Escolar Documentos
Profissional Documentos
Cultura Documentos
Biografin nuotrupa pokalbiui su jaunesniaisiais "Filosofuoti reikia ne mokyti ar mokytis, o klausim pernekti". FKP 15P VADAS: Sukaktuvs kaip pokalbis
Sukaktuvi dien jubiliatas tyli: jam kalba kiti; jis pats paprastai taria tik padkos od. Bet tai, skirdamas manajai 70-ties met amiaus sukakiai itis "Aid" numer (1978, Nr. 2), j redaktorius dr. Juozas Girnius panoro engti kitu keliu, btent: teikti iai sukakiai "dialogo pobd" (A 57); dialogo ta prasme, kad sueit pokalbio trys jauniau-siosios ms mstytoj kartos su seniausij dar tebegyva karta. Tai naujas umojis arba, J. Girniaus odiais tariant, "pirmasis lietuvi filosof dialogas" (A 56). Nes tiek Lietuvoje, tiek tremtyje buvs sigaljs nelemtas paprotys, kad "lietuviai -------------A "Aidai", 1978, Nr. 2. FKP Antanas Maceina, Filosofijos kilm ir prasm, Roma 1978. RF Antanas Maceina, Religijos filosofija I, Putnam 1976. ---------------filosofai turt vienas antro nematyti"; todl "n karto St. alkauskis neprisimin V. Sezemano, o is anojo"; net "ir to paties fakulteto kolegos, vienas antr biiulikai gerb, kaip St. alkauskis, Pr. Dovydaitis, Pr. Kuraitis, taip pat savo ratuose 'nepainojo' " (A 56). Be abejo, is 'nepasiino-jimas' nereik nepaisymo. vairiomis progomis ir lietuviai filosofai prisimindavo vienas antr: Pr. Dvoydaitis ra apie M. Rein (1934) ir nekuiavosi su St. alkauskiu (1936), St. alkausk s minjo Pr. Dovydait (1936), A. Maceina pagerb St. alkausk (1936 ir 1946), A. Dambrausk-Jakt (1938) ir J. Girni (1965). Vis dlto tai buvo tik proginiai susitikimai, nesigalynjant su kolegos mintimis savoms idjoms grsti ar bent joms parykinti. ia prasme Lietuvos filosofai i tikro vienas antro 'nepasiinojo'. Ta pati tradicija pratso ir tremt "ne dl asmenini motyv", o todl, "kad sav filosof turime maa" ir kad "kiekvienas susirpins daugiau ar maiau skirtingais klausimais" (A 57). Tai apgailtinas paprotys vis pirma todl, kad filosofija yra reikmingiausia teorin plotm, kurioje susitinka asmuo su asmeniu, atsiskleisdami vienas kitam ir tuo vykdydami esmin savo sanklod buvoti santykio bdu. Mokslas, kuriame asmuo dingsta daikto dlei (plg. FKP 146-149), yra, tiesa, padalinis, bet ne pokalbinis: j galima kurti, pasidalinus jo srit, taiau jo negalima kurti, atvrus pokalbiu kitam sav bv. itoks atsivrimas bt moksle net juokingas, kadangi jis ninieko nepadt daiktui painti. Tuo tarpu filosofavimas visad yra galynjimasis su asmeniu, i kurio bvio filosofija kyla, apsprsdama j ligi pat jo gelmi. Platono dialogai yra iraika ne tik jo polinkio dram (jaunystje Platonas norjs bti dramaturgu), bet ir paios filosofavimo esms bti dialogu visur ir visados. ios prasms turi filosofiniuose veikaluose kit citavimas, kit kritika, kitais rmimasis: vis tai dialogo lytys. Lietuvikoji filosofija gal todl ir tpiojo vietoje, kad per maa kreip dmesio savuosius kaip mstymo pokalbininkus, kurie vieninteliai galjo teikti paskat gyvai mstyti. Ne Kanto ar Hgelio kritika galjo, sakysime, paskatinti Pr. Kurait permstyti tomistin ontologij, bet susidrimas su alkauskiu ar L. Karsavinu. Deja, tokio susidrimo lietuvikojoje filosofinje literatroje kaip tik nra buv.
