacij g : U E ir nagrin ejame funkcij h(u) = f g (u) : jei kokiame nors take u U yra jos beslyginis lokalus minimumas, tai a = g ( u) take yra f funkcijos slyginis minimumas ir atvirkiai. I rodysiu tai.
724
Tegu u yra h funkcijos beslyginio minimumo takas, t.y. h(u) h( u) su visais u U ( u, ) U . Kadangi g yra homeomorzmas, g U ( u, ) yra a tako aplinka M aib eje, t.y. egzistuoja toks , kad U (a, ) M g U ( u, ) . Jei dabar x U (a, ) M , tai x = g (u) su tam tikru u U ( u, ) ir tod el f (x) = f g (u) = h(u) h( u) = f g ( u) = f (a). Reikia, a yra f funkcijos lokalaus slyginio minimumo takas. Atvirkiai, tegu a yra f funkcijos lokalaus slyginio minimumo takas, t.y. egzistuoja toks , kad f (x) f (a) su visais x U (a, ) M . Kadangi g tolydi, atsiras toks , kad U ( u, ) U ir g U ( u, ) U (a, ). Jei dabar u U ( u, ), tai g (u) U (a, ) M ir tod el h(u) = f g (u) f (a) = f g ( u) = h( u ). Reikia, u yra h funkcijos lokalaus beslyginio minimumo takas. Lagrano daugikliu metodas. Apraytas slyginiu ekstremumu iekojimo metodas tinka ir tuo atveju, kai M n era elementarus. Tada tereikia rasti tokias elementarias M sritis Mi , kad M = i Mi , kiekvien Mi parametrizuoti kokia nors funkcija gi ir iekoti hi = f gi funkciju beslyginiu maksimumu . Taiau jei M pavirius apraytas (16.2) lygtimis, slyginiu ekstremumu paprastai iekome vadinamuoju Lagrano daugikliu metodu. Apibr ekime L (x) = f (x) 1 1 (x) mk mk (x); ia x O ir = (1 , . . . , mk ) Rmk (1 , . . . , mk ir yra vadinamieji Lagrano daugikliai). 16.3 teorema. Jei a yra slyginio minimumo takas, tai L (a) = 0 su tam tikru Rmk . Atvirkiai, jei teisinga (16.28) lygyb e ir L (a)(dx, dx) > 0 su visais dx Ta M \ {0}, tai a yra slyginio minimumo takas. I rodymas. Tegu g : U M yra lokalioji M parametrizacija, parametrizuojanti koki nors a tako koordinatin aplink Ma , ir u a tako koordinat e tos parametrizacijos atvilgiu, t.y. g ( u) = a. Su u U apibr eiu h(u) = f g (u) . (16.29) (16.28)
725
Tada u yra h funkcijos beslyginio lokalaus minimumo takas. I beslyginiu ekstremumu teorijos iplaukia h ( u) = 0. Bet su visais u U h (u) = f g (u) g (u); tod el i stats u = u ir prisimins, kad g ( u) = a, gaunu f (a)g ( u ) = 0. I ia f (a)g ( u)du = 0 su visais du Rk . Bet g ( u)du pavidalu uraoma bet kokia M paviriaus liestin e a take. Reikia, f (a)dx = 0 su visais dx Ta M . Tada f (a)dx = 0 su visais dx Ta M , t.y. f (a) yra M paviriaus normal e a take. Kadangi 1 (a), . . . , mk (a) vektoriai sudaro normaliu poerdvio baz, f (a) = 1 1 (a) + + mk mk (a) su tam tikrais 1 , . . . , mk Rmk . I ia f (a) = 1 1 (a) + + mk mk (a), o tai ir reikia, kad teisinga (16.28) lygyb e. Dabar i rodysiu antr teoremos teigini . Tegu su tam tikru Rmk teisingos (16.28) ir (16.29) slygos; i rodysiu, kad a yra slyginio minimumo takas. Pakanka i sitikinti, kad u yra h funkcijos beslyginio minimumo takas. I (16.28) lygyb es iplaukia, kad f (a) = 1 1 (a) + + mk mk (a). Tada ir tod el f (a) yra M paviriaus normal e a take. Reikia, f (a)dx = f (a) dx = 0 su bet kokiu dx Ta M . Koks bebu du Rk , g ( u)du vektorius yra liestin e; tu tod el f (a)g ( u)du = 0. Taigi f (a)g ( u ) = 0. I (16.30) dabar gaunu h ( u) = 0. Prisimins beslyginiu ekstremumu teorij, matau, jog pakanka i rodyti, kad h ( u)(du, du) > 0 f (a) = 1 1 (a) + + mk mk (a) (16.30)
726
su visais du = 0. Tai iplauks i (16.29) slygos, jei i rodysiu, kad h ( u)(du, du) = L (a)(dx, dx) (16.31)
su dx = g ( u)du. (Kadangi g ( u) maksimalaus rango, dx = 0 du = 0.) Paymiu j (u) = j g (u) . I lemos, kuri i rodysiu emiau, iplaukia h ( u)(du, du) = f (a)(dx, dx) + f (a)g ( u)(du, du) ir j ( u)(du, du) = j (a)(dx, dx) + j (a)g ( u)(du, du). Taiau j (u) = 0 su visais u; tod el 0 = j (a)(dx, dx) + j (a)g ( u)(du, du). Dabar gautas lygybes padauginu i j ir sudedu, o prie sumos pridedu k (16.32) lygyb. Tur edamas omeny, kad L = f m es j =1 j j ir kad tiesin funkciju kombinacijos ivestin es yra ivestiniu tiesin es kombinacijos, gaunu h ( u)(du, du) = L (a)(dx, dx) + L (a)g ( u)(du, du). Kadangi L (a) = 0, i ia iplaukia (16.31). 16.1 lema. Tegu E , F ir G yra baigtiniamat es erdv es, U ir V atviri, atitinkamai, E ir F erdviu poaibiai, f : U V , g : V G ir h = g f . Jei f ir g dukart tolydiai diferencijuojamos, tai h (x)(dx1 , dx2 ) = g f (x) (f (x)dx1 , f (x)dx2 ) + g f (x) f (x)(dx1 , dx2 ). I rodymas. lygybe h (x) yra bitiesinis operatorius i E E i G, apibr eiamas h (x)(dx1 , dx2 ) = Ddx2 Ddx1 h(x). Pirmj kryptin ivestin suskaiiuoti nesunku: Ddx1 h(x) = h (x)dx1 = g f (x) dx1 = g f (x) f (x)dx1 . (16.32)
Dabar reikia skaiiuoti dein es pus es kryptin ivestin dx2 kryptimi. Kadangi reikinys dein eje pus eje pakankamai sud etingas, bandysiu dirbti su diferencialais. Tam laikinai vietoje dx2 raysiu dx; tada udavinys yra toks apskaiiuoti D = d g f (x) f (x)dx1 .
16.4. UDAVINIAI I sandaugos diferencialo formul es D = d g f (x) f (x)dx1 + g f (x) d f (x)dx1 .
727
Pirmji d emeni dein eje pus eje paymiu D1 , antrji D2 . I pradiu suskaiiuosiu D1 . Tam turiu suskaiiuoti d g f (x) . Pagal sud etin es funkcijos diferencijavimo taisykl, reikia sukaiiuoti dg (y ) ir i gaut formul vietoje y ir dy i statyti, atitinkamai, f (x) ir df (x) = f (x)dx. g (y ) yra tiesinis operatorius i F i G, dy1 vektoriu atvaizduojantis i g (y )dy1 = Ddy1 g (y ). dg (y ) = Ddy g (y ) turi bu ti tokio pat tipo objektas, t.y. taip pat tiesinis operatorius i F i G. Suskaiiuoti toki operatoriu reikia isiaikinti, kokios yra jo reikm es, atitinkanios bet koki dy1 F . Taigi kam lygus dg (y ) dy1 ? Kadangi pastovu daugikli galima i kelti i diferencial, gaunu dg (y ) dy1 = d g (y )dy1 = Ddy g (y )dy1 = Ddy Ddy1 g (y ) = g (y )(dy1, dy ). I ia d g f (x) dy1 = g f (x) (dy1 , f (x)dx) ir, reikia, D1 = g f (x) (f (x)dx1 , f (x)dx). Antras d emuo skaiiuojamas paprasiau: i d f (x)dx1 = Ddx f (x)dx1 = Ddx Ddx1 f (x) = f (x)(dx1 , dx), iplaukia D2 = g f (x) f (dx1 , dx). I stats abi suskaiiuotas reikmes i D iraik ir v el pakeits dx i dx2 , gaunu reikiam lygyb.
16.4
Udaviniai
1. Ar duota aib e yra 0-matis pavirius R2 erdv eje? M1 = {(0, 1), (0, 0.5), (0, 0.1)}; M2 = {(n, 1/n) | n N}; M3 = Z (0; 1).
728
2. Tegu M = {a + ub + vc | u, v R}; ia a = (1, 1, 2), b = (1, 0, 1) ir c = (0, 1, 1). Uraykite M ploktumos lygti . 3. Tegu a = (1, 1, 4), b = (2, 1, 3) ir L = {a + tb | t R}. Uraykite L ties es lygtis. 4. Pagal duotas paviriaus lygtis uraykite koki nors lokalij jo parametrizacij. x2 + 9y 2 = 4, x + y + z = 0; z = xy ; x2 + y 2 = 2x, x = z 2 . 5. Tegu E = R2 ir M = {(x, y ) | y = |x|}. Raskite T(0,0) M ir i sitikinkite, 2 kad ta aib e n era tiesinis R poaibis. K tai reikia? 6. Raskite bazines M aib es liestines ir normales duotame take. M = {(x, y ) | x = y 2 }, (4, 2) take; M = {(x, y, z ) | x2 + y 2 + 3z 2 = 4x 2y }, (1, 0, 1) take; 7. Raskite sferos orientacij pietinio poliaus aplinkoje. 8. Raskite M paviriaus orientacijas. M = {(x, y, z ) | x2 + z 2 = z 2 = 0}; M = {(x, y, z ) | xy = 1}; M = {(x, y, z ) | x2 + y 2 = 1, x + y + z = 0}.
17 skyrius Integravimas paviriuose

17.1 Hausdorfo matai
0. Su kiekvienu netuiu
Apibreimas. Tegu E yra metrin e erdv e ir k E poaibiu A apibr ekime vk (A) = (k )2k (diam A)k
ia (k ) ymi vienetinio rutulio Rk erdv eje tu (Lebego mat). k = 0 atveju ri laikau (0) = 1; tada v0 (A) = 1 su bet kokia netuia A. k -maiu Hausdorfo1 matu vadinamas matas E erdv eje, apibr eiamas pagal Karateodori schem (r. 15.3 skyreli ), imant vietoje C visu netuiu E poaibiu aib P , o vietoje v k tik apibr et vk funkcij. i mat ym esiu k raide. Taigi k (A) = lim k (A); ia k (A) = inf
i 0
vk (Ai ) (Ai ) yra A aib es P -danga .
Primenu, kad sakinys (Ai ) yra A aib es P -danga reikia, jog: 1) (Ai ) yra ne daugiau kaip skaiti poaibiu eima; 2) visos Ai priklauso P sistemai (t.y. yra netuios); 3) kiekvienos Ai diametras . k (A) skaiius vadinamas k -maiu A aib es plotu. R2 ir R3 erdv ese vienmatis plotas vadinamas ilgiu, o dvimatis plotas tiesiog plotu. Pagal apibr eim v0 (Ai ) = 1 su bet kokia Ai = . Jei A baigtin e, o maesnis u maiausi atstum tarp A elementu , tai A gali bu ti padengta n
1
Felix Hausdor (18681942) vokieiu matematikas
729
730
17 SKYRIUS. INTEGRAVIMAS PAVIRIUOSE
ir ne maiau kaip n aibiu Ai , kuriu diametras ; ia n yra A aib es elementu skaiius. Tod el 0 (A) = n. Artindamas i 0, gaunu 0 (A) = n. Jei A aib e begalin e ir Bn yra koks nors jos n elementu poaibis, tai 0 (A) 0 (Bn ) = n ,
t.y. 0 (A) = . Taigi 0 yra skaiiuojantysis matas, atitinkantis vis E aib. Ryys tarp plotu . 17.1 teorema. Tegu 0 k <l l (A) > 0, tai k (A) = . m. Jei k (A) < , tai l (A) = 0. Jei
I rodymas. Tarkime, k (A) < . Fiksuoju ir randu toki A aib es P -dang (Ai ), kad vk (Ai )
i
k (A) + 1
k (A) + 1.
I vl (Ai ) = iplaukia l (A)

i
(l ) 1 vk (Ai )( diam Ai )lk (k ) 2
(l ) vk (Ai )(/2)lk (k )
vl (Ai )
(l ) (/2)lk (k )
vk (Ai )
i
(l ) (/2)lk k (A) + 1 . (k )
Artindamas i 0, gaunu l (A) = 0. Antras teoremos teiginys iplaukia i pirmojo. Transformuotu aibiu plotai. 17.2 teorema. Tegu S yra bet kokia aib e, 0 < q < , f : S E , g : S F (ia F kita metrin e erdv e) ir d g (u ), g (v ) su visais u, v S . Tada k g (S ) qd f (u), f (v ) q k k f (S ) .
17.1. HAUSDORFO MATAI
731
I rodymas. I teoremos slygu iplaukia, kad g (u) = g (v ), kai f (u) = f (v ). Reikia, g = h f su tam tikra funkcija h i A = f (S ) i F . Be to, d h(x), h(y ) qd(x, y ) su x, y A. Fiksuoju ir ir randu toki A aib es P -dang (Ai ), kad vk (Ai )
i
k (A) + .
Jei x, y Ai A, tai d h(x), h(y ) t.y. diam h(Ai A) k,q h(A)

i
qd(x, y )
q diam Ai ,
q diam Ai
q . Kadangi h(Ai A) aib es dengia h(A), qk

i
vk h(Ai A)
vk (Ai )
q k k (A) + . q k k (A).
Suskaiiavs ribas, kai , o po to ir art eja i 0, gaunu k h(A) Belieka pasteb eti, kad h(A) = g (S ). I i rodytos savyb es iplaukia kelios naudingos ivados. 1. Tegu E ir F yra dvi metrin es erdv es, h : E F ir d h(x), h(y ) = qd(x, y )
(17.1)
su visais x, y E . Pritaiks teorem atveju, kai S = E ir f (x) = x, g (x) = h(x) su x E , gaunu k h(A) q k k (A). Kita vertus, galiu imti ir f (x) = h(x), g (x) = x su x S ; tada i teoremos k (A) t.y. k h(A) q k k h(A) , q k k (A). Reikia, i (17.1) iplaukia k h(A) = q k k (A). 2. Jei q = 1, (17.1) lygyb e reikia, kad h yra izometrija. Taigi izometriku aibiu k -maiai plotai sutampa. 3. Postu eje yra izometrija. mis x a + x bet kokioje normuotoje erdv Taigi postu plotu : mis nekeiia k -maiu k (a + A) = k (A). 4. Jei E yra normuota erdv e ir h(x) = qx su x E , tai (17.1) teisinga su |q | vietoje q . Reikia, k (qA) = |q |k k (A).
732
Borelio aibiu strukt ura. Prie jud edamas toliau, i rodysiu kelis teiginius apie Borelio aibiu struktu r. Tegu yra Borelio matas metrin eje erdv eje E . Borelio aib A vadinsiu reguliaria i vidaus (atitinkamai, i ior es ), jei su kiekvienu egzistuoja tokia udara C A, kad (A \ C ) < (atitinkamai, tokia atvira O A, kad (O \ A) < ). Kitaip tariant, reguliari i vidaus aib galima aproksimuoti udarais poaibiais, o reguliari i ior es atvirais viraibiais. Aib, kuri reguliari tiek i vidaus, tiek i ior es, vadinsiu tiesiog reguliaria. A reguliari, kai su kiekvienu egzistuoja tokia udara C ir tokia atvira O , kad C A O ir (O \ C ) < . 17.3 teorema. 1. Bet kokia baigtinio mato aib e reguliari i vidaus. 2. Jei egzistuoja tokia atviru aibiu seka (Vn ), kad A n 1 Vn ir (Vn ) < su visais n, tai A reguliari i ior es. 3. Kiekviena reguliari i vidaus aib e A yra A = n 1 Cn N pavidalo su tam tikra nema ejania udaru aibiu seka (Cn ) ir tam tikra nulinio mato aibe N . I rodymas. 1 ingsnis. Tegu i pradiu matas baigtinis. A raide paymiu visu reguliariu Borelio aibiu sistem. I rodysiu, kad A yra -algebra. Akivaizdu, kad bet kokia udara aib e reguliari i vidaus, o bet kokia atvira aib e reguliari i ior es. Tuioji aib e ir udara, ir atvira; tod el A. Tegu A A. Fiksuoju ir randu udar C ir atvir O , su kuriomis C A O ir (O \ C ) < . Tada O c udara, C c atvira, O c Ac C c ir (C c \ O c ) = (O \ C ) < . Reikia, Ac A. Tegu (An ) A ir A = n An . Paymiu B1 = A1 ir Bn = An \ An1 su n 2. Tada (Bn ) yra A aib es skaidinys. Fiksuoju ir su kiekvienu n randu toki udar Cn ir atvir On , kad Cn Bn On ir (On \ Cn ) < 2n . Paymiu O = n On ir D = n 1 Cn . Tada D A O ir (O \ D )
n 1
(O n \ C n )
n 1
(O n \ C n ) <
2n = .
n 1
O aib e atvira, bet D nebu tinai udara. Taiau kiekviena Dn = C1 Cn udara ir Dn D . Tod el i mato tolydumo ( O \ Dn ) ( O \ D ) < ir, reikia, (O \ Dn ) < , kai n pakankamai didelis. Taigi A A.
733
Taigi A tikrai yra -algebra. Jei O atvira, O reguliari i ior es. Be to, Cn = {x | d(x, O c ) 1/n} aib es udaros (nes d(, O c) funkcija tolydi), Cn Cn+1 su visais n ir
n 1
Cn = {x | d(x, O c ) > 0} = O
(nes O c udara). Taigi Cn O ir d el mato tolydumo (Cn ) (O ). Reikia, O reguliari ir i vidaus, t.y. O A. Taigi A yra -algebra, apr epianti visu atviru aibiu sistem. Tada ji apr epia ir Borelio -algebr, t.y. bet kokia Borelio aib e reguliari. 2 ingsnis. Tegu dabar nebu tinai baigtinis, bet A baigtinio mato Borelio poaibis. Paymiu A (B ) = (B A). Nesunku i sitikinti, kad A yra Borelio matas; be to, jis baigtinis, nes A (E ) = (A) < . I pirmo ingsnio rezultato iplaukia, kad bet kokia Borelio aib e B yra A -reguliari i vidaus, t.y. su bet kokiu egzistuoja tokia udara C B , kad (A B C c ) = A (B \ C ) < . Tai teisinga ir su B = A aibe; taigi egzistuoja tokia udara C A, kad (A \ C ) < , t.y. A reguliari i vidaus. 3 ingsnis. I rodysiu antr teoremos teigini . Su kiekvienu n randu toki udar Cn Vn \ A, kad (Vn \ A \ Cn ) < 2n . Paymiu On = Vn \ Cn ir O = n 1 On . Aiku, kad visos On atviros; tada atviras ir ju junginys O . Jei x A, tai x Vn \ A; tod el x nepriklauso n e vienai Cn . Kita vertus, x priklauso kakuriai Vn , nes Vn aib es dengia A. Reikia, x priklauso kakuriai On , t.y. A O . Be to, (O \ A)
n 1
(On \ A) =
n 1
(Vn \ Cn \ A) <
2n = .
n 1
Taigi A reguliari i ior es. 4 ingsnis. I rodysiu paskutini ji teigini . Tegu A reguliari i vidaus ir Cn A tokia udara aib e, kad (A \ Cn ) < 1/n. Paymiu Cn = C1 Cn . Tada (Cn ) yra nema ejanti udaru A poaibiu seka ir (A \ C n ) (A \ Cn ) < 1/n 0,
t.y. (A \ Cn ) 0. Paymiu D = n 1 Cn ir N = A \ D ; tada A = D N . Be to, Cn D ; tod el A \ Cn A \ D = N ir i mato tolydumo iplaukia (N ) = 0. Bruno-Minkovskio nelygyb e. I rodysiu vadinamj Bruno2 -Minkovskio nelygyb.
2
Hermann Brunn (18621939), vokieiu matematikas
734
Primenu, kad simboliu m a ymiu Lebego mat Rm erdv eje. Be to, kad bu tu trumpiau, [a1 ; b1 ] [am ; bm ] pavidalo staiakampius vadinsiu plytomis, o (a1 ; b1 ) (am ; bm ) pavidalo atviromis plytomis. 17.4 teorema. Jei A ir B yra netuti Rm erdv es Borelio poaibiai, tai m (A + B )1/m m (A)1/m + m (B )1/m ; (17.2)
ia A + B = {x + y | x A, y B }. I rodymas. 1 ingsnis. (17.2) nelygyb e teisinga, kai A ir B yra plytos. Tegu A = [a1 ; b1 ] [am ; bm ] ir B = [c1 ; d1 ] [cm ; dm ]. Paymiu C = [a1 + c1 ; b1 + d1 ] [am + cm ; bm + dm ] ir i sitikinsiu, kad A + B = C . Akivaizdu, kad A + B C . Tod el tereikia i rodyti, kad kiekvienas z C gali bu ti uraytas x + y pavidalu su x A ir y B. Jei zi ai + di , paimu xi = ai ir yi = zi ai . Jei zi > ai + di , tegu yi = di ir xi = zi di . Tada abiem atvejais ai xi bi , ci yi di ir xi + yi = zi . Taigi x = (x1 , . . . , xm ) A, y = (y1 , . . . , ym ) B ir z = x + y . Paymiu ui = bi ai bi ai + di ci ir vi = d i ci . bi ai + di ci
Kadangi ui + vi = 1 su visais i, i nelygyb es tarp geometrinio ir aritmetinio skaiiu vidurkio gaunu m (A)1/m + m (B )1/m = m (A + B )1/m
m
ui
i=1
1/m
+
i=1
vi
1/m
u1 + + um v1 + + vm + = 1. m m 2 ingsnis. Jei An A, Bn B ir (17.2) nelygyb e teisinga su kiekviena pora (An , Bn ), ji teisinga ir su pora (A, B ). Taigi ji teisinga, kai A ir B yra atvirosios plytos.
17.1. HAUSDORFO MATAI P1 a Q1 P2 Q2 17.1 pav. Hiperploktuma x2 = a atskiria P1 ir P2 plytas Kadangi An + Bn A + B , tereikia suskaiiuoti ribas m (An + Bn )1/m m (An )1/m + m (Bn )1/m
735
nelygyb eje. 3 ingsnis. Teoremos teiginys teisingas, kai A ir B yra baigtiniai kas dvi nesikertaniu atviru plytu junginiai. Tegu A = P1 Pk ir B = Q1 Ql ; ia P1 , . . . , Pk ir Q1 , . . . , Ql kas dvi nesikertanios atviros plytos. Suformuluot teigini i rodysiu matematin es indukcijos k + l atvilgiu metodu. Jei k = l = 1, jis iplaukia i 2 ingsnio rezultato. Tegu k 2. Randu toki i ir toki a R, kad P1 bu tu m vienoje {x R | xi = a} hiperploktumos pus eje, o P2 kitoje (r. 17.1 pav.). Paymiu A = A {x Rm | xi < a}, ir p= m (A ) , m (A) A+ = A {x Rm | xi > a} q= m (A+ ) . m (A)
Jei P = [a1 ; b1 ] [am ; bm ] plyta apr epia B ir h > 0, tai 0 f (t + h) f (t) =h

j =i
Tada A+ ir A yra ne daugiau kaip k 1 atviros plytos junginys. Be to, m (A+ ) + m (A ) = m (A) ir tod el p + q = 1. Paymiu f (t) = m B {x Rm | xi < t} .
[a1 ; b1 ] [ai1 ; bi1 ] [t; t + h[[ai+1 ; bi+1 ] [am ; bm ] (bj aj ).
736
Taigi f yra nema ejanti tolydi funkcija. Kai t pakankamai maas, jos reikm e yra 0, o kai pakankamai didelis (B ). Tod el atsiras toks b R, su kuriuo jos reikm e bus p(B ). Paymiu B = B {x Rm | xi < b} ir B + = B {x Rm | xi > b}.
Abi ios aib es yra ne daugiau kaip l atviru plytu junginiai. Be to, m (B ) = pm (B ) ir m (B + ) = qm (B ). Jei x A + B , tai xi < a + b, o jei x A+ + B + , tai xi > a + b. Reikia, A + B ir A+ + B + aib es nesikerta. I indukcin es prielaidos gaunu m (A + B ) m (A + B ) + m (A+ + B + ) m (A )1/m + m (B )1/m = p m (A)1/m + m (B )1/m = m (A)1/m + m (B )1/m
m m m m
+ m (A+ )1/m + m (B + )1/m

m
+ q m (A)1/m + m (B )1/m
4 ingsnis. Teorema teisinga, kai A ir B yra bet kokie baigtiniai plytu junginiai. A ir B aib es gali bu ti uraytos A = A N1 ir B = B N2 pavidalu; ia A ir B yra baigtiniai kas dvi nesikertaniu atviru plytu junginiai, o N1 ir N2 nulinio mato aib es. I 3 ingsnio rezultato iplaukia, kad (17.2) nelygyb e teisinga su (A , B ) aibiu pora. Jei A ir B pakeisiu, atitinkamai, i A ir B , dein e lygyb es pus e nepasikeis, o kairioji gali tik padid eti. Taigi nelygyb e teisinga ir su (A, B ) aibiu pora. 5 ingsnis. Teorema teisinga, kai A ir B yra bet kokios atviros aib es. Kiekviena atvira aib e yra skaitus plytu junginys, tod el atsiras tokios baigtiniu plytu junginiu sekos (An ) ir (Bn ), kad An A ir Bn B . Belieka pasiremti 2 ir 4 ingsnio rezultatais. 6 ingsnis. Teorema teisinga, kai A ir B yra kompaktikos aib es. Tegu Un = {x | d(x, A) < 1/n} ir Vn = {x | d(x, B ) < 1/n}. Aiku, kad ios aib es apr etos ir Un A, o Vn B . I rodysiu, kad Un + Vn A + B . Tegu z n (Un + Vn ). Tada z = xn + yn su tam tikrais xn Un ir yn Vn . Randu toki poseki (nk ), kad xnk x ir ynk y . Tada x A, y B ir z = x + y A + B . Taigi n (Un + Vn ) A + B . Atvirkias sryis akivaizdus. Dabar belieka pasiremti 5 ingsnio rezultatu ir suskaiiuoti ribas m (Un + Vn )1/m m (Un )1/m + m (Vn )1/m
737
nelygyb eje. I rodymo pabaiga. I 2 ir 6 ingsnio rezultatu iplaukia, kad (17.2) nelygyb e teisinga ir tuo atveju, kai A ir B yra kompaktu sekos junginiai. Jei prie A ir B prijungsiu po koki nors nulinio mato aib, deinioji nelygyb es pus e nepasikeis, o kairioji gali tik padid eti. Tod el i 17.3 teoremos iplaukia, kad nelygyb e teisinga su bet kokiomis baigtinio mato Borelio aib emis A ir B . Jei bent vienos i tu aibiu matas begalinis, nelygyb e akivaizdi, nes tada jos dein e pus e lygi . Izoperimetrin e nelygyb e. I Bruno-Minkovskio nelygyb es iplaukia ir vadinamoji izoperimetrin e nelygyb e, reikianti, jog tarp ksuoto diametro aibiu rutuliai yra didiausio tu rio. 17.5 teorema. Jei A yra apr etas Rm erdv es Borelio poaibis ir 2r = diam A, tai (A) m U (0, r ) . I rodymas. Paymiu C = (A A)/2. Jei z C , tai z = (x y )/2 su tam tikrais x, y A ir tod el z = xy 2 2r = r. 2
(0, r ). I Bruno-Minkovskio nelygyb Reikia, C U es dabar gaunu (0, r ) U (C ) = 2m (A A) 2m (A)1/m + (A)1/m

m
= (A).
Ryys tarp Hausdorfo ir Lebego matu . 17.6 teorema. m-matis Hausdorfo matas Rm erdv eje sutampa su Lebego matu m . I rodymas. (Ai ), kad Tegu A Rm . Fiksuoju ir randu toki A aib es P -dang vm (Ai )
i
m (A) + .
I izoperimetrin es nelygyb es iplaukia, kad (0, 1 diam Ai ) vm (Ai ) = m U 2 m (Ai ).
738 U
17 SKYRIUS. INTEGRAVIMAS PAVIRIUOSE a5 a3
17.2 pav. Nesikertaniu rutuliu eima aib es viduje Tod el

i

a2 a1 a4 m (Ai )
i
vm (Ai )
m (A),
t.y. m (A) m (A) + . Artindamas i 0, gaunu m (A) m (A). Atvirkia nelygyb ei rodoma sud etingiau. Tegu m (A) < , , > 0 ir U tokia A apr epianti atviroji aib e, kad (U ) m (A) + . Rekursikai (an , rn ) . apibr eiu tam tikr kas du nesikertaniu udaru ju rutuliu sek U Pirmojo rutulio spinduli apibr eiu lygybe r1 = 1 sup{r 2 (x, r ) U }, | x U
(a1 , r1 ) U . Jei U (a1 , r1 ), . . . , U (an , rn ) o centr a0 parenku taip, kad U rutuliai jau sukonstruoti, tai eilinio rutulio spinduli apibr eiu lygybe rn+1 = 1 sup r 2 (x, r ) U \ U (a1 , r1 ) U (an , rn ) x U ,
o centr an+1 parenku taip, kad (an+1 , rn+1) U \ U (a1 , r1 ) U (an , rn ) U (17.2 pav.). Aiku, kad sukonstruoti rutuliai kas du nesikerta, o ju spinduliu seka (rn ) nedid ejanti. Dar daugiau, i (an , rn ) m U
n
(U ) <
nelygyb es iplaukia, kad rn 0. I rodysiu, kad su kiekvienu s

s
1 (ai , 3ri ). U
i>s
i=1
(ai , ri) U
(17.3)
17.2. INTEGRAVIMAS HAUSDORFO MATU ATVILGIU Tegu s (a1 , r1 ) U (as , rs ) . Randu toki 1 ir x U \ U 0 (x, 0 ) U \ U (a1 , r1 ) U (as , rs ) . U
739 , kad
(ai , ri ) rutuliu (x, 0 ) (kitaip visi ri bu Bent vienas i U kertasi su U tu (an , rn ) didesni u 0 /2, o tai prietarauja rn 0 slygai). Dar daugiau, jei U (x, 0 ), tai panaiai samprotaudamas yra pirmas rutulys, besikertantis su U (an , rn ) U (x, ), tai gaunu rn 0 /2. Jei y U d(x, an ) d(x, y ) + d(y, an ) 0 + rn 3 rn ,
(an , 3rn ). Taigi (17.3) formul t.y. x U ei rodyta. (ai , ri ) Parenku s taip, kad i>s m U . Tada (ai , 3ri) = 3m m U
i>s i>s
(ai , ri) m U
3m
ir i (17.3) formul es iplaukia

s
m (A)
i=1
(ai , ri ) + 3m m U
m (U ) + 3 m
m (A) + (3m + 1). m (A) nelygyb.
Artindamas , o po to ir i 0, gaunu reikiam m (A)
17.2
Integravimas Hausdorfo matu atvilgiu
Paviriai yra Borelio aib es. Tegu dabar E yra m-mat e euklidin e erdv e ir 1 k m. Isiaikinsiu, kaip skaiiuojami k (A) plotai ir A f dk integralai, kai A yra kokio nors k -maio paviriaus Borelio poaibis. I pradiu i rodysiu, kad kiekvienas pavirius yra E erdv es Borelio poaibis. Tegu M yra k -matis elementarusis pavirius E erdv eje ir g : U M jo parametrizacija. Tegu (Kn ) yra tokia kompaktu seka, kad Kn U . Tada g (Kn ) yra kompaktikos ir, reikia, Borelio aib es. Kadangi g (Kn ) M , gaunu M B(E ). I i rodyto teiginio iplaukia, kad B(M ) susideda i visu B M , kurie yra E erdv es Borelio poaibiai. Kadangi g yra homeomorzmas tarp U ir M , g (A) B(E ) su bet kokia A B(U ) ir g 1 (B ) B(U ) su visomis B B(M ).
740
Jakobianai. Jei g : U M yra kokia nors k -mat e parametrizacija, jos jakobianu (pavadinta Jakobi3 garbei) u take vadinamas skaiius J g (u ) = g (u) g (u) u1 uk
Jei e1 , . . . , em yra kokia nors ortonormuota E erdv es baz e ir g i (u) ymi g (u) vektoriaus koordinates toje baz eje, tai 2 1/2 g i1 (u) g i1 (u) u1 uk . . . . . . J g (u ) = . . . i1 <<ik gik (u) gik (u)
u1 uk m g i (u) g i (u) i=1 u1 u1
. . .
m g i (u) g i (u) i=1 uk u1
.. .
m g i (u) g i (u) i=1 u1 uk
1/2
. . .
m g i (u) g i (u) i=1 uk uk
Formul e ypa supaprast eja k = m atveju: tada Jg (u) = |det g (u)|. m = 2 ir k = 1 atveju g funkcija danai uraoma x = x(t); y = y (t); lygtimis. Tada g (t) = ir Jg (t) = x 2 (t) + y 2 (t). (17.4) m = 3 ir k = 1 atveju panaiai gaunu Jg (t) = x 2 (t) + y 2 (t) + z 2 (t). (17.5) x (t) y (t)
m = 3 ir k = 2 atveju g funkcija uraoma x = x(u, v ); y = y (u, v ); z = z (u, v );
Carl Gustav Jakob Jacobi (18041851), vokieiu matematikas
17.2. INTEGRAVIMAS HAUSDORFO MATU ATVILGIU lygtimis. Tada xu xv g (u, v ) = yu yv zu zv Jg (u, v ) = ia

2 2 E =x2 u + y u + z u,
741
ir
E F F G
1/2
EG F 2 ;
(17.6)
F = xu xv + yu yv + zu zv
2 2 ir G = x 2 v + y v + z v.
Jei g yra tiesin e funkcija, apibr eiama lygybe g (u) = u1 a1 + + uk ak , jos jakobianas nepriklauso nuo u ir lygus a1 ak skaiiui. Plotu skaiiavimas. skaiiuoti: emiau ivesiu toki formul k -maiui aib es plotui k (A) =
g 1 (A)
Jg (u) du.
(17.7)
I jos iplaukia, kad k mato siaurinys M paviriuje sutampa su Jg k mato vaizdu g funkcijos atvilgiu. Tod el bet kokios neneigiamos Borelio funkcijos integralas k atvilgiu skaiiuojamas pagal formul f dk =
A g 1 (A)
f g (u) Jg (u) du.
(17.8)
17.7 teorema. Elementariojo paviriaus Borelio aibiu k -maiai plotai skaiiuojami pagal (17.7) formul. I rodymas. 1 ingsnis. Tegu L yra k -matis lygiagretainis E erdv eje, t.y. L = {u1 a1 + + uk ak | 0 ia a1 , . . . , ak E . Tada k (L) = a1 ak . (17.9) Jei (a1 , . . . , ak ) sistema tiesikai nesusijusi, ortonormavs j gaunu ortonormuot sistem (b1 , . . . , bk ). Kadangi Lin(a1 , . . . , aj ) = Lin(b1 , . . . , bj ) u1 , . . . , uk 1};
742
i su j = 1, . . . , k , atsiras tokie skaiiai rj , kad j 1 aj = rj b1 + + rj bj .
(17.10)
Jei (a1 , . . . , ak ) sistemos rangas l < k , galiu laikyti, kad pirmi l vektoriu tiesikai nesusij. Ortonormavs gausiu ortonormuot sistem (b1 , . . . , bl ), kuri bet kaip papildau iki ortonormuotos sistemos (b1 , . . . , bk ). (17.10) lyi gyb es bus teisingos su tam tikrais rj , i j l. Bet su j > l aj Lin(a1 , . . . , al ) = Lin(b1 , . . . , bl );
i tod el tos lygyb es bus teisingos ir su j > l, tik tada rj = 0 su i > l. bj vektoriu visada galiu pakeisti i bj , nesuardydamas ortonormuotumo. j Tod el nemaindamas bendrumo galiu laikyti rj 0 su visais j . Tada i (17.10) iplaukia 1 1 2 1 k a1 ak = (r1 b1 ) (r2 b1 + r2 b2 ) (rk b1 + + rk bk ) 1 2 k = (r 1 b1 ) (r2 b2 ) (rk bk ) 1 k = r1 rk b1 b2 bk 1 k = r1 rk ,
nes d el ortogonalumo b1 bk = b1 bk = 1. Taigi belieka i rodyti, 1 k kad k (L) = r1 rk . Su u, v Rk paymiu 1 1 1 u1 r1 r2 rk 0 r 2 r 2 u2 2 k f (u ) = . . . . . .. . . . . . . . . k 0 0 rk uk ir Tada g (v ) = v1 b1 + + vk bk . 1 1 r1 r2 0 r2 2 . . . . . . 0 0 1 rk u1 2 rk u 2 . . .. . . . . . k rk uk u1 u2 = a1 ak . = u1 a1 + + uk ak . . uk
g f (u) = b1 bk
17.2. INTEGRAVIMAS HAUSDORFO MATU ATVILGIU ir, reikia, L = g f (P ) ; ia P = [0; 1]k . Kadangi (b1 , . . . , bk ) sistema ortonormuota,
k
743
g (v ) =
i=1
2 vi
1/2
= v ,
t.y. g yra izometrija. Tod el k (L) = k h(P ) = k f (P ) .

