Analize 2

ANALIZĖ II
RIMAS NORVAIŠA
2.7 variantas, 2010.05.31

E-paštas: norvaisa @ktl.mii.lt
2
Pratarmė
Analizėje I nagrinėjama realiuj˛ u˛ skaičiu˛ aibė R ir funkcijos apibrėžtos realiuj

˛ u˛ skaičiu˛
aibėje ir reikšmes i˛gyjančios taip pat realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibėje. Šiame kurse, Analizė II,
nagrinėjamos d-matė euklidinė erdvė, d ∈ N∗ = {1, 2, . . . }, kuria˛ sudaro d-ilgio realiuj ˛ u˛
skaičiu˛ rinkiniu˛ aibė
Rd := {(x1 , . . . , xd ) : x1 ∈ R, . . . , xd ∈ R}
su joje apibrėžta erdvės struktūra, o taip pat nagrinėjamos funkcijos apibrėžtos euklid-
inėje erdvėje su reikšmėmis realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje.
Turinys
Pratarmė i
1 Euklidinės erdvės 1
1.1 Pagrindinės savokos
˛ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
1.2 Vektoriu˛ sekos konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18
1.4 Kompaktinės aibės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
2 Funkcijos 38
2.1 Konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39
2.2 Tolydinės funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45
2.3 Tiesinės funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53
2.4 Iškilosios aibės ir funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59
2.5 Funkcijos nejudamasis taškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
3 Funkciju˛ sekos 83
3.1 Tolygus konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84
3.2 Funkciju˛ eilutės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 90
4 Diferencijavimas 93
4.1 Funkcijos išvestinė ir Jacobi’o matrica . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103
4.3 Vidutinės reikšmės teoremos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113
4.4 Antrosios eilės išvestinė ir Hesse’s matrica . . . . . . . . . . . . . . . . 124
5 Integravimas 141
5.1 Lebesgue matas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142
5.2 Mačios funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 159
5.3 Lebesgue integralas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168
5.4 Riemann’o ir Lebesgue integralai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179
Turinys iii
A Tiesinė algebra 181

A.1 Matricu˛ algebra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181
A.2 Kvadratinės formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 182
A.3 Tiesinės erdvės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187
B Riemann’o–Stieltjes’o integralas 189
Rodyklė 192
Literatūra 194
iv Turinys
1 Skyrius
Euklidinės erdvės
Euklidinė erdvė yra Eukleideso1 geometrijos apibendrinimas matematinėje analizėje.

Plokštumos geometrijos savokas˛ taškas, tiesė ir kampas analizėje atitinka vektoriaus,
tiesiniu˛ operaciju˛ ir skaliarinės daugybos savokos.
˛ Atstumas euklidinėje erdvėje yra
Pitagoro teoremos geometrijoje atitikmuo.

˛
Čia apibūdinamos savokos,
˛ kurios yra toliau nagrinėjamu˛ savok
˛ u˛ sudedamosios dalys.
Aritmetinė tiesinė erdvė Rd Tegul d ∈ N∗ = {1, 2, . . . }. Realiuj

˛ u˛ skaičiu˛ aibiu˛ R
Descarteso2 sandauga yra aibė
d
d
z}| {
R := R × · · · × R = {(x1 , . . . , xd ) : xi ∈ R, i = 1, . . . , d},
kurios elementais yra sutvarkyti skaičiu˛ rinkiniai. Rinkiniu˛ sutvarkymas reiškia, jog tu˛
pačiu˛ skaičiu˛ rinkiniai su skirtinga tvarka yra skirtingi; pavyzdžiui, rinkiniai (1, 2) ∈ R2
ir (2, 1) ∈ R2 yra skirtingi. Realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sutvarkytaj˛˛ i rinkin˛i x := (x1 , . . . , xd ) ∈
d
R vadiname vektoriumi, o skaičiai x1 , . . . , xd vadinami vektoriaus x koordinatėmis.
Du vektoriai yra lygūs tada ir tik tada, kai visos ju˛ atitinkamos koordinatės yra lygios
tarpusavyje.
Kai d = 1, aibė R1 sutampa su realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibe R. Atveju d = 2, R2 yra visu˛
sutvarkytu˛ realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ poru˛ (x1 , x2 ) aibė. Šiuo atveju yra naudinga aib˛e R2 interpre-
tuoti geometrine plokštuma su ortogonaliaja ˛ Descarteso koordinačiu˛ sistema, o aibės R2
elementus tapatinti su taškais šioje plokštumoje. Vektorius x = (x1 , x2 ) ∈ R2 šioje in-
terpretacijoje atitinka plokštumos taška˛ su koordinatėmis (x1 , x2 ). Netrukus matysime,
1
Eukleides – Euklidas iš Aleksandrijos (325-270 iki Kr. g.), graiku˛ matematikas.
2
René Descartes – René Dekartas (1596-1650), prancūzu˛ filosofas, matematikas ir fizikas.
2 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
kad, naudojant šia˛ interpretacija,˛ daugelis analizės savok˛ u˛ turi savo atitikmenis geometri-
joje. Analogiškai, aib˛e R3 galima interpretuoti (trimate) geometrine erdve su ortogonal-
iaja
˛ Descarteso koordinačiu˛ sistema.
Aibės Rd vektoriu˛ suma ir vektoriaus daugyba iš realiojo skaičiaus, vadinamo skaliaru,
apibrėžiama taip: jei x = (x1 , . . . , xd ) ir y = (y1 , . . . , yd ) yra vektoriai, o λ yra realusis
skaičius, tai x + y ir λx yra vektoriai
x + y := (x1 + y1 , . . . , xd + yd ) ir λx := (λx1 , . . . , λxd ). (1.1)
Vektorius, kurio visos koordinatės yra skaičiai nuliai vadinamas nuliumi ir žymimas 0 =
(0, . . . , 0). Nors nulinis vektorius ir skaičius nulis žymimi taip pat, pagal konteksta˛ būna
aišku, kuris iš ju˛ žymimas. Taip apibrėžtoms vektoriu˛ sumai ir vektoriaus sandaugai iš
skaliaro galioja toliau suformuluotos savybės.
1.1 teorema. Tegul x ∈ Rd , y ∈ Rd , z ∈ Rd , λ ∈ R ir µ ∈ R. Tada
(a) (x + y) + z = x + (y + z) (asociatyvumo savybė);
(b) x + y = y + x (komutatyvumo savybė);
(c) x + 0 = x (nulinis vektorius);
(d) 0x = 0 ir 1x = x;
(e) λ(µx) = (λµ)x (sandaugos iš skaliaro asociatyvumo savybė);
(f ) (λ + µ)x = λx + µx;
(g) λ(x + y) = λx + λy.
I˛rodymas. Kadangi du vektoriai yra lygūs tada ir tik tada, kai lygios yra ju˛ atitinkamos
koordinatės, tai visos savybės išplaukia iš atitinkamu˛ savybiu˛ realiesiems skaičiams.
Teoremoje suformuluotos savybės yra pakankamos i˛rodyti kitas naudingas savybes.

Pavyzdžiui, su kiekvienu x ∈ Rd egzistuoja toks vienintelis vektorius y ∈ Rd , kad
x + y = 0. Iš tikro, naudojant 1.1 teoremos savybes (f ) ir (d) gaunama
x + (−1)x = 1x + (−1)x = (1 + (−1))x = 0x = 0.
Vektorius y := −x := (−1)x vadinamas adityviuoju atvirkštiniu vektoriui x. Vienat-

inumas išplaukia iš lygybiu˛
y = 0 + y = x + (−x) + y = (x + y) + (−x) = 0 + (−x) = −x,
jei x + y = 0. Kelios kitos savybės suformuluotos 1.1.2 ir 1.1.3 pratimuose.

Jau anksčiau nagrinėjome aibes, kuriose apibrėžta jos elementu˛ „suma" ir „daugyba"
iš skaliaro taip, kad galioja savybės analogiškos 1.1 teoremos savybėms. Tokiomis yra,
˛ 3
pavyzdžiui, visu˛ funkciju˛ iš R i˛ R aibė, kurioje yra apibrėžta funkciju˛ f ir g suma f + g,

bei funkcijos f ir skaičiaus λ sandauga λf . Kitas pavyzdys yra visu˛ q × p matricu˛ aibė
Mq×p (apie šia˛ aib˛e žr. A skyriu˛ konspekto pabaigoje). Bet kurios prigimties elementu˛
aibės su tokiomis savybėmis turi savo pavadinima: ˛
1.2 apibrėžtis. Aibė X vadinama tiesine erdve (arba realia vektorine erdve), jei funkci-
jos
X × X 3 (x, y) 7→ x + y ∈ X ir R × X 3 (λ, x) 7→ λx ∈ X (1.2)
apibrėžtos taip, kad ju˛ reikšmėms galioja 1.1 teoremoje suformuluotos savybės. Tokios
funkcijos vadinamos tiesinėmis operacijomis aibėje X.
Vektoriai (1.1) apibrėžia tiesines operacijas (1.2) aibėje Rd remiantis 1.1 teorema.
Todėl Rd yra tiesinė erdvė.
1.3 apibrėžtis. Aibė Rd su joje apibrėžtomis tiesinėmis operacijomis, arba tiesinė erdvė
Rd , vadinama aritmetine tiesine erdve. Aibės Rd elementai vadinami šios erdvės taškais,
arba vektoriais.
Tiesinės erdvės X poaibis A vadinamas tiesiniu poerdviu arba tiesiog poerdviu, jei
su bet kuriais x ∈ A ir y ∈ A suma x + y ∈ A ir su bet kuriais x ∈ A ir λ ∈ R
sandauga λx ∈ A. Aišku, kad tiesinis poerdvis yra tiesinė erdvė. Pavyzdžiui, tiesinės
erdvės Rd poaibis A := {(x, 0) ∈ R2 : x ∈ R} yra tiesinis poerdvis. Tuo tarpu R2
poaibis A ∪ {(1, 1)} nėra tiesinis poerdvis.
Greta aibiu˛ sajungos
˛ ir sankirtos euklidinėje erdvėje, kaip ir bet kurioje tiesinėje
erdvėje, turi prasm˛e aibiu˛ suma ir sandauga iš skaičiaus. Tegul A ir B yra euklidinės
erdvės aibės, o λ ∈ R. Tegul
A + B := {x + y : x ∈ A, y ∈ B} ir λA := {λx : x ∈ A, }. (1.3)
Aibės A + B ir A − B vadinamos, atitinkamai, aibiu˛ Minkowskio3 sudėtimi ir atimtimi.

Tiesinėje algebroje erdvės Rd elementai rašomi dvejopai; vektoriai taip pat reiškiami
d × 1 matrica:
 
x1
x = (x1 , . . . , xd ) =  . .  ∈ Rd . (1.4)
xd
Kuri iš formu, ˛ vektorius ar matrica, yra naudojama, visada aišku iš konteksto. Naudojant
matricu˛ aibės žymėjima,˛ pagal š˛i susitarima˛ turime, kad Rd = Md×1 . Verta atkreipti
dėmes˛i i˛ tai, kad 1 × d matrica [x1 · · · xd ] yra transponuota matrica xt , taigi nesutampa
su vektoriumi x.
3
Hermann Minkowski – Hermanas Minkovskis (1864-1909), Kaune gim˛es vokiečiu˛ matematikas.
Tvarka tarp vektoriu˛ Realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R turime dvi susijusias tvarkos savybes:
˛ u˛ skaičiu˛ aib˛e (R, <) ir pilnai sutvarkyta˛ realiuj
tiesiškai sutvarkyta˛ realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aib˛e
(R, ≤). Abi tvarkos i˛galina palyginti bet kuriuos du skaičius. Pavaizdavus skaičius
u ∈ R ir v ∈ R geometrinėje tiesėje, u < v reiškia, kad taškas u yra kairėje pusėje
nuo taško v arba taškas v yra dešinėje pusėje nuo taško u. Ši tvarka realiuj ˛ u˛ skaičiu˛
aibėje kartais vadinama natūraliaja 2
˛ tvarka. Tuo tarpu vektorius iš aibės R vaizduojant
geometrinėje plokštumoje, kairė ir dešinė nebeturi tokios pat vienareikšmės prasmės.
Binarusis saryšis
˛ > realiuj˛ u˛ skaičiu˛ aibėje yra tiesinė tvarka, t. y. bet kurie du re-
alieji skaičiai yra palyginami, jiems galioja trichotomijos savybė, tranzityvumas ir an-
tisimetriškumas (žr. Analizė I). Tuo tarpu binarusis saryšis ˛ ≥ yra pilnas, tranzityvus
ir antisimetriškas. Analogiškus binariuosius saryšius ˛ galima apibrėžti ir aritmetinėje
tiesinėje erdvėje Rd tokiu būdu. Tegul x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir y = (y1 , . . . , yd ) ∈ Rd .
Sakysime, kad
x ≥ y arba y ≤ x, jei xi ≥ yi kiekvienam i ∈ {1, . . . , d}. (1.5)
Aišku, kad taip apibrėžtas binarusis saryšis

˛ yra dalinė tvarka aibėje Rd (tranzityvus ir
antisimetriškas), kuria˛ vadinsime koordinatine tvarka aibėje Rd . Koordinatinė tvarka
aibėje Rd nėra pilnas binarusis saryšis
˛ kai d > 1; pavyzdžiui, R2 aibės vektoriai x =
(1, 0) ir y = (0, 1) nėra palyginami.
Taip pat sakysime, kad
x > y arba y < x, jei xi > yi kiekvienam i ∈ {1, . . . , d}. (1.6)
Aritmetinės erdvės Rd aibė A vadinama aprėžta iš viršaus, jei egzistuoja toks vek-
torius y ∈ Rd , kad y ≥ x kiekvienam x ∈ A. Toks vektorius y vadinamas A aibės
viršutiniu rėžiu. Jei aritmetinės erdvės Rd aibė A yra aprėžta iš viršaus, tai vektorius
M ∈ Rd vadinamas aibės A mažiausiu viršutiniu rėžiu arba supremumu, jei M yra A
aibės viršutinis rėžis ir M ≤ x su kiekvienu A aibės viršutiniu rėžiu x.
1.4 teorema. Tarkime, kad ≥ yra koordinatinė pustvarkė aritmetinėje erdvėje Rd . Vek-
toriams x ∈ Rd , y ∈ Rd , z ∈ Rd ir skaliarams u ∈ R, v ∈ R galioja savybės:
(a) jei x ∈ Rd , y ∈ Rd ir x ≥ y, tai x + z ≥ y + z kiekvienam z ∈ Rd , ux ≥ uy
kiekvienam skaliarui u ≥ 0 ir vx ≤ vy kiekvienam skaliarui v ≤ 0;
(b) jei x ∈ Rd , y ∈ Rd ir x > 0, tai egzistuoja toks n ∈ N, kad nx ≥ y;
(c) jei A yra netuščia ir aprėžta iš viršaus aibė erdvėje Rd , tai A turi mažiausia˛
viršutin˛i rėž˛i.
Jei x ∈ Rd ir x ≥ 0, tai sakome, kad vektorius x yra neneigiamas, o jei x > 0, tai
sakome, kad vektorius x yra teigiamas. Tokiu˛ vektoriu˛ aibes atitinkamai žymėsime
Rd+ := {x ∈ Rd : x ≥ 0} ir Rd++ := {x ∈ Rd : x > 0}. (1.7)

˛ 5
Tiesiškai nepriklausomi vektoriai Tiesinės erdvės X n vektoriu˛ rinkinys {v1 , . . . , vn }

vadinamas tiesiškai priklausomu, jei egzistuoja tokie realūs skaičiai a1 , . . . , an , ne visi
ju˛ lygūs nuliui, kad
a1 v1 + · · · + an vn = 0. (1.8)
Jei tokiu˛ skaičiu˛ a1 , . . . , an nėra, tai vektoriai v1 , . . . , vn vadinamai tiesiškai nepriklau-
somais. Kitaip kalbant, vektoriai v1 , . . . , vn yra tiesiškai nepriklausomi, jei lygybė (1.8)
galioja tik tuo atveju, kai ai = 0 kiekvienam i.
Aritmetinės tiesinės erdvės Rd vektoriai
e1 := (1, 0, 0, . . . , 0, 0), e2 := (0, 1, 0, . . . , 0, 0), · · · , ed := (0, 0, 0, . . . , 0, 1)
yra tiesiškai nepriklausomi. Iš tikro, su realiaisiais skaičiais a1 , . . . , ad turime
a1 e1 + · · · + ad ed = (a1 , . . . , ad ) = 0
tada ir tik tada, kai a1 = · · · = ad = 0.
1.5 teorema. Bet kuris n vektoriu˛ rinkinys aritmetinėje tiesinėje erdvėje Rd yra tiesiškai
priklausomas jei n > d.
I˛rodymas. Tarkime, kad v1 = (v11 , . . . , v1d ), . . . , vn = (vn1 , . . . , vnd ) yra n vektoriu˛

rinkinys ir n > d. Reikia rasti tokius realius skaičius a1 , . . . , an , kad ne visi ju˛ lygūs
nuliui ir galioja (1.8) lygybė. Šia˛ lygyb˛e perraš˛e vektoriu˛ koordinatėms, gauname lygčiu˛
sistema˛
a1 v11 + · · · + an vn1 = 0,
...
a1 v1d + · · · + an vnd = 0,
atžvilgiu nežinomuj˛ u˛ a1 , . . . , an . Gavome d lygčiu˛ turinčiu˛ n nežinomuj ˛ u.

˛ Kadangi
d < n, sistema turi nenulin˛i sprendin˛i a1 , . . . , an , kuriam galioja (1.8) lygybė. Teorema
i˛rodyta.
Tegul X yra tiesinė erdvė ir x, x1 , . . . , xn yra šios erdvės elementai. Jei egzistuoja
tokie {µ1 , . . . , µx } ⊂ R, kad
X n
x= µj xj ,
j=1
tai x vadinamas rinkinio {x1 , . . . , xn } tiesiniu dariniu, arba sakoma, kad x išreiškiamas
elementu˛ x1 , . . . , xx tiesiniu dariniu. Tiesinės erdvės elementu˛ aibė {x1 , . . . , xn } yra
tiesiškai priklausoma tada ir tik tada, kai bet kuris šios aibės elementas, pavyzdžiui xi ,
yra likusiu˛ elementu˛ tiesinis darinys.
1.6 apibrėžtis. Tegul X yra tiesinė erdvė. Tiesiškai nepriklausomu˛ šios erdvės elemen-
tu˛ rinkinys {v1 , . . . , vn } vadinamas Hamelio baze, arba tiesiog baze, jei kiekvienas X
erdvės elementas yra išreiškiamas šio rinkinio tiesiniu dariniu.
Teisinga kita teorema, kurios mes čia ne˛irodinėsime.
1.7 teorema. Kiekviena tiesinė erdvė turi Hamel’io baz˛e.
Bet kuris vektorius x ∈ Rd išreiškiamas vieninteliu būdu vektoriu˛ e1 , . . . , ed tiesiniu
dariniu
x = (x1 , x2 , . . . , xd ) = x1 e1 + x2 e2 + · · · + xd ed .
Vektoriai e1 , . . . , ed vadinami standartine baze erdvėje Rd , o aritmetinė tiesinė erdvė Rd
vadinama d-mate (d matavimu). ˛
Skaliarinė daugyba Bet kuriai aritmetinės tiesinės erdvės Rd elementu˛ porai x =

(x1 , . . . , xd ) ir y = (y1 , . . . , yd ) priskirsime skaičiu˛
x·y := x1 y1 + · · · + xd yd = xt y. (1.9)
Dešinėje (1.9) lygybės pusėje naudojama Rd erdvės elementu˛ išraiška vektoriais stulpeli-
ais (1.4) ir matricu˛ daugyba. Kai d = 1, o x ∈ R ir y ∈ R, tai skaičius x·y sutampa
˛ u˛ skaičiu˛ sandauga xy. Atveju d = 2, aib˛e R2 interpretuosime ortogonaliaja
su realiuj ˛
Descarteso koordinačiu˛ sistema geometrinėje plokštumoje, o aibės R2 elementus tap-
atinsime su taškais šioje plokštumoje. Šiuo atveju, taškams x = (x1 , x2 ) ir y = (y1 , y2 )
skaičius x·y = x1 y1 + x2 y2 yra ju˛ skaliarinė sandauga; tiksliau jos išraiška koordinačiu˛
sistemoje.
Geometrin˛e tašku˛ skaliarin˛e sandauga˛ analizėje atitinka funkcija (x, y) 7→ x·y iš
Rd × Rd i˛ R. Ši funkcija yra viena iš daugelio funkciju˛ apibrėžiamu˛ savo savybėmis
tokiu būdu. Sakoma, kad funkcija q : Rd × Rd → R yra skaliarinė daugyba, jei galioja
savybės: bet kuriems x, y, z ∈ Rd ir λ, µ ∈ R,
q(x, x) > 0, jei x 6= 0,
q(x, y) = q(y, x), (1.10)
q(x, λ y + µz) = λq(x, y) + µq(x, z).
Pastaroji savybė reiškia, kad, fiksuotam x, funkcija y 7→ q(x, y) yra tiesinė (žr. 2.26
˛ Tas pats galioja ir funkcijai x 7→ q(x, y), kai fiksuotas y, remiantis antra-
apibrėžima). ˛
ja, argumentu˛ simetriškumo, savybe. Kitaip tariant, skaliarinė daugyba q yra tiesinė
funkcija pagal kiekviena˛ iš dvieju˛ argumentu, ˛ kas vadinama bitiesiškumu. Taigi skaliar-
inė daugyba yra simetrinė ir bitiesinė funkcija.
Skaitytojui siūloma i˛rodyti, kad funkcijai q su reikšmėmis q(x, y) := x·y visiems
(x, y) ∈ Rd × Rd galioja (1.10) savybės (1.1.4 pratimas). Ši funkcija vadinama stan-
dartine skaliarine daugyba erdvėje Rd . Tai, kad standartinė skaliarinė daugyba nėra
vienintelė funkcija, kuriai galioja (1.10) savybės, galima i˛sitikinti išsprendus 1.1.5 pra-
tima.˛
˛ 7
1.8 apibrėžtis. Aritmetinė tiesinė erdvė Rd su joje apibrėžta standartine skaliarine vek-
toriu˛ daugyba vadinama d-mate euklidine erdve. Skaičius d vadinamas euklidinės erdvės
dimensija.
Kadangi toliau naudojama tik standartinė skaliarinė daugyba, tai trumpumo dėlei
žodis „standartinė" yra praleidžiamas.
Vektoriaus ilgis Vektoriaus x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd euklidinis ilgis yra skaičius

√ q
kxk2 := x·x = x21 + · · · + x2d . (1.11)
Kai d = 1, realiojo skaičiaus x euklidinis ilgis kxk2 sutampa su jo moduliu |x|. Atveju
d = 2, kaip paprastai, aibė R2 interpretuojama koordinatine plokštuma, o vektorius x =
(x1 , x2 ) ∈ R2 tapatinamas su tašku toje plokštumoje. Šioje interpretacijoje vektoriaus x
euklidinis ilgis kxk2 yra atstumas nuo taško su koordinatėmis (x1 , x2 ) iki koordinačiu˛
pradžios (0, 0) remiantis Pitagoro teorema.
Vektoriu˛ skaliarinė sandauga ir ju˛ ilgiai yra susieti toliau i˛rodyta Cauchy nelygybe4
(taip pat vadinama Cauchy-Schwarz nelygybe).
1.9 teorema. Bet kuriems x ∈ Rd ir y ∈ Rd , galioja nelygybė
|x·y| ≤ kxk2 ·kyk2 . (1.12)
I˛rodymas. Jei kxk2 = 0, tai x = 0 ir x·y = 0. Šiuo atveju (1.12) nelygybė teisinga.
Toliau tarkime, kad kxk2 6= 0. Remiantis skaliarinės daugybos savybėmis (1.10) ir
euklidinio ilgio apibrėžimu (1.11), bet kuriam λ ∈ R
0 ≤ (λx + y)·(λx + y) = λ2 kxk22 + 2λ(x·y) + kyk22

³ x·y ´2 (x·y)2
= λkxk2 + + kyk22 − .
kxk2 kxk22
Kai λ = −(x·y)/kxk22 , tai pastarosios eilutės pirmasis narys lygus nuliui ir galioja
(x·y)2 − kxk22 kyk22 ≤ 0.

p
Iš čia išplaukia norima nelygybė (1.12) kadangi modulis |x·y| = (x·y)2 (kodėl?).
Atveju d = 2 verta palyginti Cauchy nelygyb˛e su tašku˛ skaliarine sandauga ge-

ometrinėje plokštumoje. Tegul φ yra kampas tarp atkarpu, ˛ jungiančiu˛ Descarteso koor-
dinačiu˛ sistemos pradžia˛ (0, 0) su taškais x = (x1 , x2 ) ir y = (y1 , y2 ). Tada geometrinė
šiu˛ tašku˛ skaliarinė sandauga
x·y = kxk2 kyk2 cos φ. (1.13)

4
Šia˛ nelygyb˛e Augustin Louis Cauchy i˛rodė 1821 m.
Kadangi | cos φ| ≤ 1, tai gauname Cauchy nelygyb˛e (1.12).

Kaip ir skaliarinė sandauga, vektoriaus euklidinis ilgis apibrėžia funkcija,˛ turinčia˛
toliau formuluojamas savybes.
1.10 apibrėžtis. Tegul X yra tiesinė erdvė. Sakoma, kad funkcija k · k : X → R yra
norma erdvėje X, jei galioja teiginiai:
(1) kiekvienam x ∈ X, kxk ≥ 0 (neneigiamumas);
(2) kiekvienam x ∈ X, kxk = 0 tada ir tik tada, kai x = 0 (teigiamas apibrėžtumas);
(3) visiems x ∈ X ir λ ∈ R, kλxk = |λ| kxk (homogeniškumas);
(4) visiems x, y ∈ X, kx + yk ≤ kxk + kyk (subadityvumas).
1.11 teorema. Funkcija k · k2 : Rd → R su reikšmėmis (1.11) yra norma euklidinėje
erdvėje Rd .
Šia˛ teorema˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (1.1.9 pratimas). Funkcija k · k2 : Rd → R su
reikšmėmis (1.11) vadinama euklidine norma. Euklidinė norma nėra vienintelė funkcija,
kuriai galioja normos savybės. Apibrėšime funkcija˛ k · k1 su reikšmėmis
Rd 3 x = (x1 , x2 , . . . , xd ) 7→ kxk1 := |x1 | + |x2 | + · · · + |xd | (1.14)
ir funkcija˛ k · kmax su reikšmėmis
Rd 3 x = (x1 , x2 , . . . , xd ) 7→ kxkmax := max{|x1 |, |x2 |, · · · , |xd |}. (1.15)
Skaitytojui siūloma i˛rodyti, kad funkcijos k · k1 ir k · kmax yra normos (1.1.12 pratimas).
Šios normos yra susij˛e su euklidine norma toliau suformuluotais saryšiais.
˛
1.12 teorema. Kiekvienam x ∈ Rd galioja nelygybės
kxkmax ≤ kxk2 ≤ kxk1 ≤ dkxkmax .
Atstumas tarp vektoriu˛ Su bet kuriais vektoriais x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir y =

(y1 , . . . , yd ) ∈ Rd , skaičius
p
ρ2 (x, y) := kx − yk2 = (x1 − y1 )2 + · · · + (xd − yd )2 (1.16)
vadinamas euklidiniu atstumu tarp x ir y. Kai d = 1, euklidinis atstumas sutampa su
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje, nes visiems x ∈ R ir y ∈ R
atstumu, kuris naudojamas realiuj
p
ρ2 (x, y) = (x − y)2 = |x − y|; (1.17)
čia | · | yra realiojo skaičiaus modulis. Todėl atstumas ρ Analizėje I yra euklidinis at-
stumas. Atveju d = 2, aib˛e R2 interpretuojame koordinatine plokštuma, o vektorius
x = (x1 , x2 ) ∈ R2 ir y = (y1 , y2 ) ∈ R2 tapatiname su taškais toje plokštumoje. Šioje
interpretacijoje x − y yra vektorius jungiantis taškus x ir y. Remiantis Pitagoro teorema,
euklidinis atstumas ρ2 (x, y) yra vektoriaus x − y ilgis, išreikštas koordinatėmis.
Euklidiniam atstumui galioja savybės funkcijos, kuri vadinama metrika:
˛ 9
1.13 apibrėžtis. Tegul X yra aibė. Funkcija ρ : X × X → R vadinama metrika aibėje

X, jei galioja savybės:
(1) kiekvienam x ∈ X, ρ(x, x) = 0;
(2) visiems skirtingiems x ∈ X ir y ∈ X, ρ(x, y) > 0 (teigiamumas);
(3) visiems x ∈ X ir y ∈ X, ρ(x, y) = ρ(y, x) (simetriškumas);
(4) visiems x ∈ X, y ∈ X ir z ∈ X, ρ(x, y) ≤ ρ(x, z)+ρ(z, y) (trikampio nelygybė).
1.14 teorema. Funkcija ρ2 : Rd × Rd → R su reikšmėmis (1.16) yra metrika euklidinėje

erdvėje Rd .
Skaitytojui siūloma pačiam i˛rodyti šia˛ teorema˛ (1.1.14 pratimas). Funkcija ρ2 vadi-
nama euklidine metrika.
Tokiu būdu euklidinė erdvė yra aibė, kurioje greta tiesiniu˛ operaciju˛ yra apibrėžtas
atstumas tarp vektoriu. ˛ Tai turima galvoje, kai sakoma, kad euklidinė erdvė turi tiesin˛e
struktūra˛ ir metrin˛e struktūra.˛ Vėliau matysime, kad abi šios struktūros yra suderintos ta
prasme, kad tiesinės operacijos ir skaliarinė daugyba yra tolydžios metrinės struktūros
atžvilgiu (2.2.13 pratimas).
Euklidinės erdvės aibės Realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ intervalai erdvėje R1 yra paprasčiausi aibiu˛
pavyzdžiai naudojami Analizėje I. Daugiamatė euklidinė erdvė turi gerokai platesn˛i pa-
prastu˛ ir naudingu˛ aibiu˛ rinkin˛i, kur˛i čia ir apžvelgsime.
Tegul y ∈ Rd ir r > 0 yra realusis skaičius. Euklidinės erdvės Rd atviruoju rutuliu
su centru vektoriuje y ir spinduliu r vadinama aibė
Or (y) := {x ∈ Rd : ρ2 (x, y) < r}. (1.18)
Euklidinės erdvės Rd uždaruoju rutuliu su centru vektoriuje y ir spinduliu r vadinama

aibė
Or (y) := {x ∈ Rd : ρ2 (x, y) ≤ r}.
Atveju d = 1, atvirasis ir uždarasis rutuliai yra, atitinkamai, atvirasis ir uždarasis inter-
valai. Interpretuojant dvimat˛e euklidin˛e erdv˛e R2 geometrine plokštuma, uždaraj˛ ˛ i rutul˛i
Or (y) atitinka skritulys su centru taške y ir spinduliu r.
Kai d > 1, d-matėje euklidinėje erdvėje naudojamos ir kitos aibės, kurios atveju
d = 1 tampa intervalais. Tegul a = (a1 , . . . , ad ) ∈ Rd , b = (b1 , . . . , bd ) ∈ Rd , a ≤ b ir
aibė
([a, b]) := {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : ai < xi < bi , i = 1, . . . , d}
= (a1 , b1 ) × · · · × (ad , bd ),
| {z }
d
vadinama euklidinės erdvės atviruoju stačiakampiu. Kai a = b, ([a, b]) = ∅. Tuo tarpu
aibė
[[a, b]] := {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : ai ≤ xi ≤ bi , i = 1, . . . , d}
= [a1 , b1 ] × · · · × [ad , bd ],
| {z }
d
vadinama euklidinės erdvės uždaruoju stačiakampiu. Kai a = b, [[a, b]] = {a} =

{b}. Aišku, kad stačiakampio terminas šioms aibėms naudojamas todėl, kad atveju
R2 , euklidinėje plokštumoje aib˛e [[a, b]] iš tikro atitinka stačiakampis. Su kiekvienu
i ∈ {1, . . . , d}, stačiakampio [[a, b]] i-taja
˛ kraštine vadinsime pora˛ (ai , bi ), o jos ilgiu
vadinsime skaičiu˛ bi − ai . Tokiu būdu stačiakampio [[a, b]] maksimalus kraštinės ilgis
yra maxi (bi − ai ). Pastebėsime, kad su bet kuriuo realiuoju teigiamu skaičiumi r, aibė
{y ∈ Rd : kykmax ≤ r} = [−r, r] × · · · × [−r, r]

| {z }
d
yra uždarasis stačiakampis, kur˛i galima būtu˛ vadinti d-mačiu kubu. Skaitytojui siūlome
sugalvoti pavadinimus aibėms
{x ∈ Rd : ky − xk1 ≤ r} ir {x ∈ Rd : r ≤ ky − xk2 ≤ R};
čia y ∈ Rd , o realieji skaičiai 0 < r < R < ∞.
Pratimai
1. R3 erdvės vektoriams x = (3, 0, −1) ir y = (1, 2, 3) rasti:
(a) vektoriu˛ 3x − y;
(b) skaliarin˛e sandauga˛ x·y;
(c) euklidinius ilgius kxk2 ir kyk2 ;
(d) euklidin˛i atstuma˛ ρ2 (x, y).
2. Tegul x ∈ Rd , y ∈ Rd ir z ∈ Rd . Naudojant tik 1.1 teoremos savybes i˛rodyti: jei

x + y = x + z, tai y = z.
3. Tegul x ∈ Rd ir λ ∈ R. Naudojant tik 1.1 teoremos savybes i˛rodyti: jei λx = 0,

tai arba λ = 0 arba x = 0.
4. I˛rodyti, kad bet kuriems x, y, z ∈ Rd ir λ, µ ∈ R,
x·x > 0, jei x 6= 0,

x·y = y·x,
x·(λ y + µz) = λ(x·y) + µ(x·z).
˛ 11
5. Tegul a, b, c ∈ R ir bet kuriems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 , y = (y1 , y2 ) ∈ R2 tegul
q(x, y) := ax1 y1 + bx1 y2 + bx2 y1 + cx2 y2 .
Su kokiais a, b, c ∈ R (1.10) savybės galioja funkcijai q(·, ·) : R2 → R?
6. I˛rodyti, kad Cauchy nelygybėje (1.12) galioja lygybė tada ir tik tada, kai x = λy
su tam tikru λ ∈ R, t. y. kai vektoriai x ir y yra tiesiškai priklausomi.
7. Tegul X yra tiesinė erdvė ir funkcija k · k : X → R yra norma erdvėje X. I˛rodyti,

kad nelygybė
°Xn ° X n
° °
° xi ° ≤ kxi k
i=1 i=1
galioja bet kuriam baigtiniam X erdvės elementu˛ rinkiniui {x1 , . . . , xn }.
8. Tegul a1 , . . . , an ir b1 , . . . , bn yra 2n realiuj

˛ u˛ skaičiu.
˛ I˛rodyti, kad
¯Xn ¯ ³Xn ´1/2 ³ X
n ´1/2
¯ ¯ 2
¯ ai bi ¯ ≤ ai b2i (1.19)
i=1 i=1 i=1
ir
Ã !1/2
n
X ³X
n ´1/2 ³X
n ´1/2
(ai + bi )2 ≤ a2i + b2i . (1.20)
i=1 i=1 i=1
9. I˛rodyti 1.11 teorema.˛
10. Tegul x ∈ Rd , y ∈ Rd ir k · k yra norma erdvėje Rd . I˛rodyti, kad
|kxk − kyk| ≤ kx − yk.
11. Tegul x ∈ Rd ir y ∈ Rd . I˛rodyti lygyb˛e:
kx + yk22 + kx − yk22 = 2kxk22 + 2kyk22 ,
kartais vadinama˛ lygiagretainio taisykle.
12. I˛rodyti, kad funkcijos k · k1 ir k · kmax su reikšmėmis (1.14) ir (1.15), atitinkamai,

yra normos.

1.2 Vektoriu˛ sekos konvergavimas

Tegul A ⊂ Z yra sveikuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibė. Funkcija n 7→ xn ∈ Rd , kiekvienam n ∈ A,
vadinama vektoriu˛ seka ir žymima simboliu (xn )n∈A . Kaip ir realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sekos
atveju, šios funkcijos argumentas n ∈ A vadinamas sekos indeksu, o šios funkcijos
reikšmė xn ∈ Rd vadinama sekos nariu. Jei aibė A yra baigtinė, tai (xn )n∈A vadinama
baigtine seka. Jei A = N = {0, 1, 2, . . . }, tai rašome (xn ) := (xn )n∈N . Dažniausiai
pasitaikančia yra indeksu˛ aibė Nm := {n ∈ N : n ≥ m} su kuriuo nors natūraliuoju
skaičiumi m ir šiuo atveju naudojame žymėjima˛
(xn )n≥m := (xn )n∈Nm = (xm , xm+1 , . . . ).
Kai d = 1, vektoriu˛ sekos savoka
˛ sutampa su anksčiau apibrėžta realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ sekos
savoka.
˛
Pavyzdžiui, vektorius x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd yra baigtinė realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka
(xi )i∈A su apibrėžimo sritimi A = {1, . . . , d}.
Norėdami vektoriu˛ sekos (xn )n≥m nar˛i xn , n ≥ m, išreikšti koordinatėmis, nau-
dosime žymėjima˛
xn = (xn,1 , . . . , xn,d ) ∈ Rd . (1.21)
Pastebėsime, kad simbolyje xn,i natūralieji skaičiai n ∈ {m, m+1, . . . } ir i ∈ {1, . . . , d}
turi skirtinga˛ prasm˛e; pirmasis iš ju˛ nurodo sekos indeksa,˛ o antrasis nurodo vektoriaus
xn koordinat˛e.
1.15 apibrėžtis. Sakoma, kad vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja i˛ vektoriu˛ y, jei
skaičiu˛ seka (ρ2 (xn , y))n≥m konverguoja i˛ nul˛i, t. y.
lim ρ2 (xn , y) = 0. (1.22)
n→∞
Šis faktas žymimas xn → y kai n → ∞. Jei seka (xn )n≥m nekonverguoja i˛ vektoriu˛ y,
tai rašoma xn 6→ y kai n → ∞.
Sakoma, kad vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja, jei egzistuoja toks vektorius y ∈
R , kad xn → y kai n → ∞. Jei xn 6→ y kai n → ∞ su kiekvienu y ∈ Rd , tai sakoma,
d
kad vektoriu˛ seka (xn )n≥m diverguoja.

Dėl (1.17) saryšio,
˛ atveju d = 1, vektoriu˛ sekos konvergavimas sutampa su realiuj ˛ u˛
skaičiu˛ sekos konvergavimu. Remiantis realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ ribos apibrėžimu (3.4 apibrėži-
mas iš Analizė I), (1.22) galioja tada ir tik tada, kai kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks
natūralusis skaičius N (²) ≥ m, kad
Ã d !1/2
X
2
ρ2 (xn , y) = kxn − yk2 = (xn,i − yi ) <²
i=1
kiekvienam n ≥ N (²). Remiantis natūraliuj ˛ u˛ skaičiu˛ Archimedo savybe pakanka rasti

˛ i skaičiu˛ N (²) su ta pačia savybe.
realuj˛
Šias savokas
˛ iliustruosime pavyzdžiais.
1.2 Vektoriu˛ sekos konvergavimas 13
1.16 pavyzdys. Tegul y ∈ Rd ir xn := y su kiekvienu n ∈ N. Visi sekos (xn ) nariai yra

lygūs tam pačiam vektoriui y. Kadangi ρ2 (xn , y) = ky − yk2 = 0 su kiekvienu n ∈ N,
tai su kiekvienu ² > 0, ρ2 (xn , y) = 0 < ² kiekvienam n ≥ 0. Tai rodo, kad xn → y kai
n → ∞.
1.17 pavyzdys. Su kiekvienu n ∈ N∗ tegul xn := (1/n2 , 1 + 1/n) ∈ R2 . Šie vektoriai

sudaro vektoriu˛ seka˛
(xn )n≥1 = ((1, 2), (1/4, 3/2), (1/9, 4/3), . . . ),
kuri konverguoja i˛ vektoriu˛ y := (0, 1) ∈ R2 . Iš tikro, kiekvienam n > 1 turime

r √
1 1 2
ρ2 (xn , y) = 4
+ 2 < . (1.23)
n n n
√
Tegul ² > 0 ir N (²) := max{ 2/², 2}. Tada kiekvienam n ≥ N (²) turime
√ √
ρ2 (xn , y) < 2/n ≤ 2/N (²) = ²,
t. y. xn → y kai n → ∞.
Pastarasis pavyzdys iliustruoja tipiška˛ konvergavimo fakto i˛rodymo būda.˛ Būtent,

pirma i˛vertinamas atstumas (1.23), o po to randamas toks skaičius N (²), kad dešinioji
šio i˛verčio pusė neviršija ² visiems nariams, kuriu˛ indeksai nemažesni už N (²). Ki-
taip tariant, randama tokia i˛ nul˛i konverguojanti realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka, kurios nariai yra
didesni už atitinkamus sekos (ρ2 (xn , y))n≥m narius. Šio pavyzdžio samptotavima˛ gali-
ma apibendrinti taip.
1.18 teorema. Tarkime, kad (xn )n≥m yra Rd erdvės vektoriu˛ seka ir y yra Rd erd-
˛ u˛ skaičiu˛ seka (rn )n≥m , kad ρ2 (xn , y) ≤ rn
vės vektorius. Jei egzistuoja tokia realiuj
kiekvienam n ≥ m ir rn → 0, kai n → ∞, tai xn → y kai n → ∞.
Teorema˛ siūloma i˛rodyti patiems skaitytojams (1.2.1 pratimas).

Kita teorema parodo, kad vektorius, i˛ kur˛i konverguoja vektoriu˛ seka, yra vienintelis.
1.19 teorema. Tegul (xn )n≥m yra Rd erdvės vektoriu˛ seka, o vektoriai y ∈ Rd ir z ∈ Rd
yra tokie, kad xn → y kai n → ∞ ir xn → z kai n → ∞. Tada y = z.
I˛rodymas. Pakanka i˛rodyti, kad ρ2 (y, z) < ² kiekvienam ² > 0 (kodėl?). Tegul ² > 0.
Egzistuoja toks natūralusis skaičius n ≥ m, kad ρ2 (y, xn ) < ²/2 ir ρ2 (xn , z) < ²/2.
Naudodami trikampio nelygyb˛e euklidiniam atstumui turime
ρ2 (y, z) ≤ ρ2 (y, xn ) + ρ2 (xn , z) < ²/2 + ²/2 = ²,
ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.

Kadangi vektorius, i˛ kur˛i konverguoja vektoriu˛ seka, yra vienintelis, tai tokiam ob-
jektui galima suteikti varda.˛
1.20 apibrėžtis. Jei vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja i˛ vektoriu˛ y ∈ Rd , tai y vadi-
namas vektoriu˛ sekos (xn )n≥m riba ir ji žymima
lim xn := y.
n→∞
Kita˛ fakta˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (1.2.4 pratimas).

1.21 teorema. Tarkime, kad vektorius y ∈ Rd yra tos pačios erdvės vektoriu˛ sekos
(xn )n≥m riba. Tada
lim kxn k2 = kyk2 .
n→∞
1.22 teorema. Tarkime, kad Rd erdvės vektoriu˛ sekos (xn ) ir (yn ) konverguoja atitinka-
mai i˛ vektorius x ∈ Rd ir y ∈ Rd , o realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka (λn ) konverguoja i˛ skaičiu˛
λ ∈ R. Tada
(a) xn + yn → x + y kai n → ∞;
(b) λn xn → λx kai n → ∞;
(c) xn ·yn → x·y kai n → ∞.

I˛rodymas. I˛rodysime tik (a) ir (b) teiginius palikdami (c) teiginio i˛rodyma˛ skaitytojui
(1.2.6 pratimas).
(a): Naudojant euklidinės normos subadityvuma˛ gaunama nelygybė
ρ2 (xn + yn , x + y) = k(xn − x) + (yn − y)k2 ≤ kxn − xk2 + kyn − yk2 (1.24)
kiekvienam n ∈ N. Kadangi xn → x ir yn → y kai n → ∞, tai kxn − xk2 → 0 ir

kyn − yk2 → 0 kai n → ∞. Todėl dešinioji (1.24) nelygybės pusė konverguoja i˛ nul˛i
kai n → ∞, ir (a) teiginys galioja remiantis 1.18 teorema.
(b): Atimdami ir pridėdami λn x, bei naudodami euklidinės normos savybes gau-
name, kad nelygybės
ρ2 (λn xn , λx) = kλn xn − λxn + λxn − λxk2

≤ |λn − λ| kxn k2 + |λ| kxn − xk2 (1.25)
galioja kiekvienam n ∈ N. Remiantis 1.21 teorema egzistuoja toks N ∈ N, kad kxn k2 ≤

2kxk2 kiekvienam n ≥ N . Todėl nelygybė
ρ2 (λn xn , λx) ≤ 2kxk2 |λn − λ| + |λ| kxn − xk2 (1.26)
galioja kiekvienam n ≥ N . Kadangi xn → x ir λn → λ kai n → ∞, tai kxn − xk2 → 0

ir |λn − λ| → 0 kai n → ∞. Gauname, kad dešinioji (1.26) nelygybės pusė konverguoja
i˛ nul˛i kai n → ∞, o (b) teiginys galioja vėl remiantis 1.18 teorema.
Kita teorema nurodo keleta˛ vektoriu˛ sekos konvergavimo apibūdinimu.˛ Priminsime,

kad funkcijos k · k1 ir k · kmax apibrėžtos (1.14) ir (1.15) saryšiais.
˛
1.23 teorema. Tegul (xn )n≥m yra seka Rd erdvės vektoriu, ˛ turinčiu˛ (1.21) koordinatin˛e
išraiška,˛ ir vektorius y ∈ Rd . Teiginiai (a), (b), (c) ir (d) ekvivalentūs, čia:
(a) xn → y kai n → ∞;
(b) kxn − yk1 → 0 kai n → ∞;
(c) kxn − ykmax → 0 kai n → ∞;
(d) kiekvienam h ∈ {1, . . . , d}, xn,h → yh kai n → ∞.
I˛rodymas. (a), (b) ir (c) teiginiu˛ ekvivalentumas gaunamas naudojant 1.12 teorema.˛
Tarkime, kad galioja (a) teiginys. Tegul e1 , . . . , ed yra standartinė bazė Rd erdvėje.
Remiantis 1.22 teoremos (c) teiginiu
xn,h = xn ·eh → y·eh = yh kai n → ∞
kiekvienam h ∈ {1, . . . , d}, t. y. galioja (d) teiginys.

Tarkime, kad galioja (d) teiginys. Tada
d
X
|xn,h − yh | → 0 kai n→∞
h=1
(kodėl?). Remiantis 1.12 teorema, nelygybės
d
X
ρ2 (xn , y) = kxn − yk2 ≤ kxn − yk1 = |xn,h − yh |
h=1
galioja kiekvienam n ≥ m. Kadangi dešinioji šios nelygybės pusė konverguoja i˛ nul˛i

kai n → ∞, tai (a) teiginys galioja remiantis 1.18 teorema. Teorema i˛rodyta.
1.24 pavyzdys. Su kiekvienu n ∈ N∗ tegul xn := (1/n, (−1)n ) ∈ R2 . Vektoriu˛ seka

(xn )n≥1 diverguoja, nes diverguoja realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka sudaryta iš antruj
˛ u˛ koordinačiu˛
n
((−1) )n≥1 bei remiantis pastarosios teoremos (a) ir (b) teiginiu˛ ekvivalentumu.
Posekiai ir ribiniai taškai Kaip ir realiuj˛ u˛ skaičiu˛ atveju (3.3 skyrelis Analizė I), vek-
toriu˛ sekos (xn )n≥m posekis yra vektoriu˛ seka (x̃k )k≥m , kurios nariai x̃k = xnk , o
nk = f (k) su kuria nors didėjančia funkcija
f : {k ∈ N : k ≥ m} → {n ∈ N : n ≥ m}.
Vaizdžiai kalbant, posekis (x̃k )k≥m gaunamas iš sekos (xn )n≥m išmetant kai kuriuos
narius ir pernumeruojant likusius narius. Pavyzdžiui, vektoriu˛ seka (1/k 2 , 1/k 2 )k≥1 yra
vektoriu˛ sekos (1/n, 1/n)n≥1 posekis ir šiuo atveju nk = f (k) = k 2 .
Vektoriu˛ sekos ribinis taškas apibrėžiamas taip pat, kaip ir realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sekos
atveju. Būtent, vektorius y ∈ Rd vadinamas tos pačios erdvės vektoriu˛ sekos (xn )n≥m
ribiniu tašku, jei kiekvienam ² > 0 ir kiekvienam N ≥ m egzistuoja toks natūralusis
skaičius n, kad n ≥ N ir ρ2 (xn , y) < ².
Kaip ir realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seku˛ atveju abi savokos
˛ yra susijusios kitos teoremos prasme.
1.25 teorema. Tegul (xn )n≥m yra Rd erdvės vektoriu˛ seka ir y ∈ Rd . Kiti du teiginiai
yra ekvivalentūs:
(a) y yra sekos (xn )n≥m ribinis taškas;
(b) egzistuoja toks sekos (xn )n≥m posekis, kuris konverguoja i˛ y.
Šios teoremos i˛rodymas pakartoja argumentus naudotus i˛rodyti ta˛ pačia˛ savyb˛e re-
aliesiems skaičiams (žr. Analizė I) ir paliekamas skaitytojui kaip pratimas (1.2.10 prati-
mas).
Bolzano–Weierstrasso teorema vektoriams Toliau i˛rodysime, kad vektoriu˛ sekoms

galioja realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ sekos savybė: kiekviena aprėžta seka turi konverguojant˛i posek˛i
(Bolzano–Weierstrasso teorema).
1.26 apibrėžtis. Sakoma, kad euklidinės erdvės vektoriu˛ seka (xn )n≥m yra aprėžta, jei
egzistuoja toks teigiamas realusis skaičius M , kad kxn k2 ≤ M kiekvienam n ≥ m.
Ši vektoriu˛ sekos aprėžtumo savoka

˛ sutampa su realiuj˛ u˛ skaičiu˛ sekos aprėžtumo
savoka,
˛ kai euklidinės erdvės dimensija d = 1, nes tuo atveju k · k2 = | · |.
1.27 teorema (Bolzano–Weierstrasso). Jei vektoriu˛ seka yra aprėžta, tai ji turi konver-
guojant˛i posek˛i.
I˛rodymas. Tegul A yra aibė tu˛ d ∈ N∗ , kuriems galioja tvirtinimas „kiekviena aprėžta
Rd erdvės elementu˛ seka turi konverguojant˛i posek˛i". Reikia i˛rodyti, kad A = N∗ .
Tai padarysime naudodami indukcija˛ euklidinės erdvės Rd dimensijos d atžvilgiu. Kai
d = 1, teoremos tvirtinimas teisingas, t. y. 1 ∈ A, remiantis Bolzano–Weierstrasso
teorema realiuj˛ u˛ skaičiu˛ sekoms (3.29 teorema Analizė I).
Tarkime, kad d > 1 ir teoremos tvirtinimas teisingas euklidinei erdvei Rd−1 , t. y.
d − 1 ∈ A. Parodysime, kad d ∈ A. Tegul (xn )n≥m yra euklidinės erdvės Rd aprėž-
ta vektoriu˛ seka, t. y. egzistuoja toks teigiamas realusis skaičius M , kad kxn k2 ≤ M
kiekvienam n ≥ m. Rasime šios sekos konverguojant˛i posek˛i. Naudojant (1.21) žyme-
nis, su kiekvienu n ≥ m, tegul
yn := (xn,1 , . . . , xn,d−1 ) ∈ Rd−1 ir zn := xn,d ∈ R.

Tada (yn )n≥m yra Rd−1 erdvės vektoriu˛ seka, o (zn )n≥m yra realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka.
Kadangi
kyn k2 ≤ kxn k2 ≤ M ir |zn | ≤ kxn k2 ≤ M
su kiekvienu n ≥ m, tai sekos (yn )n≥m ir (zn )n≥m yra aprėžtos. Pagal indukci-
jos prielaida,˛ seka (yn )n≥m turi konverguojant˛i posek˛i (ynk )k≥m ; tegul vektorius y =
(y1 , . . . , yd−1 ) ∈ Rd−1 yra šio posekio riba. Sekos (zn )n≥m posekis (znk )k≥m yra
taip pat aprėžtas ir todėl turi konverguojant˛i posek˛i; tegul z ∈ R yra šio posekio riba.
Bet kuris konverguojančios sekos (ynk )k≥m posekis konverguoja i˛ ta˛ pačia˛ riba˛ (kodėl?).
Todėl, norint išvengti antrojo posekio žymėjimo sudėtingumo, galima tarti, kad abi sekos
(ynk )k≥m ir (znk )k≥m konverguoja i˛ y ir z, atitinkamai. Tegul x := (y1 , . . . , yd−1 , z) ∈
Rd . Naudojant 1.2.9 pratimo tvirtinima, ˛ nelygybė
³X
d−1 ´1/2
ρ2 (xnk , x) = (xnk ,h − yh )2 + (xnk ,d − z)2
h=1
³X
d−1 ´1/2
≤ (xnk ,h − yh )2 + |xnk ,d − z| = ρ(ynk , y) + ρ(znk , z)
h=1
galioja su kiekvienu k (kodėl?). Kadangi dešinioji pusė konverguoja i˛ nul˛i, tai seka
(xnk )k≥m konverguoja i˛ x remiantis 1.18 teorema. I˛rodėme, kad kiekviena Rd erdvės
aprėžta seka turi konverguojant˛i posek˛i, t. y. d ∈ A, kai d − 1 ∈ A. Remiantis indukcijos
principu A = N∗ , ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Cauchy sekos Vienas iš pagrindiniu˛ Analizė I faktu˛ yra tas, kad realiuj˛ u˛ skaičiu˛ seka
konverguoja tada ir tik tada, kai seka yra Cauchy seka. Ši savybė vadinama realiuj ˛ u˛
skaičiu˛ aibės pilnumu. I˛rodysime, kad pilna yra ir euklidinė erdvė.
Tegul d ∈ N∗ . Sakoma, kad euklidinės erdvės Rd elementu˛ seka (xn )n≥m yra
Cauchy seka, jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks natūralusis skaičius N ≥ m, kad
ρ2 (xn , xk ) < ², kai n ≥ N ir k ≥ N .
1.28 teorema. Euklidinės erdvės elementu˛ seka konverguoja tada ir tik tada, kai ji yra
Cauchy seka.
I˛rodymas. I būdas: pakartojant tuos pačius argumentus, kaip ir atveju d = 1.
II būdas: Tegul natūralusis skaičius d > 1, (xn )n≥m yra Rd erdvės Cauchy seka ir
xn = (xn,1 , . . . , xn,d ) ∈ Rd kiekvienam n ≥ m. Kadangi
|xn,h − xk,h | ≤ kxn − xk k2 = ρ2 (xn , xk ),
kai n ≥ m, k ≥ m ir h ∈ {1, . . . , d}, tai (xn,h )n≥m yra Cauchy seka kiekvienam
h. Remiantis 3.34 teorema iš Analizė I, kiekvienam h seka (xn,h ) konverguoja, t. y.
egzistuoja toks yh ∈ R, kad |xn,h − yh | → 0 kai n → ∞. Tada y := (y1 , . . . , yd ) ∈ Rd
ir kxn − yk2 → 0 kai n → ∞ (kodėl?), t. y. Cauchy seka (xn )n≥m konverguoja; tai ir
reikėjo i˛rodyti.
Pratimai
2. Kiekvienam n ∈ N∗ tegul
³ n 1 − n´
xn := , ∈ R2 .
1+n n
Naudojant tik sekos konvergavimo apibrėžima,˛ i˛rodyti, kad vektoriu˛ seka (xn )n∈N∗
konverguoja i˛ vektoriu˛ (1, −1) kai n → ∞.
3. Su kiekvienu n ∈ N tegul xn := (e−n sin n, e−n cos n) ∈ R2 . Ar vektoriu˛ seka

(xn ) turi riba?
˛ Atsakyma˛ pagr˛isti.
5. Tarkime, kad Rd erdvės elementu˛ seka (xn ) konverguoja i˛ nul˛i kai n → ∞ ir Rd

erdvės elementu˛ seka (yn ) yra aprėžta. I˛rodyti, kad xn ·yn → 0 kai n → ∞.
6. I˛rodyti 1.22 teoremos (c) teigin˛i.
7. I˛rodyti, kad kiekviena konverguojanti vektoriu˛ seka yra aprėžta.
8. Tarkime, kad vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja i˛ vektoriu˛ y. I˛rodyti, kad bet
kuris jos posekis (x̃k )k≥m taip pat konverguoja i˛ vektoriu˛ y.
9. I˛rodyti, kad nelygybė

(a + b)1/2 ≤ a1/2 + b1/2
galioja su bet kuriais realiais skaičiais a ≥ 0 ir b ≥ 0.
11. I˛rodyti, kad vektoriu˛ Cauchy seka gali turėti ne daugiau, kaip viena˛ ribin˛i taška.˛
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės

Uždarosios aibės Tegul y yra euklidinės erdvės Rd vektorius. Su bet kuriuo realiuoju
skaičiumi ² > 0, vektoriaus y ²-aplinka, arba tiesiog aplinka, yra atvirasis rutulys su
centru taške y ir spinduliu ², t. y. aibė O² (y) (žr. (1.18)). Tuo tarpu atvirasis rutulys su
išmestu centru, t. y. aibė
O²• (y) := {x ∈ Rd : 0 < kx − yk2 < ²}.
vadinama vektoriaus y pradurta ²-aplinka.

1.29 apibrėžtis. Tegul aibė A ⊂ Rd ir vektorius y ∈ Rd .
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės 19
(a) Sakoma, kad y yra aibės A salyčio

˛ taškas, jei kiekvienoje jo aplinkoje yra bent
vienas aibės A elementas, t. y. kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks x ∈ A, kad
x ∈ O² (y).
(b) Sakoma, kad y yra aibės A ribinis taškas, jei kiekvienoje jo aplinkoje yra bent
vienas aibės A elementas, skirtingas nuo y, t. y. kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks
x ∈ A, kad x ∈ O²• (y).
(c) Sakoma, kad y yra aibės A izoliuotas taškas, jei y ∈ A ir egzistuoja tokia jo
aplinka, kurioje daugiau nėra aibės A elementu,
˛ t. y. egzistuoja toks ² > 0, kad
A ∩ O²• (y) = ∅.
Šias savokas
˛ iliustruosime pavyzdžiais. Tegul x ∈ Rd ir A := {x}. Vienintelis aibės
A elementas x yra izoliuotas taškas. Aibė A neturi ribiniu˛ tašku. ˛ Iš tikro, tegul y ∈ Rd
ir y 6= x. Tada y 6∈ A ir r := ρ2 (y, x) > 0 (kodėl?). Jei ² ∈ (0, r), tai O²• (y) ∩ A = ∅.
Taigi, kiekvienas Rd vektorius, nelygus x, nėra aibės A ribinis taškas.
Kitam pavyzdžiui tarkime, kad xn := (1/n, 1/n) ∈ R2 su kiekvienu n ∈ N∗ ir
A := {xn : n ∈ N∗ }. Kiekvienas A elementas yra izoliuotas taškas (kodėl?). Vektorius
0 = (0, 0) ∈ R2 , kuris nepriklauso A, yra ribinis šios aibės taškas, nes bet kuriam ² > 0,
xn ∈ O²• (0) ∩ A, jei n yra pakankamai didelis (kodėl?).
1.30 teorema. Tegul aibė A ⊂ Rd ir y ∈ Rd . Vektorius x yra aibės A ribinis taškas tada
ir tik tada, kai egzistuoja tokia iš A elementu˛ sudaryta vektoriu˛ seka (xn ), kad xn 6= x
kiekvienam n ir xn → x kai n → ∞.
Šios teoremos i˛rodymas nesiskiria nuo jos i˛rodymo atveju, kai d = 1 (Analizė I, 4.7
teorema).
1.31 apibrėžtis. Tegul aibė A ⊂ Rd . Visu˛ aibės A salyčio

˛ tašku˛ aibė vadinama aibės A
uždariniu ir žymima A.
Toliau nurodyti faktai apie aibės uždarin˛i siūlomi i˛rodyti skaitytojui (1.3.3 pratimas).
1.32 teorema. Tegul A ir B yra euklidinės erdvės elementu˛ aibės. Tada
(a) A ⊂ A;
(b) jei A ⊂ B, tai A ⊂ B;
(c) A = A;
(d) A ∪ B = A ∪ B;
(e) A ∩ B ⊂ A ∩ B.
Jei A = (0, 1) ir B = (1, 2), tai A∩B = ∅. Kadangi tuščioji aibė ∅ neturi elementu,
˛
tai jos salyčio
˛ tašku˛ aibė taip pat tuščia, t. y. ∅ = ∅. Todėl
A ∩ B = ∅ 6⊂ {1} = [0, 1] ∩ [1, 2] = A ∩ B.
Šis pavyzdys rodo, kad 1.32 teoremos (e) teiginyje aibiu˛ lygybė bendru atveju nėra
galima.
1.33 apibrėžtis. Euklidinės erdvės Rd aibė F vadinama uždaraja,

˛ jei ji sutampa su savo
uždariniu, t. y. jei F = F .
Jau pastebėjome, kad tuščioji aibė ∅ yra uždaroji. Jei aibė neturi ribiniu˛ tašku,
˛ tai ji
d
yra uždaroji (kodėl?). Kadangi kiekvienas erdvės R elementas yra jos ribinis taškas, tai
Rd yra uždaroji aibė.
1.34 teorema. Euklidinės erdvės aibė A yra uždaroji tada ir tik tada, kai aibei A prik-
lauso visi jos ribiniai taškai.
I˛rodymas. Tarkime, kad aibė A yra uždaroji, t. y. A = A Kadangi aibės A ribiniai taškai
priklauso jos uždariniui A, tai jie priklauso aibei A.
Priešingai, tarkime, kad aibei A priklauso visi jos ribiniai taškai. Aibės uždarin˛i
sudaro ribiniai ir izoliuotieji taškai. Kadangi izoliuotieji taškai priklauso aibei A pagal
apibrėžima,˛ tai A = A ir A yra uždara. Teorema i˛rodyta.
Naudojant teoremas 1.30 ir 1.34 kartu gauname tokia˛ išvada:

˛
1.35 išvada. Euklidinės erdvės aibė A yra uždara tada ir tik tada, kai galioja teiginys:
jei iš aibės A elementu˛ xn sudaryta vektoriu˛ seka (xn ) konverguoja i˛ vektoriu˛ x, tai
x ∈ A.
Realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje uždarasis intervalas yra uždaroji aibė, o atvirojo intervalo
uždarinys yra uždarasis intervalas. Analogiški teiginiai galioja euklidinės erdvės rutu-
liams.
1.36 teorema. Euklidinėje erdvėje
(a) uždarasis rutulys yra uždaroji aibė ir
(b) atvirojo rutulio uždarinys yra uždarasis rutulys.
I˛rodymas. Teiginio (a) i˛rodymui tarkime, kad Or (y) yra uždarasis rutulys ir x yra aibės
Or (y) ribinis taškas. Remiantis 1.30 teorema, Egzistuoja tokia Or (y) elementu˛ seka
(xn ), kuri konverguoja i˛ x kai n → ∞. Tada xn − y konverguoja i˛ x − y kai n → ∞
(kodėl?) ir
lim kxn − yk2 = kx − yk2
n→∞
remiantis 1.21 teorema. Kadangi kxn − yk2 ≤ r kiekvienam n ∈ N, tai kx − yk2 ≤ r

(kodėl?), t. y. x ∈ Or (y). Remiantis 1.34 teorema Or (y) yra uždaroji aibė.
Teiginio (b) i˛rodymui tarkime, kad y ∈ Rd ir r > 0. Reikia i˛rodyti lygyb˛e
Or (y) = Or (y). (1.27)
Remiantis 1.32 teoremos (b) teiginiu ir šios teoremos (a) teiginiu
Or (y) ⊂ Or (y) = Or (y).
Pakanka i˛rodyti, kad

Or (y) ⊂ Or (y). (1.28)
Tegul x ∈ Or (y), t. y. tegul x yra Or (y) salyčio

˛ taškas. Kadangi Or (y) yra uždaroji
aibė, tai x ∈ Or (y). Galimi du atvejai: kx − yk2 < r arba kx − yk2 = r. Pirmuoju
atveju x ∈ Or (y) ⊂ Or (y) remiantis 1.32 teoremos (a) teiginiu. Dabar tarkime, kad
kx − yk2 = r. Rasime tokia˛ vektoriu˛ seka˛ (xn ), kad xn ∈ Or (y) kiekvienam n ir
xn → x kai n → ∞. Tegul (λn ) yra didėjanti realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ seka, kurios nariai
λn ∈ (0, 1) ir λn → 1 kai n → ∞. Su kiekvienu n ∈ N tegul
xn := λn x + (1 − λn )y.
Kadangi kxn − yk2 = λn kx − yk2 < r, tai xn ∈ Or (y) kiekvienam n ∈ N. Kadangi

kxn − xk2 ≤ (1 − λn )(kxk2 + kyk2 ) kiekvienam n ∈ N, tai xn → x kai n → ∞. Taigi
x yra Or (y) ribinis taškas, t. y. x ∈ Or (y) remiantis 1.30 teorema. Kadangi x ∈ Or (y)
yra laisvai pasirinktas, tai galioja (1.28) ir tuo pačiu lygybė (1.27) i˛rodyta.
Tarkime, kad F1 , F2 , . . . yra euklidinės erdvės uždarosios aibės. Klausimas: ar šiu˛

aibiu˛ sajunga
˛ ir sankirta yra uždarosios aibės. Atsakymas - nebūtinai. Pavyzdžiui, jei
Fn = [1/(n + 1), 1/n] realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ uždaroji aibė su kiekvienu n ≥ 1, tai skaitaus
šiu˛ aibiu˛ rinkinio sajunga
˛ yra intervalas (0, 1]; taigi, ne uždaroji aibė. Tačiau toliau
nurodytais atvejais sajunga
˛ ir sankirta yra uždarosios aibės.
1.37 teorema. Tegul F yra euklidinės erdvės uždaruj ˛ u˛ aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar be-
galinis). Tada
T
(a) sankirta F yra uždaroji aibė ir
S
(b) sajunga
˛ F yra uždaroji aibė, jei rinkinys F yra baigtinis.
T
I˛rodymas. (a): Tegul x yra aibės F ribinis taškas, t. y. kiekvienam ² > 0, O² (x) ∩
T
F 6= ∅. Tada su kiekvienu F ∈ F, O² (x) ∩ F 6= ∅ kiekvienam ² > 0, t. y. x yra F
ribinis taškas su kiekvienu
T F ∈ F. Kadangi F yra uždarojiT aibė, tai x ∈ F su kiekvienu
F ∈ F. Todėl x ∈ F. Remiantis 1.34 teorema, sankirta F yra uždaroji aibė.
S (b): Tarkime, kad F = {F1 , . . . , Fn } su kuriuo nors n ∈ N∗ ir x yra sajungos ˛

n
F = ∪i=1 Fi ribinis taškas. Pakanka i˛rodyti, kad x yra kurios nors aibės Fi ribinis
taškas (kodėl?). Tarkime, kad taip nėra, t. y. kiekvienam i ∈ {1, . . . , n} egzistuoja toks
²i > 0, kad O²i (x)∩Fi = ∅. Tegul ² := min{²1 , . . . , ²n }. Tada ² > 0 ir O² (x)∩Fi = ∅
kiekvienam i ∈ {1, . . . , n}. Tokiu būdu
³[ ´ [n
O² ∩ F = (O² (x) ∩ Fi ) = ∅
i=1
S
- prieštara tam, kad x yra sajungos
˛ F ribinis taškas, i˛rodanti (b) teigin˛i.
Atvirosios aibės
1.38 apibrėžtis. Tegul aibė A ⊂ Rd . Vektorius x ∈ A vadinamas vidiniu A tašku, jei

aibei A priklauso bent viena x-o aplinka, t. y. jei egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ⊂ A.
Visu˛ aibės A vidiniu˛ tašku˛ aibė vadinama aibės A vidumi ir žymima A◦ .
Pastebėsime, kad vidinis aibės taškas taip pat yra jos ribinis taškas (kodėl?), bet ne
˛ u˛ skaičiu˛ intervalo [0, 1] taškas 1 yra ribinis šios aibės
atvirkščiai. Pavyzdžiui, realiuj
taškas, bet ne vidinis.
Toliau nurodyti faktai apie aibės vidu˛ siūlomi i˛rodyti skaitytojui (1.3.6 pratimas).
1.39 teorema. Tegul A ir B yra euklidinės erdvės elementu˛ aibės. Tada
(a) A◦ ⊂ A;
(b) jei A ⊂ B, tai A◦ ⊂ B ◦ ;
(c) (A◦ )◦ = A◦ ;
(d) (A ∩ B)◦ = A◦ ∩ B ◦ ;
(e) (A ∪ B)◦ ⊃ A◦ ∪ B ◦ .
1.40 apibrėžtis. Euklidinės erdvės aibė G vadinama atviraja,

˛ jei visi jos elementai yra
vidiniai taškai, t. y. jei A = A◦ .
Ši atvirosios vektoriu˛ aibės apibrėžtis atveju kai d = 1 ekvivalenti atvirosios realiuj ˛ u˛

skaičiu˛ aibės apibrėžimui remiantis 4.13 teorema iš Analizė I.
Atviruj˛ u˛ aibiu˛ pavyzdžiais yra tuščioji aibė ∅ ir visa euklidinė erdvė Rd . Jau anksči-
au matėme, kad tuščioji aibė ∅ ir visa euklidinė erdvė Rd yra uždarosios. Taigi kiekviena
iš šiu˛ dvieju˛ aibiu˛ yra atviroji ir uždaroji. Be to, bet kurios aibės vidus yra atviroji aibė
(kodėl?).
1.41 teorema. Euklidinės erdvės Rd aibė A yra atviroji tada ir tik tada, kai aibė Rd \ A
yra uždaroji.
Šios teoremos i˛rodyma˛ praleisime, kadangi netrukus i˛rodysime bendresn˛i fakta˛ (1.53
teorema). Naudojant lygyb˛e A = Rd \ (Rd \ A) gauname tokia˛ pastarosios teoremos
išvada:
˛
1.42 išvada. Euklidinės erdvės Rd aibė A yra uždaroji tada ir tik tada, kai aibė Rd \ A
yra atviroji.
1.43 teorema. Euklidinėje erdvėje
(a) atvirasis rutulys yra atviroji aibė ir
(b) uždarojo rutulio vidus yra atvirasis rutulys.