Utat mintu "Aid" numeriu dr. J. Girnius ir nori nutraukti an tpiojim prie savs paties; jis nori, kad ms mstytojai vienas antro mintis "vienaip ar kitaip" atveikt, velgdami ne tik " didiuosius filosofus", bet ir savuosius, nors "maoje tautoje" j ir reta (A 57). Tai, pasak Griniaus, yra btina, kadangi tik itokiu bdu esti "kuriamas savas filosofinis gyvenimas" (t. p.). Nuosekliai tad ir sukaktuviniai jaunesnij straipsniai "Aiduose" nra senesniojo gyrius (nudvtasis 'laudatio'), bet jo mstymo skerspjvis, aikinantis jo pozicij ir keliant "klausim, kurie plaukia i tos pozicijos" (t. p.). itaip J. Girnius supranta "Aid" na mansias sukaktuves. itaip priimu j ir a pats, atsakydamas Platono odiais: "Kalbos apie filosofinius dalykus man teikia didelio diaugsmo, vis tiek ar pats apie juos kalbiau, ar kitus girdiau kalbant" (Symposion, 173 D), tuo labiau, kad, pasak to paties Platono, senesniojo kalbos jau blykta "tarsi sapnas ir todl darosi abejotinos", tuo tarpu jaunesniojo "dar smarkiai auga ir ri", teikdamos vili ateiiai (t.p. 175 D). Tad dkinga bei atvira irdimi atsiliepiu kvieiamas pokalbio ir jungiuos jaunesnij pradt manos pozicijos bei i jos kylani klausim sklaid; jungiuos ne kaip koks ind 'guru' ar izraelit 'rabbi', o kaip dalyvis, mginsis sav od paversti filosofins biografijos nuotrupa. Keldamas aiktn asmenin filosofijos pobd ir net pabrdamas, kad "filosofija yra bio-grafin" (FKP 154), savaime esu vedamas savo paties gyvenim, kad atodairom apvelgiau jo klostymsi filosofiniu pavidalu. Mano kalba su jaunesniaisiais bus senesniojo "pasipasakojimas, kaip jis pats suvokia t ar kit dalyk savistabos viesoje. 1. Santykis su teologija Teologija velkasi paskui mane tarsi atsivynio-js nagini apivaras, ir daugelis, regdami apivar, laiko mane teologu, gal net vis pirma teologu, o tik antroje ar treioje vietoje filosofu ar kuriuo kitu dvasini moksl (W. Dilthey prasme) atstovu. Tokio spdio kelia tiek mano studij eiga, tiek keletas rat, kurie, pasak dr. J. Girniaus, yra "tiesiogiai teologins knygos" (A 52). Antra vertus, tas pats Girnius priduria, kad aen filosofavs "ir tuose ratuose", kuriuose esu svarsts "teologinius . . . klausimus" (A 56). Atrodo tad, jog yra atjs laikas praskleisti kiek sav santyk su teologija, kad jis pasidaryt aikesnis tiek man paiam, tiek ir kitiems. I tikro, teologij esu ilgai studijavs, o vliau ir kelet knyg teologiniais klausimais paras. Taiau ar tai padaro, kad mano mstymo sranga bei linkm bt teologins? tai klausimas, kyls savaime, stebint nueit keli. Baigus man keturis kunig seminarijos kursus Giuose (Vilkavikio vyskupijoje) 1928 birelio mnes, pasiaukdino mane rektorius prel. J. Naujokas savo darbo kambar ir liep teikti pareikim, es 'a pats' istojs i seminarijos; kitaip profesori taryba mane oficialiai paalinsianti. Pagrindas (odikai): "Tamsta nesugyvensi su klebonais". Petukas nebuvau nei gimnazijoje, nei tuo labiau seminarijoje. Vaid nekliau. Su nieku nebuvau net odiu stipriau susirms. Argi klebonai bt galj sudaryti ia iimt? Ar rektorius mans nepainojo, moks ir stebjs net ketverius metus? iandien, velgiant atodairom tai, kas buvo pasakyta lygiai prie 50 met, man atrodo, kad prel. J. Naujokas buvo teisus; tik jis nesuprato tikrosios savo odi prasms; jis tar juos psichologikai, i ties gi jie turjo skambti metafizikai: "Tamsta nesugyvensi su teologija". Teologinis ir filosofinis mstymas eina prieingomis kryptimis (plg. FKP 281-282): teologija prasideda atsakymu, filosofija prasideda klausimu. Atsakym teologijai teikia tikjimas, tasai "lais-viausiasis mogaus veiksmas" (H. de Lubac). Pati teologija kaip tokia atsakymo neturi; ji gauna j ir todl juo prasideda, paskui istorikai atsakym tirdama, i vidaus j skleisdama, metodikai j sistemindama. Sakysime, ventraio teiginys "ir odis tapo knu" (Jn 1, 14) yra atsakymas, teikiamas tikjimo Krist kaip Aminj Logos jo santykyje tiek su dievybe, tiek su mogybe. Be itokio atsakymo nebt jokios christologijos kaip teologins disciplinos. Utat iandien neretai girdimas posakis "vienas tikjimas, o daugelis teologij" yra grynas nesusipratimas: vienas tikjimas gali kildinti tik vien teologij; gi daugelis teologij reikalauja ir daugelio tikjim. Nes ne tikjimas kyla i teologijos, o teologija skleidia jau turim tikjim metodiniu nuoseklumu. Bet kaip tik ia ir prasideda sunkenybs tam, kuris filosofuoja, vadinasi, klausia. Turdama atsakym savo pagrindu, objektu ir ieities taku, teologija neklausia. Kaip "mokslas nemsto" (M. Heidegger, plg. FKP 6-7), taip teologija neklausia. Ir tai visikai nuoseklu. Juk atsakymas padaro klausim beprasm. Jei inau