1 k Taigi turiu i rodyti, kad k f (P ) = r1 rk . j Su j = 1, . . . , k paymiu Pj = [0; 1] ir Aj = fj (Pj ); ia fj yra tiesinis operatorius i Rj i Rj , uraomas matrica 1 1 1 r1 r2 rj 0 r2 r2 2 j . . . . .. . . . . . . .
j rj
Pakanka i rodyti, kad su j
j j (Aj ) = rj j 1 (Aj 1 ).
(17.11)
I to iplauks
k k 2 k f (P ) = k (Ak ) = rk k1 (Ak1 ) = = rk r2 1 (A1 ). 1 Bet A1 = f1 (P1 ) = {r1 u1 | 0 k 1 k f (P ) = r k r 1 . Jei j 2, i Fubini teoremos
u1
1 1 1} = [0; r1 ]; tod el 1 (A1 ) = r1 ir
j (Aj ) = su
j 1 Aj (vj ) dvj
Aj (vj ) = {(v1 , . . . , vj 1) | (v1 , . . . , vj ) Aj } = {(v1 , . . . , vj 1) | (u1 , . . . , uj ) Pj (v1 , . . . , vj ) = fj (u1 , . . . , uj )}.

j j Jei (v1 , . . . , vj ) = fj (u1 , . . . , uj ), tai vj = rj uj . Taigi jei vj [0; rj ], tai Aj (vj ) pju vis tuias. Reikia,
j rj
j (Aj ) =
0
j 1 Aj (vj ) dvj .
744
j Jei rj = 0, integralas dein eje lygus 0 ir (17.11) lygyb e teisinga. Tod el toliau j laikysiu rj > 0. j j Jei vj [0; rj ] ir (v1 , . . . , vj ) = fj (u1 , . . . , uj ), tai uj = vj /rj [0; 1]. Tod el Aj (vj ) sutampa su aibe visu (v1 , . . . , vj 1 ), uraomu pavidalu
1 1 r1 r2 0 r2 2 . . . . . . 0 0
su tam tikrais u1 , . . . , uj 1 [0; 1]. Kitaip tariant,
1 1 rj rj 1 2 2 rj 1 rj . . .. . . . . . u j 1 j 1 j 1 rj 1 rj j vj /rj 1 1 1 1 rj r1 r2 rj u1 1 0 r 2 r 2 u2 v r 2 2 j 1 j j =. . + j . . . .. . . . . . . . . . . rj . j 1 j 1 u j 1 rj 0 0 rj 1
u1 u2 . . .
Aj (vj ) = fj 1 (Pj 1 ) + vj c = Aj 1 + vj c su tam tikru c Rj 1 . I Lebego mato invariantikumo postu mio atvilgiu j 1 (Aj 1 + vj c) = j 1(Aj 1 ); tod el
j rj j rj
j (Aj ) =
0
j 1 (Aj 1 )dvj = j 1(Aj 1 )
j dvj = j 1 (Aj 1 )rj .
2 ingsnis. Jei g yra tiesinis maksimalaus rango operatorius i Rk i E ir k A B(R ), tai k g (A) = Jg k (A). Tegu (Pn ) yra tokia plytu seka, kad Pn Rk , o M aib e visu Borelio poaibiu , su kuriais teisingos lygyb es k g (Pn A) = Jg k (Pn A). (17.12)
I rodysiu, kad M aib eje yra visos plytos. Tegu P yra bet kokia plyta ir Pn P = [a1 ; b1 ] [ak ; bk ]. Paymiu ci = bi ai su 1 i k , a = (a1 , . . . , ak ) ir h(u) = g (c1 u1 , . . . , ck uk ) su k u R . Tada g (P n P ) = { g (u ) | u P n P } = { g (a + v ) | 0 v1 c1 , . . . , 0 vk ck }
17.2. INTEGRAVIMAS HAUSDORFO MATU ATVILGIU = g (a) + {h(w ) | 0 ia I 1 ingsnio rezultato L = {w1 h(e1 ) + + wk h(ek ) | 0 w1 , . . . , wk 1}. w1 , . . . , wk
745
1} = g (a) + L;
k g (Pn P ) = k h(L) = h(e1 ) h(ek ) = c1 ck g (e1 ) g (ek ) = k (Pn P )Jg , t.y. P M. Nesunku i sitikinti, kad M aib e tenkina ir likusias - teoremos slygas. k Reikia, joje yra visi R erdv es Borelio poaibiai, t.y. (17.12) lygyb es teisingos su visais A B(Rk ) ir visais n. Belieka suskaiiuoti ribas, kai n . 4 ingsnis. Tegu g : U Rm yra k -mat e parametrizacija, q > 1 ir w U . Egzistuoja toks > 0, kad su visais u, v U (w, ) teisingos nelygyb es q 1 J g (w ) ir q 1 g (w )(u v ) g (u ) g (v ) q g (w )(u v ) . (17.14) J g (u ) qJg (w ) (17.13)
tai
I u ln Jg (u) funkcijos tolydumo iplaukia, kad jei pakankamai maas, |ln Jg (u) ln Jg (w )| ln q
su visais u U (w, ). Nesunku i sitikinti, kad gautos nelygyb es ekvivalenios (17.13) nelygyb ems. Tegu c yra maiausia u g (w )u funkcijos reikm e kompakte S = { u Rk | u u = 1 } . Kadangi g (w ) operatorius maksimalaus rango, jis injktyvus, t.y. g (w )u = 0 su visais u = 0. Tod el c > 0. Jei u yra bet koks nenulinis vektorius i Rk , tai u/ u S ir tod el u g (w )u c g (w ) = , u u t.y. g (w )u c u . Randu tokius ir , kad 1 + /c q, 1 /c q 1 ir g (w ) g (w ) ,
746
kai w w < . Jei u, v U (w, ), tai i baigtiniu pokyiu teoremos g (u) g (v ) g (w )(u v )
0<t<1
sup g (1 t)u + tv g (w ) uv
g (w )(u v ) . c
uv
(17.14) dabar iplaukia i trikampio nelygyb es. I rodymo pabaiga. Fiksuoju q < 1 ir su kiekvienu w U raide w paymiu t , kurio egzistavim i rodiau ankstesniame ingsnyje. Jei (Kn ) yra tokia kompaktu seka, kad Kn U , tai kiekvien Kn padengia baigtinis U (w, w ) rutuliu skaiius. Tod el visa U gali bu rutuliu eima. ti padengta skaiia tokiu Taigi egzistuoja tokia U dengianti rutuliu seka U (wn , n ) , kad su visais u, v U (wn , n ) teisingos q 1 J g (w n ) ir nelygyb es. Paymiu q 1 g (wn )(u v ) g (u ) g (v ) q g (wn )(u v ) J g (u ) qJg (wn )
A1 = A U (w1 , 1 ), A2 = A U (w2 , 2 ) \ A1 , A3 = A U (w3 , 3 ) \ (A1 A2 ) ir t.t. Aiku, (An ) yra A aib es skaidinys i Borelio poaibius. Be to, An U (wn , n ). I g (u ) g (v ) q g (wn )(u) g (wn )(v ) nelygybiu , teisingu su u, v An , ir 17.2 teoremos iplaukia k g (An ) Panaiai i nelygybiu g (u ) g (v ) gaunu k g (An ) Kita vertus, i q 1 J g (w n ) J g (u ) qJg (wn ) nelygybiu , teisingu su u An , iplaukia q 1 Jg (wn )k (An )
An
q k k g (wn )(An ) = q k Jg (wn )k (An ).
q 1 g (wn )(u) g (wn )(v ) q k Jg (wn )k (An ).
Jg (u)du
qJg (wn )k (An ).
17.2. INTEGRAVIMAS HAUSDORFO MATU ATVILGIU Taigi q k 1

An
747
Jg (u)du
k g (An )
q k+1
An
Jg (u)du.
Susumavs ias nelygybes (atitinkanias n = 1, 2, . . . ), gaunu q k 1

A
Jg (u)du
k g (A)
q k+1
A
Jg (u)du.
Belieka suskaiiuoti ribas, kai q 1. Kintamojo keitimo taisykl e. Tegu U yra atviras Rm poaibis, o g difeomorzmas tarp U ir V = g (U ) aibiu . Tada i V galime iu eti, kaip i r m-mati paviriu Rm erdv eje, parametrizuot g funkcija. Tod el atskiras (17.8) formul es atvejis yra kintamojo keitimo taisykl e: f (v )dv =
A {g A}
f g (u) |det g (u)|du.
Pavyzdiui, jei g apibr eiama (16.9) lygtimis, tai |det g (r, )| = r ir tod el f (x, y )dxdy =
A A
f (r cos , r sin )r dr d;
ia A = {(r, ) | r > 0, (0; 2 ), (r cos , r sin ) A}. Integralo skaiiavimas naudojant i formul vadinamas per ejimu prie poliniu koordinaiu . Panaiai pagrindiamas per ejimo prie sferiniu koordinaiu metodas trilypiams integralams skaiiuoti. Jei U = (0; ) (/2; /2) (0; 2 ) ir g : U R3 apibr eiama (16.20) lygtimis, tai |det g (r, , )| = r 2 cos ir tod el f (x, y, z )dxdy dz =
A A
f (r cos cos , r cos sin , r sin )r 2 cos dr dd;
ia A = {(r, , ) U | (r cos cos , r cos sin , r sin ) A}.
748
17.3
Plotu ir t uriu skaiiavimo pavyzdiai
Apskritimo ilgis. S 1 aib e be vieno tako parametrizuojama (16.7) lygtimis. Parametrizacijos jakobianas skaiiuojamas pagal (17.4) formul: J= Taigi
1
( sin t)2 + (cos t)2 = 1.

2
1 (S \ {(1, 0)}) =
dt = 2.
0
Kadangi vientak es aib es 0-matis plotas baigtinis (lygus 1), jo vienmatis plotas lygus 0. Tod el 1 (S 1 ) = 1 (S 1 \ {(1, 0)}) = 2.
r spindulio apskritimu su centru a = (x0 , y0 ) vadinama aib e Jis yra S 1 apskritimo vaizdas funkcijos S (a, r ) = {(x, y ) | (x x0 )2 + (y y0 )2 = r 2 }. f (x, y ) = (x0 , y0 ) + r (x, y ) atvilgiu. Kadangi f yra postu mio ir homotetijos su koecientu r kompozicija, 1 S (a, r ) = r (S 1 ) = 2r. Trikampio plotas. Tegu a0 , a1 ir a2 yra bet kokios euklidin es erdv es E takai, a = a1 a0 ir b = a2 a0 . Jei a ir b vektoriai tiesikai nesusij, aib e T = {u0 a0 + u1 a1 + u2 a2 | u0 , u1, u2 > 0, u0 + u1 + u2 = 1} = {a0 + ua + vb | u, v > 0, u + v < 1}
vadinama trikampiu su viru emis a0 , a1 ir a2 . Suskaiiuosiu jo dvimati n plot. Paymiu U = {(u, v ) | u, v > 0, u + v < 1} ir g (u, v ) = a0 + ua + vb su (u, v ) U . Nesunku i sitikinti, kad g yra T aib es parametrizacija su jakobianu Reikia,
1
Jg = u g v g = a b .
1u 0 1
2 (T ) =
0
du
a b dv = a b
(1 u)du =
1 ab . 2
Kaip ir galima buvo tik etis, trikampio plotas lygus pusei lygiagretainio su tomis pat kratin emis ploto.
17.3. PLOTU IR TURIU SKAIIAVIMO PAVYZDIAI
749
Skritulio plotas. Skritulio U (0, 1) R2 plot randu integrale per ejs prie poliniu koordinaiu 2 U (0, 1) = 2 U (0, 1) =
x 2 +y 2 <1 2 1
dxdy r dr d =
0
=
r2
r>0, 0<<2 cos2 +r 2 sin2 <1
d
0
r dr = 2
r2 2
1 0
= .
I U (a, r ) = a + rU (0, 1) lygyb es tada iplaukia, kad 2 U (a, r ) = r 2 . Sferos plotas. S 2 sfer, i kurios imesta aib e parametrizuoja funkcija g : (/2; /2) (0; 2 ) R3 , apraoma (16.11) lygtimis. Rasiu g parametrizacijos jakobian. Taikysiu (17.6) formul. Kadangi sin cos cos sin g = sin sin ir g = cos cos , cos 0 gaunu E = sin2 cos2 + sin2 sin2 + cos2 = sin2 + cos2 = 1, F = sin cos cos sin sin cos sin cos = 0, G = cos2 sin2 + cos2 cos2 = cos2 ir, reikia, Jg = I ia
/2 2 /2
A = {(x, 0, z ) | x
0, x2 + z 2 = 1},
cos2 = cos .
/2 /2
2 (S 2 \ A) =
d
/2 0
cos d = 2
/2
cos d = 2 sin
= 4.
A yra dalis apskritimo
kuris izometrikas S 1 apskritimui (izometrija apraoma f (x, y ) = (x, 0, y ) lygybe). Taigi 1 (A) 1 (S 1 ) < ir tod el 2 (A) = 0. Reikia, Bendruoju atveju r spindulio sferos su centru bet kokiame take plotas lygus 4r 2. 2 (S 2 ) = 2 (S 2 \ A) = 4.
{(x, 0, z ) | x2 + z 2 = 1},
750
K ugio oninio paviriaus plotas. Tegu M yra ku gis su viru ne (0, 0, h), kurio pagrindas yra apskritimas x2 + y 2 = r 2 , z = 0.
Jei M1 yra ku gis su ta paia viru ne, kurio pagrindas yra tas pats apskritimas tik be vieno tako (r, 0, 0), tai funkcija g : (0; 1) (0; 2 ) R3 , apraoma lygtimis x = tr cos u; y = tr sin u; z = (1 t)h; parametrizuoja M1 . Rasiu jos jakobian. Kadangi tr sin u r cos u t g = r sin u ir u g = tr cos u , h 0
gaunu
ir tod el
t g u g = tr 2 i j trh sin ui k + trh cos uj k Jg = tr r 2 + h2 cos2 u + h2 sin2 u = tr r 2 + h2 = trl;
ia l yra ku gio sudaromosios ilgis. Reikia,

1 2 1
2 (M1 ) =
0
dt
0
trldu = 2rl
0
tdt = rl.
Kita vertus, L = M \ M1 yra atkarpa, jungianti (0, 0, h) ir (r, 0, 0) takus. Kadangi 1 (L) = l < , 2 (L) = 0. Tod el 2 (M ) = 2 (M1 ) = rl. Sukimosi paviriaus plotas. Tegu L {(x, 0, z ) | x > 0} yra elementarioji kreiv e, parametrizuojama (16.16) lygtimis, o M sukimosi pavirius, gaunamas sukant t kreiv apie z ai . Tada M \ L poaibi parametrizuoja funkcija g : (; ) (0; 2 ), apibr eiama (16.17) lygtimis. Rasiu jos jakobian. Kadangi x (t) cos x(t) sin t g = x (t) sin ir g = x(t) cos , z (t) 0
17.3. PLOTU IR TURIU SKAIIAVIMO PAVYZDIAI gaunu t g g = x(t)x (t)i j + x(t)z (t) sin i k x(t)z (t) cos j k ir tod el Jg (t) = x(t) x 2 (t) + z 2 (t) = x(t)Jh (t); ia Jh yra (16.16) parametrizacijos jakobianas. Taigi
2
751
2 (M \ L) =
dt
0
x(t)Jh (t)d = 2
x(t)Jh (t)dt = 2
L
x(t)1 (dt).
Kadangi 2 (L) = 0, ta pati formul e teisinga ir viso sukimosi paviriaus plotui skaiiuoti: 2 (M ) = 2 x(t)1 (dt).
L
Tetraedro t uris. Tegu a0 , a1 , a2 ir a3 yra bet kokios euklidin es erdv es E takai, a = a1 a0 , b = a2 a0 ir c = a3 a0 . Jei vektoriu sistema (a, b, c) tiesikai nesusijusi, aib e T = {u0 a0 + u1 a1 + u2 a2 + u3a3 | u0 , u1 , u2, u3 > 0, u0 + u1 + u2 + u3 = 1} = {a0 + ua + vb + wc | u, v, w > 0, u + v + w < 1} vadinama tetraedru su viru emis a0 , a1 , a2 ir a3 . Suskaiiuosiu jo trimati n plot. Tegu U = {(u, v, w ) | u, v, w > 0, u + v + w < 1} ir g (u, v, w ) = a0 + ua + vb + wc su (u, v, w ) U . Nesunku i sitikinti, kad g yra T aib es parametrizacija su jakobianu Jg = u g v g w g = a b c .
1 1u 0 1 1uv 0 1u 0 1 0
Reikia,
3 (T ) =
0
du
dv du
0
a b c dw (1 u v )dv
= abc =
1 abc 2 1 = abc . 6
(1 u)2du
752
Rutulio t uris. Rutulio U (0, 1) R3 tu skaiiuosiu integrale pereidamas ri prie sferiniu koordinaiu : 3 U (0, 1) =
x 2 +y 2 +z 2 <1
dxdy dz
r>0,/2<</2, 0<<2 r 2 cos2 cos2 +r 2 cos2 sin2 +r 2 sin2 <1 1 /2 2 2
= =
r 2 cos dr dd
dr
r cos d
0 1
/2
0 /2
= 2
0 1
dr
/2
r 2 cos d
= 4
0
r 2 dr
4 = . 3 I U (a, r ) = a + rU (0, 1) lygyb es tada iplaukia formul e bendruoju atveju: 4 3 U (a, r ) = r 3 . 3 K ugio t uris. Tegu M yra ku gis su viru ne (a, b, c), kurio pagrindas L yra atviras ploktumos z = 0 poaibis (laikysiu c > 0). Jei U = {(x, y ) | (x, y, 0) L}, tai U atvira, L parametrizuojama x y z o M lygtimis lygtimis = u; = v; = 0; (u, v ) U ;
Rasiu pastarosios parametrizacijos, kuri ym esiu g raide, jakobian.
x = (1 t)a + tu; y = (1 t)b + tv ; z = (1 t)c; t (0; 1), (u, v ) U.
17.3. PLOTU IR TURIU SKAIIAVIMO PAVYZDIAI Kadangi a + u t g = b + v , c t u g = 0 0 0 ir v g = t , 0
753
gaunu
ir Jg = ct2 . Reikia, 3 (M ) =
0
t g u g v g = ct2 i j k
1 1
dt
U
ct dudv = c(U )
0
1 t2 dt = c(U ). 3
Oilerio gama funkcija. I netiesioginiu integralu teorijos iplaukia, kad su x > 0 apibr eta ir baigtin e funkcija (x) =
0
tx1 et dt.
Ji vadinama Oilerio4 gama funkcija. Integruodamas dalimis gaunu

1/
(x + 1) = lim
0
tx et dt = lim tx et
0
1/
1/
+
0
xtx1 et dt tx1 et dt = x(x).
1 = lim x e x e1/ + x 0 (1) =

0
Kadangi
et dt = 1,
i i rodyto teiginio iplaukia, kad (n) = (n 1)! su bet kokiu natu raliuoju n 1. Suskaiiuosiu (1/2) reikm. I gaunu
4
1 = 2
t1/2 et dt = 2
0
eu du
Leonhard Paul Euler (17071783), veicaru matematikas
754 1 2 1 = 4 2
0
17 SKYRIUS. INTEGRAVIMAS PAVIRIUOSE eu du

0 /2
2
ev dv =
(0;)(0;)
e(u
2 +v 2 )
dudv r er dr =
2
=
0
d
0
re
r 2
dr = 2
. 4
Taigi I pastarosios formul es n+
1 = . 2
1 1 1 (2n 1)!! = (n ) = . 2 2 2 2n
Oilerio beta funkcija. I netiesioginiu integralu teorijos iplaukia, kad su x, y > 0 apibr etas ir baigtinis
1
B (x, y ) =
0
tx1 (1 t)y1 dt
integralas. B funkcija vadinama Oilerio beta funkcija. Ivesiu formul, siejani abi Eulerio funkcijas. I Fubinio teoremos (x)(y ) = =
0 0
sx1 es ds
0 0
ty1 et dt
0
ds
sx1 ty1 e(s+t) dt =
ds
s
sx1 (v s)y1 ev dv.
Pakeits integravimo tvark gaunu (x)(y ) =

0 0 0 v
dv
0 1
sx1 (v s)y1 ev ds (uv )x1 (v uv )y1 ev v du

1 0
= =
dv
0
v x+y1 ev dv
ux1 (1 u)y1 du
= (x + y )B (x, y ). Taigi B (x, y ) = (x)(y ) . (x + y )
17.3. PLOTU IR TURIU SKAIIAVIMO PAVYZDIAI
755
m-maio rutulio t uris. Suskaiiuosiu vienetinio rutulio Rm erdv eje tu ri (m). I Fubinio teoremos
1
(m) =
1 1
dx1
2 2 x2 2 ++xm 1x1
dx2 . . . dxm
=
1
(m1)/2 (m 1)(1 x2 dx1 1) 1 0 1 0 (m1)/2 (1 x2 dx1 1)
= 2(m 1) = (m 1)
+1 m2 1 m+1 = (m 1)B , = (m 1) . +2 2 2 m2
(1 y )(m1)/2 y 1/2 dy
Taigi (m) =
m+1 2
m 2
4 2
3 2
m+2 2
m+1 2
(1) =
m/2 2
m+2 2
(1).
Taiau (1) = ([1; 1]) = 2. Tod el (m) = m/2

m+2 2
m = 2 ir m = 3 atvejais i ia iplaukia anksiau gautos formul es: (2) = ir (3) = 4/3. Sferos plotas. Apskaiiuosiu S m1 (a, r ) = {x Rm | x a = r } sferos (m 1)-mati plot. Kadangi S m1 (a, r ) = a + rS m1 (0, 1), m1 S m1 (a, r ) = (m 1)r m1 ; ia (m 1) yra S m1 = S m1 (0, 1) sferos plotas. I rodysiu, kad (m 1) = Formul e teisinga, kai m = 1: 2 (0) = 0 (S ) = 0 ({1, 1}) = 2 = . (1/2)
0
2 m/2 . ( m ) 2
(17.15)
756
Tod el toliau laikysiu m 2. Funkcija (x1 , . . . , xm1 ) (x1 , . . . , xm1 , 0) yra izometrija tarp S m2 ir {x S m1 | xm = 0} aib es; tod el abieju aibiu (m 1)-maiai plotai sum2 m2 tampa. Taiau m1 (S ) = 0, nes m2 (S ) < (pasir emiau indukcine prielaida ir 17.1 teorema). Tod el
m1 m1 (m 1) = m1 (S+ ) + m1 (S ); m1 m1 ia S+ = {x S m1 | xm > 0}, o S = {x S m1 | xm < 0}. m1 Funkcija (x1 , . . . , xm ) (x1 , . . . , xm1 , xm ) yra izometrija tarp S+ ir m1 S ; tod el abieju aibiu plotai vienodi. Reikia, m1 (m 1) = 2m1 (S+ ). m1 2 Paymiu g (u) = (u1 , . . . , um1 , 1 u2 . Tai 1 um1 ) su u R be galo diferencijuojama bijekcija tarp atviro vienetinio rutulio Rm1 erdv eje m1 ir S+ aib es ir
2 ia z raide paym etas 1 u2 e funkcija 1 um1 reikinys. Atvirktin yra (x1 , . . . , xm ) (x1 , . . . , xm1 ) projekcija ir tod el tolydi. Suskaiiuosiu g parametrizacijos jakobian. Su i = 1, . . . , m 1
g (u ) = ; 0 0 ... 1 u1 /z u2 /z um1 /z
1 0 . . .
0 1 . . .
... ... .. .
0 0 . . .
i g (u) = ei tod el
ui em ; z
1 g (u) m1 g (u) u1 um1 = e1 em em1 em z z = e1 em1 + = e1 em1

m1 i=1 m1 i=1
e1 ei1
ui em ei+1 em1 z
ui (1)m1i e1 ei1 ei+1 em . z
17.3. PLOTU IR TURIU SKAIIAVIMO PAVYZDIAI I ia J g (u ) = 1 + Reikia, (m 1) = 2

2 u2 1 ++um1 <1
757
u2 u2 m1 1 + + z2 z2
1/2
1 = . z
Toliau skaiiuoju panaiai, kaip ivedin edamas rutulio tu rio formul:

1
du1 . . . dum1 . 2 1 u2 1 um1
(m 1) = 2 =2
1 1
dum1
2 2 u2 1 ++um2 <1um1
du1 . . . dum2 2 1 u2 1 um1
(1 u2 )(m3)/2 du
1 1
2 ++v 2 v1 m2 <1
dv1 . . . dvm2 2 2 1 v1 vm 2
= (m 2) = (m 2)
(1 u2 )(m3)/2 du
m1 2 m 2
2 m/2
m 2
Taigi (17.15) formul e i rodyta. m = 2 ir m = 3 atvejais i ia gaunu anksiau ivestas lygybes: (1) = 2 ir (2) = 4.
758
18 skyrius Diferencialiniu formu integravimas

18.1 Diferencialin es formos
Apibreimas. Tegu E yra m-mat e euklidin e erdv e, O atviras jos poaibis, F kita baigtiniamat e normuotoji erdv e ir 0 k m. k -mate diferencialine forma su koecientais i F (trumpiau k -forma su koecientais i F ) O aib eje vadinama bet kokia funkcija i O i k (E, F ). Tokias formas ym esiu raid emis. Jei F = R, rodykl es viruje neberaysiu ir vadinsiu tiesiog k -mate diferencialine forma, arba k -forma, O aib eje. Laikoma, kad 0 (E, F ) = F ; tada 0-formos su koecientais i F yra funkcijos i O i F . Jei (u1 , . . . , um ) yra E erdv es baz e, bet kokia k -forma su koecientais i F uraoma (x) =
i1 <<ik
fi1 ...ik (x)ui1 uik
(18.1)
pavidalu; ia fi1 ...ik : O F . Kad (18.1) lygyb e iliktu teisinga ir k = 0 atveju, susitariama tuios kovektoriu eimos iorine sandauga laikyti skaiiu 1 (tokia sandauga tur etu bu emuo, atitinti 0-kovektorius, t.y. skaiius). Sumoje tada yra tik vienas d kantis tuij eim (i1 , . . . , ik ), kuri ym esiu . Forma tada sutampa su funkcija f. Apibr eiama taip pat ir 0-kovektoriaus (su koecientais i F ) b bei k kovektoriaus iorin e sandauga: ja laikomas k -kovektorius (su koecientais i F ) c (t.y. (x1 , . . . , xk ) (x1 , . . . , xk )b funkcija). Tada i fi1 ...ik ui1 uik galima iu eti kaip i 0-formos (su koecientais i F ) fi1 ...ik ir pastoviosios k r i1 ik formos u u iorin sandaug. 759
760
k
18 SKYRIUS. DIFERENCIALINIU FORMU INTEGRAVIMAS
(E, F ) yra baigtiniamat e erdv e; tod el galima kalb eti apie tolydias formas (tolydias funkcijas i O i k (E, F )), C r -glodias formas (formas i C r (O, k (E, F ))) ir t.t. Aiku, kad (18.1) forma tolydi (atitinkamai, C r glodi), jei visos jos koordinat es fi1 ...ik tolydios (atitinkamai, C r -glodios). Toliau iame skyrelyje nagrin esiu tik formas su koecientais i R. Funkcijos diferencialas. Tegu f yra glodi realioji funkcija O aib eje. Tada su visais x O apibr eta jos ivestin e f (x), kuri yra tiesinis funkcionalas E erdv eje. Taigi f : O E , t.y. f yra vienmat e forma O aib eje. iame skyriuje f form vadinsiu f funkcijos diferencialu ir ym esiu df . Kad skirtu si nuo anksiau naudotos neformalios diferencialo svokos, dabar d raid raysiu tiesiu riftu (anksiau raiau df , dabar df ). Jei (a1 , . . . , am ) yra E erdv es baz e, tai su visais h E f (x)h =
i
Dai f (x)hi = Da1 f (x)u1 h + + Dam f (x)um h,
t.y. ia, kaip ir ankstesniame skirsnyje, ui ymi koordinatinius funkcionalus. Funkcijos fi (x) = xi glodios ir i gautos formul es dfi = ui . Tod el, jei i f funkcijos argumentas ymimas x raide, vietoje u paprastai raoma dxi . Tada df (x) = Da1 f (x)dx1 + + Dam f (x)dxm , o bet kokia forma O aib eje gali bu ti urayta (x) =
i1 <<ik
df (x) = Da1 f (x)u1 + + Dam f (x)um ;
fi1 ...ik (x)dxi1 dxik
pavidalu (jei aiku, kokia baz e ksuota E erdv eje). m Jei E = R , joje paprastai ksuojama standartin e baz e. Tada x vektoriaus koordinat es toje baz eje yra jo komponent es xi , o Dei f = i f . Taigi tokiu atveju df (x) = 1 f (x)dx1 + + m (x)dxm = o bet kokia k -forma uraoma (x) =
i1 <<ik
f (x) f (x) dx1 + + dxm , x1 xm
fi1 ...ik (x)dxi1 dxik
pavidalu. D el to ji ir vadinama diferencialine.
FORMOS 18.1. DIFERENCIALINES Tegu g yra kita glodi O aib eje funkcija. I ivestiniu savybiu (f + g ) (x) = f (x) + g (x) ir (cf ) (x) = cf (x) Tod el su visais x O d(f + g )(x) = df (x) + dg (x) ir d(cf )(x) = cdf (x), t.y. d(f + g ) = df + dg ir d(cf ) = cdf.
1
761
Taigi d yra tiesinis operatorius C 1 (O ) i C (O,
E ).
Formos diferencialas. Kiekviena funkcija i O i R pagal apibr eim yra kartu ir 0-mat e diferencialin e forma O aib eje. Taigi praeitame skirsnyje buvo apibr etas glodios 0-mat es formos diferencialas. Dabar prapl esiu t apibr eim, apibr edamas glodios k -formos diferencial, kai k 1. Tegu (a1 , . . . , am ) yra kokia nors E erdv es baz e, (u1 , . . . , um ) duali baz e ir apibr eta (18.1) lygybe. Jei forma glodi, tai visos jos koordinat es glodios ir apibr eta (k + 1)-forma dfi1 ...ik ui1 uik . (18.2)
i1 <<ik
J ir nor etu si pavadinti formos diferencialu, tik reiktu i sitikinti, kad gautas reikinys nepriklauso nuo baz es parinkimo. I rodymas. Tegu (b1 , . . . , bm ) yra kita E erdv es baz e ir (v 1 , . . . , v m ) j atitinkanti duali baz e E erdv eje. Kiekvienas ai isireikia per bj vektorius ir atvirkiai. Tegu i ai = xj bj = yj ai i bj ,
j i j i i su tam tikrais xj i , yj R. Paymiu A = (xi ) ir B = (yj ). Tiek A, tiek B yra m m matrica. Be to, i
ai =
j
xj i bj =
j
xj i
i
i yj ai
iplaukia
i xj i yj = j
1, kai i = i ; 0, kai i = i .
Suma kair eje yra BA matricos (i , i)-asis elementas; taigi BA = I ir B = A1 .
762
Su bet kokiu x E x=
i
(uix)ai =
i
(ui x)
j
xj i bj
ir x =
j
(v j x)bj =
j
(v j x)
i
i yj ai .
I ia vj x =
i
(ui x)xj i
ir ui x =
j
i (v j x)yj ,
t.y. ui =
j i j yj v
ir v j =
i
i xj iu .
(18.3)
Su visais i1 < < ik ir j1 < < jk ui1 uik = ir v j1 v jk =

i1 <<ik j1 <<jk i1 ...ik j1 Bj v v jk 1 ...jk
j1 ...jk i1 Ai u uik . 1 ...ik
Pasir ems iomis tapatyb emis rasiu ryius tarp formos koecientu abiejose baz ese. Tegu (18.1) forma uraoma =
j1 <<jk
gj1...jk v j1 v jk
pavidalu. Kadangi taip pat =

i1 <<ik
fi1 ...ik ui1 uik = gj1 ...jk =
fi1 ...ik
i1 <<ik j1 <<jk
i1 ...ik j1 Bj v v jk , 1 ...jk
gaunu
i1 ...ik Bj f . 1 ...jk i1 ...ik i1 <<ik
Tada
j1 <<jk
dgj1 ...jk v j1 v jk
i1 ...ik Bj dfi1 ...ik v j1 v jk 1 ...jk j1 ...jk i1 ik Ai ...i u u
1 k
=
j1 <<jk i1 <<ik
=
j1 <<jk i1 <<ik
i1 ...ik Bj dfi1 ...ik 1 ...jk
i1 <<ik
FORMOS 18.1. DIFERENCIALINES =

j1 <<jk i1 <<ik i1 <<ik i1 ...ik j1 ...jk Bj Ai ...i dfi1 ...ik ui1 uik . 1 ...jk
1 k
763
Noriu i rodyti, kad gauta forma sutampa su (18.2). Taip bus, jei
i1 ...ik j1 ...jk Bj Ai ...i = 1 ...jk j1 <<jk i1 <<ik
1 k
Bet i Bin e-Koy formul es iplaukia, kad suma kair eje lygi
i1 ...ik 1 ...ik (BA)i i ...i = Ii ...i .
1 k 1 k
...ik Jei (i1 , . . . , ik ) = (i1 , . . . , ik ), Iii1...i yra vienetin es k k matricos determi1 k nantas ir tod el lygus 1. Prieingu atveju kakuris it nesutampa su jokiu is ir ...ik tada Iii1...i = 0, nes t-asis determinanto stulpelis nulinis.
1 k
Taigi korektikas toks apibr eimas: jei kokioje nors baz eje (x) =
i1 <<ik
fi1 ...ik (x)dxi1 dxik ,
tai d (x) =
i1 <<ik
dfi1 ...ik (x) dxi1 dxik .
Pavyzdiui, jei R3 erdv eje (x, y, z ) = x dx (y + z )2 dz, tai d (x, y, z ) = dx dx 2(y + z )(dy + dz ) dz = 2(y + z )dy dz. Diferencialo savyb es. 18.1 teorema. 1. Jei ir yra glodios k -mat es formos, tai d( + ) = d + d ir d(c ) = cd.
2. Jei yra glodi k -mat e, o glodi l-mat e forma, tai d( ) = d + (1)k d . 3. Jei yra C 2 -glodi forma, tai dd = 0. 4. Jei g1 , . . . , gk yra C 2 -glodios funkcijos, tai d(dg1 dgk ) = 0.
764
I rodymas. Tegu (a1 , . . . , am ) yra E erdv es baz e ir (u1 , . . . , um ) duali baz e E erdv eje. 1. Jei yra (18.1) forma, o =
i1 <<ik
gi1 ...ik ui1 uik ,
tai + = ir d( + ) =
i1 <<ik i1 <<ik
(fi1 ...ik + gi1 ...ik )ui1 uik
d(fi1 ...ik + gi1 ...ik ) ui1 uik (dfi1 ...ik + dgi1 ...ik ) ui1 uik (dfi1 ...ik ui1 uik + dgi1 ...ik ui1 uik ) dfi1 ...ik ui1 uik +
i1 <<ik
=
i1 <<ik
=
i1 <<ik
=
i1 <<ik
dgi1 ...ik ui1 uik
= d + d . Antra lygyb ei rodoma analogikai. 2. Abi lygyb es pus es yra tiesin es tiek , tiek atvilgiu; tod el pakanka i1 ik j1 jl j patikrinti = f u u ir = gu u atveju; ia i1 < < ik , j1 < < jl . Tada = f gui1 uik uj1 ujl . Dabar isiskiria du atvejai. Tegu i pradiu {i1 , . . . , ik } {j1 , . . . , jl } = . Tada = 0 ir d( + ) = 0. Kita vertus, d = (df ui1 uik ) (guj1 ujl ) ir d = (f ui1 uik ) (dg uj1 ujl ) = g df ui1 uik uj1 ujl = 0
FORMOS 18.1. DIFERENCIALINES
765
= f ui1 uik dg uj1 ujl = 0; tod el ir d + (1)k d = 0. Dabar tegu {i1 , . . . , ik } {j1 , . . . , jl } = ;
tada egzistuoja tokie s1 < < sk+l ir tokia perstata Sk+l , kad (i1 , . . . , ik , j1 , . . . , jl ) = (s(1) , . . . , s(k+l) ). I ia ir = sign( )f gus1 usk+l
d( ) = d sign( )f g us1 usk+l = sign( )d(f g ) us1 usk+l . Analogikai gaunu d = (df ui1 uik ) (guj1 ujl ) = g df ui1 uik uj1 ujl = g df us(1) us(k+l) = sign( )g df us1 usk+l
ir (d ) = (f ui1 uik ) (dg uj1 ujl ) = (1)k f dg ui1 uik uj1 ujl = f ui1 uik dg uj1 ujl
= sign( )(1)k f dg us1 usk+l (ia teko pasiremti ir iorin es daugybos antikomutatyvumu). atveju tereikia i rodyti, kad d(f g ) = g df + f dg. Pastaroji lygyb e iplaukia i funkcijos diferencialo apibr eimo ir sandaugos diferencijavimo taisykl es: Dai (f g ) = (Dai f )g + f (Dai g ). Taigi iuo
= (1)k f dg us(1) us(k+l)
766
3. i lygyb taip pat pakanka patikrinti tik = f ui1 uik atveju; ia i1 < < ik . Tada d = df ui1 uik = df (ui1 uik ) ir i jau i rodyto teiginio dd = ddf (ui1 uik ) df d(ui1 uik ). I diferencialo apibr eimo d(ui1 uik ) = d1 ui1 uik = 0 ui1 uik = 0; tod el belieka i sitikinti, kad ddf = 0. Bet ddf = d
i
Dai f ui dDai f ui
j
=
i
=
i
Daj Dai f uj ui
=
i,j
Daj Dai f uj ui Daj Dai f uj ui + Daj Dai f u u +