I˛rodymas. Teiginio (a) i˛rodymui tarkime, kad Or (y) yra atvirasis rutulys ir x ∈ Or (y).
Realusis skaičius t := r − kx − yk2 yra teigiamas. Jei z ∈ Ot (x), tai kz − xk2 < t ir
kz − yk2 ≤ kz − xk2 + kx − yk2 < t + kx − yk2 = r.
Taigi Ot (x) ⊂ Or (y), o x yra vidinis Or (y) taškas. Kadangi x yra laisvai pasirinktas
Or (y) elementas, tai Or (y) yra atviroji aibė.
Teiginio (b) i˛rodymui tarkime, kad y ∈ Rd ir r > 0. Reikia i˛rodyti lygyb˛e
¡ ¢◦
Or (y) = Or (y).
Remiantis šios teoremos (a) teiginiu ir 1.39 teoremos (b) teiginiu,

¡ ¢◦
Or (y) = (Or (y))◦ ⊂ Or (y) .
Todėl pakanka i˛rodyti, kad ¡ ¢◦

Or (y) ⊂ Or (y).
¡ ¢◦
Tegul x ∈ Or (y) . Egzistuoja toks ² > 0, kad
O² (x) ⊂ Or (y). (1.29)
Todėl kx − yk2 ≤ r. I˛rodysime, kad x ∈ Or (y). Pakanka parodyti, kad kx − yk2 = r

nėra galimas. Tegul ky − xk2 = r ir
z := (1 + ²/(2r))x − (²/(2r))y ∈ Rd .
Kadangi kz − xk2 = ²/2, tai z ∈ O² (y). Bet kz − yk2 = r + ²/2 > r, kas prieštarauja
(1.29). Todėl x ∈ Or (y), ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Tarkime, kad G1 , G2 , . . . yra euklidinės erdvės atvirosios aibės. Klausimas: ar šiu˛

aibiu˛ sajunga
˛ ir sankirta yra atvirosios aibės. Atsakymas - nebūtinai. Pavyzdžiui, jei
Gn = (0, 1+1/n) realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ atviroji aibė su kiekvienu n ≥ 1, tai skaitaus šiu˛ aibiu˛
rinkinio sankirta yra intervalas (0, 1]; taigi, ne atviroji aibė. Tačiau toliau nurodytais
atvejais sajunga
˛ ir sankirta yra atvirosios aibės.
1.44 teorema. Tegul G yra euklidinės erdvės atviruj ˛ u˛ aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar begali-
nis). Tada
S
(a) sajunga
˛ G yra atviroji aibė ir
T
(b) sankirta G yra atviroji aibė, jei rinkinys G yra baigtinis.
S
I˛rodymas. (a): Tegul x ∈ G. Egzistuoja tokia aibė G ∈ G, kadS x ∈ G. Kadangi G
S atvira, egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ⊂ G. Kadangi G ⊂ G, x yra sajungos
yra ˛
G vidinis taškas, kas i˛rodo (a) teigin˛i. T
(b): Tarkime, kad G = {G1 , . . . , Gn } su kuriuo nors n ∈ N∗ ir x ∈ G = ∩ni=1 Gi .
Tada x ∈ Gi kiekvienam i ∈ {1, . . . , n}. Kadangi kiekvienam i, Gi yra atviroji aibė,
egzistuoja toks ²i > 0, kad O²i (x) ⊂ T Gi . Tegul ² := min{²1 , . . . , ²n }. Tada ² > 0 ir
n
O² (x) ⊂ ∩i=1 Gi , t. y. x yra sankirtos G vidinis taškas, kas i˛rodo (b) teigin˛i.
Aibės siena Tegul A yra euklidinės erdvės aibė. Remiantis 1.32 ir 1.39 teoremu˛ (a)
teiginiais, A◦ ⊂ A ⊂ A. Apibūdinsime aib˛e ∂A := A \ A◦ , vadinama˛ A aibės siena.
1.45 teorema. Su bet kuria euklidinės erdvės Rd aibe A galioja lygybė
A◦ = Rd \ (Rd \ A). (1.30)
I˛rodymas. Remiantis 1.32 teoremos (a) teiginiu, Rd \ A ⊂ Rd \ A. Todėl
Rd \ (Rd \ A) ⊂ Rd \ (Rd \ A) = A.
Remiantis 1.42 išvada ir 1.39 teoremos (b) teiginiu, aibė Rd \ (Rd \ A) yra atvira ir yra
teisinga
Rd \ (Rd \ A) ⊂ A◦ . (1.31)
I˛rodysime priešinga˛ vienos iš šiu˛ aibiu˛ i˛dėjima˛ i˛ kita.˛ Kadangi A◦ ⊂ A (1.39 teoremos
(a) teiginys) ir aibė Rd \ A◦ yra uždara (1.41 teorema), tai
Rd \ A ⊂ Rd \ A◦ = Rd \ A◦ .
Remiantis pastaruoju saryšiu

˛ ir 1.32 teoremos (b) teiginiu, gauname Rd \ A ⊂ Rd \ A◦ ,
o tai reiškia, kad A◦ ⊂ Rd \ (Rd \ A). Pastarasis saryšis
˛ kartu su (1.31) i˛rodo (1.30).
1.46 išvada. Su bet kuria euklidinės erdvės Rd aibe A galioja lygybė
∂A = A ∩ (Rd \ A). (1.32)
I˛rodymas. Remiantis 1.30 saryšiu

˛ ir 1.3.16 pratimu, turime
A \ A◦ = A \ (Rd \ (Rd \ A)) = A ∩ (Rd \ A),

Vėliau naudosime (2.41 teorema) ir tokia˛ išvada:

˛
1.47 išvada. Su bet kuria euklidinės erdvės Rd aibe A aibės ∂A ir Rd \ A nesikerta ir

galioja lygybė
Rd \ A◦ = ∂A ∪ (Rd \ A). (1.33)
I˛rodymas. Kadangi ∂A ⊂ A, tai aibės ∂A ir Rd \ A nesikerta. Remiantis (1.30) turime
Rd \ A◦ = Rd \ A = Rd ∩ Rd \ A
¡ ¢
= A ∪ (Rd \ A) ∩ Rd \ A
¡ ¢ ¡ ¢
= A ∩ Rd \ A ∪ (Rd \ A) ∩ Rd \ A .
Kadangi Rd \ A ⊂ Rd \ A ⊂ Rd \ A, tai (1.33) išplaukia naudojant (1.32).
Santykinai uždarosios ir atvirosios aibės Kai kurios euklidinės erdvės aibės nėra nei
uždarosios, nei atvirosios. Tačiau jos gali būti santykinai uždarosios ar santykinai atvi-
rosios, apibrėžiant šias savokas
˛ kaip anksčiau, bet „ignoruojant" dal˛i euklidinės erdvės
elementu.˛
Santykinai atviroji aibė apibrėžiama keičiant taško aplinka,˛ atviraj˛
˛ i rutul˛i, kita aibe:
1.48 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė. Su bet kuriuo vektoriumi y ∈ X
ir skaičiumi r > 0, sankirta Or (y) ∩ X = {x ∈ X : ρ2 (y, x) < r} vadinama atviruoju
rutuliu aibėje X su centru taške y ir spinduliu r.
Pavyzdžiui, R2 erdvės aibė
G := {x ∈ R2 : x ≥ 0 ir kxk2 < 1} (1.34)
yra atvirasis rutulys aibėje R2+ = {x ∈ R2 : x ≥ 0} su centru taške 0 ∈ R2 ir spinduliu

1, nes G = O1 (0) ∩ R2+ . Kitame pavyzdyje, R2 erdvės aibė
I² := {xs = (s, 0) ∈ R2 : − ² < s < ²}
yra atvirasis rutulys aibėje R su centru taške 0 ∈ R2 ir spinduliu ² > 0, nes I² =

O² (0) ∩ R.
1.49 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis. Aibės
A elementas x vadinamas vidiniu tašku X aibės atžvilgiu, jei egzistuoja toks atvirasis
rutulys aibėje X su centru taške x, kuris yra A poaibis. Aibė A vadinama atviraja ˛ X
˛ aibėje X (angl. relatively open with repect to X), jei visi
aibės atžvilgiu, arba atviraja
jos elementai yra vidiniai taškai X aibės atžvilgiu, t. y. kiekvienam vektoriui x ∈ A
egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ∩ X ⊂ A.
Taigi, aibė A yra santykinai atviroji aibėje X „ignoruojant" visus taškus iš Rd \ X.

1.50 pavyzdys. Tegul A := {(r, 0) ∈ R2 : r ∈ (−1, 1)} yra R2 euklidinės erdvės aibė.
Ši aibė nėra atviroji; pavyzdžiui, taškas 0 = (0, 0) ∈ A nėra vidinis, nes kiekviename R2
aibės atvirajame rutulyje O² (0) su centru 0 ir spinduliu ² > 0 yra tašku, ˛ nepriklausančiu˛
2
aibei A. Tegul X := {(r, 0) : r ∈ R} ⊂ R . Tada A ⊂ X ir su kiekvienu xr = (r, 0) ∈
A egzistuoja toks ² > 0, kad
O² (xr ) ∩ X = {xs = (s, 0) ∈ X : ρ2 (xs , xr ) < ²} ⊂ A. (1.35)
Kadangi (1.35) kairėje esanti aibė yra atvirasis rutulys aibėje X, tai xr yra vidinis taškas
aibėje X, o aibė A yra atviroji aibėje X.
Panašiai parodoma, kad atvirasis rutulys aibėje R2+ , apibrėžtas (1.34) saryšiu,
˛ nėra
atviroji aibė, bet ši aibė G yra atviroji R2+ aibės atžvilgiu.
1.51 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis. Aibė A
vadinama uždaraja˛ X aibės atžvilgiu, arba uždaraja
˛ aibėje X (angl. relatively closed
with repect to X), jei A ∩ X = A.
Kadangi aibės A uždarin˛i A sudaro izoliuotieji ir ribiniai taškai, o izoliuotieji aibės

A taškai priklauso A, tai A yra uždara aibėje X tada ir tik tada, kai A priklauso visi tie
jos ribiniai taškai, kurie priklauso X. Pavyzdžiui, intervalas A := (0, 1] yra uždaroji
R++ = (0, +∞) aibės atžvilgiu, nes jos ribinis taškas 0 nepriklauso R++ . Tuo tarpu
(1.34) saryšiu
˛ apibrėžtos aibės G, ribiniai taškai, priklausantys R2+ \ G, sudaro aib˛e
2
{x ∈ R : x ≥ 0 ir kxk2 = 1}.
Kitas pavyzdys rodo, kad ta pati aibė gali būti atviraja
˛ atžvilgiu vienos aibės ir už-
daraja
˛ atžvilgiu kitos aibės.
1.52 pavyzdys. Tegul A = {(r, 0) ∈ R2 : r ∈ (−1, 1)} yra 1.50 pavyzdžio aibė. Ši
aibė nėra uždaroji, nes du jos ribiniai taškai (−1, 0) ir (1, 0) nepriklauso jai. Tegul
X := {(r, s) ∈ R2 : r ∈ (−1, 1), s ∈ R}. Tada A yra uždaroji X atžvilgiu aibė, nes
aibės A ribiniai taškai (−1, 0) ir (1, 0) nepriklauso aibei X.
Aibes vadinsime santykinai atvirosiomis arba santykinai uždarosiomis, jei jos yra,
atitinkamai, atvirosios arba uždarosios kurios nors aibės atžvilgiu. Anksčiau apibrėžta
atviroji aibė (1.40 apibrėžimas) yra santykinai atvirosios aibės savokos
˛ atskiras atvejis.
d d
Iš tikro, euklidinės erdvės R aibė yra atviroji, jei ji yra atviroji R aibės atžvilgiu. Ta˛
pat˛i galima pasakyti apie anksčiau apibrėžtos uždarosios aibės ir santykinai uždarosios
aibės savok
˛ u˛ ryš˛i.
Kita teorema parodo santykinai atviruj ˛ u˛ ir uždaruj
˛ u˛ aibiu˛ tarpusavio ryš˛i. Jos atskira˛
atvej˛i kai X = Rd formulavome anksčiau (1.41 teorema).
1.53 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis. Aibė A yra
atviroji X aibės atžvilgiu tada ir tik tada, kai aibė X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu.
I˛rodymas. Tarkime, kad A yra atviroji X aibės atžvilgiu, o X \ A nėra uždaroji X

aibės atžvilgiu. Tada egzistuoja toks aibės X \ A ribinis taškas x ∈ Rd , kad x ∈ X ir
x 6∈ X \ A, t. y. x ∈ A. Kadangi A yra atviroji X aibės atžvilgiu, egzistuoja toks ² > 0,
kad O² (x) ∩ X ⊂ A, t. y. O² (x) ∩ (X \ A) = ∅. Tai reiškia, kad x nėra aibės X \ A
ribinis taškas - prieštara, i˛rodanti, kad aibė X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu, jei aibė
A yra atviroji X aibės atžvilgiu.
Priešingai, tarkime, kad aibė X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu, o aibė A nėra
atviroji X aibės atžvilgiu. Todėl egzistuoja toks vektorius x ∈ A, kuris nėra A vidinis
X atžvilgiu taškas, t. y.
∅ 6= O² (x) ∩ (X \ A) = O²• (x) ∩ (X \ A)
kiekvienam ² > 0. Todėl x ∈ X yra toks aibės X \ A ribinis taškas, kuris jai nepriklauso
- prieštara tam, kad X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu. Ši prieštara i˛rodo, kad aibė A
yra atviroji X aibės atžvilgiu, jei aibė X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu. Teorema
i˛rodyta.
Kita teorema suformuluoti patogūs santykinai atvirosios aibės ir santykinai uždaro-

sios aibės apibūdinimai.
1.54 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis.
(a) Aibė A yra atviroji X aibės atžvilgiu tada ir tik tada, kai egzistuoja tokia atviroji
aibė G ⊂ Rd , kad A = G ∩ X.
(b) Aibė A yra uždaroji X aibės atžvilgiu tada ir tik tada, kai egzistuoja tokia uždaroji
aibė F ⊂ Rd , kad A = F ∩ X.
I˛rodymas. (a): Tarkime, kad egzistuoja tokia atviroji aibė G ⊂ Rd , kad A = G ∩ X.
Tegul x ∈ A. Tada x ∈ G ir egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ⊂ G. Todėl
O² (x) ∩ X ⊂ G ∩ X = A
ir x yra aibės A vidinis taškas X aibės atžvilgiu. Kadangi x ∈ A yra laisvai pasirinktas,
tai A yra atviroji aibė X aibės atžvilgiu.
Dabar tarkime, kad A yra atviroji aibė X aibės atžvilgiu. Aibė G := (A∪(Rd \X))◦
yra atviroji ir
G ∩ X ⊂ (A ∪ (Rd \ X)) ∩ X = A. (1.36)
I˛rodysime, kad A ⊂ G ∩ X. Tegul x ∈ A. Egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ∩ X ⊂ A.
Tai yra ekvivalentu tam, kad O² (x) ⊂ A ∪ (Rd \ X) (1.3.17 pratimas). Kadangi O² (x)
yra atviroji aibė (1.36 teorema), tai, remiantis 1.39 teoremos (b) teiginiu,
O² (x) ⊂ (A ∪ (Rd \ X))◦ = G.
Todėl A ⊂ G ∩ X. Kartu su (1.36), tai i˛rodo A = G ∩ X. Teiginys (a) i˛rodytas.

(b): Tarkime, kad aibė A yra uždaroji X aibės atžvilgiu. Remiantis 1.53 teorema
aibė X \ A yra atviroji X aibės atžvilgiu. Remiantis šios teoremos (a) teiginiu aibei
X \ A egzistuoja tokia atviroji aibė G ⊂ Rd , kad X \ A = G ∩ X. Tada
A = X \ (X \ A) = X \ (G ∩ X) = X ∩ (Rd \ G)
(pastaroji lygybė siūloma skaitytojui kaip 1.3.18 pratimas). Kadangi F := Rd \ G yra

uždaroji aibė, tai A = X ∩ F ir aibė F su reikalingomis savybėmis egzistuoja.
Dabar tarkime, kad egzistuoja tokia uždaroji aibė F ⊂ Rd , kad A = F ∩ X. Tada
aibė G := Rd \ F yra atviroji. Remiantis šios teoremos (a) teiginiu, aibė G ∩ X yra
atviroji X aibės atžvilgiu. Be to, dar karta˛ naudojant 1.3.18 pratimo teigin˛i, turime
A = X ∩ F = X ∩ (Rd \ G) = X \ (G ∩ X).
Todėl aibė A yra uždara X aibės atžvilgiu remiantis 1.53 teorema. Teiginys (b) ir visa
teorema i˛rodyti.
Kiti du faktai apibendrina 1.37 ir 1.44 teoremas. Skaitytojams sūloma jas i˛rodyti
pačiam (1.3.20 pratimas).
1.55 teorema. Tarkime, kad X yra euklidinės erdvės aibė ir F yra uždaruj ˛ u˛ X aibės
atžvilgiu aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar begalinis). Tada
T
(a) sankirta F yra uždaroji X aibės atžvilgiu ir
S
(b) sajunga
˛ F yra uždaroji aibė X aibės atžvilgiu, jei rinkinys F yra baigtinis.
1.56 teorema. Tarkime, kad X yra euklidinės erdvės aibė ir G yra atviruj ˛ u˛ X aibės
atžvilgiu aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar begalinis). Tada
S
(a) sajunga
˛ G yra atviroji X aibės atžvilgiu ir
T
(b) sankirta G yra atviroji aibė X aibės atžvilgiu, jei rinkinys G yra baigtinis.
Pratimai
1. Tegul (xn )n≥m yra Rd erdvės skirtingu˛ vektoriu˛ seka ir y ∈ Rd . I˛rodyti, kad y yra
sekos (xn )n≥m ribinis taškas tada ir tik tada, kai y yra aibės {xn : n ≥ m} ribinis
taškas.
2. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė ir x yra jos uždarinio A elementas. I˛rodyti,
kad egzistuoja iš aibės A elementu˛ sudaryta seka (xn ), kuri konverguoja i˛ x.
4. Tegul a ∈ Rd , b ∈ Rd ir a ≤ b. I˛rodyti, kad uždarasis stačiakampis [[a, b]] yra

uždaroji aibė.
5. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė ir tegul F yra

T tokiu˛ šios erdvės uždaruj
˛ u˛ aibiu˛
F rinkinys, kurioms A ⊂ F . I˛rodyti, kad A = F.
6. I˛rodyti 1.39 teorema˛ ir sukonstruoti pavyzd˛i, kuris parodytu,

˛ kad šios teoremos
(e) teiginyje lygybė bendru atveju nėra galima.
7. Tegul a ∈ Rd , b ∈ Rd ir a ≤ b. I˛rodyti, kad atvirasis stačiakampis ([a, b]) yra

atviroji aibė.
8. I˛rodyti, kad aibė A ⊂ Rd yra atviroji tada ir tik tada, kai su kiekvienu elementu
x ∈ A egzistuoja toks atvirasis stačiakampis ([a, b]) ⊂ Rd , kad x ∈ ([a, b]) ⊂ A.
9. Tegul 0 ≤ r < R. I˛rodyti, kad aibė {x ∈ Rd : r < kxk2 < R}, vadinama
atviruoju žiedu, yra atviroji.
10. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė ir tegul G yra

S tokiu˛ šios erdvės atviruj
˛ u˛ aibiu˛
G rinkinys, kurioms G ⊂ A. I˛rodyti, kad A◦ = G.
11. Tegul
[
A := {(x, y) ∈ R2 : k(x, y)k2 < 1, y ≥ 0} {(0, −y) : y ∈ [0, 1]}.
Rasti aibės A vidu˛ A◦ ir uždarin˛i A.
12. Tegul A yra euklidinės erdvės Rn atviroji aibė ir B yra euklidinės erdvės Rm atvi-
roji aibė. I˛rodyti, kad ju˛ Descarteso sandauga A × B yra euklidinės erdvės Rn+m
atviroji aibė. Suformuluoti ir i˛rodyti analogiška˛ teigin˛i uždarosioms aibėms.
13. Kuris iš toliau formuluojamu˛ keturiu˛ teiginiu˛ yra teisingas ir kuris iš ju˛ yra neteisin-
gas:
(a) jei aibė F ⊂ Rd+1 yra uždara, tai aibė {x ∈ Rd : (0, x) ∈ F } yra uždara
erdvėje Rd ;
(b) jei aibė G ⊂ Rd+1 yra atvira, tai aibė {x ∈ Rd : (0, x) ∈ G} yra atvira
erdvėje Rd ;
(c) jei aibė F ⊂ Rd yra uždara, tai aibė {(0, x) ∈ Rd+1 : x ∈ F } yra uždara
erdvėje Rd+1 ;
(d) jei aibė G ⊂ Rd yra atvira, tai aibė {(0, x) ∈ Rd+1 : x ∈ G} yra atvira
erdvėje Rd+1 .
Atsakyma˛ pagr˛isti i˛rodant arba pateikiant pavyzd˛i.
14. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė. Aibė ∂A = A \ A◦ vadinama aibės A siena.
I˛rodyti, kad x ∈ ∂A tada ir tik tada, kai su kiekvienu ² > 0, ²-aplinkoje O² (x) yra
ir aibės A elementu˛ ir aibės Rd \ A elementu.˛
˛ u˛ skaičiu˛ aibės Q ⊂ R siena˛ ∂ Q.

15. Rasti racionaliuj
16. Tegul Z ⊂ Rd , Y ⊂ Rd ir X := Rd \ Y . I˛rodyti, kad Z \ X = Z ∩ Y .
17. Tegul A ⊂ X ⊂ Rd ir U ⊂ Rd . I˛rodyti, kad U ∩ X ⊂ A tada ir tik tada, kai

U ⊂ A ∪ (Rd \ X).
18. Tegul X ⊂ Rd ir U ⊂ Rd . I˛rodyti, kad X \ (U ∩ X) = X ∩ (Rd \ U ).
19. Tegul G yra aibė (1.34). Rasti tokia˛ aib˛e X ⊂ R2 , kad G būtu˛ uždaraja
˛ X atžvil-
giu. Atsakyma˛ pagr˛isti.
20. I˛rodyti 1.55 ir 1.56 teoremas.
1.4 Kompaktinės aibės

Šiame skyrelyje apibūdinamos aibės turinčios savyb˛e:
kiekviena aibės elementu˛ seka turi posek˛i, konverguojant˛i i˛ tos aibės elementa.˛ (1.37)
Šios savybės nauda˛ iliustruosime pavyzdžiu. Tegul A yra tokia euklidinės erdvės aibė,
kad
M := sup{kxk2 : x ∈ A} ∈ R. (1.38)
Ar egzistuoja vektorius v ∈ A, kurio euklidinis ilgis yra didžiausias, t. y. kvk2 = M ?
Tokio elemento v aibėje A nėra, pavyzdžiui, kai A = [0, 1) ⊂ R, nes M = 1. Jei
A = [0, 1], tai v = 1 = M ir atsakymas i˛ pastaraj˛ ˛ i klausima˛ yra teigiamas. Bandant
atsakyti i˛ klausima˛ bendru atveju, remiantis supremumo apibrėžimu randame tokia˛ iš
aibės A elementu˛ sudaryta˛ vektoriu˛ seka˛ (xn ), kad kxn k2 → M kai n → ∞. Tarkime,
kad seka (xn ) turi konverguojant˛i posek˛i (xnk ), kurio riba yra aibės A elementas v.
Tada kxnk k2 → kvk2 ir kxnk k2 → M kai k → ∞. Dėl ribos vienatinumo gauname,
kad kvk2 = M ir v ∈ A. Taigi, bendru atveju, atsakymas yra teigiamas, jei aibė A turi
(1.37) savyb˛e.
Pastebėsime, kad (1.37) savybė yra panaši i˛ Bolzano–Weierstrasso teorema˛ (1.27
teorema): kiekviena aprėžta vektoriu˛ seka (xn ) turi konverguojant˛i posek˛i. Iš tikro,
šio posekio riba yra sekos ribinis taškas (1.25 teorema), arba ribinis taškas aibės A =
{xn : n ∈ N}, kuria˛ sudario sekos (xn ) nariai (1.3.1 pratimas). Todėl galima taip per-
formuluoti Bolzano–Weierstrasso teorema: ˛ kiekviena aprėžta ir suskaičiuojama vektoriu˛
aibė turi ribin˛i taška.˛ Remiantis šia teorema ir tuo, kad ribinis taškas priklauso uždara-
jai aibei (1.34 teorema), galima spėti, kad (1.37) savyb˛e turi kiekviena aprėžta uždaroji
aibė.
Aprėžta aibė apibrėžiama panašiai kaip ir aprėžta seka (1.26 apibrėžtis).
1.57 apibrėžtis. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė. Sakoma, kad A yra aprėžta, jei
egzistuoja toks M ∈ R, kad kxk2 ≤ M kiekvienam x ∈ A.
1.4 Kompaktinės aibės 31
Šiame skyrelyje parodoma, kad euklidinės erdvės aibė turi (1.37) savyb˛e tada ir tik
tada, kai iš bet kurio tos aibės denginio atviromis aibėmis galima išrinkti baigtin˛i po-
dengin˛i. Priminsime denginio savokos
˛ apibrėžima.˛
1.58 apibrėžtis. Tegul K yra euklidinės erdvės aibė ir tegul Λ yra tos pačios erdvės
aibiu˛ rinkinys. Sakoma, kad Λ dengia aib˛e K, arba Λ yra aibės K denginys (angl.
S jei kiekvienam x ∈ K egzistuoja tokia aibė G ∈ Λ, kad x ∈ G, t. y. jei
covering),
K ⊂ Λ. Denginys Λ vadinamas atviruoju, jei kiekvienas rinkinio Λ elementas yra
atviroji aibė. Baigtinis denginio Λ elementu˛ rinkinys {G1 , . . . , Gn }S⊂ Λ vadinamas
aibės K baigtiniu podenginiu (angl. finite subcovering) iš Λ, jei K ⊂ ni=1 Gi .
Pavyzdžiui, visos euklidinės erdvės Rd atviraj˛ ˛ i dengin˛i sudaro vienetiniai atvirieji

rutuliai, kuriu˛ centro koordinatės yra sveikieji skaičiai, t. y. aibiu˛ rinkinys
{O1 (k) : k ∈ Zd = |Z × ·{z

· · × Z}}. (1.39)
d
Todėl bet kuri euklidinės erdvės aibė turi bent viena˛ atviraj˛
˛ i dengin˛i.
1.59 apibrėžtis. Euklidinės erdvės aibė K vadinama kompaktine (angl. compact set),
jei iš bet kurio jos atvirojo denginio galima išrinkti aibės K baigtin˛i podengin˛i.
Jei iš rinkinio (1.39) išmesime rutul˛i O1 (k) su kuriuo nors k ∈ Zd , tai k nepriklauso
likusiuj
˛ u˛ tame rinkinyje aibiu˛ sajungai.
˛ Kitaip tariant Rd atvirasis denginys (1.39) neturi
baigtinio podenginio ir todėl euklidinė Rd erdvė nėra kompaktinė aibė. Pastebėsime, kad
norint i˛rodyti aibės kompatiškuma˛ reikia parodyti, kad kiekvienas atvirasis denginys turi
baigtin˛i podengin˛i. Tuo tarpu bent vieno aibės atvirojo denginio, neturinčio baigtinio
podenginio, egzistavimas i˛rodo, kad aibė nėra kompaktinė.
Tegul x ∈ Rd , K := {x} ir Λ yra aibės K atvirasis denginys. Tada egzistuoja
tokia aibė G ∈ Λ, kad x ∈ G. Tai reiškia, kad {G} yra aibės K baigtinis podenginis
iš Λ, ir todėl bet kuri, vienintel˛i elementa˛ turinti, euklidinės erdvės aibė yra kompakt-
inė. Taip pat samprotaujant gaunama, kad kiekviena baigtinė euklidinės erdvės aibė yra
kompaktinė (1.4.4 pratimas). Todėl kompaktiškumo savybės požiūriu pakanka nagrinėti
tik begalines aibes.
Analizė I kurse i˛rodyta (žr. ten 4.32 teorema), kad realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ uždarojo intervalo
denginys atvirais intervalais turi baigtin˛i podengin˛i. Norint i˛rodyti, kad uždaras inter-
valas yra kompaktinė aibė reikia parodyti, kad bet kuris atvirasis denginys turi baigtin˛i
podengin˛i. Netrukus i˛rodysime fakta˛ (1.65 teorema), iš kurio išplaukia uždaro intervalo,
uždaro rutulio ir daugelio kitu˛ aibiu˛ kompaktiškumo savybė.
1.60 teorema. Euklidinės erdvės kompaktinė aibė yra aprėžta.

S
I˛rodymas. Tegul K yra euklidinės erdvės Rd kompaktinė aibė. Kadangi Rd = ∞
n=1 On (0)
d ∗
ir K ⊂ R , tai {On (0) : n ∈ N } yra aibės K atvirasis denginys. Kadangi K yra kom-
paktinė ir rutuliu˛ seka yra didėjanti i˛dėjimu˛ atžvilgiu, tai egzistuoja toks N ∈ N∗ , kad
N
[
K⊂ On (0) = ON (0) ⊂ ON (0),
n=1
t. y. kxk2 ≤ N kiekvienam x ∈ K, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
1.61 teorema. Euklidinės erdvės kompaktinė aibė yra uždara.
I˛rodymas. Tegul K yra euklidinės erdvės Rd kompaktinė aibė. Tarkime, kad x yra aibės
K ribinis taškas, bet x 6∈ K. Su kiekvienu n ∈ N∗ , aibė Gn := Rd \ O1/n (x) yra atviroji
ir šiu˛ aibiu˛ seka yra didėjanti i˛dėjimu˛ atžvilgiu, o ju˛ sajunga
˛ yra aibė Rd \ {x} (kodėl?).
∗
Taigi, {Gn : n ∈ N } yra aibės K atvirasis denginys. Kadangi K yra kompaktinė,
egzistuoja toks N ∈ N∗ , kad
N
[
K⊂ Gn = GN .
n=1
Todėl K ∩Gcn = ∅ su kiekvienu n > N . Kadangi Gcn = O1/n (x), tai K ∩O1/n (x) = ∅
kiekvienam n > N , o tai yra prieštara tam, kad x yra aibės K ribinis taškas. Ši prieštara
i˛rodo, kad K = K, t. y. aibė K yra uždaroji aibė.
1.62 teorema. Jei K yra euklidinės erdvės kompaktinė aibė ir F yra uždaras jos poaibis,
tai F irgi yra kompaktinė aibė.
I˛rodymas. Tegul K ⊂ Rd ir Λ yra aibės F atvirasis denginys. Aibė G := Rd \ F yra

atviroji aibė, todėl Λ0 := Λ ∪ {G} yra aibės K atvirasis denginys. Kadangi K yra
kompaktinė aibė, egzistuoja jos baigtinis podenginys iš Λ0 , iš kurio išbrauk˛e aib˛e G, jei
ji ten liko, gauname aibės F baigtin˛i podengin˛i iš Λ; tai i˛rodo, kad F yra kompaktinė
aibė.
Aibės kompaktiškumui patikrinti pakanka nagrinėti tik tuos jos denginius, kuriuos
sudaro santykinai atviros aibės.
1.63 teorema. Tarkime, kad K yra euklidinės erdvės aibė. Aibė K yra kompaktinė tada
ir tik tada, kai kiekvienas aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis turi baigtin˛i
podengin˛i.
I˛rodymas. Tarkime, kad aibė K yra kompaktinė ir tegul G yra aibės K denginys atvi-
romis K atžvilgiu aibėmis. Remiantis 1.54 teoremos (a) teiginiu, su kiekviena aibe
A ∈ G egzistuoja tokia atviroji aibė G, kad A = K ∩ G; visu˛ taip gautu˛ aibiu˛ G rinkinys
Λ yra aibės K atvirasis denginys (kodėl?). Kadangi aibė K yra kompaktinė egzistuoja
aibės K baigtinis podenginys iš Λ; tarkime, kad šis podenginys yra {G1 , . . . , Gn } ir

Ai := K ∩ Gi su kiekvienu i = 1, . . . , n. Tada
³[
n ´ [n
¡ ¢ [n
K=K∩ Gi = K ∩ Gi = Ai ,
i=1 i=1 i=1
Tai rodo, kad {A1 , . . . , An } yra baigtinis podenginys iš G, ka˛ ir reikėjo parodyti.
Dabar tarkime, kad kiekvienas aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis turi
baigtin˛i podengin˛i. Tegul Λ yra aibės K atvirasis denginys. Remiantis 1.54 teoremos
(a) teiginiu, su kiekvienu G ∈ Λ, A := K ∩ G yra atviroji atžvilgiu K aibė ir visu˛ taip
gautu˛ aibiu˛ A rinkinys G yra aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis. Pagal
prielaida˛ egzistuoja aibės K baigtinis podenginis iš G; tarkime, kad šis podengints yra
{A1 , . . . , An } ir Ai = K ∩ Gi su kiekvienu i = 1, . . . , n. Tada
n
[ n
[ n
[
K= Ai = (K ∩ Gi ) ⊂ Gi .
i=1 i=1 i=1
Tai rodo, kad {G1 , . . . , Gn } yra baigtinis podenginys iš Λ, ka˛ ir reikėjo parodyti. Teore-
ma i˛rodyta.
Sakoma, kad aibiu˛ rinkinys turi baigtinės sankirtos savyb˛e, jei bet kuri baigtinė to
rinkinio elementu˛ sankirta yra netuščia.
1.64 teorema. Euklidinės erdvės aibė yra kompaktinė tada ir tik tada, kai bet kurio
uždaru˛ jos atžvilgiu poaibiu˛ rinkinio, turinčio baigtinės sankirtos savyb˛e, visu˛ elementu˛
sankirta yra netuščia.
I˛rodymas. Tarkime, kad euklidinės erdvės aibė K yra kompaktinė ir F yra T uždaru˛ jos
atžvilgiu poaibiu˛ rinkinys, turintis baigtinės sankirtos savyb˛e. Tarkime, kad F = ∅.
Tada ¡\ ¢ [© ª
K=K\ F = K \F: F ∈F .
Ši išvada ir kiekvienos aibės F ∈ F uždarumas atžvilgiu K rodo, kad aibiu˛ rinkinys

{K \ F : F ∈ F} yra aibės K denginys atviromis atžvilgiu K aibėmis. Kadangi aibė
K yra kompaktinė, remiantis Sn1.63 teorema, egzistuoja jos baigtinis podenginys {K \
F1 , . . . , K \ Fn }, t. y. K = i=1 (K \ Fi ). Tada
³[
n ´ \n
∅=K \K =K \ (K \ Fi ) = Fi .
i=1 i=1
T
Tai prieštarauja rinkinio F baigtinės sankirtos savybei. Ši prieštara i˛rodo, kad F = 6 ∅.
Dabar tarkime, kad euklidinės erdvės aibė K turi savyb˛e: bet kurio uždaru˛ jos atžvil-
giu poaibiu˛ rinkinio, turinčio baigtinės sankirtos savyb˛e, visu˛ elementu˛ sankirta yra ne-
tuščia. Taip pat tarkime, kad G yra aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis.
Tegul F yra rinkinys visu˛ aibiu˛ F := K \ G su kuriuo nors G ∈ G. Tarkime, kad iš G

ne˛imanoma išrinkti aibės K baigtinio podenginio ir tegul {F1 , . . . , Fn } yra bet kuris F
elementu˛ baigtinis rinkinys. Tada Gi := K \ Fi ∈ G kiekvienam i = 1, . . . , n ir
³[
n ´ \n
¡ ¢ \n
∅ 6= K \ Gi = K \ Gi = Fi .
i=1 i=1 i=1
T
Taigi rinkinys F turi baigtinės sankirtos savyb˛e. Pagal prielaida˛ F 6= ∅. Gavome,
kad ³[ ´ [© ª \
K\ G = K \ G: G ∈ G = F 6= ∅,
Tai prieštarauja tam, kad G yra aibės K denginys. Ši prieštara i˛rodo, kad privalo egzis-
tuoti aibės K baigtinis podenginys iš G. Taigi K yra kompaktinė aibė remiantis 1.63
teorema.
Kompaktinės aibės apibūdinimas I˛rodysime, kad euklidinėje erdvėje aibė yra kom-
paktinė tada ir tik tada, kai ji turi (1.37) savyb˛e. Be to, pastaroji aibės savybė galioja
tada ir tik tada, kai aibė yra aprėžta ir uždara.
Priminsime, kad kiekviena, baigtin˛i elementu˛ skaičiu˛ turinti aibė (arba baigtinė aibė),
yra kompaktinė. Taip pat priminsime, kad aibė yra begalinė, jei ji nėra baigtinė.
1.65 teorema. Toliau išvardyti teiginiai apie begalin˛e euklidinės erdvės aib˛e K yra ek-
vivalentūs:
(a) K yra kompaktinė;
(b) jei F yra begalinis K poaibis, tai egzistuoja toks x ∈ K, kuris yra F ribinis
taškas;
(c) kiekviena aibės K elementu˛ seka turi posek˛i, konverguojant˛i i˛ aibės K elementa;
˛
(d) K yra aprėžta ir uždara.
I˛rodymas. (a) ⇒ (b): Tegul F yra begalinis aibės K poaibis. Tarkime, kad kiekvienam
x ∈ K, x nėra F ribinis taškas. Tokiu atveju darome dvi išvadas. Pirma, aibė F yra
uždara K aibės atžvilgiu (kodėl?). Tada remiantis 1.53 teorema, aibė K \ F yra atvira K
aibės atžvilgiu. Todėl remiantis 1.54 teoremos (a) teiginiu, egzistuoja tokia atviroji aibė
G, kad K \ F = G ∩ K. Antra, visi aibės F elementai yra izoliuotieji taškai (kodėl?).
Todėl su kiekvienu x ∈ F , egzistuoja toks ²(x) > 0, kad O²(x)• (x) ∩ F = ∅. Tokiu būdu
atviru˛ aibiu˛ rinkinys {O²(x) (x) : x ∈ F } ∪ {G} yra aibės K atvirasis denginys, kuris
neturi baigtinio podenginio (kodėl?). Ši prieštara i˛rodo (b).
(b) ⇒ (c): Tegul (xn ) yra vektoriu˛ seka, kurios elementai priklauso aibei K. Jei
tarp visu˛ sekos elementu˛ yra tik baigtinis skaičius skirtingu,
˛ tai bent vienas iš ju˛ sekoje
pasirodo be galo dažnai. Tokiu atveju posekis sudarytas iš vieno, be galo dažnai pasikar-
tojančio, elemento konverguoja i˛ save pat˛i, t. y. (c) teiginys galioja šiuo atveju. Priešin-
gu atveju seka (xn ) turi be galo daug skirtingu˛ elementu˛ ir iš sekos nariu˛ sudaryta aibė
F := {xn : n ∈ N} yra begalinis K poaibis. Pagal prielaida˛ egzistuoja toks vektorius
x ∈ K, kuris yra F ribinis taškas. Tada x yra sekos (xn ) ribinis taškas (1.3.1 pratimas)
ir egzistuoja toks sekos (xn ) posekis, kuris konverguoja i˛ x remiantis 1.25 teorema, kas
i˛rodo teigin˛i (c).
(c) ⇒ (d): Tegul x yra aibės K ribinis taškas. Remiantis 1.30 teorema egzistuoja iš
aibės K elementu˛ sudaryta seka (xn ), kuri konverguoja i˛ x. Pagal prielaida˛ egzistuoja
toks sekos (xn ) posekis, kuris konverguoja i˛ aibės K elementa.˛ Kadangi konverguo-
jančios i˛ x sekos (xn ) bet kuris posekis taip pat konverguoja i˛ x (1.2.8 pratimas), tai
x ∈ K. Remiantis 1.34 teorema K yra uždaroji aibė.
Jei K nėra aprėžta, tai kiekvienam n ∈ N aibė Xn := {x ∈ K : kxk2 > n} yra
netuščia. Remiantis rinkimo aksioma (Analizė I, 2.31 aksioma) egzistuoja tokia seka
(xn ), kurios kiekvienas narys xn ∈ Xn ⊂ K. Jei x yra bet kuris euklidinės erdvės
vektorius, tai nelygybė
kxn − xk2 ≥ kxn k2 − kxk2 > n − kxk2
galioja su kiekvienu n (kodėl?) ir todėl seka (xn ) negali turėti konverguojančio posekio.
Ši prieštara i˛rodo, kad aibė K yra aprėžta. Teiginio (d) i˛rodymas baigtas.
(d) ⇒ (a): Tegul K yra aprėžta ir uždara. Aprėžtumo dėka galima rasti tok˛i uždaraj˛ ˛i
stačiakamp˛i [[a, b]] ⊂ Rd , kad K ⊂ [[a, b]] (1.4.5 pratimas); čia a = (a1 , . . . , ad ) ∈ Rd ,
b = (b1 , . . . , bd ) ∈ Rd ir a < b. Remiantis 1.66 teorema ir tuo, kad K yra už-
dara, pakanka parodyti, kad [[a, b]] yra kompaktinė aibė. Tarkime, kad taip nėra. Ta-
da egzistuoja toks stačiakampio [[a, b]] atvirasis denginys Λ, kuris neturi [[a, b]] baigtinio
podenginio. Stačiakampis [[a, b]] yra sajunga ˛ 2d tokiu˛ stačiakampiu,
˛ kuriu˛ kiekviena
kraštinė yra (ai , ai + (bi − ai )/2) arba (ai + (bi − ai )/2, bi ) su kiekvienu i ∈ {1, . . . , d}.
Λ yra kiekvieno iš mažesniuj ˛ u˛ stačiakampiu˛ atvirasis denginys ir tarp šiu˛ stačiakampiu˛
privalo egzistuoti bent vienas toks, kurio negalima padengti baigtiniu podenginiu iš Λ.
Tarkime, kad tas stačiakampis yra A1 ⊂ [[a, b]]. Šio stačiakampio maksimalus kraštinės
ilgis yra pusė pradinio stačiakampio maksimalios kraštinės ilgio `. Savo ruožtu A1 yra
dar mažesniu˛ 2d stačiakampiu˛ sajunga ˛ iš kuriu˛ bent vieno negalima padengti baigtiniu
podenginiu iš Λ. Tegul tas stačiakampis yra A2 ⊂ A1 , o jo maksimalios kraštinės ilgis
yra `/22 . T˛esdami š˛i samprotavima˛ gausime seka˛ i˛dėtu˛ stačiakampiu˛ A1 ⊃ A2 ⊃ . . . ,
kuriu˛ kraštiniu˛ ilgiai `/2n artėja i˛ nul˛i kai n → ∞ ir nei vieno iš ju˛ negalima padengti
baigtiniu podenginiu iš Λ.
T
Parodysime, kad stačiakampiu˛ sankirta n≥1 An yra aibė, kuriai priklauso vienin-
telis elementas x ∈ [[a, b]]. Naudojantis rinkimo aksioma, gauname tokia˛ vektoriu˛ seka˛
(xn ), kad xn ∈ An kiekvienam n ≥ 1. Kadangi stačiakampiai vienas i˛ kita˛ i˛dėti ir ju˛
kraštiniu˛ ilgiai artėja i˛ nul˛i, (xn ) yra Cauchy seka. Kadangi euklidinė erdvė yra pilna
(1.28 teorema), vektoriu˛ seka (xn ) konverguoja. Tarkime, kad ta riba yra vektorius x.
Tada x ∈ ∩n≥1 An . Iš tikro, bet kuriam n ≥ 1, x yra stačiakampio An ribinis taškas, o

An yra uždara aibė. Todėl x ∈ An . Kadangi stačiakampiu˛ kraštiniu˛ ilgiai artėja
T i˛ nul˛i,
˛ t. y. {x} = n≥1 An .
tai stačiakampu˛ sankirta negali turėti dvieju˛ skirtingu˛ elementu,
I˛rodymo pabaigai pastebėkime, kad denginyje Λ privalo egzistuoti bent viena tokia
atvira aibė G, kuriai priklauso x. Remiantis G atvirumu, jai turi priklausyti ir pakanka-
mai mažas stačiakampis An , o tai prieštarauja tam, kad An neturi baigtinio podenginio
iš Λ. Todėl prielaida, kad stačiakampis [[a, b]] nėra kompaktinė aibė nėra teisinga, kas
i˛rodo (a) teigin˛i. Teoremos i˛rodymas baigtas.
Toliau formuluojama kompaktinės aibės savybė yra labai svarbi. Remiantis šia
savybe, kompaktinėje aibėje egzistuoja elementai, kuriu˛ normos i˛gyja mažiausia˛ ir didži-
ausia˛ reikšmes. Šios savybės i˛rodymas siūlomas skaitytojui (1.4.6 pratimas).
1.66 išvada. Tegul K yra euklidinės erdvės kompaktinė aibė. Tada egzistuoja tokie
vektoriai u ∈ K ir v ∈ K, kad
kuk2 ≤ kxk2 ≤ kvk2 visiems x ∈ K.
1.65 teoremos (b) savybė galioja, jei K yra kompaktinė aibė. Tačiau šios savybės
pirmoji dalis galioja ir šiek tiek bendresniu atveju, kuris vadinamas Bolzano5 – Weier-
strasso6 savybe.
1.67 išvada. Bet kuri aprėžta ir begalinė euklidinės erdvės aibė turi ribin˛i taška.˛
I˛rodymas. Tegul A yra aprėžta ir begalinė euklidinės erdvės aibė. Remiantis aprėžtumu,
egzistuoja toks uždaras rutulys B su centru nulyje, kad A ⊂ B. Remiantis 1.65(d)
teorema, B yra kompaktinė aibė, todėl, remiantis tos pačios teorems (b) teiginiu, aibė A
turi ribin˛i taška.˛ Tai ir reikėjo i˛rodyti.
Pratimai
1. Tegul Λ yra atviru˛ intervalu,

˛ kuriu˛ ilgis yra 1/2 ir abu intervalo galai yra racionalūs
skaičiai, rinkinys. Parodyti, kad Λ yra intervalo [0, 1] atvirasis denginys, kuris turi
baigtin˛i podengin˛i.
2. Rinkinys {(1/n, 1) : n ∈ N∗ } yra intervalo (0, 1) atvirasis denginys. Ar šis

denginys turi baigtin˛i podengin˛i?
3. I˛rodyti, kad aibiu˛ rinkinys (1.39) yra euklidinės erdvės Rd atvirasis denginys.
4. I˛rodyti, kad kiekviena, baigtin˛i elementu˛ skaičiu˛ turinti, euklidinės erdvės aibė yra
kompaktinė.
5
Bernhard Bolzano – Bernardas Bolcano (1781–1848), matematikas.
6
Karl Weierstraß – Karlas Vejerštrasas (1815–1897), vokiečiu˛ matematikas.
5. I˛rodyti, kad aibės A ⊂ Rd savybės (a), (b) ir (c) yra ekvivalenčios; čia
(a) A yra aprėžta;

(b) egzistuoja toks uždarasis stačiakampis [[a, b]] ⊂ Rd , kad A ⊂ [[a, b]];
(c) egzistuoja toks realusis skaičius R, kad A ⊂ {x ∈ Rd : kxkmax ≤ R};
(d) egzistuoja toks realusis skaičius R, kad A ⊂ {x ∈ Rd : kxk1 ≤ R}.
6. I˛rodyti 1.66 išvada.˛ Nuoroda: skaičiai inf{kxk2 : x ∈ K} ir sup{kxk2 : x ∈ K}

yra baigtiniai.
7. Tegul K yra euklidinės erdvės kompaktinė aibė ir y 6∈ K. I˛rodyti, kad egzistuoja

toks elementas u ∈ K, kad
ku − yk2 ≤ kx − yk2 visiems x ∈ K,
t. y. egzistuoja artimiausias y-ui aibės K elementas.
8. I˛rodyti, kad pastarojo pratimo išvada galioja ir tada, kai aibė K yra tik uždara.
Ar galima ta˛ pat˛i pasakyti apie 6 pratimo teigin˛i? Nuoroda: aib˛e K pakeisti jos
sankirta rutuliu, kurio centras yra y, o spindulys pakankamai didelis.
9. Tegul A ir B yra euklidinės erdvės kompaktinės aibės. I˛rodyti, kad aibės A ∩ B

ir A ∪ B yra kompaktinės.
10. Sukonstruoti tok˛i skaitu˛ rinkin˛i kompaktiniu˛ aibiu,

˛ kuriu˛ sajunga
˛ nėra kompaktinė
aibė.
2 Skyrius
Funkcijos
Pagrindinės savokos
˛ susijusios su funkcija ir jos apibrėžimas yra Analizė I skyrelyje 2.1.
Funkcijos apibrėžtos realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje su realiosiomis reikšmėmis nagrinėjamos
4.3 skyrelyje (Analizė I). Šiame skyriuje nagrinėjamos funkcijos, kuriu˛ apibrėžimo ir
reikšmiu˛ sritys yra euklidiniu˛ erdviu˛ aibės. 4 skyriuje nagrinėjamos funkcijos, kuriu˛
reikšmės yra funkcijos (antroji išvestinė).
Tarkime, kad p ∈ N∗ , q ∈ N∗ , X ⊂ Rp ir Y yra tiesinė erdvė (1.2 apibrėžtis).
Funkcija f su apibrėžimo sritimi X ir reikšmiu˛ sritimi Y žymima f : X → Y . Kai
p > 1, tai sakoma, kad f yra p-kintamuj ˛ u˛ funkcija arba keliu˛ kintamuj
˛ u˛ funkcija. Kai
q > 1, tai sakoma, kad f yra vektorinė funkcija. Kai q = 1, tai sakoma, kad f yra
skaliarinė funkcija. Tegul g : X → Y yra kita funkcija. Tada su kiekvienu λ ∈ R,
µ ∈ R ir x ∈ X, reikšmės
(λf + µg)(x) := λf (x) + µg(x) ∈ Y (2.1)
apibrėžia nauja˛ funkcija˛ λf + µg : X → Y . Kai λ = µ = 1, f + g vadinama funkciju˛

suma. Tegul Y = Rq . Naudojant skaliarin˛e sandauga˛ tarp erdvės Rq vektoriu,
˛ apibrėžia-
ma funkciju˛ skaliarinė sandauga f ·g : X → R su reikšmėmis
(f ·g)(x) := f (x)·g(x) ∈ R kiekvienam x ∈ X.
Jei φ : X → R yra funkcija su realiomis reikšmėmis, tai apibrėžta funkciju˛ sandauga

φf : X → Rq su reikšmėmis
(φf )(x) := φ(x)f (x) ∈ Rq kiekvienam x ∈ X.
Jei q = 1, tai funkcijoms f ir g yra apibrėžtos funkcijos: maksimumas max{f, g} : X →

R, minimumas min{f, g} : X → R, sandauga f g : X → R, bei santykis f /g : X → R
jei g(x) 6= 0 kiekvienam x ∈ X. Šiu˛ funkciju˛ apibrėžimai yra tokie patys, kaip ir atveju
p = 1 Analizė I kurse (4.34 apibrėžimas) ir todėl ju˛ nekartojame čia.
2.1 Konvergavimas 39
Bet kuri funkcija veikianti tarp euklidiniu˛ erdviu˛ turi toliau apibrėžiama˛ vektorin˛e
išraiška.˛ Tarkime, kad X ⊂ Rp , f : X → Rq ir eh , h = 1, . . . , q, yra standartinė bazė
erdvėje Rq . Su kiekvienu h ∈ {1, . . . , q} ir x ∈ X, skaliarinė sandauga
fh (x) := eh ·f (x)
apibrėžia funkcija˛ fh : X → R, kurios reikšmė fh (x) yra vektoriaus f (x) h-toji koordi-
natė.
2.1 apibrėžtis. Kiekvienam h ∈ {1, . . . , q} funkcija fh : X → R vadinama vektorinės

funkcijos f : X → Rq komponente. Jei π : Rq → Rq yra tapačioji funkcija, t. y. π(x) =
x, x ∈ Rq , tai kiekviena π komponentė πh , h ∈ {1, . . . , q}, vadinama projekcija.
Jei turime q funkciju˛ gh : X → R, h ∈ {1, . . . , q}, tai funkcija f su reikšmėmis

f (x) := (g1 (x), . . . , gq (x)) x ∈ X, veikia iš X i˛ Rq , o jos komponentės yra fh := gh .
Kitaip tariant, vektorinė funkcija vieninteliu būdu apibrėžiama savo komponentėmis.
Kadangi vektorinės funkcijos f : X → Rq ir jos komponenčiu˛ fh : X → R reikšmėms
galioja lygybė f (x) = (f1 (x), . . . , fq (x)), x ∈ X, tai naudojamas funkcijos žymėjimas
f = (f1 , . . . , fq ) : X → Rq . (2.2)
Nesunku pastebėti, kad kiekvienam h ∈ {1, . . . , q} galioja lygybė fh = πh ◦f .
2.1 Konvergavimas
2.2 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, ir f : X → Rq yra funkcija.
Tarkime, kad vektorius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas ir vektorius c ∈ Rq . Sakoma,
kad f konverguoja i˛ c taške y, rašoma
f (x) → c kai x → y,
jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ = δ(²) > 0, kad atstumas ρ2 (f (x), c) < ²
visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ 1 . Sakoma, kad funkcija f konverguoja taške
y, jei egzistuoja toks vektorius c, kad f konverguoja i˛ c taške y. Priešingu atveju, t. y. jei
nėra vektorius c, kad f konverguotu˛ i˛ c taške y, tai sakoma, kad f diverguoja taške y.
Keliu˛ kintamuj
˛ u˛ funkcijos konvergavimo ypatybes iliustruosime pavyzdžiu.
2.3 pavyzdys. Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ X := R2 \ {(0, 0)} tegul
x21 x2
f (x1 , x2 ) := . (2.3)
x41 + x22
1
Tas pats simbolis ρ2 žymi du skirtingus atstumus erdvėje Rp ir erdvėje Rq .
40 2 Skyrius. Funkcijos
Šios reikšmės apibrėžia dvieju˛ kintamuj˛ u˛ funkcija˛ f : X → R ir 0 = (0, 0) yra aibės

X ribinis taškas. Klausimas: ar f konverguoja taške 0? Ištirsime funkcijos reikšmes
0 aplinkoje. Pirmiausia, f (x1 , 0) = 0 kiekvienam x1 6= 0, f (0, x2 ) = 0 kiekvienam
x2 6= 0 ir
ax1
f (x1 , ax1 ) = 2 → 0 kai x1 → 0
x1 + a2
kiekvienam a ∈ R \ {0}. Interpretuojant funkcijos apibrėžimo srit˛i geometrine plokš-
tuma su koordinačiu˛ sistemos pradžia nulyje, šie faktai reiškia, kad funkcijos reikšmės
artėja i˛ nul˛i kai argumentas artėja i˛ nul˛i išilgai tiesės einančios per nul˛i: x2 = ax1 ir
koordinačiu˛ ašys. Tačiau
x4 1
f (x1 , x21 ) = 4 1 4 =
x1 + x1 2
su kiekvienu x1 6= 0, t. y. funkcijos reikšmės artėja i˛ 1/2 kai argumentas artėja i˛ nul˛i
išilgai kreivės x2 = x21 . Taigi, kiekvienoje nulio aplinkoje Oδ (0), δ > 0, yra funkcijos
f reikšmiu˛ lygiu˛ 0 ir 1/2, o tai reiškia, kad funkcija f su reikšmėmis (2.3) diverguoja
taške 0.
˛ u˛ funkcijos f konvergavimas apibūdinamas vektoriu˛

Parodysime, kad keliu˛ kintamuj
sekos (f (xn )) konvergavimu, kaip ir funkcijoms iš R i˛ R (4.36 teorema Analizė I). Be
to, vektorinės funkcijos konvergavimas ekvivalentus kiekvienos komponentės konver-
gavimui (žr. (2.2)).
2.4 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, ir f : X → Rq yra funkcija.

Tarkime, kad vektorius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas ir vektorius c ∈ Rq . Teiginiai
(a), (b), (c) ir (d) yra ekvivalentūs, čia
(a) f (x) → c kai x → y;
(b) su kiekviena X aibės elementu˛ seka (xn ) konverguojančia i˛ y ir xn 6= y visiems

n, seka (f (xn )) konverguoja i˛ c, t. y. f (xn ) → c kai n → ∞;
(c) kiekvienam h ∈ {1, . . . , q}, funkcijos f komponentei fh : X → R ir vektoriaus c

koordinatei ch , galioja fh (x) → ch kai x → y;
˛ aibe B ⊂ Rq , kuriai priklauso vektorius c, egzistuoja tokia

(d) su kiekviena atviraja
atviroji aibė A ⊂ Rp , kad y ∈ A ir f [A ∩ X] ⊂ B.
I˛rodymas. (a) ⇒ (b): Tarkime, kad galioja (a) teiginys ir tarkime, kad X aibės elemen-
tu˛ seka (xn ) yra tokia, kad xn 6= y kiekvienam n ir limn→∞ xn = y. Tegul ² > 0. Pagal
prielaida˛ (a), egzistuoja toks δ > 0, kad ρ2 (f (x), c) < ² kai x ∈ X ir ρ2 (x, y) < δ.
Egzistuoja toks N ∈ N, kad ρ2 (xn , y) < δ kiekvienam n ≥ N . Tada ρ2 (f (xn ), c) < ²
kiekvienam n ≥ N , t. y. limn→∞ f (xn ) = c. Teiginys (b) i˛rodytas.
(b) ⇒ (a): Tegul galioja (b) ir tarkime, kad (a) teiginys nėra teisingas. Tada egzis-
tuoja toks ² > 0, kad kiekvienam δ > 0 aibė
Xδ := {x ∈ X ∩ Oδ• (y) : ρ2 (f (x), c) ≥ ²}
yra netuščia. Tegul δn := 1/n kiekvienam n = 1, 2, . . . . Remiantis rinkimo aksioma

(8.9 aksioma, Analizė I) egzistuoja vektoriu˛ seka (xn )n≥1 , kurios kiekvienas narys xn ∈
Xδn . Tada seka (xn )n≥1 yra tokia, kad xn 6= y kiekvienam n ir xn → y kai n → ∞, bet
atstumas ρ2 (f (xn ), c) ≥ ²0 kiekvienam n. Tai yra prieštara (b) teiginiui i˛rodanti, kad
(a) teiginys yra teisingas.
(b) ⇐⇒ (c): Remiantis jau i˛rodytu (a) ir (b) teiginiu˛ ekvivalentumu atveju q = 1,
(c) teiginys ekvivalentus teiginiui (c0 ): kiekvienam h ∈ {1, . . . , q}, funkcijos f kompo-
nentei fh ir vektoriaus c koordinatei ch , jei X aibės elementu˛ seka (xn ) konverguoja i˛ y
ir xn 6= y visiems n, tai fh (xn ) → ch kai n → ∞. I˛rodysime, kad (c0 ) ir (b) teiginiai yra
ekvivalentūs. Remiantis 1.12 teorema, su kiekvienu h ∈ {1, . . . , q} ir x ∈ X, galioja
nelygybės
X q
|fh (x) − ch | ≤ kf (x) − ck2 ≤ |fj (x) − cj |. (2.4)
j=1
Remiantis pirmaja ˛ iš šiu˛ nelygybiu˛ ir 1.18 teorema, galioja implikacija (b) ⇒ (c0 ).
Tarkime, kad galioja (c0 ) teiginys ir (xn ) yra skirtingu˛ vektoriu˛ seka konverguojanti i˛
vektoriu˛ y. Tegul ² > 0. Kiekvienam j ∈ {1, . . . , q} egzistuoja toks Nj ∈ N, kad
|fj (xn )−cj | < ²/q kiekvienam n ≥ Nj . Remiantis antraja ˛ iš (2.4) nelygybiu,
˛ gauname,
kad kf (xn ) − ck2 < ² kiekvienam n ≥ max{N1 , . . . , Nq }, t. y. limn→∞ f (xn ) = c.
Taigi galioja (b) teiginys.
(a) ⇐⇒ (d): Tarkime, kad galioja (a) teiginys. Tegul B ⊂ Rq yra tokia atviroji
aibė, kuriai priklauso vektorius c. Kadangi c yra aibės B vidinis taškas, egzistuoja toks
² > 0, kad O² (c) ⊂ B. Dėl funkcijos konvergavimo taške y, egzistuoja toks δ > 0, kad
ρ2 (f (x), c) < ² visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ, t. y. f [Oδ (y) ∩ X] ⊂ B.
Kadangi atvirasis rutulys yra atviroji aibė (1.43 teorema), teiginys (d) galioja su A :=
Oδ (y). Tarkime, kad galioja (d) teiginys. Tegul ² > 0 ir B := O² (c). Kadangi B yra
atviroji aibė, kuriai priklauso vektorius c, egzistuoja tokia atviroji aibė A ⊂ Rp , kad
y ∈ A ir f [A ∩ X] ⊂ B. Kadangi y yra aibės A vidinis taškas, egzistuoja toks δ > 0,
kad Oδ (y) ⊂ A. Kadangi
f [Oδ (y) ∩ X] ⊂ f [A ∩ X] ⊂ B = O² (c),
tai ρ2 (f (x), c) < ² visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ. t. y. galioja (a) teiginys.
Teorema i˛rodyta.
Naudojantis pastaraja
˛ teorema ir konverguojančios vektoriu˛ sekos ribos vienatinumu
(1.19 teorema) galima i˛rodyti konverguojančios funkcijos ribos vienatinumo fakta.˛ Tai
padaryti siūloma skaitytojui (2.1.6 pratimas).
2.5 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, f : X → Rq yra funkcija, ir vek-
torius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas. Jei taške y funkcija f konverguoja i˛ vektorius
c ir d, tai c = d.
Kadangi vektorius, i˛ kur˛i konverguoja funkcija yra vienintelis, tai tokiam objektui
galima suteikti varda.˛
2.6 apibrėžtis. Jei funkcija f konverguoja i˛ c kai x → y, tai vektorius c vadinamas

funkcijos f riba taške y ir ji žymima
lim f (x) := c.
x→y
Toliau formuluojamas funkciju˛ konvergavimo taisykles nesunkiai i˛rodomos naudo-

jantis analogiškomis vektoriu˛ seku˛ konvergavimo taisyklėmis (1.22 teorema) ir 2.4 teo-
rema (2.1.7 pratimas).
2.7 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, vektorius y ∈ Rp yra aibės X
ribinis taškas, o f : X → Rq , g : X → Rq ir φ : X → R yra funkcijos. Tarkime, kad
taške y f konverguoja i˛ u ∈ Rq , g konverguoja i˛ v ∈ Rq ir φ konverguoja i˛ λ ∈ R. Tada
(a) funkciju˛ suma f + g konverguoja i˛ vektoriu˛ u + v taške y, t. y.
lim (f + g)(x) = u + v;
x→y
(b) funkciju˛ sandauga φf konverguoja i˛ vektoriu˛ λu taške y, t. y.
lim (φf )(x) = λu;

x→y
(c) funkciju˛ skaliarinė sandauga f ·g konverguoja i˛ vektoriu˛ skaliarin˛e sandauga˛ u·v

taške y, t. y.
lim (f ·g)(x) = u·v.
x→y
Tarkime, kad X, Y ir Z yra euklidiniu˛ erdviu˛ aibės. Tegul f : X → Y ir g : Y → Z

yra funkcijos. Kadangi f funkcijos vaizdas f [X] yra funkcijos g apibrėžimo srities Y
poaibis, tai apibrėžta funkciju˛ f ir g kompozicija. Priminsime, kad kompozicija yra
funkcija g◦f : X → Z su reikšmėmis (g◦f )(x) = g(f (x)) kiekvienam x ∈ X.
2.8 teorema. Tegul X ⊂ Rp , Y ⊂ Rq , x0 yra aibės X ribinis taškas, y0 yra aibės Y

ribinis taškas ir z0 ∈ Rd . Tarkime, kad funkcijos f : X → Y ir g : Y → Rd yra tokios,
kad
lim f (x) = y0 ir lim g(y) = z0 . (2.5)
x→x0 y→y0
Tada funkciju˛ f ir g kompozicijai g◦f galioja limx→x0 (g◦f )(x) = z0 .

I˛rodymas. Tegul ² > 0. Remiantis antruoju (2.5) saryšiu,

˛ egzistuoja toks η > 0, kad
ρ2 (g(y), z0 ) < ² jei y ∈ Y ir 0 < ρ2 (y, y0 ) < η. Remiantis pirmuoju (2.5) saryšiu,
˛
egzistuoja toks δ > 0, kad ρ2 (f (x), y0 ) < η jei x ∈ X ir 0 < ρ2 (x, x0 ) < δ. Dėl šiu˛
sqryšiu˛ su y = f (x) turime
ρ2 ((g◦f )(x), z0 ) = ρ2 (g(f (x)), z0 ) < ²
jei x ∈ X ir 0 < ρ2 (x, x0 ) < δ, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Funkcijos konvergavimo Cauchy kriterijus Dabar i˛rodysime konvergavimo kriteriju˛

funkcijoms, analogiška˛ vektoriu˛ seku˛ konvergavimo Cauchy kriterijui (1.28 teorema).
2.9 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, f : X → Rq yra funkcija, ir

vektorius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas. Sakoma, kad funkcijai f galioja Cauchy
salyga
˛ taške y, jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ = δ(²) > 0, kad atstumas
ρ2 (f (u), f (v)) < ² visiems u ∈ Oδ• (y) ir v ∈ Oδ• (y).
2.10 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, f : X → Rq yra funkcija, ir

vektorius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas. Funkcija f konverguoja taške y tada ir tik
tada, kai jai galioja Cauchy salyga
˛ taške y.
I˛rodymas. Tarkime, kad funkcija f konverguoja taške y. Tai reiškia egzistuojant tok˛i
vektoriu˛ c ∈ Rq , kad f konverguoja i˛ c taške y. Tegul ² > 0. Egzistuoja toks δ = δ(²) >
0, kad
ρ2 (f (x), c) = kf (x) − ck2 < ²/2
visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ. Jei u ∈ Oδ• (y) ir v ∈ Oδ• (y), tai
ρ2 (f (u), f (v)) = kf (u) − c + c − f (v)k ≤ ρ2 (f (u), c) + ρ2 (f (v), c)

< ²/2 + ²/2 = ²,
t. y. funkcijai f galioja Cauchy salyga

˛ taške y.
Dabar atvirkščiai tarkime, kad funkcijai f galioja Cauchy salyga
˛ taške y. Tegul
² > 0. Egzistuoja toks δ = δ(²) > 0, kad
ρ2 (f (u), f (v)) = kf (u) − f (v)k2 < ²/2 (2.6)
visiems u ∈ Oδ• (y) ir v ∈ Oδ• (y). Tegul (xn ) yra tokia aibės X elementu˛ seka, kad
xn 6= y kiekvienam n ir xn → y kai n → ∞. Egzistuoja toks N ∈ N, kad ρ2 (xn , y) < δ
visiems n ≥ N . Tada, remiantis (2.6), kiekvienam n ≥ N ir m ≥ N ,
kf (xn ) − f (xm )k2 < ²/2,
t. y. vektoriu˛ seka (f (xn )) yra Cauchy seka. Remiantis Cauchy kriterijumi vektoriu˛
sekoms (1.28 teorema) egzistuoja toks c ∈ Rq , kad f (xn ) → c kai n → ∞. Taigi,
egzistuoja toks n0 ≥ N , kad kf (xn0 ) − ck2 < ²/2. Kadangi xn0 ∈ Oδ• (y), naudojant
euklidinės normos subadityvuma˛ ir (2.6), nelygybės
ρ2 (f (x), c) = kf (x) − f (xn0 ) + f (xn0 ) − ck2

≤ kf (x) − f (xn0 )k2 + kf (xn0 ) − ck2
< ²/2 + ²/2 = ²
galioja kiekvienam x ∈ Oδ• (y), t. y. f konverguoja i˛ c taške y. Teoremos i˛rodymas

baigtas.
Pratimai
1. Tegul f : Rp → Rq , x0 ∈ Rp ir c ∈ Rq . I˛rodyti, kad f (x) → c kai x → x0 tada ir

tik tada, kai kf (x) − ck2 → 0 kai x → x0 .
2. Funkcijos f : R2 \ {(0, 0)} → R reikšmės yra

x1
f (x1 , x2 ) = p .
x21 + x22
Ar funkcija f turi riba˛ taške (0, 0)? Atsakyma˛ pagr˛isti.
3. Tegul f : R2 \ {(0, 0)} → R yra funkcija su reikšmėmis f (x1 , x2 ) := sin(x1 x2 )

visiems (x1 , x2 ) ∈ R2 \ {(0, 0)}. Ar funkcija f turi riba˛ taške (0, 0)? Atsakyma˛
pagr˛isti.
4. Tegul f : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis

½
x1 + x2 , jei x1 =
6 x2 ,
f (x1 , x2 ) :=
1, jei x1 = x2 .
Ar funkcija f turi riba˛ taške (0, 0)? Atsakyma˛ pagr˛isti.
5. Tegul f : R2 \ {(0, 0)} → R yra funkcija su reikšmėmis

x1 x2
f (x1 , x2 ) :=
x21 + x22
visiems (x1 , x2 ) ∈ R2 \ {(0, 0)}. Ar funkcija f turi riba˛ taške (0, 0)? Atsakyma˛
pagr˛isti.