keli i Bostono New York, tai bt patyia klausti praeiv, ar is kelias tikrai New York veds. O jei klausiau nuoirdiai, tai bt enklas, jog abejoju savo iniomis. Klausimas, turint atsakym, yra abejojimas atsakymu. Religijos srityje tai reikia, kad mano tikjimas yra arba silpnas, arba a jo i viso neturiu. Nes tik iais atvejais klausimas gyja prasms pats savyje ir esti pateisinamas psichologikai. tai kodl klausianiojo atvilgiu teologas savaime nusiteikia nedraugikai: klausiantj jis pergyvena arba kaip paaip, arba kaip svyruokl. Teologui atrodo, kad klausti, turint atsakym, reikia arba tyiotis, arba i tikro abejoti ta ar kita tikjimo tiesa. Jei toks klausjas ruoiasi gi bti kunigu, tai savaime aiku, kad jis iam paaukimui netinka. Kunigo udavinys juk yra ne klausti, o skelbti atsakym, gaut i Dievo per Banyi. Utat filosofuoti, vadinasi, klausti links seminaristas yra ne savo vietoje. Taps kunigu, jis bus tik bda hierarchijai, kadangi hierarchija, bdama ex professo tikjimo duot atsakym sarg istorijoje (plg. 2 Tim 1, 14; 4, 2-5), tuo paiu irgi ex professo yra klausimo prieinink, tarianti netikjimu ar klaidingu tikjimu (erezija) kiekvien, kuris tikjimo akivaizdoje klausia. O kad is tarimas paprastai apima ir nedogmin srit, yra kasdieninis vis krat patyrimas. Ms dienomis vyksts sankirtis tarp vokiei teolog (Haag, Hermann, Kng) ir vokiei hierarchijos yra i esms ne kas kita, kaip sankirtis tarp filosofinio ir teologinio mstymo. Kunigais vsti ir teologais tap filosofai ir toliau msto klausdami, todl kuria teologij, kuri i tikro yra j pai imstyta, bet ne i banytins tradicijos paimta, kaip to reikalavo jau v. Povilas: "Perman in his quae didicisti laikykis to, ko imokai" (2 Tim 1, 14). Kunigas - filosofas yra lygiai tokia pat gyvenimo netika, kaip ir kunigas - poetas: pirmasis filosofuoja, antrasis eiliuoja ne i kunigikosios egzistencijos. i teologin atgras klausimui kaip tik ir yra buvusi tikroji mint prel. J. Naujoko odi "tamsta nesugyvensi su klebonais" prasm: 'klebonas' ia atstovauja teologiniam mstymui, kuris, prasidedamas atsakymu, nepakenia visko, kas prasideda klausimu. Nuosekliai tad ir seminarija nepakent mans, nors man paiam ji yra buvusi didiai teigiama tiek lavinimosi, tiek aukljimosi mokykla. Taiau ji negaljo padaryti mans teologu, tai yra tokio mstymo mogumi, kuris nurimt, gavs tikjimo atsakym. Neramuoli seminarist esama aibs. Taiau daniausiai jie klausia pertraukos, o ne pamokos metu; klausia ne teologijos profesori, o savo kurso kolegas. Tai rodo, kad j klausimas daugiau ar amiau yra mokyklinis. Todl jie juo neserga, ramiai eidami keliu kunigystn. Tuo tarpu kas klausia pamokos metu profesori, tame pamau auga "spiritus contradictionis prietaravimo dvasia", ir tas arba pats traukiasi, arba esti istumiamas i ano kelio. Taip yra atsitik ir su manimi. Mano atveju prabilo savaiminga seminarijos vadovybs nuojauta, kad isai dvideimtmetis jaunuolis ness surstas taip, jog bt sielovadis kunigikja prasme. Kas pats klausia, negali vesti kito, nes vesti reikia inoti keli, neabejojant, kad tai kelias, o ne unkelis. Mns-terio vyskupas (vliau kardinolas) C. von Galen, perskaits P. VVusto knyg "Ungewissheit und Wag-nis Netikryb ir rizika (1936), tar j aplankiusiam filosofui: "Man nra jokios netikrybs ir jokios rizikos". Tai tikras sielovadio dvasins srangos apibdinimas. Sielovadis niekad nepergyvena tikjimo kaip netikrybs ir todl kaip rizikos. Kitaip jis nedrst imtis vadovauti kito sielai. Nes galima rizikuoti sava siela, bet nevalia rizikuoti svetima siela. Kas imasi sielovados, tas turi bti tikras nerizikuojs. Manyje gi tokios tikrybs niekados nra buv. Man tikjimas baisi rizika. Todl religiniuose mano ratuose sielovados nra n elio, k yra pastebjs ir dr. J. L. Navickas, apibdindamas "Niekybs paslapt": "Niekybs paslaptis nesusirent kaip etikos vadovlis, n kaip grynai moralins filosofijos apmatai, bet kaip istorijos teologijos veikalas, nuvieiantis dvasin santyk su Dievu istorijos rmuose" (A 61). Apskritai dorins problemos, vis pirma rpinios sielovadiui, mans niekad nra kiek labiau traukusios. inodamas, kad artimiausioji dorin mogaus veiksm norma yra jo paties sin (net jeigu objektyviai ji ir klyst), ir regedamas, kaip i norma vis labiau rykja monijos smonje, visados pergyvendavau etik kaip dirbtini taisykli rinkin, neturint ontologinio pagrindo ir todl neperengiant 'graaus elgesio' matmens. Dl tos paios prieasties man yra svetima ir vad. 'vertybi filosofija' (M. Scheler, N. Harmann), utat labai savas M. Heideggerio teiginys, kad Dievo paklimas 'aukiausios vertybs' rang yra buvs galutinis smgis jam numarinti Vakar mogaus dvasioje. Dl to ir keli Dievo buvim, einant per prasm jos btinyb mogaus gyvenimui bei
