UDK 821.

111(73)-31 Versta iš:

To-16 Anna Todd, After We Fell, Gallery Books,
A Division of Simon & Schuster, Ine.,
New York, 2014

Autorei atstovauja Wattpad

Pirmasis leidimas - Gallery Books, 2014

Redaktorė
Asta Bučienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Viršelyje panaudota nuotrauka

© Emely / Corbis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2014 by Anna Todd

Ali rights reserved
ISBN 978-9955-23-888-1 © Aistė Kvedaraitė-Nichols, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
ISBN 978-9955-23-889-8 © Baltų lankų leidyba, 2016
 Knygą skiriu J
už tokią jo meilę, apie
kokią dauguma tik svajoja.

Ir hardinams visame pasaulyje, kurie nusipelno,

kad jų pasakojim ai būtų išklausyti.
 Prologas

TESĄ

Spoksant į matytą nepažįstamojo veidą, užlieja prisiminimai.

Vaikystėje sėdėdavau ir šukuodavau savo šviesiaplaukės
Barbės plaukus. Dažnai trokšdavau pasikeisti su ja vietomis -
ji turėjo viską. Buvo graži, visuomet tvarkinga - tokia, kokia
jai buvo lemta būti. Manydavau, kad jos tėvai veikiausiai ja di­
džiuojasi. Jos tėvas, kad ir kas jis toks, tikriausiai buvo įtakingas
verslininkas, keliaujantis po pasaulį, kad išlaikytų šeimą, o mama
rūpinosi namais.
Barbės tėvas niekuomet neparsvirduliuodavo namo rėkau­
damas. Jis neplūsdavo jos mamos taip garsiai, kad Barbei nuo
triukšmo ir dūžtančių indų tektų slėptis šiltadaržyje. O jei jos
tėvai ir susiginčydavo dėl kokio nors nereikšmingo, lengvai iš­
sprendžiamo nesusipratimo, Barbė turėjo Keną - tobulą švie­
siaplaukį vaikiną, kuris palaikydavo jai draugiją... Netgi šilta­
daržyje.
Barbė buvo tobula, todėl visas jos gyvenimas ir tėvai taip pat
buvo tobuli.
Prieš devynerius metus mane palikęs tėvas stovi priešais pur­
vinas ir išvargęs. Ne toks, koks turėtų būti, ne toks, kokį prisimenu.
Žvelgdamas į mane jis nusišypso, o mano mintyse iškyla dar vienas
prisiminimas.
Tėvas tą vakarą, kai išėjo... Suakmenėjęs motinos veidas. Ji ne­
verkė. Ji tik stovėjo ir laukė, kol jis išeis pro duris. Tą vakarą ji
pasikeitė. Nuo to laiko liovėsi būti toji švelni ir mylinti mama. Ji
tapo pikta, šalta ir nelaiminga.
Tačiau ji mane užaugino, nepaisydama to, kad tėvas pasirinko
to nedaryti.
 Pirmas skyrius

TESĄ

- Tėti?
Nepaisant į mane žvelgiančių pažįstamų rudų akių, šis vyras
negali būti mano tėvas.
- Tese? - jo balsas sodresnis, nei pamenu.
Hardino žvilgsnis blyksteli į mane ir atgal į tėvą.
Mano tėvas. Čia, šiame vargingame rajone, purvinais drabu­
žiais.
- Tese? Čia tikrai tu? - klausia jis.
Stoviu sustingusi. Nežinau, ką pasakyti šitam girtuokliui mano
tėvo veidu.
Mėgindamas sugrąžinti mane į tikrovę, Hardinas padeda ranką
man ant peties.
- Tesą...
Žengteliu link nepažįstamojo, o jis nusišypso. Ruda jo barzda
pražilusi, o šypsena nebe tokia balta ir skaisti, kokią prisimenu...
Kaip jis šitaip žemai nusirito? Visos viltys, kad tėvas pakeitė gy­
venimo būdą taip, kaip Kenas, išgaravo, o suvokusi, kad šis vyras iš
tiesų yra mano tėvas, pajuntu aštrų skausmą.
- Čia aš, - taria kažkas, ir tik po akimirkos suvokiu, kad žo­
džiai atskriejo iš mano pačios lūpų.
Jis žengia artyn ir apsiveja mane rankomis.
- Negaliu patikėti! Čia tu! Mėginau...
Atplėšdamas jį nuo manęs, Hardinas nutraukia jo žodžius.
Žengteliu atatupsta nežinodama, kaip elgtis.
 Nepažįstamasis - mano tėvas - pažvelgia į Hardiną, tada į
mane apstulbusiomis akimis. Tačiau netrukus nurimsta ir, laimei,
lieka stovėti atokiau.
- Ištisus mėnesius tavęs ieškojau, - taria jis ir delnu persi­
braukia kaktą, palikdamas purviną ruožą.
Hardinas užstoja mane nugara, pasiruošęs pulti.
- Aš niekur nesislapsčiau, - tyliai lemenu žvelgdama jam per
petį. Jaučiuosi dėkinga už apsaugą, o netrukus į galvą šauna mintis,
kad jis veikiausiai visiškai sutrikęs.
Tėvas atsigręžia į Hardiną ir nužvelgia nuo galvos iki kojų.
- Oho. Nojus gerokai pasikeitė.
- Ne, čia Hardinas, - pataisau jį.
Krypuodamas tėvas žengia arčiau manęs, o Hardinas, vos jam
pajudėjus, įsitempia. Per tokį atstumą jį net užuodžiu.
Juos tėvas supainiojo arba dėl išgerto alkoholio, kurio tvaikas
sklinda nuo jo, arba dėl ilgus metus trukusio piktnaudžiavimo.
Hardinas ir Nojus yra visiškos priešingybės, kurių neįmanoma
sulyginti. Tėvas užmeta ranką man ant pečių, ir Hardinas reikš­
mingai pasižiūri į mane, tačiau aš papurtau galvą, be žodžių pra­
šydama nurimti.
- Kas jis toks?
Tėvas ranką ant mano pečių laiko pernelyg ilgai, o Hardinas
stovi taip, tarsi ketintų tuojau sprogti. Netrunku suprasti, kad tik­
riausiai ne iš pykčio. Jis, regis, nenumano, ką sakyti ar daryti.
Aš jaučiuosi tokia pat sumišusi.
- Jis - mano... Hardinas yra...
- Vaikinas. Aš esu jos vaikinas, - Hardinas pabaigia mano
mintį.
Pagaliau įsižiūrėjęs ir supratęs, kaip atrodo Hardinas, vyriškis
išpučia rudas akis.
- Malonu susipažinti, Hardinai. Mano vardas Ričardas, - taria
jis ir ištiesia Hardinui purviną ranką.
- E... Taip, ir man malonu.
Hardinas akivaizdžiai... Sutrikęs.
 - Ką judu veikiate šitame rajone?
Pasinaudojusi proga atsitraukiu nuo tėvo ir prisiartinu prie
Hardino, kuris galiausiai susivokia ir prisitraukia mane artyn.
- Hardinas pasidarė naują tatuiruotę, - atsakau šaltai. Vis dar
nesugebu suvokti, kas čia dedasi.
- A... Šaunu. Aš ir pats esu užsukęs į tą saloną.
Mintis užlieja prisiminimai apie kasryt prieš darbą kavą ge­
riantį tėvą. Anuomet, kai jį pažinojau, jis atrodė ir kalbėjo visiškai
kitaip, o apie tatuiruotes nė nebūtų užsiminęs. Anuomet, kai buvau
maža mergaitė.
- Taip, tuo užsiima mano bičiulis Tomas.
Jis pasiraitoja nertinio rankovę ir atidengia kaukolę prime­
nantį piešinį.
Iš pradžių pamanau, kad ji jam visiškai netinka, tačiau įsižiū­
rėjusi atidžiau persigalvoju.
- A... - tepajėgiu išspausti.
Klaikiai nepatogi situacija. Šis vyras yra mano tėvas, palikęs
mudvi su mama. Ir štai jis stovi priešais mane... Girtas. Nežinau
nė ką manyti.
Iš dalies džiaugiuosi, nors šiuo metu nenoriu to pripažinti. Nuo
to karto, kai mama užsiminė jį grįžus į miestą, slapta vyliausi vieną
dieną jį susitikti. Žinau, kad tai kvaila, tačiau kažkuria prasme jis
atrodo geriau nei anksčiau. Įkaušęs ir veikiausiai benamis, tačiau
ilgėjausi jo labiau, nei leidau sau manyti, ir galbūt pastaruoju metu
jo reikalai nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Kokią teisę turiu smerkti
šį vyrą, jei nieko apie jį nežinau?
Pažvelgiu į jį, į gatvę aplink mus - kaip keista, kad viskas juda
įprastai. Galėjau prisiekti, kad, tėvui atsvirduliavus prie mūsų,
laikas buvo sustojęs.
- Kur tu gyveni? - paklausiu.
Hardinas nenuleidžia budraus žvilgsnio nuo mano tėvo, tarsi
šis būtų pavojingas plėšrūnas.
- Kaip tik ieškau naujo būsto, - nusišluosto kaktą rankove.
-A .
 - Kurį laiką dirbau „Raymark“, bet neseniai mane atleido, -
pasakoja jis.
Lyg ir pamenu kažkada girdėjusi „Raymark“ pavadinimą. Tai
kažkokia gamykla. Ar jis joje dirbo visą šį laiką?
- Kuo tu užsiimi? Prabėgo kiek? Penkeri metai?
- Tiksliau, devyneri, - pataisau jį, o Hardinas greta manęs įsi­
tempia.
- Devyneri metai? Atleisk, Tese, - kalba jis, sunkiai versdamas
liežuvį.
Krūtinę užgula girdint jį vadinant mane Tese - taip jis mane
vadino, kai dar buvome laimingi. Kai užsikeldavo mane ant pečių
ir bėgiodavo po nedidelį mūsų kiemą. Prieš tai, kai jis mus paliko.
Nė nežinau, ką galvoti. Noriu verkti, nes šitaip ilgai jo nemačiau,
noriu juoktis iš ironijos, kad čia jį sutikau, ir iškeikti už tai, kad
išėjo. Matydama jį tokį, jaučiuosi sutrikusi. Prisimenu jį išgėrusį,
tačiau anuomet įkaušęs jis buvo piktas, nesišypsojo, kaip dabar,
nerodė savo tatuiruočių ir nesiglėbesčiavo su mano vaikinu. Galbūt
metams bėgant virto malonesniu žmogumi...
- Manau, mums metas eiti, - pareiškia Hardinas, nenuleis­
damas akių nuo mano tėvo.
- Aš tikrai atsiprašau. Ne vien aš dėl to kaltas. Tavo motina...
Žinai, kokia ji, - ginasi jis, mosuodamas rankomis. - Prašau,
Teresa, suteik man galimybę, - meldžia vyriškis.
- Tesą... - perspėjančiu tonu taria Hardinas.
- Luktelėk minutėlę, - sakau tėvui ir pastvėrusi Hardiną už
rankos nusitempiu šalin.
- Ką, po velnių, čia išdarinėji? Juk neketini iš tikrųjų... -
pradeda jis.
- Hardinai, jis yra mano tėvas.
- Jis - prakeiktas benamis girtuoklis, - spjauna piktai.
Nuo teisingų, tačiau žiaurių Hardino žodžių man ima kauptis
ašaros.
- Nemačiau jo devynerius metus.
 - Būtent, nes jis tave paliko. Tesą, tu tik švaistai savo laiką, -
taria jis ir žvilgteli f tėvą man už nugaros.
- Man vis vien. Noriu išklausyti, ką jis pasakys.
- Na, galbūt. Tik nemėgink jo kviesti į mūsų namus, - purto
jis galvą.
- Pakviesiu, jei panorėsiu. Jei jis norės mane aplankyti, taip
pat neprieštarausiu, - atkertu. Žvilgteliu į tėvą purvinais drabu­
žiais, stebeilijantį į asfaltą sau po kojomis. Kada paskutinįkart jis
miegojo lovoje? Kada paskutinįkart turėjo kąsnį burnoje? Mintys
suspaudžia širdį.
- Juk nenori pasakyti, kad vešimės jį namo? - Hardinas per­
braukia plaukus pirštais, išduodamas susierzinimą.
- Nekviesiu jo drauge apsigyventi. Tik vienam vakarui. Ga­
lėtume pagaminti vakarienę, - pasiūlau. Tėvas pakelia akis ir su­
gauna mano žvilgsnį. Nusigręžiu, išvydusi jo šypseną.
- Vakarienę? Tesą, jis yra suknistas alkoholikas, kuris tavęs visą
dešimtmetį akyse nematė. O tu nori gaminti jam vakarienę?
Sugėdinta Hardino išpuolio už apykaklės prisitraukiu jį artyn
ir pašnibždomis tariu:
- Hardinai, jis yra mano tėvas, o aš jau praradau mamą.
- Tai nereiškia, kad privalai bičiuliautis su šituo nevykėliu.
Tesą, geruoju tai nesibaigs. Tu esi pernelyg suknistai gera tiems,
kurie to nenusipelno.
- Man tai svarbu, - pareiškiu jam ir, nespėjusi pabrėžti jo prie­
kaištų ironijos, išvystu jo žvilgsnį sušvelnėjant.
Jis atsidūsta ir suirzęs timpteli išsitaršiusias garbanas.
- Po velnių, Tesą, geruoju tai nesibaigs.
- Hardinai, negali žinoti, kuo viskas baigsis, - sušnabždu ir
žvilgteliu į barzdą beglostantį tėvą. Suprantu, kad galbūt Hardinas
teisus, tačiau privalau pamėginti pažinti šį žmogų ar bent jau jį iš­
klausyti.
Grįžtu pas tėvą - instinktyvus atsargumas priverčia mano
balsą virptelėti.
 - Ar norėtum užsukti vakarienės pas mus?
- Tikrai? - nustemba jis, o veidu perbėga vilties šešėlis.
- Taip.
- Gerai! Žinoma, kad taip! - nusišypso jis, ir trumputę aki­
mirką išvystu vyriškį, kurį pamenu, - tėvą iki įninkant į alkoholį.
Pakeliui į automobilį Hardinas netaria nė žodžio. Žinau, kad
pyksta, ir suprantu kodėl. Tačiau taip pat žinau, kad jo tėvas pasi­
keitė į gera - dėl Dievo, jis net vadovauja mūsų universitetui. Ar
tikrai esu kvaila, jei tikiuosi, kad mano tėvas taip pat pasikeis?
Kai prisiartiname prie automobilio, tėvas paklausia:
- Oho, čia tavo? Tai - kapris? Aštuntojo dešimtmečio pabaigos
modelis?
- Aha, - tarsteli Hardinas ir sėdasi prie vairo.
Džiaugiuosi, kad po trumpo Hardino atsakymo tėvas nesiima
klausinėti daugiau. Muzika automobilyje suskamba vos girdimai,
todėl kai tik Hardinas užveda variklį, abu ištiesiame rankas link
imtuvo tikėdamiesi, kad garsai užgoš tarp mūsų tvyrančią nepa-
togią tylą.
Visą kelią namo svarstau, ką apie visa tai pagalvotų mama.
Nuo minties net oda pašiurpsta, todėl stengiuosi dėmesį nukreipti
į persikraustymą į Sietlą.
Ne, tai - dar blogiau. Neįsivaizduoju, kaip apie tai pasikalbėti
su Hardinu. Užmerkiu akis ir atsiremiu į langą. Šilta Hardino ranka
suima manąją, šiek tiek apramindama nervus.
- Oho, jūs čia gyvenate? - išsižioja tėvas, kai privažiuojame
mūsų pastatą.
Hardinas žvilgteli į mane taip, tarsi sakytų: „Prasideda“, o aš
atsakau:
- Taip, persikėlėme čia prieš keletą mėnesių.
Lifte Hardinas nenuleidžia nuo manęs sergstinčio žvilgsnio, o
aš jam šypteliu, mėgindama nuraminti. Atrodo, padeda, tačiau įsi­
leisti šį nepažįstamąjį į savo namus yra taip keista, kad beveik gai­
liuosi jį pakvietusi. Tačiau trauktis per vėlu.
 Atrakinęs duris Hardinas užeina vidun ir netaręs nė žodžio
pasuka tiesiai į miegamąjį.
- Netrukus grįšiu, - sakau tėvui ir palieku jį stovėti prieškam­
baryje vieną.
- Ar nieko prieš, jei užsuksiu į tualetą? - šūkteli jis man.
- Žinoma, ne. Jis - koridoriaus gale, - atsakau rodydama į
duris nė neatsigręžusi.
Miegamajame randu Hardiną sėdintį ant lovos ir besiaunantį
batus. Jis žvilgsniu paprašo uždaryti duris.
- Žinau, kad pyksti ant manęs, - tyliai tariu eidama artyn.
- Pykstu.
Delnais apglėbiu jo veidą ir nykščiais paglostau skruostus.
- Nepyk.
Mėgaudamasis mano prisilietimu, jis užsimerkia, o aš pajuntu
rankas ant savo liemens.
- Jis tave įskaudins. Aš tik stengiuosi užkirsti tam kelią.
- Kaip jis gali mane įskaudinti? Šitaip ilgai jo nemačiau.
- Lažinuosi, kad kaip tik dabar jis grūdasi mūsų daiktus sau į
suknistas kišenes, - suurzgia Hardinas, o aš nesusilaikau nesuki­
kenusi. - Tesą, tai visai nejuokinga.
Atsidustu ir kilstelėjusi jo smakrą pagaunu žvilgsnį.
- Ar galėtum pasistengti pralinksmėti ir nusiteikti pozityviau?
Aš ir be tavo raukymosi ir spaudimo jaučiuosi ganėtinai sumišusi.
- Aš nesiraukau. Tik noriu tave apsaugoti.
- Man nereikia, kad mane saugotum, - jis mano tėtis.
- Jis ne tavo tėtis...
- Labai prašau? - nykščiu perbraukiu jo lūpas, ir jo veidas su­
švelnėja.
Darsyk atsidusdamas, jis galiausiai taria:
- Gerai jau, eime su tuo tipu pavakarieniauti. Dievas mato,
jis tikriausiai kurį laiką burnoje neturėjo nieko, ko nerado pra­
keiktam šiukšlių konteineryje.
Mano šypsena išblėsta, o lūpa nevalingai suvirpa. Jis pastebi.
 - Atsiprašau. Neverk, - atsidūsta.
Hardinas nesiliauja dūsavęs nuo tos akimirkos, kai sutikome
tėvą prie tatuiruočių salono. Jo nerimas - net jei jis, kaip visa kita
jo gyvenime, persmelktas pykčio - tik dar labiau pabrėžia, kokioje
neįtikėtinoje situacijoje atsidūrėme.
- Kalbėjau nuoširdžiai, bet pasistengsiu nebūti niekšas, - sto­
damasis taria jis ir pabučiuoja man į lūpų kamputį. Išeidama pro
duris išgirstu jį burbtelint: - Eime pamaitinti elgetos. - Jo žodžiai
man nuotaikos nepataiso.
Besidairantis aplink, knygas lentynoje apžiūrinėjantis vyriškis
svetainėje atrodo nesavas.
- Pagaminsiu vakarienę. Ar norėtum pasižiūrėti televizorių? -
pasiūlau.
- Ar galiu tau padėti? - pasiteirauja jis.
- Na, gerai, - šypteliu, ir jis nuseka mane į virtuvę. Laikyda­
masis atstumo, Hardinas, kaip ir tikėjausi, lieka svetainėje.
- Negaliu patikėti, kad tu jau suaugusi ir gyveni savaran­
kiškai, - kalba tėvas.
Stengdamasi surikiuoti padrikas mintis, iš šaldytuvo ištraukiu
pomidorą.
- Studijuoju Centriniame Vašingtono universitete. Hardinas
taip pat, - atsakau dėl akivaizdžių priežasčių nepaminėdama gre­
siančio Hardino pašalinimo.
- Tikrai? CVU? Oho.
Jis prisėda už stalo, o aš pastebiu, kad jo rankos jau nebe pur­
vinos. Kakta taip pat švari, o marškinių petys drėgnas - tikriausiai
mėgino išplauti dėmę. Jis taip pat jaudinasi. Dėl to jaučiuosi šiek
tiek ramiau.
Vos neprasitariu jam apie Sietlą ir daug žadantį naują posūkį
savo gyvenime, tačiau Hardinas apie tai dar nežino. Netikėtai apsi­
reiškęs tėvas tapo dar vienu nuokrypiu nuo mano planų. Nežinau,
su kiek sunkumų teks susidoroti, kol galiausiai viskas subyrės į ši­
pulius tiesiai man po kojomis.
 - Gailiuosi, kad neturėjau galimybės stebėti tavęs bręstančios.
Visuomet tikėjau, kad daug pasieksi.
- Tačiau tavęs šalia nebuvo, - nukertu trumpai. Po šių žodžių
viduje sudiegia kaltė, tačiau atsiimti jų neketinu.
- Žinau, bet dabar aš čia ir viliuosi, kad man pavyks atsilyginti
už sukeltą skausmą.
Paprasti jo žodžiai iš tiesų yra žiauroki - teikiantys vilties, kad
galbūt jis nėra toks jau blogas žmogus ir kad jam tereikia pagalbos
liautis gerus.
- Ar tu... Ar tu vis dar išgeri?
- Taip, - prisipažįsta jis nunėręs žvilgsnį. - Nebe tiek daug.
Žinau, kad iš mano išvaizdos to nepasakytum, tačiau pastarieji keli
mėnesiai buvo nelengvi ir tiek.
Virtuvės tarpduryje pasirodo Hardinas, ir aš žinau, kad jis
iš paskutiniųjų stengiasi laikyti liežuvį už dantų. Tikiuosi, jam
pavyks.
- Keletą kartų mačiausi su tavo mama.
- Tikrai?
- Taip. Ji nesutiko man pasakyti, kur tu gyveni. Ji atrodo
puikiai, - kalba jis.
Siaubingai keista girdėti jį kalbantį apie mamą. Mintyse išgirstu
jos balsą, sakantį, kad jis mus apleido. Kad dėl jo kaltės šiandien ji
yra tokia, kokia yra.
- Kas nutiko... Tarp judviejų? - laukdama jo atsakymo sudedu
vištienos krūtinėlę į keptuvę, ir riebalai ima spragsėti. Po tokio
tiesaus ir netikėto klausimo nenoriu atsigręžti ir pažvelgti jam į
akis, tačiau nesusilaikiau nepasiteiravusi.
- Mes paprasčiausiai buvome nesuderinami. Ji visada troško
daugiau, nei galėjau jai duoti, o tu žinai, kokia ji gali būti.
Tai aš žinau puikiai, bet man vis tiek nepatinka, kaip ramiai ir
abejingai jis apie ją kalba.
Privertusi save liautis kaltinus motiną ir grįžti prie tėvo, staigiai
atsigręžiu ir paklausiu:
 - Kodėl nekart nepaskambinai?
- Aš skam binau. Aš dažnai skambindavau. Kiekvieno gim­
tadienio proga siunčiau tau dovanų. Ji tau apie tai nieko nesakė,
tiesa?
-N e .
- Ką gi, tai tiesa. Visą šį laiką siaubingai tavęs ilgėjausi. Vis dar
negaliu patikėti, kad stovi čia, priešais mane.
Jo akys skaisčios, o balsas virpa. Jis atsistoja ir prieina artyn.
Nežinau, kaip reaguoti. Nebepažįstu šito žmogaus, jei apskritai
kada nors pažinojau.
Sukurdamas užtvarą tarp mudviejų, Hardinas įžengia į virtuvę,
o mane dar kartą nudžiugina jo įsiterpimas. Nežinau, ką apie visa
tai manyti. Privalau išlaikyti fizinį atstumą tarp savęs ir šio vyro.
- Žinau, kad negali man atleisti, - jis kone rauda. Man pa­
sidaro negera.
- Netiesa. Paprasčiausiai reikia laiko, kad įsileisčiau tave atgal į
savo gyvenimą. Aš tavęs nė nepažįstu, - tariu jam, o tėvas linkteli.
- Suprantu, suprantu, - jis grįžta prie stalo, leisdamas pabaigti
man ruošti vakarienę.
 Antras skyrius J

HARDINAS

Nevykėlis Tesos spermos donoras neatsikvėpdamas sušlamščia dvi

porcijas maisto. Esu tikras, kad gyvendamas gatvėje jis badavo.
Nesu beširdis - gailiu žmonių, kuriems gyvenime nesiseka ir nuo­
lat užgriūva bėdos, bet šitas tipas yra girtuoklis, palikęs savo vaiką,
todėl jo man nė trupučio negaila.
Atsigėręs vandens, jis išsišiepia mano mažutei.
- Tese, esi nuostabi šeimininkė.
Jei jis dar kartą ją šitaip pavadins, man atrodo, pradėsiu rėkti.
- Ačiū, - nusišypso ji, nes yra tokia miela. Akivaizdu, kad
jo paistalai jau skverbiasi vidun, užpildydami emocines žaizdas,
kurios atsivėrė po to, kai jis vaikystėje ją paliko.
- Kalbu nuoširdžiai. Galbūt galėtum kada nors išmokyti mane
šito recepto.
Kažin kur tu jį panaudosi? Savo įsivaizduojamoj virtuvėj?
- Žinoma, - taria ji stodamasi nukraustyti stalo ir pakeliui pa­
imdama mano lėkštę.
- Aš galiu išeiti. Dėkoju už vakarienę, - sako Ričardas ir stojasi.
- Ne, gali... Jei nori, gali pas mus pernakvoti, o ryte mes par-
vešime tave... N am o, - pasiūlo ji netvirtai, nežinodama, kaip api­
būdinti jo situaciją.
Esu tikras tik dėl to, kaip man visas šitas mėšlas nepatinka.
- Būtų nuostabu, - sako jis, trindamas rankas.
Prakeiktam valkatai dabar tikriausiai maga išgerti.
Tesą nusišypso.
 - Puiku. Einu, iš miegamojo atnešiu pagalvę ir antklodžių. -
Metusi žvilgsnį į mudu su tėvu, ji tikriausiai pastebi, kas sukasi
mano galvoje, mat paklausia: - Juk galiu judu čia minutei palikti
vienus?
Tėvas nusijuokia.
- Nesijaudink. Šiaip ar taip, norėjau su juo susipažinti.
O, ne, net nesvajok.
Pamačiusi mano veido išraišką, ji susiraukia ir pasišalina, pa­
likdama mudu virtuvėje.
- Taigi, Hardinai, kur susipažinai su mano Tesą? - paklausia
jis. Išgirstu trinktelint kambario duris ir dar keletą akimirkų luk­
teliu, kad ji nenugirstų. - Hardinai? - pakartoja jis.
- Išsiaiškinkim vieną dalyką, - suurzgiu palinkęs virš stalo, iš­
gąsdindamas jį. - Ji nėra tavo Tesą - ji mano. Ir aš puikiai per­
matau tavo užmačias, todėl nesitikėk, kad mane apkvailinai.
Jis nuolankiai iškelia rankas.
- Neturiu jokių slaptų kėslų, tik...
- Ko tau reikia? Pinigų?
- Ką? Ne, žinoma, kad pinigų man nereikia. Noriu užmegzti
ryšį su savo dukra.
- Tam turėjai devynerius metus, tačiau dabar čia sėdi tik todėl,
kad atsitiktinai sutikai ją aikštelėje. Nesistengei pats jos susirasti, -
rikteliu įsivaizduodamas savo pirštus ant jo kaklo.
- Žinau, - nudelbęs akis jis purto galvą. - Žinau, kad padariau
daug klaidų, už kurias ketinu atsilyginti.
- Tu girtas. Sėdi mano virtuvėje įkaušęs. Girtuoklį pažįstu vos
pamatęs. Nė akimirką nesigailėsiu žmogaus, kuris palieka savo
šeimą ir net po dešimtmečio nesuima savęs į rankas.
- Tikiu, kad tavo ketinimai dori, ir esu laimingas, kad užstoji
mano dukrą, tačiau neketinu šito sugadinti. Tenoriu ją pažinti... Ir
tave.
Tyliu mėgindamas nuraminti įtūžio kupinas mintis.
- Atrodai gerokai malonesnis, kai ji šalia, - tyliai tarsteli jis.
- O tu esi prastesnis aktorius, kai jos šalia nėra, - atkertu.
 - Turi teisę manim nepasitikėti, bet suteik man galimybę jos
labui.
- Jeigu ją įskaudinsi, aš tave nudėsiu.
Galbūt turėčiau gailėtis šitaip pagrasinęs Tesos tėvui, tačiau
šitam apgailėtinam girtuokliui tejaučiu pyktį ir nepasitikėjimą.
Instinktai skatina ne užjausti įkaušusį nepažįstamąjį, o apsaugoti
Tesą.
- Aš jos neįskaudinsiu, - pažada jis.
Vartydamas akis gurkšteliu vandens.
Manydamas, kad rimtai priėmiau jo pareiškimą, jis mėgina
juokauti:
- Žinai, šitame pokalbyje mūsų vaidmenys turėtų būti prie­
šingi.
Nekreipiu į jį dėmesio ir einu į miegamąjį. Privalau, kol Tesą
grįžusi nerado manęs smaugiančio jos tėvą.
 Trečias skyrius

TESĄ

Kai Hardinas it viesulas įlekia į miegamąjį, glėbyje jau laikau pa­

galvę, antklodę ir rankšluostį.
- Gerai, kas atsitiko? - klausiu tikėdamasi, kad jis sprogs iš
pykčio, kad ims skųstis dėl to, kad pakviečiau tėvą pernakvoti ne­
pasitarusi su juo.
Hardinas atsigula ant lovos ir atsigręžia į mane.
- Nieko. Mes pabendravome. Man užteko su mūsų svečiu pra­
leisto laiko, todėl nusprendžiau ateiti čia.
- Meldžiu, pasakyk, kad neišdėjai jo į šuns dienas.
Tėvą vos pažįstu. Papildomos įtampos man reikia mažiausiai.
- Rankas laikiau kišenėse, - atsako jis ir užmerkia akis.
- Ką gi, nunešiu jam antklodę ir kaip visuomet atsiprašysiu už
tavo elgesį, - metu suirzusi.
Svetainėje randu tėvą sėdintį ant grindų ir pešiojantį skyles
džinsuose. Išgirdęs mane jis pakelia akis.
- Gali atsisėsti ant sofos, - sakau jam ir sukraunu patalynę ant
jos krašto.
- Aš... Na, nenorėjau jos išpurvinti, - susigėdęs paaiškina jis, ir
man suspaudžia širdį.
- Nesijaudink dėl to... Čia gali išsimaudyti. Esu tikra, kad Har­
dinas turi drabužių, kuriuos šiąnakt galėtum apsivilkti.
- Nenoriu naudotis tavo dosnumu, - paprieštarauja jis, nepa­
žvelgdamas į mane.
 - Tikrai, nieko tokio. Atnešiu tau drabužių. Eik, nusiprausk.
Štai tau rankšluostis.
Vyriškis blausiai nusišypso.
- Ačiū. Labai džiaugiuosi vėl tave matydamas. Taip tavęs ilgė­
jausi... O dabar tu čia.
- Atleisk, jei Hardinas šiurkščiai su tavim kalbėjo. Jis...
- Tave saugo? - jis pabaigia mano mintį.
- Taip, tikriausiai saugo. Kartais iš šalies jis atrodo baisiai at­
žarus.
- Nieko tokio. Aš vyras - išgyvensiu. Jis paprasčiausiai tavimi
rūpinasi, ir aš tai puikiai suprantu. Jis manęs nepažįsta. Po galais,
nei tu manęs pažįsti. Jis man kai ką primena... - mano tėvas nutyla
ir nusišypso.
-K ą ?
- Mane... Buvau lygiai kaip jis. Negerbiau tų, kurie pagarbos
nenusipelnė, ir lipau per galvas visiems, pasipainiojusiems mano
kely. Buvau lygiai toks pat peštukas. Skirtumas tik tas, kad jis turi
daugiau tatuiruočių.
Jis sukikena, įpūsdamas seniai pamirštiems prisiminimams
naujos gyvybės.
Pasiduodu maloniam jausmui ir šypsausi drauge tol, kol jis at­
sistoja ir pasičiumpa rankšluostį.
- Žinai, pasinaudosiu tavo pasiūlymu išsimaudyti.
Pažadu jam netrukus atnešti švarių drabužių ir palikti prie
vonios kambario durų.
Miegamajame Hardinas vis dar guli užsimerkęs ir sulenkęs kelius.
- Jis maudosi duše. Pasakiau jam, kad atnešiu tavo drabužių
persirengti.
- Kodėl taip padarei? - atsisėda jis.
- Todėl, kad jis neturi ko apsivilkti, - atsakau ir norėdama jį
nuraminti ištiesusi rankas einu link lovos.
- Žinoma, Tesą, kodėl gi tau neatidavus jam mano drabužių, -
šaltai meta jis. - Gal turėčiau pasiūlyti jam ir savo lovos pusę?
 - Privalai tuojau p at liautis. Jis yra mano tėvas, ir norėčiau pa­
sižiūrėti, kuria linkme pakryps mudviejų santykiai. Tik todėl, kad
nepajėgi atleisti savo tėvui, dar nereiškia, kad turi teisę žlugdyti
mano mėginimus užmegzti santykius su savuoju, - atkertu taip pat
šaltai.
Hardino žvilgsnis manęs nepaleidžia. Primerkęs žalias akis jis
tikriausiai mėgina užgniaužti neapykantos persmelktus žodžius,
kuriuos mintyse spjaudo į mane.
- Tai neturi nieko bendro. Tu pernelyg naivi. Kiek sykių galiu
tau kartoti? Tesą, ne visi nusipelno tavo gerumo.
- Tik tu vienintelis, tiesa? - atšaunu. - Tau vieninteliam aš pri­
valau atleisti ir suteikti vieną galimybę po kitos? Tai absurdiška ir
ganėtinai savanaudiška. - Iš komodos stalčiaus ištraukiu sportines
kelnes. - Žinai ką? Jau verčiau būsiu naivi ir žmonėse įžvelgsiu
gera, nei su visais elgsiuos niekšiškai ir laikysiu priešais.
Pačiumpu marškinėlius bei kojinių porą ir trenkiu durimis.
Padėjusi drabužių krūvelę prie vonios kambario durų, išgirstu tėvą
tyliai niūniuojant duše. Priglaudžiu ausį prie durų ir mėgaudamasi
tuo nuostabiu garsu nepajėgiu sulaikyti šypsenos. Pamenu mamos
skundus dėl tėvo niūniavimo, ir kaip tai ją erzindavo, tačiau man
tai girdėti malonu.
Svetainėje įjungiu televizorių ir palieku nuotolinio valdymo
pultelį ant stalo, norėdama paskatinti jį žiūrėti, ką panorės. Ar jis
apskritai žiūri televizorių?
Sutvarkiusi virtuvę, ant spintelės palieku vakarienės likučių, jei
jis vis dar alkanas. „Kada paskutinį kartą jis padoriai valgė?“ - su­
simąstau.
Vonioje vis dar girdžiu teškant vandenį - jis tikriausiai mė­
gaujasi karštu dušu. Išsimaudyti veikiausiai taip pat kurį laiką ne­
turėjo galimybės.
Galiausiai grįžusi į miegamąjį, randu Hardiną su naujuoju
odiniu segtuvu, kurį jam padovanojau. Nė nežvilgtelėjusi į jį,
praeinu pro šalį, tačiau jo pirštai apsiveja ranką ir mane sulaiko.
 - Ar galime pasikalbėti? - klausia jis, prisitraukdamas mane
sau tarp kelių. Paskubomis padeda segtuvą šalin.
- Pirmyn. Kalbėk.
- Atsiprašau, kad elgiausi bjauriai, gerai? Paprasčiausiai ne­
žinau, ką apie visa tai galvoti.
- Visa ką? Niekas nepasikeitė.
- Dar ir kaip pasikeitė. Šitas vyras, kurio nė vienas iš mudviejų
nepažįstame, atsidūrė mano namuose ir po prabėgusių metų įsi­
geidė su tavimi suartėti. Kažkas čia ne taip, todėl instinktai man
liepia būti atsargiam. Juk pažįsti mane.
- Suprantu, kaip tu jautiesi, tačiau negali toliau skleisti savo
paniekos ir kalbėti man visokių bjaurasčių, pavyzdžiui, vadinti jį
elgeta. Mane tai iš tikrųjų įskaudino.
Jis išskečia mano rankas, suneria mudviejų pirštus ir prisi­
traukia mane dar arčiau.
- Atsiprašau, mažute, atleisk man.
Kilstelėjęs rankas prie lūpų, jis lėtai pabučiuoja man krum­
plius, ir mano pyktis nuo švelnaus jo prisilietimo išgaruoja.
- Ar būsi jautresnis? - kilsteliu antakį.
- Taip, - atsako jis ir apvertęs mano delną ima vedžioti linijas.
- Ačiū.
Stebiu ilgus jo pirštus keliaujant iki mano riešo ir atgal prie
pirštų galiukų.
- Tik, prašau, būk atsargi, gerai? Nes nesudvejosiu...
- Vis dėlto, argi jis neatrodo visai nieko? Noriu pasakyti, jis
malonus, - tyliai tariu, nutraukdama jo galimai smurtinį pažadą.
Hardino pirštai sustoja.
- Nežinau. Tikriausiai jis gana malonus.
- Vaikystėje jis buvo kitoks.
Hardino akyse įsižiebia grėsminga kibirkštis, tačiau žodžiai
nuskamba švelniai:
- Prašau nepasakoti man apie tai, kol jis taip arti. Iš paskutiniųjų
stengiuosi tvardytis, todėl nemėginkime mano kantrybės ribų.
 Prisėdu jam ant kelių, ir abu atsigulame.
- Rytoj - svarbi diena, - atsidūsta jis.
- Taip, - sušnabždu jam į ranką, rausdamasi gilyn jam į glėbį.
Rytoj paskirtas posėdis, kuriame bus aptariamas Hardino pašali­
nimas iš universiteto už muštynes su Zedu. Ne pati pakiliausia va­
landa.
Staiga prisiminus šiandien gautą Zedo žinutę, mane užlieja
panikos banga. Sutikusi tėvą prie tatuiruočių salono, visai apie
ją pamiršau. Kol laukėme grįžtančių Stef su Tristanu, mano tele­
fonas suvibravo, o Hardinas netardamas nė žodžio stebėjo mane ją
skaitant. Laimei, nepradėjo klausinėti, kas atsitiko.
„Rytoj ryte man reikia pasikalbėti su tavimi akis į akį.
Prašau?“ - rašė Zedas.
Nežinau, ką manyti apie jo žinutę. Galbūt nevertėtų apskritai su
juo kalbėtis, mat Tristanui jis sakėsi oficialiai apkaltinsiąs Hardiną
užpuolimu. Viliuosi, kad taip jis kalbėjo tik tam, kad paliktų įspūdį
ir išlaikytų reputaciją. Neįsivaizduoju, ką darysiu, jei Hardinas pa­
klius į tikrus nemalonumus. Derėtų atsakyti į žinutę, tačiau ne­
manau, kad susitikti su Zedu ir kalbėtis su juo dviese yra protinga
mintis. Hardinas ir be manęs įklimpęs iki ausų.
- Ar girdėjai, ką sakiau? - niukteli Hardinas, o aš pažvelgiu į jį
iš patogaus glėbio.
- Atleisk, negirdėjau.
- Apie ką galvoji?
- Viską: rytojų, kaltinimus, pašalinimą, Angliją, Sietlą, tėvą... -
atsidustu. - Viską.
- Bet tu važiuosi su manim, tiesa? Sužinoti, ar mane išmes? -
jo balsas švelnus, bet virpa.
- Jei nori, - tariu.
- Man to reikia.
- Tuomet nuosprendį išklausysime drauge. - Privalau pakeisti
temą, todėl pridedu: - Vis dar negaliu patikėti, kad pasidarei tą ta­
tuiruotę. Ar galiu ją dar kartą pamatyti?
Jis švelniai nuritina mane nuo krūtinės, kad galėtų apsiversti.
 - Pakelk marškinėlius.
Kilsteliu juodų jo marškinėlių kraštą apnuogindama visą
nugarą ir švelniai nuplėšiu naujai išrašytus žodžius dengiantį
tvarstį.
- Ant tvarsčio yra šiek tiek kraujo, - sakau jam.
- Tai normalu, - pralinksmintas mano neišmanymo atsako jis.
Vėl ir vėl skaitydama tobulus žodžius, pirštu vedžioju pa­
raudusią odą. Tatuiruotė, kurią jis pasidarė dėl manęs, yra mano
mėgstamiausia. Ideali mintis, kuri tiek daug reiškia tiek man, tiek,
akivaizdu, ir jam. Ją temdo tik nutylėtos mano naujienos apie per­
sikraustymą į Sietlą. Papasakosiu jam rytoj, kai tik išklausysime
nuosprendį dėl pašalinimo. Jau šimtąjį kartą sau pažadu prisipa­
žinti - kuo ilgiau lauksiu, tuo labiau jis įnirš.
- Nagi, Tese, ar tai pakankamai rimtas įsipareigojimas?
- Nevadink manęs taip, - susiraukiu.
- Negaliu pakęsti šios vardo formos, - taria jis atsigręžęs į
mane, vis dar gulėdamas ant pilvo.
- Aš taip pat, bet nenoriu jam to sakyti. O tatuiruotės man
tikrai pakanka.
- Esi tikra? Nes galiu ten grįžti ir po ja išsitatuiruoti tavo por­
tretą, - nusijuokia Hardinas.
- Ne, prašau, nereikia! - papurtau galvą, dar labiau jį prajuo­
kindama.
- Ar tikrai tatuiruotės užteks? - jis atsisėda ir nutempia marš­
kinėlius žemyn. - Vestuvių nereikės? - prideda.
- Tai štai ką tai reiškia? Pasidarei tatuiruotę, kad išvengtum
vedybų? - nė nežinau, kaip jaustis.
- Ne, ne visai. Tatuiruotę pasidariau, nes norėjau ir senokai ką
nors tatuiravausi.
- Kaip dėmesinga.
- Pasidariau ją ir dėl tavęs, kad parodyčiau, kaip šito noriu, -
pamoja jis tarp mudviejų ir suima mano rankas. - Nebenoriu pra­
rasti to, ką sukūrėme. Kartą jau netekau, ir vis dar galutinai nesusi­
grąžinau, bet jaučiu, kad mes pamažu tampam vis artimesni.
 Šiltas jo delnas sukelia maloniausią jausmą.
- Taigi aš ir vėl išsiliejau gerokai romantiškesnio vyro žo­
džiais, - džiugiai nusišypso jis, tačiau jo akyse pastebiu baimę.
- Manau, išvydęs, kaip panaudojai žymiąją jo citatą, ponas
Darsis pasibaisėtų, - pašiepiu.
- O man atrodo, kad sumuštume delnais, - puikuojasi.
- Sumuštumėt delnais? - mano juokas labiau primena rėkimą. -
Fitsviljamas Darsis niekuomet šitaip nepasielgtų.
- Manai, kad jis pernelyg išdidus sumušti delnais? Klysti -
susėdę mudu išlenktume po bokalą alaus. Iki pažaliavimo apta-
rinėtume, kokios erzinančiai užsispyrusios moterys įžengė į mu­
dviejų gyvenimus.
- Turėtumėte jaustis dėkingi, nes, Dievas mato, jokios kitos
moterys jūsų nepakęstų.
- Nejaugi? - nenusileidžia jis, blykstelėdamas duobutėmis
skruostuose.
- Akivaizdu.
- Galbūt tu teisi. Bet aš nė nemirktelėjęs iškeisčiau tave į Elž­
bietą.
Suspaudusi lūpas ir pakėlusi antakį laukiu paaiškinimo.
- Tik todėl, kad mudu sieja panašus požiūris į santuoką.
- Ir vis dėlto galiausiai ji ištekėjo, - primenu jam.
Jis visai nehardiniškai suima mane už klubų ir parverčia ant
lovos. Mano galva nusileidžia ant kalno dekoratyvinių pagalvėlių,
kurių jis negali pakęsti ir nuolatos man apie tai primena.
- Viskas! Darsis gali pasilaikyti jus abi! - kambarys prisipildo
užkrečiamo Hardino juoko, kuriam pasiduodu ir aš.
Pragaras, kurį vienas dėl kito nuolatos išgyvename, sumenksta
šiose mažytėse dramose, kai ginčijamės dėl pramanytų litera­
tūrinių veikėjų, ir jis juokiasi it vaikas. Tokios akimirkos sergsti
mane nuo žiaurios tarpusavio santykių tikrovės ir kliūčių, kurios
vis dar laukia ateityje.
- Jis jau išėjo iš vonios, - atsargiai taria Hardinas.
 - Einu palinkėsiu jam labos nakties, - sakau kapstydamasi iš jo
glėbio ir pakšteliu į kaktą.
Su Hardino drabužiais tėvas atrodo keistai, tačiau jie jam tinka
labiau, nei tikėjausi.
- Dar kartą dėkoju už drabužiais. Ryte prieš išeidamas juos čia
paliksiu, - sako jis man.
- Jei tau reikia... Gali juos pasilaikyti.
Jis prisėda ant sofos ir nuleidžia rankas ant kelių.
- Tu ir be šito man padėjai daugiau, nei to nusipelnau.
- Tikrai, nieko baisaus.
- Supratingumu tu gerokai pralenki mamą, - nusišypso jis.
- Nesu tikra, ar šiuo metu apskritai ką suprantu, tačiau no­
rėčiau ateityje tą tašką pasiekti.
- Tik tiek ir teprašau - trupučio laiko pažinti savo mažąją...
Na, tiksliau, suaugusią dukrelę.
- Aš taip pat to norėčiau, - atsakau jam šypsodamasi.
Žinau, kad kelias į susitaikymą bus ilgas, ir neketinu jam at­
leisti po pirmo drauge praleisto vakaro. Tačiau jis yra mano tėvas,
todėl nenoriu švaistyti jėgų jo nekęsdama. Trokštu tikėti, kad jis
gali pasikeisti, - esu tai mačiusi anksčiau. Pavyzdžiui, Hardino
tėtis visiškai pasikeitė, tik kad Hardinas nepajėgia pamiršti skaus­
mingos praeities. Savomis akimis stebėjau ir paties Hardino pasi­
keitimą. Kadangi nepažįstu didesnio užsispyrėlio už jį, tikiu, kad
mano tėvui taip pat gali pasisekti, kad ir kaip žemai jis nusirito.
- Hardinas manęs nekenčia. Privalėsiu padirbėti iš peties, kad
pakeisčiau jo nusistatymą.
Jo humoro jausmas užkrečiamas, todėl nesusilaikau nesuki­
kenusi.
- Tai jau tikrai.
Žvilgteliu į koridoriaus gale stovintį ir mus įtariomis akimis se­
kantį susiraukusį savo vaikiną juodais drabužiais.
 Ketvirtas skyrius

TESĄ

- Išjunk jį, - suurzgia Hardinas, kai tamsoje paskendusiame

miegamajame nuskamba žadintuvas.
Apgraibomis surandu telefoną ir perbraukiu ekraną nykščiu,
nutildydama erzinantį garsą. Atsisėdusi lovoje pajuntu sunkumą
ant pečių - šiandien laukianti įtampa grėsmingai tempia mane
žemyn. Universitete bus priimtas sprendimas dėl Hardino paša­
linimo, Zedas grasina pareikšti kaltinimus, o man galiausiai teks
prisipažinti Hardinui, jog ketinu sekti „Vance“ leidyklą į Sietlą ir
noriu, kad jis kraustytųsi drauge, nors yra prisiekęs amžinai to
miesto nekęsti. Nenumanau, kaip jis sureaguos.
Neapsisprendžiu, kuris iš šių dalykų baugina mane labiausiai.
Spragtelėjusi šviesos jungiklį vonioje ir apsišlaksčiusi veidą vėsiu
vandeniu suprantu, kad rimčiausia grėsmė yra Zedo kaltinimai už­
puolimu. Atvirai sakant, neįsivaizduoju, ką darys Hardinas, jei at­
sidurs už grotų, ar ką darysiu aš pati. Vien nuo minties ima py­
kinti. Mintyse iškyla Zedo prašymas šįryt susitikti, todėl imu
svarstyti, apie ką jis nori pasikalbėti, ypač po to, kai paskutinįkart
prisipažino mane „įsimylėjęs“.
Užsidengusi veidą rankšluosčiu giliai įkvepiu. Ar vertėtų at­
rašyti į jo žinutę ir bent išklausyti, ką jis nori pasakyti? Galbūt
jis paaiškins, kodėl Tristanui apie kaltinimus sakė viena, o man -
visai ką kita. Jaučiuosi kalta, prašydama jo neteikti kaltinimų, ypač
turint galvoje, kaip sunkiai Hardinas jį sužalojo, tačiau aš myliu
Hardiną, o visos šios maišaties pradžioje Zedo ketinimai buvo
tokie pat, kaip Hardino - laimėti lažybas. Nė vienas iš jų nėra vi­
siškai nekaltas.
Prisiverčiu liautis ilgiau analizavus ir nusiunčiu žinutę Zedui.
Aš tenoriu padėti Hardinui. Vėl ir vėl sau tai kartodama, pa­
spaudžiu siuntimo mygtuką ir imuosi plaukų bei makiažo.

Širdis apsunksta išvydus ant sofos krašto tvarkingai sulankstytą

antklodę. Jis išėjo? Kaip aš jį vėl surasiu...
Nerimas išgaruoja, kai išgirstu tyliai trinktelint spintelės duris
virtuvėje. Užėjusi į tamsų kambarį įjungiu šviesą, o išgąsdintas
tėvas išmeta iš rankų šaukštelį ant cementinių grindų.
- Atleisk, stengiausi nekelti triukšmo, - pasiteisina ir pasku­
bomis pasilenkia pakelti stalo įrankio.
- Nieko tokio. Jau buvau atsikėlus. Galėjai įsijungti šviesą, -
tyliai nusijuokiu.
- Nenorėjau jūsų pažadinti. Ketinau susimaišyti dribsnių. T i­
kiuosi, nieko tokio.
- Žinoma, kad ne.
Užkaičiu kavos ir žvilgteliu į laikrodį. Po penkiolikos minučių
reikia pažadinti Hardiną.
- Ką šiandien veiksi? - klausia jis pilna burna Hardino mėgs­
tamiausių dribsnių.
- Na, manęs laukia paskaitos, o Hardinas dalyvaus universiteto
tarybos posėdyje.
- Universiteto tarybos? Skamba grėsmingai...
Pažvelgusi į tėvą susimąstau, ar jam pasakyti. Nuo kažko
pradėti teks, todėl paaiškinu:
- Jis susimušė studentų miestelyje.
- Ir dėl to jie tempia jį stoti prieš tarybą? Mano laikais gau­
davai per nagus, ir viskas tuo pasibaigdavo.
- Jis sudaužė nemažai brangios universiteto įrangos ir sulaužė
vaikinui nosį, - atsidustu maišydama cukrų į kavą. Šiandien man
prireiks papildomos energijos.
- Šaunu. Dėl ko jie susimušė?
 - Galima sakyti, dėl manęs. Įtampa kaupėsi kurį laiką, kol ga­
liausiai... Išsiveržė lauk.
- Ką gi, dabar Hardinas man patinka dar labiau nei vakar, - iš­
sišiepia jis.
Nors džiaugiuosi, kad jis pratinasi prie mano vaikino, bet tai
vyksta dėl netikusių priežasčių. Mažiausiai noriu, kad juodu sietų
žavėjimasis smurtu.
Purtydama galvą siurbteliu pusę puodelio kavos, ir karštas
skystis apramina šėlstančius nervus.
- Iš kur jis kilęs?
Atrodo, jis nuoširdžiai nori sužinoti apie Hardiną daugiau.
- Iš Anglijos.
- Taip ir maniau, kad jo akcentas britiškas. Nors kartais neats­
kiriu jo nuo australiško. Ar jo šeima vis dar ten?
- Tik jo mama. Jo tėvas gyvena čia. Jis yra CVU rektorius.
- Kaip ironiška, kad jo sūnų kėsinamasi pašalinti, - suraukia
jis antakius.
- Labai, - atsidustu.
- Ar jie su tavo mama spėjo susipažinti? - paklausia jis ir
įsideda į burną dar vieną šaukštą dribsnių.
- Taip. Ji jo nekenčia, - susiraukiu.
- „Nekenčia“ yra labai stiprus žodis.
- Patikėk, šiuo atveju jis net neapibūdina tikrosios situacijos.
Nebeliūdžiu dėl prarastų santykių su mama taip, kaip anksčiau.
Deja, nežinau, ar tai geras ženklas.
Tėvas nuleidžia šaukštą ir kelis kartus linkteli.
- Kartais ji būna šiek tiek užsispyrusi. Ji paprasčiausiai dėl
tavęs nerimauja.
- Jai nėra jokio reikalo dėl manęs jaudintis. Man viskas gerai.
- Tuomet leisk jai pačiai susiprasti. Neturėtum būti priversta
rinktis: mama ar vaikinas, - šypsosi jis. - Aš tavo senelei taip pat
nepatikau. Mums kalbantis, ji tikriausiai raukosi kape.
Kaip keista po visų tų metų sėdėti virtuvėje su tėvu ir geriant
kavą bei valgant dribsnius kalbėtis.
 - Man sunku, nes visą gyvenimą buvome artimos... Na, tokios
artimos, kokia ji sugebėjo būti.
- Ji visuomet troško, kad taptum tokia, kaip ji, ir pradėjo tuo
rūpintis dar ankstyvoje tavo vaikystėje. Tese, ji nėra bloga. Jai pa­
prasčiausiai baisu.
- Ko? - klausiamai pažvelgiu į jį.
- Visko. Ji baiminasi, kad neteks kontrolės. Esu tikras, kad iš­
vydusi tave su Hardinu ji suprato nebekontroliuojanti tavęs.
- Ar dėl to mus palikai? Nes ji mėgino viską kontroliuoti? - pa­
klausiu spoksodama į tuščią puodelį.
Tėvas dviprasmiškai atsidūsta.
- Ne, išėjau, nes turėjau savų rūpesčių, ir mes vienas kitam
negelbėjome. Nesuk sau galvos dėl mudviejų santykių, - su­
kikena jis. - Dabar turi jaudintis dėl savo santykių su tuo ramybės
drumstėju.
Neįsivaizduoju, kaip šis vyras sugebėjo net paprasčiausiai kal­
bėtis su mama - jiedu tokie skirtingi. Žvilgteliu į laikrodį - jau po
aštuonių.
Pakilusi įdedu puodelį į indaplovę.
- Reikia pažadinti Hardiną. Vakar įmečiau tavo drabužius į
skalbyklę. Persirengsiu ir atnešiu juos.
Užėjusi į miegamąjį Hardiną randu nubudusį. Jis velkasi juodus
marškinėlius, todėl pasiūlau:
- Galbūt į posėdį turėtum apsivilkti ką nors oficialesnio?
-K am ?
- Nes jie spręs tavo studijų ateitį, o juodi marškinėliai neat­
spindi tavo pastangų ir noro pasilikti universitete. Iškart po su­
sirinkimo galėsi persirengti, bet tikrai manau, kad turėtum pasi­
puošti.
- Po velnių, - lėtai iškošia jis ir atmeta galvą.
Praėjusi pro jį, iš spintos ištraukiu juodus jo marškinius ir
kelnes.
- Tik ne kostiumą... Dėl Dievo meilės, ne.
Įbruku drabužius jam į rankas.
 - Tik keletui valandų.
Jis ištiesia kelnes priešais, tarsi jos būtų pasiūtos iš nuodingųjų
atliekų.
- Jeigu aš apsirengsiu šitą mėšlą, o jie mane vis vien išspirs,
prisiekiu, sudeginsiu tą studentų miestelį iki pamatų.
- Koks tu dramatiškas, - pašiepiu, tačiau jam velkantis kelnes
atrodo visai nelinksma.
- Ar mūsų butas vis dar yra benamių prieglauda?
Nusviedžiu marškinius su visa pakaba ant lovos ir nužings­
niuoju prie durų.
Jis persibraukia plaukus pirštais.
- Po galais, Tesą, atsiprašau. Aš nervinuosi ir nusiraminimui
negaliu net tavęs į lovą nusitempt, nes ant sofos sėdi tavo tėvas.
Vulgarūs jo žodžiai įžiebia manyje kibirkštį, tačiau jis teisus -
tėvas gretimame kambaryje yra didelė kliūtis. Prieinu prie ne­
grabiai marškinius mėginančio susisagstyti Hardino ir švelniai pa­
traukiu jo rankas.
- Leisk man, - pasiūlau.
Jo žvilgsnis sušvelnėja, tačiau akivaizdu, kad su kiekviena minute
jis panikuoja vis labiau. Man nepatinka jį tokį matyti - tai neįprasta.
Jis visuomet uždaras ir susikaupęs, niekuomet nesijaudina dėl nieko,
išskyrus mane - nors ir jausmus man slepia neprastai.
- Viskas bus gerai, mažuti. Reikalai susitvarkys.
- Mažuti? - jo veidą akimirksniu nušviečia šypsena, o mano
skruostai nurausta.
- Taip... Mažuti.
Pataisau jo marškinių apykaklę, o jis pasilenkia ir pabučiuoja
man į nosies galiuką.
- Tu teisi. Blogiausiu atveju galėsime važiuoti į Angliją.
Nekreipdama dėmesio į jo komentarą, nueinu prie spintos iš­
sirinkti aprangos.
- Manai, jie leis man eiti į vidų? - klausiu jo svarstydama, ką
apsivilkti.
- O tu norėtum?
 - Jei bus galima.
Išsitraukiu naują purpurinės spalvos suknelę, kurią rytoj ke­
tinau vilktis į „Vance“. Paskubomis persirengiu. Įšokusi į juodus
aukštakulnius, prieinu prie Hardino prilaikydama suknelės priekį.
- Ar galėtum man padėti? - paklausiu atgręžusi nugarą.
- Tu tyčia mane kankini.
Pirštais jis perbraukia mano apnuogintus pečius ir nugarą, ir
oda nubėga šiurpuliukai.
- Atsiprašau, - tarsteliu perdžiūvusia burna.
Jis iš lėto timpteli užtrauktuką, o lūpoms prigludus prie jautrios
mano kaklo odos suvirpu.
- Mums laikas važiuoti, - primenu jam, o jis suspaudęs mano
klubus pirštais garsiai atsidūsta.
- Pakeliui paskambinsiu tėčiui. Ar tavo... Tėvą reikia kur nors
pavežti?
- Tuojau jo paklausiu. Ar gali paimti mano rankinę? - pa­
prašau. Jis linkteli.
- Tesą! - išgirstu palietusi miegamojo durų rankeną. - Man
patinka ta suknelė. Ir tu patinki. Na, tiksliau, aš tave myliu... Ir
tavo naują suknelę, - sako jis. - Myliu tave ir prašmatnius tavo
drabužius.
Aš tūpteliu ir pasisukioju, kad jis galėtų mane apžiūrėti. Kad ir
kaip nenoriu matyti Hardino nerimaujančio, gera žinoti, kad jis vis
dėlto nėra toks kietuolis, kokiu dedasi.
Svetainėje randu tėvą prisnūdusį ant sofos. Nežinau, ar tu­
rėčiau jį pažadinti, ar palikti čia ilsėtis, kol grįšime iš studentų
miestelio.
- Nežadink jo, - tarsi skaitydamas mano mintis taria Hardinas
man už nugaros.
Paskubomis parašau jam raštelį, kuriame paaiškinu, kada
grįšime, ir palieku mudviejų telefonų numerius. Abejoju, kad jis
apskritai turi mobilųjį, bet dėl viso pikto juos užrašau.
Deja, kelias iki universiteto pernelyg trumpas, o Hardinas
atrodo taip, tarsi tuojau pradės rėkti arba ką nors sudaužys. Mums
atvykus jis ima akimis bėgioti po aikštelę, ieškodamas Keno auto­
mobilio.
- Jis sakė, kad susitiksim čia, - taria Hardinas, jau penktą kartą
per pastarąsias penkias minutes tikrindamas telefoną.
- Štai ir jis, - pamoju link į aikštelę sukančio sidabrinio auto­
mobilio.
- Pagaliau. Kur, po velnių, jis užtruko?
- Būk mandagus - jis dėl tavęs stengiasi. Prašau, elkis su juo
gražiai, - meldžiu. Jis suirzęs atsidūsta, tačiau sutinka.
Kenas atsivežė žmoną Karen ir Hardino įbrolį Lendoną.
Hardiną tai nustebina, o aš nusišypsau. Labai juos myliu už tai, kad
palaiko Hardiną, net kai šis elgiasi taip, tarsi jų pagalbos šalintųsi.
- Neturi ko veikti? - meta Hardinas besiartinančiam Lendonui.
- O tu? - atkerta Lendonas. Hardinas nusijuokia.
Išgirdusi vaikinų pasisveikinimą, Karen pagaliau nusišypso,
nors išlipusi iš automobilio atrodė nepaprastai susirūpinusi.
Kai pajudame link administracinio pastato, Kenas taria:
- Tikiuosi, ilgai neužtruksime. Paskambinau kiekvienam pa­
žįstamam ir išprašiau galybę paslaugų, todėl meldžiu geriausio. -
Jis akimirkai stabteli ir atsigręžia į Hardiną: - Kai užeisime vidun,
leisk man kalbėti. Aš rimtai.
Nenuleisdamas nuo jo akių, Kenas laukia Hardino pritarimo.
- Gerai, gerai, - paklūsta šis.
Linktelėjęs Kenas praveria sunkias medines duris ir praleidžia
mus vidun. Įsakmiu tonu per petį taria:
- Tesą, atleisk, bet į posėdžių salę su mumis užeiti negali. Ne­
noriu rizikuoti suerzinti komisijos, tačiau gali palaukti už durų.
Jis atsigręžia į mane ir supratingai nusišypso.
Tačiau Hardinas akimirksniu supanikuoja.
- Kaip tai ji negali užeiti? Man jos ten reikia!
- Suprantu. Nepyk, tačiau užeiti gali tik šeimos nariai, - pa­
aiškina jo tėvas ir palydi mus koridoriumi. - Net jei ji būtų liudi­
ninkė, tai rimtas interesų konfliktas.
 Sustojęs prie posėdžių salės, Kenas samprotauja:
- Žinoma, interesų painiojimu galima apkaltinti ir mane - uni­
versiteto rektorių. Tačiau tu esi mano sūnus. Mums pakaks ir vieno
konflikto, ar ne?
- Jis teisus, taip bus geriau, - tariu Hardinui. - Viskas bus
gerai, - patikinu.
Linktelėjęs jis paleidžia mano ranką ir perveria tėvą piktu
žvilgsniu.
- Hardinai, prašau, pasistenk... - pradeda šis.
- Taip, taip, pasistengsiu, - nutraukia jį Hardinas ir pabučiuoja
man į kaktą.
Ketvertui einant pro duris, noriu paprašyti Lendono pa­
laukti su manimi, tačiau žinau, kad Hardinui jo ten reikės, net jei
jis to nepripažįsta. Kol būrys kostiumuotų pasipūtėlių sprendžia
Hardino studijų likimą, sėdėti už durų atrodo beprasmiška. Galbūt
man pavyks padėti jam kiek kitaip...
Išsitraukusi telefoną, rašau žinutę Zedui: „Aš administraci­
niame pastate. Ar gali atvažiuoti?“
Spoksau į ekraną, laukdama atsakymo. Jis nušvinta neprabėgus
nė minutei.
„Taip, aš pakeliui.“
„Lauksiu lauke“, - rašau.
Dar kartą žvilgtelėjusi į duris, pasuku į lauką. Stoviniuoti ir
laukti su kelius vos siekiančia suknele gerokai per šalta, tačiau
kitos išeities neturiu.

Kurį laiką luktelėjusi, nusprendžiu grįžti vidun, tačiau tą pat aki­

mirką pastebiu į aikštelę sukantį Zedo automobilį. Jis vilki juodą
sportinį nertinį ir tamsius džinsus. Mėlynės ir nubrozdinimai ant
jo veido mane išgąsdina, nors dar vakar lankiau jį ligoninėje.
Jis susikiša rankas į nertinio kišenę priekyje.
- Labas.
- Sveikas. Ačiū, kad sutikai pasimatyti.
 - Tai buvo mano mintis, prisimeni? - nusišypso jis, ir aš šiek
tiek aprimstu.
- Tikriausiai tu teisus, - atsakau jam šypsena.
- Noriu pasikalbėti apie tai, ką sakei ligoninėje, - pradeda jis.
Kaip tik apie tai su juo pasikalbėti noriu ir aš.
- Aš taip pat.
- Tu pirma.
- Stef užsiminė, kad sakei Tristanui ketinąs apkaltinti Hardiną
užpuolimu, - stengiuosi nespoksoti į paraudusias jo akis ir mė­
lynus paakius.
- Tai tiesa.
- Bet man sakei, kad kaltinimų neteiksi. Kodėl melavai? - esu
tikra, kad skausmas drebančiame mano balse yra akivaizdus.
- Nemelavau. Tada kalbėjau nuoširdžiai.
- Tuomet kodėl persigalvojai? - klausiu žengdama artyn.
- Dėl keleto priežasčių, - gūžteli jis pečiais. - Mąsčiau apie
visas skriaudas, kurias jis sukėlė tiek man, tiek tau. Jis nenusipelno
taip lengvai išsisukti. Dėl Dievo meilės, pažvelk į mano veidą, -
mosteli jis ranka.
Nė nežinau, ką Zedui šią akimirką pasakyti. Jis turi teisę širsti
ant Hardino, tačiau norėčiau, kad nesiimtų teisinių veiksmų.
- Jo elgesys jau svarstomas universiteto tarybos posėdyje, -
tariu vildamasi jį perkalbėti.
- Ten jis nesunkiai išsisuks. Stef man sakė, kad jo tėvas yra rek­
torius, - prunkšteli jis.
Po velnių, Stef, kodėl tau reikėjo prasižioti? Linkteliu paro­
dydama, kad išgirdau, ką jis pasakė.
- Tai nereiškia, kad bus labai lengva.
Deja, mano žodžiai jį tik suerzina.
- Tesą, kodėl amžinai stoji jo ginti? Kad ir ką jis iškrėstų, tu
tuojau pat imi už jį kovoti!
- Visai ne, - mėginu gintis.
- Taip! - Netikėdamas savo ausimis jis iškelia rankas. - Pati
puikiai žinai, kad taip! Sakei, pagalvosi apie mano pasiūlymą su
juo išsiskirti, tačiau vos po kelių dienų pamatau tave su juo tatui­
ruočių salone. Nieko nesuprantu.
- Žinau, tai sunku suprasti, bet aš jį myliu.
Jeigu tu jį taip myli, tuomet kodėl bėgi į Sietlą?
Jo žodžiai išmuša mane iš pusiausvyros. Akimirką patylėjusi
tariu:
- Aš nebėgu į Sietlą. Kraustausi ten, nes atsirado palankesnė
galimybė.
- Jis su tavimi nevažiuos. Žinai, mūsų grupė tarpusavyje pa­
sikalba.
Ką?
- Jis ketino, - sumeluoju, tačiau akivaizdu, kad Zedas permato
mane kiaurai.
Akimirkai jis nusuka sunkų žvilgsnį šalin, tačiau netrukus su­
smeigia jį į mane.
- Atsiimsiu kaltinimus tuomet, jei į akis man pasakysi, kad vi­
siškai nieko man nejauti.
Oras staiga dar labiau atšąla, o vėjas ima pūsti žvarbiau.
-K ą ?
- Girdėjai mane. Liepk man palikti tave ramybėje ir daugiau
niekada nesikalbėti, ir aš paklausysiu.
Jo reikalavimas primena tai, ką kažkada man sakė Hardinas.
- Bet aš to nenoriu. Nenoriu, kad nutrauktume visus ryšius, -
prisipažįstu.
- Tuomet ko tau reikia? - jis klausia liūdnu ir kiek piktoku
balsu. - Nes atrodo, kad pati esi tokia pat sutrikusi, kaip aš! Nesi­
liauji siuntinėjusi man žinučių ir su manim susitikinėjusi, bučiuoji
mane, miegi su manim vienoje lovoje, visuomet atbėgi pas mane,
kai jis tave įskaudina! Ko tau iš manęs reikia?
Maniau, kad savo ketinimus aiškiai išdėsčiau ligoninėje.
- Nežinau, ko iš tavęs noriu, bet aš myliu j;, ir tai niekada ne­
pasikeis. Atleisk, jei siunčiau tau klaidinančius signalus, bet aš...
- Prisipažink, kodėl nors į Sietlą išvažiuoji po savaitės, jam vis
dar nepasakei! - surinka jis, mosuodamas rankomis.
 - Nežinau... Pasakysiu, kai tik pasitaikys proga.
- Nieko jam nesakysi, nes žinai, kad jis tave paliks, - meta
Zedas, žvelgdamas man per petį.
- Na... Jis... - nežinau, ką atsakyti, nes nuoširdžiai baiminuosi,
kad Zedas teisus.
- Ką gi, Tesą, padėkoti man galėsi vėliau.
- Už ką? - jo lūpos staiga pavirsta piktdžiugiška šypsena.
Zedas pakelia ranką, rodydamas už manęs, ir nugara perbėga
šiurpas.
- Už tai, kad pasakiau jam už tave.
Žinau, kad atsigręžusi išvysiu Hardiną. Prisiekiu, girdžiu
įniršio persmelktą jo kvėpavimą lediniame vėjyje.
 Penktas skyrius

HARDINAS

Vos žengus į lauką, šėlstantis vėjas atnešė balsą, kurio šią akimir­
ką išgirsti nesitikėjau. Man ką tik teko išklausyti daugybę žmonių,
kalbėjusių apie mane blogus dalykus, ir sėdėti prikandus liežuvį.
Po viso to tetroškau išgirsti savo mažutės, savo angelo balsą.
Jį aš išgirdau. Išgirdau ir jo. Pasukęs už kampo, išvystu jį. Štai
jie. Tesą su Zedu.
Galvoje akimirksniu ėmė suktis mintys: Kokių velnių jis čia at­
sibeldė? Kodėl, po galais, Tesą kalbasi su ju o lauke? Kurios mano su­
knisto paliepim o laikytis nuo jo atokiau dalies ji nesuprato?
Kai tas niekšas pakėlė prieš ją balsą, patraukiau link jų. Niekas
neturi teisės ant jos rėkti. Bet jam paminėjus Sietlą... Sustojau it
įbestas. Tesą kraustosi į Sietlą?
Ir Zedas apie tai žinojo, o aš ne?
Negaliu patikėti tuo, kas čia vyksta. Ji niekada neišvažiuotų
man nepasakiusi...
Paklaikusiu žvilgsniu ir mėšlina grimasa Zedas tyčiojasi iš
manęs, kol mėginu surikiuoti padrikas mintis. Tesą atsigręžia į
mane labai lėtai. Nuostabos kupinos melsvai pilkos jos akys iš­
pūstos, o vyzdžiai išsiplėtę.
- Hardinai... - matau, kad ji mėgina kažką pasakyti, tačiau jos
balsą nuneša vėjas.
Galvoje tuščia, todėl lėtai žioptelėjęs galiausiai išlemenu:
- Tai toks buvo tavo planas?
 Ji nubraukia plaukus sau nuo veido, papučia lūpas ir delnais
ima trinti ant krūtinės sukryžiuotas rankas.
- Ne! Hardinai, viskas yra visiškai kitaip. Aš...
- Abu esate ne kas kita, kaip suknisti intrigantai. Tu... - Pirštu
bedu į tą šunsnukį. - Tu man už nugaros nesiliauji regzti intrigų ir
mėginti nuvilioti mano merginą. Kad ir ką daryčiau, kad ir kiek kartų
išmalčiau tau marmūzę, tu vis paršliauži atgal, lyg koks tarakonas.
- Ji...
Mano nuostabai, jis išdrįsta prabilti.
- O tu... - atsigręžiu į šviesiaplaukę merginą, kuri visą mano
gyvenimą laiko pamynusi po smailu savo bato kulnu. - Tu vedžioji
mane už nosies apsimetinėdama, kad tau rūpiu, nors visą šį laiką
planavai mane mesti! Žinai, kad nevažiuosiu su tavim į Sietlą, taigi
ketinai pasprukti nieko nesakius!
Jos akyse sužvilga ašaros. Ji mėgina aiškintis:
- Todėl tau dar nepasakiau, Hardinai, nes...
- Užsičiaupk, - nutraukiu, o ji delnu prisidengia krūtinę, tarsi
mano žodžiai keltų jai skausmą.
Galbūt taip ir yra. Galbūt noriu ją įskaudinti, kad ji suprastų,
kaip aš jaučiuosi.
Kaip ji galėjo šitaip mane pažeminti, ir dar Zedo akivaizdoje?
- Kokio velnio jis čia atsigrūdo? - klausiu jos.
Kai ji žvilgteli į jį, piktdžiugiška grimasa kaipmat dingsta nuo
jo veido. Ji vėl atsisuka į mane.
- Paprašiau jo čia su manim susitikti.
Apsimestinai nustebęs susvirduliuoju. O gal iš tiesų nustebau -
aiškiai nesuprantu taip staiga sukilusių jausmų audros.
- Ką gi, ką gi! Akivaizdu, kad judu sieja kažkas ypatingo.
- Tenorėjau pasikalbėti su juo apie kaltinimus. Hardinai, sten­
giuosi tau padėti. Prašau, paklausyk manęs. - Ji žengia artyn, dar
kartą nubraukdama plaukus sau nuo veido.
Papurtau galvą.
- Skiedalai! Girdėjau visą jūsų pokalbį. Jeigu tau tikrai jo ne­
reikia, pasakyk tai dabar, mano akivaizdoje.
 Ašarotomis akimis ji meldžia neversti pažeminti jo mano aki­
vaizdoje, tačiau manęs jos triukas neveikia.
- Tuoj pat arba tarp mūsų viskas baigta, - žodžiai nudegina
liežuvį, tarsi rūgštis.
- Zedai, man tavęs nereikia, - taria ji, nenuleisdama nuo
manęs akių. Žodžius išberia paskubomis, išsigandusi, ir akivaizdu,
kad jai skaudu.
- Nė kiek? - klausiu mėgdžiodamas ankstesnę Zedo grimasą.
- Nė kiek, - susiraukia ji, o Zedas perbraukia plaukus delnu.
- Daugiau niekada nenori jo matyti, - paliepiu. - Pasakyk jam
tai į akis.
- Hardinai, užtenka, - įsiterpia Zedas. - Palik ją ramybėje.
Viską supratau. Tesą, neprivalai žaisti liguisto jo žaidimo. Man
viskas aišku, - taria.
Atrodo apgailėtinas, lyg nuskriaustas mažvaikis.
- Tesą... - pradedu sakyti, tačiau kai ji pažvelgia į mane, vos ne­
parklumpu ant kelių. Jos akyse - vien tik pasibjaurėjimas manimi.
Ji žengia artyn.
- Ne, Hardinai, aš to nedarysiu. Ne todėl, kad norėčiau iškeisti
tave į jį, nes tai netiesa. Aš myliu tave - tik tave, - bet tu šitaip el­
giesi tik tam, kad įrodytum savo. Tai bjauru, tai žiauru, ir aš ne­
ketinu tau padėti, - ji prikanda lūpą, stengdamasi nepravirkti.
Ką tokio asyp o velnių, darau?
- Važiuoju namo, - meta ji man piktai. - Ten mane rasi, kai
norėsi pasikalbėti apie Sietlą.
Tada nusigręžia eiti.
- Neturi kaip grįžti namo! - šūkteliu jai įkandin.
- Aš ją parvešiu, - pasisiūlo Zedas, tiesdamas ranką.
Kažkas manyje nutrūksta.
- Jei dėl tavęs nebūčiau įklimpęs iki ausų, dabar tave p ri­
baigčiau. Ne vieną kitą kaulelį perlaužčiau. Perskelčiau tavo galvą į
betoną ir stebėčiau, kaip nukraujuoji...
- Gana! - surinka atsigręždama Tesą, užsidengusi ausis delnais.
- Tesą, jei tu... - švelniai pradeda Zedas.
 - Zedai, aš tikrai vertinu viską, ką dėl manęs padarei, bet pri­
valai liautis, - ji stengiasi kalbėti tvirtai, tačiau nepavyksta.
Atsidusęs jis galiausiai apsisuka ant vieno kulno ir dingsta.
Pasuku link automobilio, bet, žinoma, vos prie jo prisiartinu,
lyg iš niekur išdygsta tėvas su Lendonu. Už nugaros kaukši Tesos
bateliai.
- Mes važiuojam namo, - pranešu, kol niekas nespėjo nieko
pasakyti.
- Vėliau tau paskambinsiu, - taria ji Lendonui.
- Ar trečiadienio planai nepasikeitė? - teiraujasi jis.
- Ne, žinoma, ne, - nusišypso ji dirbtine šypsena.
Lendonas dėbteli į mane, akivaizdžiai pastebėjęs įtampą tarp
mūsų. Ar ir jis žino apie jos planus? Tikriausiai. Lažinuosi, kad jis
ja i talkina.
Sėdu į automobilį, nesistengdamas nuslėpti susierzinimo.
- Paskambinsiu tau, - pakartoja ji Lendonui, tada pamoja
mano tėvui ir sėdasi į automobilį. Ji užsisega saugos diržą, o aš ne­
delsdamas išjungiu muziką.
- Pirmyn, - taria ji šaltai.
~ Ką?
- Pirmyn, varyk ant manęs. Žinau, kad nori.
Jos prielaida mane pribloškia ir atima žadą. Taip, ruošiausi ją
aprėkti, tačiau tai, kad ji to iš manęs tikėjosi, išmuša iš vėžių.
Bet, žinoma, ji to tikisi - taip nutinka visuomet. Toks jau aš
esu...
- Na? - ragina ji pro suspaustas lūpas.
- Neketinu ant tavęs varyti.
Ji akimirką dėbteli į mane ir nusuka akis kažkur už lango.
- Nežinau, ką daugiau daryti, kaip tik tave iškeikti... Čia ir
bėda, - nugalėtas atsidustu ir atremiu kaktą į vairą.
- Hardinai, aš neplanavau šito tau už nugaros. Nenorėjau, kad
taip pasirodytų.
- Tačiau kaip tik taip ir atrodo.
 - Niekada taip su tavim nepasielgčiau. Aš myliu tave. Viską su­
prasi, kai tau paaiškinsiu.
Pykčio bangai užliejus, nė neišgirstu jos žodžių.
- Mano supratimu, tu ketini išsikraustyti. Net nežinau kada,
nors mes kartu gyvenam , Tesą. Dalijamės vieną suknistą lovą, o tu
ketini taip imti ir mane palikti? Niekada neapleido jausmas, kad
taip padarysi.
Išgirstu spragtelint jos saugos diržą, o jau kitą akimirką ji įsi­
remta į mano pečius. Staiga atsiduria man ant kelių, nuogomis
šlaunimis apžergusi mano kojas, šaltais delnais apsivijusi kaklą,
ašarų nuskalautą veidą įkniaubusi man į krūtinę.
- Nulipk nuo manęs, - sakau, mėgindamas ją nuo savęs at­
plėšti.
- Kodėl tau amžinai atrodo, kad tave paliksiu? - Ji suspaudžia
mane dar tvirčiau.
- Nes taip ir bus.
- Į Sietlą važiuoju ne todėl, kad noriu nuo tavęs pabėgti, o dėl
savęs ir pasitaikiusios karjeros galimybės. Nuo seniai planavau ga­
liausiai ten persikelti, o dabar tam pasitaikė proga. Paprašiau pono
Venso, kai mudu aiškinomės, kaip mums toliau gyventi. Daugybę
kartų ketinau tau pasakyti, bet tu mane arba nutraukdavai, arba
nenorėjai kalbėtis apie rimtus dalykus.
Aš tegaliu galvoti apie tai, kaip ji susikrauna lagaminus ir pa­
lieka man tik niekingą raštelį ant stalo.
- Nedrįsk manęs kaltinti, - norėjau, kad mano balsas nu­
skambėtų įtikinamiau, bet nepavyko.
- Dėl nieko tavęs nekaltinu, bet nesitikėjau, kad nepalaikysi,
nors puikiai žinai, kaip man tai svarbu.
- Tai ką žadi daryti? Jei išvažiuosi, nebegalėsim būti kartu. Aš
myliu tave, Tesą, bet į Sietlą nevažiuosiu.
- Kodėl? Net nežinai, ar tau ten patiktų, ar ne. Galėtume bent
jau pamėginti, o jei tau iš tikrųjų nepatiktų, tuomet galėtume va­
žiuoti į Angliją... Galbūt, - kalba ji šniurkščiodama.
 - Ir tu nežinai, ar Sietle tau patiks, - pažvelgiu į ją tuščiu
žvilgsniu. - Atleisk, bet tau teks rinktis: Sietlas arba aš.
Akimirką ji žvelgia į mane ir netarusi nė žodžio grįžta į savo
sėdynę.
- Iškart apsispręsti neprivalai, bet laikas bėga, - užvedu variklį
ir suku iš aikštelės.
- Negaliu patikėti, kad verti mane rinktis, - meta ji neatsi­
gręždama.
- Puikiai žinojai mano nuomonę apie Sietlą. Tau pasisekė, kad
likau ramus, pamatęs ten tave su tuo niekšu.
- Man p asisekė? - pašiepia ji.
- Šiandiena - ir taip jau tikra mėšlo krūva - nebesipykime. At­
sakymo lauksiu iki penktadienio. Nebent, žinoma, planuoji išva­
žiuoti anksčiau, - vien nuo minties mane nukrečia šiurpas.
Žinau, kad ji pasirinks mane - privalo. Išvažiuosime į Angliją
ir pabėgsime nuo visų šitų nesąmonių. Džiaugiuosi, kad ji neuž­
siminė apie praleistas paskaitas - nenoriu ir dėl to susipjauti.
- Tu savanaudis, - apkaltina ji.
Neprieštarauju, nes ji tikrai teisi. Tačiau atsakau:
- Na, kai kas savanaudiškumu pavadintų ir tai, kai planuoji
ką nors palikti ir nieko jam nesakai. Kur gyvensi? Ar jau susiradai
butą?
- Ne, ruošiausi tuo užsiimti rytoj. Trečiadienį mes išvažiuojam
su tavo šeima. - Man prireikia akimirkos susivokti, apie ką ji kalba.
- Mes?
- Sakei, ir tu važiuosi...
- Tesą, man vis dar galva sukasi nuo tavo Sietlo nesąmonių, -
žinau, kad elgiuosi niekšiškai, bet tai nesąžininga. - Ir nepa­
mirškime, kad skambinai Zedui, - dar pridedu.
Visą kelią Tesą neprataria nė žodžio. Keletą kartų į ją žvilgteliu,
kad įsitikinčiau, ar ji nemiega.
- Ar dabar su manim nesikalbėsi? - galiausiai paklausiu, pri­
važiavęs mūsų... mano butų kompleksą.
- Nežinau, ką tau pasakyti, - atsako ji silpnu, nugalėtu balsu.
 Pastatau automobilį ir tik tada susiprantu. Velnias.
- Tavo tėvas vis dar čia, tiesa?
- Nežinau, kur daugiau jis galėtų būti... - atsako ji, nepa­
žvelgdama mano pusėn.
Mums išlipus iš automobilio, pasiūlau:
- Kai grįšim namo, paklausiu jo, kur jį nuvežti.
- Nesivargink, pati tai padarysiu, - burbteli ji.
Nors mano mergina eina šalia, atrodo, lyg ji būtų už tūkstančio
mylių.
 Šeštas skyrius

TESĄ

Jaučiuosi pernelyg nusivylusi Hardinu, kad kivirčyčiausi, o jis per­

nelyg širsta, kad kalbėtų ramiu tonu. Tiesą sakant, naujienas jis
priėmė geriau, nei tikėjausi, bet kaip gali versti mane rinktis? Jis
žino, ką man reiškia persikėlimas į Sietlą, tačiau nė nemirktelėjęs
tai iš manęs atimtų. Dėl to skaudžiausia. Jis nuolat kartoja, kad
negali nė per žingsnį nuo manęs atsitraukti, kad negali be manęs
gyventi, ir štai pareiškia man ultimatumą - tai nesąžininga.
- Jeigu jis mus apvogė ir paspruko... - vėl prasižioja Hardinas,
mums pasiekus duris.
- Gana.
Tikiuosi, kad mano balse jis išgirs nuovargį ir liausis kankinęs.
- Aš tik pasakau.
Pasukusi raktą spynoje, akimirką susimąstau apie Hardino žo­
džius. Juk to vyro gerai nepažįstu.
Paranoja akimirksniu išgaruoja, užėjus pro duris. Tėvas guli
sukniubęs ant sofos krašto. Plačiai pravėręs burną garsiai knarkia.
Netaręs nė žodžio, Hardinas pradingsta miegamajame, o aš
nutipenu į virtuvę atsigerti vandens ir apmąstyti kito ėjimo. Ne­
benoriu pyktis su Hardinu, tačiau man jau bloga nuo jo savanau­
diškumo ir nesugebėjimo matyti toliau savo nosies. Žinau, kad jis
labai stengėsi ir gerokai pasikeitė, vis dėlto suteikiau jam vieną ga­
limybę po kitos, tačiau jos virto užburtu skyrimosi ir taikymosi
ratu, dėl kurio susigūžtų net Ketrina Ernšo. Nežinau, kaip ilgai
man pavyks išsilaikyti virš vandens, kai be atvangos tenka kovoti
su potvynio banga, kurią vadiname tarpusavio santykiais. Kaskart,
kai jau atrodo, kad išsikapanojau, gilyn mane įtraukia dar vienas
ginčas su Hardinu.
Po kelių minučių pakylu ir žvilgteliu į tėvą - vis dar knarkia.
Paprastai tokia scena mane prajuokintų, tačiau mintis gaubia
niūrūs barnio debesys. Pasuku į miegamąjį, mėgindama nuspręsti,
kaip elgtis toliau.
Hardinas guli lovoje sunėręs delnus virš galvos ir spokso į
lubas. Jau žiojuosi kalbėti, bet jis pirmas nutraukia tylą:
- Mane išmetė. Jei tau įdomu.
- Ką? - staigiai atsigręžiu, o širdis ima daužytis tarsi pašėlusi.
- Taip. Išspyrė be pasigailėjimo, - gūžteli jis pečiais.
- Man labai gaila. Privalėjau anksčiau paklausti.
Buvau tikra, kad Kenui pavyks ištempti sūnų iš bėdos. Man jo
siaubingai gaila.
- Nieko tokio. Tu juk buvai pernelyg užsiėmusi Zedu ir planais
išvažiuoti į Sietlą, prisimeni?
Prisėdu ant lovos krašto kuo toliau nuo jo ir iš paskutiniųjų
mėginu prikąsti liežuvį. Veltui.
- Norėjau sužinoti apie tau teikiamus kaltinimus. Jis sako vis
vien...
- Girdėjau, ką jis sakė. Pats ten buvau, pamiršai? - jis nutraukia
mane, pašaipiai pakėlęs antakius.
- Hardinai, man jau užtenka tavo maivymosi. Suprantu, kad tu
piktas, bet jau laikas pradėti mane bent truputį gerbti, - kalbu lėtai
tikėdamasi, kad žodžiai prasimuš pro storą jo kiautą.
Akimirką jis atrodo priblokštas, tačiau netrukus atgauna pu­
siausvyrą.
- Ką pasakei?
Stengdamasi išlaikyti neutralią ir griežtą veido išraišką pa­
kartoju:
- Girdėjai mane. Liaukis kalbėjęs su manim tokiu tonu.
 - Atsiprašau, bet tai mane išmetė iš universiteto, tada aptikau
tave su ju o ir sužinojau, kad išsikraustai į Sietlą. Man atrodo, turiu
teisę širsti.
- Taip, tokią teisę turi, bet tai nereiškia, kad gali šitaip bjauriai
elgtis su manim. Tikėjausi, kad apie viską pasikalbėsime ir bent
kartą nesutarimus išspręsime kaip suaugę.
- Ką nori tuo pasakyti? - Jis atsisėda, o aš laikausi atstumo.
- Noriu pasakyti, kad po šešis mėnesius trukusio tąsymosi jau
turėtume mokėti spręsti konfliktus be durų trankymo ir daiktų
daužymo.
- Šešis mėnesius? - Jam atvimpa žandikaulis.
- Taip, šešis mėnesius. - Mėginu vengti akių kontakto. - Na,
nuo tada, kai pirmą kartą susitikom.
- Nemaniau, kad prabėgo tiek laiko.
- Ką gi, taip jau yra.
Man tas pusmetis labiau prim ena amžinybę.
- Neatrodo, kad taip ilgai...
- Ar ir dėl to pradėsi skųstis? Kad pernelyg ilgai susitiki-
nėjam? - galiausiai pažvelgiu į žalias jo akis.
- Ne, Tesą, man paprasčiausiai keista tai suvokti. Aš niekada
nedraugavau su mergina, todėl šeši mėnesiai atrodo ilgas laiko
tarpas.
- Mes nesusitikinėjom visą tą laiką. Didžiąją jo dalį praleidom
kivirčydamiesi arba vienas kito vengdami, - primenu jam.
- Kiek tiksliai susitikinėjai su Nojum?
Jo klausimas mane nustebina. Keletą kartų esame kalbėję apie
mano santykius su Nojumi, tačiau tai paprastai netrukdavo ilgiau
nei penkios minutės, o diskusijos staiga nutrūkdavo dėl Hardino
pavydo.
- Geriausi draugai mes buvome nuo vaikystės, bet pora tapome
tik gimnazijoje. Manau, mūsų santykius draugavimu buvo galima
vadinti ir anksčiau, bet mes to nesupratome. - Atidžiai stebiu
Hardiną, laukdama jo reakcijos.
 Prabilusi apie Nojų, imu jo ilgėtis - ne romantine prasme, o
laip, kaip ilgimasi seniai nematytos šeimos.
- A, - jis nuleidžia rankas ant kelių, o man kyla noras paimti
jas. - Ar judu pykdavotės?
- Kartais. Susiginčydavome dėl tokių dalykų, kokį filmą žiūrėti,
arba kai jis vėluodavo mane paimti.
- Vadinasi, ne taip, kaip pykstamės mes? - klausia jis, neati-
l raukdamas akių nuo savo rankų.
- Nemanau, kad kiti žmonės pykstasi taip, kaip mes, - nusi­
šypsau, mėgindama jį nuraminti.
- Ką dar darydavote? Noriu pasakyti, kartu, - vėl klausia jis.
Galiu prisiekti, kad Hardinas staiga virto mažu vaiku vaiskiai ža­
liomis akimis ir kone virpančiomis rankomis.
Lėtai gūžteliu.
- Tiesą sakant, dažniausiai kartu mokydavomės ir žiūrė­
davome šimtus filmų. Tikriausiai mudu buvome geriausi draugai,
o ne pora.
- Tu jį mylėjai, - primena man vaikas.
- Ne taip, kaip myliu tave, - patikinu jį taip, kaip esu tikinusi
šimtus kartų.
- Ar dėl jo būtum atsisakiusi kraustytis į Sietlą? - Jis krapš­
tinėja odeles aplink nagus. Mūsų žvilgsniams pagaliau susitikus, jo
akyse išvystu netikrumą.
Tai štai kodėl pradėjome kalbą apie Nojų - Hardino nepasi­
tikėjimas savimi ir vėl nunešė jo mintis ten, kur jis lygina save su
žmonėmis, kurių, anot jo, man reikia.
-N e .
- Kodėl ne?
Ištiesiu jam ranką, norėdama paguosti viduje slypintį vaiką.
- Nes apskritai nereikėtų rinktis. Jis visuomet žinojo apie mano
planus ir svajones, todėl nebūtų vertęs to daryti.
- Sietle aš nieko neturiu, - atsidūsta jis.
- Mane... Tu turėtum mane.
 - To negana.
Aha... Nusigręžiu šalin.
- Žinau, kaip tai skamba, bet tai tiesa. Manęs ten niekas ne­
laukia, o tu turėsi naują darbą, susirasi naujų draugų...
- Tu taip pat galėtum gauti naują darbą. Kristianas sakė, kad
tave pasamdytų. O naujų draugų susirastume kartu.
- Nenoriu jam dirbti. O tavo pasirinkti draugai tikriausiai
nebūtų tie patys žmonės, su kuriais galėčiau draugauti aš. Ten jaus­
čiaus kaip juoda avis.
- Nebūk toks tikras. Aš juk draugauju su Stef.
- Tik todėl, kad gyvenote viename bendrabutyje. Nenoriu ten
kraustytis, Tesą, ypač po to, kai mane išmetė iš universiteto. Lo­
giškiau atrodo grįžti į Angliją ir studijuoti ten.
- Nesąžininga paisyti tik to, kas atrodo logiška tau.
- Tu viena taip pat neturi teisės spręsti, turint galvoje, kad man
už nugaros susitikai su Zedu.
- Tikrai? Jei nepameni, mes nė nežinom, ar susitaikėm ir vėl
esame pora. Sutikau grįžti gyventi su tavim, o tu pažadėjai mane
gerbti. - Atsistoju ir imu žingsniuoti cementinėmis grindimis. -
Tu tuo tarpu man už nugaros jį sumušei ir dėl to esi pašalintas iš
universiteto. Taigi jei kas ir neturi teisės vienas spręsti, tai tu.
- Tu slėpei savo planus nuo manęs! - jis pakelia balsą. - Ke­
tinai nieko nesakius mane palikti!
- Žinau! Ir už tai atsiprašau. Kodėl, užuot ginčijęsi, kuris kal­
čiausias, negalime pamėginti išsipainioti ir rasti kompromiso?
- Tu... - jis nutyla ir pakyla nuo lovos. - Tu negali...
- Ko? - neleisiu jam išsisukti.
- Nežinau, negaliu blaiviai mąstyti, nes pykstu ant tavęs.
- Man labai gaila, kad tau teko šitaip sužinoti. Ką dar nori iš
manęs išgirsti?
- Pasakyk, kad nevažiuosi.
- Neketinu apsispręsti dabar. Apskritai neturėčiau.
- Tai kada? Aš nesėdėsiu ir nelauksiu...
 - Tuomet ką darysi? Pats mane paliksi? O kas atsitiko tiems
reikšmingiems žodžiams „Nuo šios dienos aš daugiau nenoriu būti
be tavęs“?
- Tikrai? Štai ką priminsi? Ar neatrodo, kad prieš man pa­
sidarant tau skirtą tatuiruotę buvo idealus laikas užsimint apie
Sietlą? Patikėk, ironiją suprantu. - Jis žengia artyn, tarsi mesdamas
iššūkį.
- Ruošiausi tau pasakyti!
- Bet nepasakei.
- Kiek dar kartų prie to grįšime? Jei nori, galim visą dieną dėl
to ginčytis, bet aš tam nebeturiu energijos. Man jau gana, - tariu.
- Gana? Tau jau gan a? - piktai nusijuokia jis.
- Taip, man gana.
Tai tiesa. Nebegaliu ilgiau pyktis dėl Sietlo. Tai erzina ir
smaugia, todėl pakaks.
Jis apsivelka iš spintos išsitrauktą juodą sportinį nertinį ir ap­
siauna batus.
- Kur susiruošei? - paklausiu.
- Toliau nuo čia, - meta jis.
- Hardinai, neturėtum išeiti, - sušunku jam įkandin, tačiau jis
nekreipia dėmesio.
Jei svetainėje nebūtų mano tėvo, nusivyčiau jį ir priversčiau
pasilikti.
Nors, atvirai sakant, man jau nusibodo jį vaikytis.
 Septintas skyrius

