Arvydas liogeris. Ironijos principas S.

Kierkegaardo filosofijoje
by Aplinkkeliai on Wednesday, March 21, 2012 at 10:21am Gyvenime su ironija tenka neretai susidurti: bendraujame su monmis, kakodl vadinamais ironikais, kalbame apie ironik poir save ir savo darbus, diskutuojame apie ironij literatroje ir mene, odiu, ironij suvokiame ir iaip, ir taip, ir anaip, pagaliau visaip ir niekaip. Todl reikia isiaikinti, koki prasm ironijos svoka turi toje, pasakytume, buitinje vartosenoje. Kitaip sakant, reikia isiaikinti, kas yra aidybin ironija, aidimas ironija arba ironija kaip aidimas. Klausimas nra retorikas ar atsitiktinis etiudo temos poiriu. Mat pats S. Kierkegaardas tariamai, t. y. aidybinei, ironijai priepastato tikrj, arba egzistencin ironij. Skirtumas tarp j esminis. Tai patvirtina tokie S. Kierkegaardo odiai: Poiris ironij primena poir miesionikum: kiekvienas mogus, net pats menkiausias, sivaizduoja ess ironikas (pfuscht in Ironie), bet ten, kur i tikrj prasideda ironija, staiga nebelieka n vieno, o visas pulkas t, kurie aid ironija, staiga siut atsisuka prie tikrj ironik.

Arvydas liogeris

Sren Aabye Kierkegaard (1813 1855) Non nova, sed nove (Ne nauja, bet naujovikai)

Arvydas liogeris Ironijos principas S. Kierkegaardo filosofijoje Kiekviena filosofijos sistema ir net itisa filosofijos tradicija turi savo didij tem, kuri ne tik organizuoja savit, santykikai udar intelektualin mikrokosm, bet ir suteikia gyvybini jg filosofijos sklaidai laike, palaiko kurianij asmenybi intelektualin patos, skatina painimo aistr. Turi toki tem ir modernioji Vakar Europos filosofija, kurios pradininkais laikytini pohegelinio laikotarpio mstytojai, radikaliai nutrauk ryius su racionalistine filosofija, savo apogj pasiekusia G.Hegelio panlogizme bei idealistinje dialektikoje. i tem formulavo ir vyst deinieji jaunahgelininkai (B.Baueris, M.Stirneris), G.Hegelio amininkas ir arus racionalizmo kritikas A.Schopenhaueris, vliau F.Nietzsche ir epigonai. Kryiaus ygyje prie racionalizm ypa

pasiymjo XIX a. dan mstytojas S.Kierkegaardas. Didij poracionalistins filosofijos tem jis suformulavo grieiausiai ir, atrodo, spdingiausiai. i tem glaustai bt galima apibdinti kaip mogaus bties pasaulyje problem, kitais odiais tariant, kaip mogaus laikinos, mirtingos bei ribotos btybs ontologin situacij iame pasaulyje. Poracionalistin filosofija i pat pradi konstatuoja ne painimo, o mogaus bties problemikum. I pirmo vilgsnio gali pasirodyti, kad bties problema nra poracionalistins filosofijos privilegija. Juk racionalizmo epochos mstytojai taip pat sprend (apsiribodami ontologija) bties problem. Kaip tik ia ir susiduriame su paradoksu. Racionalistai, prats bties ir mstymo tapatybs filosofijos tradicij, bties problem sprend grynai teorikai, t.y. bt jie suvok kaip fundamentali kategorij, racionaliai apraani tai, kas i anksto atrod aiku ir kas dar kitaip buvo vadinama tikrove, pasauliu, daiktais ir t. t. Jie rmsi stichikai priimta prielaida, kad btis, kaip mogaus suvokiama btis, yra ontologikai racionali. Visai neatsitiktinai mogaus egzistencijos branduoliu laikytas protas. Bet, jeigu btis suvokiama racionaliai, ji nra problema paiam bnaniajam, t. y. mogui. Juk problema atsiranda ten, kur mogaus protas susiduria su tokia tikrove, kuri tiesiogiai savo esamybe svetima protui, vadinasi, suvokiama ir igyvenama kaip absoliutus kakas, kas galbt gali arba privalo bti racionaliai organizuota, t. y. painta. Racionalizmo epochos mogui jo paties egzistencija atrod racionali, jo situacija pasaulyje aiki ir protinga. Todl racionalistinei filosofijai svarbiausia i esms yra gnoseologin problematika. Skirtingai nuo racionalistinio filosofavimo, prasidedanio abejone, poracionalistin filosofija prasideda neviltim. Skausmingas mogaus bties dramatikumo igyvenimas lydi tiek pirmuosius, tiek paskutiniuosius poracionalistins filosofijos ingsnius. Ms amius labai primena Graikijos polio smukimo laikus, - ra Kierkegaardas. Viskas vyksta lyg ir normaliai, kaip pridera, o vis dlto n vienas mogus nebetiki ia apgaulinga ramybe. Palaik stabilum neregimi dvasiniai ryiai nutrko, todl ms laikas kartu yra tragikas ir komikas. Tragikas, nes jam gresia pratis, komikas, nes jis tsiasi(1). iais odiais S.Kierkegaardas nusako mogaus situacijos pasaulyje neaikum, kai iorje ir mogaus sieloje viskas lyg ir normalu, taiau ramyb yra iorikai ir netvirta, nes tiesioginis mogaus ryys su pasauliu, ramus ir diaugsmingas atvirumas biai jau inyk. Todl individ supantys daiktai ir mons jam atrodo kaip svetima, prieika ir nesuprantama jga, kurios egzistavimo ir raidos tendencijos visikai neatitinka apriorinio projekto, konstruojamo kiekvieno mogaus, o ypa filosofo smons. Pasaulio disharmonija pirmiausia suvokiama kaip konfliktas tarp racionalaus, paties mogaus sukurto bties projekto ir realios bties. Taigi net bties iracionalumas turi racionalias aknis, nes btis pati savaime nra nei racionali, nei iracionali, ji tiesiog yra. Santyk tarp racionalaus projekto ir bties racionalistin filosofija nusak abejojimo kategorija, tiek R.Descartes'o, tiek jo pasekj suvokta ne ontologikai, bet metodikai. Todl abejojimas buvo labai lengvai neutralizuojamas grynuoju mstymu. O grynasis mstymas aktu, veikianiu abejojim, veikia ir pasaulio svetimum racionaliam projektui. Ontologinis sum be liekan itirpsta visagaliame cogito. Santyk tarp individo ir bties S.Kierkegaardas nusako ironijos kategorija. Prieingai, negu racionalist metodinio abejojimo kategorija, ironijos svoka juda ne painimo, bet egzistencinje erdvje, vadinasi, ireikia nepaintin mogaus slyt su pasauliu. Galima pridurti, kad ironija yra negatyvus ontologinis atvirumas biai, kuri mogus igyvena tarsi bties pavidalais; ironija ne tik nepriartina mogaus egzistencijos prie iors pasaulio (kaip racionalist ratio), bet, prieingai, nublokia mog jo vidujybs tutum, anapus daikt ir moni.