j i i>j
=
i<j
Daj Dai f uj ui Dai Daj f ui uj
=
i<j
i<j
=
i<j
Daj Dai f Dai Daj f uj ui
= 0. 4. Jei k = 0, lygyb e akivaizdi, nes tuios eimos iorin e sandauga yra 1, o d1 = 0. Jei k 1, i jau i rodytu savybiu gaunu d(dg1 dgk )
= d(dg1 dgk1) dgk + (1)k1 dg1 dgk1 ddgk = d(dg1 dgk1) dgk
ir i indukcin es prielaidos iplaukia, kad dein e pus e lygi 0.
FORMOS 18.1. DIFERENCIALINES
767
Kintamojo keitimas diferencialin eje formoje. Tegu E ir F yra euklidin es erdv es, U atviras E poaibis, V atviras F poaibis ir tolydiai diferencijuojama funkcija i U i F , kurios visos reikm es yra V aib eje. Su bet kokia k -forma : V k F apibr eiu tam tikr form : U k E . Tegu (a1 , . . . , am ) yra F erdv es baz e, (ui ) duali baz e F erdv eje ir i i = u . Jei = fi1 ...ik ui1 uik ,
i1 <<ik
visos koordinat es fi1 ...ik yra realiosios funkcijos V aib eje; tod el apibr etos kompozicijos gi1 ,...ik = fi1 ...ik , kurios yra realiosios funkcijos U aib eje. Be to, diferencialai di yra vienmat es formos U aib eje. Tod el (gi1 ...ik )di1 dik (18.4)
i1 <<ik
yra k -mat e diferencialin e forma U aib eje. J ir ruoiuosi paym eti simboliu. Taiau i pradiu i sitikinsiu, kad ji nepriklauso nuo baz es parinkimo. I rodymas. Tegu (b1 , . . . , bm ) yra kita F erdv es baz e ir (v 1 , . . . , v m ) j atitinkanti duali baz e F erdv eje. Tada su tam tikromis matricomis A = (xj i) i ir B = (yj ) teisingos (18.3) lygyb es; be to, B = A1 . Tegu j = v j ymi funkcijos koordinates baz eje (b1 , . . . , bm ), f j1 ...jk formos koordinates baz eje (bj1 bjk ) ir g j1 ...jk = fj1 ...jk . Turiu i rodyti, kad (18.4) forma sutampa su jk . (18.5) g j1 ...jk d j1 d
j1 <<jk
Skirsnyje apie diferencialo apibr eimo korektikum i rodiau, kad f j1 ...jk =

i1 <<ik i1 ...ik Bj f . 1 ...jk i1 ...ik
Be to, j = v j =
i i xj iu = i i xj i
ir tod el d j =
i i xj i d .
I ia d j1 d jk =
i1 <<ik i1 ik 1 ...jk Aj i1 ...ik d d .
768
Taigi (18.5) forma lygi

i1 ...ik Bj g 1 ...jk i1 ...ik j1 <<jk i1 <<ik i1 <<ik i1 ik 1 ...jk Aj i ...i d d .
1 k
Ji sutampa su (18.4) forma, nes i Bin e-Koy formul es

i1 ...ik j1 ...jk 1 ...ik Ai ...i = (BA)i Bj i ...i 1 ...jk j1 <<jk
1 k 1 k
...ik = Iii1...i =
1 k
Taigi korektikas toks apibr eimas: jei (a1 , . . . , am ) yra F erdv es baz e ir (y ) =
i1 <<ik
fi1 ...ik (y )dy i1 dy ik ,
tai ( )(x) =
i1 <<ik
fi1 ...ik (x) di1 (x) dik (x).
forma vadinama formos vaizdu funkcijos atvilgiu. Pavyzdiui, jei R3 erdv eje (x, y, z ) = xdy dz, o g yra S 2 sferos lokalioji parametrizacija, uraoma x = cos cos ; y = cos sin ; z = sin ; (0; 2 ), (/2; /2);
lygtimis, tai
(g )(, ) = cos cos d(cos sin ) d sin = cos cos ( sin sin d + cos cos d) (cos d) = sin cos sin cos2 d d.
FORMOS 18.1. DIFERENCIALINES Formos vaizdo savyb es. 18.2 teorema. 1. Jei ir yra dvi k -formos V aib eje, tai ( + ) = + ir (c ) = c .
769
2. Jei yra k -forma, o l-forma V aib eje, tai ( ) = ( ) ( ). 3. Jei yra glodi diferencialin e forma V aib eje, tai d( ) = (d ). 4. Jei G yra dar viena baigtiniamat e euklidin e erdv e, W atviras G poaibis, glodi funkcija i V i G, (V ) W ir k -forma W aib eje, tai ( ) = ( ). I rodymas. Tegu (a1 , . . . , am ) yra F erdv es baz e ir (ui) duali baz eF erdv eje. 1. Jei =
i1 <<ik
fi1 ...ik ui1 uik ,
=
i1 <<ik
fi1 ...ik ui1 uik ,
tai + =
i1 <<ik
(fi1 ...ik + fi1 ...ik )ui1 uik .
Paymiu gi1 ...ik = fi1 ...ik ir gi1 ...ik = fi1 ...ik . Su visais x U (fi1 ...ik + fi1 ...ik ) (x) = (fi1 ...ik + fi1 ...ik ) (x) tod el ir ( + ) =
i1 <<ik
= fi1 ...ik (x) + fi1 ...ik (x) = gi1 ...ik (x) + gi1 ...ik (x);
(fi1 ...ik + fi1 ...ik ) = gi1 ...ik + gi1 ...ik
(gi1 ...ik + gi1 ...ik ) di1 dik gi1 ...ik di1 dik + gi1 ...ik di1 dik )
=
i1 <<ik
770 =
18 SKYRIUS. DIFERENCIALINIU FORMU INTEGRAVIMAS gi1 ...ik di1 dik +
= + . Antra lygyb ei rodoma analogikai. 2. Abi lygyb es pus es tiesin es tiek , tiek atvilgiu; tod el utenka j patikrinti, kai = f ui1 uik , Tada Paymiu g = f ir g = f ; tada (f f ) = gg . (a) atvejis: {i1 , . . . , ik } {j1 , . . . , jl } = . = f f ui1 uik uj1 ujl . = f uj1 ujl .
i1 <<ik
i1 <<ik
gi1 ...ik di1 dik
Tada = 0 ir ( + ) = 0. Kita vertus, ir
( ) ( ) = (g di1 dik ) (g dj1 djl ) (b) atvejis: Tada egzistuoja tokie s1 < < sk+l ir tokia Sk+l , kad (i1 , . . . , ik , j1 , . . . , jl ) = (s(1) , . . . , s(k+l) ). Dabar tod el Kita vertus, ir = f f sign( )us1 usk+l ; ( ) = sign( )gg ds1 dsk+l . {i1 , . . . , ik } {j1 , . . . , jl } = .
= gg di1 dik dj1 djl = 0.
( ) ( ) = (g di1 dik ) (g dj1 djl ) = gg di1 dik dj1 djl = gg sign( )ds1 dsk+l .
3. Abi lygyb es pus es tiesin es atvilgiu; tod el pakanka j patikrinti tik kai = f ui1 uik .
FORMOS 18.1. DIFERENCIALINES Paymiu g = f . Tada ir i jau i rodyto teiginio Kita vertus,
771
d = df ui1 uik
(d ) = (df ) ( ui1 ) ( uik ) = (df ) di1 dik . = g di1 dik d( ) = (dg ) di1 dik + g d(di1 dik ) Taigi pakanka i rodyti, kad (df ) = dg. Tegu dim E = n, (b1 , . . . , bn ) E erdv es baz e ir (v j ) duali baz e E erdv eje. Tada (df ) (x) =
i
ir
= (dg ) di1 dik .
Dai f ui
(x) =
i i
(Dai f ) (x) di (x) Dbj g (x)v j = dg (x).

j
=
i
(Dai f ) (x)
j
Dbj (x)v j =
4. Tegu (b1 , . . . , bn ) yra G erdv es baz e ir (v 1 , . . . , v n ) duali baz e G erdv eje. Abi pus es tiesin es atvilgiu; tod el lygyb pakanka patikrinti tik kai = f v j1 v jk ; ia j1 < < jk . Paymiu = ; tada i jau i rodytu teiginiu gaunu = ( f )( v j1 ) ( v jk ) = ( f )( v j1 ) ( v jk ). = ( f )( v j1 ) ( v jk ),
ir
Taigi pakanka i sitikinti, kad f = f ir v j = v j su bet kokiu j . Pirma lygyb e teisinga, nes su visais x U ( f )(x) = f (x) = f ((x)) = ( f )((x)) = ( f )(x). v j = (d j ) = d j = d( j ) = dj = v j . Antroji taip pat teisinga, nes
772
18.2
Formu integravimas
Orientacijos terminologijos apvalga. Tegu 0 k m ir M yra k -matis pavirius m-mat eje euklidin eje erdv eje E . Terminas orientacija turi kelet reikmiu ; tod el prie duodamas grietus apibr eimus, neformaliai paaikinsiu, kokios ikyla terminologin es problemos ir kaip a jas sprendiu. Visu pirma, pavirius gali bu ti orientuotas arba neorientuotas. Jei jis orientuotas, tai kiekviename savo take x jis turi tam tikr orientacij, kuri yra tam tikras normuotas k -vektorius (x). T polivektoriu a vadinu paviriaus orientacija x take. Visu tokiu orientaciju take rinkinys, t.y. pati funkcija x (x) vadinama tiesiog paviriaus orientacija. Jei pavirius neorientuotas, tai arba ji i manoma orientuoti, arba nei manoma. Pirmu atveju pavirius vadinamas orientuojamu, antruoju neorientuojamu. Jei pavirius orientuojamas ir noriu ji orientuoti, turiu ksuoti vien i jo galimu orientaciju , o tam reikia kiekviename take x pasirinkti vien i jo galimu orientaciju tame take. Terminas galima orientacija man atrodo perdaug ilgas; tod el vietoje jo a danai sakau tiesiog orientacija. Mintis tokia: kol pavirius neorientuotas, orientacija reikia galima orientacija, o jei pavirius orientuotas, tas terminas nurodo jau ksuotj paviriaus orientacij. Orientacija take. Tegu k 1. M paviriaus galima orientacija x take vadinamas bet koks dx1 dxk = (18.6) dx1 dxk
pavidalo polivektorius; ia (dx1 , . . . , dxk ) yra kokia nors Tx M poerdvio baz e. Jei (dx1 , . . . , dxk ) yra Tx M baz e, tai (dx1 , dx2 , . . . , dxk ) taip pat baz e ir j atitinkanti orientacija lygi ; ia apibr eiamas (18.6) formule. Taigi jei yra orientacija, tai taip pat orientacija. I rodysiu, kad daugiau galimu orientaciju x take n era. Tegu (dy1 , . . . , dyk ) yra kita Tx M baz e ir = dy1 dyk . dy1 dyk ci j dxi
i
Kiekvienas dyj tiesikai isireikia per bazinius vektorius dx1 , . . . , dxk : dyj = su tam tikrais ci j R. Tada dy1 dyk = c(dx1 dxk )
18.2. FORMU INTEGRAVIMAS su c = det(ci j ). Kadangi dy1 , . . . , dyk vektoriai tiesikai nesusij, c = 0. I gautos lygyb es iplaukia dy1 dyk = |c| dx1 dxk . Padalins pirmj lygyb i pastarosios, gaunu = c = . | c|
773
Praktikai paviriaus orientacijos skaiiuojamos taip: 1) randama kokia nors x aplinkos parametrizacija g ; = 1 g (u) k g (u) (ia 2) apskaiiuojamas pagalbinis polivektorius u yra toks takas, kad x = g (u)); ir tada = / yra viena i dvieju 3) apskaiiuojama galimu orientaciju x take. 0-maiu paviriu orientacijos. 0-maio paviriaus orientacija tur etu bu ti normuotas 0-matis vektorius, t.y. skaiius. Norma R erdv eje yra modulis ir yra lygiai du skaiiai, kuriu modulis lygus 1: pats 1 ir 1. Abu jie laikomi bet kokio 0-maio paviriaus galimomis orientacijomis bet kuriame jo take. Pavyzdiai. 1. S 1 apskritimas parametrizuojamas funkcija g (t) = (cos t, sin t) = cos ti + sin tj. Jei (x, y ) S 1 ir t yra (x, y ) tako koordinat e tos parametrizacijos atvilgiu, tai = g (t) = sin ti + cos tj = y i + xj. = 1 ir = = y i + xj. I (x, y ) S 1 iplaukia x2 + y 2 = 1; tod el 2. Rasiu S 2 sferos orientacij (x, y, z ) take. Jei tas takas n era iaurinis ar pietinis sferos polius, jo aplinka parametrizuojama (16.11) lygtimis. Paym ejs parametrizacij g raide, gaunu g = cos sin i + cos cos j = y i + xj ir ia r = cos = x2 + y 2 = g zx zy = sin cos i sin sin j + cos k = i j + r k; r r 1 z2.
774 Taigi
2 2 = zx + zy i j yr i k + xr j k = r (z i j y i k + xj k). r
I ia =r ir Nor edamas rasti orientacij rizuoju jo aplink lygtimis x y z Tada = z i j y i k + xj k. (18.7) iauriniame sferos poliuje (0, 0, 1), parametx2 + y 2 + z 2 = r
= u; = v; = 1 u2 v 2 . g v y =j k = j k, 2 2 v z 1u v
g u x =i k = i k, 2 2 u z 1u v
= g g = i j y i k + x j k u v z z = 1 + (x2 + y 2)/z 2 = 1/z . Taigi orientacija ioje aplinkoje uraoma ir ta paia (18.7) formule. Panaiai i rodoma, kad ir pietiniame poliuje orientacija apibr eiama (18.7) formule. Orientuojami paviriai. M pavirius vadinamas orientuojamu, jei egzistuoja tokia tolydioji funkcija : M k E , kad su kiekvienu x M polivektorius (x) yra galima M orientacija x take. Kiekviena tokia funkcija vadinama M paviriaus galima orientacija. 18.3 teorema. Kiekvienas jungus orientuojamas pavirius turi dvi ir tik dvi galimas orientacijas. I rodymas. Tegu yra kokia nors galima M orientacija (tokia egzistuoja, nes M orientuojamas). Funkcija yra taip pat tolydioji; be to, su kiekvienu x polivektorius (x) yra galima M orientacija x take. Taigi yra antra galima paviriaus orientacija.
18.2. FORMU INTEGRAVIMAS
775
I rodysiu, kad daugiau galimu orientaciju pavirius neturi. Tegu yra bet kokia galima M orientacija ir M1 = {x M | (x) = (x)}, M2 = {x M | (x) = (x)}.
Abi tos aib es nesikerta ir M = M1 M2 . Jei (xn ) M1 ir xn x M , tai (x) = lim (xn ) = lim (xn ) = (x)
n n
ir tod el x M1 . Taigi M1 yra udaras M poaibis. Analogikai i rodoma, kad ir M2 udaras. Kadangi M aib e jungi, vienas i tu poaibiu tuias, t.y. arba (x) = (x) su visais x, arba (x) = (x) su visais x. Orientuojamu paviriu pavyzdiai. 1. Kadangi bet kokia funkcija, apibr eta diskreioje aib eje yra tolydi, kiekvienas 0-matis pavirius yra orientuojamas. Be to, orientacijas i vairiuose jo takuose galima parinkti nepriklausomai viena nuo kitos. Tod el, pavyzdiui, n-takis pavirius turi lygiai n 2 orientaciju . 2. Tegu O yra bet koks m-matis pavirius E erdv eje, t.y. atviras E poaibis. Jei (e1 , . . . , em ) yra ortonormuota E baz e, tai pastovioji funkcija x e1 em yra jo orientacija. Taigi O orientuojamas. 3. Bet kokia orientuojamo paviriaus sritis orientuojama. Tikrai, jei yra M paviriaus orientacija ir D atviras jo poaibis, tai funkcijos siaurinys D aib eje yra D srities orientacija. 4. Kiekvienas elementarusis pavirius orientuojamas: jei g yra jo parametrizacija, tai funkcija 1 g g 1 (x) k g g 1(x) (x) = 1 g g 1 (x) k g g 1(x) (18.8)
yra jo orientacija. Ji vadinama g parametrizacijos indukuota orientacija. 5. S 1 apskritimas orientuojamas: aukiau i sitikinau, kad funkcija (x, y ) = y i + xj yra viena i jo orientaciju . 6. S 2 sfera orientuojama: aukiau i rodiau, kad funkcija (x, y, z ) = z i j y i k + xj k yra jos orientacija.
776
18.1 pav. Miobiuso lapo parametrizacija
! ! !
z y u v
Miobiuso lapas. Dabar apraysiu vien neorientuojam paviriu . 3 I sivaizduokime atkarp, taip judani R erdv eje, kad jos centras br eia xy ploktumoje vienetini apskritim, o kampas su xy ploktuma tolygiai kinta nuo 0 (kai centras yra ant x aies) iki (kai centras, apsuks vis rat, v el gri ta i pradin pad eti ). Pavirius, kuri nubr eia atkarpa, vadinamas 1 Miobiuso lapu. Tegu M yra Miobiuso lapas. Kiekvien tak (x, y, z ) M galima vienareikmikai apibr eti dviem koordinat emis: kampu u tarp atkarpos centro vektoriaus ir x aies ir atstumu v nuo (x, y, z ) tako iki atkarpos centro, paimtu su + arba su enklu, priklausomai nuo to, kurioje atkarpos pus eje tas takas yra (18.1 pav.). Tada u x = (1 v cos 2 ) cos u; y = (1 v cos u ) sin u; . 2 z = v sin u . 2
Paym ejs iomis lygtimis apraom funkcij g raide, M aib galiu apibr eti lygybe M = {g (u, v ) | 0 u 2, |v | < l};
ia l yra atkarpos ilgis. I sitikinsiu, kad jei l < 1, g funkcijos siaurinys tiek U1 = ( ; ) (l; l), tiek U2 = (0; 2 ) (l; l) staiakampyje yra parametrizacija. 1. Akivaizdu, kad g be galo diferencijuojama ir v u u u sin cos u (1 v cos ) sin u cos cos u 2 2 2 2 sin u sin u + (1 v cos u ) cos u cos u sin u . g (u, v ) = v 2 2 2 2 v u cos(u/2) sin 2 2
1
August Ferdinand Mbius (17901868), vokieiu matematikas
18.2. FORMU INTEGRAVIMAS Virutinis ios matricos antros eil es minoras lygus (1 v cos u ) cos u . 2 2
777
Pirmas daugiklis niekada nelygus 0, o antrasis gali bu ti 0, tik jei parametru sritis yra U2 ir u = . Bet v 2 0 g (, v ) = 1 0 0 1 ir akivaizdu, kad i matrica taip pat maksimalaus rango. 2. I g apibr eimo matyti, kad g (U1 ) M1 ir g (U2 ) M2 ; ia M1 = M \ {(x, 0, z ) | x 0}, M2 = M \ {(x, 0, z ) | x
0}.
Tegu (x, y, z ) M1 ; ar egzistuoja (ir ar vienintelis) toks (u, v ) U1 , kad g (u, v ) = (x, y, z )? I pirmu dvieju lygiu gaunu (
x , x 2 +y 2
y x 2 +y 2
) = (cos u, sin u).
Kadangi takas kair eje priklauso S 1 \ {(1, 0)} aibei, vienintelis u ( ; ), tenkinantis ias lygtis to tako koordinat e (16.7) parametrizacijos atvilgiu. Paymiu t koordinat u(x, y, z ); akivaizdu, kad tai tolydioji M1 aib eje u(x,y,z ) funkcija. Be to, vienintelis v , tenkinantis treij lygti , yra v = z/ sin 2 . Reikinys dein eje taip pat yra tolydioji funkcija; reikia, g yra homeomorzmas tarp U1 ir M1 . Panaiai i rodoma, kad g yra homeomorzmas tarp U2 ir M2 . Taigi M1 ir M2 yra elementarieji paviriai. Kadangi jie yra atviri M poaibiai ir M = M1 M2 , M yra dvimatis pavirius. Miobiuso lapas neorientuojamas. atitinkanti M1 orientacija. Kadangi Tegu (x, y, z ) yra g parametrizacij
g (u, 0) = sin ui + cos uj, u g u u u (u, 0) = cos cos ui cos sin uj + sin k, v 2 2 2 gaunu g g u u u (u, 0) (u, 0) = cos i j sin u sin i k + cos u sin j k. u v 2 2 2
778 Bet
18 SKYRIUS. DIFERENCIALINIU FORMU INTEGRAVIMAS u u u + sin2 u sin2 + cos2 u sin2 = 1; 2 2 2
cos2 tod el
u u u g (u, 0) = cos i j sin u sin i k + cos u sin j k. 2 2 2 Tarkime, Miobiuso lapas orientuojamas, ir tegu yra kokia nors jo orientacija. Tada (x, y, z ) funkcijos siaurinys M1 poaibyje bus M1 srities orientacija. Kadangi M1 jungi, i orientacija arba sutampa su , arba yra jai prieinga. Abiem atvejais (x, y, z ) turi tur eti rib, kai (x, y, z ) art eja i (1, 0, 0). Paym ejs t rib raide, gauiau, kad g (u, 0) , kai u 0 ir kai u 2 . Bet g (u, 0) art eja i i j, kai u 0, ir i i j, kai u 2 . Gauta prietara reikia, kad Miobiuso lapas neorientuojamas. Orientuoti paviriai. Pavirius su ksuota orientacija vadinama orientuotu. Fiksuotoji orientuoto paviriaus orientacija vadinama tiesiog jo orientacija, o jos reikm e x take tiesiog orientacija tame take. Tegu M yra orientuotas pavirius, jo orientacija ir g lokalioji jo parametrizacija. Jei su visais x (18.8) orientacija sutampa su (x), g parametrizacija vadinama teigiama. Jei su kiekvienu x tos orientacijos yra viena kitai prieingos, g vadinama neigiama parametrizacija. Jei U aib e jungi, tai treios galimyb es n era: g yra arba teigiama, arba neigiama parametrizacija. Formos integralas. Tegu E yra m-mat e euklidin e erdv e, O atviras jos poaibis, M k -matis orientuotas pavirius O aib eje ir jo orientacija. Tegu F yra kita baigtiniamat e normuota erdv e, O aib eje apibr eta k mat e diferencialin e forma su koecientais i F ir A M paviriaus Borelio poaibis. Jei (x) (x) funkcija integruojama A aib eje k mato atvilgiu, forma vadinama integruojama A aib eje, o =
A A
(x) (x) k (dx)
vektorius vadinamas jos integralu A aib eje. Realiu ju formu integravimas. Kaip praktikai skaiiuojami formu integralai? I pradiu panagrin esiu F = R atveji . Jei k = 0, kiekvienas (x) yra arba 1 arba 1 skaiius. Kadangi 0-mat e forma yra tiesiog realioji funkcija M aib eje, tai f=
A xA
(x)f (x).
18.2. FORMU INTEGRAVIMAS
779
Tegu dabar k 1 ir A yra kokios nors elementarios g (U ) srities poaibis; ia g : U M teigiama lokalioji M parametrizacija. Tada g (u ) = 1 g (u) g (u) . Jg (u) u1 uk
Jei (a1 , . . . , am ) yra E erdv es baz e ir =

i1 <<ik
fi1 ...ik dxi1 dxik ,
tai prisimins, kaip skaiiuojami integralai k mato atvilgiu, gaunu: =

A U
1 A g (u ) g (u )
g (u) g (u) du u1 uk
g i1 (u) u1
=
i1 <<ik g 1 (A)
fi1 ...ik g (u)
. . .
g ik (u) u1
... .. . ...
g i1 (u) uk
. . .
du.
g ik (u) uk
m = 2 ir k = 1 atveju parametrizacija danai uraoma x = x(t); y = y (t); lygtimis. Tada f1 (x, y )dx+ f2(x, y )dy =
A g 1 (A)
f1 x(t), y (t) x (t)+ f2 x(t), y (t) y (t) dt
lygtimis. Tada
lygybe. Panai formul e gaunama ir m = 3, k = 1 atveju. m = 3 ir k = 2 atveju parametrizacija uraoma x = x(u, v ); y = y (u, v ); z = z (u, v ); f12 (x, y, z )dx dy + f13 (x, y, z )dx dz + f23 (x, y, z )dy dz =
g 1 (A)
f12
y y x x xu xv + f13 u v + f23 u v dudv zu zv zu zv yu yv
780
(kad bu trumpiau, dein eje lygyb es pus eje praleidau visu funkciju argutu mentus u ir v ). Suskaiiuosiu, pavyzdiui, I=
S1
xdx y dy
integral. Vientakis S 1 poaibis yra nulinio vienmaio ploto aib e, tod el bet kokios formos integralas tokioje aib eje yra 0. Taigi,
I=
S 1 \{(1,0)}
xdx y dy =
(cos t ( sin t) sin t cos t)dt
sin 2tdt =
cos 2t 2
= 0.
Vektoriniu formu integravimas. Bendrasis atvejis susiveda i jau inagrin etji . Tegu yra forma su koecientais i F , (bj ) kokia nors F baz e ir (vj ) duali baz e F erdv eje. Paymiu j = v j ; tada j yra realioji forma ir = j bj ,
j
t.y. su visais x O ir visais dx1 , . . . , dxk (x)(dx1 , . . . , dxk ) =

j
j (x)(dx1 , . . . , dxk )bj .

kE
Fiksuoju x O . Tegu u yra toks tiesinis operatorius i (x)(dx1 , . . . , dxk ) = u (dx1 dxk ). Tada su bet kokiu
kE
i F , kad
(x) = u ( ). Pavyzdiui, (x) (dx1 dxk ) = u (dx1 dxk ) = (x)(dx1 , . . . , dxk ). Analogikai i rodoma, kad su visais j j (x) (dx1 dxk ) = j (x)(dx1 , . . . , dxk ).
18.2. FORMU INTEGRAVIMAS I ia (x) (dx1 dxk ) = Kadangi paprasti k -vektoriai sudaro bitiesikumo iplaukia (x) (x) = [ j (x) (dx1 dxk )]bj .
kE
781
erdv es baz, i vidin es sandaugos
( j (x) (x))bj .
Kitaip tariant j yra funkcijos koordinat es (bj ) baz eje. I vektorin es funkcijos integralo savybiu dabar iplaukia, kad =
A A
dk =
j dk bj =
j bj .
j A
Jei (ai ) yra E erdv es baz e, (ui ) duali baz e E erdv eje ir =
i1 <<ik
fi1 ...ik ui1 uik ,
tai mati (atitinkamai, integruojama) tada ir tik tada, kai visos fi1 ...ik yra Borelio funkcijos (atitinkamai, integruojamos funkcijos). Be to, =
A A
(x) (x)k (dx) =
i1 <<ik
(ui1 uik ) (x) fi1 ...ik (x)k (dx).
Jei g : U M yra lokalioji M parametrizacija ir A g (U ), tai g (u ) = tod el =

A i1 <<ik g 1 (A)
1 1 g (u) k g (u); J g (u )
1 g i1 (u) k g i1 (u) . . .. . . fi1 ...ik g (u) du. . . . ik ik 1 g (u) k g (u)
Integralo savyb es. Kadangi bitiesin es operacijos tolydios, atsiras tokia c < , kad su visais x O | (x) (x)| c (x) (x) = c (x) .
782
Tod el forma integruojama A aib eje, kai (x) k (dx) < .
Nesunkiai i rodomos ir kitos integralo savyb es: 1) jei ir integruojamos A aib eje, tai + ir c taip pat integruojamos ir ( + ) =
A A
+
A
,
A
c = c
A
2) jei A B = ir integruojama tiek A, tiek B aib eje, tai ji integruojama ir A B aib eje ir =
AB A
+
B
3)
4)
n x A n (x) n 1 an < (A) <
x A n (x) (x) n x A n (x) g (x) g d < k A an
;
A
n =
n=1 A
n .
A n=1
I rodymas. 1. Pirma lygyb e iplaukia i ( + ) =

A A
( + ) dk = =
A
( + )dk
A
dk +
dk =
+
A A
Antroji i rodoma analogikai. 2. Akivaizdu: =

AB AB
dk =
dk +
dk =
+
A B
3. Su visais x A n (x) (x) (x) (x) ir n (x) (x) c n (x) (x) = c n (x) cg (x).
18.2. FORMU INTEGRAVIMAS Tod el i Lebego teoremos apie apr et konvergavim n =

A A
783
n dk 1 c n (x)
dk =
.
A
4. Su visais x A ir n n (x) (x) Tod el n =

An 1 A n 1
(x) = c n (x)
can .
n dk =
n 1
n dk n dk = n .
n 1 A
=
n 1 A
Kintamojo keitimo taisykl e. Elementariuoju atveju (kai A g (U ) su kokia nors teigiama lokalija M parametrizacija g : U M ) ivesiu dar vien formul, kurios prireiks kitame skyrelyje. U aib galiu laikyti k -maiu (standartikai orientuotu) elementariuoju paviriumi Rk erdv eje. Tuomet du1 duk = f (u)du f
U
. Tod su bet kokia integruojama U aib eje funkcija f el =

i1 <<ik
fi1 ...ik dxi1 dxik
formos integralas A aib eje lygus

g i1 (u) u1 i1 <<ik g 1 (A)
fi1 ...ik g (u)
. . .
g ik (u) u1
.. .
g i1 (u) uk
. . .
g ik (u) uk
du1 duk .
Kadangi
g i1 (u) u1
. . .
g ik (u) u1
.. . ...
g i1 (u) uk
. . .
g ik (u) uk
du1 duk =
g i1 duj uj
g ik duj uj
784
18 SKYRIUS. DIFERENCIALINIU FORMU INTEGRAVIMAS = dg i1 dg ik ,
nagrin ejamu atveju teisinga ir tokia formul e: =

A g 1 (A)
g .
18.3
Stokso teorema
iame skyrelyje E bus m-mat e euklidin e erdv e, O atviras jos poaibis, 1 k m, S k -matis pavirius O aib eje ir D netuias atviras S poaibis. Jei A S , simboliu A ym esiu A aib es krat S paviriuje. Reguliar us krato takai. Lokalioji S parametrizacija g : U S vadinama reguliaria D atvilgiu, jei egzistuoja toks c, kad su visais u U u1 < c g (u) D (u1 ia ymi pirmj u vektoriaus komponent). Tegu g reguliari ir teisinga (18.9) formul e. Paymiu U = {u U | u1 < c}, U0 = {u U | u1 = c}, U+ = {u U | u1 > c}. (18.9)
Tarkime, u U0 . Kadangi U atvira, U ( u, ) U su visais pakankamai maais . Bet U ( u, ) rutulyje yra tiek taku u su u1 u 1 . Taigi U = , U+ = ir u U . Kita vertus, U ir U+ yra akivaizdiai atviros aib es, tod el jokie ju takai negali bu es ti kratiniai U aib takai. Reikia, U0 sutampa su U aib es kratu U poerdvyje. Jei U0 tuia, tokie pat samprotavimai rodo, kad U aib es kratas U aib eje tuias. Taigi ir iuo atveju jis sutampa su U0 . Kadangi g yra homeomorzmas tarp U ir g (U ), aib e g (U0) yra g (U ) aib es kratas g (U ) poaibyje. I (18.9) iplaukia g (U ) = g (U ) D ir g (U ) \ g (U ) = g (U ) \ D.
I rodysiu, kad g (U0 ) = g (U ) D . Tegu a g (U0 ) ir A jo aplinka S paviriuje. Tada A g (U ) yra a aplinka g (U ) aib eje. Kadangi a yra kratinis g (U ) aib es takas toje aib eje, A g (U ) sankirtoje atsiras tiek taku i g (U ), tiek i g (U ) \ g (U). Reikia, A aplinkoje taip pat bus taku tiek i D , tiek i S \ D , t.y. a D . Atvirkiai, tegu a g (U ) D ir A yra a tako aplinka g (U ) aib eje. Ta aplinka yra A g (U ) pavidalo su tam tikra A , atvira S paviriuje. Kadangi
18.3. STOKSO TEOREMA
785
g (U ) taip pat atvira S paviriuje, A yra a aplinka S paviriuje. Joje yra taku tiek i D , tiek i S \ D . Kadangi A g (U ), tie takai bus takai i g (U ) D = g (U ) ir g (U ) \ D = g (U ) \ g (U ). Reikia, a yra kratinis g (U ) takas poaibyje g (U ), t.y. a g (U0 ). Taigi jei g yra reguliari parametrizacija ir teisingas (18.9) sryis, tai teisingas ir toks teiginys: u1 = c g (u) D. Takas x D vadinamas reguliariu, jei egzistuoja reguliari kokios nors jo aplinkos S paviriuje parametrizacija. Visu reguliariu taku aib e vadinama reguliarija D dalimi. Jei g parametrizacija reguliari, tai bet koks takas i g (U ) D reguliarus. I ia iplaukia, kad reguliarioji krato dalis yra atviras D poaibis. Pavyzdiai. 1. Tegu S = R3 ir D = {(x, y, z ) | x2 + y 2 + z 2 < 1}; tada D = S 2 . Kokie sferos takai reguliaru s D atvilgiu? Tegu g yra lokalioji parametrizacija, apraoma lygtimis x = r cos cos ; y = r cos sin ; z = r sin ; (r, , ) (0; ) (/2; /2) ( ; ). Jei (x, y, z ) = g (r, , ), tai x2 + y 2 + z 2 = r 2 ; tod el (x, y, z ) D r < 1. Taigi g reguliari ir, reikia, visi takai i g (U ) = S 2 \ {(x, 0, z ) | x 0} aib es yra reguliaru s. Tokiomis pat lygtimis, tik su i (0; 2 ) intervalo, apraoma parametrizacija taip pat reguliari. Tod el reguliaru s visi sferos takai, iskyrus galbu t tik iaurini ir pietini jos polius. I rodysiu, kad ir jie reguliaru s. Tegu u su r > u2 + v 2 . v g (r, u, v ) = r 2 u2 v 2 Aiku, kad g be galo diferencijuojama ir 0 1 0 . 0 0 1 g (r, u, v ) = r u v r 2 u2 v 2 r 2 u2 v 2 r 2 u2 v 2
786
18 SKYRIUS. DIFERENCIALINIU FORMU INTEGRAVIMAS r > 0; u2 v 2
Matricos determinantas r2
Reikia, g reguliari, o kartu reguliarus ir iaurinis polius. Analogikai i rodoma, kad funkcija, apibr eiama lygybe u su r > u2 + v 2 , v g (r, u, v ) = r 2 u2 v 2 g (r, u, v ) D r < 1;
Atvirktin e funkcija tolydi; tod el g yra homeomorzmas. 3 Taigi g yra lokalioji R parametrizacija, parametrizuojanti iaurinio poliaus aplink {(x, y, z ) | z > 0}. Jei (x, y, z ) = g (r, u, v ), tai x2 + y 2 + z 2 = r 2 ; tod el (x, y, z ) D r < 1.
tod el g (r, u, v ) maksimalaus rango. g yra bijekcija tarp parametru aib es U ir aib es {(x, y, z ) | z > 0}; atvirktin e funkcija apibr eiama lygybe x2 + y 2 + z 2 . g 1(x, y, z ) = x y
yra pietinio poliaus aplinkos {(x, y, z ) | z < 0} parametrizacija. V el
tod el g parametrizacija, o kartu ir pietinis polius reguliaru s. Taigi visi D srities krato takai reguliaru s. Tokiu atveju a sakau, kad D yra sritis su reguliariu kratu. 2. Tegu S yra S 2 sfera, o D = {(x, y, z ) S 2 | z > 0}. Tada D yra {(x, y, z ) S 2 | z = 0} apskritimas. Standartin e sferos parametrizacija x = cos cos ; y = cos sin ; z = sin ; (, ) (/2; /2) ( ; ); (x, y, z ) D > 0.
n era reguliari, nes
787
reguliari; tod el visi D apskritimo takai, iskyrus galbu t tik (1, 0, 0) tak, reguliaru s. Ta pati funkcija, tik su parametru aibe ( /2; /2) (0; 2 ), parametrizuoja (1, 0, 0) tako aplink ir taip pat reguliari. Taigi ir (1, 0, 0) takas reguliarus, t.y. D yra sritis su reguliariu kratu. 3. Tegu S = R2 ir D = {(x, y ) | x > 0, y > 0}. Tada D = {(x, y ) | x = 0, y Lokaliosios parametrizacijos x = u; y = v; v > 0; 0 arba y = 0, x x = v ; y = u; v > 0; 0}.
Taiau i pad etis nesunkiai pataisoma: tereikia pakeisti i . Modikuota parametrizacija x = cos cos ; y = cos sin ; z = sin ; (, ) (/2; /2) ( ; );
ir
reguliarios; tod el visi D takai, iskyrus (0, 0), reguliaru s. Jei kampinis takas irgi bu reguliarus, krato reguliarioji dalis bu visa tu tu D . emiau i rodysiu, kad reguliarioji dalis yra glodus pavirius. Kadangi D toks n era (liestiniu aib e (0, 0) take n era tiesinis poerdvis), gauiau prietar. Reikia, kampinis takas nereguliarus. Krato parametrizavimas.
18.4 teorema. Reguliarioji D dalis M yra (k 1)-matis pavirius. Jei a M , g : U S reguliari a aplinkos parametrizacija ir g ( u) = a, tai Ta M = Lin 2 g ( u), . . . , k g ( u) . I rodymas. I pradiu tegu k = 1, t.y. S yra kreiv e. Tegu a M ir g : U S yra reguliari a tako aplinkos S paviriuje parametrizacija. Tegu c U ir g (c) = a. Tada d el reguliarumo g (U ) D = {a}. g (U ) yra atviras S poaibis; tod el g (U ) = O S su tam tikra aibe O , atvira visoje E . Tada O M = g (U ) M = {a}. Taigi a yra izoliuotas M takas. Kadangi a buvo bet koks M takas, M aib e diskreti, t.y. yra 0-matis pavirius.
788
Toliau tegu k 2. Tegu a M , g : U S yra reguliari a aplinkos S paviriuje parametrizacija ir g ( u) = a. Tada g (U ) M yra a tako aplinka M aib eje. Sukonstruosiu jos (k 1)-mat parametrizacij. Tegu u 1 = c, V = {(v1 , . . . , vk1 ) | (c, v1 , . . . , vk1 ) U } ir su v = (v1 , . . . , vk1) V h(v ) = g (c, v1, . . . , vk1 ). Kadangi g reguliari, su visais u U u1 = c g (u) D. Jei v V ir u = (c, v1 , . . . , vk1), tai u U ir u1 = c; tod el h(v ) = g (u) D. Taigi h(V ) g (U )D . Atvirkiai, jei x g (U )D , tai x = g (u) su u U ir g (u) D ; tod el u1 = c. Tada v = (u2, . . . , uk ) V ir x = g (u) = h(v ). I rodiau, kad h(V ) = g (U ) D . Kadangi M D , o kiekvienas takas i g (U ) D reguliarus, g (U ) D = g (U ) M . Taigi h(V ) = g (U ) M . Kadangi g injektyvi, h taip pat injektyvi. Taigi h yra bijekcija tarp V ir g (U ) M . Akivaizdu, kad h tolydi. Atvirktin e funkcija yra tolydiu ju x g 1(x) ir u (u2 , . . . , uk ) funkciju kompozicija; tod el taip pat tolydi. Taigi h yra homeomorzmas tarp V ir h(V ). Taip pat akivaizdu, kad h be galo diferencijuojama. Be to, su visais v V ir i = 1, . . . , k 1 i h(v ) = i+1 g (c, v ) . Kadangi g (u) operatorius maksimalaus rango, visi i g (u) vektoriai tiesikai nesusij. Reikia, visi i h(v ) vektoriai tiesikai nesusij, t.y. h (v ) matrica maksimalaus rango. Taigi h yra g (U ) M aib es (k 1)-mat e parametrizacija. a tako koordinaiu tos parametrizacijos atvilgiu vektorius yra v = ( u2 , . . . , u k ). Reikia, Ta M = {h ( v)dv | dv Rk1 } = Lin(1 h( v ), . . . , k1 h( v)) = Lin(2 g ( u), . . . , k g ( u)).
789
Iorin e normal e. Tegu k 2, M yra reguliarioji D dalis ir a M . Kadangi M S , i liestiniu apibr eimo Ta M Ta S . Be to, Ta M yra (k 1)matis tiesinis Ta S poerdvis. Tod el jei (dx2 , . . . , dxk ) yra Ta M poerdvio baz e ir dx Ta S \ Ta M , tai (dx, dx2 , . . . , dxk ) yra Ta S baz e. Tegu dy yra dx vektoriaus projekcija Ta M poerdvyje ir dz = dx dy . Tada dz Ta M . Kadangi dx Ta M , jis nesutampa su projekcija ir tod el dz = 0. Be to, dz Ta S , nes ir dx ir dy priklauso tam poerdviui. Taigi dz yra nenulin e M paviriaus normal e, lieianti S (arba nenulin e S paviriaus liestin e, statmena M paviriui). Tokias normales galima suskaidyti i dvi grupes: iorines ir vidines. Duosiu grietus apibr eimus, paaikinanius iuos terminus. Tegu dz Ta S (Ta M ) , dz = 0. Kadangi dz yra nenulin e S liestin e, atsiras tokia seka (xn ) S , kad xn a, xn = a su visais n ir xn a dz . xn a dz (18.10)
Jei (18.10) teisinga su (xn ) D , dz vadinama vidine normale, jei su (xn ) S \ D iorine normale. Pastarasis apibr eimas tinka ir k = 1 atveju; tik tada dz yra bet kokia nenulin e S kreiv es liestin e a take. 18.5 teorema. Tegu g yra reguliari a aplinkos parametrizacija, g ( u) = a ir dz nenulin e M normal e, lieianti S . Tada dz yra arba iorin e, arba vidin e normal e; be to, dz 1 g ( u) = 0. dz yra iorin e normal e, kai ta sandauga teigiama, ir vidin e normal e, kai sandauga neigiama. I rodymas. Tegu i pradiu k = 1. Tegu (xn ) yra tokia S taku seka, kad xn a, xn = a su visais n ir teisingas (18.10) sryis. I xn a iplaukia xn g (U ), kai n pakankamai didelis. Tegu xn = g (un ); tada un u ir un = u su visais n. Jei egzistuoja tokia nt , kad unt u ir xn S \ D su pakankamai dideliais n; tod el dz yra iorin e normal e. Jei dz yra iorin e normal e, tai egzistuoja tokia seka (un ), kad un > u su visais n, un u ir teisingas (18.10) sryis su xn = g (un ). Tada g (un ) g ( u) xn a = g ( u ), un u un u xn a xn a = g ( u) un u un u
790 ir, reikia,
g ( u) dz = , dz g ( u) t.y. dz = cg ( u) su c > 0. Aiku, tada dz g ( u ) > 0. Jei dz yra vidin e normal e, tai egzistuoja tokia seka (un ), kad un < u su visais n, un u ir teisingas (18.10) sryis su xn = g (un ). Tada xn a g (un) g ( u) = g ( u ), un u un u xn a xn a = g ( u) un u un u ir, reikia, g ( u) dz = , dz g ( u) t.y. dz = cg ( u) su c < 0 ir dz g ( u) < 0. Dabar tegu k 2. Paymiu c = u 1 . Tada g (u) D u1 = c ir g (u) D u1 < c. Tegu (xn ) S \ {a} yra kokia nors art ejanti i a seka, su kuria teisingas (18.10) sryis. Kai n pakankamai didelis, xn g (U ); tegu xn = g (un ). Tada un u ir xn x = g ( u)(un u) + o( un u ). Tegu du yra kokia nors sekos (un u )/ u n u dalin e riba ir u nt u du. u nt u Tada xnt a g ( u)du, u nt u xnt a g ( u)du xnt a g ( u)du
ir tod el
dz g ( u)du = . dz g ( u)du = dz du; g (u)du
Paymiu
tada dz = g ( u) = 1 g ( u)1 + + k g ( u)k .
18.3. STOKSO TEOREMA Kadangi padaugins t lygyb skaliarikai i dz gaunu dz Taigi 1 = 0 ir