HARDINAS

Tesos tėvas nubudęs sėdi ant sofos ir sukryžiavęs rankas ant krūti­
nės žiūri pro langą.
- Ar tamstą reikia kur nors pavežti? - paklausiu. Nesižaviu
mintim jį kur nors vežti, bet neketinu palikti čia jo vieno su ja.
Jis staigiai atsigręžia, lyg būčiau jį išgąsdinęs.
- Taip, jei tu ne prieš? - paklausia jis.
- Ne prieš, - atsakau.
- Gerai, tik atsisveikinsiu su Tese. - Jo akys nukrypsta link
miegamojo.
- Gerai, lauksiu automobilyje.
Išeinu pro duris neapsisprendęs, kur dėtis, nuvežus tą seną
kvailį kur jam reikia, bet esu tikras, kad nė vienam iš mudviejų
nebus geriau, jei liksiu namie. Žiauriai ant savęs pykstu. Žinau, ne
ji viena kalta, bet niršdamas esu pratęs užsipulti žmones, o kai ji
šalia, tampa lengvu taikiniu. Dėl to esu paskutinis niekšas, žinau.
Susmeigęs akis į pagrindinį pastato įėjimą, laukiu Ričardo. Jei jis
greit nenusileis, galės pėdint pėsčiomis. Deja, nuo šitos minties at­
sidustu, nes mažiausiai noriu palikti jį čia su Tesą.
Galiausiai „Metų tėvas“ pasirodo tarpduryje ir patempia marš­
kinių rankoves žemyn. Buvau tikras, kad jis išsinešdins su mano
drabužiais, kuriuos jam vakar davė Tesą, bet jis vilki savuosius, tik
dabar jie švarūs. Prakeiktoji Tesą, ji per gera.
Jam pravėrus duris, pagarsinu muziką tikėdamasis, kad ji su­
laikys jį nuo mėginimų užmegzti pokalbį.
 Jokios naudos.
- Ji prašė perduoti, kad būtum atsargus, - taria vos įsėdęs ir
užsisega diržą taip, lyg rodytų man, kaip tai daroma. Tarsi būtų
koks stiuardas. Linkteliu jam ir išsuku į gatvę.
- Kaip sekėsi posėdyje? - klausia jis.
- Ką? - Kilsteliu antakį.
- Man tik įdomu. - Jis pirštais barbena sau į koją. - Džiau­
giuosi, kad ji tave lydėjo.
- Gerai.
- Ji man labai primena savo motiną.
- Nesąmonė. - Duriu žvilgsnį į jį. - Ji nė per nago juodymą ne­
primena tos moters.
Jis prašosi išmetamas iš autom obilio greitkelio viduryje.
- Žinoma, tik gerosiomis savybėmis. - Nusijuokia jis. - Ji ne­
paprastai užsispyrusi, visai kaip Kerol. Tęsė žino, ko nori, tačiau
yra gerokai švelnesnė ir mielesnė.
Ir vėl tos Tesės nesąmonės.
- Girdėjau jūsų barnį. Jis mane pažadino.
- Atsiprašau, kad pažadinom tave vidurdienį iš miego ant
mūsų sofos. - Imu vartyti akis.
Kažkodėl ir tai jį prajuokina.
- Ei, aš suprantu, žmogau. Tu širsti ant viso pasaulio. Ir aš toks
buvau. Po velnių, vis dar esu. Bet kai randi žmogų, kuris yra pasi­
ryžęs taikstytis su tavo nesąmonėm, nebeprivalai visada pykti.
Ką gi, senuk, ką siūlai daryti, kai ne kas kitas, o tavo dukra
mane šitaip siutina?
- Klausyk, pripažįstu, kad nesi toks šiukšlė, kokiu tave laikiau,
bet tavo patarimo neprašiau, todėl neaušink burnos.
- Nesistengiu tau patarti. Kalbu iš savo patirties. Būtų gaila, jei
judviejų keliai išsiskirtų.
Niekas neketina skirtis, šunsnuki tu. Aš tik noriu, kad ji su­
prastų. Noriu būti su ja ir būsiu - tik ji privalo nusileisti ir išva­
žiuoti su manim. Kad ir kokie buvo jos motyvai, negaliu patikėt,
jog į visa tai ji vėl įpainiojo Zedą.
 Išjungiu suknistą radiją.
- Tu nepažįsti nei manęs, nei jos. Kas tau darbo?
- Nes žinau, kad jai tavęs reikia.
- Nejaugi? - atsakau sarkastiškai. Ačiū Dievui, baigiam pri­
važiuoti jo miesto dalį, taigi šis nepakenčiamas pokalbis netrukus
baigsis.
- Tai tiesa.
Staiga suvokiu - ir niekada niekam šito neprisipažinsiu, - kad
man malonu girdėti kažką sakant, kad jai manęs reikia. Net jei tai
valkata alkoholikas jos tėvas.
- Ar žadi ją dar aplankyti? - paklausiu ir paskubomis pridedu: -
Ir kur aš tave vežu?
- Gali paleisti mane prie tatuiruočių salono, kur vakar susi­
tikom. Iš ten kelią rasiu pats. Ir taip, ketinu ją vėl aplankyti. Pri­
valau jai už daug ką atsilyginti.
- Kur jau ne, - pritariu.
Aikštelė šalia tatuiruočių salono tuščia - logiška, mat dar nėra
nė pirmos popiet.
- Ar galėtum pavežti mane iki šitos gatvės galo? - paklausia jis.
Linkteliu ir pravažiuoju saloną. Gatvės gale išvystu tik barą ir
apgriuvusią skalbyklą.
- Ačiū, kad pavežei.
- Aha.
- Gal nori užeiti su manim? - pakviečia Ričardas, pamodamas
į nedidelį barą.
Šią akimirką gerti su benamiu Tesos tėvu neatrodo pati protin­
giausia mintis.
Deja, išmintingais sprendimais negarsėju.
- Kodėl ne, po velnių, - burbteliu ir užgesinęs variklį nuseku jį
vidun. Kur kitur važiuoti suplanavęs nebuvau.
Bare tamsu, trenkia viskiu ir pelėsiais. Sekdamas jį prie ne­
didelio prekystalio, pasičiumpu kėdę ir palieku vieną tuščią vietą
tarp mudviejų. Už baro mus pasitinka vidutinio amžiaus moteris
su, viliuosi, savo paauglės dukters drabužius. Netarusi nė žodžio, ji
pastumia Ričardui nedidelį stiklą viskio su ledu.
- O tau? - klausia manęs gergždžiančiu, gilesniu už mano
balsu.
- To paties.
Ausyse aiškiai suskamba Tesos balsas, perspėjantis šito ne­
daryti. Stumiu jį lauk - stumiu ją iš savo minčių.
Pakeliu stiklą, susidaužiame ir gurkštelime.
- Iš kur trauki pinigų gerti, jei niekur nedirbi? - klausiu.
- Kas antrą dieną valau ir tvarkau barą, todėl jie leidžia man
gerti nemokamai.
Jo balse išgirstu akivaizdžią gėdą.
- Tuomet kodėl nemeti gerti ir neprašai už darbą sumokėti?
- Nežinau. Tiek kartų mėginau.
Jis stebeilija į savo stiklą primerktomis akimis - akimirką jos
man primena manąsias. Jomis nuslenka mano paties šešėlis. - Vi­
liuosi, kad dabar, kai galėsiu dažniau lankyti dukrą, bus lengviau.
Linkteliu nesistengdamas mesti jam dar vienos užgaulios pas­
tabos ir pirštais apsiveju vėsų stiklą. Užvertęs galvą jį ištuštinu, mė­
gaudamasis pažįstamu škotiško viskio deginimu burnoje. Kai pa­
stūmiu stiklą skersai barą, moteris už jo sugauna mano žvilgsnį ir
įpila antrą.
 Aštuntas skyrius

TESĄ

- Tavo tėtis? - telefono ragelyje nuaidi nuostabos kupinas

Lendono balsas.
Iš galvos išgaravo, kad taip ir neturėjau progos jam papasakoti
apie tėvo sugrįžimą.
- Taip, vakar netikėtai jį sutikau...
- Kaip jis gyvena? Ką tau sakė? Koks jis?
- Jis... - kažkodėl gėdijuosi Lendonui prisipažinti, kad tėvas
vis dar geria. Žinau, jis manęs niekuomet neteistų, bet nuogąsta­
vimai nepalieka.
- Ar jis vis dar...
- Taip. Jis buvo įkaušęs, kai susitikom, tačiau mes parsivežėm jį
namo ir leidom pernakvoti. - Aplink pirštą sukioju plaukų sruogą.
- Hardinas neprieštaravo?
- Aš jo neklausiau. Butas priklauso ne jam vienam, - atkertu.
Akimirksniu pasijutusi kalta atsiprašau: - Atleisk, man papras­
čiausiai įgriso Hardino įsivaizdavimas, kad gali viską kontroliuoti.
- Tesą, ar norėtum, kad atvažiuočiau iš studentų miestelio?
Lendonas toks mielas - net tonas išduoda jo geraširdiškumą.
- Ne, aš tik dramatizuoju, - atsidustu ir apsidairau miega­
majame. - Tiesą sakant, manau, kad pati važiuosiu į universitetą.
Dar galiu suspėti į paskutinę paskaitą.
Šiuo metu man išties praverstų puodelis kavos ir jogos užsiė­
mimas.
 Persirengdama treniruotei, klausausi Lendono. Važiuoti tik
į vieną paskaitą atrodo laiko švaistymas, bet nenoriu trintis bute
laukdama Hardino, kuris galai žino kur šlaistosi.
- Profesorius Soto šiandien teiravosi apie tave, nes nedaly­
vavai, o Kenas minėjo, kad jis parašė Hardino charakteristiką. Kas
čia dedasi? - klausia jis.
- Profesoriui manęs reikėjo? Nežinau... Jis anksčiau siūlėsi jam
padėti, tačiau nemaniau, kad kalbėjo rimtai. Galbūt jis jam papras­
čiausiai simpatizuoja?
- Simpatizuoja? Hardinui? - Lendonas nusijuokia, o aš nesusi­
laikiusi prie jo prisijungiu.
Rišdamasi plaukus į uodegėlę, išmetu telefoną į kriauklę. Tyliai
nusikeikiu ir priglaudžiu jį prie ausies kaip tik tuomet, kai Len­
donas sakosi prieš paskaitą užsuksiąs į biblioteką. Atsisveikinusi
padedu ragelį ir jau noriu rašyti Hardinui žinutę, kur mane rasti,
tačiau persigalvoju.
Jis susitaikys su mintimi apie persikėlimą į Sietlą. Privalo.
Kol atvažiuoju į studentų miestelį, vėjas vėl pakyla, o dangus
apsitraukia bjauraus atspalvio pilkais debesimis. Nusiperku
puodelį kavos - iki jogos dar pusvalandis. Biblioteka yra kitame
studentų miestelio krašte, todėl neturiu pakankamai laiko ten su­
sitikti su Lendonu. Nusprendžiu pasikalbėti su profesoriumi Soto.
Jo paskaita turėtų baigtis...
Mintis nutraukia iš auditorijos į koridorių staiga išsiveržusi
studentų banga. Pasitaisau kuprinę ant peties ir imu brautis pro
minią. Atgręžęs man nugarą, profesorius Soto velkasi odinį švarką.
- Panele Jang, - atsisukęs pasisveikina su šypsena.
- Sveiki, profesoriau Soto.
- Kokie vėjai? Norėjote sužinoti praleistos paskaitos temą die­
noraščiui?
- Ne, Lendonas man ją jau davė. Atėjau jums padėkoti. - Ne­
rangiai mindžikuoju ant sportinių batelių kulnų.
- Už ką?
 - Už tai, kad parašėte Hardino charakteristiką. Žinau, jis su
jumis ne itin pagarbiai elgėsi, todėl labai dėkoju už mėginimą
padėti.
- Nieko tokio. Visi - net karštakošiai - nusipelno kokybiško iš­
silavinimo, - nusijuokia jis.
- Tikriausiai jūs teisus. - Nusišypsau ir imu dairytis po audi­
toriją svarstydama, ką sakyti toliau.
- Šiaip ar taip, Zedas nusipelnė to, ką gavo, - staiga prideda jis.
Ką?
- Ką norite tuo pasakyti? - susmeigiu į jį akis.
Keliskart mirktelėjęs, profesorius Soto susikaupia.
- Nieko, aš tik... Esu tikras, kad Hardinas turėjo rimtą priežastį
jį užsipulti, ir tiek. Man jau metas, turiu spėti į susitikimą, bet ačiū,
kad užsukote. Pasimatysime trečiadienio paskaitoje.
- Trečiadienį išvažiuoju, todėl paskaitoje dalyvauti negalėsiu.
Jis tik lengvai pamoja ranka.
- Na, tuomet linkiu smagiai praleisti laiką. Pasimatysime, kai
grįšite.
Jis paskubomis išeina, palikęs mane svarstyti, ką turėjo galvoje.
 Devintas skyrius

HARDINAS

Netikėtas mano sugėrovas Ričardas paspruko į tualetą jau ketvirtą

kartą nuo atvykimo. Susidaro įspūdis, kad barmenė Betsė jaučia
simpatiją šiam vyrui, kuris verčia mane jaustis klaikiai nepatogiai.
- Pakartosi? - klausia ji.
Apkūniajai moteriškei atsakau linktelėjimu. Dar tik po antros
valandos, o aš jau išgėriau keturias taures. Nebūtų taip blogai, jei
gerčiau ką nors silpnesnio už gryną viskį su kruopele ledo.
Mintys skendi migloje, o pyktis vis dar nesitraukia. Nežinau,
ant ko ar už ką nirštu labiau, todėl nusprendžiau būti iš esmės su­
knistai surūgęs.
- Prašau, - barmenė pastumia man gėrimą, Ričardui prisėdant
greta. Maniau, jis suprato tuščios kėdės tarp mudviejų svarbą. Pa­
sirodo, klydau.
Jis atsigręžia į mane, pirštais glostydamas barzdą. Garsas pasi­
bjaurėtinas.
- O man išgerti užsakei?
- Turėtum ją nusiskusti, - išdėstau savo alkoholio persmelktą
nuomonę.
- Šitą? - klausia dar kartą perbraukdamas ją delnu.
- Taip, tą. Tau ji netinka, - patikinu.
- Nieko tokio - užtat šilta, - nusijuokia jis, o aš nenorėdamas
išsiduoti, kad ir man juokinga, siurbteliu gėrimo.
- Betse! - šūkteli jis. Ji linkteli ir paima tuščią jo stiklą. Tada jis
atsigręžia į mane. - Ar paaiškinsi, dėl ko geri?
 - Ne, - sukioju viskį stiklinėje, o ledo kubelis jame skambė­
damas trankosi į kraštą.
- Puiku, tuomet jokių klausimų. Tik viskis, - pakiliai sako jis.
Mano neapykanta jam beveik ištirpo. Prisimenu ją tik pa­
galvojęs apie mamos šiltadaržyje besislepiančią šviesiaplaukę
dešimtmetę. Jos melsvai pilkšvos akys plačios, kupinos išgąsčio...
O tada pasirodo šviesiaplaukis berniukas su prakeiktu nertiniu,
kad ją išgelbėtų.
- Turiu tik vieną klausimą, - neatstoja jis, grąžindamas mane
į tikrovę.
Giliai įkvepiu ir siurbteliu godų gurkšnį iš stiklo, kad nepa­
daryčiau ko nors idiotiško. Turiu galvoje, idiotiškesnio už gėrimą
bare su savo merginos alkoholiku tėtušiu. Šita šeima ir suknisti jų
klausimai.
- Vieną, - tarsteliu.
- Ar šiandien tave tikrai išmetė iš universiteto?
Kartodamas klausimą mintyse, ausuku akis į neoninę alaus da­
ryklos reklamą. Gal nereikėjo gerti keturių... Ne, penkių stiklų.
- Ne. Bet ji taip galvoja, - prisipažįstu.
- Ir kodėl gi ji taip galvoja?
Landus šunsnukis.
- Nes aš jai taip pasakiau. - Nukreipiu į jį šaltą žvilgsnį. -
Vienai popietei išpažinčių užteks.
- Kaip nori. - Nusišypso jis ir pakelia savo stiklą sudaužti su
manuoju. Purtydamas galvą atsitraukiu. Juokas išduoda jį nesiti­
kėjus, kad susidaušim. Aš jį, regis, linksminu taip, kaip jis erzina
mane.
Netikėtai greta jo išdygsta ir šalia prisėda panašaus amžiaus
moteris. Ranka apglėbia jį per pečius, o šis šiltai pasisveikina. Ji
neprimena benamės valkatos, tačiau jiedu akivaizdžiai pažįstami.
Didžiąją laiko dalį jis tikriausiai praleidžia šitoj skylėj. Pasinaudoju
proga ir žvilgteliu į telefoną - iš Tesos nei žinučių, nei skambučių.
Pajuntu palengvėjimą, kad ji nemėgina su manim kalbėtis,
bet kartu tai erzina. Palengvėjo, nes esu įkaušęs, o pykstu, nes jau
jos pasiilgau. Su kiekvienu viskio stiklu man jos reikia labiau, o
tuštuma viduje vis auga.
Po velnių, ką ji man padarė?
Ji nepakenčiama ir nuolat stengiasi išvesti mane iš kantrybės.
Atrodo, lyg viskas, ką ji daro, tai mėgina rasti naujų būdų mane
įsiutinti. Gali būti, kad aš teisus. Ji tikriausiai sėdi ant lovos sukry­
žiavusi kojas, ant kelių pasidėjusi tą kvailą darbo kalendorių, vieną
rašiklį įsikandusi, kitą užsikišusi už ausies, ir sudarinėja sąrašą
dalykų, kuriuos pasakius ar padarius dar labiau mane įsiutintų.
Mes kartu jau šešis mėnesius - visą pusmetį. Žiauriai ilgai -
ilgiau, nei kada nors maniau galįs praleisti su vienu žmogumi.
Tiesa, visą tą laiką nebuvom pora. Keletą tų mėnesių praleidau -
ne, iššvaisčiau - mėgindamas laikytis nuo jos atokiau.
- Čia Nensė, - mano mintis nutraukia Ričardas.
Linkteliu moteriškei ir nudelbiu akis atgal į tamsaus medžio
barą.
- Nense, šitas nepriekaištingai išauklėtas jaunuolis yra Har-
dinas. Jis - Tesės vaikinas, - išdidžiai pristato jis.
Kodėl jis didžiuojasi tuo, kad susitikinėju su jo dukra?
- Tęsė turi vaikiną! Ar ji taip pat čia? Labai norėčiau pagaliau
su ja susipažinti. Ričardas man tiek daug apie ją pasakojo!
- Jos čia nėra, - burbteliu.
- Gaila. Kaip praėjo jos gimtadienio šventė? Praeitą savaitgalį,
tiesa? - klausia ji.
Ką?
Ričardas žvilgsniu paragina mane patvirtinti niekus, kurių
greičiausiai jai pripaistė.
- Buvo smagu, - atsako jis už mane ir užsiverčia likusį gėrimą.
- Kaip šaunu, - džiūgauja Nensė ir staiga pamoja link durų. -
O štai ir ji!
Atsigręžiu į duris, akimirksnį manydamas, kad ji kalba apie
Tesą, tačiau tai būtų nelogiška. Jos viena kitos nepažįsta. Prie mūsų
prisiartina liesa šviesiaplaukė. Šitoje skylėje pradeda rinktis per
didelė minia.
 - Dar vieną, - iškeliu savo tuščią stiklą.
Barmenė kartu su gėrimu man patiekia ir tylų keiksmą.
- Čia mano duktė Šenon, - pristato Nensė.
Šenon mane nužvelgia akimis, ant kurių, regis, prikibę vorų.
Šita panelė aiškiai per daug dažosi.
- Šenon, čia - Hardinas, - taria Ričardas, bet aš nepasivarginu
pasisveikinti.
Prieš keletą mėnesių gal ir būčiau atkreipęs dėmesį į šitą
vargšelę. Gal net būčiau jai leidęs mane pamaloninti šlykščiame
baro tualete, tačiau dabar tenoriu, kad ji liautųsi į mane spoksojus.
- Jei nori nutempti juos žemiau, teks nusivilkti, - metu, ne­
ištvėręs jos mėginimų tampyti marškinėlių kraštą, kad atidengtų
daugiau krūtinės.
- Ką p a sa k ei? - įsižeidžia ji ir įremia rankas į liesus klubus.
- Puikiai girdėjai.
- Gerai, gerai. Kodėl mums visiems nenusiraminus, - iškėlęs
rankas įsiterpia Ričardas.
Kaip tik tuomet Nensė su pasileidėle dukra atsistoja ir nueina
paieškoti stalelio.
- Nėra už ką, - burbteliu, o jis ima purtyti galvą.
- Esi bjaurus kalės vaikas, - meta jis atgal ir man nespėjus su­
reaguoti dar prideda: - Kaip tik tokie man patinka.

Išmaukęs dar tris taures vos pasėdžiu ant kėdės. Ričardas, kurio
profesija yra gėrimas, atrodo, taip pat susidūrė su panašiais sunku­
mais, mat dabar palinkęs gerokai per arti.
- Taigi kai kitą dieną mane paleidžia, pėsčiom reikia nupėdint
tris kilometrus! Aišku, pradeda lyti...
Jis toliau tęsia pasakojimą apie paskutinį kartą už grotų. Aš
geriu apsimesdamas, kad jis kalbasi su kažkuo kitu.
- Jeigu nori, kad saugočiau tavo paslaptį, privalai bent jau man
paaiškint, kodėl Tesei sakei, kad tave išmetė, - galiausiai sako jis.
Nuojauta man kuždėjo, kad jis vėl apie tai užsimins, kai būsiu
visiškai girtas.
 - Man taip lengviau, - prisipažįstu.
- Kaip tai?
- Nes noriu, kad ji važiuotų su manim į Angliją, o jai ta mintis
ne prie širdies.
- Nesuprantu, - pirštais jis suspaudžia nosį.
- Tavo dukra ruošiasi mane palikti, o aš negaliu jai to leist.
- Taigi pripaistai jai, esą tave išmetė iš universiteto, kad ji su­
tiktų kraustytis į Angliją?
- Daugmaž.
Jis nuleidžia akis į savo gėrimą, tada vėl pažvelgia į mane.
- Tai labai kvaila.
- Žinau.
Kai garsiai tai pasakau, skamba tikrai idiotiškai, bet liguistose
mano mintyse tai atrodo protinga.
- Ir apskritai, kas tu toks, kad man patarinėtum? - galiausiai
rėžiu jam.
- Niekas. Bet jei taip elgsies ir toliau, galų gale atsidursi mano
vietoje.
Noriu drėbti jam, kad atsiknistų ir žiūrėtų savų prakeiktų
reikalų, bet pasižiūrėjęs į jį vėl pastebiu tą panašumą, kurį įžvelgiau
vos prisėdęs su juo už baro. Velnias.
- Nesakyk jai, - paprašau.
- Nesakysiu, - burbteli jis ir atsigręžia į Betsę. - Dar po vieną.
Ji jam nusišypso ir pradeda pilti mums gėrimus. Nežinau, ar
dar vienas nuslys gerkle.
- Man užteks. Akyse ir taip dvejinasi, - sakau jam.
- Man daugiau liks, - gūžteli jis.
„Aš ne vaikinas, o paskutinis nevykėlis4, - galvoju sau svarsty­
damas, ką dabar veikia Tęsė... Tfu, Tesą.
- Aš esu nieko vertas tėvas, - sako Ričardas.
Aš per daug apkvaitęs, kad atskirčiau mintis nuo kalbų, todėl
nežinau, ar jis taip pasakė atsitiktinai, ar aš garsiai dėsčiau savo
samprotavimus...
- Pasislink, - Ričardo kairėje pasigirsta šiurkštus vyriškas balsas.
 Žvilgtelėjęs išvystu žemaūgį vyriškį dar tankesne už mano su­
gėrovo barzda.
- Daugiau kėdžių nėra, bičiuli, - lėtai atsako Ričardas.
- Na, tuomet tau teks nešti iš čia savo sėdynę, - pagrasina
vyras.
Po velnių, tik ne tai. Tik ne dabar.
- Mes niekur neisim, - metu vyrui.
Deja, šis sugriebia Ričardą už apykaklės ir šiurkščiai timpteli
jį ant kojų.
 Dešimtas skvrius J

TESĄ

Kelias iš jogos užsiėmimo iki automobilio atrodo ilgesnis nei pa­

prastai. Medituodama sugebėjau išsilaisvinti iš slegiančio sunku­
mo dėl Hardino pašalinimo ir kraustymosi į Sietlą, bet dabar, už
sporto salės sienų, susirūpinimas užgulė mane dešimteriopai sun­
kiau.
Vos tik pajudu iš aikštelės, ant keleivio sėdynės ima vibruoti
telefonas. Hardinas.
- Klausau?
Sustoju.
Tačiau ragelyje pasigirsta moters balsas, ir širdis man nusirita
į kulnus.
- Ar čia Tesą?
- Taip?
- Kaip gerai. Su manimi tavo tėvas ir...
- Jos... Vaikinas... - fone išgirstu dejuojantį Hardiną.
- Taip, tavo vaikinas, - kandžiai pakartoja ji. - Tau teks juos
pasiimti, kol niekas neiškvietė policijos.
- Policijos? Kur jie yra?
Pradedu lėtai važiuoti.
- „Dizzys“ bare Lamaro alėjoje. Ar žinai, kur tai yra?
- Ne, bet susirasiu internete.
- Ką? Žinoma, kad susirasi.
Nekreipdama dėmesio į pašaipų jos toną, padedu ragelį ir aki­
mirksniu susirandu žemėlapį į barą. Kąy p o galais, mano tėvas su
Hardinu veikia bare trečią valandą popiet? K odėl po velnių, jie aps­
kritai leidžia laiką kartu?
Nieko nesuprantu. Ir kuo čia dėta policija? Ką jiedu iškrėtė?
Reikėjo paklausti skambinusios moters. Tik viliuosi, kad jiedu ne­
susikibo tarpusavyje. To mums visiems reikia mažiausiai.
Pakeliui į barą mano vaizduotė šėlsta, ir aš kone patikiu, kad
arba Hardinas nudėjo mano tėvą, arba atvirkščiai. Prie nedidelio
baro policijos ekipažų nematyti - tikriausiai tai geras ženklas. Su­
stoju priešais pastatą ir nuskubu vidun gailėdamasi, kad ant marš­
kinėlių neužsimečiau sportinio nertinio.
- Štai ir ji! - džiugiai sušunka mano tėvas.
Iš to, kaip jis svirduliuoja link manęs, akivaizdu, kad yra vi­
siškai girtas.
- Tese, reikėjo tau pamatyti! - suploja jis delnais. - Hardinas
ką tik gerokai įkrėtė kažkokiam tipeliui!
- Kur jis... - pradedu, bet atsilapoja tualeto durys ir Hardinas
išeina popieriniu rankšluosčiu šluostydamasis nuo rankų kraują.
- Kas čia atsitiko? - sušunku jam iš kito baro galo.
- Nieko... Apsiramink.
Priėjusi arčiau išsižioju.
- Ar tu girtas? - klausiu ir tuoj pat pažvelgiu į krauju pasru­
vusias jo akis.
- Gal ir girtas, - nusuka jis akis.
- Negaliu patikėti, - sukryžiuoju rankas ant krūtinės, kai jis
pamėgina siekti mano delno.
- Žinai, galėtum man padėkot, kad užstojau tavo tėtušį. Jei ne
aš, jis dabar tįsotų ant grindų. - Pamoja jis į ant grindų sėdintį, ry­
šulėlį su ledu prie skruosto spaudžiantį vyriškį.
- Už nieką neketinu tau dėkoti. Tu girtas vidury baltos dienos!
Ir dar su mano tėvu. Kas, po velnių, tau darosi? - nulekiu atgal prie
baro, kur dabar sėdi tėvas.
- Tese, nepyk ant jo. Jis tave myli, - tėvas imasi jį ginti.
Kas čia, p o perkūnais, dedasi?
 Hardinui priėjus artyn, suspaudžiu kumščius prie šonų ir su­
rinku:
- Tai ką, abu prisišniojot ir staiga tapot geriausiais draugais?
Nė vienam iš jūsų apskritai nereikėtų artintis prie stiklelio!
- Mažute, - sukužda Hardinas man į ausį, mėgindamas apka­
bi nti per liemenį.
- Ei, - vidutinio amžiaus barmenė pabeldžia į barą, kad at­
kreiptų mano dėmesį. - Veskis juos lauk iš čia.
Linkteliu ir pasižiūriu į mano globai patikėtus girtus kvailius.
Tėvas tikriausiai neišvengė smūgio į skruostą, mat jo veidas pa­
raudęs, o Hardino rankos patinusios.
- Gali pernakvoti mūsų namuose, kol išsiblaivysi, tačiau tokio
elgesio nepakęsiu, - noriu abu juos išdėti į šuns dienas už tokį ne­
brandumą. - Tai galioja ir tau.
Jiems dar nepasiekus tos dvokiančios skylės durų, aš jau lauke
prie automobilio. Tėvui pamėginus apkabinti Hardiną per pečius,
šis susiraukia. Bjaurėdamasi vaizdu sėdu į automobilį.
Girtas Hardinas verčia mane ne juokais nerimauti. Žinau,
koks jis būna įkaušęs, o dabar toks girtas, kad, esu beveik tikra,
net tą vakarą, kai sudaužė indaują, nebuvo tiek prisilakęs. Ilgiuosi
dienų, kai vakarėliuose Hardinas gerdavo tik vandenį. Šiuo metu
sprendimų laukia galybė tarpusavio problemų, o jo gėrimas - lyg į
ugnį pilamas žibalas.

Pasirodo, iš pikto girtuoklio mano tėvas virto neišsenkančiu ne­

skoningų ir kokčių juokelių šaltiniu. Visą kelią namo jis juokiasi
iš savo paties paistalų, o Hardinas retsykiais prie jo prisijungia. Ne
taip įsivaizdavau šiandieną. Nežinau, kas padėjo Hardinui pamiršti
panieką mano tėvui, tačiau dabar, kai abu girti vidury dienos, jų
„draugystė“ manęs visiškai nežavi.
Grįžus namo, palieku tėvą virtuvėje šlamšti Hardino mėgstamų
dribsnių ir pasuku į miegamąjį, kur pastaruoju metu prasideda ir
baigiasi didžioji dalis konfliktų.
 - Tesą, - pradeda Hardinas, man vos įžengus pro duris.
- Nereikia, - šaltai jį nutraukiu.
- Nepyk ant manęs, mes tik išlenkėm po stiklelį, - jo tonas
linksmas, tačiau aš tam nenusiteisusi.
- Išlenkėt po stiklelį? Mano tėvas yra alkoholikas. Stengiuosi
užmegzti su juo santykius ir norėčiau, kad jis bent pamąstytų apie
susilaikymą. Ar su tuo žmogumi tu „išlenkei po stiklelį“?
- Mažute...
- Nedrįsk manęs taip vadinti, - papurtau galvą. - Aš su tuo ne-
sitaikstysiu.
- Nieko neatsitiko.
Jis apsiveja mano riešą pirštais, norėdamas timptelėti artyn,
tačiau man atsitraukus suklumpa ant lovos.
- Hardinai, tu vėl susimušei!
- Tik truputį. Kam tai rūpi?
- Man.
Savo paraudusiomis žaliomis akimis jis pažvelgia į mane nuo
lovos krašto ir taria:
- Tuomet kodėl mane palieki, jei tau taip rūpi?
Širdis dar labiau apsunksta.
- Aš tavęs nepalieku. Kviečiu tave važiuoti kartu, - atsidustu.
- Bet aš nenoriu, - verkšlena jis.
- Žinau, bet, be tavęs, tai yra vienintelis man likęs dalykas.
- Aš tave vesiu, - ištiesia jis ranką, bet aš atsitraukiu.
Sulaikau kvapą. Negali būti, kad teisingai jį išgirdau.
- Ką? - iškeliu rankas, neleisdama jam artintis.
- Sakiau, kad vesiu tave, jei pasirinksi mane, - jis atsistoja ir
žengia artyn.
Nors žodžiai gimė alkoholio sklidinoje galvoje, jie vis dėlto
mane sujaudina.
- Tu įkaušęs, - tariu.
Jis apie vedybas kalba tik todėl, kad yra girtas, o tai dar blogiau
nei bendras jo nusistatymas prieš santuoką.
- Na ir kas? Kalbu rimtai.
 - Ne, nerimtai, - papurtau galvą ir dar kartą išsisuku nuo jo
prisilietimo.
- Dar ir kaip rimtai. Aišku, ne dabar, bet po kokių... Šešerių
metų? - susimąstęs jis nykščiu kasosi kaktą.
Man belieka vartyti akis. Nors ir privertė mano širdį su­
spurdėti, toks mėginimas derėtis ir pasiūlymas tuoktis po migloto
„šešerių m etų 4laiko tarpo rodo, kad net ir girtas ima suvokti savo
žodžių reikšmę tikrovėje.
- Pažiūrėsime, ką apie tai pasakysi rytoj, - atsakau įsitikinusi,
kad rytoj jis to nė neprisimins.
- Ar rytoj vėl vilkėsi tas kelnes? - šelmiškai nusišypso jis.
- Ne. Net nemėgink nukreipti kalbos apie šitas prakeiktas
kelnes.
- Tu pati jas apsimovei. Puikiai žinai, ką aš apie jas galvoju.
Jis pažvelgia į savo kelius ir kilnodamas antakius gestu pa­
kviečia mane atsisėsti.
Žaismingas, viliokas, įkaušęs Hardinas atrodo visai mielas...
bet nepakankamai mielas, kad priverstų mane užsimiršti.
- Eikš čia, - meldžia jis juokais susiraukęs.
- Ne, aš vis dar ant tavęs pykstu.
- Nagi, Tese, nepyk, - juokiasi jis, trindamas akis krumpliais.
- Prisiekiu, jei kuris nors iš judviejų dar kartą pavadinsite
mane Tese...
- Tese, kas atsitiko, Tese? Ar tau nepatinka vardas Tęsė, Tese?
Hardinas plačiai šypsosi, ir kuo toliau į jį žiūriu, tuo greičiau
mano pyktis tirpsta.
- Ar leisi man numauti tas kelnes?
- Ne. Šiandien manęs dar laukia daugybė darbų, ir nė vienas
iš jų nesusijęs su nusirenginėjimu. Pakviesčiau tave važiuoti kartu,
bet prisigėrei su mano tėvu, todėl teks vykti vienai.
- Kur nors važiuosi? - jo balsas švelnus, tačiau nuo alkoholio
kimus.
- Taip.
- Bet ne šitaip apsirengusi?
 - Šitaip. Rengsiuosi taip, kaip panorėsiu, - pasičiumpu sportinį
nertinį ir einu link durų. - Ilgai neužtruksiu. Neprisivirk košės,
nes nei tavęs, nei tėvo nežadu traukti iš areštinės.
- Kokia valdinga - man patinka. Bet tos tavo žodžio ne-
ieškančios lūpos galėtų nuveikti kai ką malonesnio. Pasilik su
manim, - čiulba jis, man apsimetant neišgirdus storžieviškos jo
pastabos.
Paskubomis išlekiu iš miegamojo ir pro buto duris, kol jis
manęs neperkalbėjo pasilikti. Už nugaros išgirstu jį kviečiant mane
„Tese“ ir užsidengiu burną delnu, kad sulaikyčiau išsiveržusį ki­
kenimą. Štai kur problema: kai esu su Hardinu, mano smegenys
nesugeba atskirti teisingo nuo klaidingo.
 Vienuoliktas skyrius

TESĄ

Pasiekusi automobilį, pradedu gailėtis, kad nepasitikau miegama­

jame su linksmai nusiteikusiu Hardinu.
Deja, manęs laukia kalnai reikalų. Turiu paskambinti agentei
dėl buto Sietle, nusipirkti keletą daiktų išvykai su Hardino šeima
ir, svarbiausia, pravėdinti galvą nuo rūpesčių dėl Sietlo. Hardino
pasiūlymas susituokti manęs vos neįtikino, tačiau žinau, kad rytoj
jis giedos visai kitą giesmę. Beviltiškai stengiuosi pernelyg neana­
lizuoti jo žodžių ar leisti jiems pakeisti mano nuomonę, tačiau tai
padaryti - sunkiau nei tikėjausi.
Jei pasirinksi m ane, vesiu tave.
Jo žodžiai mane nustebino - ne, šokiravo. Jis atrodė toks
ramus, jo balsas skambėjo taip neutraliai, tarsi būtų pranešęs, ką
valgysime vakarienės. Vis dėlto aš jį pažįstu geriau - žinau, kad jis
jaučiasi atsidūręs beviltiškoje situacijoje. Tai pasiūlė tik todėl, kad
buvo įkaušęs ir bet kokiomis priemonėmis trokšta sulaikyti mane
nuo kraustymosi į Sietlą. Tačiau jo žodžiai nesiliauja skambėję
mano galvoje. Žinau, tai apgailėtina, tačiau, atvirai kalbant, manyje
maišosi viltis ir supratimas, kad taip jaustis yra kvaila.
Atvažiuoju į prekybos centrą, nors vis dar nepaskambinau
Sandrai (regis, toks jos vardas) dėl buto. Iš nuotraukų interneto
svetainėje jis atrodo jaukus. Erdvumu nė iš tolo neprilygsta dabar­
tiniam būstui, tačiau vietos man pakaktų, be to, uždirbčiau pakan­
kamai, kad galėčiau gyventi jame viena. Jame nėra knygų lentynos
per visą sieną ar dekoratyvios plytinės sienos, kurias spėjau pa­
mėgti, bet išgyvenčiau ir be jų.
Esu pasiruošusi Sietlui. Pasiruošusi žengti žingsnį į savo ateitį.
Šios progos laukiau nuo pat vaikystės.
Vaikštinėdama po parduotuvę ir svajodama apie gyvenimą
Sietle, staiga suprantu prisikrovusi pilną krepšį įvairiausių menk­
niekių, kurie visiškai nesusiję su kelione. Ploviklis indaplovei,
dantų pasta, naujas semtuvėlis. Kodėl visa tai perku, jei ketinu
kraustytis? Padedu semtuvėlį atgal ant lentynos drauge su marga­
spalvėmis kojinėmis, kurias pasičiupau be jokios rimtos priežasties.
Jei Hardinas nesutiks važiuoti kartu, teks pradėti iš naujo - nusi­
pirkti naujų indų ir kitų reikmenų. Džiaugiuosi, kad nuomojamas
butas su baldais - tai mano darbų sąrašą patrumpina geru tuzinu
punktų.
Išėjusi iš prekybos centro nebežinau, kuo užsiimti. Nenoriu
grįžti į butą pas girtus tėvą ir Hardiną, tačiau daugiau neturiu kur
eiti. Su Lendonu, Kenu ir Karen ketinu praleisti tris dienas, todėl
nenoriu važiuoti pas juos ir įkyrėti. Tikrai reikėtų susirasti daugiau
draugų. Bent vieną. Galėčiau paskambinti Kimberlei, tačiau jos
galva tikriausiai taip pat užkimšta mintimis apie kraustymąsi. Jai
pasisekė. Nors ji keliasi į Sietlą dėl Kristiano kompanijos, iš jo
žvilgsnio akivaizdu, kad jis ją sektų ir į pasaulio kraštą.
Ieškodama Sandros telefono numerio, atsitiktinai vos nepa-
spaudžiu Stef vardo.
Įdomu, kaip jai sekasi. Jei su ja susitikčiau, Hardinas tikriausiai
pasiustų. Antra vertus, girtas ir nepakenčiamas vidury dienos jis
neturi jokios teisės aiškinti, kaip man elgtis.
Nusprendžiu jai paskambinti. Ji tuoj pat atsiliepia.
- Tesą! Ką veiki? - taria ji garsiai, mėgindama prarėkti balsus
fone.
- Nieko. Sėdžiu prekybos centro aikštelėje.
- A, vadinasi, linksmai leidi laiką? - nusijuokia ji.
- Nelabai. Ką tu veiki?
- Nieko. Su drauge sutarėm papietauti.
 - A, gerai. Tuomet paskambink man vėliau ar kažką, - numykiu.
- Jei nori, gali prie mūsų prisidėti. Važiuojam į „Applebee’s“
salia studentų miestelio.
Restoranas man primena Zedą, bet tąkart maistas buvo neįti­
kėtinas, o aš šiandien dar nevalgiau.
- Gerai, atvažiuosiu, jei jūs tikrai nieko prieš, - sakau.
Fone išgirstu trinktelint automobilio dureles.
- Tikrai. Nieko nelaukus važiuok čia. Restorane būsim už pen­
kiolikos minučių.
Pakeliui link studentų miestelio paskambinu Sandrai ir palieku
žinutę balso pašte. Negaliu paneigti pajutusi palengvėjimą, kai iš­
girdau ne jos balsą, o automatinį atsakiklį, tik gerai nesuprantu
kodėl.
Atvažiavusi į perpildytą restoraną ir nepastebėjusi ryškiai
raudonų Stef plaukų, prisistatau administratorei.
- Kiek žmonių? - draugiškai šypsodamasi klausia ji.
- Man atrodo - trys? - Stef sakė susitinkanti su drauge, todėl
spėju, kad pietausime trise.
- Ką gi, vienas iš didesnių stalelių kaip tik laisvas, jei atvyks
daugiau žmonių, - mergina nusišypso ir ištraukia keturis valgia­
raščius iš dėklo sau už nugaros.
Nuseku ją prie stalelio su minkštasuoliais restorano gale
ir laukiu Stef. Žvilgteliu į telefoną, tikėdamasi žinių iš Hardino,
tačiau nieko - tikriausiai miega. Pakėlusi akis ir išvydusi ryškiai
rausvus plaukus, pajuntu adrenalino antplūdį.
 Dvyliktas skyrius

HARDINAS

Atsidarau spintelę, ieškodamas ko nors pavalgyti. Kažkaip reikia

atsikratyti venomis pulsuojančio alkoholio.
- Ji ant mūsų širsta, - stebėdamas mane sako Ričardas.
- Tai jau, - negaliu sulaikyti šypsenos prisiminęs, kaip iš
pykčio paraudo jos skruostai, kaip prie šonų gniaužė mažus savo
kumštelius. Ji buvo įsiutusi.
Nieko čia juokingo... Na, šiek tieky bet neturėtų būti.
- Ar mano duktė ilgai nešioja skriaudas?
Akimirką stebeiliju į jį. Keista, kad tėvas savo dukters vaikino
turi klausti apie jos įpročius.
- Akivaizdu, kad ne. Tu juk sėdi mūsų virtuvėje ir baigi su-
šlamšt visus prakeiktus dribsnius, - papurtau tuščią dėžutę.
- Tikriausiai tu teisus, - nusišypso jis.
- Paprastai neklystu, - tiesą sakant, negalėčiau sugalvoti di­
desnio melo. - Tau tikriausiai gaila, kad apsireiškei tik dabar, kai
ji mažiau nei po savaitės išsikrausto, - kalbu dėdamas plastikinį
indelį į mikrobangę. Nesu tikras, kas jame, bet aš siaubingai al­
kanas ir pernelyg girtas, kad ką nors gaminčiausi, o Tesos, kad
mane pavalgydintų, čia nėra. Ką, p o velnių, aš darysiu, kai ji mane
p aliks?
- Gaila, - perkreiptu veidu taria jis. - Tik džiaugiuosi, kad
Sietlas nėra taip toli.
- Užtat Anglija toli.
- Į Angliją ji nevažiuos, - po ilgos pauzės taria jis.
 - Ką, po velnių, tu išmanai? - Metu jam niekinantį žvilgsnį. -
Kiek laiko tu ją pažįsti? Dvi dienas? - jau ketinu kaip reikiant jį
iškoneveikti, bet erzinantis mikrobangės pypsėjimas mane nu-
l raukia.
- Užtat pažįstu Kerol, o ji į Angliją nevažiuotų.
Taigi jis ir vėl tas pats bjaurus girtuoklis, koks buvo vakar.
- Tesą nė iš tolo nepanaši į savo motiną, o aš nepanašus į tave.
- Gerai, - trūkteli jis pečiais.
 Tryliktas skyrius

TESĄ

Molė.
Meldžiuosi, kad jos pasirodymas čia tėra atsitiktinumas, tačiau,
išvydusi Stef jai už nugaros, susigūžiu minkštasuolyje.
- Sveika, Tesą! - pasisveikina Stef ir prisėda priešais, kad jos
„bičiulė“ galėtų atsisėsti šalia. Kodėl ji pakvietė mane, je i ketino p ie­
tauti su Mole?
- Šimtas metų, - pasileidėlė Molė taria man.
Pritrūkstu žodžių joms abiem. Norėčiau atsistoti ir išeiti, tačiau
kreivai šypteliu ir burbteliu:
- Taip.
- Ar jau užsisakei? - klausia Stef, visiškai ignoruodama faktą,
kad papietauti atsivedė mano didžiausią - mano vienintelę - priešę.
-N e .
Iš rankinės išsitraukiu telefoną.
- Neskambink tėveliui, aš tavęs nenuskriausiu, - piktdžiu­
giškai meta Molė.
- Nesiruošiu skambinti Hardinui, - atkertu. Iš tiesų, ketinau
rašyti jam žinutę - akivaizdus skirtumas.
- Kur jau ne, - atsako ji juokdamasi.
- Gana, - įsiterpia Stef. - Mole, pažadėjai elgtis gražiai.
- Kodėl apskritai atvažiavai? - klausiu merginos, kurią niekinu
labiau nei ką kitą.
- Išalkau, - gūžteli ji pečiais ir atsako abejingai, akivaizdžiai
tyčiodamasi iš mano jausmų.
 Pasičiumpu savo nertinį ir pasisuku stotis.
- Geriau eisiu.
- Ne, pasilik! Prašau, tu išsikraustai, ir aš tavęs daugiau niekada
nepamatysiu, - nutaisiusi liūdną miną meldžia Stef.
-K ą ?
- Juk po kelių dienų išvažiuoji, tiesa?
- Kas tau sakė?
Prieš Stef atsakant, juodvi su Mole susižvalgo.
- Man atrodo, Zedas. Bet tai nesvarbu. Maniau, pasakysi man.
- Ketinau, bet užgriuvo galybė rūpesčių. Norėjau tau papa­
sakoti per pietus... - tariu ir pasižiūriu į Molę, taip mėgindama pa­
aiškinti nenorą tęsti mintį.
- Vis dėlto gaila, kad man nepapasakojai. Buvau tavo pirmoji
draugė, - Stef atkiša apatinę lūpą ir atrodo kiek komiškai, tačiau
priverčia mane pasijusti kaltą, todėl nudžiungu išvydusi padavėją,
prisiartinusią priimti gėrimų užsakymo.
Kol Stef su Mole užsisako gėrimų, nusiunčiu Hardinui žinutę:
„Tu tikriausiai miegi, bet aš pietauju su Stef, ir ji atsitempė Molę :(.“
Paspaudžiu siuntimo mygtuką ir pakeliu akis į merginas.
- Taigi ar džiaugiesi, kad išvažiuoji? Ką judu su Hardinu da­
rysite? - klausia Stef.
Gūžteliu pečiais ir apsidairau aplink. Neketinu aptarinėti savo
santykių šėtono dukters akivaizdoje.
- Galite kalbėtis. Patikėk manim, tavo nuobodaus gyvenimo
smulkmenos manęs nedomina, - meta Molė ir gurkšteli vandens.
- Patikėt tavim? - nusijuokiu ir pajuntu vibruojant telefoną.
„Grįžk namo“, - rašo Hardinas.
Nežinau, ko iš jo tikėjausi, bet jo patarimas, tiksliau - patarimo
trūkumas, mane nuvylė.
„Ne, noriu pavalgyti“, - atsakau.
- Klausyk, judu su Hardinu esat tikri balandėliai ir visa kita,
bet į jūsų santykius man iš tikrųjų nusispjaut, - pareiškia Molė. -
Man ir savų pakanka.
- Na ir puiku. Džiaugiuosi.
 Gailiuosi to vargšo kvailelio.
- Kad jau apie tai prakalbom, Mole, kada supažindinsi su savo
paslaptinguoju princu? - Stef klausia draugės.
- Nežinau. Ne dabar, - mostelėjusi ranka tarsteli Molė.
Padavėja atneša mūsų gėrimus ir priima pietų užsakymą. Jai
pasišalinus, Molė atsigręžia į tikrąjį savo taikinį - mane.
- Taigi ar labai pyksti ant Zedo už tai, kad ketina įkišti
Hardiną už grotų? - paklausia ji, ir aš kone išspjaunu vandenį
atgal į stiklinę.
Mintis apie Hardiną kalėjime sustingdo kraują.
- Mėginu jį perkalbėti.
- Sėkmės. Nieko negali padaryti, nebent planuoji su Zedu per­
miegoti. - Ji vėl kreivai šypteli, ryškiai žaliais nagais barbendama
į stalą.
- Niekada taip nepasielgčiau, - suurzgiu.
„Namuose yra maisto. Rimtai, grįžk, kol ko nors neatsitiko, o
aš negalėsiu tavęs išgelbėti.“
Išgelbėti? Nuo ko? Molės su Stef? Stef yra mano draugė, o kad
galiu įveikti Molę, kartą jau įrodžiau, ir nedvejodama tai pakar­
točiau. Ji mane erzina, ir negaliu jos pakęsti, bet nebebijau jos taip,
kaip seniau.
Keista Hardino žinutė rodo, kad jis vis dar įkaušęs.
„Rimtai, važiuok iš ten“, - vėl rašo jis, kai neatsakau.
Sugrūdu telefoną į rankinę ir sutelkiu dėmesį į merginas.
- Kartą tai jau padarei, tai koks skirtumas? - meta Molė.
- Atsiprašau? - netikiu savo ausimis.
- Nesmerkiu tavęs. Aš pati permiegojau ir su Hardinu, ir su
Zedu, - primena ji.
Aš tokia įsiutusi, kad norisi rėkti.
- Su Zedu niekada nemiegojau, - iškošiu pro dantis.
- Aha... - sarkastiškai pritaria Molė, užsitarnaudama piktoką
Stef žvilgsnį.
- Ar kas nors taip sakė? Kad miegojau su Zedu? - klausiu jų.
 - Ne, - įsiterpia Stef, Molei nespėjus prasižioti. - Ir apskritai
gana kalbėti apie Zedą. Mane labiau domina Sietlas. Ar Hardinas
važiuoja drauge?
- Taip, - sumeluoju. Nenoriu prisipažinti, kad Hardinas nesu-
linka kraustytis į Sietlą, ypač Molės akivaizdoje.
- Vadinasi, nė vieno iš jūsų nebematysime? Bus labai keista, -
nusiminusi taria Stef.
Keista bus viską pradėti iš naujo kitame universitete po visko,
ką patyriau CVU. Nors tai yra būtent tai, ko man reikia, - nauja
pradžia. Šis miestas man neprimena nieko, išskyrus išdavystes ir
apsimetėlius draugus.
- Šį savaitgalį turėtume susitikti ir paskutinį kartą pašėlti, -
pasiūlo Stef.
- Ne, jokių vakarėlių, - atsidustu.
- Ne, ne, nereikia vakarėlio, susitiktų tik mūsų grupelė. - Ji
žvelgia į mane meldžiančiomis akimis. - Pripažinkim, greičiausiai
daugiau niekada nebepasimatysim, todėl Hardinas turėtų deramai
atsisveikinti su senaisiais bičiuliais.
Dvejodama nusigręžiu į restorano barą.
- Manęs ten nebus, gali dėl to nesijaudinti, - tylą nutraukia
Molė.
Pažvelgiu atgal į jas kaip tik tuomet, kai atnešamas mūsų
maistas.
Deja, netekau apetito. Ar žmonės iš tikrųjų kalba, kad miegojau
su Zedu? Ar Hardinas girdėjo šį kvailų gandų? Ar Zedas iš tikrųjų
\kiš Hardinų į kalėjimų? Įsiskauda galvą.
Stef susikemša keletą bulvyčių ir pilna burna sako:
- Pasikalbėk su Hardinu ir pranešk man. Galėtume susitikti
kieno nors bute - galbūt net Neito su Tristanu. Taip jokių atsitik­
tinių nevykėlių neužklys.
- Paklausiu jo... Nežinau, ar jis sutiks.
Nuleidžiu akis į telefoną. Trys praleisti skambučiai. Viena žinutė:
„Atsiliepk.“
 „Pavalgius grįšiu, nusiramink. Išgerk vandens“, - atsakau ir
imu knibinėti savo bulvytes.
Tačiau Molė akivaizdžiai pajunta įtampą, mat ima tarškėti ne­
užsičiaupdama.
- Na, mintis jam turėtų patikti. Mes juk buvom draugai prieš
tau pasirodant ir jį sugadinant.
- Aš jo nesugadinau.
- Dar ir kaip sugadinai. Jis pasikeitė - nė vienam iš mūsų net
nepaskambina.
- Draugai, - pašiepiu. - Jūs jam taip pat neskambinate. Vienin­
telis, su kuriuo jis dar palaiko ryšius, yra Neitas.
- Nes mes žinom... - pradeda Molė.
Stef iškelia ranką.
- Gana, Dieve mano, - atsidūsta ji, trindama smilkinius.
- Paprašysiu dėžutės išsinešti ir važiuosiu namo. Tai buvo
prasta mintis, - tariu jai. Nežinau, ką ji sau manė atsivesdama
Molę. Galėjo bent jau perspėti.
Stef pažvelgia į mane liūdnomis akimis.
- Man labai gaila, Tesą. Maniau, kad jūs imsite sutarti, kai
Molė nebesistengia užkariauti Hardino, - taria ji ir dėbteli į Molę,
o ši tik gūžteli pečiais.
- Mes sutariam geriau nei anksčiau, - taria ji.
Norėčiau gerokai jai užvožti ir nutrinti tą pašaipią miną nuo
veido. Smurtines mintis nutraukia Stef telefono skambutis.
Jos veidu nuslenka sumaišties šešėlis. Tuomet ji sako:
- Tai Hardinas, jis man skambina, - iškelia telefoną ir parodo
man.
- Aš neatsakiau į jo žinutes. Netrukus jam paskambinsiu, - at­
sakau, o ji linkteli ir neatsiliepia.
- Jėzau, koks priekabiautojas, - Molė atsikanda bulvytės.
Nieko jai neatsakau, tik paprašau padavėjos dėžutės. Maistą
vos paliečiau, tačiau nenoriu kelti scenos restorane.
- Prašau, pagalvok apie šeštadienį. Galbūt visi galėtume kur
nors pavakarieniauti, - pasiūlo Stef ir žavingai nusišypso. - Prašau?
 - Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, bet mes išvažiuojam iki šešta­
dienio ryto.
Ji pritariamai linkteli.
- Jūs išsirinkite laiką.
- Ačiū. Pranešiu, - tariu ir sumoku savo sąskaitą.
Mintis nevilioja, bet iš dalies ji teisi - mes jų daugiau niekada
nebepamatysim. Hardinas kažkur išvažiuos - galbūt ne į Sietlą, bet
yra pašalintas ir čia neliks, todėl turėtų paskutinį kartą susitikti su
senaisiais draugais.
- Jis vėl skambina, - taria Stef nesistengdama nuslėpti šyp­
senos.
- Pasakyk jam, kad aš jau pakeliui, - atsistoju ir pasuku link
durų.
Atsigręžusi matau, kaip Stef su Mole šnekučiuojasi, o Stef tele­
fonas ramiai guli ant stalo.
 Keturioliktas skyrius

HARDINAS

- Tesą, jei tuoj pat man nepaskambinsi, apgirtęs ar ne, va­

žiuosiu tavęs ieškoti, - pagrasinu ir sviedžiu telefoną ant sofos taip
stipriai, kad jis atšoka ir nukrenta ant cementinių grindų.
- Ji grįš, - kaip visada paslaugiai užtikrina Dikas.
- Pats žinau! - surinku ir čiumpu telefoną. Laimei, ekranas ne­
sudužo. Dėbteliu į seną girtuoklį ir nuslenku į miegamąjį.
Kodėl, p o velnių, jis vėl čia? Ir kodėl, po perkūnais, čia nėra
Tesos? Joms su Mole atsidūrus vienoje patalpoje, nieko gero nesi­
tikėk.
Kai pradedu regzti planus, kaip važiuoti jos ieškoti be raktų, au­
tomobilio ir esant gerokai per dideliam alkoholio kiekiui kraujyje,
išgirstu trinktelint buto duris.
- Jis, e... Nuėjo prigulti, - užrinka Ričardas keistai džiaugs­
mingai. Įtariu, kad taip mėgina mane perspėti apie Tesos sugrįžimą.
Atidarau duris, jai nespėjus to padaryti, ir ištiesiu ranką, kvies­
damas užeiti. Suraukti mano antakiai ir pikta veido išraiška jos,
regis, nei jaudina, nei baugina.
- Kodėl neatsiliepei į mano skambučius? - griežtai paklausiu.
- Nes sakiau tau, kad netrukus grįšiu. Taip ir padariau.
- Vis tiek reikėjo atsiliepti. Aš nerimavau.
- Nerimavai? - ją akivaizdžiai nustebino mano pasirinkti žo­
džiai.
- Taip, nerimavau. Kokių galų trainiojaisi su Mole?
Ji nuleidžia rankinę ant kėdės.
 - Nežinau. Stef pakvietė mane papietauti ir atsitempė ją kartu.
Prakeikta Stef.
- Kokių galų jai taip elgtis? Ar ji tave įžeidė?
- Ne daugiau nei paprastai.
Stebėdama mane ji kilsteli antakį.
- Stef - tikra kalė dėl to, kad ją atsivedė. Apie ką jos kalbėjo?
- Nežinau, bet man atrodo, kad kažkas skleidžia apie mane
gandus.
Ji susiraukia ir prisėda ant kėdės nusiauti batų.
- Ką? Kokius gandus?
Tikrasis mano klausimas yra: ką turėčiau nudėti?
Velnias, aš vis dar girtas. Kaip tai įmanoma? Praėjo mažiausiai
Irys valandos. Per miglą prisimenu, kaip kažkas kažkada sakė, kad
vienas gėrimas iš organizmo pašalinamas per valandą. Jei tai tiesa,
tuomet aš pasmerktas dar dešimčiai valandų. Ir tai, jei tik teisingai
prisimenu.
- Ar girdėjai, ką sakiau? - Tesos balsas šaltas, gal net šiek tiek
neramus.
- Ne, atleisk, - burbteliu.
Jos skruostai nurausta.
- Man atrodo, žmonės kalba, kad aš su Zedu... Na, žinai.
- Ką žinau?
- Kad mes... Permiegojom, - jos žvilgsnis išvargęs, o balsas
švelnus.
- Kas taip sakė? - mėginu nekelti balso, nors viduje įsiplieskė
pykčio kibirkštis.
- Pasirodo, kažkas apie tai liežuvauja. Stef su Mole paminėjo.
Nežinau, ar ją guosti, ar leistis užvaldomam pykčio. Šitom ne­
sąmonėm esu per girtas.
Ji sudeda rankas sau ant kelių ir nuleidžia žvilgsnį.
- Nenoriu, kad žmonės apie mane taip galvotų.
- Neklausyk jų, jie yra suknisti idiotai. Jei sklando gandai, aš
pasirūpinsiu, kad tai liautųsi. - Nusitempiu ją atsisėsti su manim
ant lovos. - Tik tu nesijaudink.
 - Tu ant manęs nepyksti? - klausia ji, o pilkšvai melsvos jos
akys susiranda manąsias.
- Pykstu, - atsakau. - Supykau, nes neatsiliepei, kai skam­
binau, o Stef irgi nekėlė suknisto ragelio. Bet dėl šitų gandų ne­
sąmonių nepykstu, bent jau ne ant tavęs. Jos tikriausiai juos išsi­
galvojo, nes yra bjaurybės.
Mintis apie tai, kad Stef su Mole prišnekėtų Tesai nebūtų
dalykų tik tam, kad ją įskaudintų, veda mane iš proto.
- Nesuprantu, kam jai reikėjo atsivesti Molę, o ši, žinoma, pasi­
stengė man priminti miegojusi su tavim. - Susigūžia ji. Aš taip pat.
- Ji yra nieko verta kekšė, kuri neturi ką daugiau veikti, tik il­
gėtis dienų, kai aš ją dulkinau.
- Hardinai, - nutraukia mane Tesą dėl akivaizdžiai iškrypusio
apibūdinimo.
- Atsiprašau. Žinai, ką noriu pasakyti.
Ji atsisega apyrankę ir nuneša ant stalo.
- Ar tu vis dar girtas?
- Truputį.
- Truputį?
- Gal truputį daugiau nei truputį, - šypteliu.
- Elgiesi labai keistai, - vartydama akis ji išsitraukia tą nelemtą
darbo kalendorių.
- Kaip tai? - prieinu ir sustoju jai už nugaros.
- Tu girtas, bet elgiesi gražiai. Pavyzdžiui, pykai, kai neat­
siliepiau telefonu, o dabar esi... - Ji pasižiūri man į veidą. - Su­
pratingas tikriausiai yra tinkamiausias žodis. Žinai, dėl to Molės
reikalo.
- Ką, tikėjaisi, kad darysiu?
- Nežinau... Apšauksi mane? Įkaušęs retai valdaisi, - švelniai
taria ji.
Matau, kad ji stengiasi manęs nesupykdyti, bet kartu nori pa­
rodyti, kad šito nepakęs.
- Nerėksiu ant tavęs. Paprasčiausiai nenorėjau, kad su jom su­
sitiktum. Žinai, kokios jos, ypač Molė, o aš nenoriu, kad tave kas
nors skaudintų, - paaiškinu ir dar pridedu pabrėždamas kiekvieną
žodį: - Jokiu būdu.
- Jos manęs neįskaudino, tik... Žinau, kad kvaila, tačiau aš bent
kartą norėjau normaliai papietauti su drauge.
Noriu perspėti ją, kad Stef nėra ištikimiausia draugė, bet žinau,
kad kitų ji neturi, išskyrus Lendoną ir mane... Ir Nojų.
Ir Zedą.
Ne, Zedas jai joks draugas. Tos nesąmonės baigėsi, ir esu tikras,
kad bičas nedrįs čia rodyti savo marmūzės.
 Penkioliktas skyrius

TESĄ

Hardino supratingumas nustebina, todėl šiek tiek atsipalaiduoju.

Jis sukryžiuoja kojas ir pasiremia delnais. Galbūt derėtų pasinau­
doti pakilia jo nuotaika ir užsiminti apie Sietlą, nors tikriausiai
verčiau palaukti.
Deja, jei lauksiu, kažin kada jis bus pasiruošęs apie tai kalbėtis.
Pažvelgusi į jį ir mane stebinčias žalias jo akis, nusprendžiu
pradėti atsargiai:
- Stef nori surengti atsisveikinimo vakarėlį, - pradedu ir luk­
teliu jo reakcijos.
- Kur ji išvažiuoja?
- Ne, vakarėlis skirtas man, - paaiškinu, nutylėdama nereikš­
mingą smulkmeną, kad sakiau joms Hardiną vyksiant kartu.
- Pasakei joms, kad kraustaisi? - Jis susmeigia į mane akis.
- Taip, kodėl neturėčiau?
- Nes galutinai dar neapsisprendei, tiesa?
- Hardinai, aš važiuoju į Sietlą.
- Dar turi šiek tiek laiko apie tai pagalvoti, - lyg niekur nieko
gūžteli pečiais.
- Kad ir kaip ten būtų... Ką manai apie vakarėlį? Ji sakė,
kad, užuot susirinkę brolijos namuose, galėtume pavakarie­
niauti Neito ir Tristano bute, - kalbu toliau, nors Hardinas vis
dar atrodo įkaušęs ir manęs nesiklauso. Peržvelgiu kitos savaitės
kraustymosi tvarkaraštį. Nuoširdžiai viliuosi, kad Sandra netruks
paskambinti man dėl buto - priešingu atveju nuvykusi į Sietlą
neturėsiu kur gyventi ir teks apsistoti kokiame prastame mo­
telyje. Fui, moteliai.
- Ne, mes nedalyvausim, - staiga pareiškia jis.
Atsigręžiu.
- Ką? Kodėl? Jei tai tik vakarienė, nebus taip blogai. Na, žinai,
jokios „Tiesos-drąsos“ ir panašiai.
Jis tik nusijuokia.
- Tai bus paskutinis kartas, kai mes - na, aš - su jais susitiksiu.
Tam tikra keista prasme jie lyg ir buvo mano draugai, - nenoriu
net prisiminti, kaip prasidėjo mano „draugystė“ su ta grupe.
- Pasikalbėkim apie tai vėliau. Nuo šito mėšlo man įsiskaudo
galvą, - skundžiasi jis.
Nugalėta atsidustu. Iš jo tono akivaizdu, kad ilgiau apie tai ne­
diskutuos.
- Eikš čia, - jis atsisėda ant lovos ir išskečia rankas.
Užverčiu kalendorių ir prieinu arčiau. Kai atsistoju jam tarp
kojų, jis apkabina mane per klubus. Pažvelgęs aukštyn ir kreivai
šyptelėjęs, jis taria:
- Maniau, kad pyksti ant manęs ar kažką?
- Hardinai, man visko per daug, - prisipažįstu.
- Ko per daug?
- Visko, - mosteliu rankomis. - Sietlo, persikėlimo į naują stu­
dentų miestelį, Lendono išvykimo, tavo pašalinimo...
- Aš melavau, - abejingai taria jis ir panardina veidą man į
pilvą.
Čia dabar?
- Ką? - pirštais suimu jam už plaukų ir timpteliu, kad pa­
žiūrėtų man į akis.
- Apie pašalinimą melavau, - gūžteli jis.
Žengteliu tolyn nuo jo. Jis mėgina prisitraukti mane atgal, bet
aš nepasiduodu.
- Kodėl?
- Nežinau, Tesą, - atsako ir atsistoja. - Pykau dėl to, kad susi­
tikai su Zedu ir viso šito Sietlo reikalo.
 Mano atvimpa žandikaulis.
- Vadinasi, dėl to, kad ant manęs širdai, pamelavai apie iš­
metimą?
- Taip. Na, yra ir kita priežastis.
- K okia kita priežastis?
- Tu ant manęs pykši, - atsidūsta jis. Jo akys vis dar parau­
dusios, tačiau atrodo, kad jis greitai blaivėja.
Sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
- Taip, tikriausiai. Bet vis tiek privalai pasakyti.
- Maniau, kad pradėsi manęs gailėtis ir išvažiuosi kartu į An-
g% -
Nežinau, ką galvoti apie jo išpažintį. Turėčiau pykti. Esu pikta.
Siaubingai nirštu. Iš kur tiek drąsos priversti mane jaustis kaltą ir
dėl to išsikraustyti su juo į Angliją? Jam derėjo nuo pradžių kalbėti
atvirai... Vis dėlto džiaugiuosi, kad apie melą sužinojau iš jo, o ne
iš ko nors kito, kaip įprastai.
- Tesą?.. - klausiančiomis akimis jis žvelgia į mane.
Nukreipiu žvilgsnį į jį ir vos nenusišypsau.
- Atvirai sakant, stebiuosi, kad prisipažinai, kol kas nors kitas
man neišpliurpė.
- Aš taip pat.
Jis prieina arčiau ir delnu paliečia man kaklą.
- Prašau, nepyk ant manęs. Aš esu niekšas, - taria jis, glosty­
damas man skruostą.
Piktai iškvepiu, bet mėgaujuosi jo prisilietimu.
- Tai siaubingas pasiteisinimas.
- Nemėginu išsisukti. Esu šunsnukis. Žinau tai, bet myliu tave,
ir man jau nusibodo šitos nesąmonės. Akivaizdu, kad anksčiau ar
vėliau būtum sužinojusi, ypač per tą košmarišką išvyką su mano
tėvo šeima.
- Vadinasi, prisipažinai, nes buvai tikras, kad sužinosiu?
- Taip.
Šiek tiek atsitraukiu ir pažvelgiu į jį.
 - Kitaip būtum toliau tai nuo manęs slėpęs ir vertęs važiuoti į
Angliją iš gailesčio tau?
- Iš esmės...
Ką, p o velnių, turėčiau jam atsakyti? Noriu išvadinti jį pami­
šėliu, išrėkti, kad jis man ne tėvas ir neturi teisės manimi manipu­
liuoti, bet kaip paskutinė kvailė tik stoviu išsižiojusi.
- Negali versti manęs ką nors daryti meluodamas ir manipu­
liuodamas.
- Žinau, kad tai niekinga, - pripažįsta jis, neramiai žvelgdamas
į mane žaliomis akimis. - Nesuprantu, kodėl toks esu. Papras­
čiausiai nenoriu tavęs prarasti ir jaučiuosi beviltiškai.
Jo veido išraiška išduoda, kad savo elgesio pasekmių nesu­
pranta.
- Ne, nesupranti. Jei suprastum, nebūtum šitaip melavęs.
Hardinas nuleidžia rankas man ant klubų.
- Tesą, atsiprašau. Atleisk man. Privalai pripažinti, kad šitam
santykių reikale mums abiem sekasi vis geriau.
Jis teisus. Kažkokia iškreipta prasme abu išmokome kalbėtis
kur kas geriau nei anksčiau. Santykiai nė iš tolo neprimena nor­
malių, tačiau nė vienam iš mūsų „normalūs“ santykiai netinka.
- Tai... Tos vedybos... Ir jos neprivers tavęs važiuoti su manim?
Širdis krūtinėje ima daužytis taip garsiai, kad esu tikra - jis
girdi. Bet aš abejingai tariu:
- Apie tai pasikalbėsim, kai išsiblaivysi.
- Ne toks jau aš ir girtas.
- Pernelyg girtas tokiam pokalbiui, - nusišypsau ir patapšnoju
jam skruostą.
Jis atsako man į šypseną ir prisitraukia arčiau.
- Kada grįši iš kelionės?
- Tu nevažiuoji kartu?
- Nežinau.
- Sakei, važiuosi. Kartu dar niekur nekeliavom.
- Į Sietlą, - atsako jis, o aš nusijuokiu.
 - Tiesą sakant, tu ten išdygai nekviestas ir kitą dieną mane pa­
likai.
Jis paglosto mano plaukus.
- Tai tik smulkmenos.
- Labai norėčiau, kad važiuotum kartu. Lendonas greitai iš­
vyksta, - mintis apie tai mane liūdina.
- Ir kas? - klausia jis purtydamas galvą.
- Esu tikra, kad ir tavo tėtis labai apsidžiaugtų.
- A, jis. Jis paprasčiausiai jaučiasi kaltas, nes man paskyrė baudą
ir bandomąjį akademinį laikotarpį. Jei susimausiu, viskas baigta.
- Tuomet kodėl tau nepersikėlus į Sietlo universitetą su manim?
- Šį vakarą nenoriu daugiau girdėti apie Sietlą. Diena buvo
ilga, o dabar man košmariškai įsiskaudo galvą...
Jis pabučiuoja man į kaktą.
Šiek tiek atsitraukiu ir griežtai tariu:
- Tu prisišniojai su mano tėvu ir melavai apie pašalinimą,
todėl, jei panorėsiu, apie Sietlą kalbėsimės dabar.
- O tu mane erzinai, vilkėdama tas kelnes, ir neatsiliepei į
skambučius, - šypsodamasis jis nykščiu glosto man apatinę lūpą.
- Neprivalai šitiek kartų skambinti. Man reikia erdvės. Molė
net pavadino tave priekabiautoju, - atsakau šypsodamasi.
- Nejaugi? - jam toliau švelniai vedžiojant man per lūpas
pirštais, jos nevalingai prasiveria.
- Taip, - sunkiai alsuoju.
- Hm...
- Žinau, ką darai.
Patraukiu kitą jo ranką sau nuo klubų, kur jo pirštai jau rado
kelią po kelnių juosmeniu.
- Ir ką gi aš darau? - šypsosi jis.
- Mėgini mane išblaškyti, kad ant tavęs nepykčiau.
- Ir kaip man sekasi?
- Šiaip sau. Be to, kitame kambaryje yra mano tėvas, ir aš ne­
ketinu su tavim kvailioti, kol jis čia, - atsakau ir juokais pliaukš­
teliu jam per užpakalį.
 Tai tik priverčia jį prisispausti prie manęs.
- A, turi galvoje kaip tą kartą, kai išdulkinau tave čia, - jis
pamoja į lovą, - kol mano mama miegojo ant sofos? - Darsyk
glusteli klubais prie manųjų. - Ar tą kartą, kai mylėjomės duše
mano tėvo namuose? Ar tuos daugybę kartų, kai Karen, Lendonas
ir mano tėvas buvo kitame kambaryje? - pirštais jis švelniai pa­
liečia mano šlaunį. - Ne, palauk, tu tikriausiai kalbi apie tą kartą,
kai paėmiau tave ant darbo stalo...
- Gerai jau, gerai! Supratau!
Nuraustu, o jis juokiasi.
- Eikš, Tese, prigulk.
- Tu nesveikas, - nusijuokiu ir atsitraukiu tolyn.
- Kur eini? - susiraukęs klausia jis.
- Pasižiūrėti, ką ten veikia mano tėvas.
- Kam? Kad galėtum grįžti čia ir...
- Ne! Dieve, eik miegoti ar ką! - rikteliu. Džiaugiuosi, kad jis
vis dar geros nuotaikos, bet, nepaisant jo prisipažinimo, mane vis
dar erzina jo melas ir užsispyrimas rimtai nesikalbėti apie Sietlą.
Buvau tikra, kad grįžusi iš vėlyvų pietų rasiu jį įsiutusį dėl to,
kad neatsakiau į žinutes. Neįtariau, kad apie viską pasikalbėsim,
o jis prisipažins melavęs apie pašalinimą. Gal Stef jį nuramino,
kai buvau pakeliui namo, ir jis turėjo laiko atvėsti. Nors kai atsi­
gręžiau, Stef telefonas gulėjo ant stalo...
- Sakei, kad Stef neatsiliepė?
- Taip. Kodėl klausi? - sumišęs sako jis.
- Man tik įdomu, - gūžteliu pečiais nežinodama, ką atsakyti.
- Koks skirtumas? - jo tonas keistas.
- Prašiau jos tau pasakyti, kad aš jau pakeliui namo, todėl man
tik smalsu, kodėl ji to nepadarė.
- A. - Jis nusigręžia ir nuo komodos paima puodelį. Šis po­
kalbis kažkoks keistas: Stef jam nepasakė, kad važiuoju namo, o jis
vengia mano žvilgsnio.
- Einu į svetainę. Jei nori, gali prie mūsų prisijungti.
- Prisijungsiu, tik pirmiau persirengsiu.
 Linkteliu ir pasuku durų rankeną.
- Vis dėlto, ar pagalvojai apie savo tėvą? Išvažiuoji tuomet, kai
jis ką tik grįžo į tavo gyvenimą?
Išgirdusi jo žodžius, sustingstu vietoje. Žinoma, pagalvojau
apie tai anksčiau; man kelia nerimą tai, kad Hardinas šį klausimą
sviedė man už nugaros, lyg kirvį.
Po akimirkos pusiausvyrą atgaunu ir išeinu iš miegamojo. Sve­
tainėje tėvas vėl knarkia. Lėbavimas vidury dienos tikriausiai ne­
paprastai sekina. Išjungiu televizorių ir pasuku į virtuvę įsipilti
vandens. Galvoje nesiliauja skambėję Hardino žodžiai apie tai, kad
išvažiuoju ką tik sutikusi tėvą. Tiesa ta, kad negaliu atidėti savo gy­
venimo į šalį dėl tėvo, kurio akyse nemačiau devynerius metus. Iš
naujo savo sprendimą apmąstyčiau, jei aplinkybės būtų kitokios,
tačiau tai jis mane paliko.
Grįžusi prie miegamojo durų, už jų išgirstu Hardino balsą.
- Kas per mėšlas šiandien buvo? - klausia jis prislopintu balsu.
Prispaudžiu ausį prie durų. Turėčiau paprasčiausiai užeiti,
bet nuojauta man kužda, kad šio pokalbio girdėti neturėčiau. Tai
reiškia, kad man būtina jo pasiklausyti.
- Man nusispjaut, to neturėjo būti. Dabar ji nusiminus ir viską,
o tu privalėjai...
Likusios sakinio dalies nesuprantu.
- Nesuknisk šito reikalo, - meta jis.
Su kuo jis kalba? Ir ko jam iš pašnekovo reikia? Ar tai Stef? O
gal dar blogiau - Molė?
Už durų išgirdusi artėjančius žingsnius, tyliai smunku į vonią
ir uždarau duris.
Vos po kelių akimirkų pasigirsta beldimas.
- Tesą?
Praveriu duris. Esu tikra, kad atrodau išsiblaškiusi ir sune­
rimusi. Širdis krūtinėje daužosi tarsi pašėlusi, o skrandis susisukęs
į gumulą.
- A, čia tu. Aš tuojau išeisiu, - tariu, bet mano balsas pernelyg
tylus.
 - Gerai... - Hardinas kilsteli antakį ir žvilgteli į koridorių. -
Kur tavo tėvas? Vėl miega?
- E, taip, - tarsteliu, o jis plačiai išsišiepia.
- Na, tuomet greičiau grįžk į miegamąjį, - pakviečia jis ir
paėmęs mane už rankos švelniai timpteli paskui save.
Sekdama Hardiną į miegamąjį, pajuntu į mintis, tarsi seną pa­
žįstamą, skverbiantis baimę.
 Šešioliktas skyrius J