Skaitytojui gali kilti klausimas: kodl tokia nefilosofin kategorija tapo itiso filosofinio statiniu pamatu? Kasdieniame gyvenime su ironija tenka neretai susidurti: bendraujame su monmis, kakodl vadinamais ironikais, kalbame apie ironik poir save ir savo darbus, diskutuojame apie ironij literatroje ir mene, odiu, ironij suvokiame ir iaip, ir taip, ir anaip, pagaliau visaip ir niekaip. Todl reikia isiaikinti, koki prasm ironijos svoka turi toje, pasakytume, buitinje vartosenoje. Kitaip sakant, reikia isiaikinti, kas yra aidybin ironija, aidimas ironija arba ironija kaip aidimas. Klausimas nra retorikas ar atsitiktinis etiudo temos poiriu. Mat pats S.Kierkegaardas tariamai, t. y. aidybinei, ironijai priepastato tikrj, arba egzistencin ironij. Skirtumas tarp j esminis. Tai patvirtina tokie S.Kierkegaardo odiai: Poiris ironij primena poir miesionikum: kiekvienas mogus, net pats menkiausias, sivaizduoja ess ironikas (pfuscht in Ironie), bet ten, kur i tikrj prasideda ironija, staiga nebelieka n vieno, o visas pulkas t, kurie aid ironija, staiga siut atsisuka prie tikrj ironik(2). Abstrakiausiai ironij galima apibrti kaip tam tikr bendravimo bd, kurio mediumas kalba. Taiau toli grau ne kiekviena kalbin komunikacija suponuoja ironij. Ironija atsiranda tada, kai bendravimo akte realizuojamas kalbos enklo susidvejinimas susijs su dviguba refleksija, nes ironijos situacijoje odis pasako tai, k jis reikia tiesiogiai, o kartu kak kit, visikai prieinga. Nuoirdus vieno partnerio atvirumas kitam, atsiskleidiantis normalioje kalbinje situacijoje, ironikoje komunikacijoje tarsi neutralizuojamas, ir kalba tampa ifru, kurio rakt privalo turti abu partneriai prieingu atveju ironika komunikacija praranda prasm. Ironija atsiranda tada, kai, nordamas pasakyti ne, a sakau taip, o taip a sakau tik dl to, kad ireikiau ir irykiniau savo nuoirdiausi ne. sivaizduokime, kad turime tik pirmj element: a sakau taip, o i tikrj galvoju ne. Savaime suprantama, tai bus tik apgavyst, melas. Ironijos esm yra ta, kad, sakydamas taip, a neslepiu savojo ne, bet, prieingai, j irykinu. Manasis ne nelieka savarankikas faktas, bet priklauso nuo ireiktojo taip, teigia savaime itame taip ir be ito taip neturi jokios reikms(3).Tokia ironijos samprata labiausiai paplitusi, ir paprastai, kalbdami apie ironij, turime galvoje t ypating komunikacijos bd, kai nominalin odio reikm prietarauja turiniui, perduodam tuo odiu. Tokia ironija parodo, kad ironikojo bendravimo partneriai tarsi pakyla vir objekto, kur nukreipta ironijos strl. i laisv objekto atvilgiu, aiku, yra iliuzin, nes ji pasireikia tik ironiko idealybje ir tuo paiu metu, kai ironikas mgaujasi savo idealia laisve objekto atvilgiu, pastarasis materialiai primeta savo brutali jg, kuri ironikas turi atsivelgti, pereidamas i idealybs kasdienyb. Taigi tikov, kuri nukreipta individo ironija, pati tampa ironika ironikosios idealybs atvilgiu. Taiau ir ioje situacijoje mogus turi likti ironiku, jeigu ironij suprasime truput kitaip. Nuoseklesn ir gilesn yra tokia ironija, kuri nutraukia bet koki komunikacij arba, uuot susiejus vienas kit suprantanius ir turinius ifro rakt ironikojo bendravimo partnerius, nublokia ironik jo idealybs vienatv. Reikia pasakyti, kad komunikacin ironija nra nuosekli, nes ji stengiasi sunaikinti komunikacijos esm ir pagrindin funkcij padti kitiems tiesiogiai ir nedviprasmikai suprasti save, - o kartu nori bti komunikuota, t. y. tiesiogiai suprasta. Ironikos komunikacijos dalyvis nori bti suprastas kito dalyvio ir ia pat tiesioginio supratimo laid od pridengia dvigubos refleksijos kauke. Taiau, jeigu ironijos pagrindinis bruoas yra subjekto laisv ir nepriklausymas nuo ironijos objekto, galima sakyti, kad ironija izoliuoja subjekt, udarydama j vidujybs arv ir atpldama ne tik nuo ironijos objekto, bet ir nuo kito ironiko ir apskritai nuo komunikacijos partnerio. Todl ironija gali pasireikti ir tokioje situacijoje, kai mogus sako taip, i tikrj galvodamas ne, ir toks bendravimas su partneriu nebus nei apgavyst, nei melas, o btent ironija. ioje ironijoje slypi maas rezignacijos trupinlis, maa paslaptis, kurios ironikas negali atskleisti dl tos paprastos prieasties, kad jis nebus suprastas, nes jau yra itrks i magiko komunikacijos objekto traukos lauko, o partneris, prieingai, visa savo esybe objekt panirs. Paprasiausia situacija: sivaizduokime diskusij tarp religingos kaimo moterls ir sitikinusio