veikimui (plg. V. Welte, Religionsphilosophie, 1978) laikau klystkeliu, kuriuo vykstant neivengiamai daromas loginis uolis nuo 'reikia' 'yra': mogui reikia prasms, taigi ji ir yra Dievo pavidalu. Manoji mstymo linkm yra nesielovadin ir tuo paiu neteologin, nes teologija, nekrypstanti sielovadon, yra beprasm. iandienin pastanga paversti teologij 'tikjimo mokslu' yra prietaravimas savyje: mokslas, atremtas prieasting tyrim, ir tikjimas, atremtas laisv apsisprendim, iskiria vienas kit. Kaip nra ir negali bti 'laisvs mokslo', taip lygiai nra ir negali bti 'tikjimo mokslo'. Kitaip ir astrologija bt mokslas. Teologija yra viena sielovados lytis arba vienas Banyios pasiuntinybs veikmuo. Mgindama atsipalaiduoti nuo io veikmens, teologija i tikro virsta astrologija. Kurti toki 'astrologin teologij' man niekad nra atj n galv. Kas tad yra manieji ratai, svarst religinius klausimus? Nors ir suvokdamas tikjim kaip rizik ir todl netikdamas sielovadai, aen vis gyvenim likau itikimas krikionikajai religijai Katalik Banyios pavidalu. Mans nuo jos nenutolino nei mano paties sankiriai su msja hierarchija tiek Lietuvoje, tiek tremtyje, nei apskritai hierarchijos klaidos bei nuodms istorijos eigoje, nei mogikieji dvasikijos netobulumai. Banyios mokslo atvilgiu jauiausi nuostabiai laisvas: dogma man niekad nra buvusi vartai mstyti. Banyios atsakym pagrindinius ms buvojimo klausimus pergyvenau kaip savo paties atsakym. Jis man neatrod atjs i viraus, todl svetimas, verias bei slegis; prieingai, jis atrod kils i mano paties vidaus, todl savas ir vertas toliau mstyti. Laikiau ir tebelaikau imone putl teolog teigin, es "tikjimo objektas perengia mogaus dvasi" (G. Sohngen). Jei taip i tikro bt, tai kokiai gi dvasiai tikjimas bt skelbiamas ir kokios gi dvasios jo turinys bt suprantamas? Tikjimo srityje galime daug ko neinoti; taiau visa, kas mums skelbiama, galime ir turime suprasti. Kitaip tikjimas virst prietaru, kuriuo vadovaujamasi todl, kad tam tikra grup tiki teigiam ar neigiam jo gali nelipti i lovos kaire koja, neimti viebutyje kambario, paymto skaiiumi 13, prisikalti pasag ant dur slenksio . . . Niekas, kas kalba mogui, negali perengti jo dvasios. Prieingai, jis turi nusileisti i dvasi ir paklusti jos dsniams. Ir tik is paklusimas padaro an kalb prasming. tai kodl Banyia niekad nra bijojusi vilkti apreikimo ties filosofines itaras. I io tad pergyvenimo ir yra susiklost religiniai mano ratai. Jie pratsia Banyios atsakym paintin plotm, paversdami j filosofiniu klausimu, mginamu atsakyti jau mano paties. Todl visi jie yra sursti neteologiniu metodu remtis ventraiu, Banyios tvais, teologais (ypa scholastiniais), liturginiais tekstais, galop oficialiais Banyios nutarimais. Tai anaiptol nereikia, kad vis i altini savo ratuose nebiau naudojs. Tai tik reikia, kad jie man liudija nagrinjamo klausimo autentikum ne daugiau. Pats gi klausimas yra sklaidomas proto. Tai Krikionybs filosofija tikrja io odio prasme. Nes Krikionyb, bdama istorin tikryb ir tam tikr teigini visetas, yra taip lygiai apsprsta logikos dsni, kaip ir bet kuri kita paintin sistema, todl protui prieinama ir jo reikalaujanti: "fides quaerens intellectum tikjimas, ieksis proto", kaip tai yra nusaks Anzelmas i Canterbury jau 11-jame imtmetyje. Yra juk tik viena logika, btent mogikoji. Dievikosios logikos, ar antlo-gikos, ar antilogikos nra. Dievikasis apreikimas siknija mogikojo painimo lytyse, ir dievikasis odis byloja mogaus odiu. siknijusi gi mogikojoje painsenoje, dievikoji tiesa savaime patenka msojo mstymo sritin ir virsta msojo apmstymo objektu. Dar daugiau: ji virsta pirmaeiliu ms apmstymo objektu, kadangi j esame laisvai prisim kaip sav ir ja apsprend savo bv. Manieji religiniai ratai ir yra ios dievikosios tiesos kaip mano paties tiesos apmstymas bei pastanga j kiek praskleisti tuo ar kitu atvilgiu. Tai grynai mano paties kryba, neturinti nei sielovadinio, nei tuo labiau mokamojo pobdio: filosofas nei moko, nei skelbia; jis tik dsto. itoje vietoje mginiau paaikinti dr. K. Skrupskelio keliam klausim: "Ar Maceina i viso gali apie Diev kalbti? Ar jam lieka odi, sakini Dievui atskleisti?" (A 66). I pairos atrodo, kad tai keistokas klausimas. Bet jis turi sav pateisinim, btent: laikydamas Dievo metafizik neskme "ne tik istorikai, bet ir esmikai" (RF 47), stengiuos kalbti apie Diev ne kas jis ir ne kaip jis yra savyje, kaip tai daro Dievo metafizika, bet apie Diev santykyje su mogumi arba apie religijos Diev. Taiau K.