TESĄ

Mikroskopinė mano proto dalis, kurioje slepiasi logiško mąstymo

likučiai, mėgina siųsti pavojaus signalus likusioms mintims, kurias
valdo Hardinas. Logiškoji dalis - ar bent tai, kas iš jos liko, - liepia
jį išklausinėti ir taip paprastai neišmesti šito iš galvos. Pernelyg
dažnai taip elgiuosi.
Tai mikroskopinė dalis. Likusios mintys nugali. Juk ar iš tikrųjų
noriu susipykti su juo ir apkaltinti tuo, kas tegalėjo būti nesusi­
pratimas? Gal jis supyko ant Stef už tai, kad ši šiandien pietų at­
sivedė Molę. Viso pokalbio negirdėjau, ir galbūt jis paprasčiausiai
mane gynė. Jis atvirai prisipažino melavęs apie pašalinimą iš uni­
versiteto, tad kodėl dabar slapukautų?
Prisėdęs ant lovos krašto, Hardinas už rankų įsitraukia mane
į glėbį.
- Taigi visus rimtus reikalus mes jau aptarėm, o tavo tėvas
miega. Tikriausiai teks susirasti kitą užsiėmimą... - jo šypsena ab­
surdiška, tačiau užkrečiama.
- Ar tu tik apie viena tesugebi galvoti? - atsakau ir juokais
stumteliu jį rankomis įsirėmusi krūtinę.
Jis atsigula ant nugaros ir vieną ranką nuleidęs man ant
šlaunies, o kita apkabinęs liemenį užsitempia mane ant savęs. Ap­
žergiu jo šlaunis savosiomis, o jis prisitraukia mane taip arti, kad
mūsų veidai kone liečia vienas kitą.
- Ne, mano galvoje sukasi galybė minčių. Pavyzdžiui, mane
apžiojusios tavo lūpos... - Jis vos juntamai mane pabučiuoja. Jo
bučinyje pajuntu tą subtilų mėtų skonį. Kūnu nuvilnija kaitros
banga, sužadindama nenumaldomą jo prisilietimo troškulį.
- Dar galvoju apie savo veidą tarp tavo šlaunų, kai tu...
Uždengusi burną delnu, neleidžiu jam pabaigti minties. Jam
juokais liežuviu lyžtelėjus mano delną, staigiai atsitraukiu.
- Fui, - suraukusi nosį nušluostau delną į jo marškinėlių nugarą.
- Aš tyliai, - švelniai taria jis, kilstelėjęs klubais nuo lovos ir
glustelėjęs prie manųjų. - Žinoma, tu šito pažadėti negali.
- Tėvas... - primenu jam nebe taip įtikinamai, kaip anksčiau.
- Koks skirtumas? Čia mūsų namai, ir jeigu jam nepatinka,
gali išeiti.
- Nebūk toks nemandagus, - metu jam rimtą žvilgsnį.
- Nieko panašaus. Aš tavęs noriu ir neturėčiau prašyt niekieno
leidimo, - ramiai atsako jis.
- Mano nuomonė taip pat turėtų šį tą reikšti - galų gale kalbi
apie mano kūną, - mėginu vaizduoti, kad širdis nesidaužo ir ne­
jaučiu tos pažįstamos aistros.
- Aišku. Bet žinau, kad jei padarysiu taip... - vieną ranką jis
nuleidžia tarp mūsų ir palenda po mano kelnaitėmis. - Matai, vos
užsiminęs žinojau, kad būsi pasiruošus...
Lūpomis nutildau tą nepraustą jo burną, ir jis praryja mano
atodūsius, sukeltus pirštų žaidimo su mano klitoriu. Jo prisilie­
timas švelnus, tarsi tyčia mane kankintų.
- Prašau... - šnabždu jam spustelėjus stipriau, o laibas jo pirštas
randa kelią į mane.
- Taip ir maniau, - išdidžiai atsako jis, nesiliaudamas lėtai gla­
monėti pirštu.
Netikėtai jis atsitraukia ir pasiguldo mane greta. Man nespėjus
pradėti skųstis, jis atsisėda ir suėmęs už mano kelnių, kuriomis
taip žavisi, juosmens, šiurkščiai timpteli žemyn. Kilsteliu klubus,
kad jam padėčiau, ir jis paskubomis numauna kelnaites.
Netardamas nė žodžio jis pamoja man pasislinkti link galvū­
galio. Pasistumiu alkūnėmis ir nugara atsiremiu į lovos atlošą. At­
sigulęs ant pilvo, rankomis jis apsiveja ir praskiria mano šlaunis.
 - Bent jau pasistenk nekelti triukšmo, - kreivai šypteli.
Imu vartyti akis, tačiau staiga pajuntu jo atodūsį ir lūpas. Iš
pradžių jis švelnus, bet pamažu intensyvėja. Neperspėjęs jis per­
braukia mane liežuviu. Čiumpu geltoną dekoratyvinę pagalvėlę,
kurią Hardinas nuolat vadina šlykščia. Užsidengiu ja veidą, kad
prislopinčiau nevalingus garsus, jo liežuviui judant vis sparčiau.
Netikėtai jis nuplėšia pagalvėlę man nuo veido.
- Ne, mažute, noriu, kad mane stebėtum, - paliepia Hardinas,
ir aš lėtai linkteliu. Nykščiu jis perbraukia lūpas, o liežuvis švelniai
slysta manimi. Grąžinęs ranką man tarp šlaunų, jis paliečia jau­
triausią tašką. Mano kojos įsitempia. Jo prisilietimas dieviškas -
pirštu jis iš lėto vedžioja apskritimus, o švelnios glamonės liežuvio
galiuku varo iš proto.
Paklusdama jo nurodymui, žvelgiu į jį sau pro šlaunis: išsi­
draikę jo plaukai suglostyti atgal ir tik vienintelė neklusni garbana
krinta ant kaktos. Pusiau stebėdama, pusiau įsivaizduodama jo lie­
žuvio judesius, jaučiu nepakartojamą malonumą ir žinau, tiesiog
žinau, kad nesugebėsiu užgniaužti euforijos aimanų. Vienu delnu
užsidengusi burną, o kitą panardinusi į jo garbanas, pradedu su­
kioti klubus tuo pačiu ritmu, kokiu juda jo liežuvis. Jausmas nenu­
sakomas.
Timpteliu jį už plaukų ir išgirstu aimaną, tik priartinančią
mane prie kulminacijos...
- Stipriau, - alsuoja jis.
KąP
Savo delnu jis suranda manąjį, įsipainiojusį jo plaukuose, ir
timpteli stipriau... Ar jam tai patinka?
- Nagi, - pažvelgęs į mane alkanomis akimis, pirštais jis ima
sparčiai vedžioti apskritimus ir, nuleidęs galvą, vėl ima glamonėti
liežuviu. Stipriai trūkteliu jį už plaukų, o jis užsimerkęs pakelia galvą.
Atsimerkia, akys - skaisčiai žalios nefrito spalvos. Nenuleidžia nuo
manęs žvilgsnio tol, kol man pačiai akimirkai aptemsta akyse.
- Taip, mažute, - šnabžda jis.
 Pastebiu jo ranką nuslystant sau tarp kojų ir nebegaliu ilgiau
tvardytis. Stebiu, kaip glamonėdamas save jis su manimi artėja prie
viršūnės. Tikriausiai niekada neįprasiu prie to, kaip jis verčia mane
jaustis. Kai stebiu jį liečiantį save, kai ant savo odos jaučiu sunkius
jo atodūsius...
- Mažute, tavo skonis nuostabus, - aimanuoja jis, o ranka tarp
jo kojų juda vis sparčiau. Vis dar pešdama jo plaukus, nė nepa­
juntu, kaip iš malonumo suleidžiu dantis sau į delną.
Mirkteliu. Tingiai. Mirkteliu dar keletą kartų.
Pamažu atgaudama sąmonę, pajuntu jį užsigulant man ant
pilvo. Atsimerkusi išvystu alsuojantį užmerktomis akimis.
Kilsteliu jį už peties ir jau ketinu įsitaisyti jam tarp kojų. Jis su­
laiko ir pasižiūri į mane.
- Aš... Na, aš jau baigiau, - taria jis.
Aš tik spoksau į jį.
- Aš jau baigiau... - jo balsas kimus ir išsekęs.
-A .
Tingiai nusišypsojęs, vis dar šiek tiek įkaušęs Hardinas pakyla
nuo lovos. Nusvirduliavęs iki komodos, iš apatinio stalčiaus išsi­
traukia baltus sportinius šortus.
- Man reikia nusiprausti ir, aišku, persirengti. - Jis parodo į
savo džinsus, ant kurių, nepaisant tamsios spalvos, ryški drėgna
dėmė.
- Visai kaip senais laikais? - nusišypsau, o jis atsako tuo pačiu.
Priėjęs arčiau, Hardinas pabučiuoja mane į kaktą ir į lūpas.
- Džiaugiuosi, kad tavo įgūdžiai nepasikeitė, - taria jis ir
pasuka link durų.
- Čia nereikėjo mano įgūdžių, - primenu jam, ir jis purty­
damas galvą išeina iš kambario.
Siekiu savo drabužių ant lovos krašto melsdamasi, kad tėvas vis
dar miegotų ant sofos, o jei jis nubudęs - kad nesulaikytų Hardino
pakeliui į dušą. Po keleto akimirkų išgirstu trinktelint vonios kam­
bario duris ir atsistoju apsirengti.
 Žvilgteliu į telefoną, balso pašte tikėdamasi Sandros žinutės,
tačiau jos nerandu. Ekrane išvystu tik nedidelį voko simbolį, ro­
dantį, kad gavau naują žinutę. Galbūt ji užsiėmusi, todėl parašė.
Paspaudžiu simbolį ir perskaitau: „Mums reikia pasikalbėti.“
Perskaičiusi siuntėjo vardą atsidustu - Zedas.
Ištrinu žinutę ir padedu telefoną ant stalo. Smalsumui nuga­
lėjus, imu dairytis Hardino telefono. Prisiminus, kas nutiko, kai
praėjusį kartą kišau nosį, kur nereikia, smarkiau ima daužytis
širdis. Geruoju tai nesibaigė.
Tik šį kartą žinau, kad jis nieko neslepia. Jis taip nepasielgtų.
Mūsų santykiai gerokai pasikeitė. Jis išsitatuiravo man skirtus žo­
džius... Tačiau dėl manęs į Sietlą nesikraustys. Neturiu dėl ko ne­
rimauti. Tiesa?
Neradusi jo ant stalo, žvilgteliu į komodą - tikriausiai nusinešė
jį į vonią. Juk tai normalu, ar ne?
„Neturiu dėl ko nerimauti. Aš paprasčiausiai įsitempusi para­
noike“, - primenu sau.
Prieš leisdamasi gilyn į nerimo urvą primenu sau, kad bet
kuriuo atveju neturėčiau landžioti po jo telefoną, nes jei taip pasi­
elgtų jis, sužinojusi įsiusčiau.
Nors neabejoju, kad yra tikrinęs manąjį. Aš tik jo nesučiupau.
Prasivėrus miegamojo durims, pašoku taip, tarsi būčiau pa­
gauta nusikaltimo vietoje. Hardinas žengia vidun pusnuogis, basas,
tik su baltais šortais, pro kuriuos šviečia juodi apatiniai.
- Viskas gerai? - klausia jis, sausindamas plaukus baltu rankš­
luosčiu. Man patinka, kokie juodi atrodo šlapi jo plaukai - kon­
trastas su žaliomis akimis galėtų būti kiekvienos merginos svajonė.
- Taip. Neilgai prauseisi, - prisėdu ant kėdės. - Reikėjo labiau
tave išpurvinti, - tariu, mėgindama atitraukti dėmesį nuo virpulio
savo balsė.
- Skubėjau atgal pas tave, - taria jis neįtikinamai.
- Tu tikriausiai alkanas, tiesa? - Nusišypsau.
- Taip, - prisipažįsta jis su šypsena veide. - Išalkau.
- Taip ir maniau.
 - Tavo tėvas vis dar miega. Ar jis čia pasiliks, kol būsime išva­
žiavę?
- Važiuosi kartu? - Džiaugsmas užgožia susijaudinimą.
- Taip, tikriausiai. Nors jei bus taip nuobodu, kaip man atrodo,
pasiliksiu tik vieną vakarą.
- Gerai, - tariu supratingai. O viduje šypsausi iki ausų, nes
žinau, kad anksčiau jis neišvažiuos. Skundžiasi tik tam, kad iš­
laikytų savo įvaizdį ir reputaciją.
Jis apsilaižo lūpas, primindamas man, kad prieš kelias minutes
buvo tarp mano šlaunų.
- Ar galiu tavęs kai ko paklausti? - tariu.
Mudviejų žvilgsniams susitikus, jis linkteli.
- Ko? - jis prisėda ant lovos.
- Kai tu... Na, žinai... Ar tai nutiko todėl, kad pešiau tau
plaukus?
- Ką? - jis nerūpestingai nusijuokia.
- Tau patiko, kai timptelėjau tave už plaukų? - Nuraustu.
- Taip, man patiko.
-A .
Nuojauta kužda, kad mano veidas dabar raudonas kaip bu­
rokas.
- Ar tau keista? Kad man tai patiko?
- Ne, man tik smalsu, - atsakau atvirai.
- Visiems užsiimant seksu patinka vienokios ar kitokios smulk­
menos. Šita - viena iš tų, kurios patinka man. Nors iki šiol to neži­
nojau. - Šypsosi jis, regis, nė trupučio nesinervindamas, kad apie
tai kalbam.
- Tikrai?
Mane jaudina mintis, kad būdamas su manimi jis sužinojo
kažką naujo.
- Taip, - patvirtina jis. - Noriu pasakyti, kad kitos merginos
taip pat pešiojo man plaukus, bet su tavim viskas kitaip.
- Ak, - jau kokį dešimtą kartą aikteliu, tik šįkart jaučiuosi
keistai.
 Akivaizdžiai nenujausdamas apie mano reakciją, Hardinas
žvelgia į mane smalsumo kupinomis žaliomis akimis.
- O tau ar patinka kas nors, ko nesu daręs?
- Ne, man patinka viskas, ką tu darai, - atsakau tyliai.
- Taip, žinau, bet ar esi pagalvojusi apie ką nors, ko nesame iš­
bandę?
Papurtau galvą.
- Mažute, nesikuklink. Visi fantazuoja.
- Aš ne.
Bent jau nemanau, kad fantazuoju. Hardinas man pirmasis,
todėl žinau tik tai, ką esame darę drauge.
- Fantazuoji ir tu, - šypsodamasis taria jis. - Mes dar išsiaiš-
kinsim, apie ką.
Pilve suplazda drugeliai, tačiau man pritrūksta žodžių.
Staiga pokalbį nutraukia tėvo balsas.
- Tese?
Pajuntu palengvėjimą supratusi, kad jo balsas sklinda ne iš ko­
ridoriaus, o iš svetainės.
Abu su Hardinu atsistojame.
- Nubėgsiu į tualetą, - tariu.
Šelmiškai šypsodamasis jis linkteli ir nueina į svetainę pas
mano tėvą.
Atsidūrusi vonioje ant kriauklės krašto randu Hardino te­
lefoną.
Suprantu, kad nederėtų, bet susilaikyti negaliu. Tuoj pat su­
randu skambinusiųjų sąrašą - deja, jis tuščias. Ekrane nėra nė
vieno numerio. Pamėginu žvilgtelėti į žinutes.
Nieko. Hardinas viską ištrynė.
 Septynioliktas skyrius

TESĄ

Kai su Hardino telefonu rankoje pasirodau iš vonios, jie abu su

tėvu sėdi virtuvėje prie stalo.
- Mažute, aš čia mirštu iš bado, - taria Hardinas, kai prieinu
arčiau.
Tėvas nedrąsiai žvilgteli į mane.
- Ir aš užkąsčiau... - tarsteli jis dvejodamas.
Padedu rankas ant Hardino kėdės atlošo, o jis atsiremia į mane.
Šlapi jo plaukai liečia man pirštus.
- Tuomet siūlau pasigaminti valgyti, - tariu ir padedu telefoną
priešais jį.
Jis lyg niekur nieko pasižiūri į mane.
- Gerai... - taria stodamasis ir eidamas link šaldytuvo. - Ar tu
alkana? - klausia.
- Aš dar turiu likučių iš restorano.
- Ar pyksti, kad šiandien nusitempiau jį kartu išgerti? - tei­
raujasi tėvas.
Pažvelgusi į jį, toną sušvelninu - prieš pakviesdama tėvą į savo
namus žinojau, koks jis.
- Nepykstu, tik tegu tai netampa įpročiu.
- Netaps. Be to, tu juk išvažiuoji, - primena jis man.
Skersai stalą pasižiūriu į vyrą, kurį pažįstu tik porą dienų.
Nieko nesakau. Nuėjusi prie šaldytuvo, praveriu šaldiklio duris.
- Ko norėtum valgyti? - klausiu Hardino.
 Jis stebi mane atsargiu žvilgsniu, akivaizdžiai mėgindamas
įvertinti mano nuotaiką.
- Gal tik vištienos ar ko... Arba galim užsisakyti maisto į
namus?
- Užsisakykim ko nors, - atsidustu. Nenoriu atžariai su juo
kalbėti, bet mano mintyse sukasi scenarijai apie tai, kas tokio
galėjo būti jo telefone, kad jam prireikė viską ištrinti.
Kai nusprendžiame užsisakyti vakarienę į namus, Hardinas
su tėvu susiginčija dėl kinų maisto ir picos. Hardinas nori picos
ir laimi kivirčą primindamas tėvui, kas mokės. Hardino pastabos
tėvo, regis, nežeidžia. Jis tik nusijuokia ir numoja ranka.
Iš tiesų, nepaprastai keista juodu stebėti. Tėvui mus palikus,
matydama savo draugus su tėvais, dažnai svajodavau apie jį.
Mintyse susikūriau panašaus vyriškio, su kuriuo užaugau, tik vy­
resnio, įvaizdį, kuris su benamiu girtuokliu neturėjo nieko bendra.
Įsivaizduodavau jį su svarbių dokumentų prigrūstu portfeliu ryte
einantį link automobilio, rankose - puodelis kavos. Nemaniau,
kad jis vis dar geria, kad nusirito į patį dugną ir nė neturi kur pri­
siglausti. Negaliu įsivaizduoti motinos su juo kalbantis, ką jau
galvoti apie ilgus santuokos metus.
- Kaip jūs su mama susipažinot? - netikėtai balsu išreiškiu
galvoje besisukančias mintis.
- Mokykloje, - atsako jis.
Hardinas pasičiumpa telefoną ir išeina į kitą kambarį užsakyti
picos. Arba dar kam nors paskambinti ir slapčia ištrinti numerių
sąrašą.
Prisėdu už virtuvinio stalo priešais tėvą.
- Kiek laiko susitikinėjote prieš susituokdami? - paklausiu.
- Tik apie porą metų. Susituokėm jauni.
Kamantinėdama jį jaučiuosi nepatogiai, bet iš motinos at­
sakymų į šiuos klausimus neišpeščiau.
- Kodėl?
- Ar mama tau niekada apie tai nepasakojo? - nustemba jis.
 - Ne. Ji niekada apie tave neužsimindavo. Net jei mėgindavau
ko nors paklausti, ji tik užsisklęsdavo savyje, - atsakau ir pastebiu,
kaip susidomėjimas jo veide virsta gėda.
-A .
- Atleisk, - tariu, nors aiškiai nesuvokiu, dėl ko atsiprašinėju.
- Ne, aš viską suprantu. Nekaltinu jos. - Jis akimirkai užsi­
merkia. Hardinas grįžta į virtuvę ir atsisėda šalia. - Jauni susi­
tuokėme dėl to, kad ji pastojo, o tavo seneliai manęs negalėjo pa­
kęsti ir stengėsi mus išskirti. Taigi paslapčia, taip sakant, sumetėm
skudurus.
Pralinksmintas prisiminimo, jis nusišypso.
Mano seneliai - tesiilsi jie ramybėje - buvo šiek tiek... Griežti.
Siaubingai griežti. Prisimenu, kaip mažą jie mane nuolat tildė prie
stalo ir kaip liepdavo nusiauti batus, prieš vaikštant ant kilimo.
Gimtadienio proga jie atsiųsdavo man nuasmenintą atviruką su
dešimties metų trukmės taupomąja obligacija - ne pati geriausia
dovana aštuonmetei mergaitei.
Iš esmės mano mama yra senelės kopija, tik ne tokia šaltakrau­
jiška. Nors ji stengėsi. Kiekvieną dieną mėgino būti tokia tobula,
kokią prisiminė savo motiną.
„Arba tokia tobula, kokią ją įsivaizdavo“, - staiga susimąstau.
Tėvas nusijuokia.
- Taip, iš dalies norėjome juos įsiutinti. Tačiau tavo mama vi­
suomet troško ištekėti. Ji kone nusitempė mane prie altoriaus. - Jis
vėl nusijuokia, o Hardinas, prieš prisijungdamas prie jo, žvilgteli į
mane.
Susiraukiu, nes esu įsitikinusi, kad jis mintyse jau rezga kandų
komentarą apie tai, kaip aš mėginu priversti jį mane vesti.
Atsigręžiu atgal į tėvą.
- Ar buvai nusistatęs prieš santuoką? - klausiu.
- Ne. Iš tiesų tai neprisimenu. Žinau tik tiek, kad košmariškai
bijojau devyniolikos tapti tėvu.
- Ne be reikalo. Visi žinom, kuo tai baigėsi, - mesteli Hardinas.
 Dėbteliu į jį, bet tėvas tik varto akis.
- Tikrų tikriausiai to nerekomenduoju, tačiau yra daugybė
jaunų tėvų, kuriems puikiai sekasi, - taria jis ir iškelia rankas. - Aš
paprasčiausiai nepriklausau prie tos kategorijos.
- A, - burbteliu.
Neįsivaizduoju savęs tokio amžiaus besirūpinančios kūdikiu.
Jis šypsosi, akivaizdžiai džiaugdamasis, kad gali atsakyti į kai
kuriuos mano klausimus.
- Tese, ar norėtum dar ko nors paklausti?
- Ne... Man atrodo, tai viskas, - atsakau. Greta jo nesijaučiu
patogiai, nors jei jo vietoje sėdėtų mama, iš dalies jausčiausi dar
nepatogiau.
- Gali manęs klausti, jei dar kas šaus į galvą. O kol kas, jei ne­
prieštarausite, prieš vakarienę dar kartą išsimaudysiu po dušu.
- Žinoma, pirmyn, - tariu.
Jausmas toks, lyg jis čia būtų praleidęs daugiau nei dvi dienas.
Nuo jo pasirodymo nutiko tiek daug: tariamas Hardino pašali­
nimas, Zedo pasirodymas aikštelėje, mano pietūs su Stef ir Mole,
užmarštin nuskendęs Hardino skambučių sąrašas. Visko jau per
daug. Įtampą keliantys ir nuolat augantys rūpesčiai iš mano gy­
venimo, regis, artimiausiu metu pradingti neketina.
- Kas atsitiko? - klausia Hardinas, kai tėvas pradingsta kori­
doriuje.
- Nieko.
Atsistoju ir žengiu kelis žingsnius, tačiau jis apkabina mane per
liemenį ir sulaikęs atgręžia į save.
- Puikiai tave pažįstu. Pasakyk man, kas ne taip, - švelniai pa­
reikalauja jis, abiem rankomis suėmęs mane už klubų.
Pasižiūriu jam tiesiai į akis.
-T u .
- Aš... Ką? Kalbėk, - liepia jis.
- Keistai elgiesi, ištrynei savo skambučius ir žinutes.
Jo veidas persikreipia iš susierzinimo. Pirštais jis suspaudžia
nosies tiltelį.
 - Kodėl apskritai naršei po mano telefoną?
- Nes elgiesi įtartinai ir...
- Todėl knaisiojiesi po mano mėšlą? Negi nesakiau tau to ne­
daryt?
Pasipiktinimas jo veide toks begėdiškas ir surepetuotas, kad
man kraujas virte užverda.
- Žinau, kad neturėčiau knaisiotis tavo reikaluose, o tu netu­
rėtum suteikti man priežasčių. Ir jei neturi ko slėpti, tuomet kodėl
tau apskritai rūpi? Aš nesipiktinčiau, jei peržiūrėtum mano te­
lefoną. Nieko neslepiu. - Ištraukiu savąjį iš kišenės ir ištiesiu jam.
Staiga suima nerimas, kad galbūt neištryniau Zedo žinutės, ir pani­
kuoju tol, kol Hardinas numoja jį tolyn, lyg kokį mašalą.
- Tu tik stengiesi pateisinti savo neurozę, - meta jis. Žodžiai
nudegina tarsi liepsna.
Nežinau, ką pasakyti. Tiesą sakant, turiu labai daug ką jam pa­
sakyti, tik neišspaudžiu nė vieno žodžio. Nustumiu jo rankas sau
nuo klubų ir išeinu lauk. Jis sakėsi pažįstąs mane taip gerai, kad
nujaučia, kai kažkas ne taip. Ką gi, puikiai žinau, kaip jis atrodo
ir elgiasi tuomet, kai netrukus įklius. Nesvarbu, ar tai nekaltas
melas, ar lažybos dėl mano skaistybės - kaskart scenarijus tas pats:
jis pradeda elgtis įtartinai, kai apie tai užsimenu, supyksta ir ima
gintis, o galiausiai pats mane iškoneveikia.
- Nenueik šitaip, - rikteli man įkandin.
- Nesekiok manęs, - atrėžiu ir užsidarau miegamajame.
Tačiau po akimirkos jis jau stovi tarpduryje.
- Man nepatinka, kad knaisiojiesi po mano daiktus.
- O man nepatinka jaustis taip, lyg privalėčiau.
Jis uždaro duris ir parimsta į jas.
- Neprivalai. Viską ištryniau... Atsitiktinai. Nebuvo nieko, dėl
ko turėtum kelti sceną.
- Kelti sceną? Turi galvoje mano „neurozę“?
- Nenorėjau to pasakyti, - atsidūsta.
- Tuomet liaukis kalbėjęs dalykus, kurių nenori pasakyt. Nes
nebeatrenku, kas tiesa, o kas ne.
 - Tai liaukis knaisiojusis po mano daiktus. Nes nebežinau, ar
galiu tavim pasitikėti, ar ne.
- Puiku, - prisėdu prie darbo stalo.
- Fantastika, - mesteli jis ir atsisėda ant lovos.
Neapsisprendžiu, tikėti juo ar ne. Kažkas atrodo įtartina, nors
gal viskas taip ir buvo. Gal jis tikrai ištrynė telefoną atsitiktinai ir
gal jis tikrai kalbėjosi su Stef. Pokalbio nuotrupos verčia vaizduotę
šėlti, bet Hardino klausti negaliu, nes nenoriu, kad sužinotų mane
nugirdus. Šiaip ar taip, apie ką jie kalbėjo, nepasakytų.
- Nenoriu, kad tarp mūsų būtų paslapčių. Iš to jau turėjom iš­
augti, - primenu jam.
- Žinau, po velnių. Nieko nuo tavęs neslepiu. Tu paprasčiausiai
elgiesi kaip pamišėlė.
- Liaukis mane šitaip įžeidinėjęs. Kas jau kas, o tu tikrai netu­
rėtum kitų taip vadinti, - savo žodžių pasigailiu vos ištarusi, tačiau
jis, regis, nė nemirktelėjo.
- Atsiprašau, gerai? Tu nesi pamišėlė, - taria jis ir nusišypso. -
Tu tik landžioji po mano telefoną.
Prisiverčiu nusišypsoti - greičiausiai jis teisus, o aš tik para­
noike. Blogiausiu atveju, jis kažką slepia. Galiausiai vis tiek suži­
nosiu, todėl nėra jokios naudos dabar dėl šito rietis. Visa kita iš­
lindo lyg yla iš maišo.
Mintyse tai kartoju tol, kol įtikinu save.
Mano tėvas kažką šūkteli iš kito kambario, ir Hardinas taria:
- Man atrodo, atvežė picą. Juk neketini visą vakarą ant manęs
pykt, ar ne?
Tačiau išeina iš kambario, man nespėjus nieko atsakyti.
Sukiodamasi kėdėje spoksau į telefoną ant stalo. Iš smalsumo
jį patikrinu ir, žinoma, randu naują žinutę nuo Zedo. Šįkart nė ne­
sivarginu jos skaityti.

Kita diena yra paskutinė senajame kabinete, todėl į leidyklą važiuoju

lėčiau nei paprastai. Noriu prisiminti kiekvieną gatvę, kiekvieną pas-
latą pakeliui. Ši praktika su atlyginimu yra svajonės išsipildymas. Ži­
nau, kad „Vance“ dirbsiu ir Sietle, tačiau čia prasidėjo mano karjera.
Išėjusi iš lifto Kimberlę randu prie stalo. Greta - keletas rudų
kartoninių dėžių.
- Labas rytas! - sučiulba ji.
- Labas rytas, - mano balsas niekada neskamba taip pakiliai,
kaip jos. Paprastai atrodo nervingas ir neužtikrintas.
- Pasiruošusi paskutinei savo savaitei čia? - klausia ji, kol pi­
luosi nedidelį puodelį kavos.
- Taip, tiksliau - savo paskutinei dienai. Likusią savaitės dalį
čia nebebūsiu, - primenu jai.
- O, taip, iš galvos iškrito. Oho! Tavo paskutinė diena! Reikėjo
nupirkti tau atviruką ar dar ką, - nusišypso ji. - Nors kitą savaitę
galėčiau tau ją įteikti naujajame kabinete.
Nusijuokiu.
- O tu ar pasiruošusi? Kada jūs išvažiuojate?
- Penktadienį! Daiktai naujuosiuose namuose jau išpakuoti ir
laukia mūsų.
Esu beveik įsitikinusi, kad naujieji Kimberlės ir Kristiano
namai jaukūs, erdvūs ir modernūs - lygiai tokie, kokius jie palieka
čia. Kimberlės sužadėtuvių žiedas spindėte spindi, todėl kaskart jį
išvydusi nepajėgiu atitraukti akių.
- Vis dar laukiu agentės skambučio dėl buto, - sakau jai.
Kimberlė atsigręžia.
- Ką? Tu dar neradai buto?
- Radau. Jau nusiunčiau jai dokumentus. Beliko aptarti nuomos
sutarties smulkmenas.
- Teturi šešias dienas, - Kimberlė, regis, panikuoja už mane.
- Žinau, viskuo pasirūpinsiu, - patikinu ją vildamasi, kad taip
ir bus.
Jei visa tai vyktų keletu mėnesių anksčiau, jau būčiau supla­
navusi kiekvieną persikraustymo mažmožį, tačiau pastaruoju
metu stresas kliudo man susikaupti ir net susitelkti į persikėlimą.
 - Gerai. Sakyk, jei reikės pagalbos, - pasisiūlo ji ir nusigręžia į
ant stalo skambantį telefoną.
Užėjusi į savo kabinetą, randu keletą tuščių dėžių. Turiu tik
vieną kitą asmeninę smulkmeną, todėl ilgai užtrukti neturėčiau.
Po dvidešimties minučių, jau klijuojant paskutinę dėžę, pasi­
girsta beldimas į duris.
- Užeikite, - šūkteliu.
Viliuosi, kad tai Hardinas, tačiau atsigręžusi išvystu tarpduryje
stovintį Trevorą su šviesiais džinsais ir paprastais baltais marški­
nėliais. Kasdieninė jo apranga mane visuomet nustebina - esu
įpratusi matyti jį su kostiumu.
- Ar pasiruošusi didžiajam kraustymuisi? - pasiteirauja jis,
man mėginant pakelti prigrūstą dėžę.
- Taip, beveik. O tu?
Jis prieina ir pakėlęs dėžę už mane padeda ant stalo.
- Ačiū, - nusišypsau ir nusišluostau delnus į žalios suknelės
šonus.
- Taip. Išvažiuoju šiandien, vos baigęs darbą.
- Kaip šaunu. Žinau, kad buvai pasiruošęs kraustytis nuo pas­
tarojo mūsų apsilankymo Sietle.
Jo veide išvydusi sutrikimą, susigėstu ir pati. „Pastarojo mūsų
apsilankymo Sietle“ metu Trevoras nusivedė mane prabangiai pa­
vakarieniauti, aš atstūmiau jo bučinį, o vėliau Hardinas jam grasino
ir apstumdė. Nesuprantu, kodėl apskritai apie tai užsiminiau.
Jis tuščiu žvilgsniu žiūri į mane.
- Tai buvo įdomus savaitgalis. Kad ir kaip ten būtų, tu tik­
riausiai taip pat šokinėji iš džiaugsmo. Juk visada norėjai gyventi
Sietle.
- Taip, negaliu sulaukti.
Trevoras apsižvalgo po mano kabinetą.
- Žinau, kad tai ne mano reikalas, bet ar Hardinas kraustysis
su tavimi į Sietlą?
- Ne, - mano lūpos atsako, protui nespėjus sureaguoti. -
Na, dar nesu tikra. Jis sako, kad nenori, bet aš tikiuosi, kad
persigalvos... - toliau veblenu, žodžiai pilasi greitai, pernelyg
greitai, o nepatogiai pasijutęs Trevoras sukiša rankas į džinsų ki­
šenes ir galiausiai mane pertraukia:
- Kodėl jis nenori važiuoti kartu?
- Atvirai sakant, tiksliai nežinau, bet tikiuosi, kad jis apsi­
galvos, - atsidustu ir šlepteliu į odinę kėdę prie stalo.
Melsvos Trevoro akys suranda manąsias.
- Jis yra pamišęs, jei leis tau išvažiuoti vienai.
- Jis pamišęs, net jei pasiliks čia, - nusijuokiu, stengdamasi nu­
slopinti kabinete augančią įtampą.
Jis taip pat nusijuokia ir papurto galvą.
- Ką gi, verčiau baigsiu darbus, kad galėčiau leistis į kelią. Bet
mudu pasimatysime Sietle.
Mano kabinetą jis palieka šypsodamasis, o aš kažkodėl pasi­
juntu kalta. Išsitraukusi telefoną lyg niekur nieko nusiunčiu žinutę
Hardinui pranešdama, kad į kabinetą buvo užsukęs Trevoras. Bent
kartą pasinaudosiu Hardino pavydu savo labui - galbūt pajus tokį
nenumaldomą pavydą Trevorui, kad nuspręs kraustytis į Sietlą?
Tai nėra labai tikėtina, bet man belieka laikytis įsikibus paskutinio
vilties šiaudo, kad jis persigalvos. Laikrodis tiksi - šešios dienos
nėra ilgas laiko tarpas persikėlimui susiplanuoti. Jam reiktų įteikti
prašymą persikelti į kitą universitetą, nors, turint galvoje Keno
pareigas, tai neturėtų būti sudėtinga.
Šešių dienų ir man atrodo mažoka, nors aš Sietlui esu pasi­
ruošusi. Privalau būti pasiruošusi. Kalbame apie mano ateitį, todėl
negaliu tūpčioti aplink Hardiną, jam nė nesutinkant ieškoti kom­
promiso. Pasiūliau jam sąžiningą planą: iš pradžių važiuojame
į Sietlą, o jei ten nepasiseks, tuomet galime kraustytis į Angliją.
Tačiau jis nė nepamąstęs jį atmetė. Viliuosi, kad per kelionę su
šeima stebėti banginių jis supras galįs išmėginti naujus dalykus su
manim, Lendonu, Kenu ir Karen. Kad nėra jau taip sunku nuveikti
ką nors smagaus ir teigiamo.
Antra vertus, kalbame apie Hardiną - su juo nėra nieko pa­
prasto.
 Nerimą keliančias mintis apie Sietlą išblaško telefono skam­
butis.
- Pas tave lankytojas, - man į ausį praneša Kimberlė, ir širdis
nudžiunga nuo minties pamatyti Hardiną.
Teprabėgo kelios valandos, tačiau kai mudu ne kartu, visada
jo ilgiuosi.
- Pasakyk Hardinui, kad užeitų. Stebiuosi, kad jis apskritai
laukė, kol man paskambinsi, - tariu.
Kimberlė spragteli liežuviu.
- E, čia ne Hardinas.
Gal Hardinas atvežė tėvą?
- Ar jis vyresnis ir su barzda?
- Ne... Jis jaunas... Hardino amžiaus, - šnabžda ji į ragelį.
- Ar jo veidas nubrozdintas? - paklausiu, nors atsakymą
puikiai žinau.
- Taip. Ar man jį išvaryti?
Nenoriu, kad ji priverstų Zedą išeiti. Jis niekuo nenusikalto, iš­
skyrus tuo, kad nepaisė Hardino nurodymo prie manęs nesiartinti.
- Ne, viskas gerai. Jis mano draugas. Gali jį įleisti.
Ko jam čia reikia? Esu tikra, kad tai susiję su pastarosiomis jo
žinutėmis, bet dėl kokio neatidėliotino reikalo jis važiavo čia ketu­
riasdešimt minučių.
Padėjusi ragelį svarstau, ar nevertėtų parašyti Hardinui apie
Zedo apsilankymą. Metu telefoną į stalčių. Mažiausiai man reikia,
kad Hardinas čia atsibelstų - jis nesuvaldytų įsiūčio ir paskutinę
mano darbo dieną iškeltų sceną.
Ką jau kalbėti apie tai, kad greičiausiai tektų kviesti policiją.
 Aštuonioliktas skyrius

TESĄ

Praveriu kabineto duris į koridorių ir randu stovintį Zedą, tarsi

nelaimės pranašą. Jis vilki juodai ir raudonai languotą sportinį
nertinį, tamsius džinsus ir sportinius batelius. Veidas jau nebe toks
ištinęs, o mėlynės paakiuose ir aplink nosį iš purpurinių virto žals­
vai gelsvomis.
- Sveika... Atleisk, kad išdygau čia nekviestas, - taria jis.
- Ar kas nors atsitiko? - klausiu eidama atgal prie stalo.
Prieš užeidamas į kabinetą, Zedas nepatogiai mindžikuoja
tarpduryje.
- Ne. Na, taip, mėginau su tavim dar vakar pasikalbėti, bet tu
neatsakei į mano žinutes.
- Žinau. Paprasčiausiai tarp mudviejų su Hardinu jau pakanka
nesutarimų, ir jis apskritai nenori, kad su tavim kalbėčiausi.
- Vadinasi, dabar leidi jam nurodinėti, su kuo tau galima kal­
bėtis? - Zedas atsisėda į vieną iš kėdžių priešais mano stalą, o aš
prisėdu už jo. Šitaip įsitaisę, regis, kalbamės rimčiau ir oficialiau.
Nesijaučiu nepatogiai, tai tik pernelyg formalu.
Prieš atsakydama pasižiūriu pro langą.
- Ne, tu ne taip supranti. Žinau, kad kartais jis šiek tiek val­
dingas ir nesusipratimus aiškinasi prastais būdais, bet negaliu
sakyti, kad kaltinu jį dėl nenoro matyti mus kartu. Aš taip pat ne­
norėčiau, kad jis leistų laiką su mergina, kuriai šį tą jaučia, - pa­
aiškinu, ir Zedas išpučia akis.
- Ką tu pasakei?
 Po galais.
- Nieko, turėjau omenyje... - staiga atmosfera kabinete ap­
sunksta, ir galiu prisiekti, kad sienos ima mane spausti. Kodėl
reikėjo leptelėti kažką tokio? Taip, tai tiesa, tačiau mano prisipaži­
nimas situacijos nepagerins.
- Tu man šį tą jauti? - klausia jis nušvitusiomis akimis.
- Ne... Na, jaučiau. Nežinau, - pliurpiu padrikai, trokšdama
sau užvožti už tai, kad prasižiojau nepamąsčiusi.
- Suprasiu, jei nieko man nejauti, bet neturėtum būti priversta
apie tai meluoti.
- Kalbu tiesą - anksčiau tu man patikai. Galbūt vis dar patinki,
bet aš nežinau. Jaučiuosi sutrikusi. Tu visuomet sakai tai, ką noriu
girdėti, ir palaikai mane bet kokioje situacijoje. Būtų logiška, jei
manyje gimtų šiltų jausmų tau. Esu tau sakiusi, kad tu man rūpi,
bet abu žinome, kad tam jau per vėlu.
- Kodėl? - klausia jis.
Nežinau, kiek dar kartų privalėsiu jį atstumti, kol jis pagaliau
supras.
- Nes tai būtų beprasmiška. Niekada negalėsiu būti su tavim.
Ar su niekuo kitu. Niekuo, išskyrus jį.
- Sakai tai tik dėl to, kad jis laiko tave užspaudęs kampe.
Klausydamasi Zedo žodžių apie Hardiną, iš paskutiniųjų sten­
giuosi suvaldyti kylantį pyktį. Jis, aišku, turi teisę ir priežasčių ne­
mėgti Hardino, bet man nepatinka, kai nuolat užsimena apie tai,
kad nevaldau savo asmeninių santykių.
- Ne, sakau taip todėl, kad jį myliu. Kad ir kaip nenorėčiau tau
to tiesiai šviesiai sakyti - privalau. Nenoriu klaidinti tavęs labiau
nei iki šiol. Žinau, nesupranti, kodėl po visos painiavos aš vis dar
su juo, bet aš jį myliu labiau nei ką kitą, ir jis nelaiko manęs už­
spaudęs kampe. Pati noriu būti su juo.
Tai tiesa. Viskas, ką išdėsčiau Zedui, yra tiesa. Mums pasiseks,
net jei Hardinas nuspręs nevažiuoti į Sietlą. Galėsime kalbėtis in­
ternetu ir matytis savaitgaliais, nebent jis išvažiuos į Angliją. Vi­
liuosi, kad nuspręs nenorįs būti toli nuo manęs.
 Galbūt atstumas privers Hardino širdį suminkštėti, o toną su­
švelnėti. Ir viliuosi, kad būtent atstumas padės man jį perkalbėti.
Praeitis jau įrodė, kad mums nesiseka laikytis toliau vienam nuo
kito - valingai ar ne, bet kažkokiu būdu mes visada liekame kartu.
Sunku prisiminti laikotarpį, kai mano dienos ir naktys nesisuko
aplink šį vyrą. Daug kartų mėginau įsivaizduoti gyvenimą be jo,
lačiau tai beveik neįmanoma.
- Nemanau, kad jis suteikia tau galimybę iš tiesų pamąstyti
apie tai, ko tu nori ir ko tau reikia, - užtikrintai pareiškia Zedas,
nors jo balsas virpteli. - Jam terūpi jis pats.
- Čia tu ir klysti. Žinau, kad jūs nesutariate, bet...
- Ne, apie mūsų nesutarimus tu nieko nežinai, - paskubomis
nutraukia jis. - Jei žinotum...
- Jis myli mane, o aš - jį, - įsiterpiu. - Man labai gaila, kad
įpainiojau tave. Atleisk man, aš niekada nenorėjau tavęs įskaudinti.
- Vis kartoji man tai, tačiau tai nuolat nutinka, - susiraukia jis.
Konfrontacijos nekenčiu labiau už viską, ypač kai tai susiję su
man brangių žmonių jausmais, tačiau privalau visa tai išsakyti, kad
mudu su Zedu galėtume pamiršti šį... Net nežinau, kaip tai pava­
dinti. Nesusipratimą? Situaciją? Netinkamą laiką?
Pažvelgiu į Zedą vildamasi, kad mano akyse jis pastebės nuo­
širdumą.
- Aš to nenorėjau. Atsiprašau.
- Neprivalai daugiau atsiprašinėti. Prieš atvažiuodamas čia,
visa tai jau žinojau. Savo jausmus pakankamai aiškiai apibūdinai
anądien prie administracinio pastato.
- Tuomet kodėl čia atvažiavai? - švelniai paklausiu.
- Pasikalbėti su tavim, - jis apsižvalgo po kabinetą ir atsigręžia
į mane. - Nesvarbu. Iš tiesų, nežinau, kodėl čia atvažiavau, - atsi­
dūsta jis.
- Ar esi tuo tikras? Prieš keletą minučių atrodei užtikrintas.
- Ne, tu teisi, tai beprasmiška. Be reikalo čia važiavau.
- Viskas gerai, neprivalai atsiprašinėti, - raminu.
Mes abu nuolat tai vienas kitam kartojam .
 - Vadinasi, vis dar važiuoji? - Pamoja į dėžes ant grindų.
- Taip, jau beveik pasiruošusi.
Įtampa tarp mudviejų taip išaugo, kad, regis, nebežinome, ką
vienas kitam pasakyti. Zedas pro langą žvelgia į pilką dangų, o aš
spoksau į kilimą jam už nugaros.
Galiausiai jis atsistoja ir prabyla, nors pro liūdesį jo balse
žodžių beveik negirdėti.
- Verčiau važiuosiu. Dar kartą atsiprašau, kad sutrukdžiau.
Sėkmės Sietle, Tesą.
Aš taip pat pakylu.
- Atleisk man už viską. Norėčiau, kad įvykiai būtų susiklostę
kitaip.
- Aš taip pat. Tu nė nenumanai, - taria jis ir pasitraukia nuo
kėdės.
Man suspaudžia širdį. Jis man visada buvo toks geras, o aš jį tik
vedžiojau už nosies ir galiausiai atstūmiau.
- Ar apsisprendei dėl kaltinimų Hardinui?
Dabar ne pati tinkamiausia akimirka klausti, bet nujaučiu, kad
daugiau niekada jo nepamatysiu.
- Taip, nedarysiu to. Man šis reikalas jau nusibodo. Nėra
prasmės ilgiau tampytis. Be to, sakiau tau, kad kaltinimų neteiksiu,
jei pasakysi, kad daugiau niekada nenori manęs matyti, ar ne?
Staiga suprantu, kad jei Zedas į mane pažvelgs, tikriausiai pra­
virksiu.
- Taip, - tyliai išlemenu. Jaučiuosi, tarsi Pipo jausmais žai­
džianti Estela iš Didžiųjų lūkesčių. Manasis Pipas dabar stovi
priešais ir nenuleidžia nuo manęs savo karamelinių akių. Šiuo per­
sonažu nenoriu būti. - Man nuoširdžiai gaila dėl visko. Norėčiau,
kad liktume draugai, - tariu.
- Aš taip pat, bet tau negalima turėti draugų, - atsidūsta jis,
braukdamas apatinę lūpą nykščiu ir suspausdamas ją viduryje.
Nusprendžiu jo žodžių nekomentuoti. Tai niekaip nesusiję su
tuo, kas man „leista“. Vis dėlto primenu sau tokį aplinkinių požiūrį
aptarti su Hardinu ir priversti jį suprasti, kad man nepatinka, kaip
jo elgesys veikia pašalinių nuomonę apie mane.
Kaip tik tuomet, nutraukdamas tylą tarp mudviejų su Zedu,
suskamba mano darbo telefonas. Iškeliu pirštą, prašydama jo ne­
išeiti, ir atsiliepiu.
- Tesą, - ragelyje pasigirsta kimus Hardino balsas. Velnias.
- Labas, - pasisveikinu drebančiu balsu.
- Ar tau viskas gerai?
- Taip.
- Tavo balsas kažkoks keistas, - suabejoja jis. Kodėl jis mane
taip puikiai pažįsta?
- Tikrai, viskas gerai, - dar kartą jį patikinu. - Aš papras­
čiausiai išsiblaškiusi.
- Aišku. Klausyk, ką man daryt su tavo tėvu? Rašiau tau ži­
nutes, bet tu neatsakai. Aš turiu reikalų ir nežinau, ar man jį čia
palikti, ar ką?
Žvilgteliu į Zedą. Jis stovi prie lango, nusigręžęs nuo manęs.
- Nežinau. Ar negali vežtis jo kartu?
Mano širdis daužosi.
- Ne, po velnių, nė už ką.
- Tada palik jį namie, - tariu beviltiškai trokšdama užbaigti
šį pokalbį. Papasakosiu Hardinui apie Zedo apsilankymą, bet ne­
įsivaizduoju, kaip jis pasiustų išgirdęs, kad Zedas šiuo metu yra
mano kabinete, todėl mažiausiai noriu išsiduoti.
- Kaip nori, grįžusi pati galėsi su juo tvarkytis.
- Gerai, tuomet pasimatysim namie...
Kabinete pasigirsta muzika, ir tik po akimirkos suprantu, kad
tai Zedo telefonas. Išsitraukęs iš kišenės, Zedas jį nutildo, tačiau
Hardinas spėja nugirsti.
- Kas ten? Kieno ten telefonas? - pareikalauja paaiškinti jis.
Kraujas gyslose sustingsta, o man prireikia minutės situacijai
apmąstyti. Neturėčiau taip nerimauti ar bijoti Hardiną sužinosiant,
kad čia yra Zedas. Nieko blogo nepadariau - jis mane aplankė ir
jau išvažiuoja. Jį erzina, kai į mano kabinetą užeina Trevoras, nors
jis yra mano kolega ir gali užeiti bet kada.
- Ar ten šunsnukis Trevoras?
- Ne, Trevoro čia nėra. Čia Zedas, - atsakau ir sulaikau kvapą.
Ragelyje tyla. Žvilgteliu į telefono ekraną įsitikinti, kad ryšys
nenutrūko.
- Hardinai?
- Taip, - tarsteli jis ir piktai įkvepia.
- Ar girdėjai, ką sakiau?
- Taip, Tesą, aš tave girdėjau.
Gerai? Tuomet kodėl jis neplyšauja į ragelį grasinimų jį nudėti?
- Apie tai pasikalbėsim vėliau. Liepk jam išeiti. Prašau, -
ramiai taria jis.
- Gerai...
- Ačiū. Pasimatysim namie, - sako Hardinas ir baigia pokalbį.
Kai šiek tiek sumišusi padedu savo telefono ragelį, Zedas atsi­
gręžia ir taria:
- Atleisk, žinau, kad jis tave užsipuls.
- Ne, neužsipuls. Viskas bus gerai, - atsakau suprasdama, kad
tai netiesa, nors skamba gražiai. Hardino reakcija į Zedo apsi­
lankymą išmušė mane iš pusiausvyros. Nesitikėjau, kad jis išliks
toks ramus. Maniau, pareikš jau esąs pakeliui. Labai tikiuosi, kad
taip nėra.
Zedas pasuka link durų.
- Ką gi, verčiau važiuosiu.
- Ačiū, kad mane aplankei, Zedai. Prieš išvažiuodama tavęs
greičiausiai nebepamatysiu.
Jo akimis nuslenka jausmingas šešėlis, tačiau dingsta, man ne­
spėjus jo įvardinti.
- Negaliu sakyti, kad sutikus tave mano gyvenimas nevirto
painiava, bet nieko nekeisčiau. Nė nemirktelėjęs vėl išgyvenčiau
šitą mėšlą: muštynes su Hardinu, draugų praradimus - viską. Dėl
tavęs išgyvenčiau tai iš naujo, - kalba jis. - Tikriausiai meilėje man
nesiseka - būtinai turiu sutikti merginą, kuri myli ką nors kitą.
 Jo žodžiai visuomet mane sujaudina. Žaviuosi tokiu besąly­
gišku jo nuoširdumu.
- Lik sveika, Tesą, - taria jis.
Jo žodžiai gerokai jausmingesni už paprastą bičiulišką atsisvei­
kinimą, bet negaliu sau leisti suteikti jiems per daug reikšmės. Jei
leptelsiu ką nors neprotingo ar apskritai ką nors, jis tik vėl ims
kažko tikėtis.
- Lik sveikas, Zedai, - šypteliu, ir jis žengia artyn.
Akimirką supanikuoju, kad mėgins mane pabučiuoti, tačiau
taip nenutinka. Jis tvirtai suspaudžia mane glėbyje ir pabučiuoja
į kaktą. Tada staigiai atsitraukia ir sugriebia durų rankeną - tarsi
atramą.
- Pažadėk saugoti save, - taria jis, praverdamas duris.
- Pažadu. Sietlas nėra toks baisus, - nusišypsau. Dabar jau­
čiuosi tvirtai, tarsi galiausiai savo santykiuose būtume padėję
tašką, kurio jam taip reikėjo.
Jis susiraukia ir palieka kabinetą. Prieš uždarant duris, išgirstu
jį švelniai sumurmant:
- Kalbu ne apie Sietlą.
 Devynioliktas skyrius

TESĄ

Vos tik durys užsidaro ir Zedas išeina - išeina visiems laikams, -

užmerkiu akis ir atlošiu galvą į kėdės kraštą. Nežinau, kaip jau­
čiuosi. Jausmai sukasi aplink mane lyg milžiniškas sumaišties
verpetas. Iš dalies džiaugiuosi, kad tampymasis su Zedu galiau­
siai baigėsi. Tačiau kita, mažesnė, dalelė manęs jaučia didelę
netektį. Zedas vienintelis iš visų tariamų Hardino draugų mane
nuolatos palaikė, todėl keista žinoti, kad daugiau jo nebepama­
tysiu. Stengiuosi susiimti, tačiau skruostus nudegina karštos aša­
ros. Turėčiau džiaugtis, kad pasakojimą apie Zedą galiu užversti,
įkišti giliai į lentyną ir leisti dulkėti, nes daugiau niekada jo ne-
beatsiversiu.
Nenoriu su juo būti, nemyliu jo, niekada neiškeisčiau Hardino
į jį, tačiau jis man rūpi, ir norėčiau, kad įvykiai būtų susiklostę
kitaip. Gailiuosi, kad mudviejų santykiai neišliko griežtai plato­
niški - galbūt tuo atveju nebūtų reikėję nutraukti visų ryšių.
Nesuprantu, kodėl jis čia atvažiavo, bet džiaugiuosi, kad išėjo
nespėjęs dar labiau supainioti mano minčių ar įskaudinti Hardino.
Suskambus kabineto telefonui, krenkšteliu. Mano pasisveiki­
nimas skamba apgailėtinai.
- Ar jis jau išėjo? - ragelyje nuskamba tvirtas ir aiškus Hardino
balsas.
- Taip.
- Ar tu verki?
- Aš tik... - pradedu.
 - K ą ? - meldžia jis.
- Nežinau, džiaugiuosi, kad viskas baigta. - Dar kartą nusi-
šluostau akis.
Jis atsidūsta ragelyje ir nustebina mane sakydamas:
- Aš taip pat.
Ašaros liovėsi riedėjusios, bet mano balsas skamba šlykščiai.
- Ačiū. - Nutylu. - Kad esi toks supratingas.
Hardinas reagavo kur kas ramiau, nei tikėjausi, todėl nežinau,
džiaugtis ar pradėti nerimauti. Nusprendžiu džiaugtis ir likusią
laiko dalį „Vance“ stengiuosi atsipalaiduoti.
Apie trečią valandą į kabinetą užsuka Kimberlė. Paskui ją
atseka mergina, kurios, esu tikra, nesu leidykloje mačiusi.
- Tesą, susipažink su Eime. Ji mane pakeis, - Kimberlė pristato
tylią pritrenkiančios išvaizdos merginą.
Atsistoju iš savo darbo vietos ir pasveikinu Eimę draugiška
šypsena.
- Sveika, Eime. Mano vardas Tesą. Tau čia patiks.
- Ačiū! Jau dabar dievinu šią vietą, - sako ji pakiliai.
Kim nusijuokia.
- Ką gi, tenorėjau užsukti, kol mes tariamai susipažįstame su
aplinka.
- Ak, taip. Puikiai mokai ją save pakeisti, - pajuokauju.
- Ką galiu pasakyti, sužadėtuvės su vadovu turi savų pri­
valumų, - linksmai atsako Kimberlė.
Greta stovinti Eime nusijuokia, ir Kimberlė nusiveda ją dar
vienu koridoriumi. Paskutinė mano diena čia baigiasi, ir imu
trokšti, kad ji būtų praslinkusi lėčiau. Ilgesiuos šio kabineto ir šiek
tiek nerimauju dėl grįžimo namo pas Hardiną.
Paskutinįkart apsižvalgau kabinete. Akys pirmiausia nu­
krypsta į stalą. Prisiminimams apie Hardiną prie jo užliejus mintis,
suspaudžia paširdžius. Kaip nutrūktgalviškai elgiausi - mylėjausi
su juo kabinete, kai bet kurią akimirką kas nors galėjo užeiti. Iš­
blaškyta Hardino, nebegalėjau galvoti apie nieką kitą... Tai, regis,
tapo kasdieniniu įpročiu.
 *

Pakeliui namo stabteliu maisto parduotuvėje keleto produktų va­

karienei, mat rytoj išvažiuojame. Laukiu, tačiau ir nerimauju dėl
išvykos. Viliuosi, kad per dviejų dienų atostogas su šeima Hardinui
pavyks suvaldyti savo temperamentą.
Tai vargiai tikėtina, todėl tikiuosi, kad laivas bus pakankamai
didelis mums penkiems vienam kito nepasmaugti.
Grįžusi namo atrakinu duris ir pastūmiu jas koja, keldama nuo
žemės maišus su pirkiniais. Svetainėje - jovalas: ant kavos stalelio
mėtosi tušti plastikiniai vandens buteliukai ir užkandžių popie­
rėliai. Tėvas su Hardinu sėdi priešinguose sofos galuose.
- Tese, kaip praėjo tavo diena? - ištempęs kaklą ir atsigręžęs į
mane teiraujasi tėvas.
- Gerai. Šiandien buvo paskutinė mano darbo diena, - sakau,
nors jis tai jau žino. Imu rinkti jų šiukšles nuo stalo ir grindų.
- Džiaugiuosi, kad diena praėjo gerai, - taria tėvas.
Dėbteliu į Hardiną, kuris nė nežvilgteli į mane. Jo akys su­
smeigtos į televizoriaus ekraną.
- Pagaminsiu vakarienę, o tada eisiu išsimaudyti, - pranešu.
Tėvas nuseka mane į virtuvę. Susidomėjęs stebi, kaip iškraustau
maišus su maisto produktais ir ant spintelės padedu jautienos faršo
paketą bei kukurūzų paplotėlių. Galiausiai taria:
- Vienas iš mano bičiulių sakė galįs mane vėliau paimti, jei tu
ne prieš. Žinau, kad rytoj keletui dienų išvažiuojate.
- Taip, man tinka. Arba ryte patys galime tave nuvežti, jei taip
patogiau, - pasiūlau.
- Ne, tu ir taip man pernelyg dosni. Tik pažadėk, kad praneši,
kai grįšite iš kelionės.
- Gerai... Kaip man su tavim susisiekti?
Jis patrina sprandą delnu.
- Galėtum atvažiuoti į Lamaro alėją? Aš paprastai trainiojuos
ten.
- Gerai, taip ir padarysiu.
- Einu paskambinsiu jam ir pasakysiu, kad aš pasiruošęs.
 Jis dingsta iš virtuvės.
Išgirstu, kaip svetainėje Hardinas pašiepia jį, kad neturi te­
lefono ir privalo mintinai žinoti draugų numerius. Tėvui pra­
dėjus savo „mano vaikystėje niekas neturėjo mobiliųjų“ kalbą, imu
vartyti akis.
Kukurūzų paplotėlius su jautienos įdaru pagaminti lengva ir
nereikia daug pastangų. Norėčiau, kad Hardinas užeitų į virtuvę
su manim pasikalbėti, bet tikriausiai geriau, jei jis luktelės, kol
tėvas išvažiuos. Padengiu stalą ir pakviečiu abu. Vengdamas mano
žvilgsnio, pirmas užeina Hardinas, o tėvas atseka paskui.
Sėsdamasis jis praneša:
- Čadas netrukus mane paims. Dėkoju, kad leidote pas save
pabūti. Judu man nepaprastai dosnūs. - Jis žvalgosi tarp Hardino
ir manęs. - Ačiū tau, Tese, ir tau, kietuoli, - prideda jis. Iš to, kaip
Hardinas varto akis, sprendžiu, kad ta pravardė - jų tarpusavio
juokelis.
- Mums tikrai nebuvo sunku, - atsakau.
- Aš taip džiaugiuosi, kad mes vėl susitikom, - taria jis ir ima
godžiai kimšti.
- Aš taip pat... - nusišypsau vis dar nesuvokdama, kad šis vyras
yra mano tėvas. Vyras, kurio nemačiau devynerius metus, kuriam
jaučiau tiek pagiežos, dabar paprasčiausiai sėdi virtuvėje ir vaka­
rieniauja su manim ir mano vaikinu.
Žvilgteliu į Hardiną, tikėdamasi atžaraus komentaro, tačiau
jis netardamas nė žodžio knaibo savo lėkštę. Jo tyla varo mane iš
proto. Norėčiau, kad imtų ir ką nors pasakytų... Nežinau, bet ką.
Kartais jo tyla yra gerokai blogesnė už keiksmus.
 Dvidešimtas skyrius

HARDINAS

Kai baigiame vakarieniaut, Tesą paskutinį kartą nepatogiai atsi­

sveikina su tėvu ir eina į dušą nusiprausti. Ketinau prie jos prisi­
jungti, bet Ričardo bičiulis važiuoja čia jau visą amžinybę.
- Jis žada atvažiuot šiandien ar... - pradedu.
Ričardas linkteli gal dvidešimt kartų, tačiau meta susirūpinusį
žvilgsnį į langą.
- Taip, taip, sakė, greitai bus čia. Tikriausiai pasiklydo ar ką.
- Kur jau ne, - atrėžiu.
- Negi tau netrūks mano kompanijos? - nusišypso jis.
- Taip drąsiai nespėliočiau.
- Na, galbūt aš susirasiu darbą ir aplankysiu jus abu Sietle.
- Nė vienas iš mūsų į Sietlą nevažiuos.
Jis mąsliai pažvelgia į mane.
- Kur jau ne, - pakartoja mano mėgstamus žodžius.
Beldimas į duris nutraukia erzinantį pokalbį. Jis nueina ati­
daryt, o aš atsistoju. Jei kartais prireiktų jį stumtelėt pro duris.
- Ačiū, kad atvažiavai, žmogau, - sako Tesos tėvas bičiuliui,
kuris nejuda iš tarpdurio, tik kyšteli galvą vidun. Jis aukštas, o
ilgi juodi plaukai surišti į pasibjaurėtiną riebaluotą uodegą. Jo
skruostai įdubę, drabužiai apiplyšę, rankos liesos, o nagai pajuodę.
Po paraliais, na ir vaizdelis.
Išvaizdai prilygsta ir gergždžiantis žmogystos balsas:
- Čia gyvena tavo dukra?
Šitas vyras - joks girtuoklis.
 - Taip. Gražu, ką? Aš ja didžiuojuosi. - Ričardas nusišypso, o
tipas pritardamas patapšnoja jam per petį.
- O kas čia? - klausia jis.
Abu atsigręžia į mane. Ričardas šypsosi.
- A, jis? Čia Hardinas, Tesės vaikinas.
- Jėga. Aš - Čadas, - pareiškia jis taip, tarsi būtų kokia vietinė
įžymybė, kurią visi pažįsta.
Ne girtuoklis. Gerokai blogiau.
- Gerai, - tarsteliu stebėdamas, kaip jis apžiūrinėja svetainę.
Džiaugiuosi, kad Tesą duše ir neprivalo susipažinti su šituo keis­
tuoliu.
Išgirdęs prasiveriant vonios duris, panosėje nusikeikiu. Per
anksti apsidžiaugiau. Čadas pasiraitoja rankoves ir ima kasytis -
dabar suprantu, kaip jaučiasi Tesą, kai ją apima nenumaldomas
noras staiga išplauti suknistas grindis.
- Hardinai? - iš koridoriaus atkeliauja jos balsas.
- Jums laikas dingt, - metu apskurėliams taip grėsmingai, kaip
tik sugebu.
- Noriu su ja susipažinti, - pareiškia Čadas, o akyse pasirodo
tamsi kibirkštis. Iš paskutiniųjų tvardausi, kad neišgrūsčiau šitų
dviejų kaulų maišų pro duris ar per langą.
- Ne, nenori, - atrėžiu.
Ričardas pažvelgia į mane.
- Gerai... Gerai... Mes jau išeinam, - sako jis ir vedasi bičiulį
lauk. - Hardinai, mes dar pasimatysim. Dar kartą ačiū. Nepakliūk
už grotų.
Kreivai šypsodamasis jis uždaro duris.
- Hardinai? - dar kartą pakviečia Tesą, užeidama į svetainę.
- Jie ką tik išėjo.
- Ar kas negerai? - klausia ji.
- Kas negerai? Hm... Pagalvokim. Zedas aplankė tave darbe, o
girtuoklis tavo tėvas į butą ką tik atsitempė kažkokį suknistą nu­
sikaltėlį, - patylėjęs dar pridedu: - Ar esi tikra, kad tavo tėvas tik
geria?
 - Ką? - jos, tiksliau m ano, marškinėliai nuslysta, apnuo­
gindami vieną petį. Ji timpteli juos aukštyn ir atsisėda ant sofos. -
Ką nori pasakyti, „tik geria“?
Žiūriu į ją ir taip nenoriu užsiminti, kad jos tėvas yra ne tik be­
namis girtuoklis, bet ir narkomanas. Jis neatrodo taip baisiai, kaip
jį išsivežęs tipas, bet manęs neapleidžia bloga nuojauta. Nepaisy­
damas jos, tik tariu:
- Nežinau. Pamiršk tai, aš tik garsiai galvojau.
- Gerai... - atsako ji tyliai.
Puikiai ją pažįstu - kad tėvas vartoja narkotikus, jai į galvą aps­
kritai nešovė, o iš to, ką numykiau, to nesupras.
- Ar tu ant manęs pyksti? - jos balsas švelnus ir drovus.
Žinau, ji laukia, kad bet kurią akimirką pasiųsčiau. Pokalbio su
ja vengiau ne be priežasties.
-N e .
- Ar tikrai?
Ji žvelgia į mane tomis didelėmis, žavingomis akimis, melsdama
ką nors pasakyti. Pasiduodu.
- Ne, nežinau. Nesu tikras. Taip, aš labai pykstu, bet nebe­
noriu kivirčytis. Žinai, bandau pasikeist. Tvardytis ir nesisvaidyt
keiksmais dėl kiekvieno menkniekio, - atsidustu trindamas
sprandą. - Nors tai nėra menkniekis. Šimtus kartų tau kartojau,
kad nesusitiktum su Zedu, o tu vis tiek savo, - šaltai pasižiūriu į
ją. Ne tam, kad pasirodyčiau piktas, o kad stebėčiau jos reakciją. -
Kaip jaustumeis mano kailyje?
Ji kone sutrupa į gabalėlius.
- Jausčiausi siaubingai. Žinau, kad su juo susitikdama elgiausi
neteisingai, - sako ji, nemėgindama gintis.
Na, šito aš nesitikėjau. Maniau, aprėks mane ir, kaip visuomet,
užstos tą nevykėlį Zedą.
- Tu teisi, - pritariu atsidusdamas. - Bet jei sakai, kad viskas
baigta, tuomet viskas baigta. Padariau, ką galėjau, kad jis paliktų
tave ramybėje, bet jis nesiliovė. Vadinasi, pati turi nuvyti jį šalin.
- Taip ir padariau, prisiekiu. Daugiau niekada jo nepamatysiu.
 Ji pažvelgia į mane, o mane nukrečia šiurpas prisiminus po­
kalbį telefonu, kai ji verkė dėl jų atsisveikinimo.
- Šeštadienį į tą vakarėlį neisim, - pareiškiu, ir jos veidas iš­
tįsta.
- Kodėl?
- Nes nemanau, kad tai gera mintis.
Tiesą sakant, žinau, kad tai siaubinga mintis.
- Bet aš noriu, - ji suspaudžia putlias lūpas.
- Neisim, - pakartoju.
Ji išsitiesia ir atrėžia:
- Eisiu, jei panorėsiu.
Po perkūnais, kokia užsispyrus.
- Gal galim tai aptart vėliau? Jei nori, kad važiuočiau į tą nesą­
moningą kelionę suknistu laivu, mums reikia susiruošti.
- Ar galėtum prigrūsti dar daugiau keiksmažodžių į vieną
sakinį? - šelmiškai šypteli ji.
Nusišypsau įsivaizduodamas, kaip pasiguldau ją sau ant kelių
už tokį kandų liežuvį. O jai tikriausiai patiktų. Pasiguldyčiau ir
pliaukštelėčiau - ne per stipriai, tik kad oda šiek tiek paraustų...
- Hardinai?
Stumiu šalin iškrypusias mintis... Kol kas. Jei papasakočiau jai,
apie ką užsisvajojau, ji iš gėdos delnais užsidengtų veidą.
 Dvidešimt pirmas skyrius

TESĄ

Dar kartą stipriai papurtau jo ranką.

- Hardinai! Kelkis tuojau pat. Mes pavėluosim.
Lagaminai jau sukrauti į automobilį, aš apsivilkusi ir pasi­
ruošusi, o jam pamiegoti leidau kuo ilgiau. Po galais, vakar vakare
net sukroviau mūsų mantą, nors Hardinas tikriausiai nebūtų nė
pamėginęs.
- Niekur... Nevažiuoju, - murma jis.
- Būk geras, kelkis, - verkšlenu tampydama jį už rankos. Kaip
norėčiau, kad jis būtų vyturys, kaip aš.
Jis užsidengia veidą pagalve, bet aš išplėšiu ją jam iš rankų ir
sviedžiu ant grindų.
- Ne, eik sau.
Nusprendusi pamėginti kitokią strategiją, priglaudžiu delną
jam prie apatinių. Vakar vakare jis užmigo su džinsais, todėl man
teko gerai paprakaituoti, kol juos nuvilkau jo nepažadinusi. Tačiau
dabar jis neapsaugotas nuo mano manipuliacijų.
Nagais švelniai perbraukiu tatuiruotą jo odą palei apatinių
juosmenį... Jis nė nesukruta.
Hardinas atsimerkia tik tuomet, kai įkišu ranką jam į apatinius.
- Labas rytas, - taria jis vylingai šypsodamasis.
Ištraukiu ranką ir atsistoju.
- Kelkis.
Jis teatrališkai nusižiovauja ir žvilgtelėjęs į savo apatinius sako:
- Regis, aš... Jau... Pakilau.
 Apsimesdamas miegantis, jis pradeda garsiai dirbtinai knarkti.
Nors ne laiku, bet atrodo žavus ir padykęs. Tikiuosi, jo nuotaika
neapniūks likusią savaitės dalį - iš tiesų, man pakaktų, jei jis toks
būtų nors šiandien.
Dar kartą paliečiu jo apatinius, o jam staiga atsimerkus ir pasi­
žiūrėjus į mane šunyčio akimis, papurtau galvą ir atitraukiu ranką.
- Taip nesąžininga, - skundžiasi.
Bet gudrybė suveikia - išsiropščia iš lovos ir apsimauna vaka­
rykščius džinsus. Nužingsniavęs prie komodos, išsitraukia juodus
marškinėlius, žvilgteli į mane, padeda juos atgal ir išsitraukia
baltus. Pirštais persibraukęs plaukus, sustato garbanas ir suglosto
jas atgal.
- Ar turiu laiko išsivalyti dantis? - klausia jis sarkastišku tonu,
kimiu, mieguistu balsu.
- Taip, paskubėk. Valykis dantis, ir galim važiuoti, - paliepiu
ir paskubomis apeinu namus norėdama įsitikinti, kad viską pa­
liekame tvarkingai.
Po kelių minučių Hardinas pasirodo svetainėje, ir mes pagaliau
galime važiuoti.

Kenas su Karen ir Lendonu jau laukia mūsų kieme.

Praveriu langą.
- Atsiprašom, kad kelias minutes vėluojame, - šūkteliu ir su­
stoju greta jų automobilio.
- Nieko tokio! Pamanėm, važiuosim vienu automobiliu, nes
kelionė netrumpa, - šypsodamasi taria Karen.
- Nė už ką, - Hardinas sušnabžda greta.
- Paskubėkite, - ji pamoja į kitą įvažiavimo pusę užimantį
juodą automobilį. - Kenas padovanojo man jį gimtadienio proga,
bet aš jo dar neišbandžiau.
- Ne, po velnių, ne, - priešinasi Hardinas šiek tiek garsiau.
- Viskas bus gerai, - tyliai jį raminu.
- Tesą... - pradeda jis.
 - Hardinai, labai prašau, neapsunkink padėties, - maldauju.
Nekaltai, vylingai suplasnoju blakstienomis vildamasi, kad tai su­
veiks.
Po akimirkos kitos į mane susmeigtas jo žvilgsnis pagaliau su­
švelnėja.
- Gerai jau. Velnias, tau pasisekė, kad tave myliu.
- Ačiū. - Spusteliu jam ranką ir atsigręžiu į Karen. - Gerai, -
tariu šypsodamasi ir užgesinu variklį.
Nesiliaudamas raukytis Hardinas ištraukia mūsų krepšius ir
sukrauna juos į Karen automobilį.
- Mūsų laukia tikros linksmybės! - nusijuokia Lendonas, man
sėdantis vidun.
Mestelėjęs komentarą apie tai, kad nenori sėdėti šalia Lendono,
Hardinas įsitaiso gale su manimi. Kenui sukant į gatvę, Karen
įjungia radiją ir ima tyliai niūniuoti.
- Tikra sena šeimyninė komedija, - sušnabžda Hardinas ir
paėmęs mano ranką pasideda ją sau ant kelių.
 Dvidešimt antras skyrius

TESĄ

- Viskonsinas! - šūkteli Karen suplodama rankomis ir paro­

dydama į lenkiantį vilkiką.
Mane prajuokina pasibaisėjusio Hardino veido išraiška.
- Dieve brangus, - atsidūsta jis ir atlošia galvą.
- Gal jau liausies? Jai smagu, - subaru.
- Teksasas! - šūkteli Lendonas.
- Atidaryk duris, ir aš čia iššoksiu, - paantrina Hardinas.
- Koks tu dramatiškas, - pašiepiu ir pažvelgiu į jį. - Ji tik
žaidžia numerių žaidimą. Kas jau kas, o tu turėtum suprasti - visa
tavo draugų šutvė juk taip mėgsta kvailus žaidimėlius, pavyzdžiui,
„Tiesą-drąsą“.
Hardinui nespėjus kandžiai atsikirsti, Karen taria:
- Labai džiaugiamės, kad pamatysite mūsų jachtą ir namelį!
- Namelį? - paklausiu atsigręžusi į ją.
- Taip, ten turime nedidelį namelį visai prie vandens. Tesą, esu
tikra, tau patiks, - giriasi ji.
Palengvėjo išgirdus, kad nereikės nakvoti jachtoje, kaip iš
pradžių maniau.
- Tikiuosi, saulė nepasislėps už debesų - vasario mėnesį oras
paprastai ne toks gražus. O vasarą ten dar smagiau. Galbūt ga­
lėsime dar kartą drauge nuvažiuoti? - klausia Kenas, žvelgdamas į
mus per užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
- Taip, - vienu balsu atsakome su Lendonu.
 Hardinas varto akis. Atrodo, likusią kelionės dalį jis kaip vaikas
raukysis ir bus nepatenkintas.
- Tesą, ar jau susiruošei į Sietlą? - klausia Kenas. - Vakar kal­
bėjau su Kristianu, ir jis nekantrauja tavęs sulaukti.
Jaučiu deginantį Hardino žvilgsnį, tačiau neleisiu jam manęs
sulaikyti.
- Kai grįšime, pradėsiu krautis daiktus, bet jau užsirašiau į pas­
kaitas naujame studentų miestelyje, - pasakoju jam.
- Tas universitetas manajam neprilygsta, - pašiepia Kenas, o
Karen nusijuokia. - Jei rimtai, jų studentų miestelis iš tiesų šaunus.
Jei susidursi su sunkumais, būtinai skambink.
- Ačiū, turėsiu galvoje, - šypsausi džiaugdamasi jo palaikymu.
- Ką tik prisiminiau, - tęsia Kenas, - kad kitą savaitę iš Sietlo
atvažiuoja naujas dėstytojas. Jis pakeis vieną iš mūsų religijos pro­
fesorių.
- Tikrai? Kurį? - klausia Lendonas, kilstelėdamas man antakį.
- Jaunąjį Soto. - Kenas vėl žvilgteli į veidrodėlį. - Jis jums šiuo
metu dėsto, tiesa?
- Taip, - atsako Lendonas.
- Neprisimenu, kur jis išvažiuoja, bet, regis, gavo kitą pa­
siūlymą, - aiškina Kenas.
- Na ir puiku, - panosėje burbteli Lendonas, o aš nugirdusi nu­
sišypsau. Nė vienas nesimpatizuojame profesoriui Soto ir jo aka­
deminės disciplinos trūkumui. Nors rašyti jo paskirtą dienoraštį
man patiko.
Mintis nutraukia švelnus Karen balsas:
- Ar jau susiradote būstą?
- Ne. Buvau radusi butą, ar bent taip maniau, tačiau agentė,
atrodo, skradžiai žemę prasmego. O butas buvo tobulas - netoli
leidyklos ir nebrangus, - atsakau.
Hardinas šalia manęs pasimuisto. Noriu jiems pasakyti, kad
jis nevažiuoja į Sietlą, bet viliuosi pasinaudoti šia išvyka ir jį per­
kalbėti, todėl prikandu liežuvį.
 - Žinai, Tesą, Sietle turiu keletą bičiulių. Jei nori, galėčiau pa­
mėginti rasti tau būstą iki pirmadienio, - pasiūlo Kenas.
- Ne, - paskubomis įsiterpia Hardinas.
Atsigręžiu į jį.
- Tiesą sakant, būtų nuostabu, - nudžiungu ir žvilgteliu į Keno
atvaizdą veidrodėlyje. - Priešingu atveju teks apsistoti viešbutyje ir
pakloti krūvą pinigų, kol susirasiu, kur gyventi.
- Viskas gerai, esu tikras, kad Sandra jai paskambins, - Har­
dinas numoja tėvui.
„Keista4, - pagalvoju ir atsisuku į jį.
- Iš kur žinai jos vardą? - paklausiu.
- Ką? - jis keletą kartų mirkteli. - Tu jį pakartojai tik kelis
šimtus kartų.
- A, - numykiu, o jis švelniai spusteli man šlaunį.
- Ką gi, sakyk, jei norėsi, kad kam nors paskambinčiau, - dar
kartą pasiūlo Kenas.

Po dvidešimties minučių Karen susijaudinusi iš džiaugsmo atsi­

gręžia į mus.
- Ką manote apie šnipų žaidimą?
- Taip, Hardinai, ar norėtum pažaisti šnipų žaidimą? - šel­
miškai šypsodamasis klausia Lendonas.
Hardinas palinksta arčiau, padeda galvą man ant peties ir su­
spaudžia glėbyje.
- Tiekto. Noriu pasakyti, pasiūlymas viliojantis, bet man metas
nusnausti. Esu tikras, kad Tesą su Lendonu nekantrauja pažaisti.
Nors iš žaidimo pasityčiojo, bet jo atvirai demonstruojamas
intymumas mane sušildo ir imu šypsotis. Prisimenu dienas, kai
Hardinas savo tėvo namuose mano ranką laikydavo tik po stalu, o
dabar, atrodo, nesidrovi glėbesčiuotis šeimos akivaizdoje.
- Gerai! Aš pradėsiu, - pasisiūlo Karen. - Šnipo akis mato...
Kažką... Mėlyno! - cypteli ji.
Hardinas tyliai sukikena.
 - Keno marškiniai, - sušnabžda jis ir įsirausią giliau man į
glėbį.
- Navigacijos ekranas? - spėja Lendonas.
-N e .
- Keno marškiniai? - klausiu.
- Taip! Tesą, dabar tavo eilė.
Hardinas švelniai žnybteli, tačiau mano dėmesį prikausčiusi
plati Karen šypsena. Šitie kvaili žaidimai teikia jai tiek džiaugsmo,
ir ji pernelyg miela, kad atsisakyčiau žaisti.
- Gerai, šnipo akis mato... - nuleidžiu akis į Hardiną, - kažką
juodo.
- Hardino siela! - sušunka Lendonas, ir aš nusijuokiu.
Hardinas pramerkia vieną akį ir savo įbroliui iškelia nepadorų
gestą.
- Tu teisus! - tariu kikendama.
- Na, tuomet gal jau užsičiaupsite, kad aš ir juoda mano siela
galėtume numigti, - meta jis neatsimerkdamas.
Nekreipdami į jį dėmesio, tęsiame žaidimą, o jau po kelių mi­
nučių Hardino kvėpavimas apsunksta, ir išgirstu jį tyliai knarkiant
man į kaklą. Niurnėdamas jis nuleidžia galvą man ant kelių ir ap­
kabina per liemenį. Lendonas taip pat išsitiesia savo sėdynėje. Net
Karen nutyla ir galiausiai užmiega.
Mėgaudamasi tyla, pro langą stebiu bėgantį vešlų kraštovaizdį.
- Jau beveik atvažiavome, liko vos keli kilometrai, - praneša
Kenas.
Linkteliu ir pirštais perbraukiu švelnius Hardino plaukus. Jo
akių vokai nuo prisilietimo suvirpa, bet jis nepabunda. Pirštais
klajoju po jo nugarą, mėgaudamasi jo taip ramiai miegančio, mane
stipriai apkabinusio vaizdu.
Netrukus pasukame į siaurą gatvelę, kurią iš abiejų pusių supa
pušys. Tyliai stebiu, kaip Kenui dar kartą pasukus staiga atsiveria
pakrantės peizažas. Kaip gražu.
Tviskantis vanduo susilieja su pakrante, sukurdamas žodžiais
nenusakomą kontrastą. Žolė pageltusi, pakąsta žvarbesnės nei
įprastai Vašingtono žiemos. Neįsivaizduoju, kaip gražu čia turėtų
būti vasarą.
- Štai ir atvykome, - taria Kenas, sukdamas į ilgą įvažiavimą.
Pažvelgusi pro priekinį stiklą, išvystu didžiulį rąstų namą. Aki­
vaizdu, kad Skotų šeimos „nedidelio namelio“ supratimas gerokai
skiriasi nuo manojo. Nustėrusi spoksau į dviejų aukštų rūmus iš
tamsios vyšnios, kurių pirmąjį aukštą juosia balta terasa.
- Hardinai, pabusk, - nykščiu perbraukiu jam per smakrą.
Prasimerkęs jis sumirksi šiek tiek sutrikęs, tuomet atsisėda ir
pasitrina akis krumpliais.
- Mieloji, jau atvykome, - taria Kenas žmonai, ir juodu su
Lendonu tuo pat metu pakelia galvas.
Vis dar mieguistas Hardinas nuneša mūsų krepšius vidun, čia
Kenas parodo jam mūsų miegamąjį. Lendonas taip pat įsikuria
miegamajame, o aš nuseku Karen į virtuvę.
Tiek svetainės, tiek virtuvės lubos aukštos, kaip bažnyčioje.
Man prireikia akimirkos susivokti, kuo virtuvė tokia savotiška -
galiausiai suprantu, kad ji yra mažesnė, tačiau tokia pat elegantiška
Skotų namų virtuvės kopija.
- Kaip čia gražu, - tariu Karen. - Labai dėkoju, kad mus pasi­
kvietėte.
- Ačiū, mieloji. Šaunu, kad pagaliau turime svečių, - šypsosi
ji ir atidaro šaldytuvą. - Džiaugiamės, kad judu atvažiavote. Nė
nesapnavau, kad Hardinas kada nors sutiks važiuoti atostogų su
šeima. Išvyka trumpa, žinau, tačiau Kenui ji reiškia nepaprastai
daug, - kalba ji tyliai, kad niekas kitas nenugirstų.
- Aš taip pat džiaugiuosi, kad jis sutiko atvažiuoti. Manau, jis
linksmai praleis laiką, - atsakau vildamasi, kad balsu ištarti žodžiai
stebuklingu būdu virs tikrove.
Karen atsigręžia ir šiltai suima mano ranką.
- Ilgesiuos tavęs, kai išvažiuosi į Sietlą. Su Hardinu neteko pra­
leisti daug laiko, bet ir jo pasiilgsiu.
- Aš niekur nedingsiu. Sietlas tėra vos už poros valandų kelio, -
patikinu ją. Ir save.
 Pasiilgsiu jųdviejų su Kenu. O apie artėjantį Lendono išvykimą
apskritai nenoriu galvoti. Nors į Sietlą išvažiuosiu anksčiau, nei jis
į Niujorką, nesu pasiruošusi tokiam tolimam atstumui tarp mūsų.
Sietlas bent jau yra toje pačioje valstijoje, o Niujorkas juk taip
toli.
- Tikiuosi. Kai Lendonas išvažiuos, man nieko nebeliks. Jo
mama buvau beveik dvidešimt metų... - Jos akyse ima kauptis
ašaros. - Atleisk, aš taip juo didžiuojuosi. - Ji nusišluosto akis, su­
laikydama ašaras, ir apsidairo virtuvėje taip, tarsi ieškotų šį jausmą
padėsiančio numalšinti užsiėmimo. - Galbūt jūs trise galėtumėte
nuvažiuoti į parduotuvę, kol Kenas paruoš jachtą.
- Taip, žinoma, galėtume, - tariu, visiems trims vyriškiams už­
einant į virtuvę.
Hardinas prisiartina man iš nugaros.
- Palikau krepšius ant lovos, kad viską išpakuotum. Žinau, kad
aš tai padaryčiau netinkamai.
- Ačiū. - Džiaugiuosi, kad jis nė nepamėgino. Hardinui pa­
tinka viską sugrūsti į komodos stalčius, ir tai varo mane iš proto. -
Sakiau Karen, kad nuvažiuosime apsipirkti, kol tavo tėtis ruošia
jachtą.
- Gerai, - gūžteli jis.
- Ir tu, - atsisuku į Lendoną. Šis linkteli.
- Lendonas žino kelią, parduotuvė netoli. Galite važiuoti arba
eiti pėsčiomis. Automobilio rakteliai kabo prie durų, - taria Kenas
mums įkandin.
Šiandien oras mus lepina, o saulė šildo labiau, nei įprasta šiam
metų laikui. Dangus - vaiskiai mėlynas. Girdžiu į krantą dūž­
tančias bangas, o kaskart pūstelėjus vėjui pajuntu druskos aromatą.
J nedidelę krautuvę gatvės gale nusprendžiame eiti pėsčiomis, ir
džinsų bei marškinėlių trumpomis rankovėmis man pakanka.
- Čia taip gražu. Atrodo, kad atsidūrėme savo mažame pasau­
lėlyje, - tariu Hardinui su Lendonu.
- Taip ir yra. Niekas daugiau nesumąsto į pajūrį atvažiuot su­
knistą vasarį, - pakomentuoja Hardinas.
 - Ką gi, tai visai malonu, - atkertu nekreipdama dėmesio į su­
rūgusią jo nuotaiką.
- Keičiam temą. - Lendonas atsigręžia į Hardiną, pakeliui
spardantį žvyrkelio akmenis. - Dakota dalyvaus nedidelio spek­
taklio atrankoje šią savaitę.
- Tikrai? - apsidžiaugiu. - Tai nuostabu!
- Taip, ji labai džiaugiasi. Tikiuosi, vaidmenį gaus.
- Ji juk dar tik pradeda studijuoti. Kodėl jie atiduotų vaidmenį
kažkokiai mėgėjai? - Hardino balsas ramus, klajojantis.
- Hardinai...
- Nesvarbu, kad ji dar tik pradeda, bet vaidmenį jai skirtų dėl
to, kad yra puiki šokėja ir baleto mokėsi visą gyvenimą, - atkerta
Lendonas.
- Gerai, nepyk, aš tik šiaip kalbu. - Hardinas pašaipiai iškelia
rankas.
Bet Lendonas stoja ginti savo mylimosios.
- Tai nekalbėk šiaip. Ji talentinga, todėl vaidmenį gaus.
- Gerai... Po galais, - Hardinas varto akis.
- Šaunu, kad tu ją palaikai, - nusišypsau Lendonui, mėgindama
išsklaidyti tarp jų susikaupusią įtampą.
- Aš ją visuomet palaikysiu, kad ir ką ji nuspręstų. Todėl ir va­
žiuoju į Niujorką. - Lendonas pasižiūri į Hardiną, o šis sukanda
dantis.
- Tai šitaip praleisim visą kelionę? Judu susimokysit prieš
mane? Nieko nebus, po velnių. Aš į šitą nesąmonę apskritai neno­
rėjau važiuot, - meta Hardinas.
Visi trys sustojame, o mudu su Lendonu atsigręžiame į Hardiną.
Aš mąstau, kaip jį nuraminti, bet Lendonas staiga taria:
- Tai ir nereikėjo važiuoti. Mums visiems būtų linksmiau be
tavęs ir tavo surūgusios nuotaikos.
Išplečiu akis išgirdusi aštrią Lendono pastabą, o viduje kyla
noras stoti ginti Hardino, tačiau prikandu liežuvį. Be to, Lendonas
iš dalies teisus. Hardinas savo nusistatymu neturėtų stengtis be
jokios priežasties sugadinti visiems kelionės.
 - Ką pasakei? Pats esi surūgęs, nes pavadinau tavo merginą
mėgėja.
- Ne, mulkis pasidarei dar automobilyje, - atkerta Lendonas.
- Taip, nes tavo mamytė nesiliovė dainavus kiekvienos pra­
keiktos dainos ir šūkavus valstijų pavadinimų, - Hardinas staiga
pakelia balsą, - kol aš mėginau mėgautis vaizdu.
Hardinui žengus link Lendono, įsiterpiu tarp jų. Lendonas
giliai įkvepia ir mesdamas Hardinui iššūkį nenuleidžia nuo jo akių.
- Mano mama tik stengiasi, kad visi smagiai praleistume laiką!
- Na, tuomet galbūt jai reiktų...
- Vaikinai, liaukitės. Nejaugi šitaip pjausitės visą kelionę. Niekas
to nepakęs, todėl prašau nustoti, - meldžiu nenorėdama rinktis,
kurį palaikyti: savo geriausią draugą ar vaikiną.
Dar keletą įtemptų akimirkų jiedu stebeilija vienas į kitą. Vos
nenusijuokiu iš broliško jų elgesio, nors jie taip mėgina jį paneigti.
- Gerai, - galiausiai taria Lendonas ir atsidūsta.
- Gerai, - nusileidžia Hardinas.
Likusią kelio dalį einame tylėdami. Tik Hardinas spardo pa­
kelės akmenis, o Lendonas tyliai niūniuoja. Ramybė po audros...
O gal prieš?
Teisingiausia būtų sakyti - tarp jų.

- Ką vilksies į jachtą? - klausiu Lendono, grįžus namo.

- Manau, šortus. Dabar šilta, bet tikriausiai įsimesiu sportinį
kostiumą.
- Aha.
Kaip norėčiau, kad būtų šilčiau, ir galėčiau apsivilkti mau­
dymosi kostiumėlį. Jo nė neturiu, o mintis apie jo paieškas su
Hardinu kelia šypseną.
Įsivaizduoju, kokius šiurkščius ir nepadorius komentarus jis
mėtytų ir galiausiai atsidurtų persirengimo kabinoje su manimi.
Nemanau, kad mėginčiau jį sulaikyti.
Privalau liautis galvojus apie tokius dalykus, ypač kai Len­
donas pasakoja apie orą, ir aš turėčiau bent jau apsimesti klausanti.
 - Pamatysi, kokia neįtikėtinai didelė yra jachta, - sako jis.
- Tikrai... - susigūžiu. Artėjant pasiplaukiojimui, mane apima
nerimas.
Lendonas pasuka į virtuvę išdėlioti maisto produktų, o Har-
dinas netaręs nė žodžio pradingsta miegamajame.
Lendonas žvilgteli per petį ten, kur nuėjo įbrolis.
- Kam nors užsiminus apie Sietlą, jis ganėtinai jautriai rea­
guoja. Ar vis dar nesutinka važiuoti kartu?
Apsidairau kambaryje, kad niekas mūsų nenugirstų.
- Ne, ne visai, - atsakau ir susigėdusi imu kramtyti apatinę lūpą.
- Nieko nesuprantu, - taria Lendonas, knaisiodamasis maiše­
liuose. - Kas Sietle tokio baisaus, kad jis atsisako važiuoti? Ar jis
ten yra pakliuvęs į nemalonumus?
- Ne... Na, bent jau aš apie tai nežinau... - pradedu sakyti ir
prieš akis iškyla Hardino laiškas. Nepamenu jį minėjus rūpesčius
Sietle. Ar jis tyčia jų neatskleidė?
Nemanau. Tikiuosi, ne. Nesu pasiruošusi sulaukti dar vienos
staigmenos.
- Na, priežastis turi būti, nes jis net į tualetą be tavęs nueiti
negali, todėl nemanau, kad susitaikys su tavo išvykimu. Maniau,
padarytų viską, tiesiogine prasme viską, kad tik išlaikytų tave
šalia, - pabrėžia Lendonas.
- Aš taip pat, - atsidustu nesuprasdama, kodėl Hardinas toks
užsispyręs. - O į tualetą be manęs nueiti jis gali. Kartais, - pajuo­
kauju.
Lendonas taip pat nusijuokia.
- Vargiai. Jis tikriausiai įtaisė slaptą kamerą į tavo palaidinę,
kad galėtų sekti.
- Kameros man nepatinka. Greičiau pasirinkčiau sekimo apa­
ratą, - Hardino balsas priverčia mane pašokti. Atsigręžusi išvystu
jį parimusį tarpduryje.
- Ačiū, kad padėjai įrodyti mano spėjimus, - taria Lendonas,
bet Hardinas tik sukikena purtydamas galvą. Dėkui Dievui, jo
nuotaika šiek tiek pasitaisė.
 - Kur ta jachta? Man jau nusibodo klausytis jūsų apkalbų.
- Mes ne apkalbinėjom, o tik juokavom, - atsakau ir prieinu
jo apkabinti.
- Nieko tokio, kai tavęs nėra šalia, aš darau tą patį, - taria jis
pašaipiai, tačiau jo balse nugirstu rimtumo gaidelę.
 Dvidešimt trečias skyrius

TESĄ

- Prieplauka šiek tiek siūbuoja, bet atrodo gana tvirta. Reikėtų

ką nors pasamdyti ją atnaujinti, - pasakoja Kenas, kol sekame jį
link jachtos.
Kiemas nusileidžia tiesiai prie vandens, ir šis vaizdas gniaužia
kvapą. Bangoms dūžtant į akmenimis sutvirtintą krantą, instink­
tyviai pasislepiu Hardinui už nugaros.
- Kas atsitiko? - tyliai klausia jis.
- Nieko. Aš tik šiek tiek nerimauju.
Jis atsigręžia ir sukiša delnus į užpakalines mano džinsų ki­
šenes.
- Mažute, tai tik vanduo. Viskas bus gerai.
Jis šypsosi, bet aš nesuprantu, ar pašaipiai, ar nuoširdžiai. Dve­
jonės išgaruoja tik jo lūpoms palietus mano skruostą.
- Pamiršau, kad tu nemėgsti vandens, - jis prisitraukia mane
arčiau.
- Vanduo man patinka... Baseinuose.
- Ir upeliuose? - jo akys šelmiškai žybteli.
Prisiminusi nusišypsau.
- Tik viename.
Tądien taip pat jaudinausi. Hardinas į vandenį mane įsi­
tempė tik papirkęs. Jis pažadėjo atsakyti į vieną iš begalybės mano
klausimų apie jį už tai, kad įbrisčiau į vandenį su juo. Tai nutiko,
regis, taip seniai - tarsi prieš visą amžinybę, - tačiau paslaptys ir
toliau temdo mūsų santykius.
 Hardinas paima mane už rankos ir nusiveda paskui savo šeimą
prieplauka link bauginančio laivo jos gale. Apie jachtas daug neiš­
manau, bet šitą būtų galima pavadinti milžinišku plokščiadugniu
laivu. Ji didesnė už bet kokią mano matytą žvejybinę valtį.
- Koks didelis, - sušnabždu Hardinui.
- Ša, nekalbėk apie mano pasididžiavimą šeimos akivaizdoje, -
pašiepia jis.
Man patinka šita linksma ir drauge niūri jo nuotaika, o jo
šypsena - užkrečiama. Prieplauka po mano kojomis sugergždžia,
ir aš persigandusi prisispaudžiu prie Hardino.
- Atsargiai, - šūkteli Kenas, lipdamas kopėtėlėmis, jungian­
čiomis jachtą su prieplauka.
Prilaikydamas mane iš nugaros, Hardinas padeda užlipti.
Mėginu priversti save įsivaizduoti, kad tai tik nedidelės žaislinės
kopėtėlės, o ne kažkas prikabinta prie didžiulio laivo. Tik Hardino
prisilietimas mane padrąsina ir neleidžia bėgti siūbuojančia prie­
plauka atgal namo ir pasislėpti po lova.
Kenas padeda visiems įlipti. Apsižvalgiusi denyje, imu ža­
vėtis jachtos elegancija - aplink tik baltas medis ir karamelinės
spalvos oda. Tarp sėdynių daug erdvės, o tilpti galėtų dar daugiau
žmonių.
Kenui pasiūlius pagalbą Hardinui, šis numoja ranka. Įlipęs į
denį, jis apsižvalgo ir sausai taria:
- Džiugu matyt, kad tavo laivas gražesnis už mamos namus.
Išdidi Keno šypsena užgęsta.
- Hardinai, - sušnabždu timptelėdama jį už rankos.
- Atsiprašau, - burbteli jis.
Kenas atsidūsta, bet, regis, priima sūnaus atsiprašymą ir nueina
į kitą jachtos galą.
- Ar viskas gerai? - Hardinas palinksta artyn.
- Taip, tik būk geras, elkis gražiai. Mane ir taip pykina.
- Elgsiuos gražiai. Juk atsiprašiau, - jis prisėda ant vieno iš
minkštasuolių, o aš jam iš paskos.
 Lendonas pasilenkia iš maisto produktų maišelio išimti gai­
viųjų gėrimų ir užkandžių. Nužvelgiu laivo denį ir vandenį už
borto. Kaip gražu - vandens paviršiuje šoka saulės spinduliai.
- Myliu tave, - švelniai taria Hardinas man į ausį.
Pasigirdus tyliam jachtos variklio burzgimui, pasislenku arčiau
Hardino.
- Myliu tave, - atsakau neatitraukdama akių nuo vandens.
- Jei nuplauksime pakankamai toli, galbūt pamatysime keletą
delfinų, o jei pasiseks - banginį! - garsiai taria Kenas.
- Banginis šitą valtį be vargo apverstų dugnu aukštyn, - mesteli
Hardinas, ir mane nukrečia šiurpas. - Velnias, atsiprašau, - prideda
jis.
Kuo toliau lieka krantas, tuo ramesnė jaučiuosi. Keista, maniau,
kad bus priešingai, tačiau raibuliuojantis vanduo atpalaiduoja.
- Ar delfinai čia atplaukia dažnai? - klausiu limonadą siurb-
čiojančios Karen.
- Ne, mačiau juos tik kartą. Bet pamėginti verta! - nusišypso ji.
- Negaliu patikėti, kaip šiandien šilta. Primena birželį, - pasi­
džiaugia Lendonas, nusivilkdamas marškinėlius.
- Nusprendei pasideginti? - klausiu žiūrėdama į pabalusią jo
odą?
- Ar apsimeti šmėkla? - prideda Hardinas.
Vartydamas akis Lendonas nekreipia dėmesio į kandžią
pastabą.
- Taip, nors mieste įdegio man nereikės.
- Jei vanduo ne ledinis, arčiau kranto galėsime išsimaudyti, -
pasiūlo Karen.
- Galbūt vasarą, - primenu jai, ir ji džiugiai linkteli.
- Na, namuose mūsų bent jau laukia sūkurinė vonia, - nu­
ramina Kenas.
Mėgaudamasi akimirka pažvelgiu į Hardiną, tačiau jo akys
klaidžioja ties horizontu.
- Pažvelkite! Ten! - parodo Kenas už mūsų.
 Abu su Hardinu staigiai atsigręžiame, ir tik po akimirkos
įžiūriu, ką jis pastebėjo. Tarp bangų šmėžuoja būrelis delfinų. Nors
jie nepriplaukia prie pat jachtos, aiškiai matome, kaip darniai šo­
kinėja per bangas.
- Šiandien mums pasisekė! - nusijuokia Karen.
Vėjo kedenami plaukai uždengia man veidą, bet Hardinas juos
nubraukia ir užkiša už ausies. Tokie paprasti jo poelgiai, tokie
švelnūs prisilietimai visada priverčia pilve plazdenti drugelius.
- Tai buvo nepaprasta, - tariu jam, delfinams nuplaukus tolyn.
- Taip, tikrai, - su nuostaba balse pritaria jis.