ateisto. Jo ateizmas ilg apmstym rezultatas, jo netikjimas smoningas ir argumentuotas. O moterl, pasitelkusi vis savo aistr, kukli ikalb ir dar kuklesnius argumentus, prie ms ateisto akis atveria nuostabi parapinio religingumo panoram su visomis grybmis tikintiesiems ir su visais baisumais netikintiesiems. Kaip reaguos oponentas? Matyt, korektikiausias bdas apsisaugoti nuo visiko tarpusavio nesupratimo ir konflikto bt tyli ironija. Ateistas isaugo savo incognito, nesileisdamas diskusijas, nes iuo atveju jos yra beprasmikos. i dviej partneri tarpusavio santykis i esms yra ironija, taiau btent tokia ironija, kuri nutraukia komunikacij ir izoliuoja ironik. Treias aidybins ironijos atvejis individo autorefleksija, ironikas poiris save, vadinamoji autoironija. iuo atveju ironijos subjektas tarsi susidvejina ir tam tikras savo gyvenimo apraikas paveria laisvo ir objektyviai neutralaus stebjimo reikiniu. Autoironija padeda mogui isilaisvinti nuo vairiausi prietar, iliuzij, netikr vertybi, su kuriomis mogus neretai identifikuoja savj a. Ji leidia pavelgti i alies savo veiklos rezultatus, apsaugo nuo savo galimybi pervertinimo, egoistiko pasiptimo, megalomanijos ir pan. iuo atveju ironija nesuponuoja jokios komunikacijos, jeigu komunikacija nelaikysime mogaus sugebjimo susidvejinti ir reflektuoti pat save. Dar pridursime, kad autoironija visada yra ribota, nes jos objektas ne visa mogaus btis pasaulyje, bet atskiros daugialyps mogaus egzistencijos briaunos. Autoironijos sugebjimas susijs su natralia mogaus savybe nuolatos keistis ir tapti nepriklausomam nuo tos tikrovs, kuri buvo uvaldiusi mogaus smon anksiau arba, kitais odiais tariant, yra buvusi absoliuti vertyb. i labai paprasta aidybins ironijos klasifikacija yra visikai formali, nes ji iskiria paius bendriausius ironikosios komunikacijos arba ironijos raikos kasdieniame mogaus gyvenime atvejus, kur skleidiasi begaliniai ironijos konkretybs pavidalai. Kaip vairi kasdien mogaus egzistencija, kaip vairios bendravimo situacijos ir socialins vertybs, pagaliau kaip vairs patys mons, taip vairios ir konkreios ironijos apraikos. Taiau visi ironijos atvejai turi vien bendr bruo, kuris gali bti laikomas esminiu ir kuris atskleidia ironijos, kaip savito asmenybs santykio su tikrove, specifik. Tai subjektyvi (ir ia prasme grynai ideali) mogaus laisv tikrovs, kuri nukreiptas ironijos smaigalys, atvilgiu, kitaip sakant, laisv nuo. Ironijos aktu mogus tarsi isilaisvina i j kaustanios tikrovs pani, atveria savo subjektyvaus gyvenimo begalyb kaip sugebjim veikti bet kuri konkrei smons ar gyvenimo apraik, kurioje tam tikru laiko tarpu pltojosi jo btis ir kuri yra buvusi gryniausia tikrove ir absoliuia vertybe. Galima sakyti, kad visa, kas objektyvuojama, kieno atvilgiu subjektas gali bti abejingas, t. y. objektyvus, kas gali bti suvokta kaip svetima realyb subjekto atvilgiu, gali bti sudeginta ironijos liepsnoje. Kas yra aiku, kad ne viskas, kas yra, yra tikrov ir kad moguje visada ilieka kakas, ko negalim itirpdyti objektyviose pasaulio apraikose, tiek yra tikra, kad ironija turi savo tiesos grd(4), - paymi S.Kierkegaardas. Bet, jo poiriu, ironija, kuria mons mgaujasi kasdieniame gyvenime, nra nei rimta, nei nuosekli, nes lieka psichologinio atsitiktinumo lygmenyje, ir nra tapusi totaline, todl neturi galingo ontologinio potencialo, atsirandanio tada, kai ironija atskleidia vis savo naikinani jg ir ikelia savo subjekt vir jo emikosios bties. aidybin ironija, S.Kierkegaardo nuomone, neilaisvina mogaus i objektyvi, socialiai sankcionuot ar prievarta primest vertybi tinklo. mogus lieka sukaustytas sociumo konvencij, geriausiu atveju, aisdamas ironija, jis nukreipia vien konvencin vertyb prie kit, o tai lengva padaryti, nes viena vertyb paiu savo buvimu yra ironika kitos vertybs atvilgiu. Nra absoliuiai socialiai sankcionuot vertybi, visos jos santykikos. Jeigu mogus nesugeba veikti konvencini vertybi traukos lauko, ironija realizuoja tik santykik laisv vieno objekto atvilgiu ir pajungia mog kitam reliatyvumui. Taigi ironikas nra laisvas kito objekto arba kitos vertybi sistemos atvilgiu. Kadangi mogaus vertybs bna labai