Skrupskelis lyg ir pribijo tokio kelio Dievop, sakydamas: "Kur pradedame mogumi, ten mogumi ir baigiame. O pats mogus tegali sukurti tiktai stab" (A. 66). Todl jis ir klausia: "Sakydami, kad Dievas mus myli, mus sukr, kad jis geras, tobulas, galingas, Dievui taikome i io pasaulio skolintas svokas. Ar taip darydami mes Dievo nesumenkiname? Sakydami, kad Dievas yra meil, ar nesutapatiname su emikja meile? Sakydami, kad jis krjas, su mechanikais bei skulptoriais? ia ir randame erezijos gal tiksliau stabmeldybs grsm" (A 68). klausim mginu atsakyti Dievo kenozs idja; ir reikia tik apgailestauti, kad dr. K. Skrupskelis kenozs idjos, pagrindins manojoje religijos filosofijoje, nenagrinjo, j tik primindamas (plg. A 70). Tuo tarpu tik i idja galina mus kalbti apie Diev (plg RF 311-319). Dievo mes ne sumenkiname, bet jis susimenkina pats; Dievo mes nesumoginame, bet jis susimogina pats. Ir tik apie susimenkinus bei susimoginus Diev galime kalbti prasmingai. D. Hume'o patyia, taikoma prigimtosios teologijos (theologia naturalis) alininkams ir cituojama Skrupskelio, es "j Dievas tess suvis kaip mogus" (A 65), savyje anaiptol nra patyins prigimties: kenotinis Dievas, vadinasi, Dievas, kur vienintel galime painti ir apie j kalbti, i tikro ir yra "suvis kaip mogus". Dievas - Absoliutas, tai yra Dievas savoje transcendencijoje, nebuvodamas jokiame santykyje su mogumi, ir negali bti iojo jokiu bdu prieinamas. Mistins giesms Absoliutui jo n kiek prie ms nepriartina ir n kiek jo neireikia. Greiiau yra prieingai. Juo kur mistin giesm yra gilesn bei graesn, juo ji sava iraika yra konkretesn, vadinasi, juo daugiau vaizd bei prasmen ji skolinasi i pasaulio. Kad i tikro taip yra, pakanka paskaityti v. Jono a Cruce giesm "Noche oscura Tamsi naktis", kurioje mogus - Dievas yra vilktas suadtins -suadtinio vaizd ir kurioje naktis virsta tja ertme, kurioje vyksta mogaus Dievo susitikimas. Tai rodo, kad ir mistika gali sugauti Diev tik m-sojoje plotmje. Tik tada, kai Dievas prisiima btybs bsen ir nuengia jos matmen, jis pasidaro mums artimas ontologikai ir prieinamas gnoseologikai. Dievo pasilikimas transcendencijoje yra pasilikimas anapus bet kuri msj kategorij taip, jog tokiu atveju Dievo tarsi i viso nebt. Nuengdamas gi btybs plotm, Dievas neatsinea joki skirtin, tik jam vienam bding veikimo bd, priemoni ar lyi: Dievas btybs plotmje veikia btybs bdu. Kitaip mes jo veikimo net nepajustume, kaip nepajuntame n jo buvimo. Kenoz yra vienintel ir tikrovin Dievo bsena bei veiksena. Kas sunaikina kenozs on-tologikum, laikydamas j tik dorine idja, tas nutikrovina Diev, jo neiauktindamas, o tik atitolindamas nuo ms tiek, jog mes jo tokiu atveju i viso rasti negalime net n tikjimu, nes tikjimas ia neturi objekto, k gi jis galt laikyti tiesa. Dievas, usisklends transcendencijoje, gal ir yra kakokia Galyb, taiau apie j mes nieko neinome ir todl negalime jam tarti "mano Dieve". Apie Diev gi, nuengus msja plotm, vadinasi, apie kenotin Diev, mes ir kalbame i pasaulio skolintomis svokomis, kadangi pats Dievo buvojimas pasaulyje yra ne mkla ar kauk, o pasaulika tikrov, todl ir galima ireikti msosiomis svokomis. tai kodl kalbame apie Diev ne tik analogikai, bet tiesiog antro-pomorfikai (plg. FKP 274-275), ir ms antropomorfizmai anaiptol nra klaidos kenotinio Dievo atvilgiu, vadinasi, Dievo, kuris yra "suvis kaip mogus". ia prasme S. Kierkegaardas yra graiai ras savo dienoraius (1837 liepos 20 d.): "Mes smarkiai kovojame prie antropomorfizmus, o pamirtame, kad Kristaus gimimas yra pats didiausias ir reikmingiausias antropomorfizmas". Apie Diev, kuris yra "suvis kaip mogus" ir reikia kalbti suvis mogikai. Dievikai kalbti niekas nestengia. Absoliuto, tai yra atsietinio Dievo, akivaizdoje (jei kas tokion akivaizdon patekt) yra galima tik tyla, venta tyla, bet tiktai tyla. tai kodl Dievo metafizika, kurioje Dievas yra svarstomas be santykio su mogumi, net smoningai santyk i Dievo puss neigiant, kaip tai yra scholastinje metafizikoje, itokia metafizika yra arba tuias plepjimas, nieko apie Diev nepasakant, kadangi apie j savyje nieko n negalima pasakyti, arba slapta prielaida, kad Dievas vis dlto yra kenotinis, vadinasi, Dievas santykyje su mogumi ir su pasauliu; susimenki-ns ir susimogins Dievas, ir kad todl apie j galima kalbti, nepaveriant ios kalbos grynu plepalu. Bt domus filosofijos istoriko udavinys atskleisti i slapt prielaid scholastinje Dievo metafizikoje. Nes tokia prielaida, atrodo, turt neivengiamai bti: scholastika juk filosofavo