Po porą valandų trukusių pokalbių apie laivybą, žavingas vasaras

pakrantėje, sportą ir nepatogią užuominą apie Sietlą, kurią Hardi­
nas akimirksniu nutraukia, Kenas pasuka jachtą link kranto.
- Nebuvo taip blogai, tiesa? - mudu su Hardinu tuo pat metu
paklausiame vienas kito.
- Tikriausiai ne, - nusijuokia jis, padėdamas man nulipti į
prieplauką.
Saulė nurausvino jo skruostus ir nosį, o vėjas išdraikė ne­
klusnias garbanas. Jis atrodo iki skausmo žavingai.
Pakeliui į kiemą tegaliu mąstyti apie tai, kaip norėčiau įsikibus
laikytis tos ant vandens patirtos ramybės.
Grįžusi namo, Karen praneša:
- Pagaminsiu pietus. Esu tikra, kad visi išalkote. - Ir pra­
dingsta virtuvėje.
Jai išėjus, visi patenkinti liekame stovėti tyloje.
Galiausiai Hardinas kreipiasi į tėvą:
- Ką dar čia galima nuveikti?
- Na, mieste yra geras restoranas, kuriame planavome rytoj pa­
vakarieniauti. Taip pat senoviškas kino teatras, biblioteka...
- Kitaip sakant, nuobodybė? - nutraukia Hardinas. Jo žodžiai
atžarūs, tačiau tonas žaismingas.
- Čia visai smagu, turėtum pamėginti gerai praleisti laiką, -
atsako nė trupučio neįsižeidęs Kenas.
 Visi keturi pasukame į virtuvę ir laukiame, kol Karen paruoš
lėkštę sumuštinių ir vaisių. Hardinas, kuris šiandien elgiasi ypa­
tingai meiliai, apkabina mane per klubus.
Galbūt ši kelionė išeis jam į naudą.

Po pietų padedu Karen susitvarkyti ir pagaminti limonado, kol

Lendonas su Hardinu diskutuoja apie tai, kokia nevykusi yra šiuo­
laikinė literatūra. Nesusilaikau nenusijuokusi, Lendonui paminė­
jus Harį Poterį. Hardinas užsiveda postringauti, kodėl jis niekada
neskaitė ir neskaitys šių knygų, o Lendonas iš paskutiniųjų stengia­
si pakeisti jo nuomonę.
Kai paskutinis limonado lašas išgertas, Kenas visiems taria:
- Mudu su Karen ketiname porą valandų pasisvečiuoti pas
draugus kaimynystėje, jei norėtumėte prisijungti.
Hardinas pažvelgia į mane, o aš laukiu, kol jis atsakys.
- Tiek to, - galiausiai taria, nenuleisdamas nuo manęs akių.
Lendonas pasižiūri į mane, į Hardiną, vėl į mane.
- Aš eisiu su jumis, - taria jis sausai, bet galiu prisiekti, kad,
prieš atsistodamas ir prisijungdamas prie Keno ir mamos, jis Har-
dinui kreivai šypteli.
 Dvidešimt ketvirtas skyrius

HARDINAS

Atrodo, kad jie niekada neišeis, o durims trinktelėjus nusitempiu

ją ant sofos.
- Nenorėjai eiti drauge? - klausia ji.
- Aišku, kad ne. Kodėl norėčiau kur nors eiti? Verčiau likčiau
čia su tavim. Dviese, - atsakau ir nubraukiu plaukus jai nuo kaklo.
Ji virpteli nuo mano prisilietimo sukeltų šiurpuliukų. - O tu norėjai
eit pasiklausyti, kaip pilnas kambarys mėmių tauškia apie visokias
nuobodybes? - klausiu lūpomis švelniai liesdamas jai smakrą.
- Ne. - Jos alsavimas jau pasikeitė.
- Esi tuo tikra? - pašiepiu ir nosimi perbraukiu jai per kaklą,
prašydamas atlošti galvą.
- Nežinau, galbūt būtų buvę smagiau nei tai, - taria ji.
Sukikenu jai į kaklą, bučiuodamas ten, kur mano atodūsiai su­
kelia šiurpuliukus.
- Abejoju. O mūsų miegamajame yra sūkurinė vonia, atsimeni?
Švelniai įsisiurbęs jai į kaklą įsivaizduoju, kaip ji atrodytų su
maudymosi kostiumėliu.
Velnias.
- Tau jo nereikia, - sušnabždu.
Ji nuleidžia galvą ir pasižiūri į mane, lyg būčiau protą pametęs.
- Dar ir kaip reikia! Neketinu lipti į sūkurinę vonią nuoga.
- Kodėl ne? - man tai skamba smagiai.
- Nes tavo šeima čia.
 - Nesuprantu, kodėl visuomet dangstaisi tuo pasiteisinimu... -
Mano ranka nuslysta prie jos džinsų siūlės. - Kartais man atrodo,
kad tau tai patiktų.
- Kas patiktų? - klausia ji, sunkiai alsuodama.
- Tikimybė, kad mus užklups.
- Kodėl kam nors tai turėtų patikti?
- Daugeliui žmonių tai patinka. Na, žinai, jaudulys, kad gali
būti sučiuptas. - Stipriau prispaudžiu delną jai tarp kojų, o ji
mėgina jas suspausti, kovodama su savo troškimais ir tuo, ko mano
nederėtų trokšti.
- Ne, tai... Nežinau, bet man tai nepatinka, - sumeluoja ji.
Esu beveik tikras, kad jai patiktų.
- Mhm...
- Tikrai! - rikteli ji gindamasi, jos skruostai paraudę, o akys
plačios.
- Tesą, tai tikrai nieko blogo. Tiesą sakant, tai labai seksualu, -
patikinu ją.
- Man nepatinka!
Žinoma, Tesą.
- Gerai, tau nepatinka. - Pasiduodamas iškeliu rankas, o ji su­
inkščia, netekusi prisilietimo malonumo. Žinojau, kad nieku gyvu
neprisipažins, bet pabandyti vertėjo.
- Ar lipsi su manim į sūkurinę vonią? - klausiu atitraukęs
rankas nuo jos.
- Ateisiu... Bet į vandenį nelipsiu.
- Kaip nori. - Nusišypsau ir atsistoju. Žinau, kad galiausiai
nusileis - tik ją įkalbinėti reikia ilgiau nei kitas. Gerai pagalvojus,
niekada neteko maudytis sūkurinėje vonioje su mergina, nuoga
ar ne.
Smulkučiu savo delnu paėmusi mano už riešo ji nuseka laiptais
aukštyn į kambarį, kuris keletui dienų tapo naujaisiais namais. Iš­
sirinkau jį dėl balkono. Vos pamatęs jame stovinčią sūkurinę vonią
panorau į ją įšokti.
 Lova taip pat nebloga - nedidelė, bet taip, kaip miegam mes,
jos pakanka.
- Man čia labai patinka. Taip ramu, - sako ji ir atsisėda ant
lovos nusiauti batų.
Praveriu duris į balkoną.
- Gal ir nieko.
Būtų kur kas geriau be mano tėvo, jo žmonos ir prakeikto
Lendono.
- Neturiu ko apsivilkti rytoj į restoraną, apie kurį pasakojo
tavo tėtis.
Gūžteliu pečiais ir pasilenkiu įjungti vonios.
- Tuomet neisim.
- Noriu eiti. Kraudamasi daiktus nežinojau, kad vakarie­
niausime mieste.
- Vadinasi, jie prastai suplanavo, - atsakau apžiūrinėdamas
jungiklius ir mėgindamas įsitikinti, kad viskas veikia. - Vilksimės
džinsus, ir tiek. Šita vieta neatrodo ištaiginga.
- Nežinau.
- Na, jei nenori vilktis džinsų, šitoje skylėje rasiu tau par­
duotuvę, kur galėtum ką nors nusipirkti, - pasiūlau, ir ji nusišypso.
- Ko taip linksmai nusiteikęs? - Tesą kilsteli antakį.
Pamerkiu pirštą į vandenį. Jau beveik - šitas daiktas greitai
šyla.
- Nežinau... Tiesiog.
- Gerai... Ar man derėtų sunerimti? - klausia ji, žengdama
paskui mane į balkoną.
- Ne, - taip. Pamoju į pintą kėdę šalia vonios. - Ar bent pa­
sėdėsi su manim, kol mėgausiuos verdančiu vandeniu?
Ji linkteli ir juokdamasi atsisėda. Nekaltu žvilgsniu stebi, kaip
nusivelku marškinėlius ir nusiaunu kelnes. Apatinius pasilieku -
noriu, kad juos numautų ji.
- Tikrai nenori pamirkti kartu? - klausiu, keldamas vieną koją
į vonią. Velnias, kaip karšta. Po keleto sekundžių deginimas ap­
rimsta, ir atsiremiu į kietą plastiką.
 - Tikrai, - atsako ji ir nužvelgia mus supančius miškus.
- Niekas mūsų nepamatys. Negi tikrai manai, kad kviesčiau
tave nusirengti, jei kas nors stebėtų? - klausiu. - Turiu omeny savo
„pavydo problemą“ ir visa kita.
- O ką, jei grįš jie? - klausia ji tyliai, tarsi kas galėtų nugirsti.
- Žadėjo užtrukti valandą ar porą.
- Taip, bet...
- Maniau, išmokai šiek tiek atsipalaiduoti? - pasišaipau iš savo
gražuolės merginos.
- Taip ir yra.
- Sėdi ten susiraukus, kol aš mėgaujuosi vaizdu, - mesteliu.
- Aš nesusiraukus, - paprieštarauja ji ir susiraukia dar labiau.
Kreivai šypteliu žinodamas, kad tai ją dar labiau suerzins.
- Kaip sau nori. - Aš užsimerkiu, o ji papučia lūpas. - Man
vienam čia liūdna. Gali tekti pačiam savim pasirūpint.
- Neturiu ko apsivilkti.
- Deja vu, - tarsteliu jau antrąkart šiandien prisiminęs tą sykį
prie upelio.
- Aš...
- Gal jau baigsi atsikalbinėti ir ateisi? - nutraukiu ją neatmerk­
damas akių. Kalbu su ja taip, tarsi tai būtų neišvengiama, nes abu
žinom, kad taip ir yra.
- Gerai jau, ateinu! - meta ji, mėgindama įtikinti save, kad
pyksta ir nenori išsimaudyti, nors tai netiesa.
Nebuvo taip sunku, kaip maniau. Atsimerkęs kone paspringstu.
Ji pakelia savo palaidinę ir, žinoma, vilki tą prakeiktą raudoną lie­
menėlę.
- Nusivilk tą liemenėlę, - liepiu.
Ji dar kartą apsidairo aplink, o aš papurtau galvą. Iš balkono te­
matyti vanduo ir medžiai.
- Nagi, mažute, nusivilk, - nenusileidžiu, ir galiausiai petne­
šėlės nuslysta jos rankomis.
Man jos niekada nebus gana. Nesvarbu, kiek kartų ją liesčiau,
glamonėčiau, bučiuočiau ar apkabinčiau... Man niekada nebus
gana, visuomet norėsiu daugiau. Viskas net ne dėl sekso, kuriuo
užsiimam dažnai. Aš esu jos pirmasis ir vienintelis, o ji pasitiki
manim pakankamai, kad nusirengtų balkone.
Tai kodėl aš toks sumautas nevykėlis? Nenoriu suknisti to, ką
sukūrėm.
Jos džinsai, palaidinė ir liemenėlė atsiduria ant kėdės - žinoma,
tvarkingai sulankstyti.
- Ir kelnaites, - primenu.
- Ne, tu savų nenusimovei, - atšauna ji ir lipa į vandenį. —Ai! —
cypteli, prieš ištraukdama koją ir vėl atsargiai kišdama. Panirusi į
vandenį, kai kūnas prisitaiko prie karščio, atsidūsta.
- Eikš arčiau, - ištiesiu ranką ir atsitempiu ją sau ant kelių.
Plastikinės sėdynės kartais visai naudingos. Jos kūnas greta ir
kylantys vandens purslai žadina troškimą nuplėšti jai kelnaites.
- Sietle šitaip leisti laiką galėtume nuolatos, - sako ji, apsi­
vydama mano kaklą rankomis.
- Kaip? - mažiausiai noriu kalbėtis apie suknistą Sietlą. Jei ga­
lėčiau kaip nors nutrint tą prakeiktą miestą nuo žemėlapio, taip ir
padaryčiau.
- Šitaip. - Ji parodo tarp mudviejų. - Tik mes, jokių nesu­
sipratimų su tokiais tavo draugais, kaip Molė, jokių blogų prisi­
minimų. Tik tu ir aš naujame mieste. Hardinai, galėtume kartu
viską pradėti iš naujo.
- Viskas ne taip paprasta, - atsakau.
- Dar ir kaip paprasta. Jokio Zedo.
- Maniau, kad įlipsi čia tam, kad mane išdulkintum, o ne kal­
bėtum apie Zedą, - pajuokauju, ir ji įsitempia.
- Atsiprašau, aš...
- Nusiramink, tik juokauju. Na, bent jau apie Zedą.
Pakeliu ją ir apžargom pasisodinu ant kelių taip, kad nuoga jos
krūtinė prisispaudžia prie manosios.
- Juk žinai, kad man esi visas pasaulis, tiesa? - pakartoju
klausimą, kurį uždaviau tiek daug kartų.
 Šįkart ji nieko neatsako. Tik pasiremia alkūnėmis man į pečius
panardina pirštus į plaukus ir pabučiuoja.
Ji alkana. Nieko kito nesitikėjau.
 Dvidešimt penktas skyrius

HARDINAS

Dar stipriau suspaudžiu nuogą jos kūną glėbyje, o bučinys tampa

gilesnis. Ji sugriebia mano rankas, ir vieną aš nuleidžiu jai tarp
šlaunų.
Neverta švaistyti laiko veltui.
- Reikėjo tau jas nusimauti, - tariu timptelėdamas ploną per­
mirkusį apatinių audinį.
Ji tyliai nusijuokia ir mano pirštams įslydus į ją giliai įkvepia.
Prispaudęs savo lūpas prie jos, nutildau dejones. Kai ji įsisiurbia į
apatinę mano lūpą, visiškai užsimirštu. Ji tokia sumautai seksuali
ir viliojanti. Jai net nereikia stengtis.
Kai ji ima siūbuoti klubais, brūžuodamas! į mano pirštus,
suimu ją už liemens ir nesiliaudamas glamonėti pasisodinu šalia.
Tos prakeiktos kelnaitės išvarys mane iš proto.
Kai ištraukiu pirštus, ji išsigąsta ir susiraukia. Užkabinu jos
kelnaites ir kaip galėdamas greičiau nusmaukiu žemyn. Jai telieka
jas paspirti. Akimirką stebiu, kaip vandens purslai neša jas į kitą
vonios kraštą. Žavu stebėti, kaip ta paskutinė kliūtis lengvai nu­
plaukia tolyn.
Nieko nelaukdama, Tesą sugriebia mane už riešo ir priverčia
vėl ją paliesti.
- Ko nori? - klausiu, trokšdamas išgirsti tuos žodžius.
- Tavęs. - Ji žaviai nusišypso ir praskečia kojas parodydama,
kokia iš tiesų yra ištvirkus.
- Tada apsisuk, - liepiu.
 Neleidęs atsakyti, apgręžiu ją, o ji rikteli. Akimirką išsigąstu,
bet netrukus suprantu, kad jautriausia jos vietelė atsidūrė tiesiai
priešais vandens čiurkšlę. Žinoma, ji pradeda aimanuoti. Netrukus
priversiu ją rėkti.
Atsiklaupiu už jos - kaip man patinka ją šitaip paimti. Taip
galiu įeiti giliau, liesti švelnią jos nugaros odą, stebėti kiekvieno
raumenėlio krustelėjimą ir žavėtis, kaip ji kovoja dėl kiekvieno oro
gurkšnio, kol slystu į ją.
Nubraukiu ilgus jos plaukus į šalį ir prisitraukiu arčiau, įei­
damas dar giliau. Ji išriečia nugarą ir prisiglaudžia man prie krū­
tinės. Delnais suimu jos krūtis ir pradedu lėtai judėti.
Velnias, kaip gera - maloniau, nei kada nors anksčiau. Tai tik­
riausiai dėl mus supančio vandens. Ji aimanuoja, o aš nuleidžiu
ranką patikrinti, ar vandens srovė vis dar ją glosto. Jos akys stipriai
užmerktos, o lūpos praviros. Ji taip tvirtai įsikibusi į vonios kraštą,
kad net krumpliai pabąla.
Noriu judėti greičiau ir stipriau, bet prisiverčiu išlaikyti šį lėtą,
kankinantį ritmą.
- Hardinai, - iš lėto aimanuoja ji.
- Velnias, atrodo, lyg pagaliau jausčiau kiekvieną tavo mili­
metrą.
Vos tai ištaręs supanikuoju ir atsitraukiu.
Prezervatyvas.
Nė į galvą nešovė užsimauti suknisto prezervatyvo. Ką ji man
padarė?
- Kas atsitiko? - alsuoja ji. Jos veidas drėgnas nuo vandens
garų.
- Neužsimoviau prezervatyvo! - ranka persibraukiu drėgnus
plaukus.
- A, - ramiai tarsteli ji.
- A? Kaip tai a?
- Tai dabar užsimauk, - pasiūlo išplėtusi akis.
- Ne tai esmė! - atsistoju vonioje. Ji nieko nesako. - Jei ne­
būčiau apie tai prisiminęs, būtum pastojus.
 - Taip, gerai, bet tu prisiminei, - supratingai linkčioja ji.
Kodėl ji tokia rami? Ji juk suplanavusi didįjį kraustymąsi į
Sietlą - vaikas būtų kaip pagalys į ratus. Pala...
- Ar toks tavo planas? Jei pastosi, manai, važiuosiu kartu? -
kalbu taip, lyg aptarinėčiau sąmokslo teorijas, bet prasmės čia
esama.
Ji juokdamasi atsigręžia.
- Tu tikriausiai juokauji!
Jai pamėginus mane apkabinti, pasitraukiu šalin.
- Aš rimtai.
- Liaukis, tai absurdas. Mažuti, eikš.
Ji vėl mėgina mane paliesti, bet aš išsisuku ir atsitraukiu į kitą
vonios kraštą.
Jos veidu nuslenka akivaizdus skausmo šešėlis, ir ji užsidengia
krūtinę rankomis.
- Tu pamiršai prezervatyvą, o dabar mėgini mane apkaltinti
tuo, kad noriu pastoti ir įspeisti tave į kampą? - Netikėdama savo
ausimis ji purto galvą. - Pasiklausyk, ką kalbi.
Na, nebūtų pirm as kartas, kai kažkokia beprotė mėgina tai p a ­
daryti. Pasislenku kiek arčiau, bet ji staigiai atsiklaupia ant suo­
lelio. Nieko nesakydamas, abejingai pasižiūriu į ją.
Į mane susmeigtose jos akyse ima kauptis ašaros. Ji atsistoja ir
išlipa iš vonios.
- Einu į dušą.
Trenkusi balkono, o vėliau miegamojo durimis, ji pradingsta
viduje.
- Po velnių! - surinku ir delnu trenkiu į burbuliuojantį vandenį,
tarsi norėdamas, kad jis trinktelėtų man atgal. Tikrai turėčiau savęs
paklausyti - čia juk ne kokia nors pamišusi kalė. Čia Tesą. Kas,
po velnių, man darosi? Aš esu prakeiktas paranoikas. Kaltė dėl to
Sietlo mėšlo veda mane iš proto. Tiksliau, jo likučių.
Privalau bent jau pamėginti viską ištaisyti. Ji to nusipelno, ypač
po to, kai apkaltinau ją absurdiška nesąmone.
 Ironiška, bet kažkuria iškreipta prasme pats gailiuosi prisi­
minęs prezervatyvą...
Ne. Ne, nesigailiu. Aš tik nenoriu, kad ji mane paliktų, ir ne­
bežinau, ką daugiau daryti. Vaikas, aišku, nėra išeitis. Išmėginau
viską, išskyrus užrakinti ją suknistam bute. Žinoma, ši mintis
man kilo ne kartą, bet nemanau, kad ji būtų sužavėta. Be to, jai
pradėtų trūkti vitamino D. Ir ji nebeužsiimtų joga... Ir nebenešiotų
tų kelnių.
Reikia eiti vidun ir prieš šutvei grįžtant atsiprašyt už tai, kad ją
sudirbau ir elgiausi kaip kvailys. Gal man nusišypsos sėkmė ir jie
kelioms valandoms pasiklys miškuose.
Bet pirmiausia privalau padaryti ką kita. Išlipu iš vonios ir einu
į miegamąjį. Vienais permirkusiais apatiniais klaikiai šalta. Žvilg­
teliu į savo telefoną ir vonios kambario duris. Vanduo duše vis dar
tyška, todėl pasičiupęs telefoną ir antklodę nuo kėdės atlošo grįžtu
į balkoną.
Adresų sąraše surandu Samuelio vardą - suknistai gudri mas­
kuotė. Apskritai nesuprantu, kodėl išsaugojau tos moters numerį -
tikriausiai nujaučiau, kad įklimpsiu iki ausų ir teks jai skambinti.
Pakeičiau vardą, jei Tesą sumanytų vėl palandžiot po mano te­
lefoną. Maniau įkliuvęs, kai ji paklausė apie ištrintą informaciją iš
telefono ir kai nugirdo mane telefonu keikiantį Molę.
Kažkuria prasme, esu tikras, mano telefone ji verčiau rastų ne
šio žmogaus, o Molės vardą.
 Dvidešimt šeštas skyrius

TESĄ

Negaliu patikėti, kad Hardinas išdrįso apkaltinti mane mėginimu

pastoti ir apskritai patikėjo, kad galėčiau iškrėsti ką nors panašaus
jam... Ir sau. Absurdiška ir kvaila.
Viskas ėjosi taip puikiai, net, sakyčiau, neįtikėtinai, kol jis pa­
minėjo prezervatyvą. Jam reikėjo paprasčiausiai išlipti iš vonios ir
jį susirasti - žinau, jo lagamine yra visa krūva. Mačiau, kaip juos
ten sugrūdo po to, kai tvarkingai sudėjau mūsų daiktus.
Jis tikriausiai suirzęs dėl Sietlo, todėl per jautriai reagavo.
Galbūt per jautriai reagavau ir aš. Atžarius Hardino komentarus ir
sugadintą... akimirką sūkurinėje vonioje nuplaus tik karštas dušas.
Po keleto minučių vanduo atpalaiduoja įtemptus raumenis, nu­
ramina nervus ir praskaidrina mintis. Abu reagavom pernelyg jau­
triai - jis jautriau už mane - ir susipykti nebuvo pagrindo. Su­
sirandu šampūną. Staiga susiprantu, kad per skubėjimą nuo jo
pasprukti pamiršau pasigriebti vonios reikmenų krepšelį. Šaunu.
- Hardinai? - šūkteliu. Abejoju, kad per dušo teškenimą ir
vonios burzgimą jis mane išgirs, tačiau dėl viso pikto atitraukiu
gėlėtą užsklandą ir atsigręžiu į duris. Jam per keletą akimirkų ne­
pasirodžius, pasisiekiu rankšluostį ir apsivynioju. Nuo manęs la­
šantis vanduo palieka drėgną takelį. Miegamajame atverčiu ant
lovos gulintį lagaminą ir išgirstu Hardino balsą.
Nesuprantu, ką jis sako, pagaunu dirbtinai malonų jo toną,
kuris reiškia, kad jis stengiasi būti mandagus ir neatskleisti savo
susierzinimo. O tai savo ruožtu rodo, kad šis pokalbis jam yra pa­
kankamai svarbus, kad elgtųsi sau nebūdingai.
Medinėmis grindimis nutipenu prie durų. Jo garsiakalbis
įjungtas, todėl nugirstu:
- Nes aš esu nekilnojamojo turto agentė ir mano darbas yra už­
pildyti tuščius butus.
Hardinas atsidūsta.
- Tai ar turite daugiau laisvų butų?
Minutėlę, Hardinas mėgina surasti man butą? Tai mane ir
stebina, ir jaudina. Pagaliau apsiprato su mintimi apie gyvenimą
Sietle ir iš tiesų stengiasi man padėti, o ne kaišioti pagalius į ratus.
Bent kartą.
Moteris garsiakalbyje, kurios balsas man lyg ir pažįstamas,
atsako:
- Sudarei man įspūdį, kad ta tavo draugė Tesą nėra patikima
nuomininkė ir kad neturėčiau švaistyti jai laiko.
Ką? Pala... Ar čia?..
Jis neišdrįstų.
- Reikalas štai koks... Ji nėra tokia neatsakinga, kaip pasa­
kojau. Iš tiesų ji nenusiaubė kitų butų ir nepaspruko nesumokėjusi
nuomos, - aiškina jis, ir man skrandis apsiverčia pilve.
Jis išdrįso.
Pro duris įsiveržiu į balkoną.
- Tu iškrypęs savanaudi šunsnuki! - išrėkiu pirmus į galvą šo­
vusius žodžius.
Hardinas atsigręžia į mane. Jo veidas pamažu išbąla, o žandi­
kaulis atvimpa. Telefonas nukrinta ant grindų, o jis tik spokso į
mane, tarsi būčiau kokia nežemiška būtybė, atėjusi jo sunaikinti.
- Alio, - garsiakalbyje pasigirsta Sandros balsas. Jis pagriebia
telefoną, kad jį nutildytų.
Mane užlieja įtūžio banga.
- Kaip tu galėjai? Kaip galėjai šitaip man padaryti?
- Aš... - pradeda jis.
 - Ne! Gali neaušinti burnos savo pasiteisinimais. Ką, po velnių,
sau manai? - šaukiu, viena ranka staigiai pamodama jo pusėn.
Grįžtu į miegamąjį, o jis seka maldaudamas:
- Tesą, paklausyk manęs.
Atsigręžiu jausdamasi sužeista, stipri, įskaudinta ir įsiutusi tuo
pat metu.
- Ne! Tai tu manęs paklausyk, Hardinai, - iškošiu pro dantis,
mėgindama nuleisti balsą. Bet nepavyksta. - Man jau bloga nuo
viso šito, bloga nuo tavo mėginimų sugadinti mano gyvenime
viską, kas nesusiję su tavim! - šaukiu suspaudusi kumščius sau prie
šonų.
- Aš tik norėjau...
- Užsičiaupk! Užsičiaupk, po galais! Tu esi pats savanau-
diškiausias, arogantiškiausiasy tu tik... Ak! - nepajėgiu blaiviai
mąstyti. Iš burnos pilasi pykčio persunkti žodžiai, o rankos mo­
suoja aplink.
- Nežinau, ką sau maniau. Dabar stengiausi viską pataisyti.
Iš tiesų tai neturėtų manęs taip stebinti. Turėjau susiprasti,
kad už netikėto Sandros dingimo slypėjo Hardinas. Jis nesupranta,
kada privalo liautis kišęsis į mano gyvenimą bei karjerą, ir man
nuo to jau bloga.
- Būtent. Apie tai aš ir kalbu. Tu visada ką nors darai. Nuo­
latos ką nors slepi. Nesiliauji ieškojęs naujų būdų, kaip kontroliuoti
kiekvieną mano gyvenimo smulkmeną, ir aš daugiau nebegaliu!
Man to jau per daug. - Atsargioms Hardino akims stebint, žings­
niuoju pirmyn atgal po kambarį. - Susitaikiau su tuo, kad esi per­
dėtai globėjiškas ir kad kartais įsiveli į muštynes. Po velnių, susi­
taikiau net su tuo, kad didžiąją laiko dalį elgeisi kaip paskutinis
pusgalvis, nes giliai viduje žinojau, kad visa tai darei mano labui.
Bet ne šitai. Tu mėgini sugriauti mano karjerą, ir aš to nepakęsiu.
- Atsiprašau, - tarsteli jis.
Žinau, kad kalba nuoširdžiai, bet...
- Tu nieko daugiau neveiki, tik atsiprašinėji! Niekas nesikeičia:
tu ką nors iškreti, kažką nuslepi, kažką lepteli, aš apsiverkiu, tu
atsiprašai ir buml Viskas pamiršta, - piktai duriu į jį pirštu. - Bet
ne šį kartą.
Pajuntu nenumaldomą troškimą užvožti Hardinui per veidą,
vis dėlto, nusprendžiu apsidairyti ir susirasti kitą objektą įniršiui
išlieti. Čiumpu dekoratyvinę pagalvėlę nuo lovos ir sviedžiu ant
grindų. Tada sviedžiu kitą. Viduje liepsnojančio pykčio tai nenu­
malšina, tačiau sugadinusi ką nors, kas priklauso Karen, jausčiausi
dar blogiau.
Visa tai mane siaubingai sekina. Nežinau, kiek dar tversiu ne­
palūžusi.
Velniop viską, aš nepalūšiu. Tik tai nuolatos ir darau. Privalau
susirinkti į šipulius sudaužytą savo esybę, tvarkingai suklijuoti ir
paslėpti nuo Hardino, kol ji vėl nesubyrėjo jam po kojų.
- Pavargau nuo šito užburto rato. Jau esu tau tai sakiusi, bet tu
nesiklausai. Vis randi naujų būdų, kaip jį pratęsti. Man jau gana.
Man jau taip suknistai gana!
Nežinau, ar kada nors esu šitaip smarkiai ant jo supykus. Tiesa,
jis yra iškrėtęs niekingesniu dalykų, bet man visuomet pavykdavo
pamiršti. Mūsų santykiai anksčiau nebuvo pasiekę šio lygmens -
kai maniau, kad jis daugiau nieko neslepia ir suprato, jog neleisiu
sugriauti savo karjeros. Ši galimybė man reiškia labai daug. Visą
gyvenimą stebėjau, kas nutinka moteriai, kuri nesusikuria nieko
savo. Mano mama niekada nieko neužsitarnavo pati. Ji neturėjo
nieko, kas priklausytų tik jai, o man to reikia. Privalau tai padaryti.
Tai mano proga įrodyti, kad nors esu jauna, pajėgiu susikurti gy­
venimą, kurio mama taip ir nesusikūrė. Negaliu leisti niekam iš
manęs to atimti taip, kaip mama leido galimybėms praslysti pro
pirštus.
- Gana... Manęs? - drebančiu balsu klausia Hardinas. - Pa­
sakei, tau jau gana...
Iš tiesų nežinau, ko man gana. Žinau, kad mintyje turėčiau
turėti jį, bet puikiai save pažįstu, todėl neketinu atsakyti. Anksčiau
ašaros jau lietųsi upeliais, o aš jam atleisčiau ir pabučiuočiau... Tik
ne šį vakarą.
 - Po velnių, aš taip pavargau. Daugiau nebegaliu. Ilgiau nebe­
galime taip tęsti! Ketinai leisti man išvažiuoti į Sietlą be stogo virš
galvos tik tam, kad priverstum grįžti!
Hardinas tylėdamas stovi priešais, o aš giliai įkvepiu vildamasi,
kad pyktis aprims, tačiau taip nenutinka. Jis tik auga, kol galiausiai
aptemsta akyse. Išdraikau likusias pagalves įsivaizduodama, kad
jos yra stiklinės vazos, kurių šipulius nuo grindų paliksiu sušluoti
kažkam kitam. Problema ta, kad galiausiai pati iškuopčiau savo ne­
tvarką - jis nerizikuotų įsipjauti, kad manęs pagailėtų.
- Eik lauk! - surinku jam.
- Ne, aš atsiprašau, gerai? Aš...
- Nešdinkis po velnių. Tuojau p a t, - spjaunu, o jis žvelgia į
mane taip, tarsi nežinotų, kas esu.
Galbūt jis nežino.
Susikūprina ir išeina iš miegamojo. Aš trenkiu duris jam
įkandin ir grįžtu į balkoną. Prisėdu ant pintos kėdės ir nukreipiu
akis į vandenyną, stengdamasi nusiraminti.
Ašaros nepradeda kauptis. Tik prisiminimai. Prisiminimai ir
apgailestavimas.
 Dvidešimt septintas skyrius

HARDINAS

Žinau, kad ji nebeturi jėgų - įžvelgiu tai kiekvieną kartą susimo-

vęs. Muštynės su Zedu, melas apie pašalinimą... Kiekvienas mano
nusižengimas ją sekina. Ji mano, kad nepastebiu, bet tai netiesa.
Kodėl su Sandra reikėjo kalbėti per garsiakalbį? Jei nebūčiau to
padaręs, būčiau galėjęs viską užglaistyti ir apie savo klaidą jai prisi­
pažinti viską ištaisęs. Tuomet ji nebūtų šitaip pykusi.
Nepagalvojau, ką sužinojusi darys Tesą, ir tuo labiau į galvą
nešovė, kur ji gyvens, jei nepersigalvos dėl Sietlo. Tikriausiai
maniau, kad, jei nerastų kur gyventi, dėl savo pomėgio viską kon­
troliuoti kraustymąsi atidėtų.
Suknistas šaunuolis, Hardinai.
Nieko blogo nenorėjau - na, tuo metu norėjau, bet ne dabar.
Žinau, kad kištis į jos būsto paieškas Sietle buvo žema, bet grie­
biuosi šiaudo, mėgindamas priversti ją manęs nepalikt. Žinau, kas
nutiks Sietle, ir geruoju tai nesibaigs.
Kaip esu įpratęs, iš visų jėgų kalu smūgį į laiptinės sieną.
- Po perkūnais!
Akimirksniu suprantu, kad siena - ne iš gipso kartono. Tai
tikras sumautas medis, ir ranką skauda kur kas labiau. Kitos rankos
delnu suimu kumštį ir prisiverčiu idiotiškos klaidos nekartoti. Pa­
sisekė, kad nieko nesusilaužiau. Žinoma, liks mėlynė, bet kas čia
naujo.
 Pavargau nuo šito užburto rato. Jau esu tau tai sakiusi, bet tu
nesiklausai. Nusileidžiu žemyn ir šlepteliu ant sofos - kaip koks ka­
prizingas vaikis. Štai kas aš iš tikrųjų esu - suknistas vaikas. Ji tai
žino, aš tai žinau. Po velnių, tai niekam ne naujiena. Reikėtų ant
kaktos užsirašyt.
Derėtų grįžti į miegamąjį ir dar kartą pabandyti pasiaiškint,
bet jei atvirai, šiek tiek bijau. Dar nesu matęs jos tokios įpykusios.
Reikia iš čia nešdintis. Jei Tesą nebūtų privertusi važiuoti su
visa šeimynėle, dabar galėčiau šokti į automobilį ir užbaigti šitą
kvailą kelionę anksčiau. Apskritai nenorėjau važiuot.
Pasiplaukiojimas gal buvo ir visai nieko... Bet visa kita yra
viena didelė mėšlo krūva, o dabar, kai ji ant manęs niršta, nebėra
priežasties čia trintis. Spoksau į lubas nežinodamas, ką daryti. Ne­
galiu ilgiau čia sėdėti, nes žinau, kad galiausiai vėl atsidursiu mie­
gamajame ir išvarysiu Tesą iš kantrybės dar labiau.
Eisiu pasivaikščiot. Normalūs žmonės įpykę daro tai, o ne
tranko sienas ir daužo, kas papuolė.
Prieš ką nors darant, reiktų apsirengt, bet negaliu grįžti į mie­
gamąjį, nes ji mane tiesiogine to žodžio prasme nudobs.
Dūsaudamas atsistoju. Jei Tesos elgesys nebūtų manęs taip su­
trikdęs, dabar blaiviau svarstyčiau, ką daryti.
Pravėręs Lendono miegamojo duris, automatiškai pradedu
vartyt akis. Jo drabužiai tvarkingai sulankstyti ant lovos - jis tik­
riausiai planavo susidėti juos į spintą, bet mama ir mano tėvas jį
išsitempė.
Apžiūrinėju jo skudurus, beviltiškai ieškodamas ko nors be
apykaklės. Pagaliau - vienspalviai mėlyni marškinėliai ir juodos
sportinės kelnės.
Žavinga, p o velnių. Dabar pradėjau dalintis apranga su
Lendonu. Viliuosi, kad Tesos įtūžis greit aprims, bet šįkart nesu
tikras, kas nutiks toliau. Nesitikėjau tokios audringos jos reak­
cijos. Ir mane sutrikdė ne jos ištarti žodžiai, o į mane susmeigtas
žvilgsnis. Jos akys kalbėjo aiškiau už žodžius ir išgąsdino labiau,
nei kada nors galėtų jos keiksmai.
 Žvilgteliu į duris, kurios prieš dvidešimt minučių vedė į mūsų
miegamąjį, tada nusileidžiu laiptais žemyn ir einu lauk.
Vos spėjus išeit pro duris, priešais išdygsta mano mylimiausias
įbrolis. Jis bent jau vienas.
- Kur mano tėvas? - klausiu.
- Ar čia mano drabužiai? - klausimu atsako jis, aiškiai sutrikęs.
- E, taip. Neturėjau pasirinkimo, neišpūsk šito reikalo, - gūž­
teliu pečiais, iš jo kreivos šypsenos suprasdamas, kad jis ketino
daryti būtent tai.
- Gerai... Ko šįkart prisidirbai?
Kas čia dabar, po velnių?
- Kodėl toks įsitikinęs, kad aš kažko prisidirbau?
Jis kilsteli antakį.
- Gerai jau... Gal ir iškrėčiau ką siaubingai suknistai kvailo, -
pasiduodu. - Bet į tavo nuomonę man nusispjaut, todėl nesuk sau
galvos.
- Gerai, - gūžteli jis ir eina šalin.
Tikėjausi iš jo poros žodžių - kartais jo patarimai visai nieko.
- Palauk! - šūkteliu ir jis atsigręžia. - Nepaklausi, ko prisidirbau?
- Ką tik sakei, kad nenori apie tai kalbėti, - atsako jis.
- Taip, bet aš... Na, - nežinau, ką jam sakyt, o jis spokso į mane
taip, lyg man būtų išaugus antra galva.
- Ar nori, kad paklausčiau? - pasitenkinimas jo veide aki­
vaizdus, todėl džiaugiuosi, kad jis nesipučia, kaip galėtų.
- Dėl manęs... - pradedu, bet išvystu link namų besiartinančius
Karen su tėvu.
- Kas dėl tavęs? - klausia Lendonas, žvelgdamas į juos.
- Nieko, nesvarbu, - atsidustu, iš susierzinimo pirštais brauk­
damas vis dar drėgnus plaukus.
- Ei, Hardinai! Kur Tesą? - klausia Karen.
Kodėl nuolatos esu šito klausiamas, lyg negalėčiau nuo jos nė
per metrą atsitraukt?
Krūtinėje pamažu augantis skausmas primena kaip tik apie
tai - aš negaliu.
 - Ji viduje miega, - sumeluoju ir atsisuku į Lendoną. - Einu
pasivaikščiot. Ar gali ja pasirūpinti?
Jis linkteli.
- Kur eisi? - išgirstu tėvo balsą, eidamas pro juos.
- Kuo toliau, - atkertu ir paspartinu žingsnį.

Pasiekęs „stop“ ženklą už kelių kvartalų suprantu, kad neturiu su­

pratimo nei kur einu, nei kaip, po velnių, grįžti ten, iš kur atėjau.
Žinau tik tiek, kad kurį laiką vaikščiojau ir kad visi keliai apgau­
lingai vingiuoti.
Oficialiai pareiškiu: nekenčiu šitos vietos.
Žiūrint į vėjyje švelniai besidraikančius Tesos plaukus, vandens
paviršiumi klajojančias jos akis ir vos pastebimą pasitenkinimo
šypsnį, nebuvo taip blogai. Ji atrodė tokia rami, kaip bangos toli
nuo kranto, kurias sutrikdė tik atplaukusi jachta. Dabar vanduo
mums už nugarų garsiai ošia, piktai taškydamas bangas į mūsų
valtelės kraštą. Netrukus jos aprims ir sukils tik atplaukus kitam
laivui.
Saulės nubučiuotą Tesos odos vaizdinį išblaško merginos
balsas.
- Ar pasiklydai?
Atsigręžiu ir nustembu išvydęs savo amžiaus merginą. Rudi
jos plaukai tokie pat ilgi kaip Tesos. Ji čia viena patamsyje. Apsi­
žvalgau aplink. Nematyti nieko, išskyrus tuščią žvyrkelį ir mišką.
- Gal pati pasiklydai? - paklausiu pamatęs ilgą jos sijoną.
Ji nusišypso ir prieina arčiau. Jai tikriausiai ne visi namie, jei
vaikšto nežinia kur viena ir klausinėja tokių nepažįstamųjų, kaip
aš, ar pasiklydau.
- Ne, aš bėgu, - atsako ji, užsikišdama plaukų sruogą už ausies.
- Bėgi? Tau juk jau dvidešimt.
Tuomet tegu ji verčiau neša savo skudurus tolyn. Mažiausiai
man reikia, kad apsiskarmalavusią dukrą atsivytų įsiutęs tėtušis.
- Ne, - nusijuokia ji. - Grįžau iš universiteto aplankyti tėvų,
bet jie savo nuobodybe mane žudo.
 - A, tau pasisekė. Linkiu, kad tavo laisvės kelias atvestų tave į
nirvaną, - atsakau ir einu šalin.
- Eini ne į tą pusę, - šūkteli ji.
- Man vis vien, - atrėžiu.
Sau už nugaros išgirdęs jos žingsnius per žvyrą, garsiai atsi­
dustu.
 Dvidešimt aštuntas skyrius

TESĄ

Barniai su Hardinu mane taip neapsakomai išsekino. Nesu tikra,

ką toliau daryti, kuria kryptimi sukti. Ištisus mėnesius sekiau jį ke­
liu, kuris, dabar abejoju, ar kur veda. Abu esame tokie pat sutrikę,
kaip per pirmą susitikimą.
- Tesą? - kambariu į balkoną atskrieja Lendono balsas.
- Aš čia, - atsakau džiaugdamasi, kad užsimečiau šortus ir
sportinį nertinį. Hardinas už tokią aprangą nuolat iš manęs šaiposi,
bet tokiu metu, kaip šis, man patogu - ne per karšta ir ne per šalta.
- Sveika, - taria jis ir atsisėda į kėdę greta.
- Labas, - žvilgteliu į jį ir nusuku akis atgal į vandenį.
- Ar viskas gerai?
Akimirką susimąstau apie jo klausimą. Ar man viskas gerai?
Ne. Ar viskas bus gerai? Taip.
- Taip, šį kartą, manau, viskas gerai, - pritraukiu kelius prie
krūtinės ir apsiveju juos rankomis.
- Ar nori apie tai pasikalbėti?
- Ne. Nenoriu savo dramomis sugadinti išvykos. Man tikrai
viskas gerai.
- Gerai, tik žinok, jei norėsi pasikalbėti, aš išklausysiu.
- Žinau, - žvilgteliu jam į akis, o jis padrąsinamai nusišypso.
Nežinau, ką reikės be jo daryti.
Staiga jis išpučia akis ir į kažką parodo.
- Ar tai?..
Atsigręžiu ten, kur spokso jis.
 - O, Dieve! - pašoku nuo kėdės ir sužvejojusi sūkurinėje vo­
nioje vis dar plūduriuojančias raudonas kelnaites sukišu į nertinio
kišenę.
Stengdamasis nutildyti juoką, Lendonas prikanda apatinę lūpą,
bet man nepavyksta to padaryti. Abu prapliumpame kvatotis - jis
nuoširdžiai, o aš iš gėdos. Bet savo įprastas ašaras po barnio su
Hardinu nedvejodama iškeisiu į juoką su Lendonu.
 Dvidešimt devintas skyrius f/f

HARDINAS

Vien žvyras ir medžiai vaikštinėjant po šį mažą miestelį man jau

pradeda atsibost. Keistuolė vis dar seka iš paskos, o barnis su Tesą
nesiliauja slėgti pečių.
- Ar ketini mane sekiot po visą miestą? - klausiu nervinančios
merginos.
- Ne, grįžtu į tėvų namelį.
- Tai eik ten viena.
- Tu nelabai mandagus, - burbteli ji.
- Taip manai? - vartau akis, nors ji mano veido ir nemato. -
Kažkas man sakė, kad civilizuotumas yra ryškiausias mano charak­
terio bruožas.
- Kažkas tau pamelavo, - atsako ji ir pradeda kikent man už
nugaros.
Paspyręs akmenį, bent kartą gyvenime įvertinu Tesos švarą -
jei ji nebūtų privertus manęs palikti batų prie durų, dabar avėčiau
Lendono sandalus. Man toks įvaizdis netinka. Be to, esu beveik
tikras, kad jo koja gerokai mažesnė už mano.
- Iš kur tu? - klausia ji.
Nekreipdamas į ją dėmesio, einu tolyn. Man atrodo, kad kitoj
sankryžoj reikės sukti į kairę. Bent jau tikiuosi.
- Anglijos?
- Aha, - tarsteliu. Tada pamanau, kodėl nepaklausus. - Į kurią
pusę?
Atsigręžęs išvystu ją rodant į dešinę. Aišku, kad klydau.
 Jos akys - ledo melsvumo, o ilgas sijonas velkasi žvyru. Ji
man primena Tesą... Na, tą Tesą, kurią pirmąkart pamačiau ben­
drabutyje. Mano Tesą nebevilki tokių šlykščių skarmalų kaip šis.
Ji taip pat praturtino savo žodyną. Už tai reikia dėkoti man, nes
galybę kartų priverčiau ją išdėt mane į šuns dienas.
- Ar tu čia taip pat atvažiavai su tėvais? - jos balsas žemas,
netgi mielas.
- Ne... Na, lyg ir.
- Jie lyg ir yra tavo tėvai? - nusišypso ji. Jos kalbos maniera
taip pat primena Tesą.
Dar sykį žvilgteliu į merginą norėdamas įsitikint, kad čia ne
siaubo filmas, o ji - ne manęs pamokyti atėjusi šmėkla.
- Aš čia su savo šeima ir mergina. Tarp kita ko, aš turiu
merginą, - perspėju. Nemanau, kad ji manim domėtųsi, nors ka­
daise tą patį galvojau apie Tesą.
- Gerai... - nutęsia ji.
- Gerai.
Norėdamas nuo jos atsiplėšt, paspartinu žingsnį. Pasuku de­
šinėn, o ji nuseka iš paskos. Kai pro šalį pravažiuoja vilkikas, abu
pasitraukiam ant žolės, ir ji vėl mane prisiveja.
- Tai kur ji? Tavo mergina, - klausia ji.
- Miega, - tikriausiai logiška jai pameluoti taip pat, kaip tėvui
su Karen.
- Hm...
- Kas hm? - atsisuku į ją.
- Nieko. - Jos žvilgsnis nukreiptas pirmyn.
- Tu mane sekioji jau pusę kelio. Jei nori ką pasakyt, tai rėžk, -
metu susierzinęs.
Nuleidusi akis, ji kažką sukioja rankose.
- Man tik pasirodė, kad mėgini nuo kažko pabėgti ar pasi­
slėpti... Nežinau, nekreipk dėmesio.
- Aš nesislepiu. Ji pasiuntė mane po velnių, o aš paklausiau.
Ką apskritai ši nevykusi Tesos kopija išmano?
- Kodėl ji tave pasiuntė? - ji pažvelgia į mane.
 - Ar tu visada tokia landi?
- Taip, visada. - Nusišypso ji ir atsako linktelėjimu.
- Nekenčiu landžių žmonių.
Išskyrus, žinoma, Tesą. Be galo ją myliu, bet kartais, kai ji
pradeda mane tardyt, trokštu užklijuoti jai burną. Ji yra labiausiai
privatumo nepaisanti mergina, kokią tik esu sutikęs.
Jei rimtai, tai meluoju. Man patinka jos erzinantis elgesys.
Anksčiau negalėjau jo pakęsti, bet dabar suprantu. Aš taip pat
noriu viską apie ją žinoti... Ką ji galvoja, ką veikia, ko trokšta. Savo
siaubui suvokiu, kad pradėjau klausinėti dar daugiau už ją.
- Tai ar ketini man papasakoti? - nenusileidžia mergina.
- Koks tavo vardas? - paklausiu vengdamas atsakyt.
- Liliana, - atsako ji ir išmeta kažką iš rankų.
- Aš Hardinas.
- Papasakok man apie savo merginą, - ji užsikiša plaukų
sruogą už ausies.
-K am ?
- Atrodai nusiminęs, o su kuo geriau tokiu atveju pasikalbėti,
jei ne su nepažįstamąja.
Nenoriu su ja kalbėtis. Ji man keistai primena Tesą ir verčia
jaustis nepatogiai.
- Nemanau, kad tai gera mintis.
Saulė čia nusileidžia greitai, ir dangus jau visai pajuodo.
- O laikyti viską viduje gera mintis? - nuovokiai klausia ji. Per­
nelyg nuovokiai.
- Klausyk, tu atrodai... Miela ir visa kita, bet aš tavęs nepažįstu,
o tu nepažįsti manęs, todėl šito pokalbio nebus.
Ji susiraukia. Tada atsidūsta.
- Puiku.
Tolumoje pagaliau išvystu pažįstamą nuožulnų tėvo vilos stogą.
- Ką gi, aš jau grįžau, - tariu, tarsi atsisveikindamas.
- Tikrai? Pala... Tavo tėčio vardas Kenas, ar ne? - Smulkučiu
delnu ji pliaukšteli sau per kaktą.
- Taip, - atsakau nustebęs.
 Abu sustojam keliuko gale.
- Žinoma! Kaip galėjau šitaip nesusiprasti. Tavo akcentas
turėjo anksčiau išduoti, - juokiasi ji.
- Nieko nesuprantu, - spoksau į ją.
- Mūsų tėvai yra bičiuliai. Jie kartu mokėsi universitete ar
kažkas panašaus. Ką tik visą valandą praleidau klausydamasi pasa­
kojimų apie šlovingas dienas.
- Kaip ironiška, - šypteliu. Šalia šios merginos nebesijaučiu
taip nepatogiai kaip prieš kelias minutes.
- Vadinasi, jokie mes ne nepažįstamieji, - džiugiai nusišypso ji.
 Trisdešimtas skyrius

TESĄ

- Sausainių, - su Lendonu atsakome vienu balsu.

- Vadinasi, kepsim sausainius, - nusišypso Karen ir praveria
spintelės duris.
Karen niekada nenuilsta - ji nuolatos verda, kepa, skrudina.
Skųstis dėl to būtų gėda. Karen - neprilygstama kulinarė.
- Jau visai sutemo. Tikiuosi, jis nepasiklys, - sunerimsta Kenas.
Lendonas tik gūžteli pečiais, tarsi sakytų: „Tai juk Hardinas.“
Hardinas išėjo prieš tris valandas, todėl iš paskutiniųjų sten­
giuosi nepanikuoti. Žinau, kad jam viskas gerai. Jei kada nors kas
nors atsitiktų, pajusčiau. Nemoku gerai paaiškinti, bet giliai viduje
pajusčiau.
Potencialūs pavojai nerimo man nekelia. Kur kas labiau jau­
dinuosi dėl to, kad jo susierzinimas gali virsti priežastimi su­
sirasti vietinį barą. Nors labai troškau, kad jis paliktų mane ra­
mybėje, mirčiau išvydusi jį parsvirduliuojantį pro duris, dvokiantį
alkoholiu. Man tik reikėjo erdvės ir laiko viskam apmąstyti, nusi­
raminti. Mąstymo dalies dar nepasiekiau - vengiu jos bet kokia
kaina.
- Pamaniau, šį vakarą arba rytoj ryte visi galėtume pamirkti
sūkurinėje vonioje, - pasiūlo Karen.
Lendonas staiga išspjauna limonadą atgal į stiklinę, o aš nusi­
gręžusi prikandu skruostą. Dar visai neseniai Lendonas matė joje
plūduriuojančias mano kelnaites. Net skruostai nukaista.
 - Karen, mieloji, nemanau, kad jie norėtų mirkti sūkurinėje
vonioje su mumis, - nusijuokia Kenas, o Karen, supratusi, kad tai
būtų kiek keistoka, nusišypso.
- Tikriausiai tu teisus, - nusijuokia ir ji, pradėdama skirstyti
sausainių tešlą į nedidelius gumulėlius. - Nekenčiu tos pirktinės
tešlos, - sako ji suraukusi nosį.
Esu tikra, kad Karen pirktinė tešla prilygsta pragarui, tačiau
man ji atstoja rojų. Ypač dabar, kai, regis, bet kurią akimirką pa­
lūšiu.
Mums su Lendonu diskutuojant apie Dakotą ir būsimą jų ­
dviejų butą, galiausiai prie mūsų prisijungė jo mama su Kenu. Jie
paminėjo pakeliui sutikę Hardiną. Pasirodo, jis jiems pasakė, kad
aš miegu, todėl iš paskutiniųjų stengiausi laikytis jo pasakojimo ti­
kindama, kad pabudau tik Lendonui užėjus.
Kur Hardinas yra ir kada grįš, svarsčiau nuo tos akimirkos, kai
jis išėjo. Dalis manęs nenori jo akyse matyti, tačiau kita, gerokai
didesnė, privalo įsitikinti, kad jis nedaro nieko, kas galėtų dar pa­
bloginti jau trapius mudviejų santykius. Vis dar širstu dėl jo mė­
ginimo kištis į mano Sietlo planus ir nežinau, ką, po galais, reikės
daryti.
 Trisdešimt pirmas skyrius

HARDINAS

- Tu sukliudei jai išsinuomoti butą? - išsižioja Liliana.

- Sakiau, kad susimoviau, - primenu jai.
Pakeliui į jos tėvų namelį pro mus pravažiuoja dar vienas auto­
mobilis. Ketinau grįžt į tėvo namus, bet Liliana įrodė kol kas esanti
neprasta klausytoja. Taigi, kai ji paprašė palydėt ją namo ir pabaigt
pasakot, sutikau. Leisiu Tesai šiek tiek atvėst, ir galbūt kai grįšiu, ji
bus pasiruošusi pasikalbėt.
- Bet nepaminėjai, kad susimovei taip žiauriai. Nekaltinu jos,
kad ant tavęs įsiuto, - mergina, aišku, stoja į Tesos pusę.
Neįsivaizduoju, ką ji apie mane pagalvotų, jei iškločiau viską,
ką priverčiau Tesą ištverti pastarąjį pusmetį.
- Tai ką darysi? - klausia ji, pravėrusi tėvų namelio duris. Ji
pamoja užeiti, tarsi jau anksčiau būtume nusprendę, kad taip nutiks.
Užėjęs į vidų, nužvelgiu prabangą. Jų namai dar didesni už
mano tėvo. Suknisti turtuoliai.
- Jie tikriausiai viršuje, - taria ji eidama vidun.
- Kas tikriausiai viršuje? - pasigirsta moteriškas balsas, o Li­
liana, prieš atsigręždama į moterį, kuri tikriausiai yra jos mama,
nusimaivo. Abi atrodo kaip iš akies luptos, jas skiria tik amžius. -
Kas čia toks? - klausia ji.
Kaip tik tuo metu svetainėje pasirodo vidutinio amžiaus vyras
polo marškinėliais ir smėlio spalvos kelnėmis.
Šaunu. Tiesiog šaunu. Reikėjo tik palydėti Libaną namo. Kažin,
kaip jaustųsi Tesą sužinojusi, kad aš čia. Ar ji priekaištautų? Jau ir
taip ant manęs pyksta, o anksčiau ne kartą pavydėjo Molei. Tačiau
ši mergina - ne Molė. Juodvi negalėtų būti skirtingesnės.
- Mama, tėti, čia - Hardinas, Keno sūnus.
Vyriškis plačiai išsišiepia.
- Svarsčiau, ar gausiu progą su tavimi susipažinti! - pareiškia
jis snobišku britišku akcentu. Na, dabar aišku, kaip jis susipažino
su tėvu universitete.
Jis prieina arčiau ir patapšnoja man per petį. Žengteliu atgal, o
jis vos pastebimai susiraukia, nors atrodo, kad panašios mano re­
akcijos ir tikėjosi. Tėvas jį tikriausiai perspėjo. Tai kone prajuokina.
- Brangioji. - Jis atsigręžia į žmoną, - čia Trišos sūnus.
- Pažįstat mano mamą? - paklausiu prieš atsigręždamas į jo
žmoną.
- Taip, pažinojau ją prieš tai, kai ji tapo tavo mama, - šyp­
sodamasi kalba moteris. - Visi penki buvome artimi bičiuliai, -
prideda ji.
- Penki? - paklausiu.
Lilianos tėvas žvilgteli į ją.
- Liaukis, mieloji.
- Kad ir kaip ten būtų, tu nepaprastai į ją panašus! Iš tėčio pa­
veldėjai tik akis. Nemačiau jos nuo tada, kai grįžau į Ameriką. Kaip
ji laikosi? - teiraujasi ji.
- Gerai, planuoja greitai ištekėti.
- Tikrai? - cypteli ji. - Perduok jai mano sveikinimus. Kaip
gera girdėti.
- Gerai, - tarsteliu. Šitie žmonės per daug suknistai šypsosi.
Atrodo, tarsi būčiau uždarytas kambary su trimis Karen, tik ge­
rokai labiau erzinančiomis ir ne tokiomis žavingomis.
- Ką gi, man jau metas, - pranešu Lilianai manydamas, kad
vienos nepatogios situacijos pakaks.
- Ne, ne. Neprivalai išeiti. Mes lipame į antrą aukštą, - taria
Lilianos tėvas ir, apkabinęs žmoną per liemenį, išsiveda ją iš sve­
tainės.
Liliana nuseka juos žvilgsniu ir atsigręžia į mane.
 - Atleisk, jie yra...
- Veidmainiai? - atsakau už ją. Nujaučiu už išbalintos to vyro
šypsenos slepiamą dirbtinumą.
- Dar ir kokie, - nusijuokia ji ir prisėda ant sofos.
Aš nepatogiai muistausi tarpduryje.
- Ar tavo mergina supyks, kad tu čia? - klausia ji.
- Nežinau, tikriausiai, - atsidustu pirštais grėbdamas plaukus.
- O jei ji pasielgtų panašiai? Kaip jaustumeisi sužinojęs, kad ji
leidžia laiką su ką tik sutiktu vaikinu?
Vos nuskambėję jos žodžiai mano krūtinėje įplieskia pyktį.
- Man akyse aptemtų, - suurzgiu.
- Taip ir maniau, - šypteli ji ir patapšnoja sofą.
Giliai įkvepiu ir priėjęs atsisėdu kitam sofos gale. Kol kas jos
neperkandu. Suknistas jos akiplėšiškumas mane šiek tiek erzina.
- Vadinasi, tu esi pavydus? - klausia ji išpūtus akis.
- Tikriausiai, - gūžteliu.
- Lažinuosi, kad tavo merginai nepatiktų, jei mane pabu­
čiuotum.
Ji pasislenka arčiau, o aš pašoku nuo sofos. Pusiaukelėje link
durų ji pradeda juoktis.
- Kas čia, po velnių?
- Aš tik kvailiojau. Patikėk, tu manęs nedomini, - šypsosi ji. -
Ir man palengvėjo dėl to, kad tu jautiesi taip pat. Nagi, sėskis.
Daugeliu aspektų ši mergina primena Tesą, tačiau nėra tokia
miela... Ar nekalta. Prisėdu ant kėdės priešais sofą. Nepažįstu šitos
paukštytės pakankamai, kad pasitikėčiau. Čia esu tik todėl, kad
bijau stot akis į akį su tuo, kas manęs laukia tėvo viloj. O Liliana,
nors aš jos nepažįstu, yra neutrali pašalietė, priešingai nei Len-
donas, kuris yra artimiausias Tesos draugas. Iš dalies malonu pasi­
kalbėti su žmogum, kuris neturi priežasties manęs smerkti. Be to,
ji atrodo šiek tiek kuoktelėjus, todėl tikriausiai mane supras.
- Taigi papasakok man, kas ten Sietle tokio, ko negalėtum dėl
jos ištverti?
 - Nieko konkretaus. Esu ten pakliuvęs į nemalonumus, bet yra
kai kas daugiau. Ten ji suklestės, - paaiškinu suvokdamas, kaip be­
protiškai tai skamba. Bet man nusispjaut. Ši mergina mane sekiojo
visą valandą, todėl jei kuris iš mudviejų ir pamišęs, tai ji.
- Ir tai blogai?
- Ne. Aš linkiu jai sėkmės, savaime suprantama. Paprasčiausiai
noriu būt tos sėkmės dalis, - atsidustu, beviltiškai ilgėdamasis
Tesos, nors prabėgo tik kelios valandos. Žinodamas, kaip ji ant
manęs siunta, ilgiuosi jos dar labiau.
- Vadinasi, atsisakai važiuoti į Sietlą, nes nori būti jos gy­
venimo dalis? Kažkas čia nesueina, - ji konstatuoja akivaizdų faktą.
- Žinau, kad nesupranti. Ji taip pat nesupranta, bet aš teturiu ją
vieną. Ji yra vienintelis žmogus mano gyvenime, kuris man nuošir­
džiai rūpi, todėl negaliu jos prarasti. Be jos man nebeliktų nieko. -
Kodėl aš ja i visa tai pasakoju? - Žinau, kad tai skamba apgailėtinai.
- Visai ne, - ji užjaučiančiai nusišypso, o aš nusigręžiu. Ma­
žiausiai man reikia kieno nors užuojautos.
Virš laiptinės užgęsta šviesa, ir aš atsigręžiu į Lilianą.
- Ar man išeiti? - klausiu.
- Ne, mano tėtis tikriausiai šokinėja iš džiaugsmo, kad parsive­
džiau tave namo, - atsako ji be sarkazmo gaidelės balse.
- Kodėl?
- Na, nes nuo tos dienos, kai supažindinau juos su Raile, jis
vylėsi, kad išsiskirsime.
-Ką?
- Ji jam nepatinka, - paaiškina Liliana, ir aš šypteliu.
Gaila, kad tėvas nepritaria jos santykiams su mergina, bet man
tikrų tikriausiai nuo krūtinės nusirito akmuo.

\
 Trisdešimt antras skyrius

TESĄ

Lendonas paaiškina, kad naujasis jų butas taip arti studentų mies­

telio, kad į paskaitas galės vaikščioti pėsčiomis. Jam nereikės kas­
dieną vairuoti ar važinėti metro.
- Aš tik džiaugiuosi, kad tau nereikės vairuoti tame milži­
niškame mieste. Dėkui Dievui, - taria Karen apkabindama sūnų
per pečius.
- Vairuoti man sekasi kuo puikiausiai, net geriau nei Tesai, -
purtydamas galvą juokauja jis.
- Ne tokia jau aš prasta vairuotoja. Bent jau geresnė už
Hardiną, - mesteliu.
- Radai kuo pasigirti, - nusijuokia Lendonas.
- Nerimauju ne dėl tavo vairavimo įgūdžių, o tų nutrūktgalvių
taksi vairuotojų! - motiniškai įsiterpia Karen.
Iš lėkštės ant spintelės pasičiumpu dar vieną sausainį ir darsyk
žvilgteliu į duris. Nesiliauju į jas spoksojusi laukdama grįžtančio
Hardino. Minutėms tiksint, pyktis pamažu ėmė virsti susirū­
pinimu.
- Gerai, ačiū, kad pranešei. Pasimatysim rytoj, - užeidamas į
virtuvę Kenas taria į telefoną.
- Kas skambino?
- Maksas. Hardinas su Liliana pas juos, - atsako jis, ir man nu­
smelkia paširdžius.
- Liliana? - nesusilaikau nepaklaususi.
- Makso dukra. Ji tavo amžiaus.
 Ką Hardinas veikia pas juos su jų dukra? Ar jis ją pažįsta? Ar
jiedu kada nors susitikinėjo?
- Esu tikras, jis netrukus grįš, - pažvelgęs į mane susiraukia
Kenas. Nuojauta man kužda, kad prieš prasižiodamas jis nepa­
galvojo, kaip sureaguosiu. Jo sutrikimas man kelia dar didesnį ne­
patogumą.
- Taip... - paspringstu stodamasi nuo kėdės. - Aš tik... Einu
miegoti, - pranešu jiems, stengdamasi neparodyti tikrųjų jausmų.
Pajuntu į paviršių vėl besiveržiantį pyktį, todėl privalau pasišalinti,
kol jis neišsiliejo per kraštus.
- Palydėsiu tave, - pasisiūlo Lendonas.
- Ne, man viskas gerai, tikrai. Visi šįryt kėlėmės anksti, o va­
karas jau vėlus, - patikinu jį, ir jis linkteli, nors akivaizdu, kad
manim netiki.
Pasiekusi laiptus, išgirstu jį sakant:
- Jis - tikras idiotas.
Taip, Lendonai. Jis tikras idiotas.

Užvėrusi balkono duris, nueinu prie komodos persirengti. Mintys

veja viena kitą, todėl sunku susikaupti prie drabužių. Regis, niekas
nepakeis Hardino vilkėtos aprangos, bet ant kėdės atlošo kaban­
čius baltus marškinėlius vilktis atsisakau. Privalau išmokti miegoti
su savus prakeiktais drabužiais. Iškuitusi komodą pasiduodu ir į
lovą atsigulu su tuo pačiu sportiniu nertiniu ir šortais.
Kas toji paslaptingoji mergina, su kuria Hardinas šiuo metu
leidžia laiką? Ironiška, tačiau labiau siuntu dėl buto Sietle nei dėl
jos. Jei jis nori sugriauti mudviejų santykius apgaudinėdamas -
tai jo pasirinkimas. Taip, tai sutrupintų mane į gabalėlius, ir tik­
riausiai niekuomet nebeatsitiesčiau, tačiau neketinu dabar to ana­
lizuoti.
Kad ir kaip stengčiausi, su kita mergina jo neįsivaizduoju. Ne­
galiu įsivaizduoti, kad jis mane išduotų. Nepaisant visų nešvarių
jo darbelių, netikiu, kad sugebėtų. Tik ne po to laiško, ne po mal­
davimų jam atleisti. Taip, jis pernelyg kontroliuojantis ir nežino,
kada liautis kišusis į mano gyvenimą, bet taip elgiasi norėdamas
išlaikyti mane šalia, o ne pasprukti. Būtent tai reikštų išdavystė.
Visą valandą praspoksojau j lubas, skaičiuodama tamsaus
medžio sijas, tačiau nusivylimas Hardinu nė trupučio nesumenko.
Nesu tikra, kad esu pasiruošusi su juo kalbėtis, bet tiksliai
žinau, kad neužmigsiu, kol neišgirsiu jo grįžtant. Kuo ilgiau jo
nėra šalia, tuo stipriau pavydas ima gniaužti man krūtinę. Šioje si­
tuacijoje negaliu nepastebėti dvigubų standartų. Jei aš būčiau su­
sitikusi su vaikinu, Hardinas būtų pasiutęs ir tikriausiai mėginęs
sudeginti miškus aplink mus. Absurdiška mintis sukelia juoką,
tačiau juoktis nepajėgiu. Užmerkiu akis ir imu melsti, kad miegas
pagaliau ateitų.
 Trisdešimt trečias skyrius

HARDINAS

- Ar norėtum išgerti? - klausia Liliana.

- Kodėl ne. - Gūžteliu ir pasižiūriu į laikrodį.
Ji pakyla ir prieina prie sidabrinio baro ant ratukų. Apžiūrėjusi
jame sustatytus butelius, vieną išrenka ir paskubomis parodo man.
Atsukusi brendžio butelį, kuris tikriausiai kainuoja daugiau nei
milžiniškas televizorius ant sienos, ji su apsimestine užuojauta
žvilgteli į mane.
- Žinai, negali amžinai drebėti iš baimės.
- Užsičiaupk.
- Tu man be galo ją primeni, - sukikena ji.
- Tesą? Visai ne. Ir apskritai, iš kur tu žinotum?
- Ne, ne Tesą. Railę.
- Kaip?
Liliana į išgaubtą stiklą įpila tamsaus gėrimo ir padavusi jį man
atsisėda ant sofos.
- O kur tavo gėrimas? - klausiu.
- Aš negeriu. - Ji išdidžiai papurto galvą.
Aišku, kad ji negeria. Ir man nederėtų, tačiau sodriai saldus
brendžio aromatas nuveja perspėjimą šalin.
- Ar paaiškinsi man, kodėl tau ją primenu, ar ne? - Nekantriai
žiūriu į ją.
- Paprasčiausiai primeni. Ji taip pat širsta ant viso pasaulio, -
mėgdžiodama ją, ji perdėtai perkreipia veidą ir sukryžiuoja kojas
po savim.
 - Na, galbūt ji turi priežasčių pykt, - imuosi ginti jos merginą
nė nepažinodamas ir nugeriu pusę stiklo. Stiprus, iki tobulumo
brandintas gėrimas nudegina iki pirštų galų.
Liliana neatsako. Susimąsčiusi ir papūtusi lūpas ji įsižiūri į
sieną už manęs.
- Žinai, man nepatinka tokios psichologinės hipių nesą­
monės, - rėžiu jai, ir ji linkteli.
- Nemanau, kad verta tikėtis išspręsti tavo psichologines pro­
blemas, bet pamąstyti, kaip žadi atsiprašyti Tamaros, vertėtų.
- Jos vardas Tesą, - atkertu, netikėtai suerzintas menkutės jos
klaidos.
Ji nusišypso ir nubraukia rudus plaukus ant vieno peties.
- Atleisk, Tesos. Mano pusseserės, apie kurią tikriausiai gal­
vojau, vardas Tamara.
- Kodėl apskritai manai, kad žadu atsiprašyti? - Laukdamas
jos atsakymo imu pliaukšėti liežuviu į gomurį.
- Tikriausiai juokauji? Košės prisivirei iki ausų! - garsiai taria
ji. - Privalai bent jau pažadėti jai, kad važiuosi į Sietlą.
Garsiai atsidustu.
- Po velnių, į jokį Sietlą aš nevažiuosiu.
Kodėl staiga ne tik Tesą, bet ir jos kopija pradėjo knist man sm e­
genis dėl Sietlo?
- Na, tuomet tikiuosi, kad ji išvažiuos be tavęs, - atžariai taria
ji-
Atsigręžiu į merginą, kuri, maniau, bent pamėgins mane su­
prast.
- Ką pasakei? - trenkiu brendžio stiklą ant stalelio, išlaisty-
damas gėrimą ant balto jo paviršiaus.
Liliana kilsteli antakį.
- Sakiau, tikiuosi, kad ji nepasiliks. Juk tu mėginai sužlugdyti
jos planus dėl buto ir vis dar atsisakai pats važiuoti su ja.
- Gerai, kad man į tavo nuomonę nusispjaut, - atsistoju pa­
siruošęs iš čia nešdintis. Žinau, ji teisi, bet man šitų paistalų jau
užteks.
 - Nieko panašaus, tik tu to nepripažinsi. Gyvenimas išmokė,
kad žmonėms, kurie apsimeta abejingi, iš tiesų rūpi labiausiai.
Ištuštinu brendžio stiklą ir pasuku link durų.
- Tu manęs nepažįsti, - iškošiu pro dantis.
Liliana pakyla ir lyg niekur nieko prieina prie manęs.
- Pažįstu tave kuo puikiausiai. Juk sakiau, kad jūs su Raile nu­
lipdyti iš vieno molio.
- Tuomet man jos gaila, kad turi taikstytis su... - užsimoju iš-
koneveikt šią merginą, bet prisiverčiu susilaikyti. Ji nieko blogo
nepadarė. Ji stengiasi man padėt ir nenusipelno mano įniršio. -
Atsiprašau, gerai? - atsidustu. Grįžtu į svetainę ir šlepteliu ant
sofos.
- Matai, atsiprašyti nėra taip jau sunku, - nusišypso Liliana ir
iš sidabrinio baro atneša man brendžio butelį. - Tau akivaizdžiai
nepamaišytų antras, - taria ji ir paima mano stiklą.

Po trečio stiklo burbteliu:

- Tesą negali pakęsti manęs prisigėrusio.
- Ar pasidarai piktas?
- Ne, - atsakau instinktyviai. Bet matydamas, kad ji nuošir­
džiai domisi, apsvarstau jos klausimą ir persigalvoju. - Kartais.
- Hm...
- Kodėl tu negeri? - klausiu.
- Nežinau, paprasčiausiai negeriu.
- Ar tavo vaik... - pradedu ir akimirksniu pasitaisau, - mergina
geria?
Ji linkteli.
- Taip, kartais. Ne taip dažnai kaip anksčiau.
-A .
Šita Railė ir aš esame panašesni, nei leidau sau manyti.
- Liliana? - šūkteli jos tėvas, ir laiptai tuojau pat sugirgžda.
Šokteliu ir instinktyviai atsitraukiu nuo jos, o Liliana nukreipia
dėmesį į jį.
- Ką, tėti.
 - Jau beveik pirma valanda nakties. Manau, tavo bičiuliui
metas traukti namo, - taria jis.
Pirma nakties? Po perkūnais.
- Gerai, - linkteli ji ir atsigręžia į mane. - Jis dažnai pamiršta,
kad aš suaugusi, - sušnabžda šiek tiek suirzusi.
- Man bet kuriuo atveju reikia eiti. Tesą mane pribaigs, -
niurzgu. Atsistojęs jaučiu, kad kojos laiko ne taip tvirtai, kaip
turėtų.
- Hardinai, rytoj esi čia vėl laukiamas, - taria tėvo bičiulis,
man pasiekus duris.
- Paprasčiausiai atsiprašyk ir pagalvok apie Sietlą, - primena
Liliana.
Pasiryžtu nekreipt dėmesio į jos žodžius ir išėjęs pro duris
laiptais nusileidžiu į asfaltuotą keliuką. Kažin kuo užsiima jos tė­
tušis - akivaizdu, kad pinigai jam byra iš ausų.
Čia tamsu, nors į akį durk. Rimtai, vos įžiūriu savo ranką,
kuria, lyg asilas, mojuoju sau panosėj. Keliuko gale išvystu savo
tėvo vilos šviesas, kurios parodo kelią iki pagrindinių durų laiptų.
Verandos durims sugergždus, nusikeikiu. Mažiausiai man
reikia, kad nubudęs tėvas užuostų brendį. Nors, geriau pagalvojus,
jam pačiam tikriausiai norėtųsi išlenkti stiklelį kitą.
Tesą mano galvoje akimirksniu subara už cinišką mintį, todėl
suspaudęs nosies tiltelį papurtau galvą.
Raudamasis batus nuo kojų, vos nenuverčiu šviestuvo. Įsikibęs
į sienos kraštą galiausiai pastatau savo aulinius greta Tesos batelių.
Kuo lėčiau lipdamas laiptais pajuntu delnus prakaituojant. Aš ne
girtas, bet gerokai įkaušęs, todėl žinau, kad ji įpyks dar labiau.
Jau anksčiau nepajėgė tvardytis, o dabar, kai grįžtu taip vėlai - ir
dar neblaivus, - užkurs man tikrą pirtį. Atvirai sakant, aš jos šiuo
metu... Šiek tiek prisibijau. Prieš kelias valandas ji taip niršo, keikė
mane ir išvarė lauk.
Tyliai pravertos mūsų miegamojo durys sugergždžia. Tam­
siame kambaryje stengiuosi judėti kuo tyliau, kad tik jos nepaža­
dinčiau.
 Veltui.
Ant naktinio stalelio įsižiebia lempa, ir Tesą įsmeigia į mane
abejingą žvilgsnį.
- Atleisk... Nenorėjau pažadinti, - atsiprašau.
- Aš nemiegojau, - pareiškia ji ir suspaudžia lūpas, ir man krū­
tinėje apsunksta.
- Žinau, kad jau vėlu, atsiprašau, - mėginu sakyti, bet žodžiai
susilieja.
- Tu gėrei? - prisimerkia ji.
Nepaisant veido išraiškos, jos akys šviesios. Trokštu pasilenkti
ir paliesti švelniai nušviestą jos veidą.
- Taip, - neryžtingai atsakau ir laukiu mane sutraiškysiančios
įsiūčio bangos.
Ji atsidūsta ir delnu sau nuo kaktos nubraukia neklusnius,
iš uodegėlės išsivadavusius plaukus. Mano būsena jos, regis, ne­
stebina ir nejaudina.
Prabėga trisdešimt sekundžių, o aš vis dar laukiu jos pykčio.
Bet nieko.
Ji tik sėdi lovoje pasirėmus rankom ir stebeilija į mane liūd­
nomis akimis, o aš nepatogiai muistausi kambario viduryje.
- Ar neketini nieko man pasakyt? - galiausiai paklausiu, tikė­
damasis nutraukti gąsdinančią tylą.
- Ne, neketinu.
-Ką?
- Aš pavargusi, o tu girtas. Nėra čia ką daugiau sakyti, - šaltai
ir abejingai pareiškia ji.
Visuomet nervingai laukiu, kol ji galiausiai neteks kantrybės
nusibodus taikstytis su mano mėšlu, ir, jei atvirai, mirtinai bijau,
kad ta akimirka pagaliau išaušo.
- Aš ne girtas. Išgėriau tik tris. Žinai, kad tiek man nieko ne­
reiškia, - pasiaiškinu ir prisėdu ant lovos krašto. Kai ji atsitraukia
tolyn, nugara man perbėga šiurpas.
- Kur tu buvai? - švelniu tonu klausia ji.
- Pas kaimynus.
 Nenuleisdama nuo manęs akių ji laukia daugiau informacijos.
- Susitikau su tokia Liliana. Mūsų tėvai kartu mokėsi univer­
sitete. Mes kalbėjomės ir žingsnis po žingsnio...
- O, Dieve. - Tesą užmerkia akis, delnais užsidengia ausis ir
susiriečia į kamuoliuką.
Suimu jos riešus ir atsargiai nuleidžiu žemyn.
- Ne, ne, ne taip supratai. Po velnių. Mes kalbėjomės apie
tave, - sakau ir laukiu, kol ji, kaip įprasta, pradės vartyti akis, neti­
kėdama nė vienu mano žodžiu.
Ji atsimerkia ir pasižiūri į mane.
- Ką apie mane?
- Tik apie Sietlo nesąmones.
- Kalbėjaisi apie Sietlą su ja, bet su manim kalbėtis atsisakai?
Tesos balse - ne pyktis, o smalsumas. Nieko nesuprantu. Ne­
jutau nė menkiausio noro kalbėtis su ta mergina, ji kone mane pri­
vertė, tačiau dabar iš dalies džiaugiuosi.
- Viskas visai ne taip. Tu mane išvarei, - primenu merginai
priešais Tesos veidu, bet ne elgsena.
- Ir tu su ja praleidai visą šį laiką? - ji prikanda virpančią lūpą.
- Ne, sutikau ją išėjęs pasivaikščiot.
Pasilenkiu nubraukt neklusnių plaukų jai nuo skruosto - ji ne­
sitraukia. Jos oda dega, o skruostai blankioje šviesoje švyti. Imu
nykščiu glostyti jai veidą, ji palinksta į mano delną ir užmerkia
akis.
- Ji labai į tave panaši.
Nesitikėjau, kad viskas įvyks šitaip. Maniau, atsidursiu trečiojo
pasaulinio karo fronte.
- Vadinasi, tau ji patinka? - klausia ji ir pramerkusi pilkas akis
sugauna mano žvilgsnį.
- Taip, ji visai nieko, - gūžteliu, ir ji vėl užsimerkia.
Ramus jos elgesys išmušė mane iš pusiausvyros, o jo mišinys su
brendžiu visiškai sujaukė mintis.
- Aš pavargau, - taria ji, traukdama mano ranką sau nuo veido.
 - Tu nepyksti? - netikiu. Kažkokia bloga nuojauta neduoda
man ramybės, bet gerai nesuprantu, kas tai. Prakeiktas alkoholis.
- Aš tik pavargau, - atsako ji ir atsiremia į pagalves.
Gerai...
Perspėjantys varpeliai... Ne, suknistos oro pavojaus sirenos ima
kaukti galvoje, jos balse neišgirdus nė menkiausios emocijos. Ji
man kažko nesako. Aš tenoriu, kad ji atsivertų.
Tačiau jai vėl pamažu užmiegant - ar bent apsimetant - su­
prantu, kad šį vakarą esu priverstas nekreipti dėmesio į tylius sig­
nalus. Jau vėlu. Jei per stipriai paspausiu, ji vėl mane išgrūs - ne­
galiu to leist. Be jos neužmigsiu ir privalau jaustis dėkingas, kad
po maišaties su Sandra ji apskritai prisileidžia mane artyn. Taip
pat džiaugiuosi, kad ir brendis migdo, todėl kiaurą naktį neteks
svarstyti, kas šiuo metu dedasi Tesos galvoje.
 Trisdešimt ketvirtas skyrius