vairios ir paprastai turi grupin arba net individual pobd, be to, vairuoja moni socialin padtis, j kultra, isilavinimo lygis, galima sakyti, kad kiekvienas mogus bent kart per savait bna ironikas. Bet tokiu atveju ironija praranda prasm, o jos svoka niekuo nesiskiria nuo kit svok, apibdinani mogaus gyvenimo vairavim laike bei erdvje ir paprasiausi mogaus poreik turti savo vertybes, savo pasaul, visk perleisti per savo prizm. Vadinamasis savas poiris ar sava nuomon yra aktas, teigiantis savas vertybes ir neigiantis kit vertybes bei kit egzistencijos modelius. is aktas kokybikai sutampa su ironija. Antros klass mokinys ironikai iri pirmok, bet labai vertina antroko, t. y. savo padt. Taiau, taps treioku... Tai aidybin ironija, kuri tampa komika: ji naiviai sivaizduoja esanti tuo, kas ji nra, ir kdikikoje nekaltybje didiuojasi grybmis, kuri ji neturi. Juk komikumas prasideda ten, kur atsiranda prieyb tarp to, kuo esama i tikrj, ir to, kuo norima bti ir tikima, kad galimyb tapusi tikrove. aidybin ironija visada ribota, ji nesugeba perengti ribos, u kurios prasideda mano vertybi, prietar, polinki, malonum, silpnybi, tutybs, ambicij bei socialins padties slygojam slygikum valdos. aidybin ironija turi ir teigiamybi. Ironija gali reiktis kaip pasyvus maitas prie dirbtin patos, konformistinio mstymo bei elgesio stabus, tui retorik, demagogij, kartais tampani socialinio gyvenimo norma, odiu, prie daugyb mogaus emikojo gyvenimo deformacij, ypa irykjusi susvetimjusioje buruazinje visuomenje, kur viepatauja egoizmas, inaudojimas, politin bei ideologin prievarta. Taiau is maitas yra tik vergo maitas. Jis bejgis, nes realizuojamas tik teorikai, tik grynoje idealybje. Todl neinia, kur baigiasi ironija ir kur prasideda bejgikumo nirtulys ir pavydo sarkazmas. Dabar jau galima pereiti prie antrosios ironijos, kuri yra visos S.Kierkegaardo pasauliros ir jo iracionalistins mogaus sampratos pamatas. i tikrj ironij dan mstytojas suvokia kaip ontologin opozicij pasauliui: Ironija sensu ementiori yra nukreipta ne prie vien ar kit bties (Daseiende) atskiryb, o prie vis tam tikru laiku ir tam tikru bdu egzistuojani tikrov. Taigi ji yra savotikas apriori ne todl, kad naikina vien tikrovs fragment po kito ir tik po to tampa totaline pozicija, bet kaip tik isiliedama i io totalinio apriori, ji naikina atskirybes. Sub specie ironiae, ji stebi ne vien ar kit bties reikin, bet vis bt kaip totalyb. iuo poiriu, G.Hegelio pateiktas ironijos, kaip begalinio, absoliutaus negatyvumo, apibrimas yra visikai teisingas(5). Antruoju pavidalu ironija pasirodo kaip neivengiama btinyb ir buvimo bdas. Bet kyla klausimas: kas lemia ironijos fatalikum, jeigu pats savaime jis nra pakankamas savo buvimo pagrindas? klausim S.Kierkegaardas atsako pakankamai blaiviai. Anot jo, ironijos atsiradim slygoja socialini struktr genez, o mogus, potencialus ironikas, negali itrkti i i struktr btent kaip egzistuojantis. Dan filosofas mano, kad ironija, kaip gyvenimo principas, pirm kart pasaulio istorijoje pasirod Sokrato asmenyje, taigi jos atsiradimas susijs ne tik su konkreiu asmeniu, bet ir su konkreia visuomene. Btina pabrti, kad S.Kierkegaardas ironij sieja ne tiek su Sokrato asmeniu, kiek apskritai su asmenins egzistencijos principu. iuo atveju ironija ireikia tok individo ir visuomens santyk, kai individas tarsi isiskiria i bendruomeninio gyvenimo ir savo subjektyvum priepastato bendruomeninei visuotinybei. Btent Sokratas yra pirmoji pasaulins istorins reikms figra, parodiusi pasauliui iki tol negirdt individo egzistencins autonomijos nuostat. iame subjektyvumo isiskyrime ironija nra atsitiktinis arba ivestinis aposteriori, bet ontologinis prius, t. y. ne ironija yra individo egzistencins idealybs isiskyrimo i bendruomenins visuotinybs pasekm, bet prieingai ironija yra subjektyvumo nuostatos gimdyv. Ironija yra ne kas kita, kaip subjektyvumo paskata, ir kaip tik Sokrato asmenyje ironija tampa pasaulins istorins reikms aistra(6). Ironijos atsiradimo poiriu, svarbu ne tai, kad kakoks asmuo buvo Sokratas, o tai, kad Sokratas buvo asmuo ir buvo asmuo ar tapo asmeniu tokiu bdu, kad jo emikoji egzistencija i esms buvo ironiko poirio siknijimas. Taigi pirmasis