Krikionybs akiratyje, gi Krikionybs Dievas yra kenotinis Dievas visu plotu ir kaip Krjas, ir kaip Iganytojas. Todl nors kenoz scholastinje Dievo metafizikoje ir yra neminima, vis dlto ji slypi jos pagrinduose kaip poeminis altinis. Kitaip i metafizika bt tokios pat verts, kaip ir Aristotelio. Bet plaiau apie tai kalbti yra ne io pasipasakojimo udavinys. ia tik noriu pabrti, kad mano pastanga yra ne rasti Diev savyje ir apie j kaip tok kalbti, o rasti mogaus santyk su Dievu ir kalbti, atsiremiant santyk. Santykinis gi Dievas savaime yra kenoti-nis Dievas, ir kalba apie j yra visados filosofin kalba. Dievo atvilgiu ji yra tiek pajgi, kiek ir bet kurios kitos tikrovs atvilgiu: ir Diev ji nusako tik pro tam tikr 'regjimo kamp'. Pavyzdiui, lietuvikai 'Dievas Tvas' anaiptol nra tolygus itarai 'Dievas Snus' ar 'Dievas ventoji Dvasis'. Pirmasis yra lietuvikas kalbinmis savo gelmmis, antrasis ir treiasis yra teologins dirb-tinysts, kad pateisint v. Trejybs asmen lygyb: "et in majestate adoretur aeualitas". Filosofinis religini mano rat pobdis nra buvs tinkamai suvoktas nei banytini cenzori, nei daugumos skaitytoj: ir vieni, ir kiti regjo juose Banyios moksl, todl taik jiems tokius mastus, kurie filosofijai nra prasta taikyti. Banytin aprobat turi mano knygos, ijusios prie II Vatikano susirinkim ar netrukus po jo net tokios, kaip "Didysis inkvizitorius" (II laida 1950) ir "Jobo drama", kurios savo turiniu aprobatos nebuvo reikalingos, net ir gana siaurai aikinant banytins teiss nuostatus (plg. CIC, can. 1385). Taiau ios aprobatos reikalavo j leidjas prel. Pr. M. Juras. Neipildius io reikalavimo, knygos nebt pasirodiusios. Todl stengiausi aprobat gauti ir gaudavau. Vis dlto jos gavimas bdavo gana savotikas. Aprobatos davjai atitinkami vyskupai skirdavo t ar kit lietuv dvasik cenzoriumi, kuris skaitydavo rankrat teologinmis akimis, o pats rankratis buvo paraytas filosofikai. I io tad skirtumo ir kildavo tiesiog beprasmi gin: danas cenzorius jausdavosi tarsi bt pastatytas popieiaus vieton, kad neklaidingai apsprst t ar kit cenzruojamos knygos itar ar interpretacij. tai bdinga vieno tokio cenzoriaus laiko vieta, graiai nusakanti mint nusistatym: Atrodo, kad jau bsiu pasaks visa, kas ir kodl iuo klausimu "kliva" . . . Vis i naujo ir i naujo stengiausi klausim perstudijuoti, nes nenorjau iuo reikalu tarti "savo odio". Mano odis ia juk nieko ir nereikt; ne jam tarti a ir esu paskirtas . . . Sprendimuose iekojau Banyios nuomons ir savo sins nurodym (slaptos dlei neminiu laiko datos. A. Mc.) Vargas cenzorius! Jis stengsi, kad manosios interpretacijos ne tik nebt prieingos Banyios mokslui (tai ir yra tikrasis cenzoriaus udavinys), bet kad jos bt net ir nusakytos taip, kaip prasta teologiniam mstymui bei teologinei tradicijai. N vienam i cenzori neatjo galv, kad apreikimas tikiniajam filosofui tegali bti neigiamasis mastas, niekad ne teigiamasis nurodymas. Apreikimas teigiamai nurodo tik teologui, teikdamas jam atsakym. Tuo tarpu tilosof jis tik spja, jei iojo ivada neigia apreikimo ties. Perklus apreikim kaip teigiamj nurodym filosofij, atsiranda maiatis, kurioje teologija veria filosofij tapti jos tarnaite, kaip Petro Damiano (11-jame imt.) laikais, reikalaudama, kad i 'tarnait' padengt stal taip, kaip nori 'ponia'. Msieji cenzoriai ir bdavo ios teologins 'ponios' atstovai. Jie reikalaudavo patais, papild, pralaid, pastab, ko, viskas grsdavo ligi gyvo kaulo. Kad tai mane erzindavo bei pykindavo, yra savaime suprantama. Syk vienam dvasikiui itaip savo nuotaik isakiau: Man nepatinka