TESĄ

Rytą tolumoje kylančios saulės spinduliai užlieja miegamąjį. Aki­

mis nuo atidengtų balkono durų nuseku iki savo pilvo, kur Hardino
ranka apkabinusi laiko mane per liemenį. Jis tyliai murkia pro pra­
viras lūpas. Nežinau, ar turėčiau spirti jį iš lovos, ar nubraukti rudas
garbanas nuo kaktos ir lūpomis prisiglausti prie rausvos odos.
Aš vis dar siaubingai nirštu dėl visų vakarykščių įvykių. Jam
pakako drąsos negrįžti iki pusės dviejų nakties, o iš burnos, kaip
ir baiminausi, sklido alkoholio kvapas. Dar viena šio painaus vo­
ratinklio gija. Dar toji mergina, tariamai panaši į mane, su kuria
jis praleido ištisas valandas. Prisiekinėjo, kad jiedu tik kalbėjosi,
ir negaliu tvirtinti jo žodžiais netikinti. Bet labiausiai mane pykdo
tai, kad su manimi Hardinas atsisako net užsiminti apie Sietlą, o
štai aptarinėti tai su ja jam nebuvo sunku.
Nežinau, ką manyti, ir apskritai pavargau nuolatos sukti galvą.
Visuomet atsiranda problemų, kurias tenka spręsti, iškyla ne­
sutarimų, kurie priverčia susipykti. Man jau gana. Pavargau nuo
visko. Myliu Hardiną labiau, nei galima žodžiais apsakyti, bet ne­
žinau, kiek laiko visa tai gali tęstis. Nebegaliu nuolatos nerimauti
dėl to, kad vos kilus sunkumų kaskart grįš įkaušęs. Norėjau jį ap­
šaukti, sviesti pagalvę jam į veidą, išvadinti šunsnukiu ir menkysta,
bet pagaliau imu suprasti, kad neįmanoma su žmogumi amžinai
dėl to paties pyktis ir neperdegti.
Nežinau, ką daryti dėl jo nusistatymo nevažiuoti į Sietlą, bet
akivaizdu, kad gulėjimas šitoje lovoje nieko neišspręs. Pakeliu
Hardino ranką ir, išsivadavusi iš po jo, atsargiai padedu ant pa­
galvės greta. Jis per miegus sumurma, tačiau, laimei, pasimuistęs
neprabunda.
Pasičiumpu telefoną nuo naktinio stalelio ir tyliai nutipenu
prie balkono durų. Jos prasiveria be triukšmo, todėl uždariusi jas
paskui save su palengvėjimu atsikvepiu. Oras lauke gerokai vė­
sesnis nei vakar, nors, žinoma, dar tik septinta valanda ryto.
Gniauždama telefoną rankose imu svarstyti apie nedžiugi­
nančią savo gyvenamosios vietos situaciją Sietle. Persikėlimas ten
pradeda darytis sudėtingesnis, nei kada nors tikėjausi ir, atvirai
sakant, kartais nebeatrodo verta. Tuojau pat subaru save už tokią
mintį. Būtent to Hardinas ir siekia - mėgina mano persikėlimą ap­
sunkinti tikėdamasis, kad pasiduosiu ir liksiu su juo.
Ką gi, taip nenutiks.
Telefone paspaudžiu naršyklės simbolį ir nekantriai laukiu.
Spoksau į mažame ekrane erzinamai besisukantį ratuką. Netekusi
kantrybės dėl seno telefono spartumo, grįžtu į miegamąjį ir pasi­
čiupusi Hardino telefoną nuo kėdės išeinu atgal į balkoną.
Nubudęs ir pamatęs mane su savo telefonu rankose, jis supyks.
Bet juk aš netikrinu jo skambučių ar žinučių. Man tereikia jo in­
terneto.
Taipyji visai nieko. Kol ieškau butų Sietle, galvoje skamba jo žo­
džiai apie tą merginą, Libaną.
Papurtau galvą, norėdama atsikratyti minčių, ir pradedu ža­
vėtis prabangiu butu, kuris, deja, man - ne pagal kišenę. Toliau
randu mažesnį, vieno kambario dviejų butų name. Jame patogiai
nesijausčiau. Man patinka, kad žmonės iki mano durų turi pereiti
koridorių, ypač dabar, kai, regis, Sietle gyvensiu viena. Dar keletą
kartų pirštu perbraukiu ekraną, kol galiausiai randu vieno kam­
bario butą vidutinio aukščio dangoraižyje. Jis brangesnis, nei no­
rėčiau mokėti, bet pinigų jam pakaktų. Jei, kol įsikursiu, negalėsiu
sau leisti apsipirkinėti - tebūnie.
Išsaugau kontaktinį numerį savo telefone ir tęsiu paiešką. Ne­
apleidžia neįgyvendinamos mintys apie buto paieškas drauge su
 Hardinu. Mudu sėdėtume ant lovos: aš - sukryžiavusi kojas, jis -
ištiesęs jas ir parimęs į galvūgalio lentą. Rodyčiau jam vieną butą
po kito, o jis vartytų akis ir skųstųsi, kaip sunku rasti gyvenamąją
vietą, tačiau pagaučiau jį besišypsantį, nenuleidžiantį akių nuo
mano lūpų. Jis man pasakytų, kaip žaviai atrodau sunerimusi, ir
paėmęs kompiuterį iš rankų patikintų rasiąs mums butą.
Deja, toks scenarijus atrodo per paprastas. Prieš pusmetį
viskas mano gyvenime buvo paprasta. Mama padėjo man rasti
bendrabutį, o aš dar prieš atvykdama į CVU buvau suplanavusi
kiekvieną smulkmeną.
Mama... Negaliu jos nesiilgėti. Ji nė nežino, kad mudu su tėvu
vėl bendraujame. Sužinojusi pasiustų. Esu tikra, kad pasiustų.
Nespėjusi savęs perkalbėti, jau renku jos telefono numerį.
- Alio, - ramiai atsiliepia ji.
- Mama?
- Kas gi kitas.
Jau pradedu gailėtis paskambinus.
- Kaip gyveni? - tyliai paklausiu.
Ji atsidūsta.
- Neblogai. Pastaruoju metu turėjau daug reikalų, - fone tarška
puodai ir keptuvės.
- Ar kas nors atsitiko? - Ar ji žino apie mano tėvą? Tuoj pat
nusprendžiu, kad nežino, ir dabar nėra tinkamas metas jai apie tai
papasakoti.
- Iš tiesų, nieko konkretaus. Dirbu ilgus viršvalandžius, mūsų
parapijai pradėjo vadovauti naujas pastorius... A, ir Rūta mirė.
- Rūta Porter?
- Taip, žadėjau tau paskambinti, - taria mama. Šaltas jos tonas
pamažu ima švelnėti.
Nojaus močiutė Rūta buvo viena iš mieliausių moterų, kokių
man yra tekę pažinti. Visuomet buvo geros širdies ir, neskaitant
Karen, kepdavo skaniausius šokoladinius sausainius visame pa­
saulyje.
 - Kaip laikosi Nojus? - išdrįstu paklausti. Jie su močiute buvo
nepaprastai artimi, todėl žinau, kad jam dabar sunku. Taip ir ne­
turėjau galimybės artimiau pažinti savo senelių - tėvo tėvai mirė,
kai buvau dar kūdikis, o mamos tėvai niekuomet nieko neprisi­
leido.
- Jam iš tiesų nelengva. Tesą, turėtum jam paskambinti.
- Aš... - pradedu sakyti, kad negaliu jam skambinti, tačiau pati
save sulaikau. Kodėl negaliu jam skambinti? Ne tik galiu, bet ir pa­
skambinsiu. - Gerai... Paskambinsiu jam tuojau pat.
- Tikrai? - jos balse nuskamba akivaizdi nuostaba. - Na, gal
palauk bent iki devintos, - pataria ji, ir aš nusišypsau iš jos tono.
Žinau, kad kitame gale ji taip pat šypsosi. - Kaip sekasi mokslai?
- Pirmadienį išvykstu į Sietlą, - prisipažįstu ir išgirstu kažką
trinktelint ant grindų.
-Ką?
- Pameni, pasakojau tau? - Juk pasakojau y tiesa?
- Ne, nieko man nesakei. Užsiminei, kad leidykla persikelia
ten, bet nė karto nesakei, kad tikrai išvažiuoji.
- Atleisk, mano mintys pastaruoju metu sukasi tik aplink
Hardiną ir Siėtlą.
Nepaprastai nejaukiu tonu ji klausia:
- Ar jis važiuoja drauge?
- Aš... Aš dar nežinau, - atsidustu.
- Ar tau viskas gerai? Tavo balsas liūdnas.
- Ne, viskas gerai, - sumeluoju.
- Tesą, žinau, kad pastaruoju metu mūsų santykiai pašlijo, bet
aš vis dar tavo mama. Jei tavo gyvenime kažkas vyksta, gali man
apie tai papasakoti.
- Viskas gerai, tikrai. Paprasčiausiai nerimauju dėl persi­
kraustymo ir naujo universiteto.
- Tik tiek? Tau puikiai seksis. Pirmūnė būtum bet kuriame
universitete. Pirmauti sugebi visose gyvenimo srityse, - užtikrintu
tonu padrąsina ji.
 - Žinau, tačiau jau įpratau prie senojo studentų miestelio. Su­
sipažinau su keletu dėstytojų ir susiradau draugų... Kelis draugus.
Išskyrus Lendoną, neturiu draugų, kurių nuoširdžiai ilgesiuos.
Na, galbūt Stef... Bet labiausiai - Lendono.
- Tesą, ilgus metus mes šito ir siekėme. O dabar pažvelk į save -
per tokį trumpą laiką tau pavyko tai pasiekti. Turėtum savimi ne­
paprastai didžiuotis.
Jos pagyros mane stebina, o protas stengiasi paskubomis jas
suvokti.
- Dėkoju, - burbteliu.
- Pranešk man, kai tik įsikursi naujuose namuose Sietle, kad
galėčiau tave aplankyti, nes neatrodo, kad artimiausiu metu ketini
grįžti namo, - taria ji.
- Pranešiu, - nekreipiu dėmesio į rūstų jos toną.
- Paskambinsiu tau vėliau. Man metas ruoštis į darbą. Nepa­
miršk paskambinti Nojui.
- Žinau, paskambinsiu jam už poros valandų.
Nuleidusi telefoną, pastebiu judesį prie balkono durų, ir pa­
kėlusi akis išvystu Hardiną. Vilki savo įprastus juodus marški­
nėlius ir juodus džinsus. Jis basas ir nenuleidžia nuo manęs akių.
- Su kuo kalbėjai? - klausia.
- Su mama, - atsakau ir pritraukiu kelius prie krūtinės.
- Kodėl ji tau skambino? - Jis pagriebia tuščią kėdę ir prisi­
traukęs arčiau manęs prisėda.
- Aš jai skambinau, - atsakau neatsigręždama į jį.
- Kodėl mano telefonas čia?
Pačiumpa jį nuo mano kelių ir atidžiai peržiūri.
- Man reikėjo pasinaudoti internetu.
Kas jam darbo, je i neturi ko slėpti?
- Apie ką kalbėjai, kai sakei, kad jam paskambinsi? - toliau ka­
mantinėja jis, persėdęs ant vonios krašto.
Pažvelgiu į jį.
- Nojų, - atsakau šaltai.
 - Nieko panašaus tu nedarysi. - Jis primerkia akis.
- Skambinsiu jam.
- Kokių galų tau su juo kalbėtis? - Jis nuleidžia rankas ant
kelių ir palinksta į priekį. - Neturi ką jam pasakyt.
- Vadinasi, tau leista ištisas valandas leisti su kuo panorėjus ir
grįžti girtam, o man...
- Jis tavo buvęs vaikinas, - pertraukia.
- O iš kur man žinoti, kad ji nėra viena iš tavo buvusių merginų?
- Nes aš neturiu buvusių merginų, prisimeni?
Atsidustu iš susierzinimo. Ankstesnei ramybei pamažu ga­
ruojant, mane vėl užlieja pyktis.
- Gerai, tada viena iš merginų, kurias dulkinai. Kad ir kaip ten
būtų, - tęsiu žemu, aiškiu balsu, - neaiškinsi man, kam galiu skam­
binti, o kam ne. Nesvarbu, ar tai buvęs vaikinas, ar kas nors kitas.
- Maniau, kad nepyksti ant manęs.
Atsidustu ir, nusigręžusi nuo veriančio jo žalių akių žvilgsnio,
įsižiūriu į vandenį tolumoje.
- Aš nepykstu, tikrai nepykstu. Tu pasielgei lygiai taip, kaip aš
ir tikėjausi.
- Ką nori pasakyti?
- Pradingai ištisoms valandoms ir grįžai dvokiantis alkoholiu.
- Tu mane išvarei.
- Tai nepasiteisinimas grįžti girtam.
- Štai ir prasideda! - garsiai atsikvepia jis. - Taip ir žinojau,
kad nenutylėsi taip, kaip vakar vakare.
- Nenutylėsiu? Matai, čia ir problema - nuolat tikiesi, kad aš
tylėsiu. Man jau gana.
- Ko gana? - jis pasilenkia dar arčiau.
- Šito... - Dramatiškai pamoju ranka ir pakylu. - Man viso šito
jau gana. Kodėl tau nėjus po velnių ir nedarius, ko tik įsigeisi. Bet
gali susirasti kitą merginą, kuri tyliai sėdės greta ir apsimes ne­
pastebinti tavo darkymosi, nes aš daugiau nesiruošiu tverti. - Nu­
sigręžki nuo jo.
 Jis pašoka ir pirštais užkabinęs riešą švelniai timpteli mane artyn.
- Sustok, - įsako. Vienas platus delnas apima liemenį, o kitas
suima ranką. Mėginu išsivaduoti, bet jis prisitraukia mane prie
krūtinės. - Liaukis priešinusis. Niekur neisi.
Kai ištraukiu ranką iš jo gniaužtų, jis stipriai prispaudžia lūpas
prie manųjų.
- Paleisk mane, ir aš atsisėsiu, - atsidustu. Nenoriu jam nu­
sileisti, bet ir neketinu sugadinti kelionės kitiems. Jei paspruksiu
žemyn, Hardinas mane nuseks, ir galiausiai išsiplūsime jo šeimos
akivaizdoje.
Tuoj pat mane paleidžia, ir aš šlepteliu atgal į kėdę. Jis prisėda
priešais ir nekantriai spokso, alkūnėmis pasirėmęs į kelius.
- Ką? - rikteliu.
- Vadinasi, palieki mane? - sušnabžda, ir mano širdis šiek tiek
atsileidžia.
- Jei turi galvoje, kad išvažiuoju į Sietlą, tuomet taip.
- Pirmadienį?
- Taip, pirmadienį. Kartojau tau tai šimtus kartų. Žinau, manei,
kad tas tavo triukas su Sandra atims man ryžtą, - bėriu virdama
pykčiu, - bet taip nenutiko. Jokia klasta manęs neperkalbėsi.
- Niekaip? - Pažvelgia į mane pro tankias blakstienas.
„Aš tave vesiu“, - kartą sakė girtas. Ar ir dabar tai turi galvoje?
Kad ir kaip norėčiau dabar čia pat jo paklausti, neketinu to daryti.
Nesu tikra, kad esu pasiruošusi išgirsti blaivų jo atsakymą.
- Hardinai, ko tokio Sietle vengi kaip velnias kryžiaus? - pa­
klausiu.
Jis tuoj pat nusuka žvilgsnį.
- Nieko svarbaus.
- Hardinai, prisiekiu tau, jei dar ką nuo manęs nuslėpei,
daugiau niekada gyvenime su tavim nesikalbėsiu, - tariu tvirtai. -
Man jau tikrai gana viso tavo mėšlo.
- Nieko svarbaus, Tesą. Ten turiu keletą draugų, kurių ne per
daugiausia trokštu sutikt, nes jie yra senojo mano gyvenimo dalis.
- Senojo gyvenimo?
 - Kol nesutikau tavęs. Gėrimo, vakarėlių, kvailiojimo su kiek­
viena pasitaikiusia mergina, - aiškina jis. Kai susigūžiu, jis tyliai
atsiprašo, bet tęsia: - Nėra jokios paslapties, tik prasti prisimi­
nimai. Ne dėl to nenoriu ten važiuot.
Laukiu, kol jis pagaliau prieis prie esmės, bet jis nutyla ir nieko
daugiau nesako.
- Gerai, tada paaiškink kodėl. Nes aš nesuprantu.
Jo veidas bejausmis, o akys įdurtos į mane.
- Kam tau reikia paaiškinimo? Nenoriu važiuot ir nenoriu, kad
tu važiuotum be manęs.
- Ką gi, man to nepakanka. Aš važiuoju, - atkertu purtydama
galvą. - Ir žinai ką? Nebenoriu, kad važiuotum kartu.
- Ką? - Hardino akys apsiniaukia.
- Nenoriu, kad važiuotum su manim. - Kaip įmanoma ramiau
pakylu nuo kėdės. Didžiuojuosi, kad apie tai kalbamės be riksmų. -
Tu mėginai viską sugadinti. Svajoju apie tai nuo pat vaikystės, o tu
mėginai viską sugadinti. Jaudinantį žingsnį mano gyvenime, kurio
turėčiau nekantriai laukti, pavertei nepakeliama našta. Turėčiau
džiaugsmingai sutikti savo svajonę. Bet tu pasirūpinai, kad netu­
rėčiau nei kur gyventi, nei žmonių, kurie mane palaikytų. Todėl ne,
man nereikia, kad važiuotum kartu.
Jis kartą kitą žiopteli ir atsistojęs ima žingsniuoti medinėmis
balkono grindimis.
- Tu... - pradeda ir nutyla, tarsi norėtų persigalvoti dėl to­
lesnių savo žodžių.
Deja, tai Hardinas, todėl niekas niekada nesikeičia, ir jis pasi­
renka sunkesnį, bjauresnį kelią.
- Tu... Žinai ką, Tesą? Visiems, išskyrus tave vieną, į Sietlą
nusispjaut. Kas, po velnių, nuo vaikystės planuoja kraustytis į
Sietlą suknistoj Vašingtono valstijoj. Kaip ambicinga, - urzgia jis
ir piktai, giliai įkvepia. - O jei pamiršai, tai tik man gali dėkot už
pasitaikiusią galimybę. Manai, kad dar koks pirmakursis patenka
į apmokamą praktiką? Kur jau! Daugumai net baigus universitetą
sunku susirast praktiką, už kurią jiems mokėtų.
 - Visa tai apskritai niekaip nesusiję, - vartau akis, apstulbinta
jo akiplėšiškumo.
- Tada kur esmė, tu nedėkinga...
Žengiu pirmyn, o mano ranka perskrodžia orą greičiau, nei su­
vokiu.
Bet Hardinas staigiai sureaguoja ir sustabdo mano delną vos
per kelis centimetrus nuo savo skruosto.
- Nemėgink, - perspėja. Jo balsas piktas ir šiurkštus. Gaila,
kad neleido man užvožti. Jam mėginant suvaldyti įniršį, mano
skruostais nuvilnija mėtinis jo kvapas.
„Pirmyn, Hardinai“, - mintyse metu jam iššūkį. Manęs ne­
gąsdina nei nirtus jo alsavimas, nei skaudūs žodžiai. Jei prireiks,
pati jų jam nepagailėsiu.
- Nesitikėk, kad, šitaip kalbėdamas su žmonėmis, nesulauksi
pasekmių, - tariu žemu, net grėsmingu balsu.
- Pasekmių? - Jis žvelgia į mane kibirkščiuojančiomis akimis. -
Visas mano gyvenimas tėra prakeiktos pasekmės.
Nekenčiu to, kad jis prisiima nuopelnus už mano praktiką.
Negaliu pakęsti, kad, vienam iš mūsų traukiant, kitas stumia. Ne­
kenčiu to, kad netekusi kantrybės esu priversta jam trenkti. Ne­
kenčiu to jausmo, kad nebekontroliuoju kažko, ko tikriausiai
niekada nekontroliavau. Pakeliu į jį akis. Jis vis dar laiko mano
riešą pakankamai stipriai, kad nemėginčiau pakartoti smūgio, ir
atrodo pavojingai įskaudintas. Jo akyse įžvelgiu pasipriešinimą ir
nuo to man labai negera.
Nenuleisdamas akių nuo manųjų, jis priglaudžia mano delną
sau prie krūtinės ir taria:
- Tu nieko nežinai apie pasekmes.
Ir jis nueina, akyse vis dar nešdamasis tą patį žvilgsnį, o man
nusvyra rankos.
 Trisdešimt penktas skyrius

HARDINAS

KuOy po velnių, ji save laiko? Nejau mano turinti teisę drėbt man
tokį mėšlą į veidą vien dėl to, kad nesutinku važiuot į Sietlą? Ji
nebenori, kad važiuočiau kartu?
Pati įtikinėjo mane kraustytis į tą prakeiktą Sietlą, o dabar
mėgina man trenkt? Nieko nebus. Ginčas įsiutino, bet mėginimas
užvožti - nustebino, net šokiravo. Palikau ją iš pykčio išpūstomis
akimis, bet privalėjau nuo tų nesąmonių pabėgt kuo toliau.
Neprisimenu, kaip atsidūriau šioje mažoje miestelio kavinėje.
Kavos skonis primena dervą, o keistas suknistas keksas - dar bjau­
resnis. Nekenčiu šito prakeikto kaimiūkščio ir visko, ko jame
trūksta.
Atplėšęs tris cukraus paketėlius iš karto, supilu juos į pasibjau­
rėtino skonio kavą ir imu maišyti plastikiniu šaukšteliu. Šitom ne­
sąmonėm rytas dar per ankstus.
- Labas rytas, - pasveikina pažįstamas balsas. Tačiau ne šitą
balsą norėjau išgirst.
- Ko tau čia reikia? - vartydamas akis klausiu man iš už nu­
garos išnirusios Lilianos.
- Na, akivaizdu, kad tu - ne vyturys, - sarkastiškai mesteli ji ir
atsisėda priešais.
- Palik mane ramybėj, - burbteliu ir apsidairau mažoj kavi­
nukėj. Eilė nusidriekė kone pro duris, o staliukai beveik visi užimti.
Tikriausiai reikėtų padaryt paslaugą stovintiems eilėje ir pasiūlyt
susirasti „Starbucks“, nes šita kavinė nieko verta.
 - Tu jos neatsiprašei, tiesa? - stebeilija ji į mane.
- Viešpatie, kokia tu landi, - suspaudžiu savo nosies tiltelį, o
ji nusišypso.
- Ar norėsi jį pabaigti? - pamoja į akmens kietumo keksą
priešais.
Pastūmiu lėkštę link Lilianos, o ji atsignyba gabalėlį.
- Tavim dėtas, jo nevalgyčiau, - perspėju, bet argi ji manęs
klausys.
- Visai nieko, - sumeluoja. Matau, kad norėtų jį išspjaut, bet
prisiverčia kąsnį nuryt. - Tai ar papasakosi, kodėl neatsiprašei Ta­
maros?
- Jos prakeiktas vardas yra Tesą. Jei pavadinsi ją...
- Ramiau, ramiau, aš tik juokauju! Norėjau tave paerzinti, -
sukikena ji, didžiuodamasi savo gebėjimu įkyrėt.
- Cha. Cha.
Išmaukiu likusią kavą.
- Kad ir kaip ten būtų, kodėl neatsiprašei?
- Nežinau.
- Aišku, kad žinai, - nenusileidžia ji.
- Kas apskritai tau darbo? - pasilenkiu artyn, ir ji atsilošia
kėdėje.
- Nežinau... Atrodo, kad ji tau nuoširdžiai rūpi, ir tu esi mano
draugas.
- Tavo draugas? Aš tavęs nė nepažįstu, o tu tikrų tikriausiai
nieko nenutuoki apie mane, - pareiškiu.
Neutralus jos veidas akimirksnį suvirpa, ir ji lėtai mirkteli. Jei
pradės ašaroti, prisiekiu, ką nors prikulsiu. Taip anksti ryte dramos
man jau per akis.
- Klausyk, tu šauni ir visa kita. Bet šitai, - pamoju tarp mu­
dviejų, - jokia draugystė. Draugysčių mano gyvenime nėra.
- Tu neturi draugų? Nė vieno? - pakreipia ji galvą.
- Ne, mane supa žmonės, su kuriais linksminuosi, ir Tesą.
- Turėtum susirasti bent vieną draugą.
 - Kokia prasmė būtų mums susidraugaut? Mes čia tik iki ry­
tojaus pietų.
- Galėtume būti draugai iki tol, - gūžteli ji.
- Tu taip pat akivaizdžiai neturi draugų.
- Nedaug. Railei mano draugai nepatinka.
- Na ir kas? Kodėl tau tai svarbu?
- Dažnai su jais nesusitinku, nes nenoriu su ja pyktis.
- Atleisk, bet tavo Railė yra tikra kalė.
- Nekalbėk apie ją taip.
Lilianos skruostai nukaista, ir pirmą kartą nuo mūsų pažinties
ramiame ir abejingame jos veide išvystu emocijų.
Lėtai žaidžiu su puodeliu rankose, paslapčia džiaugdamasis,
kad pavyko išgauti bent kokią jos reakciją.
- Aš tik sakau. Niekam neleisčiau nurodinėt, su kuo galima
draugaut, o su kuo ne.
- Nori pasakyti, kad Tesą turi kitų draugų, su kuriais leidžia
laiką? - ji kilsteli antakį, o aš nusigręžiu, kad apmąstyčiau jos
klausimą.
Ji turi draugų... Ji turi Lendoną.
- Taip.
- Turiu galvoje, be tavęs.
- Ne, ne mane. Lendoną.
- Lendonas yra tavo įbrolis. Jis taip pat nesiskaito.
Stef lyg ir yra Tesos draugė. Ir Zedas... daugiau nebėra pro­
blema.
- Ji turi mane, - tariu.
- Taip ir maniau, - kreivai šypteli ji.
- Koks skirtumas? Kai iš čia išvažiuosim ir viską pradėsim iš
naujo, galės susirast naujų draugų. Galėsim susirast kartu.
- Žinoma. Bėda tik ta, kad judu važiuojate į skirtingas puses, -
primena ji man.
- Ji išvažiuos su manim. Žinau, kad netiki mano žodžiais, bet
tu jos nepažįsti. O aš pažįstu ir žinau, kad ji negali be manęs gyvent.
 Mąsliomis akimis Liliana pažvelgia į mane.
- Žinai, tarp meilės kitam žmogui ir negalėjimo be jo gyventi
yra didelis skirtumas.
Šita paukštytė nesupranta, apie ką kalba, - jos žodžiai neturi
prasmės.
- Nebenoriu ilgiau apie ją kalbėt. Jei jau būsim draugai, noriu
daugiau sužinot apie tave su Regana.
- Raile, - aštriai pataiso ji.
- Erzina, tiesa? - sukikenu.
Liliana juokais piktai pažvelgia į mane ir papasakoja apie pa­
žintį su savo mergina. Jas suporavo, kai Liliana atėjo į pirmą kursą
ir jai buvo paskirtas vyresnis studentas padėti susiorientuoti
naujoje vietoje. Iš pradžių Railė buvo atžari, bet vėliau nusprendė
žengti pirmą žingsnį - tuo nustebino jas abi. Pasirodo, tai Railei
būdinga pavyduliauti ir nesugebėti valdytis. Kažkas pažįstamo.
- Dažniausiai susipykstame, nes ji pavydi. Ji nuolatos bai­
minasi, kad ją paliksiu. Nesuprantu kodėl, nes ji visuomet sulaukia
tiek vaikinų, tiek merginų dėmesio ir yra susitikinėjusi su abiejų
lyčių partneriais, - atsidūsta ji.
- O tu ne?
- Ne, niekada nesusitikinėjau su vaikinais. - Suraukia nosį. -
Na, vieną kartą aštuntoje klasėje, nes maniau, kad taip reikia.
Draugai mane nuolat erzino dėl to, kad neturėjau vaikino.
- Kodėl paprasčiausiai jiems nepaaiškinai? - paklausiu.
- Ne viskas taip paprasta.
- O turėtų būti.
- Taip, turėtų, - nusišypso ji, - tačiau nėra. Kad ir kaip ten
būtų, niekada nesusitikinėjau su niekuo kitu, išskyrus Railę ir dar
vieną merginą. - Jos šypsena staiga išblėsta. - O Railė susitikinėjo
su daugybe žmonių.

Likusią ryto dalį ir visą popietę praleidžiu klausydamasis šitos

merginos problemų. Manęs tai nenervina taip, kaip tikėjausi. Gera
žinot, kad ne aš vienas susiduriu su panašiais sunkumais. Liliana
man be galo primena Tesą su Lendonu. Jei tuodu sulietum į vieną
žmogų, neabejotinai gautum Libaną. Nenoriu pripažinti, bet jos
draugija visai nieko. Ji tokia pat atsiskyrėlė kaip aš, bet manęs ne­
smerkia ir neteisia, nes beveik nieko apie mane nežino. Visą dieną
į kavinę įeina ir iš jos išeina nepažįstamieji, o į ją kaskart užėjus
šviesiaplaukei, nesusilaikau nepakėlęs akių tikėdamasis, kad tai
bus mano šviesiaplaukė nepažįstamoji.
Staiga suskamba linksma melodija.
- Skambina mano tėtis... - taria Liliana ir pažvelgia į te­
lefoną. - Po galais, jau beveik penkios, - supanikuoja. - Mums
reikia eiti. Na, man reikia eiti. Aš vis dar neturiu ką apsivilkti šiam
vakarui.
- Kas bus vakare? - klausiu jai atsistojus.
- Vakarienė. Juk žinojai, kad vakarieniausime su tavo tėvais,
tiesa?
- Karen man ne... - pradedu, bet nusprendžiu palikt šitą temą
ramybėj. Ji žino.
Atsistoju ir nuseku ją gatve į nedidelę drabužių parduotuvę,
prigrūstą spalvingų suknelių ir neskoningų papuošalų. Čia dvokia
chemikalais nuo kandžių ir jūros vandeniu.
- Visai nėra iš ko rinktis, - skundžiasi ji, iškėlusi ryškiai rausvą
suknelę su nėriniais.
- Šita siaubinga, - pasibaisiu, ir pritarusi mano nuomonei ji
pakabina suknelę atgal.
Negaliu liautis mąstęs, ką dabar veikia Tesą. Ar ji spėlioja, kur
aš? Esu tikras, ji mano, kad leidžiu laiką su Liliana, ir tai tiesa, bet
jai nėra pagrindo nerimaut. Ji tai žino.
Pala... Nieko ji nežino. Nepasakojau jai apie Lilianos merginą.
- Tesą nežino, kad tave traukia merginos, - išsprūsta, kai ji
rodo man juodą karoliukais siuvinėtą suknelę.
Ji pasižiūri į mane švelniomis akimis ir tik dar kartą ranka per­
braukia suknelę, kaip aną vakarą brendžio butelį.
 - Neketinu patarinėt tau mados klausimais, todėl gali nebesi-
stengt, - atsidustu.
Ji ima vartyt akis.
- Kodėl jai nepapasakojai?
- Nežinau, nepagalvojau. - Pirštu badau kažkokį pakabuką iš
plunksnų.
- Ką gi, apsakyti negaliu, kaip malonu, kad mano seksualinė
orientacija tau yra tokia nereikšminga, - taria ji su apsimestiniu
dėkingumu ir prispaudžia delną prie krūtinės. - Bet tikrai turėtum
jai papasakoti. - Nusišypso. - Nenuostabu, kad ji vos neišvertė
tavęs iš klumpių.
Taip ir maniau, kad nereikėjo jai apie tai pasakot.
- Užsičiaupk. Aš jai papasakosiu... - Nors nesu tikras, ar tai
duotų man kokios nors naudos. - Galbūt, - pridedu.
Liliana vėl ima vartyt akis. Ji tai daro beveik taip pat dažnai
kaip Tesą.
- Su ja nelengva, bet aš žinau, ką darau, gerai?
Bent jau manau, kad žinau. Puikiai numanau, kur paspaust,
kad gaučiau tai, ko noriu.
- Tau taip pat teks išsipustyti - restoranas, kuriame šiandien
vakarieniausime, yra pasibjaurėtinai prabangus, - perspėja ji
mane, apžiūrinėdama dar vieną apdarą.
- Tik per mano lavoną. Ir apskritai, kodėl manai, kad eisiu?
- Kodėl ne? Juk nori ištirpdyti bent dalį savo damos pykčio,
tiesa?
Jos žodžiai akimirkai išmuša mane iš pusiausvyros.
- Mano damos? Nevadink jos taip.
Ji priglaudžia baltus marškinius man prie krūtinės.
- Bent jau apsivilk padorius marškinius, kitaip mano tėvas tau
visą vakarą ramybės neduos, - taria ji, žengdama į persirengimo
kabiną.
Po minutės kitos ji pasirodo su juoda suknele. Atrodo ne­
blogai - ji patraukli ir visa kita, - bet aš tuoj pat pradedu fan-
tazuot, kaip su ta suknele atrodytų Tesą. Jai ji būtų gerokai labiau
prigludus: Tesos krūtinė kur kas pilnesnė už Lilianos ir klubai pla­
tesni, todėl suknelė jai tiktų kur kas geriau.
- Ji bent jau nė tokia baisi, kaip kiti skudurai šitoje skylėje, -
pusiau pagiriu, o ji užtraukia uždangą vartydama akis ir iškėlusi
man vidurinį pirštą.
 Trisdešimt šeštas skyrius

TESĄ

- Ar tikrai atrodau normaliai? - klausiu Lendono, stebei­

lydama į didelį veidrodį.
- Atrodai kuo puikiausiai, - atsako jis šypsodamasis. - Gal ga­
lėtume pasistengti nepamiršt, kad aš esu vaikinas?
Aš atsidustu ir sukikenu.
- Žinau, atleisk. Nieko negaliu padaryti - tu esi vienintelis
mano draugas.
Su tamsia tviskančia suknele jaučiuosi keistai - audinys
standus, o mažyčiai karoliukai judant kutena odą. Nedidelėje ap­
rangos parduotuvėje mieste plataus pasirinkimo nebuvo, o aš tikrų
tikriausiai neketinau rinktis ryškiai rožinės suknelės vien iš tiulio.
Privalau pasipuošti į šią nelaukiamą vakarienę, o Hardino pasiū­
lymas vilkėti džinsus - ne išeitis.
- Manai, jis grįš prieš mums išeinant vakarieniauti? - klausiu
Lendono.
Kaip visada, po kivirčo Hardinas išėjo ir vis dar negrįžo. Ne­
sulaukiau nei jo skambučio, nei žinutės. Jis tikriausiai trainiojasi
su ta paslaptingąja mergina, kuri su malonumu klausosi apie mūsų
rūpesčius. Na, žinote, su ta mergina, su kuria kalbėtis jam lengviau
nei su savąja. Jis širsta, todėl nenustebčiau, jei su ja ką nors iškrėstų
tik tam, kad mane įskaudintų.
Ne... Jis taip nepasielgtų.
 - Jei atvirai, nežinau, - atsako Lendonas. - Tikiuosi, kad grįš.
Jei negrįš, mano mama labai nusimins.
- Taip.
Įsmeigiu dar vieną segtuką į kuodą ir nuo vonios spintelės pa­
sičiumpu blakstienų tušą.
- Jis atsitokės. Paprasčiausiai yra užsispyrėlis.
- Tik nežinau, ar mums dar kas išeis. - Švelniai perbraukiu
blakstienas šepetėliu. - Jaučiu, kad nenumaldomai artėju prie lūžio
taško. Žinai, ką pajutau vakar vakare, kai jis prisipažino leidęs laiką
su kita mergina?
- Ką? - Lendonas stebeilija į mane.
- Manau, kad tai siautulingos meilės istorijos pabaiga, -
mėginu pajuokauti, bet nė vienas nesijuokiam.
- Keista tai girdėti iš tavo lūpų, - nusistebi jis. - Kaip jautiesi?
- Šiek tiek pykstu, bet tai viskas. Atrodo, tarsi nebejausčiau
nieko. Nemanau, kad dar liko jėgų visa tai tęsti. Pradedu manyti,
kad Hardino niekas nebepakeis, ir dėl to siaubingai skauda širdį, -
tariu tvardydama ašaras.
- Tai netiesa. Kai kurie žmonės paprasčiausiai netiki, kad gali
pasikeisti, todėl kartais net nesistengia.
- Ar jūs pasiruošę? - pasigirsta Karen balsas iš svetainės, ir
Lendonas ją patikina, kad netrukus nusileisime. Apsiaunu naujus
aukštakulnius su dirželiais aplink kulkšnis. Nelaimei, jie tokie pat
nepatogūs, kokie atrodo. Tokiomis akimirkomis imu ilgėtis savo
kasdieninių lygiapadžių batelių.
Kai susėdame į automobilį, Hardino vis dar nė ženklo.
- Ilgiau laukti nebegalime, - nusivylimo kupinu veidu taria
Kenas.
- Nieko tokio, parvešime jam šio to užkąsti, - švelniai pasiūlo
Karen. Ji supranta, kad tai ne išeitis, tačiau iš paskutiniųjų mėgina
nuraminti nuliūdusį vyrą.
 Lendonas žvilgteli į mane, o aš nusišypsau patikindama, kad
jaučiuosi gerai. Visą kelią jis mėgina mane išblaškyti kalbėdamas
apie pažįstamus studentus, šaipydamasis iš jų elgesio per paskaitas.
Ypač iš kai kurių religijos paskaitoje.
Kenas įsuka į prabangaus restorano aikštelę. Milžiniškas pas­
tatas suręstas iš rąstų ir dydžiu galėtų prilygti viešbučiui, tačiau
jo interjeras nė trupučio neprimena medinės išorės. Restoranas
šiuolaikiškas ir stilingas, dekorui pasirinktos balta ir juoda spalvos
su pilkais akcentais palei sienas ir grindis. Šviesos jame mažoka,
tačiau tai tik labiau išryškina jame tvyrančią atmosferą. Netikėtai
suprantu, kad mano suknelė yra ryškiausias objektas patalpoje -
šviesai atsispindint karoliukuose, šie žvilga tarsi deimantai, ir juos
pastebi visi restorano svečiai.
- Skotas, - išgirstu Keną sakant išvaizdžiai merginai ant pa­
kylos.
- Jūsų bičiuliai jau atvyko. - Nusišypso ji tobulai balta, kone
akinama šypsena.
- Bičiuliai? - atsigręžiu į Lendoną, o jis gūžteli pečiais.
Nusekame merginą prie stalelio restorano kampe. Nekenčiu,
kaip visi į mane spokso dėl šitos prakeiktos suknelės. Reikėjo nu­
sipirkti tą skaisčiai rausvą šlykštynę - ji nebūtų atkreipusi tiek dė­
mesio. Mums einant pro šalį, vidutinio amžiaus vyras netyčia iš­
verčia savo gėrimą, ir Lendonas prisitraukia mane artyn. Suknelė
nėra nepadori - ji kone siekia kelius. Problema ta, kad ji pasiūta
merginai su gerokai mažesne krūtine, todėl joje įtaisytas pakieti-
nimas veikia kaip krūtinę kelianti liemenėlė, atidengianti šiek tiek
per daug iškirptės.
- Pagaliau nusprendėte prie mūsų prisijungti.
Išgirdusi nepažįstamą vyrišką balsą kyšteliu galvą iš už Karen
nugaros, ieškodama jo savininko.
Keno bičiulis atsistoja paspausti jam rankos. Akys nuslysta jam
į dešinę, ir čia jo žmona šypsodamasi pasveikina Karen. Greta jos
sėdi jauna mergina - nuojauta rėkte rėkia, kad tai toji mergina, - ir
man skrandis apsiverčia. Jos grožis pribloškia.
Ji vilki lygiai tokią pačią suknią, kaip manoji.
Žinoma.
Iš tolo įžiūriu jos akių mėlį, o nusišypsojusi man ji atrodo dar
patrauklesnė. Augantis pavydas taip apakina, kad iš pradžių nė ne­
pastebiu greta jos sėdinčio Hardino baltais marškiniais.
 Trisdešimt septintas skyrius

HARDINAS

- O, Dieve... - balsu sušnabžda Liliana. Pažadintas iš minčių

apie ankstesnį mudviejų su Tesą kivirčą, pakeliu akis pasižiūrėt,
kas ją taip nustebino.
Tesą.
Ir ta suknelė... Ta prakeikta suknelė, kurią vilkint ją įsivaiz­
davau. Pilnoka jos krūtinė joje atrodo... Po velnių. Imu tankiai
mirkčioti, kad atgaučiau pusiausvyrą prieš jai prisėdant prie stalo.
Akimirką tikiu, kad man vaidenasi: ji atrodo dar seksualesnė,
nei įsivaizdavau. Jai einant pro šalį, atsigręžia kiekvienas vyras, o
vienas net savo gėrimą išvertė. Suspaudęs stalo kraštą tik ir laukiu,
kad jis jai bent žodį tartų. Jei tik prasižios, prisiekiu...
- Čia Tesą? O, Dieve, - Liliana kone lekuoja.
- Liaukis taip į ją spoksojus, - perspėju, ir ji nusijuokia.
Gėrimą išvertęs šunsnukis palinksta tolyn nuo savo žmonos,
akimis sekdamas mano merginą.
- Nusiramink, - taria Liliana švelniai glostydama man rankas.
Nubrozdinti krumpliai net pabalę, kaip stipriai laikausi įsikibęs
stalo.
Lendonas prisitraukia Tesą arčiau savęs ir toliau nuo to ve­
dusio pašlemėko. Ji jam nusišypso, o tas apkabina ją dar tvirčiau.
Kas čia dabar, p o perkūnais?
Tesą stovi Lendonui už nugaros, kol Lilianos tėvai ir Kenas
su Karen atlieka idiotišką „aš toks mandagus, kad paspausiu tau
ranką, nors matėmės tik vakar“ ritualą. Tesos ir Lilianos žvilgsniai
netrunka susitikt. Akivaizdu, ji pavydi.
Gerai. To ir tikėjausi.
 Trisdešimt aštuntas skyrius J

TESĄ

Išvydus Hardiną greta tos merginos, mane užlieja panika. Kai pri­
sėdu greta Lendono kitoje stalo pusėje, jis nė neparodo mane pa­
stebėjęs.
- Sveika, ir kas gi tu tokia? - šypsodamasis paklausia Keno
draugas. Iš jo intonacijos akivaizdu, kad jis yra vienas iš tų žmonių,
kurie manosi esą pranašesni už visus kitus.
- Labas vakaras, mano vardas Tesą, - tarsteliu šypsodamasi ir
linkteliu. - Aš esu Lendono draugė.
Pažvelgiu į Hardiną, stipriai suspaudžiantį lūpas. Ką gi, aki­
vaizdu, kad jis užima šio vyro dukterį, tad neturėčiau gadinti jiems
malonumo.
- Labai malonu susipažinti, Tesą. Aš - Maksas, o čia Denisė. -
Jis pamoja į moterį greta.
- Malonu susipažinti, - įsiterpia Denisė. - Esate žavinga pora.
Hardinas pradeda kosėti. Ar springti. Nenoriu į jį atsigręžti,
kad sužinočiau, kuris mano spėjimas teisingas... Bet negaliu savęs
sulaikyti. Atsigręžusi pastebiu primerktas, į mane susmeigtas akis.
Lendonas nusijuokia.
- Ne, mes - ne pora.
Tuomet pažvelgia į Hardiną tikėdamasis, kad šis ką nors pa­
sakys.
Aišku, jis nė neprasižioja. Mergina, atrodo, jaučiasi šiek tiek
sutrikusi ir nepatogiai muistosi. Puiku. Hardinas palinksta artyn
ir kažką sušnabžda jai į ausį. Ji nusišypso ir papurto galvą. Kasypo
velnių, čia dedasi?
- Aš Liliana. Malonu susipažinti, - prisistato ji draugiškai šyp­
sodamasi.
Na ir kalė.
- Man taip pat, - nenoromis iškošiu. Širdis mano krūtinėje
daužosi tarsi pašėlusi, o akys aptemusios. Jei nesėdėtume prie stalo
su Hardino šeima ir Keno bičiuliais, šliūkštelėčiau gėrimą Hardinui
į veidą, ir perštinčiomis akimis šįkart jis nespėtų to išvengti. Prieš
kiekvieną iš mūsų padedamas valgiaraštis, o aš laukiu, kol pada­
vėjas pripila vandens į vieną iš būrelio išrikiuotų taurių. Maksas su
Kenu pradeda aptarinėti, kaip keista, kad reikia rinktis: vanduo iš
butelio ir iš čiaupo.
- Ar jau žinai, ką užsisakysi? - po akimirkos kitos tyliai pa­
klausia Lendonas. Aiškiai mėgina atitraukti mano dėmesį nuo
Hardino ir naujosios jo bičiulės.
- Aš... Aš nežinau, - sušnabždu ir perverčiu prabangų ranka
rašytą valgiaraštį. Dabar nepajėgčiau nė mažiausio kąsnelio
nuryti - skrandis verčiasi kūliais, o kvėpavimo kontroliuoti aps­
kritai nesugebu.
- Ar nori važiuoti namo? - klausia jis man į ausį. Dėbteliu
skersai stalą į Hardiną, kuris žvilgteli į mane ir vėl nusigręžia į Li­
baną.
Taip. Noriu tučtuojau iš čia nešdintis ir pasakyti Hardinuiy kad
daugiau niekada su manim nebesikalbėtų.
- Ne, tikrai ne, - tariu ir ištiesusi nugarą atsiremiu į kėdės
atlošą.
- Šaunuolė, - padrąsina Lendonas, prie stalo prisiartinus iš-
vaizdžiam padavėjui.
- Atneškite mums butelį geriausio savo baltojo vyno, - užsako
Keno bičiulis. Padavėjas linkteli ir jau gręžiasi eiti, bet Maksas
šūkteli:
- Tai dar ne viskas.
 Jis užsako keletą skirtingų užkandžių, kurių pavadinimų gy­
venime nesu girdėjusi, bet įtariu, kad jų nė nepaliesiu.
Iš paskutiniųjų stengiuosi nežvilgčioti į skersai stalą sėdintį
Hardiną, bet tai taip sunku, taip velniškai sunku. Kodėl jis čia pa­
sirodė su ja? Jis netgi pasipuošęs. Jei po stalu jis nemūvi džinsų,
mano širdies likučiai tikriausiai subyrės į šipulėlius. Ištisą valandą
tenka įkalbinėti jį apsivilkti ką nors kito, išskyrus juodus džinsus
ir marškinėlius, o dabar štai jis čia, šalia tos merginos, apsitaisęs
baltais marškiniais.
- Leisiu jums peržvelgti valgiaraštį, ir jei kils klausimų apie
mūsų siūlomus patiekalus, mano vardas Robertas, - prisistato pa­
davėjas. Mūsų akims susitikus, jis praveria burną ir paskubomis
nusigręžia, tačiau tuoj pat vėl pažvelgia į mane. Tai vis ta suknelė ir
prakeikta iškirptė. Nepatogiai jam šypteliu, o jis atsako tuo pačiu.
Jo kaklas ir skruostai parausta.
Laukiu, kol jis pažvelgs į Hardiną, tačiau netrunku suprasti,
kad prie stalo mudu su Lendonu atrodome pora, o Hardinas - su
Liliana. Skrandis dar sykį persiverčia.
- Ei, žmogau, rašyk mūsų užsakymą arba eik sau, - mano
mintis pertraukia Hardino balsas.
- At-atsiprašau, - sumikčioja Robertas ir paskubomis palieka
stalą.
Nepritarimą jo elgesiui spinduliuojančios visų akys nukrypsta
į Hardiną. Karen atrodo susigėdusi, Kenas taip pat.
- Nesijaudinkit, jis grįš. Toks jo darbas, - lyg niekur nieko
gūžteli Maksas. Žinoma, jam vieninteliam Hardino elgesys atrodo
priimtinas.
Piktai dėbteliu į Hardiną, tačiau neatrodo, kad jam rūpėtų -
jis pernelyg apsvaigintas tų prakeiktų mėlynų akių. Stebiu juodu ir
jaučiu, lyg jis man būtų nepažįstamas, tarsi būčiau sutrukdžiusi in­
tymią įsimylėjėlių poros akimirką. Vien nuo minties gerklėje ima
kilti tulžis. Nuryju ją ir nudžiungu išvydusi prie stalo grįžusį Ro­
bertą su vynu ir kibirėliu ledo. Šįkart drauge jis atsivedė kitą pa­
davėją. Tikriausiai dėl moralinės paramos. Arba apsaugos.
 Hardinas nenuleidžia nuo jo akių, o aš negaliu atsistebėti jo
akiplėšiškumu: jis akimis svilina šį vargšelį, nors pats elgiasi taip,
tarsi manęs apskritai nepažinotų.
Robertas nervingai pripildo mano taurę, o aš jam tyliai pa­
dėkoju. Šįkart jis droviai šypteli ir pripildo Lendono taurę. Išskyrus
Keno ir Karen vestuves, kur jis teišgėrė vieną taurę šampano, nesu
mačiusi Lendono geriančio. Jei Hardino elgesys nebūtų išvedęs
manęs iš pusiausvyros, tikriausiai vyno atsisakyčiau ir Keno su
Karen akivaizdoje negerčiau, tačiau diena buvo ilga, ir baiminuosi,
kad be šio vyno vakarienės neištversiu.
Robertui prisiartinus su vynu, Kenas uždengia savo taurę ir
mandagiai atsisako.
Žvilgteliu į Hardiną, kad įsitikinčiau jį neruošiant kandaus ko­
mentaro apie savo tėvą, tačiau jis ir vėl tyliai kalbasi su Liliana.
Jaučiuosi tokia sutrikusi. Kodėl jis šitaip elgiasi? Taip, šiuo
metu mes nesutariam, bet to jau per daug.
Gurkšteliu dosnų gurkšnį - vynas vėsus, gaivus, o jo saldumas
kutena liežuvį. Kyla pagunda išmaukti visą taurę, tačiau privalau
tvardytis. Mažiausiai man reikia prisigerti ir išlieti visiems savo
širdį. Priešingai nei Liliana, Hardinas vyno neatsisako. Jis pašiepia
ją vartydamas akis, ir aš prisiverčiu nusigręžti, kol nepavirtau į
ašarų balą ant dailiai nulakuotų medinių grindų.

- ...Maksas mėgino perlipti sieną - jis buvo toks girtas, kad

studentų miestelio apsauga buvo priversta nutempti jį žemyn! -
pasakoja Kenas, ir visi prapliumpa juoktis.
Žinoma, visi, išskyrus Hardiną.
Pasukioju šakutę savo spagečiuose ir įsidedu į burną dar vieną
kąsnį. Sutelkiu dėmesį į tai, kokie skanūs šie šviežiai pagaminti
makaronai ir kaip elegantiškai jie apsisuka aplink šakutę. Priešingu
atveju, visas mano dėmesys būtų sutelktas į Hardiną.
- Man regis, tu turi gerbėją, - Denisė taria man.
Pakeliu akis ir nuseku jos žvilgsnį link Roberto - jis nuo kito
stalo renka indus ir nenuleidžia nuo manęs akių.
 - Nekreipk į jį dėmesio - jis tik eilinis padavėjas, trokštantis to,
ko negali turėti, - pareiškia Maksas, gudriai šypsodamasis. Jo žo­
džiai užklumpa mane netikėtai.
- Tėti, - Liliana piktai dėbteli į tėvą.
Bet jis tik nusišypso ir perpjauna savo kepsnį.
- Atleisk, mieloji, aš tik konstatuoju faktą... Tokio grožio
mergina, kaip Tesą, neturėtų dairytis į aptarnavimo srityje dir­
bančius vaikinus.
Jei tik viskas būtų tuo ir baigęsi, tačiau, nesuvokdamas ir ne­
jausdamas mūsų diskomforto, Maksas toliau tęsia žeminančių
pastabų tiradą tol, kol galiausiai numetu šakutę į lėkštę.
- Nereikia, - pirmą kartą nuo mūsų atvykimo Hardinas krei­
piasi į mane.
Nustebusi pažvelgiu į jį, tada vėl į Maksą, mintyse sverdama
savo galimybes. Jis elgiasi niekingai, o aš jau išgėriau beveik visą
taurę vyno. Tikriausiai vertėtų paklausyti Hardino ir prikąsti
liežuvį.
- Negalima šitaip kalbėti apie žmones. - Liliana atsigręžia į
tėvą, o šis tik gūžteli.
- Gerai jau, gerai, - burbteli kramtydamas ir mosuodamas
peiliu. - Kad tik nieko neįžeisčiau.
Greta sėdinti jo žmona, akivaizdžiai susigėdusi, šluostosi lūpas
medžiagine servetėle.
- Man prireiks daugiau vyno, - tariu Lendonui, ir jis šyp­
sodamasis pastumia man savo nugertą taurę. Į jo gestą atsakau
šypsena. - Palauksiu, kol Robertas grįš prie stalo. Bet ačiū.
Dairydamasi po restoraną jaučiu svilinantį Hardino žvilgsnį.
Nepamačiusi šviesių padavėjo plaukų, pati pasiekiu butelį ir pri­
sipilu taurę. Kone tikiuosi, kad Maksas pakomentuos prastas mano
manieras, tačiau jis susilaiko. Hardinas abejingai stebeilija į tolį, o
Liliana kalbasi su mama. Aš pasineriu į savo mintis - svają, kurioje
Hardinas sėdi greta padėjęs ranką man ant šlaunies. Pasilenkia ir
man į ausį sušnabžda ką nors šelmiško, kas priverčia mane nusi­
juokti ir nurausti.
 Lengvai apsvaigusi baigiu maistą ir išgeriu antrą taurę vyno.
Lendonas įsitraukia į pokalbį apie - ką daugiau - sportą su Kenu
ir Maksu. Stebeiliju į raštuotą staltiesę, baltose ir juodose spiralėse
mėgindama įžvelgti veidus ar paveikslėlius. Aptinku vietą, kuri
primena raidę H, ir pirštais imu ją vedžioti. Staiga liaujuosi ir pa­
žvelgiu į jį išsigandusi, kad jis pastebėjo mane vedžiojant tą raidę.
Bet Hardinas nekreipia į mane dėmesio - jo akys šiandien pri­
klauso jai.
- Man reikia įkvėpti gryno oro, - tariu Lendonui ir atsistoju.
Kėdė sugergždžia slysdama medinėmis grindimis, ir Hardinas aki­
mirkai atsigręžia, tačiau tuoj pat susipratęs apsimeta tik siekęs
vandens ir grįžta prie pokalbio su savo naująja mergina.
 Trisdešimt devintas skyrius

TESĄ

Aukštakulniams garsiai kaukšint į medines grindis, alkoholio su­

keltoje migloje sutelkiu dėmesį į durų paiešką. Jei būtume arčiau
namų, tučtuojau grįžčiau į butą, susikraučiau daiktus į Sietlą ir ap­
sistočiau viešbutyje, kol rasiu naują būstą.
Siaubingai pavargau nuo tokių įžūlių Hardino triukų - tai
skaudu, gėdinga ir tempia mane žemyn, fis tempia mane žemyn ir
puikiai tai supranta. Būtent todėl taip ir elgiasi. Pats yra sakęs, kad
taip elgiasi, nes žino, kaip tai mane paveiks.
Pastūmusi užpakalines duris - slapta vildamasi, kad neims
kaukti signalizacija ar dar kas nors, - pajuntu apglėbiantį šaltą
vakaro orą. Jis mane ramina, apsupa kažkuo kitu nei troški res­
torano atmosfera ir nepatogi įtampa tarp vakarienės kompanionų.
Alkūnėmis pasirėmusi į akmeninę atbrailą, įsižiūriu į miškus.
Juose, regis, tamsu, nors į akį durk. Restoranas įsikūręs miško
proskynoje ir atrodo atskirtas nuo pasaulio. Kitu atveju tai būtų
nuostabu, tačiau aš ir be to jaučiuosi pakliuvusi į spąstus.
- Ar tau viskas gerai? - man už nugaros pasigirsta balsas.
Atsigręžusi tarpduryje išvystu Robertą su kalnu lėkščių vienoje
rankoje.
- Taip, man tik reikėjo įkvėpti šviežio oro, - atsakau.
- Lauke vėsoka, - šypsosi jis. Jo šypsena mandagi ir, tiesą
sakant, nepaprastai žavinga.
- Taip, truputį, - atsakau šypsodamasi.
 Abu stovime tylėdami. Tai kiek nepatogu, tačiau man vis vien.
Nėra nieko nepatogesnio už sėdėjimą prie to stalo.
Po keleto akimirkų jis taria:
- Anksčiau nesu tavęs čia matęs.
Atsargiai nuleidęs lėkštes ant tuščio stalo, jis prieina arčiau. Al­
kūnėmis parimsta į tą pačią atbrailą vos už poros metrų.
- Atvažiavau tik kelioms dienoms. Anksčiau nesu čia lankiusis.
- Turėtum sugrįžti vasarą. Vasaris čia prasčiausias mėnuo. Na,
galbūt išskyrus lapkritį ir gruodį... Gal net sausį. - Jo skruostai nu­
rausta. - Su-supranti, ką noriu pasakyti? - sumikčioja ir tyliai su­
krizena.
Iš paskutiniųjų stengdamasi nesijuokti iš jo ir skaisčiai raudonų
jo skruostų, tariu:
- Lažinuosi, kad vasarą čia nepaprastai gražu.
- Taip, tu graži. - Jis staiga išpučia akis. - Norėjau pasakyti „čia
gražu“, - paskubomis pasitaiso ir delnu perbraukia veidą.
Suspaudžiu lūpas malšindama juoką, tačiau nepajėgiu susi­
laikyti. Sukikenu, o jis dar labiau susigėsta.
- Ar tu čia gyveni? - klausiu mėgindama nekreipti dėmesio į jo
drovumą. Jo draugija - tarsi gurkšnis šviežio oro. Gera pasikalbėti
su žmogumi, kuris nebaugina. Hardinas užvaldo viską aplink save,
o jo buvimas šalia dažnai tampa nepakeliamas.
Mano klausimas jį šiek tiek nuramina.
- Taip, čia gimiau ir užaugau. O tu?
- Aš mokausi CVU. Kitą savaitę persikeliu į Sietlą. - Atrodo,
lyg visą amžinybę būčiau laukusi ištarti šiuos žodžius.
- Oho, į Sietlą. Įspūdinga!
Jis nusišypso, o aš vėl nusijuokiu.
- Atleisk, kai išgeriu vyno, viskas tampa juokinga, - išberiu, o
jis stebi mane plačiai šypsodamasis.
- Na, džiaugiuosi, kad kaltas vynas, o tu juokiesi ne iš manęs. -
Jo akys keliauja mano veidu. Nusigręžiu. Jis žvilgteli į restoraną. -
Turėtum grįžti į vidų, kol tavo vaikinas neatėjo tavęs ieškoti.
 Atsisuku pro langą pažvelgti į elegantišką salę. Hardino galva
vis dar pasukta į Lilianos pusę.
- Patikėk, niekas neketina manęs ieškoti, - tariu atsidusdama.
Apatinė lūpa suvirpa, o širdis apsunksta.
- Jis be tavęs atrodo sutrikęs, - patikina mane Robertas.
Žvilgteliu į po restoraną besidairantį Lendoną, nerandantį su
kuo pasikalbėti.
* - A! Jis ne mano vaikinas. Manasis sėdi kitoje stalo pusėje - tas
su daugybe tatuiruočių.
Stebiu, kaip pasižiūrėjus į Hardiną su Liliana Roberto veidu
nuslenka sumaištis. Iš po Hardino marškinių apykaklės šmėsčioja
juodo rašalo verpetai. Jam nepaprastai tinka balta spalva - dievinu
tuos vos įžvelgiamus piešinius po šviesiu audiniu.
- E, ar jis žino, kad yra tavo vaikinas? - paklausia Robertas
kilstelėjęs antakį.
Atplėšiu nuo Hardino akis kaip tik tuomet, kai jis plačiai nusi­
šypso ir išryškėja duobutės skruostuose. Ši šypsena paprastai būna
skirta tik man.
- Aš ir pati pradedu svarstyti. Tai sudėtinga. - Užsidengiu
veidą delnais ir papurtau galvą.
Laikykis, nepasiduok jo žaidimui. Tik ne šį kartą.
- Na, apie savo problemas visada geriausia pasikalbėti su nepa­
žįstamuoju, - gūžteli Robertas.
Abu stebeilijame į stalą, prie kurio nėra manęs. Niekas, iš­
skyrus Lendoną, to nė nepastebi.
- Nejau tau nereikia dirbti? - klausiu vildamasi, kad jo atsa­
kymas bus „ne“. Robertas atrodo jaunas - gal vyresnis už mane, bet
jam tikriausiai ne daugiau nei dvidešimt treji.
Pasitikėdamas savimi ir šypsodamasis, jis taria:
- Taip, bet mes su savininku puikiai sutariam.
-A .
- Taigi, jei jis tavo vaikinas, kas tuomet toji mergina?
 - Jos vardas Liliana, - savo balse išgirstu nuodingą gaidelę. -
Aš jos nepažįstu. Nepažįsta ir jis... Na, nepažinojo, bet akivaizdu,
kad dabar situacija pasikeitė.
Robertas pažvelgia man į akis.
- Vadinasi, jis atsivedė ją tam, kad priverstų tave pavydėti?
- Nežinau, bet jam nesiseka. Na, tiek to, pavydžiu, bet tik
pažvelk į ją. Ji net vilki tokią pačią suknelę ir atrodo kur kas geriau
už mane.
- Ne, neatrodo, - tyliai paneigia jis, o aš padėkoju jam šypsena.
- Iki vakar dienos puikiai sutarėm. Na, taip puikiai, kaip mums
pavyksta. O šįryt susipykom, bet taip nutinka dažnai. Noriu pa­
sakyti, kad pykstamės nuolatos, todėl nesuprantu, kodėl šis kartas
kitoks, bet taip yra. Viskas atrodo kitaip, šis barnis neprimena
ankstesnių, o dabar jis nekreipia į mane dėmesio taip, kaip pirmą
pažinties dieną, - staiga suvokiu, kad kalbu sau, o ne šiam nepažįs­
tamajam smalsiomis mėlynomis akimis. - Žinau, skamba bepro­
tiškai. Tai vis vynas.
Jo lūpų kampučiai pakyla į vos pastebimą šypsenėlę. Jis pa­
purto galvą.
- Visai ne. - Šypsosi Robertas ir aš nusijuokiu. Linktelėjęs
mūsų stalo pusėn, prideda: - Jis tave stebi.
Ištiesiu kaklą pasižiūrėti. Ir tikrai, Hardinas nenuleidžia akių
nuo manęs ir naujojo psichoterapeuto. Tų deginančių akių, kurios
priverčia mane tiesiogine prasme krūptelėti.
- Turėtum grįžti vidun, - perspėju jį. Nenustebčiau, jei Har­
dinas bet kurią minutę pašoktų nuo stalo, išlėktų čia ir išmestų Ro­
bertą iš terasos į mišką.
Vis dėlto jis nepajuda. Pirštais apsivijęs vyno taurę dar kartą
pažvelgia į mane ir laisva ranka apkabina Lilianos kėdės atlošą. O,
Dieve. Beširdiškas jo poelgis suspaudžia man krūtinę.
- Man labai gaila, - taria Robertas.
Buvau pamiršusi, kad jis vis dar šalia.
 - Nesijaudink, viskas gerai. Turėčiau būti prie to pripratusi. Jau
ištisą pusmetį žaidžiame tokius žaidimus.
Tiesa priverčia mane susigūžti ir mintyse keikti save už tai, kad
nepasimokiau po mėnesio, dviejų ar trijų - štai aš čia, stoviu lauke
su nepažįstamuoju ir stebiu Hardiną begėdiškai flirtuojant su kita
mergina.
- Nežinau, kodėl tau visa tai pasakoju. Atleisk.
- Ei, juk aš pats paklausiau, - geraširdiškai primena jis man. -
O vyno rūsyje apstu, jei norėtum daugiau.
Jo šypsena nuoširdi ir žaisminga.
- Man tikrai prireiks daugiau. - Linkteliu ir nusigręžiu nuo
lango. - Ar tau taip dažnai nutinka? Kad įkaušusios merginos ima
verkšlenti tau apie savo vaikinus?
Jis sukikena.
- Ne, tiesą pasakius, paprastai turtingi seniai skundžiasi dėl to,
kad jų kepsnys perkeptas.
- Tokie, kaip tas prie mano stalo su raudonu kaklaraiščiu, -
mosteliu į Maksą. - Dieve, koks jis šunsnukis.
Robertas pritardamas linkteli.
- Sutinku. Neįsižeisk, bet tas, kuris siunčia savo salotas atgal į
virtuvę, mat jose „per daug alyvuogių“ yra tikras šunsnukis.
Abu prapliumpame juoktis, o aš užsidengiu burną ranka bai­
mindamasi, kad nuo juoko apsiašarosiu.
- Tai jau! Ir jis toks rimtas. Vėliau pradėjo postringauti apie
savo gerai apmąstytą logiką alyvuogių klausimu. - Tada mėg­
džiodama įkyrios merginos erzinantį tėvą pagilinu balsą: - Per
daug alyvuogių užgožia subtilų gražgarsčių skonį.
Robertas net susiriečia iš juoko. Rankomis pasirėmęs į kelius,
jis pažvelgia į mane ir gerokai panašesniu į Makso balsu, nei
pavyko pamėgdžioti man, paklausia:
- Ar galėtumėt įdėti keturias? Trijų bus mažai, o penkių jau per
daug - skonis paprasčiausiai nebus subalansuotas!
 Imu kvatotis taip stipriai, kad suskausta pilvą. Nežinau, kiek
laiko taip juokiuosi, bet išgirdę prasiveriančias duris abu su Ro­
bertu instinktyviai atsigręžiame... Ir tarpduryje išvystame Hardiną.
Išsitiesiu ir kelis kartus ranka perbraukiu suknelę. Negaliu at­
sikratyti jausmo, lyg būčiau dariusi kažką neleistino, nors puikiai
žinau, kad taip nebuvo.
- Ar nesutrukdžiau? - suloja Hardinas, ir mes nuščiūvame.
- Sutrukdei, - atsakau tokiu aiškiu balsu, kaip tikėjausi. Kvė­
pavimas vis dar trūkčioja nuo stipraus juoko, galva šiek tiek sukasi
nuo vyno, o širdis sopa dėl Hardino.
- Taip ir maniau. - Hardinas pasižiūri į Robertą.
Nors iš paskutiniųjų mėgina jį įbauginti, Roberto veide vis
dar švyti šypsena, o akys linksmos. Jis nė nekrūpteli ir nemirkteli.
Net jam jau pakanka Hardino išsidirbinėjimo, net jei jo darbas yra
būti visiems maloniam. Čia, vos sienai skiriant nuo likusių res­
torano svečių, jis, regis, nesidrovi atvirai rodyti savo paniekos ab­
surdiškam Hardino elgesiui.
- Ko tau reikia? - klausiu Hardino.
Kai atsigręžia į mane, matau, kad jo lūpos pavirtusios į ploną
juostelę.
- Eik vidun, - įsakmiai meta jis, tačiau aš papurtau galvą. -
Tesą, nemėgink su manim žaist. Einam.
Jis ima siekti mano rankos, tačiau aš atsitraukiu ir nenusi­
leidžiu.
- Pasakiau, kad neisiu. Pats eik vidun - esu tikra, kad tavo
draugužė tavęs pasiilgo, - sušnypščiu.
- Tu... - Hardinas vėl atsigręžia į Robertą. - Tai tau reikėtų eiti
vidun. Mums trūksta gėrimų, - rėžia jis ir įžeidžiamai spragteli
pirštais.
- Jei nori žinoti, mano pamaina jau baigėsi. Bet esu tikras, kad
savo žavesiu įtikinsi ką nors kitą pasirūpinti tavo gėrimais. - Ro­
bertas nerūpestingai gūžteli pečiais.
 Hardinas akimirką susvyruoja - jis nepratęs, kad žmonės, ypač
nepažįstamieji, atsikalbinėtų.
- Gerai, leisk man tau paaiškint kitaip... - Žengia artyn. - Pa­
sitrauk nuo jos po velnių. Eik vidun ir susirask kitą užsiėmimą, kol
nepagriebiau tavęs už tos suknistos idiotiškos apykaklės ir neper-
skėliau galvos į tą atbrailą.
- Hardinai! - subaru, stodama tarp jųdviejų.
Tačiau neatrodo, kad Robertą tai bent kiek baugintų.
- Pirmyn, - taria jis lėtai ir užtikrintai. - Bet nepamiršk, kad
šis miestelis mažas. Mano tėvas čia šerifas, senelis - teisėjas, ir
kartu jie įkišo dėdę už grotų dėl užpuolimo. Taigi jei nori rizikuoti
ir perskelti man galvą, - trukteli pečiais, - pirmyn.
Man žandikaulis atvimpa ir, regis, nepajėgiu susičiaupti.
Hardino žvilgsnis žudantis; šokinėdamas tarp Roberto, manęs ir
restorano, jis, atrodo, sveria savo galimybes.
- Einam, - galiausiai jis vėl sako man.
- Aš su tavim neisiu, - atrėžiu traukdamasi. Tačiau atsigręžiu į
Robertą ir paprašau: - Gal galėtumei minutėlei palikti mus vienus?
Jis lėtai linkteli ir piktai dėbtelėjęs į Hardiną grįžta vidun.
- Tai ką, nusprendei pasidulkint su padavėju? - maivosi Har­
dinas, o aš žengteliu dar toliau nuo jo, baimindamasi palūžti nuo
veriančio jo žvilgsnio.
- Gal pagaliau liausies? Abu puikiai žinom, kaip viskas bus.
Tu toliau mane įžeidinėsi. Aš nueisiu šalin. Tu mane pasivysi ir
pažadėsi daugiau nebeskaudinti. Grįšim namo ir sugulsim į vieną
lovą, - vartau akis, o jis atrodo visiškai sutrikęs.
Kaip paprastai, Hardinas netrunka atgauti pusiausvyros. At­
lošęs galvą ir nusikvatojęs, jis paprasčiausiai sako:
- Klysti, - žengia atgal link durų. - Nieko panašaus neda­
rysiu. Regis, pamiršai, kaip įprastai viskas vyksta: tu prisikabini
prie mano žodžių, nueini, o aš tave vejuosi tik todėl, kad galėčiau
išdulkint. O tu... - prideda jis, piktdžiugiškai žvelgdamas į mane, -
tu visada leidiesi.
 Iš siaubo išsižioju ir rankomis save apkabinu, mat žiaurūs jo
žodžiai nudegina tarsi liepsna.
- Kodėl? - aikteliu. Mėginu atgauti kvapą, bet atrodo, kad oras
staiga įkaito iki nepakeliamos temperatūros.
- Nežinau. Todėl, kad negali laikytis nuo manęs atokiau. Tik­
riausiai todėl, kad galiu išdulkint tave geriau, nei kas nors kitas, -
jo tonas šiurkštus ir kapotas.
- Kodėl... Dabar? - pataisau savo klausimą. - Norėjau žinoti,
kodėl dabar šitaip elgiesi? Ar dėl to, kad nevažiuosiu su tavim į
Angliją?
- Taip ir ne.
- Dėl tavęs neatsisakau kraustytis į Sietlą, todėl nusprendei
mane išduoti? - Akis peršti, bet neleisiu sau verkti. - Pasirodai
čia su ja . - Pamoju į Libaną prie stalo. - Ir išdrebi man šiuos siau­
bingus dalykus? Maniau, tai jau praeityje. Kur dingo tavo prisieki­
nėjimai, kad negali be manęs gyventi? Kur dingo pastangos elgtis
su manim taip, kaip to nusipelnau?
Jis nusigręžia ir akimirką, tik vieną vos sugaunamą akimirką,
neapykanta degančiose jo akyse šmėsteli gilesnis jausmas.
- Tarp negalėjimo be ko nors gyventi ir meilės yra didelis skir­
tumas, - sausai meta.
Ir taip paprastai nueina, o mano pagarbos jam likučiai tyliai
nuskrieja paskui.
 Keturiasdešimtas skyrius

HARDINAS

Troškau ją įskaudinti, priversti pasijusti bjauriai - taip, kaip pasi­

jutau aš, per langą pamatęs ją besijuokiančią. Ji juokėsi, po velnių,
nors turėjo sėdėti už stalo ir varžytis dėl mano dėmesio. Atrodė,
jai nė motais, kad suartėjau su Liliana. Ją labiau domino suknistas
padavėjas, kad ir ką jis jai suokė.
Taigi galvoje pradėjau rikiuoti įžeidžias mintis, mėgindamas
rast tą, kuri tikrų tikriausiai ją palauš. Mano pyktį dar pakurstė šio
ryto Lilianos mintis, todėl išdėjau ją nespėjęs susilaikyt. Tarp nega­
lėjimo be ko nors gyventi ir meilės yra didelis skirtumas.
Beveik norėčiau atsiimt savo žodžius... Beveik. Bet ji jų nu­
sipelno, iš tikrųjų nusipelno. Jai nederėjo drėbt man į veidą, esą
Sietle jai manęs nebereikia. Sakė, kad ją išdaviau - nieko panašaus.
Aš čia, aš jos pusėj. Tai ji mėgina mane palikt pirmai progai pasi­
taikius.
- Aš išeinu, - pranešu grįžęs prie stalo. Šešios poros akių su­
sminga į mane, o Lendonas, pavartęs savąsias, nusigręžia į duris. -
Ji lauke, - sarkastiškai metu jam. Jis gali ten eit ir ją guost. Kas jau
kas, bet aš neketinu to daryt.
- Ką dabar iškrėtei? - išdrįsta manęs paklausti visų akivaizdoje.
- Žiūrėk savo suknistų reikalų, - piktai dėbteliu į jį.
- Hardinai, - perspėja tėvas.
Tik ne jis - po perkūnais, atrodo, visi prieš mane nusiteikę.
Tegu tėvas tik pabando man tarti dar bent žodį.
- Eisiu drauge, - taria Liliana stodamasi.
 - Ne, - nukertu, bet ji nekreipia dėmesio ir nuseka mane
skersai restoraną link durų.
- Kas, po galais, atsitiko? - klausia ji lauke.
Nelėtindamas žingsnio per petį šūkteliu:
- Ji ten trainiojosi su tuo prakeiktu padavėju - va kas atsitiko.
- Ir kas toliau? Ką ji sakė, kai prisipažinai, kad aš grėsmės ne­
keliu?
Ji klupteli su aukštakulniais, bet aš nesustoju jai padėt, nes pats
mėginu nuspręst, kur iš tikrųjų einu. Taip ir žinojau, kad reikėjo
čia važiuot savo automobiliu, bet ne, Tesą turėjo pasiekt savo. Ar
čia naujiena.
- Aš jai nepasakiau.
- Kodėl ne? Ar supranti, kokios mintys dabar greičiausiai
sukasi jos galvoje?
- Man nusispjaut, ką ji galvoja. Tikiuosi, ji mano, kad ketinu
su tavim permiegot.
Ji sustoja.
- Kodėl? Jei tu ją myli, tuomet kodėl nori, kad ji taip galvotų?
Žavinga. Dabar ir Liliana stoja į priešingą pusę. Atsigręžiu.
- Nes ji privalo suprast...
Ji iškelia delną.
- Sustok. Daugiau nieko nesakyk, nes ji neprivalo nieko „su­
prast“. Greičiausiai tau pačiam derėtų šį tą suprast. Ką pasakei tai
vargšei merginai?
- Pakartojau jai, ką šiandien ryte sakei man: kad tarp nega­
lėjimo be ko nors gyventi ir meilės yra didelis skirtumas, - atsakau.
Sutrikusi ji purto galvą.
- Pasakei jai tai turėdamas galvoje, kad tu negali be jos gyventi,
bet nemyli?
- Taip, negi negirdėjai, ką sakiau?
Tesos kopijai verčiau išnykt man iš akiračio, nes mano kan­
trybė baigia išsekt.
- Oho, - ji pradeda juoktis.
D abar ir ji iš manęs šaipysis ?
 - Ką? Kas čia tokio juokingo? - kone rėkiu.
- Tu visiškai nesusigaudai, - pašiepia ji. - Kai šįryt tau tai
sakiau, galvoje turėjau ne tave, o ją. Norėjau pasakyti, kad nors
manai ją negalint be tavęs gyventi, dar nereiškia, kad ji tave iš tiesų
myli.
-Ką?
- Įsivaizduoji taip tvirtai apvyniojęs ją aplink savo mažylį
pirštą, kad ji tavęs nepaliks, nes negali be tavęs gyventi, nors tik­
rovėje atrodo, kad tu laikai įvaręs ją į kampą, todėl ji tavęs ir ne­
paliks - ne dėl to, kad myli, o kad privertei ją patikėti negalint be
tavęs gyventi.
- Ne... Ji mane myli.
Žinau, kad myli, todėl bet kurią akimirką atlėks man iš paskos.
- Ar tikrai, - Liliana skėsteli rankomis. - Kodėl ji turėtų tave
mylėti, kai tu tyčia ją skaudini?
Man jau gana šito mėšlo.
- Nemanau, kad gali ką nors mokyt, - sumojuoju rankomis
taip plačiai, kaip ką tik mojavo ji. - Kol tu čia vaidini mūsų su
Tesą terapeutę, tavo mergina tikriausiai voliojasi lovoj su kuo nors
kitu, - suurzgiu.
Liliana išpučia akis ir žengteli atgal... Taip, kaip prieš keletą
minučių padarė Tesą. Mėlynose jos akyse tamsoje sužvilga ašaros.
Purtydama galvą ji pasuka atgal į restorano aikštelę.
- Kur eini? - šaukiu jai vėjyje.
- Atgal. Tesai gal ir pakanka kvailumo taikstytis su tavo akiplė­
šiškumu, bet aš neketinu to daryti.
Vos nenuseku paskui šią merginą, kurią laikiau savo... Drauge?
Nežinau, paprasčiausiai jaučiau, kad galiu ja pasitikėti, nors pa­
žįstami esam tik porą dienų.
Velniop - niekam paskui nesekiosiu. Nei Tesai, nei jos kopijai.
Abi jos gali eit po velnių, man nereikia nė vienos.
 Keturiasdešimt pirmas skyrius

TESĄ

Spaudžia krūtinę, burna perdžiūvusi, o galva sukasi. Hardinas ką

tik man išdėjo, kad iš tiesų manęs nemyli, o sekioja tik todėl, kad
permiegotų. Blogiausia yra ne tai, ką jis pasakė, o tai, kad iš tiesų
kalbėjo nerimtai. Žinau, kad jis mane myli, esu tikra. Savotiškai
jis myli mane labiau už viską. Per pastarąjį pusmetį man tai įrodė
ne kartą. Deja, taip pat įrodė galįs nepaisyti nieko, kad tik mane
įskaudintų, kad priverstų pasijusti silpną vien todėl, kad užgautas
jo ego. Jei jis mane mylėtų taip, kaip dera, tyčia neskaudintų.
Negali būti, kad iš manęs jam tereikia sekso. Juk jis nelaiko
manęs savo žaisliuku, tiesa? Jo melas keičia tiesą taip pat dažnai,
kaip keičiasi jo nuotaikos. Negali būti, kad kalbėjo nuoširdžiai. Bet
savo žodžius jis tarė taip užtikrintai ir nė nemirktelėjo. Iš tikrųjų
nebežinau, ką galvoti. Per visus mūsų kivirčus, ašaras, sienų
daužymą mane palaikė tas mažytis įsitikinimas, kad jis mane myli.
Be jo, mums nebelieka nieko. O be Hardino, aš nebeturiu
nieko. Neracionalių, ugningų mudviejų charakterių ir jauno am­
žiaus jau darosi per daug.
Tarp negalėjimo be ko nors gyventi ir meilės yra didelis skir­
tumas - dar kartą nudiegia jo žodžiai.
Oras aplink troškus, pernelyg tirštas ir slogus, o restorano
svečių juokas pamažu virsta piktdžiugišku klegenimu. Imu ieškoti
išėjimo. Į balkoną vedančios stiklinės durys uždarytos - praveriu
jas ir išeinu į vakaro vėsą. Atsisėdu ir įsižiūriu į tamsą - mėgau­
jantis vakaro ramybe mintys pamažu rimsta.
 Nepastebiu, kaip prasiveria durys, kol šalia manęs neišdygsta
Robertas.
- Aš tau kai ką atnešiau, - taria jis ir iškėlęs šelmiškai pamojuoja
buteliu vyno. Jis pasilenkia, o patrauklų jo veidą nušviečia šypsena.
Nustembu pati nuoširdžiai nusišypsojusi, nes viduje susisukusi
kamputyje raudu kruvinomis ašaromis.
- Vynas iš gailesčio? - klausiu tiesdama rankas į butelį baltą
etikete. Atpažįstu tą patį vyną, kurio neseniai užsakė Maksas - jis
tikriausiai nepigus.
Išsišiepęs jis įteikia man butelį.
- O koks dar būna vynas?
Butelis šaltas, tačiau mano rankos nuo vasario šaltuko apmi­
rusios.
- Taurės. - Toliau šypsosi jis, sukišęs rankas į gilias prijuostės
kišenes. - Tikrų vyno taurių neradau, todėl pagriebiau šituos. - Jis
įteikia man plastikinį puodelį ir atkemša vyną.
- Ačiū.
Sklidiną puodelį priglaudžiu prie lūpų.
- Žinai, galime eiti į vidų. Keletas restorano sekcijų jau už­
darytos, todėl galime ten prisėsti, - pasiūlo Robertas ir gurkšteli
vyno.
- Nežinau, - atsidustu pažvelgusi į stalą.
- Jis išėjo, - akivaizdžios užuojautos kupinu balsu praneša
jis. - Ji taip pat, - dar prideda. - Ar nori apie tai pasikalbėti?
- Ne, nelabai. - Gūžteliu. - Papasakok man apie šį vyną, -
mėginu nukreipti pokalbį neutralia, į depresiją nevarančia linkme.
- Šitą mažylį? Gerai, na, jis senas ir brandintas iki tobulumo? -
Jam nusijuokus, prajunku ir aš. - Man geriau sekasi gerti nei ap­
tarinėti.
- Gerai, tada papasakok apie ką nors kita, - paprašau. Užsi­
vertusi puodelį, išmaukiu vyną kuo greičiau.
- Na... - sumikčioja jis, žvelgdamas man už nugaros. Dėl ner­
vingos jo veido išraiškos nudiegia paširdžius - kad tik ten nebūtų
Hardino, grįžusio paspjaudyti į mane daugiau nuodų. Atsigręžusi
tarpduryje išvystu Libaną, aiškiai dvejojančių, išeiti ar ne.
- Ko tau reikia? - metu jai.
Stengiuosi valdyti pavydą, bet venomis tekantis vynas gero el­
gesio manierų nepataiso. Robertas sučiumpa vėjo pradėtą nešti
tuščią puodelį ir įpila dar šiek tiek vyno. Nuojauta kužda, kad jis
stengiasi užsiimti bet kuo, kad tik išvengtų artėjančios dramatiškos
ir nepatogios situacijos.
- Ar galiu su tavim pasikalbėti? - klausia Liliana.
- Mudviem nėra apie ką kalbėti. Man viskas gana aišku. - Nu­
siurbiu didelį gurkšnį vyno.
Kažin ar ji neatsakys į priešišką mano nusiteikimą tuo pačiu.
Bet ji tik prieina prie mūsų ir tiesiai šviesiai taria:
- Aš esu homoseksuali.
Ką? Jei vaiskiai mėlynos Roberto akys nebūtų susmeigtos
į mane, tikriausiai būčiau išspjovusi vyną atgal į puodelį. Per­
bėgdama žvilgsniu nuo jo prie jos, lėtai nuryju gurkšnį.
- Tai tiesa. Aš turiu merginą. Mes su Hardinu tik draugai, -
taria ji ir susiraukia. - Jei apskritai galėtum mus taip vadinti.
Pažįstu tą žvilgsnį. Jis tikriausiai ją ką tik išdėjo į šuns dienas.
- Tuomet kodėl... - pradedu. Ar ji sako tiesą? - Bet judu nega­
lėjot akių vienas nuo kito nuleisti.
- Ne, jis tik rodė man šiek tiek daugiau dėmesio, nei derėtų, na,
kai uždėjo ranką ant mano kėdės atlošo. Bet taip jis elgėsi tik norė­
damas priversti tave pavydėti.
- Kam jam taip elgtis? Ir dar tyčia? - klausiu.
Tačiau atsakymą puikiai žinau: aišku, kad mane įskaudintų.
- Liepiau jam tau papasakoti. Man labai gaila, jei manei, kad
tarp mūsų kas nors vyksta. Tai netiesa. Aš turiu merginą.
Vartydama akis ištiesiu puodelį Robertui, prašydama daugiau
vyno.
- Atrodė, kad žaisdama jo žaidimą jauteisi visai patogiai, - aš­
triai įgnybu.
 Žvelgdama į mane nuoširdžiomis, meldžiančiomis akimis, ji
taria:
- Nenorėjau, kad taip pasirodytų. Jei atvirai, nekreipiau dė­
mesio į jo elgesį. Labai atsiprašau, jei dėl to likai įskaudinta.
Mėginu rasti priežasčių pasiųsti šią merginą kuo toliau, bet nė
viena nešauna į galvą. Sužinojus, kad Libaną traukia tik merginos,
man gerokai palengvėjo ir gaila, kad nesužinojau to anksčiau,
tačiau tai nieko tarp mūsų su Hardinu nekeičia. Priešingai, dėl to
jo elgesys atrodo tik dar mažiau pateisinamas, mat jis tyčia mėgino
priversti mane pavydėti, o vėliau nusprendė man prišnekėti pačių
žiauriausių dalykų. Kol stebėjau jį flirtuojantį, širdies nė iš tolo
neskaudėjo taip, kaip tada, kai jis rėžė manęs nemylintis.
Robertas pripildo mano puodelį, o aš stebėdama Libaną lėtai
gurkšnoju.
- Taigi kodėl apsigalvojai ir nusprendei man papasakoti? Jis
tave iškoneveikė, tiesa?
Ji šypteli ir prisėda prie mūsų stalo.
- Taip.
- Jis tą puikiai moka, - tariu, ir ji linkteli. Akivaizdu, kad šiek
tiek jaudinasi, todėl nuolat sau primenu, kad ne ji, o Hardinas yra
tikroji problema.
- Ar turi daugiau puodelių? - klausiu Roberto.
Šis linkteli ir išdidžiai nusišypso. Mano pilve suplazda dru­
geliai - esu tikra, tai nuo vyno.
- Ne kišenėje, bet viduje rasiu dar vieną, - pasisiūlo jis man­
dagiai. - Bet kuriuo atveju turėtume keliauti į vidų. Tavo lūpos jau
pamėlo.
Pažvelgiu į jį ir akimis sustoju ties jo lūpomis. Jos putlios ir
rausvos. Atrodo tokios švelnios. Kodėl spoksau į jo lūpas? Štai
kas nutinka, kai išgeriu vyno. Dabar norėčiau spoksoti į Hardino
lūpas, bet atrodo, kad pastaruoju metu jis jas naudoja tik ant
manęs rėkti.
- Ar jis viduje? - klausiu Libanos, ir ji papurto galvą. - Gerai,
tuomet eikime vidun. Reikia išgelbėti Lendoną nuo to stalo ir ypač
nuo to tipo Makso, - išberiu nepagalvojusi ir staigiai atsigręžiu į
Libaną. - Velnias, atsiprašau.
Nustembu, jai nusijuokus.
- Patikėk, nieko tokio. Žinau, kad mano tėvas subingalvis.
Neatsakau. Gal ji ir nekelia grėsmės mano santykiams su
Kardinu, bet tai dar nereiškia, kad pradėsiu su ja bičiuliautis. Nors
atrodo visai miela.
- Tai ar einam į vidų? - Robertas siūbuoja ant dailių savo batų
kulnų.
- Taip, - ištuštinu puodelį ir pasuku vidun. - Einu pakviesti
Lendono. Ar tikrai tau galima čia gerti? Ir dar su darbo uni­
forma? - paklausiu naujojo draugo. Nenoriu, kad dėl manęs jis pa­
kliūtų į nemalonę. Galvą aptraukusi migla, o mintis apie Robertą
areštuojantį jo tėvą priverčia mane sukikenti.
- Ką? - klausia jis, mėgindamas mano veide išskaityti mintis.
- Nieko, - sumeluoju.
Viduje mudvi su Liliana prieiname prie stalo. Nuleidžiu rankas
ant Lendono kėdės atlošo, ir jis užverčia galvą pasižiūrėti į mane.
- Ar tau viskas gerai? - tyliai klausia, kol Liliana kalbasi su
savo tėvais.
- Taip, lyg ir. - Gūžteliu pečiais. Gerai tikrai nesijausčiau, jei
nebūčiau visiškai girta po keleto išmauktų puodelių vyno. - Ar
nori prisijungti prie mūsų? Mes ten šnekučiuojamės prie vyno... Ir
dar daugiau vyno, - nusišypsau.
- Kas? Ir ji? - Lendonas žvilgteli skersai stalą į Lilianą.
- Taip, ji... Na, ji visai njeko, - nenoriu visų akivaizdoje iš­
pliurpti asmeninių merginos reikalų.
- Pažadėjau Kenui, kad su juo ir Maksu pasižiūrėsiu varžybas,
bet jei nori, kad likčiau čia, liksiu.
- Ne... - Noriu, kad jis pasiliktų, bet neketinu griauti jo planų. -
Viskas gerai. Tik pamaniau, kad galbūt norėsi nuo jų pasprukti, -
sušnabždu, ir jis nusišypso.
- Taip ir yra, bet Kenas labai džiaugiasi, kad prisijungsiu, nes
Maksas serga už priešininkų komandą. Man atrodo, jis galvoja,
kad bus smagu stebėti, kaip mes su Maksu ginčysimės dėl rezultatų
ar kažką, - paaiškina jis ir palinkęs artyn, kad tik aš jį girdėčiau,
paklausia: - Ar esi tikra, kad leisti laiką su tuo vaikinu protinga
mintis? Jis atrodo mielas, bet Hardinas gali pamėginti jį nudobti.
- Jis tikrai ne iš tų, kurie lengvai pasiduotų užgauliojami, - pa­
tikinu jį. - Smagių rungtynių, - pasilenkiu ir pabučiuoju Lendoną
į skruostą.
Staigiai atsitraukusi, prisidengiu burną.
- Atleisk, nesuprantu, kodėl...
- Viskas gerai, - nusijuokia Lendonas.
Apsidairau aplink ir su palengvėjimu atsikvepiu supratusi, kad
visi užsiėmę savais pokalbiais. Laimei, trikdantis mano poelgis liko
nepastebėtas.
- Tesą, saugok save, gerai? Ir skambink, jei manęs prireiks.
- Būtinai. O tu grįžk čia, jei imsi nuobodžiauti.
- Taip ir padarysiu, - nusišypso jis. Žinau, kad stebėti rung­
tynes su Kenu jam nebus nuobodu. Jam patinka leisti laiką su vie­
ninteliu tėvą atstojančiu žmogumi. Hardinas, deja, tokio entu­
ziazmo nerodo.
- Tėti, aš jau suaugusi, - išgirstu Lilianos nusiskundimą skersai
stalą.
Maksas autoritetingai papurto galvą.
- Tau nėra jokio reikalo šlaistytis gatvėmis. Grįši su mumis į
vilą ir taškas.
Jis ryškiai yra vienas iš tų žmonių, kurie privalo kontroliuoti
visus aplinkinius savo gyvenime. Niekinga šypsena jo veide tai tik
patvirtina.
- Puiku, - suirzusi jo dukra galiausiai nusileidžia. Ji pažvelgia
į motiną, tačiau toji netaria nė žodžio. Jei išgerčiau dar vieną taurę
vyno, tikriausiai pati stočiau akis į akį su tuo šunsnukiu, bet jokiu
būdu nenoriu nuliūdinti Keno su Karen.
- Tesą, ar grįši su mumis? - teiraujasi Karen.
- Ne, jei jūs nieko prieš, dar kiek pasiliksiu čia, - tariu vil­
damasi, kad ji neprieštaraus.
 Pastebiu, kaip ji žvilgteli į Libaną ir atokiau man už nugaros
sloviniuojantį Robertą. Nuojauta kužda, kad ji nenutuokia apie Li-
lianos seksualinę orientaciją ir jaučiasi suirzusi dėl to, kaip Har­
di nas elgėsi prie stalo. Nuoširdžiai myliu Karen.
- Mes nieko prieš. Linksmai praleisk laiką, - pritardama nu­
sišypso ji.
- Gerai, - atsakau šypsena ir dingstu nuo stalo neatsisveikinusi
su Maksu ir jo žmona.
- Atrodo, likome dviese - jai neleista pasilikti, - priėjusi pa­
aiškinu Robertui.
- Kaip tai neleista?
- Jos tėvas yra tikras šunsnukis. Aš iš dalies džiaugiuosi, nes
dar nežinau, ką apie ją galvoti. Ji man kažką primena. Niekaip ne­
suprantu ką... - Nuseku Robertą į tuščią restorano dalį. Joje stovi
vos keletas stalelių, nukrautų žvakutėmis ir druskinėmis bei pipi­
rinėmis.
Prisėdus prieš akis akimirkai iškyla subjaurotas Zedo veidas.
Roberto paklausiu:
- Ar tikrai vis dar nori leisti su manim laiką? Hardinas gali
grįžti. Jis linkęs užsipulti žmones...
Juokdamasis Robertas atitraukia man kėdę.
- Taip, tikrai, - atsako.
Prisėdęs priešais jis pripila abu puodelius baltojo vyno, ir
mes sudaužiame. Puodeliai šiek tiek sulinksta ir nesuskamba kaip
stiklinės taurės. Čia jaučiuosi ramiai ir patogiai - priešingai nei
puošnaus restorano šviesoje.
 Keturiasdešimt antras skyrius

HARDINAS

Mėgindamas rast būdą grįžti namo, jau perskambinau visoms

taksi kompanijoms nuo čia iki universiteto. Aišku, niekas nesu­
tiko važiuoti tokio atstumo. Galėčiau sėst į autobusą, bet viešasis
transportas manęs netraukia. Prisimenu, kaip susigūždavau iš­
girdęs Stef pasakojimus apie į prekybos centrą ar dar kur auto­
busu važiuojančią Tesą. Net tada, kai ji man nepatiko - na, kai aš
taip maniau, - supanikuodavau įsivaizduodamas ją vienui vieną
sėdinčią autobuse su būriu keistuolių ir iškrypėlių.
Nuo tų dienų, kai Tesą erzinau ir persekiojau tik dėl ma­
lonumo, viskas pasikeitė. Jos veidas, palikus ją stovėt restorano
terasoj... Galbūt iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Aš vis dar toks pat.
Kankinu savo mylimą merginą. Darau būtent tai ir negaliu
liautis. Tačiau dėl visko kaltas ne aš vienas - kalta ir ji. Tesą verčia
mane važiuot į Sietlą, nors aiškiai pasakiau, kad nieko nebus.
Užuot priešinusis, ji turėtų susikrauti mantą ir kraustytis į An­
gliją su manim. Nesvarbu, išmetė mane iš universiteto ar ne, ne­
ketinu čia pasilikti. Amerika man nusibodo - čia tik prisiviriau
mėšlo, nieko daugiau. Įgriso nuolat matytis su tėvu, viskas įgriso.
- Žiūrėk, kur eini, subingalvi, - moteris balsas tamsoje mane
išgąsdina.
Žengiu į šalį, kol nesusidūriau su siluetu priešais.
- Pati žiūrėk, kur eini, - atšaunu nelėtindamas žingsnio.
K odėl apskritai šita paukštytė sukiojasi priešais M akso nam us?
 - Atsiprašau? - išgirstu ir atsisuku kaip tik tuomet, kai judesio
daviklis įžiebia šviesas verandoje. Atidžiau į ją įsižiūriu: tamsi oda,
garbanoti plaukai, suplėšyti džinsai, motociklininko auliniai.
- Leisk atspėsiu: tu - Railė, tiesa? - Vartau akis priešais sto­
vinčią merginą.
- O kas tu toks, po velnių? - atrėžia ji, įrėmusi ranką į klubus.
- Taip, tikrai Railė. Jei ieškai Lilianos, tai jos čia nėra.
- Kur ji? Ir iš kur žinai, kad aš jos ieškau? - nepaleidžia manęs
atžarioji mergina.
- Nes aš ją ką tik išdulkinau.
Ji įsitempia ir nuleidžia galvą taip, kad tamsa pasiglemžia veido
bruožus.
- Ką pasakei? - suurzgia ir žengia artyn.
Pakreipęs galvą į šalį stebeiliju į ją.
- Jėzau, aš tik juokauju. Ji su tėvais vakarieniauja restorane ne­
toliese.
Railė pakelia galvą ir sustoja.
- Gerai, o iš kur tu ją pažįsti?
- Sutikau ją vakar. Atrodo, mūsų tėvai kartu studijavo univer­
sitete. Ar ji žino, kad tu čia?
- Ne, mėginau jai prisiskambint. - Ji pamoja į mus supančius
miškus. - Bet šitam suknistam, Dievo užmirštam užkampy ji neatsi­
liepia. Tikriausiai jos šunsnukis tėvas neleidžia jai su niekuo kalbėtis.
Atsidustu.
- Teisingai pasakyta. Manai, jis leis tau ją pamatyti?
- Iš kur tu toks landus? - Susiraukia ji, bet netrunka išdidžiai
išsišiept. - Aišku, leis. Gal jis ir šunsnukis, bet kartu yra bailys ir
manęs šalinasi.
Tamsoje sušmėžuoja automobilio žibintai, todėl pasitraukiu
ant žolės.
- Čia jie, - tariu jai.
Netrukus prie namų sustoja automobilis. Liliana kone iššoka
lauk ir puola Railei į glėbį.
 - Iš kur tu čia atsiradai? - suspinga ji.
- Atvažiavau, - jos mergina sausai atsako.
- Kaip mane radai? Mano telefonas visą savaitę rodė ne ryšio
zoną. - Ji įsirausią į savo merginos kaklą, o aš stebiu, kaip kietas
Railės kiautas pamažu ima byrėt. Ji meiliai glosto Lilianai nugarą.
- Mažute, čia tik kaimas. Nebuvo taip jau sunku. - Ji šiek tiek
atsitraukia ir pažvelgia Lilianai į veidą. - Ar tavo tėvas kabinėsis
dėl to, kad čia atvažiavau?
- Ne. Na, galbūt. Bet žinai, kad jis tavęs neišvarys.
Pasijutęs nepatogiai, stebėdamas jų susitikimą, dirbtinai kos­
teliu.
- Na, tuomet jau eisiu, - tariu ir nusigręžiu eit.
- Viso, - tarsteli Railė. Liliana netaria nė žodžio.
Po keleto minučių pasiekiu tėvo vilos vartus. Tesą grįš bet kurią
minutę, o aš noriu būti viduje, kai automobilis įvažiuos į kiemą.
Esu tikras, ji ašaros, todėl man teks sukurpti atsiprašymą, kad ji
liautųsi ir manęs paklausytų.
Nespėjus įkelt kojos į verandą, iš automobilio išlipa Karen su
Lilianos mama.
- O kur visi kiti? - klausiu, akimis ieškodamas Tesos.
- A, na, tavo tėtis su Lendonu nuvažiavo pas Maksą žiūrėti
kažkokių varžybų.
- Kur Tesą? - krūtinėje sukyla panikos gumulas.
- Ji pasiliko restorane.
-K ą ?
Kas čia dabar; po velnių? Viskas turėjo baigtis kitaip.
- Ji ten su tuo tipu, tiesa? - klausiu moterų, nors atsakymą
puikiai žinau. Ji trainiojasi su tuo suknistu blondinu, šerifo sū­
neliu.
- Taip, ji su juo, - atsako Karen.
Jei nebūčiau įstrigęs su ja šitam užkampy, tikriausiai iškeikčiau
už tą kvailą šypsnį, kurį stengiasi nuslėpt.
 Keturiasdešimt trečias skyrius