ironikos nuostatos elementas gali bti apibdintas kaip subjektyvumas, taps absoliuia norma, arba asmenin egzistencija, kaip aistra. Taiau Sokratas nebuvo pirmasis Senovs Graikijos mogus, taps asmeniu arba iskirtine asmenybe. Vien Atn istorijoje buvo toki moni, kaip Solonas, Miltiadas, Temistoklis ar Periklis, kurie dar iki Sokrato tobulai knijo asmenins egzistencijos iskirtinum, t. y. tapo asmenybmis, nebdami ironikai. Jie ireik savo asmenyb per gimtojo miesto bendruomeninio gyvenimo visuotinyb, t. y. ne priepastatydami savo asmenin egzistencij bendruomenei, ne atskirdami asmenin interes nuo bendruomeninio, bet savo gyvenimu ir veikla tobulai knydami visos bendruomens lkesius bei idealus. Jie tapo asmenybmis tik todl, kad sugebjo tapti pavyzdingais pilieiais. Sokrato kelias visikai kitoks. Jis tapo asmenybe, savo egzistencin idealyb priepastatydamas bendruomeninio gyvenimo visuotinybei, savo gyvenimo ideal ne tik atskirdamas nuo bendruomeninio, bet ir polemikai prie j nukreipdamas. Taigi antrasis ironikos nuostatos elementas gali bti apibdintas kaip save izoliuojantis subjektyvumas, kuris akylai saugo savo izoliacij bei unikalum, neigdamas konvencines gyvenimo normas, paproius, idealus, principus, odiu, visa tai, k galima pavadinti bendruomens gyvenimo substancija. Taigi ironija yra absoliuiai negatyvus individo santykis su sociumo visuotinybe. Reikia patikslinti, kad is absoliutus negatyvumas atsiskleidia ironiko idealybje, todl ironiko maitas prie visuotinyb yra tik teorikas. Jeigu negatyvumo nuostata bt gyvendinta praktikai, t. y. kasdieniuose gyvenimo santykiuose, ironikas jau nebt ironikas, o pavojingas visuomenei egoistas. Tokio egoizmo visuomen paprastai netoleruoja. Kadangi antikos laik smonje bendruomeninio gyvenimo substancija reiksi politins veiklos ir tautins religijos pavidalais, savo negatyvij dialektik Sokratas nukreip prie tradicines graiko-pilieio egzistencines vertybes, siknijusias paproiuose, statymuose, mitologijoje ir dorovs normose. Pasak S.Kierkegaardo, visas Sokrato gyvenimas buvo paskirtas griovimui. Tas Atn keistuolis, nuolatos slankiojs miesto gatvmis, neturjs aikios profesijos, kakokia magika jga traukdavs prie savs jaunim ir monse adindavs keist neaikum bei romantik idealo ilges, vis savo polemin aistr ir virtuozik dialektik nukreip prie konvencines to meto vertybes, ant kuri laiksi Atn polis ir ant kuri praydo klasikin graik kultra. Dan mstytojas neatskleidia ios keistos Sokrato pozicijos socialini prieasi, bet konstatuoja, kad ironikoji Sokrato figra pasirod tuo metu, kai Atnai eng dekadanso laikus, daugeliu atvilgi primenanius imperijos laik Rom. Taigi ironijos atsiradimas slygotas natraliosios visuomens krizs, kai grina tradicins visuomenins bties formos. Marksistin filosofija reikin, susijus su bendruomenins organizacijos krize ir klasins visuomens susiformavimu, vadina susvetimjimu. is procesas, kurio prieastys buvo ekonomins prigimties, pavirutinikai, nereflektuojaniai smonei pasirod kaip tradicini dvasini vertybi kriz. Kadangi anksiau socialins vertybs vienokiu ar kitokiu bdu buvo susijusios su tautine religija, suteikusia joms aik, jutimikai apiuopiam ir kasdiens smons lengvai suvokiam pavidal, tai bendruomenins organizacijos irimas pirmiausia buvo suvokiamas kaip tradicins religijos kriz. Pirmoji ekonominio susvetimjimo ideologin pasekm tautini diev mirtis. Neatsitiktinai rimiausias kaltinimas, dl kurio Sokratas buvo patrauktas teism ir pasmerktas mirti, buvo kaltinimas bedievyste es jis nepripasta tvyns diev ir net mgina irasti naujus, tradicini diev panteonui svetimus demonus. Taiau, tirdamas ironij grynai psichologikai, S.Kierkegaardas neprasiskverbia iki io reikinio prieasi ir esms. Jo interpretacijoje ironija pasirodo kaip visikai idealus reikinys, kaip