2.2 Tolydinės funkcijos 45
2.2 Tolydinės funkcijos

2.11 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, funkcija f : X → Rq ir tegul
vektorius y ∈ X yra aibės X ribinis taškas. Funkcija f vadinama tolydžia taške y, jei
lim f (x) = f (y),

x→y
t. y. jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ > 0, kad ρ2 (f (x), f (y)) < ² visiems
x ∈ X, kuriems ρ2 (x, y) < δ. Funkcija f vadinama tolydžia aibėje X, jei ji yra tolydi
kiekviename ribiniame taške y ∈ X. Sakysime, kad funkcija yra trūki taške y, jei ji
nėra tolydi taške y. Sakysime, kad funkcija yra trūki, jei ji yra trūki kuriame nors savo
apibrėžimo srities taške.
Jei y ∈ X yra izoliuotas X aibės taškas, tai nėra prasmės kalbėti apie funkcijos
tolyduma˛ tokiame taške, nes egzistuoja tokia pradurta y aplinka, kurioje nėra apibrėžtos
funkcijos reikšmės. Toliau yra pavyzdys dvieju˛ kintamuj ˛ u˛ funkcijos, kuri nėra tolydi,
bet yra tolydi pagal kiekviena˛ kintamaj˛
˛ i atskirai.
2.12 pavyzdys. Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2 tegul

(
x1 x2
x21 +x22
, jei (x1 , x2 ) 6= 0,
f (x1 , x2 ) := (2.7)
0, jei (x1 , x2 ) = 0.
Šios reikšmės apibrėžia dvieju˛ kintamuj˛ u˛ funkcija˛ f : R2 → R. Funkcija f nekonver-

guoja i˛ c := f (0) =√0 taške y = 0. Iš tikro, kiekvienam x1 > 0, vektoriui x := (x1 , x1 )
galioja ρ2 (x, 0) = 2x1 ir f (x) = 1/2. Todėl su kiekvienu 0 < ² < 1/2 ir δ > 0,
galima paimti tok˛i x1 , kad ρ2 (x, 0) < δ, bet |f (x) − f (0)| = 1/2 > ². Taigi, faktas
f (x) → f (0) kai x → 0 nėra teisingas.
Tačiau, nekeičiant argumento x = (x1 , x2 ) antrosios koordinatės x2 , turime funkcija˛

x1 7→ f (x1 , x2 ), kuriai galioja
lim f (x1 , x2 ) = 0 = f (0, x2 ).

x1 →0
Analogiškai, nekeičiant pirmosios koordinatės x1 , turime funkcija˛ x2 7→ f (x1 , x2 ), kuri-

ai galioja
lim f (x1 , x2 ) = 0 = f (x1 , 0).
x2 →0
Šis pavyzdys rodo, kad argumentui x = (x1 , x2 ) artėjant prie nulinio vektoriaus skirtin-
gais keliais funkcijos reikšmės gali kisti labai skirtingai.
2.13 pavyzdys. Tegul f : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis su reikšmėmis

( xx
√ 12 2 2 , jei (x1 , x2 ) 6= 0,
f (x1 , x2 ) := x1 +x2
0, jei (x1 , x2 ) = 0.
Parodysime, kad ši funkcija yra tolydi taške (0, 0). Bet kuriems x1 ∈ R ir x2 ∈ R,
kadangi (x1 + x2 )2 ≥ 0 ir (x1 − x2 )2 ≥ 0, tai −2x1 x2 ≤ x21 + x22 ir 2x1 x2 ≤ x21 + x22 .
Pastarosios dvi nelygybės abi kartu i˛rodo, kad
2|x1 x2 | ≤ x21 + x22 .
Remiantis šia nelygybe turime

¯ x x ¯ 1q 1
¯ 1 2 ¯
|f (x1 , x2 ) − f (0, 0)| = ¯ p 2 ¯≤ x21 + x22 = ρ2 ((x1 , x2 ), (0, 0)).
2
x1 + x2 2 2
Taigi, duotam ² > 0, imdami δ := 2², gauname, kad
|f (x1 , x2 ) − f (0, 0)| < ² jei ρ2 ((x1 , x2 ), (0, 0)) < δ,
ka˛ ir norėjome i˛rodyti.
Kita˛ teorema˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (2.2.6 pratimas).
2.14 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, vektorius x0 ∈ X yra aibės
X ribinis taškas, o f : X → Rq , g : X → Rq ir φ : X → R yra tolydžios taške x0
funkcijos. Tada funkcijos f + g, φf ir f ·g taip pat yra tolydžios taške x0 .
Remiantis vienu iš 2.4 teoremoje suformuluotu˛ funkcijos konvergavimo taške kriter-

˛ jos tolyduma˛ taške galima performuluoti ir kitaip. Funkcija f : Rp → Rq yra tolydi
iju,
taške y ∈ Rp tada ir tik tada, kai su kiekviena atviraja
˛ aibe B ⊂ Rq , kuriai priklauso vek-
p
torius f (y), egzistuoja tokia atviroji aibė A ⊂ R , kad y ∈ A ir f [A ∩ X] ⊂ B. Toliau
formuluojama teorema apibūdina funkcijos tolyduma˛ visoje jos apibrėžimo srityje.
2.15 teorema. Tegul X ⊂ Rp , Y ⊂ Rq ir f : X → Y . Teiginiai (a), (b) ir (c) yra

ekvivalentūs:
(a) f yra tolydi;
(b) su kiekvienu atviruoju aibėje Y poaibiu B aibė f −1 [B] yra atviroji aibėje X;
(c) su kiekvienu uždaruoju aibėje Y poaibiu C aibė f −1 [C] yra uždaroji aibėje X.
I˛rodymas. (a) ⇒ (b): Tegul aibė B yra atviroji Y aibės atžvilgiu ir u ∈ f −1 [B] ⊂ X.
Parodysime, kad f −1 [B] elementas u yra vidinis taškas X aibės atžvilgiu. Kadangi
f (u) ∈ B ir B yra atviroji aibėje Y , tai egzistuoja toks ² > 0, kad O² (f (u)) ∩ Y ⊂ B.
Kadangi f tolydi taške u tai egzistuoja toks δ > 0, kad
Oδ (u) ∩ X ⊂ {x ∈ X : ρ2 (f (x), f (u)) < ²} = f −1 [O² (f (u)) ∩ Y ] ⊂ f −1 [B].
Taigi, u yra aibės f −1 [B] vidinis taškas X aibės atžvilgiu ir galioja (b) teiginys.
(b) ⇒ (a): Tegul vektorius y ∈ X yra aibės X ribinis taškas ir ² > 0. Aibė
B := O² (f (y)) ∩ Y yra atviroji aibėje Y . Remiantis prielaida pirmavaizdis f −1 [B]
yra atvirasis aibėje X. Kadangi y yra aibės f −1 [B] vidinis taškas X aibės atžvilgiu, tai
egzistuoja toks δ > 0, kad Oδ (y) ∩ X ⊂ f −1 [B], t. y. f yra tolydi taške y.
(b) ir (c) teiginiu˛ ekvivalentumas i˛rodomas, naudojantis lygybe
X \ f −1 [A] = f −1 [Y \ A],
galiojančia bet kuriai aibei A ⊂ Y . Jos i˛rodymas ir panaudojimas taip pat paliekami
skaitytojui.
I˛rodysime, kad tolydžiuj ˛ u˛ funkciju˛ kompozicija yra tolydi funkcija. Bet prieš tai
i˛rodysime bendresn˛i teigin˛i.
2.16 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp , Y ⊂ Rq , vektorius z ∈ Rp yra aibės X ribinis
taškas, vektorius u ∈ Y , f : X → Y yra funkcija, o funkcija F : Y → Rd yra tolydi.
Teisingas teiginys:
jei lim f (x) = u, tai lim F (f (x)) = F (u).
x→z x→z
I˛rodymas. Tarkime, kad limx→z f (x) = u ir ² > 0. Kadangi f (x) ∈ Y visiems x ∈ X,

tai u yra aibės Y ribinis taškas. Dėl funkcijos F tolydumo taške u, egzistuoja toks η > 0,
kad
kF (u) − F (y)k2 < ²
kai y ∈ Y ir ku − yk2 < η. Be to, egzistuoja toks δ > 0, kad
kf (x) − uk2 < η
kai x ∈ X ir kx − zk2 < δ. Tada
kF (u) − F (f (x))k2 < ²
kai x ∈ X ir kx − zk2 < δ, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Kitos teoremos i˛rodymas yra panašus i˛ pastarosios teoremos i˛rodyma˛ ir paliekamas

skaitytojui kaip pratimas (2.2.11 pratimas).
2.17 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp , Y ⊂ Rq , f : X → Y ir F : Y → Rd yra
funkcijos, vektorius z ∈ X yra aibės X ribinis taškas ir vektorius f (z) ∈ Y yra aibės
Y ribinis taškas. Jei f yra tolydi taške z ir F yra tolydi taške f (z), tai kompozicija F ◦f
yra tolydi taške z.
Tolydi funkcija kompaktinėje aibėje Tolydi kompaktinėje aibėje skaliarinė funkcija

turi ypatinga˛ savyb˛e, vadinama˛ Weierstrasso teorema: toje aibėje ji i˛gyja maksimalia˛ ir
minimalia˛ reikšmes (2.21 teorema toliau). Pirmiausia i˛rodysime šiek tiek bendresnius
teiginius; pavyzdžiui: tolydi funkcija atvaizduoja kompaktin˛e aib˛e i˛ kompaktin˛e aib˛e.
Tiksliau galioja kitas teiginys.
2.18 teorema. Tegul K ⊂ Rp yra kompaktinė aibė ir funkcija f : K → Rq yra tolydi.

Tada aibė f [K] yra kompaktinė.
I˛rodymas. Parodydami, kad vaizdas f [K] yra kompaktinė aibė, naudosime 1.65 teo-
remos (a) ir (b) teiginiu˛ ekvivalentuma˛ du kartus. Tegul T yra begalinis aibės f [K]
poaibis. Tada aibės T pirmavaizdis F := f −1 [T ] yra begalinis aibės K poaibis (kodėl?).
Kadangi K yra kompaktinė aibė, tai remiantis 1.65 teorema, aibė F turi ribin˛i taška˛ x,
priklausant˛i aibei K. Remiantis 1.30 teorema egzistuoja tokia vektoriu˛ seka (xn ), kuri
sudaryta iš aibės F elementu˛ ir konverguoja i˛ elementa˛ x ∈ K. Funkcijos reikšmiu˛
seka (f (xn )) yra sudaryta iš aibės T elementu˛ ir konverguoja i˛ f (x) ∈ f [K] remiantis
f tolydumu (2.2.5 pratimas). Dar karta˛ remiantis 1.65 teorema, f [K] yra kompaktinė
aibė; tai ir reikėjo i˛rodyti.
2.19 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rp ir f : X → Rq yra funkcija. Sakoma, kad funkcija f

yra aprėžta (aibėje X), jei egzistuoja toks realusis skaičius M , kad
kf (x)k2 ≤ M visiems x ∈ X,
t. y. jei jos reikšmiu˛ aibė f [X] yra aprėžta.
Aprėžtos funkcijos mažiausias viršutinis rėžis sup{kf (x)k2 : x ∈ X} yra realu-

sis skaičius; jis gali priklausyti aibei {kf (x)k2 : x ∈ X} arba ne. Kitaip kalbant gali
egzistuoti toks z ∈ X, kad
kf (z)k2 = sup{kf (x)k2 : x ∈ X} (2.8)
arba ne. Jei toks z ∈ X egzistuoja, tai sakoma, kad funkcija x 7→ kf (x)k2 , x ∈ X, i˛gyja
maksimalia˛ reikšm˛e aibėje X. Analogiškai formuluojamas klausimas apie funkcijos
minimalios reikšmės i˛gyjima˛ apibrėžimo srityje.

Tada funkcija f yra aprėžta ir funkcija x 7→ kf (x)k2 , x ∈ K, i˛gyja maksimalia˛ reikšm˛e
aibėje K.
I˛rodymas. Remiantis 2.18 teorema, funkcijos f vaizdas f [K] ⊂ Rq yra kompaktinė aibė
ir todėl yra aprėžta. Remiantis 1.66 išvada egzistuoja elementas v ∈ f [K], kurio norma
i˛gyja didžiausia˛ reikšm˛e tarp visu˛ f [K] aibės elementu.
˛ Šis elementas v = f (z) su
kuriuo nors vektoriumi z ∈ K ir galioja (2.8) su X = K, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Kaip išvada˛ iš pastarosios teoremos gauname svarbia˛ Weierstrasso teorema: ˛ bet kuri
tolydi skaliarinė funkcija apibrėžta kompaktinėje aibėje i˛gyja savo maksimalia˛ ir mini-
malia˛ reikšmes. Tiksliau, galioja toks teiginys.
2.21 teorema. Tarkime, kad K yra netuščia euklidinės erdvės kompaktinė aibė ir funkci-
ja f : K → R yra tolydi. Tada egzistuoja tokie vektoriai u ∈ K ir v ∈ K, kad
f (u) ≤ f (x) ≤ f (v) visiems x ∈ K. (2.9)
I˛rodymas. Remiantis 2.20 teorema, kadangi kf (x)k2 = |f (x)| visiems x ∈ K, aibė

{|f (x)| : x ∈ K} yra aprėžta kuriuo nors realiuoju skaičiumi M . Funkcija g : K → R
su reikšmėmis
g(x) := f (x) + M, x ∈ K,
yra neneigiama (kodėl?). Dar karta˛ remiantis 2.20 teorema, kadangi |g(x)| = g(x)
visiems x ∈ K, egzistuoja toks vektorius v ∈ K, kad
g(x) ≤ g(v) visiems x ∈ K.
Panaudojus pastaraj˛ a˛ nelygyb˛e išraiškai f (x) = g(x) − M visiems x ∈ K, galioja (2.9)

antroji nelygybė. Pirmaj ˛ a˛ nelygyb˛e gauname pakartoj˛e ta˛ pat˛i argumenta˛ funkcijai −f
vietoje f .
Tolygiai tolydi funkcija Tolygaus tolydumo savoka

˛ naudota Analizėje I, naujame
kontekste apibrėžiama taip pat.
2.22 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rp , f : X → Rq yra funkcija ir A ⊂ X. Funkcija f

vadinama tolygiai tolydžia A aibėje, jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ > 0, kad
ρ2 (f (x), f (y)) < ², kai x ∈ A, y ∈ A ir ρ2 (x, y) < δ. Sakoma, kad funkcija f yra
tolygiai tolydi, jei ji tolygiai tolydi savo apibrėžimo srityje X.
Kiekviena tolygiai tolydi funkcija yra tolydi. Atvirkščia implikacija bendru atveju
nėra teisinga; tai rodo jau nagrinėtas pavyzdys f (x) = 1/x, x ∈ (0, 1]. Kitas pavyzdys:
2.23 pavyzdys. Tegul g : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis g(x) = x21 + x22 visiems
x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Parodysime, kad ši funkcija yra tolydi, bet nėra tolygiai tolydi.
Pirmoji savybė išplaukia panaudojus 2.17 teorema˛ kompozicijai g = F ◦f kai f (x) =
kxk2 , x ∈ R2 , ir F (u) = u2 , u ∈ R. Antroji g savybė - nėra tolygiai tolydi - gaunama
nagrinėjant dvi vektoriu˛ sekas xn = (n, 0) ir yn = (n + (1/n), 0) visiems n ∈ N∗ . Iš
tikro, visiems n ∈ N∗ ρ2 (xn , yn ) = kxn − yn k2 = 1/n ir |g(xn ) − g(yn )| = 2 + (1/n2 ).
Tai rodo, kad su kiekvienu δ > 0, ρ2 (xn , yn ) < δ visiems pakankamai dideliems n, bet
ρ2 (g(xn ), g(yn )) > 2 visiems n.
Pastarojo pavyzdžio funkcija g apibrėžta aibėje R2 , kuri nėra kompaktiška. Tačiau

tolydi funkcija yra visada tolygiai tolydi kai ji apibrėžta kompaktinėje aibėje:

Tada f yra tolygiai tolydi.
I˛rodymas. Norėdami parodyti, kad f yra tolygiai tolydi imkime bet kur˛i ² > 0. Kadangi
f tolydi, tai kiekvienam z ∈ K egzistuoja toks δ(z) > 0, kad
ρ2 (f (z), f (x)) < ²/2 kai x ∈ Oδ(z) (z) ∩ K. (2.10)
Rinkinys Λ = {Oδ(z)/2 (z) : z ∈ K} yra aibės K atvirasis denginys. Kadangi K yra

kompaktinė aibė, tai egzistuoja baigtinis podenginis iš Λ, t. y. egzistuoja tokie vektoriai
z1 , . . . , zk ∈ K, kad rutuliu˛ Oδ(zi )/2 (zi ), i = 1, . . . , k, rinkinys dengia K. Tegul δ :=
(1/2) min{δ(z1 ), . . . , δ(zk )}, o x ∈ K ir y ∈ K yra tokie, kad ρ2 (x, y) < δ. Egzistuoja
toks j ∈ {1, . . . , k}, kad x ∈ Oδ(zj )/2 (zj ), t. y.
ρ2 (x, zj ) < δ(zj )/2.
Remiantis trikampio nelygybe, gauname
ρ2 (y, zj ) ≤ ρ2 (y, x) + ρ2 (x, zj ) < δ + δ(zj )/2 ≤ δ(zj ).
Taigi, x ir y priklauso tam pačiam rutuliui Oδ(zj ) (zj ). Remiantis (2.10) su z = zj ir dar
karta˛ naudojant trikampio nelygyb˛e, turime
ρ2 (f (x), f (y)) ≤ ρ2 (f (x), f (zj )) + ρ2 (f (zj ), f (y)) < ²/2 + ²/2 = ²,
Parodysime, kad aprėžtoje aibėje X apibrėžta funkcija yra tolygiai tolydi tada ir tik
tada, kai ja˛ galima „tolydžiai prat˛esti" ant visu˛ apibrėžimo srities X ribiniu˛ tašku.
˛ Tegul
X ⊂ Y ⊂ Rp ir f : X → Rq . Funkcija g : Y → Rq vadinama funkcijos f t˛esiniu, jei
g(x) = f (x) kiekvienam x ∈ X.
2.25 teorema. Tegul X ⊂ Rp yra aprėžta aibė ir f : X → Rq yra funkcija. f yra

tolygiai tolydi aibėje X tada ir tik tada, kai egzistuoja tolydi funkcija g : X → Rq , kuri
yra f t˛esinys.
I˛rodymas. Kadangi X yra aprėžta aibė, tai jos uždarinys yra X kompaktinė aibė (kodėl?).
Kadangi g : X → Rq yra tolydi, tai ji yra tolygiai tolydi aibėje X remiantis 2.24 teore-
ma. Funkcija g yra tolygiai tolydi ir mažesnėje aibėje X, kurioje ji sutampa su funkcija
f . Todėl f yra tolygiai tolydi aibėje X.
Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija f yra tolygiai tolydi aibėje X. Vektoriu˛ seka
(f (xn )) yra Cauchy erdvėje Rq jei (xn ) yra X aibės elementu˛ Cauchy seka erdvėje Rq
(2.2.18 pratimas). Jei x ∈ X, tai egzistuoja X aibės elementu˛ seka (xn ), kuri konver-
guoja i˛ x (1.3.2 pratimas). Seka (xn ) yra Cauchy ir todėl (f (xn )) yra Cauchy seka.
Remiantis 1.28 teorema seka (f (xn )) turi riba,˛ kuria˛ ir naudosime apibrėždami funkci-
jos f t˛esin˛i aibėje X. Prieš tai parodysime, kad riba nepriklauso nuo pasirinktos Cauchy
sekos (xn ).
Tegul (yn ) yra bet kuri iš X aibės elementu˛ sudaryta seka, konverguojanti i˛ x. Par-
odysime, kad (f (xn )) ir (f (yn )) privalo konverguoti i˛ ta˛ pat˛i vektoriu.
˛ Tegul zk := xn
kai k = 2n ir zk := yn kai k = 2n + 1. Tada vektoriu˛ seka (zk ) konverguoja i˛ x, (xn )
ir (yn ) yra jos du posekiai. Dėl jau minėtu˛ priežasčiu,
˛ seka (f (zn )) konverguoja ir tegul
u ∈ Rq yra jos riba. Tada du jos posekiai (f (xn )) ir (f (yn )) privalo konverguoti i˛ ta˛
pat˛i vektoriu˛ u (1.2.8 pratimas). I˛rodėme, kad sekos (f (xn )) riba nepriklauso nuo sekos
(xn ) pasirinkimo. Todėl apibrėžimas
g(x) := lim f (xn ),

n→∞
su bet kuria i˛ x konverguojančia X elementu˛ seka (xn ), yra korektiškas. Funkcija

g : X → Rq su taip apibrėžtomis reikšmėmis yra funkcijos f t˛esinys (kodėl?).
Lieka parodyti, kad g yra tolydi funkcija savo apibrėžimo srityje. Tam tikslui nau-
dosime 2.4 teoremos (a) ir (b) teiginiu˛ ekvivalentuma.˛ Tegul (xn ) yra tokia X elementu˛
seka, kuri konverguoja i˛ x. Reikia parodyti, kad g(xn ) → g(x) kai n → ∞. Remiantis
g funkcijos apibrėžimu, su kiekvienu n ∈ N, egzistuoja toks yn ∈ X, kad
kxn − yn k2 < 1/n ir kg(xn ) − f (yn )k2 < 1/n.
Su kiekvienu n,
kx − yn k2 ≤ kx − xn k2 + kxn − yn k2 < kx − xn k2 + 1/n.
Kadangi kx − xn k2 → 0 ir 1/n → 0 kai n → ∞, gauname, kad yn → x kai n → ∞ ir

todėl f (yn ) → g(x) kai n → ∞. Kiekvienam n, turime
kg(x) − g(xn )k2 ≤ kg(x) − f (xn )k2 + kf (xn ) − g(xn )k2 .
Be to, kg(x) − f (xn )k2 → 0 ir kf (xn ) − g(xn )k2 → 0 kai n → ∞. I˛rodėme, kad
g(xn ) → g(x) kai n → ∞. Teoremos i˛rodymas baigtas.
Pratimai
1. I˛rodyti, kad funkcija f : Rp → R su reikšmėmis f (x) = kxk2 , x ∈ Rp , yra tolydi.

(
x1 x22
x21 +x22
, jei x 6= 0,
f (x) :=
0, jei x = 0.
Ar ši funkcija yra tolydi taške (0, 0)? Atsakyma˛ pagr˛isti.


½
x1 x2 , jei x1 x2 > 0,
f (x) :=
0, jei x1 x2 ≤ 0.
Kuriuose R2 aibės taškuose ši funkcija tolydi? Atsakyma˛ pagr˛isti.

( 2 2
x2 −x1 x2
|x2 −x21 |
, jei x1 =
6 x2 ,
f (x) :=
0, jei x1 = x2 .
Kuriuose R2 aibės taškuose ši funkcija tolydi?
5. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, funkcija f : X → Rq ir tegul vektorius

x0 ∈ X yra aibės X ribinis taškas. I˛rodyti, kad f yra tolydi taške x0 tada ir tik
tada, kai limn→∞ f (xn ) = f (x0 ) su bet kuria seka (xn ), konverguojančia i˛ x0 .
7. I˛rodyti, kad projekcija πh : Rd → R yra tolydi funkcija su kiekvienu h ∈ {1, . . . , d}.
8. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, funkcija f : X → Rq , f = (f1 , . . . , fq )

yra jos išraiška komponentėmis (žr. 2.1 apibrėžima) ˛ ir x0 ∈ X. I˛rodyti, kad f
yra tolydi taške x0 tada ir tik tada, kai kiekvienam j ∈ {1, . . . , q} funkcija fj yra
tolydi taške x0 .
9. Tegul X ⊂ Rp , f : X → Rq ir g : X → Rd . Funkcija f ⊕ g : X → Rq+d su

reikšmėmis f ⊕ g(x) := (f (x), g(x)) vadinama funkciju˛ f ir g tiesiogine suma.
I˛rodyti, kad f ⊕ g yra tolydi tada ir tik tada, kai f yra tolydi ir g yra tolydi.
10. Baigti 2.15 teoremos i˛rodyma.˛
11. I˛rodyti, kad tolydžiuj

˛ u˛ funkciju˛ kompozicija yra tolydi funkcija (2.17 teorema).
12. Tegul a yra teigiamas realus skaičius ir f (x) := kxka2 kiekvienam x ∈ Rd . I˛rodyti,
kad funkcija f : Rd → R su šiomis reikšmėmis yra tolydi.
13. I˛rodyti, kad funkcijos (a), (b) ir (c) yra tolydžiosios:
(a) (x, y) 7→ x + y iš Rd × Rd i˛ Rd ;
(b) (λ, x) 7→ λx iš R × Rd i˛ Rd ;
(c) (x, y) 7→ x·y iš Rd × Rd i˛ R.
14. I˛rodyti, kad funkcijos (a), (b) ir (c) yra tolydžiosios:
(a) (x, y) 7→ max{x, y} iš R2 i˛ R;

2.3 Tiesinės funkcijos 53
(b) (x, y) 7→ min{x, y} iš R2 i˛ R;

(b) (x, y) 7→ x/y iš {(x, y) ∈ R2 : y 6= 0} i˛ R;
15. Tegul f : R2 \ {(2, 0} → R yra funkcija su reikšmėmis
1
f (x1 , x2 ) := .
(x1 − 2)2 + x22
Ar ši funkcija tolygiai tolydi aibėje O1 ((0, 0))? Ar ji yra tolygiai tolydi aibėje
O2 ((0, 0))? Atsakyma˛ pagr˛isti.
16. I˛rodyti, kad funkcija Rd 3 x 7→ kxk2 yra tolygiai tolydi.
17. I˛rodyti, kad funkcija R2 3 (x1 , x2 ) 7→ x1 + x2 yra tolygiai tolydi.
18. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir funkcija f : X → Rq yra tolygiai tolydi. I˛rodyti, kad

(f (xn )) yra Rq aibės elementu˛ Cauchy seka su bet kuria X aibės elementu˛ Cauchy
seka (xn ).
19. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir f : X → Rq yra funkcija. I˛rodyti, kad f yra tolygiai

tolydi aibėje X tada ir tik tada, kai bet kurioms dviems X aibės elementu˛ sekoms
(xn ) ir (yn ) galioja implikacija:
jei kxn − yn k2 → 0 kai n → ∞ tai kf (xn ) − f (yn )k2 → 0 kai n → ∞.
2.3 Tiesinės funkcijos

Šiame skyrelyje nagrinėjamos tiesinės funkcijos tarp euklidiniu˛ erdviu˛ apibrėžtos taip:
2.26 apibrėžtis. Funkcija f : Rp → Rq vadinama tiesine, jei galioja (a) ir (b), čia
(a) lygybė f (x + y) = f (x) + f (y) galioja visiems x ∈ Rp ir y ∈ Rp ;
(b) lygybė f (λx) = λf (x) galioja visiems x ∈ Rp ir λ ∈ R.
Jei f : Rp → Rq yra tiesinė funkcija ir vektorius b ∈ Rq , tai funkcija x 7→ f (x) + b,

x ∈ Rp , vadinama afinine funkcija.
Šiame tiesinės funkcijos apibrėžime naudojome fakta,˛ kad euklidinė erdvė yra tiesinė
erdvė (1.2 apibrėžimas). Dėl šios priežasties x+y ir λx priklauso funkcijos f apibrėžimo
sričiai Rp ir todėl salygos
˛ (a) ir (b) suformuluotos korektiškai. Jei norėtume apibrėžti
tiesin˛e funkcija,˛ kurios apibrėžimo sritis yra poaibis X ⊂ Rp , tai turėtume pasirūpin-
ti, kad aibei X priklauso bet kuriu˛ dvieju˛ jos elementu˛ suma ir tas pats reikalavimas
veiktoriui padaugintam iš skaliaro. 4.4 skyrelyje nagrinėjamos tiesinės funkcijos, kuriu˛
reikšmės yra funkcijos.
Paminėsime keleta˛ tiesinės funkcijos pavyzdžiu.˛ Tegul a ∈ Rp yra vektorius. Funkci-

p
ja f iš R i˛ R, kurios reikšmės yra skaliarinė sandauga
f (x) = a·x, visiems x ∈ R, (2.11)
yra tiesinė. Iš tikro, jei x ∈ R ir y ∈ R, tai, naudojant paskutin˛e iš triju˛ skaliarinės
daugybos savybiu˛ (1.10), turime lygyb˛e
f (x + y) = a·(x + y) = a·x + a·y = f (x) + f (y),
˛ a˛ (a). Salyga
i˛rodančia˛ 2.26 apibrėžimo salyg ˛ (b) patikrinama taip pat.
Kitam pavyzdžiui tarkime, kad A yra q × p matrica. Tegul
f (x) := Ax, visiems x ∈ Rp , (2.12)
čia naudojame vektoriaus x išraiška˛ p × 1 matrica (žr. (1.4)) ir matricu˛ daugyba.˛ Jei
x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp ir y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp , tai
       
x1 y1 x1 y1
f (x + y) = A    
... + ...     
= A . . . + A . . . = f (x) + f (y),
xp yp xp yp
˛ a˛ (a). Salyga
t. y. galioja 2.26 apibrėžimo salyg ˛ (b) patikrinama taip pat. Parodėme, kad
p q
funkcija f : R → R su reikšmėmis (2.12) yra tiesinė.
Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2 tegul f (x) := (x1 − x2 , x1 + 2x2 ) ∈ R2 . Nau-
dojantis vektoriu˛ sumos ir vektoriaus daugybos iš skaliaro apibrėžimais (1.1) galima
parodyti, kad galioja 2.26 apibrėžimo (a) ir (b) salygos,
˛ o tai reiškia, kad šios reikšmės
apibrėžia tiesin˛e funkcija˛ f : R2 → R2 . Kitas būdas patikrini, kad pastaroji funkcija yra
tiesinė, tai pastebėti, kad jos reikšmės turi (2.12) išraiška˛ su konkrečia matrica. Iš tikro,
su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2 ,
· ¸· ¸
1 −1 x1
f (x) = .
1 2 x2
Toliau parodysime, kad kiekvienos tiesinės funkcijos reikšmės turi (2.12) išraiška,˛ kuria˛
vadinsime tiesinės funkcijos matricine išraiška.
Matricinė išraiška Kiekvienas vektorius x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp išreiškiamas euklid-

inės erdvės standartinės bazės elementais e1 , . . . , ep tokiu būdu
p
X
x = (x1 , . . . , xp ) = x1 e1 + · · · + xp ep = xh eh .
h=1
Tegul f : Rp → Rq yra tiesinė funkcija. Naudojantis 2.3.3 pratimo teiginiu, turime

p
X
f (x) = xh f (eh ) ∈ Rq . (2.13)
h=1
˛ funkcija f yra išreiškiama

Kita vertus, kaip ir kiekviena funkcija tarp euklidiniu˛ erdviu,
savo komponentėmis f = (f1 , . . . , fq ) (žr. (2.2)). Tegul
ajh := fj (eh ) visiems h ∈ {1, . . . , p} ir j ∈ {1, . . . , q}. (2.14)
Tada f (eh ) = (a1h , . . . , aqh ) ir prat˛esdami (2.13) gauname išraiškas

p
X ³X
p p
X ´
f (x) = xh (a1h , . . . , aqh ) = a1h xh , . . . , aqh xh .
h=1 h=1 h=1
Skaičiai (2.14) išnašoje sudaro q × p matrica˛

 
a11 · · · a1p
A := [ajh ] := . . . . . . . . . . . . . . (2.15)
aq1 · · · aqp
Naudodami euklidinės erdvės Rp vektoriaus reiškima˛ p × 1 matrica (žr. 1.4) ir matricu˛

daugyba,˛ turime lygybes
Pp    
h=1 a1h xh a11 · · · a1p x1
. . . . . . . . . . . = . . . . . . . . . . . . . . . . = Ax
f (x) = .P
p
h=1 aqh xh aq1 · · · aqp xp
su bet kuriuo vektoriumi x ∈ Rp .

Tiesinės funkcijos f : Rp → Rq reikšmiu˛ išraiška (2.13) rodo, kad vektoriai f (e1 ),
. . . , f (ep ) vienareikšmiškai apibrėžia funkcija˛ f . Kitaip kalbant, jei g : Rp → Rq yra
kita tiesinė funkcija ir f (eh ) = g(eh ) kiekvienam h ∈ {1, . . . , p}, tai f = g. Kita
vertus, su kiekvienu h ∈ {1, . . . , p}, (2.15) matricos h-taj˛ ˛ i stulpel˛i sudaro vektoriaus
f (eh ) koordinatės. Norėdami pabrėžti, kad matrica A vienareikšmiškai priklauso nuo
funkcijos f , ja˛ žymėsime [f ] := A. Kitaip kalbant, jei g : Rp → Rq yra kita tiesinė
funkcija ir [f ] = [g], tai f = g. Tegul L(Rp , Rq ) yra visu˛ tiesiniu˛ funkciju˛ iš Rp i˛ Rq
aibė, o Mq×p yra q × p matricu˛ aibė. Parodėme, kad funkcija
L(Rp , Rq ) 3 f 7→ F (f ) := [f ] ∈ Mq×p , (2.16)
kuria˛ žymime simboliu F , yra injekcija. Kita vertus, jei B = [bjh ] ∈ Mq×p , tai funkci-
ja g : Rp → Rq su reikšmėmis g(x) := Bx, x ∈ Rp , yra tiesinė ir g(eh ) = Beh =
(b1h , . . . , bqh ) su kiekvienu h ∈ {1, . . . , p}. Taigi [g] = B, o (2.16) reikšmėmis apibrėž-
ta funkcija F yra bijekcija.
Tokiu būdu tiesinės funkcijos f : Rp → Rq reikšmės turi išraiška˛
f (x) = [f ]x visiems x ∈ Rp , (2.17)
kuria˛ vadiname matricine išraiška, o [f ] vadinsime funkcija˛ f atitinkančia matrica.

Šias savokas
˛ iliustruosime pavyzdžiu rasdami konkrečios tiesinės funkcijos matricin˛e
išraiška.˛ Tegul f : R3 → R3 yra funkcija su reikšmėmis
f (x1 , x2 , x3 ) = (x1 + 2x2 + 3x3 , x2 − x3 , 3x1 − 2x2 + x3 ).
Tada     
x1 + 2x2 + 3x3 1 2 3 x1
f (x1 , x2 , x3 ) =  x2 − x3  = 0 1 −1 x2  .
3x1 − 2x2 + x3 3 −2 1 x3
Gavome, kad f yra tiesinė funkcija ir ja˛ atitinka matrica
 
1 2 3
[f ] = 0 1 −1 .
3 −2 1
Tarp tiesiniu˛ funkciju˛ aibės L(Rp , Rq ) ir matricu˛ aibės Mq×p turime funkcija˛ (2.16),
kuria˛ apibūdinsime tiksliau toliau formuluojama 2.28 išvada. Prieš tai pastebėsime, kad
λf + µg ∈ L(Rp , Rq ) kai f, g ∈ L(Rp , Rq ) ir λ, µ ∈ R (2.3.4 pratimas). Be to, galima
patikrinti, kad L(Rp , Rq ) yra tiesinė erdvė (2.3.5 pratimas). Matricu˛ aibė Mq×p taip pat
yra tiesinė erdvė (žr. A skyriu˛ konspekto gale). Kitos teoremos tvirtinimas reiškia, kad
(2.16) funkcija yra tiesinė.
2.27 teorema. Tegul f, g ∈ L(Rp , Rq ) ir λ ∈ R. Tada
[f + g] = [f ] + [g] ir [λf ] = λ[f ].
Teorema˛ siūlome i˛rodyti skaitytojui (2.3.6 pratimas).
Tiesinis izomorfizmas Bet kuri tiesinė bijekcija tarp tiesiniu˛ erdviu˛ vadinama tiesiniu
izomorfizmu, o tokios erdvės vadinamos tiesiškai izomorfiškos. Tiesiniu˛ erdviu˛ prasme,
tiesiškai izomorfiškas erdves galima tapatinti, nes jos skiriasi tik savo elementu˛ prigimti-
mi. Remiantis 2.27 teorema, (2.16) reikšmėmis apibrėžta funkcija F tarp tiesiniu˛ funkci-
ju˛ erdvės ir matricu˛ erdvės apibūdinoma tokia išvada:
2.28 išvada. Funkcija F yra erdviu˛ L(Rp , Rq ) ir Mq×p tiesinis izomorfizmas.
Taigi, tiesinės erdvės L(Rp , Rq ) ir Mq×p tapačios tiesinio izomorfizmo prasme. Jei
p = 1 ir q ≥ 1, tai tiesinė funkcija f = (f1 , . . . , fq ) : R → Rq išreiškiama q × 1 matrica
arba vektoriumi
 
f1 (1)
[f ] = . . . . . = (f1 (1), . . . , fq (1)) = f (1) ∈ Rq , (2.18)
fq (1)
remiantis Rq erdvės elementu˛ tapatinimu su atitinkamomis matricomis (1.4). Kadangi

tiesinė funkcija f iš R i˛ Rq yra vektoriaus f (1) daugyba iš erdvės R elemento (skaliaro),
tai f tapatinama su vektoriumi f (1) = [f ].
Jei q = 1 ir p ≥ 1, tai tiesinė funkcija f : Rp → R išreiškiama 1 × q matrica, kurios
transponuota matrica yra vektorius:
[f ] = [f (e1 ) · · · f (ep )] ir [f ]t = (f (e1 ), . . . , f (ep )) ∈ Rp . (2.19)
Funkcija tarp L(Rp , R) ir Rp , apibrėžta taisykle f 7→ [f ]t , yra tiesinė bijekcija, t. y.

tiesinis izomorfizmas. Šia˛ funkcija˛ toliau naudojame apibrėžti gradienta˛ (žr. (4.4) ir
Hesses matrica.˛
Pastebėsime, kad tiesin˛e funkcija˛ atitinkanti matrica buvo gauta naudojant standart-
in˛e baz˛e euklidinėje erdvėje. Jei būtume naudoj˛e kita˛ baz˛e, tai būtume gav˛e kitokia˛
matricin˛e išraiška.˛ Šia prasme tiesinė funkcija nepriklauso nuo bazės, o jos matricinė
išraiška priklauso.
Tiesinės funkcijos norma Visus q×p matricos elementus, kuriu˛ yra qp, galima užrašyti
viena eilute ir tokiu būdu matricai priskirti vektoriu,
˛ t. y.
Mq×p 3 A = [aji ] 7→ ζ(A) := (a11 , . . . , aq1 , a12 , . . . , aq2 , . . . , aqp ) ∈ Rqp . (2.20)
Toks priskirimas apibrėžia funkcija˛ ζ : Mq×p → Rqp . Šios funkcijos apibrėžimo sritis ir
reikšmiu˛ sritis yra tiesinės erdvės. Be to, nesunku patikrinti, kad funkcija ζ yra tiesinė
bijekcija (2.3.7 pratimas). Todėl tiesinio izomorfizmo prasme galima tapatinti matricu˛
erdv˛e Mq×p su aritmetine tiesine erdve Rqp . Gautu˛ tiesiniu˛ bijekciju˛ F ir ζ kompozicija
nustato tiesin˛i izomorfizma: ˛
L(Rp , Rq ) 3 f 7→ ζ([f ]) ∈ Rpq . (2.21)
˛ i panaudosime apibrėžiant norma˛ tiesiniu˛ funkciju˛ erdvėje L(Rp , Rq ).

Š˛i saryš˛
Funkcijai f ∈ L(Rp , Rq ) priskirsime skaičiu˛
³X
p X
q ´1/2
kf k := kζ([f ])k2 = a2jh ; (2.22)
h=1 j=1
čia [f ] = [ajh ] ∈ Mq×p . Kadangi f (eh ) = (a1h , . . . , aqh ) kiekvienam h ∈ {1, . . . , p},
tai
³X p ´1/2
kf k = kf (eh )k22 .
h=1
2.29 teorema. Funkcijai k · k : X := L(Rp , Rq ) → R su reikšmėmis (2.22) galioja 1.10

apibėžimo savybės, t. y. k · k yra norma erdvėje L(Rp , Rq ). Be to, su kiekvienu x ∈ Rp
galioja nelygybė
kf (x)k2 ≤ kf kkxk2 . (2.23)
I˛rodymas. Patikrinsime tik subadityvumo savyb˛e (ketvirtoji 1.10 apibrėžimo savybė),

kitas savybes palikdami patikrinti skaitytojui. Tegul f, g ∈ L(Rp , Rq ). Kadangi ζ ir
F yra tiesinės funkcijos, tai, remiantis euklidinės normos erdvėje Rqp subadityvumu,
gauname
kf + gk = kζ([f + g])k2 = kζ([f ]) + ζ([g])k2 ≤ kζ([f ])k2 + kζ([g])k2 = kf k + kgk.
(2.23) i˛rodymui imkime f ∈ L(Rp , Rq ) ir x = (xh ) ∈ Rp . Dėl funkcijos f tiesišku-

mo, jos reikšmei f (x) galioja (2.13) išraiška. Remiantis euklidinės normos subadityvu-
mo ir homogeniškumo savybėmis, bei (1.19) nelygybe, gauname tok˛i tiesinės funkcijos
reikšmės i˛vert˛i:
°Xp ° p
X
° °
kf (x)k2 = ° xh f (eh )° ≤ |xh |kf (eh )k2
2
h=1 h=1
³Xp ´1/2 ³ X
p ´1/2
≤ |xh |2 kf (eh )k22 = kxk2 kf k,
h=1 h=1
Naudojant (2.23) galima i˛rodyti kita˛ fakta.˛
2.30 išvada. Tiesinė funkcija ir afininė funkcija yra tolygiai tolydžios.
Kompozicija ir atvirkštinė funkcija Saryšis

˛ tarp tiesinės funkcijos ir ja˛ atitinkančios
matricos yra suderintas su funkciju˛ kompozicija tokia prasme:
2.31 teorema. Tarkime, kad f : Rp → Rq ir g : Rq → Rd yra tiesinės funkcijos. Ta-

da kompozicija g◦f yra tiesinė funkcija ir ja˛ atitinkanti matrica yra matricu˛ sandauga
[g][f ].
Šios teoremos i˛rodymas nėra sudėtingas ir paliekamas skaitytojui. Panašios teo-

remos, apie tiesinės funkcijos atvirkštin˛e ir ja˛ atitinkančia˛ matrica,˛ i˛rodymas taip pat
siūlomas kaip pratimas skaitytojui.
2.32 teorema. Tarkime, kad f : Rd → Rd yra tiesinė funkcija. Teiginiai (a) ir (b) yra
ekvivalentūs, čia
(a) funkcija f yra bijekcija;
(b) funkcija˛ f atitinkanti matrica [f ] yra neišsigimusi.
Be to, jei bent vienas iš teiginiu˛ (a) arba (b) yra teisingas, tai atvirkštinė funkcija f −1
yra tiesinė ir ja˛ atitinkanti matrica yra [f −1 ] = [f ]−1 .
2.4 Iškilosios aibės ir funkcijos 59
Pratimai
1. Tegul f : R2 → R2 yra funkcija su reikšmėmis f (x1 , x2 ) = (x1 + x2 , x1 x2 )

su visais (x1 , x2 ) ∈ R2 . Ar ši funkcija yra tiesinė? Jei taip, tai rasti funkcija˛ f
atitinkančia˛ matrica˛ [f ].
2. Tegul f : R2 → R2 yra funkcija su reikšmėmis f (x1 , x2 ) = (x1 + x2 , x1 − x2 )

su visais (x1 , x2 ) ∈ R2 . Ar ši funkcija yra tiesinė? Jei taip, tai rasti funkcija˛ f
atitinkančia˛ matrica˛ [f ].
3. Tegul f : Rp → Rq yra funkcija. f yra tiesinė funkcija tada ir tik tada, kai su
kiekvienu k ∈ N∗ lygybė
³X
k ´ k
X
f µj xj = µj f (xj )
j=1 j=1
galioja visiems {µ1 , . . . , µk } ⊂ R ir visiems {x1 , . . . , xk } ⊂ Rp .
4. I˛rodyti, kad tiesiniu˛ funkciju˛ f : Rp → Rq ir g : Rp → Rq suma f + g ir funkcija

λf su bet kuriuo λ ∈ R yra tiesinės.
5. I˛rodyti, kad aibė L := L(Rp , Rq ) su tiesinėmis operacijomis
L × L 3 (f, g) 7→ f + g ∈ L ir R × L 3 (λ, f ) 7→ λf ∈ L
yra tiesinė erdvė (1.2 apibrėžimas).
7. I˛rodyti, kad funkcija (2.20) yra tiesinė bijekcija.
8. I˛rodyti 2.30 išvada.˛
9. Tegul π : Rd → Rd yra tapačioji funkcija, t. y. funkcija su reikšmėmis π(x) = x

kiekvienam x ∈ Rd . Rasti [π] ir kπk.
2.4 Iškilosios aibės ir funkcijos

Svarbiausiais šio skyrelio teiginiais yra tai, kad iškilosios aibės yra viena nuo kitos
atskiriamos aibe vadinama hiperplokštuma (2.42 ir 2.43 teoremos). Tuo tarpu iškilo-
sios funkcijos turi savyb˛e, jog kiekvienas jos lokalaus minimumo taškas yra globalaus
minimumo tašku (2.54 teoremos (b) teiginys).
Tegul x ∈ Rd ir y ∈ Rd . Su bet kuriuo λ ∈ [0, 1], vektorius λx + (1 − λ)y

vadinamas iškiliuoju dariniu. Naudojant R2 aibės interpretacija˛ geometrine plokštuma,
iškilasis darinys yra taškas ant atkarpos jungiančios vektorius x ir y plokštumoje. Kai
λ ∈ [0, 1] kinta, gauname visus tos atkarpos taškus. Todėl aibė
[x, y] := {λx + (1 − λ)y : λ ∈ [0, 1]}
vadinama atkarpa jungiančia vektorius x ∈ Rd ir y ∈ Rd .

2.33 apibrėžtis. Euklidinės erdvės aibė C vadinama iškiliaja,
˛ jei aibei C priklauso visa
atkarpa jungianti bet kuriuos du jos elementus, t. y. bet kuriems x ∈ C ir y ∈ C iškilasis
darinys λx + (1 − λ)y ∈ C su visais λ ∈ (0, 1).
Tuščioji aibė ir aibė, sudaryta iš vieno elemento, yra iškilosios. Kiti iškiluj
˛ u˛ aibiu˛
pavyzdžiai (2.4.1 pratimas):
(a) atvirasis rutulys Or (x), x ∈ Rd ir r > 0;
(b) uždarasis rutulys Or (x), x ∈ Rd ir r > 0;
(c) atvirasis stačiakampis ([a, b]), a ∈ Rd , b ∈ Rd ir a < b;
(d) uždarasis stačiakampis [[a, b]], a ∈ Rd , b ∈ Rd ir a < b;
(e) hiperplokštuma vadinama aibė {x ∈ Rd : p·x = α}, čia p ∈ Rd \ {0} ir α ∈ R;
(f ) puserdve vadinama aibė {x ∈ Rd : p·x ≤ α}, čia p ∈ Rd \ {0} ir α ∈ R;
˛ puserdve vadinama aibė {x ∈ Rd : p·x < α}, čia p ∈ Rd \ {0} ir α ∈ R;

(g) atviraja
(h) daugiasiene (angl. polyhedral set) vadinama aibė {x ∈ Rp : Ax ≤ b}, čia A ∈

Mq×p ir b ∈ Rq ;
Aibė K ⊂ Rd vadinama kūgiu, jei su kiekvienu x ∈ K, ir su kiekvienu skaičiumi

α ≥ 0, vektorius αx ∈ K. Kūgio pavyzdžiu yra aibė {αx : α ∈ R+ } ⊂ Rd su bet
kuriuo vektoriumi x ∈ Rd . Aibė K vadinama iškiliuoju kūgiu, jei K yra kūgis ir bet
kuriu˛ aibės K elementu˛ x ir y suma x + y ∈ K. Šia˛ aib˛e galima iliustruoti naudojant
R2 erdvės interpretacija˛ geometrinėje plokštumoje su Descarteso koordinačiu˛ sistema.
Tokioje plokštumoje bet kurios dvi pustiesės išeinančios iš koordinačiu˛ pradžios sudaro
kūg˛i. Jei šias pustieses apjungsime su visais tarp ju˛ esančiais plokštumos taškais tai
gausime iškilaj˛˛ i kūg˛i. Toliau formuluojamus faktus siūlome i˛rodyti skaitytojui (2.4.3
pratimas).
2.34 teorema. Teiginiai (a), (b) ir (c) apie euklidinės erdvės aibes yra teisingi, čia
(a) iškilasis kūgis yra iškiloji aibė;
(b) jei K1 ir K2 yra iškilieji kūgiai, tai suma K1 + K2 yra iškilasis kūgis;
(c) jei K1 ir K2 yra iškilieji kūgiai, tai sankirta K1 ∩ K2 yra iškilasis kūgis.
Priminsime, kad aibiu˛ suma ir aibės sandauga iš skaičiaus apibrėžti (1.3) saryšiais.
˛
Kitu˛ teiginiu˛ i˛rodymas taip pat siūlomas skaitytojui kaip pratimas, (2.4.4 pratimas).
2.35 teorema. Euklidinės erdvės aibėms A ir B galioja teiginiai:
(a) jei A ir B yra iškilosios aibės, tai ju˛ suma A + B, skirtumas A − B, sankirta
A ∩ B ir Descarteso sandauga A × B yra iškilosios aibės;
(b) jei A yra iškiloji aibė ir λ ∈ R, tai aibė λA iškiloji.
Jau anksčiau matėme, kad netuščioje uždaroje aibėje C visada galima rasti elementa˛
u, kurio atstumas iki šiai aibei nepriklausančio vetoriaus y yra mažiausias (1.4.8 prati-
mas). Dabar parodysime, kad tok˛i aibės C elementa˛ u galima apibūdinti (2.25) saryšiu
˛
kai C yra iškiloji aibė.
2.36 teorema. Tarkime, kad uždaroji iškiloji aibė C ⊂ Rd yra netuščia ir y ∈ Rd \ C.

Egzistuoja toks u ∈ C, kad
ku − yk2 ≤ kx − yk2 visiems x ∈ C. (2.24)
Be to, (2.24) galioja tada ir tik tada, kai skaliarinė sandauga
(y − u)·(x − u) ≤ 0 visiems x ∈ C. (2.25)
I˛rodymas. Tegul Or (y) yra toks uždarasis rutulys su centru y, kurio sankirta su C yra
netuščia. Tuomet K := Or (y) ∩ C yra netuščia kompaktiška aibė. Pakanka i˛rodyti
(2.24) su aibe K vietoje C (kodėl?). Tegul
t := inf{kx − yk2 : x ∈ K}.
Remiantis didžiausio apatinio rėžio apibrėžtimi egzistuoja tokia vektoriu˛ seka (xn ), ku-
rios nariai yra aibės K elementai ir kxn −yk2 → t kai n → ∞. Remiantis 1.65 teoremos
(c) teiginiu, kadangi aibė K yra kompaktiška, seka (xn ) turi posek˛i (xnk ), konverguo-
jant˛i i˛ vektoriu˛ u ∈ K. Kadangi kxnk − yk2 → ku − yk2 ir kxnk − yk2 → t kai k → ∞,
tai ku − yk2 = t dėl ribos vienatinumo. Taigi radome u ∈ C, kuriam galioja (2.24).
Saryšio
˛ (2.25) i˛rodymui tarkime, kad x ∈ C. Su bet kuriuo λ ∈ (0, 1) tegul xλ :=
λx + (1 − λ)u. Tada xλ ∈ C ir
ku − yk22 ≤ kxλ − yk22 = kλ(x − u) + (u − y)k22

= λ2 kx − uk22 + 2λ(x − u)·(u − y) + ku − yk22 .
Pertvark˛e nelygyb˛e tarp kraštiniu˛ nariu˛ gauname
(y − u)·(x − u) ≤ (λ/2)kx − uk22 .

Jei (y − u)·(x − u) > 0, tai pastaroji nelygybė su pakankamai mažu λ yra prieštara.
Todėl (y − u)·(x − u) ≤ 0 ir galioja (2.25), nes elementas x ∈ C yra laisvai pasirinktas.
Tarkime, kad galioja (2.25) ir x ∈ C. Tada
kx − yk22 = k(x − u) + (u − y)k22
= kx − uk22 + 2(x − u)·(u − y) + ku − yk22
≥ ku − yk22 ,
kadangi kx − uk2 ≥ 0 ir (x − u)·(u − y) ≥ 0 pagal prielaida.˛ I˛rodėme, kad galioja
(2.24).
Norėdami motyvuoti kita˛ iškiluj

˛ u˛ aibiu˛ savyb˛e, priminsime, kad su bet kuria euk-
lidinės erdvės aibe A, galioja A ⊂ (A)◦ (1.32 teoremos (a) teiginys ir 1.39 teore-
◦
mos (b) teiginys). Tačiau lygybė neprivalo galioti, kaip rodo racionaliuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibės
A = Q ⊂ R pavyzdys. I˛rodysime, kad lygybė A◦ = (A)◦ galioja, jei aibė A yra iškiloji.
Šio fakto i˛rodymas remiasi tokia iškilosios aibės savybe:
2.37 lema. Tarkime, kad aibė C ⊂ Rd yra iškiloji, x ∈ C ◦ ir y ∈ C. Tada
(1 − λ)x + λy ∈ C ◦ visiems λ ∈ [0, 1).
I˛rodymas. Tegul z := (1 − λ)x + λy su kuriuo nors λ ∈ [0, 1) ir tegul U yra vienetinis
atvirasis rutulys su centru nulyje. Kadangi y ∈ C, tai y ∈ C + ²U su kiekvienu ² > 0
(kodėl?). Kadangi x ∈ C ◦ , tai egzistuoja toks ² > 0, kad
{x} + ²(1 + λ)/(1 − λ)U ⊂ C.
Su šiuo ² > 0 turime
O² (z) = {z} + ²U = (1 − λ){x} + λ{y} + ²U
⊂ (1 − λ){x} + λ(C + ²U ) + ²U
£ ¤
= (1 − λ) {x} + ²(1 + λ)/(1 − λ)U + λC
⊂ (1 − λ)C + λC = C,
kadangi C yra iškiloji aibė. Taigi z yra aibės C vidinis taškas, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
2.38 teorema. Tarkime, kad euklidinės erdvės aibė C yra iškiloji. Tada (C)◦ = C ◦ ir
(C ◦ ) = C.
I˛rodymas. Saryšis
˛ C ◦ ⊂ (C)◦ galioja visada. I˛rodysime priešinga˛ saryš˛
˛ i. Tegul z ∈
(C) . Parodysime, kad z ∈ C ◦ . Tegul x ∈ C ◦ . Galime tarti, kad x 6= z. Su kiekvienu
◦
µ ∈ R, tegul yµ := (1 − µ)x + µz. Kai µ > 1 ir µ yra pakankamai arti 1, tai yµ ∈ C

nes z ∈ (C)◦ . Fiksuokime bet kur˛i tok˛i vektoriu˛ y := yµ . Tada
z = (1/µ)y + (1 − (1/µ))x ∈ C ◦
remiantis 2.37 lema.
Atskyrimo teoremos Šios teoremos nurodo salygas ˛ kada dvi nesikertančios iškilosios
aibės yra atskiriamos aibe, vadinama hiperplokštuma, toliau apibrėžiama prasme:
2.39 apibrėžtis. Tegul A ir B yra netuščios euklidinės erdvės Rd aibės, α ∈ R ir p ∈ Rd .
Sakoma, kad hiperplokštuma H = {x ∈ Rd : p·x = α} skiria A ir B, jei
½
p·x ≥ α, visiems x ∈ A,
p·x ≤ α, visiems x ∈ B.
Jei vietoje šiu˛ nelygybiu˛ galioja griežtos nelygybės, t. y. jei
½
p·x > α, visiems x ∈ A,
p·x < α, visiems x ∈ B,
tai sakoma, kad hiperplokštuma H griežtai skiria aibes A ir B.
Hiperplokštuma H = {x ∈ Rd : p·x = α} priklauso nuo vektoriaus p ∈ Rd ir
skaičiaus α ∈ R. Vektorius p turi savyb˛e: p·(x − y) = 0 su bet kuriais x ∈ H ir y ∈
H. Prisimenant skaliarinės sandaugos interpretacija˛ (1.13), šia˛ savyb˛e galima vadinti
vektoriaus p statmenumu aibei H. Jei d = 3 ir R3 interpretuosime kaip geometrin˛e triju˛
matavimu˛ erdv˛e, tai aibė H joje atitiks plokštuma,˛ o vektorius p atitiks tai, kas vadinama
„normalės vektoriumi plokštumai".
I˛rodysime atskyrimo teorema,˛ kai viena iš dvieju˛ aibiu˛ yra uždaroji ir iškiloji, o kita˛
aib˛e sudaro vienintelis vektorius nepriklausantis pirmajai˛ aibei.
2.40 teorema. Tarkime, kad uždaroji iškiloji aibė C ⊂ Rd yra netuščia ir y ∈ Rd \ C.
Egzistuoja tokie p ∈ Rd \ {0} ir α ∈ R, kad
p·y > α ir p·x ≤ α visiems x ∈ C.
I˛rodymas. Remiantis 2.36 teorema, egzistuoja toks vektorius u ∈ C, kuriam galioja
(2.25). Tada p := y − u 6= 0. Tegul α := p·u. Su šiais žymėjimais (2.25) saryšis
˛ yra
vienas iš dvieju˛ reikalingu:
˛
p·x ≤ α visiems x ∈ C.
Kitas reikalingas saryšis
˛ išplaukia iš
p·y − α = p·(y − u) = ky − uk22 > 0.
Teoremos i˛rodymas baigtas.
Bet kuri hiperplokštuma H = {x ∈ Rd : p·x = α} padalina euklidin˛e erdv˛e Rd i˛

dvi aibes
{x ∈ Rd : p·x ≤ α} ir {x ∈ Rd : p·x ≥ α},
kurias anksčiau pavadinome puserdvėmis. Šios dvi aibės yra uždarosios ir iškilosios,
kaip ir pati hiperplokštuma. Hiperplokštuma˛ H vadinsime aibės A atramine hiperplokš-
tuma, jei aibė A yra vienoje iš šiu˛ dvieju˛ puserdviu˛ ir jei H liečia aib˛e A, t. y. jei hiper-
plokštumos H ir aibės A sienos ∂A := A \ A◦ sankirta yra netuščia (žr. 1.3.14 pratima). ˛
2.41 teorema. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės Rd aibė C yra netuščia ir vektorius
y ∈ Rd \ C ◦ . Egzistuoja toks vektorius p ∈ Rd \ {0}, kad
p·(x − y) ≤ 0 visiems x ∈ C. (2.26)
Jei y ∈ ∂C, tai H = {x ∈ Rd : p·x = p·y} yra aibės C atraminė hiperplokštuma.
I˛rodymas. Remiantis (1.33) saryšiu,

˛ vektoriui y ∈ Rd \ C ◦ galioja arba y ∈ Rd \ C arba
y ∈ ∂C. Pirma tarkime, kad y 6∈ C. Kadangi aibė C yra uždaroji ir iškiloji, remiantis
2.36 teorema, egzistuoja toks u ∈ C, kad
(y − u)·(x − u) ≤ 0 visiems x ∈ C.
Šiuo atveju (2.26) galioja vektoriui p := y − u 6= 0.

Dabar tarkime, kad y ∈ ∂C. Remiantis 1.32 ir 2.38 teoremomis
∂C = C \ (C)◦ = C \ C ◦ = ∂C.
Todėl y ∈ ∂C. Kadangi y 6∈ (C)◦ , tai egzistuoja tokia vektoriu˛ seka (yn ), kad yn 6∈ C
ir yn → y kai n → ∞. Remiantis 2.36 teorema, su kiekvienu n ∈ N egzistuoja toks
un ∈ C, kad
(yn − un )·(x − un ) ≤ 0 visiems x ∈ C.
Su kiekvienu n ∈ N tegul
zn := (yn − un )/kyn − un k2 .
Egzistuoja posekis (znk ) kuris konverguoja i˛ vektoriu˛ p 6= 0 (kodėl?). Su kiekvienu

x ∈ C ir n ∈ N turime
zn ·x ≤ zn ·un = zn ·(un − yn ) + zn ·yn
= −kyn − un k2 + zn ·yn < zn ·yn .

Perėj˛e prie ribos pagal posek˛i gauname
p·x ≤ p·y visiems x ∈ C,
Kaip išvada˛ gauname viena˛ iš atskyrimo teoremos variantu.

˛
2.42 teorema. Tarkime, kad iškilosios aibės A ⊂ Rd ir B ⊂ Rd yra netuščios ir nesik-

erta. Egzistuoja toks vektorius p ∈ Rd \ {0}, kad
sup{p·x : x ∈ B} ≤ inf{p·x : x ∈ A}. (2.27)

I˛rodymas. Tegul C := B − A. Aibė C yra netuščia, iškiloji ir 0 6∈ C. Remiantis 2.41

teorema su y = 0, egzistuoja toks p ∈ Rd \ {0}, kuriam galioja (2.26) saryšis.
˛ Remiantis
šiuo saryšiu
˛ su kiekvienu x ∈ A ir y ∈ B, y − x ∈ C ir p·y ≤ p·x. Iš čia išplaukia
(2.27), ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
2.43 teorema. Tarkime, kad iškilosios aibės A ⊂ Rd ir B ⊂ Rd yra netuščios ir nesik-

erta. Jei aibė B − A yra uždaroji, tai egzistuoja toks vektorius p ∈ Rd \ {0}, kad
sup{p·x : x ∈ B} < inf{p·x : x ∈ A}.
Šios teoremos i˛rodymas skiriasi nuo 2.42 teoremos i˛rodymo tuo, kad vietoje 2.41
teoremos naudojama 2.40 teorema.
Iškilosios ir i˛gaubtosios funkcijos Sakysime, kad aibė yra neišsigimusi, jei ji yra ne-
tuščia ir ne vieninė, t. y. jei ji turi bent du skirtingus elementus. Jei, be to, aibė yra
iškiloji, tai jai priklauso ir visi jos du skirtingus elementus jungiančios atkarpos taškai.
2.44 apibrėžtis. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės aibė X yra netuščia. Funkcija
f : X → R vadinama
(a) iškilaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X ir y ∈ X nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) ≤ λf (x) + (1 − λ)f (y)
galioja su kiekvienu λ ∈ (0, 1);
(b) griežtai iškilaja,

˛ jei aibė X yra neišsigimusi, o bet kuriems x ∈ X ir y ∈ X
nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) < λf (x) + (1 − λ)f (y)
(c) i˛gaubtaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X, y ∈ X nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) ≥ λf (x) + (1 − λ)f (y) (2.28)
(d) griežtai i˛gaubtaja,

nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) > λf (x) + (1 − λ)f (y)
galioja su kiekvienu λ ∈ (0, 1).

Paminėsime keleta˛ paprasčiausiu˛ ka˛ tik apibrėžtu˛ funkciju˛ pavyzdžiu. ˛ Tiesinė funkci-
ja yra iškiloji ir i˛gaubtoji. Kiekvienam r ∈ (0, +∞) tegul `r : R+ → R yra funkcija
su reikšmėmis `r (x) := xr , x ∈ R+ . Funkcija `r yra griežtai iškiloji kai r ∈ (1, +∞)
ir yra griežtai i˛gaubtoji kai r ∈ (0, 1) (kodėl?). Funkcija Rd 3 x 7→ kxk (norma) yra
iškiloji.
Kitas iškilosios funkcijos pavyzdys yra kvadratinė forma qA : Rd → R, kurios
reikšmės yra
  
a11 · · · a1d x1 Xd X d
qA (x) = xt Ax = [x1 · · · xd ] . . . . . . . . . . . . . . . . = aji xi xj
ad1 · · · add xd i=1 j=1
su visais x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir su bet kuria kvadratine d × d matrica A = [aji ]. Jei

matrica A yra vienetinė matrica E = [eji ], kurios elementai eji = 1 kai j = i ir eji = 0
kai j 6= i, tai
X d
qE (x) = x2i = kxk22
i=1
su kiekvienu x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd . Toliau i˛rodoma, kad ši funkcija yra griežtai

iškiloji, kaip ir tos kvadratinės formos qA , kuriu˛ matrica A yra simetrinė ir teigiamai
apibrėžta (žr. A.2 apibrėžima˛ konspekto gale).
2.45 teorema. Tarkime, kad A yra simetrinė, teigiamai apibrėžta d×d matrica. Kvadrat-
inė forma qA : Rd → R yra griežtai iškiloji funkcija.
I˛rodymas. Tegul x ∈ Rd , y ∈ Rd , x 6= y ir λ ∈ (0, 1). Grupuodami narius gauname

¡ ¢ ¡ ¢
qA (λx + (1 − λ)y) = λxt + (1 − λ)y t A λx + (1 − λ)y
£ ¡ ¢¤ £ ¡ ¢¤
= λ xt A λx + (1 − λ)y + (1 − λ) y t A λx + (1 − λ)y
= λ2 xt Ax + λ(1 − λ)xt Ay + λ(1 − λ)y t Ax + (1 − λ)2 y t Ay
Kadangi matrica A simetrinė, tai xt Ay = y t Ax. Pastaruj
˛ u˛ lygybiu˛ dešinėje atimdami
λqA (x) + (1 − λ)qA (y), gauname
qA (λx + (1 − λ)y) − λqA (x) − (1 − λ)qA (y)
= (λ2 − λ)xt Ax + 2λ(1 − λ)xt Ay + [(1 − λ)2 − (1 − λ)]y t Ay

£ ¤
= −λ(1 − λ) xt Ax − 2xt Ay + y t Ay
= −λ(1 − λ)qA (x − y) < 0.
Čia dar karta˛ panaudojome matricos A simetriškuma,˛ bei kvadratinės formos qA teigiama˛
apibrėžtuma.˛ Teoremos i˛rodymas baigtas.
Kiekviena iškiloji funkcija yra tolydi savo apibrėžimo srities viduje. Kitas pavyzdys
rodo, kad iškiloji funkcija neprivalo būti tolydi ant apibrėžimo srities sienos. Su kiekvienu
x ∈ X := [−1, 1] tegul
½ 2
x , jei |x| < 1,
f (x) :=
2, jei |x| = 1.
˛ a˛ funkcija˛ f : X → R, kuri nėra tolydi ant sienos ∂X.

Šios reikšmės apibrėžia iškilaj
2.46 teorema. Tarkime, kad atviroji iškiloji aibė X ⊂ Rd yra netuščia ir funkcija
f : X → R yra iškiloji. Tada f yra tolydi funkcija.
I˛rodymas. Tegul x0 ∈ X. Kadangi X yra atvira, egzistuoja toks r > 0, kad atvirasis ru-
tulys Or (x0 ) priklauso aibei X ir tai reiškia, kad funkcija f yra apibrėžta šiame rutulyje.
Su kiekvienu x ∈ Or (0), tegul
g(x) := f (x0 + x) − f (x0 ).
Šios reikšmės apibrėžia funkcija˛ g : Or (0) → R. Teoremos i˛rodymui pakanka paro-

dyti, kad g yra tolydi nulyje (kodėl?). Funkcija g nulyje lygi nuliui ir yra iškila (2.4.15
pratimas).
Pirma parodysime,
√ kad tam tikroje nulio aplinkoje funkcija g yra aprėžta iš viršaus.
Tegul β := r/(2 d) ir α := max{g(γh eh ) : γh ∈ {r/2, −r/2}, h ∈ {1, . . . , d}}, čia
eh yra standartinės bazės euklidinėje erdvėje Rd elementai. Parodysime:
jei kxk2 ≤ β, tai g(x) ≤ α. (2.29)
Iš tikro, tegul x = (xh ) ∈ Oβ (0). Šiam vektoriui suteiksime iškilojo darinio išraiška˛
d
X d
X
x= xh eh = (2|xh |/r)γh eh , kai γh := rxh /(2|xh |).
h=1 h=1
P √
Tada γh eh ∈ Or (0) ir λ := dh=1 2|xi |/r ≤ 2 dkxk2 /r ≤ 1 naudojant (1.19) nelygy-
b˛e. Kadangi g yra iškiloji funkcija ir g(0) = 0, remiantis 2.4.6 pratimu, turime
³ d
X 2|xh | ´ Xd
2|xh | ¡ ¢
g(x) = g (1 − λ)0 + γ h eh ≤ g γh eh ≤ α,
r r
h=1 h=1
t. y. galioja (2.29) teiginys.

Funkcijos g tolydumui nulyje parodyti tarkime, kad ² > 0, δ := ²β/α ir x ∈ Oδ (0).
Tada xα/² ∈ Oβ (0),
³³ ²´ ² xα ´ ² ³ xα ´
g(x) = g 1− 0+ ≤ g ≤ ²,
α α ² α ²
remiantis (2.29). Kita vertus, dar karta˛ remiantis (2.29), gauname

³ x ²/α −xα ´
0 = g(0) = g +
1 + ²/α 1 + ²/α ²
g(x) ²/α ³ −xα ´
≤ + g
1 + ²/α 1 + ²/α ²
£ ¤
≤ g(x) + ² /(1 + ²/α) < g(x) + ²,
t. y. g(x) > −². Gavome, kad |g(x)| ≤ ² kai kxk2 ≤ δ, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Likusios šio paragrafo keturios teoremos iliustruoja iškiluj ˛ u˛ ir i˛gaubtuj

˛ u˛ funkciju˛
savybes. Pirmaj
˛ a˛ iš ju˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (2.4.8 pratimas).
2.47 teorema. Tarkime, kad funkcijos f1 , . . . , fk iš Rd i˛ R yra iškilosios. Tada iškilo-
siomis yra funkcijos:
Pk
(a) j=1 µj fj , čia µj > 0, j = 1, . . . , k;
(b) max{f1 , . . . , fk }.
2.48 teorema. Tarkime, kad funkcija g : Rd → R i˛gaubtoji, o aibė
X := {x ∈ Rd : g(x) > 0}
neišsigimusi. Tegul f : X → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := 1/g(x) kiekvienam
x ∈ X. Tada aibė X yra iškiloji ir funkcija f yra iškiloji.
I˛rodymas. Tegul x ∈ X, y ∈ X ir λ ∈ (0, 1). Kadangi funkcija g yra i˛gaubtoji, tai
g(λx + (1 − λ)y) ≥ λg(x) + (1 − λ)g(y) > 0,
t. y. λx + (1 − λ)y ∈ X. I˛rodėme, kad aibė X yra iškiloji. Dar karta˛ tegul x ∈ X,
y ∈ X ir λ ∈ (0, 1). Tada λx + (1 − λ)y ∈ X ir dėl funkcijos i˛gaubtumo, turime
1 1
f (λx + (1 − λ)y) = ≤ .
g(λx + (1 − λ)y) λg(x) + (1 − λ)g(y)
Su bet kuriais teigiamais skaičiais a ir b, galioja nelygybė
1 λb + (1 − λ)a
≤ .
λa + (1 − λ)b ab
Ji yra pakankama i˛rodyti reikalinga˛ nelygyb˛e funkcijos f iškilumui (patikrinti).
2.49 teorema. Tarkime, kad funkcija g : R → R yra nemažėjanti ir iškiloji, o funkcija

f : Rd → R yra iškiloji. Tada kompozicija g◦f : Rd → R yra iškiloji funkcija.
2.50 teorema. Tarkime, kad funkcija g : Rq → R iškiloji ir funkcija f : Rp → Rq
afininė, t. y. funkcija su reikšmėmis f (x) = Ax + b, x ∈ Rp , čia A ∈ Mq×p ir b ∈ Rq .
Tada kompozicija g◦f : Rp → R yra iškiloji funkcija.
Kvazi–iškilosios ir kvazi–˛igaubtosios funkcijos Šios funkcijos pasirodo natūraliai

˛ kokioms funkcijoms f : X → R, aibė
bandant atsakyti i˛ klausima:
Cα (f ) := {x ∈ X : f (x) ≥ α}, α∈R
yra iškiloji? Atsakymas teigiamas, jei f yra i˛gaubtoji, bet tai nėra būtina savybė kaip
rodo laipsninės funkcijos `r : R+ → R, r ∈ (0, +∞), pavyzdžiai.
Iš tikro, tegul α > 0, r ∈ (0, +∞), x ∈ Cα (`r ) ir y ∈ Cα (`r ). Su bet kuriuo
λ ∈ (0, 1), nelygybė
`r (λx + (1 − λ)y) = (λx + (1 − λ)y)r ≥ α
galioja tada ir tik tada, kai

λx + (1 − λ)y ≥ α1/r ,
kuri teisinga nes x ≥ α1/r ir y ≥ α1/r . Tai reiškia, kad λx + (1 − λ)y ∈ Cα (`r ), t. y.
aibė Cα (`r ) yra iškiloji.
2.51 apibrėžtis. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės aibė X – netuščia. Funkcija
f : X → R vadinama
(a) kvazi–iškilaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X ir y ∈ X nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) ≤ max{f (x), f (y)}
(b) griežtai kvazi–iškilaja,

nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) < max{f (x), f (y)}
(c) kvazi–˛igaubtaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X, y ∈ X nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) ≥ min{f (x), f (y)}
(d) griežtai kvazi–˛igaubtaja,

˛ jei aibė X yra neišsigimusi, o bet kuriems x ∈ X ir
y ∈ X nelygybė
f (λx + (1 − λ)y) > min{f (x), f (y)}
galioja su kiekvienu λ ∈ (0, 1).