TESĄ

- Trumpai tariant, tokia yra mano gyvenimo istorija, - šyp­

sodamasis baigia pasakoti Robertas. Šilta ir nuoširdi jo šypsena
atrodo šiek tiek vaikiška, tačiau pačia žavingiausia prasme.
- Buvo... Įdomu. - Ištiesiu ranką į ant stalo stovintį butelį ir pa­
lenkiu link puodelio. Butelis tuščias.
- Melagė, - pašiepia jis, o aš įkaušusi prapliumpu kikenti. Jo
gyvenimo istorija trumpa ir aiški. Ne nuobodi, ne kvapą gniau­
žianti - paprasčiausiai normali. Užaugo su abiem tėvais: mama -
mokytoja, tėvas - šerifas. Baigęs aukštesniąją mokyklą viename iš
aplinkinių miestelių, jis nusprendė studijuoti mediciną. Dabar res­
torane dirba tik todėl, kad laukia eilės įstoti į Vašingtono univer­
siteto medicinos programą. Be to, atlyginimas prabangiausiame
apylinkės restorane visai neprastas.
- Tau derėjo pasirinkti CVU, - patikinu, bet jis papurto galvą.
Atsistojęs nuo stalo, iškelia smilių, pertraukdamas mudviejų po­
kalbį. Lieku sėdėti laukdama, kol jis grįš. Atremiu galvą į medinį
kėdės atlošą ir pažvelgiu aukštyn. Šios nedidelės restorano dalies
lubos ištapytos debesimis, pilimis ir angelais. Tiesiai virš manęs -
snaudžianti figūra rausvais skruostais ir garbanotais plaukais.
Mažyčiai balti jos sparneliai visai nuleisti. Šalia stovi ir stebi
berniukas - bent jau panašus į berniuką - su ištiestais juodais
sparnais.
Hardinas.
 - Jokiu būdu, - staiga mano mintis nutraukia Robertas. - Net
jei norėčiau ten studijuoti, jų siūloma programa neatitinka mano
poreikių. Be to, Sietle medicinos programa dėstoma pagrindi­
niame studentų miestelyje. O CVU studentų miestelis Sietle - ge­
rokai mažesnis.
Kilstelėjusi galvą jo rankose pastebiu naują butelį vyno.
- Ar esi ten buvęs? Turiu galvoje, studentų miestelį, - klausiu
trokšdama kuo daugiau sužinoti apie savo naują gyvenamąją vietą.
Dar labiau norėčiau liautis spoksojus į keistas angelų figūras ant
lubų.
- Taip, tik kartą. Jis nedidelis, tačiau jaukus.
- Turėčiau ten prisistatyti pirmadienį, bet vis dar neturiu kur
gyventi, - nusijuokiu. Suprantu, kad nevykęs planavimas neturėtų
man kelti juoko, tačiau dabar kaip tik taip ir yra.
- Šį pirmadienį? Tą, kuris ateis vos už kelių dienų?
- Aha, - linkteliu.
- Ar pagalvojai apie bendrabutį? - klausia jis, traukdamas
kamštį iš vyno butelio.
Mintis apie bendrabutį man nė į galvą nešovė. Maniau... Na,
vyliausi... Kad Hardinas nuspręs važiuoti kartu, todėl bendrabučio
kambario net neieškojau.
- Nenoriu gyventi studentų miestelyje, ypač dabar, kai žinau
savarankiško gyvenimo skonį.
Jis linkteli ir pradeda pilstyti vyną.
- Tiesa, kai paragauji nepriklausomybės, atgal grįžti sunku.
- Tikrai. Jei Hardinas važiuotų į Sietlą... - sustabdau save. -
Nesvarbu.
- Vadinasi, kol kas planuojate draugauti per atstumą?
- Ne, mums tai niekuomet nepavyktų, - sulig šiais žodžiais
krūtinę pradeda spausti dieglys. - Mums vos sekasi draugauti
esant šalia vienas kito.
Privalau pakeisti temą, nes apsibliausiu. „Apsibliauti“ - koks
keistas žodis.
 - Apsibliauti, - burbteliu nykščiu ir smiliumi spausdama lūpas.
- Smaginiesi? - šypsosi Robertas ir padeda priešais mane vyno
sklidiną puodelį. Vis dar juokdamasi linkteliu. - Reikia pripažint,
jau senokai darbe šitaip linksmai leidau laiką.
- Aš taip pat, - pritariu. - Na, turiu galvoj, jei čia dirbčiau, -
pati nebesuprantu, ką sakau. - Išgeriu retokai. Na, pastaruoju
metu dažniau nei kada nors anksčiau, bet nėra taip, kad daug pa­
keičiau, todėl vynas į galvą kaukšteli greitai, - kone išdainuoju ir
priglaudžiu prie lūpų puodelį su vynu.
- Aš taip pat. Geriu retokai, bet kai dailios merginos vakaras
restorane nenusiseka, tenka padaryti išimtį, - išdidžiai taria jis
ir akimirksniu siaubingai nurausta. - Aš tik norėjau pasakyt...
Ech... - jis užsidengia veidą delnais. - Regis, verti mane pliurpti
nepagalvojus.
Ištiesiu rankas link jo ir patraukiu nuo veido. Jis vos paste­
bimai virpteli ir pakelia į mane skaisčiai mėlynas akis.
- Toks jausmas, kad žinau, apie ką galvoji, - nesusimąsčiusi iš­
tariu.
- Galbūt taip ir yra, - sušnabžda jis ir apsilaižo lūpas.
Jo veidas išduoda - jis trokšta mane pabučiuoti. Įžvelgiu tai
nuoširdžiose jo akyse. Hardino žvilgsnis visuomet toks atsargus,
kad sunkiai pavyksta jį perprasti. Niekuomet nepavyko jo per­
prasti taip, kaip to norėjau, kaip man to reikėjo. Pasilenkiu arčiau
Roberto, o jis - link manęs, siauram staleliui vis dar užpildant
erdvę tarp mudviejų.
- Jei jo taip nemylėčiau, dabar tave pabučiuočiau, - tyliai tariu
neatsitraukdama, bet ir nelinkdama artyn. Kad ir kokia įkaušusi
būčiau, kad ir kaip širsčiau ant Hardino, negaliu to padaryti. Ne­
galiu šito vaikino pabučiuoti. Noriu, bet negaliu.
Kairysis jo lūpų kamputis susiriečia į kreivą šypsenėlę.
- O jei aš nežinočiau, kaip labai jį myli, tikriausiai tau leisčiau.
- Gerai... - nesu tikra, ką toliau sakyti. Aš girta ir jaučiuosi
kvailai; nežinau, kaip elgtis kieno nors kito, išskyrus Hardiną ir
Zedą, akivaizdoje, nors, gerai pagalvojus, tiedu labai panašūs. Ro­
bertas man neprimena jokio kito pažįstamo. Na, gal Lendoną. Len-
donas yra mielas ir geraširdis, o mano galva sukasi nuo to vos neį­
vykusio bučinio su menkai pažįstamu vaikinu.
- Atleisk, - atsilošiu kėdėje, ir jis paseka mano pavyzdžiu.
- Neatsiprašinėk. Verčiau manęs nepabučiuotum, nei pabu­
čiuotum ir imtum gailėtis.
- Tu keistas, - tariu jam. Pasigailiu nepasirinkusi kitokio
žodžio, bet dabar jau per vėlu. - Gerąja prasme, - pasitaisau.
- Tu taip pat, - sukikena jis. - Kai išvydau tave įeinančią pro
duris su ta suknele, pamaniau, kad esi kokia nosį riečianti išpai­
kinta mergiūkštė.
- Atleisk, kad nuvyliau. Tikrai nesu išpaikinta, - nusijuokiu.
- Ir nerieti nosies, - prideda jis.
- Manau, esu visai nieko, - gūžteliu pečiais.
- Pritariu, - pašiepia jis šypsodamasis.
- Koks tu siaubingai malonus.
- Kodėl neturėčiau toks būti?
- Nežinau. - Imu pirštu badyti savo puodelį. - Atsiprašau,
žinau, kad atrodau kvailai.
Jis šiek tiek sutrinka ir netrukus taria:
- Visai neatrodai kvailai. Ir neturi už ką atsiprašinėti.
- Ką nori tuo pasakyti? - klausiu. Per miglą pastebiu, kad nu-
knibinėjau visą puodelio kraštą, o priešais mane ant stalo prisi­
kaupė mažyčių baltų trupinėlių.
- Tu atsiprašinėji už kiekvieną pasakytą žodį. Per pastarąją va­
landą atsiprašei bent dešimt kartų. Nieko blogo nepadarei, todėl
neturi už ką atsiprašinėti.
Jo žodžiai mane sugėdina, tačiau žvilgsnis toks geranoriškas, o
balse negirdėti nė kruopelės irzulio ar smerkimo.
- Atsiprašau... - instinktyviai išsprūsta. - Matai! Pati ne­
suprantu, kodėl tai darau. - Užkišu už ausies neklusnią plaukų
sruogą.
 - Galėčiau atspėti, bet verčiau nemėginsiu. Tik prisimink, kad
neprivalai to daryti, - ramiai taria jis.
Giliai įkvepiu ir lėtai atsidustu. Kaip gera kalbėtis su žmogumi
ir nuolatos nesibaiminti jo įžeisti ar supykdyti.
- Geriau papasakok daugiau apie savo naująjį darbą Sietle, -
paragina jis. Pradžiungu gavusi galimybę pakeisti pokalbio temą.
 Keturiasdešimt ketvirtas skyrius

HARDINAS

- Kaip tau atrodo, kur aš einu? - nueidamas užrinku Karen ir

iškeliu rankas aukštyn.
Ji nulipa pusę laiptų žemyn ir taria:
- Nenoriu kištis į ne savo reikalus, Hardinai, bet ar nemanai,
kad bent kartą turėtum palikti ją ramybėje? Nesistengiu tavęs su­
pykdyti, bet nieko gero iš to nebus, jei grįši ir iškelsi sceną. Žinau,
nori ją pamatyti, bet...
- Nieko tu nežinai, - nutraukiu, ir mano tėvo žmona vos pas­
tebimai atmeta galvą.
- Atleisk, Hardinai, bet manau, kad šį vakarą turėtum palikti ją
ramybėje, - pakartoja ji, tarsi būtų mano motina.
- Kažin kodėl? Kad ji galėtų mane išduot?
Įsiutęs kone raunuosi plaukus. Tesą per vakarienę jau išgėrė
taurę - tiksliau, pusantros - vyno, ir, Dievas mato, jai daug ne­
reikia, kad apsvaigtų.
- Jei tokia tavo nuomonė apie ją... - pradeda Karen ir nutyla. -
Nesvarbu, eik sau sveikas, kaip visuomet. - Ji pažvelgia į Makso
žmoną ir pasitaiso suknelę iki kelių. - Tik būk atsargus, bran­
gusis, - dirbtinai nusišypso ir su bičiule pasuka laiptais aukštyn.
Atsikratęs šito galvos skausmo, nusprendžiu laikytis savo plano
ir pasileidžiu atgal į restoraną. Tempte ištempsiu Tesą iš ten -
žinoma, ne tiesiogine prasme, tačiau ji grįš su manim. Visas šitas
reikalas yra viena didelė nesąmonė - ir viskas dėl to, kad pamiršau
užsimaut suknistą prezervatyvą. Štai nuo ko užvirė šita košė. Ga­
lėjau paskambint Sandrai anksčiau ir ištaisyt tą maišalynę dėl buto
arba surast Tesai kitą gyvenamąją vietą Sietle... Bet iš to irgi nieko
gero. Ji negali išvažiuot į Sietlą. Kol kas nesiseka Tesos įtikinti taip
lengvai, kaip tikėjausi, o dabar reikalai dar labiau pašlijo.
Vis dar negaliu patikėt, kad ji neišlipo iš automobilio su Karen
ir Lilianos mama - koks ten jos vardas. Buvau tikras, kad ji bus
pikta ir pasiruošusi kalbėtis. Tai tas prakeiktas padavėjas. Nežinau,
ko jis galėjo jai prišnekėt, kad įtikintų pasilikti restorane, užuot
grįžus pas mane. Kuo jis ją patraukė?
Privalau surikiuot mintis, todėl prisėdu ant vieno iš masyvių
sodo kraštą puošiančių riedulių. Galbūt įsiveržt į restoraną nėra
pati protingiausia mintis. Gal reikėtų paprašyt Lendono, kad ten
nueitų ir ją išsivestų. Ji jo klauso labiau nei manęs. Tuoj pat iš­
keikiu šitą kvailą mintį, nes tiksliai žinau, kad jis man nepadės, o
tik stojęs į savo mamytės pusę sumenkins mane ir lieps palikti ją
ramybėj.
Negaliu to padaryt. Sėdžiu ant šito suknistai šalto akmens jau
dvidešimt minučių, bet iš to - jokios naudos. Tegaliu galvot apie
tai, kaip ji terasoj nuo manęs traukėsi ir kaip nerūpestingai juokėsi
su juo.
Ką aš jai pasakysiu? Jis iš tų kvailių, kuris mėgintų neleist man
jos išsivest. Išmalt jam marmūzės nereikės - jei pakankamai parė­
kausiu, ji eis su manim, kad išvengtų barnio. Tikiuosi. Kol kas šį
vakarą ji nebūtinai elgiasi nuspėjamai.
Visa tai taip vaikiška: mano elgesys, manipuliacijos jos
jausmais. Suprantu, bet nežinau, ką daryt. Aš myliu ją. Velnias,
kaip aš ją myliu. Bet pradeda trūkti būdų išlaikyti ją šalia.
Tikrovėje atrodo, kad laikai įspraudęs ją į kam pą, ir todėl ji
tavęs nepaliks - ne todėl, kad tave myli, o todėl, kad privertei ją
manyti negalint be tavęs gyventi.
Lilianos žodžiai nesiliauja skambėję galvoj lyg užsikirtusi
plokštelė. Pakylu ir pasuku link takelio. Lauke košmariškai šalta, o
šitie kvaili marškiniai visai plonyčiai. Tesą per vakarienę neturėjo
švarkelio, o ta suknelė - ta suknelė - vos dengia jos kūną, todėl jai
tikrai bus šalta. Tikriausiai vertėtų prigriebt jai švarkelį...
O ką, jei jis pasiūlys jai savo švarką? Venomis ima pulsuoti pa­
vydas, o kumščiai patys susigniaužia vien nuo minties.
...Laikai įspraudęs ją į kam pą, ir todėl ji tavęs nepaliks - ne
todėl kad myli...
Prakeikta Tesos kopija ir jos psichologinės nesąmonės. Ji ne­
nutuokia, apie ką kalba. Tesą mane myli. Matau tai jos melsvai
pilkšvose akyse kaskart, kai ji pažvelgia į mane. Jaučiu tai jos pirštų
galiukuose, kai švelniai vedžioja rašalą po mano oda. Jaučiu tai, kai
jos lūpos paliečia manąsias. Atskiriu meilę nuo spąstų, meilę nuo
priklausomybės.
Nuryju vėl atslenkančią paniką. Ji mane myli. Tikrai myli.
Tesą mane myli. Jei nemylėtų, nežinočiau, ką daryt. Neištverčiau.
Man reikia, kad ji mane mylėtų ir būtų šalia. Niekada nieko ne-
prisileidau taip arti, tik ją. Ji yra vienintelė, kuri, žinau, visados
mane besąlygiškai mylės. Net mano mamai kartais atsibosta mano
mėšlas, o Tesą man visada atleidžia ir, kad ir ką iškrečiu, visada
palaiko. Toji užsispyrus, nepakenčiama, į kompromisus nesilei­
džianti mergina yra visas mano pasaulis.
- Ką čia veiki, iškrypėli? - išgirstu balsą tamsoje.
- Negaliu patikėt, - suurzgiu ir atsigręžęs išvystu takeliu nuo
Makso vilos besiartinančią Railę. Reikia pradėt kreipt daugiau dė­
mesio į aplinką. Net nepastebėjau, kaip ji prisiartino.
- Ko čia sukiojiesi aplink svetimus namus? - atkerta ji.
- Kur Liliana?
- Ne tavo reikalas. Kur Tesą? - nenusileidžia ji kreivai šypso­
damasi. Liliana tikriausiai jai išpliurpė, kad susipykom. Žavumėlis.
- Ne tavo reikalas. Ką čia veiki?
- Ką tu čia veiki?
Akivaizdu, kad šitai merginai reiktų pasimokyt gerų manierų.
- Ar tu visuomet tokia šlykšti?
 Ji keletą kartų perdėtai linkteli galva.
- Taip. Tiesą sakant, visuomet.
Maniau, kad už tokį epitetą ji man galvą nuraus, bet atrodo,
kad jos tai visiškai nejaudina. Garantuotai pati tai žinojo.
- O aš čia todėl, kad Liliana ką tik užmigo. Ir jei būtų reikėję
dar ilgiau trintis su jos tėvu, tavo tėvu ir juokdariu tavo broleliu,
būčiau apsivėmus.
- Ką gi, pagalvojai, pasivaikščiosi sau tamsoj vasario vidury?
- Aš bent jau su paltu. - Ji timpteli drabužio kraštą, kad pa­
brėžtų savo žodžius. - Ketinau paieškoti to baro, kurį pravažiavau
pakeliui čia.
- Tuomet kodėl nevažiuoji automobiliu?
- Nes noriu išgerti. Negi aš tau panaši į tokią, kuri norėtų sa­
vaitgalį praleisti už grotų? - meta ji eidama pro mane. Nesu­
stodama atsigręžia ir paklausia: - Kur eini?
- Parsivest Tesos. Ji trainiojasi su... Nekreipk dėmesio. - Man
jau iki gyvo kaulo įgriso pasakot visam pasauliui apie savo reikalus.
Tai priverčia Railę stabtelėt.
- Tu tikras šunsnukis, kad nepapasakojai jai apie Lilės orien­
taciją.
- Aišku, ji tau išklojo, - suniurzgu.
- Ji man viską papasakoja. Tai buvo niekinga.
- Čia ilga istorija.
- Su Tesą nesikraustai į Sietlą, o dabar, - ji permeta plaukus per
petį, - ji tikriausiai smaginasi su tuo blondinu iš restorano...
Įniršiui užkunkuliavus, žengiu link jos.
- Užčiaupk srėbtuvę. Tuojau pat. Nedrįsk kalbėt tokio mėšlo.
Privalau sau primint, kad nors ši mergina keikiasi ne mažiau
už mane, ji vis dėlto yra mergina, todėl niekuomet fiziškai jos ne-
užsipulčiau.
Mano išpuolis jos nė trupučio nenustebina, ir ji ramiai taria:
- Nepatinka, tiesa? Galbūt prisiminsi tai kitą kartą prieš ko­
mentuodamas apie tai, kad dulkinai mano merginą.
 Aš jau kone šnopuoju iš pykčio. Negaliu liautis galvojęs, kad
putlios Tesos lūpos galėtų jį paliesti. Raudamasis plaukus apsi-
gręžiu.
- Tai veda tave iš proto, tiesa? Kad ji su juo.
- Tau tikrai vertėtų liautis iš manęs tyčiotis, - perspėju, ir ji
gūžteli pečiais.
- Žinau, kad taip ir yra. Klausyk, gal man ir nereikėjo šito
taip drėbti, bet tu pirmas pradėjai, prisimeni? - Man neatsakius, ji
tęsia: - Siūlau paliaubas. Eime, pastatysiu tau išgerti, ir galėsi pa­
verkšlenti apie Tesą, kol aš girsiuos, koks išmanus yra Lilianos lie­
žuvis.
Ji prieina artyn ir timpteli mane už rankovės, mėgindama
vestis per gatvę. Iš čia matyti kvaili margaspalviai nedidelio baro
žibintai ant skardinio stogo.
Ištraukiu ranką iš jos delno.
- Man reikia parsivest Tesą.
- Tik vieną gėrimą, o tada aš eisiu su tavim dėl apsaugos, -
Railės žodžiai man primena prieš kelias minutes galvoj besisu­
kusias mintis.
- Kodėl? Kodėl nori būt su manim? - Mūsų žvilgsniai susi­
tinka, ir ji dar kartą gūžteli.
- Iš tiesų, tai nejaučiu didelio noro būt su tavim. Bet man
nuobodu, o tu čia pasipainiojai. Be to, atrodo, kad dėl kažkokios
man nesuprantamos priežasties tu rūpi Lilei. - Ji nužvelgia mane
nuo galvos iki kojų. - Aš to nesuprantu, bet tu jai patinki... Kaip
draugas, - taria Railė pabrėždama žodį „draugas“. - Taigi norėčiau
ją nustebinti apsimesdama, kad man į tavo pasmerktus santykius
ne nusispjaut.
- Pasmerktus? - Pradedu sekt ją gatve.
- Iš viso to, ką pasakiau, išsirinkai pakomentuoti šitą žodį? -
klausia ji purtydama galvą. - Tu blogesnis ir už mane.
Ji ima juoktis, o aš tyliu. Nepakenčiamoji mergina vėl pagriebia
mane už marškinių ir nusitempia tolyn. Mano mintys pernelyg su­
jauktos, kad varginčiaus dingti šalin.
 Kodėl ji mano, kad esam pasmerkti, jei nė vieno iš mūsų ne­
pažįsta?
Mes ne pasmerkti.
Žinau, kad nesam pasmerkti. Aš keliausiu tiesiai į pragarą, bet
tik ne ji. Ji mane išgelbės. Ji visuomet išgelbsti.
 Keturiasdešimt penktas skyrius

TESĄ

- Oi, atšalo gerais dešimčia laipsnių, - tarsteli Robertas, mums

išėjus į lauką. Apkabinu save rankomis, nenorėdama sušalti. Pa­
žvelgęs į mane jis vos pastebimai susiraukia. - Gaila, kad neturiu
švarko, kurį galėčiau tau pasiūlyti... Taip pat norėčiau pasisiūlyti
parvežti tave namo, bet gerokai per daug išgėriau, - juokais pa­
sibaisėjęs jis dar priduria: - Tikriausiai šį vakarą esu nė sudilusio
skatiko nevertas džentelmenas.
- Nesijaudink, viskas gerai, - raminu jį šypsodamasi. - Aš ge­
rokai įkaušusi, todėl man nešalta... Tai neturi jokios prasmės, - ki­
kendama nuseku jį iki šaligatvio priešais restoraną. - Nors vertėjo
apsiauti kitokius batelius.
- Galim keistis, - pajuokauja jis.
Švelniai stumteliu jo petį, o jis man jau kokį šimtąjį kartą šį
vakarą nusišypso.
- Tavo batai atrodo gerokai patogesni už Hardino. Jo auliniai tokie
sunkūs, ir jis juos visuomet numeta prie durų, todėl man tenka... Ne­
svarbu, - susigėdusi savo veblenimo, purtydama galvą nutylu.
- Man labiau patinka sportiniai batai, - taria Robertas, norė­
damas mane nuraminti.
- Man taip pat. Tik moteriški, - aš vėl nusijuokiu. Mano galva
plūduriuoja vyne, todėl iš burnos, regis, byra kiekviena šovusi
mintis. - Ar žinai, kurioj pusėj vilos?
Jis timpteli mane šalin, mat vos neatsitrenkiu į aikštelės užtvarą.
- Kurios vilos? Visas miestas jų pilnas.
 - E, na, ten yra gatvė su nedideliu ženklu, tada trys ar keturios
vilos ir dar viena gatvė? - mėginu prisiminti kelią iš Keno ir Karen
namų į restoraną, bet tai beprasmiška.
- Iš tavo pasakojimo naudos nedaug, - sukikena jis, - bet galim
pasivaikštinėti, kol ją surasime.
- Gerai, bet jei nerasim jos per dvidešimt minučių, eisiu į
viešbutį, - verkšlenu, nenorėdama kalbėtis su Hardinu, kas, esu
tikra, neišvengiama, vos įžengsiu pro duris. Sakydama „kalbėtis4,
turiu galvoje įnirtingą ir negailestingą keiksmų mūšį be taisyklių.
Ypač kai jis sužinos, kad lėbavau su Robertu.
Mums žingsniuojant tamsoje, staiga atsigręžiu į jį.
- Ar tau kada nusibosta, kai žmonės aiškina, ką daryti?
- Man taip beveik niekada nenutinka, bet jei kas nors pradėtų
aiškinti, tikriausiai nusibostų.
- Tau pasisekė. O aš jaučiuosi taip, lyg man nuolatos aiškinama,
ką daryti, kur važiuoti, su kuo kalbėtis, kur gyventi. - Giliai atsi­
kvepiu ir stebiu, kaip mano atodūsis virsta garų kamuoliu šaltame
ore. - Mane tai pribaigs.
- Neabejoju.
Akimirkai pakeliu akis į žvaigždes.
- Noriu tai pakeisti, tik nesu tikra - kaip.
- Galbūt persikėlimas į Sietlą padės.
- Galbūt... Bet veiksmų noriu imtis tuojau pat. Pavyzdžiui, pa­
bėgti arba ką nors riebiai iškeikti.
- Ką nors riebiai iškeikti? - nusijuokia jis ir pasilenkia užsirišti
bato. Žengiu keletą žingsnių pirmyn ir apsidairau aplink. Dabar,
kai galvoje pradėjo suktis mintys apie neapdairų elgesį, nebegaliu
jų sulaikyti.
- Taip, iškeikti konkretų asmenį.
- Manau, tau derėtų prilaikyti arklius. Suprantu, ką nors užsi­
pulti yra gana rizikinga, bet galbūt derėtų pradėti nuo ko nors pa­
prastesnio, - kalba jis.
Man prireikia kelių akimirkų susivokti, kad jis iš manęs drau­
giškai tyčiojasi, bet kai tai suprantu, ir man pasidaro juokinga.
 - Aš kalbu rimtai. Šią akimirką norėčiau iškrėsti ką nors... Be­
protiško, - prikandu viršutinę lūpą, svarstydama, kas tai galėtų
būti.
- Tai dėl vyno. Jis gana stiprus, o tu jo per trumpą laiką ne­
mažai susiurbei.
Abu prapliumpame kvatotis, ir aš negaliu sustoti. Į tikrovę
mane sugrąžina tik žaismingi žiburėliai ant netoliese esančio
pastato.
- Čia mūsų baras, - pasakoja Robertas, linktelėdamas pastato
pusėn.
- Jis toks mažytis! - rikteliu.
- Na, kai tai vienintelis baras mieste, nereikia, kad būtų didelis.
Jame labai smagu. Barmenės šoka ant baro ir visa kita.
- Visai kaip tam filme „Pašėlusios kojotės“?
Jo veidas nušvinta šypsena.
- Taip, tik visoms toms moterims per keturiasdešimt, ir jos
vilki daugiau drabužių.
Jo šypsena užkrečiama, ir man pasidaro aišku, ką veiksime
toliau.
 Keturiasdešimt šeštas skyrius

HARDINAS

- Ne, sakiau tau, kad išgersiu tik vieną. Tai ir turėjau galvoje, -
vartau akis ir pirštu stumdau ledo kubelį tuščioje stiklinėje.
- Kaip sau nori.
Ji pamoja barmenei ir užsako du gėrimus.
- Sakiau, kad nenoriu...
- Kas tau sakė, kad vienas tau? - meta ji, nužvelgdama mane
smerkiančiu žvilgsniu. - Kartais merginai reikia atsarginio.
- Ką gi, smagaus tau vakaro. O aš einu ieškot Tesos, - atsistoju
nuo baro kėdės, bet ji vėl čiumpa mane už marškinių. - Baik prie
manęs kabinėtis.
- O tu liaukis elgęsis kaip pašlemėkas. Sakiau, kad eisiu kartu,
tik leisk man pabaigti gėrimus. Ar bent žinai, ką jai pasakysi, ar ir
toliau elgsies kaip koks urvinis?
-N e .
Atsisėdu. Atvirai pasakius, dar nenusprendžiau, ką jai pasa­
kysiu. Man nereikia sakyt nieko daugiau tik einam , p o velnių.
- Ką tu sakytum? - išdrįstu paklaust.
- Na, pirmiausia, - ji stabteli ir padavusi barmenei dvi penkių
dolerių kupiūras prisitraukia stiklines arčiau, - Liliana nesi-
trainiotų kažkokiam restorane su kita mergina... Ar vaikinu be
manęs. - Tada gurkšteli dosnų gurkšnį iš vienos stiklinės ir pasi­
žiūri į mane. - Aš jau būčiau sudeginus tą skylę iki pamatų.
Man visai nepatinka jos tonas.
 - O man aiškini, kad turėčiau išgert prieš kur nors eidamas?
- Nesakiau, kad mano pasirinkimas būtų teisingas. Tik šiaip
kalbu. - Ji gūžteli.
- Kažkokia nesąmonė. Šneki kas papuolė. Aš išeinu.
Vos tik žengiu porą žingsnių link durų, pagarsėja galvą plė­
šanti kantri muzika, ir man pasidaro aišku, kas čia bus. Reikėjo
eiti ieškoti Tesos. Baro lankytojai pradeda rėkaut ir švilpaut, o aš
atsigręžęs išvystu ant baro belipančias dvi vidutinio amžiaus bar­
menes.
Šito jau per daug. Gal ir juokinga, bet vis tiek kažkaip keista.
- Nejaugi praleisi pasirodymą? - nusikvatoja Railė.
Jau žiojuosi ką nors sakyt, bet sau už nugaros išgirstu pažįstamą
balsą, ir man vėl tampa aišku, kas laukia. Atsigręžiu - burna aki­
mirksniu perdžiūsta, o kraujas užverda. Nes išvystu pro mažyčio
baro duris įsvirduliuojančią Tesą. Su juo.
Užuot užsipuolęs jį taip, kaip norėčiau, atsitraukiu prie baro ir
Railei už nugaros tariu:
- Ji čia. Su juo. Štai ten.
Railė atplėšia akis nuo senių ant baro ir atsigręžia. Jai atvimpa
žandikaulis.
- Po velnių, kokia ji karšta.
- Baik. Liaukis į ją šitaip spoksojus, - suurzgiu.
- Liliana man pasakojo, kad ji patraukli, bet, po galais, tu tik
pasižiūrėk į tuos didelius...
- Verčiau šito sakinio nebaik.
Negaliu nuleist nuo jos akių. Ji tikrai velniškai karšta, puikiai
tai žinau, bet dabar svarbiau tai, kad ji įkaušusi ir juokiasi vin­
giuodama tarp aukštų baro stalų. Išsirinkusi tuščią netoli tualeto,
prisėda.
- Einu pas ją, - pranešu Railei.
Nesuprantu, kodėl apskritai jai ką nors sakau, bet dalelė manęs
smalsauja, kaip mano kailyje pasielgtų ji. Žinau, Tesą siunta ant
manęs dėl ilgo sąrašo nesąmonių, ir tikrai nenoriu jo dar pailgint.
Apskritai, tai ji neturi teisės ant manęs širst - pati trainiojasi su
kažkokiu nepažįstamu tipeliu iš restorano, o dabar įsvirduliuoja
čia girta juokdamasi. Su juo.
- Kodėl tau šiek tiek neluktelėjus... Žinai, stebėk ją kurį laiką, -
pasiūlo Railė.
- Idiotiškas pasiūlymas. Kodėl turėčiau stebėt, kaip ji kariasi
ant kaklo tam nevykėliui? Ji mano ir...
- Ar ji pyksta, kai taip ją saviniesi? - Railė pasižiūri į mane
smalsiom akim.
- Ne. Man atrodo, tai patinka.
Bent jau kartą ji taip sakė: „Tavo, Hardinai, tavo \- aim anavo ji
man į kaklą, kai pakreipęs klubus pasinėriau dar giliau į ją.
- Lilė siaubingai įsižeidžia, kai taip sakau. Ji mano, kad laikau
ją savo nuosavybe ar kažką, - kalba Railė šalia, bet mano mintyse
tik Tesą. Kaip ji suima plaukus ir persimeta per vieną petį. Pyktis
ir susierzinimas tik auga. Kaip ji manęs iki šiol nepastebėjo? Aš vi­
suomet jaučiu, kai ji užeina į kambarį - tarsi atmosfera staiga pasi­
keistų, ir visu kūnu jausčiau jos buvimą greta. Ji pernelyg užsiėmus
tuo menkysta. Jis tikriausiai jai skiedžia apie tai, kaip taisyklingai
pilti vandenį į prakeiktą stiklinę.
Nenuleisdamas akių nuo savo merginos tariu:
- Ką gi, Tesą yra mano, todėl man nusispjaut, ką ji galvoja apie
savininkiškumą.
- Kalbi kaip tikras šunsnukis, - meta Railė ir žvilgteli į Tesą. -
Vis dėlto tau teks rasti kompromisą. Jei ji bent kiek panaši į Libaną,
jai tavo mėšlas greitai nusibos ir gausi rinktis.
-K ą ?
Akimirkai atplėšiu akis nuo Tesos - tikra kankynė.
- Lilianai nusibodo mano nesąmonės, ir ji mane paliko. Ji, -
Railė pakelia stiklinę link Tesos, - padarys tą patį, jei retsykiais ne­
pasiklausysi, ko ji nori.
Neįtikėtina, kokia šauni atrodo Liliana, palyginti su jos
mergina.
- Gerai, bet tu nieko nežinai apie mūsų santykius, todėl nesu­
pranti, apie ką kalbi.
 Atsigręžiu atgal į Tesą, kuri dabar sėdi prie stalo viena, sukioja
tarp pirštų plaukų sruogą ir judina pečius muzikos ritmu. Naująjį
jos draugužį netrukus pamatau baro gale, ir mano nervai dėl išau­
gusio atstumo tarp jų šiek tiek aprimsta.
- Klausyk, gražuoli, - pradeda Railė. - Man nereikia žinoti
visų smulkmenų. Su tavim praleidau beveik... Ištisą valandą. Ir jau
supratau, kad esi kvailys, o jai nuolat ko nors reikia... - Man žio­
jantis ją iškeikt, ji tęsia: - Liliana yra tokia pati, todėl nebandyk čia
įsižeisti. Ji kaprizinga, ir tu tai puikiai žinai. Bet žinai, kokia ge­
riausia reiklios merginos savybė? - Ji šelmiškai šypteli. - Aišku,
neskaitant dažno sekso...
- Eik prie esmės, - vartydamas akis vėl nusisuku į Tesą. Parau­
dusiais skruostais ir plačiomis akimis ji susižavėjusi stebi moteris
ant baro, baigiančias pasirodymą. Bet kurią akimirką ji pamatys
čia stovintį mane.
- Geriausia yra tai, kad joms mūsų reikia, tik ne taip, kaip tu
manai. Kartais joms reikia, kad ir mes jas palaikytume. Liliana vi­
suomet taip stengėsi išgelbėti... Mane ar kažkas tokio... Kad jos po­
reikiai buvo nustumti į šalį. Turiu galvoje, aš nė neprisiminiau jos
gimtadienio. Visai dėl jos nesistengiau. M aniau, viskas gerai, nes aš
šalia, retsykiais mesteldavau, kad ją myliu, bet to negana.
Nugara nubėga nemalonus šiurpas. Stebiu Radę ištuštinant
pirmą stiklinę.
- Bet dabar jūs kartu, ar ne?
- Taip, bet tik todėl, kad įrodžiau jai, jog gali manim pasi­
tikėti, nes nebesu ta pati kalė, kokia buvau mums susipažinus. - Ji
žvilgteli į Tesą ir vėl į mane. - Žinai tą posakį, kurį visokios kvai­
lelės nuolat deda į internetą? Kaip jis ten... „Kol tu kažką... Jei tu
ne...“ Velnias, neprisimenu, bet esmė ta, kad jei tu nesirūpinsi savo
mergina, už tave tai padarys kas nors kitas.
- Aš su ja blogai nesielgiu.
Bent jau ne visada.
Netikėdama ji pradeda juoktis.
 - Žmogau, imk ir prisipažink. Klausyk, aš pati - ne šventoji.
Iki šiol nelepinu Lilianos taip, kaip turėčiau, bet bent prisipažįstu.
O tu čia sėdi ir įsivaizduoji, kad nesielgi su ja kaip su šiukšle. Jei
elgtumeis su ja taip, kaip ji to nusipelno, dabar neleistų laiko su
tuo tipeliu, kuris, atrodo, yra visiška tavo priešingybė ir dar visai
išvaizdus.
Man pritrūksta argumentų. Apskritai, ji teisi. Nesu Tesai
bjaurybė visą laiką - tik tuomet, kai ji iškrečia ką nors, kas išveda
mane iš kantrybės. Kaip dabar.
Ir anksčiau.
- Ji žiūri, - taria Railė, ir mano kraujas sustingsta. Lėtai at­
sisuku į Tesos pusę.
Liepsnojančios jos akys susmeigtos į manąsias, ir prisiekiu, kai
ji žvilgteli į Railę ir atgal į mane, jose pastebiu neapykantos ki­
birkštėlę. Ji nesujuda ir nė nemirkteli. Nustebęs jos žvilgsnis per
sekundę virsta laukiniu, o mane iš pusiausvyros išmuša tos žu­
dančios akys.
- Ji tokia įsiūtus, - nusijuokia Railė, ir man prireikia didelių
pastangų, kad neišversčiau antro gėrimo jai ant galvos.
- Užsičiaupk, - burbteliu ir pasičiupęs gėrimą leidžiuosi link
Tesos.
Kai prieinu, nevykėlis jos padavėjas vis dar sukiojasi prie baro.
- Oho, niekada nemaniau, kad rasiu tave čia, bare, geriantį
su kita mergina. Kokia staigmena, - šaiposi ji, sarkastiškai šypso­
damasi.
- Ką čia veiki? - klausiu žengdamas arčiau.
Ji atsitraukia.
- O fu?
- Tesą, - perspėju, bet ji tik varto akis.
- Tik ne šį vakarą, Hardinai. Nieko nebus.
Ji nusliuogia nuo aukštos kėdės ir timpteli suknelę žemyn.
- Nenueik nuo manęs, - mano žodžiai nuskamba lyg įsakymas,
bet aš maldauju - tą žinau. Tiesiu jai ranką, bet ji išsisuka.
 - Kodėl ne? Tu visuomet taip elgiesi su manim. - Ji dar kartą
dėbteli į Railę. - Mes abu čia su kitais žmonėmis.
Papurtau galvą.
- Ne, po velnių. Ten Lilianos mergina.
Jos pečiai akimirksniu atsipalaiduoja.
-A .
Ji pažvelgia man į akis ir prikanda apatinę lūpą.
- Mums laikas eiti.
- Tai eik.
- Man ir tau, - patikslinu.
- Aš eisiu tik ten, kur linksma, linksmiau nei čia, nes tu čia, o
tu visuomet gadini man linksmybes. Tu lyg koks dorovės sargas. -
Ji išsišiepia iš savo kvailo juokelio ir tęsia: - Štai kas tu toks! Do­
rovės sargas. Reikėtų nupirkti tau ženkliuką, kad galėtum visur ne­
šiotis. Na, žinai, ir gadintum visiems linksmybes, - išsapalioja ji ir
prapliumpa juoktis.
Viešpatie, ji vos ant kojų pastovi.
- Kiek išgėrei? - mėginu perrėkt muziką. Maniau, nutils, bet
atrodo, kad pagyvenusios šokėjos susilaukė stulbinančio gerbėjų
dėmesio, todėl išėjo pakartot.
Ji gūžteli pečiais.
- Nežinau. Šiek tiek. Ir šitą.
Man nespėjus sulaikyt, ji ištraukia stiklinę man iš rankos,
pastato ant stalo ir vėl įsitaiso ant kėdės.
- Nebegerk. Tau jau akivaizdžiai gana.
- Ar girdi? - ji priglaudžia delną prie ausies. - Ar tik ten ne
dorovės sargų sirenos? - Keletą sekundžių ji vaikiškai pasirauko,
o tada nusijuokia. - Jei ketini toliau gadinti man nuotaiką, verčiau
eik sau.
Tesą priglaudžia stiklinę prie lūpų ir nugeria tris didelius
gurkšnius. Per kelias sekundes patvarkė pusę gėrimo.
- Tau bus bloga, - perspėju.
 - Bla bla bla, - šaiposi ji kraipydama galvą. Jai pasižiūrėjus pro
mane, jos lūpose pradeda žaisti šelmiška šypsena. - Prisimeni Ro­
bertą, tiesa?
Pasigręžiu į šalį ir išvystu tą menkystą stovintį su dviem kok­
teiliais rankose.
- Malonu vėl tave matyti, - šypteli Robertas. Jo akys parau­
dusios. Jis irgi girtas.
Ar jis ja pasinaudojo? Ar mėgino pabučiuot?
Giliai įkvepiu. Jo tėvas yra šerifas. Jo tėvas yra šerifas. Jo tėvas
yra šerifas.
Jo tėvas yra suknistas šerifas šitoj velnio neštoj skylėj.
Atsigręžiu atgal į Tesą ir per petį metu:
- Eik sau.
Tesą tik varto akis. Pamiršau, kokia drąsi ji tampa išgėrus.
- Neik, - paprieštarauja ji, ir niekšelis atsisėda prie stalo. -
Negi neturi kompanijos, kurią reiktų palinksminti, - pašiepia ji.
- Ne, neturiu. Einam namo, - vos pajėgiu tvardytis. Bet kurį
kitą vakarą Roberto veidas jau būtų sutrintas į stalą.
- Vila nėra namai. Mes už šimtų kilometrų nuo namų.
Ji užsiverčia iš manęs nugvelbto gėrimo likutį. Tada pasižiūri į
mane akimis, kuriose kažkaip susilieja pasibjaurėjimas, alkoholio
sukeltas lengvabūdiškumas ir abejingumas.
- Tiesą sakant, nuo pirmadienio tavo dėka aš apskritai nebe­
turiu namų.
 Keturiasdešimt septintas skyrius

TESĄ

Hardinui mėginant suvaldyti pyktį, jo šnervės išsiplečia. Žvilgteliu

į Robertą - jis, regis, jaučiasi kiek nepatogiai, tačiau Hardino nė
trupučio nesibaimina.
- Jei tyčia stengiesi mane supykdyt - tau sekasi, - meta Har-
dinas.
- Nesistengiu nieko daryti, paprasčiausiai nenoriu su tavim
eiti, - atkertu ir, muzikai staiga nutilus, kone išrėkiu: - Noriu gerti,
jaustis jauna ir linksmintis!
Visų akys susminga į mane. Nežinodama, kaip elgtis atsi­
dūrus dėmesio centre, nerangiai pamoju ranka. Kažkas pritariamai
šūkteli, pusė baro lankytojų pakelia taures aukštyn ir netrukus
grįžta prie savo pokalbių. Vėl pasigirsta muzika. Robertas juokiasi.
Hardinas svilina mane žvilgsniu.
- Akivaizdu, kad išgėrei pakankamai, - taria jis, nenuleis­
damas akių nuo jau pustuštės Roberto atneštos stiklinės.
- Štai tau naujiena, Hardinai: aš jau suaugusi, - metu jam vai­
kišku tonu.
- Po velnių, Tesą.
- Galbūt man vertėtų jus palikti... - Robertas atsistoja.
- Tai jau tikrai, - atrėžia Hardinas tuo pat metu, kai aš sakau
„ne“.
Tačiau apsižvalgiusi aplinkui tik atsidustu. Kad ir kaip smagiai
leidau laiką su Robertu, žinau: Hardinas nepajudės iš vietos ir
nemandagiai komentuos, grasins ar darys bet ką, kad tik priverstų
jį išeiti. Visiems bus geriau, jei jis mus paliks.
- Atleisk. Verčiau aš eisiu, o tu pasilik, - tariu Robertui.
Jis supratingai papurto galvą.
- Ne, ne, dėl nieko nesijaudink. Man diena ir taip buvo ilga.
Jis toks ramus ir nerūpestingas - tikras šviežio oro gurkšnis.
- Aš tave palydėsiu, - pasisiūlau. Nežinau, ar dar kada nors jį
pamatysiu, o jis man šį vakarą buvo toks geras.
- Niekur tu jo nelydėsi, - įsiterpia Hardinas, bet aš nekreipiu
dėmesio ir nuseku Robertą link ankšto baro išėjimo. Atsigręžusi
matau Hardiną parimusį į stalą užmerktomis akimis. Tikiuosi, jis
dabar giliai kvėpuoja, nes šį vakarą aš jo išsišokimų nepakęsiu.
Mums išėjus į lauką, atsigręžiu į Robertą.
- Man iš tiesų labai gaila. Nežinojau, kad jis bus čia. Šį vakarą
paprasčiausiai norėjau pasilinksminti.
Šypsodamasis Robertas šiek tiek pasilenkia, kad atidžiau pasi­
žiūrėtų man į akis.
- Prisimeni, sakiau, kad tau nereikia už nieką atsiprašinėti? -
iš kišenės jis išsitraukia nedidelę užrašų knygelę ir rašiklį. - Nieko
nesitikiu, bet jei Sietle tau pasidarys nuobodu arba pasijusi vieniša,
paskambink. Arba ne. Tau rinktis.
Jis kažką užrašo ir ištiesia man.
- Gerai, - nenoriu žadėti nieko, ko negalėsiu tesėti, todėl tik
nusišypsau ir įsikišu popierėlį į suknelės iškirptę. - Oi, atleisk! -
cypteliu suvokusi, kad ką tik save pagrabinėjau jo akivaizdoje.
- Liaukis atsiprašinėjusi! - juokiasi jis. - Tik jau ne dėl šitol -
jis žvilgteli į baro duris, tada į nakties tamsą. - Ką gi, man metas.
Buvo malonu su tavim susipažinti. Galbūt dar kada nors pasima­
tysim?
Linkteliu ir šypsodamasi akimis nulydžiu jį šaligatviu.
- Šalta, - iš už nugaros mane siaubingai išgąsdina Hardinas.
Atsidustu ir praėjusi pro jį įsmunku į vidų. Stalelį, prie kurio
sėdėjome, jau užėmė praplikęs vyriškis su įspūdingo dydžio bokalu
 rankoje. Pasičiumpu rankinę nuo kėdės greta, o jis dėbteli į mane
šaltomis akimis. Na, tiksliau, ne į mane, o į mano krūtinę.
Hardinas ir vėl atsiduria man už nugaros.
- Prašau, gal jau galim eiti?
Žengiu link baro.
- Ar gali bent per žingsnį atsitraukti? Apskritai nenoriu dabar
būti šalia tavęs. Prišnekėjai man labai bjaurių dalykų, - primenu.
- Žinai, kad kalbėjau nerimtai, - ginasi jis, mėgindamas surasti
mano akis. Neketinu nusileisti ir vėl pasiduoti.
- Tai nereiškia, kad gali jais taip lengvai mėtytis. - Pažvelgiu į
tą merginą, Lilianos draugę, stebinčią mus su Hardinu nuo baro. -
Nenoriu dabar apie tai kalbėtis. Smagiai leidau vakarą ir neleisiu
tau jo sugadinti.
Hardinas žengia arčiau.
- Tai nenori, kad čia būčiau? - Jo akyse žybteli skausmas, ir
kažkas gilioje jų žalumoje priverčia mane suminkštėti.
- To nesakiau, bet jei ketini man vėl aiškinti, kad manęs nemyli
ir kad tik manimi naudojiesi, tuomet verčiau išeik. Arba tai pada­
rysiu aš.
Iš paskutiniųjų stengiuosi išlikti geros nuotaikos ir neleisti
skausmui bei susierzinimui paimti viršaus.
- Tai tu užvirei visą šitą mėšlą, atsibeldusi čia su juo ir dar
girta... - užsiveda jis.
- Prasideda, - atsidustu.
Hardinas yra tikras dvigubų standartų karalius. Naujausias pa­
vyzdys kaip tik eina prie mūsų.
- Jėzau, gal jau užsičiaupsit abu. Mes vis dėlto viešoje vietoje, -
mus pertraukia išvaizdi mergina, su kuria Hardinas neseniai sėdėjo.
- Ne dabar, - atkerta jis jai.
- Nagi, Hardino manija. Prisėskim prie baro, - nekreipdama
dėmesio į jį, ji pakviečia mane.
Sėdėti prie stalelio baro kampe ir gerti man atneštą gėrimą yra
viena, tačiau užsisakyti tiesiai iš baro pačiai yra visai kas kita.
- Aš dar per jauna, - tarsteliu jai.
 - Liaukis, susimildama. Vilkėdama tą suknelę, bet kur nusi­
pirksi išgerti. - Jai įsistebeilijus į mano krūtinę, timpteliu iškirptę
aukštyn.
- Jei mane išmes, kaltinsiu tave, - tariu, o ji atlošusi galvą ima
kvatotis.
- Ištrauksiu tave iš cypės. - Mirkteli ji, ir Hardinas šalia manęs
akimirksniu įsitempia. Išvydusi, kaip jis stebi ją perspėjančiu
žvilgsniu, negaliu nesijuokti. Visą vakarą mėgino priversti mane
pavyduliauti Lilianai, o dabar pats pavydi, Lilianos merginai mirk-
lelėjus.
Visa tai taip vaikiška: jis pavydi, aš pavydžiu, pagyvenusi mo-
leriškė už baro pavydi, visi pavydi. Mane tai nervina. Šią akimirką
lai šiek tiek juokinga, tačiau apskritai erzina.
- Beje, mano vardas Railė. - Ji prisėda baro gale. - Esu tikra,
kad neišauklėtas tavo vaikinas neketino mūsų supažindint.
Dėbteliu į Hardiną tikėdamasi, kad jam iš burnos pasipils
keiksmai, tačiau jis tik varto akis. Hardinas pamėgina atsisėsti tarp
mudviejų, tačiau aš suskumbu pirmoji čiupti už kėdės atlošo ir pa­
sirėmusi į jo ranką užsikeberioju ant jos. Žinau, kad neturėčiau
jo liesti, bet noriu atsisėsti ir pasimėgauti paskutiniu šių košma­
riškų atostogų vakaru. Hardinas išvijo mano naująjį draugą, o Len-
donas tikriausiai jau miega. Man neliko nieko kito, tik vienai sėdėti
viloje. Tad šis scenarijus atrodo patrauklesnis.
- Ko galėčiau jums pasiūlyti? - paklausia manęs barmenė
bronziniais plaukais ir džinsiniu švarkeliu.
- Tris taureles viskio. Pirmiausia jas atšaldykit, - už mane
atsako Railė.
Moteris atidžiau įsižiūri man į veidą, ir man ima daužytis širdis.
- Tuoj atnešiu, - galiausiai taria ji ir, ištraukusi tris nedideles
taureles, pastato ant baro priešais mus.
- Neketinau gert. Iki tau pasirodant, išgėriau tik vieną, - man
į ausį pasilenkęs sušnabžda Hardinas.
- Gerk, kiek tik nori. Aš darysiu būtent tai, - atrėžiu neatsi­
gręždama.
 Vis dėlto viduje tyliai meldžiuosi, kad tik jis neprisišniotų.
Niekada nežinau, ko iš jo girto tikėtis.
- Pastebėjau, - taria jis, lyg subardamas.
Atsigręžusi į jį susiraukiu, tačiau akys susiranda jo lūpas.
Kartais paprasčiausiai sėdžiu ir stebiu, kaip jam kalbant lėtai juda
jo lūpos. Tai vienas iš mėgstamiausių mano užsiėmimų.
Galbūt pajutęs, kad aš šiek tiek suminkštėjau, paklausia:
- Ar vis dar ant manęs pyksti?
- Taip, labai.
- Tuomet kodėl elgiesi taip, lyg nebepyktum? - jo lūpos juda
dar lėčiau.
Reikės sužinoti to vyno pavadinimą. Jis buvo nepaprastai
gardus.
- Jau sakiau tau, kad noriu pasilinksminti, - pakartoju. - O tu
ant manęs vis dar pyksti?
- Aš visada ant tavęs pykstu, - atsako jis.
- Kas teisybė, tai ne melas, - sukikenu.
- Ką pasakei?
- Nieko, - nekaltai nusišypsau ir stebiu, kaip jis delnu pasitrina
sprandą, nykščiu ir smiliumi masažuodamas pečius.
Kai prieš mane atsiranda rudo gėrimo taurelė, Railė pakelia
tostą už mus su Hardinu:
- Už nenusisekusius ir absurdiškai neurotiškus santykius.
Ji kreivai šypteli ir užsiverčia.
Hardinas paseka jos pavyzdžiu.
Prieš pajusdama gerklę lėtai nusvilinantį viskio karštį, giliai
įkvepiu.

- Dar po vieną! - džiugiai paragina Railė, pastumdama man

dar vieną taurelę.
- Nežinau, ar galiu, - vos verčiu liežuvį. - Niekada nebu-buvau
tokia girta, niekada, niekada.
Viskis oficialiai įkūrė stovyklą mano galvoje, užvaldė mintis
ir neatrodo, kad kada nors ketina išsigaruoti. Hardinas išmaukė
penkias taureles, aš pamečiau skaičių po trečios, o Railė šiuo metu
jau turėtų voliotis ant grindų, apsinuodijusi alkoholiu.
- Man atrodo, kad šitas viskis visai skanus. - Kyšteliu liežuvį į
vėsų gėrimą.
Hardinas nusijuokia, o aš palinkstu į jo petį ir padedu ranką
jam ant šlaunies. Jo akys akimirksniu nuseka mano gestą, ir aš
staigiai atsitraukiu. Neturėčiau elgtis taip, lyg prieš kelias valandas
nieko nenutiko. Žinau, kad neturėčiau, bet lengviau pasakyti negu
padaryti. Ypač kai vos pajėgiu blaiviai mąstyti, o Hardinas su tais
baltais marškiniais atrodo toks patrauklus. Mūsų problemų spren­
dimus atidėsiu rytdienai.
- Matai, kad atsipalaiduotum, tereikėjo šiek tiek viskio. - Railė
trinkteli tuščią taurelę į barą, o aš sukikenu.
- Ką? - rikteli ji.
- Judu su Hardinu - kaip du vandens lašai, - užsidengiu burną,
norėdama sulaikyti kikenimą.
- Nieko panašaus, - paprieštarauja Hardinas taip lėtai, kaip
paprastai ima kalbėti įkaušęs. Railė daro tą patį.
- Taip, taip, dar ir kaip! Jūs lyg vienas kito atspindžiai veid­
rodyje, - juokiuosi. - Ar Liliana žino, kad tu čia? - atsigręžusi pa­
klausiu Railės.
- Ne. Kol kas ji miega. - Railė apsilaižo lūpas. - Bet grįžusi ją
pažadinsiu.
Muzika vėl ima skambėti garsiau, ir aš pamatau gal jau ket­
virtą kartą šį vakarą ant baro lipančią bronzinės spalvos plaukų
barmenę.
- Ir vėl? - Hardinas suraukia nosį, o aš nusijuokiu.
- Man tai atrodo juokinga.
Man šiuo metu tikriausiai viskas juokinga.
- Tai kvaila ir kas pusvalandį pertraukia, - skundžiasi jis.
- Turėtum prie jų prisijungti. - Railė mane stumteli.
-K u r?
- Ant baro. Turėtum pašokti ant baro.
- Jokiu būdu! - juokdamasi purtau galvą. Ir raustu.
 - Nagi, juk pati inkštei, kad nori jaustis jauna ir linksmintis, ar
ką ten tauzijai. Štai tau ir galimybė. Pašok ant baro.
- Aš nemoku šokti.
- Tai tiesa. Neskaitant lėtų šokių, esu šokusi tik kartą tame
Sietlo naktiniame klube.
- Niekas nepastebės - visi šioje skylėje gerokai girtesni už
tave. - Ji kilsteli antakį, tarsi mesdama man iššūkį.
- Tik jau ne tai, po velnių, - įsiterpia Hardinas.
Per alkoholio persunktą miglą prisimenu viena: neleisiu Har-
dinui nurodinėti, ką galiu ir ko negaliu daryti.
Be žodžių pasilenkiu ir atsisegu siaubingai nepatogius dir­
želius aplink kulkšnis, ir bateliai nukrenta ant grindų.
Išpūtęs akis Hardinas stebi, kaip užsiropščiu ant kėdės, o nuo
jos - ant baro.
- Ką čia išdarinėji? - Jam belieka stovėti ir stebėti, kaip keletas
baro lankytojų pradeda džiugiai šūkčioti. - Tesą...
Daina ima skambėti vis garsiau, o neseniai mums gėrimus
pylusi moteris šelmišku žvilgsniu pasižiūri į mane ir paima už
rankos.
- Brangute, ar moki bent vieną linijinį šokį? - šūkteli ji.
Netikėtai pradėjusi savimi abejoti papurtau galvą.
- Aš tave pamokysiu! - vėl šūkteli ji.
Ką, po velnių, aš sau maniau? Tik norėjau įrodyti savo, o kur
tai nuvedė? Ant baro, kur netrukus mėginsiu sušokti kažkokį šokį.
Apskritai nežinau, kas yra linijiniai šokiai. Jei būčiau žinojusi, kad
užsilipsiu ant baro, būčiau atidžiau viską suplanavusi ir atkreipusi
daugiau dėmesio į ankstesnius moterų pasirodymus.
 Keturiasdešimt aštuntas skyrius

HARDINAS

Railė nenuleidžia akių nuo Tesos, stovinčios priešais ant baro.

- Po galais, nemaniau, kad ji ims ir sutiks! - taria ji.
Ir aš nemaniau, bet atrodo, kad šį vakarą yra nusiteikus ne
juokais išvest mane iš kantrybės.
Paraudusi Railė pasižiūri į mane.
- Ji gali būti tikra laukinuke.
- Ne... Ji ne tokia, - tyliai paprieštarauju. Tesą atrodo per-
sigandus, tarsi staiga būtų pradėjusi abejoti impulsyviu savo
sprendimu. - Aš ją nukelsiu.
Jau keliu ranką, bet Railė pliaukšteli.
- Leisk jai tai padaryti, žmogau.
Dar kartą pažvelgiu į Tesą. Su ja kalbasi gėrimus mums pylusi
moteris, bet apie ką - negirdžiu. Ką ji sau manė, lipdama ant baro
šokt su ta užpakalį vos dengiančia suknele. Palinkęs ant baro, pa­
matyčiau jos kelnaites. Visi kiti baro lankytojai taip pat. Staiga
topteli, kad Railė tikriausiai jau slapta žvilgtelėjo. Nužvelgiu baro
lankytojus norėdamas įsitikint, kad nė vienas iš tų riebaluotų senių
jos akimis neryja. Kol kas.
Susikaupusi ir suraukusi antakius Tesą stebi greta stovinčią
moterį - kažin kur dingo tas troškimas pašėlt? Sekdama mote­
riškės judesius, ji išmeta vieną koją, tada kitą ir mikliai švysteli
klubais.
- Sėsk ir mėgaukis reginiu, - įsako Railė ir pastumia vieną iš
savo atsarginių gėrimų.
 Aš girtas - pernelyg girtas, - bet blaiviom akim stebiu ga­
liausiai iš tikrųjų pradedančią judėt Tesą. Jos rankos atsiduria ant
klubų, ir ji pradeda šypsotis taip, tarsi jai neberūpėtų baro lan­
kytojų dėmesys. Mudviejų žvilgsniams susitikus, ji klupteli, bet
tuoj pat atgauna pusiausvyrą ir nukreipia akis j baro galą.
- Karšta, tiesa? - Railė nusišypso ir pakelia taurelę prie lūpų.
Taip, akivaizdu, kad ant baro šokanti Tesą atrodo neįtikėtinai
karšta, tačiau tai netikėta ir mane siutina. Pirmiausia į galvą šauna
mintis: „Velnias, kokia ji karšta.“ Tada pagalvoju, kad turėčiau ne
seilėtis, o greičiau siųst dėl jos nuolatinio poreikio man priešintis.
Tik blaiviai mąstyti trukdo ta pirma mintis ir tai, kad ji šoka tiesiai
priešais mane.
Jos suknelė vis pakyla, apnuogindama šlaunis. Viena ranka
ji prilaiko plaukus ir juokiasi, stengdamasi neatsilikt nuo moters
greta... Dieviška matyt ją tokią nerūpestingą. Ji retai šitaip juokiasi.
Jos odą padengia plonas prakaito sluoksnis, ir ji ima švytėt baro
šviesoje. Nepatogiai pasimuistau ir timpteliu tuos absurdiškus
marškinius.
- Cha! - krenkšteli Railė.
- Ką? - Iš savo euforijos grįžęs į tikrovę pamatau iš kito baro
galo Tesą akimis ryjančius du tipus. Noriu pasakyti, jų akys išspro­
gusios labiau nei į džinsus vos telpantis mano pasididžiavimas.
Vėl žvilgteliu į Tesą - jos suknelė pakilus pavojingai aukštai. Ji
paslenka aukštyn jos šlaunimis kaskart jai kilstelėjus kojas.
- Ramiau, žvėrie, - sulaiko Railė. - Daina baigsis po... - mu­
zikai tylant ji pakelia ranką ir pamoja.
 Keturiasdešimt devintas skyrius

TESĄ

Nustembu, kai Hardinas ištiesia ranką man padėti. Sprendžiant iš

to, kaip raukėsi visą laiką, kol šokau, buvau tikra, kad bet kurią
minutę pradės ant manęs rėkti. Arba dar blogiau: užlips ant baro,
nusitemps mane žemėn ir pradės masines muštynes su kitais baro
lankytojais.
- Matai, niekas nepastebėjo, kad nemoki šokt! - Man atsisėdus
ant vėsaus baro, Railė juokiasi.
- Jei atvirai, tai buvo žiauriai smagu! - surinku, ir muzika, kaip
tyčia, vėl staiga nutyla. Juokdamasi nušoku nuo baro. Hardinas
laiko mane tvirtai apkabinęs tol, kol atgaunu pusiausvyrą.
- Kitą kartą ir tu turėtum pabandyti! - sakau Hardinui į ausį,
bet šis tik papurto galvą.
- Ne, - tvirtai nukerta.
- Nesiraukyk, niekam tai nepatinka.
Ištiesiu ranką ir pirštais paliečiu jo lūpas. Vis dėlto man
labai patinka, kai apatinė jo lūpa pasitempia. Nuo prisilietimo jis
tvyksteli akimis, o mano pulsas pagreitėja. Niekada nemaniau, kad
kada nors šoksiu ant baro, - dar dabar galva sukasi nuo adrenalino.
Kad ir kaip smagu buvo, daugiau niekada to nekartosiu. Hardinas
prisėda ant kėdės, o aš lieku stovėti tarp jųdviejų su Raile.
- Tau tai patinka. - Jis nusišypso pro mano pirštus, vis dar pri­
spaustus jam prie lūpų.
- Tavo lūpos? - kreivai šypteliu.
 Jis papurto galvą. Atrodo linksmas, bet tuo pat metu labai
rimtas. Man svaigsta galva, nuo jo man svaigsta galva, ir aš ryškiai
per daug išgėriau. Turėtų būti įdomu.
- Ne, vest mane iš kantrybės. Tu dievini vest mane iš kan­
trybės, - beria jis sausai.
- Visai ne. Tu paprasčiausiai per lengvai užsiplieski.
- Tu šokai ant baro prieš minią girtuoklių. - Jo veidą nuo
manojo skiria vos keli centimetrai, todėl aiškiai užuodžiu viskio
ir mėtų kvapą. - Aišku, kad mane tai supykdė, Tesą. Tau pasisekė,
kad nenutempiau tavęs žemyn, nepersimečiau per petį ir neišsi-
nešiau lauk iš šitos skylės.
- Per petį, ne per kelius? - paerzinu jį ir, įsižiūrėjusi jam tiesiai
į akis, visiškai nuginkluoju.
- K-ką? - sumikčioja jis.
Juokdamasi atsigręžiu į Railę.
- Neleisk jam tavęs apkvailint, jam tas spektaklis patiko, - su­
šnabžda ji man, o aš linkteliu.
Pagalvojus apie tai, kad Hardinas mane stebėjo, pilvas įsi­
tempia, tačiau sveikas protas mėgina atsikratyti nešvankių minčių.
Turėčiau kunkuliuoti pykčiu, turėčiau nekreipti į jį dėmesio arba
dar kartą iškeikti už tai, kad sugriovė mano planus Sietle ar kad
prišnekėjo visokiausių bjaurasčių, bet esu tokia girta, kad niekaip
nesugebu pykti.
Leidžiu sau bent kol kas apsimesti, kad viso to neįvyko, ir įsi­
vaizduoti, kad mudu su Hardinu esame normali pora, išėjusi pa­
silinksminti ir išgerti su drauge. Jokio melo, jokių dramatiškų ki­
virčų, tik linksmybės ir šokiai ant stalo.
- Vis dar negaliu patikėti, kad tai padariau! - tariu jiems abiem.
- Aš taip pat, - burbteli Hardinas.
- Daugiau niekada taip nedarysiu, prisiekiu.
Ranka persibraukiu kaktą. Aš visa suprakaitavusi, o šitam bare
siaubingai karšta. Oras čia sunkus, ir man reikia įkvėpti.
- Kas yra? - klausia jis.
- Nieko, čia karšta. - Imu vėdinti save ranka. Jis linkteli.
 - Tuomet einam, kol neapalpai.
- Ne, noriu dar pabūti. Man taip smagiai. Norėjau pasakyti,
smagiai leidžiu laiką.
- Net suprantamo sakinio nebesurezgi.
- Na ir kas? Gal aš to ir nenoriu. Arba atsipalaiduok, arba ke­
liauk sau.
- Tu... - pradeda jis, bet aš spėju uždengti jo burną delnu.
- Ša... Bent kartą nieko nesakyk. Paprasčiausiai pasilinksminkim.
Kita ranka vėl paliečiu jo šlaunį ir šįkart spusteliu.
- Gerai jau, - burbteli man į delną.
Atidengiu jo burną, bet rankos visiškai neatitraukiu, kad ga­
lėčiau vėl uždengti, jei prireiks.
- Daugiau jokių šokių ant baro, - atsargiai derėtis bando jis.
- Gerai jau. Daugiau jokio raukymosi ir grimasų, - atkertu.
- Gerai jau, - nusišypso jis.
- Liaukis kartojęs „gerai jau“, - prikandu lūpą, kad nenusi­
juokčiau.
- Gerai jau, - linkteli.
- Kartais tu mane užknisi.
- Užknisu? Kažin, ką apie tokį žodį pasakytų tavo litera­
tūros dėstytojas? Vaiskios nefrito spalvos Hardino akys žaižaruoja
humoru, nors šiek tiek paraudusios nuo alkoholio.
- Kartais su tavim visai smagu, - palinkstu į jį.
Jis apkabina mane per liemenį ir prisitraukia tarp kelių.
- Kartais?
Hardinas pabučiuoja man į plaukus, ir aš jo glėbyje atsipalai­
duoju.
- Taip, tik kartais.
Jis sukikena, bet manęs nepaleidžia. Nemanau, kad pati no­
rėčiau išsivaduoti iš jo glėbio. Žinau, kad derėtų, bet nenoriu. Jis
įkaušęs ir linksmai nusiteikęs, o mano venomis pulsuojantis alko­
holis kaip visuomet aptemdo blaivų protą.
- Tik pažiūrėkit, kaip puikiai sutariat. - Railė ištiesia į mus
rankas taip, lyg būtume muziejaus eksponatai.
 - Ji mane taip nervina, - atsidūsta Hardinas.
- Dvyniai, - nusijuokiu, o jis papurto galvą.

- Baras uždaromas! - sušunka mano naujoji bičiulė barmenė.

Per pastarąją valandą sužinojau, kad jos vardas Kemi, kad jai
beveik penkiasdešimt ir kad praėjusį gruodį ji sulaukė pirmojo
anūko. Kaip kiekviena močiutė, ji pakišo man po nosim keletą fo­
tografijų, o aš išgyriau, koks dailus vaikelis. Hardinas nė puse akies
nepasižiūrėjo į nuotraukas. Jis pradėjo kažką niurnėti apie trolius,
todėl tuoj pat atitraukiau nuotrauką, kol Kemi neišgirdo.
- Dar vieną, ir man užteks, - tariu linguodama į šalis.
- Negaliu patikėt, kad tu dar nenugriuvai po baru! - aiškiai ža­
vėdamasi pareiškia Railė.
Aš galiu - Hardinas visą šį laiką atiminėjo mano nugertus stik­
lelius ir pats juos pabaiginėjo.
- Tu išgėrei daugiau už visus, tikriauriauriausiai daugiau už
jįįįįį, - vos apversdama liežuvį parodau į tikrų tikriausiai ant baro
prisnūdusį vyriškį. - Gaila, kad prie mūsų neprisijungė Liliana, -
tariu, ir Hardinas suraukia nosį.
- Maniau, kad tu jos nekenti? - paklausia, ir Railė staigiai at­
sigręžia į mus.
- Nėra taip, kad aš jos nekenčiu, - pataisau jį. - Man ji ne­
patiko, kai leisdamas laiką su ja mėginai priversti mane pavydėti.
-K ą ?
Pajuntu, kaip nenuleisdama nuo Hardino akių Railė įsitempia.
Po galais.
- Nagi, brangute, dabar ne metas trauktis, - nenusileidžia ji.
Pati įvijau save į kampą, esu girta ir supratimo neturiu, ką
sakyt. Žinau tik tiek, kad nenoriu jos supykdyt.
- Nieko neįvyko, - iškėlęs ranką nukerta Hardinas. - Aš buvau
liurbis ir nepasakiau Tesai, kad ją traukia merginos. Tau tai jau
sakiau.
Jos pečiai atsipalaiduoja.
- A, na, gerai.
 Viešpatie, ji visai kaip Hardinas.
- Matai, nieko nebuvo, todėl atvėsk, - meta jai Hardinas.
- Aš rami, patikėk, - burkuoja ji ir pasislenka arčiau manęs. -
Juk truputis pavydo nėra blogai, tiesa? -R ailė apgirtusiomis akimis
pažvelgia į mane. - Tesą, ar kada nors esi bučiavus merginą?
Man net plaukai pasišiaušia, ir tesugebu aiktelėti.
-K ą ?
- Raile, kas per... - įsiterpia Hardinas, bet ji jį nutraukia.
- Aš tik klausiu. Ar kada nors esi bučiavus merginą?
-N e .
- Ar kada apie tai galvojai?
Girta ar ne, bet jaučiu, kaip iš gėdos ima kaisti skruostai.
- Aš...
- Atvirai sakant, su merginom žymiai smagiau. Jos švelnios. -
Ji paliečia mano ranką. - Jos tiksliai žino, ko tu trokšti... Ir kur.
Hardinas šiurkščiai stumteli jos ranką nuo manosios.
- Gana, - suurzgia, o aš patraukiu ranką.
Railė prapliumpa kvatotis.
- Atleisk! Atleisk! Nesusilaikiau. Jis viską pradėjo. - Juok­
damasi ji mosteli į Hardiną, o tada plačiai jam nusišypso. - Juk
perspėjau, kad su manim nejuokautum.
Su palengvėjimu giliai atsikvepiu supratusi, kad ji tik norėjo
paerzinti Hardiną. Prunkšteliu ir pradedu kikenti, o Hardinas
atrodo įžeistas, piktas ir... Gal šiek tiek sujaudintas?
- Kad jau jauties tokia šmaikšti, gali sumokėt už gėrimus, -
meta Hardinas ir pro mane pastumia jai sąskaitą.
Vartydama akis, iš kišenės ji išsitraukia kortelę ir padeda ant
sąskaitos. Kemi paskubomis ją perbraukia ir nueina žadinti pri-
snūdusio vyriškio kitame baro gale.
Eidama pro duris Railė pareiškia:
- Ką gi, mes uždarėm barą - Lilė pasius.
Hardinas prilaiko duris, leisdamas man išeiti. Jis kone trinkteli
jomis Railei į veidą - gerai, kad spėju įsiterpti ir jas sulaikyti. Piktai
dėbteliu į Hardiną. Jis nusijuokia ir gūžteli pečiais, tarsi nebūtų
 padaręs nieko blogo, ir aš nepajėgiu nuslėpti šypsenos. Jis niekšas,
bet mano niekšas.
O gal ne?
Viskas kybo ore, bet mažiausiai noriu apie tai galvoti antrą va­
landą nakties pakeliui atgal į vilą.
- Ar ji vis dar miegos? - klausiu Railės.
- Tikiuosi.
Aš taip pat tikiuosi, kad visi mūsų viloje bus sumigę. Neno­
rėčiau, kad Kenas su Karen pamatytų mus parklupinėjančius.
- Ką? Negi bijai, kad ji tave bars ar dar ką nors? - pašiepia ją
Hardinas.
- Ne... Na, taip. Nenoriu jos liūdinti. Ir taip jau kurį laiką
vaikštau plonu ledu.
- Kodėl taip sakai? - pasmalsauju.
- Koks skirtumas, - meta Hardinas, ignoruodamas mano susi­
domėjimą ir palikdamas Radę mąstyti.
Likusią kelio dalį tylime. Aš skaičiuoju savo žingsnius ir ret­
karčiais prunkšteliu, prisiminusi savo šokį ant baro.
Pasiekus Makso vilą, Railė stabteli ir sudvejoja.
- Buvo... Malonu susipažinti, - taria.
Nesusilaikau nenusijuokusi iš to, kaip ji susiraukia, tarsi ištarti
žodžiai būtų palikę rūgštų skonį burnoje.
- Man taip pat, - nusišypsau. - Buvo smagu.
Į galvą šauna mintis ją apkabinti, bet tai būtų keista, ir nu­
jaučiu, kad Hardinas neliktų patenkintas.
- Viso, - nė nestabtelėdamas sausai mesteli Hardinas.
Artėdama prie vilos pagaliau suprantu, kokia pavargusi jau­
čiuosi ir kaip džiaugiuosi, kad beveik grįžom. Kojas maudžia, o
šiurkštus šitos kutenančios, nepatogios suknelės audinys tik­
riausiai subraižė odą.
- Man skauda kojas, - verkšlenu.
- Ateik, aš tave panešiu, - pasisiūlo Hardinas.
Ką? Pradedu kikenti.
 - Kodėl tu į mane taip žiūri? - Įtariai šypsosi.
- Tu ką tik pasisiūlei mane panešti.
- Ir?..
- Paprasčiausiai tau tai nebūdinga, ir tiek. - Gūžteliu pečiais,
o jis prisiartina ir, suėmęs kojas viena ranka, pakelia mane į orą.
- Tesą, aš dėl tavęs padaryčiau bet ką. Neturėtum stebėtis, kad
nunešiu iki tų prakeiktų durų.
Nieko nesakau, tik juokiuosi. Iš visų jėgų. Nekontroliuojamas
kvatojimas apima visą kūną. Užsidengiu burną, kad liaučiaus, bet
tai nepadeda.
- Iš ko juokiesi? - Jo veidas akmeninis - rimtas ir bauginantis.
- Nežinau... Paprasčiausiai juokinga, - atsakau.
Kai pasiekiame verandą, jis mane švelniai stumteli, kad galėtų
atidaryti duris.
- Tau juokinga, kad dėl tavęs padaryčiau bet ką?
- Dėl manęs padarytum viską, išskyrus Sietlą, vedybas ir
šeimą? - net apsvaiginta alkoholio suprantu ironiją.
- Nepradėk. Mes abu pernelyg prisisiurbę, kad dabar apie tai
kalbėtume.
- Ohoho, - vaikiškai nusimaivau suprasdama, kad jis teisus.
Purtydamas galvą Hardinas užlipa laiptais. Stipriai apsikabinu
jį per kaklą, ir jis, nors ir elgėsi šiurkščiai, nusišypso.
- Neišmesk manęs, - sušnabždu.
Jis paleidžia mane tik tiek, kad nuslysčiau jo liemeniu. Atsi­
gręžiu ir kojomis apsiveju jo liemenį.
- Ša, jei norėčiau tave išmest, - pagrasina jis, - mesčiau nuo
stogo.
Iš paskutiniųjų stengiuosi atrodyti nustebusi. Jo veide tvyksteli
šelmiška šypsena, tad aš pasilenkusi artyn kyšteliu jam liežuvį, ga­
liuku paliesdama jo nosį.
Dėl visko kaltas viskis.
Koridoriaus gale spragteli šviesos jungiklis, ir Hardinas nu­
skuba į mūsų kambarį.
 - Tu juos pažadinai, - sako jis, nuleisdamas mane ant lovos.
Pasilenkusi atsisegu aukštakulnius ir numetusi tą siaubingą
apavą ant grindų imu trinti kulkšnis.
- Tu dėl to kaltas, - atsikertu ir praeinu pro jį link komodos su­
sirasti patogesnių drabužių miegui. - Šita suknelė mane pribaigs, -
skundžiuosi, siekdama užtrauktuko. Blaivia galva ją užsisegti buvo
gerokai paprasčiau.
- Leisk man. - Hardinas atsistoja man už nugaros ir patraukia
mano ranką. - Kas per velnias?
- Kas yra?
Pirštais jis perbraukia man per odą, ir kūnu perbėga šiurpu­
liukai.
- Oda paraudus. Lyg nuo suknelės. - Jis paliečia mano odą
žemiau mentės ir trūkteli už audinio - suknelė atsiduria ant
grindų.
- Ji buvo košmariškai nepatogi, - skundžiuosi.
- Matau. - Alkanomis akimis jis bėgioja per mane. - Niekam,
išskyrus mane, neleista palikti ant tavęs žymių.
Giliai įkvepiu. Jis įkaušęs, linksmas, o tamsios jo akys išduoda
mintis.
- Ateik.
Jis žengia artyn: vis dar apsivilkęs, o aš tik su liemenėle ir kel­
naitėmis.
- Ne... - papurtau galvą.
Žinau, kad turiu jam kažką pasakyti, tik niekaip neprisimenu
ką. Kai jis šitaip į mane stebeilija, man ir savo pačios vardą prisi­
minti sunku.
- Taip, - paprieštarauja jis, bet aš atsitraukiu.
- Neketinu su tavim mylėtis.
Jis pagriebia mane viena ranka, o kitą panardina man į plaukus
ir švelniai timpteli, kad pasižiūrėčiau į jį. Mano veidu nuvilnija jo
atodūsis, o mudviejų lūpas skiria tik milimetrai.
- Ir kodėl gi? - klausia.
 - Todėl... - protas ieško atsakymo, o pasąmonė maldaute mal­
dauja nuplėšti likusius drabužius. - Aš ant tavęs pykstu.
- Ir ką? Aš irgi ant tavęs pykstu.
Jo lūpos švelniai veda per mano žandikaulio liniją. Keliai ima
linkti, o protas galutinai panyra į sunkią miglą.
Kilsteliu antakį ir paklausiu:
- Kodėl pyksti? Aš nieko blogo nepadariau.
Pilvas įsitempia, jam ėmus lėtai glostyti ir spausti mano nugarą.
- Mažyčio tavo spektaklio ant baro būtų užtekę uždaryt mane
į beprotnamį, ką jau kalbėt apie tai, kad po visą miestą trainiojais
su tuo padavėju. Pasilikusi su juo, visų akivaizdoj parodei man
nepagarbą, - jo tonas grėsmingas, bet kaklu žemyn keliaujančios
lūpos išlieka švelnios. - Aš tavęs noriu. Troškau tavęs tam prasmir­
dusiam bare. Po to, kai priešais mane šitaip pašokai, norėjau nusi-
tempt tave į tualetą ir prirėmęs prie sienos išdulkint.
Jis prisispaudžia prie manęs, ir aiškiai pajuntu, koks susijau­
dinęs.
Kad ir kaip jo trokštu, negaliu leisti jam dėl visko kaltę suversti
man.
- Tu... - Užmerkusi akis mėgaujuosi jo prisilietimu, jo buči­
niais. - Tai tu... - Galvoje visiškai tuščia. Nė padoraus sakinio ne­
galiu suregzti. - Liaukis.
Sugriebiu jį už rankų ir glamones nutraukiu.
Jo akys blyksteli, o rankos nusvyra prie šonų.
- Tu manęs nenori?
- Žinoma, noriu. Visada noriu. Aš tik... Turėčiau ant tavęs
pykti.
- Tai pyk rytoj, - šelmiškai šypsodamasis pasiūlo jis.
- Visada tas pats, privalau...
- Ša... - Jis užspaudžia mano burną lūpomis ir ima aistringai
bučiuoti. Praveriu lūpas, ir jis tuo pasinaudoja: dar kartą timpteli
už plaukų, liežuviu glamonėja manąjį, traukdamas mane kuo
arčiau.
 - Paliesk mane, - meldžia jis, siekdamas mano rankos. Kartoti
nereikia - trokštu prie jo prisiliesti, o jam reikia nusiraminti. Štai
kaip mes sprendžiame konfliktus, ir nors tai iškreiptas būdas už­
glaistyti problemas, taip neatrodo, kai jis mane šitaip bučiuoja ir
maldauja glamonių.
Pirštais negrabiai mėginu atsegti jo marškinių sagas, ir jis, ne­
tekęs kantrybės, stipriai timpteli atlapus, jas išplėšdamas.
- Man tie marškiniai patiko, - tarsteliu jam į burną.
Neatitraukdamas lūpų nuo manųjų jis nusišypso.
- Pakęst jų negaliu.
Apnuoginu jo pečius, ir paleidžiu marškinius laisvai kristi
ant grindų. Jo liežuvis lėtai juda mano burnoje, o aš tirpstu nuo
šiurkštaus ir tuo pat metu nepaprastai švelnaus bučinio. Jaučiu jo
pyktį ir susierzinimą, nors iš paskutiniųjų stengiasi tai nuslėpti.
Kaip visuomet.
- Žinau, kad greit mane paliksi, - sako jis, lūpomis keliau­
damas man per kaklą.
- Ką? - Sutrikusi ir nustebinta jo žodžių šiek tiek atsitraukiu.
Suspaudžia širdį, o alkoholis sužadiną dar didesnę užuojautą.
Myliu jį, be galo myliu jį. Bet dėl jo esu tokia silpna, tokia pažei­
džiama. Vos tik leidžiu sau patikėti, kad jis nerimauja, liūdi ar
pyksta, mano jausmai persiverčia, ir tegaliu atsiduoti jo savijautai,
visiškai pamiršdama save.
- Labai tave myliu, - šnabžda jis, nykščiu švelniai braukdamas
man per lūpas. Nuogas jo kūnas ir juodi džinsai atrodo dieviškai.
Aiškiai suvokiu priklausanti nuo jo malonės.
- Hardinai, ką...
- Pasikalbėsim vėliau. Noriu tave jaust.
Jam vedantis mane prie lovos, tildau protą, kuris garsiai ir
aiškiai liepia jį sustabdyti, nepasiduoti. Bet negaliu. Neturiu jėgų jį
atstumti, kai šiurkščios rankos slysta mano šlaunimis, jas praskiria,
kai jis erzina mane, pirštu švelniai braukdamas kelnaites.
- Prezervatyvą, - alsuoju, o paraudusios jo akys suranda ma­
nąsias.
 - O ką, jei šįkart be jo? Ką, jei baigčiau tavyje, o tu nebūtum...
Džiaugiuosi, kad jis nutyla ir nebaigia pradėtos minties. Ne­
manau, kad buvau pasiruošusi tam, ką jis ketino sakyti. Jis pakyla
nuo manęs, atsistoja ir palinksta virš lagamino ant grindų. Gu­
lėdama ant nugaros stebeiliju į lubas ir mėginu surikiuoti miglotas
mintis. Ar man tikrai taip reikia Sietlo? Ar dėl Sietlo verta p ra­
rasti Hardiną? Vos apie tai pagalvojus visą nudiegia nepakeliamas
skausmas.
- Po velnių, kas čia dabar! - nusikeikia Hardinas kitame kam­
bario gale.
Atsisėdusi išvystu jį su nedidele popieriaus skiaute rankoje.
- Kas čia, po perkūnais? - klausia jis atsigręžęs į mane.
- Ką? - pasižiūriu žemyn. Mano suknelė ir bateliai guli krūvoje
ant medinių grindų. Iš pradžių nesuprantu, kas vyksta, bet ne­
trunku ant grindų pamatyti savo liemenėlę. Velnias. Staigiai pašoku
ir mėginu išplėšti popierėlį jam iš rankos.
- Nevaidink kvailelės. Pasilikai suknistą jo telefono numerį? -
išsižioja jis, laikydamas popierėlį sau virš galvos, kad nepasiekčiau.
- Viskas buvo ne taip. Aš pykau, o jis...
- Skiedalai! - surinka jis.
Ir vėl prasideda. Pažįstu tą žvilgsnį. Vis dar prisimenu, kaip pa­
mačiau jį pirmą kartą. Tokiu pykčio perkreiptu veidu tą vakarą jis
daužė indaują tėvo namuose.
- Hardinai...
- Pirmyn, gali jam skambint. Tegu jis tave išdulkina, nes man
praėjo bet koks noras.
- Tu per jautriai reaguoji, - raminu jį meldžiančiu tonu.
Esu per girta, kad velčiausi į eilinį kivirčą.
- Per jau triai reaguoju? Ką tik radau kito tipo numerį tavo suk­
nelėj, - šnypščia jis iš pykčio sukandęs dantis.
- Tu taip pat nesi nekaltas avinėlis, - mesteliu, kol jis žings­
niuoja pirmyn atgal. - Jei ketini ant manęs rėkti, verčiau nesi­
vargink. Man nusibodo kiekvieną mielą dieną su tavim rietis, -
tariu atsidusdama.
 - Pati dėl to kalta! - Jis piktai duria į mane pirštu. - Nedarai
nieko kito, tik mane siutini. Tu kalta, kad aš toks, ir puikiai tai žinai!
- Ne! Tai ne mano kaltė, - iš paskutiniųjų stengiuosi nekelti
balso. - Negali dėl visko kaltinti manęs. Mes abu klystam.
- Ne, tu klysti. Nuolatos klysti, ir man jau gana. - Pirštais
panyra į plaukus. - Manai, man patinka būt tokiam? Aišku, kad
ne, po velnių. Aš toks dėl tavęs!
Nieko neatsakau.
- Pirmyn, žliumbk, - meta jis pašaipiai.
- Nė neketinu.
Jis išpučia akis.
- Va, čia tai staigmena, - jis žeminančiai suploja rankomis.
Pradedu juoktis. Tai jį sulaiko.
- Ko juokiesi? - Spokso į mane. - Atsakyk.
- Tau galvoj negerai, - purtau galvą. - Noriu pasakyti, tu vi­
siškai proto netekai.
- O tu esi savanaudė kalė. Kas dar naujo? - atkerta jis, ir mano
juokas staiga nutyla.
Netarusi nė žodžio, neišspaudusi nė ašaros, pakylu nuo lovos
ir iš stalčiaus pasičiumpu marškinėlius su šortais. Jam stebint, pas­
kubomis apsivelku.
- Kur dabar susiruošei? - klausia.
- Palik mane ramybėj.
- Ne, ateik čia. - Jis ištiesia ranką, bet man kyla nenumaldomas
noras jam užvožti, tik žinau, kad jis mane sulaikys.
- Ne, patrauk nuo manęs rankas! - Išvaduoju ranką iš jo
gniaužtų. - Man gana. Iki gyvo kaulo įgriso šitas tampymasis. Pa­
vargau ir daugiau nebenoriu šito tęst. Tu manęs nemyli - tu nori
mane valdyti, bet aš tau neleisiu. - Pažvelgiu tiesiai į skaisčiai žalias
jo akis. Pažvelgiu giliai giliai ir tariu: - Hardinai, tu žlugęs, ir aš ne­
galiu tau padėti.
Jis staiga supranta, ką padarė man, ką padarė sau, ir jo veidas
persikreipia. Jis stovi priešais mane taip, tarsi jį būtų apleidęs bet
koks jausmas. Pečiai sukrinta, į mane stebeilijančios akys praranda
spindesį, ir jis pagaliau išvysta tokią pat abejingą mano išraišką.
Nebeturiu ką daugiau jam pasakyti, jam nebeliko nieko, ką galėtų
sudaužyti manyje ar savyje, o išbalęs veidas išduoda, kad pagaliau
viską suprato.
 Penkiasdešimtas skyrius