asmenybs psichologin deformacija. Todl ironija tiriama egzistencins ontologijos lygmenyje, siekiant aprayti mogaus idealybs slyio su iors pasauliu ontologinius, arba, vartojant paties S.Kierkegaardo terminus, egzistencinius, poslinkius, susijusius su religins smons krize. Terminas egzistencin ontologija ia pavartotas neatsitiktinai. Btent is terminas tiksliausiai nusako S.Kierkegaardo pasilyt specifikai egzistencin ironijos interpretacij. I ties ironija nra paintinis mogaus santykis su iors pasauliu, kuris visada ireikiamas objektyviuoju mstymu, t. y. logine visuotinybe. Kita vertus, ironija nra ir praktin mogaus bei tikrovs sveika. Be to, ironija nra atsitiktin emocija, netiktai inyranti i pasmons ir vl inykstanti. Ironija tai tam tikras principas, vadinasi, ji kakaip ieina visuotinyb, bet ta visuotinyb jau nra logins prigimties. Ironijos fenomenas ikyla kaip mogaus bties (ne painimo!) problema pasaulyje, praradusiame substancin branduol. Pai bt S.Kierkegaardas supranta visikai kitaip, negu racionalistin filosofija ar tradicin, aristotelikoji ontologija, kuri implicitin prielaida parmenidikoji bties ir mstymo tapatyb. Racionalist poiru, btis reali tik tiek, kiek ji mstoma, t. y. ireikiama logins idealybs formomis. S.Kierkegaardo poiru, btis atsiveria ne loginei, bet egzistencinei idealybei, ji ne mstoma, bet igyvenama ir ia prasme objektyviai nepaini. Ironikui btis yra tapusi problema, bet ne teorine, o individualia egzistencine, todl ji ir negali tapti teorine, nes teorija juda mstymo visuotinybje, o ironija, prieingai, udaro visuotinybs pavidalais (odiais, svokomis) neireikiam egzistencin idealyb. Tradicins ontologijos stichija svoka. Tuo tarpu S.Kierkegaardo ontologija reikiasi vidujybs aistra. Ironikas yra mogus, prarads egzistencinius ryius su aplinkiniu pasauliu (dl to ir tik dl to jis sugeba pasaul stebti ir painti tik objektyviai, kaip nesuinteresuotas ir abejingas kakas, tarsi dievas, ikils vir tikrovs), kur jis stebi tarsi i alies, be gyvybinio intereso ar aistros. Ironik galima palyginti su mogumi, teatro salje stebint nevykus spektakl. Visas pasaulis ironikui tik nuobodus spektaklis, kuriame nra nei gyvybs, nei realumo. tai kodl kasdienik standartinio mogaus egzistencij ironikas apibdina komikumo kategorija. Taip ironija, pasak S.Kierkegaardo, sunaikina real santyk su tikrove(7). Toks Sokratas. Ironija j ne tik ilaisvino i praradusios substancij bei realum Atn tikrovs, bet ir atskyr nuo bendrapiliei savitarpio nesupratimo siena. Taiau bendruomenei Sokratas buvo pavojingas (todl j pasmerk mirti), matyt ne tuo, kuo jis skyrsi nuo kit moni, bet, prieingai, tuo, kas j siejo su bendrapilieiais. Matyt, ironikas poiris pasaul, nuosekliai knytas Sokrato asmenyje, buvo kakuo patrauklus daugeliui, j sielose m dygti pastas ironijos grdas. Taiau tai, kas kit smonje dar tik budo ir augo, Sokrato asmenyje praydo lyg veli tropik gl, skleidianti ir malon ir pykinant aromat. Sokratas buvo veidrodis, kuriame dori atnieiai pamat savo sielos gelmes. Ir tai, k jie ten irjo, buvo visai nepanau tai, kuo jie tarsi es. Gimtojo polio patriotai, pilietins garbs gynjai, odiu, pilieiai knu ir dvasia pasijuto didiai eisti, kai klastingas Sokrato demonas panibdjo, jog graioji Atn polio politin bei religin substancija tra regimyb, jog tikroji j esm ess subjektyvumas, kasdienio gyvenimo santykiuose pasireikis egoizmo, o socialinje egzistencijoje ekonominio ir politinio individualizmo pavidalais. Bendruomens substancinis gyvenimas individui prarado prasm bei realum. Pasaulis tarsi nublok mog egoistinio udarumo kaljim ir tapo nerealus arba tarsi realus. Klausimas, ar S.Kierkegaardo interpretacija yra istorikai tiksli ir teisinga, ar Sokratas i tikrj buvo toks, kok pavaizdavo dan filosofas, nra svarbus ms etiudui. Detaliau sustokime prie kito klausimo: koki prasm egzistencins ironijos principas turjo paiam S.Kierkegaardui, kuris, beje, yra pasaks: I esms visa mano egzistencija yra giliausia ironija(8). Ir i ties S.Kierkegaardo sukurtame mogaus egzistencins idealybs modelyje ironijos egzistencialas yra vienas reikmingiausi. Ironija atskiria du fundamentalius egzistencins idealybs sluoksnius estetin ir etin, kuri dialektinje sveikoje atsiskleidia mogaus egzistavimo pasaulyje