Jei funkcija yra i˛gaubtoji, tai ji yra kvazi–˛igaubtoji. Teiginys priešinga kryptimi
nėra teisingas. Pavyzdžiui, funkcija f (x) = x2 , x ∈ R+ , yra kvazi–˛igaubtoji, bet nėra
i˛gaubtoji.
2.52 teorema. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės aibė X – netuščia. Funkcija
f : X → R yra
(a) i˛gaubtoji tada ir tik tada, kai aibė C(f ) := {(x, α) ∈ X × R : f (x) ≥ α} iškiloji;
(b) iškiloji tada ir tik tada, kai aibė K(f ) := {(x, α) ∈ X × R : f (x) ≤ α} iškiloji;
(c) kvazi–˛igaubtoji tada ir tik tada, kai aibė C(f, α) := {x ∈ X : f (x) ≥ α} iškiloji
kiekvienam α ∈ R;
(d) kvazi–iškiloji tada ir tik tada, kai aibė K(f, α) := {x ∈ X : f (x) ≤ α} iškiloji
kiekvienam α ∈ R.
I˛rodymas. I˛rodysime tik (a) ir (c) teiginius. Likusiu˛ teiginiu˛ (b) ir (d) i˛rodymas panašus
ir paliekamas skaitytojui (2.4.11 pratimas).
(a): Tarkime, kad aibė C(f ) yra iškiloji, x ∈ X, y ∈ X ir λ ∈ (0, 1). Kadangi
(x, f (x)) ∈ C(f ) ir (y, f (y)) ∈ C(f ), tai
¡ ¢ ¡ ¢ ¡ ¢
λ x, f (x) + (1 − λ) y, f (y) = λx + (1 − λ)y, λf (x) + (1 − λ)f (y) ∈ C(f ),
t. y. galioja (2.28). Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija f yra i˛gaubtoji, (x, α1 ) ∈ C(f ),
(y, α2 ) ∈ C(f ) ir λ ∈ (0, 1). Tada f (x) ≥ α1 , f (y) ≥ α2 ir
f (λx + (1 − λ)y) ≥ λf (x) + (1 − λ)f (y) ≥ λα1 + (1 − λ)α2 ,
t. y. λ(x, α1 ) + (1 − λ)(y, α2 ) ∈ C(f ). Taigi teiginys (a) i˛rodytas.

(c): Tarkime, kad aibė C(f, α) yra iškiloji su kiekvienu α ∈ R, x ∈ X, y ∈ X,
λ ∈ (0, 1) ir α := min{f (x), f (y)}. Tada x ∈ C(f, α) ir y ∈ C(f, α). Kadangi aibė
C(f, α) yra iškiloji, tai iškilasis darinys λx + (1 − λ)y ∈ C(f, α), t. y.
f (λx + (1 − λ)y) ≥ α = min{f (x), f (y)}.
Taigi, funkcija f yra kvazi-˛igaubtoji. Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija f yra kvazi-
i˛gaubtoji, α ∈ R, x ∈ C(f, α), y ∈ C(f, α). Tada f (x) ≥ α ir f (y) ≥ α. Kadangi
funkcija f yra kvazi-˛igaubtoji, tai
f (λx + (1 − λ)y) ≥ min{f (x), f (y)} ≥ α,
t. y. λx + (1 − λ)y ∈ C(f, α). Taigi, aibė Cα yra iškiloji. Teoremos i˛rodymas baigtas.
Funkcijos maksimumas ir minimumas Parodysime, kad griežtai iškilos ir griežtai

i˛gaubtos funkcijos savo minimalia˛ ar maksimalia˛ reikšm˛e i˛gyja vieninteliame taške.
2.53 apibrėžtis. Tarkime, kad X ⊂ Rd ir f : X → R yra funkcija. Vektorius u ∈

X vadinamas funkcijos f globaliuoju maksimumo tašku, jei visiems x ∈ X galioja
nelygybė
f (x) ≤ f (u). (2.30)
Funkcijos f lokaliuoju maksimumo tašku vadinamas toks vektorius u ∈ X, kuriam
(2.30) nelygybė galioja visiems x ∈ Or (u) ∩ X su kuriuo nors r > 0. Vektorius v ∈ X
vadinamas funkcijos f globaliuoju minimumo tašku, jei visiems x ∈ X galioja nelygybė
f (x) ≥ f (v). (2.31)

Funkcijos f lokaliuoju minimumo tašku vadinamas toks vektorius v ∈ X, kuriam (2.31)
nelygybė galioja visiems x ∈ Or (v) ∩ X su kuriuo nors r > 0.
Toliau formuluojami teiginiai yra svarbios iškiluj

˛ u˛ ir i˛gaubtuj
˛ u˛ funkciju˛ savybės. Ju˛
dėka, ieškant funkcijos maksimumo ar minimumo taška,˛ pakanka rasti lokaluj˛ ˛ i maksi-
mumo ar minimumo taška.˛
2.54 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rd yra iškiloji ir joje apibrėžta funkcija f : X →
R.
(a) Jei f yra i˛gaubtoji, tai kiekvienas šios funkcijos lokalusis maksimumo taškas yra
jos globalusis maksimumo taškas.
(b) Jei f yra iškiloji, tai kiekvienas šios funkcijos lokalusis minimumo taškas yra jos
globalusis minimumo taškas.
I˛rodymas. Galima tarti, kad aibė yra neišsigimusi (priešingu atveju teorema teisinga).
Tegul w ∈ X yra funkcijos f lokalusis maksimumo taškas. Priešingai teoremos (a)
teiginiui tarkime, kad w nėra funkcijos f globalusis maksimumo taškas. Tada egzistuoja
toks vektorius u ∈ X, kad
f (u) > f (w). (2.32)
Aišku, kad u 6= w. Su kiekvienu λ ∈ (0, 1), tegul xλ := λu + (1 − λ)w. Remiantis tuo,
kad funkcija f yra i˛gaubtoji ir prielaida (2.32), nelygybės
f (xλ ) ≥ λf (u) + (1 − λ)f (w) > λf (w) + (1 − λ)f (w) = f (w) (2.33)
galioja su kiekvienu λ ∈ (0, 1). Kadangi w yra funkcijos f lokalusis maksimumo taškas,
tai egzistuoja toks r > 0, kad f (x) ≤ f (w) visiems x ∈ Or (w)∩X. Be to, kxλ −wk2 =
λku − wk2 → 0, kai λ → 0. Gauname, kad xλ ∈ Or (w) visiems pakankamai mažiems
λ, ir visiems šiems λ turi galioti nelygybė f (xλ ) ≤ f (w). Tai prieštarauja (2.33), kas
i˛rodo teoremos teigin˛i. Teiginio (b) i˛rodymas dualus pirmajam ir siūlomas skaitytojui
kaip 2.4.16 pratimas.
Remiantis pastaraja˛ teorema, jei i˛gaubtoji funkcija turi lokaluj˛˛ i maksimuma,˛ tai jis
yra jos globalusis maksimumas. Maksimumo taškas gali būti nevienintelis, o i˛gaubtosios
funkcijos visu˛ maksimumo tašku˛ aibė yra iškiloji (2.4.17 pratimas). Tačiau jei funkcija
yra griežtai i˛gaubtoji, tai ji gali turėti ne daugiau kaip viena˛ maksimumo taška.˛ Iš tikro,
jei u1 ∈ X ir u2 ∈ X yra griežtai i˛gaubtosios funkcijos f : X → R, su iškilaja ˛ api-
p
brėžimo sritimi X ⊂ R , du skirtingi maksimumo taškai, tai su kiekvienu λ ∈ (0, 1),
uλ := λu1 + (1 − λ)u2 ∈ X ir
f (uλ ) > λf (u1 ) + (1 − λ)f (u2 ) = f (u1 ) = f (u2 ).
Ši griežta nelygybė prieštarauja tam, kad u1 ir u2 yra globalieji maksimumo taškai.

Todėl, jei griežtai i˛gaubtosios funkcijos maksimumo taškas egzistuoja, tai jis yra vienin-
telis. Dualūs teiginiai apie minimumo taškus galioja iškilajai funkcijai. Kitos iškiluj ˛ u˛ ir
i˛gaubtuj
˛ u˛ funkciju˛ savybės nagrinėjamos po to, kai susipaž˛istama su funkciju˛ diferenci-
javimu.
Pratimai
1. I˛rodyti, kad 2.33 apibrėžima˛ iliustruojančios aibės yra iškilos.
2. I˛rodyti, kad euklidinės erdvės vienetine sfera vadinama aibė {x ∈ Rd : kxk2 = 1}

nėra iškila. Nuoroda: naudotis 1.1.6 pratimo teiginiu.
3. I˛rodyti 2.34 teorema.˛ Ar dvieju˛ iškilu˛ kūgiu˛ sajunga

˛ yra kūgis? Atsakyma˛ pagr˛isti.
5. Tegul f : Rp → Rq yra tiesinė funkcija ir C ⊂ Rp yra iškila aibė. I˛rodyti, kad

aibė f [C] yra iškila. Pastaba: tai rodo, kad aibė {Ax : x ∈ C} ⊂ Rq yra iškila
aibė, čia A ∈ Mq×p .
6. Tarkime, kad C yra iškiloji euklidinės erdvės aibė. P

Tegul k ≥ 1, {x1 , . . . , xk } ⊂
C, o skaičiai λj ≥ 0, j = 1, . . . , k tokie, kad kj=1 λj = 1. I˛rodyti, kad
Pk
j=1 λj xj ∈ C.
7. Tegul C yra iškiloji euklidinės erdvės aibė. I˛rodyti, kad jos uždarinys C ir vidus
C ◦ taip pat yra iškilos aibės.
11. I˛rodyti 2.52 teoremos (b) ir (d) teiginius.

2.5 Funkcijos nejudamasis taškas 73
12. Tegul f : R2++ → R yra funkcija su reikšmėmis f (x1 , x2 ) = x1 x2 , (x1 , x2 ) ∈

R2++ . I˛rodyti, kad f yra kvazi-˛igaubta.
13. Tegul 0 < ² < 1 ir f (x) := x²1 x1−²

2 su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2++ . I˛rodyti,
kad šiomis reikšmėmis apibrėžta funkcija f : R2++ → R yra kvazi-˛igaubta.
14. Tegul X ⊂ Rd yra neišsigimusi iškila aibė, ir f : X → R. I˛rodyti, kad funkcija

f yra iškila tada ir tikP tada, kai su kiekvienu n ∈ N∗ , jei {x1 , . . . , xn } ⊂ X,
{λ1 , . . . , λn } ⊂ R+ ir ni=1 λi = 1, tai
³X
n ´ Xn
f λi xi ≤ λi f (xi ).
i=1 i=1
15. Tarkime, kad x0 ∈ Rd , r > 0 ir f : Or (x0 ) → R yra iškila funkcija. Su kiekvienu

x ∈ Or (0), tegul g(x) := f (x0 + x) − f (x0 ). I˛rodyti, kad šiomis reikšmėmis
apibrėžta funkcija g : Or (0) → R yra iškila.
16. I˛rodyti 2.54 teoremos (b) teigin˛i.
17. I˛rodyti: jei A yra i˛gaubtos funkcijos visu˛ maksimumo tašku˛ aibė, tai A yra iškila
aibė. Suformuluoti ir i˛rodyti dualu˛ teigin˛i iškilai funkcijai.
2.5 Funkcijos nejudamasis taškas

Tai yra toks funkcijos apibrėžimo srities taškas, kuris funkcijos atvaizduojamas i˛ save.
2.55 apibrėžtis. Tarkime, kad X yra euklidinės erdvės aibė ir f : X → X, t. y. funkcija
f vaizduoja aib˛e X i˛ sav˛e. Sakoma, kad f turi nejudamaj˛˛ i taška˛ (angl. fixed point), jei
egzistuoja toks vektorius u ∈ X, kad f (u) = u.
Pavyzdžiui funkcija f : [0, 1] → [0, 1] su reikšmėmis f (x) := x2 , x ∈ [0, 1], turi du
nejudamuosius taškus: x = 0 ir x = 1. Vaizduojant tokia˛ funkcija˛ grafiku Descarteso
plokštumoje, fiksuotas taškas turi savyb˛e: jis yra funkcijos grafiko y = f (x) ir tiesės
y = x susikirtimo taškas.
Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2 tegul
"√ #· ¸
3 1
x1
f (x) := 21 √23 ∈ R2 . (2.34)
−2 2 x2
Tegul S := {x ∈ R2 : kxk2 = 1} yra euklidinės erdvės vienetinė sfera (šiuo atveju,

Descarteso plokštumoje, šia˛ aib˛e vaizduoja vienetinis apskritimas). Galima patikrinti,
kad (2.34) reikšmės apibrėžia funkcija˛ f : S → S. Be to, kiekvienam x ∈ S
q
√
kf (x) − xk2 = 2 − 3.
Taigi, funkcija f : S → S neturi nejudamojo taško. Iliustruojant šios funkcijos veikima˛

Descarteso plokštumoje galima i˛sitikinti, kad šia˛ plokštuma˛ ji pasuka pagal laikrodžio
rodykl˛e apie koordinačiu˛ pradžia˛ 30◦ kampu.
Tačiau jei apibrėšime funkcija˛ f su tomis pačiomis reikšmėmis (2.34) visiems x ∈
O1 (0), tai funkcija f vaizduoja vienetin˛i rutul˛i O1 (0) i˛ save ir turi nejudamaj˛
˛ i taška˛
0. Šia˛ savyb˛e turi kiekviena tiesinė funkcija. Iš tikro, tegul A yra d × d matrica ir
f (x) := Ax kiekvienam x ∈ Rd . Tada f (0) = A0 = 0.
Labai svarbi matematikos problema yra nustatymas salyg ˛ u, ˛ kada funkcija turi neju-
damaj˛
˛ i taška.˛ Funkcijoms, kurios vaizduoja realiuosius skaičius i˛ realiuosius skaičius,
Analizė I i˛rodėme tok˛i fakta:
˛
2.56 teorema. Tolydi funkcija f : [0, 1] → [0, 1] turi nejudamaj˛

˛ i taška.˛
Tolydumas nėra privaloma salyga

˛ tam, kad funkcija turėtu˛ nejudamaj˛
˛ i taška.˛ Prim-
insime, kad realaus kintamojo ir realias reikšmes turinti funkcija f : X → R vadinama
nemažėjančia, jei f (x) ≥ f (y) kai x ∈ X, y ∈ X ir x > y. Aišku, kad nemažėjanti
funkcija gali būti trūki.
2.57 teorema. Nemažėjanti funkcija f : [0, 1] → [0, 1] turi nejudamaj˛

˛ i taška.˛
I˛rodymas. Tegul A := {x ∈ [0, 1] : x ≤ f (x)}. Kadangi 0 ∈ A, aibė A yra netuščia.

Be to, ji turi viršutin˛i rėž˛i, nes A ⊂ [0, 1]. Remiantis mažiausio viršutinio rėžio teorema
(2.111 teorema, Analizė I), egzistuoja aibės A mažiausias viršutinis rėžis a := sup A.
Parodysime, kad a yra nejudamasis taškas.
Jei x ∈ A, tai x ≤ a ir x ≤ f (x) ≤ f (a) nes funkcija yra nemažėjanti. Tai reiškia,
kad f (a) yra aibės A viršutinis rėžis. Taigi, a ≤ f (a) remiantis mažiausio viršutinio
rėžio apibrėžimu.
Kita vertus, f (a) ≤ f (f (a)) nes funkcija f yra nemažėjanti. Tai reiškia, kad f (a) ∈
A. Taigi, f (a) ≤ a nes a yra aibės A viršutinis rėžis. Gavome, kad f (a) = a, ka˛ ir
Toliau šiame skyrelyje i˛rodysime 2.56 teoremos apibendrinima˛ tolydžioms funkci-

joms euklidinėje erdvėje (2.60 teorema). Prieš tai nejudamojo taško egzistavima˛ i˛rodysime
funkcijoms, kurios turi stipresn˛e savybė už tolyduma.˛
Sutraukiančiojo atvaizdžio principas
2.58 apibrėžtis. Tarkime, kad X ⊂ Rd ir f : X → Rd yra funkcija. Sakoma, kad

funkcija f yra Lipschitz’o funkcija, jei egzistuoja toks skaičius L, kad
kf (x) − f (y)k2 ≤ Lkx − yk2
visiems x ∈ X ir y ∈ X. Jei papildomai L < 1, tai f vadinama sutraukiančiuoju

atvaizdžiu.
Tegul f : Rd → Rd yra tiesinė funkcija. Remiantis 2.29 teorema, su kiekvienu

x ∈ Rd ir y ∈ Rd turime
kf (x) − f (y)k2 = kf (x − y)k2 ≤ kf k kx − yk2 ,
čia kf k yra funkcijos f norma (2.22). Taigi, kiekviena tiesinė funkcija yra Lipschitz’o
funkcija. Jei kf k < 1, tai tiesinė funkcija yra√sutraukiantis atvaizdis. (2.34) reikšmes
turinčios tiesinės funkcijos f norma kf k = 2 ir todėl ši funkcija nėra sutraukiantis
atvaizdis.
Tegul funkcija f : X → X ir x ∈ X. Rekursijos būdu apibrėšime vektoriu˛ seka˛
(xn ), kuria˛ vadinsime f -seka gauta iš x. Tegul x0 := x, x1 := f (x0 ) = f (x),
x2 := f (x1 ) = f ◦f (x).
Tarkime, kad xn yra apibrėžta su kuriuo nors n ∈ N. Tada
xn+1 := f (xn ) = (f ◦ · · · ◦f )(x). (2.35)

| {z }
n+1
Parodysime, kad f -seka (xn ) konverguoja i˛ nejudamaj˛˛ i taška,˛ kai f yra sutraukiantysis
atvaizdis. Šis faktas vadinamas sutraukiančiojo atvaizdžio principu.
2.59 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rd yra uždaroji ir funkcija f : X → X yra
sutraukiantysis atvaizdis. Tada f turi vienintel˛i nejudamaj˛
˛ i taška˛ u ∈ X. Be to, jei
x ∈ X ir (xn ) yra f -seka gauta iš x, tai
lim xn = u.
n→∞
I˛rodymas. Tegul x ∈ X ir (xn ) yra f -seka gauta iš x. Pirma parodysime, kad su

kiekvienu n ≥ 1
kxn+1 − xn k2 ≤ Ln kx1 − x0 k2 . (2.36)
Kai n = 1, turime
kx2 − x1 k2 = kf (x1 ) − f (x0 )k2 ≤ Lkx1 − x0 k2 .
Tarkime, kad (2.36) galioja su kuriuo nors n. Tada remiantis šia prielaida, gauname
kxn+2 − xn+1 k2 = kf (xn+1 ) − f (xn )k2 ≤ Lkxn+1 − xn k2 ≤ Ln+1 kx1 − x0 k2 ,
t. y. (2.36) galioja su n + 1 vietoje n. Remiantis indukcijos principu (2.36) galioja

kiekvienam n ≥ 1.
Toliau parodysime, kad f -seka (xn ) yra Cauchy. Dar karta˛ naudojant indukcijos
principa˛ ir normos subadityvua,˛ i˛rodoma, kad su kiekvienu m ≥ 1 ir n ≥ 1,
m−1
X
kxn+m − xn k2 ≤ kxn+i+1 − xn+i k2 .
i=0
Kiekvienam dešinės pusės nariui taikant (2.36), ir po to sumuojant geometrin˛e eilut˛e (čia
naudojama, kad L < 1), nelygybės
m−1
X
kxn+m − xn k2 ≤ Ln+i kx1 − x0 k2
i=0
¡ ¢ Ln
= Ln 1 + L + · · · + Lm−1 kx1 − x0 k2 < kx1 − x0 k2 .
1−L
galioja su kiekvienu m ≥ 1 ir n ≥ 1. Tegul ² > 0 ir N ∈ N toks, kad pastarosios
nelygybės dešinioji pusė yra mažesnė už ²/2 su n = N . Jei n1 > N ir n2 > N , tai
2LN
kxn1 − xn2 k2 ≤ kxn1 − xN k2 + kxN − xn2 k2 ≤ kx1 − x0 k2 < ²,
1−L
t. y. f -seka (xn ) yra Cauchy. Kadangi euklidinė erdvė pilna (1.28 teorema) ir aibė X
uždara, egzistuoja toks vektorius u ∈ X, i˛ kur˛i konverguoja f -seka (xn ). Kadangi su
kiekvienu n ∈ N,
kxn+1 − f (u)k2 = kf (xn ) − f (u)k ≤ Lkxn − uk2 ,
f -seka (xn ) taip pat konverguoja i˛ f (u). Dėl ribos vienatinumo (1.19 teorema) turime
f (u) = u, t. y. u yra funkcijos f nejudamasis taškas.
Parodysime, kad nejudamasis taškas u nepriklauso nuo pasirinktos f -sekos. Tegul
y ∈ X ir (yn ) yra f -seka gauta iš y. Tada su kiekvienu n ∈ N, turime
kyn+1 − uk2 = kf (yn ) − f (u)k2 ≤ Lkyn − uk2 .
Ši nelygybė ir indukcijos principas i˛galina i˛rodyti, kad
kyn+1 − uk2 ≤ Ln ky − uk
kiekvienam n ≥ 1. Kadangi L < 1, dešinioji šios nelygybės pusė konverguoja i˛ nul˛i kai
n → ∞, t. y. yn → u kai n → ∞.
Galiausiai parodysime, kad nejudamasis taškas yra vienintelis. Tegul v ∈ X yra
kitas funkcijos f nejudamasis taškas. Tada
ku − vk2 = kf (u) − f (v)k2 ≤ Lku − vk2 .
Jei u 6= v, padalin˛e abi nelygybės puses iš ku − vk2 , gauname L ≥ 1. Ši prieštara i˛rodo

nejudamojo taško vienatinuma.˛ Teorema i˛rodyta.
Brouwer’io nejudamojo taško teorema I˛rodysime Brouwerio nejudamojo taško teo-

rema:
2.60 teorema. Tegul K yra iškila, kompaktinė euklidinės erdvės aibė, o f : K → K yra
tolydi funkcija. Tada f turi nejudamaj˛
˛ i taška.˛
Brouwerio teoremos i˛rodymas remiasi toliau i˛rodoma kombinatorine Spernerio2 lema
(2.64 lema).
Tegul d ∈ N∗ . Euklidinės erdvės Rd vektoriai w0 , w1 , . . . , wn vadinami geometriškai
nepriklausomais, jei vektoriai w1 − w0 , . . . , wn − w0 yra tiesiškai nepriklausomi. Taip
gali būti tik atveju 1 ≤ n ≤ d remiantis 1.5 teiginiu.
2.61 lema. Euklidinės erdvės Rd vektoriai w0 , w1 , . . . , wn yra geometriškai nepriklau-
somi
Pn tada ir tik tada,
Pkai ˛ u˛ skaičiu˛ rinkiniui {λ0 , λ1 , . . . , λn } iš salyg
kiekvienam realiuj ˛ u˛
i n
i=0 λi w = 0 ir i=0 λi = 0 išplaukia λi = 0 kiekvienam i ∈ {0, 1, . . . , n}.
I˛rodymas. Vektoriai w1 − w0 , . . . , wn − w0 yra tiesiškai nepriklausomi tada ir tik tada,

˛ u˛ skaičiu˛ rinkiniui {λ1 , . . . , λn } lygybė
kai kiekvienam realiuj
n
X
λi (wi − w0 ) = 0
i=1
Pkad λi = 0 kiekvienam i ∈ {1, . . . , n}. Iš čia išplaukia lemos tvirtini-

galioja su salyga,
˛
mas su λ0 := − ni=1 λi .
Euklidinės erdvės Rd poaibis H n vadinamas n-mate hiperplokštuma erdvėje Rd ,

jei egzistuoja tokie tiesiškai nepriklausomi Rd erdvės vektoriai v 1 , . . . ,P v n ir vektorius
v ∈ R , kad visi H elementai x yra išreiškiami suma x = v + nj=1 tj v j , kur
0 d n 0
t1 , . . . , tn yra realieji skaičiai. Jei vektoriu˛ v 1 , . . . , v n tiesin˛i apvalkala˛ žymėsime V , tai

hiperplokštuma H n yra tiesinės erdvės V postūmis H n = v 0 + V = {v 0 + v : v ∈ V }.
2.62 teiginys. Tarkime, kad Rd erdvės vektoriai w0 , w1 , . . . , wn yra geometriškai neprik-
lausomi. Tada egzistuoja vienintelė n-matė hiperplokštuma H n , talpinanti savyje aib˛e
{w0 , . . . , wn }. Be to, H n sudaro visi tie Rd erdvės vektoriai x, kurie išreiškiami suma
n
X n
X
j
x= λj w , λj = 1. (2.37)
j=0 j=0
P
I˛rodymas. Tegul H n := w0 + { nj=1 λj (wj − w0 ) : (λ1 , . . . , λn ) ∈ Rn }. Aibė H n
yra n-matė hiperplokštuma H n , talpinanti savyje aib˛e {w0 , . . . , wn }. Jei x ∈ H n , tai
egzistuoja toks (λ1 , . . . , λn ) ∈ Rn , kad
n
X n
X
0
x = (1 − λj )w + λj wj .
j=1 j=1
2
Emanuel Sperner – Emanuelis Sperneris (1905–1980), vokiečiu˛ matematikas
P
Pažymėj˛e λ0 := 1 − nj=1 λj , gauname (2.37) išraiška.˛ Atvirkščiai, kiekvienas Rd
erdvės vektorius x išreiškiamas (2.37) suma, priklauso H n . Hiperplokštumos H n vien-
atinumas i˛rodomas remiantis 2.61 lema.
2.63 apibrėžtis. Tegul w0 , w1 , . . . , wn yra geometriškai nepriklausomi Rd erdvės vek-

toriai. n-simpleksu σ = [w0 , w1 , . . . , wn ] erdvėje Rd vadinamas šiu˛ vektoriu˛ iškilas
apvalkas co {w0 , w1 , . . . , wn }, t. y.
 
X n n
X 
σ = [w0 , w1 , . . . , wn ] := λj wj : λj ≥ 0, j = 0, . . . , n, λj = 1 .
 
j=0 j=0
Nesunku pastebėti, kad bet kurie du skirtingi vektoriai w0 , w1 yra geometriškai

nepriklausomi erdvėje Rd . Šiuos vektorius jungianti (uždara) atkarpa
[w0 , w1 ] = {λw0 + (1 − λ)w1 : λ ∈ [0, 1]}
yra paprasčiausias 1-simpleksas erdvėje Rd . Jei d ≥ 2, tai Rd erdvės trys vektori-

ai w0 , w1 , w2 yra geometriškai nepriklausomi tada ir tik tada, kai jie yra trikampio
viršūnės; šio trikampio vidus kartu su kraštinėmis yra 2-simpleksas [w0 , w1 , w2 ] erdvėje
Rd , d ≥ 2. Panašiai erdvės Rd , d ≥ 3, keturi vektoriai w0 , w1 , w2 , w3 yra geometriškai
nepriklausomi tada ir tik tada, kai jie yra tetraedro viršūnės, o jo vidus kartu su visais
šonais yra 3-simpleksas [w0 , w1 , w2 , w3 ] erdvėje Rd , d ≥ 3.
Taigi n-simpleksas erdvėje Rd yra apibrėžtas kai n ∈ {1, . . . , d}. Toliau bus patogu
0-simpleksu vadinti bet kur˛i euklidinės erdvės vektoriu. ˛ n-simplekso [w0 , w1 , . . . , wn ]
j
vektoriai w , j = 0, . . . , n, vadinami jo viršūnėmis. Bet kuriam skirtingu˛ indeksu˛
poaibiui {j0 , . . . , jk } ⊂ {0, . . . , n}, atitinkamas k-simpleksas [wj0 , . . . , wjk ] vadina-
mas n-simplekso [w0 , . . . , wn ] k-siena. Pagal šiuos apibrėžimus, kiekviena n-simplekso
viršūnė yra 0-siena, o pats n-simpleksas yra n-siena. Kiekvienam n ∈ {1, . . . , d}, n-
simplekso (n − 1)-siena˛ vadinsime briauna (angl. face).
Remiantis 2.62 teiginiu, kiekvienam n-simpleksui σ egzistuoja vienintelė n-matė
hiperplokštuma H n , talpinanti savyje σ. Bet kur˛i vektoriu˛ x ∈ H n (2.37) išnašo-
je atitinkantys realieji skaičiai λ0 , λ1 , . . . , λn yra vieninteliai ir vadinami x-o baricen-
trinėmis koordinatėmis simplekso σ viršūniu˛ atžvilgiu. Hiperplokštumos vektorius x
priklauso simpleksui σ tada ir tik tada, kai visos x baricentrinės koordinatės λj = λj (x)
yra neneigiamos. Kiekvienas Pn simplekso σ = [w0 , . . . , wn ] elementas x vieninteliu bū-
du išreiškiamas suma j=0 λj wj . Teigiamu˛ baricentriniu˛ koordinačiu˛ indeksai sudaro
vektoriaus x pagrinda˛ χ(x), t.y.
χ(x) := {j : λj (x) > 0} ⊂ {0, . . . , n}.
Vėlgi pagal apibrėžima,˛ jei χ(x) = {j0 , . . . , jk }, tai vektorius x ∈ [wj0 , . . . , wjk ].
n-simplekso σ erdvėje Rd vidumi vadinsime aib˛e tu˛ σ vektoriu, ˛ kuriu˛ visos baricen-
trinės koordinatės yra teigiamos, t. y. aib˛e {x ∈ σ : χ(x) = {0, . . . , n}}. Simplekso
vidus yra atviras ja˛ talpinančios hiperplokštumos poaibis. Be to, σ yra jos vidaus ir jos
n + 1 briaunos sajunga.
˛
Tarkime, kad σ yra n-simpleksas. n-simpleksu˛ {σi }m i=1 rinkinys vadinamas σ-os
trianguliacija, jei ∪m i=1 σ i = σ ir kiekviena sankirta σ i ∩ σj yra arba tuščia, arba su-
tampa su bendra siena. Trianguliacijos {σi } elementai σi vadinami elementariaisiais
n-simpleksais.
Tegul W yra elementariuj ˛ u˛ simpleksu˛ viršūniu˛ aibė. Trianguliacija vadinama taisyk-
lingai žymėta, jei egzistuoja funkcija h : W → {0, . . . , n} su reikšmėmis h(v) ∈ χ(v)
visiems v ∈ W . Bet kuris k-simpleksas vadinamas pilnai žymėtu, jei jo viršūniu˛ aibėje
V apibrėžta funkcija h : V → {0, . . . , k} i˛gyja skirtingas reikšmes, t. y. funkcija h yra
siurjekcija.
Dabar jau esame pasiruoš˛e suformuluoti ir i˛rodyti Spernerio lema: ˛
2.64 lema. Tarkime, kad 1 ≤ n ≤ d ir n-simplekso erdvėje Rd trianguliacija yra taisyk-

˛ u˛ n-simpleksu,
lingai žymėta. Tarp visu˛ elementariuj ˛ pilnai žymėtu˛ yra nelyginis skaičius.
I˛rodymas. Tegul σ = [w0 , . . . , wn ] yra n-simpleksas erdvėje Rd ir {σi }m

i=1 yra taisyk-
lingai žymėta σ-os trianguliacija. Apibrėšime keturias simpleksu˛ aibes:
A yra pilnai žymėtu˛ elementariuj

˛ u˛ n-simpleksu˛ aibė;
B yra aibė tu˛ elementariuj

˛ u˛ n-simpleksu,
˛ kuriu˛ viršūnės pažymėtos skaičiais iš aibės
{0, . . . , n − 1};
˛ sutalpinamu˛ σ-os viduje;

C yra aibė pilnai žymėtu˛ trianguliacijos briaunu,
D yra aibė pilnai žymėtu˛ trianguliacijos briaunu,

˛ sutalpinamu˛ σ-os briaunoje.
Čia trianguliacijos briaunomis vadiname elementariuj ˛ u˛ n-simpleksu˛ briaunu˛ vidu,

˛ jei
n ≥ 2 ir pačia˛ briauna˛ (viršūn˛e), jei n = 1. Kiekvienam elementariajam n-simpleksui
σi , F (σi ) yra jo pilnai žymėtu˛ briaunu˛ skaičius. Tvirtiname, kad
m
X
|A| + 2|B| = F (σi ) = 2|C| + |D| ir |D| yra nelyginis skaičius. (2.38)
i=1
Jei šis teiginys teisingas, tai |A| privalo būti nelyginis skaičius, t. y. iš šio teiginio iš-
plaukia lema.
Lemos teigin˛i i˛rodysime indukcija pagal n. Tarkime, kad n = 1. Šiuo paprasčiausiu
atveju σ yra tiesiog uždaras intervalas [w0 , w1 ] = {tw0 + (1 − t)w1 : 0 ≤ t ≤ 1}, o
σ-os trianguliacija yra jo skaidinys i˛ intervalus σi = [xi−1 , xi ], i = 1, . . . , m, w0 = x0
ir w1 = xm . Pagal lemos prielaida˛ šios trianguliacijos viršūniu˛ aibėje W = {xi }m i=0 yra
apibrėžta funkcija h su reikšmėmis aibėje {0, 1}. Šiuo atveju trianguliacija yra tinkamai
žymėta tada ir tik tada, kai intervalo [w0 , w1 ] galai žymėti skirtingai, t. y. kai h(x0 ) 6=
h(xm ). Kiekvieno intervalo σi = [xi−1 , xi ] briauna yra to intervalo galai xi−1 ir xi ,
ir briauna yra pilnai žymėta, jei h joje i˛gyja reikšm˛e 0. Šiuo atveju funkcijos reikšmė
F (σi ) yra intervalo σi = [xi−1 , xi ] galu,
˛ pažymėtu˛ nuliumi, skaičius ir todėl

 0, jei h(xi−1 ) = h(xi ) = 1,
F (σi ) = 1, jei h(xi−1 ) 6= h(xi ), t. y. jei σi ∈ A,

2, jei h(xi−1 ) = h(xi ) = 0, t. y. jei σi ∈ B.
Vadinasi galioja pirmoji (2.38) teiginio lygybė. Kita vertus, σ-os vidui priklausančiu˛
briaunu, ˛ šiuo atveju viršūniu˛ xi ∈ (w0 , w1 ), indėlis i˛ suma˛ Σi F (σi ) yra 2, jei h(xi ) = 0
(ju˛ yra |C|), ir tas indėlis yra 0 priešingu atveju. Likusi šios sumos dalis yra 1, gaunama
iš to intervalo [w0 , w1 ] galo, kuriame h i˛gyja 0. Todėl galioja antroji (2.38) išnašos
lygybė ir |D| = 1, i˛rodantys visa˛ (2.38) teigin˛i, o tuo pačiu ir lemos teigin˛i, kai n = 1.
Tarkime, kad 1 < n ≤ d ir lemos teiginys teisingas visiems Rd erdvės (n − 1)-
simpleksams. Parodysime, kad teiginys teisingas bet kuriam n-simpleksui. Tam paste-
bėsime, kad taisyklingai žymėta σ-os trianguliacija {σi }m i=1 sankirtoje su bet kuria σ-os
briauna savo ruožtu sudaro tos briaunos taisyklingai žymėta˛ trianguliacija,˛ kuriai galioja
lemos teiginys pagal indukcijos prielaida.˛
Jei elementarusis n-simpleksas yra pilnai žymėtas, tai tarp visu˛ jo briaunu˛ yra tik
viena žymėta pilnai; ji yra ta briauna, kuriai nepriklauso viršūnė su žyme n. Kitaip
tariant, jei σi ∈ A, tai F (σi ) = 1. Jei σi ∈ B, tai jo n + 1 viršūnės pažymėtos vienu iš
rinkiniu˛ {0, 0, 1, . . . , n−1}, {0, 1, 1, . . . , n−1}, . . . , {0, 1, . . . , n−1, n−1}. Kiekvienas
toks elementarusis n-simpleksas turi lygiai dvi pilnai žymėtas briaunas. Visais kitais
elementariuj ˛ u˛ n-simpleksu˛ viršūniu˛ žymėjimo atvejais nėra pilnai žymėtos briaunos, ir
todėl galioja pirmoji (2.38) išnašos lygybė.
I˛rodydami likusia˛ (2.38) teiginio dal˛i, pirmiausia nagrinėkime tas pilnai žymėtas
trianguliacijos briaunas, kurios sutalpinamos σ viduje. Remiantis trianguliacijos api-
brėžimu, kiekvienas toks (n − 1)-simpleksas (briauna) yra lygiai dvieju˛ elementariuj ˛ u˛
n-simpleksu˛ bendra siena. Todėl tokiu˛ briaunu˛ indėlis i˛ suma˛ Σi F (σi ) yra 2|C|. Kadan-
gi σ yra pilnai žymėtas, jis turi tik viena˛ pilnai žymėta briauna˛ su trianguliacijos pėd-
saku, kuris yra taisyklingai žymėtas. Pagal indukcijos prielaida˛ ši briauna turi nelygin˛i
skaičiu˛ |D| pilnai žymėtu˛ trianguliacijos briaunu, ˛ kuriu˛ indėlis i˛ Σi F (σi ) yra |D|. Taigi
galioja antroji (2.38) teiginio dalis, ir tuo pačiu lema yra i˛rodyta remiantis indukcijos
principu.
Dabar esame pasiruoš˛e i˛rodyti atskira˛ Brouwerio teoremos atvej˛i.
2.65 teorema. Tarkime, kad f yra tolydus euklidinės erdvės Rd n-simplekso atvaizdis i˛
save. Tada f turi nejudamaj˛
˛ i taška.˛
I˛rodymas. Tegul σ ⊂ Rd yra n-simpleksas, kur˛i f atvaizduoja i˛ save, ir tegul xi , fi (x),

i ∈ {0, . . . , n}, yra tašku˛ x, f (x) ∈ σ baricentrinės koordinatės. Tvirtiname, kad
kiekvienam x ∈ σ
χ(x) ∩ {i : fi (x) ≤ xi } 6= ∅. (2.39)
Primename, kad χ(x) yra x-o pagrindas, t. y. teigiamu˛ baricentriniu˛ koordinačiu˛ indeksu˛
aibė. Tegul, priešingai, egzistuoja toks x ∈ σ, kad fi (x) > xi kiekvienam i ∈ χ(x).
Tada teisinga nelygybė
n
X X n
X
1= fi (x) > xi = xi = 1.
i=0 i∈χ(x) i=0
Ši prieštara i˛rodo (2.39). Kiekvienam x ∈ σ tegul h(x) yra minimalus (2.39) netuščios
aibiu˛ sankirtos elementas. Tada h(x) ∈ χ(x) kiekvienam x ∈ σ ir bet kuri σ-os tri-
anguliacija yra taisyklingai žymėta. Todėl remiantis Spernerio lema, kiekviena σ-os
˛ i n-simpleksa.˛ Tegul [v 0 , . . . , v n ]
trianguliacija turi bent viena˛ pilnai žymėta˛ elementaruj˛
yra kurios nors trianguliacijos pilnai žymėtas elementarusis n-simpleksas. Galime tarti,
kad h(v i ) = i visiems i = 0, . . . , n. Tada, remiantis h apibrėžimu,
fi (v i ) ≤ vii visiems i = 0, . . . , n. (2.40)
Bet kuriam ² > 0 galima parinkti tokia˛ σ-os trianguliacija,˛ kurioje kiekvieno elemen-
taraus n-simplekso diametras ne didesnis už ² (pavyzdžiui, baricentrin˛e trianguliacija). ˛
i i
Keisdami ² taip, kad ² = 1/k ↓ 0 ir pažymėj˛e v (k) := v , i = 0, . . . , n, vekto-
rius, kuriems galioja (2.40), gauname n + 1 begalin˛e seka˛ {v i (k)}k≥1 . Kadangi σ yra
kompaktas, remiantis 1.65 teorema, iš kiekvienos begalinės sekos galima išrinkti kon-
verguojant˛i posek˛i. Be to, kadangi elementariuj ˛ u˛ n-simpleksu,˛ kuriu˛ virūnės yra seku˛
{v i (k)}k≥1 nariai, diametrai konverguoja i˛ nul˛i, tai visu˛ konverguojančiu˛ posekiu˛ ribos
privalo sutapti; tegul z yra bendra ju˛ riba. Atsižvelgiant i˛ σ uždaruma˛ ir funkcijos f
tolyduma˛ z ∈ σ ir fi (z) ≤ zi visiems i = 0, . . . , n. Remiantis tuo, kad kiekvieno vek-
toriaus baricentriniu˛ koordinačiu˛ suma yra 1, gauname f (z) = z, t. y. z yra funkcijos f
nejudamasis taškas.
2.60 teoremos i˛rodymas. Kadangi K ⊂ Rd yra aprėžta aibė, ja˛ galima patalpinti i˛
pakankamai didel˛i n-simpleksa˛ σ su kuriuo nors 1 ≤ n ≤ d. Kadangi K yra uždara ir
iškila, tai kiekvienam x 6∈ K egzistuoja toks vienintelis taškas xK ∈ K, kad |x − xK | =
inf{|x − y| : y ∈ K}. Be to, apibrėž˛e g(x) := xK , jei x ∈ σ \ K ir g(x) := x, jei
x ∈ K gauname tolydžia˛ funkcija˛ g iš aibės σ i˛ K. Todėl kompozicija f ◦g yra tolydi
funkcija iš σ i˛ K ⊂ σ. Remiantis 2.65 teorema, egzistuoja toks z ∈ σ, kad f (g(z)) = z.
˛ a˛ lygyb˛e z privalo priklausyti K, ir todėl g(z) = z, t. y. f (z) = z.
Atsižvelgiant i˛ pastaraj
Taigi z ∈ K yra nejudamasis f taškas.
Pratimai
1. Tegul α ∈ (0, 1) ir f (x) := αx kiekvienam x ∈ [0, 1]. Ar funkcija su šiomis

reikšmėmis turi nejudamaj˛
˛ i taška?
˛ Jei taip, tai rasti j˛i.
2. Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2 tegul

³³ 1 ´ ³1´ ´
f (x) := (x1 + x2 ), (x1 − x2 ) .
2 2
Ar šiomis reikšmėmis apibrėžta funkcija f : R2 → R2 yra sutraukiantis atvaizdis?
Atsakyma˛ pagr˛isti.
3. Funkcija f : S → S su reikšmėmis (2.34) yra tiesinė ir todėl tolydi. Skyrelio

pradžioje parodyta, kad ji neturi nejudamojo taško. Kodėl tai neprieštarauja 2.60
teoremai?
3 Skyrius
Funkciju˛ sekos
Šiame skyriuje t˛esiame Analize I (7 skyrius) nagrinėtus funkciju˛ sekos konvergavimo

klausimus. Norėdami priminti ir apibendrinti ten naudota˛ funkciju˛ sekos apibrėžima˛
tarkime, kad X ⊂ Rp yra vektoriu˛ aibė. Funkcija˛
X × N 3 (x, n) 7→ F (x, n) := fn (x) ∈ Rq
vadinsime funkciju˛ seka, apibrėžta aibėje X ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq ,
jei
(a) kiekvienam n ∈ N, F (·, n) = fn yra funkcija iš X i˛ Rq ;
(b) kiekvienam x ∈ X, F (x, ·) = (fn (x)) yra funkcija iš N i˛ Rq , t. y. vektoriu˛ seka.
Taip apibrėžta˛ funkciju˛ seka˛ žymėsime (fn ) = (fn )n∈N . Atkreipsime dėmes˛i i˛ tai, kad
funkciju˛ seka˛ (fn ) sudaro funkcijos fn apibrėžtos vienoje aibėje X. Todėl naudosime
išsireiškima˛ funkciju˛ seka (fn ) aibėje X. Kaip ir anksčiau, nagrinėsime du funkciju˛
sekos konvergavimo būdus: paprastaj˛ ˛ i ir tolyguj˛
˛ i.
Tarkime, kad (fn ) yra funkciju˛ seka aibėje X ⊂ Rp . Jei x yra toks aibės X taškas,
kuriame vektoriu˛ seka (fn (x)) konverguoja, tai riba yra vektorius limn→∞ fn (x) ∈ Rq ,
apibrėžtas vieninteliu būdu (1.19 teorema). Tarkime, kad A yra aibė tu˛ x ∈ X, kuri-
uose vektoriu˛ seka (fn (x)) konverguoja. Tada aibėje A yra apibrėžta funkcija f su
reikšmėmis
f (x) := lim fn (x) ∈ Rq , x ∈ A.
n→∞
Tokiu atveju sakoma, kad funkciju˛ seka (fn ) aibėje A paprastai konverguoja i˛ funkcija˛
f , kuri vadinama funkciju˛ sekos riba, arba ribinė funkcija. Funkciju˛ sekos (fn ) paprasta˛
konvergavima˛ i˛ funkcija˛ f žymėsime
lim fn = f arba fn → f kai n → ∞.
n→∞
Šiame skyriuje parodoma, kad funkciju˛ sekos ribinė funkcija turi tas pačias savybes kaip
ir seka˛ sudarančios funkcijos, jei konvergavimas yra stipresnis už paprastaj˛
˛ i, t. y. jei seka
konverguoja tolygiai toliau apibrėžiama prasme.
84 3 Skyrius. Funkciju˛ sekos
3.1 Tolygus konvergavimas

3.1 apibrėžtis. Tarkime, kad A ⊂ X ⊂ Rp , f : X → Rq yra funkcija ir (fn ) yra
funkciju˛ seka, apibrėžta aibėje X ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Sakoma,
kad (fn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛ f , jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks N ∈ N,
kad
kfn (x) − f (x)k2 < ² visiems x ∈ A ir n ≥ N. (3.1)
Jei A = X, t. y. jei seka (fn ) aibėje X tolygiai konverguoja i˛ f , tai sakoma, kad (fn )
t
tolygiai konverguoja i˛ f ir žymima fn → f kai n → ∞. Sakoma, kad funkciju˛ seka (fn )
tolygiai konverguoja, jei egzistuoja tokia funkcija f i˛ kuria˛ (fn ) konverguoja tolygiai.
Jei funkciju˛ seka tolygiai konverguoja, tai ji paprastai konverguoja (3.1.1 pratimas).
Atvirkščiai - nebūtinai, kaip netrukus matysime. Toliau skaitytojui siūloma i˛rodyti
funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo pakankama˛ salyg˛ a˛ (3.1.3 pratimas).
3.2 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp , f : X → Rq yra funkcija ir (fn ) yra funkciju˛

seka, apibrėžta aibėje X ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Jei egzistuoja tokia
neneigiamu˛ realiuj˛ u˛ skaičiu˛ seka (an ), kad an → 0 kai n → ∞ ir egzistuoja toks n ∈ N,
kad
kfn (x) − f (x)k2 ≤ an visiems x ∈ X ir n ≥ N ,
tai (fn ) tolygiai konverguoja i˛ f .
I˛rodymo idėja: Tegul N ∈ N yra toks, kad (3.1) galioja su ² = 1 ir A = X. Tada

visiems n ≥ N tegul
an := sup{kfn (x) − f (x)k2 : x ∈ X}.
Kitas pavyzdys iliustruoja funkciju˛ sekos tolygu˛ konvergavima.˛
3.3 pavyzdys. Su kiekvienu n ∈ N, tegul
fn (x) := (x21 + x22 )n , x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . (3.2)
Šios reikšmės apibrėžia funkciju˛ seka˛ (fn ) su apibrėžimo sritimi R2 ir reikšmiu˛ sritimi R.
Funkcija fn yra tolydi kiekvienam n ∈ N (kodėl?). Jei 0 < r < 1, tai uždarame rutulyje
Or (0) funkciju˛ seka (fn ) konverguoja paprastai i˛ funkcija˛ 0, kuri lygi 0 kiekviename
aibės Or (0) elemente. Kadangi kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ Or (0) ir kiekvienam n ∈ N,
kfn (x) − 0k2 = (x21 + x22 )n ≤ r2n
ir r2n → 0 kai n → ∞, tai remiantis 3.2 teorema, seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛
funkcija˛ 0.
3.1 Tolygus konvergavimas 85
Toliau nagrinėjamas funkciju˛ sekos (fn ) su (3.2) reikšmėmis konvergavimas didesnė-

je aibėje už Or (0). Būtent, uždarame rutulyje O1 (0) seka (fn ) paprastai konverguoja i˛
funkcija˛ f , kurios reikšmė f (x) = 0 kai x ∈ O1 (0) ir reikšmė f (x) = 1 kai kxk2 = 1.
Ribinė funkcija f yra trūki. Be to, šioje aibėje O1 (0) sekos (fn ) paprastas konvergavi-
mas nėra tolygus. Konvergavimas nėra tolygus netgi mažesnėje aibėje O1 (0). Iš tikro,
tegul 0 < ² < 1 ir x = (x1 , x2 ) ∈ O1 (0). Tada t := kxk2 = (x21 + x22 )1/2 < 1 ir
nelygybė
kfn (x) − 0k2 = (x21 + x22 )n = t2n < ²
galioja tada ir tik tada, kai
ln ²
n > N (t) := .
2 ln t
Tam, kad egzistuotu˛ N ∈ N su (3.1) savybe, būtina, kad N ≥ N (t) kiekvienam
t ∈ (0, 1) (kodėl?). Tačiau tai ne˛imanoma, nes N (t) neaprėžtai didėja kai neaprėž-
tai didėja t. Matome, kad funkciju˛ seka (fn ) aibėje O1 (0) paprastai konverguoja bet
tolygiai nekonverguoja ir ta pati seka tolygiai konverguoja mažesnėje aibėje Or (0) kai
0 < r < 1.
Kita teorema yra funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo Cauchy kriterijus.
3.4 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir (fn ) yra funkciju˛ seka apibrėžta aibėje X ir
reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja tada
ir tik tada, kai kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks N ∈ N, kad
kfn (x) − fm (x)k2 < ² visiems x ∈ X, n≥N ir m ≥ N. (3.3)
I˛rodymas. Tarkime, kad funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja. Tai reiškia, kad egzis-
tuoja šios sekos ribinė funkcija f : X → Rq ir (fn ) tolygiai konverguoja i˛ f . Remiantis
3.1 apibrėžimu, duotam ² > 0, egzistuoja toks N ∈ N, kad
kfn (x) − f (x)k2 < ²/2 visiems x ∈ X ir n ≥ N.
Naudojant normos subadityvuma,˛ kiekvienam n ≥ N ir m ≥ N , nelygybės
kfn (x) − fm (x)k2 ≤ kfn (x) − f (x)k2 + kf (x) − fm (x)k2 < ²/2 + ²/2 = ²
galioja visiems x ∈ X ir tai i˛rodo pirmaj ˛ a˛ teoremos dal˛i.
Priešingos implikacijos i˛rodymui tarkime, kad duotam ² > 0, egzistuoja toks N ∈ N,
kuriam galioja (3.3). Tegul x ∈ X. Pagal prielaida,˛ vektoriu˛ seka (fn (x)) yra Cauchy
seka ir todėl turi riba˛ (1.28 teorema), kuria˛ pažymėsime f (x). Dėl ribos vienatinumo,
priskyrimas
X 3 x 7→ f (x) = lim fn (x)
n→∞
apibrėžia funkcija˛ f : X → Rq ,
kuri yra funkciju˛ sekos (fn ) riba. Parodysime, kad (fn )
tolygiai konverguoja i˛ f . Tegul ² > 0. Egzistuoja toks N ∈ N, kad
kfn (x) − fm (x)k2 < ²/2 visiems x ∈ X, n≥N ir m ≥ N.
Kadangi fn (x) − fm (x) → fn (x) − f (x) kai m → ∞ kiekvienam x ∈ X ir kiekvienam

n ∈ N, tai
kfn (x) − f (x)k2 = lim kfn (x) − fm (x)k2 ≤ ²/2 < ²
m→∞
kiekvienam x ∈ X ir kiekvienam n ≥ N remiantis 1.21 teorema, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Naudodami Cauchy kriteriju˛ i˛rodysime, kad funkciju˛ sekos tolygus konvergavimas

leidžia sukeisti vietomis ribas:
lim lim fn (x) = lim lim fn (x). (3.4)

x→y n→∞ n→∞ x→y
Būtent galioja teorema.
3.5 teorema. Tarkime, kad aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir euklidinėje erdvėje Rq reikšmes

i˛gyjanti funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → Rq . Tegul y ∈ Rp
yra X aibės ribinis taškas ir kiekvienam n ∈ N, egzistuoja riba
lim fn (x) =: un . (3.5)

x→y
Tada egzistuoja ribos

³ ´
u := lim un = lim lim fn (x) (3.6)
n→∞ n→∞ x→y
ir galioja lygybė ³ ´
u = lim f (x) = lim lim fn (x) .
x→y x→y n→∞
I˛rodymas. Pirma parodysime, kad konverguoja vektoriu˛ seka (un ). Tam naudosime
konvergavimo Cauchy kriteriju˛ ir vektoriu˛ sekai ir funkciju˛ sekai. Tegul ² > 0. Kadangi
seka (fn ) konverguoja tolygiai, remiantis 3.4 teorema, egzistuoja toks N ∈ N, kad
kfn (x) − fm (x)k2 < ² (3.7)
kai n ≥ N , m ≥ N ir kiekvienam x ∈ X. Pagal prielaida˛ (3.5) ir remiantis 1.22

teorema, kiekvienam n ∈ N ir m ∈ N turime
lim [fn (x) − fm (x)] = un − um .

x→y
Kadangi euklidinis atstumas u 7→ kuk2 , u ∈ Rq , yra tolydi funkcija, tai remiantis 2.16
teorema,
lim kfn (x) − fm (x)k2 = kun − um k2 ,
x→y
kiekvienam n ∈ N ir m ∈ N. Jei n ≥ N ir m ≥ N , tai remiantis (3.7), galima parodyti,

kad kun −um k2 ≤ ² (kaip ?), o tai reiškia, kad (un ) yra Cauchy seka. Kadangi euklidinė
erdvė Rq yra pilna (1.28 teorema), egzistuoja toks vektorius u ∈ Rq , kad vektoriu˛ seka
(un ) konverguoja i˛ u, o tai i˛rodo (3.6).
Antra parodysime, kad limx→y f (x) = u. Tegul ² > 0. Remiantis jau i˛rodytu faktu
(3.6) ir tolygaus konvergavimo apibrėžimu, egzistuoja toks k ∈ N, kad
kuk − uk2 < ²/3 ir kf (x) − fk (x)k2 < ²/3
kiekvienam x ∈ X. Dar karta˛ remiantis prielaida (3.5), egzistuoja toks δ > 0, kad
kfk (x) − uk k2 < ²/3 kai x ∈ X ir 0 < kx − yk2 < δ. Naudojant normos subadityvumo
savyb˛e, turime
kf (x) − uk2 ≤ kf (x) − fk (x)k2 + kfk (x) − uk k2 + kuk − uk2

< ²/3 + ²/3 + ²/3 = ²
tiems x ∈ X, kuriems 0 < kx − yk2 < δ, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Kita teorema paliekama i˛rodyti skaitytojui prisimenant analogiško teiginio i˛rodyma˛

Analizė I (7.4 teorema).
3.6 teorema. Tarkime, kad vektoriu˛ aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir euklidinėje erdvėje

Rq reikšmes i˛gyjanti funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → Rq .
Tarkime, kad supX kfn k2 ∈ R su kiekvienu n ∈ N. Tada supX kf k2 ∈ R ir
lim sup kfn k2 = sup kf k2 . (3.8)

n→∞ X X
Tolygus konvergavimas ir tolydumas 3.3 pavyzdys rodo, kad funkciju˛ sekos nari-
ai gali būti tolydžios funkcijos, o pati seka paprastai konverguoja i˛ funkcija,˛ kuri nėra
tolydi. Parodysime, kad taip negali būti, jei funkciju˛ sekos konvergavimas yra tolygus.
3.7 teorema. Tarkime, kad vektoriu˛ aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir euklidinėje erdvėje Rq

reikšmes i˛gyjanti funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → Rq . Jei
funkcija fn yra tolydi kiekvienam n ∈ N, tai funkcija f yra tolydi.
I˛rodymas. Tegul x0 ∈ X. Remiantis 3.5 teorema, turime lygybes
lim f (x) = lim lim fn (x)

x→x0 x→x0 n→∞
= lim lim fn (x)
n→∞ x→x0
= lim fn (x0 ) = f (x0 ),
n→∞
kurios i˛rodo funkcijos f tolyduma˛ taške x0 .

Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2 ir n ∈ N tegul

³ x2 − nx2 nx1 ´
fn (x) := 1 2
, ∈ R2 .
1+ nx22 1 + nx21
Šios reikšmės apibrėžia funkciju˛ seka˛ (fn ) su apibrėžimo sritimi R2 ir reikšmiu˛ sriti-
mi R2 . Naudodami pastaraj ˛ a˛ teorema˛ parodysime, kad ši seka tolygiai nekonverguoja.
Kiekviena iš seka˛ sudarančiu˛ funkciju˛ fn yra tolydi (kodėl?). Galima patikrinti, kad seka
(fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f : R2 → R2 su reikšmėmis


 (−1, 1/x1 ), jei x1 6= 0, x2 6= 0,

(−1, 0), jei x1 = 0, x2 6= 0,
f (x) = 2 , 1/x ), (3.9)

 (x 1 1 jei x1 6= 0, x2 = 0,

(0, 0), jei x1 = x2 = 0,
kai x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Funkcija f yra trūki (3.1.6 pratimas) ir todėl, remiantis 3.7
teorema, seka (fn ) nekonverguoja tolygiai i˛ funkcija˛ f bet kuriame rutulyje.
Tolygus konvergavimas ir tolygus tolydumas Klausimas: kaip yra susij˛e funkcijos

tolygaus tolydumo savybė (2.22 apibrėžimas) su funkciju˛ sekos tolygiu konvergavimu?
Tegul f : Rp → Rq yra funkcija. Su kiekvienu u ∈ Rp , tegul fu : Rp → Rq yra funkcija
su reikšmėmis
fu (x) := f (x − u) x ∈ Rp . (3.10)
Atsakyma˛ i˛ suformuluota˛ klausima˛ duoda tokie teiginiai:
3.8 teorema. Tegul f : Rp → Rq ir fu : Rp → Rq , u ∈ Rp , yra funkcija su (3.10)

reikšmėmis. Galioja teiginiai:
(a) f yra tolydi tada ir tik tada, kai su bet kuria, i˛ nul˛i konverguojančia Rp elementu˛
seka (un ), funkciju˛ seka (fun ) paprastai konverguoja i˛ f ;
(b) f yra tolygiai tolydi tada ir tik tada, kai su bet kuria, i˛ nul˛i konverguojančia Rp
elementu˛ seka (un ), funkciju˛ seka (fun ) tolygiai konverguoja i˛ f .
I˛rodymo idėja. Naudojantis (3.10) apibrėžtimi turime lygyb˛e
kf (x) − f (yn )k2 = kf (x) − fx−yn (x)k2
su bet kuriais x ∈ Rp , yn ∈ Rp ir visais n ∈ N. Tegul x fiksuotas ir yn → x kai n → ∞.

Tada kairioji pastarosios lygybės pusė artės i˛ nul˛i kai f yra tolydi taške x, o dešinioji
pusė artės i˛ nul˛i kai funkciju˛ seka (fx−yn ) konverguoja i˛ f taške x. Naudojantis šiuo
pastebėjimu skaitytojui siūloma pačiam i˛rodyti nurodytus teiginius (3.1.13 pratimas).
Pratimai
1. Tarkime, kad funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f . I˛rodyti, kad
(fn ) paprastai konverguoja i˛ f .
2. Su kiekvienu n ∈ N ir x ∈ R, tegul

 nx, jei x ∈ (0, 1/n],
fn (x) := 2 − nx, jei x ∈ (1/n, 2/n],

0, jei x ∈ R \ (0, 2/n].
Ar šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) paprastai konverguoja? Ar ji
tolygiai konverguoja? Atsakyma˛ pagr˛isti.
4. Su kiekvienu n ∈ N ir x = (x1 , x2 ) ∈ R2 , tegul
fn (x) := xn1 xn2 .

Kokioje aibėje šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) paprastai konver-
guoja ir kokioje aibėje ši seka tolygiai konverguoja? Atsakyma˛ pagr˛isti.
5. I˛rodyti 3.7 teorema˛ tiesiogiai, nesinaudojant 3.5 teorema (naudojant tik tolydumo
ir tolygaus konvergavimo apibrėžimus).
6. Rasti funkcijos f : R2 → R2 su reikšmėmis (3.9) trūkio taškus.
³ 1 x´
fn (x) := , .
1 + nx n
I˛rodyti, kad šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) intervale [0, 1] toly-
giai nekonverguoja.
³ x x´
fn (x) := , .
1 + nx n
I˛rodyti, kad šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) intervale [0, 1] toly-
giai konverguoja.
³ sin nx cos nx ´
1 2
fn (x) := , .
n n
Ar šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) aibėje R2 konverguoja papras-
tai? Ar ji aibėje R2 konverguoja tolygiai? Atsakyma˛ pagr˛isti.

¡ ¢
fn (x) := sin(x1 /n), cos(x2 /n) .
Ar šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) aibėje R2 konverguoja papras-

tai? Ar ji aibėje R2 konverguoja tolygiai? Atsakyma˛ pagr˛isti.
11. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir (fn ) yra funkciju˛ seka apibrėžta aibėje X ir reikšmes
i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . I˛rodyti, kad (fn ) tolygiai nekonverguoja i˛ 0 tada
ir tik tada, kai egzistuoja tokia X aibės elementu˛ seka (xn ), kad vektoriu˛ seka
(fn (xn )) nekonverguoja i˛ 0.
12. Sugalvoti tok˛i konverguojančios funkciju˛ sekos (fn ) pavyzd˛i, kuriame lygybė
(3.4) nėra teisinga.
14. Tarkime, kad funkciju˛ sekos (fn ) ir (gn ) aibėje X tolygiai konverguoja. I˛rodyti,
kad aibėje X tolygiai konverguoja funkciju˛ seka (fn + gn ).
15. Tarkime, kad aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje

Rq funkcija seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → Rq , o funkcija
F : Rq → Rd yra tolydi. I˛rodyti, kad funkciju˛ seka (F ◦fn ) tolygiai konverguoja i˛
funkcija˛ F ◦f .
3.2 Funkciju˛ eilutės

Tarkime, kad (fj ) yra funkciju˛ seka apibrėžta vektoriu˛ aibėje X ⊂ Rp ir reikšmes i˛gy-
janti euklidinėje erdvėje Rq . Su kiekvienu n ∈ N, funkciju˛ suma
n
X
Sn := fj
j=0
yra funkcija iš aibės X i˛ Rq , vadinama funkciju˛ sekos (fj ) daline suma. Daliniu˛ sumu˛
seka (Sn ) vadinama funkciju˛ eilute aibėje X ir žymima
∞
X ∞
X
fj arba fj (x), x ∈ X. (3.11)
j=0 j=0
Jei funkciju˛ seka (Sn ) aibėje A ⊂ X paprastai konverguoja i˛ ribin˛e funkcija˛ S, tai
sakoma, kad funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A paprastai konverguoja ir eilutės suma yra
ribinė funkcija S. Jei daliniu˛ sumu˛ seka (Sn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛ S, tai
sakome, kad funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A tolygiai konverguoja.
3.2 Funkciju˛ eilutės 91
3.9 teorema. Tarkime, kad A ⊂ X ⊂ Rp ir (fj ) yra funkciju˛ seka apibrėžta aibėje X
ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A konverguoja
tolygiai tada ir tik tada, kai kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks N ∈ N, kad nelygybė
° X
n °
° °
° fj (x)° < ² (3.12)
2
j=k+1
galioja visiems x ∈ A ir n > k ≥ N .
I˛rodymas. Funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A konverguoja tolygiai tada ir tik tada, kai šios
eilutės daliniu˛ sumu˛ sudaryta funkciju˛ seka (Sn ) aibėje A konverguoja tolygiai. Remi-
antis funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo Cauchy kriterijumi (3.4 teorema), pastaroji
savybė galioja tada ir tik tada, kai kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks N ∈ N, kad nely-
gybė ° °
°Sn (x) − Sm (x)° < ² (3.13)
2
galioja visiems x ∈ A, n ≥ N ir m ≥ N . Kita vertus, visiems x, n ir m,

 Pn
 j=m+1 fj (x), jei n ≥ m + 1,
Sn (x) − Sm (x) = 0, jei n = m,
 Pm
− j=n+1 fj (x), jei n ≤ m − 1.
Taigi, (3.13) galioja visiems x ∈ A, n ≥ N ir m ≥ N tada ir tik tada kai (3.12) galioja
visiems x ∈ A ir n > k ≥ N . Teorema i˛rodyta.
Sakoma, kad funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A absoliučiai konverguoja, jei kiekvienam
x ∈ A konverguoja neneigiamu˛ realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ eilutė
∞
X
kfj (x)k2 . (3.14)
j=0
Neneigiamu˛ realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ eilutės nagrinėtos Analize I 3.4 skyrelyje. Absoliučiai kon-
verguojanti funkciju˛ eilutė neprivalo konverguoti tolygiai (kodėl?). Esant išpildytoms
kitos teoremos prielaidoms funkciju˛ eilutė konverguoja absoliučiai ir tolygiai.
3.10 teorema (Weierstrass’o M-testas). Tarkime, kad A ⊂ X ⊂ Rp ir (fj ) yra funkci-

ju˛ seka apibrėžta aibėje X ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Tarkime, kad
kiekvienam j ∈ N egzistuoja P∞toks skaičius Mj , kad kfj (x)k2 ≤ Mj visiems x ∈ A ir
konverguoja skaičiu˛ eilutė j=0 Mj . Tada funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A konverguoja
absoliučiai ir tolygiai.
P
I˛rodymas. Kadangi kfj (x)k2 ≤ Mj visiems x ∈ A ir konverguoja eilutė ∞ j=0 Mj , tai
konverguoja (3.14) eilutė remiantis Analizė I 3.49 teoremos (a) teiginiu. Taigi, funkciju˛
eilutė (3.11) aibėje A konverguoja absoliučiai. Tolygiam eilutės konvergavimui nustatyti
naudosime 1.1.7 pratimo teigin˛i. Remiantis šiuo teiginiu ir viena iš teoremos prielaidu,
˛
nelygybės
° X n ° Xn X n
° °
° fj (x) ° ≤ kf j (x)k2 ≤ Mj
2
j=k+1 j=k+1 j=k+1
galioja kiekvienam x ∈ A ir n > k ≥ 0. Šiu˛ nelygybiu˛ dešinė pusė bus mažesnė už bet
kur˛i duota˛ ² > 0 jei n > k ≥ N , čia N ∈ N egzistuoja remiantis skaičiu˛ eilutės konver-
gavimo Cauchy kriterijumi (3.40 teorema Analizė I). Todėl funkciju˛ eilutės (3.11) aibėje
A tolygus konvergavimas išplaukia remiantis funkciju˛ eilutės tolygaus konvergavimo
Cauchy kriterijumi (3.9 teorema). Teorema i˛rodyta.
3.11 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir (fj ) yra tolydžiu˛ funkciju˛ seka apibrėžta aibėje
X ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Jei funkciju˛ eilutė (3.11) konverguoja
tolygiai, tai eilutės suma yra tolydi funkcija.
I˛rodymas. Remiantis 2.14Pteorema ir indukcija, su kiekvienu n ≥ 1, funkciju˛ sekos
n
(fj ) dalinė suma Sn = j=0 fj yra tolydi funkcija. Kadangi funkciju˛ eilutė (3.11)
konverguoja tolygiai, tai daliniu˛ sumu˛ seka (Sn ) tolygiai konverguoja i˛ eilutės suma.˛ Ši
suma yra tolydi funkcija remiantis 3.7 teorema, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Pratimai
P∞ j j
1. Ar funkciju˛ eilutė j=0 x1 x2 , (x1 , x2 ) ∈ R2 , aibėje
{(x1 , x2 ) ∈ R2 : − 1 < x1 < 1, −1 < x2 < 1}
P j j
2. Ar funkciju˛ eilutė ∞ 2
j=0 x1 x2 , (x1 , x2 ) ∈ R , aibėje
{(x1 , x2 ) ∈ R2 : x21 + x22 ≤ 1}

P
3. Ar funkciju˛ eilutė ∞ j j
j=0 (x , (1 − x) ), x ∈ R, intervale [0, 1] paprastai konver-
guoja? Kokioje aibėje ši eilutė konverguoja tolygiai? Atsakyma˛ pagr˛isti.
P
4. Tarkime, kad funkciju˛ eilutė ∞ j=0 fj tolygiai konverguoja. I˛rodyti, kad iš eilutės
nariu˛ sudaryta funkciju˛ seka (fj ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija,˛ visur lygia˛ nuliui.
P P∞
5. Tarkime, kad funkciju˛ eilutės ∞ j=0 fj ir j=0 gj aibėje
P∞ X tolygiai konverguoja.
P
I˛rodyti, kad aibėje X tolygiai konverguoja eilutės j=0 (fj + gj ) ir ∞ j=0 (cfj ),
čia c yra realusis skaičius.
P
6. Tarkime, kad funkciju˛ eilutė ∞ j=0 fj aibėje X tolygiai konverguoja ir funkci-
ja g : X → R yra aprėžta. I˛rodyti, kad aibėje X tolygiai konverguoja eilutė
P ∞
j=0 (gfj ).
4 Skyrius
Diferencijavimas
Tegul funkcija f : R → R ir u ∈ R. Priminsime (žr. Analizė I), kad funkcijos f išvestinė

taške u yra toks skaičius f 0 (u) ∈ R, kuriam galioja saryšis
˛
f (u + x) − f (u) − f 0 (u)x = o(x) kai x → 0, (4.1)
t. y. funkcijos f skirtuminis santykis taške u
f (u + x) − f (u)
φ(f, u; x) = → f 0 (u) kai x → 0.
x
Kai funkcija f : Rp → Rq , o p 6= 1 ir q 6= 1, tai sandauga f 0 (u)x ir santykis φ(f, u; x)
netenka prasmės, jei bandyti š˛i apibrėžima˛ apibendrinti skaičius keičiant vektoriais. Ši
problema sprendžiama taip, kad būtu˛ išsaugota diferencijuojamumo prasmė: funkcija
taško aplinkoje yra „panaši" i˛ afinin˛e funkcija˛ (žr. 2.26 apibrėžima).˛
p q p
Tiksliau kalbant, tegul funkcija f : R → R ir u ∈ R . Funkcija f taško u aplinkoje
yra „panaši" i˛ afinin˛e funkcija,˛ jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija L : Rp → Rq , kad
f (u + x) ≈ f (u) + L(x) kai x ≈ 0.
Dar tiksliau kalbant, dvi funkcijas laikysime panašiomis, jei ju˛ skirtumas yra nykstamai
mažas atžvilgiu argumento, t. y. jei
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2
lim = 0.
x→0 kxk2
Tai ir yra diferencijuojamumo apibrėžimo problemos sprendimas. Lieka dar nuspr˛esti

ka˛ vadinti išvestine. Viena galimybė yra funkcijos f išvestine taške u vadinti tiesin˛e
funkcija˛ L. Prisimenant, kad kiekviena tiesinė funkcija turi matricin˛e išraiška,˛ išves-
tine galima būtu˛ laikyti tiesin˛e funkcija˛ L atitinkančia˛ matrica˛ [L], nes toks apibrėžimas
artimesnis jau naudotai išvestinei atveju p = q = 1. Šiame paskaitu˛ konspekte funkci-
jos f išvestine taške u vadinama tiesinė funkcija L, nes jos apibrėžimas nepriklauso
94 4 Skyrius. Diferencijavimas
nuo bazės euklidinėje erdvėje pasirinkimo. Geometriškai interpretuojant š˛i argumenta˛

galima sakyti, kad tiesinės funkcijos apibrėžimas nepriklauso nuo koordinačiu˛ sistemos
erdvėje pasirinkimo, skirtingai nuo tiesin˛e funkcija˛ atitinkančios matricos apibrėžimo.
Tačiau tiesin˛e funkcija˛ atitinkanti matrica yra naudinga konkrečiuose skaičiavimuose ir
dabartiniame kontekste ji vadinama Jacobio matrica.
4.1 Funkcijos išvestinė ir Jacobi’o matrica

Norėdami apibendrinti (4.1) saryš˛
˛ i funkcijoms tarp euklidiniu˛ erdviu˛ pradėsime nuo sim-
bolio o(·) apibrėžimo. Tarkime, kad Or (0) ⊂ Rp , r > 0, yra nulio aplinka. Sakoma,
kad funkcija g : Or (0) → R yra nykstamai maža atžvilgiu funkcijos h : Or (0) → R ir
rašoma g = o(h) arba g(x) = o(h(x)) kai x → 0, jei
g(x)
lim = 0.
x→0 h(x)
Pavyzdžiui, su kiekvienu x ∈ Rp , tegul g(x) := kxkα2 , h(x) := kxkβ2 ir α > β > 0.