TESĄ

Trindamas akis Lendonas praveria duris. Jis pusnuogis - be marš­

kinėlių ir be kojinių, tik su languotomis pižaminėmis kelnėmis.
- Ar galiu miegoti čia? - paklausiu, o jis nieko neklausinė-
damas mieguistai linkteli. - Atsiprašau, kad tave pažadinau, - su­
šnabždu.
- Nieko tokio, - burbteli ir nukrypuoja atgal į lovą. - Štai, gali
miegoti ant šitos. Kita labai plokščia. - Įteikia man purią pagalvę.
Šypsodamasi suspaudžiu pagalvę glėbyje ir atsisėdu ant lovos
krašto.
- Štai kodėl tave myliu. Na, ne vien tik dėl to, priežasčių yra
daug.
- Nes atiduodu tau geresnę pagalvę? - Mieguista jo šypsena
dar žavingesnė.
- Ne, todėl, kad visada mane palaikai... Ir dėl purių pagalvių. -
Išgėrusi pradedu kalbėti taip lėtai... Keista.
Lendonas atsigula į lovą ir pasislenka, kad man užtektų vietos
kitame jos krašte.
- Ar jis ateis tavęs ieškoti? - tyliai paklausia.
- Nemanau, - linksmą akimirką su Lendonu ir puriomis pa­
galvėmis pakeičia Hardino sukeltas skausmas ir neseniai mudviejų
pasakyti žodžiai.
Atsigulu savo lovos krašte ir atsigręžiu į šalia gulintį Lendoną.
- Prisimeni, sakei, kad jam dar ne viskas prarasta? - sušnabždu.
- Taip.
 - Ar tikrai taip manai?
- Taip, tikrai, - jis nutyla. - Nebent jis iškrėtė dar ką nors...
- Ne, na... Nieko naujo. Aš tik... Nebežinau, ar galiu ilgiau
tverti. Užuot judėję į priekį, mes tik žengiam atgal. Kiekvieną
kartą, kai jau manau, kad pasimokėm, jis virsta tuo pačiu Hardinu,
kurį sutikau prieš pusmetį. Jis išvadina mane savanaude kale ir iš
esmės drebia, kad manęs nemyli. Žinau, kalba nerimtai, bet kiek­
vienas skiemuo traiško mane vis labiau, ir, man atrodo, pagaliau
pradedu suprasti, kad jis paprasčiausiai toks yra. Jis negali liautis,
bet nesugeba ir pasikeisti.
Lendono veidas susirūpinusiu žvilgsniu, stebint mane, dar
labiau apniūksta.
- Jis pavadino tave kale? Šį vakarą?
Linkteliu, ir jis sunkiai atsidusęs perbraukia veidą delnu.
- Aš jį taip pat įskaudinau, - žagteliu. Dosnus vyno ir viskio
kokteilis rytoj man košmariškai atsirūgs, esu tikra.
- Jis neturėtų tavęs šitaip plūsti. Juk yra vyras, o tu moteris.
Tesą, to negalima pateisinti. Prašau, nemėgink jo ginti.
- Aš jo neginu... Aš tik... - Bet juk būtent tai aš ir darau. Atsi­
dustu. - Manau, viskas dėl kraustymosi į Sietlą. Iš pradžių jis pa­
sidarė man skirtą tatuiruotę ir prisiekinėjo, kad negali be manęs
gyventi, o dabar išrėžė, kad iš paskos laksto tik tam, kad pasi-
guldytų į lovą. O, siaube! Atsiprašau, Lendonai! - Užsidengiu veidą
rankomis. Negaliu patikėti, kad ką tik tai išbėriau jo akivaizdoje.
- Nieko tokio, juk dar visai neseniai sūkurinėje vonioje susi­
žvejojai savo kelnaites, prisimeni? - Praskaidrindamas nuotaiką jis
nusišypso, o man belieka viltis, kad prieblanda paslėps raustančius
mano skruostus.
- Šita kelionė virto tikriausiu košmaru. - Purtau galvą,
grūsdama ją gilyn į vėsią pagalvę.
- Gal ir ne. Galbūt jums kaip tik šito ir reikėjo.
- Išsiskirti?
- Ne... Ar taip atsitiko? - Jis padeda šalia manęs dar vieną pa-
galvę.
 - Nežinau, - įsikniaubiu į ją.
- Ar tu to nori? - atsargiai klausia jis.
- Ne, bet turėčiau to norėti. Toks kasdienis tampymasis ne­
duoda naudos nė vienam iš mūsų. Aš taip pat kalta - nuolat keliu
jam per aukštus reikalavimus.
Savo trūkumus mama sėkmingai įskiepijo man. Ji taip pat iš
visų tikisi per daug.
Lendonas šiek tiek pasisuka.
- Nieko blogo ko nors iš jo tikėtis, ypač jei tikiesi įgyven­
dinamų dalykų, - atsako jis. - Jis privalo suprasti, ką turi. Tu esi
geriausias jam kada nors nutikęs dalykas - privalo tai prisiminti.
- Jis sakė, kad aš kalta dėl to... Koks jis yra. Man tereikia,
kad jis bent kartais būtų man geras, trokštu saugumo mudviejų
santykiuose, tai viskas. Kaip apgailėtina, - atsidustu. Balsas trūk­
čioja, o ant liežuvio vis dar jaučiu su Hardino mėtomis sumišusio
viskio skonį. - Ar manim dėtas važiuotum į Sietlą? Vis galvoju,
kad reikėtų viską atšaukti ir likti čia arba važiuoti į Angliją su juo.
Jei jis šitaip elgiasi dėl to, kad kraustausi į Sietlą, gal man derėtų...
- Negali atsisakyti Sietlo, - pertraukia Lendonas. - Tik apie tai
ir tekalbi nuo tos dienos, kai tave sutikau. Jei Hardinas nusprendė
nevažiuoti, tai jo praradimas. Be to, garantuoju, kad neprabėgus
nė savaitei jis prisistatys prie tavo durų. Negali pasiduoti - jis turi
suprasti, kad šį kartą tu nusiteikusi rimtai. Privalai leisti jam tavęs
pasiilgti.
Šypsausi įsivaizduodama Hardiną, pasirodantį po savaitės ir su
lelijų puokšte rankose beviltiškai meldžiantį atleidimo.
- Aš net neturiu durų, prie kurių jis galėtų prisistatyti.
- Ir kas dėl to kaltas? Argi ne dėl jo toji moteris tau nepa­
skambino?
- Taip.
- Taip ir maniau. Nekilnojamojo turto agentai nepamiršta pa­
skambinti. Privalai važiuoti. Kenas padės tau susirasti, kur apsi­
stoti, kol ieškosi nuolatinės gyvenamosios vietos.
 - O ką, jei jis taip ir neatseks paskui? Arba dar blogiau - ką, jei
nuspręs važiuoti ir bus dar piktesnis, nes jam ten nepatiks?
- Tesą, pasakysiu tai tik todėl, kad tu man rūpi, gerai? - Jis
laukia mano atsakymo, todėl linkteliu. - Tik beprotis atsisakytų
galimybės Sietle dėl žmogaus, kuris sakosi mylįs jį labiau už viską,
bet parodo tai tik retkarčiais.
Prisimenu Hardiną sakius, kad aš viena klystu, kad dėl manęs
jis taip elgiasi.
- Manai, jam būtų geriau be manęs? - klausiu Lendono.
Lendonas atsisėda ir sako:
- Ne, jokiu būdu! Bet matydamas, kad nepasakoji man nė
pusės baisybių, kurių jis tau prišneka, imu galvoti, kad galbūt jums
tikrai nieko neišeis. - Ištiesęs delną, jis paliečia ir švelniai paglosto
man ranką.
Teisindamasi gyslomis tekančiu alkoholiu, leidžiu sau ne­
kreipti dėmesio į faktą, kad Lendonas - žmogus, kuris nuoširdžiai
tikėjo mano santykiais su Hardinu, - ir tas nuleido rankas.
- Rytoj jausiuos košmariškai, - pakeičiu temą, kad tik nesulau­
žyčiau sau duoto pažado nepravirkti.
- Neabejoju, - pašiepia jis. - Nuo tavęs trenkia lyg nuo bravoro.
- Susipažinau su Lilianos mergina. Ji nesiliovė pirkusi man
gėrimų. A, ir dar šokau ant baro.
Jis žaismingai aikteli.
- Netikiu.
- Tikrai. Buvo taip gėda. Tai buvo Railės mintis.
- Ji... Įdomi. - Lendonas nusišypso ir pagaliau pamato, kad pirštų
galais vis dar liečia mane. Atsitraukia ir pasikiša ranką po galva.
- Ji moteriška Hardino versija, - juokiuosi.
- Tikrai! Nenuostabu, kad tokia erzinanti! - pajuokauja jis, o
aš, mintims vis dar skendint alkoholyje, žvilgteliu į duris - ar neiš­
vysiu dėl Lendono juokelio susiraukusio Hardino.
- Tu moki priversti mane viską pamiršti, - lūpos ištaria žo­
džius, mintims nespėjus susivokti.
 - Džiaugiuosi.
Mano geriausias draugas nusišypso ir timpteli antklodę iš ko­
jūgalio. Užkloja mus abu, o aš užsimerkiu.
Kambaryje įsivyrauja tyla, o mano mintys nesiliauja kovojusios
su gilyn tempiančiu miegu. Lendonas kvėpuoja lėtai, o aš neleidžiu
sau atsimerkti įsivaizduodama, kad greta alsuoja Hardinas. Kitaip
mano protas nepasiduos.
Prieš pat užmiegant, besisukančioje galvoje šmėsteli piktas
Hardino veidas ir šiurkštūs žodžiai: „Tu - savanaudė kalė.“

-N e !
Pabundu nuo Hardino riksmo. Tik po akimirkos susivokiu,
kad esu Lendono kambaryje, o Hardinas koridoriaus gale vienas.
- Palikit ją ramybėj! - po kelių sekundžių nuaidi jo balsas ko­
ridoriuje.
Jam nė nebaigus sakinio, jau šoku iš lovos ir lekiu pro duris.
Jis privalo suprasti, ką turi. Jis privalo suvokti, kad šį kartą tu
nusiteikus rimtai. Privalai leisti jam tavęs pasiilgti.
Jei dabar bėgsiu į tą kambarį, žinau, kad viską jam atleisiu. Pa­
mačiusi jį pažeidžiamą ir išsigandusį, pasakysiu, ką tik jis norės,
kad nuraminčiau.
Užrakinu savo jausmus tolimiausiam širdies kamputy ir grįžtu
į lovą. Užsidengiu veidą pagalve kaip tik tuo metu, kai viloje vėl
nuskamba riksmas.
- Tesą... Ar tu... - sušnabžda Lendonas.
- Ne, - atsakau trūkčiojančiu balsu. Įsikandu pagalvę ir su­
laužau sau duotą žodį. Pravirkstu. Ne dėl savęs. Mano ašaros
skirtos Hardinui - berniukui, kuris nemoka vertinti juo besirūpi­
nančių žmonių, berniukui, kuris sapnuoja košmarus kaskart, kai
manęs nėra lovoje, ir kuris sakė, kad manęs nemyli. Berniukui,
kuriam iš tiesų vertėtų prisiminti, ką reiškia vienatvė.
 Penkiasdešimt pirmas skyrius

HARDINAS

Jie nesiliauja, jie nesiliauja jos graibę. Purvinos, raukšlėtos jo rankos

čiupinėja jos šlaunis, o ji suinkščia, kai kitas vyras suima ją u žplau ­
ką ir šiurkščiai atlošia galvą.
- Pasitraukit nuo jos! - mėginu rėkt, bet jie manęs negirdi. Noriu
pajudėt, bet stoviu sustingęs ant laiptų savo vaikystės namuose.
Tamsiai mėlynei jau ryškėjant ant skruosto, ji pasižiūri į mane savo
plačiom is išsigandusiomis pilkšvomis akimis be suknistos gyvybės.
- Tu manęs nemyli, - sušnabžda ji. Jos žvilgsniui deginant, jo
ranka lėtai apsiveja ja i kaklą.
Ką?
- Taip, taip, Tesą! Aš myliu tave! - šaukiu, bet ji nesiklauso.
Jai pasimuisčius, jis suspaudžia jos kaklą tvirčiau, o jo drau­
gužis nuleidžia ranką ja i tarp kojų.
- Ne! - dar kartą suklinku, ir ji pam ažu man prieš akis išnyksta.
- Tu manęs nemyli... - Jos akys nuo smūgių pasruvusios krauju,
o aš nė piršto negaliu pajudint, kad ja i padėčiau.
- Tesą! - Mosteliu ranką skersai lovos, siekdam as jos. Kai tik ją
paliesiu, pan ika išgaruos kartu su košmariškais jos kaklą apsivijusių
rankų vaizdiniais.
Jos čia nėra.
Ji negrįžo. Atsisėdu, įjungiu šviestuvą ant naktinio stalelio ir
apsidairau kambary. Širdis tuoj iššoks iš po šonkaulių, o prakaitas
srūva upeliais.
Jos čia nėra.
 Pasigirsta tylus beldimas į duris, ir joms prasiveriant aš su­
laikau kvapą. Prašau, būk...
- Hardinai? - kambary suskamba švelnus Karen balsas. Po
velnių.
- Man viskas gerai, - metu jai užėjus.
- Jei tau ko reikia, prašau...
- Po perkūnais, sakiau, kad man viskas gerai! - Užsimoju į
naktinį stalelį ir nuverčiu šviestuvą - jis garsiai trinkteli ant grindų
ir subyra į šipulius.
Netarusi nė žodžio, Karen išeina ir paskui save uždaro duris.
Lieku vienas tamsoje.

Tesą sėdi nuleidus galvą ant stalviršio, pasirėmus delnais. Ji vis dar
su pižama ir netvarkingai į kuodą surištais plaukais.
- Man tik reikia aspirino ir vandens, - skundžiasi.
Lendonas sėdi šalia ir srebia dribsnius.
- Tuoj tau jo surasiu. Susikrovę daiktus į automobilį, galėsime
važiuoti. Bet Kenas vis dar lovoje. Jam sunkiai sekėsi užmigti, -
kalba Karen.
Tesą pakelia galvą, bet nieko neatsako. Žinau, ji tikriausiai
galvoja: „Ar jie visi girdėjo jį rėkiantį lyg kokia apgailėtina mergšė?“
Karen prieina prie stalčiaus ir ištraukia du paketėlius. Stebiu
juos tris laukdamas, kol kas nors atkreips dėmesį į mane. Niekas
neatkreipia.
- Einu krautis daiktų. Labai ačiū už aspiriną, - Tesą tyliai pa­
dėkoja, kildama nuo kėdės. Paskubom išgeria vaistus ir pastato
vandens stiklinę ant stalo. Mūsų akys susitinka, bet ji tuoj pat nu­
sigręžia.
Atskirai nuo jos praleidau tik vieną naktį ir jau siaubingai jos
ilgiuosi. Iš galvos negaliu išmest košmariškų sapno vaizdinių, ypač
kai ji abejingai praeina pro mane. Nė mirktelėjimo, kuris leistų pa­
tikėt, kad viskas bus gerai.
Sapnas buvo toks tikroviškas, o ji dabar tokia šalta.
 Kurį laiką stoviniuoju svarstydamas, ar vertėtų ją sekt, bet
kojos, pasileidusios laiptais aukštyn, nusprendžia už mane. Užėjęs
randu ją klūpomis ant grindų segančią lagaminą.
- Tuoj viską sudėsiu, ir galėsim važiuoti, - neatsigręždama
sako ji.
Linkteliu ir tuoj suprantu, kad ji manęs nemato.
- Aha, gerai, - burbteliu.
Nežinau, ką ji galvoja, kaip jaučiasi ar ką turėčiau sakyt. Kaip
visada, nieko nesusigaudau.
- Aš atsiprašau, - tariu pernelyg garsiai.
- Žinau, - paskubom atsako ji. Atgręžus man nugarą, ji ima
lankstyt mano drabužius, imdama iš stalčių ir nuo grindų.
- Aš tikrai atsiprašau. Nenorėjau visko prišnekėt. - Ji privalo į
mane pasižiūrėti ir užtikrinti, kad tas sapnas tebuvo sapnas.
- Žinau, kad nenorėjai. Nesuk sau galvos, - atsidūsta ji, ir aš
pastebiu, kad jos pečiai susmukę žemiau nei anksčiau.
- Rimtai?.. Nes prikalbėjau visokių suknistų dalykų.
Tu žlugęs, Hardinaiy ir aš negaliu tau padėti. Tai buvo žiauriausi
žodžiai, kokius ji man galėjo drėbt. Pagaliau suprato, koks aš neti­
kėlis, ir, dar svarbiau, ji žino, kad manęs pakeist neįmanoma. Jei ne
ji, tada niekas negali man padėt.
- Aš taip pat. Viskas gerai. Man labai skauda galvą. Gal galim
pasikalbėti apie ką nors kita?
- Aišku.
Paspiriu vakar sudaužyto šviestuvo šipulį. Savo tėvui su Karen
jau tikriausiai esu skolingas kokius penkis šviestuvus.
Truputį gailiuos vakar taip užsišokęs ant Karen, bet nenoriu
pirmas apie tai prasižiot, o ji tikriausiai yra pernelyg mandagi ir
supratinga, kad apie tai užsimintų.
- Gal galėtum susirinkti savo daiktus iš vonios? - paprašo Tesą.
Likusį laiką šitoj suknistoj viloj taip ir praleidžiu - stebiu, kaip
Tesą pakuoja mūsų daiktus ir šluoja šviestuvo duženas. Ji neištaria
man nė žodžio ir nė karto į mane iš tikrųjų nepasižiūri.
 Penkiasdešimt antras skyrius i

TESĄ

- Kaip smagu, kad pavyko pasimatyti su Maksu ir Denise!

Atrodo, prabėgo šimtas metų, - džiūgauja Karen, Kenui užvedus
variklį.
Krepšiai saugiai sukrauti automobilio gale, o aš pasiskolinau
Lendono ausines, kurios, viliuosi, išblaškys dėmesį pakeliui namo.
- Iš tiesų. Liliana taip pat jau suaugusi, - šypsodamasis Kenas
antrina žmonai.
- Tikrai. Ji - tokia daili mergina.
Nesusivaldau nepavarčiusi akių. Liliana buvo miela ir visa kita,
bet kai keletą valandų prasikankinau manydama, kad ją domina
Hardinas, nežinau, ar kada nors pajusiu jai simpatiją. Džiaugiuosi,
kad mums beveik nėra galimybės susitikti dar kartą.
- Per visus šiuos metus Maksas nė trupučio nepasikeitė, -
tarsteli Kenas žemu, priekaištaujančiu tonu.
Bent jau esu ne vienintelė, kuriai jo arogancija ir puikybė ne­
pasirodė patrauklu.
- Ar jautiesi bent kiek geriau? - atsigręžęs paklausia Lendonas.
- Nelabai, - atsidustu.
Jis linkteli.
- Kelionėje gali numigti. Ar nori vandens?
- Aš galiu jai jo paduot, - įsiterpia Hardinas.
Nekreipdamas į jį dėmesio, iš nedidelio šaltkrepšio priešais
savo sėdynę Lendonas ištraukia buteliuką vandens. Tyliai jam
padėkojusi, į ausis įsikišu ausines. Telefonas pradeda nuolat strigti,
todėl išjungiu jį ir vėl įjungiu vildamasi, kad ims veikti geriau. Jei
nepavyks įtampos paskandinti muzikos garsuose, kelionė virs ne­
pakenčiama. Nesuprantu, kodėl nesiėmiau to prieš „didžiąją de­
presiją“, kai Lendonas rodė man, kaip parsisiųsti muzikos.
Absurdiškas pavadinimas, kurį suteikiau toms ilgoms dienoms
be Hardino, sukelia šypseną. Nežinau, kodėl šypsausi - juk tai buvo
juodžiausios dienos mano gyvenime. Jaučiu pažįstamą jausmą
grįžtant. Žinau, kad vėl artėja toks metas.
- Kas yra? - Hardinas pasilenkęs paklausia man į ausį, o aš
instinktyviai atsitraukiu. Jis susiraukia ir nebemėgina dar kartą
manęs paliesti.
- Nieko. Mano telefonas... Nieko vertas, - iškeliu jį.
- Ką būtent bandai padaryt?
- Pasiklausyti muzikos ir šiek tiek numigti, - sušnabždu.
Paėmęs mano telefoną jis pradeda knaisiotis nustatymuose.
- Jei būtum manęs paklausius ir nusipirkus naują telefoną,
dabar nereikėtų sukt dėl to galvos, - subara jis.
Kol Hardinas mėgina pataisyti telefoną, tyliai stebeiliju pro
langą. Nei aš noriu naujo telefono, nei šiuo metu apskritai turiu jam
pinigų. Privalau susirasti naują butą, nusipirkti baldų, susimokėti
sąskaitas. Mažiausiai man trūksta šimtus dolerių kainuojančio
naujo prietaiso, kuriam ne per seniausiai jau išleidau krūvą pinigų.
- Man atrodo, dabar veiks. Jei ne, gali imt mano, - pasiūlo jis.
Imti jo? Hardinas savanoriškai siūlo man savo telefoną? Čia
kažkas naujo.
- Ačiū, - burbteliu ir, prieš išsirinkdama dainą, peržvelgiu visą
sąrašą. Netrukus ausis ir mintis užliejusi muzika paskandina audrą
viduje.
Hardinas parimsta į stiklą ir užmerkia akis. Tamsūs ratilai
aplink jas išduoda miego trūkumą.
Mane užlieja kaltės banga, bet stumiu ją šalin. Netrukus rami­
nantys muzikos garsai nugramzdina į miegą.
 *

- Tesą, - mane pažadina Hardino balsas. - Ar nori valgyt?

- Ne, - atsidustu nenorėdama atmerkti akių.
- Tau pagirios - turėtum užvalgyt, - pataria jis.
Staiga užsimanau ko nors, kas sutrauktų visą tą skrandžio
rūgštį.
- Gerai, - pasiduodu. Šiaip ar taip, šiandien neturiu jėgų pyktis.
Po minutės kitos man ant kelių atsiranda sumuštinis su kep­
tomis bulvytėmis, ir aš praveriu akis. Įveikusi pusę porcijos, vėl
nuleidžiu galvą ir toliau knaibau maistą. Deja, mano telefonas ir
vėl užstrigo.
Pastebėjęs, kad vėl jį krapštinėju, Hardinas ištraukia ausinių
laidą iš mano telefono, ir įkiša jį į savąjį.
-Še.
- Ačiū.
Jis net muzikos programėlę man įjungė. Ekrane nušvinta il­
giausias dainų sąrašas, todėl pradedu jį žiūrinėti, ieškodama pa­
žįstamų atlikėjų. Jau ketinant pasiduoti, akys užkliūva už ap­
lanko, pavadinto „T“. Žvilgteliu į Hardiną, kurio akys, mano
nuostabai, užmerktos, o ne atidžiai įbestos į mane. Atidariusi
aplanką, randu visas mėgstamiausias savo dainas, įskaitant tas,
kurių Hardinui niekada neminėjau. Jis tikriausiai rado jas mano
telefone.
Tokie mažmožiai sukelia abejonės dėl mano sprendimų. Ma­
žyčiai, rūpestingi gestai, kuriuos jis stengiasi nuo manęs nu­
slėpti, yra mano mėgstamiausi. Kaip norėčiau, kad jis liautųsi
juos slėpęs.

Šįkart mane švelniai papurto Karen.

- Mieloji, nubusk.
Atsigręžiu į vis dar miegantį Hardiną. Jo ranka guli ant sėdynės
tarp mudviejų, o pirštai vos liečia mano koją. Net ir per miegus jį
traukia prie manęs.
 - Hardinai, pabusk, - sušnabždu, ir jo akys akimirksniu plačiai
atsimerkia. Jis jas pasitrina, pasikaso galvą ir pažvelgia į mane, mė­
gindamas perskaityti mano veido išraišką.
- Viskas gerai? - tyliai paklausia, o aš linkteliu. Šiandien sten­
giuosi vengti net menkiausios konfrontacijos, bet ramus jo elgesys
ima kelti nerimą. Paprastai tai - tyla prieš audrą.
Išlipame iš automobilio, ir Hardinas nueina iškelti mūsų la­
gaminų.
Karen apsiveja mane rankomis ir tvirtai suspaudžia glėbyje.
- Tesą, mieloji, dar kartą dėkoju, kad prisijungei prie mūsų.
Buvo nepaprastai smagu. Prašau, netruk mūsų vėl aplankyti. Bet
kol kas važiuok ir užkariauk Sietlą.
Kai ji atsitraukia, akyse pastebiu suspindusias ašaras.
- Pažadu, netrukus atvažiuosiu aplankyti. - Dar kartą ją ap­
kabinu. Ji man visuomet buvo tokia maloni ir nuolat palaikė, tarsi
motina, kokios niekada neturėjau.
- Sėkmės, Tesą. Nesidrovėk prašyti bet kokios pagalbos. Sietle
turiu nemažai pažįstamų, - nusišypso Kenas ir nerangiai apkabina
mane per pečius.
- Pasimatysim prieš man išvažiuojant į Niujorką, todėl dabar
glėbesčiuotis neverta, - taria Lendonas, ir abu nusijuokiam.
- Aš palauksiu automobily, - burbteli Hardinas ir nė neatsi­
sveikinęs su savo šeima nueina.
- Jis atsitokės, jei supras, kas jam naudinga, - stebėdamas jį
nueinantį, taria man Kenas.
Pažvelgiu į jau automobilyje sėdintį Hardiną.
- Nuoširdžiai tikiuosi.
- Grįžimas į Angliją jam neduos nieko gero. Ten per daug pri­
siminimų, per daug priešų, per daug klaidų. Jam reikia būti su
tavimi. Su tavimi Sietle, - patikina mane Kenas, ir aš linkteliu. O,
kad Hardinas galvotų taip pat.
- Dar kartą dėkoju. - Darsyk jiems nusišypsau ir einu pas
Hardiną į automobilį.
 Man įsėdus jis be žodžių pagarsina radiją tiek, kad suprasčiau
jį nenorint kalbėtis. Kaip norėčiau žinoti, kas dedasi jo galvoje to­
kiomis akimirkomis kaip ši, kai nenutuokiu, ką jis galvoja.
Pakeliui namo stebeiliju pro langą ir tarp pirštų sukioju jo
per Kalėdas dovanotą apyrankę. Grįžus namo tarp mudviejų tvy­
ranti įtampa tampa nebepakeliama. Mane ji veda iš proto, nors jis
atrodo šaltas ir ramus.
Pasisuku išlipti, bet platus Hardino delnas mane sulaiko. Kita
ranka jis kilsteli mano smakrą, kad į jį pasižiūrėčiau.
- Atleisk. Prašau, nepyk ant manęs, - tyliai taria jis, mūsų lūpas
teskiriant centimetrams.
- Gerai.
Įkvepiu mėtinio jo aromato.
- Bet tu nesijauti gerai. Esi užsidariusi, ir mane tai siutina.
Jis teisus. Visuomet tiksliai žino, ką aš galvoju, bet tuo pat metu
visiškai nieko nesupranta. Gluminanti priešprieša.
- Nenoriu daugiau su tavim pyktis.
- Tai nesipyk, - pareiškia jis, lyg viskas būtų taip paprasta.
- Nesistengiu su tavim pyktis, bet išvykos metu visko labai
daug nutiko. Aš vis dar mėginu susiprasti, - prisipažįstu. Pra­
sidėjo viskas nuo to, kad pagavau Hardiną mėginus sugriauti buto
paieškas Sietle, ir baigėsi jam pavadinus mane savanaude kale.
- Žinau, kad sugadinau atostogas.
- Kaltas ne tu vienas. Man nederėjo leisti laiko su...
- Nebaik šito sakinio, - nutraukia jis ir nuleidžia ranką man
nuo smakro. - Nenoriu apie tai girdėt.
- Gerai.
Nusigręžiu nuo skvarbaus jo žvilgsnio, o jis švelniai suspaudžia
man ranką.
- Kartais aš... Na, kartais pasidarau... Mėšlas, - jis atsidūsta
ir pradeda iš naujo. - Kartais, galvodamas apie mus, pasiduodu
paranojai, supranti? Pavyzdžiui, kartais nesuprantu, kodėl tu su
manim, todėl pradedu išsidirbinėt, o galvoj ima suktis mintys,
kad mums nieko neišeis ir kad aš tavęs netenku. Tada ir prišneku
visokių nesąmonių. Jei tik tu pamirštum apie Sietlą, mes pagaliau
galėtume būt laimingi - daugiau niekas mums nekliudytų.
- Hardinai, Sietlas nėra kliūtis, - švelniai paprieštarauju.
- Yra. O tu užsispyrei išvažiuot tik tam, kad įrodytum savo.
Vis dar sunku patikėti, kaip vos per kelias sekundes jo tonas iš
švelnaus virsta ledo šaltumo.
Nusigręžiu į langą.
- Gal jau galim baigti apie Sietlą? Niekas nesikeičia: tu važiuoti
nenori, o aš noriu. Man jau nusibodo kalbėtis apie vieną ir tą patį.
Jis atitraukia ranką, ir aš atsisuku į jį.
- Gerai, tai ką siūlai? Važiuosi į Sietlą be manęs? Kaip manai,
kiek laiko truks tokie santykiai? Savaitę? Mėnesį? - Nuo šalto jo
žvilgsnio mano nugara perbėga šiurpas.
- Jei tikrai norėtume, pasistengtume ir mums pavyktų. Bent
jau tiek ilgai, kad apsiprasčiau Sietle ir apsispręsčiau, ar man ten
patinka. Jei man ten nepasiseks, tuomet galim važiuoti į Angliją.
- Ne, ne, ne, - gūžteli jis. - Jei išvažiuosi į Sietlą, tarp mūsų
viskas baigta. Kartu nebebūsim.
- Ką? Kodėl? - sutrinku ir jau imu mąstyti apie kitą savo at­
sakymą.
- Nes aš nesusitikinėju per atstumą.
- Anksčiau tu apskritai „nesusitikinėjai“, pamiršai? - primenu
jam. Mane siutina faktas, kad kone maldauju jį nenutraukti mūsų
santykių, nors pati turėčiau svarstyti, ar jo nepalikus už tai, kaip su
manim elgiasi.
- Ir pažiūrėk, prie ko tai privedė, - cinišku tonu meta jis.
- Vos prieš dvi minutes tu manęs atsiprašinėjai už tai, kad užsi­
puolei, o dabar grasini nutraukti mūsų santykius, jei be tavęs išva­
žiuosiu į Sietlą? - iškloju, ir jis lėtai linkteli. - Pažiūrėkim, ar gerai
supratau: pasisiūlei mane vesti, jeigu atsisakysiu kraustytis, bet jei
nuspręsiu išvažiuoti, tu mane paliksi? - Jo pasiūlymo neketinau
priminti, bet nespėjau sulaikyti žodžių lavinos.
- Tave vest? - Jis išsižioja ir primerkia akis. Taip ir maniau, kad
nereikėjo nieko sakyti. - Ką?..
 - Sakei, kad jei pasirinksiu tave, mane vesi. Žinau, buvai girtas,
bet maniau, kad galbūt...
- Ką tu manei? Kad aš tave vesiu7. - su kiekvienu jo žodžiu
oro automobilyje lieka vis mažiau, ir slenkant sunkioms tylos se­
kundėms man darosi vis sunkiau kvėpuoti.
Neverksiu šito vaikino akivaizdoje.
- Ne, žinojau, kad neveši, aš tik...
- Tai kam apskritai prisimint? Pati supranti, kad buvau girtas
ir beviltiškai bandžiau įtikint tave pasilikt - būčiau bet ką pasakęs.
Širdis nuo jo žodžių ir niekinančio tono apsunksta. Tarsi jis
kaltintų mane už tai, kad tikiu iš jo burnos besipilančiu melu.
Žinojau, kad jis ims drabstyti mane purvais, bet mažutė dalelė
manęs - toji dalelė, kuri vis dar tiki jo meile man, - privertė pa­
tikėti, kad galbūt jo pasiūlymas buvo rimtas.
Na ir deja vu. Kartą jau sėdėjau šitame pačiame automobilyje,
o jis šaipėsi ir tyčiojosi iš manęs, kad laikiau jį savo vaikinu. Iš
tokio paties skausmo - ne, gerokai aštresnio - dabar man norisi
rėkti.
Bet aš tyliu. Kaip visada, netardama nė žodžio, susigėdusi
sėdžiu, kol Hardinas kartoja savo tiradą.
- Aš myliu tave. Tesą, myliu tave labiau už viską ir nenoriu
tavęs užgaut, gerai?
- Na, tau puikiai sekasi, - atkertu ir prikandu skruostą. - Einu
į vidų.
Jis atsidūsta ir tuo pat metu, kai aš atidarau dureles, praveria
savąsias. Apeina automobilį paimti mudviejų daiktų. Pasisiūlyčiau
jam padėti, bet nejaučiu nė menkiausio noro ilgiau su juo kalbėtis,
be to, jis bet kuriuo atveju užsispirtų viską užnešti pats. Nes labiau
už viską Hardinas trokšta būti atsiskyrėlis.
Tylėdami einame koridoriais, o lifte girdėti tik jį keliantys
sraigtai.
Kai prieiname buto duris, Hardinas įkiša raktą į spyną ir
klausia:
- Ar pamiršai užrakint duris?
 Iš pradžių jo klausimas išmuša mane iš vėžių, bet netrukus su-
siprantu ir atsakau:
- Ne, tu pats jas užrakinai. Aš prisimenu.
Stebėjau, kaip jis užrakino duris, prieš mums išvykstant; pri­
simenu, dar vartydamas akis juokavo, kaip ilgai užtrukau ruoš­
damasi.
- Keista, - taria jis, žengdamas į vidų. Jo akys nužvelgia butą
taip, tarsi kažko ieškotų.
- Manai, kad... - pradedu.
- Čia kažkieno būta, - atsako jis, ir akimirksniu įsitempęs su­
spaudžia lūpas.
Pradedu panikuoti.
- Esi tikras? Neatrodo, kad kas būtų dingę, - pradedu eiti kori­
doriumi, bet jis staigiai mane sulaiko.
- Lik čia, kol aš apsižvalgysiu, - įsako.
Noriu liepti jam pačiam nesijudinti iš vietos, kol apsižiūrėsiu,
bet iš tiesų tai kvaila mintis - mėginti apsaugoti jį, nors iš tiesų jis
saugo mane. Linkteliu, o nugara nubėga šiurpas. O ką, je i čia tikrai
kas nors yra? Kas laužtųsi į butą, kol mes išvykę, ir nepavogtų mil­
žiniško plokščiaekranio televizoriaus - jis vis dar kabo ant sienos
svetainėje?
Hardinas pradingsta miegamajame, o aš, laukdama jo nuos­
prendžio, stoviu sulaikiusi kvapą.
- Tuščia, - pasirodo jis miegamojo tarpduryje, ir aš giliai at­
sikvepiu.
- Ar esi tikras, kad čia kažkieno būta?
- Taip, bet nesuprantu, kodėl jie nieko neišnešė...
- Ir aš.
Nužvelgusi kambarį, pastebiu skirtumą. Nedidelė krūvelė
knygų ant Hardino naktinio stalelio buvo perkelta kitur. Ypač
aiškiai prisimenu jam mano dovanotą knygą krūvelės viršuje -
tąkart šypsojausi pamačiusi, kad jis vėl ją skaito.
- Čia buvo tavo nevykėlis tėtušis! - staiga sušunka jis.
-K ą ?
 Jei atvirai, pati apie tai pagalvojau, tik nenorėjau pirma nieko
sakyti.
- Kas kitas galėjo čia įsibrauti Kas kitas žinojo, kad mūsų nėr
namie, ir užėjo, bet nieko nepavogė? Tik jis, tas suknistas kvailys
girtuoklis!
- Hardinai!
- Tuoj pat jam paskambink, - pareikalauja.
Iš užpakalinės kišenės išsitraukusi telefoną sustingstu.
- Jis neturi telefono.
Hardinas skėsteli rankomis, tarsi tai būtų baisiausias jo kada
nors girdėtas dalykas.
- Tai aišku, kad neturi. Jis prakeiktas elgeta ir benamis.
- Liaukis. - Piktai į jį dėbteliu. - Tavo nuojauta, kad tai galėjo
būti jis, nesuteikia teisės mano akivaizdoje kalbėti tokių dalykų!
- Puiku, - jis nuleidžia rankas ir gestu palydi mane link durų. -
Tada važiuojam jo ieškot.
Nutipenu prie namų telefono.
- Ne! Ne į mano tėvo medžioklę turėtume leistis, o paskam­
binti į policiją ir pranešti apie įsilaužimą.
- Paskambint į policiją ir ką pasakyt? Kad tavo narkomanas tė­
tušis įsilaužė į butą, bet nieko nepavogė?
Sustingstu vietoje ir atsigręžiu į jį. Kone jaučiu savo akyse de-
gantį pyktį.
- Narkomanas?
Jis tankiai sumirkčioja ir žengia artyn.
- Norėjau pasakyt, girtuoklis...
Jis vengia mano žvilgsnio. Meluoja.
- Prisipažink, kodėl pavadinai jį narkomanu, - pareikalauju.
Purtydamas galvą, jis perbraukia plaukus ranka. Žvilgtelėjęs į
mane, nudelbia akis į grindis.
- Aš tik spėju, gerai?
- Ir kodėl tau apskritai į galvą šovė kažkas panašaus? - Man
ima perštėti akis ir gerklę. Hardinas ir neprilygstami jo spėjimai.
 - Nežinau, gal todėl, kad jo išsivežt atsivilkęs tipas atrodė kaip
prasmirdęs narkomanas. - Jis švelniu žvilgsniu pasižiūri į mane. -
Ar matei, kokios jo rankos?
Pamenu, kaip tas vyriškis kasėsi rankas, bet jo drabužis buvo
ilgomis rankovėmis.
- Mano tėvas narkotikų nevartoja... - lėtai paprieštarauju
svarstydama, ar tikiu savo pačios žodžiais, bet tikrai žinau, kad
nesu pasiruošusi susitaikyti su tokia galimybe.
- Tu jo nepažįsti. Nenorėjau nieko sakyt. - Jis žengia artyn, bet
aš atsitraukiu.
Jaučiu, kaip apatinė mano lūpa ima virpėti, todėl nebegaliu
ilgiau į jį žiūrėti.
- Tu taip pat jo nepažįsti. O jei nenorėjai nieko sakyti, tai kodėl
užsiminei?
- Nežinau, - gūžteli jis.
Man ir vėl siaubingai įsiskaudo galvą. Jaučiuosi tokia išsekusi,
kad atrodo, nualpsiu bet kurią akimirką.
- Tuomet kokia prasmė buvo ką nors sakyti?
- Pasakiau, nes paprasčiausiai išsprūdo, o jis įsilaužė į mūsų
namus.
- Tu to nežinai.
Jis taip nepasielgtų. Juk nepasielgtų?
- Puiku, Tesą, pirmyn, gali toliau apsimetinėt, kad tavo tėtušis -
kuris, leisk tau primint, yra girtuoklis - čia visai niekuo dėtas.
Kaip visuomet, negaliu atsistebėti jo akiplėšiškumu. Jis kaltina
mano tėvą girtuokliavimu? Hardinas Skotas kaltina kažką piktnau­
džiaujant alkoholiu, o pats prisišnioja tiek, kad kitą dieną vos pa­
jėgia ką nors prisiminti?
- Pats tu girtuoklis! - rikteliu ir tuoj pat užsidengiu burną.
- Ką pasakei? - paskutiniai švelnumo likučiai jo veide pra­
nyksta, o plėšrios akys ima mane akylai sekti.
Jaučiuosi siaubingai, bet žinau: jis tik mėgina mane įbauginti,
kad daugiau nieko nesakyčiau. Jis visiškai nesupranta, koks yra.
 - Pats pagalvok: geri tik tuomet, kai jautiesi liūdnas arba
piktas, nežinai, kada liautis gerus, o girtas įniršti. Pradedi viską
daužyti arba įsiveli į muštynes...
- Aš nesu prakeiktas girtuoklis. Buvau visiškai metęs gert, kol
pasirodei tu.
- Hardinai, negali kaltės dėl visko versti man.
Nekreipiu dėmesio į galvoje besisukančią mintį, kad ir pati su­
pykusi ar nuliūdusi griebiuosi vyno.
- Tesą, aš tavęs dėl gėrimo nekaltinu, - garsiai paprieštarauja
jis.
- Po poros dienų nė vienam iš mūsų nebereikės dėl nieko sukti
galvos! - apsisuku ir išeinu į svetainę, o jis nuseka paskui.
- Gal pagaliau sustosi ir manęs paklausysi? - taria jis įtemptu
balsu, bet bent jau nerėkauja. - Nenoriu, kad mane paliktum. Tu
tai žinai.
- Aha, tik kad tu sugebi puikiai parodyti priešingai.
- Ką nori tuo pasakyt? Visą laiką tau kartoju, kaip tave myliu!
Po šių žodžių jo veidu nuslenka vos pastebima dvejonė. Jis
žino, kad savo jausmus rodo nepakankamai.
- Tu ir pats tuo netiki. Matau tai iš tavo akių.
- Tada pasakyk man štai ką. Manai, rasi ką nors kitą, kas
taikstysis su tavo nesąmonėm? Tavo nesibaigiančiais skundais
ir verkšlenimu, tavo erzinančiu poreikiu amžinai tvarkytis, tavo
įžūlumu? - kalbėdamas jis pradeda mosuoti rankomis.
Prapliumpu juoktis. Juokiuosi tiesiai Hardinui į veidą. Nepa­
jėgiu liautis net užsidengusi burną delnu.
- Mano įžūlumu? Mano įžūlumu? Tu manęs negerbi nė per
nago juodymą - nuolat skaudini, emociškai terorizuoji ir užgau­
lioji. Įsiveržei į mano gyvenimą, apvertei jį aukštyn kojom ir dabar
tikiesi, kad tau lankstysiuos, nes įsivaizduoji esąs toks vienintelis
ir nepakeičiamas. Elgiesi taip, lyg būtum kietuolis, kuriam nusi­
spjaut į viską, išskyrus save patį, bet be manęs negali net ramiai
miegoti! Susitaikiau su tavo trūkumais, bet nestovėsiu čia ir ne­
leisiu tau šitaip su manim kalbėti.
 Žingsniuoju pirmyn atgal cementinėmis grindimis, o jis stebi
kiekvieną mano judesį. Jaučiuosi šiek tiek kalta, kad šitaip jį ap­
rėkiau, bet tereikia prisiminti jo ką tik man drėbtus žodžius, kad
pyktis vėl įsižiebtų.
- Jei tau įdomu, taip, kartais su manim gali būti sudėtinga, bet
tai todėl, kad aš nesiliauju nerimavusi dėl tavęs ir visų kitų aplink,
amžinai stengiuos tavęs nesupykdyti ir visiškai pamirštu save. Tad
atsiprašau, jei tave nervinu ar skundžiuosi, kai tu nuolatos mane
užsipuoli be jokios prakeiktos priežasties!
Hardino veidas rimtas. Kumščiai suspausti prie šonų, o
skruostai išraudę.
- Nežinau, ką daugiau daryt, gerai? Žinai, kad niekad su niekuo
nesusitikinėjau. Žinojai, kad man asmeniniai santykiai bus iššūkis.
Kad aš būsiu iššūkis. Dabar neturi teisės dėl to skųstis.
- Neturiu teisės dėl to skųstis? Žinai, čia ir mano gyvenimas,
todėl skųsiuos dėl ko tik užsimanysiu, po velnių, - prunkšteliu.
Nejau jis kalba rimtai? Akimirką maniau, kad jo veido išraiška
reiškia, jog jis ketina atsiprašyti už tai, kaip su manim elgiasi, bet
juk pažįstu jį geriau. Hardino bėda ta, kad kai jis geras, jis toks ne­
paprastai geras, mielas ir nuoširdus. Ir aš jį be galo myliu. Bet kai
jis blogas, jis tampa tokiu neapykantos pritvinkusiu niekšu, kokio
nesu sutikusi ir daugiau niekada nesutiksiu.
Nuėjusi į miegamąjį, atsegu lagaminą ir netvarkingai sumetu
savo drabužius į vidų.
- Kur susiruošei? - klausia jis.
- Nežinau, - atsakau atvirai. Žinau tiek, kad toliau nuo tavęs.
- Žinai, kur tavo problema, Teresa? Tavo problema ta, kad pri­
siskaitei per daug suknistų romanų ir pamiršai, kad jie yra išgalvoti.
Realiam pasauly nėra darsių, yra tik vikhamai ir alekai d’erber-
viliai, todėl atsipeikėk ir nustok tikėtis, kad pavirsiu į suknistą li­
teratūrinį herojų, nes galiu tave nuramint: nieko panašaus nebus!
Jo žodžiai mane apsiveja ir ima sunktis per odą. Štai ir pabaiga.
- Būtent todėl mums niekada nieko nepavyks. Stengiausi iki
pamėlynavimo, atleidau tau visus neįsivaizduojamus dalykus,
kuriuos iškrėtei ne tik man, bet ir kitiems, bet tu vis nesiliauji.
Tiesą sakant, pati esu dėl to kalta. Nesu auka - paprasčiausiai esu
kvailelė, kuri pernelyg tave myli. Bet tau tai nieko nereiškia. Kai
pirmadienį išvažiuosiu, tavo gyvenimas grįš į įprastas vėžias. Tu
ir toliau būsi tas pats Hardinas, kuriam į viską nusišvilpt, o aš tuo
tarpu galuosiuos iš skausmo. Bet pati dėl to kalta. Leidau sau pa­
sinerti į tave, leidausi apvyniojama aplink pirštą, nors puikiai ži­
nojau, kad viskas baigsis šitaip. Maniau, kad kai išsiskyrėme
anksčiau, tu suprasi, jog su manim tau geriau nei vienam, bet čia
ir esmė, Hardinai. Su manim tau ne geriau. Tau geriau vienam. Tu
visą gyvenimą būsi vienas. Net jei sutiksi kitą naivią mergaitę, kuri
dėl tavęs atsisakys visko, net savęs pačios, jai taip pat galiausiai at­
sibos toks tąsymasis, ir ji tave paliks taip, kaip aš...
Hardinas stebeilija į mane. Jo akys paraudusios, rankos dreba,
ir žinau, kad bet kurią akimirką jis neteks savitvardos.
- Pirmyn, Tesą! Drėbk man, kad palieki. O dar geriau, nieko
nesakyk. Susikrauk mėšlą ir nešdinkis.
- Liaukis save tvardęs, - piktai įsakau jam, nors viduje
meldžiu. - Stengiesi nepalūžti, bet žinau, kad to nori. Jei tik leistum
sau parodyti, ką iš tiesų jauti...
- Tu supratimo neturi, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Eik lauk! -
jo balsas sutrūkčioja, ir aš tenoriu apsivyti jį rankomis ir pažadėti
niekada jo nepalikti.
Bet negaliu.
- Tau tereikia tarti žodį. Prašau, Hardinai, tik pasakyk man,
kad šį kartą pasistengsi, iš tiesų pasistengsi, - man belieka tik mal­
dauti, nes nebežinau, ką daugiau daryti. Nenoriu jo palikti, nors
suprantu, kad privalau.
Jis stovi priešais mane vos už poros metrų, ir matau, kaip
pamažu užsisklendžia. Paskutiniai mano Hardino skleidžiamos
šviesos spindulėliai pamažu nyksta, gęsta tamsoje, nusinešdami
mano mylimą vyrą tolyn. Kai galiausiai jis atplėšia nuo manęs akis
ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės, suprantu, kad jo nebėra. Pra­
radau jį.
 - Nebenoriu daugiau stengtis. Esu toks, koks esu, ir jei tau to
negana, žinai, kur durys.
- Vadinasi, šito tu nori? Nebenori net stengtis? Jei aš dabar iš­
eisiu, tai bus paskutinis kartas. Žinau, manim netiki, nes visada
taip sakau, bet šįkart kalbu rimtai. Tik pasakyk, kad šitaip elgiesi
apimtas panikos dėl mano persikėlimo į Sietlą.
Spoksodamas į sieną man už nugaros, jis sausai taria:
- Esu tikras, kad rasi kur pernakvot iki pirmadienio.
Nieko neatsakau, todėl jis apsisuka ant kulno ir palieka mane
kambaryje vieną. Stoviu sustingusi, nustebusi, kad jis negrįžo pa­
sibarti daugiau. Galiausiai susirankioju jo sudaužytos širdies li­
kučius ir paskutinį kartą susikraunu daiktus.
 Penkiasdešimt trečias skyrius

HARDINAS

Mano lūpos amžinai kalba tai, ko protas nenori sakyt, bet atrodo,
kad nieko negaliu padaryt. Aišku, nenoriu, kad ji išeitų. Noriu
stipriai ją apkabint ir bučiuot jos plaukus. Noriu jai pasakyt, kad
bet ką dėl jos padarysiu, kad dėl jos pasikeisiu, kad mylėsiu iki gy­
venimo galo. Užuot taip pasielgęs, išeinu ir palieku miegamajame
ją vieną.
Girdžiu ją krebždant kitam kambary. Žinau, turėčiau grįžt
į miegamąjį ir neleist jai krautis daiktų, bet, kai pagalvoji, kokia
prasmė? Pirmadienį ji, šiaip ar taip, išsikrausto, taigi kodėl ne
dabar. Vis dar negaliu patikėt, kad ji pasiūlė santykius per atstumą.
Tai man niekaip nepavyktų. Ji gyventų už kelių valandų kelio, pa­
siskambintume tik kartą ar du per dieną, miegotume skirtingose
lovose. Ne, negalėčiau.
Jei mes skiriamės, bent jau nesijausiu kaltas dėl gėrimo ar ki­
tokio mėšlo, į kurį įsivelsiu... Tik ką aš bandau apgaut - nieko
daugiau veikt aš nenoriu. Užuot praleidęs bent minutę be jos, su
malonumu sėdėčiau ant sofos ir leisčiausi jos priverčiamas žiūrėt
šimtą kartų matytas „Draugų“ serijas.
Po kelių minučių paskui save tempdama du lagaminus pa­
sirodo Tesą. Ant peties kabo rankinė, o veidas išbalęs.
- Nemanau, kad ką nors palieku, išskyrus keletą knygų, bet nu­
sipirksiu naujų, - sako ji žemu drebančiu balsu.
Viskas. Išaušo akimirka, kurios košmariškai bijojau nuo pat tos
dienos, kai sutikau šitą merginą. Ji mane palieka, o aš čia stoviu ir
nedarau nieko, kad ją sulaikyčiau. Negaliu jos sulaikyt. Jai lemta
pasiekt daugiau, nei leisčiau aš, būt su žmogum, geresniu už mane.
Nuo pat pradžių tai žinojau. Tik vyliausi, kad ir šįkart, kaip visada,
klystu.
Visa tai lieka nutylėta. Aš tik metu:
- Gerai.
- Gerai, - sako ji ir išsitiesia. Prie durų pakelia ranką pasiimt
raktų, ir jos rankinė nuslysta nuo peties. Nežinau, kas man yra, -
turėčiau bandyt ją sulaikyt arba jai padėt, bet negaliu.
Tesą atsigręžia į mane.
- Vadinasi, viskas. Visi tie barniai, ašaros, glamonės, juokas -
viskas buvo perniek, - švelniu balsu taria ji. Jos žodžiuose - jokio
pykčio. Tik abejingumas.
Linkteliu, nepajėgdamas pratart nė žodžio. Jei galėčiau ką
nors pasakyt, mums abiem šią akimirką apsunkinčiau šimtą kartų.
Tiksliai žinau.
Ji papurto galvą ir praveria duris, prilaiko jas koja, kad galėtų
paskui save išsitempt lagaminus.
Už durų ji žvilgteli į mane ir vos girdimai tarsteli:
- Aš tave amžinai mylėsiu. Tikiuosi, tu tai žinai.
Tesą, liaukis kalbėjus. Prašau.
- Ir tikiuosi, kad kada nors tave taip pat stipriai mylės kas nors
kitas.
- Ša, - švelniai maldauju.
Nebegaliu šito klausytis.
- Tu nebūsi vienišas visą gyvenimą. Žinau, kad jau sakiau, bet
jei tik kreiptumeis pagalbos ar ką nors, išmoktum valdyti pyktį, ga­
lėtum susirasti...
Praryju gerklėj kylantį gumulą ir žengiu link durų.
- Išeik jau, - rėžiu ir užtrenkiu duris jai priešais nosį.
Nors medinės durys storos, už jų išgirstu, kaip ji giliai įkvepia.
Aš ką tik užtrenkiau duris jai prieš nosį - kas su manim darosi?
Leidžiu sau pasinert į paniką, o skausmui pasklisti venomis.
Vos pajėgiau jį kontroliuot, iki ji išėjo. Pirštais panyru į plaukus,
keliais trenkiuosi į cementines grindis ir nebežinau, kur dingt.
Oficialiai tapau didžiausiu pasaulio nevykėliu, ir nieko negaliu
padaryt. Viskas atrodo taip paprasta: važiuok su ja į Sietlą, ir gy­
venkit ilgai ir laimingai. Bet viskas nėra taip suknistai paprasta.
Ten viskas bus kitaip: ji pasiners į savo praktiką ir naujas pas­
kaitas, susiras naujų draugų, patirs naujų - geresnių - dalykų ir
mane pamirš. Ten jai manęs nebereikės. Nusišluostau srūvančias
ašaras.
Ką? Pirmą kartą gyvenime suprantu, koks savanaudis esu. „Su­
siras naujų draugų“? Kas čia blogo, jei ji susiras naujų draugų ir
patirs naujų dalykų? Ir aš ten būčiau, šalia jos, viską patirtume
kartu. Kodėl šitaip stengiausi atkalbėt ją keltis į Sietlą, nors turėjau
džiaugtis dėl jai suteiktos galimybės? Galimybės įrodyt jai, kad ga­
lėčiau būt jos troškimų dalis. Jai tik tiek iš manęs tereikėjo, o aš ir
to negalėjau jai suteikt.
Jeigu dabar jai paskambinsiu, ji apsisuks, o aš susikrausiu
daiktus ir rasiu, kur - bet kur - mums gyvent Sietle...
Ne, ji neapsisuks. Ji suteikė man progą ją sulaikyt, o aš net
piršto nepajudinau. Ji net stengėsi mane nuramint, kai stebėjau jos
tikėjimą manim gęstant sau prieš akis. Užuot ją guodęs, trenkiau
durimis jai prieš nosį.
„Tu nebūsi vienišas visą gyvenimą“, - pasakė ji. Ji klysta: aš
liksiu vienas, o ji ne. Ji susiras žmogų, kuris ją mylės taip, kaip
aš nesugebėjau. Niekas tos merginos nemylės stipriau už mane,
bet galbūt tas kitas sugebės jai parodyti, ką reiškia būt mylimai, ką
reiškia turėt žmogų, kuris tave myli nepaisydamas visų nesąmonių,
taip, kaip ji visada buvo šalia. Visada.
Ji to verta. Pagalvojus, kad ji gaus tai, ko yra verta, tik būdama
su kuo nors kitu, man atima kvapą. Bet taip reikia. Seniai reikėjo
ją paleist, užuot suvarius nagus giliau ir privertus ją švaistyt laiką
man.
Galėčiau persiplėšt per pusę. Viena dalis žino, kad ji pas mane
sugrįš šiandien, gal rytoj, ir viską atleis. Bet kita pusė supranta, kad
daugiau ji nebesistengs manęs pataisyt.
 *

Po kurio laiko atsiplėšiu nuo grindų ir nuslenku į miegamąjį. Už­

ėjęs pro duris, vėl kone susmunku. Ant popieriaus skiautės šalia
skaityklės ir Vėtrų kalno guli apyrankė, kurią buvau jai užsakęs.
Paimu, pasukioju begalybės pakabuką tarp pirštų ir pasižiūriu į
tokios pačios formos tatuiruotę sau ant riešo.
Kodėl ji jų paliko? Tai buvo mano dovana jai tuo metu, kai be­
viltiškai stengiausi parodyt savo meilę. Man reikėjo jos meilės ir at­
leidimo, ir ji man juos suteikė. Su siaubu suprantu, kad popieriaus
skiautė yra mano jai rašytas laiškas. Išlankstęs pradedu jį skaityt, o
krūtinė pamažu skausmingai plyšta, ir visas vidus išbyra ant kietų
grindų. Liguistą mano protą užplūsta prisiminimai: kaip pirmą
kartą pasakiau jai, kad myliu, o vėliau atsiėmiau savo žodžius, kaip
į pasimatymą nusivedžiau šviesiaplaukę, kuria mėginau ją pakeist,
kaip jaučiaus, kai pamačiau ją stovinčią tarpdury po to, kai per­
skaitė laišką. Skaitau toliau.

Tu myli mane, nors nesu tavęs vertas, ir man tavęs

reikia. Man visada tavęs reikėjo ir visada reikės. Kai buvai
palikusi m ane tų beveik savaitę, buvau beveik miręs, buvau
prapuolęs. Be tavęs visiškai prapuoliau. Praėjusių savaitę
ėjau su kažkuo į pasimatymų. Neketinau tau sakytu bet ne­
ištverčiau, je i dar kartų prarasčiau tave.

Pirštai virpa taip, kad vos nesuplėšau plono popieriaus, stengda­

masis išlaikyt jį ramiai.

Aš nesu romantikas, niekada neparašysiu tau eilėraščio,

niekada nepadainuosiu tau dainos.
Aš kitoks.
Negaliu pažadėti, kad daugiau niekada tavęs neįskau­
dinsiu> bet galiu prisiekti, kad visada tave mylėsiu, iki pat
mirties. Aš baisus žmogus ir nesu tavęs vertasy bet tikiuosi,
kad suteiksi man progų susigrųžinti tavo pasitikėjimų.
 Atsiprašau už visą skausmą, kurį tau sukėliau, fr suprasiu,
j d neg#// man atleisti.

Bet ji atleido. Ji mano klaidas atleido kiekvieną kartą, tik ne šitą.

Užuot bandęs pelnyt jos pasitikėjimą, toliau ją skaudinau. Sudras­
kau apgailėtiną išpažintį į skutelius. Krisdami jie sukasi ir galiau­
siai nusileidžia ant šalto cemento.
Matai, aš viską naikinu! Žinau, kaip tas prakeiktas daiktas buvo
jai svarbus, o aš jį paverčiau mėšlo krūva.
- Ne! Ne, ne, ne!
Parpuolu ant grindų ir karštligiškai mėginu sulipdyti skutelius
atgal į vieną lapą. Bet jų tiek daug. Nė vienas iš jų netinka prie
kito, jie vis išbyra man iš rankų, ir lieka stebėti, kaip sklaidosi po
kambarį. Tikriausiai šitaip ji jautėsi, mėgindama suklijuot mane.
Atsistoju ir batu paspiriu surinktą skutelių krūvą. Tada staigiai pa­
silenkiu ir surinkęs juos padedu į krūvelę ant stalo. Uždengęs juos
knyga, kad skersvėjis nenupūstų, pamatau, kad pasičiupau Puikybę
ir prietarus. Tai aišku.
Atsigulu ant lovos ir imu laukt, kol, pranešdama apie jos su­
grįžimą, trakštelės durų rankena.
Tikriausiai laukiu ištisas valandas, bet trakštelėjimo taip ir ne­
išgirstu.
 Penkiasdešimt ketvirtas skyrius

TESĄ

Pameluoju Stef. Nenoriu niekam pasakoti apie savo santykių sun­

kumus, ypač dabar, kai dar nespėjau suvokti, kas įvyko. Būtent to­
dėl paskambinau Stef - Lendonas pernelyg įsivėlęs į situaciją, todėl
nenoriu jo vėl trukdyti. Kitų variantų neturiu. Taip jau nutinka, kai
turi lygiai vieną draugą, kuris pasirodo esąs tavo vaikino įbrolis.
Na, dabar jau buvusio vaikino...
Taigi, kai kalbėdama telefonu Stef sunerimsta, paaiškinu:
- Ne, ne. Viskas gerai. Aš tik... Hardinas... Išvažiavo su savo
tėvu ir nepaliko man raktų nuo buto, todėl man iki pirmadienio
reikia kur nors pernakvoti.
- Hardinas taip ir pasielgtų, - sako ji, ir man palengvėja, kai
melas suveikia. - Gerai, atvažiuok. Aš vis dar tame pačiame kam­
baryje - bus kaip senais laikais! - linksmai tauškia ji, o aš pasi­
stengiu išspausti juoką.
Šaunu. Kaip senais laikais.
- Vėliau su Tristanu planavom važiuoti į prekybos centrą, bet
tu gali likti čia arba prie mūsų prisijungti. Kaip nori.
- Man dar reikia susiruošti į Sietlą, todėl, jei neprieštarausi,
patūnosiu kambaryje.
- Žinoma, žinoma, - sutinka ji ir dar priduria: - Tikiuosi, pa-
siruošei savo vakarėliui rytoj vakare!
- Vakarėliui? - sutrinku.
Aky taip... Tam vakarėliui. Buvau tokia išsiblaškiusi, kad visai
pamiršau apie Stef man rengiamą atsisveikinimo vakarėlį. Kaip ir
per Hardino gimtadienį, esu tikra, kad jo šutvė susirinks ir gers,
nesvarbu, ar aš dalyvausiu, ar ne, bet atrodo, ji labai nori, kad daly­
vaučiau, o kadangi prašau jos didelės paslaugos, noriu būti maloni.
- Paskutinį kartą prašau, sutik! Žinau, kad Hardinas tikriausiai
atsisakė, bet...
- Hardinas nesprendžia, ką aš veiksiu, - primenu jai, ir ji nu­
sijuokia.
- Žinau! Aš tik sakau, kad daugiau nebepasimatysim. Mes abi
išsikraustom, - verkšlena ji.
- Gerai, leisk man apie tai pagalvoti. Aš jau pakeliui, - atsakau.
Bet, užuot pasukusi tiesiai į bendrabutį, nusprendžiu kiek pa­
sivažinėti. Privalau įsitikinti, kad sugebėsiu jos akivaizdoje save
kontroliuoti, neverksiu ir 1.1. Neverksiu. Neverksiu. Dar kartą pri­
kandu skruostą, kad tik nepasiduočiau ašaroms.
Laimei, prie skausmo aš jau pratusi. Beveik nieko nebejaučiu.
Stef randu besiruošiančią. Vilki raudoną suknelę su tinklinėmis
pėdkelnėmis ir, su plačia šypsena atidarydama duris, timpteli ją
žemyn.
- Pasiilgau tavęs! - cypteli ji ir stipriai mane apkabina.
Vos nesuskystu, tačiau pavyksta susitvardyti.
- Aš tavęs taip pat pasiilgau, nors neprabėgo tiek daug laiko.
Nusišypsau, o ji linkteli. Atrodo, kad mudu su Hardinu tatui­
ruočių salone ją sutikome ne prieš savaitę, o prieš gerą šimtmetį.
- Gal tu ir teisi. Bet taip atrodo. - Iš spintos ji pasičiumpa ilga-
aulius batus ir prisėda ant lovos. - Ilgai užtrukti neturėčiau. Jauskis
kaip namie... Tik nieko netvarkyk! - paskuba pridurti pamačiusi,
kad žvalgausi po netvarką kambaryje.
- Net neketinau! - sumeluoju.
- Dar ir kaip ketinai! Ir tikriausiai vis tiek sutvarkysi. - Jai juo­
kiantis, pabandau ir aš. Man nepavyksta, o garsas labiau primena
kažką tarp prunkštelėjimo ir kosulio. Gerai, kad ji nekomentuoja.
- Beje, aš jau visiems pasakiau, kad dalyvausi. Visi džiau­
giasi! - taria ji eidama pro duris. Prasižioju protestuoti, bet durys
paskui ją jau užsidarė.
 Šiame kambaryje atgyja tiek daug prisiminimų. Negaliu to pa­
kęsti, bet tuo pat metu tai nuostabu. Mano senoji kambario pusė
vis dar neapgyvendinta, tad Stef lovą nuklojusi drabužiais ir par­
duotuvių maišeliais. Pirštais perbraukiu kojūgalio lentą prisi­
mindama, kaip Hardinas pirmą kartą miegojo su manim šitoje
siauroje lovoje.
Negaliu sulaukti, kol pabėgsiu iš šito studentų miestelio - nuo
viso miesto ir visų jo gyventojų. Nuo pat pirmos dienos CVU pa­
tyriau tik širdies skausmą ir kone trokštu, kad apskritai nebūčiau
čia važiavus.
Net kambario siena man primena Hardiną ir tą kartą, kai jis iš­
sklaidė mano užrašus ant grindų, o aš norėjau jam užvožti, bet jis,
prirėmęs prie jos, aistringai mane pabučiavo.
Nežinau, ar pajėgsiu šiąnakt čia nakvoti. Mintys nenurims, o
prisiminimai persekios ir kils prieš akis kaskart, kai užsimerksiu.
Mėgindama save išblaškyti, išsitraukiu kompiuterį ir pradedu
ieškoti gyvenamosios vietos Sietle. Kaip ir maniau, tai beviltiška.
Vienintelis butas, kurį pavyko rasti, yra už pusvalandžio nuo nau­
josios leidyklos kontoros ir šiek tiek per brangus. Dėl viso pikto iš-
sisaugau kontaktinį numerį.
Po dar valandą trukusių paieškų nuleidžiu rankas ir skambinu
Kimberlei. Nenorėjau prašyti kurį laiką apsistoti pas juos su Kris­
tianu, bet Hardinas nepaliko man kitos išeities. Žinoma, Kimberlė
mielai sutinka pabrėždama, kaip malonu jiems bus priimti mane į
svečius naujuosiuose namuose Sietle, ir šiek tiek pasigirdama, kad
jie erdvesni net už senuosius.
Pažadu jai nesėdėti ant sprando ilgiau nei dvi savaites, vil­
damasi, kad tiek laiko pakaks susirasti įkandamą būstą, kurio langai
bus be grotų. Staiga suprantu, kad per Hardino sukeltą dramą visai
pamiršau apie netvarką bute ir įsilaužimą, kol buvome išvykę. No­
rėčiau tikėti, kad mano tėvas su tuo nesusijęs, bet sunkoka. Jei
tai buvo jis - niekas nedingo. Gal jam paprasčiausiai reikėjo kur
nors pernakvoti, ir jis neturėjo kur daugiau eiti. Meldžiuosi, kad
Hardinas jo nesurastų ir neapkaltintų įsilaužimu. Kokia būtų to
prasmė? Vis dėlto tikriausiai turėčiau pamėginti pirma jį surasti,
tik jau vėloka, o aš, tiesą sakant, šiek tiek bijau toje miesto dalyje
atsidurti viena.

Nubundu, kai apie vidurnaktį į kambarį įsvirduliuoja už savo pa­

čios kojų kliūdama Stef. Nepamenu, kaip užmigau prie stalo, todėl
kai pakeliu galvą, stipriai sudiegia kaklą. Kai patrinu jį delnu, su­
skausta dar labiau.
- Nepamiršk savo vakarėlio rytoj, - burbteli ji ir kone aki­
mirksniu išsijungia.
Prieinu ir nuaunu batus - ji ima tyliai knarkti. Mintyse pa­
dėkoju jai už supratingumą ir leidimą pernakvoti, perspėjus vos
prieš valandą.
Ji atsidūsta, sumurma kažką nesuprantamo ir apsivertusi ant
kito šono vėl užminga.

Visą dieną pragulėjau senojoje savo lovoje skaitydama. Niekur ne­

noriu eiti ir su niekuo bendrauti, ypač susitikti Hardino, nors abe­
joju, kad taip nutiks. Jam nėra priežasties artintis prie savo šutvės,
bet mano širdis sudaužyta, mintis valdo paranoja, todėl nenoriu
rizikuoti.
Stef neprabunda iki ketvirtos popiet.
- Užsisakysiu picos - norėsi? - klausia ji, nedidele servetėle iš
rankinės valydamasi ryškų praėjusio vakaro makiažą.
- Taip, ačiū.
Skrandis sugurgia primindamas, kad šiandien dar kąsnio
burnoje neturėjau.
Kitas porą valandų su Stef praleidžiame valgydamos ir besišne-
kučiuodamos apie jos artėjantį kraustymąsi į Luizianą ir apie tai, kad
Tristano tėvai nesužavėti jo persikėlimu į kitą universitetą dėl jos.
- Jie atsitokės. Juk tu jiems patikai, tiesa? - padrąsinu ją.
- Taip, lyg ir. Bet jo šeima pamišus dėl CVU ir tradicijų ar dar
kažko, bla bla bla. - Ji varto akis, o aš nusijuokiu nė nemėgindama
jai paaiškinti, koks svarbus kai kurioms šeimoms yra tradicijų tę­
simas.
- Taigi, vakarėlis. Ar jau žinai, ką rengsies? - klausia ji, šel­
miškai šypsodamasi. - Ar dėl senų laikų norėtum ką nors pasisko­
linti iš manęs?
Papurtau galvą.
- Negaliu patikėti, kad apskritai sutikau po... - vos neužsimenu
apie Hardiną, bet spėju pakreipti mintį: - po visų tų kartų, kai per
jėgą tempei mane į vakarėlius.
- Bet šis kartas paskutinis. Be to, žinai, kad Sietlo studentų
miestelyje nerasi už mus šaunesnės grupės. - Ji tankiai sumirkčioja
savo dirbtinėmis blakstienomis, o man belieka atsidusti.
- Prisimenu, kaip pirmąkart susitikom. Pravėriau šito kam­
bario duris ir vos neapalpau. Neįsižeisk, - nusišypsau, o ji atsako
tuo pačiu. - Sakei, kad rengiate laukinius vakarėlius, ir mano mama
vos infarkto negavo. Ji norėjo, kad persikelčiau į kitą kambarį, bet
aš nesutikau...
- Gerai, kad nepersikraustei, kitaip dabar nesusitikinėtum su
Hardinu, - šypsodamasi taria ji ir trumpam nusigręžia. Akimirką
susimąstau, kas būtų nutikę, jei būčiau persikėlusi į kitą kambarį
ir daugiau niekada jo nebesutikusi. Nesvarbu, kas tarp mudviejų
nutiko, nenorėčiau nieko pakeisti.
- Gana šniurkščioti, einam ruoštis! - ji suploja delnais ir, su­
ėmusi mane už rankų, nusitempia nuo lovos.

- Dabar žinau, kodėl nekenčiu bendrų dušų, - skundžiuosi

sausindama plaukus rankšluosčiu.
- Nėra jau taip blogai, - nusijuokia Stef, o aš vartydama akis
prisimenu dušą bute. Kiekvienas mažmožis man primena Hardiną,
todėl iš paskutiniųjų stengiuosi išlaikyti šitą dirbtinę šypseną, bet
viduje degte degu.
Galiausiai, kai esu pasidažiusi, o plaukai sugarbanoti, Stef
padeda užsisegti dar visai neseniai įsigytos geltonos ir juodos suknelės
 užtrauktuką. Tvirtybės neprarandu tik vildamasi, kad šitas vaka­
rėlis bus išties smagus, o aš gausiu porą valandų ramybės.
Mūsų pasiimti Tristanas atvažiuoja šiek tiek po aštuonių. Stef
atsisako leisti man vairuoti, mat ketina mane nugirdyti iki sąmonės
netekimo. Ši mintis man visai patinka. Jei neteksiu sąmonės, nebe­
reikės kaskart atsimerkus matyti besišypsančio Hardino duobučių
skruostuose ar surauktų jo antakių. Deja, ir užsimerkusi negaliu
liautis apie jį svajojusi.
- Ką šį vakarą veikia Hardinas? - iš keleivio sėdynės paklausia
Neitas, ir aš akimirką supanikuoju.
- Išvažiavęs. Su savo tėvu, - sumeluoju.
- Argi jūs pirmadienį neišvažiuojat į Sietlą?
- Taip, toks planas, - mano delnai ima prakaituoti. Nekenčiu
meluoti, ir man baisiai nesiseka.
Neitas atsigręžia ir maloniai nusišypso.
- Ką gi, sėkmės jums abiem. Gaila, kad prieš išvažiuojant jo
nepamatysiu.
Skausmas paaštrėja.
- Ačiū, Neitai. Perduosiu jam.
Vos tik sustojame prie brolijos namų, akimirksniu imu gailėtis
sutikusi. Žinojau, kad tai bus prasta mintis, bet nemąsčiau blaiviai
ir maniau, kad tai padės man prasiblaškyti. Bet čia - joks ne prasi­
blaškymas. Tai tik vienas milžiniškas priminimas apie viską, ką pa­
tyriau ir ko galiausiai netekau.
Net juokinga, kad nors kiekvieną kartą čia atvažiavusi tuoj pat
imu gailėtis, kažkokiu būdu vėl ir vėl grįžtu į šiuos prakeiktus bro­
lijos namus.
- Spektaklis prasideda, - taria Stef ir plačiai šypsodamasi įsi­
kimba man į parankę.
Tik vieną sekundę jos akys žybteli, o manęs neapleidžia nuo­
jauta, kad tokius žodžius ji pasirinko ne atsitiktinai.
 Penkiasdešimt penktas skyrius

HARDINAS

Kai pasibeldžiu į tėvo kabineto duris, supykina. Patikėt negaliu,

prie ko priėjau - prašysiu jo patarimo. Man tik reikia, kad kas nors
mane išklausytų, kas nors, kas bent kiek supranta, kaip jaučiuos.
Iš vidaus pasigirsta jo balsas:
- Užeik, mieloji.
Prieš užeidamas susvyruoju, kad tai nebus patogu, bet tai
būtina. Atsisėdu į platų krėslą priešais jo stalą ir stebiu, kaip jo
veidas iš viltingo virsta nustebusiu.
Iš jo lūpų išsprūsta juokas.
- Atleisk, palaikiau tave Karen.
Bet perpratęs mano nuotaiką, jis surimtėja ir atidžiai įsižiūri.
Linkteliu ir nusuku akis.
- Nežinau, kodėl aš čia, bet daugiau neturiu kur eit. - Nu­
leidžiu galvą tarp delnų, o tėvas prisėda ant raudonmedžio stalo
krašto.
- Džiaugiuosi, kad atėjai pas mane, - tyliai taria jis, sverdamas
mano reakciją.
- Nepasakyčiau, kad atėjau pas tave, - primenu jam. Iš tiesų tai
atėjau, bet nenoriu, kad jis pradėtų laikyt tai kokiu nors nušvitimu,
nors gal taip ir yra. Stebiu, kaip jis lėtai linkteli, o jo akys pradeda
bėgiot po kambarį, vengdamos susitikt su manosiom.
- Nesijaudink, nežadu pradėt keiktis ar visko daužyt. Neturiu
tam jėgų. - Stebeiliju į jam už nugaros kabančias lenteles.
Jis tyli, tad aš atsidūstu.
 Aišku, šitai, mano pralaimėjimo ženklas, jį paskatina.
- Ar nori man papasakoti, kas atsitiko?
- Ne. Nenoriu, - atkertu apžiūrinėdamas knygas lentynose.
- Gerai...
Jausdamas akimirkos neišvengiamybę dar kartą atsidustu ir
sakau:
- Nenoriu, bet tikriausiai papasakosiu.
Tėvas atrodo sutrikęs, rudos jo akys atsargiai mane stebi, lyg
mėgintų suprast, kur čia šuo pakastas.
- Patikėk, - pradedu, - jei turėčiau, kur kitur eit, manęs čia
nebūtų, bet Lendonas amžinai stoja į jos pusę ir yra subjektyvus
kvailys.
Žinau, kad tai netiesa, bet dabar Lendono patarimo man ne­
reikia. Dar mažiau noriu prisipažint, koks šunsnukis buvau ir kokių
siaubingų dalykų per pastarąsias keletą dienų prišnekėjau Tesai. Jo
nuomonė man nelabai svarbi, bet, neskaitant Tesos, žinoma, ji man
rūpi labiau nei kitų.
Tėvas man nusišypso.
- Žinau tai, sūnau.
- Gerai.
Nežinau, nuo ko pradėt, ir, atvirai sakant, vis dar nesuprantu,
kas mane čia atvedė. Ketinau važiuot į barą išgert, bet kažkokiu
būdu atsidūriau tėvo... ne, tėčio, kieme. Mane iš proto varydavo tai,
kad Tesą sakydavo „tėvas“ ir „motina“, o ne „tėtis“ ir „mama“, bet
dabar ir pats pradėjau taip kalbėt. Jis turėtų džiaugtis, kad apskritai
vadinu jį tėvu ar tėčiu, o ne Kenu arba šunsnukiu, kaip vadinau di­
džiąją savo gyvenimo dalį.
- Na, kaip tikriausiai atspėjai, Tesą pagaliau mane paliko, -
prisipažįstu ir pasižiūriu į jį. Iš paskutiniųjų bandydamas išlaikyt
neutralią veido išraišką, jis laukia, kad tęsčiau, bet aš tik pridedu: -
Ir aš jos nesulaikiau.
- Esi tikras, kad ji nebegrįš? - paklausia jis.
- Taip, esu tikras. Ji man suteikė ne vieną progą ją sulaikyt ir
nemėgino nei paskambint, nei parašyt, - pasižiūriu į laikrodį ant
sienos: - beveik dvidešimt astuonias valandas. Net neįsivaizduoju,
kur ji yra.
Atvažiavęs pas Keną su Karen tikėjausi pamatyt Tesos auto­
mobilį. Esu tikras, kad tai viena iš priežasčių, kodėl apskritai čia at­
važiavau. Kur daugiau ji galėtų būt? Tikiuosi, nesugalvojo važiuot
pas mamą.
- Vis dėlto taip jau buvo nutikę ir anksčiau, - pradeda tėvas. -
Judu paprastai randate būdų...
- Ar tu manęs visai nesiklausai? Ji pasakė, kad nebegrįš, -
piktai nutraukiu jį.
- Aš klausausi. Man tik įdomu, kuo šis kartas skiriasi nuo
ankstesnių.
Piktai dėbteliu į jį. Jis abejingai žvelgia į mane, ir man kyla
nenumaldomas noras atsistot ir nešdintis lauk iš jo perkrauto ka­
bineto.
- Tiesiog taip yra. Nežinau, iš kur tai žinau, o tu tikriausiai
laikai mane kvailiu, kad čia atvažiavau, bet man nusibodo, tėti.
Man taip suknistai nusibodo būt tokiam, tik nežinau, ką daryt.
Po perkūnais. Atrodau toks suknistai apgailėtinas ir beviltiškas.
Jis prasižioja kažką sakyt, bet susilaiko ir nutyli.
- Aš kaltinu tave, - tęsiu. - Nuoširdžiai kaltinu tave. Nes jei
nebūtum manęs palikęs, gal būtum išmokęs... Nežinau, kaip ne-
sielgt su žmonėm kaip su šiukšlėm. Jei augdamas būčiau turėjęs
vyro pavyzdį, gal dabar nebūčiau toks menkysta. Jei man nepavyks
išspręst nesutarimų su Tesą, atsidursiu tam pačiam dugne, kuriam
buvai tu. Na, prieš tai, kai tapai šituo. - Pamoju į jo megztą liemenę
ir nepriekaištingai išlygintas kelnes. - Jei nerasiu būdo, kaip liautis
tavęs nekentus, niekada nesugebėsiu...
Nenoriu šitos minties baigt jo akyse. Noriu išrėžt, kad jei nesi­
liausiu jo nekentęs, niekada nesugebėsiu jai parodyt, kaip myliu, ir
elgtis su ja taip, kaip ji to nusipelno.
Nutylėti mano žodžiai lieka kybot jo troškiam medžiu iškaltam
kabinete - lyg iškankinta šmėkla, kurios nė vienas nežinom, kaip
atsikratyt.
 - Tu teisus, - jis nustebina mane pagaliau sutikęs.
- Aš teisus?
- Taip, tu teisus. Jei būtum turėjęs tave auklėjusį ir vyru išmo­
kiusį būti tėvą, dabar mokėtum spręsti tokias situacijas ir apskritai
suprastum gyvenimą. Nesiliauju kaltinęs savęs dėl tavo... - Matau,
kaip sunku jam rast tinkamų žodžių, ir pagaunu save šiek tiek pa­
linkusį artyn. - ...Elgesio. Aš kaltas dėl to, koks tu esi. Visko šaknys
slypi manyje ir mano klaidose. Visą likusį gyvenimą nešiu kaltės
kryžių už savo nuodėmes ir už jas, sūnau, aš labai, labai atsiprašau.
Jo balsas sutrūkčioja, o aš netikėtai pajuntu... Pajuntu...
Mane ima siaubingai pykint.
- Kaip šaunu, kad tau gali būt atleista, bet rezultatas yra tai,
koks aš esu dabar! Ką man dėl to daryt? - Pradedu krapštinėt at­
plyšusią odą aplink nagus ir atkreipiu dėmesį, kad krumpliai nenu­
brozdinti, kaip paprastai. Kažkodėl dėl to šiek tiek atlėgsta pyktis. -
Juk turi būt kas nors, ką galėčiau padaryt, - tyliai pridedu.
- Manau, tau derėtų su kuo nors pasikalbėti, - pasiūlo jis.
Bet man tokio atsakymo negana, ir pyktis viduj vėl plyksteli.
Tai jau tikrai, kad man reikia su kuo nors pasikalbėt - oty naujiena!
Ranka pamoju į erdvę tarp mūsų.
- O ką mes čia veikiam? Mes kalbamės.
- Turėjau omenyje, su profesionalu, - ramiai atsako jis. - Nuo
vaikystės laikaisi įsikibęs pykčio, ir jei neišmoksi jo paleisti ar bent
jau deramai valdyti, bijau, kad žengti pirmyn tau nepavyks. Ne­
galiu tavęs to išmokyti - juk aš pats sukėliau tau visą tą skausmą,
todėl, pykčiui įsiplieskus, pradėsi abejoti mano žodžiais, net jei jie
tau bus naudingi.
- Tai atvažiavęs čia aš paprasčiausiai iššvaisčiau laiką? Tu man
nepadėsi?
Taip ir žinojau, kad reikėjo važiuot į barą. Dabar jau siurb­
čiočiau antrą viskį su kola.
- Laiko tu nešvaistei. Laikau tai rimtomis pastangomis tapti
geresniu žmogumi. - Jis pagauna mano žvilgsnį, o aš burnoj kone
jaučiu viskio, kurį, užuot čia aušinęs burną, galėčiau gert, skonį. -
Ji tavimi nepaprastai didžiuosis, - priduria jis.
Didžiuosis? Už ką, po velnių, kas nors manim turėtų didžiuotis?
Galbūt mano apsilankymas pas tėvą ją nustebins, bet didžiuotis...
Ne.
- Ji pavadino mane girtuokliu, - nepagalvojęs prisipažįstu.
- Ar ji teisi? - akivaizdžiai susirūpinęs klausia jis.
- Nežinau. Nemanau, kad toks esu, bet nežinau.
- Jei nesi tikras, ar turi problemų dėl alkoholio, vertėtų susi­
vokti, kol dar ne per vėlu.
Atidžiai tyrinėju tėvo veidą ir jo akyse pastebiu rimtą nerimą.
Galbūt jis nerimauja taip, kaip turėčiau sunerimt aš.
- Kodėl apskritai pradėjai gert? - paklausiu.
Visą gyvenimą norėjau išgirst atsakymą, tik jaučiau, kad klausti
neturėčiau. Jis atsidūsta ir ranka perbraukia trumpus savo plaukus.
- Na, mudu su tavo mama tuo metu nekaip sutarėm, o mano
ritimasis žemyn prasidėjo, kai vieną vakarą išėjau ir prisigėriau.
Sakydamas „prisigėriau“, turiu galvoje, kad net namo nebepajėgiau
grįžti, bet, nepaisant to, jausmas man patiko. Alkoholis malšino
skausmą ir netruko tapti įpročiu. Tam prakeiktam bare kitoje
gatvės pusėje praleidau daugiau laiko nei su jumis. Pasiekiau tašką,
kai be alkoholio nebegalėjau išgyventi, nors ir gėrimas naudos
nedavė. To mūšio laimėti nebuvo galimybės.
Apie savo tėvą, prieš jam pradedant girtuokliaut, neprisimenu
nieko. Visada maniau, kad toks jis buvo jau prieš man gimstant.
- Nuo kokio skausmo mėginai pabėgt?
- Tai nebesvarbu. Svarbu tai, kad vieną dieną pagaliau atsi­
merkiau ir apsisprendžiau mesti.
- Po to, kai mus palikai, - primenu jam.
- Taip, sūnau, po to, kai abu jus palikau. Jums be manęs buvo
geriau. Tuo metu nesugebėjau būti nei tėvu, nei sutuoktiniu. Tavo
mama puikiai tave užaugino. Norėčiau, kad jai nebūtų reikėję to
daryti vienai, bet be manęs jai buvo geriau.
 Viduj įsiliepsnojus pykčiui, nagai susminga į krėslo ranktūrius.
- Bet dabar esi Karen vyras ir Lendono tėvas.
Štai, pasakiau. Apsakyt nemoku, kaip širstu ant šito vyro, kuris
visą mano gyvenimą buvo nevykėlis alkoholikas, kuris sukniso gy­
venimą man ir kuris sugebėjo susituokt antrą kartą ir įgyt naują
sūnų ir gyvenimą. Ką jau kalbėt, kad dabar pinigai jam iš ausų
lenda, o aš vaikystėj neturėjau nieko. Karen su Lendonu gavo viską,
ko nusipelnėm mes su mama.
- Hardinai, suprantu, kad tau taip atrodo, bet tai netiesa. Karen
sutikau pora metų po to, kai mečiau gerti. Lendonui jau buvo še­
šiolika, todėl nesistengiau atstoti jam tėvo. Augdamas jis taip pat
neturėjo vyro pavyzdžio, todėl netruko prie manęs prisirišti. Ne­
troškau sukurti naujos šeimos tam, kad „pakeisčiau“ jus - tai ne­
įmanoma. Tu nenorėjai su manimi turėti nieko bendro - ir už tai
tavęs nekaltinu, - bet, sūnau, didžiąją savo gyvenimo dalį pra­
leidau tamsoje - akinančioje, vienišoje tamsoje. Ir Karen man tapo
šviesos spinduliu lygiai taip pat, kaip tau - Tesą.
Jam paminėjus jos vardą, širdis man kone sustoja. Taip pasi­
nėriau į suknistos vaikystės prisiminimus, kad sugebėjau ją bent
akimirkai pamiršt.
- Jaučiuosi neapsakomai laimingas ir dėkingas, kad Karen
su Lendonu įžengė į mano gyvenimą, - tęsia Kenas. - Viską ati­
duočiau, kad tik mudviejų santykiai būtų tokie, kaip mano su
Lendonu. Galbūt vieną dieną mums pavyks juos sukurti.
Po ilgos išpažinties tėvui atėmė kvapą, o aš likau be žado.
Niekada su juo, ar su kuo kitu, išskyrus Tesą, šitaip nesikalbėjau.
Tesą, atrodo, visuomet yra išimtis.
Nebežinau, ką jam pasakyt. Neatleidau jam už tai, kad sukniso
man gyvenimą ir iškeitė mamą į taurelę, bet sakydamas, kad noriu
pasistengt jam atleist, kalbėjau rimtai. Jei nepasistengsiu, niekada
nesugebėsiu tapt normalus. Atvirai sakant, net nežinau, ar tai aps­
kritai įmanoma, bet norėčiau ištvert bent savaitę ko nors nesu­
daužęs ir su kuo nors nesusimušęs.
 Pažemintos Tesos veidas, kai liepiau jai nešdintis iš buto, vėl
iškyla prieš akis. Bet, užuot kovojęs su vaizdiniu, kaip tai darau
visada, nusprendžiu jį priimt. Privalau prisimint, ką jai padariau,
liautis išsisukinėjęs nuo savo elgesio pasekmių.
- Nieko neatsakei, - pertraukdamas mano mintis, sako tėvas.
Tesos veidas ima nykt, kad ir kaip mėginčiau laikytis jo įsikibęs.
Guodžia tik žinojimas, kad jis netruks sugrįžt ir toliau mane
kankins.
- Nežinau, ką, po velnių, pasakyt. Nežinau, ką manyt. Visko
jau per daug, - prisipažįstu. Nuoširdumas balse mane baugina,
todėl laukiu, kol jis pasakys ką nors, kas privers mane pasijust ne­
patogiai.
Bet jis nieko nesako. Tik linkteli pritardamas ir atsistoja.
- Jei norėtum pasilikti, Karen gamina vėlyvą vakarienę.
- Ne, tiek to, - burbteliu.
Noriu namo. Vienintelė namų problema ta, kad Tesos ten nėra.
Ir dėl to kaltas aš.