2
791
dz Ta M = Lin 2 g ( u), . . . , k g ( u) , = 1 dz 1 g ( u).
dz 2 . 1 Jei dz yra vidin e normal e, galiu laikyti (xn ) D ; tada un1 < c = u 1 su visais n ir tod el du1 0. I ia 1 < 0 ir dz 1 g ( u) < 0. Analogikai i rodoma, kad jei dz yra iorin e normal e, tai dz 1 g ( u) > 0. Kokia bebu tu seka ( x ) S \ { a } , art e janti i a , ir tenkinanti (18.10) s n lyg, t era trys galimyb es: 1) yra be galo daug n su xn D ; 2) yra be galo daug n su xn S \ D ; 3) yra be galo daug n su xn D . Taiau 3 atvejis negalimas: tada xn M su be galo daug n (nes M yra atviras D poaibis, o xn a M ) ir, reikia, dz Ta M . Taigi dz yra arba iorin e, arba vidin e normal e. Tada i jau i rodytos dalies iplaukia, kad dz 1 g ( u) sandauga arba teigiama, arba neigiama, t.y. nelygi 0. dz 1 g ( u) = Vienetiniu normaliu laukas. Tegu v el M yra reguliarioji D dalis ir x M . I praeito skirsnio rezultatu iplaukia, kad M normal es x take, lieianios S , sudaro vienmati E erdv es poerdvi : visos jos proporcingos vienai nenulinei normalei dz . Jei dz iorin e ir t > 0, tai visos tdz yra iorin es, o tdz vidin es normal es. Jei dz vidin e, tai atvirkiai: visos tdz yra vidin es, o tdz iorin es normal es. Reikia, yra lygiai viena vienetinio ilgio iorin e normal e a j ym esiu nx raide ir vadinsiu vienetine iorine normale x take. Aiku, tada nx yra vienintel e vienetinio ilgio vidin e normal e. I rodysiu, kad x nx yra tolydioji funkcija i M i E. I rodymas. Jei k = 1, teiginys trivialus: M aib e diskreti, o diskreioje aib eje bet kokia funkcija tolydi. Tod el toliau laikysiu k 2. Pakanka i rodyti, kad x nx funkcija tolydi kiekvienoje g (U ) M pavidalo aib eje; ia g yra reguliari D atvilgiu S parametrizacija. Tegu a koks nors g (U ) M takas, g ( u) = a ir u 1 = c; tada Paymiu V = {v Rk1 | (c, v1 , . . . , vk1 )} U ir su v V h(v ) = g (c, v1, . . . , vk1 ). u1 = c g (u) M.
792
Tada h yra homeomorzmas tarp V ir g (U ) M ir pakanka i sitikinti, kad tolydi v nh(v) funkcija. Kad bu tu trumpiau, ym e siu n ( v ) = nh(v) . n(v ) vektorius apibr eiamas tokiomis keturiomis savyb emis: 1) n(v ) Th(v) S ; 2) n(v ) Th(v) M ; 3) n(v ) 1 g (c, v ) > 0; 4) n(v ) = 1. Tod el ji galima gauti taip. I pradiu iekome vektoriaus n (v ), uraomo n (v ) = 1 g (c, v ) 2 (v )2 g (c, v ) k (v )k g (c, v ) pavidalu su tam tikrais i (v ) R ir statmeno visiems i g (c, v ), i = 2, . . . , k . Koecientai i (v ) turi tenkinti lygiu sistem k i=2 i g (c, v ) 2 g (c, v )i(v ) = 1 g (c, v ) 2 g (c, v ); . . . k i=2 i g (c, v ) k g (c, v )i (v ) = 1 g (c, v ) k g (c, v ); A(v )(v ) = b(v ) pavidalu; ia 2 g (c, v ) 2 g (c, v ) k g (c, v ) 2 g (c, v ) . . .. . . A(v ) = , . . . 2 g (c, v ) k g (c, v ) k g (c, v ) k g (c, v ) 1 g (c, v ) 2 g (c, v ) 2 (v ) . . . (v ) = . . . . , b(v ) = 1 g (c, v ) k g (c, v ) k (v ) det A(v ) = 1 g (c, v ) 2 g (c, v ) (v ) = A1 (v )b(v ). Aiku, kad A(v ) ir b(v ) yra tolydios v atvilgiu funkcijos. A A1 funkcija taip pat tolydi; tod el tolydi ir (v ) funkcija. Reikia, funkcija n (v ) korektikai apibr eta ir tolydi. Pagal apibr eim n (v ) Th(v) S ir n (v ) Th(v) M . Be to, n (v ) = 0, nes 1 g (u) neisireikia tiesikai per i g (u) su i 2. D el statmenumo n (v ) n (v ) = n (v ) 1 g (c, v ),
2
kuri gali bu ti urayta
Su visais v
= 0,
nes i g (u) vektoriai tiesikai nesusij. Tod el lygtis turi vieninteli sprendini
793
t.y. n (v ) 1 g (c, v ) > 0. Taigi n (v ) tenkina pirmas tris i reikiamu slygu . Aiku, kad padalins n (v ) i jo normos gausiu vektoriu , tenkinanti visas keturias slygas, t.y. n (v ) n(v ) = . n (v ) Reikia, n(v ) funkcija taip pat tolydi. Srities krato orientavimas. Tarkime dabar, kad S pavirius orientuotas ir jo orientacija. Tegu M yra reguliarioji D dalis ir nx vienetin e iorin e M normal e take x M . I rodysiu, kad M orientuojamas ir apibr eiu vadinamj iorin jo orientacij. Jei k = 1, tai nx yra normuota S liestin e x take kaip ir orientacija (x). Jei (x) = nx , laikome, kad iorin e M orientacija x take yra skaiius 1; jei (x) = nx skaiius 1. Iorin orientacij x take paymiu (x). Tada (x) yra arba 1, arba 1 skaiius ir su visais x M (x) = (x)n(x). funkcija tolydi, nes diskreioje aib eje visos funkcijos tolydios. Taigi ji yra M paviriaus orientacija, kuri ir vadinama iorine. Tegu dabar k 2. Bet kokia M paviriaus galima orientacija x take yra = dx2 dxk pavidalo; ia (dx2 , . . . , dxk ) Tx M poerdvio baz e. Tada (nx , dx2 , . . . , dxk ) yra Tx S baz e ir nx = nx dx2 dxk = nx dx2 dxk = nx = 1,
t.y. nx yra viena i dvieju galimu S orientaciju x take. Jei nx = (x), sakome, kad yra iorin e M orientacija x take; prieingu atveju ji vadinama vidine orientacija. Aiku, kad jei yra iorin e orientacija, tai vidin e ir atvirkiai. Reikia, kiekviename take x M viena ir tik viena i galimu orientaciju yra iorin e. J ym esiu (x). Tada su visais x M (x) = nx (x). I rodymas. Tegu V yra jungus atviras Rk1 poaibis ir h : V M lokalioji M parametrizacija. h(V ) pavidalo aib es atviros ir padengia M ; tod el pakanka i rodyti, kad funkcija tolydi h(V ) aib eje. I rodysiu, kad x (x) funkcija tolydi.
794
Su x h(V ) paymiu (x) =
Taigi funkcija tolydi ir, reikia, yra tam tikra M orientacija, vadinama iorine M orientacija. Taip orientuotas M pavirius vadinamas iorine M puse. Reikia atsiminti, kad iorin e krato orientacija priklauso tiek nuo D aib es, tiek nuo pasirinktos S orientacijos. Pavyzdiui, D yra tiek D , tiek S \ D srities kratas. Taiau iorin e D atvilgiu jo orientacija yra vidin e S\ D atvilgiu ir atvirkiai. Jei S orientacij pakeisime prieinga, iorin e D atvilgiu D orientacija virs vidine, o vidin e iorine. Pavyzdiai. 1. Tegu S yra standartikai orientuotas S 1 apskritimas, t.y. jo ksuotoji orientacija (x, y ) = y i + xj.
taip pat tolydi h(V ) aib Kadangi x nx funkcija tolydi, eje. Taigi (x) = (x)} yra du nesikertantys {x h(V ) | (x) = (x)} ir {x h(V ) | udari h(V ) poaibiai, padengiantys h(V ). Kadangi h tolydi, h(V ) sritis jungi. Tod el vienas i tu poaibiu tuias, t.y. arba (x) = (x) su visais x h(V ), (x) = (x) su visais x h(V ). arba Pirmu atveju (x) = (x) su visais x h(V ), antruoju (x) = (x) su visais x h(V ). Abiem atvejais funkcija tolydi h(V ) aib eje.
Aiku, kad tolydi ir (x) yra viena i dvieju galimu M orientaciju x take. Tada (x) = nx (x) yra viena i dvieju galimu S orientaciju x take. Reikia, su visais x h(V ) (x) = (x), arba (x) = (x). arba
1 h h1 (x) 1 h h1 (x) 1 h h1 (x) 1 h h1 (x)
Paymiu t parametrizacij g raide. (1, 0) tako koordinat e g atvilgiu yra . Jei tn = + 1/n, tai sin tn < 0; tod el g (tn ) S \ D . Be to, n g (tn ) g ( ) = g (tn ) g ( ) g ( ) = ( sin , cos ) = (0, 1) = j; tn
Tegu D = {(x, y ) S 1 | y > 0}; tada M = D susideda i dvieju taku : (1, 0) ir (1, 0). Rasiu iorin krato orientacij. (1, 0) tako aplinka parametrizuojama lygtimis x = cos t; y = sin t; t (0; 2 ).
18.3. STOKSO TEOREMA i ia ir n g (tn ) g ( ) j = 1 g (tn ) g ( ) j. g (tn ) g ( ) (1, 0) = j,
795
Taigi j yra iorin e normal e (1, 0) take. Kadangi iekoma orientacija (1, 0) take yra 1. Tomis paiomis lygtimis, tik su t ( ; ), apibr eiama funkcija parametrizuoja (1, 0) tako aplink. Parametrizacij v el paym esiu g raide. (1, 0) 1 tako koordinat e g atvilgiu yra 0. Kadangi sin n > 0, g (1/n) D . Be to, n g (1/n) g (0) g (0) = (0, 1) = j ir panaiai kaip aukiau gaunu g (1/n) g (0) j. g (1/n) g (0) Taigi j yra vidin e normal e, o j iorin e. Kadangi i kart (1, 0) = j, iekoma orientacija (1, 0) take yra 1. Apskritai teisinga tokia euristin e taisykl e: galuose, i kuriu ieiname, kai D atkarp apeiname S orientacijos nurodoma kryptimi, orientacija yra 1, o galuose, i kuriuos i einame, orientacija yra 1. 2 2. Tegu S = R ir D = {(x, y ) | x2 + y 2 < 1}. Tada D yra S 1 apskritimas. Standartin e jo orientacija yra (x, y ) = y i + xj. I rodysiu, kad tai iorin e D atvilgiu S 1 orientacija. Kadangi S 1 aib e jungi, pakanka i sitikinti, kad bent viename jos take (x0 , y0 ) teisinga lygyb e n(x0 ,y0 ) (x0 , y0 ) = i j; ia n(x0 ,y0 ) yra iorin e normal e tame take.
796
Tegu, pavyzdiui, (x0 , y0 ) = (1, 0). Tada (1, 0) = j. Vektorius j yra ir bazin e liestin e tame take. Kadangi i jam statmenas, i yra normal e. Kadangi (1 + 1/n, 0) D ir n (1 + 1/n, 0) (1, 0) (1, 0) = i, n(1,0) = i. Taigi Apskritai teisinga tokia euristin e taisykl e: iorin e plokios srities krato orientacija atitinka toki jo ap ejimo krypti , kuria einant sritis lieka i kair es. Stokso teorema. Tegu M yra D srities krato reguliarioji dalis. Sakome, kad D yra sritis su beveik reguliariu kratu, jei su kiekvienu atsiras toks atviras E poaibis O D \ M , kad k (O D ) ir k1 (O M ) . Pavyzdiui, tegu S = R2 ir D = {(x, y ) | 0 < x, y < 1}. Vieninteliai nereguliaru s D takai yra kvadrato kampai: (0, 0), (0, 1), (1, 0) ir (1, 1). Tegu O yra keturiu spindulio skrituliu su centrais kiekviename i tu taku junginys. Tada 2 (O D ) = 42 ir 1 (O M ) = 8. n(1,0) (1, 0) = i j.
Taigi D yra sritis su beveik reguliariu kratu. 18.6 teorema. Tegu E yra m-mat e eukliin e erdv e, O atviras jos poaibis, S O orientuotas k -matis pavirius, D jo sritis su beveik reguliariu kratu, M tos srities krato reguliariosios dalies iorin e pus e ir glodi forma O aib eje. Jei D kompaktikas S poaibis, tai D d = M . I rodymas. 1 ingsnis. I rodysiu teorem atskiru atveju, kai egzistuoja tokia reguliari D atvilgiu lokalioji S parametrizacija g : U S , kad U = (a1 ; b1 ) (ak ; bk ) ir D supp g (U ); ia (i aib e vadinama formos atrama ). Fiksuoju koki nors E erdv es baz (e1 , . . . , em ). Pakanka inagrin eti = 1 k 1 f dx dx atveji . Aiku, kad d (x) = 0 su visais x supp ir, reikia, su visais x D \ g (U ). Tod el d =
D D g (U )
supp = {x O | (x) = 0}
d =
g 1 (D )
g d =
g 1 (D )
dg ;
797
ia lygus 1, jei g parametrizacija teigiama, ir 1, jei ta parametrizacija neigiama. Su j = 1, . . . , k paymiu j 1 g 1 (u) j +1 g 1 (u) k g 1 (u) . . . .. .. . . . j (u) = . . . . . . k 1 k 1 k 1 k 1 1 g (u) j 1 g (u) j +1 g (u) k g (u) Tada g (u) = f g (u) dg 1 (u) dgk1(u)
k
1 g 1 (u) . . .
=
j =1
f g (u) j (u)du1 duj 1 duj +1 duk .
I ia
k
dg (u) =
j =1
(1)j 1
f g (u) j (u) du1 duk uj
ir
k
dg (u) =
g 1 (D ) j =1
(1)j 1
g 1 (D )
f g (u) j (u) du1 . . . duk . uj
supp ). Tai kompaktikas U poaibis ir f g (u) = Paymiu K = g 1 (D 0, kai u U \ K . Su > 0 paymiu U = (a1 + ; b1 ) (ak + ; bk ). Kadangi
>0
U = U K,
egzistuoja toks , kad K U . Kitaip tariant, f g (u) = 0, kai u U ir kokia nors u koordinat e ui [ai + ; bi ]. Kadangi g reguliari, egzistuoja toks c, kad su u U u1 < c g (u) D, ir u1 = c g (u) D.
g (U ) aib es sankirta su D netuia; tod el c > a1 . Tada isiskiria du atvejai: c (a1 ; b1 ) ir c b1 . I pradiu inagrin esiu antr atveji .
798
Jei c b1 , tai g (u) D su visais u U ir, reikia, g 1 (D ) = U . Su visais j = 1, . . . , k

bj aj
f g (u) j (u) duj = uj
bj aj +
f g (u) j (u) duj uj = f g (u) j (u)

bj uj =aj +
= 0;
tod el i Fubini teoremos f g (u) j (u) du1 . . . duk = 0. uj
Be to, i ir M D = iplaukia M supp = . Reikia, (x) = 0 su visais x M ir = 0.

M
M supp D supp g (U ) D
Taigi nagrin ejamu atveju teorema teisinga. Tegu dabar c (a1 ; b1 ). Tada g 1 (D ) = (a1 ; c) (a2 ; b2 ) (ak ; bk ), g 1 (D ) = {c} (a2 ; b2 ) (ak ; bk ). Paymiu Panaiai kaip aukiau gaunu, kad su j V = (a2 ; b2 ) (ak ; bk ). 2
f g (u) j (u) du1 . . . duk = 0; uj
be to,
c a1
f g (u) 1 (u) du1 = u1 = f g (u) 1 (u)

c
c a1 +
f g (u) 1 (u) du1 u1
a1 +
= f g (c, u2, . . . , uk ) 1 (c, u2 , . . . , uk ).
Tod el d =
D g 1 (D )
f g (u) 1 (u) du1 . . . duk u1

c
799 f g (u) 1 (u) du1 u1
=
V
du2 . . . duk
a1
=
V
f g (c, v ) 1 (c, v )dv.
Funkcija h : V S , apibr eiama lygybe h(v ) = g (c, v ), yra lokalioji M parametrizacija. Tegu (v ) yra j atitinkanti M orientacija h(v ) take ir n(v ) iorin e normal e tame take, t.y. 2 g (c, v ) k g (c, v ) , 2 g (c, v ) k g (c, v ) 1 g (c, v ) 2 (v )2 g (c, v ) k (v )k g (c, v ) ; n(v ) = 1 g (c, v ) 2 (v )2 g (c, v ) k (v )k g (c, v ) (v ) = ia i (v ) = i g (c, v ) 1 g (c, v ) su i 2. Tada n(v ) (v ) = c 1 g (c, v ) k g (c, v ) su tam tikra c > 0. Kadangi kair es pus es norma lygi 1, n(v ) (v ) = 1 g (c, v ) k g (c, v ) . 1 g (c, v ) k g (c, v )
o tai reikia, kad (v ) yra iorin e krato orientacija h(v ) take. Kitaip tariant, h parametrizacija teigiama, jei = 1, ir neigiama, jei = 1. Kadangi 1 (c, v ) = det h (v ), =
M h(V )
Polivektorius dein eje pus eje sutampa su S paviriaus galima orientacija h(v ) take, indukuota g parametrizacijos, t.y. su h(v ) ; ia yra ksuotoji S orientacija. Taigi h(v ) = n(v ) (v ),
=
V
f g (c, v ) 1 (c, v )dv =

D
d.
Taigi teorema teisinga ir iuo atveju. 2 ingsnis. I rodysiu toki pagalbini teigini apie vieneto skaidini : jei (Oi ) yra atviru ju E poaibiu eima, dengianti K kompakt, tai egzistuoja tokia atvira O K ir tokios glodios O aib eje funkcijos f1 , . . . , fn , kad: 1) n f ( x ) = 1 su visais x O ; j =1 j 2) kiekviena supp fj yra kompaktikas kokios nors Oi poaibis.
800
(x, x ) bu Su kiekvienu x K randu toki x , kad U kurios nors Oi tu poaibis. Atviri rutuliai U (x, x ) padengia K ; tod el atsiras tokie x1 , . . . , xn , kad K U (x1 , x1 ) U (xn , xn ). Dein eje io sryio pus eje esanti aibiu jungini paymiu O raide. Su x E apibr eiu (x) = 1 x 2 , kai x < 1; 0, kai x 1.
Kadangi euklidin eje erdv eje x 2 = (x1 )2 + + (xm )2 (ia xi ymi x koordinates kokioje nors ortonormuotoje E erdv es baz eje), funkcija glodi. Be to, ji teigiama U (0, 1) rutulyje ir lygi 0 u to rutulio ribu . Tegu dabar x xi f i (x) = xi ir f (x) = f 1 (x) + + fn (x).
Tada f R ir f (x) > 0 su visais x O . i ir f yra glodios funkcijos i E i Reikia, f j (x) fj (x) = f (x) formule apibr eiamos funkcijos yra glodios O aib eje. Akivaizdu, kad ju suma (xj , x ), o is rutulys lygi 1 bet kuriame O take. Be to, fj (x) = 0 su x U j yra kakokios Oi aib es dalis. 3 ingsnis: i rodymo pabaiga. Fiksuoju ir randu toki atvir O , apr epiani D \ M , kad k (O D ) ir k1 (O M ) . \ O randu toki reguliari parametrizacij ga : Ua S , Su kiekvienu a D kad Ua yra (a1 ; b1 ) (ak ; bk ) pavidalo staiakampis ir a ga (Ua ). ga (Ua ) yra atviras S poaibis; reikia, jis yra Oa S pavidalo su tam tikru atviruoju E poaibiu Oa . Aiku, kad O aD Oa D . ir tokios I 2 ingsnio rezultatu iplaukia, kad egzistuoja tokia O D glodios O aib eje funkcijos f0 , . . . , fn , kad
n
fj (x) = 1
j =0
su x O ir supp f0 , . . . , supp fn yra kompaktiki O , Oa1 , . . . , Oan poaibiai; . ia a1 , . . . , an D
18.3. STOKSO TEOREMA Paymiu j = fj . Tada

n n
801
(x) =
j =0
j (x) ir d (x) =
j =0
dj (x)
O O iplaukia, kad su x O O . I D
n n
d =
D j =0 D
dj
ir
M
=
j =0 M
j .
Jei j rezultato
Oa D ga (Ua ). Tod 1, tai supp j D el i 1 ingsnio j j j dj = M j . Taigi D d =

M D
d0
0
M
d0 (x) k (dx) +
D M
0 (x) k1 (dx).
Kadangi d0 ir 0 funkcijos tolydios ir supp 0 yra kompaktikas O poaibis, 1D (x) d0 (x) c1O D (x) ir 1M (x) 0 (x) c1O M (x)
su tam tikra konstanta c < . Tod el

D
ck (O D ) + ck1 (O M )
D 2
2c.
Suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu
d =
I rodytas teiginys vadinamas Stokso teorema. Atskiri jos atvejai turi savo pavadinimus: jei S = R2 , k = 2, teiginys vadinamas Gryno3 teorema, jei S = R3 , k = 3 Gauso4 -Ostrogradskio5 teorema.
George Gabriel Stokes (18191903), britu matematikas ir zikas George Green (17931841), britu matematikas 4 Johann Carl Friedrich Gauss (17771855), vokieiu matematikas 5 Mikhail Vasilyevich Ostrogradsky (18011862), ukrainieiu matematikas ir zikas
2 3
802
V dalis Kompleksin e analiz e
803
19 skyrius Kompleksiniai skaiiai ir funkcijos

19.1 Kompleksiniai skaiiai
{(x, y ) R2 | y = 0} R. Jos elementai vadinami kompleksiniais skaiiais. (0, 1) skaiius ymimas i ir vadinamas menamuoju vienetu. Taigi C yra R2 ploktuma, kurioje kiekvienas (x, 0) pavidalo vektorius pakeistas realiuoju skaiiumi x. I apibr eimo iplaukia, kad R C, t.y. kiekvienas realusis skaiius yra kartu ir kompleksinis. Kita vertus, egzistuoja natu eiama lygyb emis rali bijekcija tarp R2 ir C, apibr (x, y ) = (x, y ), jei y = 0; x, jei y = 0. (19.1)
C aib e. C raide ymima aib e
Kompleksinius skaiius stengsiuosi ym eti z raid emis. Algebrinis skaiiaus uraas. Kompleksiniu skaiiu z1 = (x1 , y1 ) ir z2 = (x2 , y2) suma ir sandauga vadinamas, atitinkamai, (x1 + x2 , y1 + y2 ) ir (x1 x2 y1 y2 , x1 y2 + y1 x2 ) skaiius. Jei z1 , z2 R, tai y1 = y2 = 0 ir (x1 + x2 , y1 + y2 ) = (x1 + x2 , 0) = x1 + x2 , (x1 x2 y1 y2 , x1 y2 + y1 x2 ) = (x1 x2 , 0) = x1 x2 . Tod el nesukeldamas painiavos kompleksiniu skaiiu sum ir sandaug galiu ym eti taip pat, kaip realiu ju : z1 + z2 ir z1 z2 . (19.1) funkcij dabar galiu urayti trumpiau: (x, y ) = (x, 0) + (0, y ) = (x, 0) + (y, 0)(0, 1) = x + y i. 805 (19.2)
806
19 SKYRIUS. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI IR FUNKCIJOS
19.1 pav. Kompleksiniai skaiiai
Taigi kiekvienas kompleksinis skaiius vieninteliu bu du uraomas x + y i pavidalu su realiaisiais x, y R. Toks uraas vadinamas algebriniu kompleksinio skaiiaus pavidalu. Jei z = x + y i su x, y R, tai x ir y vadinami, atitinkamai, realija ir menamja z skaiiaus dalimi ir ymimi Re z ir Im z . Pavyzdiui, Im(2 5i) = 5, Re(2i) = 0, Im i = 1
" " " " " "

i 3+i 1 3 2i 1 2i z1 z2 = (x1 x2 y1 y2 ) + (x1 y2 + y1 x2 )i. (2 + 3i)(1 + i) = 5 + (1)i. x + 0i = x
ir t.t. Kompleksiniai skaiiai vaizduojami takais ploktumoje. Tiksliau, x + y i skaiius vaizduojamas taku lygiai toje paioje vietoje, kaip ir (x, y ) pora, tik kitaip ymimas (r. 19.1 pav.) Pasir ems (19.2) lygybe, sud eties ir daugybos apibr eim galiu perrayti taip: jei z1 = x1 + y1 i, z2 = x2 + y2 i, tai z1 + z2 = (x1 + x2 ) + (y1 + y2 )i, Pavyzdiui, (2 + 3i) + (1 + i) = 1 + 4i,
Pasteb esiu, kad i (x, 0) = x iplaukia (19.3)
su visais x R. Aritmetiniu veiksmu savyb es. giu C yra laukas. I rodysiu, kad apibr etu operaciju atvil-
19.1. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI
807
I rodymas. Tegu z = x + y i ir zi = xi + yii su x, y, xi , yi R, i = 1, 2, 3. Tada (z1 + z2 ) + z3 = (x1 + x2 ) + (y1 + y2 )i + (x3 + y3 i) = (x1 + x2 + x3 ) + (y1 + y2 + y3 )i, ir z1 + (z2 + z3 ) = (x1 + y1 i) + (x2 + x3 ) + (y2 + y3 )i = (x1 + x2 + x3 ) + (y1 + y2 + y3 )i. Abu reikinai sutampa, tod el sud etis asociatyvi. Kadangi z1 + z2 = (x1 + x2 ) + (y1 + y2 )i = (x2 + x1 ) + (y2 + y1 )i = z2 z1 , sud etis komutatyvi. I (19.3) iplaukia 0 = 0 + 0i; tod el 0 + z = (0 + x) + (0 + y )i = x + y i = z, t.y. 0 neutralus sud eties atvilgiu. I (x) + (y )i + z = (x + x) + (y + y )i = 0 + 0i = 0 gaunu, kad x + (y )i yra prieingas z skaiiui. Taigi sud eties atvilgiu C yra komutatyvi grup e. Kadangi (z1 z2 )z3 = (x1 x2 y1 y2 ) + (x1 y2 + y1 x2 )i (x3 + y3 i)
= (x1 x2 y1 y2 )x3 (x1 y2 + y1 x2 )y3 + (x1 x2 y1 y2 )y3 + (x1 y2 + y1 x2 )x3 i ir z1 (z2 z3 ) = (x1 + y1 i) (x2 x3 y2 y3 ) + (x2 y3 + y2 x3 )i
= x1 (x2 x3 y2 y3 ) y1 (x2 y3 + y2 x3 ) + x1 (x2 y3 + y2 x3 ) + y1 (x2 x3 y2 y3 ) i, daugyba asociatyvi, o i z1 z2 = (x1 x2 y1 y2 ) + (x1 y2 + y1 x2 )i = (x2 x1 y2 y1 ) + (x2 y1 + y2 x1 )i = z2 z1 iplaukia, kad ji komutatyvi. Be to, i (19.3) 1 = 1 + 0i; tod el 1z = (1 + 0i)(x + y i) = (1x 0y ) + (1y + 0x)i = x + y i = z,
808
t.y. 1 neutralus daugybos atvilgiu. Daugyba distributyvi sud eties atvilgiu, nes (z1 + z2 )z3 = (x1 + x2 ) + (y1 + y2 )i (x3 + y3 i) = (x1 + x2 )x3 (y1 + y2 )y3 + (x1 + x2 )y3 + (y1 + y2 )x3 i ir z1 z3 + z2 z3 = (x1 x3 y1 y3 )+(x1 y3 + x3 y1 )i + (x2 x3 y2 y3 )+(x2 y3 + y2 x3 )i = (x1 x3 y1 y3 + x2 x3 y2 y3 ) + (x1 y3 + x3 y1 + x2 y3 + y2 x3 )i. Taigi C yra iedas su vienetu. Pagaliau jei x + iy = 0, tai (x, y ) = (0, 0), x2 + y 2 = 0 ir x y x2 + y 2 xy xy + i ( x + y i) = + 2 i = 1 + 0i = 1, x2 + y 2 x2 + y 2 x2 + y 2 x + y2 t.y.
x x 2 +y 2
Kadangi jau inau, kad daugyba komutatyvi, nuo iol vietoje x + y i galiu rayti ir x + iy . Kaip ir kiekviename lauke, z skaiiui prieingas skaiius ymimas z , o jam atvirktinis z 1 . Be to, z1 z2 = z1 + (z2 ) lygybe apibr eiama 1 skaiiu atimtis, o z1 /z2 = z1 z2 lygybe dalyba. I i rodymo matyti, kad jei z = x + iy su x, y R, tai z = x iy, z 1 = x2 x y i 2 . 2 +y x + y2
y i x 2 +y 2
yra atvirktinis z skaiiui.
I daugybos apibr eimo taip pat gaunu, kad i2 = (0 + 1i)(0 + 1i) = 1 + 0i = 1. Tod el daugindamas du algebriniu pavidalu uraytus kompleksinius skaiius, galiu sudauginti juos kaip daugianarius, vietoje i2 i statyti 1 ir sutraukti panaius narius. Pavyzdiui, (2 i)(1 + 3i) = 2 + 6i i 3i2 = 2 + 6i i + 3 = 5 + 5i. 19.1 pratimas. Apskaiiuokite Re (1 2i)2 + i . i3
19.1. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI Sprendimas. Tas skaiius lygus Re
809
1 4i 4 + i 3 3i 3(1 + i)(3 + i) = Re = Re i3 i3 (i 3)(i + 3) 3(3 + i + 3i 1) 3(2 + 4i) 3 6 3 = Re = Re = Re + i = . 1 9 10 5 5 5
Baigtin es sumos ir sandaugos. Kaip ir kiekviename iede, C lauke galima apibr eti baigtiniu eimu sumas ir sandaugas, ymimas i prastai: zi
iI
ir
iI
zi
arba, jei I = {i Z | m
n}, zi ir
zi .
i=m
i=m
n 1 Vietoje n raoma, atitinkamai, z n ir z n . Tuios eimos i=1 z ir i=1 z suma ir sandauga laikoma lygia, atitinkamai, 0 ir 1. Taigi z 0 = 1. Sumos ir sandaugos turi i prastas savybes: n n 1) iI (czi ) = c iI zi , iI zi = z ; i iI 2) iI (zi + zi ) = iI zi + iI zi , iI (zi zi ) = iI zi iI zi ; 3) iI zi = j J z(j ) , iI zi = j J z(j ) , jei yra bijekcija tarp J ir I aibiu ; 4) iI = j J iIj zi , iI = j J iIj zi , jei (Ij | j J ) yra I aib es skaidinys; 5) j J iIj zij = (ij ) Ij j J zij j . j Teisingos ir dvi formul es, inomos i realiosios analiz es: n
zi =
i=0
1 z n+1 1z
ir (z1 + z2 )n =
k =0
n k nk z z . k 1 2
I rodymas. Geometrin es progresijos sumos formul e iplaukia i lygybiu