Tada g = o(h) ir šia prasme funkcija g „greičiau" artėja i˛ nul˛i kai x → 0 už funkcija˛ h.
4.1 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rp yra aibė, u ∈ X yra aibės X vidinis taškas ir tegul
f : X → Rq . Funkcija f yra diferencijuojama taške u, jei egzistuoja tokia tiesinė
funkcija L : Rp → Rq , kad
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2
lim = 0, (4.2)
x→0 kxk2
t. y. jei k∆f (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0; čia
∆f (x) := f (u + x) − f (u) − L(x).
Tiesin˛e funkcija˛ L vadinsime išvestine taške u ir ja˛ žymėsime Df (u) := L.
Šiame išvestinės taške apibrėžime reikalaujama, kad taškas u būtu˛ vidinis taškas
(1.38 apibrėžtis). Dėl šios priežasties u priklauso aibei X kartu su kuria nors aplinka
ir todėl yra apibrėžtos visos funkcijos f reikšmės aplink vektoriu˛ u. Kitame skyrelyje
nagrinėsime išvestines, vadinamas kryptinėmis, kurios priklauso nuo funkcijos reikšmiu˛
tik kai kuriuose taško u aplinkos elementuose.
Tam, kad išvestinės apibrėžimas būtu˛ korektiškas, būtina i˛rodyti, kad taške u ∈
U , kuriame diferencijuojama funkcija f , egzistuoja vienintelė tiesinė funkcija L, kuriai
galioja (4.2). Tarkime, kad egzistuoja kita tiesinė funkcija K : Rp → Rq nelygi L ir
kuriai galioja (4.2) su K vietoje L. Kadangi K 6= L, egzistuoja toks y ∈ Rp \ {0}, kad
L(y) 6= K(y). Dėl funkciju˛ L ir K tiesiškumo ir euklidinio ilgio savybiu, ˛ su kiekvienu
4.1 Funkcijos išvestinė ir Jacobi’o matrica 95
realiuoju skaičiumi t > 0
kK(y) − L(y)k2
kyk2 ° °
°[f (u + ty) − f (u) − L(ty)] − [f (u + ty) − f (u) − K(ty)]°
= 2
ktyk2
n kf (u + ty) − f (u) − L(ty)k kf (u + ty) − f (u) − K(ty)k2 o
2
≤ kyk2 + .
ktyk2 ktyk2
Tai yra prieštara, nes šios nelygybės kairėje pusėje esantis skaičius nelygus nuliui, o
dešinėje pusėje esantis skaičius gali būti kaip norimai mažas imant t → 0. Todėl
išvestinė taške u yra vienintelė tiesinė funkcija Df (u) : Rp → Rq , kuriai galioja saryšis
˛
¡ ¢
kf (u + x) − f (u) − Df (u) (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0.
¡ ¢
Dėl paprastumo, toliau vietoje Df (u) (x) rašoma Df (u)(x).
4.2 pavyzdys. Tegul f : R2 → R2 yra funkcija su reikšmėmis
f (x) := (x21 + x22 , x1 x2 ) kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
Parodysime, kad taške u = (u1 , u2 ) ∈ R2 funkcijos f išvestinė yra tiesinė funkcija

Df (u) : R2 → R2 su reikšmėmis
· ¸· ¸
2u1 2u2 x1
Df (u)(x) := kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . (4.3)
u2 u1 x2
Iš tikro, kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2
∆f (x) = f (u + x) − f (u) − Df (u)(x)

¡
= (u1 + x1 )2 + (u2 + x2 )2 − u21 − u22 − 2u1 x1 − 2u2 x2 ,
¢
(u1 + x1 )(u2 + x2 ) − u1 u2 − u1 x2 − u2 x1
= (x21 + x22 , x1 x2 )
Tada q √
k∆f (x)k2 = (x21 + x22 )2 + (x1 x2 )2 ≤ 2kxk22
ir
k∆f (x)k2
lim = 0,
x→0 kxk2
t. y. k∆f (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0. Tai i˛rodo, kad funkcija Df (u) su reikšmėmis
(4.3) yra funkcijos f išvestinė taške u.
4.2 pavyzdyje funkcijos išvestinė taške yra iš anksto duota. Pratimuose 4.1.2 ir 4.1.3
skaitytojui siūloma pačiam pabandyti rasti išvestin˛e, vektoriuje f (u + x) − f (u) atskiri-
ant tuos narius, kurie sudarytu˛ tiesinės funkcijos reikšm˛e Df (u)(x) nuo tu˛ nariu,˛ kurie
sudaro funkcija˛ k∆f (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0.
4.3 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rp , f : X → Rq ir U ⊂ X yra atvira aibė. Sakysime, kad f

yra diferencijuojama aibėje U , jei f yra diferencijuojama kiekviename aibės U taške u.
Tuo atveju Df (u) yra reikšmė funkcijos, toliau žymimos Df , kuri kiekvienam aibės U
elementui priskiria vienintel˛i tiesiniu˛ funkciju˛ aibės L(Rp , Rq ) elementa;
˛ funkcija Df iš
U i˛ L(Rp , Rq ) vadinama išvestine funkcija.
Kitame pavyzdyje parodysime, kad euklidinis ilgis yra diferencijuojama funkcija
visoje euklidinėje erdvėje be nulio.
4.4 pavyzdys. Tegul f : Rd → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk2 kiekvienam
x ∈ Rd . Parodysime, kad kiekvienam u ∈ Rd \ {0} ši funkcija yra diferencijuojama
taške u ir jos išvestinė tame taške yra tiesinė funkcija Df (u) : Rd → R su reikšmėmis
Df (u)(x) = (u·x)/kuk2 kiekvienam x ∈ Rd .
Tegul u ∈ Rd \ {0}. Kiekvienam x ∈ Rd , kuriam u + x 6= 0 turime
u·x
∆f (x) = ku + xk2 − kuk2 −
kuk2
kuk22 + 2u·x + kxk22 − kuk22 2u·x

= −
ku + xk2 + kuk2 2kuk2
µ ¶
1 1 kxk22
= 2u·x − + .
ku + xk2 + kuk2 2kuk2 ku + xk2 + kuk2
Naudojant Cauchy nelygyb˛e (1.12), gauname
¯ ¯
|∆f (x)| ¯ 1 1 ¯¯ kxk2
¯
≤ 2kuk2 ¯ − +
kxk2 ku + xk2 + kuk2 2kuk2 ¯ ku + xk2 + kuk2
Kadangi ku + xk2 → kuk2 kai x → 0, dešinė pusė artėja i˛ nul˛i kai x → 0 ir tai i˛rodo
euklidinio ilgio diferencijuojamuma˛ bet kuriame taške u ∈ Rd \ {0}.
Jacobi’o matrica Diferencijuojamos funkcijos f išvestinė taške u yra tiesinė funkcija

Df (u). Remiantis 2.3 skyrelio rezultatais, kiekviena tiesinė funkcija L turi matricin˛e
išraiška˛ ir jai atitinka matrica [L]. Tokiai matricai žymėti naudojame specialu˛ varda.˛
4.5 apibrėžtis. Tarkime, kad X ⊂ Rp yra aibė, u ∈ X yra aibės X vidinis taškas ir
funkcija f : X → Rq yra diferencijuojama taške u. Matrica, euklidinės erdvės standar-
tiniu˛ baziu˛ atžvilgiu, atitinkanti tiesin˛e funkcija˛ Df (u), vadinama funkcijos f Jacobio1
matrica taške u (angl. Jacobian matrix) ir žymima Jf (u) := [Df (u)].
Remiantis tiesinės funkcijos matricine išraiška (2.17), funkcijos f išvestinė taške u
ir jos Jacobio matrica taške u yra susij˛e saryšiu
˛
Df (u)(x) = Jf (u)x kiekvienam x ∈ Rp .

1
Carl Gustav Jacob Jacobi – Karlas Gustavas Jakobis (1804-1851), prūsu˛ matematikas.
4.2 pavyzdyje nagrinėtos funkcijos f Jacobio matrica taške u yra

· ¸
2u1 2u2
Jf (u) = .
u2 u1
Tuo tarpu 4.4 pavyzdyje nagrinėto euklidinio ilgio Jacobio matrica taške u ∈ Rd \ {0}
yra ut /kuk2 remiantis skaliarinės sandaugos (1.9) išraiška. Netrukus, 4.20 teoremoje,
apibūdinsime Jacobio matricos elementus.
Skaliarinės funkcijos f atveju, t. y. kai euklidinėje erdvėje Rp apibrėžtos funkcijos
f reikšmės yra realūs skaičiai, Jacobio matrica Jf (u) turi 1 × p eil˛e (matrica eilutė), o
jos transponuotoji matrica yra Rp erdvės vektorius (žr. (2.19)).
4.6 apibrėžtis. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė, o funkcija f : U → R yra difer-
encijuojama taške u ∈ U . Jacobio matricos taške u transponuotoji matrica vadinama
funkcijos f gradientu taške u ir žymimas
∇f (u) := Jf (u)t ∈ Rp . (4.4)
Simbolis ∇ skaitomas nabla; žodžio reikšmė kildinama iš vieno senovinio styginio
instrumento, primenančio arfa,˛ pavadinimo. Naudojant gradiento apibrėžima,˛ matricu˛
savyb˛e: (At )t = A ir skaliarinės sandaugos (1.9) išraiška,˛ gaunama tokia funkcijos
išvestinės taške išraiška: su kiekvienu x ∈ Rp
Df (u)(x) = Jf (u)x = ∇f (u)t x = ∇f (u)·x. (4.5)
Daugiau apie gradienta˛ rašoma 4.21 išvadoje šiek tiek toliau. Čia, kaip pavyzd˛i, rasime
kvadratinės formos gradienta.˛
4.7 pavyzdys. Tegul A yra d × d simetrinė kvadratinė matrica (žr. A.1 skyrel˛i) ir
qA : Rd → R yra kvadratinė forma su reikšmėmis qA (x) := xt Ax, x ∈ Rd . Tegul
u ∈ Rd . Tada
qA (u + x) − qA (u) = ut Ax + xt Au + xt Ax = 2ut Ax + qA (x),
nes matrica A yra simetrinė. Remiantis skaliarinės sandaugos (1.9) išraiška, Cauchy
nelygybe (1.12) ir (2.23) nelygybe tiesinei funkcijai f (x) := Ax (taip pat žr. (2.22)),
turime
|qA (x)| = |x·Ax| ≤ kxk2 kAxk2 ≤ kζ(A)k2 kxk22 .
Reikšmės L(x) := 2ut Ax kiekvienam x ∈ Rd apibrėžia tiesin˛e funkcija˛ L : Rd → R ir
|∆qA (x)| = |qA (u + x) − qA (u) − L(x)| = |qA (x)| = o(kxk2 ) kai x → 0.
Taigi, kiekvienam u ∈ Rd , kvadratinė forma qA yra diferencijuojama su išvestine taške
u lygia DqA (u) = L, o Jacobio matrica taške u yra matrica
" d d
#
X X
t
JqA (u) = 2u A = 2 ui ai1 · · · 2 ui aid ∈ M1×d .
i=1 i=1
Gavome, kad kvadratinės formos qA gradientas taške u yra vektorius

Ã d d
!
X X
∇qA (u) = 2 ui ai1 , · · · , 2 ui aid ∈ Rd .
i=1 i=1
Kai p = 1, t. y. kai funkcijos f apibrėžimo sritis yra realiuj˛ u˛ skaičiu˛ atviroji aibė
U ⊂ R ir f yra diferencijuojama taške u ∈ U , tai jos išvestinei taške u galioja saryšis
˛
Df (u)(x) = xDf (u)(1) ∈ Rq
kiekvienam x ∈ R. Be to, teisingos lygybės

kf (u + x) − f (u) − Df (u)(x)k2
0 = lim
x→0 |x|
°1£ ¤ °
° °
= lim ° f (u + x) − f (u) − Df (u)(1)° .
x→0 x 2
Iš čia gauname
1£ ¤
lim f (u + x) − f (u) = Df (u)(1) ∈ Rq .
x→0 x
Atveju kai p = q = 1 turime lygybes
£ ¤
f 0 (u) = Jf (u) = Df (u)(1) = lim f (u + x) − f (u) /x. (4.6)
x→0
Funkcijos f : Rp → Rq išvestinės taške u žymėjima˛ f 0 (u) naudosime tik atveju p = q =

1. Pavyzdžiui, jei funkcijos f : R → R reikšmės yra f (x) := x2 kiekvienam x ∈ R,
tai bet kuriam u ∈ R, ši funkcija diferencijuojama taške u ir jos išvestinė tame taške
yra tiesinė funkcija Df (u) su reikšmėmis Df (u)(x) = 2ux kiekvienam x ∈ R. Taigi,
šiame pavyzdyje, f 0 (u) = 2u.
Savybės Pirmaja ˛ diferencijuojamos funkcijos savybe yra tai, kad ši savybė yra stipres-
nė už funkcijos tolyduma˛ kito tvirtinimo prasme:
4.8 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atviroji aibė, o funkcija f : U → Rq yra difer-
encijuojama taške u ∈ U . Tada f yra tolydi taške u.
Š˛i fakta˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (4.1.9 pratimas). Tačiau tolydi taške funkcija
neprivalo būti diferencijuojama, kaip rodo kitas pavyzdys (taip pat žr. 4.4 pavyzd˛i).
4.9 pavyzdys. Tegul f : Rd → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk2 kiekvienam
x ∈ Rd . Ši funkcija yra tolydi nulyje, bet nėra diferencijuojama nulyje. Iš tikro, f yra
diferencijuojama nulyje jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija L : Rd → R, kad santykis
|f (0 + x) − f (0) − L(x)| |kxk2 − L(x)| ¯¯ ³ x ´¯
¯
= = ¯1 − L ¯
kxk2 kxk2 kxk2
konverguoja i˛ nul˛i kai x → 0. Kai x = ty su kuriuo nors y ∈ Rd \ {0} ir bet kuriuo

t ∈ R \ {0}, tai
 ³ ´
³ x ´ t ³ y ´  L y
, jei t > 0,
kyk
³ 2 ´
L = L =
kxk2 |t| kyk2  −L y , jei t < 0.
kyk2
Kadangi šis dydis neturi ribos kai x = ty → 0, tai yra prieštara diferencijuojamumo
prielaidai ir todėl f nėra diferencijuojama nulyje.
Taip pat skaitytojui siūloma i˛rodyti kita˛ diferencijuojamu˛ funkciju˛ savyb˛e (4.1.10
pratimas).
4.10 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atviroji aibė, funkcijos f : U → Rq ir g : U →

Rq yra diferencijuojamus taške u ∈ U ir c ∈ R. Tada
(a) funkcija cf yra diferencijuojama taške u ir D(cf )(u) = cDf (u);
(b) funkcija f + g yra diferencijuojama taške u ir D(f + g)(u) = Df (u) + Dg(u).
Vienas svarbiausiu˛ ir naudingiausiu˛ diferencijavimo faktu˛ yra dvieju˛ diferencijuo-

jamu˛ funkciju˛ kompozicijos diferencijuojamumas. Priminsime funkciju˛ kompozicijos
apibrėžima.˛ Tegul X ⊂ Rp , Y ⊂ Rq , g : X → Y ir f : Y → Rd . Kiekvienam x ∈ X,
reikšmės (f ◦g)(x) := f (g(x)) ∈ Rd apibrėžia funkcija˛ f ◦g iš X i˛ Rd , vadinama˛ g ir
f funkciju˛ kompozicija. Toliau suformuluosime kompozicijos diferencijavimo taisykl˛e,
sutrumpintai vadinama˛ kompozicijos taisykle (angl. chain rule).
4.11 teorema. Tarkime, kad f ir g yra aukščiau apibrėžtos funkcijos, o aibės X ir Y

yra atvirosios. Jei g yra diferencijuojama taške u ∈ X ir f yra diferencijuojama taške
g(u) ∈ Y , tai kompozicija f ◦g yra diferencijuojama taške u ir jos išvestinė taške u yra
D(f ◦g)(u) = Df (g(u))◦Dg(u). (4.7)
4.12 pastaba. Kaip šios teoremos išvada gaunama kompozicijos diferencijavimo taisyk-
˛ u˛ skaičiu˛ (5.6 teorema Analizė I). Iš tikro, tegul p = q = d = 1.
lė funkcijoms tarp realiuj
Remiantis (4.6), (4.7), kompozicijos apibrėžtimi ir tuo, kad Df (g(u)) yra tiesinė funkci-
ja, gaunamos lygybės
³ ´
(f ◦g)0 (u) = D(f ◦g)(u)(1) = Df (g(u))◦Dg(u) (1)
³ ´
= Df (g(u)) Dg(u)(1)
³ ´³ ´
= Dg(u)(1) Df (g(u))(1)
= g 0 (u)f 0 (g(u)).
I˛rodymas. Tegul v := g(u) ∈ Y , K := Dg(u) ∈ L(Rp , Rq ) ir L := Df (v) ∈

L(Rq , Rd ). Kiekvienam x ∈ Rp tokiam, kad u + x ∈ X, tegul γ(x) := g(u + x) − g(u).
Tada
∆f ◦g (x) := (f ◦g)(u + x) − (f ◦g)(u) − (L◦K)(x)
£ ¤
= f (v + γ(x)) − f (v) − L(γ(x)) + L(γ(x) − K(x)).
I˛rodysime, kad k∆f ◦g (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0.
Kadangi g diferencijuojama taške u, tai k∆g (x)k2 = kγ(x) − K(x)k2 = o(kxk2 )
kai x → 0. Remiantis (2.23), turime nelygyb˛e
°
°L(γ(x) − K(x))k2 ≤ kLkkγ(x) − K(x)k2
visiems x ∈ Rp , kuriems u + x ∈ X. Todėl galioja saryšis

˛
kL(γ(x) − K(x))k2
lim = 0. (4.8)
x→0 kxk2
Remiantis 4.8 teorema, funkcija g yra tolydi taške u, t. y. γ(x) → 0 kai x → 0. Ši

savybė kartu su funkcijos f diferencijuojamumu taške v = g(u) rodo, kad
k∆f (γ(x))k2
lim =0
x→0 kγ(x)k2
(kodėl?). Naudojant pastaraj˛

˛ i fakta˛ ir (2.23) nelygyb˛e gauname, kad
kf (v + γ(x)) − f (v) − L(γ(x))k2 k∆f (γ(x))k2 k∆g (x) + K(x)k2

= →0
kxk2 kγ(x)k2 kxk2
kai x → 0. Pastarasis saryšis

˛ kartu su (4.8) rodo, kad k∆f ◦g (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0.
Tai ir reikėjo i˛rodyti.
Remiantis 2.31 teorema, kompozicijos Jacobio matrica yra lygi atitinkamu˛ funkciju˛
Jacobio matricu˛ sandaugai:
J(f ◦g)(u) = Jf (g(u)) Jg(u). (4.9)
Kompozicijos taisyklės panaudojima˛ iliustruosime skaičiuojant toliau apibrėžiamos

funkcijos g : Rd → R išvestin˛e ir gradienta.˛
4.13 pavyzdys. Tarkime, kad funkcija f : Rd → R yra diferencijuojama taške u ∈ Rd

ir reikšmės g(x) := f 2 (x) kiekvienam x ∈ R2 apibrėžia minėtaj ˛ a˛ funkcija˛ g. Norėdami
i˛sitikinti funkcijos g diferencijuojamumu taške u, ja˛ išreikšime dvieju˛ funkciju˛ kompozi-
cija ir panaudosime kompozicijos taisykl˛e. Tegul φ(t) := t2 kiekvienam t ∈ R. Tada
g = φ◦f . Jau anksčiau matėme, kad funkcija φ diferencijuojama kiekviename taške ir
jos išvestinės reikšmė taške v yra φ0 (v) = 2v arba Dφ(v)(t) = 2vt kiekvienam t ∈ R.
Remiantis kompozicijos taisykle funkcija g = φ◦f yra diferencijuojama taške u ir jos

išvestinė tame taške yra
Dg(u) = D(φ◦f )(u) = Dφ(f (u))◦Df (u).
Naudojant (4.9) gauname funkcijos g Jacobio matrica˛ taške u
Jg(u) = φ0 (f (u))Jf (u) = 2f (u)Jf (u) ∈ M1×d .
Tuo tarpu funkcijos g gradientas taške u yra vektorius
∇g(u) = 2f (u)∇f (u) ∈ Rd .
Dar viena˛ kompozicijos taisyklės taikyma˛ iliustruoja kito teiginio i˛rodymas. Ši-
ame teiginyje naudojamos funkcijos komponentės savoka
˛ apibūdinta 2.1 apibrėžime ir
žymėjimas (2.2).
4.14 teorema. Tarkime, kad aibė U ⊂ Rp yra atvira, vektorius u ∈ U ir funkcija

f : U → Rq . Teiginiai (a) ir (b) yra ekvivalentūs, čia
(a) funkcija f yra diferencijuojama taške u;
(b) kiekviena f komponentė fj yra diferencijuojama taške u.
Be to, jei teisingas bet kuris iš šiu˛ dvieju˛ teiginiu,

˛ tai galioja lygybė
Df (u) = (Df1 (u), . . . , Dfq (u)), (4.10)
reiškianti, kad funkcijos Df (u) j-toji komponentė (Df (u))j = Dfj (u) kiekvienam
j ∈ {1, . . . , q}, ir galioja matricu˛ lygybė
   
Jf1 (u) Df1 (u)(e1 ) · · · Df1 (u)(ep )
Jf (u) =  . . . . . .  = . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . (4.11)
Jfq (u) Dfq (u)(e1 ) · · · Dfq (u)(ep )
I˛rodymas. Tarkime, kad teisingas (a) teiginys. Teiginio (b) i˛rodymui tarkime, kad j ∈
{1, . . . , q}. Funkcijos f j-toji komponentė yra kompozicija fj = πj ◦f , čia πj yra
projekcija (žr. 2.1 apibrėžima).
˛ Remiantis 4.1.6 pratimo teiginiu, kadangi projekcija
πj : R → R yra tiesinė funkcija, tai ji yra diferencijuojama kiekviename erdvės Rq
q
taške ir jos išvestinė funkcija yra Dπj = πj . Tada remiantis kompozicijos taisykle
(4.11 teorema), taške u yra diferencijuojama komponentė fj = πj ◦f , kas i˛rodo (b)
teigin˛i. Kompozicijos taisyklė taip pat nurodo, jog komponentės fj išvestinė taške u yra
Dfj (u) = πj ◦Df (u). Todėl Dfj (u) : Rp → R yra funkcijos Df (u) : Rp → Rq j-
toji komponentė, t. y. galioja (4.10) lygybė. (4.11) lygybės i˛rodymui pažymėkime L =
(L1 , . . . , Lq ) := Df (u). Remiantis tiesinės funkcijos matricinės išraiškos konstrukcija

(2.14) ir (2.15)  
L1 (e1 ) · · · L1 (ep )
Jf (u) = [L] = . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Lq (e1 ) · · · Lq (ep )
ir su kiekvienu j ∈ {1, . . . , q}
£ ¤
Jfj (u) = Dfj (u)(e1 ) · · · Dfj (u)(ep ) .
Kita vertus, remiantis 2.31 teorema ir tuo, kad [πj ] = etj = [0 · · · 1 · · · 0], turime
Jfj (u) = [Dfj (u)] = [πj ◦L] = [0 · · · 1 · · · 0][L] = [Lj (e1 ) · · · Lj (ep )]
kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}, kas i˛rodo (4.11) lygyb˛e.

Dabar tarkime, kad teisingas (b) teiginys, t. y. kiekviena komponentė fj yra diferen-
cijuojama taške u. Pažymėkime L := (Df1 (u), . . . , Dfq (u)) ∈ L(Rp , Rq ) ir
∆j (x) := fj (u + x) − fj (u) − Dfj (u)(x) ∈ R,
tiems x ∈ Rp , kuriems u + x ∈ U . Tada

 1/2
Xq ³ ´
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2  |∆j (x)| 2
= → 0 kai x → 0.
kxk2 kxk2
j=1
Teiginys (a) i˛rodytas.
Pratimai
1. Tarkime, kad g : Rp → R ir h : Rp → R. I˛rodyti: jei h(x) → 0 kai x → 0 ir g yra
nykstamai mažai atžvilgiu h, tai g(x) → 0 kai x → 0.
2. Tegul f : R2 → R2 yra funkcija su reikšmėmis
f (x) := (x1 x2 − 2x1 + x2 + 5, x21 + x22 + x1 − 3x2 + 4)
kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Naudojant tik 4.1 apibrėžima,˛ rasti šios funkcijos

išvestin˛e ir Jacobio matrica.˛
3. Tegul f : Rd → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk22 = x·x kiekvienam

x ∈ Rd . I˛rodyti, kad ši funkcija diferencijuojama naudojant tik 4.1 apibrėžima˛ ir
rasti jos gradienta.˛
4. Tegul f : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) = x1 x2 kiekvienam x =

(x1 , x2 ) ∈ R2 . Naudojant tik 4.1 apibrėžima,˛ rasti šios funkcijos išvestin˛e ir
gradienta.˛
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės 103
5. Tegul u ∈ Rd , x ∈ Rd ir f : R → Rd yra funkcija su reikšmėmis f (t) := u + tx

kiekvienam t ∈ R. Naudojant tik 4.1 apibrėžima,˛ rasti šios funkcijos išvestin˛e ir
Jacobio matrica.˛
6. Tegul funkcija f : Rp → Rq yra tiesinė. I˛rodyti, kad f yra diferencijuojama, o

jos išvestinė funkcija yra pastovioji funkcija Df = f , t. y. funkcija su reikšmėmis
Df (x) = f kiekvienam x ∈ Rp .
7. Tegul funkcija f : Rp → Rq yra afininė. I˛rodyti, kad f yra diferencijuojama, o

jos išvestinė funkcija yra pastovioji funkcija Df = f − f (0), t. y. funkcija su
reikšmėmis Df (x) = f − f (0) kiekvienam x ∈ Rp .
8. Tarkime, kad funkcija f : Rp → Rq yra tolydi taške u ∈ Rp ir egzistuoja tokia

afininė funkcija T : Rp → Rq , kad f (u + x) − T (u + x) = o(x) kai x → 0.
I˛rodyti, kad f yra diferencijuojama taške u ir kiekvienam x ∈ Rp
Df (u)(x) = T (u + x) − T (u) = T (x) − T (0).
9. I˛rodyti 4.8 teorema.˛ Nuoroda: galima pasinaudoti tokio fakto i˛rodymu funkcijoms
tarp realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ (žr. 5.4 teorema˛ Analize I).
11. Tarkime, kad funkcija f : Rd → R yra diferencijuojama taške u ∈ Rd . Tegul

x ∈ Rd ir g : R → R yra funkcija su reikšmėmis g(t) := f (u + tx) kiekvienam
t ∈ R. I˛rodyti, kad g yra diferencijuojama taške 0 ir rasti g 0 (0). Nuoroda: naudotis
kompozicijos taisykle.
12. Tarkime, kad f : R → R2 yra funkcija su reikšmėmis f (x) = (cos x, sin x),
x ∈ R. I˛rodyti, kad funkcija f diferencijuojama ir rasti Jacobio matrica˛ Jf (u).
Nuoroda: naudotis 4.14 teorema.
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės

Tarkime, kad funkcija f : U → Rq yra diferencijuojama taške u ∈ U ⊂ Rp . Funkcijos f
išvestinė taške u yra vienintelė tiesinė funkcija Df (u) : Rp → Rq , kuriai galioja saryšis
˛
kf (u + x) − f (u) − Df (u)(x)k2
lim = 0.
x→0 kxk2
Tai reiškia, kad reikšmės f (u + x) ≈ f (u) + Df (u)(x) kai x artėja i˛ 0 bet kaip. Mus
domins ta pati savybė, kai x artėja i˛ 0 tam tikru būdu. Tegul y ∈ Rp yra vektorius ir
x = ty su bet kuriuo t ∈ R. Kai t → 0, tai vektorius x = ty → 0 ne bet kaip, o
išilgai spindulio einančio per 0 ir y (naudojant geometrin˛e interpretacija).

˛ Tokiu atveju
Df (u)(x) = tDf (u)(y) ir
° f (u + ty) − f (u) °
° °
lim ° − Df (u)(y)°
t→0 t 2
kf (u + x) − f (u) − Df (u)(x)k2
= kyk2 lim = 0,
x→0 kxk2
t. y.
f (u + ty) − f (u)
lim = Df (u)(y) ∈ Rq .
t→0 t
Pastaraj˛ ˛ i gavome naudodami prielaida,˛ kad funkcija f yra diferencijuojama taške
˛ i saryš˛
u. Šiame skyrelyje parodysime, kad šis saryšis
˛ naudingas apibūdinant išvestin˛e Df (u)
taške u.
4.15 apibrėžtis. Tegul U ⊂ Rp yra atvira aibė, u ∈ U , y ∈ Rp ir f : U → Rq . Jei

egzistuoja riba
f (u + ty) − f (u)
Dy f (u) := lim ∈ Rq , (4.12)
t→0 t
tai ji vadinama funkcijos f kryptine išvestine taške u kryptimi y. Kai kryptis y yra
standartinės bazės vektorius eh su kuriuo nors h ∈ {1, . . . , p}, tai kryptinė išvestinė
Dh f (u) := Deh f (u) ∈ Rq vadinama h-taja˛ daline išvestine taške u.
Jei y = 0, tai (4.12) riba visada egzistuoja ir lygi 0. Jei y ∈ Rp \{0}, tai su kiekvienu
pakankamai mažu t ∈ R, u + ty ∈ U , nes u yra aibės U vidinis taškas. Todėl (4.12)
saryšis
˛ visada turi prasm˛e.
Tegul q = 1 ir φx (t) := f (x1 +t, x2 , . . . , xp ) kiekvienam x = (x1 , x2 , . . . , xp ) ∈ U
ir tokiam t ∈ R, kad x + te1 = (x1 + t, x2 , . . . , xp ) ∈ U . Tada funkcijos f : U → R
pirmoji (kai h = 1) dalinė išvestinė taške u = (u1 , . . . , up ) ∈ U yra realusis skaičius
f (u + te1 ) − f (u)
D1 f (u) = lim
t→0 t
1h i
= lim f (u1 + t, u2 , . . . , up ) − f (u1 , u2 , . . . , up )
t→0 t
φu (t) − φu (0)
= lim = φ0u (0),
t→0 t
Šios formulės rodo, kad funkcijos f (x1 , x2 , . . . , xp ) pirmoji dalinė išvestinė taške u
gaunama fiksuojant kintamuosius x2 , . . . , xp , diferencijuojant atžvilgiu x1 (laikant f
realaus kintamojo funkcija) ir gautoje išvestinėje argumenta˛ x keičiant argumentu u.
Analogiškai skaičiuojamos ir kitos h-tosios dalinės išvestinės Dh f (u).
4.16 pavyzdys. Tegul f : R4 → R yra funkcija su reikšmėmis
f (x1 , x2 , x3 , x4 ) = x31 + x1 x2 − 3x22 x4 .
Tada su kiekvienu u = (u1 , u2 , u3 , u4 ) ∈ R4 , D1 f (u) = 3u21 + u2 , D2 f (u) = u1 −

6u2 u4 , D3 f (u) = 0 ir D4 f (u) = −3u22 .
Naudojant tradicinius žymėjimus, funkcijos f : R2 → R dalinė išvestinė D1 f (x, y)

rašoma ir tokiu būdu:
∂f (x, y) ∂f ∂
arba (x, y) arba f (x, y).
∂x ∂x ∂x
Toks žymėjimas yra patogus tais atvejais, kai vienos funkcijos nepriklausomu kintamuo-
ju yra laikoma kita funkcija.
Iki šiol darėme prielaida,˛ kad q = 1, t. y. funkcijos f reikšmės yra realūs skaičiai.
Kai q > 1, tai f = (f1 , . . . , fq ), čia fj : U → R yra funkcijos f komponentės kiekvien-
am j ∈ {1, . . . , q} ir kryptinės išvestinės elgsenos klausimas ekvivalentus kiekvienos
komponentės kryptinės išvestinės elgsenai. Būtent galioja teorema:
4.17 teorema. Tegul U ⊂ Rp yra atvira aibė, u ∈ U , y ∈ U , f : U → Rq ir f =

(f1 , . . . , fq ) funkcijos išraiška komponentėmis. Funkcija f turi kryptin˛e išvestin˛e taške
u kryptimi y tada ir tik tada, kai kiekviena komponentė fj turi kryptin˛e išvestin˛e taške u
kryptimi y. Be to, jei bet kuris iš dvieju˛ ekvivalenčiu˛ teiginiu˛ yra teisingas, tai vektoriaus
Dy f (u) ∈ Rq j-toji koordinatė yra Dy fj (u) = φ0 (0), čia φ yra funkcija su reikšmėmis
φ(t) := fj (u + ty) ∈ R, t ∈ (−r, r) su kuriuo nors r > 0, t. y.
Dy f (u) = (Dy f1 (u), . . . , Dy fq (u)).
Šia˛ teorema˛ siūlome i˛rodyti skaitytojui (4.2.2 pratimas). (4.12) riba, jei egzistuoja,
yra vienintelė. Todėl ji apibrėžia funkcija:
˛
4.18 apibrėžtis. Tegul U ⊂ Rp yra atvira aibė, y ∈ Rp ir f : U → Rq . Jei kiekvienam

u ∈ U funkcija f turi kryptin˛e išvestin˛e taške u kryptimi y, tai funkcija Dy f : U → Rq
su reikšmėmis (4.12) vadinama funkcijos f kryptine išvestine kryptimi y. Atveju y = eh
funkcija Dh f := Deh : U → Rq vadinama funkcijos f h-taja ˛ daline išvestine.
Rasime 4.2 pavyzdyje nagrinėtos funkcijos kryptines išvestines.
4.19 pavyzdys. Tegul f : R2 → R2 yra funkcija su reikšmėmis
f (x) := (x21 + x22 , x1 x2 ) kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
Tegul u = (u1 , u2 ) ir y = (y1 , y2 ) ∈ R2 \ {0}. Su kiekvienu t ∈ R turime lygyb˛e
f (u + ty) − f (u) = t(2u1 y1 + 2u2 y2 , u1 y2 + u2 y1 ) + t2 (y12 + y22 , y1 y2 ).

Tada funkcijos f kryptinė išvestinė taške u kryptimi y yra

· ¸· ¸
f (u + ty) − f (u) 2u1 2u2 y1
Dy f (u) = lim = .
t→0 t u2 u1 y2
Imdami y = e1 = (1, 0) ir y = e2 = (0, 1) gauname dalines išvestines
D1 f (u) = (2u1 , u2 ) ir D2 f (u) = (2u2 , u1 ).
Šiame pavyzdyje gauta dalinė išvestinė Dy f (u) sutampa su 4.2 pavyzdyje gauta
išvestine Df (u)(y). Parodysime, kad šis sutapimas nėra atsitiktinis ir funkcijos kryptinė
išvestinė taške egzistuoja, jei funkcija yra diferencijuojama tame taške.
4.20 teorema. Tarkime, kad u ∈ U ⊂ Rp ir funkcija f : U → Rq yra diferencijuojama
taške u. Tada galioja teiginiai:
(a) su kiekvienu y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp , f turi kryptin˛e išvestin˛e taške u kryptimi y ir
p
X
Dy f (u) = Df (u)(y) = yh Dh f (u); (4.13)
h=1
(b) su kiekvienu j ∈ {1, . . . , q} ir h ∈ {1, . . . , p}, funkcijos f komponentė fj turi

dalin˛e išvestin˛e Dh fj (u) ir
 
D1 f1 (u) · · · Dp f1 (u)
Jf (u) = . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
D1 fq (u) · · · Dp fq (u)
I˛rodymas. Teiginio (a) i˛rodymui, tegul y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp \ {0}. Tada su kiekvienu

t ∈ R \ {0} galioja lygybė
° °
° f (u + ty) − f (u) °
° − Df (u)(y) °
° t °
2
kf (u + ty) − f (u) − Df (u)(ty)k2

= kyk2 .
ktyk2
Kadangi pastarosios lygybės dešinė pusė konverguoja i˛ nul˛i kai t → 0, tai egzistuoja
kairiosios pusės riba kai t → 0 ir lygi nuliui. Tai i˛rodo, kad f turi kryptin˛e išvestin˛e
taške u kryptimi y ir Dy f (u) = Df (u)(y). Kai y = eh suP h ∈ {1, . . . , p}, tai gauname,
kad f turi visas dalines išvestines Dh f (u). Kadangi y = ph=1 yh eh , funkcijos Df (u)
tiesiškumo dėka gauname
p
X p
X
Df (u)(y) = yh Df (u)(eh ) = yh Dh f (u)
h=1 h=1
ir tai užbaigia (a) teiginio i˛rodyma.˛ Faktas (b) išplaukia iš 4.14 teoremos.
Atskiru atveju, kai q = 1, pastarojoje teoremoje funkcijos Jacobio matrica˛ galima

pakeisti gradientu, ir gauname tokia˛ išvada.˛
4.21 išvada. Tarkime, kad funkcija f : U → R yra diferencijuojama taške u ∈ U ⊂ Rp .

Tada yra apibrėžtas f gradientas taške u
p
X
∇f (u) = (D1 f (u), . . . , Dp f (u)) = Dh f (u)eh ∈ Rp ,
h=1
o kryptinė išvestinė taške u kryptimi y ∈ Rp yra skaliarinė sandauga
Dy f (u) = ∇f (u)·y.
Pastaraj
˛ a˛ formul˛e interpretuosime geometrinėje plokštumoje naudodami skaliarinės
sandaugos išraiška˛ (1.13). Tegul y yra vienetinis vektorius ir ϕ yra kampas tarp vektoriu˛
y ir ∇f (u). Tada
Dy f (u) = k∇f (u)k2 cos ϕ.
Kampo ϕ kosinusas i˛gyja savo maksimalia˛ reikšm˛e +1, kai ϕ = 0, t. y. kai vektoriai y ir
∇f (u) yra lygiagretūs ir turi tas pačias kryptis. Taigi, kryptinė išvestinė Dy f (u) i˛gyja
maksimalia˛ reikšm˛e k∇f (u)k2 kai kryptis y = ∇f (u)/k∇f (u)k2 . Be to, kryptinė
išvestinė Dy f (u) yra nulis, jei y yra statmenas vektoriui ∇f (u). Apibendrinant šia˛
geometrin˛e interpretacija˛ galima teigti, kad funkcijos f kryptinė isvestinė taške u i˛gyja
didžiausia˛ reikšm˛e gradiento vektoriaus kryptimi, o euklidinis ilgis k∇f (u)k2 yra šios
reikšmės maksimalus dydis.
Tolydžios dalinės išvestinės 4.20 teorema rodo, kad diferencijuojama taške funkcija
turi kryptin˛e išvestin˛e tame taške visomis kryptimis. Kitas pavyzdys rodo, kad funkcija
gali turėti kryptin˛e išvestin˛e taške visomis kryptimis, bet nebūti diferencijuojama tame
taške.

(
x1 x22
2 +x2 , jei x = (x1 , x2 ) ∈ R2 \ {0},
f (x) = x1 2
0, jei x = 0.
Parodysime, kad kryptinė išvestinė Dy f (0) yra apibrėžta kiekvienam y ∈ R2 , bet f nėra
diferencijuojama taške 0 ∈ R2 . Tegul y ∈ R2 \ {0}. Su kiekvienu t ∈ R \ {0} turime
f (0 + ty) − f (0) = f (ty) = tf (y).
Šis saryšis
˛ rodo, kad egzistuoja riba
f (0 + ty) − f (0)
Dy f (0) = lim = f (y),
t→0 t
t. y. funkcija f turi kryptin˛e išvestin˛e taške 0 kryptimi y. Kai y = e1 , y = e2 ir y = (1, 1)

gauname, kad D1 f (0) = D2 f (0) = 0 ir D(1,1) f (0) = 1/2. Tačiau šios kryptiniu˛
išvestiniu˛ reikšmės prieštarauja (4.13) saryšiui
˛ ir todėl f nėra diferencijuojama taške 0.
Pastarasis pavyzdys rodo, kad funkcijos diferencijuojamumui taške reikia stipresniu˛

savybiu˛ už kryptiniu˛ išvestiniu˛ tame taške egzistavima.˛ Nagrinėsime tokias funkcijos
savybes.
4.23 apibrėžtis. Sakysime, kad taško u ∈ U ⊂ Rp aplinkoje egzistuoja funkcijos

f : U → Rq visos dalinės išvestinės, jei egzistuoja toks r > 0, kad h-toji dalinė išvestinė
taške v, Dh f (v), egzistuoja kiekvienam v ∈ Or (u) ir h ∈ {1, . . . , p}. Tada su kiekvienu
h ∈ {1, . . . , p}, yra apibrėžta h-toji dalinė išvestinė funkcija Dh f : Or (u) → Rq su
reikšmėmis Dh f (v) kiekvienam v ∈ Or (u). Jei funkcijos D1 f, . . . , Dp f yra tolydžios
taške u, tai sakysime, kad funkcijos f visos dalinės išvestinės yra tolydžios taške u.
4.24 teorema. Tegul U ⊂ Rp yra atvira aibė, u ∈ U ir f : U → Rq . Tarkime, kad taško

u aplinkoje egzistuoja funkcijos f visos dalinės išvestinės ir jos yra tolydžios taške u.
Tada funkcija f yra diferencijuojama taške u ir jos išvestinės taške u, Df (u), reikšmės
yra
Xp
Df (u)(x) = xh Dh f (u) ∈ Rq
h=1
kiekvienam x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp .
I˛rodymas. Su kiekvienu x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp tegul

p
X
L(x) := xh Dh f (u).
h=1
Šiomis reikšmėmis apibrėžta funkcija L : Rp → Rq yra tiesinė. Pakanka parodyti, kad
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2
lim = 0. (4.14)
x→0 kxk2
Tegul ² > 0. Kadangi visos dalinės išvestinės yra tolydžios taške u, tai kiekvienam
h ∈ {1, . . . , p} egzistuoja toks δh > 0, kad
°
°Dh f (u) − Dh f (v)k2 < ²/p (4.15)
kiekvienam v ∈ Oδh (u). Tegul δ := min{δ1 , . . . , δp } > 0. Tada (4.15) galioja kiekvien-
am h ∈ {1, . . . , p} ir v ∈ Oδ (u). Parodysime, kad
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2 ≤ ²kxk2 (4.16)
visiems x ∈ Oδ (0), o iš čia gausime (4.14).

Jei x = 0, tai (4.16) teisinga. Tegul x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Oδ (0) nėra lygus nuliui,
v0 := u ir vh := u + x1 e1 + · · · + xh eh kiekvienam h ∈ {1, . . . , p}. Norėdami i˛vertinti
kairiaj
˛ a˛ (4.16) nelygybės pus˛e, naudosime tapatyb˛e
p
X £ ¤
f (u + x) − f (u) = f (vp ) − f (v0 ) = f (vh ) − f (vh−1 ) ,
h=1
vadinama˛ teleskopine suma. Jei xh = 0 su kuriuo nors h, tai šios sumos h-tasis narys
lygus nuliui ir tolesniems skaičiavimams neturi i˛takos. Todėl galime tarti, kad xh 6= 0
kiekvienam h ∈ {1, . . . , p}. Tegul f = (f1 , . . . , fq ) yra funkcijos išraiška komponen-
tėmis. Kadangi taško u aplinkoje Oδ (u) egzistuoja funkcijos f visos dalinės išvestinės,
tai kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}, h ∈ {1, . . . , p} ir v ∈ Oδ (u), fj turi h-taj ˛ a˛ dalin˛e
išvestin˛e taške v ir vektoriaus Dh f (v) j-toji koordinatė yra Dh fj (v) (4.17 teorema). Su
kiekvienu h ∈ {1, . . . , p}, j ∈ {1, . . . , q} ir t ∈ [0, 1], tegul g(t) := fj (vh−1 + txh eh ).
Šios reikšmės apibrėžia funkcija˛ g : [0, 1] → R. Su bet kuriuo t ∈ (0, 1), kadangi fj turi
h-taj
˛ a˛ dalin˛e išvestin˛e taške wh,t := vh−1 + txh eh ∈ Oδ (u), tai
g(t + s) − g(t)
g 0 (t) = lim
s→0 s
fj (wh,t + sxh eh ) − fj (wh,t )
= xh lim
s→0 sxh
= xh Dh fj (vh−1 + txh eh ).
Tai rodo, kad g yra diferencijuojama intervale (0, 1). Panašiai parodoma, kad g yra
tolydi intervale [0, 1] (kaip?). Remiantis vidutinės reikšmės teorema (5.15 teorema iš
Analize I) funkcijai g, egzistuoja toks c = c(j, h) ∈ (0, 1), kad
fj (vh ) − fj (vh−1 ) = g(1) − g(0) = g 0 (c) = xh Dh fj (vh−1 + cxh eh ).
Naudodami 1.1.7 pratimo nelygyb˛e ir (4.15) nelygyb˛e su v = vh−1 + cxh eh ∈ Oδ (u),

gauname
° ° °Xp
£ ¤°
°f (u + x) − f (u) − L(x)° = °
° f (v h ) − f (v h−1 ) − x D
h h f (u)
°
°
2 2
h=1
 1/2
p
X Xq
¯ ¯2
≤  ¯fj (vh ) − fj (vh−1 ) − xh Dh fj (u)¯ 
h=1 j=1
 1/2
p
X Xq
¯ ¯2
= |xh |  ¯Dh fj (vh−1 + cxh eh ) − Dh fj (u)¯ 
h=1 j=1
p
X ° °
= |xh |°Dh f (vh−1 + cxh eh ) − Dh f (u)°2
h=1
Xp
²
< |xh | ≤ ²kxk2 ;
p
h=1
pastaroji nelygybė galioja remiantis 1.12 teorema. Reikalingos 4.16 nelygybės i˛rodymas
baigtas.
Kita vertus, kaip rodo kitas pavyzdys, daliniu˛ išvestiniu˛ tolydumas nėra būtinas
diferencijuojamumui.

½
x21 sin x11 + x22 , jei x1 =
6 0,
f (x) = 2
x2 , jei x1 = 0,
kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Parodysime, kad f yra diferencijuojama taške 0, o

dalinės išvestinės funkcija D1 f yra trūki taške 0. Su kiekvienu x = (x1 , x2 ) ∈ R2
¯ ¯
¯f (0 + x) − f (0)¯ = |f (x)| ≤ x21 + x22 = kxk22 .
Tegul L : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis L(x) := 0 kiekvienam x ∈ R2 . Tada

L ∈ L(R2 , R) ir
|f (0 + x) − f (0) − L(x)| = |f (x)| = o(kxk2 ) kai x → 0.
Tai rodo, kad f yra diferencijuojama taške 0 su išvestine Df (0) = L. Rasime pirmos
dalinės išvestinės funkcija˛ D1 f . Tegul u = (u1 , u2 ) ∈ R2 \ {0} ir t ∈ R \ {0}. Tada
³ 1 1´ 1 1
f (u + te1 ) − f (u) = u21 sin − sin + 2tu1 sin + t2 sin .
u1 + t u1 u1 + t u1 + t
Naudodami trigonometriniu˛ funkciju˛ tolyduma˛ (4.76 teorema Analizė I), trigonometrin˛e

formul˛e skirtumui sin α − sin β (žr. (4.35) formul˛e Analizė I) ir fakta˛ (sin x)/x → 1 kai
x → 0 (tai yra (4.39) formulė Analizė I), gauname
f (u + te1 ) − f (u)
D1 f (u) = lim
t→0 t
2u21 −t 2u1 + t 1
= lim sin cos + 2u1 sin
t→0 t 2u1 (u1 + t) 2u1 (u1 + t) u1
1 1
= − cos + 2u1 sin .
u1 u1
Kai u = 0, tai
f (te1 ) 1
D1 f (0) = lim = lim t sin = 0.
t→0 t t→0 t
Kadangi cos(1/u1 ) neturi ribos kai u → 0 ir u1 sin(1/u1 ) → 0 kai u → 0, tai pirmos
dalinės išvestinės funkcija D1 f nėra tolydi taške 0.
Remiantis 4.24 teorema, jei egzistuoja funkcijos f : U → Rq visos dalinės išvestinės
ir jos yra tolydžios kiekviename aibės U taške, tai f yra diferencijuojama aibėje U . Tok-
iu atveju galima manyti, kad išvestinė funkcija Df : U → L(Rp , Rq ) taip pat yra tolydi.
Kalbant apie tokiu˛ funkciju˛ tolyduma˛ reika susitarti, ka˛ laikyti metrika tiesiniu˛ funkciju˛
aibėje L(Rp , Rq ) (žr. 1.13 apibrėžima).
˛ Priminsime, kad kiekvienam šios aibės elemen-
tui L (2.22) saryšiu
˛ yra apibrėžtas dydis kLk ir k · k : L(Rp , Rq ) → R yra norma (2.29
teorema). Todėl, analogiškai euklidiniam atstumui ρ2 euklidinėje erdvėje, apibrėšime
atstuma˛ aibėje L(Rp , Rq ): jei L ir K yra šios aibės elementai, tai L − K taip pat yra šios
aibės elementas ir
³X p X q ´1/2
ρ(L, K) := kL − Kk = [(L − K)j (eh )]2
h=1 j=1
³X
p ´1/2
= kL(eh ) − K(eh )k22 . (4.17)
h=1
Naudojant normos savybes gaunama, kad taip apibrėžta funkcija ρ yra metrika aibėje
L(Rp , Rq ). Sakysime, kad funkcija F : U → L(Rp , Rq ) yra tolydi taške u ∈ U , jei
kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ > 0, kad
³X
p ´1/2
ρ(F (v), F (u)) = kF (v)(eh ) − F (u)(eh )k22 <²
h=1
visiems v ∈ U , kuriems ρ2 (v, u) < δ.

4.26 apibrėžtis. Tegul U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq . Sakoma, kad funkcija f
yra tolydžiai diferencijuojama arba f yra iš C 1 klasės, jei ji yra diferencijuojama savo
apibrėžimo srityje U ir jos išvestinė funkcija Df : U → L(Rp , Rq ) yra tolydi.
Pasirodo, kad išvestinės funkcijos tolydumo salyg

˛ a˛ galima pakeisti jos daliniu˛ išves-
tiniu˛ tolydumu.
4.27 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq . Funkcija f yra iš

C 1 klasės tada ir tik tada, kai f visos dalinės išvestinės egzistuoja ir yra tolydžios aibėje
U.
I˛rodymas. Tarkime, kad funkcija f yra iš C 1 klasės. Tada f yra diferencijuojama

kiekviename aibės U taške. Remiantis 4.20 teorema, kiekviename aibės U taške egzis-
tuoja funkcijos f visos dalinės išvestinės. Parodysime, kad jos yra tolydžios kiekvien-
ame aibės U taške. Tegul h ∈ {1, . . . , p}, u ∈ U ir ² > 0. Kadangi išvestinė funkcija
Df : U → L(Rp , Rq ) yra tolydi taške u, tai egzistuoja toks δ > 0, kad
ρ(Df (v), Df (u)) < ²
visiems v ∈ U , kuriems ρ2 (v, u) < δ. Kadangi Dh f (v) = Df (v)(eh ) kiekvienam

v ∈ U , tai
kDh f (v) − Dh f (u)k2 ≤ ρ(Df (v), Df (u)) < ²
visiems v ∈ U , kuriems ρ2 (v, u) < δ. I˛rodėme, kad funkcijos f visos dalinės išvestinės
egzistuoja ir yra tolydžios aibėje U .
Dabar tarkime atvirkščiai, kad funkcijos f visos dalinės išvestinės egzistuoja ir yra
tolydžios aibėje U . Kadangi aibė U yra atvira, tai kiekvienas jos elementas priklauso
U su kuria nors savo aplinka. Remiantis 4.24 teorema, funkcija f yra diferencijuojama
kiekviename aibės U taške. Parodysime, kad išvestinė funkcija Df : U → L(Rp , Rq )
yra tolydi aibėje U . Tegul u ∈ U ir ² > 0. Kiekvienam h ∈ {1, . . . , p} egzistuoja toks
δh > 0, kad
kDh f (v) − Dh f (u)k2 < ²/p
visiems v ∈ U , kuriems ρ2 (v, u) < δh . Tegul δ := min{δ1 , . . . , δp } > 0. Tada visiems
v ∈ U , kuriems ρ2 (v, u) < δh , turime
³X
p ´1/2
ρ(Df (v), Df (u)) = kDh f (v) − Dh f (u)k22 < ².
h=1
I˛rodėme, kad išvestinė funkcija Df yra tolydi ir tokiu būdu funkcija f yra iš C 1 klasės.
Teoremos i˛rodymas baigtas.
Pratimai
1. Funkcijos f : R3 → R reikšmės yra
f (x1 , x2 , x3 ) = x21 cos(x2 x3 ).
Rasti funkcijos f visas dalines išvestines.

4.3 Vidutinės reikšmės teoremos 113
3. Tegul f : Rd → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk2 kiekvienam x ∈ Rd .

Rasti šios funkcijos visas dalines išvestines Dh f . Kokioje aibėje šios funkcijos
apibrėžtos?

(
x21 x2
x41 +x22
, jei (x1 , x2 ) 6= 0,
f (x1 , x2 ) :=
0, jei (x1 , x2 ) = 0.
I˛rodyti, kad ši funkcija turi kryptines išvestines taške (0, 0) visomis kryptimis, bet
nėra tame taške diferencijuojama. Nuoroda: galima naudotis 2.3 pavyzdžiu.

1/3 1/3
f (x) := (x1 + x2 )3
kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . I˛rodyti, kad ši funkcija turi kryptines išvestines

taške (0, 0) visomis kryptimis, bet nėra tame taške diferencijuojama.
6. Tegul p > 0 ir f : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis

(
x21
2 +x2 )p , jei (x1 , x2 ) 6= 0,
f (x1 , x2 ) := (x 1 2
0, jei (x1 , x2 ) = 0.
Kokioms p reikšmėms pirmoji dalinė išvestinė D1 f yra tolydi taške (0, 0)?

(
x1 x2
x21 +x22
, jei (x1 , x2 ) 6= 0,
f (x1 , x2 ) :=
0, jei (x1 , x2 ) = 0.
I˛rodyti, kad dalinės išvestinės D1 f ir D2 f apibrėžtos aibėje R2 , bet nėra tolydžios

taške (0, 0).
8. Tarkime, kad f : R → R2 yra funkcija su reikšmėmis f (x) = (cos x, sin x),

x ∈ R. I˛rodyti, kad funkcija f diferencijuojama yra tolydžiai diferencijuojama.
4.3 Vidutinės reikšmės teoremos

Tarkime, kad funkcija f : [a, b] → R yra tolydi, o jos siaurinys atvirame intervale (a, b)
yra diferencijuojamas. Tada egzistuoja toks skaičius c ∈ (a, b), kad
f (b) − f (a) = f 0 (c)(b − a). (4.18)

Tai yra vidutinės reikšmės teorema (angl. mean value theorem) i˛rodyta Analizė I (5.15
teorema). Šiame skyrelyje i˛rodomi keli šios teoremos apibendrinimai funkcijoms tarp
euklidiniu˛ erdviu.˛
Priminsime (2.4 skyrelis), kad atkarpa euklidinėje erdvėje Rp , jungianti jos vektorius
x ir y, yra aibė [x, y] = {ty + (1 − t)x : 0 ≤ t ≤ 1}. Euklidinės erdvės aibė U yra iškila
tada ir tik tada, kai jai priklauso atkarpa, jungianti bet kuriuos du U aibės elementus.
Aib˛e
(x, y) := {ty + (1 − t)x : 0 < t < 1}
vadinsime atvira atkarpa. Pirma parodysime, kad (4.18) forma˛ turinti vidutinės reikšmės
teorema galioja funkcijoms apibrėžtoms bet kurioje euklidinėje erdvėje bet reikšmes
i˛gyjančioms realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje.
4.28 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → R yra diferencijuojama.

Taip pat tarkime, kad atkarpa [x, y] ⊂ U . Tada egzistuoja toks vektorius z ∈ (x, y), kad
f (y) − f (x) = Df (z)(y − x) = ∇f (z)·(y − x). (4.19)
I˛rodymas. Kadangi antroji lygybė (4.19) išnašoje yra (4.5) saryši

˛ u˛ pasekmė, pakanka
˛ a˛ lygyb˛e. Tegul φ : [0, 1] → U yra funkcija su reikšmėmis
i˛rodyti pirmaj
φ(t) := ty + (1 − t)x = x + t(y − x) ∈ [x, y], t ∈ [0, 1].
Ši funkcija yra afininės funkcijos siaurinys i˛ intervala˛ [0, 1]. Ji yra tolydi intervale [0, 1]
ir diferencijuojama atvirame intervale (0, 1) su išvestine
Dφ(c)(1) = y − x. (4.20)
kiekvienam c ∈ (0, 1) (4.1.5 pratimas). Kompozicija g := f ◦φ : [0, 1] → R yra tolydi

intervale [0, 1] ir diferencijuojama intervale (0, 1) remiantis 4.11 teorema. Remiantis
vidutinės reikšmės teorema funkcijai g, egzistuoja toks skaičius c0 ∈ (0, 1), kad
f (y) − f (x) = g(1) − g(0) = g 0 (c0 ) = Dg(c0 )(1),
čia paskutinė lygybė gauta naudojant (4.6) saryšius.

˛ Tegul z := φ(c0 ) ∈ (x, y). Remi-
antis kompozicijos taisykle (4.7) ir (4.20) su c = c0 , gauname
¡ ¢
Dg(c0 )(1) = Df (φ(c0 )) Dφ(c0 )(1) = Df (z)(y − x),
Atveju, kai funkcija f reikšmes i˛gyja euklidinėje erdvėje Rq su q > 1, (4.18) forma˛
turinti vidutinės reikšmės teorema nėra teisinga, kaip rodo toks pavyzdys.
4.29 pavyzdys. Tegul f (x) := (cos x, sin x), x ∈ R. Šiomis reikšmėmis apibrėžta
funkcija f : R → R2 yra diferencijuojama ir Df (u)(x) = (−x sin u, x cos u) visiems
x ∈ R ir u ∈ R (4.1.12 pratimas). Tada
0 = f (2π) − f (0) 6= Df (u)(2π) = 2π(− sin u, cos u),
nes sin2 u + cos2 u = 1 kiekvienam u ∈ R (žr. (4.33) Analize I), t. y. sin u ir cos u nėra
lygios nuliui abi kartu su kiekvienu u ∈ R, ir todėl formulė
f (y) − f (x) = Df (u)(y − x) (4.21)
nėra teisinga, kai x = 0 ir y = 2π.
Toliau parodysime, kad tarp dvieju˛ vektoriu˛ x ir y egzistuoja toks trečiasis vektorius
z ∈ (x, y), kad
kf (y) − f (x)k2 ≤ kDf (z)(y − x)k2
kai funkcija f : Rp → Rq yra diferencijuojama. Prieš tai i˛rodysime pagalbin˛i fakta.˛
4.30 lema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq yra diferencijuojama.

Taip pat tarkime, kad atkarpa [x, y] ⊂ U . Tada bet kuriam vektoriui v ∈ Rq egzistuoja
toks vektorius z = z(v) ∈ (x, y), kad
¡ ¢ ¡ ¢
v· f (y) − f (x) = v· Df (z)(y − x) . (4.22)
I˛rodymas. Tarkime, kad v ∈ Rq . Tegul F (u) := v·f (u) ∈ R su visais u ∈ U ir

φ(λ) := λy + (1 − λ)x ∈ U su visais λ ∈ [0, 1]. Šios reikšmės apibrėžia funkcijas
F : U → R ir φ : [0, 1] → U . Tegul g := F ◦φ : [0, 1] → R yra kompozicija.˛ Paste-
bėkime, kad g(1) − g(0) yra (4.22) lygybės kairioji pusė. Norėdami gauti dešiniaj
˛ a˛ pus˛e
naudosime vidutinės reikšmės teorema˛ funkcijai g. Parodysime, kad g yra diferencijuo-
jama ir rasime g 0 (λ) naudodami kompozicijos taisykl˛e (4.7).
Pirma parodysime, kad F yra diferencijuojama. Tegul u ∈ U . Kadangi f yra difer-
encijuojama, tai egzistuoja jos išvestinė taške u, žymima Df (u). Naudojant Cauchy
nelygyb˛e (1.12) gaunama, kad
¯ ¯ ¯ ¯
¯F (u + x) − F (u) − v·[Df (u)(x)]¯ = ¯v·[f (u + x) − f (u) − Df (u)(x)]¯
≤ kvk2 kf (u + x) − f (u) − Df (u)(x)k2 = kvk2 k∆f (x)k2

visiems x ∈ Rp , kurie yra pakankamai arti 0. Kadangi k∆f (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0
ir funkcija x 7→ v·[Df (u)(x)], x ∈ Rp , yra tiesinė, tai F diferencijuojama taške u ir
DF (u)(x) = v·[Df (u)(x)]
kiekvienam x ∈ Rp . Remiantis 4.8 teorema, F yra tolydi funkcija. Funkcija φ : [0, 1] →

U yra afininės funkcijos siaurinys i˛ aib˛e [0, 1] ir todėl yra tolydi savo apibrėžimo srityje.
Remiantis 2.17 teorema, kompozicija g yra tolydi funkcija. Remiantis 4.1.7 pratimu, φ
yra diferencijuojama intervale (0, 1) su išvestine
Dφ(λ)(t) = (y − x)t
kiekvienam λ ∈ (0, 1) ir t ∈ R. Remiantis 4.11 teorema ir (4.6) saryšiu,

˛ g = F ◦φ yra
diferencijuojama intervale (0, 1) ir kiekvienam λ ∈ (0, 1)
¡ ¢ ¡ ¢
g 0 (λ) = Dg(λ)(1) = DF (φ(λ)) Dφ(λ)(1) = v· Df (φ(λ))(y − x) . (4.23)
Remiantis vidutinės reikšmės teorema (4.18) funkcijai g, egzistuoja toks λ0 ∈ (0, 1),
kad
¡ ¢
v· f (y) − f (x) = g(1) − g(0) = g 0 (λ0 ).
Pastaroji formulė ir (4.23) su z(v) := φ(λ0 ) ∈ (x, y) i˛rodo (4.22) formul˛e.
Formulė (4.22) teisinga ir 4.29 pavyzdžio funkcijai. Šiuo konkrečiu atveju, skaičiu˛
z ∈ (0, 2π) galima rasti tiesiogiai. Iš tikro, su bet kuriuo vektoriumi v = (v1 , v2 ) ∈ R2 ,
lygybė
¡ ¢
0 = v· Df (z)(2π) = 2π(−v1 sin z + v2 cos z)
galioja kai tg z = v2 /v1 ir v1 6= 0 arba kai v1 = 0 ir cos z = 0.
4.31 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira iškila aibė ir funkcija f : U → Rq yra
diferencijuojama. Jei x ∈ U ir y ∈ U , tai egzistuoja toks z ∈ (x, y), kad
kf (y) − f (x)k2 ≤ kDf (z)(y − x)k2 (4.24)
ir
°¡ ¢ °
kf (y) − f (x) − Df (x)(y − x)k2 ≤ ° Df (z) − Df (x) (y − x)°2 . (4.25)
I˛rodymas. I˛rodysime tik (4.25) nelygyb˛e, o (4.24) nelygyb˛e siūloma i˛rodyti skaitytojui
(4.3.2 pratimas). Tegul x ∈ U , y ∈ U ir v := f (y)−f (x)−Df (x)(y−x) ∈ Rq . Galime
tarti, kad v 6= 0. Remiantis 4.30 lema, egzistuoja toks vektorius z = z(v) ∈ (x, y),
kuriam galioja (4.22) saryšis.
˛ Be to, naudojant Cauchy nelygyb˛e (1.12), gauname
¯ ³¡ ¢ ´¯
¯ ¯
kvk22 = ¯v· Df (z) − Df (x) (y − x) ¯
°¡ ¢ °
≤ kvk2 ° Df (z) − Df (x) (y − x)°2 .
Padalij˛e abi nelygybiu˛ puses iš kvk2 6= 0, gauname (4.25).

Integralinė vidutinės reikšmės teorema Tarkime, kad funkcija f : [a, b] → R yra

tolydi ir diferencijuojama intervale (a, b) su tolydžia išvestine funkcija f 0 : (a, b) → R,
t. y. funkcijos f siaurinys i˛ intervala˛ (a, b) yra iš C 1 klasės. Tada su bet kuriais skaičiais
a < u < u + x < b galioja lygybė
Z 1
f (u + x) − f (u) = x f 0 (u + tx) dt, (4.26)
0
kuria˛ vadinsime integraline vidutinės reikšmės teorema. Iš šio fakto išplaukia vidutinės
reikšmės teorema (4.18), nes egzistuoja toks s ∈ (0, 1), kuriam galioja lygybė
Z 1
f 0 (u + tx) dt = f 0 (u + sx) = f 0 (c),
0
čia c := u + sx ∈ (u, u + x) (6.12 išvada Analize I).

Integralinė vidutinės reikšmės teorema (4.26) yra 4.35 teoremos išvada funkcijai su
realiomis reikšmėmis. Dabar parodysime, kaip (4.26) saryš˛ ˛ i galima i˛rodyti naudojant
fundamentaliaj ˛ a˛ analizės teorema,˛ i˛rodyta˛ Analizė I. Tegul ϕ : I → [a, b] yra funkcija
su reikšmėmis
ϕ(t) := u + tx visiems t ∈ I := (−δ, 1 + δ),
čia δ > 0 yra toks skaičius, kad ϕ(t) ∈ [a, b] visiems t ∈ I, t. y. a ≤ ϕ(−δ) < u =
ϕ(0) < u + x = ϕ(1) < ϕ(1 + δ) ≤ b. Remiantis kompozicijos taisykle, kompozicija
F := f ◦ϕ : I → R yra diferencijuojama funkcija su išvestine
F 0 (t) = f 0 (ϕ(t))ϕ0 (t) = f 0 (u + tx)x
kiekvienam t ∈ I. Funkcijos F siaurinys i˛ intervala˛ [0, 1] yra pirmykštė funkcijai

F 0 : [0, 1] → R (6.14 apibrėžimas Analizė I). Remiantis 6.18 teorema (Analizė I),
Z 1 Z 1
0
f (u + x) − f (u) = F (1) − F (0) = F (t) dt = x f 0 (u + tx) dt,
0 0
kas i˛rodo (4.26). Šia˛ teorema˛ i˛rodysime funkcijoms su reikšmėmis euklidinėje erdvėje.
Tam tikslui reikia apibendrinti Riemanno integrala˛ tokioms funkcijoms.
Tegul realieji skaičiai a < b. Intervalo [a, b] tašku˛ aibė τ := {ti : i = 0, 1, . . . , n}
yra šio intervalo skaidinys jei
a = t0 < t1 < · · · < tn−1 < tn = b,
dalinantis visa˛ intervala˛ i˛ intervalus [ti−1 , ti ]. Skaidinio τ = {ti : i = 0, 1, . . . , n}

smulkumas yra maksimalus intervalu˛ [ti−1 , ti ] ilgis ir žymimas
|τ | := max{ti − ti−1 : 1 ≤ i ≤ n}.

Kiekvienam i ∈ {1, . . . , n} bet kuris elementas si ∈ [ti−1 , ti ] vadinamas intervalo

[ti−1 , ti ] žyme. Skaidinys τ = {ti : i = 0, 1, . . . , n} kartu su kuria nors žymiu˛ aibe
{si : i = 1, . . . , n} vadinamas žymėtuoju skaidiniu τ̇ , t. y.
τ̇ := {(si ; [ti−1 , ti ]) : i = 1, . . . , n}. (4.27)
Funkcijos g : [a, b] → Rq Riemanno suma atitinkančia žymėtaj˛ ˛ i skaidin˛i (4.27) vadina-
ma suma
n
X
S(g; τ̇ ) := g(si )[ti − ti−1 ] ∈ Rq . (4.28)
i=1
4.32 apibrėžtis. Tarkime, kad a < b ir g : [a, b] → Rq . Funkcijos g Riemann’o integralu
intervale [a, b] vadinamas vektorius u ∈ Rq turintis savyb˛e: kiekvienam ² > 0 egzistuoja
toks δ > 0, kad nelygybė ° °
°u − S(g; τ̇ )° < ² (4.29)
2
galioja bet kuriam [a, b] žymėtajam skaidiniui τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ. Jei toks
vektorius u egzistuoja, tai sakoma, kad funkcija g R-integruojama intervale [a, b], o
vektorius u žymimas
Z b Z b
g := g(t) dt := u.
a a
Taip pat sakoma, kad funkcija g R-integruojama, jei ji R-integruojama savo apibrėžimo
srityje.
Jei funkcija R-integruojama, tai jos Riemanno integralas yra vienintelis. Šis ir kiti
Analize I 6.1 skyrelyje i˛rodyti faktai teisingi ir čia apibrėžtam integralui. Skaitytojui
siūloma pačiam apibendrinti minėto skyrelio teiginius ir ju˛ i˛rodymus. Dal˛i iš ju˛ galima
i˛rodyti naudojant toliau formuluojama˛ saryš˛
˛ i tarp funkcijos integralo ir jos komponenčiu˛
integralu:˛
4.33 teorema. Tarkime, kad skaičiai a < b, funkcija g : [a, b] → Rq ir g = (g1 , . . . , gq )
jos išraiška komponentėmis. Funkcija g R-integruojama intervale [a, b] tada ir tik tada,
kai kiekvienam j ∈ {1, . . . , q} funkcija gj R-integruojama intervale [a, b]. Jei teisingas
bet kuris iš šiu˛ ekvivalenčiu˛ teiginiu,
˛ tai
Z b ³Z b Z b ´
g= g1 , . . . , gq . (4.30)
a a a
I˛rodymas. Tegul τ̇ := {(si ; [ti−1 , ti ]) : i = 1, . . . , n} yra žymėtasis intervalo [a, b]
skaidinys. Tada
n
X
S(g, τ̇ ) = (g1 (si ), . . . , gq (si ))[ti − ti−1 ]
i=1
³X n n
X ´
= g1 (si )[ti − ti−1 ], . . . , gq (si )[ti − ti−1 ]
i=1 i=1
¡ ¢
= S(g1 ; τ̇ ), . . . , S(gq ; τ̇ ) .
Pastarosios lygybės kai n = 2 galioja dėka vektoriu˛ sumos ir vektoriaus daugybos iš

skaliaro apibrėžimo (1.1). Kai n ≥ 2, šios lygybės i˛rodomos pasitelkiant indukcija.˛
Tada, su bet kuriuo vektoriumi u = (u1 , . . . , uq ) ∈ Rq , galioja lygybė
° ° ³X
q
£ ¤2 ´1/2
°S(g, τ̇ ) − u° = S(g j , τ̇ ) − uj . (4.31)
2
j=1
Tarkime, kad funkcija g R-integruojama intervale [a, b] ir u = (u1 , . . . , uq ) := ∫ab g.