ontologiniai parametrai. Ironijos principas nusako paties S.Kierkegaardo poir pasaul, kuriame jis gyveno, t. y. XIX amiaus pradios Vakar Europ. Piedamas Sokrato paveiksl, dan filosofas atlieka operacij, kurios tikslas ne objektyvi, mokslikai tiksli tiriamojo objekto identifikacija, bet visikai laisva objekto interpretacija terminais, apraaniais paties interpretatoriaus pasaulir. Mstytojo pair projekcija kuri nors istorin figr labai danas reikinys filosofijos raidoje. Ne vienas filosofas iekojo sjunginink ir bendramini praeityje, trokdamas dvasins giminysts su nemirtingj panteono senbuviais. Taip Sokratas tapo S. Kierkegaardo idj trubadru, o senovs Atnai scena, kurioje veikia XIX amiaus europieiai, apsird graikikomis tunikomis ir pasilypj ant graikikj koturn. Savo misij buruazinje Europoje S.Kierkegaardas tapatina su Sokrato misija dekadanso epochon engusiuose Atnuose. Sokrat jis laiko pasaulins reikms figra, o egzistencins ironijos princip ne tik griaunani, bet ir kuriania jga. Kaip minjome, objektyvusis pasaulis ironik nublokia jo vidujyb, atskiria j nuo socialinio gyvenimo visuotinybs. Taiau tuo paiu judesiu ironikas atveria visikai nauj kontinent, likus terra incognita kasdienio gyvenimo rpesiuose ir objektyvumo iliuzijose paskendusiam normaliam mogui. Ironikas atranda egzistencins idealybs kontinent, arba gyvojo dvasikumo em. Sokrat S.Kierkegaardas vadina idealybs kontinento Kolumbu. Ironija yra bgimas i objektyvaus pasaulio chaoso pirmaprad gyvojo dvasikumo harmonij. Pasak S.Kierkegaardo, ironija yra tik pirmasis ingsnis gyvosios, t. y. egzistencins, idealybs link. Ironijos ugnyje dvasia atgauna nekaltyb, bet ji vis dar tuia, nediferencijuota, be turinio, vis dar lkestis, vis dar strl, rymanti ant templs. Sokrato asmenyje egzistencin idealyb pasirodo kaip riba, negatyviu pavidalu, taia, anot S.Kierkegaardo, tui ironikosios idealybs ind krikionyb upildo gyvosios dvasios nektaru. Kiek krikionybje puoseljamas egzistencins idealybs ir subjektyvumo principas, tiek ji isaugo sokratikosios ironijos esm, nes mes jau inome, kad ironija yra individualybs principas(9). Taip irykja pagrindin S.Kierkegaardo intencija ir visos jo pasauliros Telos: religinis apsivarinimas nuo vadinamojo civilizuoto pasaulio purvo. Ironija, kaip begalin rezignacija, yra prieangis absurdo religijos ventykl: Begalin rezignacija yra paskutin stadija prie tikjim. N vienas negali tikti, nepadars begalinio rezignacijos (t. y. ironijos. A. .) judesio. Pirmiausia a tampu aikus pats sau savo aminojoje vertybje, ir tik po to verta kalbti apie galimyb atsiverti biai tikjimo jga(10). Pamginkime numesti yd, kuriuo pridengta paslaptingo ironiko figra, ir surasti socialines ironikosios nuostatos prielaidas, slypinias materialiniuose buruazins visuomens santykiuose. Kaip minjome, vienas svarbiausi ironijos element yra radikalus individualizmas, paties S.Kierkegaardo terminais, - subjektyvizmas, kaip norma ir principas. Individualizmas, kaip individo intereso priepastatymas visuomeniniam, t. y. egzistencins idealybs isiskyrimas i bendruomenins substancijos, atsiranda, formuojantis klasinei visuomenei, kurios juridin idealyb yra privatins nuosavybs teis. Individo interesas tampa privatinis. Taiau ankstyvosiose klasinse visuomense individualizmas nebuvo taps nei visuotine norma, nei savarankiku principu. Todl kasdienei smonei viepatavo principai, paenklinti visuotinybs antspaudu ir teigti religine represija. Sakykime, feodalins bendruomens organizacija ir elgesio normas, ireikianios bendruomens poreikius, buvo suvokiamos kaip religijos ir tradicijos saugomos natralios mogaus gyvenimo slygos. Atskiro individo smon dar nebuvo isiskyrusi i kolektyvins smons vaizdini, ireikt mito kalba. Senovs graikas save suvokdavo tik kaip piliet, polio visuotinybs dal bei apraik. Feodalinje bendruomenje mogus, kaip autonomikai btyb, taip pat nieko nereik. Kaip mogus jis egzistavo tik tiek, kiek jautsi ess didesns ar maesns socialins grups narys, t. y. priklaus luomui, cechui, giminei ar kaimo bendruomenei. Tik kaip biologin btyb mogus jautsi autonomikas. Individuali smon buvo visikai valdoma kolektyvins ideologijos vaizdini. Lauydamas visus natralius moni santykius, kapitalizmas individ tarsi iplia i bendruomenins stichijos tiek ekonominiu, tiek ideologiniu poiriu.