n n n n n n n+1
(1 z )
z =
i=0 i=0
z z
z =
i=0 i=0
z
i=0
i+1
=
i=0
j =1
z j = 1 z n+1 .
Niutono binomo formul e irgi i rodoma taip pat, kaip realiuoju atveju. n = 0 atveju ji patikrinama tiesiogiai: (z1 + z2 )0 = 1 = 0 0 0 z z . 0 1 2
810 Jei n
19 SKYRIUS. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI IR FUNKCIJOS 1, i indukcin es prielaidos gaunu (z1 + z2 )n = (z1 + z2 )(z1 + z2 )n1 = (z1 + z2 ) = z1 = =
l=1 n1 n1 k =0
n 1 k n1k z1 z2 k
n1
k =0 n1 k =0 n
n 1 k n1k n 1 k n1k z1 z2 + z2 z1 z2 k k k =0
n1 k =0
n 1 k+1 n1k z1 z2 + k
n1
n 1 k nk z1 z2 k
n z1
n1
n 1 l nl n 1 k nk z1 z2 + z1 z2 l1 k k =0 n1 n1 + k1 k n k nk n z z + z2 k 1 2
k nk n z1 z2 + z2
n = z1 + n
k =1 n1 k =1
=
k =0
n k nk z z . k 1 2
Pavyzdiui,
Jungtiniai skaiiai. Jei z = x + iy su x, y R, tai z skaiiaus jungtinis skaiius z = x iy. 2 i = 2 + i.
I rodysiu pagrindines naujosios operacijos savybes: z1 z2 = z1 z2 , z1 z2 = z1 z2 , z1 /z2 = z1 /z2 , z = z z R. I rodymas. Tegu z1 = x1 + iy1 , z2 = x2 + iy2 su x1 , x2 , y1 , y2 R. Tada z1 z2 = (x1 x2 ) + i(y1 y2 ) = (x1 x2 ) i(y1 y2 ) = (x1 iy1 ) (x2 iy2 ) = z1 z2 .
19.1. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI Antra lygyb e iplaukia i
811
z1 z2 = (x1 x2 y1 y2 ) + i(x1 y2 + y1 x2 ) = (x1 x2 y1 y2 ) i(x1 y2 + y1 x2 ) ir I z1 z2 = (x1 iy1 )(x2 iy2 ) = (x1 x2 y1 y2 ) i(x1 y2 + y1 x2 ). zz 1 = zz 1 = 1 = 1 gaunu z 1 = z 1 . Reikia,
1 1 z1 /z2 = z1 z2 = z1 z2 = z1 z2 1 = z1 /z2 .
Jei z = x R, tai z = x + 0i = x 0i = x = z. Atvirkiai, jei z = x + iy su x, y R, tai i z = z gaunu x iy = x + iy, 2iy = 0 ir, reikia, y = 0, t.y. z = x R. Modulis. Kadangi apibr eta bet kokiu kompleksiniu skaiiu sandauga, o R C, apibr eta ir kompleksinio skaiiaus daugyba i realaus skaiiaus. I aritmetiniu veiksmu savybiu iplaukia, kad C yra tiesin e erdv e. Kiekvienas kompleksinis skaiius uraomas x1 + y i pavidalu su x, y R; tod el (1, i) sistema pilna C erdv eje. Jei x + y i = 0 = 0 + 0i, tai x = y = 0 (tai iplaukia i to, kad (19.1) funkcija injektyvi). Taigi (1, i) sistema tiesikai nesusijusi, t.y. yra C erdv es baz e. J vadinsiu standartine baze. Re z ir Im z yra z skaiiaus koordinat es toje baz eje, o algebrinis z uraas z skaiiaus tiesin e iraika per standartin baz. Funkcija, porai (x1 + iy1 , x2 + iy2 ) priskirianti skaiiu x1 x2 + y1 y2 , yra skaliarin e daugyba C erdv eje. Toliau visur laikysiu, kad C erdv eje ksuota bu e erdv e, (1, i) ortonortent tokia daugyba. Taigi C yra euklidin muota jos baz e ir (x, y ) x + iy funkcija yra ne tik tiesinis izomorzmas, bet ir izometrija tarp R2 ir C.
812
Skaliarin es daugybos indukuota norma C erdv eje vadinama moduliu. Jei z = x + iy su x, y R, tai jo modulis x2 + y 2 . Jei z = x R, tai |z | = x2 + 02 = x2 . Reikia, z |z | funkcija yra atitinkamos funkcijos R aib eje tsinys. I |z | = (x + iy )(x iy ) = x2 i2 y 2 = x2 + y 2 lygyb es iplaukia, kad modulis gali bu etas ir ti apibr |z | = zz formule. I rodysiu pagrindines modulio savybes: 1) |z1 + z2 | |z1 | + |z2 |; 2) |z1 z2 | = |z1 | |z2|, |z1 /z2 | = |z1 |/|z2 |; 3) |z | = 0 z = 0; 4) |Re z | |z |, |Im z | |z | ir |z | |Re z | + |Im z |. (19.4)
I rodymas. 1 ir 3 iplaukia i to, kad modulis yra norma. 2. I (19.4) ir jungtiniu skaiiu savybiu |z1 z2 |2 = z1 z2 z1 z2 = z1 z2 z1 z2 = |z1 |2 |z2 |2 .
Reikia, |z1 z2 | = |z1 | |z2 |. Panaiai i rodoma ir |z1 /z2 | = |z1 |/|z2 | lygyb e. 4. Jei z = x + y i su x, y R, tai |Re z | = |x| = x2 x2 + y 2 = |z | ir analogikai |Im z | |z | = |z |. Be to, (|x| + |y |)2 = |x| + |y | = |Re z | + |Im z |.
x2 + y 2
Kompleksinio skaiiaus argumentas. Jei z = 0 ir z/|z | = x + iy su x, y R, tai |z |2 2 x2 + y 2 = |x + iy |2 = z/|z | = 2 = 1. |z | Tod el x = cos t ir y = sin t su tam tikru (bet ne vieninteliu) t R ir, reikia, z = |z |(cos t + i sin t). (19.5)
|z |
#
z = |z |(cos t + i sin t) k Z. , kai y > 0;
813
19.2 pav. Modulis ir argumentas Toks kompleksinio skaiiaus uraas vadinamas trigonometriniu skaiiaus pavidalu. Kiekvienas t R, su kuriuo teisinga (19.6) lygyb e, vadinamas z skaiiaus argumentu. Jei z vaizduojamas taku ploktumoje, tai |z | yra to tako atstumas iki 0, o z skaiiaus argumentas kampas tarp atkarpos, jungianios z su 0, ir teigiamos abscisiu aies pusa es (r. 19.2 pav.) Visu z argumentu aib e ymima Arg z . [0; 2 ) intervale yra vienintelis z skaiiaus argumentas t0 (jei (x, y ) = (1, 0), tai i rodyta skyrelyje apie apskritimo parametrizacij; be to, (1, 0) = (cos 0, sin 0)). Tada i kosinuso ir sinuso periodikumo iplaukia, kad [2k ; 2(k + 1) ) intervale irgi yra vienintelis argumentas, bu tent, t0 + 2k . Taigi Arg z = {t0 + 2k | k Z}; ia t0 yra koks nors vienas z skaiiaus argumentas. I Arg z danai iu rime kaip i daugiareikm funkcij; tada pastaroji lygyb e uraoma taip: Arg z = t0 + 2k,
Grietoje teorijoje dirbame tik su vienareikm emis funkcijomis. Tod el vietoje daugiareikm es funkcijos Arg z naudojama kuri nors jos aka vienareikm e funkcija, z skaiiui priskirianti jo argument, priklausanti kuriam nors ksuotam intervalui. Daniausiai ksuojamas ( ; ) intervalas; atitinkama funkcija tada ymima arg z ir vadinama pagrindine argumento aka. Ji apibr eta aib eje C+ = C \ { x R | x 0 } . Graios formul es, apibr eianios arg z visoje C+ , n era. Taiau C+ yra triju atviru aibiu junginys ir kiekvienoje i tu aibiu arg z uraomas paprasta lygybe. Jei z = x + iy su x, y R, tai: arg z = arccos x x2 + y 2
814
19 SKYRIUS. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI IR FUNKCIJOS y arg z = arctg , kai x > 0; x x , kai y < 0. arg z = arccos x2 + y 2
Kartais naudojama kita argumento aka, kuri a ym esiu arg z tai argumentas, priklausantis (0; 2 ) intervalui. arg funkcija apibr eta aib eje C = C \ { x R | x Jei z = x + iy su x, y R, tai: arg z = arccos x 0}.
, kai y > 0; x2 + y 2 y arg z = + arctg , kai x < 0; x x arg z = 2 arccos , kai y < 0. x2 + y 2 Oilerio formul e. Oileris sugalvojo toki trumpini cos t + i sin t reikiniui: eit = cos t + i sin t. Dabar i formul e vadinama Oilerio formule. Kitame skyriuje apibr eiu kompleksinio skaiiaus eksponent ir i rodysiu, kad Oilerio formul e tikrai teisinga. Kol kas i t lygyb reiktu iu eti kaip i tam tikros realiojo kintamojo funkcijos r apibr eim. iek tiek keistai atrodo funkcijos enklas ei , bet su tuo galima susitaikyti. Funkcijos argumentas (arba net jo dalis) gali bu ti parayta ir i t i(t) prie i raid. Pavyzdiui, e reikia suprasti kaip e . I rodysiu kelias naujosios funkcijos savybes: |eit | = 1, eit = eit , e2i = 1, ei(t1 +t2 ) = eit1 eit2 .
I rodymas. Pirmos trys lygyb es akivaizdios: |eit | = |cos t + i sin t| = cos2 t + sin2 t = 1,
eit = cos t + i sin t = cos t i sin t = cos(t) + i sin(t) = eit , e2i = cos 2 + i sin 2 = 1. Paskutinioji i rodoma taip: eit1 eit2 = (cos t1 + i sin t1 )(cos t2 + i sin t2 ) = cos t1 cos t2 sin t1 sin t2 + i(cos t1 sin t2 + sin t1 cos t2 )
19.1. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI = cos(t1 + t2 ) + i sin(t1 + t2 ) = ei(t1 +t2 ) .
815
tai du paskutiniosios savyb es pritaikymo pavyzdiai. 1. I i rodytos savyb es ir Niutono binomo formul es
n
int
= (e ) = (cos t + i sin t) =
k =0
it n
n cosnk t(i sin t)k . k
Bet i2k = (1)k ir i2k+1 = (1)k i; tod el eint = (1)k n sin2k t cosn2k t k +i Kita vertus, eint = cos nt + i sin nt. Reikia, cos nt = sin nt =
0 k (n1)/2
0 k n/2
0 k (n1)/2
(1)k
n sin2k+1 t cosn2k1 t. 2k + 1
0 k n/2
(1)k
n sin2k t cosn2k t, 2k
(1)k
n sin2k+1 t cosn2k1 t. 2k + 1
Pavyzdiui, cos 5t = cos5 t 10 cos3 t sin2 t + 5 cos t sin4 t, sin 5t = 5 cos4 t sin t 10 cos2 t sin3 t + sin5 t. 2. V el i tos paios savyb es ir geometrin es progresijos sumos formul es 1 + eit + + eint = 1 ei(n+1)t eit/2 (1 ei(n+1)t ) eit/2 ei(n+1/2)t = = . 1 eit eit/2 (1 eit ) eit/2 eit/2
Dein es pus es vardiklis eit/2 eit/2 = cos(t/2) + i sin(t/2) cos(t/2) i sin(t/2) = 2i sin(t/2).
816
Tod el visa trupmena lygi cos(t/2) i sin(t/2) cos(n + 1/2)t i sin(n + 1/2)t 2i sin(t/2) cos(t/2) cos(n + 1/2)t sin(t/2) + sin(n + 1/2)t =i + . 2 sin(t/2) 2 sin(t/2) Kita vertus, 1 + eit + + eint = (1 + cos t + + cos nt) + i(sin t + + sin nt). Reikia, sin(t/2) + sin(n + 1/2)t , 2 sin(t/2) cos(t/2) cos(n + 1/2)t . sin t + sin 2t + + sin nt = 2 sin(t/2) 1 + cos t + + cos nt = aknys. Panaudojus Oilerio formul, (19.5) lygyb galima urayti trumpiau: z = |z |eit . (19.6) Toks uraas vadinamas eksponentiniu skaiiaus pavidalu. Eksponentinis uraas patogus sprendiant z n = z0
(19.7)
pavidalo lygtis; ia z0 inomas kompleksinis skaiius. Sprendimo technika tokia. I pradiu tiek z0 , tiek neinomji z uraau eksponentiniu pavidalu: z = r eit , I stats i lygti gaunu r n eint = r0 eit0 . Tiek r n , tiek r0 yra to skaiiaus modulis; tod el jie sutampa: r n = r0 ir el r = n r0 . Tiek nt, tiek t0 yra to skaiiaus argumentas; tod nt = t0 + 2k, t = (t0 + 2k )/n su tam tikru k Z. Taigi bendrasis lygties sprendinys yra z = n r0 ei(t0 +2k)/n = n r0 eit0 /n e2ki/n , k Z, z0 = r0 eit0 .
817
pavidalo. Kadangi e2ni = 1, lygtis turi tik n skirtingu aknu atitinkaniu k = 0, 1 , . . . , n 1 . 19.2 pratimas. Isprskite lygti z 3 = i. Sprendimas. Tegu z = r eit su r > 0. Tada r 3 e3it = i = ei/2 , r 3 = 1, 3t = /2 + 2k, r = 1, t = /6 + 2k/3. Taigi lygtis turi tris aknis: 3+i z0 = e = cos + i sin = , 6 2 6 3 + i 1 + i 3 3+i = , z1 = z0 e2i/3 = 2 2 2 3 + i 1 + i 3 2 i/3 z2 = z1 e = = i. 2 2
i/6
(19.7) lygties bendrasis sprendinys gali bu ti uraytas z=

n
|z0 |ei n Arg z
pavidalu. Reikinys dein eje pus e je danai vadinamas n-ojo laipsnio aknimi i z0 ir ymimas n z0 simboliu. I n iu dar vienos daugiareikm es rime kaip i funkcijos enkl; ji apibr eiama lygybe 1 n z = n |z |ei n Arg z . Tada pakanka atsiminti, kad z n = z0 z = n z0
ir mok eti skaiiuoti aknis. Nors Arg 0 neapibr etas, susitariama laikyti n 0 = 0. Argumento savyb es. Su visais z1 , z2 = 0 Arg(z1 z2 ) = Arg z1 + Arg z2 ir Arg(z1 /z2 ) = Arg z1 Arg z2 .
ia Arg z laikoma aibe, o dvieju aibiu suma ir skirtumas apibr eiami lygyb emis A + B = {s + t | s A, t B }, A B = {s t | s A, t B }.
818
I rodymas. Tegu t1 yra koks nors z1 argumentas, o t2 koks nors z2 argumentas. Tada z1 = |z1 |eit1 , z2 = |z2 |eit2 ir tod el z1 z2 = |z1 | |z2|eit1 eit2 = |z1 z2 |ei(t1 +t2 ) .
Reikia, t1 + t2 yra vienas i z1 z2 argumentu . Taigi
Arg z1 = {t1 + 2k | k Z}, Arg z2 = {t2 + 2k | k Z}, Arg(z1 + z2 ) = {t1 + t2 + 2k | k Z} Pirma lygyb e dabar i rodoma taip. Jei t Arg(z1 + z2 ), tai t = t1 + t2 +2k su tam tikru k Z. Kadangi t1 Arg z1 , t2 +2k Arg z2 , ju suma priklauso tu aibiu sumai: t Arg z1 + Arg z2 . Reikia, Arg(z1 + z2 ) Arg z1 + Arg z2 . Atvirkiai, jei t Arg z1 + Arg z2 , tai t = s1 + s2 su tam tikrais s1 Arg z1 , s2 Arg z2 . Tegu s1 = t1 + 2k1 ir s2 = t2 + 2k2 su k1 , k2 Z. Tada t = t1 + t2 + 2(k1 + k2 ) Arg(z1 + z2 ). Taigi Arg z1 + Arg z2 Arg(z1 + z2 ) ir pirma lygyb ei rodyta. Antroji i rodoma analogikai. Pasteb esiu, kad per ejus prie vienareikmiu aku i savyb e dingsta. Pavyzdiui, arg(z1 z2 ) apskritai nesutampa su arg z1 + arg z2 . Tikrai, arg(1 + i) = bet arg(1 + i)2 = arg(2i) = 3 , 4
= 2 arg(1 + i). 2 Aiku, arg z1 +arg z2 negali bu , ti bet koks: jis yra vienas i z1 z2 argumentu tod el skiriasi nuo arg(z1 z2 ) per sveik 2 skaiiaus kartotini .
19.2
Sumavimo teorija
C erdv es topologija. C yra dvimat e euklidin e erdv e; tod el automatikai normuotoji ir metrin e erdv e. Norma joje yra z |z | funkcija, o metrika apibr eiama lygybe d(z1 , z2 ) = |z1 z2 |.
19.2. SUMAVIMO TEORIJA
819
Tod el kalbant apie C turi prasm visos mums inomos metriniu erdviu svokos: atviros, udaros, apr etos, jungios ir kompaktikos aib es, seku ir funkciju ribos, tolydumas ir t.t. Funkcija (x, y ) = x +iy yra tiesinis izomorzmas tarp R2 ir C. Nor edami pavaizduoti kompleksini skaiiu x+iy , mes faktikai br eiame R2 ploktum ir joje atidedame (x, y ) tak. Nor edami pavaizduoti koki nors kompleksiniu skaiiu aib A, mes vaizduojame j atitinkanti R2 erdv es poaibi 1 (A). Kadangi yra homeomorzmas (kiekviena tiesin e funkcija baigtiniamat eje erdv eje tolydi), A bus atvira, udara, jungi ar kompaktika, jei atitinkam savyb tur es 1 (A) aib e. yra netgi izometrija; tod el nesikeiia ir metrin es aibiu ar taku savyb es. Pavyzdiui, atstumas tarp z1 ir z2 , atstumas nuo z iki A, atstumas tarp A ir B yra tokie pat, kaip atstumas tarp atitinkamu R2 erdv es taku ir aibiu . 1 A aib es diametras toks pat, kaip (A) diametras, ir A apr eta tada ir tik tada, kai apr eta 1 (A). Jei zn = xn + iyn ir z = x + iy su xn , yn , x, y R, tai xn ir yn yra zn skaiiaus, o x ir y z skaiiaus koordinat es baz eje (1, i). Tod el zn z xn x, yn y. Teisingas ir toks konvergavimo kriterijus: zn z |zn z | 0. Kaip ir bet kuri baigtiniamat e erdv e, C yra pilna (bet kokia jos elementu Koy seka turi rib). Be to, bet koks udaras apr etas C poaibis kompaktikas. Eilutes. Kaip ir kiekvienoje normuotoje erdv eje, C erdv eje galima apibr eti eilut es svok. Tegu (zn | n m) C ir w C. Jei zm + + zn w,
n
sakoma, kad kompleksiniu skaiiu eilut e lygi w , ir raoma

n=m
n=m zn
konverguoja, kad jos suma
zn = w.
Pavyzdiui, jei |z | < 1, tai z n 0 (nes |z n | = |z |n 0); tod el 1 + z + + zn = 1 1 z n+1 1z 1z
820
(ia pasir emiau ir aritmetiniu veiksmu tolydumu, kuris bus i rodytas kitame skyrelyje). Reikia, 1 zn = . 1 z n=0 I eiluiu Banacho erdv eje teorijos iplaukia: 1) jei m 1, z eilut e konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja n=1 n e; be to, tada n=m+1 zn eilut
n=1 m
zn =
n=1
zn +
n=m+1
zn ;
2) jei
n=1 zn
eilut e konverguoja, tai zn 0 ir

n=m
zn 0;
m n=1 zn
n=1 (zn
3) jei konverguoja tiek + zn ) eilut e ir

n=1
n=1 zn ,
tiek
n=1
eilut e, tai konverguoja ir
(zn + zn ) =
zn +
n=1
zn ;
n=1 czn
4) jei konverguoja eilut e ir
n=1 zn
eilut e ir c C, tai konverguoja ir czn = c

n=1
zn ;
n=1
5) jei
n=1 zn
eilut e konverguoja, tai

n=1
zn
n=1
|zn |.
4 savyb e teisinga d el to, kad z cz yra tiesinis operatorius i C i C. Ryys su realiu ju skaiiu eilutemis. Jei zn = xn + iyn su xn , yn R, tai su visais n z1 + + zn = (x1 + + xn ) + i(y1 + + yn ). I ia matyti, kad z1 + + zn seka konverguoja tada ir tik tada, kai konverguoja tiek realiu ju daliu seka x1 + + xn , tiek menamu ju daliu seka
821
y1 + + yn . Kitaip tariant, e konverguoja tada ir tik tada, kai n=1 zn eilut konverguoja tiek x , tiek y eilut e. Be to, tada n=1 n n=1 n
n=1
zn =
n=1
xn + i
n=1
yn .
Tirti realiu ju skaiiu eiluiu konvergavim jau moku; tod el i rodyt teigini galima panaudoti tiriant kompleksiniu skaiiu eilut es konvergavim. Taiau daniausiai naudojamas paprastesnis konvergavimo kriterijus, kuris teisingas bet kokioje Banacho erdv eje: e konverguoja, jei konverguoja n=1 zn eilut moduliu eilut e, t.y.
n=1 n=1 zn
|zn | < . eilut e konverguoja absoliuiai.
Tokiu atveju sakoma, kad
Alternatyvi sumavimo teorija. Dabar apibr eiu bet kokios kompleksiniu skaiiu eimos (zi | i I ) sum. Tegu zi = xi + iyi su i I . Sakoma, kad (zi ) eima sumuojama, jei sumuojama tiek (xi ), tiek (yi ) eima; be to, tokiu atveju apibr eiama zi = xi + i yi ir tas skaiius vadinamas (zi ) eimos suma. Jei visi zi yra realieji skaiiai, tai zi = xi ir yi = 0. Nuliu eima sumuojama ir jos suma yra 0. Tod el (zi ) eima sumuojama tada ir tik tada, kai sumuojama (xi ) eima; be to, abieju eimu sumos sutampa. Kitaip tariant, naujieji skaiiu eimos sumuojamumo ir sumos terminai yra jau inomu i realiosios analiz es terminu tsiniai. Kompleksiniu skaiiu sumos turi tas paias savybes, kaip ir realiu ju skaiiu sumos: 1) (zi ) eima sumuojama tada ir tik tada, kai
i iI iI iI
|zi | < ;
2) jei tiek (zi ), tiek (zi ) eima sumuojama, tai (zi + zi ) sumuojama ir (zi + zi ) =
i i
zi +
i
zi ;
ir
3) jei (zi ) eima sumuojama ir c C, tai (czi ) eima taip pat sumuojama czi = c
i i
zi ;
822
4) jei yra bijekcija tarp J ir I aibiu , tai (zi | i I ) eima sumuojama tada ir tik tada, kai sumuojama (z(j ) | j J ); be to, tada zi =
iI j J
z(j ) ;
5) jei (Ij | j J ) yra I aib es skaidinys ir (zi | i I ) eima sumuojama, tai kiekviena (zi | i Ij ) eima sumuojama, tu eimu sumu eima sumuojama ir zi =
iI j J iIj
zi .
I rodymas. eima, t.y.
1. Jei (zi ) sumuojama, tai sumuojama tiek (xi ), tiek (yi ) |xi | < ir (|xi | + |yi|) = |y i | < . |xi | + |y i | < .
Tada
i
|zi |
Atvirkia implikacija iplaukia i nelygybiu |xi | |zi | < ir |xi | |zi | < .
2. (zi + zi ) eima sumuojama, nes |zi + zi | |zi | + |zi | = |zi | + |zi | < .
Tegu zi = xi + iyi , zi = xi + iyi su xi , yi , xi , yi R. Tada zi + zi = (xi + xi ) + i(yi + yi); tod el pagal apibr eim (zi + zi ) =
i i
(xi + xi ) + i
i
(y i + y i ) xi + i
i i
=
i
xi +
yi + i
i
yi =
i
zi +
i
zi .
3. (czi ) eima sumuojama, nes |czi | = |c| |zi| = |c| |zi | < .
19.2. SUMAVIMO TEORIJA Tegu zi = xi + iyi ir c = a + ib su xi , yi, a, b R. Tada czi = (axi byi ) + i(ayi + bxi ); tod el pagal apibr eim czi =
i i
823
(axi byi ) + i
i
(ayi + bxi )
i
=a
xi b
i
yi + ia
i i
yi + ib
i
xi
= (a + ib) =c
i
xi + i
i
yi
zi .
4. I
i
|zi | =
|z(j ) |
iplaukia, kad (zi ) sumuojama tada ir tik tada, kai sumuojama (z(j ) ). Tegu zi = xi + iyi su xi , yi R. Tada zi =
i i
xi + i
i
yi =
j
x(j ) + i
j
y(j ) =
j
z(j ) .
5. Tegu zi = xi + iyi su xi , yi R. Jei (zi | i I ) eima sumuojama, tai tiek (xi | i I ), tiek (yi | i I ) sumuojama. Tod el: (a) (xi | i Ij ) ir (yi | i Ij ) sumuojamos; (b) ( iIj xi | j J ) ir ( iIj yi | j J ) sumuojamos; (c) xi = xi ir yi = yi .
i j iIj i j iIj
I (a) iplaukia, kad visos (zi | i Ij ) eimos sumuojamos. Be to, i sumos apibr eimo zi = xi + i yi .
iIj iIj iIj iIj
Tada i (b) gaunu, kad eima ( sumos apibr eimo ir (c) zi =

j J iIj j J iIj
zi | j J ) sumuojama. Dar kart i yi = xi + i

iI iI
xi + i
j J iIj
yi .
824
Panaiai kaip realiuoju atveju i i rodytu savybiu iplaukia ir dar viena sumavimo tvarkos pakeitimo taisykl e: jei K = {(i, j ) | i I, j Ji } = {(i, j ) | j J, i Ij } ir (zij | (i, j ) K ) eima sumuojama, tai zij =
iI j Ji (i,j )K
zij =
j J iIj
zij .
Ryys su eilutemis. Tegu (zi | i I ) eima sumuojama ir zi = xi + iyi su xi , yi R. Tada tiek (xi ), tiek (yi) sumuojama. Jei (Fn ) yra baigtiniu I aib es poaibiu seka ir Fn I , tai
iFn
xi
xi
iI
ir
iFn
yi
yi .
iI
Tada xi + i t.y.
iFn iFn
yi zi
xi + i
iI iI
xi ,
zi .
iI
iFn
Taigi jei (zn ) yra sumuojama seka, tai z1 + + zn Reikia,

n=1 zn
zn .
n 1
eilut e konverguoja ir
n=1
zn =
n 1
zn .
Be to, (zn ) sumuojama tada ir tik tada, kai

n=1
|zn | =
n 1
|zn | < ,
t.y. kai
n=1 zn
eilut e absoliuiai konverguoja.
825
Pasir ems i rodytu sryiu ivesiu dar vien sumu savyb apie modulio i k elim i sum. Tegu (zi | i I ) eima sumuojama. Tada
iI
|zi | < .
I ios nelygyb es iplaukia, kad aib e I0 = {i I | zi = 0} ne daugiau kaip skaiti. Tegu (Fn ) kokia nors baigtiniu I0 poaibiu seka, Fn I0 . Kadangi nuliu suma yra 0,
iFn
zi
zi =
iI0 iI0
zi +
iI \I0
zi =
iI
zi
ir analogikai
iFn
|zi | zi
Bet su visais n
iI
|zi |. |zi |.
Suskaiiavs ribas, kai n , gaunu zi

iI
iFn
iFn
iI
|zi |.
Sumu ribos. Tarkime, su kiekvienu n 1 duota kompleksiniu skaiiu eima (zni | i I ), (zi | i I ) C ir (ai | i I ) R. Jei (a) zni zi su visais n ir i, tai (b) |zni | ai su visais n ir i ir (c) i ai < ,
iI n
zni
zi .
iI
I rodymas. Tegu zni = xni + iyni ir zi = xi + iyi su xni , yni, xi , yi R. Tada i (a) iplaukia xni xi ,
n
yni yi ,
n
o i (b) |xni | |zni | ai , |yni| |zni | ai .
826
Tada i Lebego teoremos apie apr et konvergavim realiu ju skaiiu sumoms

i
xni
xi
i
ir
i
yni xi + i
yi .
i
I ia zni =
i i
xni + i
i
yni
yi =
i i
zi .
19.3
Kompleksin es funkcijos
Kompleksiniu funkciju tolydumas. Tegu E yra kokia nors metrin e erdv e, M E ir f : M C. Tada su kiekvienu x M f (x) = u(x) + iv (x); ia u ir v yra realiosios funkcijos M aib eje. u ir v yra f funkcijos koordinat es (1, i) baz eje; tod el jei w0 = u0 + iv0 su u0 , v0 R, tai f (x) w0
x x0
u(x) u0 , v (x) v0 .
x x0 x x0
Pavyzdiui, f tolydi x0 take tada ir tik tada, kai tame take tolydi tiek u, tiek v . Labiausiai mane domina E = C atvejis. Tada f daniausiai apibr eiama sakiniu: jei z = x + y i su x, y R, tai f (x + y i) = u(x, y ) + iv (x, y ); ia u ir v realiosios funkcijos 1 (M ) aib eje ( ymi (x, y ) x + iy funkcij). Toks apibr eimas reikia, kad su visais (x, y ) 1 (M ) f (x, y ) = u(x, y ), v (x, y ) , t.y. f = (u, v ); ia (u, v ) ymi funkcij (x, y ) (u(x, y ), v (x, y )). Taigi f = (u, v ) 1 ir (u, v ) = 1 f . Kadangi yra homeomorzmas, i ia gaunu: jei z0 = x0 +iy0 ir w0 = u0 +iv0 su x0 , y0, u0 , v0 R, tai u0 , u(x, y ) (x,y )(x0 ,y0 ) f (z ) w0 v0 . z z0 v (x, y )
(x,y )(x0 ,y0 )
FUNKCIJOS 19.3. KOMPLEKSINES
827
Atskiru atveju, f tolydi z0 take tada ir tik tada, kai (x0 , y0 ) take tolydi tiek u, tiek v funkcija. I rodysiu, kad visos iki iol nagrin etos kompleksin es funkcijos tolydios. 1. Funkcijos Re z , Im z , z tolydios, nes tiesin es. Funkcija |z | tolydi, nes norma tolydi bet kokioje normuotoje erdv eje. 2. Jei z = x + iy su x, y R, tai z 1 = u(x, y ) + iv (x, y ); ia u(x, y ) = x x2 + y 2 y x2 + y 2
v (x, y ) =
su (x, y ) = (0, 0). Tiek u, tiek v yra tolydiosios funkcijos; tod el z 1 taip pat tolydioji. 3. Jei f (z ) = arg z , tai f (x + iy ) = u(x, y ) su realija funkcija u, apibr eta aib eje O = R2 \ {(x, 0) | x triju atviru aibiu junginys: O = O1 O2 O3 su O1 = {(x, y ) | y > 0}, Be to, x su (x, y ) O1 , + y2 yx u(x, y ) = arctg su (x, y ) O2 , x u(x, y ) = arccos 2 su (x, y ) O3 . x + y2 u(x, y ) = arccos x2 Akivaizdu, kad u tolydi kiekvienoje Oi; tod el ji tolydi ir ju junginyje O . + Reikia, arg z yra tolydioji C aib eje funkcija. 4. Tolydu s ir visi keturi aritmetiniai veiksmai kaip dvieju kompleksiniu kintamu ju kompleksin es funkcijos. Sud etis ir atimtis tolydios, nes yra tiesin es operacijos; daugyba nes bitiesin e. Dalybos tolydumas i rodomas taip. Sukomponavs tolydisias (z1 , z2 ) z2 ir z z 1 funkcijas, gaunu 1 (z1 , z2 ) z2 funkcij, kuri tada taip pat tolydi. Tada tolydi ir funkcija 1 (z1 , z2 ) (z1 , z2 ), nes abi jos komponent es tolydios. Dalyba yra tos funkcijos kompozicija su daugyba, tod el irgi tolydi. O2 = {(x, y ) | x > 0}, 0}. i aib e yra
O3 = {(x, y ) | y < 0}.
828
Kompleksin es funkcijos ivestin e. Tegu E yra baigtiniamat e normuotoji erdv e, O atviras jos poaibis ir f : O C. Primenu, kad f vadinama diferencijuojama take x O , jei egzistuoja tiesinis operatorius i E i C, ymimas f (x) ir vadinamas ivestine x take, su kuriuo f (x + dx) f (x) = f (x)dx + o( dx ), kai dx 0. (19.8)
Kompleksinis skaiius f (x)dx dar vadinamas kryptine ivestine x take dx kryptimi arba diferencialu x take ir ymimas Ddx f (x) arba tiesiog df (x). Jis gali bu es ti randamas i formul Ddx f (x) = lim f (x + tdx) f (x) . t0 t (19.9)
f vadinama glodia O aib eje, jei ji diferencijuojama kiekviename O take ir ivestin e yra tolydi funkcija i O i L(E, C). Smulkiau panagrin esiu du atvejus: E = R ir E = C. E = R atvejis. Jei c C, tai funkcija uc , apibr eiama lygybe uc (dx) = cdx su dx R, yra tiesinis operatorius i R i C. Be to, toks yra bet koks u L(R, C): u = uc su c = u1. Funkcijos f : O C ivestin e x take yra tiesinis operatorius i R i C, t.y. tam tikras uc operatorius. Paprastai ivestin e sutapatinama su skaiiumi c, t.y. laikoma, kad f (x)yra toks c, kad f (x + dx) f (x) = cdx + o(|dx|), kai dx 0.
itaip suprantant ivestin, (19.8) sryis ilieka teisingas, tik f (x)dx reikia laikyti skaiiu f (x) C ir dx R sandauga. Tarkime, f diferencijuojama x take (senja prasme), bet f (x) suprantama naujovikai. Tada (19.9) taip pat teisinga, tik Ddx f (x) yra sandauga f (x)dx. Pa ems dx = 1, gaunu f (x) = lim f (x + t) f (x) . t0 t (19.10)
Atvirkiai, tegu riba dein eje (19.10) pus eje egzistuoja ir lygi c. Tada f (x + t) f (x) = c + o(1), t f (x + t) f (x) = ct + o(t),
829
kai t 0. Reikia, f diferencijuojama x take senja prasme, jos ivestin e senja prasme yra t ct operatorius, o tada ivestin e naujja prasme yra c skaiius. Taigi f diferencijuojama x take tada ir tik tada, kai (19.10) riba egzistuoja, ir tada ta riba yra funkcijos ivestin e naujja prame. Kadangi R C, kiekviena realioji funkcija O aib eje yra kartu ir funkcija i Oi C. Realiosios funkcijos ivestin e 8 skyriuje buvo apibr eta (19.10) lygybe. Taigi jei f diferencijuojama kaip realioji funkcija, ji diferencijuojama ir kaip kompleksin e funkcija, i gyjanti vien realisias reikmes, ir atvirkiai. Be to, ivestin e abiem atvejais yra tas pats realusis skaiius. Funkcija c uc yra tiesinis izomorzmas tarp C ir L(R, C) ir tod el homeomorzmas. Taigi cn c ucn uc . I ia iplaukia, kad jei f (xn ) f (x), kai ivestin e suprantama naujja prasme, tai tas pats sryis teisingas ir kai ivestin e suprantama senja prasme, ir atvirkiai. Reikia, f glodi O aib eje tada ir tik tada, kai jos ivestin e naujja prasme tolydi O aib eje. Tegu f (x) = u(x) + iv (x) pavidalo su realiosiomis funkcijomis u ir v (jos yra f funkcijos koordinat es standartin eje C erdv es baz eje (1, i)). 14 skyriuje i rodiau, kad f diferencijuojama x take tada ir tik tada, kai tame take diferencijuojama tiek u, tiek v . Be to, tokiu atveju f (x)dx = u (x)dx + iv (x)dx. Pa ems dx = 1, gaunu f (x) = u (x) + iv (x). f funkcija glodi, kai ir u, ir v yra glodi funkcija. tai vienas nagrin ejamo tipo funkcijos pavyzdys: eit = cos t + i sin t su t R. Kadangi tiek kosinusas, tiek sinusas yra glodios funkcijos, i funkcija glodi ir (eit ) = sin t + i cos t = i(i sin t + cos t) = ieit . Gauta lygyb e dar viena prieastis, d el kurios Oileris cos t + i sin t reikini it paym ejo e .
830
E = C atvejis. iuo atveju f danai apibr eiama lygybe f (x + iy ) = u(x, y ) + iv (x, y ); ia u ir v dvi realiosios funkcijos, apibr etos aib eje = {(x, y ) | x + iy O }. O aib Tada f glodi tada ir tik tada, kai O eje apibr etos ir tolydios keturios dalin es ivestin es: x u, y u, x v ir y v . Be to, f (x + iy ) yra tiesinis operatorius i C i C, standartin eje C baz eje uraomas matrica x u(x, y ) y u(x, y ) . x v (x, y ) y v (x, y ) Tai reikia, kad jei z = x + iy ir dz = dx + idy su x, y, dx, dy R, tai f (z )dz skaiiaus koordinaiu standartin eje baz eje stulpelis yra x u(x, y ) y u(x, y ) x v (x, y ) y v (x, y ) Kitaip tariant, f (z )dz = x u(x, y )dx + y u(x, y )dy + i(x v (x, y )dx + y v (x, y )dy ). (19.11) tai pora pavyzdiu . 1. Tarkime, f (z ) = z ; tada u(x, y ) = x, v (x, y ) = y dx dy = x u(x, y )dx + y u(x, y )dy . x v (x, y )dx + y v (x, y )dy
su (x, y ) R2 . Akivaizdu, kad u ir v glodios funkcijos; taigi f taip pat glodi. Be to, jei z = x + iy ir dz = dx + idy , i (19.11) iplaukia f (z )dz = dx idy. Kitaip tariant, 2. Tegu f (z ) = z 1 su z = 0. Tada u(x, y ) = x2 x , + y2 dz = dx idy. v (x, y ) = y + y2
x2
su (x, y ) = (0, 0). Akivaizdu, kad f glodi. Jei z = x + iy , dz = dx + idy , f (z )dz = 2xydx (x2 + y 2 2y 2)dy (x2 + y 2 2x2 )dx 2xydy + i (x2 + y 2 )2 (x2 + y 2 )2
FUNKCIJOS 19.3. KOMPLEKSINES = (y 2 x2 )(dx + idy ) + 2xy i(dx + idy ) (x2 + y 2)2 y 2 x2 + 2xy i = dz (x2 + y 2)2 (x iy )2 = 2 dz (x + y 2 )2 1 = dz (x + iy )2 dz = 2. z d(z 1 ) = z 2 dz.
831
Kitaip tariant,
Sud etin es funkcijos ivestin e. Tegu dabar E ir F yra baigtiniamat es erdv es, U atviras E poaibis, V atviras F poaibis, f : U V ir g : V C. Bendra teorija sako, kad jei f ir g glodios, tai ju kompozicija glodi ir su visais x U (g f ) (x) = g f (x) f (x). (19.12)
V el smulkiau panagrin esiu du atskirus atvejus. 1. Tegu E = F = R. Tada f yra realaus argumento realioji, o g realaus argumento kompleksin e funkcija. Ju kompozicija yra realaus argumento kompleksin e funkcija. Jei f (x) ir g (y ) suprantami kaip operatoriai, tai teisinga (19.12) lygyb e ir i jos su visais dx R (g f ) (x)dx = g f (x) f (x)dx. (19.13)
i lygyb e iliks teisinga ir jei f (x) laikysime realiuoju, o g (y ) ir (g f ) (x) kompleksiniais skaiiais. Reikini f (x)dx tada reikia suprasti kaip f (x) ir dx skaiiu sandaug, o g (y )dy kaip g (y ) ir dy skaiiu sandaug. Taigi (19.13) lygyb es dein eje pus eje yra triju skaiiu , g f (x) , f (x) ir dx, sandauga. Kair eje pus eje yra dvieju skaiiu , (g f ) (x) ir dx sandauga. Pa ems dx = 1, v el gaunu (19.12) lygyb, tik dabar jos dein eje pus eje yra dvieju skaiiu , o ne operatoriu , sandauga. 2. Tegu E = R, F = C. Tada f yra realaus argumento, o g kompleksinio argumento kompleksin e funkcija. Ju kompozicija yra realaus argumento kompleksin e funkcija. Jei ivestines laikome operatoriais, v el teisinga bendra (19.12) lygyb e, o i jos iplaukia (19.13). Pastaroji lygyb e iliks teisinga ir jei f (x), (g f ) (x) laikysime kompleksiniais skaiiais, o i f (x)dx
832
ir (g f ) (x)dx iu esime kaip i skaiiu sandaugas. g f (x) ilieka tiesinis r operatorius i C i C ir dein eje (19.13) pus eje yra to operatoriaus reikm e, atitinkanti sandaug f (x)dx. I stats dx = 1, v el gaunu (19.12) lygyb, tik dabar jos abiejose pus ese yra skaiiai: kair eje sud etin es funkcijos ivestin e x take, suprantama kaip kompleksinis skaiius, dein eje g f (x) operatoriaus reikm e, atitinkanti skaiiu f (x) C. Ivestin es savyb es E = R atveju. Tegu v el O yra atviras R poaibis ir f , g dvi glodios funkcijos i O i C. Ivestines f (x) ir g (x) laikysiu kompleksiniais skaiiais. Tada glodios ir cf , f + g , f g ir f /g funkcijos (pastaroji jei g (x) = 0 su x O ) ir (f + g ) (x) = f (x) + g (x), (cf ) (x) = cf (x), (f g ) (x) = f (x)g (x) + f (x)g (x), f (x)g (x) f (x)g (x) (f /g ) (x) = . g 2 (x) I rodymas. Kadangi daugyba i c yra tiesinis operatorius, (f + g ) (x)dx = f (x)dx + g (x)dx ir (cf ) (x)dx = cf (x)dx. I stats dx = 1, gaunu pirmas dvi lygybes. Daugyba yra bitiesin e funkcija C C erdv eje; tod el d f (x)g (x) = df (x)g (x) + f (x)dg (x), (f g ) (x)dx = f (x)dxg (x) + f (x)g (x)dx. I stats dx = 1, gaunu trei lygyb. I aukiau ivestos d(1/z ) = z 2 dz formul es ir sud etin es funkcijos diferencijavimo taisykl es dg (x) 1 d = 2 , g (x) g (x) t.y. (1/g ) (x)dx = I stats dx = 1, gaunu (1/g ) (x) = Tada g (x) . g 2 (x) g (x)dx . g 2 (x)
833
(f /g ) (x) = f (x)(1/g )(x) + f (x)(1/g ) (x) f (x) f (x)g (x) f (x)g (x) f (x)g (x) = = . 2 g (x) g (x) g 2 (x)
Kompleksiniu funkciju integravimas. Tegu (E, A, ) yra erdv e su matu ir f : E C. Kadangi C yra baigtiniamat e erdv e, tokiu funkciju integralai buvo apibr eti 15.7 skyrelyje. Primenu, kad f funkcij vadinu maia, jei ji yra (A, B(C))-mati. Kadangi R yra C erdv es poerdvis, B(R) yra B(C) algebros p edsakas R aib eje. Tod el jei f i gyja tik realias reikmes, ji mati, jei (A, B(R))-mati. Bu tent taip buvo apibr etos maios realiosios funkcijos 15 skyriuje. Taigi dabartinis terminas suderintas su ankstesniuoju. Tegu u ir v yra f funkcijos koordinat es (1, i) baz eje, t.y. tokios realiosios funkcijos E aib eje, kad su visais x E f (x) = u(x) + iv (x). 15.7 skyrelyje i rodyta, kad f mati tada ir tik tada, kai u ir v maios. Jei f mati ir A matus E poaibis, tai f integruojama A aib eje, kai u ir v integruojamos; jos integralas f d =
A A
ud + i
A
v d.
Jei E yra atviras R poaibis ir Lebego matas, integralai skaiiuojami pagal i prast Niutono-Leibnico taisykl. Tiksliau, jei f yra glodi O aib eje funkcija ir [a; b] O , tai
b a
f (x)dx = f (b) f (a).
I rodymas. xO
Jei f glodi, tai glodios ir jos koordinat es; be to, su visais f (x) = u (x) + iv (x).
Ivestin es u ir v tolydios; tod el ir apr etos udarame intervale [a; b]. Reikia, jos integruojamos tame intervale. Tada f taip pat integruojama ir i Niutono-Leibnico formul es realiosioms funkcijoms gaunu
b b b
f (x)dx =
a a
u (x)dx + i
a
v (x)dx
834
19 SKYRIUS. KOMPLEKSINIAI SKAIIAI IR FUNKCIJOS = u(b) u(a) + i(v (b) v (a)) = f (b) f (a).
Pavyzdiui,
/2
e2it dt =
0
e2it 2i
/2 0
ei 1 1 = = i. 2i i
Teisinga ir kintamojo keitimo taisykl e: jei yra glodi bijekcija tarp (a; b) ir (c; d), tai
b d
f (x) (x)dx =
a c
f (y )dy.
Tikrai, integralas kair eje pus eje lygus