Parodysime, kad gj yra R-interguojama ir ∫ab gj = uj kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}. Tegul
² > 0. Egzistuoja toks δ > 0, kad (4.29) nelygybė galioja bet kuriam [a, b] žymėtajam
skaidiniui τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ. Remiantis (4.31), su bet kuriuo intervalo [a, b]
žymėtuoju skaidiniu τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ, ir kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}, galioja
nelygybės ¯ ¯ ° °
¯S(gj , τ̇ ) − uj ¯ ≤ °S(g, τ̇ ) − u° < ².
2
Tai rodo, kad kiekvienam j ∈ {1, . . . , q} funkcija gj yra R-integruojama intervale [a, b]
ir galioja (4.30).
Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija gj yra R-integruojama intervale [a, b] ir uj :=
b
∫a gj kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}. Duotam ² > 0 ir j ∈ {1, . . . , q} egzistuoja toks
δj > 0, kad ¯ ¯
¯S(gj , τ̇ ) − uj ¯ < ²/q
su bet kuriuo intervalo [a, b] žymėtuoju skaidiniu τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ. Tegul
δ := min{δ1 , . . . , δq } > 0 ir τ̇ yra toks intervalo [a, b] žymėtasis skaidinys, kurio
smulkumas |τ | < δ. Remiantis (4.31)
° ° ³X
q ´1/2
°S(g, τ̇ ) − u° < (²/q)2
=²
2
j=1
Tai rodo, kad funkcija g yra R-integruojama intervale [a, b] ir galioja (4.30). Teorema
i˛rodyta.
I˛rodysime tik viena˛ teigin˛i, tiesiogiai naudojama˛ i˛rodant integralin˛e vidutinės reikšmės
teorema.˛
4.34 teorema. Jei funkcija g : [a, b] → Rq yra tolydi, tai ji yra R-integruojama.
I˛rodymas. Tegul g = (g1 , . . . , gq ) yra funkcijos g išraiška komponentėmis. Kadangi g

yra tolydi, tai tolydi yra ir kiekviena jos komponentė gj : [a, b] → R (žr. 2.2.8 pratima).
˛
Remiantis 6.6 teorema iš Analizė I, funkcija gj yra R-integruojama kiekvienam j ∈
{1, . . . , q}. Tada R-integruojama funkcija g remiantis 4.33 teorema.
Dabar jau galima i˛rodyti integralin˛e vidutinės reikšmės teorema.˛

4.35 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira iškila aibė ir f : U → Rq yra funkcija
iš C 1 klasės. Jei u ∈ U ir u + x ∈ U , tai
Z 1
f (u + x) − f (u) = Df (u + tx)(x) dt. (4.32)
0
I˛rodymas. Tegul u ∈ U ir u + x ∈ U . Pirma parodysime, kad integralas dešinėje

(4.35) lygybės pusėje egzistuoja. Tam pakanka parodyti, kad funkcija g : [0, 1] → Rq su
reikšmėmis
g(t) := Df (u + tx)(x) ∈ Rq , visiems t ∈ [0, 1],
yra tolydi. Tegul t ∈ [0, 1] ir ² > 0. Kadangi f yra funkcija iš C 1 klasės, tai jos išvestinė
funkcija Df : U → L(Rp , Rq ) yra tolydi funkcija. Todėl egzistuoja toks δ > 0, kad
kDf (u + tx) − Df (y)k < ²/kxk2
tiems y ∈ U , kuriems k(u + tx) − yk2 < δ. Tegul s ∈ [0, 1] ir |s − t| < δ/kxk2 .
Naudojant (2.23) nelygyb˛e tiesinei funkcijai L = Df (u + tx) − Df (u + sx), gauname
kg(t) − g(s)k2 = kDf (u + tx)(x) − Df (u + sx)(x)k2

≤ kxk2 kDf (u + tx) − Df (u + sx)k < ²,
nes k(u + tx) − (u + sx)k2 = |t − s|kxk2 < δ. Taigi, funkcija g yra tolydi. Todėl
integralas dešinėje (4.32) lygybės pusėje egzistuoja 4.34 teoremos dėka.
(4.32) lygybei i˛rodyti pakanka parodyti, kad
° Z 1 °
° °
°f (u + x) − f (u) − g(t) dt° < ² (4.33)
0 2
su bet kuriuo laisvai pasirinktu ² > 0 (kodėl?). Tegul ² > 0. Kadangi funkcija g yra
R-integruojama intervale [0, 1], tai egzistuoja toks δ1 > 0, kad nelygybė
° Z 1 °
° °
°S(g; τ̇ ) − g(t) dt° < ²/2 (4.34)
0 2
galioja bet kuriam [0, 1] žymėtajam skaidiniui τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ1 . Kadangi g
yra tolygiai tolydi intervale [0, 1], tai egzistuoja toks δ2 > 0, kad nelygybė
° °
°g(s) − g(t)° < ²/2
2
galioja visiems s ∈ [0, 1] ir t ∈ [0, 1], kuriems |s − t| < δ2 .

Tegul ϕ(t) := u + tx ∈ U visiems t iš atviro intervalo I ⊂ R, kurio poaibis yra
intervalas [0, 1], ir tegul F := f ◦ϕ : I → Rq yra funkciju˛ kompozicija. Funkcija ϕ
yra diferencijuojama su išvestine Dϕ(t) ∈ L(R, Rp ), kurios reikšmė Dϕ(t)(1) = x,
kiekvienam t ∈ I. Remiantis kompozicijos diferencijavimo taisykle (4.11 teorema),
funkcija F yra diferencijuojama su išvestine DF (t) = Df (ϕ(t))◦Dϕ(t) ∈ L(R, Rq ),

kurios reikšmė
DF (t)(1) = Df (u + tx)(x) = g(t) ∈ Rq ,
kiekvienam t ∈ I. Remiantis 4.31 teoremos (4.25) nelygybe, jei r ∈ I, t ∈ I ir t < r,
tai egzistuoja toks s ∈ (t, r), kad
°¡ ¢ °
kF (r) − F (t) − DF (t)(r − t)k2 ≤ ° DF (s) − DF (t) (r − t)°2
°¡ ¢ °
= ° DF (s) − DF (t) (1)°2 (r − t) = kg(s) − g(t)k2 (r − t).
Tegul τ := {ti : i = 0, 1, . . . , n} yra toks intervalo [0, 1] skaidinys, kurio smulkumas
|τ | < min{δ1 , δ2 } ir tegul τ̇ := {(ti−1 ; [ti−1 , ti ]) : i = 1, . . . , n}. Egzistuoja tokie
skaičiai si ∈ (ti−1 , ti ), i = 1, . . . , n, kuriems galioja
° °
°f (u + x) − f (u) − S(g; τ̇ )°
2
°Xn
£ ¤°
° °
= ° F (ti ) − F (ti−1 ) − DF (ti−1 )(ti − ti−1 ) °
2
i=1
n
X ° °
≤ °F (ti ) − F (ti−1 ) − DF (ti−1 )(ti − ti−1 )°
2
i=1
Xn
°¡ ¢ °
≤ ° DF (si ) − DF (ti−1 ) (ti − ti−1 )°
2
i=1
Xn
= kg(si ) − g(ti−1 )k2 (ti − ti−1 )
i=1
n
X
< (²/2) (ti − ti−1 ) = ²/2.
i=1
Pastaroji nelygybė kartu su (4.34) nelygybe rodo, jog galioja (4.33), ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
4.36 pavyzdys. Tegul f : R → R2 yra funkcija su reikšmėmis f (x) := (cos x, sin x)

visiems x ∈ R, nagrinėta 4.29 pavyzdyje. Ši funkcija diferencijuojama, jos išvestinės
funkcijos reikšmės yra Df (u)(x) = (−x sin u, x cos u) visiems x ∈ R ir u ∈ R, o
vidutinės reikšmės teoremos formulė (4.21) nėra teisinga. Parodysime, kad f yra iš C 1
klasės ir todėl jai privalo galioti integralinė vidutinės reikšmės teorema. Iš tikro, su bet
kuriais u ∈ R ir v ∈ R, turime lygybes
kDf (u) − Df (v)k = kDf (u)(1) − Df (v)(1)k2

³ ´1/2 ¯ u − v ¯¯
= [sin u − sin v]2 + [cos u − cos v]2 = 2¯ sin ;
2
čia naudojami atstumo tarp tiesiniu˛ funkciju˛ (4.17) išraiška kai p = 1 ir trigonometrinės
formulės (4.35), (4.36) ir (4.33) iš Analizė I. Remiantis sinuso funkcijos apibrėžimu
(4.75 apibrėžimas Analizė I), egzistuoja toks δ > 0, kad sin x < x visiems x ∈ (0, δ).
Kadangi sinusas yra nelyginė funkcija (žr. (4.32) Analizė I), tai
ρ(Df (u), Df (v)) = kDf (u) − Df (v)k ≤ |u − v|
kai u ∈ R, v ∈ R ir |u − v| < δ. Tai rodo, kad išvestinė funkcija Df : R → L(R, R2 )

yra tolydi (netgi tolygiai tolydi), t. y. f yra iš C 1 klasės. Remiantis integraline vidutinės
reikšmės teorema (4.35 teorema kai u = 0 ir x = 2π), turime
Z 1 Z 1
¡ ¢
f (2π) − f (0) = Df (2πt)(2π) dt = 2π − sin(2πt), cos(2πt) dt
0 0
³ Z 1 Z 1 ´
= 2π − sin(2πt) dt, cos(2πt) dt = 0;
0 0
čia panaudota (4.30) formulė kai q = 2.
Funkcijos maksimumas ir minimumas 2.53 apibrėžime apibūdinti euklidinės erdvės

vektoriai, vadinami funkcijos lokalaus maksimumo tašku arba lokalaus minimumo tašku.
Tegul X ⊂ Rd ir f : X → R. Sakysime, kad vektorius u ∈ X yra funkcijos f lokalaus
ekstremumo taškas, jei jis yra funkcijos f lokalaus minimumo taškas arba funkcijos f
lokalaus maksimumo taškas.
Realaus kintamojo funkcijoms su realiomis reikšmėmis ekstremumo taškas turi savy-
b˛e, kad jame funkcija arba nediferencijuojama arba išvestinė lygi nuliui (žr. 5.12 teorema˛
Analize I). Tarkime, kad aibėje X ⊂ R2 apibrėžta funkcija X 3 (x1 , x2 ) 7→ f (x1 , x2 ) ∈
R yra diferencijuojama ir i˛gyja maksimalia˛ reikšm˛e X aibės vidiniame taške (u1 , u2 ).
Jei fiksuosime antraj ˛ a˛ koordinat˛e x2 , tai vieno kintamojo funkcija x1 7→ g(x1 ) :=
f (x1 , x2 ) ∈ R taip pat i˛gyja maksimuma˛ taške u1 . Remiantis Analize I 5.13 išvada,
g 0 (u1 ) = 0 jei g yra diferencijuojama taške u1 . Tai reiškia, kad funkcijos f pirmoji dal-
inė išvestinė D1 f (u) = 0. Simetriškai gauname, kad funkcijos f antroji dalinė išvestinė
D2 f (u) = 0. Analogiška savybė galioja funkcijoms apibrėžtoms euklidinėje erdvėje.
4.37 teorema. Tarkime, kad u ∈ X ⊂ Rd yra vidinis X taškas ir funkcijos f : X → R

lokalaus ekstremumo taškas. Jei funkcija f diferencijuojama taške u, tai jos gradientas
∇f (u) = 0, t. y. gradiento vektoriaus koordinatės
D1 f (u) = 0, . . . , Dd f (u) = 0.
I˛rodymas. Tegul y ∈ Rd . Kadangi u yra vidinis aibės X taškas, tai egzistuoja toks
δ > 0, kad ϕ(t) := u + ty ∈ X visiems t ∈ I := Oδ (0) = (−δ, δ). Šios reikšmės
apibrėžia funkcija˛ ϕ : I → X ir kompozicija˛ g := f ◦ϕ : I → R. Funkcija ϕ yra afin-
inės funkcijos siaurinys i˛ aib˛e I, o jos išvestinės reikšmė yra Dϕ(t)(1) = y kiekvienam
t ∈ I. Remiantis kompozicijos taisykle, funkcija g yra diferencijuojama taške nulis ir

jos išvestinė
¡ ¢
g 0 (0) = Dg(0)(1) = Df (ϕ(0)) Dϕ(0)(1) = Df (u)(y) = ∇f (u)·y;
čia panaudoti (4.6) ir (4.5) saryšiai.

˛ Kadangi u yra funkcijos f ekstremumo taškas, tai
nulis yra funkcijos g ekstremumo taškas ir g 0 (0) = 1 remiantis 5.12 teorema Analize I.
Todėl ∇f (u)·y = 0 kiekvienam y ∈ Rd . Imdami y = e1 , . . . , y = ed gauname, kad
∇f (u) = 0, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Pastarojoje teoremoje suformuluotoji salyga

˛ yra būtina tam, kad taškas būtu funkci-
jos ekstremumo tašku. Tačiau ši salyga
˛ nėra pakankama, kaip rodo 4.3.4 pratimas.
Kiekvienas taškas, kuriame funkcijos gradientas lygus nuliui, vadinamas kritiniu. Ki-
tame skyrelyje formuluojamos salygos
˛ (4.57 teorema), kurios yra pakankamos tam, kad
kritinis taškas būtu˛ ekstremumo tašku.
Pratimai
1. Funkcija f : Rp → Rq yra afininė tada ir tik tada, kai f yra diferencijuojama ir

jos išvestinė funkcija yra pastovioji funkcija, t. y. egzistuoja tokia tiesinė funkcija
L : Rp → Rq , kad Df (u) = L kiekvienam u ∈ Rp . Nuoroda: galima naudotis
4.1.7 pratimu ir 4.31 teorema.
2. I˛rodyti (4.24) nelygyb˛e.
3. Tarkime, kad K ⊂ R2 yra aibė tašku˛ x = (x1 , x2 ) ribojama tiesėmis x1 = 0,

x2 = 0 ir x1 + x2 = 9. Tegul f : K → R yra funkcija su reikšmėmis
f (x) = 4 − (1 − x1 )2 − (1 − x2 )2 visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
I˛rodyti, kad šios funkcijos maksimali reikšmė 4 i˛gyjama taške (1, 1) ir minimali
reikšmė −61 i˛gyjama taškuose (9, 0) ir (0, 9). Paaiškinti, kaip tai derinasi su 4.37
teorema, kurioje formuluojama būtina ekstremumo salyga.
˛
4. Tarkime, kad f : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis
f (x) = (x21 − x2 )(3x21 − x2 ) visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
I˛rodyti, kad nulis yra funkcijos f kritinis taškas, bet nėra lokalaus ekstremumo
taškas. Nuoroda: nagrinėti reikšmes f (0, t) ir f (t, 2t2 ) kai t yra arti nulio.
4.4 Antrosios eilės išvestinė ir Hesse’s matrica

Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė. Jei funkcija f : U → Rq diferencijuojama aibėje
U , tai egzistuoja išvestinė funkcija
Df : U → L(Rp , Rq ) (4.35)
˛ Kadangi tiesiniu˛ funkciju˛ aibė L(Rp , Rq ) yra tiesinė erdvė (2.3.5

(žr. 4.3 apibrėžima).
pratimas) su metrika apibrėžta (4.17) formule, tai galima klausti ar funkcija Df diferen-
cijuojama?
Atsakydami i˛ š˛i klausima˛ naudosime tiesines funkcijas, kuriu˛ reikšmės yra funkcijos,
o ju˛ apibrėžimas analogiškas ankstesniam 2.26 apibrėžimui funkcijoms su vektorinėmis
reikšmėmis.
4.38 apibrėžtis. Funkcija T : Rp → L(Rp , Rq ) vadinama tiesine, jei galioja (a) ir (b),
čia
(a) lygybė T (x + y) = T (x) + T (y) galioja visiems x ∈ Rp ir y ∈ Rp ;
(b) lygybė T (λx) = λT (x) galioja visiems x ∈ Rp ir λ ∈ R.

Visu˛ tokiu˛ funkciju˛ aib˛e žymėsime L(Rp , L(Rp , Rq )).
Šio apibrėžimo (a) ir (b) savybėse naudojama lygybė tarp funkciju˛ skirtingai nuo
2.26 apibrėžimo, kuriame turėjome lygyb˛e tarp vektoriu. ˛ Remiantis funkciju˛ lygybės
apibrėžimu (2.17 apibrėžimas iš Analizė I), funkcija T : Rp 7→ L(Rp , Rq ) yra tiesinė
tada ir tik tada, kai
¡ ¢ ¡ ¢ ¡ ¢
T (λx + µy) (z) = λ T (x) (z) + µ T (y) (z). (4.36)
su bet kuriais {λ, µ} ⊂ R ir {x, y, z} ⊂ Rp .

Apytiksliai kalbant, funkcijos f antroji išvestinė yra jos išvestinės funkcijos Df
išvestinė. Tiksliau tai nusako kita apibrėžtis.
4.39 apibrėžtis. Tarkime, kad X ⊂ Rp yra aibė, f : X → Rq , U ⊂ X yra atviroji aibė
ir u ∈ U . Sakysime, kad funkcija f yra du kartus diferencijuojama taške u, jei f yra
diferencijuojama aibėje U , ir taške u yra diferencijuojama jos išvestinė funkcija (4.35),
t. y. jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija D2 f (u) := D(Df )(u) ∈ L(Rp , L(Rp , Rq )),
kad
° °
k∆Df (x)k = °Df (u + x) − Df (u) − (D2 f (u))(x)° = o(kxk2 ) kai x → 0.
Funkcija˛ D2 f (u) vadinsime antrosios eilės išvestine. Sakysime, kad f yra du kartus
diferencijuojama, jei jos antrosios eilės išvestinė D2 f (u) egzistuoja kiekviename aibės
U taške u, ir apibrėžia funkcija˛
D2 f : U → L(Rp , L(Rp , Rq )).

4.4 Antrosios eilės išvestinė ir Hesse’s matrica 125
4.40 pavyzdys. Tarkime, kad funkcija f : Rp → R turi reikšmes f (x) = kxk22 = x·x
kiekvienam x ∈ Rp . Ši funkcija diferencijuojama su išvestine funkcija Df : Rp →
L(Rp , R) apibrėžta reikšmėmis Df (u) = 2σu ∈ L(Rp , R) visiems u ∈ Rp ; čia σu (x) =
u·x visiems x ∈ Rp (4.1.3 pratimas). Parodysime, kad f yra du kartus diferencijuo-
jama ir jos antrosios eilės išvestinė funkcija D2 f i˛gyja reikšmes D2 f (u) = 2T ∈
L(Rp , L(Rp , R)) visiems u ∈ Rp ; čia T (x) = σx ∈ L(Rp , R) visiems x ∈ Rp . Iš
tikro, visiems {x, y} ⊂ Rp
T (x + y) = σx+y = σx + σy = T (x) + T (y)
ir kiekvienam λ, T (λx) = σλx = λσx = λT (x). Tai rodo, kad 2T ∈ L(Rp , L(Rp , R)).
Be to, su bet kuriais u = (u1 , . . . , up ) ∈ Rp ir x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp
k∆Df (x)k = kDf (u + x) − Df (u) − 2T (x)k

³Xp
¯ ¯ ´1/2
= ¯Df (u + x)(eh ) − Df (u)(eh ) − 2T (x)(eh )¯2
h=1
³X
p
¯ ¯ ´1/2
= ¯2(u + x)·eh − 2u·eh − 2x·eh ¯2
h=1
³X
p ´1/2
= |2(uh + xh ) − 2uh − 2xh |2 = 0,
h=1
t. y. k∆Df (x)k = o(kxk2 ) kai x → 0. Tai i˛rodo, kad D2 f (u) = 2T kiekvienam u ∈ Rp .
˛ jei T ∈ L(Rp , L(Rp , Rq )),

Dėl paprastumo naudosime tokia˛ skliaustu˛ rašymo tvarka:
tai T (x) ∈ L(Rp , Rq ) kiekvienam x ∈ Rp ir
¡ ¢
T (x)(y) := T (x) (y) ∈ Rq
kiekvienam y ∈ Rp . Kai T = D2 f (u) su kuriuo nors u ∈ U , tai

¡ ¢
D2 f (u)(x) := D2 f (u) (x) ∈ L(Rp , Rq )
kiekvienam x ∈ Rp ir
¡ ¢ ¡ ¢
D2 f (u)(x)(y) := D2 f (u) (x)(y) = D2 f (u)(x) (y) ∈ Rq
kiekvienam y ∈ Rp .
Aukštesnės eilės išvestinės apibrėžiamos panašiai. Jei aibė U ⊂ Rp atvira ir funkcija
f : U → Rq du kartus diferencijuojama su antros eilės išvestine funkcija
D2 f : U → L(Rp , L(Rp , Rq )),

tai f yra tris kartus diferencijuojama taške u ∈ U , jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija
D3 f iš Rp i˛ L(Rp , L(Rp , Rq )), kad
° °
k∆D2 f (x)k = °D2 f (u + x) − D2 f (u) − (D3 f (u))(x)° = o(kxk2 ) kai x → 0.
Jei funkcija f tris kartus diferencijuojama kiekviename U aibės taške, tai gauname
trečios eilės išvestin˛e funkcija˛
D3 f : U → L(Rp , L(Rp , L(Rp , Rq ))).
Matome, kad, didėjant išvestinės eilei, išvestinė funkcija priklauso vis labiau komplikuo-
tai aibei. Tačiau tokiu˛ nepatogumu˛ galima išvengti išvestinės funkcija˛ keičiant politie-
sine funkcija, i˛gyjančia tas pačias reikšmes.
Bitiesinės funkcijos Funkcija S = S(·, ·) iš Descarteso sandaugos Rp × Rp i˛ aib˛e Rq

˛ u˛ x ∈ Rp ir y ∈ Rp funkcija
yra dvieju˛ kintamuj
¡ ¢
Rp × Rp 3 (x, y) 7→ S(x, y) := S (x, y) ∈ Rq .
4.41 apibrėžtis. Funkcija S : Rp × Rp → Rq vadinama bitiesine, jei funkcija x 7→

S(x, y) esant fiksuotam y ir funkcija y 7→ S(x, y) esant fiksuotam x yra tiesinės iš Rp i˛
Rq . Aib˛e visu˛ bitiesiniu˛ funkciju˛ tarp Rp × Rp ir Rq žymėsime L(2 Rp , Rq ).
Iki šiol dažnai naudotas bitiesinės funkcijos pavyzdys yra skaliarinė daugyba (1.10).
Kitas bitiesinės funkcijos qA : Rp × Rp → R pavyzdys apibrėžiamas reikšmėmis
p X
X p
qA (x, y) := xt Ay = xi aij yj ; (4.37)
i=1 j=1
čia matrica A = [aij ] ∈ Mp×p , x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp ir y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp .

Skaitytojui siūloma i˛rodyti, kad qA yra bitiesinė funkcija (4.4.1 pratimas). Netrukus
matysime (4.55 teorema), kad bet kuri bitiesinė funkcija su realiomis reikšmėmis yra
lygi funkcijai qA su kuria nors matrica A, t. y. turi matricin˛e išraiška,˛ analogiška˛ tiesinės
funkcijos matricinei išraiškai (2.17).
Parodysime, kad kiekvienas tiesiniu˛ funkciju˛ aibės L(Rp , L(Rp , Rq )) elementas atitin-
ka bitiesiniu˛ funkciju˛ aibės L(2 Rp , Rq ) elementa.˛ Tegul T ∈ L(Rp , L(Rp , Rq )), {λ, µ} ⊂
R ir {x1 , y1 , x2 , y2 } ⊂ Rp . Kadangi T yra tiesinė funkcija, tai
¡ ¢
T (λx1 + µy1 )(x2 ) = T (λx1 + µy1 ) (x2 )
¡ ¢
dėl (4.36) = λT (x1 ) + µT (y1 ) (x2 )
dėl (2.1) su f = T (x1 ) ir g = T (x2 ) = λT (x1 )(x2 ) + µT (y1 )(x2 ),
˛ u˛ funkcija (x, y) 7→ T (x)(y) yra tiesinė pagal pirmaj˛

t. y. dvieju˛ kintamuj ˛ i kintamaj˛
˛ i.
Kadangi T (x1 ) ∈ L(Rp , Rq ), tai
¡ ¢
T (x1 )(λx2 + µy2 ) = T (x1 ) (λx2 + µy2 )
¡ ¢ ¡ ¢
= λ T (x1 ) (x2 ) + µ T (x1 ) (y2 )
= λT (x1 )(x2 ) + µT (x1 )(y2 ),
˛ u˛ funkcija (x, y) 7→ T (x)(y) yra tiesinė pagal antraj˛

t. y. dvieju˛ kintamuj ˛ i kintamaj˛
˛ i.
Taigi, funkcija S su reikšmėmis
S(x, y) := T (x)(y) bet kuriems x ∈ Rp ir y ∈ Rp (4.38)
yra bitiesinė funkcija, t. y. S ∈ L(2 Rp , Rq ).

Nesunku i˛sitikinti, kad L(2 Rp , Rq ) yra tiesinė erdvė (1.2 apibrėžimas).
4.42 teorema. Tarp aibiu˛ L(Rp , L(Rp , Rq )) ir L(2 Rp , Rq ) egzistuoja tiesinis izomorfiz-
mas ϕ, funkcijai T ∈ L(Rp , L(Rp , Rq )) priskiriantis funkcija˛ S := ϕ(T ) ∈ L(2 Rp , Rq )
su reikšmėmis (4.38).
I˛rodymas. Tegul T ∈ X := L(Rp , L(Rp , Rq )) ir
Rp × Rp 3 (x, y) 7→ ϕ(T )(x, y) := T (x)(y) ∈ Rq .
Prieš teoremos formulavima˛ parodėme, kad ϕ(T ) ∈ Y := L(2 Rp , Rq ). Šios reikšmės

apibrėžia funkcija˛ ϕ : X → Y . Tegul S ∈ Y ir
Rp 3 x 7→ ψ(S)(x) := S(x, ·) ∈ L(Rp , Rq ).
Panašiai galima i˛sitikinti, kad ψ(S) ∈ X. Šios reikšmės apibrėžia funkcija˛ ψ : Y → X.

Funkcijos ϕ ir ψ apibrėžia kompozicijas ψ◦ϕ : X → X ir ϕ◦ψ : Y → Y . Jei T ∈ X,
tai ¡ ¢
(ψ◦ϕ)(T ) (x)(y) = (ψ(ϕ(T ))(x))(y) = ϕ(T )(x, y) = T (x)(y)
bet kuriems {x, y} ⊂ Rp , t. y. (ψ◦ϕ)(T ) = T visiems T ∈ X. Jei S ∈ Y , tai
¡ ¢ ¡ ¢
(ϕ◦ψ)(S) (x, y) = ϕ(ψ(S) (x, y) = ψ(S)(x)(y) = S(x, y)
bet kuriems {x, y} ⊂ Rp , t. y. (ϕ◦ψ)(S) = S visiems S ∈ X. Parodysime, kad

ϕ : X → Y yra bijekcija. Jei S ∈ Y , tai T := ψ(S) ∈ X ir S = ϕ(T ), t. y. ϕ[X] = Y .
Tegul S1 ∈ X, S2 ∈ X ir ϕ(S1 ) = ϕ(S2 ). Tada
S1 = ψ(ϕ(S1 )) = ψ(ϕ(S2 )) = S2 ,
t. y. ϕ yra siurjekcija. Liko parodyti, kad ϕ yra ir tiesinė funkcija. Tegul {T1 , T2 } ⊂
X, {λ, µ} ⊂ R ir {x, y} ⊂ Rp . Kadangi X yra tiesinė erdvė (4.4.2 pratimas), tai
λT1 + µT2 ∈ X ir
φ(λT1 + µT2 )(x, y) = (λT1 + µT2 )(x)(y)
¡ ¢
= (λT1 + µT2 )(x) (y)
¡ ¢
= λT1 (x) + µT2 (x) (y)
¡ ¢ ¡ ¢
= λ T1 (x) (y) + µ T2 (x) (y)
= λϕ(T1 )(x, y) + µϕ(T2 )(x, y)
¡ ¢
= λϕ(T1 ) + µϕ(T2 ) (x, y).
Teorema i˛rodyta.
4.43 apibrėžtis. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir funkcija f : U → Rq yra du

kartus diferencijuojama taške u ∈ U . Funkcija
d2 f (u) := ϕ(D2 f (u)) ∈ L(2 Rp , Rq )
vadinama funkcijos f antrosios eilės diferencialu taške u.
Remiantis (4.38) saryšiu,
˛ bet kuriems {x, y} ⊂ Rp
d2 f (u)(x, y) = D2 f (u)(x)(y) ∈ Rq . (4.39)
Toliau parodysime, kad bitiesinės funkcijos yra tolydžios, pasirinkdami atstuma˛ ju˛
apibrėžimo srityje Rp × Rp . Pirma, Descarteso sandaugoje Rp × Rp apibrėšime tiesinės
˛ bet kuriems šios aibės elementams (x1 , y1 ) ir (x2 , y2 ), bei skaliarui
erdvės struktūra:
λ ∈ R,
(x1 , y1 ) + (x2 , y2 ) := (x1 + y1 , x2 + y2 ) ir λ(x1 , y1 ) := (λx1 , λx2 ).
Šiu˛ operaciju˛ atžvilgiu, Descarteso sandauga Rp × Rp yra tiesinė erdvė (kodėl?). Be to,
šioje erdvėje apibrėšime funkcija˛ k · k2 su reikšmėmis
¡ ¢ ³X
p ´1/2
2 2 1/2
k(x, y)k2 := kxk2 + kyk2 = (x2h + yh2 )
h=1
visiems (x, y) = ((x1 , . . . , xp ), (y1 , . . . , yp )) ∈Rp

× Rp , kuri yra norma (kodėl?). Nor-
ma i˛prastu būdu apibrėžia atstuma˛ Descarteso sandaugoje.
Taip pat, bitiesiniu˛ funkciju˛ erdvėje L(2 Rp , Rq ) apibrėšime norma˛ naudodamiesi
4.42 teorema apie tiesin˛i izomorfizma˛ ϕ : L(Rp , L(Rp , Rq )) → L(2 Rp , Rq ). Kiekvien-
am S ∈ L(2 Rp , Rq ), tegul T := ϕ−1 (S) ∈ L(Rp , L(Rp , Rq )) ir
³X
p ´1/2 ³X
p X
p
° ° ´1/2
kSk := kT (ei )k2 = °T (ei )(eh )°2 , (4.40)
2
i=1 i=1 h=1
} yra euklidinės erdvės Rp

kur {e1 , . . . , ep standartinė bazė, o elemento T (ei ) ∈ L(Rp , Rq )
norma yra (2.22). Šiame saryšyje
˛ k · k žymi skirtingas funkcijas, kurias atskiriame pagal
konteksta.˛
4.44 teorema. Funkcijai k · k : L(2 Rp , Rq ) → R su reikšmėmis (4.40) galioja 1.10

apibrėžties savybės, t. y. k · k yra norma erdvėje L(2 Rp , Rq ). Be to, kiekvienam S ∈
L(2 Rp , Rq ) nelygybės
kS(x, y)k2 ≤ kSkkxk2 kyk2 ≤ (kSk/2)k(x, y)k22 (4.41)
galioja su visais (x, y) ∈ Rp × Rp .
I˛rodymas. Patikrinsime tik subadityvumo savyb˛e (ketvirtoji 1.10 apibrėžties savybė),

kitas savybes palikdami patikrinti skaitytojui. Tarkime, kad {S1 , S2 } ⊂ L(2 Rp , Rq ).
Tegul T1 := ϕ−1 (S1 ) ir T2 := ϕ−1 (S2 ). Rasime ϕ−1 (S1 +S2 ). Kadangi ϕ yra bijekcija,
tai kompozicijos ϕ◦ϕ−1 ir ϕ−1 ◦ϕ yra tapačios funkcijos (2.1.11 pratimas Analizė I). Be
to, ϕ yra tiesinė funkcija, ir todėl
ϕ−1 (S1 + S2 ) = ϕ−1 (ϕ(T1 ) + ϕ(T2 )) = ϕ−1 (ϕ(T1 + T2 )) = T1 + T2 .
Kadangi {T1 (ei ), T2 (ei )} ⊂ L(Rp , Rq ) kiekvienam i ∈ {1, . . . , p} ir k · k yra norma

šioje erdvėje (2.29 teorema), tai
³X
p ´1/2 ³X
p
¡ ¢2 ´1/2
kS1 + S2 k = kT1 (ei ) + T2 (ei )k2 ≤ kT1 (ei )k + kT2 (ei )k
i=1 i=1
³X
p ´1/2 ³X
p ´1/2
≤ kT1 (ei )k2 + kT2 (ei )k2 = kS1 k + kS2 k,
i=1 i=1
čia paskutinė nelygybė yra (1.20). I˛rodėme funkcijos k · k apibrėžtos aibėje L(2 Rp , Rq )
subadityvumo savyb˛e.
(4.41) nelygybiu˛ i˛rodymui tarkime, kad S ∈ L(2 Rp , Rq ) ir (x, y) ∈ Rp × Rp . Nau-
dodamiesi (4.38) ir (2.23), gauname
kS(x, y)k2 = kT (x)(y)k2 ≤ kT (x)k kyk2 . (4.42)
Kadangi T : Rp → L(Rp , Rq ) yra tiesinė funkcija ir k · k yra norma aibėje L(Rp , Rq ),

vektoriu˛ x skleidžiame baziniais vektoriais ir naudodami (1.19) nelygyb˛e, gauname
°Xp ° X p
° °
kT (x)k = ° xi T (ei )° ≤ |xi |kT (ei )k
i=1 i=1
³X
p ´1/2 ³ X
p ´1/2
≤ x2i kT (ei )k2 = kxk2 kSk.
i=1 i=1
I˛stat˛e gauta˛ nelygyb˛e i˛ (4.42), nauname pirmaj

˛ a˛ nelygyb˛e (4.41) išnašoje. Antroji ne-
˛ i 2ab ≤ a + b2 skaičiams a ir b. Teoremos i˛rodymas
lygybė išplaukia pritaikius saryš˛ 2
baigtas.
4.45 išvada. Bitiesinė funkcija iš Rp × Rp i˛ Rq yra tolydi.
I˛rodymas. Tarkime, kad S ∈ L(2 Rp , Rq ), (u, v) ∈ Rp × Rq ir ² > 0. Su bet kuriuo

(x, y) ∈ Rp × Rq , naudodami bitiesiškumo savyb˛e, normos subadityvumo savyb˛e ir
(4.41) išnašos pirmaj
˛ a˛ nelygyb˛e, turime
° ° ° °
°S(u, v) − S(x, y)° = °S(u − x, v) + S(x − u, v − y) + S(u, v − y)°
2 2
≤ kSkku − xk2 kvk2 + kSkku − xk2 kv − yk2 + kSkkv − yk2 kuk2

¡ ¢
≤ kSk 1 + kuk2 + kvk2 max{ku − xk2 , kv − yk2 , ku − xk2 kv − yk2 }.
Tegul δ := min{1, ²/(1 + kuk2 + kvk2 )} ir (x, y) ∈ Rp × Rp yra toks, kad
¡ ¢1/2
ku − xk22 + kv − yk22 = k(u, v) − (x, y)k2 < δ.
° °
Tada °S(u, v) − S(x, y)°2 < ², kas ir i˛rodo bitiesinės funkcijos tolyduma˛ laisvai
pasirinktame taške (u, v) ∈ Rp × Rq .
Skaitytojui siūloma i˛rodyti, kad bitiesinė funkcija yra du kartus diferencijuojama ir

rasti jos išvestines (4.4.5 ir 4.4.6 pratimai).
Antrosios eilės kryptinė išvestinė Kaip ir pirmos eilės išvestiniu˛ atveju, antros eilės
išvestinė gali būti išreiškiama ir randama naudojant kryptines išvestines.
4.46 apibrėžtis. Tegul f : U → Rq , u ∈ U ir {x, y} ⊂ Rp . Jei egzistuoja funkcijos

f kryptinė išvestinė kryptimi x, Dx f : U → Rq , ir ji turi kryptin˛e išvestin˛e taške u
kryptimi y, t. y. egzistuoja riba
Dx f (u + ty) − Dx f (u)
Dy (Dx f )(u) := lim ,
t→0 t
tai ši riba vadinama funkcijos f antrosios eilės kryptine išvestine taške u kryptimi (x, y).
Kitame pavyzdyje rasime euklidinio ilgio antrosios eilės kryptin˛e išvestin˛e.
4.47 pavyzdys. Tegul f (x) := kxk2 , x ∈ U := Rd \ {0}. Šios funkcijos kryptinė

išvestinė taške u ∈ U kryptimi x ∈ Rd yra
u·x
Dx f (u) =
kuk2
(4.4 pavyzdys ir 4.20 teorema). Rasime funkcijos f antrosios eilės kryptin˛e išvestin˛e
taške u kryptimi (x, y). Tegul {x, y} ⊂ Rd ir t ∈ R \ {0}. Tada
(u + ty)·x u·x
Dx f (u + ty) − Dx f (u) = −
ku + tyk2 kuk2
y·x ³ 1 1 ´
=t + (u·x) − . (4.43)
ku + tyk2 ku + tyk2 kuk2
Pertvarkysime paskutin˛ij˛i nar˛i taip:
1 1 kuk22 − ku + tyk22
− =
ku + tyk2 kuk2 kuk2 ku + tyk2 (kuk2 + ku + tyk2 )
−2t(u·y) − t2 (y·y)
= .
kuk2 ku + tyk2 (kuk2 + ku + tyk2 )
I˛stat˛e gauta˛ išraiška˛ i˛ (4.43), gauname
Dx f (u + ty) − Dx f (u) y·x 2(u·x)(u·y) − tkyk22 (u·x)
= −
t ku + tyk2 kuk2 ku + tyk2 (kuk2 + ku + tyk2 )
y·x (u·x)(u·y)
kai t → 0, tai → − = Dy (Dx f )(u),
kuk2 kuk32
ka˛ ir reikėjo atlikti.
Remiantis 4.20 teorema, jei funkcija Dx f : U → Rq yra diferencijuojama taške u,
tai kiekvienam y ∈ Rp egzistuoja funkcijos f antrosios eilės kryptinė išvestinė taške u
kryptimi (x, y) ir
Dy (Dx f )(u) = D(Dx f )(u)(y). (4.44)
Kita teorema yra analogiška 4.20 teoremai antrosios išvestinės atveju.
4.48 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq du kartus diferenci-
juojama. Bet kuriems u ∈ U ir {x, y} ⊂ Rp , egzistuoja antrosios eilės kryptinė išvestinė
taške kryptimi (x, y) ir
Dy (Dx f )(u) = d2 f (u)(y, x).
I˛rodymas. Tegul u ∈ U ir {x, y} ⊂ Rp . Funkcija L : L(Rp , Rq ) → Rq su reikšmėmis
L(S) := S(x) yra tiesinė (kodėl?). Kai S = Df (v), turime
Dx f (v) = Df (v)(x) = L(Df (v)) = (L◦Df )(v)
kiekvienam v ∈ U . Todėl Dx f = L◦Df . Remiantis kompozicijos taisykle (4.11 teore-
ma) ir tuo, kad DL(S) = L kiekvienam S ∈ L(Rp , Rq ) (4.1.6 pratimas), kompozicija
L◦Df yra diferencijuojama ir galioja lygybės
D(Dx f )(u) = D(L◦Df )(u) = L◦D2 f (u) ∈ L(Rp , Rq ).
Naudodamiesi šios funkcijos reikšme taške y ir (4.44) lygybe, gauname
¡ ¢
Dy (Dx f )(u) = D(Dx f )(u)(y) = L D2 f (u)(y)
= D2 f (u)(y)(x) ∈ Rq ,
o tai dėka (4.39) i˛rodo teoremos teigin˛i.
Kai funkcijos kryptinės išvestinės kryptis yra standartinės bazės vektorius, kalbama
apie antrosios eilės dalines išvestines, t. y.
Di Dj f (x) := Dei (Dej f )(x), i, j ∈ {1, . . . , p}.
Antrosios eilės kryptiniu˛ išvestiniu˛ egzistavima˛ i˛rodėme tais atvejais, kai egzistuoja
funkcijos antroji išvestinė. Tačiau jos gali egzistuoti ir tada, kai antrosios eilės išvestinė
neegzistuoja. Be to, antrosios eilės dalinės išvestinės Di Dj f (a) ir Dj Di f (a), vadi-
namos mišriomis, gali būti skirtingos, kaip rodo kitas pavyzdys.
( 3
x1 x2 −x1 x32
x21 +x22
, jei (x1 , x2 ) 6= (0, 0),
f (x) = (4.45)
0, jei (x1 , x2 ) = (0, 0),
visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Parodysime, kad pirmos eilės dalinės išvestinės egzistuoja
ir yra tolydžios visur. Tuo tarpu antrosios eilės mišrios išvestinės D1 D2 f ir D2 D1 f
egzistuoja visur, bet yra skirtingos taške 0.
Iš tikro, jei x = (x1 , x2 ) 6= 0, tai f yra santykio funkcija, kurios vardiklio funkcija
nelygi nuliui, o jos išvestinė gaunama naudojant 5.5 (d) teoremos (Analizė I) formul˛e
(3x21 x2 − x32 )(x21 + x22 ) − 2x1 (x31 x2 − x1 x32 )
D1 f (x) = ,
(x21 + x22 )2
(x31 − 3x1 x22 )(x21 + x22 ) − 2x2 (x31 x2 − x1 x32 )
D2 f (x) = .
(x21 + x22 )2
Šias funkcijas diferencijuojant dar karta˛ atžvilgiu x1 ir x2 gaunamos antros eilės dalinės
išvestinės, kas i˛rodo ju˛ egzistavima˛ visur išskyrus gal būt nulyje. Norint suskaičiuoti
D1 f (0) pakanka pastebėti, kad f (x1 , 0) = 0 visiems x1 ∈ R. Dėl to
f (t, 0) − f (0, 0)
D1 f (0) = lim = 0.
t→0 t
Analogiškai gauname D2 f (0) = 0. Kadangi
lim D1 f (x) = lim D2 f (x) = 0,
x→0 x→0
tai pirmos eilės dalinės išvestinės egzistuoja ir yra tolydžios visur. Norint suskaičiuoti
mišrias išvestines nulyje pastebėsime, kad D2 f (x1 , 0) = x1 visiems x1 ∈ R. Dėl to
D2 f (t, 0) − D2 f (0, 0)
D1 D2 f (0) = De1 (D2 f )(0) = lim = 1.
t→0 t
Kita vertus, kadangi D1 f (0, x2 ) = −x2 visiems x2 ∈ R, tai
D1 f (0, t) − D2 f (0, 0)
D2 D1 f (0) = De2 (D1 f )(0) = lim = −1.
t→0 t
Tai rodo, kad mišrios išvestinės yra skirtingos nulyje ir tuo baigiamas pavyzdžio na-
grinėjimas.
Toliau parodoma, kad mišrios antrosios eilės dalinės išvestinės sutampa, jei jos yra
tolydžios.
4.50 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė, u ∈ U , o funkcija f : U → Rq yra
tokia, kad jos mišrios dalinės išvestinės Di Dj f ir Dj Di f egzistuoja u aplinkoje ir yra
tolydžios taške u (1 ≤ i < j ≤ p). Tada
Dj Di f (u) = Di Dj f (u). (4.46)
I˛rodymas. Apibrėž˛e nauja˛ funkcija˛ (xi , xj ) 7→ f (x1 , . . . , xi , . . . , xj , . . . , xp ), galime
tarti, kad i = 1, j = 2 ir p = 2. Be to, remiantis 4.14(b) teiginiu, galime tarti, kad
q = 1. Parodysime, kad abi (4.46) lygybės pusės yra lygios tai pačiai ribai
f (x) − f (u1 , x2 ) − f (x1 , u2 ) + f (u)
lim r(x), kur r(x) := .
x→u (x1 − u1 )(x2 − u2 )
Tegul U yra tokia u aplinka, kurioje egzistuoja pirmosios eilės ir mišriosios antro-
sios eilės f išvestinės, ir tegul x ∈ U . Tada u1 aplinkoje apibrėžkime funkcija˛ g su
reikšmėmis
g(x1 ) − g(u1 )
g(t) := f (t, x2 ) − f (t, u2 ). Tada r(x) = . (4.47)
(x1 − u1 )(x2 − u2 )
Kadangi g yra diferencijuojama, tai remiantis vidutinės reikšmės teorema (4.18), egzis-
tuoja toks ξ1 = ξ1 (x) ∈ R tarp u1 ir x1 , kad
g 0 (ξ1 ) D1 f (ξ1 , x2 ) − D1 f (ξ1 , u2 )
r(x) = = .
x2 − u2 x2 − u2
Be to, taško u2 aplinkoje apibrėž˛e diferencijuojama˛ funkcija˛ h su reikšmėmis h(t) :=
D1 f (ξ1 , t), panašiai gauname tok˛i taška˛ ξ2 = ξ2 (x) tarp u2 ir x2 , kad
h(x2 ) − h(u2 )
r(x) = = h0 (ξ2 ) = D2 D1 f (ξ1 , ξ2 ).
x2 − u2
Dėl taško ξ = ξ(x) = (ξ1 , ξ2 ) ∈ R2 parinkimo galioja nelygybė kξ − uk2 ≤ kx − uk2
visiems x ∈ R2 . Remiantis mišriosios antrosios išvestinės D2 D1 f tolydumu taške u
gauname
lim r(x) = lim D2 D1 f (ξ) = D2 D1 f (u). (4.48)
x→u ξ→u
Toliau galima pakartoti tuos pačius samprotavimus sukeitus vietomis argumentus x1 ir
x2 , t. y. vietoje (4.47) reikšmėmis apibrėžtos funkcijos g naudojant funkcija˛ g̃, kai
g̃(x2 ) − g̃(u2 )
g̃(t) := f (x1 , t) − f (u1 , t) ir r(x) = .
(x1 − u1 )(x2 − u2 )
Tokiu būdu gauname
lim r(x) = D1 D2 f (u).
x→u
Dėl (4.48) ir ribos vienatinumo galioja teoremos teiginys (4.46).
C 2 klasės funkcijos C 1 klasės apibrėžima˛ 4.26 papildysime funkcijomis turinčiomis

tolydžiasias
˛ antrosios eilės išvestines.
4.51 apibrėžtis. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq . Sakoma, kad
f yra du kartus tolydžiai diferencijuojama arba f yra iš C 2 klasės, jei f yra iš C 1
klasės ir išvestinė funkcija Df : U → L(Rp , Rq ) yra tolydžiai diferencijuojama, t. y.
d2 f : U → L(2 Rp , Rq ) yra tolydi funkcija.
Remiantis šiuo apibrėžimu ir normos bitiesiniu˛ funkciju˛ aibėje apibrėžimu (4.40),
antros eilės diferencialas d2 f yra tolydus taške u ∈ U , jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja
toks δ > 0, kad
p
X ° 2 °
kd2 f (u) − d2 f (v)k2 = °D f (u)(eh ) − D2 f (v)(eh )°2
h=1
p X
X p
° 2 °
= °D f (u)(eh )(ei ) − D2 f (v)(eh )(ei )°2
2
h=1 i=1
Xp X p
° °
= °Dh Di f (u) − Dh Di f (v)°2 < ²
2
h=1 i=1
tiems v ∈ U , kuriems ku − vk2 < δ.
Kita teorema yra analogiška C 1 klasės funkciju˛ apibūdinimui 4.27 teorema.
4.52 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq . Funkcija f yra
iš C 2 klasės tada ir tik tada, kai jos visos p2 antros eilės dalinės išvestinės egzistuoja ir
yra tolydžios aibėje U .
Šios teoremos i˛rodymas paliekamas skaitytojui kadangi jis labai panašus i˛ 4.27 teo-
remos i˛rodyma.˛
Funkcijoms iš C 2 klasės galioja svarbi ju˛ antruj
˛ u˛ diferencialu˛ simetriškumo savybė.
4.53 išvada. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq yra iš C 2 klasės.
Kiekvienam u ∈ U , d2 f (u) yra simetrinė funkcija, t.y.
d2 f (u)(x, y) = d2 f (u)(y, x) visiems (x, y) ⊂ Rp × Rp .
I˛rodymas. Tegul u ∈ U , x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp ir y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp . Vektorius x
ir y reikšdami per erdvės Rp standartin˛e baz˛e e1 , . . . , ep , naudodami antruj
˛ u˛ diferencialu˛
bitiesiškuma,˛ bei 4.48 ir 4.50 teoremas, gauname
p X
X p
2
d f (u)(x, y) = xi yj d2 f (u)(ei , ej )
i=1 j=1
Xp X p p X
X p
= xi yj Di Di f (u) = xi yi Dj Di f (u)
i=1 j=1 i=1 j=1
2
= d f (u)(y, x),
Toliau i˛rodyta˛ formul˛e vadinsime Tayloro2 formule.
4.54 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira ir iškila, o funkcija f : U → Rq yra iš

C 2 klasės. Jei u ∈ U ir u + x ∈ U , tai
1
f (u + x) = f (u) + Df (u)x + d2 f (u)(x, x) + γ(u, x), (4.49)
2
kur kγ(u, x)k2 = o(kxk22 ), kai x → 0.
I˛rodymas. Tegul u ∈ U ir u + x ∈ U . Kadangi U iškila aibė, tai
u + tx = t(u + x) + (1 − t)u ∈ U
kiekvienam t ∈ [0, 1]. Tegul t ∈ (0, 1] ir F (v) := Df (v)(tx) kiekvienam v ∈ U ⊂ Rp .

Kadangi f yra du kartus diferencijuojama ir d2 f (v) yra simetrinė bitiesinė funkcija (4.53
išvada), tai
kF (v + y) − F (v) − d2 f (v)(tx, y)k2
= kDf (v + y)(tx) − Df (v)(tx) − d2 f (v)(y, tx)k2
≤ kxk2 kDf (v + y) − Df (v) − D2 f (v)(y)k = o(kyk2 )
kai y → 0. Tai rodo, kad F : U → Rq yra diferencijuojama, ir DF (v) = d2 f (v)(tx, ·) ∈
L(Rp , Rq ). Pritaik˛e integralin˛e vidutinės reikšmės teorema˛ (4.35 teorema) funkcijai F
vietoje f ir vektoriui tx vietoje x, gauname lygybes
Df (u + tx)(x) − Df (u)(x) = t−1 [F (u + tx) − F (u)]

Z t
= d2 f (u + sx)(x, x) ds.
0
Dar karta˛ pritaik˛e 4.35 teorema˛ ir pastaraj

˛ a˛ lygyb˛e, turime saryš˛
˛ i
Z 1
£ ¤
T (u, x) := f (u + x) − f (u) − Df (u)(x) = Df (u + tx) − Df (u) (x) dt
0
Z 1Z t
= d2 f (u + sx)(x, x) ds dt.
0 0
Naudojantis integravimo dalimis formule (B.1) su φ(t) = ∫0t d2 f (u + sx)(x, x) ds ir

ψ(t) = t, o po to keitimo formule (B.2), galima taip prat˛esti lygybes:
Z 1 Z 1 hZ t i
2
T (u, x) = d f (u + sx)(x, x) ds − td d2 f (u + sx)(x, x) ds
0 0 0
2
Brook Taylor – Teiloras (1685 - 1731), anglu˛ matematikas.
Z 1
= (1 − t)d2 f (u + tx)(x, x) dt.
0
Kadangi ∫01 (1 − t) dt = 1/2, tai

1
γ(u, x) := T (u, x) − d2 f (u)(x, x)
2
Z 1
£ 2 ¤
= (1 − t) d f (u + tx) − d2 f (u) (x, x) dt.
0
Naudodamiesi integralo i˛verčiu (B.3) ir bitiesinės funkcijos reikšmės i˛verčiu (4.41), gau-
name nelygyb˛e
° °
kγ(u, x)k2 ≤ sup °d2 f (u + tx) − d2 f (u)° kxk22 .
0≤t≤1
Kadangi f yra iš C 2 klasės, tai kγ(u, x)k2 = o(kxk22 ) kai x → 0; tai ir reikėjo i˛rodyti.
Hesse’s matrica Toliau šiame skyrelyje nagrinėjamos funkcijos su realiomis reikšmėmis,

t. y. nuo šiol tarsime, kad q = 1. Parodysime, kaip tokiu atveju antrasis diferencialas
išreiškiamas kvadratine matrica, vadinama Hesses matrica.
4.55 teorema. Funkcija F : L(2 Rp , R) → Mp×p su reikšmėmis
L(2 Rp , R) 3 S 7→ F (S) := [S(ei , ej )] ∈ Mp×p
yra tiesinis izomorfizmas, ir
S(x, y) = (F (S)x)·y = y t F (S)x (4.50)
bet kuriems x ∈ Rp ir y ∈ Rp .
I˛rodymas. Funkcijos F tiesiškumo savyb˛e i˛rodoma naudojantis matricu˛ erdvės tiesišku-
mu (A.9 pavyzdys). Tegul {S1 , S2 } ⊂ L(2 Rp , R). Kadangi L(2 Rp , R) yra tiesinė erdvė,
S1 + S2 ∈ L(2 Rp , R) ir
F (S1 + S2 ) = [(S1 + S2 )(ei , ej )] = [S1 (ei , ej ) + S2 (ei , ej )]
= [S1 (ei , ej )] + [S2 (ei , ej )] = F (S1 ) + F (S2 ).

Panašiai gauname, kad F (λS) = λF (S) visiems λ ∈ R ir S ∈ L(2 Rp , R). Parodysime,
kad F yra bijekcija. Su bet kuria matrica [aij ] ∈ Mp×p , x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp ir
y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp , tegul
p X
X p
S(x, y) := xi yj aij .
i=1 j=1
Šiomis reikšmėmis apibrėžta funkcija S : Rp × Rp → R yra bitiesinė (4.4.1 pratimas) ir

F (S) = [aij ]. Tai rodo, kad F yra siurjekcija.
Jei x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp , y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp ir S ∈ L(2 Rp , R), tai x ir y
vektorius reikšdami baziniais vektoriais, gauname lygybes
p X
X p
S(x, y) = xi yj S(ei , ej ) = (F (S)x)·y.
i=1 j=1
Tegul {S1 , S2 } ⊂ L(2 Rp , R) ir F (S1 ) = F (S2 ). Tada
S1 (x, y) = (F (S1 )x)·y = (F (S2 )x)·y = S2 (x, y).
Kadangi x ir y laisvai pasirinkti, tai S1 = S2 , kas i˛rodo, kad F yra injekcija ir tokiu
būdu bijekcija. Pirmaj ˛ a˛ (4.50) saryšio
˛ lygyb˛e jau i˛rodėme. Antroji (4.50) saryšio
˛ lygybė
galioja dėl skaliarinės daugybos simetriškumo ir jos (1.9) išraiškos. Teoremos i˛rodymas
baigtas.
Naudodami erdviu˛ L(2 Rp , R) ir Mp×p tiesin˛i izomorfizma,˛ apibrėšime du kartus

tolydžiai diferencijuojamos funkcijos Hesses matrica.˛
4.56 apibrėžtis. Tegul U ⊂ Rp yra atvira aibė, u ∈ U ir f : U → R yra iš C 2 klasės.
Matrica Hf (u) := F (d2 f (u)) vadinama funkcijos f Hesse’s3 matrica taške u (angl.
Hessian matrix).
Prielaida, kad funkcija f : U → R yra iš C 2 klasės garantuoja, kad Hesses matrica
yra simetrinė ir išreiškiama funkcijos f antros eilės dalinėmis išvestinėmis. Iš tikro,
remiantis (4.50) lygybe, bet kuriems u ∈ U ir {x, y} ⊂ Rp ,
d2 f (u)(x, y) = (Hf (u)x)·y.
Remiantis 4.53 išvada ir skaliarinės sandaugos simetriškumu, bet kuriems {x, y} ⊂ Rp
(Hf (u)x)·y = (Hf (u)y)·x = x·(Hf (u)y).
Be to, remiantis (4.38) lygybe ir 4.48 teorema,
d2 f (u)(ei , ej ) = D2 f (u)(ei )(ej ) = Di Dj f (u)
kiekvienam i ir j iš aibės {1, . . . , p}, t. y.

 
D1 D1 f (u) D1 D2 f (a) · · · D1 Dp f (u)
D2 D1 f (u) ··· · · · D2 Dp f (u)
Hf (u) =  
 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Dp D1 f (u) Dp D2 f (u) · · · Dp Dp f (u)
3
Ludwig Otto Hesse – Oto Hesė (1811-1874), vokiečiu˛ matematikas.
Jei atviroji aibė U ⊂ Rp , kurioje apibrėžta C 2 klasės funkcija f : U → R, yra iškila,

u ∈ U ir u + x ∈ U , tai Tayloro formulės (4.49) dėka
1
f (u + x) = f (u) + (∇f (u))·x + (Hf (u)x)·x + γ(u, x), (4.51)
2
kur |γ(u, x)| = o(kxk22 ), kai x → 0.
Funkcijos maksimumas ir minimumas Pakankamoms ekstremumo egzistavimo sa- ˛

lygoms formuluoti naudosimės teigiamai ir neigiamai apibrėžtos matricos (A.2 apibrėži-
mas) bei Hesses matricos (4.56 apibrėžimas) savokomis.
˛
4.57 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira ir iškila aibė, f : U → R yra iš C 2

klasės ir x∗ ∈ U yra f kritinis taškas, t. y. ∇f (x∗ ) = 0. Jei Hesse’s matrica Hf (x∗ )
yra
(a) teigiamai apibrėžta, tai x∗ yra f lokaliojo minimumo taškas;
(b) neigiamai apibrėžta, tai x∗ yra f lokaliojo maksimumo taškas;
(c) neapibrėžta, tai x∗ nėra f lokaliojo ekstremumo taškas.
Atveju (c) taškas x∗ vadinamas balno tašku.
I˛rodymas. I˛rodant teigin˛i (a), tarkime, kad Hesses matrica Hf (x∗ ) yra teigiamai api-
brėžta. Pagal Tayloro formul˛e (4.51), bet kuriam x ∈ Rp \ {0}, jei tik x∗ + x ∈ U , tai
µ ¶
∗ ∗ 1¡ x ¢ x γ(x∗ , x)
f (x + x) − f (x ) = kxk22 Hf (x∗ ) · + , (4.52)
2 kxk2 kxk2 kxk22
kur |γ(x∗ , x)| = o(kxk22 ) kai x → 0. Pakanka parodyti, kad dešinioji lygybės pusės yra
teigiama visiems x esantiems pakankamai arti x∗ . Kadangi bitiesinė funkcija yra tolydi
(4.45 išvada) ir x/kxk2 priklauso sferai S p−1 , kuri yra kompaktiška aibė, tai funkcija
S p−1 3 s 7→ (Hf (x∗ )s)·s ∈ R
i˛gyja minimalia˛ reikšm˛e (2.21 teorema), t. y. egzistuoja toks s0 ∈ S p−1 , kad
(Hf (x∗ )s)·s ≥ (Hf (x∗ )s0 )·s0
visiems s ∈ S p−1 . Remiantis Hesses matricos teigiamo apibrėžtumo prielaida, m :=

(Hf (x∗ )s0 )·s0 > 0. Kadangi x pakankamai mažiems, |γ(x∗ , x)|/kxk22 < m/2, tai
visiems tokiems x dešinė lygybės (4.52) pusė yra ne mažesnė už kxk22 padauginto iš
m − (m/2) = m/2 > 0 t. y. x∗ yra f lokaliojo minimumo taškas.
Teiginio (b) i˛rodymas yra simetriškas ir todėl praleidžiamas. I˛rodydami teigin˛i (c)
imkime tokius vektorius x1 ir x2 iš Rp , kad (Hf (x∗ )x1 )·x1 > 0 ir (Hf (x∗ )x2 )·x2 ) < 0.
Dar karta˛ pagal Tayloro formul˛e (4.51) kiekvienam t > 0 galioja toks saryšis:
˛
µ ¶
∗ ∗ 2 1
¡ ∗
¢ ∗
2 γ(x , txk )
f (x + txk ) − f (x ) = t Hf (x )xk ·xk + kxk k2 .
2 ktxk k22
Kadangi |γ(x∗ , txk )|/ktxk k22 → 0, kai t → 0, tai pakankamai mažam t > 0 dešinė šio
saryšio
˛ pusė yra teigiama, kai k = 1, ir neigiama, kai k = 2. Taigi x∗ nėra f lokaliojo
ekstremumo taškas.

f (x) = x1 x2 − x21 − 2x1 − 2x2 + 4 visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
Rasime šios funkcijos ekstremumo taškus. Kadangi
D1 f (x) = x2 − 2x1 − 2 = 0 ir D2 f (x) = x1 − 2x2 − 2 = 0
tada ir tik tada, kai x1 = −2 ir x2 = −2, tai šios funkcijos kritinis taškas yra x∗ =
−(2, 2). Funkcijos f antrosios eilės dalinės išvestinės taške x∗ yra
D1 D1 f (x∗ ) = −2, D1 D2 f (x∗ ) = D2 D1 f (x∗ ) = 1, D22 f (x∗ ) = −2.
Taigi, Hesses matrica taške x∗ yra
· ¸
−2 1
Hf (x∗ ) = .
1 −2
Šios matricos pagrindiniai minorai yra lygūs −2 ir 3. Remiantis A.7 teorema, Hf (x∗ )
yra neigiamai apibrėžta ir todėl taške x∗ funkcija f turi lokaluj˛
˛ i maksimuma˛ remiantis
4.57 teorema.
Pratimai
1. I˛rodyti, kad funkcija qA : Rp × Rp → R su reikšmėmis (4.37) yra bitiesinė.
2. I˛rodyti, kad aibės L(Rp , L(Rp , Rq )) ir L(2 Rp , Rq ) yra tiesinė erdvės.
3. Tegul f ∈ L(Rp , Rq ). I˛rodyti, kad D2 f (u) = 0 kiekvienam u ∈ Rp .
4. Tegul U := Rd \ {0} ir f : U → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk2
kiekvienam x ∈ U . I˛rodyti, kad f yra du kartus diferencijuojama ir jos antrosios
eilės diferencialas taške u ∈ U i˛gyja reikšmes
x·y (u·x)(u·y)
d2 f (u)(x, y) = −
kuk2 kuk32
visiems x ∈ Rd ir y ∈ Rd .
5. I˛rodyti, kad bitiesinė funkcija S : Rp × Rp → Rq diferencijuojama ir jos išvestinės

taške (u, v) ∈ Rp × Rp yra funkcija
Rp × Rp 3 (x, y) 7→ DS(u, v)(x, y) = S(u, x) + S(y, v) ∈ Rq .
6. Tarkime, kad S ∈ L(2 Rp , Rq ). Su kiekvienu (x, y) ∈ Rp × Rp tegul σ(x,y) : Rp ×

Rp → Rq yra funkcija su reikšmėmis σ(x,y) (s, t) := S(x, s) + S(t, y). I˛rodyti,
kad S yra du kartus diferencijuojama ir jos antroji išvestinė taške (u, v) ∈ Rp × Rp
yra funkcija
Rp × Rp 3 (x, y) 7→ D2 S(u, v)(x, y) = σ(x,y) ∈ L(Rp × Rp , Rq ).
f (x) = 16x21 − 24x1 x2 + 9x22 − 30x1 − 40x2 visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
Rasti šios funkcijos ekstremumo taškus ir nustatyti ju˛ tipa.˛
f (x) = 2x22 − x1 (x1 − 1)2 visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 .
˛ i minimuma˛ taške (1/3, 0) ir balno taška˛ (1, 0).

I˛rodyti, kad ši funkcija turi lokaluj˛
9. (Tiesinė regresija) Tarkime, kad vektoriai (xi , yi ) ∈ R2 , i = 1, . . . , n, interpre-

tuojami kaip realiu˛ duomenu˛ reikšmės geometrinėje plokštumoje. Šiu˛ duomenu˛
regresijos tiese vadinama tokia geometrinės plokštumos tiesė,
{(x, y) ∈ R2 : y = c + λx}
kad vertikaliu˛ atstumu˛ tarp duomenu˛ ir tiesės yi −(c+λxi ), i = 1, . . . , n, kvadratu˛

suma i˛gyja mažiausia˛ reikšm˛e. I˛rodyti: jei x1 , . . . , xn nėra visi tarpusavyje lygūs,
tai
xy − x y x2 y − x xy
λ= ir c = y − λx = ,
x2 − x2 x2 − x2
čia naudojami žymėjimai
n n n n
1X 1X 1X 2 1X
x := xi , y := yi , x2 := xi , xy := xi yi .
n n n n
i=1 i=1 i=1 i=1
Nuoroda: naudotis 4.57 teorema, Cauchy nelygybe (1.12), 1.1.6 pratimu ir 2.54
teorema.
5 Skyrius
Integravimas
Tarkime, kad funkcija f : [a, b] → R. Šios funkcijos Riemanno integralas ∫ab f yra sumu˛
n
X
S(f ; τ̇ ) = f (si )[ti − ti−1 ]
i=1
riba, jei ji egzistuoja, neaprėžtai smulkinant intervalo [a, b] skaidin˛i a = t0 < t1 <
· · · < tn = b; čia si ∈ [ti−1 , ti ] ir τ̇ = {(si ; [ti−1 , ti ]) : i = 1, . . . , n} yra intervalo [a, b]
žymėtasis skaidinys (4.32 apibrėžimas). Geometriškai interpretuojant š˛i apibrėžima˛ gal-
ima būtu˛ sakyti, kad Riemanno integralas yra „plotas" srities, ribojamos koordinačiu˛
ašimis ir funkcijos grafiku. Jei funkcija paprasta, pavyzdžiui pastovi, tai tokia sritis yra
stačiakampis ir jos plotas sutampa su integralu. Jei funkcija tolydi, tai jos grafiko ri-
bojama˛ srit˛i galima apytikriai išreikšti ja˛ beveik dengiančiu˛ stačiakampiu˛ junginiu, o to
denginio plotas ir yra suma S(f ; τ̇ ).
Taigi, Riemanno integralas gaunamas, pirma, skaidant funkcijos apibrėžimo srit˛i
[a, b] i˛ intervalus [ti−1 , ti ], ir, antra, kiekviename tokiame intervale pasirenkant bet kuria˛
funkcijos reikšm˛e f (si ). Galimas ir kitas būdas apskaičiuoti funkcijos grafiko ribo-
jamos srities plota; ˛ pradedant ne nuo funkcijos apibrėžimo srities skaidymo, bet nuo jos
reikšmiu˛ aibės skaidymo. Būtent, tariant, kad f ≥ 0, su kiekvienu n ∈ N∗ , funkcijos f
reikšmiu˛ aib˛e [0, ∞) skaidome intervalais [(i − 1)/2n , i/2n ) ir sudarome suma˛
n
n2
X i−1 ³n i−1 i o´
T (f ; n) := dydis x ∈ [a, b] : ≤ f (x) < .
2n 2n 2n
i=1
Jei, n neaprėžtai augant, sumos T (f ; n) turi riba,˛ tai ta riba vadinama funkcijos f
Lebesgue1 integralu (formalus apibrėžimas yra 5.43 apibrėžimas toliau šiame skyriuje).
Šiame integralo apibūdinime panaudota neapibrėžta realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibės „dydžio" sa-
˛
voka. Kitame skyrelyje nagrinėjami šios savokos
˛ apibrėžimo sunkumai ir ju˛ sprendimas
naudojant tai, kas vadinama Lebesgue matu.
1
Anri Lebesgue – Lebegas prancūzu˛ matematikas
142 5 Skyrius. Integravimas
5.1 Lebesgue matas

Prieš formuluojant Lebesgue mato apibrėžima,˛ verta apžvelgti euklidinės erdvės aibės
dydžio problemos formulavima˛ ir jos sprendimo motyvacija,˛ kuri glaudžiai susijusi su
geometrine intuicija.
Kalbant apie aibės dyd˛i verta prisiminti geometriniu˛ figūru˛ dydžiu˛ matavimo meto-
dus. Tegul A yra euklidinės erdvės Rd poaibis. Kai d = 1 ir A yra tiesės tašku˛ intervalas,
tai jo geometrinio atitikmens dydis yra intervalo ilgis. Kai d = 2 ar d = 3 ir A yra už-
daras stačiakampis, tai šios aibės geometriniai atitikmenys turi dydžius vadinamus plotu
ir tūriu, atitinkamai. Šiu˛ elementariu˛ geometriniu˛ figūru˛ dydžiai turi i˛prastas savybes.
Pavyzdžiui, vieno taško dydis (ilgis, plotas ar tūris) yra nulis. Taip pat, bet kuriai iš
minėtu˛ figūru˛ neaprėžtai „plečiantis" jos dydis neaprėžtai auga, kas rodytu˛ visos erd-
vės dydžiu esant begalin˛i. Kitas geometrinės figuros A dydžio savybes suformuluosime
pažymėdami j˛i skaičiumi m(A). Pavyzdžiui, jei A yra vienetinis kubas tai jo dydis
m(A) = 1. Kitomis natūraliomis figūros dydžio savybėmis yra
m(A ∪ B) = m(A) + m(B), jei A ∩ B = ∅;
m(A) ≤ m(B), jei A ⊂ B;
m(x + A) = m(A), kiekvienam taškui x.