ne pastabos ar pataisos, bet pats metodas, kuriuo svarstome religinius reikalus. Sakysime, dr. A. Baltinis ir dr. P. Celieius nesutinka su manja "Sauls giesms" nam interpretacija. Ir gerai. Kodl jie turt sutikti ir kodl mana interpretacija galt bti vienintel? Taiau kam reikalauti, kad a j i veikalo ibraukiau? Maceina juk nra joks oficialus Banyios mokytojas; jis skelbia privatines savo pairas. Jeigu jos nesiprieina Banyios mokslui, kodl jam neleisti j skelbti? . . . Man irgi daug kas vairi moni reikaluose nepatinka. Bet a nespausiau n vieno visa tai ibraukti. Tegu mogus turi savo nuomon ir tegu j reikia. Kam ia norti, kad veikalas visiems patikt ir tikt? Ir koks tas veikalas turt bti, kad visiems sklandiai nutekt j dvasios skilvel? Man nra inomos n vienos knygos (net n garsiausi teolog ar ventj), kuri nebt susilaukusi priekait bei kritikos. Kam tad toki nepasiekiamybi mums siekti? A mielai ginyiausi su ms cerberiais cerberliais ir tuo bdu ugdyiau tai, kas kitur jau pasiekta: pasitikjim raaniuoju, o ne i-anksto tarinjim ir kiekvieno sakinio
svarstym ant ap-tiekorik svarstykli. Ligi iol madaug taip ir elgiausi. Taiau visa tai man griso ligi gyvo kaulo. A noriu poilsio ir ramybs. Belieka tad susilaikyti. tai kodl rankraio negrinsiu. O jeigu j griniau, tai tik u didel kain laisvs kain turti sav od (datos neminsiu. A. Mc). Daniausiai ie ginai baigdavosi susitarimu: nusileisdavo cenzorius, nusileisdavau ir aen. V Veikalas dl to betgi nepagerdavo. Nes cenzoriaus priekaitai eidavo i viraus, todl ir atsakymas juos bdavo tik priekaitaujamos minties susi-nimas daugiau nieko! Utat banytins aprobatos aprim tik kai kuriems veikalams (ventraiui, maldaknygms . . .) po II Vatikano susirinkimo laikau vienu i pai svarbij io susirinkimo pasekmi. Mano knygos, pradedant 1970 metais, jau nebeturi banytins aprobatos: i mekos letena yra bent nuo pasauliki nuimta. Taiau ne tik cenzoriai iekojo manuose ratuose Banyios mokslo; jo iekojo ir nevienas skaitytojas. O nerads, piktindavosi ligi sielos gelmi. tai toks vieno skaitytojo pasipiktinimas, ireiktas laiku (ne autoriui): Noriu ia kalbti tik apie premijuotj Sauls giesm. Turiu pasakyti, jog esu labai mintos knygos nustebintas, kaip lygiai ir apie j paskelbt recenzij. Ta knyga premijuota, recenzent igirsta ir turi banytin aprobat. Man gi atrodo, kad joje autorius skelbia keistenybes, 0 kiek dalykas lieia tikjimo dalykus, beveik sektantika. Jei autorius toje knygoje i tikro dsto Kat. Banyios moksl, tai ne be susirpinimo turiu pasakyti, jog a esu nekatalikas, nes taip netikiu ir tikti nesijauiu gals" (laikas 1955 geg. mn.; adresato neminiu. A. Mc.) io skaitytojo susirpinimas yra visikai be reikalo: Sauls giesm yra grynai mano paties interpretacija v. Prancikaus poelgi bei sieki; ji anaiptol nedsto Banyios mokslo; ji tik iam mokslui neprietarauja. Filosofijos kaip laisvos interpretacijos ir tikjimo ties kaip Banyios mokslo sjauka yra pateiktoje laiko itraukoje pasiekusi beveik nebeperengiam laipsn. Taiau taip yra buv ir su kitomis mano knygomis, ypa su "Jobo drama" (1950), iuo filosofikiausiu ano meto mano ratu: jo atvilgiu teologai yra ilgokai urzg pakampmis, kaip tai atskleidia ios knygos apraas prof. J. Ereto monografijoje "Valaniaus viesa u mari" (rankr. p. 356-359). Net ir iandien sukakties proga dr. J. L. Navickas primena kun. dr. V. Rimelio MIC recenzij (1951), pastebdamas, kad "recenzentas turbt nesuprato nei egzistencialistins minties poskio reikms, nei Maceinos filosofins orientacijos" (A 60), iosios tikriausiai. Taiau scholastikai virtus pastaraisiais metais beveik keiksmaodiu, senieji seminarij bei teologijos fakultet aukltiniai pritilo, regdami, kaip viskas emje praeina net v. Tomo autoritetas, kur tiek liai, kitoki nuomon niekindamas, gyn kadaise "Forum" slapukas (plg. 1937, Nr. 15 - 17, p. 10 - 15). Koks tad yra mano santykis su teologija? Jei 'teologij' suprasime tradicikai kaip Banyios pasiuntinybs veikmen paintinje srityje tik itokia teologija turi prasms, tai nesu teologas ir niekad juo