b b
u (x) (x)dx + i
a a
v (x) (x)dx
d d d
=
c
u(y )dy + i
c
v (y )dy =
c
f (y )dy.
Integralo savyb es. Priminsiu pagrindines integralo savybes: 1) jei f ir g yra dvi integruojamos A aib eje funkcijos, o c C, tai f + g ir cf taip pat integruojamos toje aib eje ir (f + g )d =
A A
f d +
A
g d,
A
cf d = c
A
f d;
2) f integruojama A aib eje tada ir tik tada, kai |f |d < ;
3) jei f integruojama A aib eje, tai f d

A A
|f |d;
4)
x A fn (x) f (x) n x A |fn (x)| g (x) g d < A
fn d
f d;
A
FUNKCIJOS 19.3. KOMPLEKSINES 5) n x A |fn (x)| n 1 an < (A) < an

A n=1
835
fn d =
n=1 A
fn d.
Visi teiginiai iplaukia i atitinkamu 15.7 skyrelio teiginiu . Pasteb esiu tik, kad pirmo teiginio antra lygyb e teisinga d el to, kad z cz yra tiesinis operatorius i C i C. I 4 teiginio iplaukia ir bendresnis teiginys apie integralu , priklausaniu nuo parametro, ribas. Tegu E ir F yra separabilios metrin es erdv es, f Borelio funkcija i E F i C, f0 Borelio funkcija i E i C, y0 F ir V kokia nors b tako aplinka. Tada x A f (x, y ) f0 (x) y y0 f (x, y )(dx) f0 (x)(dx). x A y V |f (x, y )| g (x) y y0 A A g d < A
Glodios kreiv es. C yra euklidin e erdv e; tod el jai tinka visa paviriu teorija i 16.1 skyrelio. Kadangi C erdv e dvimat e, i domi tik glodios kreiv es svoka. Primenu, kad aib e L C yra glodi kreiv e, jei kiekvienas jos takas a turi aplink La , kuri galima parametrizuoti: egzistuoja tokia kompleksin e funkcija z , apibr eta kokiame nors intervale (; ), kad 1) z yra homeomorzmas tarp (; ) ir La ; 2) z be galo diferencijuojama ir z (t) = 0 su visais t (; ). Jei z parametrizuoja L ir x, y yra z funkcijos koordinat es standartin eje baz eje (t.y. z (t) = x(t) + iy (t) su visais t), lygtimis x = x(t); y = y (t); t (; ); = {(x, y ) | x + iy L} parametrizacija. uraoma R2 ploktumos poaibio L Ir atvirkiai, jei tos lygtys parametrizuoja koki nors R2 ploktumos poaibi , tai t x(t) + iy (t) funkcija parametrizuoja L = {x + iy | (x, y ) L }. I L to iplaukia, kad L yra glodi kreiv e C ploktumoje tada ir tik tada, kai aib e = {(x, y ) | x + iy C} L yra glodi kreiv e R2 ploktumoje.
836
Toliau man prireiks tik dvieju tipu kreiviu : 1) atkarpa, jungianti takus a, b C, parametrizuojama, pavyzdiui, lygtimi z = (1 t)a + tb, t (0; 1); 2) r spindulio apskritimo su centru z0 take lankas parametrizuojamas lygtimi z = z0 + r eit , t (; ). Integravimas kreiv eje. Jei L yra glodi kreiv e ir f kompleksin e funkcija, integruojama L aib eje vienmaio Hausdorfo mato 1 atvilgiu, jos integralas ymimas
L
f (z )|dz |.
Paaikinsiu, kod el pasirinktas toks keistas ymuo. Tegu L yra elementarioji kreiv e, parametrizuojama lygtimi z = z (t), t ( ; ).
Jei z = x(t) + iy (t) su realiosiomis funkcijomis x ir y , parametrizacijos jakobianas lygus [x (t)]2 + [y (t)]2 = |x (t) + iy (t)| = |z (t)|. Taigi
f (z )1 (dz ) =
L
f z (t) |z (t)|dt.
Tegu, pavyzdiui, S (z0 , r ) ymi r spindulio apskritim su centru z0 take: S (z0 , r ) = {z C | |z z0 | = r }. Jis yra glodi kreiv e, kurios sritis S (z0 , r ) \ {z0 + r } parametrizuojama lygtimi z = z0 + reit , t (0; 2 ).
iuo atveju z (t) = r ieit ir |z (t)| = r . Kadangi vientak es aib es matas 0,

2 S (z0 ,r )
|dz | =
rdt = 2r.
0
837
Kompleksin es formos. Diferencialines formas su koecientais i C vadinsiu tiesiog kompleksin emis formomis. Jei E yra m-mat e euklidin e erdv e, O i atviras jos poaibis ir (u ) baz e E erdv eje, k -mat e kompleksin e forma O aib eje uraoma (x) =
i1 <<ik
fi1 ...ik (x)ui1 uik
pavidalu; ia fi1 ...ik kompleksin es funkcijos O aib eje. Tokios formos ir k -vektoriaus = dx1 dxk vidin e sandauga skaiiuojama pagal formul ui1 dx1 ui1 dxk . . .. . . fi1 ...ik (x) (x) = . . . . ik ik i1 <<ik u dx1 u dxk Toliau mane domins tik E = C, k = 1 atvejis. Tegu u1 ir u2 yra standartiniai koordinatiniai funkcionalai C erdv eje: u1 z = Re z ir u2 z = Im z . Jei formos argumentas ymimas z raide, jo koordinat es standartin eje baz eje paprastai ymimos x ir y ir tada koordinatiniai funkcionalai yra dx ir dy . Vienmat e kompleksin e forma uraoma (z ) = f1 (z )dx + f2 (z )dy pavidalu su tam tikromis funkcijomis f1 , f2 : O C. Vidin e sandauga su dz C skaiiuojama taip: jei dz = dx + idy su dx, dy R, tai (z ) dz = f1 (z )dx + f2 (z )dy. Forma f (z )dz . Forma dx + idy ymima tiesiog dz . Jei f : O C, (z ) = f (z )dz = f (z )dx + if (z )dy ir dz = dx + idy su dx, dy R, tai (z ) dz = f (z )dx + if (z )dy = f (z )dz. I ia (z ) = sup f (z )dz = sup f (z ) |dz | = f (z ) .
|dz | 1 |dz | 1
Jei L yra orientuota glodi kreiv e, kurios teigiama parametrizacija uraoma lygtimi z = z (t), t (; ),
838
ir z (t) = x(t)+iy (t) su realiosiomis funkcijomis x, y , tai pagal formos integralo skaiiavimo formul
f (z )dz =
L
f z (t) z (t)dt.
Likusioje knygos dalyje S (z0 , r ) ym es standartikai orientuot r spindulio apskritim su centru z0 take. Kitaip tariant, S (z0 , r ) = {z C | |z z0 | = r }, o orientacija take z S (z0 , r ) lygi i(z z0 )/r . Tada lygtimi z = z0 + r eit uraoma apskritimo parametrizacija yra teigiama. Aiku, kad S (z0 , r ) = U (z0 , r ) ir standartin e orientacija sutampa su iorine U (z0 , r ) srities atvilgiu jos krato orientacija. I rodysiu, kad su k Z
S (z0 ,r )
(z z0 )k dz =
2 i, kai k = 1; 0, kai k = 1.
2 0
(19.14)
Jei k = 1,
S (z0 ,r )
(z z0 )k dz =
dz = S (z0 ,r ) z z0
2
r ieit dt = 2 i. r eit
Jei k = 1,
S (z0 ,r )
(z z0 )k dz =
r k+1 ieit(k+1) dt =
0
r k+1 eit(k+1) k+1
2 0
= 0.
Formos integralo savyb es. I bendru diferencialiniu formu integralo savybiu iplaukia tokie teiginiai: 1) jei f (z )dz ir g (z )dz integruojamos L kreiv eje, tai (f (z ) + g (z ))dz taip pat integruojama ir f (z ) + g (z ) dz =
L L
f (z )dz +
L
g (z )dz ;
2) jei f (z )dz integruojama L kreiv eje ir c C, tai cf (z )dz taip pat integruojama ir cf (z )dz = c
L L
f (z )dz ;
FUNKCIJOS 19.4. ANALIZINES 3) f (z )dz integruojama L kreiv eje tada ir tik tada, kai f (z ) |dz | < ;
839
be to, tada f (z )dz

L L
|f (z )| |dz |;
4) z L fn (z ) f (z ) g (z ) z L n 1 fn (z ) g (z )|dz | < L 1 fn (z ) a n=1 n < 1 (L) < an

L n=1
fn (z )dz
f (z )dz ;
L
5)
z L n
fn (z )dz =
n=1 L
fn (z )dz.
19.4
Analizin es funkcijos
u(z + z ) = uz + uz ir u(cz ) = cuz
C-tiesiniai operatoriai. Tegu u yra tiesinis operatorius i C i C, t.y.
su visais z, z C ir c R. Jei antroji lygyb e teisinga su visais c C, u vadinamas C-tiesiniu. Jei u operatorius C-tiesinis, tai paym ejs c = u1 gaunu uz = u(z 1) = zu1 = cz. Taigi bet koks C-tiesinis operatorius yra daugybos i c C operatorius. Teisingas ir atvirkias teiginys: jei uz = cz su visais z (ia c C), tai u(c z ) = cc z = c uz, t.y. u yra C-tiesinis operatorius. Jei u yra daugybos i c operatorius, c = a + ib su a, b R, ir z = x + iy su x, y R, tai uz = (a + ib)(x + iy ) = (ax by ) + i(ay + bx).
840
Reikia, standartin eje C erdv es baz eje u uraomas matrica a b . b a Atvirkiai, tegu u uraomas tokio pavidalo matrica. Jei z = x + iy su x, y R, tai uz koordinaiu standartin eje baz eje stulpelis tada yra a b b a t.y. su c = a + ib. uz = (ax by ) + i(ay + bx) = (a + ib)(x + iy ) = cz x y = ax by , bx + ay
Analizin es funkcijos. Tegu O yra atviras C poaibis ir f : O C. f funkcija vadinama analizine O aib eje, jei ji glodi ir jos ivestin e kiekviename take yra C-glodus operatorius. Tegu f (x + iy ) = u(x, y ) + iv (x, y ) su realiosiomis funkcijomis u, v , apibr etomis aib eje = {(x, y ) | x + iy O }. O aib Tada f glodi tada ir tik tada, kai O eje apibr etos ir tolydios keturios dalin es ivestin es: x u, y u, x v ir y v . Be to, ivestin e x + iy take tada uraoma matrica x u(x, y ) y u(x, y ) . x v (x, y ) y v (x, y ) I praeito skirsnio rezultatu iplaukia, kad ivestin e bus C-tolydus operatorius, kai x u(x, y ) = y v (x, y ) ir x v (x, y ) = y u(x, y ). x u = y v, x v = y u.
Taigi f analizin e tada ir tik tada, kai u ir v funkcijos glodios ir
Pastarosios lygyb es vadinamos Koy-Rymano slygomis. Jei f analizin e, jos ivestin e x + iy take yra daugybos i x u(x, y ) + ix v (x, y ) operatorius: su visais dz C f (x + iy )dz = (x u(x, y ) + ix v (x, y ))dz.
FUNKCIJOS 19.4. ANALIZINES
841
Analiziniu funkciju teorijoje ji sutapatinama su tuo skaiiumi, t.y. laikoma f (x + iy ) = x u(x, y ) + ix v (x, y ). Panagrin esiu du pavyzdius i ankstesnio skyrelio. 1. Jei f (z ) = z su z C, tai f glodi, o jos ivestin e uraoma pastovija matrica 1 0 . 0 1
Kadangi 1 = 1, Koy-Rymano slygos nepatenkintos ir f n era analizin e funkcija. 2. Jei f (z ) = z 1 su z = 0, tai f glodi, o jos ivestin e yra daugybos i 2 z operatorius. Taigi f analizin e ir galima laikyti f (z ) = 19.3 1 . z2
pratimas. Ar duota funkcija analizin e?
I. f (z ) = |z |2 . II. f (z ) = z 2 . Sprendimas. I. Kadangi f (x + iy ) = |x + iy |2 = x2 + y 2 , iuo atveju u(x, y ) = x2 + y 2 , v (x, y ) = 0, u u v v = 2x, = 2y, = = 0. x y x y Kadangi 2x = 0 su x = 0, Koy-Rymano slygos nepatenkintos. Reikia, f n era analizin e funkcija. II. Kadangi f (x + iy ) = (x + iy )2 = x2 + 2ixy y 2, iuo atveju u(x, y ) = x2 y 2, v (x, y ) = 2xy, u u v v = 2x, = 2y, = 2y, = 2x. x y x y Koy-Rymano slygos patenkintos; reikia, f analizin e.
842
Analizin es funkcijos kitas apibreimas. Sakysiu, kad f funkcija C-diferencijuojama z take, jei egzistuoja riba f (z + dz ) f (z ) . dz 0 dz lim (19.15)
I rodysiu, kad f analizin e O aib eje tada ir tik tada, kai ji C-diferencijuojama kiekviename take z O ir (19.15) riba yra tolydi O aib eje funkcija. Be to, tokiu atveju ta riba sutampa su f (z ) (jei ivestin laikysime skaiiumi). I rodymas. () Tegu f analizin e; tada su visais z O f (z + dz ) f (z ) = f (z )dz + o(|dz |), kai dz 0. Sryis teisingas, ivestin laikant tiek operatoriumi, tiek skaiiumi: tiesiog pirmu atveju f (z )dz yra operatoriaus reikm e take dz , o antruoju dvieju kompleksiniu skaiiu sandauga. Jei ivestin laikysiu skaiiumi, i jo iplaukia, kad (19.15) riba egzistuoja ir lygi f (z ). Kadangi f glodi, jos ivestin e senja prasme yra tolydi funkcija i O i L(C, C). Bet funkcija c uc , skaiiui c priskirianti daugybos i c operatoriu , yra homeomorzmas tarp C ir L(C, C). Tod el z f (z ) yra tolydi funkcija i O i C. () Tegu (19.15) riba apibr eta ir tolydi O aib eje. Paymiu j c(z ). Tada f (z + dz ) f (z ) = c(z ) + o(1), dz f (z + dz ) f (z ) = c(z )dz + o(|dz |), kai dz 0. Reikia, f diferencijuojama O aib eje ir jos ivestin e z take senja prasme yra dz c(z )dz operatorius. Kadangi z c(z ) funkcija tolydi, jos kompozicija su c uc funkcija taip pat tolydi. Tod el ivestin e senja prasme yra tolydi O aib eje funkcija. Reikia, f glodi, o kadangi jos ivestin e kiekviename take z O senja prasme yra daugybos i c(z ) operatorius, ji analizin e ir jos ivestin e naujja prasme yra c(z ). tai tiesioginio ivestin es skaiiavimo pavyzdys. Tegu f (z ) = z n su z C. Tada
n n nk (dz )k f (z + dz ) f (z ) (z + dz )n z n k =1 k z = = dz dz dz n n nk n n1 = z (dz )k1 z = nz. dz 0 k 1 k =1
Taigi f analizin e ir f (z ) = nz n1 su visais z C.
FUNKCIJOS 19.4. ANALIZINES
843
Pasteb esiu, kad kiekviena C-diferencijuojama funkcija tolydi. Tikrai, jei 0 = dz 0, f (z + dz ) f (z ) = f (z + dz ) f (z ) dz f (z )0 = 0. dz
Sud etin es funkcijos ivestin e. Tegu E ir F yra baigtiniamat es erdv es, U atviras E poaibis, V atviras F poaibis, f : U V ir g : V C. Jei abi funkcijos glodios, tai ju kompozicija glodi ir su visais x U , dx E (g f ) (x)dx = g f (x) f (x)dx.
(19.16)
Paiu esiu, k naujo galiu pasakyti tuo atveju, kai viena i ju arba abi anar lizin es. 1. Tegu E = R, F = C ir g analizin e. Tada i f (x)dx galima iu eti kaip i r kompleksini skaiiu f (x), padaugint i dx. Jei g (y ) irgi laikomas skaiiumi, tai dein eje (19.16) lygyb es pus eje yra triju skaiiu sandauga. g f yra R C tipo funkcija. Jos ivestin e irgi laikoma kompleksiniu skaiiumi; tada kair eje pus eje yra dvieju skaiiu sandauga. I stats dx = 1, gaunu ia visos trys ivestin es suprantamos kaip skaiiai ir dein eje pus eje yra dvieju skaiiu sandauga. 2. Tegu E = F = C ir abi funkcijos analizin es. V el i f (x)dx galima iu eti kaip i kompleksini skaiiu f (x), padaugint i dx. Jei g (y ) irgi laikor mas skaiiumi, dein eje (19.16) lygyb es pus eje yra triju kompleksiniu skaiiu sandauga. Lygyb e tada reikia, kad (g f ) (x) yra daugybos i g f (x) f (x) skaiiaus operatorius. Taigi g f funkcija analizin e. Jei jos ivestine bus laikomas skaiius, jis ir bus g f (x) f (x) sandauga. Kitaip tariant (dabar vietoje x raysiu z ), jei f ir g analizin es, tai ju kompozicija analizin e ir (g f ) (z ) = g f (z ) f (z ). Ivestiniu skaiiavimo taisykl es. Kitos analiziniu funkciju ivestiniu savyb es ivedamos taip pat, kaip atitinkamos R C tipo funkciju savyb es. Taigi jei f ir g analizin es O aib eje, tai f g , cf , f g ir f /g taip pat analizin es ir su visais z O (f g ) (z ) = f (z ) g (z ), (cf ) (z ) = cf (z ) (f g ) (z ) = f (z )g (z ) + f (z )g (z ), f (z )g (z ) f (z )g (z ) (f /g ) (z ) = . g 2 (z ) (g f ) (x) = g f (x) f (x).
844
Baigtiniu pokyiu teorema. Jei u yra daugybos i c operatorius, tai u = sup |uz | = sup |cz | = sup |c| |z | = |c|.
|z | 1 |z | 1 |z | 1
I ia ir i baigtiniu pokyiu teoremos baigtiniamat ese erdv ese iplaukia analogikas teiginys apie analizines funkcijas: tegu O yra atviras C poaibis, f analizin e O aib eje funkcija, a, b O ir zt = (1 t)a + tb; jei zt O su visais t (0; 1), tai f (b) f (a)
t(0;1)
sup f (zt ) |b a|.
Koy teorema. Tegu O yra atviras C poaibis, D reliatyviai kompaktika O aib eje sritis su beveik glodiu kratu, D jos krato reguliariosios dalies iorin e pus e ir f analizin e O aib eje funkcija. Tada f (z )dz = 0.
D
I rodymas. Tegu f (x + iy ) = u(x, y ) + iv (x, y ) su realiosiomis funkcijomis u, v , apibr etomis aib eje = {(x, y ) | x + iy O }. O Paymiu u = Re f , v = Im f ; tada u , v yra realios funkcijos O aib eje ir u (x + iy ) = u(x, y ), . su (x, y ) O I apibr eimo f (z )dz = u (z ) + i v (z ) (dx + idy ) = 1 (z ) + i2 (z ); ia 1 ir 2 yra glodios realiosios formos; tod el i Stokso teoremos f (z )dz =
D D
v (x + iy ) = v (x, y )
1 (z ) = u (z )dx v (z )dy,
2 (z ) = u (z )dy + v (z )dx.
1 + i
D
2 =
D
d1 + i
D
d2 .
. Suskaiiuosiu abieju formu diferencialus z = x + iy take; ia (x, y ) O I funkcijos diferencialo apibr eimo d u(z ) = D1 u (z )dx + Di u (z )dy ;
FUNKCIJOS 19.4. ANALIZINES ia D1 u (z ) = lim u (z + t1) u (z ) t0 t u (x + t + iy ) u (x + iy ) = lim t0 t u(x + t, y ) u(x, y ) = lim t0 t = x u(x, y )
845
ir Di u (z ) = lim u (z + ti) u (z ) t0 t u (x + i(y + t)) u (x + iy ) = lim t0 t u(x, y + t) u(x, y ) = lim t0 t = y u(x, y ).
Kitaip tariant d u(z ) = x u(x, y )dx + y u(x, y )dy ir analogikai d v (z ) = x v (x, y )dx + y v (x, y )dy. Dabar d1 (z ) = d u(z ) dx d v (z ) dy = y u(x, y )dy dx x v (x, y )dx dy = (y u(x, y ) + x v (x, y ))dx dy ir d2 (z ) = d u(z ) dy + d v (z ) dx = x u(x, y )dx dy + y v (x, y )dy dx = (x u(x, y ) y v (x, y ))dx dy. Kadangi f analizin e, i Koy-Rymano slygu iplaukia, kad d1 (z ) = d2 (z ) = 0 su visais z O .
I rodytas teiginys vadinamas Koy teorema. I jos iplaukia ir vadinamoji Koy formul e, kuri i rodysiu kitame skirsnyje.
846
z0 D
$
O
19.3 pav. D = D \ U (z0 , ) sritis reliatyviai kompaktika O \ {z0 } aib eje Koy formul e. Tegu O yra atviras C poaibis, D reliatyviai kompkatika O aib eje sritis su beveik glodiu kratu, D to krato reguliariosios dalies iorin e pus e, z0 D ir f analizin e O aib eje funkcija. Tada f (z0 ) = 1 2 i
D
f (z ) dz. z z0
(z0 , ) D . I rodymas. Tegu yra toks maas teigiamas skaiius, kad U Paymiu D = D \ U (z0 , ). Tada D reliatyviai kompaktika O \ {z0 } aib eje (r. 19.3 pav.), o D S (z0 , ) yra D srities krato reguliarioji dalis. Be to, iorin e D atvilgiu S (z0 , ) orientacija prieinga standartinei apskritimo orientacijai. Kadangi f (z )/(z z0 ) funkcija analizin e O \ {z0 } aib eje, i Koy teoremos
D
f (z ) dz z z0
f (z ) dz = 0. S (z0 ,) z z0
(19.17)
Atkreipiu d emesi , kad (19.17) lygyb e teisinga su bet kokiu pakankamai mau . I jos ir i (19.14) lygyb es gaunu 1 2 i f (z ) 1 f (z ) dz f (z0 ) = dz f (z0 ) z z0 2 i S (z0 ,) z z0 1 f (z ) f (z0 ) dz = 2 i S (z0 ,) z z0 1 |f (z ) f (z0 )| |dz | 2 S (z0 ,) |z z0 | 1 sup |f (z ) f (z0 )| |dz | 2 |z z0 |= S (z0 ,) = sup |f (z ) f (z0 )|.
| z z 0 | =
19.5. UDAVINIAI
847
Kadangi f tolydi, deinioji lygyb es pus e art eja i 0, kai 0. Reikia, kairioji pus e yra 0.
19.5
Udaviniai
1. Apskaiiuokite |3 i| + 2i . Im(3 i) + i (1 + i)3 + (1 i)3 . 2+i
Im
2. Isprskite lygti . z 4 = 4. z 4 z 2 + 1 = 0. z 3 = 1 + i. 3. Ar f funkcija analizin e? (2010) f (z ) = z Re z . (2010) f (z ) = |z |. (2010) f (z ) = z 3 .
848
20 skyrius Analizin es funkcijos

20.1 Pagrindin es teoremos
Laipsnin es eilutes. Kaip ir realaus kintamojo funkciju teorijoje, laipsnine eilute vadinsiu
n=0
an (z z0 )n
(20.1)
pavidalo eilut, tik dabar tiek z0 , tiek koecientai an gali bu ti kompleksiniai skaiiai. Tokioms eilut ems teisingas toks pat teiginys apie konvergavimo spinduli , kaip ir realiuoju atveju: jei r= 1 lim
n
|an |
(20.2)
tai (20.1) eilut e absoliuiai konverguoja, kai |z z0 | < r ir diverguoja, kai |z z0 | > r .
I rodymas. (20.1) eilut e absoliuiai konverguoja tada ir tik tada, kai n konverguoja n=0 |an |x eilut e; ia x = |z z0 |. Kita vertus, i realiojo kintamojo laipsniniu eiluiu teorijos iplaukia, kad pastaroji eilut e konverguoja, kai |x| < r . Jei |z z0 | > r , tai yra be galo daug indeksu n, su kuriais |an ||z z0 |n 1. Reikia, an (z z0 )n 0 ir (20.1) eilut e diverguoja.
Kaip ir realiuoju atveju, (20.2) skaiius vadinamas (20.1) eilut es konvergavimo spinduliu, o U (z0 , r ) aib e konvergavimo skrituliu (jei r = , konvergavimo skrituliu vadinama visa C ploktuma).
849
850
FUNKCIJOS 20 SKYRIUS. ANALIZINES
Laipsniniu eiluiu diferencijavimas. 20.1 teorema. Tegu r > 0 yra (20.1) eilut es konvergavimo spindulys, U jos konvergavimo skritulys ir f (z ) tos eilut es suma; ia z U . Tada f funkcija analizin e U aib eje ir jos ivestin galima skaiiuoti diferencijuojant eilut panariui: f (z ) =
n=1
nan (z z0 )n1
su z U .
(20.3)
I rodymas. Fiksuoju z U ir paimu bet koki < r |z z0 |. Jei z U (z, ), tai |z z0 | |z z | + |z z0 | < + |z z0 | < r ;
tod el z U . Taigi U (z, ) U . Aiku, tai teisinga ir kai r = . Jei |h| < , tai z + h U ir f (z + h) f (z ) = h
n=1
an
(z + h z0 )n (z z0 )n . h
n=1 nan (z
I rodysiu, kad deinioji ios lygyb es pus e art eja prie h 0. I ivestin es apibr eimo iplaukia, kad
z0 )n1 , kai
(z + h z0 )n (z z0 )n an nan (z z0 )n1 . h 0 h Kita vertus, i baigtiniu pokyiu teoremos (z + h z0 )n (z z0 )n h tod el sup n|z + th z0 |n1 n(|z z0 | + )n1 ;
0<t<1
(z + h z0 )n (z z0 )n h Belieka i rodyti, kad an

n=1
n|an |(|z z0 | + )n1 .
n|an |(|z z0 | + )n1 < ,
(20.4)
ir pasiremti Lebego teorema apie apr et konvergavim.
TEOREMOS 20.1. PAGRINDINES (20.4) nelygyb e teisinga tada ir tik tada, kai
n=1
851
n|an |xn <
su x = |z z0 | + . Kadangi
n
lim
n|an | = lim
|an |,
pastarosios eilut es konvergavimo spindulys yra toks pat, kaip (20.1) eilut es, t.y. lygus r . Tod el reikia i sitikinti, kad x < r . Tai iplaukia i apibr eimo. I rodiau, kad (20.1) diferencijuojama visame konvergavimo skritulyje. Kartu i sitikinau, kad (20.3) eilut es konvergavimo spindulys toks pat, kaip (20.1) eilut es. Reikia, (20.3) eilut es konvergavimo skritulys yra U . I i rodytos dalies iplaukia, kad f (z ) funkcija diferencijuojama U aib eje. Kadangi diferencijuojamos funkcijos tolydios, f tolydi U aib eje. Reikia, f analizin e toje aib eje. I i rodytos teoremos iplaukia, kad laipsnin es eilut es suma be galo diferencijuojama savo konvergavimo skritulyje U ir su visais k 1 ir z U f (k) (z ) = I ia f t.y. f (k) (z0 ) . ak = k! Taigi jei f yra kokios nors laipsnin es eilut es suma (tokiu atveju sakoma, kad f skleidiama laipsnine eilute ), tai ta eilut e vienintel e. Analiziniu funkciju skleidimas eilute. 20.2 teorema. Tegu O yra atviras C poaibis, f analizin e O aib eje funkc cija, z0 O , r = d(z0 , O ) ir U yra arba U (z0 , r ) rutulys (jei r < ), arba visa C ploktuma (jei r = , t.y. jei O = C). Tegu D yra reliatyviai kompaktika O aib eje sritis su beveik glodiu kratu, z0 D , D tos srities krato reguliariosios dalies iorin e pus e ir su n 0 an = 1 2 i f (z ) dz. (z z0 )n+1
(k ) n=k n=k
n(n 1) (n k + 1)an (z z0 )nk .
(z0 ) =
n(n 1) (n k + 1)an 0nk = k !ak ,
852 Tada su visais z1 U (z0 , r )
f (z1 ) =
n=0
an (z1 z0 )n .
I rodymas. 1 ingsnis: i rodysiu, kad an skaiiai nepriklauso nuo D srities parinkimo. Tegu D kita reliatyviai kompaktika O aib eje z0 tako aplinka su beveik glodiu kratu ir D jos krato reguliariosios dalies iorin e pus e. (z0 , ) D D . Samprotaudamas taip pat, Tegu toks maas, kad U kaip ivedin edamas Koy formul, gaunu f (z ) dz = (z z0 )n+1 f (z ) dz = (z z0 )n+1 f (z ) dz n+1 S (z0 ,) (z z0 ) f (z ) dz. n+1 S (z0 ,) (z z0 ) f (z ) dz. (z z0 )n+1
ir
D
Reikia, an = 1 2 i
f (z ) 1 dz = n +1 (z z0 ) 2 i
2 ingsnis. Fiksuoju z1 U (z0 , r ) ir paimu bet koki r , su kuriuo |z1 z0 | < r < r. Tada z1 U (z0 , r ) ir i Koy formul es f (z1 ) = Be to, su visais z S (z0 , r ) z1 z0 |z1 z0 | |z1 z0 | = = < 1. z z0 |z z0 | r Tod el f (z ) f (z ) f (z ) 1 = z 1 z 0 = z z1 z z0 1 z z0 z z0
n=0
1 2 i
S (z0 ,r )
f (z ) dz. z z1
z1 z0 z z0
n=0
f (z )(z1 z0 )n . (z z0 )n+1
Eilut dein eje galima integruoti panariui, nes
TEOREMOS 20.1. PAGRINDINES 1) f (z )(z1 z0 )n |z1 z0 |n |z1 z0 |n = f ( z ) = f ( z ) (z z0 )n+1 |z z0 |n+1 (r )n+1
853
|z1 z0 |n (r )n+1
su c = supz S (z0 ,r ) |f (z )|; 2)