Formuluodami aibės dydžio samprata˛ naudosime žod˛i „matas" ta˛ pačia prasme kaip
ir geometrinės figūros dydis. Tiksliau, matu vadinamas matematinis objektas apibrėžia-
mas toliau. Remiantis minėta geometrine intuicija galima klausti: ar egzistuoja matas
apibrėžtas visiems euklidinės erdvės poaibiams taip, kad galiotu˛ visos ka˛ tik suformulu-
otos geometrinės figūros dydžio savybės? Atsakymas priklauso ne tik nuo aibės sam-
pratos, bet ir nuo to, koks būdas pasirenkamas apibrėžiant mata.˛ Atsižvelgiant i˛ šia˛
aplinkyb˛e galima teigti, kad iki šiol naudoti metodai klausima˛ sprendė neigiamai, t. y.
mato, apibrėžto ant visu˛ euklidinės erdvės poaibiu˛ klasės, neegzistuoja.
Tačiau norima aibės mato samprata turi prasm˛e, jei apsiriboti tik tam tikru euklid-
inės erdvės poaibiu˛ rinkiniu, kurio elementais yra aibės vadinamos mačiomis aibėmis.
Šiame skyrelyje apibrėžiama euklidinės erdvės mačioji aibė ir parodoma, kad galioja
šios savybės:
(i) euklidinės erdvės Rd atvirosios ir uždarosios aibės yra mačios;
(ii) jei aibė A yra mati, tai jos papildinys Rd \ A taip pat yra mati aibė;
(iii) jei A1 , . . . , An yra mačiu˛ aibiu˛ baigtinis rinkinys, tai ju˛ sankirta ∩ni=1 Ai ir sajunga
˛
∪ni=1 Ai taip pat yra mačios aibės;
(iv) jei A1 , A2 , . . . yra mačiu˛ aibiu˛ skaitus rinkinys, tai ju˛ sankirta ∩∞
i=1 Ai ir sajunga
˛
∞
∪i=1 Ai taip pat yra mačios aibės.
5.1 Lebesgue matas 143
Kiekvienai mačiai euklidinės erdvės Rd aibei A priskiriamas jos Lebesgue matas

λ(A) = λd (A), kuriam galioja savybės:
(v) tuščiosios aibės ∅ matas λ(∅) = 0;
(vi) 0 ≤ λ(A) ≤ +∞ su kiekviena mačia aibe A;
(vii) jei mačios aibės A ir B yra tokios, kad A ⊂ B, tai λ(A) ≤ λ(B);
(viii) jei A1 , . . . , An yra mačiu˛ aibiu˛ baigtinis rinkinys, tai

³[
n ´ Xn
λ Ai ≤ λ(Ai );
i=1 i=1
(ix) jei baigtin˛i rinkin˛i A1 , . . . , An sudaro poromis nesikertančios mačios aibės, tai
³[
n ´ Xn
λ Ai = λ(Ai );
i=1 i=1
(x) jei A1 , A2 , . . . yra mačiu˛ aibiu˛ skaitus rinkinys, tai

³[
∞ ´ X∞
λ Ai ≤ λ(Ai );
i=1 i=1
(xi) jei skaitu˛ rinkin˛i A1 , A2 , . . . sudaro poromis nesikertančios mačios aibės, tai
³[
∞ ´ X∞
λ Ai = λ(Ai );
i=1 i=1
(xii) jei A yra mati aibė ir x ∈ Rd , tai aibė x + A = {x + y : y ∈ A} yra mati ir

λ(x + A) = λ(A);
(xiii) uždaras stačiakampis [[0, 1]] = {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : 0 ≤ xi ≤ 1, ∀i = 1, . . . , d}

turi mata˛ λ([[0, 1]]) = 1.
Toliau Lebesgue matas apibrėžiamas keliais žingsniais. Pirma, pasirenkama ele-

mentariu˛ aibiu˛ klasė (atviri stačiakampiai), kuriu˛ dydis, vadinamas tūriu, yra duotas.
Bet kuriai euklidinės erdvės aibei priskiriama mažiausia, ta˛ aib˛e dengiančiu, ˛ elemen-
tariu˛ aibiu˛ tūriu˛ reikšmė, vadinama Lebesgue išoriniu matu. Parodoma, kad taip api-
brėžtas aibės dydis nėra aditiyvi funkcija visu˛ euklidinės erdvės poaibiu˛ klasėje. Antra,
išskiriama tokia euklidinės erdvės poaibiu˛ klasė, kurioje Lebesgue išorinis matas turi
adityvumo savyb˛e. Tokioje, mačiomis vadinamu˛ aibiu˛ klasėje, Lebesgue išorinis matas
yra Lebesgue matas.
Lebesgue išorinis matas Priminsime, kad euklidinės erdvės Rd aib˛e
V := ([a, b]) := {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : ai < xi < bi , i = 1, . . . , d}
vadiname atviruoju stačiakampiu; čia a = (a1 , . . . , ad ) ∈ Rd , b = (b1 , . . . , bd ) ∈ Rd ir

a ≤ b. Šios aibės tūriu vadinsime skaičiu˛
d
Y
¡ ¢
`d (V ) := `d ([a, b]) := (bi − ai ) ≥ 0.
i=1
Tegul A yra bet kuri euklidinės erdvės Rd aibė. Sakysime, kad ne daugiau kaip suskaiči-
˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys {Vj }j∈J := {Vj : j ∈ J} dengia A, jei
uojamas atviruj
[
A⊂ Vj .
j∈J
S
Kadangi Rd = n∈N ([−n1I, n1I]), čia vektorius 1I = (1, . . . , 1) ∈ Rd , tai bet kuria˛
aib˛e dengia nors vienas atviruj ˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys. Tarkime, kad aib˛e A ⊂ Rd
dengia atviruj˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys {Vj }j∈J . Jei aibė A mati, λd yra Lebesgue matas
ir λd (Vj ) = `d (Vj ) kiekvienam j, tai
³[ ´ X X
λd (A) ≤ λd Vj ≤ λd (Vj ) = `d (Vj ).
j∈J j∈J j∈J
Jei aibė J yra baigtinė, arba jei aibė J begalinė ir, dešinėje pusėje esanti eilutė, konver-
guoja, tai aibė
nX o
Λ(A) := `d (Vj ) : {Vj }j∈J dengia A ir J ne daugiau kaip suskaičiuojama
j∈J
yra netuščia ir yra intervalo [0, +∞) poaibis. Tokiu atveju λd (A) ≤ inf Λ(A). Jei
kiekvienas aib˛e A dengiantis atviruj
P ˛ u˛ stačiakampu˛ rinkinys {Vj }j∈J yra toks, kad eilutė
` (V
j∈J d j ) diverguoja, tai apibrėšime aib˛e Λ(A) := ∅. Ši aplinkybė pateisina tok˛i
apibrėžima:
˛
5.1 apibrėžtis. Euklidinės erdvės Rd poaibio A Lebesgue išorinis matas yra

½
inf Λ(A), jei Λ(A) 6= ∅,
λ∗d (A) :=
+∞ jei Λ(A) = ∅.
Kai iš konteksto aišku kokios euklidinės erdvės Rd poaibis yra aibė A, tai indeksas d
prie λ∗d (A) nerašomas.
5.2 pavyzdys. Tegul x ∈ R ir A := {x} yra vieno elemento aibė. Parodysime, kad
λ∗1 (A) = 0. Aib˛e A dengia atvirasis intervalas V = (u, v) kai u < x < v. Todėl
neneigiamu˛ skaičiu˛ aibė Λ(A) netuščia ir jai priklauso skaičius `1 (V ) = v − u. Su
kiekvienu ² > 0, kai V = (x − ²/2, x + ²/2), tai `1 (V ) = ². Todėl λ∗1 (A) = inf Λ(A) =
0.
Toliau kalbant apie matus patogu naudoti aibės funkcijos savok ˛ a.˛ Tegul X yra aibiu˛
rinkinys. Objektas, tarkime µ, kuris kiekvienai aibei A ∈ X priskiria vienintel˛i skaičiu˛
arba simbol˛i +∞ (ne abu kartu), žymima˛ µ(A), vadinamas aibės funkcija. Aibės funkci-
ja skiriasi nuo funkcijos tik tuo, kad tarp aibės funkcijos reikšmiu˛ gali būti simbolis +∞.
Aišku, kad Lebesgue išorinis matas λ∗d yra aibės funkcija, kurios apibrėžimo sritis X
yra visi euklidinės erdvės Rd poaibiai. Parodysime, kad Lebesgue išoriniam matui galio-
ja visos aukščiau išvardintos savybės, išskyrus baigtinio ir skaitaus adityvumo savybes.
5.3 teorema. Lebesgue išoriniam matui λ∗d galioja savybės:
(v) tuščiosios aibės ∅ išorinis matas λ∗d (∅) = 0;
(vi) 0 ≤ λ∗d (A) ≤ +∞ su kiekviena aibe A ⊂ Rd ;
(vii) jei A ⊂ C ⊂ Rd , tai λ∗d (A) ≤ λ∗d (C) (monotoniškumas);
(viii) jei euklidinės erdvės Rd aibės A1 , . . . , An turi baigtin˛i Lebesgue išorin˛i mata,˛ tai
³[
n ´ Xn
λ∗d Ai ≤ λ∗d (Ai )
i=1 i=1
(baigtinis subadityvumas);
(x) jei euklidinės erdvės Rd aibės {Ai : i ∈ N∗ } turi baigtin˛i Lebesgue išorin˛i mata,˛
tai
³ [ ´ X ∞
∗
λd Ai ≤ λ∗d (Ai )
i∈N∗ i=1
(skaitus subadityvumas);
(xii) jei A ⊂ Rd ir x ∈ Rd , tai λ∗d (x + A) = λ∗d (A) (invariantiškumas postūmiu˛

atžvilgiu);
(xiii) su bet kuriais u = (u1 , . . . , ud ) ∈ Rd ir v = (v1 , . . . , vd ) ∈ Rd , uždarojo stači-

akampio [[u, v]] Lebesgue išorinis matas λ∗d ([[u, v]]) = (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ).
I˛rodymas. I˛rodysime, tik (vii), (x), (xii) ir (xiii) teiginius, palikdami skaitytojui i˛rodyti
likusius teiginius (5.1.1 pratimas).
(vii): Tegul A ⊂ C ⊂ Rd . Galime tarti, kad λ∗d (C) yra skaičius, t. y. kad aibė
Λ(C) yra netuščia, nes priešingu atveju λ∗d (C) = +∞ ir nėra ko i˛rodinėti. Kadangi
A ⊂ C, kiekvienas atviruj˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys {Bj }j∈J , kuris yra aibės C denginys,
yra aibės A denginys ir X
λ∗d (A) ≤ `d (Bj ).
j∈J
Tai rodo, kad λ∗d (A) yra netuščios aibės Λ(C) apatinis rėžis ir todėl λ∗d (A) ≤ inf Λ(C) =
λ∗d (C). P
(x): Tegul A1 , A2 , . . . yra Rd poaibiu˛ skaitus rinkinys, eilutė ∞ ∗
i=1 λd (Ai ) konver-
guoja ir ² > 0. Pakanka i˛rodyti, kad
³ [ ´ ∞
X
λ∗d Ai ≤ ² + λ∗d (Ai ) (5.1)
i∈N∗ i=1
(kodėl?). Remiantis didžiausio apatinio rėžio apibrėžimu (Analizė I), su kiekvienu i ∈

N∗ egzistuoja toks aibės Ai denginys atviraisiais stačiakampiais {Bij }j∈Ji , kad
X
`d (Bij ) ≤ λ∗d (Ai ) + ²/2i .
j∈Ji
S∞ S∞
Jungtis i=1 {Bij : j ∈ Ji } yra aibės i=1 Ai denginys atviraisiais stačiakampiais ir
³[
∞ ´ X∞ X ∞
X ∞
X
λ∗d Ai ≤ `d (Bij ) ≤ λ∗d (Ai ) + ² 2−i .
i=1 i=1 j∈Ji i=1 i=1
Dešinėje esanti geometrinės eilutės suma yra 1 ir tai i˛rodo (5.1).

(xii): Tegul A ⊂ Rd ir x ∈ Rd . Jei {([aj , bj ])}j∈J yra aibės A denginys atviraisiais
stačiakampiais, tai {([x + aj , x + bj ])}j∈J yra aibės x + A denginys atviraisiais stači-
akampiais ir
X X
`d (([aj , bj ])) = `d (([x + aj , x + bj ])) ≥ λ∗d (x + A).
j∈J j∈J
Tai i˛rodo nelygyb˛e λ∗d (x + A) ≤ λ∗d (A). Jei {([aj , bj ])}j∈J yra aibės x + A denginys
atviraisiais stačiakampiais, tai {([aj − x, bj − x])}j∈J yra aibės A denginys atviraisiais
stačiakampiais ir
X X
`d (([aj , bj ])) = `d (([aj − x, bj − x])) ≥ λ∗d (A).
j∈J j∈J
Tai i˛rodo nelygyb˛e λ∗d (x + A) ≥ λ∗d (A), o tuo pačiu ir lygyb˛e.

(xiii): Tegul u = (u1 , . . . , ud ) ∈ Rd ir v = (v1 , . . . , vd ) ∈ Rd . Su bet kuriuo ² > 0,
atvirasis stačiakampis
B² := {(x1 , . . . , xd ) : ui − ² < xi < vi + ², i = 1, . . . , d}

dengia [[u, v]]. Tai

d
Y
λ∗d ([[u, v]]) ≤ `d (B² ) = (vi − ui + 2²).
i=1
Kai ² → 0, tai dešinėje esantis skaičius konverguoja i˛ (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ). Tai rodo,
kad
λ∗d ([[u, v]]) ≤ (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ).
Priešingai nelygybei pakanka parodyti, kad
X
`d (Bj ) ≥ (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ) (5.2)
j∈J
su bet kuriuo [[u, v]] denginiu atvirais stačiakampiais {Bj }j∈J . Kadangi uždarasis stači-
akampis yra uždara ir aprėžta aibė, tai [[u, v]] yra kompaktiška aibė (1.65 teorema), t.
y. iš kiekvieno jos denginio atviromis aibėmis galima išrinkti baigtin˛i podengin˛i. Todėl
i˛rodant (5.2) pakanka nagrinėti tik baigtinius rinkinius {Bj }j∈J (kodėl?).
(5.2) nelygyb˛e i˛rodysime indukcijos būdu pagal euklidinės erdvės dimensija˛ d. Tarkime,
kad d = 1. Tada Bj = (aj , bj ) visiems j ∈ J ir [[u, v]] = [u, v], o (5.2) tampa nelygybe
X
(bj − aj ) ≥ v − u. (5.3)
j∈J
Su bet kuria aibe A ⊂ R tegul 1A : R → R yra A aibės indikatorinė funkcija su

reikšmėmis ½
1 jei x ∈ A,
1A (x) = (5.4)
0 jei x ∈ R \ A.
S
Tegul fj := 1(aj ,bj ) kai j ∈ J. Kadangi [u, v] ⊂ j∈J (aj , bj ) ⊂ (−c, c) su kuriuo nors
skaičiumi c, tai X
1[u,v] ≤ fj .
j∈J
Naudojant Riemanno integralo savybes (6.1.8 pratimas ir 6.10 teorema Analizė I) ir in-
dikatorinės funkcijos Riemanno integralo reikšmes (5.1.2 pratimas), gaunamos nelygy-
bės Z c Z cX XZ c X
v−u= 1[u,v] ≤ fj = fj = (bj − aj ),
−c −c j∈J j∈J −c j∈J
kas i˛rodo (5.3).

Tarkime, kad d > 1 ir galioja (5.2) su d − 1 vietoje d. Norėdami i˛rodyti šia˛ nely-
gyb˛e su d, kaip nurodyta, tarkime, kad atviruj ˛ u˛ stačiakampiu˛ baigtinis rinkinys {Bj }j∈J
dengia [[u, v]] ir Bj = ([aj , bj ]) su aj = (a1j , . . . , adj ) ∈ Rd ir bj = (b1j , . . . , bdj ) ∈ Rd .
Kiekvienam j ∈ J tegul
Aj := ([(a1j , . . . , ad−1,j ), (b1j , . . . , bd−1,j )]) ⊂ Rd−1 .

Tada Bj = Aj × (adj , bdj ). Kiekvienam j ∈ J tegul
fj := `d−1 (Aj )1(adj ,bdj ) : R → R.

S
Šios funkcijos Riemanno integralas intervale [−c, c] ⊃ j∈J (adj , bdj ), su kuriuo nors
skaičiumi c, yra Z c
fj = `d−1 (Aj )(bdj − adj ) = `d (Bj ).
−c
Remiantis Riemanno integralo tiesiškumu, turime
X Z c ³X ´
`d (Bj ) = fj . (5.5)
j∈J −c j∈J
Norėdami parodyti, kad šis integralas daugiau arba lygus už (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ) (žr.
(5.2), tegul x = (x1 , . . . , xd−1 , xd ) ∈ [u1 , v1 ] × · · · × [ud−1 , vd−1 ] × [ud , vd ]. Egzistuoja
toks j ∈ J, kad x ∈ Bj = Aj × (adj , bdj ). Šiam j turime (x1 , . . . , xd−1 ) ∈ Aj ir
xd ∈ (adj , bdj ), o tai i˛rodo, kad
[© ª
[u1 , v1 ] × · · · × [ud−1 , vd−1 ] ⊂ Aj : j ∈ J, xd ∈ (adj , bdj ) .
Naudodami indukcin˛e prielaida,˛ turime

X X
fj (xd ) = `d−1 (Aj ) ≥ (v1 − u1 ) · · · (vd−1 − ud−1 ).
j∈J j∈J, xd ∈(adj ,bdj )
Integruodami kairiaj ˛ i xd ∈ [ud , vd ], gauname

˛ a˛ pus˛e pagal kintamaj˛
Z vd ³ X ´
fj ≥ (v1 − u1 ) · · · (vd−1 − ud−1 )(vd − ud ).
ud j∈J
Prisimindami (5.5) gauname (5.2). Remiantis indukcijos principu (5.2) galioja kiekvien-
am d ∈ N∗ , ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Pastarojoje teoremoje suskaičiuotas uždarojo stačiakampio Lebesgue išorinis matas.

Kas dėl atvirojo stačiakampio, tai kol kas žinomas jo tūris. Parodysime, kad šis tūris
lygus Lebesgue išoriniam matui.
5.4 išvada. Jei u ∈ Rd , v ∈ Rd ir u ≤ v, tai

¡ ¢ ¡ ¢
λ∗d ([u, v]) = `d ([u, v]) . (5.6)
I˛rodymas. Tegul u = (u1 , . . . , ud ) ∈ Rd ir v = (v1 , . . . , vd ) ∈ Rd . Jei ui = vi su kuriuo

nors i ∈ {1, . . . , d}, tai
¢ ¡ ¢
0 ≤ λ∗d (([u, v]) ≤ `d ([u, v]) = (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ) = 0
ir (5.6) galioja šiuo atveju.¡ ¢

Dabar tarkime, kad `d ([u, v]) > 0. Jei 0 < ² < min{vi − ui }/2, tai
[[u, v]] ⊃ ([u, v]) ⊃ [[u + ²1I, v − ²1I]],
čia 1I = (1, . . . , 1) ∈ Rd . Remiantis 5.3 teoremos (vii) ir (xiii) teiginiais, galioja

nelygybės
¡ ¢
(v1 − u1 ) · · · (vd − ud ) = λ∗d ([[u, v]]) ≥ λ∗d ([u, v])
¡ ¢
≥ λ∗d [[u + ²1I, v − ²1I]]
= (v1 − u1 − 2²) · · · (vd − ud − 2²).
Dešiniosios pusės riba kai ² → 0 yra lygi kairiajai pusei, kas i˛rodo (5.6).
˛ u˛ skaičiu˛ aibės R Lebesgue išorin˛i mata˛ λ∗1 . Dėl

5.5 pavyzdys. Suskaičiuosime realiuj
Lebesgue išorinio mato monotoniškumo ir 5.4 išvados, su kiekvienu n ∈ N∗ , turime
λ∗1 (R) ≥ λ∗1 ((−n, n)) = `1 ((−n, n)) = 2n.
Remiantis Archimedo savybe (2.103 išvada, Analizė I), λ∗1 (R) nėra skaičius, t. y. λ∗1 (R) =
+∞.
5.6 pavyzdys. Suskaičiuosime racionaliuj˛ u˛ skaičiu˛ aibės Q Lebesgue išorin˛i mata˛ λ∗1 .
Kadangi Q yra suskaičiuojama aibė, tai Q = {qj : j ∈ N}. Remiantis išorinio mato
skaitaus subadityvumo savybe ir 5.5 pavyzdžiu, turime
∞
X ∞
X
0 ≤ λ∗1 (Q) ≤ λ∗1 ({qj }) = 0 = 0.
j=0 j=0
Tai rodo, kad λ∗1 (Q) = 0.
˛ u˛ skaičiu˛ aibės R \ Q Lebesgue išorin˛i mata˛

5.7 pavyzdys. Suskaičiuosime iracionaliuj
λ∗1 . Remiantis išorinio mato subadityvumo savybe ir ankstesniais pavyzdžiais, turime
λ∗1 (R) ≤ λ∗1 (R \ Q) + λ∗1 (Q) = λ∗1 (R \ Q).
Tai rodo, kad λ∗1 (R \ Q) = +∞.
5.8 pavyzdys. Vienetinio intervalo [0, 1] Lebesgue išorinis matas λ∗1 ([0, 1]) = 1 remi-
antis 5.3 teoremos (xiii) teiginiu. Tačiau tas pats intervalas, būdamas R2 erdvės poaibiu
A := {(x, 0) ∈ R2 : 0 ≤ x ≤ 1} = [0, 1] × {0}
turi Lebesgue išorin˛i mata˛ λ∗2 (A) = 0 remiantis tuo pačiu teiginiu.
Toliau parodoma, kad (xi) Lebesgue mato savybė negalioja Lebesgue išoriniam ma-
tui λ∗d .
5.9 teorema. Egzistuoja realiuj˛ u˛ skaičiu˛ aibiu˛ skaitus rinkinys {Ej : j ∈ N}, kur˛i su-
daro poromis nesikertančios aibės ir
³[ ´ ∞
X
λ∗d Ej 6= λ∗d (Ej ).
j∈N j=0
I˛rodymas. Kaip ir anksčiau, tegul Q yra racionaliuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibė ir R yra realiuj
˛ u˛ skaičiu˛
aibė. Su bet kuriuo x ∈ R, realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aib˛e
x + Q = {x + q : q ∈ Q}
√
vadinsime sluoksniu. Pavyzdžiui, 2 + Q yra sluoksnis. Sluoksniu yra ir pati racional-
˛ u˛ skaičiu˛ aibė, nes Q = 0 + Q ir 0 ∈ R. Tas pats sluoksnis gali turėti išraiškas x + Q
iuj
su skirtingais x; pavyzdžiui, 1 + Q ir 0 + Q yra tas pats sluoksnis (kodėl?). Bet kurie
du sluoksniai arba nesikerta arba sutampa. Iš tikro, jei z yra sluoksniu˛ x + Q ir y + Q
bendras elementas, tai x − y yra racionalusis skaičius (kodėl?), ir todėl sluoksniai x + Q
ir y + Q sutampa (kodėl?).
Kiekvienas sluoksnis turi netuščia˛ sankirta˛ su intervalu [0, 1]. Iš tikro, jei A yra
sluoksnis, tai A = x + Q su kuriuo nors x ∈ R. Tegul q ∈ [−x, 1 − x] yra racionalusis
skaičius (2.105 teorema Analizė I). Šiam q galioja saryšis
˛ q + x ∈ [0, 1], o tai rodo, kad
x + q priklauso sankirtai A ∩ Q.
Tegul R/Q yra visu˛ sluoksniu˛ aibė ir X yra aibė sankirtu˛ A ∩ [0, 1] su kiekvienu
sluoksniu A, t. y. X = {A ∩ [0, 1] : A ∈ R/Q}. Šios aibės X elementais yra netuščios
aibės. Remiantis rinkimo aksioma (2.31 aksioma Analizė I), galima išrinkti po viena˛
elementa˛ xA iš kiekvienos sankirtos A ∩ [0, 1]. Tegul E yra aibė visu˛ šiu˛ elementu˛ xA ,
t. y. E = {xA : A ∈ R/Q}.
Aibė [−1, 1] ∩ Q yra suskaičiuojamai begalinė (4.25 apibrėžimas ir 4.2.4 pratimas
Analizė I), t. y. [−1, 1] ∩ Q = {qj : j ∈ N}. Tegul Ej := qj + E kiekvienam j ∈ N ir
[ [© ª
Y := Ej = q + E : q ∈ [−1, 1] ∩ Q .
j∈N
Parodysime, kad
[0, 1] ⊂ Y ⊂ [−1, 2]. (5.7)
Jei q ∈ [−1, 1] ir x ∈ E ⊂ [0, 1], tai q + x ∈ [−1, 2], t. y. Y ⊂ [−1, 2]. Tegul y ∈ [0, 1].
Egzistuoja toks sluoksnis A, kad y ∈ A (pavyzdžiui, y ∈ y + Q ∈ R/Q). Kadangi E
aibės elementas xA ∈ A, tai y − xA yra racionalusis skaičius (kodėl?); pažymėkime j˛i
q. Kadangi y ∈ [0, 1] ir xA ∈ [0, 1], tai q ∈ [−1, 1]. gavome, kad y = q + xA ∈ Y su
laisvai pasirinktu y ∈ [0, 1], t. y. galioja (5.7).
Teoremos i˛rodymui pakanka pastebėti, kad

∞
X
λ∗d (Y ) 6= λ∗d (Ej ).
j=0
Remiantis 5.3 teorema ir (5.7), 1 ≤ λ∗d (Y ) ≤ 3. Dėl invariantiškumo postūmiu˛ atžvilgiu

savybės, λ∗d (qj + E) = λ∗d (E) ir
∞
X ∞
X
λ∗d (Ej ) = λ∗d (E).
j=0 j=0
Dešinė pusė yra arba begalybė jei λ∗d (E) > 0, arba nulis jei λ∗d (E) = 0. Abiem atvejais
tai nėra skaičius tarp 1 ir 3, kas i˛rodo teorema.˛
Pastarosios teoremos i˛rodyma˛ galima patikslinti ir i˛rodyti, kad Lebesgue išorinis

matas neturi baigtinio adityvumo savybės.
5.10 teorema. Egzistuoja realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibiu˛ baigtinis rinkinys {Ej : j ∈ J}, kur˛i
sudaro poromis nesikertančios aibės ir
³[ ´ X
λ∗d Ej 6= λ∗d (Ej ).
j∈J j∈J
Mačios aibės Pastarosios teoremos rodo, kad Lebesgue išorinis matas neturi baigtinio
adityvumo savybės euklidinės erdvės visu˛ poaibiu˛ klasėje. Kita vertus, šiu˛ teoremu˛
i˛rodymas rodo, kad aibės, kurioms negalioja adityvumo savybė, atrodo gana dirbtinai
ir gaunamos naudojant aibiu˛ teorijos rinkimo aksioma.˛ Galima tikėtis kokiu nors būdu
apibūdinti ir eliminuoti tokias aibes, ka˛ ir padarė C. Carathéodory2 naudodamas tok˛i
išradinga˛ būda:
˛
5.11 apibrėžtis. Tegul A yra euklidinės erdvės Rd aibė. Sakoma, kad A yra mati
Lebesgue prasme arba tiesiog mati, jei lygybė
λ∗d (B) = λ∗d (B ∩ A) + λ∗d (B \ A) (5.8)
galioja visiems Rd poaibiams B, kuriu˛ Lebesgue išorinis matas yra skaičius. Jei A yra
mati aibė, tai jos Lebesgue matas yra jos išorinis Lebesgue matas λd (A) := λ∗d (A); jei
A nėra mati aibė, tai jos Lebesgue matas λd (A) nėra apibrėžtas.
Tokiu būdu Lebesgue matas yra aibės funkcija λd apibrėžta visu˛ mačiu˛ euklidinės
erdvės Rd poaibiu˛ klasėje. Aibės matumo savybė reiškia, kad bet kaip ja˛ skaidant i˛
dalis yra išsaugoma išorinio mato adityvumo savybė. Jei išorinis matas turėtu˛ baigtinio
adityvumo savyb˛e, tai bet kuri aibė būtu˛ mati. Tačiau taip nėra, kaip rodo 5.10 teorema.
2
Constantin Carathéodory – Konstantinas Karateodoris (1873-1950), graiku˛ matematikas.
Pastebėsime, kad vietoje (5.8), aibės matumui patikrinti pakanka silpnesnės savybės.
Iš tikro, kadangi B = (B ∩ A) ∪ (B \ A), tai visdada galioja nelygybė
λ∗d (B) ≤ λ∗d (B ∩ A) + λ∗d (B \ A)
remiantis 5.3 teoremos (viii) savybe. Todėl aibė A yra mati tada ir tik tada, kai nelygybė
λ∗d (B) ≥ λ∗d (B ∩ A) + λ∗d (B \ A)
galioja visiems Rd poaibiams B, kuriu˛ Lebesgue išorinis matas yra skaičius.

Atsakyti i˛ klausima˛ ar konkreti aibė yra mati naudojantis tik matumo apibrėžimu
dažnai būna sunku. Toliau i˛rodomos mačiu˛ aibiu˛ savybės gali būti naudojamos parodyti
duotos aibės matuma˛ kai pavyksta˛ išreikšti paprastesnėmis aibėmis kuriu˛ matumas jau
nustatytas. Pavyzdžiui, labai nesunku patikrinti naudojantis tik apibrėžimu, kad tuščioji
aibė ∅ ir visa euklidinė erdvė Rd yra mačios (5.1.4 pratimas).
5.12 pavyzdys. Parodysime, kad aibė
H := {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : xd > 0},
vadinama puserdve, yra mati. Su kiekvienu atviruoju stačiakampiu V , galioja lygybė
λ∗d (V ) = λ∗d (V ∩ H) + λ∗d (V \ H), (5.9)
kuria˛ i˛rodyti siūlome skaitytojui (5.1.6 pratimas). Tarkime, kad B ⊂ Rd yra bet kokia
aibė ir {Vj }j∈J yra aibės B denginys atviraisiais stačiakampiais. Remiantis (5.6) ir (5.9),
kiekvienam j ∈ J, galioja lygybės
`d (Vj ) = λ∗d (Vj ) = λ∗d (Vj ∩ H) + λ∗d (Vj \ H).

P
Atveju kaiP J = N ir konverguoja P neneigiamu˛ skaičiu˛ eilutė j∈J `d (Vj ), tai konverguo-
ja eilutės j∈J λ∗d (Vj ∩ H) ir j∈J λ∗d (Vj \ H) (kodėl?) ir galioja saryšiai
˛
X X X
`d (Vj ) = λ∗d (Vj ∩ H) + λ∗d (Vj \ H)
j∈J j∈J j∈J
³[ ´ ³[ ´
≥ λ∗d (Vj ∩ H) + λ∗d (Vj \ H)
j∈J j∈J
∗
≥ λd (B ∩ H) + λ∗d (B \ H)
dėl Lebesgue išorinio mato subadityvumo ir monotoniškumo. Tokiu būdu dešinė nely-
gybės pusė λ∗d (B ∩ H) + λ∗d (B \ H) yra aibės Λ(B) apatinis rėžis ir
λ∗d (B) ≥ λ∗d (B ∩ H) + λ∗d (B \ H).
Kadangi B ⊂ Rd yra laisvai pasirinkta aibė, tai puserdvė H yra mati aibė.
5.13 pavyzdys. Tarkime, kad u ∈ Rd , v ∈ Rd ir u ≤ v. Parodysime, kad atvirasis

stačiakampis ([u, v]) yra mati aibė. Tegul B ⊂ Rd ir λ∗d (B) yra skaičius. Pakanka
i˛rodyti, kad ¡ ¢ ¡ ¢
λ∗d (B) ≥ λ∗d B ∩ ([u, v]) + λ∗d B \ ([u, v]) .
Tai i˛rodoma kaip ir ankstesniame pavyzdyje prieš tai i˛rodžius, kad lygybė
¡ ¢ ¡ ¢
λ∗d (V ) = λ∗d V ∩ ([u, v]) + λ∗d V \ ([u, v])
galioja su bet kuriuo atviruoju stačiakampiu V . Ši užduotis skiriama skaitytojui (5.1.7

pratimas).
Kadangi atvirasis stačiakampis ([u, v]) yra mati aibė ir jos Lebesgue išorinis matas
lygus jos tūriui (5.4 išvada), tai šiai aibei apibrėžtas Lebesgue matas λd ir
¡ ¢ ¡ ¢
λd ([u, v]) = `d ([u, v]) .
5.14 teorema. Mačioms aibėms galioja savybės:
(a) jei A ⊂ Rd mati, tai Rd \ A mati;
(b) jei A ⊂ Rd mati ir x ∈ Rd , tai x + A mati;
(c) jei A1 ⊂ Rd ir A2 ⊂ Rd yra mačios aibės, tai aibės A1 ∩ A2 ir A1 ∪ A2 yra

mačios;
S T
(d) jei euklidinės erdvės poaibiai A1 , . . . , An yra matūs, tai aibės ni=1 Ai ir ni=1 Ai
yra mačios;
(e) kiekviena euklidinės erdvės aibė, kurios Lebesgue išorinis matas nulis, yra mati.
I˛rodymas. I˛rodysime, tik (b) ir (c) teiginius, palikdami skaitytojui i˛rodyti likusius teig-
inius (5.1.8 pratimas).
(b): Tarkime, kad A ⊂ Rd mati ir x ∈ Rd . Naudojantis Lebesgue išorinio mato
invariantiškumu postūmiu˛ atžvilgiu (5.14 teoremos (xii) teiginys), su bet kuriuo poaibiu
B ⊂ Rd , galioja lygybės
λ∗d (B) = λ∗d (B ∩ A) + λ∗d (B \ A)

¡ ¢ ¡ ¢
= λ∗d (B ∩ A) + x + λ∗d (B \ A) + x
¡ ¢ ¡ ¢
= λ∗d (B + x) ∩ (A + x) + λ∗d (B + x) \ (A + x)
(kodėl?). Todėl lygybės

¡ ¢ ¡ ¢
λ∗d (B) = λ∗d (B − x) = λ∗d B ∩ (A + x) + λ∗d B \ (A + x)
galioja su bet kuriuo poaibiu B ⊂ Rd , o tai rodo, kad x + A yra mati aibė.
(c): Tarkime, kad aibės A1 ⊂ Rd ir A2 ⊂ Rd yra mačios. Tegul B ⊂ Rd yra bet

kokia aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue išorin˛i mata.˛ Pastebėsime, kad galioja lygybė
A1 ∪ A2 = A1 ∪ (Ac1 ∩ A2 )
(kodėl?); čia ir toliau naudojame žymėjima˛ Dc := Rd \ D su bet kuria aibe D ⊂ Rd .

Dėka De Morgano dėsniu˛ (2.9 teorema Analizė I), turime
B ∩ (A1 ∪ A2 ) = (B ∩ A1 ) ∪ (B ∩ Ac1 ∩ A2 ).
Remiantis Lebesgue išorinio mato subadityvumu (5.3 teoremos (viii) teiginys), turime
nelygyb˛e
¡ ¢
λ∗d B ∩ (A1 ∪ A2 ) ≤ λ∗d (B ∩ A1 ) + λ∗d (B ∩ Ac1 ∩ A2 ).
Naudojantis šia nelygybe ir De Morgano dėsniais (2.9 teorema Analizė I), gauname
λ∗d (B) = λ∗d (B ∩ A1 ) + λ∗d (B ∩ Ac1 )

= λ∗d (B ∩ A1 ) + λ∗d (B ∩ Ac1 ∩ A2 ) + λ∗d (B ∩ Ac1 ∩ Ac2 )
¡ ¢ ¡ ¢
≥ λ∗d B ∩ (A1 ∪ A2 ) + λ∗d B ∩ (A1 ∪ A2 )c .
Todėl aibė A1 ∪ A2 mati. Kadangi A1 ∩ A2 = (Ac1 ∪ Ac2 )c , tai aibė A1 ∪ A2 yra mati
˛ šio teiginio dalimi ir (a) teiginiu.
remiantis pirmaja
Sakysime, kad mati aibė A ⊂ Rd turi baigtin˛i Lebesgue mata,˛ jei λd (A) yra skaičius,
o ne simbolis +∞.
5.15 teorema. Jei euklidinės erdvės mačiu˛ aibiu˛ rinkinio

S {Ai : i ∈ N∗ } elementai
˛ tai jungtis i∈N∗ Ai yra mati aibė. Jei pa-
poromis nesikerta (turi tuščia˛ sankirta),
pildomai kiekvienas rinkinio elementas turi baigtin˛i Lebesgue mata,˛ tai
³ [ ´ ∞
X
λd Ai = λd (Ai ); (5.10)
i∈N∗ i=1
kai eilutė dešinėje diverguoja, tai lygybė suprantama tarp simboliu˛ +∞.
I˛rodymas. Tegul C yra bet kokia euklidinės erdvės Rd aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue
išorin˛i mata.˛ Pirma i˛rodysime, kad su kiekvienu n ≥ 1, galioja lygybė
³ ³[
n ´´ Xn
λ∗d C ∩ Aj = λ∗d (C ∩ Aj ). (5.11)
j=1 j=1
LygybėSgalioja kai n = 1. Tarkime, kad ši lygybė galioja su kuriuo nors n ≥ 1. Tegul

Sn := nj=1 Aj ir B := C ∩ (Sn ∪ An+1 ). Kadangi aibės A1 , A2 , . . . poromis nesikerta,
tai B ∩ Sn = C ∩ Sn ir B \ Sn = C ∩ An+1 . Remiantis 5.14(d) teorema, Sn yra mati

aibė. Remiantis matumo apibrėžimo salyga
˛ (5.8) aibei Sn , turime
³ ³ n+1
[ ´´
λ∗d C ∩ Aj = λ∗d (C ∩ (Sn ∪ An+1 )) = λ∗d (B)
j=1
dėl (5.8) = λ∗d (B ∩ Sn ) + λ∗d (B \ Sn )
= λ∗d (C ∩ Sn ) + λ∗d (C ∩ An+1 )
Xn
dėl (5.11) = λ∗d (C ∩ Aj ) + λ∗d (C ∩ An+1 )
j=1
n+1
X
= λ∗d (C ∩ Aj ).
j=1
Tai rodo, kad galioja (5.11) su n + 1 vietoje n. Indukcijos principas i˛rodo, kad (5.11)
galioja kiekvienam n ≥ 1.
S
Dabar i˛rodysime, kad jungtis A := j∈N∗ Aj yra mati aibė. Tam pakanka parodyti,
kad nelygybė
λ∗d (C) ≥ λ∗d (C ∩ A) + λ∗d (C \ A) (5.12)
galioja su kiekviena aibe C ⊂ Rd , kurios Lebesgue išorinis matas yra baigtinis. Tegul
C yra tokia euklidinės erdvės Rd aibė. Remiantis Lebesgue išorinio mato skaičiu suba-
dityvumu (5.3(x) teorema)
∞
X
λ∗d (C ∩ A) ≤ λ∗d (C ∩ Aj ). (5.13)
j=1
Tarkime, kad dešinėje pusėje esanti neneigiamu˛ skaičiu˛ eilutė konverguoja ir ² > 0 yra
bet koks skaičius. Tada egzistuoja toks n ≥ 1, kad
n
X
λ∗d (C ∩ A) ≤ ² + λ∗d (C ∩ Aj )
j=1
dėl (5.11) = ² + λ∗d (C ∩ Sn ).
Kadangi Sn ⊂ A, tai remiantis Lebesgue išorinio mato monotoniškumu (5.3(vii) teore-

ma)
λ∗d (C \ A) ≤ λ∗d (C \ Sn ).
Sudėj˛e nelygybes gauname
λ∗d (C ∩ A) + λ∗d (C \ A) ≤ ² + λ∗d (C ∩ Sn ) + λ∗d (C \ Sn ) = ² + λ∗d (C),

nes Sn yra mati aibė (5.14(d) teorema). Kadangi ² yra laisvai pasirinktas teigiamas
skaičius, pastaroji nelygybė i˛rodo (5.12), kai (5.13) nelygybės dešinėje pusėje esanti
eilutė konverguoja. Kai ši eilutė diverguoja, tai egzistuoja toks n ≥ 1, kad
n
X
λ∗d (C ∩ A) ≤ λ∗d (C ∩ Aj ).
j=1
Ankstesnio Sargumento t˛esinys su galimai nauju n i˛rodo (5.12) antruoju atveju. I˛rodyta,
kad jungtis j∈N∗ Aj yra mati aibė.
Dabar tarkime, kad λd (Aj ) yra skaičius kiekvienam j ∈ N∗ . Remiantis Lebesgue
išorinio mato skaitaus subadityvumo savybe, galioja nelygybė
³ [ ´ ∞
X
λd Aj ≤ λd (Aj ).
j∈N∗ j=1
Remiantis Lebesgue išorinio mato monotoniškumo savybe, nelygybė

³ [ ´ ³[
n ´ n
X
λd Aj ≥ λd Aj = λd (Aj )
j∈N∗ j=1 j=1
galioja kiekvienam n ∈ N∗ . Tada

³ [ ´ n
X ∞
X
λd Aj ≥ sup λd (Aj ) = λd (Aj )
j∈N∗ n≥1 j=1 j=1
remiantis neneigiamu˛ skaičiu˛ eilutės konvergavimo 3.48 teorema (Analizė I), kas i˛rodo
teorema.˛
5.16 išvada. Jei A1 ,T

S A2 , . . . yra bet koks mačiuj ˛ u˛ aibiu˛ skaitus rinkinys, tai jungtis
j∈N ∗ A j ir sankirta j∈N ∗ A j yra mačios aibės.
S
I˛rodymas. Tegul B0 := ∅ ir Bn := nj=1 Aj kiekvienam n ≥ 1. Taip apibrėžtas aibiu˛
rinkinys {Bn : n ∈ N} turi savyb˛e Bn ⊂ Bn+1 kiekvienam n ∈ N; toks aibiu˛ rinkinys
vadinamas didėjančia aibiu˛ seka. Kiekvienam n ≥ 1 tegul Cn := Bn \ Bn−1 . Taip
apibrėžtas aibiu˛ rinkinys {Cn : n ∈ N∗ } poromis nesikerta. Iš tikro, jei 1 ≤ n < m, tai
Cn ∩ Cm = ∅, nes Cn ⊂ Bn ⊂ Bm−1 ir Cm ∩ Bm−1 = ∅. Skaitytojui siūloma pačiam
i˛rodyti, kad [ [ [
Aj = Bn = Cn . (5.14)
j∈N∗ n∈N∗ n∈N∗
Remiantis 5.14 teorema, aibės Bn ir Cn yra mačios kiekvienam S n ≥ 1 (kodėl?). 5.15

teorema, pastarasis faktas ir (5.14) lygybės i˛rodo jungties j∈N∗ Aj matuma.˛ Aibiu˛
A1 , A2 , . . . sankirtos matuma˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (5.1.9 pratimas).
5.17 teorema. Kiekviena atvira euklidinės erdvės aibė yra ne daugiau kaip skaitus
atviruj
˛ u˛ stačiakampiu˛ junginys.
I˛rodymas. Sakysime, kad atvirasis stačiakampis ([a, b]) yra racionalusis, jei vektoriu˛ a
ir b koordinatės yra racionalieji skaičiai. Pastebėsime, kad euklidinės erdvės Rd visu˛
racionaliuj ˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys V yra skaitus, nes kiekviena˛ stačiakamp˛i
˛ u˛ atviruj
apibūdina 2d racionalieji skaičiai, racionaliuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibė Q yra skaiti, bei egzistuo-
ja abipus vienareikšmė atitiktis tarp V ir Descarteso sandaugos Q2d , kuri taip pat yra
skaiti (kodėl?).
Su bet kuriuo x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir r > 0, tegul Or (x) yra atvirasis rutulys su
centru taške x ir spinduliu r. Tegul a = (a1 , . . . , ad ) ∈ Rd ir b = (b1 , . . . , bd ) ∈ Rd yra
vektoriai su racionaliomis koordinatėmis ir
√ √
xi − r/ d < ai < xi < bi < xi + r/ d
su kiekvienu i ∈ {1, . . . , d}. Tada atvirasis stačiakampis ([a, b]) yra racionalusis ir jam
priklauso rutulio centras x. Nesunku patikrinti, kad ([a, b]) ⊂ Or (x).
Tegul G yra euklidinės erdvės Rd atviroji aibė ir tegul X := {V ∈ V : V ⊂ G},
t. y. rinkinys tu˛ racionaliuj
˛ u˛ atviruj
˛ u˛ stačiakampiu,˛ kurie yra G poaibiai. Rinkinys X
yra
S ne daugiau kaip skaitus, nes jis yra skaitaus rinkinio V poaibis. Be to, junginys
X ⊂ G. Kita vertus, dėl aibės G atvirumo, kiekvienas jos elementas x priklauso G
S nors rutuliu Or (x). Kadangi x ∈ V ⊂ Or (x) ⊂ G su kuriuo nors
kartu su kuriuo
V ∈ X, tai X = G, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
5.18 išvada. Kiekviena euklidinės erdvės atviroji aibė yra mati.
I˛rodymas. Euklidinės erdvės atviroji aibė yra ne daugiau kaip skaitus atviruj ˛ u˛ stači-
akampiu˛ junginys remiantis 5.17 teorema. Kadangi kiekvienas atviras stačiakampis yra
mati aibė, tai ju˛ ne daugiau kaip skaitus junginys bus taip pat mati aibė remiantis 5.14(d)
teorema ir 5.16 išvada.
5.19 išvada. Kiekviena euklidinės erdvės uždaroji aibė yra mati.
I˛rodymas. Tegul A yra euklidinės erdvės Rd uždaroji aibė. Kadangi A = Rd \(Rd \A) ir
Rd \ A yra atviroji aibė remiantis 1.42 išvada, tai A yra mati aibė remiantis 5.18 teorema
ir 5.14(a) teorema.
5.20 pavyzdys. Tegul aibė R := {x ∈ Rd : kxk2 ≤ 1} yra vienetinio spindulio už-

darasis rutulys. Uždarasis rutulys yra uždaroji aibė ir todėl mati. Jo Lebesgue matas
yra
√ Z ∞
( π)d
λd (R) = ir Γ(x) := tx−1 e−t dt, x > 0.
(d/2)Γ(d/2) 0
5.21 teorema. Egzistuoja realiuj

˛ u˛ skaičiu˛ aibė, kuri nėra mati.
I˛rodymas. Parodysime, kad 5.9 teoremos i˛rodyme sukonstruota aibė realiuj ˛ u˛ skaičiu˛
aibė E nėra mati. Tarkime priešinga, kad E yra mati. Tada mati yra kiekviena aibė
Ej = qj + E, j ∈ N, remiantis 5.14 teorema, ir λd (Ej ) = λd (E) dėl invariantiškumo
postūmiu˛ atžvilgiu (5.3 teorema). Remiantis Lebesgue mato skaičiu adityvumu (5.15
teorema), turime
³[∞ ´ X
1 ≤ λd Ej = λd (E) ≤ 3,
j=0 j∈N
o tai yra prieštara, i˛rodanti teorema.˛
5.22 apibrėžtis. Euklidinės erdvės Rd poaibiu˛ klasė X vadinama σ-algebra, jei galioja
(a), (b) ir (c), čia
(a) ∅ ∈ X ir Rd ∈ X;
(b) jei A ∈ X ir B ∈ X, tai A \ B ∈ X ir A ∪ B ∈ X;

S
(c) jei A1 , A2 , . . . priklauso X, tai i∈N∗ Ai ∈ X.
5.23 išvada. Euklidinės erdvės Lebesgue prasme mačiu˛ aibiu˛ klasė yra σ-algebra.
Pratimai
1. I˛rodyti 5.3 teoremos (v), (vi) ir (viii) teiginius.
2. Tegul skaičiai c < a < b < d, o indikatorinė funkcija 1A : R → R i˛gyja reikšmes

(5.4). I˛rodyti, kad Riemanno integralas
Z d Z d
1[a,b] (x) dx = 1(a,b) (x) dx = b − a.
c c
Nuoroda: parodyti, kad |(b − a) − S(f ; τ̇ )| ≤ 2 max{(ti − ti−1 ) : i = 1, . . . , n}

su bet kuriuo intervalo [a, b] skaidiniu τ = {ti : i = 0, 1, . . . , n}.
3. I˛rodyti, kad iracionaliuj ˛ u˛ skaičiu˛ intervale [0, 1] aibės Lebesgue išorinis matas yra
vienas, t. y. λ∗1 ([0, 1] \ Q) = 1.
4. I˛rodyti, kad tuščioji aibė ∅ ir visa euklidinė erdvė Rd yra mačios.
5. Tarkime, kad V yra realiuj

˛ u˛ skaičiu˛ atviras intervalas. I˛rodyti, kad
λ∗1 (V ) = λ∗1 (V ∩ (0, ∞)) + λ∗1 (V \ (0, ∞)).
6. Tarkime, kad H = {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : xd ≥ 0}. I˛rodyti, kad lygybė
λ∗d (V ) = λ∗d (V ∩ H) + λ∗d (V \ H)
galioja su kiekvienu atviruoju stačiakampiu V .

5.2 Mačios funkcijos 159
7. Tarkime, kad u ∈ Rd , v ∈ Rd ir u ≤ v. I˛rodyti, kad lygybė

¡ ¢ ¡ ¢
λ∗d (V ) = λ∗d V ∩ ([u, v]) + λ∗d V \ ([u, v])
galioja su bet kuriuo atviruoju stačiakampiu V .
8. I˛rodyti 5.14 teoremos (a), (d) ir (e) teiginius.
9. Baigti i˛rodyti 5.16 išvada:
˛ i˛rodyti (5.14) lygybes ir aibiu˛ skaitaus rinkinio sankir-
tos matuma.˛
10. Tarkime, kad aibės A ⊂ B ⊂ Rd , B yra mati ir λd (B) = 0. I˛rodyti, kad aibė A
yra mati ir λd (A) = 0.
11. Tegul A1 ⊂ A2 ⊂ A3 ⊂ · · · yra didėjanti euklidinės erdvės mačiuj
˛ u˛ aibiu˛ seka.
I˛rodyti, kad ³ [ ´
λ Aj = lim λ(An ).
n→∞
j=∈N∗
12. Tegul A1 ⊃ A2 ⊃ A3 ⊃ · · · yra mažėjanti euklidinės erdvės mačiuj

˛ u˛ aibiu˛ seka
ir λ(A1 ) yra skaičius. I˛rodyti, kad
³ \ ´
λ Aj = lim λ(An ).
n→∞
j∈N∗
5.2 Mačios funkcijos

Šiame skyrelyje mačios aibės savoka
˛ apibendrinama funkcijoms. Tokios funkcijos yra
glaudžiai susij˛e su toliau nagrinėjamu integravimu.
5.24 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp matus poaibis ir f : X → Rq yra
funkcija. Sakoma, kad funkcija f yra mati, jei pirmavaizdis
f −1 [G] = {x ∈ X : f (x) ∈ G}
yra mati aibė su kiekviena atvira aibe G ⊂ Rq .
5.25 pavyzdys. Kiekvienos mačios aibės indikatorinė funkcija yra mati (žr. (5.4)). Tegul
A ⊂ Rd yra mati aibė ir 1A : Rd → R yra aibės A indikatorinė funkcija. Tegul G ⊂ R
yra atviroji aibė. Tada


 ∅, jei 0 6∈ G ir 1 6∈ G,

A, jei 0 6∈ G ir 1 ∈ G,
1−1
A [G] =  Rd \ A, jei 0 ∈ G ir 1 6∈ G,

 d
R , jei 0 ∈ G ir 1 ∈ G.
Visais atvejais 1−1 A [G] yra mati aibė ir todėl 1A yra mati funkcija. Tegul E yra realiuj
˛ u˛
skaičiu˛ aibė, kuri nėra mati (5.21 teorema). Tada indikatorinė funkcija 1E : R → R nėra
mati funkcija, nes atviro intervalo (0, 2) pirmavaizdis 1−1 E [(0, 2)] = E nėra mati aibė.
Kiekviena tolydi funkcija yra mati. Tiksliau teisingas toks faktas.

5.26 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp matus poaibis ir funkcija f : X → Rq
yra tolydi. Tada f yra mati.
I˛rodymas. Tegul G yra euklidinės erdvės Rq atvira aibė. Kadangi f yra tolydi, remiantis
2.15 teorema, pirmavaizdis f −1 [G] yra atvira aibė X aibėje. Remiantis 1.54 teoremos
(a) teiginiu, egzistuoja tokia atvira aibė B ⊂ Rp , kad f −1 [G] = B ∩ X. Kadangi B yra
atvira, tai ji yra mati (5.18 išvada) ir kadangi X mati, tai sankirta B ∩ X yra mati aibė
(??(c) teorema). Todėl f yra mati funkcija.
5.27 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp matus poaibis ir f : X → Rq yra
funkcija. Funkcija f yra mati tada ir tik tada, kai aibė f −1 [V ] yra mati su kiekvienu
atviru stačiakampiu V ⊂ Rq .
I˛rodymas. Jei funkcija f yra mati ir V yra atvirasis stačiakampis, tai pirmavaizdis f −1 [V ]
yra mati aibė remiantis 5.24 apibrėžimu, nes V yra atvira aibė (1.3.7 pratimas).
Dabar tarkime, kad aibė f −1 [V ] yra mati su kiekvienu atviru stačiakampiu V ⊂ Rq .
Funkcijos f matumui i˛rodyti tegul G ⊂ Rq yra atviroji aibė. Remiantis 5.17 teorema,
egzistuoja
S toks ne daugiau kaip skaitus rinkinys atviruj ˛ u˛ stačiakampiu˛ {Vj : j ∈ J}, kad
G = j∈J Vj . Tada
[
f −1 [G] = f −1 [Vj ]
j∈J
(kodėl?) ir kiekviena aibė f −1 [V ˛ Todėl yra mati aibė f −1 [G]

j ] yra mati pagal prielaida.
remiantis 5.16 išvada. Teorema i˛rodyta.
5.28 išvada. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp matus poaibis ir f : X → R yra funkcija.
Funkcija f yra mati tada ir tik tada, kai aibė
{x ∈ X : f (x) > r} = f −1 [(r, +∞)]
yra mati su kiekvienu r ∈ R.
I˛rodymas. Jei funkcija f yra mati ir r ∈ R, tai pirmavaizdis f −1 [(r, +∞)] yra mati aibė
remiantis 5.24 apibrėžimu, nes (r, +∞) yra atvira aibė.
Dabar tarkime, kad f −1 [(r, +∞)] yra mati aibė su kievienu r ∈ R. Remiantis 5.27
teorema pakanka parodyti, kad f −1 [(a, b)] yra mati aibė su bet kuriais skaičiais a < b.
Tegul a ∈ R, b ∈ R ir a < b. Tada
\
(a, b) = (a, +∞) \ [b, +∞) ir [b, +∞) = (b − 1/n, +∞)
n∈N∗
(kodėl?). Be to, naudojant 2.23 teorema˛ iš Analizė I, turime

\ £ ¤
f −1 [(a, b)] = f −1 [(a, +∞)] \ f −1 (b − 1/n, +∞) .
n∈N∗
Remiantis 5.14 teorema ir 5.16 išvada f −1 [(a, b)] yra mati aibė, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Pavyzdžiai rodo, kad dvieju˛ mačiu˛ funkciju˛ kompozicija nebūtinai yra mati funkcija.
Dar daugiau, egzistuoja tokia mati funkcija f ir tolydi funkcija g, kad ju˛ kompozicija f ◦g
nėra mati funkcija (8 skyrius 38 pavyzdys Gelbaumo ir Olmstedo knygoje [1]). Tačiau
kompozicijos matumui patikrinti kartais pakanka žinoti kita˛ fakta.˛
5.29 teorema. Tegul X ⊂ Rp yra mati aibė, Y ⊂ Rq yra atvira aibė. Jei funkcija
f : X → Y yra mati ir funkcija g : Y → Rd yra tolydi, tai kompozicija g◦f : X → Rd
yra mati funkcija.
I˛rodymas. Tegul G ⊂ Rd yra atviroji aibė. Pastebėsime, kad

£ ¤
(g◦f )−1 [G] = f −1 g −1 [G]
(kodėl?). Kadangi funkcija g yra atvira, tai pirmavaizdis g −1 [G] yra atvira aibėje Y
remiantis 2.15 teorema. Remiantis 1.54 teorema, egzistuoja tokia atviroji aibė U ⊂ Rq ,
kad g −1 [G] = U ∩ Y . Kadangi
£ ¤
f −1 U ∩ Y = f −1 [U ] ∩ f −1 [Y ] = f −1 [U ] ∩ X = f −1 [U ]
(kodėl?) ir f yra mati funkcija, tai (g◦f )−1 [G] yra mati aibė, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
5.30 išvada. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp matus poaibis, f : X → Rq yra funkcija
ir f = (f1 , . . . , fp ) yra jos išraiška komponentėmis. I˛rodyti, kad funkcija f yra mati
tada ir tik tada, kai kiekviena komponentė fh , h ∈ {1, . . . , q}, yra mati funkcija.
I˛rodymas. Tarkime, kad funkcija f yra mati ir h ∈ {1, . . . , q}. Kadangi fh = ph ◦f ir

projekcija ph : X → R yra tolydi funkcija (2.2.7 pratimas), tai fh yra mati remiantis
5.29 teorema.
Implikacija˛ priešinga kryptimi i˛rodoma naudojantis 5.27 teorema du kartus. Tarkime,
kad kiekvienam h ∈ {1, . . . , q}, komponentė fh yra mati funkcija ir ([u, v]) = (u1 , v1 )×
· · · × (uq , vq ) yra atvirasis stačiakampis. Nesunku patikrinti, kad
q
£ ¤ \ £ ¤
f −1
([u, v]) = fh−1 (uh , vh ) .
h=1
£ ¤
Remiantis 5.27 teorema funkcijai fh , aibė fh−1 (uh , vh ) yra mati kiekvienam h ∈
{1, .£. . , q}. ¤ Kadangi mačiu˛ aibiu˛ sankirta yra mati aibė (5.14(d) teorema), tai aibė
f −1 ([u, v]) yra mati. 5.27 teorema funkcijai f baigia išvados i˛rodyma.˛
5.31 išvada. Tegul X ⊂ Rp yra mati aibė. Jei f : X → R yra mati funkcija, tai
mačiomis yra funkcijos |f |, max{f, 0} ir min{f, 0}.
I˛rodymas. Išvados teiginys išplaukia iš 5.29 teoremos kai g : R → R yra funkcija

atitinkamai su reikšmėmis g(t) := |t|, g(t) := max{t, 0} ir g(t) := min{t, 0} kiekvien-
am t ∈ R, kadangi g yra tolydi visais šiais atvejais (kodėl?).
Tegul f : X → R yra mati funkcija, o f + ir f − yra funkcijos iš X i˛ R su reikšmėmis
f + (x) := max{f (x), 0} ir f − (x) := max{−f (x), 0}, (5.15)

˛ išvada, funkcijos f + ir f − yra mačios. Nesunku
atitinkamai. Remiantis pastaraja
patikrinti, kad f = f − f ir |f | = f + + f − .
+ −
5.32 išvada. Tegul X ⊂ Rp yra mati aibė. Jei f : X → R ir g : X → R yra mačios

funkcijos, tai mačiomis yra funkcijos f + g, f g, max{f, g} ir min{f, g}. Jei be to
g(x) 6= 0 visiems x ∈ X, tai f /g yra mati funkcija.
I˛rodymas. (I būdas): Naudodami 5.29 teorema,˛ parodysime, kad f +g yra mati funkcija.
Tegul h : X → R2 ir k : R2 → R yra funkcijos su reikšmėmis h(x) := (f (x), g(x)),
x ∈ X, ir k(u, v) := u + v, (u, v) ∈ R2 . Tada f + g = k◦h, h yra mati funkcija dėl 5.30
išvados ir k yra tolydi funkcija dėl 2.2.13 pratimo. Remiantis 5.29 teorema, kompozicija
k◦h yra mati funkcija, kas i˛rodo funkcijos f + g matuma.˛ Skaitytojui siūloma panašiu
būdu i˛rodyti kitu˛ funkciju˛ matuma˛ (5.2.3 pratimas).
(II būdas): Kitaip i˛rodysime, kad f + g yra mati funkcija. Tegul r ∈ R. Su kiekvienu
racionaliuoju skaičiumi q, aibė
Sq := {x ∈ X : f (x) > q} ∩ {x ∈ X : g(x) > r − q}
yra mati, nes funkcijos f ir g yra mačios. Skaitytojui siūloma i˛rodyti, kad
[
{x ∈ X : f (x) + g(x) > r} = Sq (5.16)
q∈Q
(5.2.4 pratimas). Ši lygybė ir tai, kad mačiu˛ aibiu˛ jungtis yra mati aibė, rodo, kad kairėje
jos pusėje esanti aibė yra mati. Kadangi r ∈ R yra laisvai pasirinktas, tai i˛rodo (5.28
išvada), kad f + g yra mati funkcija.
Mačiu˛ funkciju˛ sekos Tarkime, kad (fn ) yra apibrėžta aibėje X ⊂ Rp ir reikšmes
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R, kaip apibrėžta 3 skyriaus pradžioje. Priminsime, kad
i˛gyjanti realiuj
funkciju˛ seka (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → R, jei kiekvienam x ∈ X,
skaičiu˛ seka (f (xn )) konverguoja i˛ skaičiu˛ f (x). Matėme, kad tolydžiu˛ funkciju˛ se-
ka gali paprastai konverguoti i˛ funkcija,˛ kuri nėra tolydi ((3.2) reikšmėmis apibrėž-
ta funkciju˛ seka yra vienas toks pavyzdys). Ribinės funkcijos tolydumui reikalingas
funkciju˛ sekos tolygus konvergavimas (3.7 teorema). Parodysime, kad paprastai konver-
guojančios mačiuj ˛ u˛ funkciju˛ sekos ribinė funkcija privalo būti mati funkcija.
Tegul (fn ) yra aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ se-
ka. Su kiekvienu x ∈ X, (fn (x)) yra realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ seka, kuriai apibrėžti tikslusis
viršutinis rėžis supn∈N fn (x) ir tikslusis apatinis rėžis inf n∈N fn (x) (2.108 apibrėžimas,
Analizė I). Kadangi skaičiu˛ sekos tikslusis viršutinis rėžis ir tikslus apatinis rėžis gali
turėti reikšmes +∞ ar −∞, tai toliau sakysime, kad funkciju˛ seka (fn ) yra aprėžta iš
viršaus arba yra aprėžta iš apačios, jei atitinkamai
sup fn (x) ∈ R arba inf fn (x) ∈ R

n∈N n∈N
su kiekvienu x ∈ X. Jei funkciju˛ seka yra aprėžta iš viršaus ir aprėžta iš apačios, tai ji
vadinama aprėžta3 .
Su kiekviena aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka
(fn ), kuri yra aprėžta iš viršaus, galima susieti naujas funkcijas supn∈N fn : X → R ir
lim supn→∞ fn tokiu būdu: kiekvienam x ∈ X
¡ ¢
sup fn (x) := sup fn (x)
n∈N n∈N
¡ ¢
lim sup fn (x) := lim sup fn (x) = inf sup fn (x);
n→∞ n→∞ k≥0 n≥k
čia dešinėje pusėje yra realiuj˛ u˛ skaičiu˛ sekos tikslusis viršutinis rėžis (2.108 apibrėži-
mas, Analizė I) ir realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sekos viršutinė riba (3.31 apibrėžimas, Analizė I),
atitinkamai.
Aibėje X ⊂ Rp apibrėžtai ir realias reikšmės i˛gyjančiu˛ funkciju˛ sekai (fn ), kuri yra
aprėžta iš apačios, apibrėžiamos ir kitos dvi funkcijos inf n∈N fn : X → R ir lim inf n→∞ fn
tokiu būdu: kiekvienam x ∈ X
¡ ¢
inf fn (x) := inf fn (x)
n∈N n∈N
¡ ¢
lim inf fn (x) := lim inf fn (x) = sup inf fn (x);
n→∞ n→∞ k≥0 n≥k
čia dešinėje pusėje yra realiuj

˛ u˛ skaičiu˛ sekos tikslusis apatinis rėžis ir realiuj
˛ u˛ skaičiu˛
sekos apatinė riba, atitinkamai.
5.33 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka ir kiekvienam n ∈ N, fn yra mati funkcija.
Galioja teiginiai:
(a) jei seka (fn ) aprėžta iš viršaus, tai funkcija supn∈N fn yra mati;
(b) jei seka (fn ) aprėžta iš apačios, tai funkcija inf n∈N fn yra mati.
I˛rodymas. I˛rodysime tik (a) teigin˛i palikdami kita˛ teigin˛i i˛rodyti skaitytojui (5.2.6 pra-
timas). Tegul g := supn∈N fn . Remiantis 5.28 išvada, funkcija g yra mati jei aibė
3
Aprėžtos funkciju˛ sekos savoka
˛ skiriasi nuo aprėžtos funkcijos savokos.
˛ Priminsime, kad funkcija
f : X → R yra aprėžta, jei sup{|f (x)| : x ∈ X} ∈ R.
g −1 [(r, +∞)] yra mati su kiekvienu r ∈ R. Tegul r ∈ R. Remiantis tikslaus viršutinio

rėžio apibrėžimu, turime lygyb˛e
[
g −1 [(r, +∞)] = fn−1 [(r, +∞)]
n∈N
(kodėl?). Kadangi kiekvienam n, funkcija fn yra mati, tai aibė fn−1 [(r, +∞)] yra mati,
o mačiu˛ aibiu˛ jungtis yra mati remiantis 5.16 išvada, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
5.34 išvada. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, o (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka, kuri yra aprėžta ir kiekvienas narys yra mati
funkcija. Galioja teiginiai:
(a) funkcijos lim supn→∞ fn ir lim inf n→∞ fn yra mačios;
(b) jei (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → R, tai f yra mati funkcija.
I˛rodymas. (a) teiginys galioja remiantis 5.33 teorema, kadangi
lim sup fn = inf sup fn ir lim inf fn = sup inf fn .

n→∞ k≥0 n≥k n→∞ k≥0 n≥k
Tuo tarpu (b) teiginys išplaukia iš (a), kadangi (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f
lim sup fn = lim inf fn = f
n→∞ n→∞
(kodėl?).
Toliau parodysime, kad pastarosios išvados (b) teigin˛i galima sustiprinti, atsisakant
funkciju˛ sekos konvergavimo kiekviename apibrėžimo srities taške prielaidos ir keičiant
ja˛ konvergavimu „beveik visuose" apibrėžimo srities taškuose.
Konvergavimas beveik visur
5.35 apibrėžtis. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, o (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka. Sakoma, kad funkciju˛ seka (fn ) konverguoja
beveik visur (aibėje X) i˛ funkcija˛ f : X → R, jei aibė
© ª
x ∈ X : lim fn (x) = f (x) negalioja (5.17)
n→∞
yra mati ir jos Lebesgue matas yra nulis.
Priežastys, dėl kuriu˛ nulinio mato (5.17) aibės vektoriams x ∈ X negalioja nurodyta
lygybė, gali būti i˛vairios. Pavyzdžiui, dėl to, kad riba limn→∞ fn (x) neegzistuoja, ar
reikšmė f (x) neapibrėžta, ar abi lygybės pusės apibrėžtos, bet nėra tarp ju˛ lygybės.
5.36 teorema. Tarkime, kad X yra euklidinės erdvės Rd matus poaibis ir g : X → Rq

yra mati funkcija. Tegul f : X → Rq yra tokia funkcija, kad aibė
N := {x ∈ X : g(x) 6= f (x)}
yra mati ir λd (N ) = 0. Tada funkcija f yra mati.
I˛rodymas. Tegul G yra euklidinės erdvės Rq atviroji aibė. Kadangi X = N ∪ {x ∈

X : g(x) = f (x)}), turime lygybes
f −1 [G] = f −1 [G] ∩ X
¡ ¢ ¡ ¢
= f −1 [G] ∩ N ∪ g −1 [G] ∩ {x ∈ X : g(x) = f (x)} . (5.18)
Remiantis 5.1.10 pratimu, aibė f −1 [G] ∩ N ⊂ N yra mati. Kadangi X \ N yra mati
aibė (kodėl?) ir
{x ∈ X : g(x) = f (x)} = X \ N,
tai kairėje pusėje esanti aibė yra mati. Be to, g −1 [G] yra mati aibė, nes funkcija g yra
mati. Šie faktai kartu su (5.18) lygybe i˛rodo, kad f −1 [G] yra mati aibė ir tuo pačiu
funkcija f yra mati, nes atviroji aibė G laisvai pasirinkta.
5.37 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, o (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka, kuri yra aprėžta ir kiekvienas narys yra mati
funkcija. Jei funkciju˛ seka (fn ) konverguoja beveik visur i˛ funkcija˛ f : X → R, tai f
yra mati funkcija.
I˛rodymas. Su kiekvienu x ∈ X, tegul g(x) := lim supn→∞ fn (x). Šiomis reikšmėmis

apibrėžta funkcija g : X → R yra mati remiantis 5.34 išvada. Jei riba limn→∞ fn (x)
egzistuoja, tai g(x) = limn→∞ fn (x). Naudojant kontrapozicija˛ (1.11 teorema, Analizė
I), turime
{x ∈ X : g(x) 6= f (x)} ⊂ {x ∈ X : lim fn (x) 6= f (x)}.

n→∞
Remiantis 5.36 teorema, funkcija f yra mati, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Paprastosios funkcijos Kitame skyrelyje Lebesgue integralo apibrėžimas pradedamas

funkcijomis, kurios i˛gyja ne daugiau kaip baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu. ˛ Pavyzdžiui, jei
funkcijos reikšmė ci i˛gyjama aibėje Ai , tai tokia˛ funkcija˛ galima išreikšti aibiu˛ indika-
toriu˛ 1Ai tiesiniu dariniu
X n
ci 1Ai ,
i=1
čia 1A yra aibės A indikatorinė funkcija. Be papildomu˛ reikalavimu,

˛ ši funkcijos išraiška
nėra pakankama matematinio objekto apibrėžimui, nes ta pati funkcija gali turėti skirtin-
gas tokias išraiškas. Pavyzdžiui, galioja lygybės
1[0,3] + 1[2,4] = 1[0,2) + 2·1[2,3] + 1(3,4]

= 0·1(−∞,0)∪(4,+∞) + 1[0,2)∪(3,4] + 2·1[2,3] .
Tačiau toliau formuluojamos papildomos salygos

˛ i˛galina tokia˛ išraiška˛ padaryti vienin-
tele.
Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė. Sakysime, kad aibiu˛ rinkinys {A1 , . . . , An } yra aibės
X matus denginys, jei rinkinio elementai yra tokios mačios ir poromis nesikertančios
aibės, kuriu˛ jungtis
[n
Ai = X.
i=1
5.38 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė. Funkcija f : X → R vadinama pa-

˛ aibėje X, jei egzistuoja aibės X matus denginys {A1 . . . , An }, skirtingu˛ real-
prastaja
˛ u˛ skaičiu˛ rinkinys {c1 , . . . , cn } ir galioja lygybė
iuj
n
X
f= ci 1Ai . (5.19)
i=1
Tokia˛ paprastosios funkcijos išraiška˛ vadinsime kanonine.
Pavyzdžiui, tegul A1 := [0, 1] ∩ Q ir A2 := [0, 1] \ Q. Tada {A1 , A2 } yra intervalo

[0, 1] matus denginys, o funkcija f := 1·1A1 + 0·1A2 su reikšmėmis
½
1, jei x ∈ [0, 1] ∩ Q,
f (x) =
0, jei x ∈ [0, 1] \ Q,
yra paprastoji.
Taigi, paprastoji funkcija i˛gyja ne daugiau kaip baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu˛ ir yra visada
mati (5.2.7 pratimas). Kita vertus, baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu˛ i˛gyjanti funkcija neprivalo
būti paprastoji. Pavyzdžiui, jei E yra realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibė, kuri nėra mati (5.21 teorema),
tai dvi reikšmes i˛gyjanti funkcija f := 1E nėra paprastoji. Tačiau mati ir baigtin˛i skaičiu˛
reikšmiu˛ i˛gyjanti funkcija yra paprastoji (5.2.8 pratimas). Kita˛ teigin˛i siūloma i˛rodyti
skaitytojui (5.2.9 pratimas).
5.39 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, o f : X → R ir g : X → R yra paprasto-

sios funkcijos. Tada suma f + g yra paprastoji aibės X funkcija. Be to, su bet kuriuo
k ∈ R, funkcija kf yra paprastoji.
Kita teorema rodo, kad paprastosios funkcijos yra naudingos apibūdinant mačias
funkcijas.
5.40 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė. Funkcija f : X → R yra mati tada ir
tik tada, kai egzistuoja tokia paprastuj ˛ u˛ funkciju˛ seka (fn ) apibrėžta aibėje X, kuri
konverguoja beveik visur i˛ funkcija˛ f .
I˛rodymas. Kadangi kiekviena paprastoji funkcija yra mati, tai beveik visur konverguo-
jančios tokiu˛ funkciju˛ sekos riba yra mati funkcija remiantis 5.37 teorema. Todėl teore-
ma bus i˛rodyta, jei parodysime, kad mati funkcija f yra beveik visur konverguojančios
paprastuj˛ u˛ funkciju˛ sekos riba.
Tegul f : X → R yra mati. Su kiekvienu n ∈ N∗ ir k ∈ Z tokiu, kad −n2n < k <
n
n2 , tegul
n k k + 1o
En,k := x ∈ X : n ≤ f (x) < .
2 2n
Š˛i aibiu˛ rinkin˛i papildysime dviem kitomis aibėmis, kai k = −n2n ir k = n2n :
© ª
En,−n2n := x ∈ X : f (x) < −n + 2−n
ir © ª
En,n2n := x ∈ X : n ≤ f (x) .
Kadangi visos apibrėžtos aibės En,k yra mačios, tai funkcija
n2n
X k
fn := 1E
2n n,k
k=−n2n
yra paprastoji su kiekvienu n ∈ N∗ . Su bet kuriuo x ∈ X, tegul N ∈ N yra toks, kad

|f (x)| < N (kodėl toks N egzistuoja?). Tada kiekvienam n ≥ N turime
¯ ¯
¯fn (x) − f (x)¯ < 2−n .
˛ u˛ funkciju˛ seka (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f , ka˛ ir

Tai rodo, kad paprastuj
Pratimai
1. Jei funkcijos modulis |f | yra mati funkcija, ar iš to išplaukia, kad pati funkcija f
yra mati? Atsakyma˛ pagr˛isti.
2. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd matus poaibis ir f : X → R yra funkcija.