Santykin individo (kaip privatins nuosavybs subjekto) autonomija paties individo smonje atsispindi kaip dvasios autonomija. Individualioji pasaulira atsiskiria nuo kolektyvins, egzistencin idealyb priepastato save substancinei idealybei. Individas nublokiamas egoistin savimon. Taip sudta ir egzistencinius atomus isiskaido pirmaprad bendruomeninio gyvenimo visuotinyb. Kita io proceso pus bendruomeninio intereso tapimas svetimu, ioriku, o drauge objektyviu individualiai egzistencijai. Visuomeninio intereso visuotinyb savo objektyvum primeta represija (stichiki rinkos dsniai arba valstybs prievarta), todl ta visuotinyb individo suvokiama kaip iracionali jga, kaip tarsi-btis. Ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje (slygikai iki prancz revoliucijos) ie reikiniai dar tik pradjo reiktis ir tik XIX amiuje visikai suvejo, tapdami kasdienybe. tai tuo metu scenoje pasirod S.Kierkegaardo ironikas, tylintis tragikosios vidujybs riteris, savo sudarkyt siel stropiai udengs humoro ir naikinanios dialektikos kauke. Tai mogus, susvetimjusio sociumo disharmonij igyvens kaip asmenin tragedij, keniantis dl universali ideal stokos. Pagaliau tai mogus, dramatikai suvoks, kad objektyvusis sociumas jau nebeturi visuotinybs, ir pasirys savo jgomis j restauruoti paiu paradoksaliausiu bdu savo egzistencin idealyb priepastatydamas objektyviajai visuotinybei ir pasinerdamas savo vidujybs tams. Ironiko adtoji em plyti anapus objektyvumo pasaulio, anapus visuomens, o kartu anapus proto bei racionalaus painimo visuotinybs. Ne protas (G.Hegelio credo), bet egzistencin aistra yra kelias bt. Visa ironiko egzistencija yra maitas prie susvetimjusi santyki objektyvum. Taiau is maitas yra tik metafizinis, ir btent ia slypi ironiko nelaim. Ironikas nenori bti nei status quo kritikas, nei opozicijos riteris, nei revoliucionierius. Jeigu kritika griauna vienas gyvenimo apraikas dl kit, jeigu opozicija tikisi pagerinti mogaus gyvenim, tobulindama politinio valdymo struktras, jeigu revoliucinio veikimo alininkas stengiasi sugriauti klasin ekonomin struktr, tai ironikas apriorikai ignoruoja vis laikinybs pasaul su jo vargais, rpesiais, kova ir pralaimjimu. S.Kierkegaardas neatsitiktinai reikalauja nepainioti Sokrato (t. y. jo paties) egzistencins ironijos su romantik ironija, nes ironikoji kryptis i esms yra kritika. Tiek jos filosofai (Schlegelis), tiek poetai (Tieckas) yra kritikai(11). Taigi romantikai, daug nekj apie ironij, nesugebjo nuosekliai, t. y. egzistencikai, realizuoti ironikosios pozicijos atlikti begalins rezignacijos judesio ir pakilti tas egzistencins idealybs dykumas, kur individas neturi jokio bendro mato su tikrove(12). Kitaip, negu kritika, kuri galime pavadinti publicistiniu santykiu su tikrove, ironija yra metafizin panieka pasauliui sub specie aeterni. Kritikas nesijauia turs teis mgautis absoliuia laisve nuo emikosios bties rpesi, jo judesiai sukaustyti to objekto, kur nukreipta jo kritins aistros rapyra. Net jeigu kritikos objektas yra visa hic et nunc egzistuojanti tikrov, kritikas yra stipriai su ja susijs, jo veiksmai priklauso tam pasauliui, kur jis neigia. Kritikos kategorija netranscenduoja laikinybs pasaulio, ji teigia tikrov kaip visum, bet kartu neigia atskiras jos apraikas. Kritika ugdo esamybs potencijas, todl, irint i metafizini ironiko pozicij, ji yra laikinybs intereso apologija, beviltikai klimpusi filisterio vertybi dumble. tai kodl S.Kierkegaardas egzistencin ironij grietai priepastato romantik kritinei ironijai, kuri es nepakilo aukiau filisterio konformizmo ir liko paskendusi estetizmo mirauose, t. y. prim buruazinio gyvenimo primestas taisykles. Aiku, kad romantin tikrovs kritika nra veiksminga. iuo poiriu S.Kierkegaardas visikai teisus. Taiau kuo pranaesnis u romantik egzistencins ironijos riteris, usisklends vidujybs incognito? Dvasioje jis pasaulio valdovas, neigia antihumanikas buruazins visuomens apraikas, nedalyvauja privatinio intereso aidime, odiu, dvasikai jis yra opozicijoje. O kaipgi praktikai, kasdieniame gyvenime? Labai atvirai ir aikiai klausim atsako pats S.Kierkegaardas. tai jo odiai, skirti tikjimo riteriui, bet visikai tinkantys ironikui, nes nuo ironiko iki tikjimo riterio labai maas nuotolis: Tas, kuris neiojasi tikjimo brangakmen, lengvai

apgauna, nes savo iore jis labai primena t, kur niekina tiek begalin rezignacija (t. y. ironija A. .), tiek tikjimas, t. y. filister (13).

-----------------------------------------------------------------------------------1. Kierkegaard S. Either-Or, Part 2. New York, 1968, p. 19

2. Kierkegaard S. Abschlieende Unwissenschaftliche Nachschrift zu den Philosophischen Brocken. Dsseldorf Kln, abt. 16, S. 257. 3. . ., . . . M., 1965, c. 125.

4. Kierkegaard S. ber den Begriff der Ironie. Mit stndiger Rcksicht auf Sokrates. Mnchen, 1929, S. 260. 5. 6. 7. 8. Ten pat, p. 261. Ten pat, p. 219. Ten pat, p. 183. Kierkegaard S. The Diary. New York, 1957, p .128.

9. Kierkegaard S. ber den Begriff der Ironie. Mit stndiger Rcksicht auf Sokrates. Mnchen, 1929, S. 229. 10. Kierkegaard S. Furcht und Zittern. Dsseldorf Kln, 1957, S. 47. 11. Kierkegaard S. ber den Begriff der Ironie. Mit stndiger Rcksicht auf Sokrates. Mnchen, 1929, S. 285. 12. Kierkegaard S. Furcht und Zittern. Dsseldorf Kln, 1957, S. 54. 13. Ten pat, p. 37.

Problemos 1978 - 1(21), Leidykla "Mintis", Vilnius, 1979, p. 27 - 39. -----------------------------------------------------------------------------------iame 2012 m. skaitmeniniame straipsnio variante pakoreguota pavardi rayba