n=0
3) 1 S (z0 , r ) = 2r < . Taigi 1 f (z1 ) = 2 i =

n=0 n=0
|z1 z0 |n c 1 = < ; | n +1 (r ) r 1 z 1 z 0 | r
S (z0 ,r )
f (z )(z1 z0 )n dz (z z0 )n+1
S (z0 ,r )
(z1 z0 )n
1 2 i
f (z ) dz. (z z0 )n+1
D = U (z0 , r ) rutulys yra atvira aib e su glodiu kratu D = S (z0 , r ). Standartin e apskritimo orientacija yra iorin e D atvilgiu krato orientacija. (z0 , r ) U (z0 , r ) O ; tod I r < r iplaukia U el D reliatyviai kompaktika O aib eje. I |z1 z0 | < r gaunu z1 D . Tod el i 1 ingsnio rezultato an = Reikia, f (z1 ) = 1 2 i
S (z0 ,r ) n=0
f (z ) dz. (z z0 )n+1
an (z1 z0 )n .
I teoremos iplaukia, kad jei f analizin e O aib eje, tai kiekvienas takas z0 O turi aplink, kurioje f skleidiama laipsnine eilute. Toje aplinkoje f be galo diferencijuojama, nes laipsniniu eiluiu sumos be galo diferencijuojamos. Reikia, f be galo diferencijuojama visoje O . Jei f (z ) =
n=0
an (z z0 )n
su z U (z0 , r ), tai i 20.1 teoremos iplaukia f (k) (z0 ) = k !ak . Tod el i 20.2 teoremos gaunu toki lygyb, apibendrinani Koy formul: f (k) (z0 ) = k! 2 i f (z ) dz ; (z z0 )k+1
854
ia D bet kokia reliatyviai kompaktika O aib eje z0 tako aplinka su beveik glodiu kratu, o D jos krato reguliariosios dalies iorin e pus e. Liuvilio teorema. Funkcija, analizin e visoje C ploktumoje, vadinama 1 sveikja. I rodysiu vadinamj Liuvilio teorem apie tokias funkcijas. 20.3 teorema. Kiekviena apr eta sveikoji funkcija yra konstanta. I rodymas. Tegu f analizin e visoje C ploktumoje ir |f (z )| z C. I 20.2 teoremos iplaukia, kad su visais z1 C f (z1 ) = ia an = Tada |an | 1 2
n=0 n an z1 ;
c su visais
1 2 i
S (0,r )
f (z ) dz. z n+1 |dz | = c . rn
S (0,r )
Jei n 1, suskaiiavs ribas, kai r , gaunu an = 0. Taigi f (z1 ) = a0 su visais z1 C. Pagrindin e algebros teorema. 20.4 teorema. Bet koks nenulinio laipsnio polinomas turi bent vien kompleksin akni . I rodymas. Tarkime, k 1 ir f yra bet koks k -to laipsnio polinomas:
| f (z )| |dz | |z |n+1
c 2r n+1
S (0,r )
f (z ) = a0 + a1 z + + ak z k ; ia ak = 0. Reikia i rodyti, kad f (z0 ) = 0 su tam tikru z0 C. Tariu prieingai, f (z ) = 0 su visais z C, ir paymiu g (z ) = 1/f (z ). Tada g yra sveikoji funkcija. I rodysiu, kad ji apr eta. Jei |z | 1, | f (z )|
1
|ak z k | |a0 + + ak1 z k1 |
|ak | |z |k |a0 | |ak1| |z |k1
Joseph Liouville (18091882), prancu matematikas zu
TEOREMOS 20.1. PAGRINDINES |z |k1 |ak ||z | |a0 | |ak1 | |ak ||z | |a0 | |ak1 |. Dein e pus e 1, jei |z | |a0 | + + |ak1 | + 1 . |ak | 1 su |z |
855
su |z | r . (0, r ) aib Kita vertus, U e kompaktika, o |g | funkcija tolydi. Taigi egzistuoja toks c < , kad |g (z )| c su |z | r . I ia |g (z )| max(1, c) su visais z C. I rodiau, kad g yra apr eta sveikoji funkcija. I Liuvilio teoremos iplaukia, kad ji konstanta. Reikia, ir f funkcija yra konstanta, t.y. f (z ) = f (0) = a0 su visais z C. Bet tada ak = Gavau prietar. Vienaties teorema. 20.5 teorema. Tegu O yra jungus atviras C poaibis, o f ir g analizin es O aib eje funkcijos. Jei egzistuoja tokia seka (zn ) O , kad zn z O ir zn = z, f (zn ) = g (zn ) su visais n, f (k) (0) = 0. k!
Taigi jei r = max(1, (|a0 | + + |ak1 + 1|)/|zk |), tai |f (z )| Tada | g (z )| 1
r.
tai f (z ) = g (z ) su visais z O . I rodymas. Paymiu U = z O | (zn ) zn z, n (zn = z, f (zn ) = g (zn ) ir V = O \ U . 1 ingsnis: i rodysiu, kad f (z ) = g (z ) su visais z U .
856
Tikrai jei z U , tai egzistuoja tokia seka (zn ) O , kad zn z ir f (zn ) = g (zn ) su visais n. Suskaiiavs toje lygyb eje ribas, kai n , gaunu f (z ) = g (z ). 2 ingsnis: i rodysiu, kad U udara O aib eje. Tegu (zn ) U ir zn z O . Reikia i rodyti, kad z U . Tai akivaizdu, jei z sutampa su kokiu nors zn . Tod el lieka inagrin eti atveji , kai zn = z su visais n. Bet jau i rodiau, kad i zn U iplaukia f (zn ) = g (zn ). Taigi zn z ir zn = z , f (zn ) = g (zn ) su visais n. I ia z U pagal U aib es apibr eim. 3 ingsnis: i rodysiu, kad U atvira O aib eje. c Tegu z U ir < d(z , O ). Kadangi f g analizin e O aib eje, U (z0 , ) skritulyje ji sutampa su tam tikros laipsnin es eilut es suma: f (z ) g (z ) =
k =0
ak (z z )k
su z U (z , ). Matematin es indukcijos k atvilgiu metodu i rodysiu, kad visi koecientai ak lygu s 0. Tegu (zn ) yra tokia i z art ejanti skaiiu seka, kad zn = z ir f (zn ) = g (zn ) su visais n. I laipsnin es eilut es sumos tolydumo iplaukia a0 = f (z ) g (z ) = lim f (zn ) g (zn ) = 0.
n
Jei k 1, i indukcin es prielaidos gaunu a0 = = ak1 = 0. Tada su visais z U (z , ) f (z ) g (z ) =

l =k
al (z z )l = (z z )k
l =k
al (z z )lk ,
o i ia su visais z U (z , ) \ {z } f (z ) g (z ) = (z z )k
l =k
al (z z )lk .
I stats z = zn ir suskaiiavs ribas, kai n , gaunu 0 = lim

n l =k
al (zn z )lk = ak .
Taigi ak = 0 su visais k . Tada f (z ) g (z ) = 0 su visais z U (z , ). Jei z U (z , ) ir (zn ) bet kokia U (z , ) \ {z } aib es elementu seka art ejanti prie z (pavyzdiui, zn = z + 1/n su pakankamai dideliais n), tai zn z ir zn = z, f (zn ) = g (zn ) su visais n;
20.2. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS
857
tod el z U . Taigi U (z , ) U . 4 ingsnis: i rodymo pabaiga. I rodiau, kad U ir udara, ir atvira O aib eje. Tada ir U , ir V atvira O aib eje. Be to, U V = ir U V = O . Kadangi O jungi, viena i tu aibiu tuia. Bet i teoremos slygos iplaukia, kad tam tikras z priklauso U aibei. Reikia, tuia V aib e, o U = O . I 1 ingsnio rezultato tada iplaukia, kad f (z ) = g (z ) su visais z O .
20.2
Elementariosios funkcijos
n=0 n=0
Eksponente. I zn = n!
n=0
|z |n = e|z | < n!
iplaukia, kad z n /n! eilut e absoliuiai konverguoja visoje kompleksin eje ploktumoje. Jos suma ymima ez . Taigi ez =
n=0
zn n!
su z C. Aiku, kad eksponent e yra sveikoji funkcija, kuri yra 11.1 skyrelyje apibr etos realiosios funkcijos tsinys. I rodysiu, kad i realiosios analiz es inomos lygyb es teisingos ir kompleksiniu atveju: ez1 +z2 = ez1 ez2 , ez1 z2 = ez1 /ez2 ir (ez ) = ez . (20.5)
Pirmos dvi i (20.5) lygybiu i rodomos taip pat, kaip ir realiuoju atveju: ez1 +z2 =
n=0
(z1 + z2 )n = n!
n
n=0
1 n!
k =0
n k nk z z k 1 2

n=0 k =0
1 z k z nk = k !(n k )! 1 2
k =0 n=k
1 z k z nk k !(n k )! 1 2
k =0 l=0
= I ia 1 = e0 = ez z = ez ez ;
1 k l z z = ez1 ez2 . k !l! 1 2
858 tod el ez = 0 su visais z ir
ez = 1/ez . Tada ez1 z2 = ez1 ez2 = ez1 /ez2 . Treioji lygyb e iplaukia i laipsnin es eilut es diferencijavimo taisykl es: (ez ) =
n=1
n n1 z = n!
n=1
1 zm z n1 = = ez . (n 1)! m! m=0
Imdamas z = iy su y R, gaunu Oilerio tapatyb: eiy =

n=0
(iy )n = n!
k =0
(iy )2k (iy )2k+1 + (2k )! (2k + 1)! k =0 =

k =0
(1)k y 2k (1)k y 2k+1 +i = cos y + i sin y. (2k )! (2 k + 1)! k =0 + i sin = i. 2 2
Pavyzdiui, ei/2 = cos Tada
ei = ei/2 ei/2 = i2 = 1 ir e2i = ei ei = (1)2 = 1. I pastarosios lygyb es iplaukia, kad eksponent e yra periodin e su periodu 2 i funkcija: ez +2i = ez e2i = ez . Jei z = x + iy su x, y R, tai ez = ex eiy = ex (cos y + i sin y ). Pagal i formul ir skaiiuojamos eksponent es reikm es. Pavyzdiui, e2i/4 = e2 (cos 1i i sin ) = e2 . 4 4 2 (20.6)
I (20.6) iplaukia dar dvi naudingos lygyb es: |ez | = eRe z ir ez = ez .
859
Logaritmas. Realiojoje analiz eje logaritmas buvo apibr etas kaip funkcija, atvirktin e eksponentei. Paiu r e siu, kas gaunasi kompleksiniu atveju. Tegu z C; iekau visu w C, su kuriais ew = z. (20.7) Kadangi eksponentin e niekada nelygi 0, lygtis neturi n e vieno sprendinio, kai z = 0. Tegu z = 0 ir w koks nors (20.7) lygties sprendinys. Tegu w = u + iv su u, v R. Tada i eksponent es savybiu eu = |z |, u = ln|z |. I ia ir, reikia, v yra z skaiiaus argumentas: v Arg z . Atvirkiai, jei u = ln|z | ir v Arg z , tai eu+iv = eu eiv = |z |eiv = z. (20.7) lygties sprendiniu aib e ymima Log z . Taigi su visais z = 0 Log z = {ln|z | + iv | v Arg z } = ln|z | + i Arg z. I Log z paprastai iu daugiareikm funkcij (vadinam logaritmu ), rime kaip i apibr et C \ {0} aib eje. Tada galima rayti ew = z w = Log z. Pagrindin es daugiareikmio logaritmo savyb es formuluojamos taip: jei z1 , z2 = 0, tai Log(z1 z2 ) = Log z1 + Log z2 ir Log(z1 /z2 ) = Log z1 Log z2 . z = |z |eiv
Jos iplaukia i atitinkamu Arg z funkcijos savybiu . Pavyzdiui, Log(z1 z2 ) = ln|z1 z2 | + i Arg(z1 z2 ) = ln(|z1 ||z2 |) + i(Arg z1 + Arg z2 ) = ln|z1 | + ln|z2 | + i Arg z1 + i Arg z2 = Log z1 + Log z2 . Grietoje teorijoje dirbame tik su vienareikm emis funkcijomis, kurios vadinamos atitinkamos daugiareikm es funkcijos akomis. Pavyzdiui, pagrindin e logaritmo aka apibr eiama lygybe log z = ln |z | + i arg z, kai z C+ .
860
Kartais prireikia kitos logaritmo akos, kuri a vadinu alternatyvia : log z = ln |z | + i arg z, kai z C .
Pasteb esiu, kad pagrindin e logaritmo aka yra realiosios funkcijos ln tsinys: jei z = x > 0, tai arg z = 0 ir log z = ln|z | = ln x. Alternatyvi aka su tokiais z neapibr eta. Per ejus prie vienareikm es akos, pagrindin e logaritmo savyb e dingsta. Pavyzdiui, ne visada log(z1 z2 ) = log z1 + log z2 . Tikrai, log(1 + i) = ln 3 i, 4
2+
i = 2 log(1 + i). 2 Aiku, skirtumas tarp log(z1 z2 ) ir log z1 + log z2 visada yra koks nors sveikas 2 i skaiiaus kartotinis. I rodysiu, kad pagrindin e logaritmo aka yra analizin e C+ aib eje funkcija, ir rasiu jos ivestin. Tegu log(1 + i)2 = log(2i) = ln 2 log(x + iy ) = u(x, y ) + iv (x, y ) su realiosiomis funkcijomis u ir v , apibr etomis aib eje = R2 \ {(x, 0) | x O 0}.
Reikia i rodyti, kad abi funkcijos glodios toje aib eje ir tenkina Koy-Rymano slygas. Su visais (x, y ) O u(x, y ) = ln|x + iy | = ln Akivaizdu, kad ji glodi. Be to, u x = 2 , x x + y2 u y = 2 . y x + y2 x2 + y 2 = 1 ln(x2 + y 2 ). 2
yra triju Su v funkcija reikalai sud etingesni. O atviru aibiu junginys: O = O1 O2 O3 su 1 = {(x, y ) | y > 0}, O 2 = {(x, y ) | x > 0}, O 3 = {(x, y ) | y < 0}. O
20.2. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS i atskirai. Tod el pakanka v glodum patikrinti kiekvienoje O O1 aib eje x v (x, y ) = arccos . x2 + y 2 Akivaizdu, kad tai glodi funkcija ir v = x 1 1
x2 x 2 +y 2
861
x2 + y 2 x x2 + y 2 = x2 + y 2 y2
x x 2 +y 2
y2 (x2 + y 2 ) xy x2 + y 2
y2 = , |y |(x2 + y 2 ) x2 + y 2 = xy . |y |(x2 + y 2)
v = y
1 1
x2 x 2 +y 2
(x2 + y 2)
1, Kadangi y > 0 su visais (x, y ) O v y u = 2 = , 2 x x +y y v x u = 2 = . 2 y x +y x
Taigi Koy-Rymano slygos patenkintos. 2 aib O eje y v (x, y ) = arctg . x Akivaizdu, kad v glodi ir v 1 y y = = , 2 y x x2 x2 + y 2 1+ x 2 v 1 1 x = = 2 . 2 y y x + y2 1+ 2 x
x
Taigi ir itoje aib eje Koy-Rymano slygos tenkinamos. O3 aib eje x v (x, y ) = arccos ; 2 x + y2 tod el v glodi ir y2 v = , x |y |(x2 + y 2) v xy = . y |y |(x2 + y 2) v x u = 2 = . 2 y x +y x
3 ; tod Taiau i kart y < 0 su (x, y ) O el ir v el v y u = 2 = , 2 x x +y y
862
Taigi log funkcija analizin e C+ aib eje. Be to, su visais (x, y ) O log (x + iy ) = u v x y 1 +i = 2 i 2 = . 2 2 x x x +y x +y x + iy 1 (log z ) = . z
Kitaip tariant, su visais z C+
Kadangi atstumas nuo 1 iki (C+ )c aib es yra 1, i 20.2 teoremos iplaukia, kad U (1, 1) skritulyje logaritmas skleidiamas laipsnine eilute: log z =
n=0
an (z 1)n
su tam tikrais an C. Aiku, kad a0 = log 1 = 0. Kitus koecientus randu diferencijuodamas funkcij. Viena vertus, (log z ) = kita vertus, 1 1 (log z ) = = = z 1 + (z 1)
n=0 n=1
nan (z 1)n1 ;
(1)n (z 1)n .
Sulygins koecientus prie tu paiu z 1 laipsniu , gaunu nan = (1)n1 su n 1. Taigi (1)n1 (z 1)n log z = n n=1 su |z 1| < 1, arba log(1 + z ) =
n=1
(1)n1 n z , n
kai |z | < 1.
Alternatyvi logaritmo aka log z taip pat analizin e savo apibr eimo srityje C ir 1 (log z ) = z su visais z C . Be to, panaiai kaip aukiau i rodoma, kad su |z | < 1 log(1 + z ) = i
n=1
zn . n
863
Kompleksiniu skaiiu laipsniai. Jie apibr eiami taip pat, kaip ir realiuoju atveju: jei a = 0, ab = eb Log a . Skirtumas tik tas, kad dabar laipsnis yra daugiareikm e funkcija. Pavyzdiui, ii = ei Log i = ei(ln|i|+i Arg i) = e Arg i = e/2+2k , Ne visada laipsnis turi be galo daug reikmiu . Kadangi e0 Log a = e0 = 1, laipsnis a0 turi tik vien reikm 1. Jei b = n N, tai ab = en Log a = en ln|a|+ni arg a+2kni = en log a = (elog a ) (elog a ) = a a (sandaugoje n vienodu daugikliu ). Taigi ir iuo atveju ab laipsnis turi tik vien reikm, kuri ir ligi iol ym ejau an simboliu. Jei b = n su n N, analogikai gaunu ab = en Log a = en log a = (e log a ) (e log a ) k Z.
= (1/elog a ) (1/elog a ) = (1/a)n .
Ir iuo atveju gaunama vienintel e reikm e ta pati, kuri iki iol ym ejau an . Jei b = 1/k su k N, 1 1 1 1 1 1 ab = e k Log a = e k ln|a|+ k i Arg a = e k ln|a| e k i Arg a = k |a|e k i Arg a = k a. iuo atveju laipsnis turi k skirtingu reikmiu . Jei i laipsni iu daugiareikm funkcij, rime kaip i
b (a1 a2 )b = ab 1 a2 b ir (a1 /a2 )b = ab 1 /a2 .
Tai iplaukia i atitinkamu logaritmo savybiu . Pavyzdiui,

b (a1 a2 )b = eb Log(a1 a2 ) = eb Log a1 +b Log a2 = eb Log a1 eb Log a2 = ab 1 a2 .
Taiau lygyb es ab1 +b2 = ab1 ab2 , ab1 b2 = ab1 /ab2 , Log(ab ) = b Log a, (ab )c = abc
apskritai neteisingos. Pavyzdiui,
1 = 1,
864 nes 1 = {1, 1}, o
Galimu Log(ab ) reikmiu irgi daugiau, negu b Log a. Pavyzdiui, Log(ii ) = ln e/2+2k + 2l i = + 2k + 2l i, k, l Z, 2 o i Log i = i i + 2k i = + 2k, k Z. 2 2 Rodiklin es funkcijos. Fiksavs vien ab reikinio argument, o kit laikydamas kintamu, gaunu vieno kompleksinio argumento daugiareikm funkcij. Pavyzdiui, rodiklin e funkcija su pagrindu a = 0 apibr eiama lygybe az = ez Log a Taiau daniausiai ksuojama viena pagrindo logaritmo reikm e ir nagrin ejama vienareikm e funkcija. iokia tokia problema yra tai, kad ab reikinyje n era funkcijos enklo ir vienareikm e funkcija ymima taip pat, kaip daugiareikm e. Tod el naudojant rodiklines funkcijas, visada pasakoma, kokia daugiareikm e ar vienareikm e funkcija turima omenyje, ir jei funkcija vienareikm e kokia pagrindo reikm e ksuojama. Jei a C+ , paprastai imama pagrindin e reikm e, t.y. rodiklin e funkcija apibr eiama lygybe: az = ez log a su z C. Aiku, kad jei a > 0, tokia funkcija yra atitinkamos realiosios funkcijos tsinys. Jei a = e, rodiklin e funkcija sutampa su eksponente. Rodiklin e funkcija analizin e visoje kompleksin eje ploktumoje ir (az ) = (ez log a ) = ez log a log a = az log a su visais z C. Be to, az1 +z2 = e(z1 +z2 ) log a = ez1 log a+z2 log a = ez1 log a ez2 log a = az1 az2 . su z C.
{1, 1} {1, 1} = {1, 1} = {1}.
Taikant kitas i prastas rodikliniu funkciju savybes, reikia bu ti atsargesniems. Pavyzdiui, az bz = ez log a ez log b = ez (log a+log b) , (ab)z = ez log(ab) ir tie du skaiiai nebu tinai lygu s, nes ne visada log(ab) = log a + log b (r. pavyzdi skirsnyje apie logaritm). Taiau lygyb e az bz = (ab)z teisinga su visais z C, jei a ir b yra teigiami realieji skaiiai.
865
Laipsnin es funkcijos. Laipsnin e funkcija su rodikliu b C apibr eiama taip: z b = eb Log z su z = 0. Lygiai taip pat ymimos ir vienareikm es jos akos. Tod el naudojant laipsnines funkcijas irgi reikia pasakyti, kokia jos aka nagrin ejama. Daniausiai naudojama pagrindin e aka, apibr eiama lygybe: z b = eb log z su z C+ .
Jei b R, ji yra atitinkamos realiosios funkcijos tsinys. Pagrindin e laipsnin es funkcijos aka analizin e C+ aib eje ir (z b ) = (eb log z ) = eb log z su visais z C+ . Aiku, kad z b1 z b2 = z b1 +b2 su visais z C+ ir b1 , b2 C, bet lygyb e
b b z1 z2 = (z1 z2 )b
b = be(b1) log z = bz b1 z (20.8)
apskritai neteisinga. I 20.2 teoremos iplaukia, kad U (1, 1) skritulyje laipsnin e funkcija skleidiama laipsnine eilute: z =
b n=0
an (z 1)n
su tam tikrais an C. Koecientus randu diferencijuodamas: kadangi (z b ) = bz b1 , (z b ) = b(b 1)z b2 , . . . (z b )(k) = b(b 1) (b k + 1)z bk ; tod el a0 = 1b = 1 ir su k 1 b(b 1) (b k + 1) . k! . Reikia,
n=0
ak = Santykis dein eje ymimas

b k b
z =
b (z 1)n n
866 su |z 1| < 1, arba (1 + z ) = Kosinusas ir sinusas. I

k =0 b
n=0
b n z , n
kai |z | < 1.
(1)k z 2k = (2k )!
k =0
|z |2k (2k )!
e|z | <
ir
k =0
(1)k z 2k+1 = (2k + 1)!
k =0
|z |2k+1 (2k + 1)!
e|z | <
k 2k +1 nelygybiu iplaukia, kad ir /(2k + 1)! k =0 (1) z eilut es absoliuiai konverguoja visoje kompleksin eje ploktumoje. Ju sumos ymimos, atitinkamai, cos z ir sin z . Taigi k =0
k 2k k =0 (1) z /(2k )!
cos z =
(1)k z 2k (2k )!
ir
sin z =
k =0
(1)k z 2k+1 (2k + 1)!
su z C. Aiku, kad abi funkcijos yra sveikosios, ir yra atitinkamu 11 skyriuje apibr etu realiu ju funkciju tsiniai. Formul es, pagal kurias skaiiuojamos ju ivestin es, gaunamos i laipsniniu eiluiu diferencijavimo taisykl es: (1)k 2k1 z = (cos z ) = 2k (2 k )! k =1
k =1
(1)k 2k1 z (2k 1)! = (1)m z 2m+1 = sin z (2m + 1)! m=0
ir analogikai (sin z ) = cos z. I apibr eimo matyti, kad kosinusas yra lygin e, o sinusas nelygin e funkcija: cos(z ) = cos z, sin(z ) = sin z. eiz = cos z + i sin z (20.9)
Be to,
867
(i rodymas toks pat, kaip ir skirsnyje apie eksponent ivesto atskirojo ios lygyb es atvejo, atitinkanio z = y R). Reikia, eiz = cos(z ) + i sin(z ) = cos z i sin z. (20.10) I (20.9) ir (20.10) lygybiu gaunu formules, pagal kurias skaiiuojamos kompleksinio argumento kosinuso ir sinuso reikm es: cos z = Pavyzdiui, cos( e1/3+i/3 + e1/3i/3 i )= 3 2 1/3 e cos(/3) + i sin(/3) + e1/3 cos(/3) i sin(/3) = 2 1/3 1/3 e (1 + i 3) + e (1 i 3) = 4 e1/3 e1/3 e1/3 + e1/3 = +i 3 . 4 4 eiz + eiz 2 ir sin z = eiz eiz . 2i
I (20.9) ir (20.10) lygybiu bei eksponent es periodikumo taip pat iplaukia, kad kosinusas ir sinusas yra periodin es su periodu 2 funkcijos: cos(z + 2 ) = cos z ir sin(z + 2 ) = sin z.
Kompleksiniai kosinuso ir sinuso tsiniai tenkina ir i prastas trigonometrines tapatybes. Pavyzdiui, cos(z1 + z2 ) = cos z1 cos z2 sin z1 sin z2 ir sin(z1 + z2 ) = sin z1 cos z2 + cos z1 sin z2 . Sumos kosinuso formul ei rodoma taip: cos z1 cos z2 sin z1 sin z2 = (20.12) (20.11)
eiz1 eiz1 eiz2 eiz2 eiz1 + eiz1 eiz2 + eiz2 2 2 2i 2i i(z1 +z2 ) i(z1 z2 ) i(z2 z1 ) i(z1 +z2 ) e +e +e +e = 4 i(z1 +z2 ) i(z1 z2 ) e e ei(z2 z1 ) + ei(z1 +z2 ) + 4
868 =
FUNKCIJOS 20 SKYRIUS. ANALIZINES ei(z1 +z2 ) + ei(z1 +z2 ) 2 = cos(z1 + z2 ).
(20.12) formul e i rodoma panaiai. Kitos tapatyb es ivedamos i (20.11) (20.12) taip pat, kaip realiuoju atveju. Pavyzdiui, cos(2z ) = cos z cos z sin z sin z = cos2 z sin2 z, sin(2z ) = sin z cos z + cos z sin z = 2 sin z cos z, 2 2 sin z + cos z = cos z cos(z ) sin z sin(z ) = cos(z z ) = cos 0 = 1 ir pan. Tangentas ir kotangentas. Kompleksinio argumento tangentas ir kotangentas apibr eiami taip pat, kaip ir realiuoju atveju: tg z = sin z cos z ir ctg z = cos z . sin z
Rasiu iu funkciju apibr eimo sritis. I rodysiu, kad sin z = 0 k Z z = k. I rodymas. Tegu z = x + iy su x, y R ir sin z = 0. I sinuso iraikos per eksponent tada iplaukia eixy = eix+y . Sulygins abieju pusiu modulius gaunu ey = ey , t.y. y = 0. Reikia, z = x R ir sin x = 0. I realaus argumento sinuso savybiu tada iplaukia, kad x = k su tam tikru k Z. Atvirkia implikacija akivaizdi. Kadangi sin(z /2) = sin z cos i i rodyto sryio iplaukia cos z = 0 k Z z = /2 + k Taigi tangentas ir kotangentas apibr eti, atitinkamai, C \ {/2 + k | k Z} ir C \ {k | k Z} sin cos z = cos z, 2 2
869
aib ese. Akivaizdu, kad abi funkcijos analizin es savo apibr eimo srityse, o ju ivestin es skaiiuojamos pagal i prastas formules: (sin z ) cos z sin z (cos z ) cos2 z + sin2 z 1 (tg z ) = = = 2 2 cos z cos z cos2 z ir analogikai 1 . sin2 z I sinuso bei kosinuso savybiu ivedamos ir kitos trigonometrin es formul es. Pavyzdiui, (ctg z ) = tg(z1 + z2 ) = sin z1 cos z2 + cos z1 sin z2 tg z1 + tg z2 sin(z1 + z2 ) = = . cos(z1 + z2 ) cos z1 cos z2 sin z1 sin z2 1 tg z1 tg z2 Tegu z C; rasiu visus kompleksinius w , sin w = z. ios lygties sprendiniu aib e vadinama arksinusu ir ymima Arcsin z . w yra (20.13) lygties sprendinys tada ir tik tada, kai eiw eiw = z, 2i eiw eiw = 2iz, 1 eiw iw = 2iz, e 2iw e 1 = 2iz eiw , (20.13)
Arksinusas ir arkkosinusas. su kuriais
eiw
e2iw 2iz eiw 1 = 0, = iz + (iz )2 + 1 = iz + 1 z 2 , iw = Log(iz + 1 z 2 ), w = i Log(iz + 1 z 2 ). 1 z 2 ).
Taigi I iz + Arcsin z = i Log(iz +
1 z 2 = 0 iplauktu 1 z 2 = iz, 1 z 2 = z 2 , 1 = 0.
870
Taigi ta lygyb e n era teisinga su jokiu z ir Arcsin z apibr etas su visais z C. Jei z = 1, arksinuso reikmiu aib sudaro dvi begalin . es serijos reikmiu 2 Pavyzdiui, jei z = i, tai iz + 1 z = 1 2 (ia 2 jau ymi aritmetin akni i 2, t.y. teigiam skaiiu , kurio kvadratas lygus 2). Kadangi 2 > 1, Log(1 + 2) = ln(1 + 2) + 2k i, Log(1 2) = ln( 2 1) + i + 2k i. Tod el Arcsin i = {i ln(1+ 2)+2k | k Z}{i ln( 2 1)+(2k +1) | k Z}. Galima parayti ir trumpiau: Arcsin i = i ln( 2 + (1)k ) + k, I cos w = sin(/2 + w ) iplaukia cos w = z w = + Arcsin z. 2 k Z.
Reikini dein eje galima bu pavadinti arkkosinusu. Bet kadangi jis labai tu paprastai isireikia per arksinus, niekur nemaiau, kad jis bu kaip nors tu paym etas. Nesu mats ir kad kur nors bu nagrin ejamos kokios nors vietu nareikm es arksinuso akos. Arktangentas ir arkkotangentas. Tegu z C; rasiu visus kompleksinius w , su kuriais tg w = z. (20.14) ios lygties sprendiniu aib e vadinama arktangentu ir ymima Arctg z . w yra (20.14) lygties sprendinys tada ir tik tada, kai sin w = z, cos w sin w = z cos w, eiw eiw eiw + eiw =z , 2i 2 eiw eiw = iz (eiw + eiw ), e2iw 1 = iz (e2iw + 1), (1 iz )e2iw = 1 + iz, 1 + iz e2iw = , 1 iz
20.2. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS 1 + iz , 1 iz 1 1 + iz w = Log . 2i 1 iz 2iw = Log Arctg z =
871
1 1 + iz Log . 2i 1 iz Arctg z neapibr etas, kai z = i (nes tada santykio vardiklis lygus 0) ir kai z = i (tada skaitiklis lygus 0, o Log 0 neapibr etas). Jei z = i, arktangento reikmiu aib sudaro viena serija reikmiu . Pavyzdiui, Arctg(2i) = 12 1 1 1 1 Log = Log = ( ln 3 + i + 2k i) 2i 1+2 2i 3 2i ln 3 = i + + k, k Z. 2 2
Taigi
I ctg w = tg(/2 w ) iplaukia ctg w = z w = Arctg z. 2
Reikini dein eje galima bu pavadinti arkkotangentu. Bet kadangi jis labai tu paprastai isireikia per arktangent, niekur nemaiau, kad jis bu kaip tu nors paym etas. Nesu mats ir kad kur nors bu nagrin ejamos kokios nors tu vienareikm es arktangento akos. 20.1 pratimas. Apskaiiuokite I. 1+i 1i
2i
II. Log sin(1 + i). III. Arctg i. Sprendimas. I. 1+i 1i II. Log sin(1 + i) = Log(sin 1 cos i + cos 1 sin i)
2i
(1 + i)2 (1 i)(1 + i)
2i
2i 2
2i
= i2i k Z.
= e2i Log i = e2i(ln 1+i/2+2ki) = e+4k ,
872
FUNKCIJOS 20 SKYRIUS. ANALIZINES = Log sin 1 e1 + e e1 e + cos 1 2 2i = Log(a + ib) = ln a2 + b2 + i Arg(a + ib); e e1 . 2
ia
e1 + e , 2 Be to, kadangi ir a, ir b teigiami, a = sin 1 Arg(a + ib) = arctg III. Kadangi i = ei/2 , Tada Arctg i = ei/4 = cos
b = cos 1
b + 2k, a
k Z.
+ i sin 4 4
1+i = . 2
Gaunu dvi serijas reikmiu . Pirma serija: 1 1 ( 2 1)2 + 2( 2 1)i 1 (2 2 2) + 2( 2 1)i = Log Log 2i 2i ( 2 + 1)2 + 1 4+2 2 1 (1 2) + ( 2 1)i 1 = Log = Log(a + ia) 2i 2i 2+ 2 1 3 2a) 3 ln( = ln 2a2 + i + 2k i = + k i , k Z; 2i 4 8 2 ia a= 21 . 2+ 2
1 i 1+i 1+i 1 ( 2 1) i 1 2 = Log i = Arctg = Log 2i 2i 1 i 1+i 2 ( 2 1) i 2 ( 2 1 i)2 1 ( 2 1)2 2( 2 1)i 1 1 = Log . = Log 2i 2i ( 2 1)2 + 1 ( 2 1)2 + 1
Antra serija: 1 ( 2 + 1)2 2( 2 + 1)i 1 1 2 + 2 2 2( 2 + 1)i Log = Log 2i 2i ( 2 1)2 + 1 42 2 1 1 + 2 ( 2 + 1)i 1 = Log = Log(b ib) 2i 2i 2 2
20.2. ELEMENTARIOSIOS FUNKCIJOS ln( 1 2b) = ln 2b2 i + 2k i = + k i , 2i 4 8 2 ia b= Gama funkcija. Tegu O0 = {z C | Re z > 0} ir su z O0 f0 (z ) =
0
873 k Z;
2+1 . 2 2
tz 1 et dt.
(20.15)
ia tz 1 ymi pagrindin laipsnio ak, t.y. tz 1 = e(z 1) log t = e(z 1) ln t . Jei x = Re z , tai |tz 1 | = |e(z 1) ln t | = e(x1) ln t = tx1 . I ia
0
z 1 t
dt =
0
tx1 et dt = (x) < , 0 (20.16)
kai x > 0. Taigi apibr eimas korektikas. I rodysiu, kad f0 funkcija analizin e O0 srityje ir su visais k
(k ) f0 (z )
=
0
tz 1 (ln t)k et dt.
I rodymas. Pakanka i rodyti (20.16) lygybes, nes i antros ivestin es egzistavimo iplaukia pirmos ivestin es tolydumas ir, reikia, f0 funkcijos analizi(0) kumas. Jei k = 0, (20.16) iplaukia i f0 funkcijos apibr eimo, nes f0 = f0 . Jei k 1, i indukcin es prielaidos gaunu f0
(k 1)
(z + h) f0 h
(k 1)
(z )
0
= =
1 h
0
0 z +h 1
tz +h1(ln t)k1 et dt h tz (ln t)k1 et dt.
tz 1 (ln t)k1 et dt
874 Kai h 0,
tz +h1 tz (ln t)k1 et tz (ln t)k et . h
Be to, jei x = Re z , < x ir |h| < , tai i baigtiniu pokyiu teoremos tz +h1 tz (ln t)k1 et h
0<s<1 0<s<1
sup tz +sh1 |ln t|k et
= sup tx+s Re h1 |ln t|k et tx|h|1|ln t|k et , kai 0 < t < 1; tx+|h|1|ln t|k et , kai t 1;
tx1 |ln t|k et , kai 0 < t < 1; tx+1 |ln t|k et , kai t 1. Kadangi
1 0
tx1 |ln t|k et dt +
tx+1 |ln t|k et dt < ,
i Lebego teoremos apie apr et konvergavim iplaukia f0