I˛rodyti, kad funkcija f yra mati tada ir tik tada, kai aibė
{x ∈ X : f (x) ≥ r} = f −1 [[r, +∞)]
yra mati su kiekvienu r ∈ R.
3. Baigti i˛rodyti 5.32 teorema.˛

4. I˛rodyti (5.16) lygyb˛e. Nuoroda: realiesiems skaičiams u ir v, jei u + v > 0, tai

egzistuoja toks racionalusis skaičius q, kad u > q > −v.
5. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd matus poaibis ir f : X → R yra mati funkcija.

I˛rodyti, kad aibė {x ∈ X : f (x) = r} yra mati su bet kuriuo r ∈ R.
6. I˛rodyti 5.33(b) teorema.˛
7. I˛rodyti, kad paprastoji funkcija yra mati.
8. Tegul funkcija f yra mati ir i˛gyja baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu.

˛ I˛rodyti, kad f yra
paprastoji funkcija.
10. Tegul A ir B yra euklidinės erdvės Rd poaibiai. I˛rodyti toliau nurodytas lygybes
funkcijoms-indikatoriams:
1A∩B = 1A ·1B ,
1A∪B = 1A + 1B − 1A ·1B ,
1Rd \A = 1 − 1A ,
čia 1 := 1Rd .
5.3 Lebesgue integralas

Paprastosios funkcijos Lebesgue integralas Pirmiausia integrala˛ apibrėšime mačioms
funkcijoms, kurios i˛gyja tik baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu.
˛
5.41 apibrėžtis. Tegul E ⊂ X ⊂ Rd yra mačios aibės, aibė X turi baigtin˛i Lebesgue
mata˛ ir f : X → R yra paprastoji funkcija, turinti (5.19) išraiška.˛ Funkcijos f Lebesgue
integralas aibėje E yra skaičius
Z Z n
X
f := f dλ := ci λ(Ai ∩ E).
E E i=1
Paprastosios funkcijos Lebesgue integralas apibrėžtas naudojant jos kanonin˛e išraiška˛

(5.19 apibrėžimas). Parodysime, kad integralo reikšmė nepasikeičia, jei jis skaičiuoja-
mas naudojant nekanonin˛e paprastosios funkcijos išraiška.˛ Tarkime, kad greta (5.19)
išraiškos, funkcija f turi kita˛ išraiška˛
m
X
f= aj 1Dj ,
j=1
5.3 Lebesgue integralas 169
čia {D1 , . . . , Dm } yra X aibės matus denginys, bet tarp skaičiu˛ a1 , . . . , am yra tar-
pusavyje lygiu. ˛ Su kiekvienu i ∈ {1, . . . , n}, tegul Ji := {j : aj = ci }. Tada
Ai = ∪j∈Ji Dj ir
m
X n X
X n
X X n
X
aj λ(Dj ) = aj λ(Dj ) = ci λ(Dj ) = ci λ(Ai ).
j=1 i=1 j∈Ji i=1 j∈Ji i=1
Šis faktas naudojamas i˛rodant kitos teoremos (b) teigin˛i. Analogiška˛ fakta,˛ kai funkcijos
f išraiškoje aibės nesudaro denginio (skirtingos Dj aibės gali turėti netuščia˛ sankirta),
˛
siūloma i˛rodyti skaitytojui (5.3.3 pratimas).
5.42 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata,˛ o f : X →
R ir g : X → R yra paprastosios funkcijos. Tada
R
(a) ∫X kf = k X f su kiekvienu k ∈ R;
R R
(b) ∫X (f + g) = X f + X g;
(c) jei f ≤ g beveik visur aibėje X, tai ∫X f ≤ ∫X g;
(d) jei f = g beveik visur aibėje X, tai ∫X f = ∫X g;
(e) galioja nelygybė | ∫X f | ≤ ∫X |f |;
(f ) jei mačios aibės C ⊂ X ir D ⊂ X nesikerta, tai

Z Z Z
f= f+ f;
C∪D C D
(g) jei f ≥ 0 ir mačios aibės A ⊂ B ⊂ X, tai

Z Z
f≤ f.
A B
I˛rodymas. I˛rodysime visus teiginius išskyrus paskutin˛ij˛i, kur˛i siūlome i˛rodyti skaitytojui
(5.3.4 pratimas) Tarkime, kad
n
X m
X
f= ci 1Ai ir g = dj 1Bj
i=1 j=1
˛ u˛ funkciju˛ f ir g kanoninės išraiškos, t. y. {A1 , . . . , An } ir {B1 , . . . , Bm }

yra paprastuj
yra X aibės matūs denginiai, o {c1 , . . . , cn } ir {d1 , . . . , dm } yra skirtingi skaičiu˛ rink-
iniai.
P
(a) teiginio i˛rodymui tarkime, kad k yra skaičius. Tada kf = ni=1 (kci )1Ai (5.39
teorema) ir
Z X n n
X Z
kf = kci λ(Ai ) = k ci λ(Ai ) = k f,
X i=1 i=1 X
kas i˛rodo (a) teigin˛i.

(b) teiginio i˛rodymui tarkime, kad Cij := Ai ∩Bj . Rinkinio {Cij : i = 1, . . . , n, j =
1, . . . , m} aibės nesikerta ir
n X
X m
f +g = (ci + dj )1Cij .
i=1 j=1
Ši paprastosios funkcijos f + g išraiška nebūtinai kanoninė. Naudojantis faktu minėtu

prieš šia˛ teorema,˛ turime
Z n X
X m
(f + g) = (ci + dj )λ(Cij )
X i=1 j=1
Xn Xm m
X n
X
= ci λ(Cij ) + dj λ(Cij )
i=1 j=1 j=1 i=1
Xn m
X Z Z
= ci λ(Ai ) + dj λ(Bj ) = f+ g,
i=1 j=1 X X
kas i˛rodo (b) teigin˛i.

(c) teigin˛i pakanka i˛rodyti kai g = 0. Bendras atvejis gaunamas funkcija˛ f keičiant
funkcija f −g, bei naudojant (a) ir (b) teiginius. Taigi, kai f ≤ 0 beveik visur, tai ci ≤ 0
tiems i ∈ {1, . . . , n}, kuriems λ(Ai ) > 0. Tada
Z n
X
f= ci λ(Ai ) ≤ 0,
X i=1
kas i˛rodo (c) teigin˛i.

(d) teiginys išplaukia iš (c) teiginio naudojant j˛i dviem atvejais f ≤ g ir g ≤ f .
P(e) teiginio i˛rodymui pastebėsime, kad funkcija |f | yra paprastoji, bet jos išraiš-
ka ni=1 |cP i |1Ai nebūtinai kanoninė. Tačiau remiantis faktu i˛rodytu prieš šia˛ teorema,
˛
n
∫X |f | = i=1 |ci |λ(Ai ). Toliau naudojant modulio savybes ir tai, kad λ(A i ) ≥ 0
kiekvienam i, gauname
¯Z ¯ ¯Xn ¯ X n Z
¯ ¯ ¯ ¯
¯ f =
¯ ¯ ci λ(A )
i ¯ ≤ |ci |λ(Ai ) = |f |,
X i=1 i=1 X

(f ) teiginys išplaukia pastebėjus, kad su kiekvienu i ∈ {1, . . . , n}, aibės Ai ∩ C ir

Ai ∩ D turi tuščia˛ sankirta,˛ ir dėl to galioja lygybės
¡ ¢
λ(Ai ∩ (C ∪ D)) = λ (Ai ∩ C) ∪ (Ai ∩ D) = λ(Ai ∩ C) + λ(Ai ∩ D),
kuriu˛ pakanka i˛rodyti teigin˛i (f ) ir teorema.˛
Aprėžtos funkcijos Lebesgue integralas Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, f : X → R ir

© ª
M(f ) := h : h yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≥ f .
Jei funkcija f aprėžta, t. y. egzistuoja toks realusis skaičius M , kad |f (x)| ≤ M visiems
x ∈ X, tai h := M 1X yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≥ f . Tai rodo, kad aprėžtai
funkcijai aibė M(f ) nėra tuščia. Taip pat, aprėžtai funkcijai nėra tuščia aibė
© ª
M(f ) := h : h yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≤ f .
Tegul ( nR o
inf X h : h ∈ M(f ) jei M(f ) 6= ∅,
I(f ) :=
+∞ jei M(f ) = ∅,
ir ( nR o
sup X h : h ∈ M(f ) jei M(f ) 6= ∅,
I(f ) :=
−∞ jei M(f ) = ∅.
Naudojant nelygyb˛e < realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R kartu su simboliais −∞ ir +∞ taip, kad
−∞ < r < +∞ su kiekvienu r ∈ R, visada galioja
I(f ) ≤ I(f ). (5.20)
Iš tikro, i˛rodant šia˛ nelygyb˛e, galima tarti, kad aibės M(f ) ir M(f ) yra netuščios
(kodėl?). Su bet kuriais hf ∈ M(f ) ir hg ∈ M(f ) turime nelygybes hg ≤ f ≤ hf .
Remiantis 5.42(c) teorema, galioja nelygybė ∫X hg ≤ ∫X hf . Jei būtu˛ I(f ) > I(f ), tai
gautum˛e prieštara˛ (kodėl?), kas i˛rodo (5.20).
5.43 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata,˛ ir f : X →
R yra funkcija. Jei I(f ) = I(f ) ∈ R, tai skaičius
Z Z
f= f dλ := I(f )
X XZ
n o
= inf h dλ : h yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≥ f
X
vadinamas funkcijos f Lebesgue integralu aibėje X ir sakoma, kad funkcija f yra L-

integruojama aibėje X. Funkcija f yra L-integruojama mačioje aibėje E ⊂ X, jei
funkcija f 1E yra L-integruojama aibėje X ir ∫E f := ∫X f 1E .
Kalbant apie funkcijos f : X → R Lebesgue integrala˛ galima skirti du klausimus.
1. Ar funkcija f yra L-integruojama?
2. Jei f yra L-integruojama, tai kokia yra integralo ∫X f reikšmė?
Matematikoje dažnai pakanka žinoti atsakyma˛ tik i˛ pirmaj˛ ˛ i klausima.˛ Jei funkcija f nėra
elementari, tai atsakyti i˛ antraj˛
˛ i klausima˛ dažnai yra sunku. Antrojo klausimo sprendi-
mo viena˛ iš galimybiu˛ suteikia toliau nagrinėjamas integralu˛ konvergavimo klausimas.
Pradėsime nuo atsakymu˛ i˛ pirmaj˛ ˛ i klausima.˛
Kita teorema vadinama L-integruojamumo Cauchy kriterijumi.
5.44 teorema. Tarkime, kad mati aibė X ⊂ Rd turi baigtin˛i Lebesgue mata˛ ir f : X →
R yra funkcija. Funkcija f yra L-integruojama tada ir tik tada, kai galioja teiginys (C):
kiekvienam ² > 0 egzistuoja tokios dvi paprastosios funkcijos g ir h, kad g ≤ f ≤ h
aibėje X ir ∫X (h − g) < ².
I˛rodymas. Tarkime, kad f yra L-integruojama ir ² > 0. Naudojant I(f ) ir I(f ) api-
brėžimus, bei 5.42(c) teorema,˛ egzistuoja tokios dvi paprastosios funkcijos h ir g, kad
g ≤ f ≤ h ir Z Z
I(f ) − ²/2 < g≤ h < I(f ) + ²/2.
X X
Kadangi I(f ) = I(f ), nauojant 5.42 teorema,˛ turime

Z Z Z
(h − g) = h− g < I(f ) + ²/2 − I(f ) + ²/2 = ²,
X X X
t. y. galioja teiginys (C).

Dabar tarkime, kad galioja teiginys (C). Kadangi (5.20) galioja visada, tai pakanka
i˛rodyti, kad I(f ) − I(f ) < ² kiekvienam ² > 0. Tegul ² > 0. Pagal prielaida˛ egzistuoja
tokios dvi paprastosios funkcijos g ir h, kad g ≤ f ≤ h aibėje X ir ∫X (h − g) < ². Tada
Z Z Z
I(f ) − I(f ) ≤ h− g= (h − g) < ²,
X X X
Konkrečiai funkcijai patikrinti L-integruojamumo Cauchy kriteriju˛ gali būti nemaži-

au sunku kaip L-integruojamumo apibrėžima.˛ Remiantis kita teorema, funkcija yra L-
integruojama, jei ji yra aprėžta ir mati, kas dažniausiai yra nesunku patikrinti.
5.45 teorema. Tarkime, kad mati aibė X ⊂ Rd turi baigtin˛i Lebesgue mata˛ ir funkcija
f : X → R yra aprėžta. Funkcija f yra L-integruojama tada ir tik tada, kai f yra mati.
I˛rodymas. Tarkime, kad f yra mati ir M yra toks realusis skaičius, kad |f (x)| ≤ M
visiems x ∈ X. Su kiekvienu n ∈ N∗ ir k ∈ Z su |k| ≤ n, tegul
n M (k − 1) Mk o
En,k := x ∈ X : < f (x) ≤ .
n n
Kiekvienam n, aibiu˛ rinkinys {En,k : k = −n, . . . , n} yra aibės X matus denginys.
Taip pat, apibrėšime paprastasias aibės X funkcijas
n
X n
X
M (k − 1) Mk
gn := 1En,k ir hn := 1En,k
n n
k=−n k=−n
Tada, kiekvienam n, gn ≤ f ≤ hn ir
Z n
X M M
(hn − gn ) = λd (En,k ) = λd (X)
X n n
k=−n
remiantis Lebesgue mato λd adityvumu. Naudojant Cauchy kriteriju˛ (5.44 teorema)

galima parodyti (kaip?), kad funkcija f yra L-integruojama.
Tarkime, kad f yra L-integruojama. Remiantis Cauchy kriterijumi (5.44 teorema),
su kiekvienu n ∈ N∗ , egzistuoja tokios dvi paprastosios aibėje X funkcijos gn ir hn , kad
gn ≤ f ≤ hn ir Z
1
(hn − gn ) < . (5.21)
X n
Su kiekvienu x ∈ X, tegul
g(x) := sup gn (x) ir h(x) := inf hn (x).

n n
Remiantis 5.33 teorema, šios reikšmės apibrėžia dvi mačias funkcijas g : X → R ir

h : X → R. Be to, g ≤ f ≤ h aibėje X (kodėl?). Tegul
D := {x ∈ X : g(x) < h(x)} = {x ∈ X : g(x) 6= h(x)}.
Nesunku pastebėti, kad {x ∈ X : g(x) 6= f (x)} ⊂ D. Remiantis 5.36 teorema ir 5.1.10

pratimu, jei aibė D mati ir λd (D) = 0, tai f yra mati, t. y. pakanka parodyti, kad aibė D
mati ir λd (D) = 0.
Su kiekvienu n ∈ N∗ ir k ∈ N∗ , tegul
Dn,k := {x ∈ X : hn (x) − gn (x) > (1/k)}.
Nesunku i˛sitikinti, kad [ \

D= Dn,k .
k∈N∗ n∈N∗
Kadangi funkcija hn − gn yra mati, tai aibė Dn,k yra mati kiekvienam n ∈ N∗ ir k ∈ N∗
(kodėl?). Remiantis (5.21) ir 5.42 teorema, su bet kuriais n ir k galioja nelygybės
Z Z
1 1
> (hn − gn ) ≥ (hn − gn ) ≥ λd (Dn,k ).
n X Dn,k k
Tegul k ∈ N∗ yra pasirinktas. Kiekvienam n ∈ N∗ turime

³ \ ´ k
λd Dn,k ≤ λd (Dn,k ) <
n∈N∗
n
¡T ¢
ir todėl λd n∈N∗ Dn,k = 0. Kadangi tai galioja kiekvienam k, tai
∞
X ³ \ ´
λd (D) ≤ λd Dn,k = 0,
k=1 n∈N∗
5.46 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata,˛ o f : X →
R ir g : X → R yra L-integruojamos funkcijos. Tada
R
(a) su kiekvienu k ∈ R, funkcija kf yra L-integruojama aibėje X ir ∫X kf = k X f ;
R R
(b) funkcija f + g yra L-integruojama aibėje X ir ∫X (f + g) = X f + X g;
(c) jei f ≤ g beveik visur aibėje X, tai ∫X f ≤ ∫X g;
(d) jei f = g beveik visur aibėje X, tai ∫X f = ∫X g;
(e) funkcija |f | yra L-integruojama ir galioja nelygybė | ∫X f | ≤ ∫X |f |;
(f ) jei mačios aibės C ⊂ X ir D ⊂ X nesikerta, tai

Z Z Z
f= f+ f;
C∪D C D
(g) jei f ≥ 0 ir mačios aibės C ⊂ D ⊂ X, tai

Z Z
f≤ f.
C D
I˛rodymas. (b): Pakanka i˛rodyti, kad

Z Z Z Z
f+ g ≤ I(f + g) ≤ I(f + g) ≤ f+ g.
X X X X
Kadangi vidurinė nelygybė galioja visada, pakanka parodyti, kad nelygybės

Z Z Z Z
I(f + g) ≤ f+ g + ² ir I(f + g) ≥ f+ g−² (5.22)
X X X X
galioja kiekvienam ² > 0.

Tegul ² > 0. Kadangi funkcijos f ir g yra L-integruojamos, tai paprastuj
˛ u˛ funkciju˛
aibės M(f ) ir M(g) yra netuščios ir egzistuoja tokios paprastosios funkcijos hf ∈
M(f ) ir hg ∈ M(g), kad hf ≥ f , hg ≥ g,
Z Z Z Z
hf ≤ f + ²/2 ir hg ≤ g + ²/2.
X X X X
Kadangi hf + hg yra paprastoji funkcija ir hf + hg ≥ f + g, tai hf + hg ∈ M(f + g) ir

Z Z Z Z Z
I(f + g) ≤ (hf + hg ) = hf + hh ≤ f+ g + ².
X X X X X
Pirmoji iš (5.22) nelygybiu˛ i˛rodyta. Antrosios nelygybės i˛rodymas simetriškas ir siūlo-

mas atlikti skaitytojui. Tokiu būdu (b) teiginio i˛rodymas baigtas.
(c): Tarkime, kad f ≤ g beveik visur aibėje X. Kadangi funkcijos f ir g yra L-
integruojamos, tai paprastuj˛ u˛ funkciju˛ aibės M(f ) ir M(g) yra netuščios. Jei paprasto-
sios funkcijos hf ∈ M(f ) ir hg ∈ M(g), tai hf ≤ f , hg ≥ g ir todėl hf ≤ f ≤ g ≤ hg
beveik visur. Remiantis 5.42(c) teorema, ∫ hf ≤ ∫ hg . Kadangi hf ∈ M(f ) ir
hg ∈ M(g) laisvai pasirinktos, tai ∫ f ≤ ∫ g (kodėl?). (c) teiginio i˛rodymas baigtas.
(e): Pastebėsime, kad |f | = f + + f − , čia funkcijos f + = f 1{f ≥0} ir f − =
−f 1{f ≤0} (žr. (5.15)). Kadangi aibės {f ≥ 0} = {x ∈ X : f (x) ≥ 0} ir {f ≤
0} = {x ∈ X : f (x) ≤ 0} yra mačios, tai f + ir f − yra L-integruojamos (5.3.5 prati-
mas). Tada |f | yra L-integruojama remiantis šios teoremos (b) teiginiu. Šiam teiginiui
pakanka parodyti, kad Z Z Z
− |f | ≤ f≤ |f | (5.23)
X X X
(kodėl?). Kadangi −|f | ≤ f ≤ |f |, su bet kuria funkcija h ∈ M(|f |), turime, kad
h ∈ M(f ) ir −h ∈ M(f ). Todėl
Z Z Z
− h≤ f≤ h.
X X X
Tai i˛rodo (5.23), kadangi h ∈ M(|f |) yra laisvai pasirinktas.
Integralu˛ konvergavimas Tarkime, kad funkciju˛ seka (fn ) paprastai konverguoja i˛

funkcija˛ f ir tarkime, kad kiekvienas funkciju˛ sekos narys yra L-integruojama funkcija.
Klausimas: ar ribinė funkcija f yra L-integruojama, ir jei taip, tai ar
Z Z
lim fn = f? (5.24)
n→∞ X X
Teigiamas atsakymas i˛ š˛i klausima˛ gali būti naudojamas atsakant i˛ anksčiau formuluota˛
klausima˛ apie tai, kaip rasti duotos funkcijos f integralo reikšm˛e.
Kitas pavyzdys rodo, kad be papildomu˛ prielaidu˛ atsakymas i˛ š˛i klausima˛ yra neigia-
mas.
5.47 pavyzdys. Su kiekvienu n ∈ N∗ tegul fn : [0, 1] → R yra funkcija su reikšmėmis


 2n2 x, jei x ∈ [0, 1/2n),
1
fn (x) := n − 2n2 (x − 2n ), jei x ∈ [1/2n, 1/n),

0, jei x ∈ [1/n, 0].
Kiekviena iš funkciju˛ yra tolydi ir aprėžta, todėl integruojama (R-integruojama ir L-

integruojama). Be to, ∫01 fn = ∫[0,1] fn = 1/2. Šios funkcijos sudaro funkciju˛ seka˛ (fn ),
kuri paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f , tapatingai lygia˛ nuliui intervale [0, 1].
Z Z
1
lim fn = 6= 0 = f.
n→∞ [0,1] 2 [0,1]
Toliau i˛rodysime, kad minėtas klausimas turi teigiama˛ atsakyma,˛ jei papildomai
funkciju˛ seka yra tolygiai aprėžta - savybė, kurios neturi ka˛ tik nagrinėto pavyzdžio
funkciju˛ seka. Tolesniame i˛rodyme naudosime funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo
apibendrinima.˛
5.48 apibrėžtis. Tarkime, kad X ⊂ Rp yra mati aibė, f : X → R yra funkcija ir (fn )
yra mačiu˛ funkciju˛ seka, apibrėžta aibėje X su realiomis reikšmėmis. Sakoma, kad (fn )
beveik tolygiai konverguoja i˛ f , jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja tokia mati aibė A ⊂ X,
kad λ(X \ A) < ² ir funkciju˛ seka (fn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f .
Pastaraj ˛ a˛ iliustruoja funkciju˛ seka (fn ) apibrėžta aibėje [0, 1) ir su reikšmėmis

˛ a˛ savok
fn (x) = xn visiems x ∈ [0, 1) ir n ∈ N. Kiekvienam x ∈ [0, 1) fn (x) → 0 =: f (x) kai
n → ∞ ir
sup |fn (x) − f (x)| = 1 6→ 0 kai n → ∞.
x∈[0,1)
Tai rodo, kad funkciju˛ seka (fn ) nekonverguoja tolygiai i˛ funkcija˛ f . Tačiau su kiekvienu
² ∈ (0, 1)
lim sup |fn (x) − f (x)| = lim (1 − ²)n = 0,
n→∞ x∈[0,1−²] n→∞
t. y. funkciju˛ seka (fn ) konverguoja beveik tolygiai i˛ funkcija˛ f .

Kitas teiginys vadinamas Egorovo4 teorema.
5.49 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime,
kad mačiu˛ funkciju˛ seka (fn ) apibrėžta aibėje X konverguoja beveik visur i˛ funkcija˛
f : X → R. Tada (fn ) beveik tolygiai konverguoja i˛ f .
4
Dmitri Fyodorovich Egorov - Jegorovas (1869–1931), rusu˛ matematikas.
I˛rodymas. Su kiekvienu k ∈ N∗ ir m ∈ N∗ , tegul

© ª
Bk,m := x ∈ X : sup |fn (x) − f (x)| ≤ (1/k) .
n≥m
Kiekviena aibė Bk,m yra mati (kodėl?). Be to, kiekvienam k ∈ N∗ , galioja saryšiai
˛
Bk,1 ⊂ Bk,2 ⊂ · · · ir
[
K := {x ∈ X : lim fn (x) = f (x)} ⊂ Bk,m .
n→∞
m∈N∗
Todėl, remiantis 5.1.11 pratimu, kiekvienam k ∈ N∗

³ [ ´
lim λ(Bk,m ) = λ Bk,m ≥ λ(K) = λ(X), (5.25)
m→∞
m∈N∗
kadangi λ(X \ K) = 0 pagal teoremos prielaida.˛ Tegul ² > 0. Dėl (5.25), su kiekvienu
k ∈ N∗ , egzistuoja toks m(k) ∈ N∗ , kad
¡ ¢
λ Bk,m(k) > λ(X) − ²/2k .
T
Tegul A := k∈N∗ Bk,m(k) . Tada funkciju˛ seka (fn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛
funkcija˛ f (kodėl?) ir
³ [ ´ X∞
¡ ¢
λ(X \ A) = λ (X \ Bk,m(k) ) ≤ λ X \ Bk,m(k)
k∈N∗ k=1
∞
X X∞
£ ¤
= λ(X) − λ(Bk,m(k) ) < ²2−k = ²,
k=1 k=1
Kitas faktas vadinamas aprėžto konvergavimo teorema.
5.50 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime,
kad L-integruojamu˛ aibėje X funkciju˛ seka (fn ) yra tolygiai aprėžta, t. y.
M := sup sup |fn (x)| ∈ R.

n∈N x∈X
Jei (fn ) paprastai konverguoja i˛ aprėžta˛ funkcija˛ f : X → R, tai f yra L-integruojama

aibėje X ir Z Z
f = lim fn . (5.26)
X n→∞ X
I˛rodymas. Funkcija f , būdama paprastai konverguojančios funkciju˛ sekos riba, yra mati
remiantis 5.37 teorema. Dėl tos pačios priežasties funkcija f yra aprėžta skaičiumi M ,
nes
|f (x)| = lim |fn (x)| ≤ M
n→∞
kiekvienam x ∈ X (kodėl?). Kadangi funkcija f yra aprėžta, tai ji yra L-integruojama
(5.45 teorema).
(5.26) fakto i˛rodymui tegul ² > 0. Remiantis Egorovo teorema (5.49 teorema),
egzistuoja tokia mati aibė E ⊂ X, kad λ(X \ E) < ²/(4M ) ir funkciju˛ seka (fn )
konverguoja tolygiai aibėje E. Todėl (3.1 apibrėžimas) egzistuoja toks N ∈ N, kad
¯ ¯
¯fn (x) − f (x)¯ < ²/(2λ(X))
visiems n ≥ N ir x ∈ X. Remiantis 5.46 teoremos teiginiais, kiekvienam n ≥ N

gaunamos nelygybės
¯Z ¯ Z
¯ ¯
¯ ¯ ¯fn − f ¯
¯ (fn − f )¯ ≤
X
ZX Z
¯ ¯ ¯ ¯
= ¯ ¯
fn − f + ¯fn − f ¯
E X\E
²
< · λ(E) + 2M · λ(X \ E)
2λ(X)
² ²
< + 2M · = ²,
2 4M
kurios i˛rodo (5.26).
Pratimai
1. Tarkime, kad f : [0, 1] → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) = x kiekvienam
x ∈ [0, 1]. Rasti Lebesgue integrala˛ ∫[0,1] f naudojant jo apibrėžima˛ 5.43.
2. Tarkime, kad f : [0, 1] → R yra funkcija su reikšmėmis

½ 2
x , jei x ∈ [0, 1] \ Q,
f (x) :=
1, jei x ∈ [0, 1] ∩ Q.
Rasti Lebesgue integrala˛ ∫[0,1] f .
3. Tarkime, kad f : X → R yra paprastoji funkcija turinti tokia˛ išraiška˛

m
X
f= aj 1Dj ,
j=1
čia skaičiu˛ rinkinyje {a1 , . . . , am } kai kurie iš skaičiu˛ gali būti tarpusavyje lygūs,
o mačiu˛ aibiu˛ rinkinyje {D1 , . . . , Dm } kai kurios iš aibiu˛ gali turėti netuščia˛
5.4 Riemann’o ir Lebesgue integralai 179
Su˛ ju˛ jungtis neprivalo sutapti su aibe X, bet f (x) = 0 kiekvien-

sankirta˛ ir vis
am x ∈ X \ m j=1 Dj . I˛rodyti, kad su bet kuria mačia aibe E ⊂ X galioja lygybė
Z m
X
f= aj λ(Dj ∩ E).
E j=1
4. I˛rodyti 5.42 teoremos (g) teigin˛i.
5. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime, kad funkci-
ja f : X → R yra L-integruojama ir poaibis E ⊂ X yra matus. I˛rodyti, kad
funkcija f 1E yra L-integruojama.
6. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime, kad funkci-
ja f : X → R yra L-integruojama ir mataus poaibio E ⊂ X Lebesgue matas
λ(E) = 0. I˛rodyti, kad ∫E f = 0.
7. I˛rodyti 5.46 teoremos likusius teiginius.
8. Tarkime, kad X ⊂ Rp yra mati aibė, f : X → R yra funkcija ir mačiu˛ funkciju˛ se-
ka (fn ), apibrėžta aibėje X su realiomis reikšmėmis, beveik tolygiai konverguoja
i˛ f . I˛rodyti, kad (fn ) beveik visur konverguoja i˛ f .
Nuoroda: su kiekvienu k ∈ N∗ egzistuoja toks didėjantis mačiu˛ aibiu˛ rinkinys
A1 , A2 , . . . , kad λ(X\Ak ) → 0 kaiS
k → ∞ ir (fn ) aibėje Ak tolygiai konverguoja
i˛ f kiekvienam k. Nagrinėti jungt˛i k∈N∗ Ak .
5.4 Riemann’o ir Lebesgue integralai

Šiame skyrelyje nagrinėjamos funkcijos apibrėžtos realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibės uždarame in-
tervale [a, b] su reikšmėmis realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R. Parodoma, kad kiekviena tokia
funkcija yra L-integruojama (egzistuoja Lebesgue integralas), jei ji yra R-integruojama
(egzistuoja Riemanno integralas) ir funkcijos abu integralai yra lygūs. Taip pat paro-
doma, kad yra L-integruojamu˛ funkciju, ˛ kurios nėra R-integruojamos.
Analizė I i˛rodyta (6.4 teorema), kad kiekviena R-integruojama uždarame intervale
funkcija yra aprėžta tame intervale. Dabar formuluojama tokia teorema:
5.51 teorema. R-integruojama uždarame intervale funkcija yra mati tame intervale.
Remiantis pastaraja
˛ teorema, jau minėta 6.4 teorema iš Analizė I ir 5.45 teorema
i˛rodyta ankstesniame skyrelyje, kiekviena R-integruojama funkcija yra L-integruojama.
Sakoma, kad funkcija f : [a, b] → R yra beveik visur tolydi, jei aibė
{x ∈ [a, b] : f yra trūki taške x}
yra mati ir jos Lebesgue matas yra nulis.

5.52 teorema. Uždarame intervale apibrėžta ir aprėžta funkcija yra R-integruojama

tada ir tik tada, kai ji yra beveik visur tolydi.
Funkcija f : [0, 1] → R su reikšmėmis

½
0 jei x ∈ [0, 1] ∩ Q,
f (x) :=
1 jei x ∈ [0, 1] \ Q,
vadinama Dirichlet funkcija. Ji yra trūki kiekviename savo apibrėžimo srities taške.
Todėl ši funkcija nėra R-integruojama. Tačiau Dirichlet funkcija yra paprastoji (kodėl?)
ir todėl L-integruojama, o jos Lebesgue integralas yra
Z
f = 0·λ1 ([0, 1] ∩ Q) + 1·λ1 ([0, 1] \ Q) = 1.
[0,1]
A Priedas
Tiesinė algebra
Šiame skyriuje primename kai kuriuos naudojamus tiesinės algebros faktus.
A.1 Matricu˛ algebra

Matricos ir determinantai Tarkime, kad m, n ∈ N∗ = {1, 2, . . . }. Realiuj
˛ u˛ skaičiu˛
stačiakampė lentelė  
a11 · · · a1n
A := [aji ] := . . . . . . . . . . . . . . . ,
am1 · · · amn
sudaryta iš m eilučiu˛ ir n stulpeliu,
˛ vadinama eilės m × n matrica. Realieji skaičiai
aji vadinami matricos A elementais. Jei m = n, tai A vadinama n-tos eilės kvadratine
matrica. Matrica, gauta iš A, sukeitus jos eilutes su stulpeliais, vadinama transponuotaja
˛
matrica ir žymima At . Matrica A vadinama simetrine, jei A = At , t. y. jei visiems jos
elementams aji = aij .
Visu˛ eilės m × n matricu˛ aib˛e žymėsime Mm×n . Priminsime i˛prastas veiksmu˛ su
matricomis taisykles: bet kuriems m, n, k ∈ N+ ,
1. dvi vienodos eilės m × n matricas A = [aji ] ir B = [bji ] vadiname lygiomis ir
rašome A = B, jei aji = bji visiems j, i;
2. dvieju˛ eilės m×n matricu˛ A = [aji ] ir B = [bji ] suma vadinama tokia eilės m×n
matrica C = [cji ], žymima C := A + B, kurios elementai yra cji = aji + bji
visiems j, i;
3. eilės m × k matricos A = [aji ] ir k × n matricos B = [bji ] sandauga vadinama
tokia eilės m × n matrica C = [cji ], žymima C := AB, kurios elementai yra
cji = aj1 b1i + aj2 b2i + · · · + ajk bki visiems j, i.
4. matricos A = [aji ] ir realaus skaičiaus λ sandauga yra tos pačios eilės matrica
C = [cji ], žymima C = λA, kurios elementai yra cji = λaji visiems j, i.
182 A Priedas. Tiesinė algebra
Norėdami apibrėžti atvirkštin˛e matrica,˛ priminsime, jog vienetinė matrica yra bet
kuri kvadratinė n-tosios eilės matrica E = [eji ], kurios elementas eji = 1, kai i = j ir
eji = 0, kai i 6= j. Tarkime, kad A = [aji ] yra n-tosios eilės kvadratinė matrica. n-
tosios eilės kvadratin˛e matrica˛ B vadinsime matricai A atvirkštine matrica ir žymėsime
B := A−1 , jei AB = BA = E.
Dar karta,˛ tegul A yra n-tosios eilės kvadratinė matrica. Iš kiekvienos eilutės ir
kiekvieno stulpelio imdami lygiai po viena˛ matricos A elementa,˛ sudarykime sandauga˛
a1k1 a2k2 · · · ankn . Kitaip tariant, antruj
˛ u˛ indeksu˛ sudarytas vektorius
σ ≡ (σ(1), . . . , σ(n)) := (k1 , k2 , . . . , kn )
yra gaunamas iš vektoriaus (1, 2, . . . , n) jo elementu˛ perstatymo būdu ir vadinamas kei-

tiniu σ. Nesunku patikrinti, kad yra n! skirtingu˛ keitiniu. ˛ Sakysime, kad du indeksai
σ(k) ir σ(l) sudaro netvarka,˛ jei σ(k) < σ(l), kai k > l. Tegul Iσ yra keitinio σ padary-
tu˛ netvarku˛ skaičius. Tada n-tos eilės kvadratinės matricos A determinantu vadinamas
skaičius X
det A := (−1)Iσ a1σ(1) · · · anσ(n) ,
σ
kur sumuojama pagal visus n! skirtingus keitinius σ. Kvadratinė matrica vadinama

neišsigimusia, jei jos determinantas nelygus nuliui.
A.1 teorema. Kvadratinė matrica A turi atvirkštin˛e matrica˛ A−1 tada ir tik tada, kai
matrica A yra neišsigimusi.
I˛rodymas. Tegul A yra neišsigimusi n-tos eilės kvadratinė matrica. Su kiekviena indek-
su˛ pora i, j ∈ {1, . . . , n}, tegul Aji yra matricos, gautos iš A išbraukus j-taj
˛ a˛ eilut˛e ir i-
˛ i stulpel˛i, determinato ir (−1)i+j skaičiaus sandauga. Tada matrica A−1 := [Aji ]/|A|
taj˛
yra atvirkštinė matricai A.
Atvirkščiai, tarkime, kad n-tos eilės kvadratinė matrica A turi atvirkštin˛e matrica˛
A . Tada 1 = |E| = |AA−1 | = |A||A−1 | ir |A| negali būti lygus nuliui.
−1
A.2 Kvadratinės formos

A.2 apibrėžtis. Tarkime, kad A = [aji ] ∈ Md×d ir Z ⊂ Rd . Matrica A ir ja˛ atitinkanti
kvadratinė forma
d
X
qA (x) := xt Ax = aij xi xj , x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ,
i,j=1
vadinami
(a) teigiamai apibrėžtomis (angl. positive definite) aibėje Z, jei qA (x) > 0 kiekvien-
am x ∈ Z \ {0};
A.2 Kvadratinės formos 183
(b) teigiamai pusapibrėžtomis (angl. positive semidefinite) aibėje Z, jei qA (x) ≥ 0

kiekvienam x ∈ Z \ {0};
(c) neigiamai apibrėžtomis (angl. negative definite) aibėje Z, jei qA (x) < 0 kiekvien-
am x ∈ Z \ {0};
(d) neigiamai pusapibrėžtomis (angl. negative semidefinite) aibėje Z, jei qA (x) ≤ 0

kiekvienam x ∈ Z \ {0};
(e) neapibrėžtomis aibėje Z, jei skaičiai qA (x), x ∈ Z \ {0}, gali i˛gyti tiek teigiamas,
tiek ir neigiamas reikšmes.
Kai nurodytos salygos
˛ išpildytos su Z = Rd , tai A ir qA vadinamos, atitinkamai, teigia-
mai apibrėžtomis, teigiamai pusapibrėžtėmis, neigiamai apibrėžtomis, neigiamai pusapi-
brėžtėmis, arba neapibrėžtomis.
Likusioje šio skyrelio dalyje apibūdinsime teigiamai ir neigiamai apibrėžtas kvadratines
formas.
A.3 teorema. Tarkime, kad n ∈ N+ ir A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė matri-
ca. Egzistuoja tokia euklidinės erdvės Rn ortonormuota bazė (v1 , . . . , vn ) ir vektorius
(λ1 , . . . , λn ) ∈ Rn , kad kiekvienam k = 1, . . . , n,
Avk = λk vk .
Be to, galioja lygybės
min λk = min{qA (x)/|x|2 : x ∈ Rn \ {0}} = min{qA (x) : x ∈ S n−1 },

k
kur S n−1 yra erdvės Rn vienetinė sfera. Analogiškos lygybės galioja, kai min yra pakeis-
tas max.
I˛rodymas. Jei n = 1, tai A = [λ] ir qA (x) = λx2 , x ∈ R. Šiuo atveju teoremos teiginys
akivaizdžiai teisingas. Teigin˛i bet kuriam n i˛rodysime naudodami indukcija.˛ Tarkime,
kad n ≥ 2, teiginys teisingas bet kuriai n − 1-osios eilės simetrinei kvadratinei matricai,
ir tegul A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė matrica.
Reikšmės R(x) := qA (x)/|x|2 bet kuriems x ∈ Rn \{0} apibrėžia funkcija˛ R : Rn \
{0} → R. Kadangi R(tx) = R(x) kiekvienam t > 0 ir x ∈ Rn \ {0} (R yra pirmos
eilės teigiamai homogeninė funkcija), visos funkcijos R reikšmės i˛gyjamos ant sferos
S n−1 = {x ∈ Rn : |x| = 1}. Nesunku patikrinti, kad R tolydi ir S n−1 kompaktiška, ir
todėl funkcija R i˛gyja minimalia˛ reikšm˛e kuriame nors taške vn ∈ S n−1 (2.21 teorema).
Dar karta˛ remiantis homogeniškumu, vektorius vn yra funkcijos R ekstremumo taškas
visoje jos apibrėžimo srityje Rn \ {0}, kuri yra atvira aibė. Naudojantis 4.?? pratimo
teiginiu ir 2.53 teorema, galima i˛sitikinti, kad R yra diferencijuojama ir
0 = ∇R(vn ) = 2Avn − 2(Avn ·vn )vn ,

t. y. Avn = λn vn su λn := Avn ·vn = R(vn ) = inf{R(x) : x ∈ Rn \ {0}}.

Tegul V := {x ∈ Rn : x·vn = 0}. Nesunku i˛sitikinti tuo, kad V yra (n − 1)-
matavimo tiesinis Rn poaibis. Tegul {u1 , . . . , un−1 } yra ortonormuota bazė erdvėje V
ir Q(uj ) := e0j kiekvienam j ∈ {1, . . . , n − 1}, kur (e0j ) yra standartinė bazė euklidinėje
erdvėje Rn−1 . Tada funkcija Q : V → Rn−1 yra tiesinė ir bet kuriems x, y ∈ V , x·y =
Q(x)·Q(y); tokia funkcija vadinama ortogonalia. Kadangi A yra simetrinė matrica,
kiekvienam x ∈ V , galioja
Ax·vn = x·Avn = λn (x·vn ) = 0,
ir todėl reikšmės L(x) := Ax, x ∈ V , apibrėžia tiesin˛e funkcija˛ L : V → V . Vėl

nesunku i˛sitikinti tuo, kad kompozicija K := Q◦L◦Q−1 : Rn−1 → Rn−1 yra savi-
jungė funkcija, ir todėl ja˛ atitinkanti (n − 1)-eilės matrica B := [K] yra simetrinė.
Pagal indukcijos prielaida˛ egzistuoja tokia euklidinės erdvės Rn−1 ortonormuota bazė
(ṽ1 , . . . , ṽn−1 ) ir vektorius (λ1 , . . . , λn−1 ) ∈ Rn−1 , kad kiekvienam k = 1, . . . , n − 1,
Bṽk = λk ṽk .
Be to, galioja lygybė

© ª © ª
min λk = min qB (u)/|u|2 : u ∈ Rn−1 \ {0} = min qB (u) : u ∈ S n−2 .
1≤k≤n−1
Kiekvienam k = 1, . . . , n − 1, tegul vk := Q−1 (ṽk ). Tada {v1 , . . . , vn−1 } yra ortonor-

muota bazė tiesinėje erdvėje V ir
Avk = L◦Q−1 (ṽk ) = Q−1 (Bṽk ) = λk Q−1 (ṽk ) = λk vk .
Tegul u ∈ Rn−1 ir x := Q−1 (u) ∈ V . Kadangi Q−1 = Qt , |u| = |x| ir galioja lygybės
qB (u) = u·K(u) = x·L(x) = qA (x).
Gauname, kad teoremos teiginys galioja bet kuriai n-tosios eilės simetrinei kvadratinei
matricai. Remiantis indukcija, teorema galioja kiekvienam n ∈ N+ .
A.4 apibrėžtis. Tarkime, kad n ∈ N+ ir A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė ma-
trica. Nenulinis vektorius v ∈ Rn vadinamas matricos A tikriniu vektoriumi ir skaičius
λ ∈ R vadinamas matricos A tikrine reikšme, jei Av = λv.
A.5 išvada. Tarkime, kad n ∈ N+ , A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė matrica ir
v1 , . . . , vn yra matricos A ortogonalūs vienetiniai tikriniai vektoriai. Bet kuriam vekto-
riui x ∈ Rn , kurio koordinatatės atžvilgiu v1 , . . . , vn yra x1 , . . . , xn , galioja lygybė
qA (x) = λ1 x21 + · · · + λn x2n ;
čia λ1 , . . . , λn yra vektorius v1 , . . . , vn atitinkančios tikrinės reikšmės.

A.2 Kvadratinės formos 185
A.6 lema. Tarkime, kad λ1 , . . . , λn yra n-tosios eilės kvadratinės simetrinės matricos
A tikrinės reikšmės atitinkančios ortogonalius vienetinius tikrinius vektorius v1 , . . . , vn .
Tada
detA = λ1 λ2 · · · λn .
I˛rodymas. Tarkime, kad vektoriai vi išreiškiami koordinatėmis (v1i , . . . , vni ) kiekvien-
am i = 1, . . . , n. Tegul V := [vji ]. Kadangi Avi = λi vi , tai AV = [λi vji ]. Tada
detA · detV = λ1 · · · λn detV.
Kadangi vektoriai v1 , . . . , vn tiesiškai nepriklausomi, tai det V 6= 0. Tai i˛rodo lema.˛
Bet kuriai n-tosios eilės kvadratinei matricai A = [aji ] ir kiekvienam k ∈ {1, . . . , n}

tegul  
a11 · · · a1k
Ak := . . . . . . . . . . . . . . (A.1)
ak1 · · · akk
Ak yra k-tosios eilės kvadratinė matrica, sudaryta iš matricos A kairiojo viršutinio kam-
po elementu˛ ir An ≡ A. Skaičiai detAk , k = 1, . . . , n vadinami matricos A pagrindini-
ais minorais.
A.7 teorema. Tarkime, kad n ∈ N+ ir A yra simetrinė neišsigimusi n-tosios eilės
kvadratinė matrica. Atitinkama kvadratinė forma qA yra
(a) teigiamai apibrėžta tada ir tik tada, kai detAk > 0 kiekvienam 1 ≤ k ≤ n;
(b) neigiamai apibrėžta tada ir tik tada, kai (−1)k detAk > 0 kiekvienam 1 ≤ k ≤ n;
(c) neapibrėžta, jei (a) ir (b) teiginiu˛ salygos

˛ negalioja.
I˛rodymas. Teigin˛i (a) i˛rodysime su indukcijos pagalba. Kai n = 1, teiginys yra aki-
vaizdus. Tarkime, kad teiginys teisingas bet kurios (n − 1)-osios eilės kvadratinėms
matricoms.
Pirmiausia tarkime, kad detAk > 0 kiekvienam k = 1, . . . , n. Remiantis A.3
teorema, egzistuoja matricos A ortogonalūs vienetiniai tikriniai vektoriai v1 , . . . , vn su
atitinkamomis tikrinėmis reikšmėmis λ1 , . . . , λn . Dėka A.6 lemos, λ1 λ2 · · · λn = detA =
detAn > 0, ir todėl visos reikšmės λ1 , . . . , λn nelygios nuliui. Tada arba visos tikrinės
reikšmės teigiamos, arba lyginis ju˛ skaičius yra neigiamos. Pirmuoju atveju, remiantis
A.3 teorema ir jos A.5 išvada, qA ir A yra teigiamai apibrėžtos. Antruoju atveju tarkime,
kad λi ir λj yra neigiamos tikrinės reikšmės, o vi ir vj jas atitinkantys tikriniai vektori-
ai. Tegul Rn dvimatis tiesinis poerdvis V yra aibės {vi , vj } tiesinis apvalkas. Tada bet
kuriems x = xi vi + xj vj ∈ V , galioja
qA (x) = x·Ax = (xi vi + xj vj )·(λi xi vi + λj xj vj )

= λi x2i + λj x2j < 0,
t. y. qA yra neigiama aibėje V \ {0}.

Tegul qn−1 : Rn−1 → R yra qA susiaurinimas aibėje Rn−1 , t. y. bet kuriam x =
(x1 , . . . , xn−1 ) ∈ Rn−1 ,
qn−1 (x) := qA (x1 , . . . , xn−1 , 0) = xt A∗ x = qA∗ (x);
čia A∗ := An−1 yra matrica (A.1) su k = n − 1. Kadangi detA∗1 = detA1 > 0, . . . ,

det A∗n−1 = detAn−1 > 0, remiantis indukcine prielaida, qn−1 ≡ qA∗ yra teigiamai
apibrėžta kvadratinė forma. Bet tai yra prieštara, nes aibiu˛ Rn−1 ir V sankirtoje, kuriai
priklauso bent jau tiesė, qn−1 turėtu˛ būti ir teigiama ir neigiama. Remiantis šia prieštara,
kvadratinė forma qA neturi neigiamu˛ tikriniu˛ reikšmiu, ˛ ir todėl yra teigiamai apibrėžta.
Atvirkščiai, tarkime, kad kvadratinė forma qA yra teigiamai apibrėžta; reikia i˛rodyti,
kad detAk > 0 kiekvienam k. Tegul S n−1 = {x ∈ Rn : |x| = 1} yra sfera, o M yra
skaičiu˛ aibės {qA (x) : x ∈ S n−1 } didžiausias apatinis rėžis. Tada M > 0 (kodėl?).
Tegul qk : Rk → R yra qA susiaurinimas aibėje Rk , t. y. bet kuriam x = (x1 , . . . , xk ) ∈
Rk ,
qk (x) := qA (x1 , . . . , xk , 0, . . . , 0) = xt Ak x = qAk (x);
čia Ak yra matrica (A.1). Tegul µ1 , . . . , µk yra matricos Ak tikrinės reikšmės, egzistuo-
jančios dėka A.3 teoremos. Remiantis ta pačia teorema, kiekvienas µi ≥ M , ir
detAk = µ1 µ2 · · · µk ≥ M k > 0
remiantis A.6 lema. Teiginio (a) i˛rodymas baigtas.

Teiginio (b) i˛rodymui tegul q ∗ (x) := −qA (x), x ∈ Rn . Aišku, kad q ∗ = q−A
yra simetrinė kvadratinė forma, o qA yra neigiamai apibrėžta tada ir tik tada, kai q ∗ yra
teigiamai apibrėžta. Remiantis pirmaja
˛ šios teoremos dalimi, pastaroji salyga
˛ išpildoma
0 < det(−A)k = (−1)k detAk
kiekvienam k = 1, . . . , n. Tai i˛rodo teigin˛i (b).

Galiausiai tarkime, kad (a) ir (b) teiginiu˛ salygos
˛ negalioja. Remiantis A.3 teorema,
matrica A turi tikrines reikšmes λ1 , λ2 , . . . , λn . Tada remiantis A.6 lema ir tuo, kad ma-
trica A yra neišsigimusi detA = λ1 λ2 · · · λn 6= 0, ir todėl kiekviena tikrinė reikšmė nėra
nulis. Jei visos tikrinės reikšmės yra teigiamos, tai remiantis A.3 teorema ir teiginiu (a),
galioja salyga
˛ detAk > 0 kiekvienam k = 1, . . . , n. Tuo tarpu jei visos tikrinės reikšmės
yra neigiamos, tai remiantis A.3 teorema ir teiginiu (b), galioja salyga ˛ (−1)k detAk > 0
kiekvienam k = 1, . . . , n. Kadangi matrica A privalo turėti tiek teigiamu, ˛ tiek neigiamu˛
tikriniu˛ reikšmiu,
˛ dar karta˛ remiantis A.3 teorema, galima teigti, jog kvadratinė forma
qA neapibrėžta. Teoremos i˛rodymas baigtas.
Pratimai
A.3 Tiesinės erdvės 187
1. Tegul j ∈ {1, . . . , d} ir πj (x) := xj kiekvienam x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd . Taip

apibrėžta funkcija πj : Rd → R yra tiesinė (patikrinti) ir vadinama projekcija j-
tosios koordinatės kryptimi. Rasti jos matricin˛e išraiška˛ [πj ].
A.3 Tiesinės erdvės

Tarkime, kad X yra aibė, kurioje apibrėžtos dvi funkcijos:
X × X 3 (x, y) 7→ x + y ∈ X ir R × X 3 (λ, x) 7→ λx ∈ X,
vadinamos, atitinkamai, sumos operacija ir daugybos iš skaliaro operacija. Skaliaru

vadinamas skaičius λ. Abi kartu šios funkcijos vadinamos tiesinėmis operacijomis.
A.8 apibrėžtis. Aibė X su joje apibrėžtomis sumos ir daugybos iš skaliaro operaci-

jomis vadinama tiesine erdve, arba realia vektorine erdve, jei šioje aibėje apibrėžtoms
tiesinėms operacijoms galioja toliau išvardintos savybės:
(a) (x + y) + z = x + (y + z) (asociatyvumo savybė);
(b) x + y = y + x (komutatyvumo savybė);
(c) x + 0 = x (nulinis vektorius);
(d) 0x = 0 ir 1x = x;
(e) λ(µx) = (λµ)x (sandaugos iš skaliaro asociatyvumo savybė);
(f ) (λ + µ)x = λx + µx;
(g) λ(x + y) = λx + λy.
A.9 pavyzdys. m×n eilės matricu˛ aibė Mm×n yra tiesinė erdvė atžvilgiu matricu˛ sumos
ir matricos daugybos iš realiojo skaičiaus. Tai reiškia, kad matricu˛ sumai galioja aso-
ciatyvumo savybė (A + B) + C = A + (B + C), komutatyvumo savybė A + B =
B + A, nulinės matricos egzistavimas A + 0 = A, priešingos matricos egzistavimas
A + (−A) = 0, sandaugos iš realiojo skaičiaus asociatyvumo savybė (λµ)A = λ(µA)
ir distributyvumo savybė (λ + µ)A = λA + µA.
A.10 apibrėžtis. Tegul X ir Y yra tiesinės erdvės. Funkcija F : X → Y vadinama

tiesine, jei galioja (a) ir (b), čia
(a) lygybė F (x + y) = F (x) + F (y) galioja visiems x ∈ X ir y ∈ X;
(b) lygybė F (λx) = λF (x) galioja visiems x ∈ X ir λ ∈ R.
Visu˛ tiesiniu˛ funkciju˛ F : X → Y aibė žymima L(X, Y ).
Tegul {F, G} ⊂ L(X, Y ) ir {x, y} ⊂ X. Tada F + G yra funkcija iš X i˛ Y su

reikšmėmis ... ir
(F + G)(x + y) = F (x + y) + G(x + y)
= [F (x) + F (y)] + [G(x) + G(y)]
= [F (x) + G(x)] + [F (y) + G(y)]
= (F + G)(x) + (F + G)(y),
t. y. funkcijai F + G galioja A.10 apibrėžimo (a) savybė. Be to, jei λ ∈ R, tai
(F + G)(λx) = F (λx) + G(λx)

= λF (x) + λG(x)
= λ[F (x) + G(x)]
= λ(F + G)(x).
Gavome, kad F + G ∈ L(X, Y ).

B Priedas
Riemann’o–Stieltjes’o integralas
Tarkime, kad [a, b], −∞ < a < b < +∞, yra realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ uždarasis intervalas,
d
kuriame apibrėžtos funkcijos ϕ : [a, b] → R ir ψ : [a, b] → R. Sakoma, kad egzistuoja
funkcijos ϕ Riemanno–Stieltjeso integralas atžvilgiu funkcijos ψ
Z b Z b
ϕ dψ ≡ ϕ(t) dψ(t) := I ∈ Rd ,
a a
jei kiekvienam ² > 0 galima rasti tok˛i δ > 0, kad nelygybė

° k
X £ ¤°
° °
°I − ϕ(sj ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) ° < ²
2
j=1
galioja visiems tiems [a, b] skaidiniams a = t0 < t1 < · · · < tk = b ir bet kuriems sj ∈
[tj−1 , tj ], kuriems maxj [tj − tj−1 ] < δ. Pastarojoje nelygybėje sukeit˛e vietomis ϕ su ψ,
gauname realiosios funkcijos ψ integralo atžvilgiu vektorinės funkcijos ϕ apibrėžima,˛
taip pat vadinama˛ Riemanno–Stieltjeso integralu ∫ab ψ dϕ. Kai funkcijos ϕ reikšmės yra
erdvėje L(Rn , Rm ), integralai su reikšme toje erdvėje apibrėžiami taip pat.
B.1 teorema. Jei ϕ : [a, b] → Rd yra tolydi ir ψ : [a, b] → R yra monotoninė, tai
egzistuoja integralas ∫ab ϕ dψ.
I˛rodymas. Integralo egzistavima˛ i˛rodysime naudodamiesi euklidinės erdvės Rd pilnu-
mu. Kiekvienam n ∈ N tegul
tni := min{a + i2−n , b}, i = 0, 1, . . . , in := db2n e;
čia dxe := min{k ∈ N : k ≥ x}, x ∈ R. Rinkinys {tni }ii=0

n
yra intervalo [a, b] skaidinys.
Taip pat kiekvienam n ∈ N tegul
in
X £ ¤
sn := ϕ(tni−1 ) ψ(tni ) − ψ(tni−1 ) ∈ Rd .
i=1
190 B Priedas. Riemann’o–Stieltjes’o integralas
Kadangi ϕ yra tolygiai tolydi intervale [a, b] (2.24 teorema), tai duotam ² > 0 egzistuoja
toks N ∈ N, kad
sup{kϕ(s) − ϕ(t)k2 : t, s ∈ [a, b], |t − s| ≤ 2−N } < ².
Jei N ≤ n < m < ∞, tai
°Xin X £ ¤£ m ¤°
° °
ksn − sm k2 = ° ϕ(tni−1 ) − ϕ(tm m
j−1 ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) °
2
i=1 j : tm n n
j ∈(ti−1 ,ti ]
< ²|ψ(b) − ψ(a)|.
Taigi {sn }n∈N ⊂ Rd yra Cauchy seka. Kadangi kiekviena euklidinės erdvės Cauchy
seka konverguoja (1.28 teorema), tai egzistuoja toks vektorius I ∈ Rd , kad kI − sn k2 →
0, kai n → ∞.
I˛rodysime, kad I = ∫ab ϕ dψ. Tegul ² > 0. Egzistuoja toks n ∈ N, kad kI −sn k2 < ²
ir kϕ(s)−ϕ(t)k2 < ², kai s, t ∈ [a, b] ir |t−s| < 2−n . Tegul δ := 2−n , {tj }kj=0 yra toks
[a, b] skaidinys, kad maxj [tj − tj−1 ] < δ ir tegul sj ∈ [tj−1 , tj ] kiekvienam j. Tegul
{ul } yra toks [a, b] skaidinys,
P kur˛i sudaro visi skaidiniu˛ {tni }ni=0 ir {tj }kj=0 taškai. Tada
pridėj˛e ir atėm˛e sn bei l ϕ(ul−1 )[ψ(ul ) − ψ(ul−1 )], gauname
° k
X £ ¤°
° °
°I − ϕ(sj ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) ° ≤ ²
2
j=1
n
X X
+ kϕ(tni−1 ) − ϕ(ul−1 )k2 |ψ(ul ) − ψ(ul−1 )|
i=1 l : ul ∈(tn n
i−1 ,ti ]
k
X X
+ kϕ(ul−1 ) − ϕ(sj )k2 |ψ(ul ) − ψ(ul−1 )|
j=1 l : ul ∈(tj−1 ,tj ]
≤ ² + 2²|ψ(b) − ψ(a)|.
Kadangi ² > 0 yra laisvai pasirinktas, tai teorema i˛rodyta.
Toliau formuluojama savybė vadinama integravimo dalimis formule.
B.2 teorema. Jei integralas ∫ab ϕ dψ egzistuoja, tai egzistuoja integralas ∫ab ψ dϕ ir galio-
ja lygybė
Z b Z b
ϕ dψ + ψ dϕ = ϕ(b)ψ(b) − ϕ(a)ψ(a). (B.1)
a a
Toliau formuluojama savybė vadinama keitimo formule.

191
B.3 teorema. Z b hZ t i Z b
ϕ(t) d ψ(s) ds = ϕ(t)ψ(t) dt. (B.2)
a a a
B.4 teorema. Jei ϕ : [a, b] → Rd yra aprėžta, ψ : [a, b] → R yra monotoninė ir egzis-
tuoja integralas ∫ab ϕ dψ, tai
°Z b °
° °
° ϕ dψ ° ≤ |ψ(b) − ψ(a)| sup kϕ(t)k2 . (B.3)
a 2 a≤t≤b
I˛rodymas. Jei {tj }kj=0 yra [a, b] skaidinys ir sj ∈ [tj−1 , tj ] kiekvienam j = 1, . . . , k, tai
°Xk
£ ¤°
° °
° ϕ(sj ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) ° ≤ |ψ(b) − ψ(a)| sup kϕ(t)k2 .
2 a≤t≤b
j=1
Kadangi integralas egzistuoja, tai galioja (B.3) nelygybė.

Rodyklė
aibė funkcija
–aprėžta, 30 –C 1 klasės, 111
–atviroji, 22 –C 2 klasės, 134
–iškila, 60 –Lipschitzo, 74
–kompaktinė, 31 –R-integruojama, 118
–santykinai atviroji, 25 –aibės, 145
–santykinai uždaroji, 26 –aprėžta, 48
–uždaroji, 20 –bitiesinė, 6, 126
aibės –diferencijuojama, 94
–funkcija, 145 –du kartus diferencijuojama, 124
–siena, 24 –iškila, 65
–uždarinys, 19 –keliu˛ kintamuj ˛ u,
˛ 38
aplinka, 18 –konverguoja, 39
aprėžta –kvazi–iškiloji, 69
–aibė, 30 –kvazi–˛igaubtoji, 69
–funkcija, 48 –nejudamasis taškas, 73
–funkciju˛ seka, 163 –skaliarinė, 38
–seka, 16 –tapačioji, 39
atkarpa, 60 –tiesinė, 53, 124, 187
atvira atkarpa, 114 –tolydi, 45
atvirasis rutulys, 9 –tolygiai tolydi, 49
–vektorinė, 38
bazė, 6
–˛igaubta, 65
beveik tolygus konvergavimas, 176
funkcijos
Cauchy seka, 17 –komponentė, 39
–t˛esinys, 50
dalinė išvestinė, 104
–antrosios eilės, 132 gradientas, 97
denginys, 31, 166
determinantas, 182 Hesse’s matrica, 137
erdvė integralas
–aritmetinė tiesinė, 3 –Lebesgue, 171
–euklidinė, 7 –Riemann’o, 118
Rodyklė 193
–Riemann’o-Stieltjeso, 189 Taylor’o formulė, 135

intervalo taškas
–skaidinys, 117 –balno, 138
išvestinė funkcija, 96 –globalusis maksimumo, 71
išvestinė taške, 94 –globalusis minimumo, 71
–izoliuotas, 19
Jacobi’o matrica, 96 –kritinis, 123
–lokalaus ekstremumo, 122
kompozicijos taisyklė, 99 –lokalusis maksimumo, 71
konvergavimas –lokalusis minimumo, 71
–beveik tolygus, 176 –ribinis, 19
–beveik visur, 164 –salyčio,
˛ 19
–paprastas, 83 –vidinis, 22
–tolygus, 84 teorema
–vektoriu˛ sekos, 12 –Brouwerio, 77
kvadratinė forma, 66, 182 –Weierstrasso, 49
–neigiamai apibrėžta, 183 tiesinis izomorfizmas, 56
–neigiamai pusapibrėžta, 183 tiesinis poerdvis, 3
–teigiamai apibrėžta, 182 tiesinė erdvė, 3, 187
–teigiamai pusapibrėžta, 183 tiesinės operacijos, 3
tolygus konvergavimas, 84
matrica, 181
–neigiamai apibrėžta, 183 uždarasis rutulys, 9
–neigiamai pusapibrėžta, 183
–simetrinė, 181 vidinis taškas, 22
–teigiamai apibrėžta, 182
–teigiamai pusapibrėžta, 183
–transponuota, 181
metrika, 9
posekis, 15
projekcija, 39
ribinis taškas, 16
seka
–aprėžta, 16
simpleksas, 78
skaidinio smulkumas, 117
skaidinys, 117
–žymėtasis, 118
skaliarinė daugyba, 6
sutraukiantis atvaizdis, 74
Literatūra
1. B. R. Gelbaum and J. M. H. Olmsted, Counterexamples in Analysis. Holden-Day,

1964.
2. M. C. Reed, Fundamental Ideas of Analysis. John Wiley & Sons, New York, 1998.
3. D. J. Velleman, How To Prove It. A Structured Approach. Second Edition. Cam-

bridge University Press, Cambridge, 2006.
4. Ju. A. Šichanovič, I˛vadas i˛ šiuolaikin˛e matematika.˛ Pradinės savokos

˛ (rusu˛ kalba).
Nauka, Maskva, 1965.

Analize 2

Enviado por

Dados do documento

Título original

Direitos autorais

Formatos disponíveis

Compartilhar este documento

Compartilhar ou incorporar documento

Opções de compartilhamento

Você considera este documento útil?

Este conteúdo é inapropriado?

Direitos autorais:

Formatos disponíveis

Analize 2

Enviado por

Direitos autorais:

Formatos disponíveis

ANALIZĖ II

2.7 variantas, 2010.05.31

Analizėje I nagrinėjama realiuj˛ u˛ skaičiu˛ aibė R ir funkcijos apibrėžtos realiuj

A Tiesinė algebra 181

B Riemann’o–Stieltjes’o integralas 189

Euklidinė erdvė yra Eukleideso1 geometrijos apibendrinimas matematinėje analizėje.

1.1 Pagrindinės savokos

Aritmetinė tiesinė erdvė Rd Tegul d ∈ N∗ = {1, 2, . . . }. Realiuj

x + y := (x1 + y1 , . . . , xd + yd ) ir λx := (λx1 , . . . , λxd ). (1.1)

1.1 teorema. Tegul x ∈ Rd , y ∈ Rd , z ∈ Rd , λ ∈ R ir µ ∈ R. Tada

(a) (x + y) + z = x + (y + z) (asociatyvumo savybė);

(b) x + y = y + x (komutatyvumo savybė);

(c) x + 0 = x (nulinis vektorius);

(e) λ(µx) = (λµ)x (sandaugos iš skaliaro asociatyvumo savybė);

(g) λ(x + y) = λx + λy.

Teoremoje suformuluotos savybės yra pakankamos i˛rodyti kitas naudingas savybes.

x + (−1)x = 1x + (−1)x = (1 + (−1))x = 0x = 0.

Vektorius y := −x := (−1)x vadinamas adityviuoju atvirkštiniu vektoriui x. Vienat-

y = 0 + y = x + (−x) + y = (x + y) + (−x) = 0 + (−x) = −x,

jei x + y = 0. Kelios kitos savybės suformuluotos 1.1.2 ir 1.1.3 pratimuose.

pavyzdžiui, visu˛ funkciju˛ iš R i˛ R aibė, kurioje yra apibrėžta funkciju˛ f ir g suma f + g,

Aibės A + B ir A − B vadinamos, atitinkamai, aibiu˛ Minkowskio3 sudėtimi ir atimtimi.

x ≥ y arba y ≤ x, jei xi ≥ yi kiekvienam i ∈ {1, . . . , d}. (1.5)

Aišku, kad taip apibrėžtas binarusis saryšis

x > y arba y < x, jei xi > yi kiekvienam i ∈ {1, . . . , d}. (1.6)

(b) jei x ∈ Rd , y ∈ Rd ir x > 0, tai egzistuoja toks n ∈ N, kad nx ≥ y;

Rd+ := {x ∈ Rd : x ≥ 0} ir Rd++ := {x ∈ Rd : x > 0}. (1.7)

Tiesiškai nepriklausomi vektoriai Tiesinės erdvės X n vektoriu˛ rinkinys {v1 , . . . , vn }

e1 := (1, 0, 0, . . . , 0, 0), e2 := (0, 1, 0, . . . , 0, 0), · · · , ed := (0, 0, 0, . . . , 0, 1)

yra tiesiškai nepriklausomi. Iš tikro, su realiaisiais skaičiais a1 , . . . , ad turime

tada ir tik tada, kai a1 = · · · = ad = 0.

I˛rodymas. Tarkime, kad v1 = (v11 , . . . , v1d ), . . . , vn = (vn1 , . . . , vnd ) yra n vektoriu˛

atžvilgiu nežinomuj˛ u˛ a1 , . . . , an . Gavome d lygčiu˛ turinčiu˛ n nežinomuj ˛ u.

Skaliarinė daugyba Bet kuriai aritmetinės tiesinės erdvės Rd elementu˛ porai x =

Vektoriaus ilgis Vektoriaus x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd euklidinis ilgis yra skaičius

|x·y| ≤ kxk2 ·kyk2 . (1.12)

0 ≤ (λx + y)·(λx + y) = λ2 kxk22 + 2λ(x·y) + kyk22

(x·y)2 − kxk22 kyk22 ≤ 0.

Atveju d = 2 verta palyginti Cauchy nelygyb˛e su tašku˛ skaliarine sandauga ge-

x·y = kxk2 kyk2 cos φ. (1.13)

Kadangi | cos φ| ≤ 1, tai gauname Cauchy nelygyb˛e (1.12).

Atstumas tarp vektoriu˛ Su bet kuriais vektoriais x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir y =

1.13 apibrėžtis. Tegul X yra aibė. Funkcija ρ : X × X → R vadinama metrika aibėje

(1) kiekvienam x ∈ X, ρ(x, x) = 0;

(2) visiems skirtingiems x ∈ X ir y ∈ X, ρ(x, y) > 0 (teigiamumas);

(3) visiems x ∈ X ir y ∈ X, ρ(x, y) = ρ(y, x) (simetriškumas);

(4) visiems x ∈ X, y ∈ X ir z ∈ X, ρ(x, y) ≤ ρ(x, z)+ρ(z, y) (trikampio nelygybė).

1.14 teorema. Funkcija ρ2 : Rd × Rd → R su reikšmėmis (1.16) yra metrika euklidinėje

Or (y) := {x ∈ Rd : ρ2 (x, y) < r}. (1.18)

Euklidinės erdvės Rd uždaruoju rutuliu su centru vektoriuje y ir spinduliu r vadinama

vadinama euklidinės erdvės uždaruoju stačiakampiu. Kai a = b, [[a, b]] = {a} =

{y ∈ Rd : kykmax ≤ r} = [−r, r] × · · · × [−r, r]

{x ∈ Rd : ky − xk1 ≤ r} ir {x ∈ Rd : r ≤ ky − xk2 ≤ R};

čia y ∈ Rd , o realieji skaičiai 0 < r < R < ∞.

1. R3 erdvės vektoriams x = (3, 0, −1) ir y = (1, 2, 3) rasti:

2. Tegul x ∈ Rd , y ∈ Rd ir z ∈ Rd . Naudojant tik 1.1 teoremos savybes i˛rodyti: jei

3. Tegul x ∈ Rd ir λ ∈ R. Naudojant tik 1.1 teoremos savybes i˛rodyti: jei λx = 0,

4. I˛rodyti, kad bet kuriems x, y, z ∈ Rd ir λ, µ ∈ R,

x·x > 0, jei x 6= 0,

5. Tegul a, b, c ∈ R ir bet kuriems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 , y = (y1 , y2 ) ∈ R2 tegul

q(x, y) := ax1 y1 + bx1 y2 + bx2 y1 + cx2 y2 .

Su kokiais a, b, c ∈ R (1.10) savybės galioja funkcijai q(·, ·) : R2 → R?

7. Tegul X yra tiesinė erdvė ir funkcija k · k : X → R yra norma erdvėje X. I˛rodyti,