nebuvau. Ginai su hierarchija, su savo rat cenzoriais, su i rat recenzentais sukosi aplink klausim, ar aen, interpretuodamas t bei kit dalyk, nenusikalstu Banyios mokslui. Nevienam atrod, kad taip; man paiam gi, kad ne. Erezijos priekaitas yra buvs man pats skaudiausias; iuo atvilgiu buvau ir likau labai jautrus. U io priekaito neties niekas niekad nra mans atsipras. Nes Banyios atstovams nra prasta atsiprainti. Jie gali mest kaltinim pamirti "de memoria delere: idildinti i atminties", kaip tai yra padaryta su Ryt Banyios ekskomunika (1054), bet ne j ataukti. Taip tad, laikui bgant, ir buvo 'pamirta', kad aen esu "gims eretikas", "masonas", "antrasis Liuteris" . . . Tik mano paties irdis vis dar nra tiek sukalkjusi, kad bt tai pamirusi. Taiau amiaus saullydio viesoje imu suprasti atsakymo pagund: turint atsakym vien klausim, manyti j turint visus klausimus. Taip pat imu suprasti ir "Tve ms" praym: "ir nevesk ms pagund" (beje, ms teologai ir praym 'patais', nes ir jis skambs jiems neortodoksikai!), vadinasi, nesilyk, Viepatie, man tokios tarnybos, kuriai esu netiks. Jei betgi 'teologij' suvoksime odikai kaip kalb apie Diev, tai esu teologas ir, atrodo, juo bsiu ligi savo amiaus galo. ia prasme net ir pastaroji mano knyga "Filosofijos kilm ir prasm" (1978) yra 'teologin', nes ir ji pamau eina Dievo linkui ir jo klausimu usisklendia. Dr. K. Girnius teisingai
pastebjo, kad i knyga "teikia Dievo buvimo rodym" ir kartu "sistemingai pagrindia" (autoriaus) Religijos filosofijos svarstymus" (A 73), vadinasi, mgina atverti keli Diev kaip galutin metafizikos laimik (plg. RF 12, FKP 256). Be abejo, mogus savo mstymu gali Diev laimti, gali j ir pralaimti. Kiekvienu taiau atveju Dievas yra jo mstymo objektas. Jis yra buvs ir liks taip pat ir mano mstymo objektas, tremtyje net pirmaeilis objektas; ne kaip jis yra pats savyje Dievo metafizikai niekad nesu buvs kiek giliau atsidjs, bet kaip jis yra santykyje su mogumi, tai yra religijos Dievas. Galimas daiktas, kad manyje vyksta, kaip tai kreipia dmesio dr. K. Skrupskelis, "perjimas, gal dar neubaigtas, i daugiau egzistencins mogikosios patirties ... labiau atitraukt svok analiz" (A 66). Greiiausiai tai yra noras egzistencinei patiriai nutiesti logikai stipresnius pagrindus ir tuo bdu igelbti i patirt i grynai psichologins bkls, pakeliant j metafizin matmen. Psichologikai galimas nurodymas Diev arba, K. Jasperso odiais kalbant, Dievo ifras vis tiek ar jis bt pasaulis, ar mogus mans nepatenkina: galimas ifras nurodo tik galim Diev. O jausiausi emins pats save, jei garbiniau galimyb. Todl iekau btino nurodymo, logikai btino, nes btinas nurodymas reikalauja ir btino nurodomojo. Tok btin nurodym Diev kaip btin tariuosi rads btybs kaip krinio sampratoje. Perklus i samprat mogaus bv, atsiveria io bvio sklaidai labai plai bei tolim akirai. Gal i sklaida bt kiek atsajesn, negu tai yra buv, nagrinjant inkvizitori, Job, v. Prancik ar antikrist; utat ji bt ymiai metafizikesn, logikiau sursta ir todl pajgesn ilaikyti bandomj kritikos svor. Baigdamas i pirmj pasipasakojimo dal, noriau pastebti, kad filosofijos ir teologijos santyk laikau tik skirtinu inojimo ir tikjimo santyki atveju, o inojimo ir tikjimo santyk taip pat tik skirtinu mogaus ir Dievo santyki, arba religijos, atveju. Ivada: filosofijos ir teologijos santykis gali bti suprastas bei isprstas tik religijos filosofijos plotmje. O kadangi religijoje, mano supratimu, ne mogus pakyla Dievo matmen, bet Dievas nusileidia mogaus matmen (kenoz), tai tuo paiu ir tikjimas nusileidia inojimo srit, konkreiai kalbant, filosofijos plotm, prisiimdamas iosios bsen bei veiksen. Filosofija virsta tikjimo kenoze. Ne filosofija kinta, susidrusi su apreikimo tiesa, bet tikjimas ia tiesa keiia savo pobd, paklusdamas filosofinio mstymo dsniams: dievikoji tiesa gyja mogikosios tiesos lyt; dar daugiau: dievikoji tiesa tampa mogikja tiesa "et verbum caro factum est" (Jn 1, 14). Ir juo religijos skelbiami teiginiai daros mogikesni, juo jie yra tikresni sava tiesa. (Bus daugiau