(k 1)
(z + h) f0 h
(k 1)
(z )

h0
tz 1 (ln t)k et dt.
Jei x = Re z > 0, f0 (x + 1) = (x + 1) = x(x) = xf0 (x). Taigi egzistuoja toks z O0 ir tokia seka (zn ) O0 , kad zn z ir zn = z , f0 (zn +1) = f0 (zn ) su visais n (galima paimti z = 1 ir zn = 1+1/n). Kadangi O0 aib e jungi ir tiek f0 (z ), tiek f0 (z + 1) funkcija analizin e, i vienaties teoremos iplaukia, kad f0 (z + 1) = f0 (z ) su visais z O0 . Pasir ems i rodyta formule, pratsiu f0 funkcij i kair nuo Re z = 0 ties es. Su n 1 paymiu On = {z C | Re z > n, z = 0, 1, . . . , (n 1)},
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI ir su z On apibr eiu fn (z ) = Akivaizdu, kad On O ; ia Be to, fn analizin e On aib eje. Su visais z On ir n 1 fn+1 (z ) = f0 (z + n) . z (z + 1) (z + n 1)
875
O = C \ {0, 1, 2, . . . }.
t.y. fn+1 yra fn funkcijos tsinys. Tod el egzistuoja funkcija f : O C, kiekvienoje On sutampanti su fn . f funkcijos siaurinys kiekvienoje On (t.y. fn ) yra analizin e funkcija; tod el f analizin e O aib eje. Jei z = x > 0, tai f (x) = f0 (x) = (x), t.y. f yra gama funkcijos tsinys. I analiziniu funkciju vienaties teoremos iplaukia, kad f vienintelis analizinis funkcijos tsinys O aib eje. Tod el ji ymima ta paia raide ir taip pat vadinama Oilerio gama funkcija. Taigi gama funkcija apibr eta ir analizin e O aib eje. Be to, su visais z O (z + 1) = z (z ). Tai i rodoma lygiai taip pat, kaip ir f0 (z + 1) = zf0 (z ) lygyb e.
(z + n)f0 (z + n) f0 (z + n + 1) = z (z + 1) (z + n) z (z + 1) (z + n) f0 (z + n) = = fn (z ), z (z + 1) (z + n 1)
20.3
Reziduumu teorema ir jos taikymai
Visame skyriuje O bus atviras C poaibis ir f analizin e O aib eje funkcija. Izoliuoti ypatingieji takai. z skaiius vadinamas izoliuotu ypatinguoju f funkcijos taku, jei z O , bet O {z } aib e atvira. Tegu A yra visu izoliuotu ypatingu ju taku aib e. I apibr eimo iplaukia, kad A nesikerta su O . Jei z A, tai Oz = O {z } aib e atvira ir z Oz . Taigi Oz yra z tako aplinka. Be to, Oz A = {z }; tod el A aib e diskreti. Kaip ir kiekviena diskreti aib e, ji ne daugiau kaip skaiti. Kadangi OA= Oz ,
z A
876
O A aib e atvira. Jei K yra kompaktikas O A aib es poaibis, tai i K iplaukia, kad su tam tikrais z1 , . . . , zk A. Junginio dein eje sankirta su A yra {z1 , . . . , zk } aib e. Reikia, K aib eje yra tik baigtinis skaiius A aib es taku . Lorano eilute. Tegu z0 yra izoliuotas ypatingasis f funkcijos takas. I rodysiu, kad tokio tako aplinkoje funkcij galima iskleisti vadinamja Lorano2 eilute laipsnine eilute, kurioje gali bu ti ir nariai su neigiamais z z0 laipsniais. 20.6 teorema. Tegu D yra reliatyviai kompaktika O {z0 } aib eje sritis su beveik glodiu kratu, z0 D , D D srities krato reguliariosios dalies iorin e pus e ir su k Z ak = 1 2 i
D
Oz
z A
K O z1 O zk
f (z ) dz. (z z0 )k+1
Tegu r = d(z0 , O c \ {z0 }) ir U yra arba U (z0 , r ) \ {z0 } (jei r < ), arba C \ {z0 } aib e (jei r = , t.y. O = C \ {z0 }). Tada su visais z1 U f (z1 ) =
k Z
ak (z1 z0 )k .
(20.17)
I rodymas. Kaip ir 20.2 teoremos i rodyme i sitikinu, kad ak skaiiai nepriklauso nuo D srities parinkimo. Pavyzdiui, galiu imti D = U (z0 , r ) su bet kokiu r < r ; tada ak = 1 2 i f (z ) dz. (z z0 )k+1
S (z0 ,r )
Fiksuoju z1 U ir randu tokius r1 , r2 , kad 0 < r1 < |z1 z0 | < r2 < r. Paymiu D = {z | r1 < |z z0 | < r2 }.
2
Pierre Alphonse Laurent (18131854), prancu matematikas zu
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI
877
Aiku, kad D reliatyviai kompaktika O aib eje sritis su glodiu kratu. Jos kratas yra dvieju apskritimu junginys S (z0 , r1 ) S (z0 , r2 ). Iorin e krato orientacija S (z0 , r2 ) apskritime sutampa su standartine to apskritimo orientacija, o S (z0 , r1 ) apskritime prieinga standartinei. Tod el i Koy formul es f (z ) f (z ) 2 if (z1 ) = dz dz. S (z0 ,r2 ) z z1 S (z0 ,r1 ) z z1 Jei z S (z0 , r2 ), tai f (z ) 1 f (z ) f (z ) = z 1 z 0 = z z1 z z0 1 z z0 z z0
n=0
z1 z0 z z0
n=0
f (z )(z1 z0 )n . (z z0 )n+1
Eilut dein eje galima integruoti panariui, nes 1) su visais z S (z0 , r2 ) f (z )(z1 z0 )n (z z0 )n+1 |z1 z0 |n c ; n+1 r2
ia c = supz S (z0 ,r2 ) |f (z )|; 2) |z1 z0 |n c 1 c = < ; n+1 | z 1 z 0 | r r 2 1 2 n=0 r2 3) 1 (S (z0 , r2 )) = 2r2 < . Taigi f (z ) dz = z z1 =
n=0 n=0 S (z0 ,r2 ) n S (z0 ,r2 )
S (z0 ,r2 )
f (z )(z1 z0 )n dz (z z0 )n+1
(z1 z0 )
f (z ) dz = 2 i an (z1 z0 )n . (z z0 )n+1 n=0
Jei z S (z0 , r1 ), tai f (z ) f (z ) 1 f (z ) = z z 0 = z z1 z1 z0 1 z1 z0 z1 z0

n=0
z z0 z1 z0
n=0
f (z )(z z0 )n . (z1 z0 )n+1
Eilut dein eje galima integruoti panariui, nes 1) su visais z S (z0 , r1 ) f (z )(z z0 )n (z1 z0 )n+1 c
n r1 ; |z1 z0 |n+1
878
ia c = supz S (z0 ,r1 ) |f (z )|; 2) n c 1 r1 c = < ; 1 n +1 |z1 z0 | |z1 z0 | 1 |z1r z 0 | n=0 3) 1 (S (z0 , r1 )) = 2r1 < . Taigi f (z ) dz = z z1 n=0
S (z0 ,r1 )
S (z0 ,r2 )
n=0
f (z )(z z0 )n dz (z1 z0 )n+1
(z1 z0 )n1
S (z0 ,r2 )
f (z ) dz = 2 i an1 (z1 z0 )n1 . (z z0 )n n=0
At ems vien lygyb i kitos gaunu (20.17). Lorano eilutes vienatis. Skleidinys Lorano eilute vienintelis. Tiksliau, jei U yra kokia nors z0 aplinka ir f (z ) =
k Z
bk (z z0 )k
(20.18)
su visais z U \ {z0 }, tai bk = ak su visais k Z; ia ak apibr eti 20.6 teoremoje. I rodymas. Paimu bet koki , su kuriuo U (z0 , ) U , ir k Z. Tada su z S (z0 , ) |bl (z z0 )l | = |bl |l ir
lZ
|bl |l < ,
nes i to, kad eima sumuojama, iplaukia, kad jos nariu noduliu suma baigtin e. Reikia, (20.18) sum galima integruoti panariui. I (19.14) tada gaunu ak = 1 2 i f (z ) 1 dz = k +1 2 i S (z0 ,) (z z0 ) bl
lZ S (z0 ,)
(z z0 )lk1dz = bk .
D O
z1
20.1 pav. D aib e
% % %
879 z2
k Z
Reziduumai. Tegu z0 yra izoliuotas ypatingasis f funkcijos takas ir f (z ) = ak (z z0 )k
su visais z U (z0 , r ) \ {z0 }; ia r > 0. Tada a1 skaiius vadinamas f funkcijos reziduumu z0 take ir ymimas resz0 f , arba resz =z0 f (z ). Reziduumu svarba iplaukia i tokios teiginio, vadinamo reziduumu teorema. Tegu A yra f funkcijos izoliuotu ypatingu ju taku aib e, D reliatyviai kompaktika O A aib eje sritis su beveik glodiu kratu, nesikertaniu su A ir D D srities krato reguliariosios dalies iorin e pus e; tada f (z )dz = 2 i
D z D A
res f.
z
I rodymas. Tegu D A = {z1 , . . . , zk }. Tegu yra maesnis u bet koki c d(zi , D ) ir bet koki d(zi , zj )/2; ia 1 i, j k , i = j . Paymiu D = D \ (z1 , ) U (zk , )) (r. 20.1 pav.) Tada D yra reliatyviai kompaktika (U O aib eje sritis su beveik glodiu kratu. Jos krato reguliarioji dalis yra D S (z1 , ) S (zk , ) junginys. Be to, krato iorin e orientacija D aib eje sutampa su iorine D atvilgiu orientacija, o S (zi , ) apskritimuose prieinga standartin ems apskritimo orientacijoms. I Koy teoremos gaunu f (z )dz = 0;
D k D
f (z )dz
f (z )dz = 0;
i=1 k S (zi ,)
f (z )dz =
D i=1 S (zi ,)
f (z )dz.
880
Kita vertus, i 20.6 teoremos (tiksliau, i Lorano eilut es koecientu iraikos) iplaukia f (z )dz = 2 i res f (z ).
S (zi ,) z =z i
Taigi
k
f (z )dz = 2 i
D i=1
z =z i
res f (z ).
Reziduumu skaiiavimas. Kad gal eiau taikyti reziduumu teorem, turiu mok eti skaiiuoti funkcijos reziduumus. Tam praveria tokia teorema. 20.7 teorema. Tegu z0 yra izoliuotas ypatingas f funkcijos takas ir k 1. Tada 1 (k 1) res f (z ) = lim (z z0 )k f (z ) , (20.19) z =z 0 (k 1)! z z0 jei tik riba dein eje egzistuoja. t.y. I rodymas. Tarkime, al yra Lorano eilut es z0 tako aplinkoje koecientai, f (z ) =
lZ
al (z z0 )l
su z U (z0 , r ) \ {z0 }; ia r > 0. Paymiu g (z ) = (z z0 )k f (z ). Jei riba (20.19) lygyb es dein eje pus eje egzistuoja, tai g (k1) ivestin e apr eta tam tikroje z0 tako aplinkoje, t.y. egzistuoja toks ir toks c < , kad |g (k1)(z )| c su visais z U ; ia U = U (z0 , ) \ {z0 }. I baigtiniu pokyiu teoremos tada gaunu g (k2) (z1 ) g (k2) (z2 ) c|z1 z2 | 2c
su bet kokiais z1 , z2 U , kuriuos jungianti atkarpa neina per z0 tak. I ia g (k2) funkcija apr eta kiekviename i tokiu keturiu U aib es poaibiu : U1 = {z U | Re z < Re z0 }, U3 = {z U | Im z < Im z0 }, U2 = {z U | Re z > Re z0 }, U4 = {z U | Im z > Im z0 }.
Kadangi ju junginys yra U , g (k2) ivestin e apr eta U aib eje.
881
Pakartojs tuos paius samprotavimus gaunu, kad g (k3) , . . . , g ivestin es bei pati g (0) = g funkcija apr etos U aib eje. Taigi | f (z )| c|z z0 |k
su visais z U ir tam tikru c < . I ia ir i 20.6 teoremos gaunu. kad su visais < |al | = 1 2 f (z ) dz (z z0 )l+1
l =k
S (z0 , )
c 2
S (z0 , )
|dz | = c ( ) l k . l + k +1 |z z0 |
Jei l > k , tai suskaiiavs ribas, kai 0, gaunu al = 0. Reikia, f (z ) = g (z ) = ir g

(k 1) l =k n=k 1
al (z z0 )l , =
n=0
(20.20) (20.21)
al (z z0 )
l +k
ank (z z0 )n
(z ) =
n(n 1) (n k + 2)ank (z z0 )nk+1
su z U . I ia ir i laipsnin es eilut es tolydumo

z z0
lim g
(k 1)
(z ) = lim =
n=k 1
z z0
n(n 1) (n k + 2)ank (z z0 )nk+1
= (k 1)!a1 . Taigi
z =z 0
n=k 1
n(n 1) (n k + 2)ank 0nk+1
res f (z ) = a1 =
1 lim g (k1) (z ). z (k 1)! z0
I teoremos i rodymo matyti, kad jei

z z0
lim (z z0 )k f (z ) = c = 0,
tai al = 0 su l < k ir ak = c = 0; ia al ymi f funkcijos Lorano eilut es koecientus. Atvirkiai, jei Lorano eilut e yra (20.20) pavidalo ir ak = 0,
882
tai (z z0 )k f (z ) uraoma (20.21) pavidalu ir d el laipsnin es eilut es tolydumo art eja i ak = 0. Tokiu atveju z0 takas vadinamas k -os eil es poliumi. Pirmos eil es polius dar vadinamas paprastu. Taigi jei z0 yra k -tos (arba emesn es) eil es polius, tai reziduum tame take galime rasti pagal (20.19) formul. Rasiu, pavyzdiui, 1 res . z =0 sin z I laipsnin es eilut es tolydumo iplaukia, kad (1)k 2k sin z = lim z = 1. z 0 z 0 z (2 k + 1)! k =0 lim Tada ir z/ sin z 1, kai z 0. Reikia, 0 yra paprastas 1/ sin z funkcijos polius ir tod el 1 z = lim = 1. res z =0 sin z z 0 sin z Integralu skaiiavimas, panaudojant reziduumus Panaudojus reziduumu teorem, galima greitai suskaiiuoti tam tikrus apibr etinius integralus. Metodas grindiamas tokiu teiginiu. Tegu p ir q yra du polinomai, q polinomo laipsnis bent dviem vienetais didesnis, nei p laipsnis, ir q neturi realiu aknu . Tegu z1 , . . . , zk yra visos q polinomo aknys su teigiama menamja dalimi. Jei 0 ir p(z )eiz , f (z ) = q (z ) tai
k
f (x)dx = 2 i
i=1
z =z i
res f (z ).
(20.22)
I rodymas. Tegu D = {x + iy | x2 + y 2 < n2 , y > 0} ir n toks didelis, kad z1 , . . . , zk D (r. 20.2 pav.) Tod el i reziduumu teoremos
k
f (z )dz +
L1 L2
f (z )dz = 2 i
i=1
z =z i
res f (z ).
(20.23)
L1 atkarpa parametrizuojama lygtimi z = t, n < t < n.
z1 D
20.2 pav. Integralu skaiiavimas panaudojant reziduumus Tod el

L1
& & &

L2 z2 z3 L1 n
|
883
f (z )dz =
n
f (t)dt.
Kadangi f integruojama R ties eje, i Lebego teoremos apie apr et konvergavim iplaukia
n n
f (t)dt
f (t)dt.
Integruojamumas i rodomas taip. Tegu p(z ) = a0 + a1 z + + ak z k , su ak , bl = 0. Jei |z | > 1, | p (z )| |a0 | + |a1 ||z | + + |ak ||z |k
q (z ) = b0 + b1 z + + bl z l |a0 ||z |k + |a1 ||z |k + |ak ||z |k = c |z |k
su c = |a0 | + + |ak |. Kita vertus, i |z | > 1 iplaukia | q (z )| be to, |bl ||z |l |b0 | + + |bl1 | |z |l1 = |z |l1 |bl ||z | |b0 | |bl1 | ; |bl ||z | |b0 | |bl1 | |bl ||z |l |b0 | |b1 ||z | |bl1 ||z |l1
ia c = |bl |/2. I ia
1 |bl ||z |, 2 jei |z | > 2 |b0 | + + |bl1 | /|bl |. Taigi jei r = max(1, 2 |b0 | + + |bl1 | /|bl |), tai su |z | > r | q (z )| c | z | l ; |p(t)||eit | |p(t)| = |q (t)| |q (t)| c |t|k = c|t|(lk) c |t|l
f (t) =
884
FUNKCIJOS 20 SKYRIUS. ANALIZINES k + 2; tod el
su |t| > r ir c = c /c . Pagal slyg l

|t|>r
|f (t)|dt < .
Kadangi q polinomas neturi realiu ju aknu , f funkcija tolydi R aib eje ir tod el apr eta [r ; r ] intervale. I ia ir
r r
|f (t)|dt < . 1. Tod el i aukiau gauto c . n2 c 0 n
Jei z L2 , tai |z | = n ir |eiz | = e Im z i verio iplaukia, kad su n r

z L2
sup |f (z )|
| z | =n
sup |p(z )/q (z )| c n2
Tada f (z )dz
L2 L2
|f (z )| |dz |
L2
|dz | =
ir, reikia,
L2
f (z )dz 0.
Suskaiiavs ribas (20.23) lygyb eje, gaunu (20.22). Suskaiiuosiu, pavyzdiui, integral.

cos x dx = Re (x2 + 1)2
eix dx . (x2 + 1)2
iuo atveju p(z ) = 1, q (z ) = (z 2 + 1)2 ir f (z ) = eiz /(z 2 + 1)2 . Takas i yra vienintel e q polinomo aknis virutin eje pusploktum eje. Kadangi (z i)2 f (z ) = i yra antros eil es polius ir res f (z ) = lim
z =i z i
eiz 1 , 2 (z + i) z i 4e
eiz (z + i)2

= lim
z i
ieiz (z + i)2 2eiz (z + i) i = . 4 (z + i) 2e
Reikia,
cos x dx i = Re 2 i = /e. 2 2 (x + 1) 2e
885
L2
D L3
L4
|
L1
20.3 pav. Dirichl e integralas Dirichl e integralas. Funkcija sin x x n era integruojama (0; ) intervale netgi Lebego prasme. Taiau netiesioginis integralas n sin x sin x dx = lim dx n 0 x x 0 apibr etas. Jis vadinamas Dirichl e3 integralu. I rodysiu, kad
0
sin x dx = . x 2
Tam suintegruosiu eiz /z funkcij srities D = {x + iy | 2 < x2 + y 2 < n2 , y > 0} kontu ru (r. 20.3 pav.). I Koy teoremos
4 Li i=1
eiz dz = 0. z
L1 ir L3 atkarpos parametrizuojamos lygtimis z = t, Tod el eiz dz + z eiz dz = z

n
< t < n,
ir z = t,
n < t < .
n
L1
3
L3
eit dt + t
eit dt t
Johann Peter Gustav Lejeune Dirichlet (18051859), vokieiu matematikas
886

n i t eit e dt dt t t n sin t = 2i dt. t n
L2 ir L4 lankai parametrizuojami lygtimis z = neit , 0<t< ir z = eit , 0 < t < .
Be to, antroji parametrizacija neigiama. Tod el eiz dz = z

0
L2
eine nieit dt = i i t ne
0
it
it
eine dt
it
ir analogikai
L4
eiz dz = i z
eie dt.
Taigi
sin t it ineit 2i dt + i e dt i eie dt = 0. t 0 0 Dabar gautoje lygyb eje suskaiiuosiu ribas, kai 0. Kai t 0,
sin t 1. t Tod el funkcija sin t/t ne tik tolydi, bet ir apr eta (0; n) intervale. Reikia, ji integruojama tame intervale ir i Lebego teoremos apie apr et konvergavim iplaukia n n sin t sin t dt dt. 0 t t 0 Antras integralas nuo nepriklauso, o treias art eja prie
dt = ,
0
nes 1) su visais t (0; ) eie 1;

0
it
2) su visais t (0; ) ir > 0 eie

it
= ei(cos t+i sin t) = ei cos t sin t = e sin t
(nes sin t > 0 su t (0; ));
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI 3) Taigi

0
887
1dt = < .
n
2i
0
sin t dt + i t
eine dt i = 0.
it
itoje lygyb eje skaiiuoju ribas, kai n . Kadangi eine

it
= ein cos tn sin t = en sin t ,
antro d emens modulis nevirija
en sin t dt
0
ir is integralas art eja prie 0, nes 1) en sin t 0 su visais t (0; ); 2) en sin t 1 su visais t (0; ) ir n; 3) 0 1dt = < . Taigi
0
eine dt 0.
it
Bet tada egzistuoja ir pirmo d emens riba. Reikia, netiesioginis integralas konverguoja ir sin t dt i = 0. 2i t 0 Gama funkcijos papildinio formul e. 20.8 teorema. Su visais z Z (z )(1 z ) =
. sin z
I rodymas. Abi lygyb es pus es analizin es C \ Z aib eje; tod el pakanka i rodyti, kad jos sutampa (0; 1) intervale, ir pasiremti 20.5 teorema. Tegu 0 < a < 1; reikia i rodyti, kad (a)(1 a) = . sin a
Kadangi tiek a, tiek 1 a yra teigiamas realus skaiius, (a) ir (1 a) yra realiojoje analiz eje nagrin etos gama funkcijos reikm es. Taigi (a)(1 a) = (a)(1 a) = B (a, 1 a) = (1)
1 0
ua1 (1 u)adu.
888
'
D L3 (1 u)t = u, t = u + ut, t u= 1+t
L1
L4 L2
e 20.4 pav. Gama funkcijos papildinio formul Integrale dein eje atliksiu integravimo kintamojo keitini t = u/(1 u). Tada
ir i ia du = Taigi
1 0
1+tt dt dt = . 2 (1 + t) (1 + t)2 t 1+t

a1
ua1 (1 u)a du =
1 1+t
dt = (1 + t)2
ta1 dt. 1+t
Turiu i rodyti, kad

0
ta1 dt = . 1+t sin a z a1 dz ; 1+z
Tam suskaiiuosiu integral
ia D = {z | 1/n < |z | < n, < arg z < 2 }
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI (r. 20.4 pav.), o z a1 ymi alternatyvi laipsnin es funkcijos ak: z a1 = e(a1) log z su z C .
889
Funkcija z a1 /(1 + z ) analizin e C \ {1} aib eje; taigi 1 yra izoliuotas ypatingasis jos takas. Kadangi
z 1
lim (z + 1)
z a1 = (1)a1 = e(a1) log(1) = ei(a1) , 1+z z a1 = ei(a1) . z =1 1 + z res
1 yra paprastas polius ir
Tod el i reziduumu teoremos

4 Li
i=1
z a1 dz = 2 iei(a1) . 1+z
(20.24)
Atkarpos L2 ir L4 parametrizuojamos lygtimis z = ei t, 1 < t < n, n ir z = ei t, 1 < t < n, n
o L1 ir L3 lankai lygtimis z = neit , < t < 2 , ir z = 1 it e , n < t < 2 .
Be to, uraytoji L2 ir L3 parametrizacija neigiama. Taigi ni

2
(neit )a1 it i 2 (n1 eit )a1 it e d t e dt 1 + neit n 1 + n1 eit n n (ei t)a1 (ei t)a1 i d t + e dt = 2 iei(a1) . ei i t i t 1 + e 1 + e 1/n 1/n
Gautoje lygyb eje skaiiuoju ribas, kai 0. Kai t (0; 2 ), (neit )a1 = e(a1) log(ne Be to, Tod el funkcija |1 + neit | |neit | 1 = n 1. (neit )a1 it e 1 + neit
it )
= e(a1)(ln n+it) = e(a1) ln n = na1 .
890
apr eta ir, reikia, integruojama (0; 2 ) intervale. I Lebego teoremos apie apr et konvergavim tada iplaukia
2
(neit )a1 it e dt 0 1 + neit
2 0
(neit )a1 it e dt. 1 + neit
Analogikai gaunu, kad su visais t (0; 2 ) (n1 eit )a1 = n1a ir Tod el funkcija |1 + n1 eit | 1 |n1 eit | = 1 1/n.
(n1 eit )a1 it e 1 + n1 eit taip pat integruojama (0; 2 ) intervale ir

2
(n1 eit )a1 it e dt 0 1 + n1 eit
2 0
(n1 eit )a1 it e dt. 1 + n1 eit
Su visais t (1/n; n) (ei t)a1 = e(a1) log(e

i t)
= e(a1)(ln t+i(2))
e(a1)(ln t+2i) = e(a1) ln t e2i(a1) = ta1 e2i(a1) .

0
Be to, (ei t)a1 = e(a1)(ln t+i(2)) = e(a1) ln t = ta1 ir Tod el su visais t (1/n; n) 1 + ei t = |1 + t cos it sin | (ei t)a1 1 + ei t ta1 . 1 + t cos 1.
Kadangi ta1 integruojama (1/n; n) intervale, i Lebego teoremos apie apr et konvergavim iplaukia
n 1/n
(ei t)a1 dt 0 1 + ei t
n 1/n
ta1 e2i(a1) dt. 1+t
Analogikai i (ei t)a1 = e(a1) log(te

i )
= e(a1)(ln t+i) e(a1) ln t = ta1 ,

0
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI (ei t)a1 = e(a1)(ln t+i) = e(a1) ln t = ta1 ir iplaukia 1 + ei t = |1 + t cos + it sin |
n 1/n
891
1 + t cos ta1 dt. 1+t
(ei t)a1 dt 0 1 + ei t
2 0
n 1/n
Taigi
2
ni
0
(neit )a1 it i e dt i t 1 + ne n
(n1 eit )a1 it e dt 1 + n1 eit

n
+ (1 e2i(a1) ) ioje lygyb eje suskaiiuosiu ribas, kai n . Kadangi

2
1/n
ta1 dt = 2 iei(a1) . 1+t
ni
0
(neit )a1 it e dt 1 + neit
n
0
(neit )a1 it e dt = n 1 + neit

2
n
0
ir analogikai i n
2 0
na1 dt |1 + neit | 0 na1 2na dt = 0 n1 n1
(n1 eit )a1 it e dt 1 + n1 eit
1 n
2 0
pirmi du d emenys art eja i 0. Kadangi funkcija ta1 /(1 + t) integruojama (0; ) intervale, treias integralas art eja prie 0 ta1 /(1 + t)dt. Reikia, (1 e2i(a1) ) t.y.
0 0
n1a dt |1 + n1 eit | 1 2 n1a 2n1a dt = 0, n 0 1 1/n n1
ta1 dt = 2 iei(a1) , 1+t
ta1 2 iei(a1) 2 iei(a1) dt = = i(a1) i(a1) 1+t 1 e2i(a1) e (e ei(a1) ) = = = . sin (a 1) sin(a ) sin a
892
L3
Eiluiu sumavimas, panaudojant reziduumus.
) ( ( ( ( ( ( ( ) )
FUNKCIJOS 20 SKYRIUS. ANALIZINES L2 z1 D L1 z2 z3 L4 20.5 pav. p (k ) = q (k )
s i=1
20.9 teorema. Tegu p ir q yra du polinomai, q polinomo laipsnis bent dviem vienetais didesnis u p polinomo laipsni ir q neturi sveiku aknu . Tarkime, z1 , . . . , zs yra visos q polinomo aknys. Tada p(z ) ctg z . z =z i q (z ) res
k Z
I rodymas. Suskaiiuosiu f (z )dz ;

D
ia f (z ) = p(z ) ctg z q (z ) ir D = {x + iy | |x| < n + 1/2, |y | < n + 1/2}
(r. 20.5 pav.). Tegu n toks didelis, kad visos q polinomo aknys priklauso D sriiai. Jei k Z, tai
z k
lim (z k ) ctg z = lim
u cos(k + u) u cos(k + u) 1 = lim = . u0 sin(k + u) u0 cos k sin u (z k )p(z ) ctg z p (k ) = . z k q (z ) q (k )
Tod el k yra paprastas f funkcijos polius ir

z =k
res f (z ) = lim
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI I reziduumu teoremos dabar gaunu

4 n
893
f (z )dz = 2i
i=1 Li k =n
p (k ) + 2 i q (k )
s z =z i
res f (z ).
(20.25)
i=1
ioje lygyb eje suskaiiuosiu ribas, kai n . Panaiai kaip skirsnyje apie reziduumu panaudojim skaiiuojant integralus i rodau, kad p (z ) c q (z ) |z |2 su |z | r ; ia r, c tam tikros konstantos. Taigi p (k ) q (k ) su |k | c k2
r . Reikia, p(k )/q (k ) | k Z eima sumuojama ir tod el

n
k =n
p (k ) q (k )
k Z
p (k ) . q (k )
I rodysiu, kad visi keturi d emenys kair eje (20.25) lygyb es pus eje art eja i 0, kai n . Jei z L1 L3 , tai z = (n + 1/2) + iy su y R. Tada |ctg z | = |cos(n + /2 iy )| |sin(iy )| |ey ey | = = y |sin(n + /2 iy )| |cos(iy )| e + ey 1.
Jei z L2 L4 , tai z = x i(n + 1/2) su x R. Tada |ctg z | = tod el kai n pakankamai didelis. Be to, |z | > n su visais z L ir tod el sup
z L z L2 L4
|eix(n+1/2) + eix(n+1/2) | |eix(n+1/2) eix(n+1/2) | sup |ctg z |
e(n+1/2) + e(n+1/2) 1; e(n+1/2) e(n+1/2) n 2,
p (z ) q (z )
c n2
su pakankamai dideliais n. Reikia, f (z )dz

Lj
2c n2
Lj
|dz | =
2c(2n + 1) 0. n2
894
Suskaiiavs ribas (20.25) lygyb eje, gaunu 0 = 2i

k Z
p (k ) + 2 i q (k )
s z =z i
res f (z ).
i=1
Belieka suprastinti i 2i ir perkelti antr d emeni i kair. Suskaiiuosiu, pavyzdiui, sum

k =0
1 1 = 2 (2k + 1) 2
k Z
1 . (2k + 1)2
iuo atveju p(z ) = 1, q (z ) = (2z + 1)2 ir f (z ) = ctg z/(2z + 1)2 . Skaiius 1/2 yra vienintel e q polinomo aknis. Kadangi lim (z + 1/2)f (z ) = ctg z 1 ctg(u /2) 1 lim = lim 4 z 1/2 z + 1/2 4 u 0 u 1 sin(u) = lim = , 4 u0 u cos(u) 4
z 1/2
tas takas yra paprastas f funkcijos polius ir res f (z ) = . z =1/2 4 Reikia,

k =0
2 1 = . (2k + 1)2 8
Kadangi
n=1
1 = n2
k =0
1 + (2k + 1)2
k =1
1 = (2k )2
k =0
1 1 + (2k + 1)2 4
n=1
1 , n2
i gautos lygyb es iplaukia ir

n=1
1 4 2 2 = = . n2 3 8 6
895
Koy skirstinio charakteringoji funkcija. Skyreli ubaigsiu suskaiiuodamas triju tikimybiniu skirstiniu charakteringasias funkcijas. Primenu, kad jei atsitiktinis dydis i gyja reikmes i (a; b) intervalo su tankiu p(x), tai jo charakteringoji funkcija apibr eiama lygybe
b
(t) =
a
eitx p(x)dx.
I pradiu panagrin esiu Koy skirstini R ties eje, apraom tankiu p(x) = Jei t 0, (t) = Kadangi 1

1 1 . 1 + x2
eitx dx eitz = 2i res . z =i 1 + z 2 1 + x2
eitz eitz et = lim = , z i z i z + i 1 + z2 2i i takas yra paprastas funkcijos polius ir suskaiiuota riba yra jos reziduumas tame take. Taigi (t) = et . lim(z i) Jei t < 0, paymiu s = t. Tada s > 0 ir (t) = 1

eisx dx . 1 + x2
Atliks integrale kintamojo keitini y = x, gaunu (t) = 1

eisy dy 1 = 2 1+y
eisy dy = es = et . 1 + y2
Taigi su visais t R
(t) = e|t| .
Normaliojo skirstinio charakteringoji funkcija. Standartinis normalusis skirstinys R ties eje apraomas tankiu 1 2 p(x) = ex /2 . 2 Taigi jo charakteringoji funkcija 1 (t) = 2

eitxx
2 /2
dx
896
n L2 D L3 it
L1
n L4
20.6 pav. Normaliojo skirstinio charakteringoji funkcija 1 = 2 1 = 2 1 = 2 t2 /2 e = 2

e 2 (x e 2 (x
1
2 2itx)
dx dx
2 2itx+(it)2 (it)2 )
e(xit)
2 /2t2 /2
dx
e(xit)
2 /2
dx.
Integral dein eje suskaiiuosiu, pasir ems reziduumu teorema. Tegu i pradiu t 0; rasiu ez dz
D
2
su (r. 20.6 pav.) I Koy teoremos D = {x + iy | n < x < n, t < y < 0}

4
ez
i=1 Li
2 /2
dz = 0.
Keturios atkarpos Li parametrizuojamos lygtimis z = x, n < x < n, z = n + iy, t < y < 0, z = x it, n < x < n, ir z = n + iy, t < y < 0. Be to, pirmos dvi parametrizacijos neigiamos. Tod el
n
e
n
x2 /2
dx
e
t
(n+iy )2 /2
dy +
n
(xit)2 /2
dx +
t
e(n+iy)
2 /2
dy = 0.
Suskaiiuosiu ribas, kai n .
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI Kadangi tiek ex

n
2 /2
897
, tiek e(xit)
2 /2
2 /2
funkcija integruojama R ties eje,

n n
ex
n
2 /2
dx
ex
dx ir
e(xit)
2 /2
dx
e(xit)
2 /2
dx.
Kita vertus, su y (t; 0) e(n+iy) tod el

0 t
2 /2
= e(n
2 2iny y 2 )
= en
2 +y 2 +2iny
= en
2 +y 2
en
2 +t2
e(n+iy)
2 /2
dy
t
e(n+iy)
2 /2
dy
en
2 +t2
dy = ten
t
2 +t2
0.
Analogikai i rodau, kad art eja i 0 ir paskutinis integralas. Taigi t.y.

2
ex
2 /2
dx +
e(xit)
2 /2
dx = 0,
e(xit)
2 /2
dx =
ex
2 /2
dx =
2.
I ia (t) = et . Jei t < 0, paymiu s = t. Tada s > 0 ir 1 (t) = 2

eisxx
2 /2
dx.
Atliks kintamojo keitini y = x, gaunu 1 (t) = 2 Taigi (t) = et su visais t R. Gama skirstinio charakteringoji funkcija. Gama skirstiniu vadinamas skirstinys (0; )intervale, apibr eiamas tankiu p(x) = 1 1 x x e ; ()
2 /2
eisyy
2 /2
1 dy = 2
eisyy
2 /2
dy = es
2 /2
= et
2 /2
898
1 n
L2
1 it
0
L1 n D L3
0
L4
20.7 pav. Gama skirstinio charakteringoji funkcija ia > 0 skirstinio parametras. Jo charakteringoji funkcija (t) = 1 () x1 eitxx dx. 0, skai-
Integral suskaiiuosiu, pasir ems reziduumu teorema. Jei t iuoju z 1 ez dz ;

D
ia (r. 20.7 pav.), o z 1 ymi pagrindin laipsnin es funkcijos ak: z 1 = e(1) log z . I Koy teoremos
4
D = {x + iy C | 1/n < x < n, tx < y < 0}
z 1 ez dz = 0.
i=1 Li
Keturios atkarpos Li parametrizuojamos lygtimis z = x, 1/n < x < n, z = 1/n + iy, t/n < y < 0, z = (1 it)x, 1/n < x < n, z = n + iy, nt < y < 0. Be to, pirmos dvi parametrizacijos neigiamos. Taigi
n 0
x
1/n
1 x n
e dx i
1/n
(1/n + iy )1 e1/niy dy
t/n 1 (1it)x 0
+ (1 it)
(1 it)x
dx + i
nt
(n + iy )1 eniy dy = 0.
20.3. REZIDUUMU TEOREMA IR JOS TAIKYMAI Suskaiiuosiu ribas, kai n . I
899
log (1 it)x = ln x(1 it) + i arg x(1 it) = ln x + ln|1 it| + i arg(1 it) = ln x + log(1 it), iplaukia tod el treias d emuo lygus (1 it)x
1
= x1 (1 ct) ;
(1 it)
x1 ex+itx dx.
1/n
Kadangi tiek x1 ex , tiek x1 ex+itx funkcija integruojama (0; ) intervale,

n 1/n
x1 ex dx
x1 ex dx = ()
0
ir
n 1/n
x1 ex+itx dx
x1 ex+itx dx.
Antro integralo modulis nevirija

0 0
(1/n + iy )1 e1/niy dy = e1/n

t/n 0 t/n 0
(1/n + iy )1 dy e(1) ln|1/n+iy| dy

t/n 0
e(1) log(1/n+iy) dy =
t/n 0
=
t/n
|1/n + iy |
dy =
t/n
(1/n2 + y 2)(1)/2 dy.
Jei
2
1, dein e pus e nevirija

0 2 2 (1)/2 t/n
(1/n + t /n )
dy = (1/n2 + t2 /n2 )(1)/2
t t(1 + t2 )(1)/2 = ; n n
jei < 1, ji nedidesn e u

0
(1/n )
2 (1)/2 t/n
dy =
t . n
Abiem atvejais antras integralas art eja i 0.
900
Analogikai gaunu, kad paskutinio integralo modulis nevirija skaiiaus n en t(1 + t2 )(1)/2 , kai > 1, ir skaiiaus n en t, kai < 1. Reikia, ir tas d emuo abiem atvejais art eja i 0. Taigi () + (1 it) t.y.
0
x1 ex+itx dx = 0,
x1 ex+itx dx = (1 it) () (t) = (1 it) .
ir Lygiai tokia pat formul e gaunama ir kai t < 0. Norint j gauti, reikia 1 z funkcij z e suintegruoti D kreiv eje; ia D = {x + iy C | 1/n < x < n, 0 < y < tx}.
20.4
Udaviniai
1. Apskaiiuokite (2010) (1 + i)1+i . (2010) Re (1)cos i . (2010) Log sin

4
+i .
1 (2010) Arctg 1+i .

Analize 1

Enviado por

Dados do documento

Título original

Direitos autorais

Formatos disponíveis

Compartilhar este documento

Compartilhar ou incorporar documento

Opções de compartilhamento

Você considera este documento útil?

Este conteúdo é inapropriado?

Direitos autorais:

Formatos disponíveis

Analize 1

Enviado por

Direitos autorais:

Formatos disponíveis

Analiz e aliems

Vytautas Kazakeviius 2011 m. rugpju io 23 d.

TURINYS 99 99 109 120 124 144

TURINYS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 622 644 659 669 688

729 . 729 . 739 . 748

849 . 849 . 857 . 875 . 900

I dalis I vadas i analiz

OPERACIJOS 1.2. LOGINES Kita vertus, ji klaidinga su x = 2, nes

(2) + 2 < 2 (2).

1 SKYRIUS. TEIGINIAI A ir B 1 0 0 0 A arba B 1 1 1 0

1.1 lentel e. Loginiu jungiu prasm e A B, A ir B, A arba B. (1.8) (1.9) (1.10)

teisinga, kai x = 3, y = 1 (klaidinga prielaida: 3 < 1);

teisinga, kai x = 2 (abi formul es teisingos: 2 > 0 ir 4 > 0);

OPERACIJOS 1.2. LOGINES formul e reikia o reikia (x x2 = 1 x = 1 arba x = 1 x2 = 1 (x = 1 arba x = 1), x yz yz y x y ) x z z.

Tokia formul e yra sutrumpintas konjunkcijos x < y, y = z, z u

OPERACIJOS 1.2. LOGINES

VII. x2 = x (x = 1 arba x = 0). VIII. (x = 1 arba x = 0) x2 = x.

16 A BC B C B, C B arba C x B x B x<2 x 0 x > 0 x2 = 1 x < 0 arba x2 > 4 0<x<1 x > 0 x2 = x x y 2 = x

18 neiginys atrodys taip: (x < y, bet x2

y 2 ) arba (x2 < y 2 , bet x

pavidalo formul es yra visada klaidingos, o

IR JU 2.1. AIBES ELEMENTAI

26 Prilygins 0 antr daugikli , gaunu

Sprsdamas i lygti , gaunu:

2.2. AIBIU LYGINIMAS

Sprendimas. I. Sprsdami kvadratin lygti gauname x2 3x + 2 = 0; 3 98 31 x= = ; 2 2 x = 1 arba x = 2.

Veiksmai su aib emis

2.3. VEIKSMAI SU AIBEMIS

Augustus De Morgan (18061871)

2.3. VEIKSMAI SU AIBEMIS

2.1 lentel e. Kada x A \ (B C )

2.2 lentel e. Kada x (A \ B ) (A \ C )

32 Tarkime, x priklauso sankirtos papildiniui. Tada

Atvirkias sryis i rodomas panaiai:

2.3 lentel e. Kada x AB A B AB (AB )C B C A(B C )

2.4 lentel e. Simetrinis skirtumas yra asociatyvi operacija

3.1. BENDROSIOS INIOS

38 pavidalu; ia indeksu aib e K susideda i 6 poru :

3.2. AIBIU EIMOS

Aibiu eimos (Ai | i I ) Dekarto sandauga

3.2. AIBIU EIMOS b

3.3 pav. r. 3.1 pratim

3.2. AIBIU EIMOS x x Ai i I x Ai ; Ai i I x Ai .

i sra galima bu papildyti ir tokia formule: tu (xi ) Ai i I xi Ai .

Jei x priklauso junginio papildiniui, tai x E, x Ai ;

3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS

Bi = (A1 A2 ) (B1 B2 ) = {0} {0} = {(0, 0)},

(Ai Bi ) = (A1 B1 ) (A2 B2 ) = = .

Skaiiu sumos ir sandaugos

(aiku, reiktu dar nurodyti j indekso galimu reikmiu aib). Tada

3.4 I. II. III.

3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS III.

Paaikinimas. I. Skaiiuojant i pradiu galima buvo iifruoti sandaugos simboli :

(i + 2)(i + 3)(i + 4) = 3 4 5 + 4 5 6 = 60 + 120 = 180.

Sumavimo kintamojo keitimas. Nesunku i sitikinti, kad

(i k eliau konstant u sumos enklo) =

(atlikau kintamojo keitini j = i + 1) =1+

Tokia suma vadinama dvilype suma.

i 3.4 pav. Dvilyp es sumos suvedimas i kartotin

ia I ir Ji yra tokios aib es, kad K=

3.3. SKAIIU SUMOS IR SANDAUGOS I (3.5)(3.6) gauname lygyb xij =

kuri sutampa su (3.4). Aiku, kartu su (3.4) teisinga ir xij =

lygyb e; ia J ir Ij tokios aib es, kad K=

" 7 Q d v j r y ! 6 P c u i q x 5 I b t h p w 4 H a s g o v 3 G ` r f n u 2 F Y q e m t 1 E X p d l s 0 D W k ) C V y ( B U x ' A T w & @ S % 9 R $ 8 ~ # { } z |