Išeidamas koridoriuj sutikau Lendoną, bet nekreipiau į jį dėmesio

ir trenkiau durim, kol jis nespėjo įkišt man neprašyto patarimo.
Reikėjo paklaust, kur Tesą, - privalau sužinot. Tik aš save pažįstu:
išdygčiau, kad ir kur ji yra, ir pamėginčiau įtikint važiuot su ma­
nim. Man jos reikia, kad ir kur ji būtų. Pasiklausęs tėvo paaiškini­
mo, kodėl jis buvo niekam tikęs tėvas, galiu pamėgint žengt žingsnį
reikiama linkme, betgi staiga neimsiu ir nenustosiu būt valdingas
šunsnukis. Ir jei Tesą dabar yra kur nors, kur man nepatinka, pa­
vyzdžiui, su Zedu...
Ar ji su Zedu? Po perkūnaisy negi ji būtų su juo? Nemanau, bet
aš pats neleidau jai su niekuo bendraut. Ir jeigu ji ne su Lendonu...
Ne, ji ne su Zedu. Ji ne su Zedu.
Liftu kildamas į butą, toliau mėginu save tuo įtikint. Dalis
manęs viliasi, kad į mūsų namus įsilaužęs niekšas bus grįžęs - man
praverstų išliet susikaupusį pyktį.
 Visą kūną nukrečia šiurpas. O ką, jei Tesą būtų buvus namie
viena, kai tas šunsnukis įsilaužė? Prieš akis šmėsteli paraudęs,
ašarų nuskalautas Tesos veidas iš mano košmarų, ir siaubas su­
kausto kūną. Jei kas nors pamėgintų ją bent pirštu paliest, tai būtų
paskutinis jų darbas.
Aš tikras veidmainis! Stoviu čia, grasinu pribaigt kiekvieną,
kuris ją įskaudintų, nors pats tik tai ir sugebėjau daryt.
Atsigėręs vandens ir kelias minutes pasižvalgęs po tuščius
namus, imu nenustygt vietoj. Ieškodamas, kuo užsiimt, peržiūriu
Tesos knygų kolekciją. Ji jų paliko tiek daug - žinau, kaip dėl to jai
skaudu. Dar vienas įrodymas, kad jai geriau be manęs.
Dėmesį patraukia odinis sąsiuvinis, užkištas tarp dviejų skir­
tingų Emos leidimų. Pirštais perbraukiu užsegimą. Ištraukęs jį per-
verčiu ir suprantu, kad kiekvienas puslapis prirašytas Tesos. Ar čia
koks dienoraštis, apie kurį nežinojau?
Pirmam puslapy tvarkingai užrašyta: „Pasaulio religijos
įvadas“. Su sąsiuviniu rankose atsisėdu ant lovos ir pradedu skaityt.
 Penkiasdešimt šeštas skyrius

TESĄ

Loganas man šūkteli iš kito virtuvės galo, bet supratęs, kad nieko
negirdžiu, prieina artyn.
- Jėga, kad atvažiavai. Nebuvau tikras, kad dalyvausi! - taria jis
plačiai šypsodamasis.
- Kaip galėčiau praleisti savo pačios atsisveikinimo vakarėlį, -
atsakau ir drebančia ranka kilsteliu raudoną puodelį, tarsi sakyčiau
tostą.
- Man tavęs čia trūko. Jau kurį laiką niekas nemėgino pasmaugt
Molės, - nusijuokia jis ir užsiverčia butelį bespalvio gėrimo. Nu­
rijęs dosnų gurkšnį, sumirksi, atsikrenkščia ir papurto galvą, o aš
susigūžiu vien pagalvojus, kaip siaubingai turėjo deginti. - Už tai
visuomet išliksi mano didvyre, - draugiškai pašiepia jis ir pasiūlo
butelį.
Papurtau galvą ir iškeliu pustuštį puodelį rankoje.
- Esu tikras, kad neilgai trukus kas nors kitas vėl pamėgins tai
padaryti, - leidžiu žodžiams akimirkai mane pralinksminti.
- Oi, vilką minim! - taria Loganas, žvelgdamas man per petį.
Atsigręžti nenoriu.
- Kodėl? - tyliai atsidustu, alkūne pasiremdama į stalviršį. Kai
Loganas man vėl juokais atkiša butelį, nebeatsisakau.
- Į sveikatą, - nusišypso jis ir nueina, palikdamas mane su bu­
teliu rankoje.
Molė pasirodo akiratyje ir pasveikindama kilsteli puodelį.
 - Kad ir kaip liūdna būtų tave išlydėti, - taria ji apsimestinai
maloniai, - džiaugiuosi, kad nebeteks tavęs matyt. Nors Hardino
pasiilgsiu... To vaikino liežuvis toks nepaprastai išmanus...
Vartydama akis mėginu sugalvoti kandų atsakymą, bet nepa­
vyksta. Gyslomis pradeda tekėti ledo šaltumo pavydas, o į galvą
šauna mintis ją vėl prismaugti čia ir dabar.
- Eik sau, - galiausiai tariu, ir ji nusijuokia. Koks bjaurus
garsas.
- Liaukis, Tesą. Aš tapau tavo pirmąja prieše universitete. Juk
tai ko nors verta, tiesa? - ji mirkteli ir praeidama pro mane už­
kliudo mane klubais.
Šitas vakarėlis buvo nevykusi mintis. Neturėjau čia rodytis,
tuo labiau be Hardino. Stef kažkur dingo, o Loganas buvo ma­
lonus ir kurį laiką su manim pabendravo, bet dabar jis jau rado
įdomesnę kompaniją. Iš pradžių šonu į mane sėdinti mergina
atrodo tvarkinga ir normali, tačiau, jai pasisukus, dirsteliu į kitą
jos veido pusę - o siaube, jį margina tatuiruotės. Ai. Svarstydama,
gal jos tik laikinos, įsipilu į puodelį dar šlakelį gėrimo. Ketinu jį
visą vakarą siurbčioti labai lėtai. Priešingu atveju kaukė, kurią taip
sunkiai sekasi išlaikyti, subyrės, ir aš tapsiu ta erzinančia įkaušusia
mergina, kuri apsiverkia kaskart kam nors į ją žvilgtelėjus.
Prisiverčiu apeiti namus ir pamėginti surasti tamsiai raudonus
Stef plaukus, bet ji, atrodo, skradžiai žemę prasmego. Galiausiai
pastebiu pažįstamą Neito veidą, bet jis taip pat mėgina sužavėti
kažkokią merginą, todėl nenoriu trukdyti. Čia jaučiuosi lyg ne
savo vietoje. Ne tik todėl, kad prie šitos šutvės nepritampu, bet ir
dėl nuojautos, kad nors vakarėlis buvo pavadintas „atsisveikinimo
vakarėliu“, niekam iš tiesų nė motais, kad mudu su Hardinu pra­
dingsime. Galbūt daugiau dėmesio sulauktume, jei Hardinas būtų
čia - galų gale, jis yra jų draugas.
Virtuvėje prasėdėjusi gerą valandą, galiausiai išgirstu Stef
šūksnį:
- Štai kur tu!
 Aš jau spėjau sušlamšti visą dubenį riestainių ir išgerti du kok­
teilius. Svarsčiau, ar nereikėtų išsikviesti taksi, bet, Stef galiausiai
apsireiškus, pamėginsiu pakentėti dar kiek. Jai už nugaros pama-
čiusi\Tristaną, Molę ir Deną, stengiuosi išlaikyti abejingą veido iš­
raišką.
Ilgiuosi Hardino.
- Maniau, kad išvažiavai! - šūkteliu per muziką, mėgindama
išblaškyti mintis apie tai, kaip keista čia būti be Hardino. Pas­
tarąją valandą praleidau kovodama su troškimu įslinkti į senąjį
jo miegamąjį. Taip baisiai noriu ten užeiti, pasislėpti nuo žmonių
grūsties, pasinerti į prisiminimus... Nežinau. Vis pagaunu save
žvilgčiojančią į laiptus, ir tai mane iš lėto žudo.
- Nė už ką! Atnešiau tau išgerti. - Šypsodamasi Stef ištraukia
man iš rankos puodelį ir pakeičia jį tokiu pat, tik jame rausvas kok­
teilis. - Degtinė su vyšniomis, kas daugiau! - suspinga ji, išvydusi
mano sumišimą, o aš prisiversdama nejaukiai nusijuokiu ir pakeliu
kokteilį prie lūpų.
- Už tavo paskutinį vakarėlį su mumis! - Stef pasiūlo tostą, ir
keletas nepažįstamųjų prisijungia. Kai užsiverčiu puodelį ir leidžiu
saldžiam vyšnių skoniui užlieti burną, Molė nusigręžia.
- Pačiu laiku, - Molė taria Stef, ir aš staigiai atsigręžiu. Ne­
žinau, ar noriu, kad naujasis vakarėlio svečias būtų Hardinas, bet
į mano dvejones atsakyta: į virtuvę užeina juodais drabužiais apsi­
vilkęs Zedas.
Atvipusiu žandikauliu atsigręžiu į Stef.
- Sakei, kad jo čia nebus.
Mažiausiai man reikia dar vieno priminimo, kokiu jovalu pa­
verčiau savo gyvenimą. Mudu su Zedu jau atsisveikinome, ir nesu
pasiruošus iš naujo atverti senų, draugystės su juo paliktų žaizdų.
- Atleisk, - gūžteli ji. - Jis nusprendė atvažiuoti nekviestas. Aš
nieko nežinojau. - Ji parimsta į Tristaną.
Pažvelgiu į ją alkoholio sužadintos drąsos kupinomis akimis.
- Ar tu tikra, kad šitas vakarėlis apskritai skirtas man?
 Žinau, atrodau nedėkinga, bet mane erzina, kad Stef čia pa­
kvietė Molę su Zedu. Gerai, kad Hardino nėra, nes vos tik Zedas
būtų įžengęs į virtuvę, būtų nesusivaldęs.
- Aišku, kad tau! Klausyk, nepyk, kad jis čia. Liepsiu jam prie
tavęs nelįsti, - patikina ji ir pasisuka link Zedo, bet aš sulaikau ją
už rankos.
- Ne, nereikia. Nenoriu pasirodyti nemandagi. Viskas gerai.
Zedas kalbasi su šviesiaplauke mergina, sekančia jį gilyn į
virtuvę. Jai juokiantis, jis šypsosi, bet apsižvalgęs ir pamatęs mane
tuojau apniūksta. Jo žvilgsnis šauna į Stef su Tristanu, bet šiedu
vengdami jo akių palieka kambarį, paskui išsitempdami Molę su
Denu. Aš ir vėl likau viena.
Stebiu, kaip Zedas pasilenkia ir kažką sušnabžda šviesiaplaukei
į ausį, o ji atsako jam šypsena ir nueina šalin.
- Sveika, - priėjęs nepatogiai šypteli jis, supdamasis ant kulnų.
- Labas, - dar kartą gurkšteliu kokteilio.
- Nežinojau, kad čia būsi, - pasakome abu kartu ir nepatogiai
nusijuokiame.
Jis nusišypso ir sako:
- Tu pirma.
Man palengvėja supratus, kad jis nelaiko pykčio.
- Sakiau, nežinojau, kad ketini čia dalyvauti.
- Ir aš nežinojau, kad tu čia būsi.
- Taip ir maniau. Stef vis kartoja, kad čia lyg ir atsisveikinimo
vakarėlis mano garbei, bet esu tikra, kad ji taip sako tik norėdama
pasirodyti maloni.
Dar kartą gurkšteliu. Šitas kokteilis gerokai stipresnis nei du
pirmieji.
- Tu... Tu čia su Stef? - klausia jis, žengdamas artyn.
- Taip. Hardino nėra, jei dėl to nerimavai.
- Ne, aš... - akimis jis nuseka tuščią puodelį, kurį pastatau ant
stalviršio. - Kas čia?
- Degtinė su vyšniomis. Ironiška, tiesa? - tariu, bet jam ne­
juokinga.
 Tai mane nustebina, mat šis kokteilis - Zedo mėgstamiausias.
Jo veidą perkreipia sumaištis - jis pasižiūri į mane, į puodelį ir vėl
į mane.
- Ar jį tau davė Stef? - jo tonas rimtas... Per rimtas... Mano
mintys pinasi.
Nieko nesuprantu.
- Taip... Ir ką?
- Po velnių. - Jis čiumpa puodelį nuo stalviršio. - Lik čia, -
paliepia, o aš lėtai linkteliu. Galva apsunksta. Mėginu nepaleisti iš
akių iš virtuvės išeinančio Zedo, bet dėmesį atitraukia ratu besisu­
kančios šviesos virš galvos. Tos šviesos tokios gražios, šokdamos
žmonėms virš galvų prikausto dėmesį.
Šviesos šoka? Jos šoka... Ir aš turėčiau pašokti.
Ne, turėčiau prisėsti.
Atsirėmusi į stalviršį stebiu, kaip siena išsilenkia, kaip ji lin­
guoja ir sukasi, susiliedama su šviesomis žmonėms virš galvų...
O gal jos apšviečia tik šokančius žmones? Bet kuriuo atveju labai
gražu... Man sukasi galva... Ir tiesa ta, kad gerai nesuprantu, kas
vyksta.
 Penkiasdešimt septintas skyrius

HARDINAS

Vartydamas nedidelį sąsiuvinį neapsisprendžiu, ar pradėt skaityt.

Tai Tesos religijos paskaitos dienoraštis. Man prireikė akimirkos
susiprast, kas čia per velnias, nes, nepaisant pavadinimo pirmam
lape, kiekvienas įrašas buvo pažymėtas žodžiu ir data, kurių dau­
guma su religija visiškai nesusiję. Įrašai taip pat nėra tokie struktū­
riškai apibrėžti, kaip kai kurie Tesos rašiniai, - jie labiau primena
laisvą minčių srautą.
Skausmas. Šis žodis užkliūva už akių, todėl pradedu skaityt.

Ar skausm as priverčia žmones nusigręžti nuo savo

D ievo? Jei taip, kodėl?
Skausmas gali priversti kiekvieną nusigręžti nuo bet ko.
Skausmas gali priversti žmones daryti neįsivaizduojamus
dalykus, pavyzdžiui, kaltinti Dievą dėl savo nelaimių.
Skausmas... Toks paprastas žodis, nors jam e telpa tiek
daug reikšmės. Gyvenimas m ane išmokė, kad skausm as yra
stipriausias jausm as iš visų. Priešingai nei kitus jausmus,
vienintelį skausm ą kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau
garantuotai pajus, ir skausmas neduoda nieko gero, nėra
jokio teigiamo jo aspekto, kuris priverstų pažvelgti į jį kitu
kampu... Tėra tik visa apimantis skausmo jutimas. Pas­
taruoju metu skausmas man tapo artim as - skaudulys
tapo beveik nebepakeliam as. Kartais, kai esu viena, kas
 pastarosiom is dienomis nutinka dažnai, pagaunu save mėgi­
nančią nuspręstu koks skausmas blogesnis. Atsakymas nėra
toks paprastas, kaip maniau. Lėtas, nuolatinis skaudulys,
tas skausmas, kurį jau ti, kai tas pats žmogus tave skaudina
vėl ir vėl, štai tu čia, štai as na, leidžiu skausmui tęstis...
Jis niekada nesibaigia.
Tik tomis retomis akim irkom is, kai jis prispaudžia mane
prie krūtinės ir šnabžda pažadus, kariy niekada netesi,
skausmas nurimsta. Vos tik priprantu prie laisvės, laisvės
nuo pačios sau keliam o skausmo, jis grįžta ir smogia dar aš­
triau.

Su religija tai niekaip nesusiję - čia viskas apie mane.

Nusprendžiau, kad karštas, deginantis, neišvengiamas

skausmas yra blogiausias. Šis skausm as juntam asy kai p a ­
galiau pradedi atsipalaiduoti, kai pagaliau įkvepi m a­
nydama, kad kažkokia problem a jau praeityje, ir supranti,
kad tai šiandienos problem a, rytojaus problem a ir kiek­
vienos ateinančios dienos problem a. Šis skausm as ju n ­
tamas, kai visą save kam nors atiduodi, o jis tave taip vi­
siškai, taip staiga išduoda, kad skausm as tave sutraiško, ir
jautiesi taip, lyg vos pajėgtum įkvėpti, lyg vos besilaikytum
už to plonyčio šiaudo viduje, kuris m aldauja tavęs nepa­
leisti, nepasiduoti.

Po velnių.

Kartais žmonės laikosi įsikibę vilties. Kartais, je i tau p a ­

siseka, gali kam nors atsiverti ir patikėti, kad jie ištrauks
tave iš skausmo liūno, kol dar ne per vėlu. Skausmas yra
viena iš tų bjaurių vietų, kurią aplankius tenka sunkiai k a ­
panotis lauk, ir net kai manai, kad jau ištrūkai, pam atai,
 kad likai am žinai paženklintas. Jei esi tokia, kaip aš, tuomet
neturi kuo pasikliauti, neturi nė vieno, /cwns paim tų tave už
rankos ir patikintų, fcad sū# pragarų ištversi. Tenka pačiai
užsirišti batus, stverti save už rankos ir ištempti lauk.

Mano akys nukrypsta į datą lapo viršuje. Šitai ji parašė, kai bu­
vau Anglijoj. Nereikėtų skaityt toliau. Turėčiau padėt tą prakeiktą
sąsiuvinį ir daugiau niekad jo nebeatsiverst, bet negaliu. Privalau
sužinot, ko dar buvo prirašyta šitoj paslapčių knygoj. Baiminuos,
kad šis sąsiuvinis bus vienintelis likęs mus siejantis dalykas.
Atverčiu kitą puslapį, pavadintą „Tikėjimas“.

Ką tau reiškia tikėjimas? Ar tiki aukštesne galia? Ar tiki,

kad tikėjimas gali suteikti gerų dalykų žmogaus gyvenimui?

Čia turėtų būt geriau. Šitas įrašas neturėtų pasukt peilio ir paaš-
trint skausmo krūtinėj. Šitas negali būt susijęs su manim.

Tikėjimas man yra kažkuo kitu, ne savimi. Nemanau,

kad du žmonės apie tikėjimą m ąsto vienodai, nesvarbu, ar
jų tikėjimas parem tas religija, ar ne. Tikiu aukštesne galia -
taip buvau užauginta. Mudvi su m am a į bažnyčią eidavom e
kiekvieną m ielą sekm adienį ir daugumą trečiadienių. B až­
nyčioje nebesilankau, nors tikriausiai vertėtų, nes dabar, kai
esu suaugusi ir neprivalau paklusti motinos lūkesčiams, aš
vis dar mėginu suprasti savo religines pažiūras.
Kai susimąstau apie tikėjimą, autom atiškai nesieju jo
su religija. Tikriausiai taip turėtų būti, bet nėra. Tikėjimas
man susijęs su ju o - viskas susiję su juo. Jam priklauso kiek­
viena mano mintis. Nesu tikra, kad tai gerai, tačiau taip yra,
ir aš tikiu, kad galiausiai mums pasiseks. Taip, su ju o su­
dėtinga, jis pernelyg globėjiškas ir kartais net valdingas...
Gerai, valdingas jis dažnai, bet aš ju o tikiu, aš tikiu, kad,
nepaisant to, kokie siutinantys gali būti jo veiksmai, jis linki
 tik gero. Mano santykiai su ju o - neįsivaizduojamas išban­
dymas, bet kiekviena jų sekundė to verta. Nuoširdžiai tikiu,
kad vieną dieną gili jo baim ė manęs netekti ištirps, ir mudu
galėsime džiaugtis ateitimi drauge - tai yra vienintelis mano
troškimas. Žinau, kad ir jis to nori, nors niekuom et nepri­
sipažintų. Taip tvirtai tikiu šiuo žmogumi, kad manęs ne-
palauš nei ašaros, nei beprasm iai ginčai... Ištversiu viską,
kad tik vieną dieną išvysčiau jį pradedantį tikėti savimi.
O kol kas tikiu, kad vieną dieną Hardinas atvirai ir nuo­
širdžiai išpažins man savo jausmus, taip užbaigdamas tą
savanorišką atskirtį nuo jausm ų ir priim dam as juos, kaip
turėtų. K ad vieną dieną jis supras nesąs piktadarys. Jis labai
stengiasi toks būti, bet giliai viduje yra didvyris. Jis yra mano
didvyris. Kartais jis - mano kankintojas, bet dažniausiai
mano didvyris. Jis išgelbėjo m ane nuo savęs pačios. Visą gy­
venimą praleidau apsim etinėdam a kažkuo kitu, o Hardinas
man parodė, kad būti savimi nėra nusikaltimas. Daugiau
nebesitaikstau su motinos idėja, kuo turėčiau tapti, ir už tai,
kad pasiekiau šį tašką, nuoširdžiai jam dėkoju. Tikiu, kad
vieną dieną jis supras, koks išties nuostabus yra. Jis toks neį­
tikėtinai, tobulai netobulas, ir aš b eg alo jį už tai myliu.
Galbūt savo vidinio heroizm o jis nedemonstruoja
įprastais būdais, bet jis stengiasi, ir tik tiek tegaliu iš jo ti­
kėtis. Tikiu, kad jei jis nesiliaus stengęsis, galiausiai leis sau
pasijusti laimingam. Tikėsiu ju o tol, kol jis patikės savimi.

Užverčiu sąsiuvinį ir suspaudžiu nosies tiltelį, stengdamas suvaldyt

jausmus. Tesą manim tiki be jokios suknistos priežasties. Niekad
nesuprasiu, kodėl ji apskritai švaistė man savo laiką, bet, skaity­
damas spontaniškas jos mintis, pajuntu, kaip kažkas pasuka peilį
krūtinėj, ištraukia ir dar kartą smeigia į mane.
Suvokimas, kad mudu su Tesą esam vienodi, kartu gąsdina
ir jaudina. Žinojimas, kad viskas jos gyvenime sukasi... Sukosi
aplink mane, džiugina, net svaigina, bet prisiminęs, kad pats viską
suknisau, nuliūstu taip pat staigiai, kaip nudžiugau. Dėl jos ir dėl
savęs privalau pasistengt pasitaisyt. Dėl jos privalau pasistengt at­
sikratyt pykčio.
Keista, bet po nejaukaus pokalbio su tėvu man nuo pečių nu­
sirito akmuo. Negaliu sakyt, kad atleidau jam už visus bjaurius,
skaudžius prisiminimus ar kad staiga susibičiuliausim ir pradėsim
kartu žiūrėt sportą, bet mano neapykanta jam šiek tiek sumenko.
Į tėvą esu panašesnis, nei norėčiau pripažint. Mėginau palikt Tesą
jos pačios labui, bet kol kas man pritrūko stiprybės. Taigi tam tikra
prasme jis už mane tvirtesnis. Jis mus paliko ir nebegrįžo. Jei su
Tesą turėtume vaiką, ir žinočiau, kad suknisiu jų abiejų gyvenimus,
ir aš norėčiau išeit.
Velniop. Vien nuo minties apie vaiką mane supykina. Būčiau
nevykęs tėvas, ir Tesai tikrai būtų geriau be manęs. Aš net ja i ne­
sugebu parodyt savo meilės taip, kaip pridera, ką jau kalbėt apie
vaiką.
- Gana apie tai, - tariu balsu ir atsidusdamas pakylu. Nuėjęs į
virtuvę, atidarau spintelę. Nuo lentynos vardu mane šaukia pusbu­
telis degtinės, meldžia atsukt kamštelį.
Aš tikrai esu suknistas girtuoklis. Svirduliuoju virtuvėj su pra­
keiktu buteliu degtinės rankoj. Atsuku kamštelį ir pakeliu butelį
prie lūpų. Vienas gurkšnis, ir kaltė atlėgs. Gurkštelėjęs priversiu
save patikėt, kad Tesą greit grįš. Anksčiau degtinė padėjo nu­
malšint skausmą, padės ir dabar. Vieną gurkšnį.
Užsimerkęs ir užsivertęs butelį staiga išvystu ašarotas Tesos
akis. Atsimerkiu, atsuku vandens čiaupą ir išpilu degtinę į kriauklę.
 Penkiasdešimt aštuntas skyrius

TESĄ

Burnos prasiveria. Lūpos juda be garso. Kambaryje visu garsu aidi

tranki muzika, purtydama mano mintis.
Kiek laiko aš čia prastovėjau? Kada atėjau į virtuvę? Nepri­
simenu.
- Ei, - prieš mane išdygsta Denas, ir aš krūpteliu atsirėmusi į
virtuvės stalviršį. Jis atrodo sutrikęs, o aš įsižiūriu į jį atidžiau, kad
vaizdas nebesilietų.
- Labas... - atsakau t-a-i-p lėtai.
Jis nusišypso.
- Ar tau viskas gerai?
Linkteliu. Atrodo.
- Kažkaip keistai jaučiuosi, - prisipažįstu ir akimis kambaryje
ieškau Zedo. Tikiuosi, jis greitai grįš.
- Ką turi galvoje?
- Nežinau, jaučiuosi kažkaip... Nekaip. Lyg būčiau girta, bet
viskas lėčiau, bet tuo pat metu jaučiu energijos perteklių, - pamoju
ranka sau prieš veidą... Turiu tris rankas.
Denas nusijuokia.
- Tikriausiai išgėrei nemažai.
Aš dar kartą linkteliu. Pažvelgiu į grindis. Stebiu pro šalį sraigės
greičiu praslenkančią merginą.
- Ar Zedas grįš? - klausiu.
- Kur jis nuėjo? - apsidairo Denas.
 - Pasikalbėti su Stef apie mano gėrimą.
Dar labiau palinkstu į stalviršį. Tikriausiai jau kone guliu ant
jo. Tiksliai nežinau.
- Tikrai? Galiu padėti tau jo ieškoti. - Jis gūžteli. - Atrodo,
mačiau jį lipantį į viršų.
- Gerai, - atsakau.
Nemanau, kad Denas man patinka, bet reikia surasti Zedą,
nes galva su kiekviena minute darosi vis sunkesnė. Lėtai nuseku
Deną, pro minią besibraunantį link laiptų. Muzika groja neįtikė­
tinai garsiai, o aš lipdama laiptais lėtai linguoju galva.
- Ar jis čia? - klausiu Deno.
- Taip. Man atrodo, jis ką tik užėjo čia. - Jis linkteli į duris
kitoje koridoriaus pusėje.
- Ten Hardino kambarys, - pranešu jam, o jis tik gūžteli. - Gal
aš galėčiau minutėlę prisėsti? Nesu tikra, kad pajėgsiu stovėti.
Kojos atrodo švininės, bet protas pamažu aštrėja, ir aš nieko
nebesuprantu.
- Taip, aišku, gali čia prisėsti.
Denas čiumpa mane už rankos ir nusiveda į Hardino kambarį.
Klupteliu už lovos krašto, ir aplink mane pradeda suktis prisimi­
nimai: mudu su Hardinu sėdime ant lovos krašto, kur dabar sėdžiu
aš. Aš jį pirmą kartą pabučiavau. Augantis troškimas būti greta jo
mane trikdė ir galiausiai užvaldė. Mano niūrusis vaikinas. Tąkart
pirmą sykį išvydau švelnesnį, mielesnį Hardiną. Toks pabuvo ne­
ilgai, tačiau buvo malonu jį pažinti.
- Kur Hardinas? - klausiu pakėlusi akis į Deną.
Jo veidu nuslysta šešėlis, jis sukikena.
- O, Hardino čia nėra, ir tu sakei, kad jis tikrai neatvažiuos,
prisimeni? - Jis uždaro duris ir užrakina spyną.
Kas čia vyksta? Mintyse sukasi visos galimybės, bet kūnas per
sunkus, kad pajudėtų. Noriu prigulti, bet galvoje kaukianti pa­
vojaus sirena liepia nepasiduoti. Nesigulk! Neužmerk akių!
- A-atidaryk duris, - sakau mėgindama stotis, bet kambarys
pradeda suktis.
 Pačiu laiku pasigirsta beldimas. Denui atrakinus duris, už jų
išvystu Stef, ir mane užlieja palengvėjimas.
- Stef! - aimanuoju. - Jis... Jis kažką daro.
Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet žinau, kad jis ketino kažką daryti.
Ji žvilgteli į Deną, o šis jai piktdžiugiškai nusišypso. Atsigręžusi
į mane, ji paprastai paklausia:
- Ką daro?
- Stef... - dar kartą pašaukiu ją vardu.
Man reikia jos pagalbos išsinešdinti iš šito vaiduoklių kam­
bario.
- Liaukis verkšlenus! - rikteli ji, ir man atima kvapą.
- Ką? - tesugebu išspausti.
Bet Stef tik šypsosi Denui, kuisdamasi atsineštoje rankinėje.
Kai aš dar kartą sudejuoju, ji sustoja ir piktai dėbteli į mane.
- Dieve, ar tu kada nors užsičiaupsi? Man iki gyvo kaulo įgriso
amžini tavo skundai.
Mano smegenys neveikia - ar gali būti, kad Stef šitaip su
manim kalba?
- Fui, ir dar tos nekaltai papūstos lūpytės. - Ji varto akis. - Gal
jau liausies.
Dar porą sekundžių pasikuitusi, ji sako:
- Radau... Štai. - Ji ištiesia Denui nedidelį daikčiuką.
Kone nualpstu, bet trumpas pyptelėjimas grąžina mane į
tikrovę... Bent jau keletui sekundžių.
Matau nedidelę raudoną švieselę, tarsi mažytę vyšnią.
Kaip degtinėje su vyšniomis. Stef, Denas, Molė, Zedas. Vaka­
rėlis. O, ne.
- Ką tu padarei? - klausiu jos, o ji vėl nusijuokia.
- Negi neliepiau tau liautis verkšlenus? Viskas bus gerai, - pa­
tikina ji ir prieina prie lovos. Deno rankoje filmavimo kamera.
Raudona švieselė rodo, kad ji įjungta.
- Atstokit nuo manęs, - mėginu šaukti, bet tesugebu su­
šnabždėti. Bandau atsistoti, bet tik parkrentu atgal ant lovos. Ji
minkšta... Kaip lakusis smėlis.
 - Maniau, kad tu... - pradedu.
Bet Stef suima mane už pečių ir pastumia atgal ant čiužinio.
Nebegaliu pakilti.
- Ką manei? Kad aš tavo draugė? - Ji atsiklaupia ant lovos
virš manęs. Suėmusi už mano suknelės krašto, Stef ima traukti
ją aukštyn. - Buvai tokia užsiėmusi lakstymu paskui Hardiną su
Zedu, kad net nepastebėjai, kaip visuomet tave niekinau. Negi ne­
manai, kad jei būtum man nors per nago juodymą rūpėjus, būčiau
tau pasakius, kad Hardinas su tavim tamposi tik dėl lažybų? Negi
nemanai, kad draugė būtų tave perspėjus?
Ji teisi. Mano idiotizmas ir vėl bado akis. Išdavystės skausmą
miglotos mintys tik paaštrina. Pažvelgiu į Stef, raudonplaukį
demoną, - jos veidas perkreiptas šėtoniškumo, o žėrėjimas tam­
siose akyse sukelia šiurpulį.
- A, tiesa. - Ji nusijuokia. - Tikiuosi, smagiai pralaukei Hardino
per jo gimtadienį. Neįtikėtina, ką gali padaryti viena žinutė. Taigi
vaizdo įrašas bus dar blogiau.
Mėginu gintis, bet tai neįmanoma. Ji nesunkiai atkabina mano
pirštus nuo savo rankų ir toliau tempia suknelę. Užmerkiu akis ir
imu įsivaizduoti manęs išvaduoti pro duris įsiveržiantį Hardiną,
mano riterį juodais šarvais.
- Hardinas sužinos... - bejėgiškai pagrasinu.
- Cha, cha, čia ir visa esmė. O dabar užsičiaupk.
Į duris vėl kažkas pasibeldžia, o aš veltui mėginu nuo jos atsi­
ginti.
- Uždaryk duris, greičiau, - paragina Denas, o pasukusi galvą
link durų nenustembu, kad prie mūsų prisijungė Molė.
- Padėk man nuvilkt jai suknelę, - paliepia Stef.
Akimis bėgioju po kambarį ir mėginu purtyti galvą, bet nepa­
vyksta. Kūnas manęs neklauso. Denas tuojau mane užsiguls, tikrai
žinau. Toks buvo Stef vakarėlio planas. Tai niekada nebuvo atsis­
veikinimo šventė. Šis vakaras buvo skirtas man sužlugdyti. Aps­
kritai nesuprantu, kodėl kada nors laikiau ją savo drauge.
 Molei užsilipus ant lovos šalia, jos plaukai uždengia mano
veidą, o Stef mane pastumia ir apverčia, kad pasiektų suknelės
nugarą.
- Kodė-ė-ė-1? - mano balsas trūkčioja, o aš per miglą jaučiu
skruostais riedančias ašaras, drėkinančias patalus.
- K odėl? - nugriaudėja Deno balsas, kai jis prisikiša veidu prie
manęs. - Kodėl? Tavo menkysta draugelis nusifilmavo dulkin­
damas mano sesę, štai kodėl. - Šiltas jo alsavimas man į veidą at­
siduoda dumblu.
- Ei! - šūkteli Molė. - Maniau, sakei, kad tik nufotografuosit

- Taip ir yra... Gal dar pafilmuosim, - atsako Stef.

- Na jau ne! Eikit po velnių. Negali leist jam jos išprievartaut! -
sušunka Molė.
- Nieko panašaus nebus... Jėzau. Aš ne kokia pusprotė. Jis tik
ją pagrabinės ir apsimes, kad dulkina, o Hardinas, pamatęs vaizdo
įrašą, iš proto išeis. Tik įsivaizduok jo veidą, kai pamatys Deną,
dulkinantį jo skaistuolę pasileidėlę. - Stef juokiasi. - Maniau, kad
prie mūsų prisidėsi, - sušnypščia ji Molei. - Pažadėjai padėt.
- Man irgi norisi patampyt jį už ūsų, bet negali šito filmuot, -
Molė kužda, bet girdžiu ją aiškiai kaip dieną.
- Jūs abi visai supanašėjot? - Stef vėl mane perverčia ir nu­
rengia suknelę. - Liaukis, - verkšlenu.
Stef varto akis, o Molė atrodo taip, lyg ją bet kurią sekundę su­
pykins.
- Man visa tai jau nebepatinka, - panikuodama sako ji.
Stef šiurkščiai sugriebia ją už peties ir meta:
- Tuomet durys - va ten. Jei suskydai, gali čiuožt žemyn, o mes
tave netrukus susirasim.
Vėl pasigirsta beldimas ir Tristano balsas už durų:
- Stef, ar tu ten? - klausia. Nejau ir jis?
- Velnias, - sušnabžda Stef. - Taip, e, kalbuosi su Mole. Tuoj
išeisim!
 Prasižioju rėkti, bet jos delnas užspaudžia man burną ir nu­
tildo. Jos ranka lipni ir trenkia alkoholiu.
Mėginu pažvelgti į Molę prašydama pagalbos, bet ši nusigręžia.
Skystablauzdė.
- Mažiuk, eik žemyn. Aš tuoj ateisiu. Ji... Ji nusiminusi. Žinai,
mergaitiški reikalai, - meluoja ji, ir man, kad ir kokia čia sumaištis,
palengvėja: Tristanas, regis, nė nenutuokia apie negailestingus
savo merginos ketinimus.
- Gerai! - šūkteli jis.
- Eikš čia, - Stef tyliai nurodo Denui. Tada paliečia mano
skruostą. - Atsimerk.
Vos vos prasimerkiu ir pajuntu šlaunimi šliaužiantį Deno
delną. Nukrečia baimė, ir aš vėl užsimerkiu.
- Einu žemyn, - galiausiai meta Molė, kai Denas prisikiša ne­
didelę kamerą sau prie veido.
- Gerai, užrakink duris, - nukerta Stef.
- Pasislink, - taria Denas ir užima nuo lovos nulipusios Stef
vietą. - Tu ją laikyk.
Beviltiškai mėginu įsivaizduoti, kad mane liečia ne Deno, o
Hardino rankos, bet tai neįmanoma. Deno rankos švelnios, per­
nelyg švelnios, todėl mėginu mintyse jas pakeisti bet kuo kitu.
Bandau prisiminti švelniausią vaikystėje mane gaubusią antklodę...
Durys trinkteli, pranešdamos apie Molės pasišalinimą, ir aš vėl su-
inkščiu.
- Jis tave nudės, - springstu stipriai užmerkusi akis.
- Ne, nenudės, - atsako Denas. - Jis norės pasirūpint, kad
niekas šito įrašo nepamatytų, todėl nepajudins nė piršto. - Jo
rankoms slystant mano kelnaičių liemeniu, jis man šnabžda: - Taip
jau pasaulis sutvarkytas.
Sukaupiu visas likusias jėgas ir mėginu jį nuo savęs nustumti,
tačiau tepavyksta šiek tiek sudrebinti lovą.
Stef kvatojasi demonišku juoku.
- Hardinas yra menkysta, gerai? - surinka ji, prikišusi kamerą
man prie veido. - Jis amžinai išsidirbinėja iš žmonių: išdulkino Deno
sesę, kvailiojo su manim, aplink pirštą apsuko galybę merginų, pa­
sinaudojo, o tada numetė kaip šiukšles. Tai yra prieš pasirodant tau.
Niekad nesuprasiu, ką jis tavyje įžiūrėjo, - jos tonas kupinas pasi­
bjaurėjimo.
- Tesą! - iš kažkur ataidi Zedo balsas, o pasigirdus daužymui į
duris, Stef vėl užspaudžia man burną.
- Tylėk, - paliepia. Mėginu įkąsti jai į delną. Ji užsimoja ir
kerta man per veidą. Laimei, smūgį vos pajuntu.
- Stef, atidaryk suknistas duris ir įleisk mane vidun! - šaukia
Zedas.
Ar ir jis į tai įsivėlęs? Ar Hardinas dėl jo buvo teisus? Ar visi iki
vieno m ane supantys žmonės tik ir taikosi m ane nuskriausti? Tai
nėra neįmanoma - beveik visi, kuriais atvykusi į universitetą pasi­
tikėjau, mane išdavė. Vardų sąrašas vis ilgėja.
- Išlaušiu duris - aš rimtai. Eik, pakviesk Tristaną! - išgirstu
jį šūktelint, ir Stef akimirksniu patraukia delną man nuo burnos.
- Palauk! - šūkteli ji eidama prie durų.
Bet jau per vėlu. Durys garsiai trakšteli ir atsilapoja, o Denas
tuoj pat patraukia nuo manęs rankas. Atsimerkusi išvystu jį
skubiai besitraukiantį nuo manęs ir į kambarį drąsiai žengiantį
Zedą.
- Kas čia per velnias! - surinka jis ir suskumba prie manęs.
Kai ištiesiu jam ranką, kažkas užmeta ant manęs antklodę.
- Padėk man, - inkščiu melsdamasi, kad tik jis nebūtų įsipai­
niojęs į šitą košmarą. Ir kad jis mane girdi.
Jis prieina prie Stef ir išplėšia kamerą jai iš rankų.
- Kas tau, po velnių, darosi?
Zedas numeta kamerą ant grindų ir sutraiško kulnu.
- Apsiramink, žmogau, čia tebuvo pokštas, - rėžia ji ir susi­
kryžiuoja rankas ant krūtinės kaip tik tuomet, kai kambaryje pa­
sirodo Tristanas.
- Pokštas? Tu kažko pripylei jai į gėrimą ir stovi čia su fil­
mavimo kamera, kol Denas mėgina ją išprievartaut! Koks čia tau
suknistas pokštas!
 - Ką? - Tristano žandikaulis nukąra iki žemės.
Būdama profesionali manipuliatorė, Stef kaltinamai duria
pirštu į Zedą ir pradeda verkti.
- Neklausyk jo!
Zedas papurto galvą.
- Ne, žmogau, tai tiesa. Eik, paklausk Džeiso. Ji jo prašė rami­
namųjų, o dabar pasižiūrėk į Tesą! Jų kamera guli ten. - Jis parodo
į grindis.
Susisupusi į antklodę vėl mėginu atsisėsti, bet nepavyksta.
- Tai buvo paprasčiausias juokelis. Niekas neketino jos
skriaust! - dirbtinai sukikena Stef, mėgindama nuslėpti tikrąjį
blogį.
Bet Tristanas su siaubu žvelgia į savo merginą.
- Kaip galėjai šitaip su ja pasielgti? Maniau, ji tavo draugė!
- Ne, ne, mažiuk, viskas nėra taip blogai, kaip atrodo. Denas
viską sugalvojo!
Denas iškelia rankas, taip pat mėgindamas išvengti kaltinimų.
- Kas per velnias! Ne, nieko aš nesugalvojau! Čia - tavo
mintis. - Jis duria į Stef ir atsigręžia į Tristaną: - Tai ji liguistai ap­
sėsta Hardino... Ji viską sugalvojo.
Purtydamas galvą Tristanas apsisuka eiti lauk, bet akimirką ap­
sigalvoja, o jo kumštis staiga perskrodžia orą ir trenkia Denui į
žandikaulį. Denas suklumpa ant grindų, o Tristanas pasuka link
durų. Stef leidžiasi paskui.
- Pasitrauk nuo manęs! Tarp mūsų viskas baigta! - surinka jis
ir dingsta.
Apsisukusi kambaryje ir pasižiūrėjusi į visus, ji surinka:
- Labai suknistai dėkoju!
Norėčiau pasijuokti iš ironijos, kad ji suplanavo šitą siaubo
spektaklį, tada pamėgino visus apkaltinti, bet galiausiai yla išlindo
iš maišo. Ir jei negulėčiau čia, mėgindama atgauti kvapą, tikrai nu­
sijuokčiau.
Virš manęs palinksta Zedo veidas.
 - Tesą... Ar tau viskas gerai?
- Ne... - prisipažįstu apsvaigusi labiau nei anksčiau. Iš pradžių
lėtai veikė tik mano kūnas, o galva buvo apkvaitusi tik truputį, bet
dabar pamažu imu justi vis stipresnį narkotikų poveikį.
- Atleisk, kad palikau tave vieną. Reikėjo susiprast.
Zedas dar tvirčiau apkamšo mane antklode ir, vieną ranką už­
kabinęs už kojų, o kita prilaikydamas už nugaros, pakelia mane
nuo lovos.
Jis ruošiasi nešti mane iš kambario, bet sustoja prie Deno, mė­
ginančio pakilti nuo grindų.
- Tikiuosi, kad sužinojęs, ką iškrėtei, Hardinas tave pribaigs.
Tu to nusipelnai.
Per miglą girdžiu šnabždesius ir aikčiojimus sausakimšuose
namuose, Zedui nešant mane lauk. Man tai nesvarbu. Tenoriu iš­
trūkti iš šios vietos ir niekada nebegrįžti.
- Kas, po velnių? - atpažįstu Logano balsą.
- Ar gali užlipt į viršų ir paimt jos suknelę ir rankinuką? -
tyliai paprašo Zedas.
- Taip, žmogau, aišku, - atsako Loganas.
Zedas išneša mane pro paradines duris, ir nuo šalčio suvirpu.
Bent jau manau, kad drebu, nors tiksliai nežinau. Zedas stengiasi
tvirčiau susupti mane į antklodę, bet ji vis slysta. Ir aš ne ką te-
padedu, nes vos pajėgiu pajudinti rankas.
- Kai tik pasodinsiu tave į automobilį, paskambinsiu Hardinui,
gerai? - pasiūlo Zedas.
- Ne, neskambink, - aimanuoju. Hardinas ant manęs pasius.
Mažiausiai noriu sulaukti rėkimo, kai vos pajėgiu atmerkti akis.
- Tesą, man tikrai atrodo, kad reikėtų jam pranešti.
- Prašau, nereikia, - vėl pradedu verkti. Dabar noriu matyti tik
Hardiną, bet nenoriu sužinoti, kaip jis reaguos išgirdęs, kas nutiko.
Jei ne Zedas, o jis būtų išlaužęs tas duris, kas būtų nutikę Denui
su Stef? Tikriausiai kas nors tokio, ko pakaktų įkišti Hardiną už
grotų.
 - Nesakyk jam, - pakartoju. - Nieko jam nepasakok, ša.
- Jis bet kuriuo atveju sužinos. Nors vaizdo įrašas sunaikintas,
nemažai žmonių žino, kas nutiko.
- Ne, prašau.
Išgirstu susierzinimo persmelktą Zedo atodūsį, kai ji perkelia
mano kūną ant vienos rankos, kad galėtų atidaryti keleivio dureles.
Loganas grįžta, Zedui pasodinus mane ant šaltos sėdynės.
- Štai jos daiktai. Ar jai viskas gerai? - klausia jis kaip reikiant
sunerimęs.
- Taip, manau, kad taip. Ją prišėrė narkotikų.
- Čia dabar?
- Ilga istorija. Ar kada nors bandei raminamųjų? - klausia
Zedas.
- Taip, kartą, bet tik pusę tabletės ir po valandos išsijungiau.
Melskis, kad ji nepradėtų haliucinuot. Kai kurie žmonės į tą šlamštą
reaguoja žiauriai.
- Po perkūnais, - atsidūsta Zedas, o aš įsivaizduoju, kaip jis
pirštais sukioja žiedelį lūpoje.
- Ar Hardinas žino? - klausia Loganas.
- Dar ne...
Jie toliau aptarinėja mano būseną taip, lyg manęs čia nebūtų,
bet kai automobilio šildytuvas pagaliau ima pūsti šiltą orą, pasi­
juntu geriau.
- Reikia parvežt ją namo, - galiausiai taria Zedas ir po kelių se­
kundžių įsėda į automobilį greta manęs.
Sunerimęs žvelgia į mane:
- Jei nenori, kad jis sužinotų, kur man tave vežti? Galim va­
žiuoti pas mane, bet žinai, kaip jis pasius sužinojęs.
Jei pajėgčiau suformuluoti visą sakinį, papasakočiau jam, kad
išsiskyrėme, bet kadangi negaliu, tesugebu iškosėti:
- Mama.
- Esi tikra?
- Taip... Nereikia Hardino. Prašau, - žiopčioju.
 Jis linkteli, ir automobilis pajuda gatve. Stengiuosi susitelkti į
Zedo balsą, jam kalbant telefonu, bet per pastangas išsilaikyti sė­
domis pamirštu, ką jis sakė, o po kelių minučių išsitiesiu skersai
sėdynę.
Pasiduodu ir galiausiai užmerkiu akis.
 Penkiasdešimt devintas skyrius

HARDINAS

Meilė yra svarbiausias žmogaus jausm as. Nesvarbu, ar tai meilė

Dievui, ar fc/tam žmogui, tai neįtikėtinas, galingas, viską užgožian­
tis patyrimas. Akimirka, kai supranti galįs mylėti kažką labiau nei
save, ko gero, yra pati svarbiausia gyvenime. Bent jau man. Myliu
Hardiną labiau nei save, labiau už bet ką.

Per dvi minutes mano telefonas ant stalo suvibruoja jau penktą
kartą. Galų gale nusprendžiu atsiliept ir pasiųst ją kuo toliau.
- Ko tau, po velniais, reikia? - suloju į mikrofoną.
- Aš dėl...
- Greičiau, Mole, kalbėk, neturiu laiko tavo nesąmonėm.
- Aš dėl Tesos.
Pašoku ant kojų, o sąsiuvinis nukrenta ant grindų. Kraujas su­
stingsta.
- Kokį mėšlą čia mali?
- Ji... Klausyk, nepasiusk, bet Stef kažko primaišė jai į gėrimą,
o Denas...
- Kur tu?
- Brolijos namuose.
Jai nespėjus pabaigt minties, aš jau metu telefoną, čiumpu
raktus ir lekiu pro duris.

Širdis bando iššokt iš krūtinės visą kelią. Kodėl, po velnių, reikėjo

susirast butą taip toli nuo studentų miestelio? Čia garantuotai il­
giausios dvidešimt mylių mano gyvenime.
 Stef kažko pripylė Tesai į gėrimą... Kas, po velnių, jai darosi? O
Denas... Jei jis ją bent pirštu palies, jis - miręs.
Pervažiuoju per visas raudonas šviesas ir nekreipiu dėmesio į
blykstes, kurios praneša, kad paštu sulauksiu mažiausiai keturių
baudų.
Aš dėl Tesos... Molės balsas nesiliauja skambėjęs galvoj, kol
galiausiai privažiuoju senuosius brolijos namus. Nesivarginu už­
gesint variklio - automobilis šiuo metu yra mažiausias mano rū­
pestis. Pro girtų idiotų minias svetainėj ir koridoriuose braunuosi
ieškodamas Tesos.
Vos tik išvystu Neitą, mano rankos apsiveja jo kaklą, ir net ne­
susimąstęs ploju jį į sieną.
- Kur ji?
- Nežinau! Aš jos nemačiau! - surinka jis, ir aš jį paleidžiu.
- Kur, po velnių, Stef? - užkaukiu.
- Ji kieme, man atrodo. Senokai ją mačiau.
Šiurkščiai jį pastūmiu, o jis kluptelėjęs piktai dėbteli atgal.
Apimtas panikos lekiu lauk... Jei Tesą šalty su Stef ir Denu...
Raudoni Stef plaukai šviečia tamsoje, ir aš nesudvejojęs čiumpu
ją už apykaklės ir už odinio švarko atlapų pakeliu nuo žemės.
Ji sumosuoja rankomis sau už nugaros.
- Kas čia dabar, po velnių!
- Kur ji? - suurzgiu, nepaleisdamas jos atlapo.
- Nežinau, pats man pasakyk, - atkerta ji, ir aš atsuku ją į save.
- Kur, po velnių, ji yra?
- Nieko tu man nepadarysi.
- Tavim dėtas, nebūčiau toks užtikrintas. Pasakyk man, kur
Tesą. Tuoj pat! - rėkiu jai į veidą.
Stef susigūžia, akimirkai netekusi pasipūtimo, ir papurto galvą.
- Nežinau, kur ją velnias nunešė, bet ji jau tikriausiai išsi­
jungus.
- Tu nesveika, pasibjaurėtina kale. Tavo vietoj neščiau iš
čia skudurus, kol neradau Tesos. Kai įsitikinsiu, kad jai viskas
gerai, niekas manęs nesulaikys pasigaut tave! - Galvoj šmėsteli
mintis nudirt Stef kailį, bet žinau, kad iš tikrųjų to nepadaryčiau.
Neįsivaizduoju Tesos reakcijos sužinojus, kad pakėliau ranką prieš
moterį, net jei ji - ragana kaip Stef.
Apsisuku ant kulno ir lekiu į vidų. Neturiu laiko žaist žaidimų.
- Kur Denas Herdas? - klausiu kažkokios nepažįstamos, ant
laiptų sėdinčios blondinės.
- Tas? - Lakuotu nagu ji rodo į laiptinės viršų.
Nieko nesakęs kas antras laiptelis bildu žemyn laiptais. Denas
apie mano atvykimą sužino tik tada, kai parverčiu jį ant grindų,
kartu pargriaudamas dar porą žmonių. Apverčiu jį ir paspaudžiu
po savim, suėmęs kaklą rankom. Prakeiktas deja vu.
- Kur, po velnių, Tesą? - Smarkiau spusteliu kaklą.
Deno veidas pamažu įgauna žavingą rausvą atspalvį. Užuot at­
sakęs, jis tik springsta. Spaudžiu dar smarkiau.
- Jeigu ją bent pirštu palietei, išmušiu iš tavęs paskutinį su­
knistą atodūsį, - keikiu jį.
Jis pradeda spardytis, o aš pakeliu akis į vaikį, su kuriuo jis
stovėjo.
- Kur Tesą Jang? - klausiu jo, bet jis tik pasiduodamas iškelia
rankas.
- Aš ne... Aš jos nepažįstu, žmogau. Prisiekiu! - šaukia skysta­
blauzdis traukdamasis, kol smaugiu jo bičiulį.
Deno marmūzė iš paraudusios pavirto violetine.
- Jau pasiruošęs man pasakyt? - klausiu.
Jis karštligiškai linkčioja.
- K albėk, po perkūnais! - šaukiu jį paleidęs.
- Ji... Zedas, - kosėdamas išspaudžia jis, vos tik paleidžiu jo
kaklą.
- Zedas? - Akyse aptemsta, visoms mano baimėms pamažu
virstant tikrove. - Jis tave šitam įkalbėjo, ar ne?
- Ne. Zedas su tuo neturi nieko bendro, - atsako Molė, iš­
eidama iš kambario. - Jis neįsivėlęs. Na, jis girdėjo Stef kalbančią
apie kažką, bet nemanau, kad jos ketinimai jam atrodė rimti.
Paklaikusiom akim spoksau į Molę.
 - Kur ji? Kur Tesą? - klausiu gal jau šimtąjį kartą. Kiekviena be
jos praleista sekundė, kiekviena akimirka, kai nesu įsitikinęs, kad
ji saugi, negailestingai gramzdina mane į beprotybę.
- Nežinau. Man atrodo, Zedas ją išsivežė.
- Ką jie jai padarė? Tuojau pat viską man klok.
Atsistojęs palieku Deną raitytis ant grindų, kol susiėmęs už
kaklo jis bando atgaut kvapą.
Molė papurto galvą.
- Jie nieko nepadarė. Jis jiems sutrukdė.
-Jis ?
- Zedas. Aš nusileidau žemyn ir pakviečiau juos su Tristanu,
kol nieko neįvyko. Stef visai pametė protą, turiu galvoj, ji norėjo,
kad Denas Tesą išprievartautų ar kažką. Ji sakė norėjusi, kad taip
tik atrodytų, bet nežinau, ji elgėsi, kaip beprotė.
- Išprievartaut Tesą? - paspringstu. Ne. - Ar jis... Ją lietė?
- Truputį, - liūdnai atsako ji ir nudelbia akis.
Atsigręžiu į ant žemės sėdintį Deną. Mano batas rėžiasi jam į
veidą, ir menkysta akimirksniu sukniumba ant grindų.
- Po galais! Tu jį užmuši! - sucypia Molė.
- Lyg tau tai rūpėtų, - atkertu ir pradedu svarstyt, kaip stipriai
turėčiau jam spirt, kad perskelčiau kaukolę. Jam iš skruosto ir
burnos sunkiasi kraujas. Puiku.
- Man nerūpi... Tiesą sakant, man į viską čia nusispjaut.
- Tai kodėl man paskambinai? Maniau, nekenti Tesos.
- Patikėk, taip ir yra. Bet negaliu ramiai sėdėti ir leisti kažkam
ją išprievartauti.
- Na... - Vos jai nepadėkoju, bet tuoj pat prisimenu, kokia ji
kalė, todėl tik linkteliu ir einu ieškot Tesos.
Kodėl Zedas apskritai čia atsivilko? Tas niekšelis, atrodo,
visada išdygsta pačiu laiku - tą akimirką, dėl kurios aš liksiu šuns­
nukis, o jis dabar ją dar kartą išgelbėjo.
Nepaisydamas košmariško pavydo, žiauriai džiaugiuosi, kad ji
paspruko nuo Stef, Deno ir prakeikto jų keršto plano prieš mane.
 Visa šita maišatis tik primena, kad aš kaltas dėl kiekvieno blogo
Tesos gyvenime nutikusio dalyko. Jei nebūčiau nuskriaudęs Deno
sesers, nieko panašaus nebūtų įvykę. O dabar Tesą apsvaiginta nar­
kotikų ir su Zedu. Kas žino, ką jis pamėgins iškrėst.
Tai štai kas yra pragaras. Žinojimas, kad į šitą košę ji buvo įpai­
niota per mane. Dėl mano kaltės ją galėjo išprievartaut.
Visai kaip mano košmaruose... Ir aš negalėjau jų sulaikyt. Visai
kaip nepajėgiau padėt mamai.
Nekenčiu. Žiauriai savęs nekenčiu. Sugadinu viską ir visus, kas
tik prie manęs prisiartina. Aš esu nuodai, o ji - lėtai mirštantis an­
gelas, iš paskutiniųjų besilaikantis trupinėlio savęs, kurio dar ne­
sunaikinau.
- Hardinai! - laiptų apačioj mane sutinka Loganas.
- Ar žinai, kur Zedas išsivežė Tesą? - žodžiai nudegina lyg
rūgštis.
- Jie išvažiavo prieš penkiolika minučių. Maniau, kad jis ją veš
pas tave, - atsako jis.
Vadinasi, ji niekam nepasakojo, kad išsiskyrėm.
- Ar jai... Ar jai viskas gerai? - klausiu jo ir sulaikau kvapą,
laukdamas atsakymo.
- Nežinau, ji atrodė prastokai. Jie apsvaigino ją raminamai­
siais.
- Po velnių, - raudamasis plaukus einu link durų. - Jei Zedas
tau paskambins pirmiau, nei juos surasiu, pranešk man, - įsakau.
Loganas linkteli, ir aš pasileidžiu link automobilio. Laimei,
niekas jo nenuvarė. Nors kažkas pasinaudojo proga būt žąsinu ir
išpylęs alų ant priekinio stiklo paliko puodelį ant kapoto. Prakeikti
šunsnukiai.
Paskambinu Tesai, bet tik suburbu į balso paštą:
- Prašau, atsiliepk... Meldžiu, pakelk ragelį.
Žinau, kad ji pati tikriausiai nepajėgia atsiliept, bet Zedas
galėtų tai padaryt už ją. Nuo minties, kad ji be sąmonės, o manęs
nėra šalia, kad ja pasirūpinčiau, mane pykina. Trenkiu į vairą ir
išvažiuoju į gatvę. Tikras suknistas košmaras, o Tesą ne su kuo
kitu, o Zedu. Nepasitikiu juo taip pat, kaip nepasitikiu Denu ar
Stef.
Tai ne visai tiesa, bet vis tiek juo nepasitikiu. Zedo namus pri­
važiuoju tiesiogine prasme pasruvęs ašarom, primenančiom, koks
nepataisomas nevykėlis esu. Dėl visko kaltas aš - leidau, kad ją
apsvaigintų narkotikais, kone išprievartautų ir pažemintų. Reikėjo
ten būt. Niekas nebūtų išdrįsęs net pamėgint, jei būčiau buvęs su
ja. Jai tikriausiai buvo taip baisu...
Pasikeliu marškinėlius ir nusišluostęs išdavikes akis sustoju
prie Zedo namo. Jo automobilio aikštelėj nematau... Kur jis, po per­
kūnais? Kur ji?
Mėginu skambint Tesai, tada Zedui, tada vėl Tesai, bet nė
vienas nekelia ragelio. Jei tik jis pamėgins ką nors jai padaryt, kol
ji be sąmonės, aš jam padarysiu daug blogiau, nei jis apskritai gali
įsivaizduot.
Kur dar ji važiuotų?
PasLendoną?
- Hardinai? - mieguistu balsu atsiliepia Lendonas, o aš pa­
spaudžiu garsiakalbio mygtuką.
- Ar Tesą pas jus?
- Ne... - nusižiovauja jis. - Ar turėtų būti?
- Ne, aš niekur jos nerandu.
- Ar tau... - jis nutyla, - ar tau viskas gerai?
- Taip... Ne. Ne, man ne viskas gerai. Nerandu Tesos ir nebe­
žinau, kur daugiau ieškot.
- Ar ji nori, kad ją rastum? - atsargiai paklausia jis.
Ar nori? Tikriausiai ne. Nors šiuo metu ji tikriausiai nepajėgia
suregzt logiškos minties. Švelniai tariant, tai nėra įprastos aplin­
kybės.
- Hardinai, tavo tylėjimą priimsiu, kaip neigiamą atsakymą.
Spėju, jei ji nenori, kad ją rastum, tuomet ji nuvažiavo į vieną vietą,
kur žino, kad jos neseksi.
 - Pas motiną, - atsidustu ir trenkiu sau į šlaunį už tai, kad
anksčiau apie tai nepagalvojau.
- Oi, prisišnekėjau... Ar ketini ten važiuoti?
- Taip.
Nejaugi Zedas tikrai v ežtąją dvi valandas pas mamą?
- Ar žinai, kaip ten nuvažiuoti?
- Ne visai, bet galiu grįžt į butą ir susirast adresą.
- Man atrodo, turiu čia kažką, ant ko jis užrašytas... Kažkada
ji čia paliko keletą perkėlimo dokumentų. Einu, paieškosiu ir tau
perskambinsiu.
- Ačiū.
Nekantriai laukdamas apsisuku pirmoj pasitaikiusioj sto­
vėjimo aikštelėj. Spoksau pro langą į tamsą, iš paskutiniųjų kovo­
damas, kad ji manęs neužvaldytų. Privalau susikaupt ir tęst Tesos
paieškas, įsitikint, kad jai viskas gerai.
- Ar man papasakosi, kas dedasi? - po kelių akimirkų atskam-
binęs klausia Lendonas.
- Stef... Prisimeni tą raudonplaukę? Ji apsvaigino Tesą narko­
tikais.
- Pala, ką? - aikteli Lendonas.
- Taip, kažkoks košmaras. O manęs nebuvo šalia, todėl dabar
ji su Zedu, - pasakoju.
- Ar jai viskas gerai?
Jo balse - akivaizdi panika.
- Net neįsivaizduoju.
Nusišluostau nosį marškinėliais, o Lendonas padiktuoja man
nuorodas į Tesos vaikystės namus.
Pamačius mane jos mama pasius, ypač turint galvoj aplin­
kybes, bet man nusispjaut. Neįsivaizduoju, ką darysiu ten nuva­
žiavęs, bet privalau ją pamatyt ir įsitikint, kad jai viskas gerai.
 Šešiasdešimtas skyrius

TESĄ

- Kas nutiko? Viską man papasakok! - sušunka mama, Zedui

iškėlus mane iš automobilio. Jam ant rankų pamažu atgaunu
sąmonę ir pajuntu gėdą.
- Senoji Tesos kambarioke kažko primaišė į jos gėrimą,
todėl Tesą paprašė, kad atvežčiau ją čia, - nutylėdamas pusę is­
torijos paaiškina Zedas. Kokia laimė, kad jis nepapasakojo visų
smulkmenų.
- O, viešpatie! Kodėl toji mergina šitaip pasielgė?
- Nežinau, ponia Jang... Galbūt nubudusi Tesą galės paaiškinti.
Aš nubudusi! Noriu surikti, bet negaliu. Keistas jausmas, kai
girdi viską, kas dedasi aplink, bet negali įsitraukti į pokalbį. Ne­
galiu nei pajudėti, nei žodžio pratarti, galva apniukusi, o mintys
susipynusios, tačiau kažkaip suvokiu viską, kas vyksta. Deja, viskas
aplink keičiasi kas kelias minutes - kartais Zedo balsas virsta
Hardino, ir prisiekiu, kai pabandau atsimerkti, išgirstu Hardino
juoką ir matau jo veidą. Tai neturi prasmės. Narkotikai atėmė man
protą, ir noriu, kad tai liautųsi.
Po kiek laiko - neįsivaizduoju, kiek laiko prabėga, - mane pa­
guldo ant sofos. Zedo rankos iš po manęs išslysta lėtai, gal net ne­
noriai.
- Na, dėkoju, kad ją čia atvežei, - taria mama. - Ji atrodo ap­
gailėtinai. Kaip manai, po kiek laiko nubus? - jos balsas šaižus.
Jaučiu, kad galva lėtai sukasi.
 - Nežinau. Man atrodo, kad narkotikų poveikis netrunka ilgiau
kaip dvylika valandų. Jau praėjo geros trys.
- Kaip ji galėjo būti tokia kvaila? - mama rikteli Zedui, ir žodis
„kvaila“ mano galvoje nuskamba ilgu aidu.
- Kas? Stef? - sutrinka jis.
- Ne, Teresa. Kaip jai pakako kvailumo susidėti su tais žmo­
nėmis?
- Ji dėl to nekalta, - gina mane Zedas. - Tai turėjo būti atsisvei­
kinimo vakarėlis. Tesą laikė tą merginą drauge.
- Drauge? Prašyčiau! Tesą turėjo susiprasti, kad nieko gero
neduos nei bičiulystė su ja, nei apskritai su jūsų šutve.
- Su visa derama pagarba - jūs manęs nepažįstat. Aš ką tik dvi
valandas vežiau tamstos dukrą namo, - mandagiai atsako Zedas.
Mama atsidūsta ir aukštakulniais nukaukši virtuvės grindimis.
- Ar galiu dar kaip nors padėti? - klausia jis jos. Pajuntu, kad
sofa gerokai minkštesnė už Zedo glėbį. Hardino rankos švelnios,
tačiau tuo pat metu tvirtos - man visuomet patiko stebėti, kaip
jam po oda įsitempia raumenys. Mintys vėl aptemsta. Nekenčiu
šito nardymo tarp aiškumo ir sumaišties.
Išgirstu iš tolo atskriejusį mamos balsą:
- Ne. Dėkoju, kad atvežei ją čia. Prieš akimirką nemandagiai
su tavimi kalbėjau ir už tai atsiprašau.
- Tik atnešiu jos daiktus ir drabužius iš automobilio, ir va­
žiuosiu sau.
- Gerai.
Girdžiu jos aukštakulnių kaukšėjimą kitame kambaryje.
Laukiu, kol pasigirs Zedo automobilio burzgimas. Taip ir ne­
sulaukiu - gal jis jau išvažiavo, o aš neišgirdau. Nieko nesuprantu.
Galva apsunkusi. Nežinau, kiek laiko čia pragulėjau, bet noriu
gerti. Ar Zedas jau išvažiavo?
- Ką, po velnių, tu čia veiki? - surinka mama, ir miglą mano
galvoje perskrodžia aštrūs aiškumo ašmenys. Nors vis dar nesu­
prantu, kas vyksta.
 - Ar jai viskas gerai? - Išgirstu įsiutusį, giliai alsuojantį balsą.
Hardinas.
Jis čia. Hardinas.
Nebent mane vėl apkvailino Zedo balsas. Ne, žinau, kad tai
Hardinas. Kažkokiu būdu jaučiu, kad jis čia.
- ] šiuos namus tu kojos nekelsi! - šaukia mama. - Negirdėjai,
ką sakiau?! Nepraeik pro mane taip, lyg nebūtum girdėjęs!
Išgirstu trinktelint duris ir pro jas toliau šūkaujančią mamą.
Tada, regis, pajuntu jo delną sau ant skruosto.
 Šešiasdešimt pirmas skyrius

HARDINAS

Jie čia turėjo ką tik atvažiuot - visą kelią lėkiau dvidešimt mylių
greičiau nei leistina. Pamačius Zedo automobilį prie nedidelio ply­
tinio namo, mane supykina. Jam išėjus į verandą, akyse aptemsta.
Kol Zedas lėtai eina link automobilio, sustoju gatvėj, kad jo
neužblokuočiau, ir jis galėtų nešdintis po velnių. Ką aš jam p a sa ­
kysiu? Ką pasakysiu jai? Ar ji apskritai m ane girdės?
- Taip ir maniau, kad čia pasirodysi, - tyliai taria jis, man iš­
dygus priešais.
- O kodėl neturėčiau? - suurzgiu tvardydamas kylantį pyktį.
- Gal todėl, kad viskas per tave.
- Tu čia rimtai? Aš kaltas, kad Stef yra suknista pusprotė? -
Taip, taip ir yra.
- Ne, tu kaltas, kad į tą vakarėlį Tesą nuvažiavo viena. Reikėjo
tau pamatyt jos veidą, kai išlaužiau duris. - Jis papurto galvą taip,
lyg mėgintų atsikratyt prieš akis iškilusio vaizdo. Man suspaudžia
krūtinę. Tesą jam tikriausiai nepasakė, kad mes išsiskyrėm. Ar tai
reiškia, kad ji vis dar nenori pasiduoti, kaip aš?
- Aš... Aš apskritai nežinojau, kad ji ten bus, todėl eik po
velnių. Kur ji?
- Viduje. - Jis nusvilina mane žudančiu žvilgsniu.
- Nežiopsok į mane šitaip - tavęs čia išvis neturėtų būt, -
primenu jam.
- Jei ne aš, ją būtų išprievartavę ir dar galai žino ką padarę...
 Įsikimbu į jo odinio švarko atlapus ir prispaudžiu jį prie auto­
mobilio.
- Kad ir kaip stengtumeis, kad ir kiek kartų ją „gelbėtum“, jai
tavęs vis tiek nereikės. Nepamiršk šito.
Dar kartą jį pastūmiu ir atsitraukiu. Noriu jam užvožt, sulaužyt
prakeiktą nosį už tai, kad jis toks suktas šunsnukis, bet Tesą tuose
namuose, ir pamatyt ją dabar yra daug svarbiau. Eidamas pro jo
automobilio langus, viduj pamatau Tesos rankinę ir... Suknelę.
Ji neapsivilkus?
- Kodėl jos suknelė čia? - išdrįstu paklaust. Atplėšiu dureles
ir susirenku jos daiktus. Jam tuoj pat neatsakius, piktai dėbteliu ir
laukiu paaiškinimo.
- Jie ją nurengė, - apniukusiu veidu tiesiog pasako jis.
- Po perkūnais, - burbteliu sau panosėj ir einu link Tesos mo­
tinos namų.
Man pasiekus verandą, Kerol išeina lauk ir užtveria įėjimą.
- Ką, po velnių, tu čia veiki?
Jos dukterį nuskriaudė, o jai pirma į galvą šovusi mintis yra ap-
staugt mane. Žavumėlis.
- Privalau ją pamatyt. - Čiumpu durų rankeną. Ji papurto
galvą, bet iš kelio pasitraukia. Nujaučiu, žino, kad nesunkiai pa-
stumčiau ją šalin.
- Į šiuos namus tu kojos nekelsi! - šaukia ji. Nekreipiu dė­
mesio ir praeinu pro šalį. - Negirdėjai, ką sakiau?! Nepraeik pro
mane taip, lyg nebūtum girdėjęs! - durys trinkteli kažkur man už
nugaros, o aš dairausi po nedidelę svetainę, ieškodamas savo mer­
gaitės.
Išvydęs ją, akimirką sustingstu. Ji guli ant lovos šiek tiek su­
lenktais keliais, plaukai primena šviesią aureolę aplink galvą, o
akys užmerktos. Kerol toliau prie manęs kabinėjasi, grasindama
iškviest farus, bet man nusispjaut. Prisiartinu prie Tesos ir atsi­
klaupiu prie jos veido. Nė nepamąstęs nykščiu perbraukiu jai per
skruostikaulį ir delną priglaudžiu prie paraudusio jos skruosto.
 - Viešpatie, - šnabždu, atidžiai stebėdamas, kaip lėtai kilnojasi
jos krūtinė. - Po galais, Tesą, aš labai atsiprašau. Viskas per mane, -
šnabždu jai vildamasis, kad mane girdi. Ji tokia graži, tokia rami,
jos lūpos šiek tiek pravertos, o kvapą gniaužiantis veidas toks ne­
kaltas.
Aišku, Kerol sugadina akimirką, toliau spjaudydama nuodus
į mane.
- Čia tai teisybė! Viskas per tave. O dabar nešdinkis iš mano
namų, kol neiškviečiau policijos, ir jie tavęs neištempėl
Net neatsigręžęs į ją, atkertu:
- Gal jau apsiraminsit? Niekur aš nevažiuosiu. Pirmyn, kvieskit
policiją. Tegul atvažiuoja taip vėlai vakare - visas miestas tamstą
liežuviais plaks, o mes abu žinom, kad jūs to nenorit. - Žinau, kad
ji piktai spokso į mane, mintyse svaidydama durklus, bet negaliu
atitraukt akių nuo šitos merginos priešais.
- Gerai, - galiausiai sušnypščia Kerol. - Turi penkias minutes.
Jos batai šlykščiai brūžuoja kilimu. Ko ji apskritai šitaip išsi­
pusčius vidury nakties?
- Tesą, tikiuosi, mane girdi, - pradedu. Žodžius bėriu pasku­
bomis, bet prisilietimas prie švelnios jos skruosto odos atsargus ir
lėtas. Akyse susikaupia ašaros ir sudrėkina jos odą. - Aš labai atsi­
prašau. Dieve, kaip aš atsiprašau už viską. Nereikėjo man apskritai
leist tau išeit. Ką aš sau galvojau? Tu manim tikriausiai didžiuosies.
Radęs Deną, aš jo neužmušiau - tik suspardžiau jam veidą... Ai, ir
truputį prismaugiau, bet jis vis dar kvėpuoja. - Prieš prisipažin­
damas dar kai ką nutyliu. - Ir šiandien vos neprisigėriau, bet su­
silaikiau. Negalėjau leist, kad mūsų santykiai dar labiau pašlytų.
Žinau, tu manai, kad man nusispjaut, bet tai ne tiesa. Man rūpi, tik
aš nemoku tau parodyt. - Nutylu ir stebiu, kaip jos akių vokai virpa
nuo mano balso. - Tesą, ar girdi mane? - viltingai klausiu.
- Zedai? - sušnabžda ji vos girdimai. Prisiekiu, tą akimirką šė­
tonas ima žaist mano mintim.
- Ne, mažute, čia Hardinas. Aš Hardinas, ne Zedas. - Balsas iš­
duoda susierzinimą, kad ji taip švelniai ištarė jo vardą.
 - Nereikia Hardino. - Sutrikusi ji suraukia antakius, bet ne­
atsimerkia. - Zedai? - pakartoja, ir aš atitraukiu ranką jai nuo
skruosto.
Atsistojęs pamatau, kad jos mamos kambary - nė kvapo. Ste­
bėtina, jog ji nestovėjo palinkus man per petį, kol atsiprašinėjau
jos dukters.
Staiga, lyg mintys būtų tapusios tikrove, ji įsiveržia atgal į
kambarį.
- Jau baigei? - klausia piktai.
Iškeliu ranką į viršų.
- Ne, nebaigiau.
Nors reikėtų - juk Tesą šaukiasi Zedo.
Tada nuolankiai, lyg pripažindama, kad negali kontroliuot viso
pasaulio, jos mama paprašo:
- Gal prieš išvažiuodamas galėtum nunešti ją į jos kambarį?
Negalime šitaip palikti jos ant sofos.
- Tai man čia negalima, bet... - sulaikau save, nes jau koks de­
šimtas barnis su šita moterim nuo mūsų pažinties dienos nieko ne­
pakeis. Todėl tik linkteliu. - Gerai, kur kambarys?
- Paskutinės durys kairėje, - trumpai atsako ji ir vėl pradingsta.
Nežinau, iš ko Tesą paveldėjo savo gerumą, bet garantuoju, kad ne
iš šitos žiežulos.
Atsidusęs pakišu vieną ranką Tesai po kojom, kitą - po kaklu ir
atsargiai pakeliu. Kai prispaudžiu ją prie krūtinės, iš lūpų išsprūsta
tyli aimana. Nuleidęs galvą nešu ją koridorium. Šitas namas
mažas - gerokai mažesnis, nei įsivaizdavau.
Paskutinės durys kairėj uždarytos. Stumteliu ir praveriu
jas koja - nustembu giliai viduje staiga pajutęs nostalgiją kam­
bariui, kuriame niekada nesu buvęs. Prie galinės kambario sienos
stovi siaura lova - užima pusę ankšto miegamojo erdvės. Rašo­
masis stalas kampe atrodo panašaus dydžio kaip lova. Pradedu įsi­
vaizduot paauglę Tesą ir kaip ji tikriausiai ištisas valandas praleido
prie to didžiulio stalo, darydama nesibaigiančias namų darbų už­
duotis. Jos antakiai suraukti, lūpos suspaustos į rimtą, tiesią liniją,
plaukai krenta ant akių, o ji, staigiai juos nubraukus, vėl užsikiša
pieštuką už ausies.
Dabar, kai ją pažįstu, nepatikėčiau, kad rausvos paklodės ir
violetinė antklodė yra jos. Visa tai čia tikriausiai nuo tų laikų, kai
jaunoji Tesą išgyveno lėlės Barbės etapą, kurį ji kartą pavadino
„geriausiu ir blogiausiu metu savo gyvenime“. Prisimenu ją pasa­
kojus, kaip amžinai mamos klausinėdavo, kur Barbė dirba, kokį
universitetą baigė, ar kada nors turės vaikų.
Pasižiūriu į suaugusią Tesą savo glėbyje ir sulaikau juoką, pri­
siminęs nesibaigiantį jos smalsumą - vieną mėgstamiausių ir la­
biausiai erzinančių jos bruožų. Nutraukiu antklodę ir atsargiai pa-
guldau ją ant lovos - patikrinęs, kad jai po galva tik viena pagalvė,
kaip ji miega namuose.
Namuose... Čia jau nebe jos namai. Lygiai kaip šitas ankštas
namelis, mūsų butas tebuvo trumpa stotelė pakeliui į jos svajonę -
Sietlą.
Pravėrus viršutinį stalčių, ieškant, kuo aprengt ją pusnuogę,
maža medinė komoda sugirgžda. Pagalvojęs apie ją nurengiantį
Deną, tarp pirštų tvirtai suspaudžiu senus marškinėlius. Pa­
kėlęs Tesą kuo atsargiau, užtempiu marškinėlius jai per galvą. Jos
plaukai sušiaušti, o pamėginęs juos suglostyt, tik dar pabloginu
padėtį. Ji vėl sudejuoja, o jos pirštai ima trūkčiot. Mėgina pajudėt,
bet negali. Tai siaubinga. Nuryju gerklėj sukilusią tulžį ir stumiu iš
galvos mintį apie to mėšlo krūvos rankas ant jos kūno.
Pagarbiai nusigręžiu, traukdamas jos rankas pro rankovių
skyles, ir galiausiai ji aprengta. Kerol stovi tarpdury. Jos veide su­
pratingumas sumišęs su įtampa, ir man pasidaro įdomu, kiek laiko
ji ten stovėjo.
 Šešiasdešimt antras skyrius

TESĄ

Liaukitės pagaliau! Noriu abu juos pasiųsti po velnių. Negaliu pa­

kęsti jų rietenų. Nieko nesuprantu - panirus į šią būseną laikas
neteko prasmės. Viskas pakriko. Kažkur trinksi durys, mama gin­
čijasi su Hardinu - ir juos girdėti taip sunku, - bet mane gilyn
stipriai tempia viską gaubianti tamsa...
Kažkuriuo metu paklausiu Hardino:
- Taip, ką Zedas? Ar tu jį prikūlei? - bent jau galvoju ir iš pa­
skutiniųjų stengiuosi prabilti. Nesu tikra, ar pavyksta praverti
burną, ar ji vis dar paklūsta smegenims.
- Ne, čia Hardinas. Aš Hardinas, ne Zedas.
Čia Hardinas, o ne Zedas? Pala, ar Zedas irgi čia? Nejau jo čia
nėra?
- Ne, Hardinai, ar tu susimušei su Zedu?
Tamsa tempia mane tolyn nuo jo balso. Mamos kalbėjimas už­
pildo kambarį autoritetingu tonu, bet nesuprantu nė žodžio. Vie­
nintelis aiškus dalykas - Hardino balsas. Ne jo žodžiai, o pats
garsas ir kaip jis keliauja mano kūnu.
Po kiek laiko kažką pajuntu po savimi. Hardino ranką? Nesu
visiškai tikra, bet kažkas pakelia mane nuo sofos, įkvepiu pa­
žįstamo mėtų aromato. Kodėl jis čia ir kaip jis mane rado?
Po keleto sekundžių esu atsargiai paguldoma ant lovos ir vėl
kilstelima. Nebenoriu judėti. Virpančios Hardino rankos už-
rengia marškinėlius man per galvą, o man knieti liepti jam atstoti.
Mažiausiai noriu, kad mane kas nors liestų, bet vos Hardino pirštai
perbraukia per odą, šlykštus prisiminimas apie Deną išgaruoja.
- Meldžiu, paliesk mane dar kartą. Kad viską pamirščiau, -
verkšlenu. Jis neatsako. Vis glosto man galvą, kaklą, plaukus, ir aš
mėginu pakelti ranką, bet ji per sunki.
- Myliu tave ir labai atsiprašau. - Išgirstu prieš tai, kai mano
galva nuleidžiama ant pagalvės. - Noriu vežtis ją namo.
„Ne, palik mane čia. Prašau, - galvoju. - Bet neišeik...“
 Šešiasdešimt trečias skyrius

HARDINAS

- Nieko nebus. - Kerol sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

- Žinau, - kunkuliuodamas pykčiu svarstau, kaip pasiustų
Tesą, jei iškoneveikčiau jos motušę. Palikt jos miegamąjį, jos vai­
kystės kambarį, sunku ir negirdint gailios aimanos, pasigirdusios
man žengiant į koridorių.
- Kur valkiojaisi, kol visa tai vyko? - įsakmiai klausia jį.
- Buvau namie.
- Kodėl nedalyvavai ten, būtum užkirtęs tam kelią?
- Kodėl jūs galvojat, kad aš pats į tai neįsivėlęs? Paprastai
skubat mane kaltint dėl viso pasaulio blogio.
- Nes žinau: kad ir kokie prasti tavo sprendimai ir dar pras­
tesnis elgesys, niekada neleistum, jog Tesai nutiktų kas nors pa­
našaus.
Ar čia kom plim entas? Dviprasmiškas... Bet, po velnių, man
tinka, turint galvoj aplinkybes.
- Na... - sumykiu.
Ji pakelia ranką ir mane nutildo.
- Dar nebaigiau. Kaltinu tave ne dėl viso pasaulio blogio. - Ji
pamoja į miegančią sąmonės netekusią merginą siauroj lovoj. - Tik
jos pasaulio.
- Dėl to nesiginčysiu, - atsidustu nugalėtas. Ji teisi - neį­
manoma paneigt, kad iš esmės sugrioviau Tesai gyvenimą.
Jis yra mano didvyris ir kartais kankintojas, bet dažniausiai
didvyris. Taip ji rašė savo dienorašty. Didvyris? Labiau nevykusio
 didvyrio ir su žiburiu nerasi. Viską atiduočiau, kad tik galėčiau būt
jos herojum, bet neįsivaizduoju kaip.
- Ką gi, bent dėl vieno mūsų nuomonė sutampa. - Putlios jos
lūpos susiriečia į kreivą šypsnį, bet jis tuoj pat dingsta ir ji nudelbia
akis. - Na, jei tiek tenorėjai, gali keliauti sau.
- Gerai...
Paskutinįkart žvilgteliu į Tesą ir atsigręžiu į jos mamą, vėl
spoksančią į mane.
- Ką ketini daryti su mano dukra? - paklausia ji autoritetingai,
tačiau kartu nerimastingai. - Privalau žinoti tavo ilgalaikius keti­
nimus, nes kaskart, kai tik apsigręžiu, jos gyvenime vyksta kas nors
naujo ir nebūtinai gero. Ką planuoji veikti su ja Sietle?
- Aš su ja į Sietlą nevažiuoju. - Žodžiai sunkūs ir kartūs.
- Ką? - Ji nužingsniuoja koridorium, o aš nuseku iš paskos.
- Aš nevažiuoju. Ji važiuoja be manęs.
- Kad ir kaip dėl to džiaugčiausi, ar galiu paklausti kodėl? - Ji
kilsteli tobulai išlenktą antakį, ir aš nusigręžiu.
- Nevažiuoju, ir viskas. Bet kuriuo atveju jai bus geriau, jei ne­
važiuosiu.
- Tu man primeni mano buvusį vyrą, - sako ji. - Kartais dėl
to, kad Tesą šitaip prisirišo prie tavęs, kaltinu save. Nerimauju, kad
tai dėl to, koks jis buvo prieš mus palikdamas. - Ji pakelia tobulai
sutvarkytą ranką, kad persibrauktų plaukus, mėgindama apsimest,
jog paminėjus Ričardą nieko nepajuto.
- Jis su mūsų santykiais neturi nieko bendro - ji jo beveik ne­
pažįsta. Keletas pastarųjų dienų, kurias jie praleido kartu, tik tą ir
rodo. Ji neprisimena jo tiek, kad tai būtų nulėmę jos partnerio pa­
sirinkimą.
- Pastarųjų? - Kerol nustebusi išpučia akis, o aš su siaubu
stebiu, kaip jos veidas pabąla. Bet koks užsimezgęs ryšys, kurį taip
sunkiai sukūrėm, išgaruoja su jos veido spalva.
Mėšlas. Velnias. Suknistas mėšlas.
- Ji... E, mes netyčia jį sutikom maždaug prieš savaitę.
 - Ričardą? Jis ją surado? - jos balsas sutrūkčioja, ir ji delnu
suima kaklą.
- Ne, susitikom atsitiktinai.
Pirštais ji ima nervingai tampyt perlus ant kaklo.
-K u r?
- Nemanau, kad turėčiau jums apie tai pasakot.
- Atsiprašau? - jos ranka nusvyra, ir ji lieka stovėt išsižiojus.
- Jei Tesą būtų norėjus papasakot, kad susitiko tėvą, būtų pati
tai padarius.
- Hardinai, tai yra svarbiau už tavo antipatiją man. Ar ji dažnai
su juo susitikinėja? - Jos akys stiklinės, ir atrodo, kad ji bet kurią
minutę apsipils ašarom. Bet pažįstu šitą moterį pakankamai - ji
neleis net mažiausiai ašarėlei nusirist kieno nors kito, ypač mano,
akivaizdoj.
Atsidustu. Nenoriu išduot Tesos, bet ir su jos mama nenoriu
kivirčytis.
- Jis kelias naktis nakvojo pas mus.
- Ji ruošėsi man apie tai papasakoti, tiesa? - klausia ji plonu
kimiu balsu, krapštinėdama raudonus nagus.
- Tikriausiai ne. Su jumis ne taip paprasta pasikalbėt, -
primenu jai. Kažin, ar dabar vertėtų užsimint apie įtarimus, kad
jis įsilaužė į butą.
- O su tavimi lengviau? - ji pakelia balsą ir žengia artyn. -
Man bent jau rūpi jos gerovė, ko negalėčiau pasakyti apie tave!
Taip ir žinojau, kad civilizuotas pokalbis greitai baigsis.
- Man ji rūpi labiau nei bet kam kitam, net jums! - atrėžiu.
- Aš jos motina. Niekas nemyli jos labiau už mane. Pats faktas,
kad manaisi galįs mylėti ją labiau, rodo, koks nebrendyla esi! - Jai
žingsniuojant po kambarį, aukštakulniai kaukši į grindis.
- Žinot, ką aš manau? Man atrodo, kad manęs nekenčiat dėl
to, kaip primenu jį. Negalit pakęst nuolatinio baksnojimo, ką suga­
dinot, todėl nekenčiat manęs, kad nereikėtų nekęst savęs... Bet žinot
ką? - Prieš tęsdamas palaukiu sarkastiško jos linktelėjimo. - Mes
taip pat panašūs. Iš tikrųjų esam panašesni, nei aš su Ričardu - abu
atsisakom prisiimt atsakomybę už savo klaidas. Dėl jų kaltinam
visus kitus. Atstumiam visus, kuriuos mylim ir priverčiam juos...
- Ne! Tu klysti! - surinka ji.
Jos ašaros ir teatrališkumas kažkodėl neleidžia man pabaigt
minties, kad visą likusį gyvenimą ji nugyvens viena.
- Ne, aš neklystu. Užtat išeinu. Tesos automobilis vis dar kažkur
studentų miestely. Atvarysiu jį rytoj, nebent pati norit pasivažinėt.
Kerol nusišluosto akis.
- Gerai jau, atvaryk automobilį. Rytoj penktą. - Ji pažvelgia
į mane paraudusiomis akimis, aplink kurias nubėgęs tušas. - Tai
nieko nekeičia. Aš tavęs niekada nepamėgsiu.
- Ir man visada bus į tai nusispjaut. - Nuėjęs prie durų aki­
mirką pamąstau, kad gal reikėtų grįžt, pasiimt Tesą ir išsivežt.
- Hardinai, kad ir kokie mano jausmai tau, žinau - mano
dukterį tu myli. Tik noriu priminti, kad jei ją myli - iš tiesų myli, -
turi liautis kišęsis į jos gyvenimą. Ji nebe ta pati mergina, kurią at­
vežiau į tą velnio universitetą prieš pusę metų.
- Žinau. - Kad ir kaip nekenčiu šitos moters, negaliu jos nesi-
gailėt, nes, kaip ir aš, visą likusį savo apgailėtiną gyvenimą ji grei­
čiausiai nugyvens viena. - Ar galiu paprašyt paslaugos? - klausiu.
- Ir kas tai galėtų būti? - Ji įtariai stebeilija į mane.
- Nesakykit jai, kad čia buvau. Jei ji neprisimins, nesakykit.
Tesą visiškai be sąmonės, todėl tikriausiai nieko neprisimins.
Esu beveik tikras, ji nežino, kad dabar esu čia.
Kerol pasižiūri į mane, pasižiūri kiaurai mane, ir linkteli.
- Tiek padaryti galiu.
 Šešiasdešimt ketvirtas skyrius

TESĄ

Galva sunki, tokia sunki, o pro geltonas užuolaidas besiskverbian­

tys saulės spinduliai ryškūs, tokie ryškūs.
Geltonos užuolaidos? Atsimerkusi išvystu miegamojo užuo­
laidas ant pažįstamų langų. Jos mus abi varė iš proto, bet mama ne-
įpirko derančio komplekto, todėl neliko nieko kito, kaip tik prie jų
priprasti. Mintis netrunka užlieti pastarųjų dvylikos valandų nuo­
trupos - trūkinėjantys, susipynę prisiminimai, kurių iki galo ne­
suprantu.
Niekas neturi prasmės. Protui prireikia kelių sekundžių, gal
net minučių pamėginti suvokti, kas atsitiko.
Aiškiausias praėjusio vakaro prisiminimas yra Stef išdavystė -
vienas iš skausmingiausių įvykių, kuriuos man yra tekę išgyventi.
Kaip ji galėjo šitaip pasielgti su manim? Su bet kuo? Visa situacija
atrodo tokia neteisinga, tokia iškreipta, o aš nė nenutuokiau, ką
ji planavo. Prisimenu, kaip man palengvėjo jai įėjus į kambarį, ir
kaip vėl netrukus užliejo panika jai prisipažinus, esą ji niekada ne­
buvusi mano draugė. Nors tada buvau tokios būsenos, jos balsas
skambėjo garsiai ir aiškiai. Siekdama mane suvaldyti ar apskritai
priversti prarasti sąmonę, ji pripylė kažko man į gėrimą, ir viskas
tik tam, kad bereikalingai atkeršytų mums su Hardinu. Vakar man
buvo taip baisu, o ji iš saugumą teikusios draugės taip staiga virto
plėšrūne, kad nė nespėjau suprasti.
 Buvau apsvaiginta vakarėlyje, kurį man surengė tariama
draugė. Staiga suvokusi realybę piktai nubraukiu skruostais te­
kančias ašaras.
Išdavystės dieglį netrukus pakeičia pažeminimas, mat pri­
simenu Deną su filmavimo kamera. Jie nuvilko man suknelę...
Tikriausiai niekuomet nepamiršiu to mažučio raudono kameros
žiburėlio miegamojo prietemoje. Jie ketino mane išniekinti, viską
nufilmuoti ir parodyti miniai žiūrovų. Susiimu už pilvo mels­
damasi, kad tik manęs vėl nesupykintų.
Kiekvieną kartą, kai tikiuosi laimėjusi nuolatinį mūšį, kuriuo
virto mano gyvenimas, atsitinka kas nors dar blogesnio. Ir aš no­
romis nenoromis vis įsipainioju į tas situacijas. Ne kas kitas, o
Stef? Vis dar negaliu protu to suvokti. Jei ji neva padarė tai tik
todėl, kad manęs nemėgsta ir kažką jaučia Hardinui, kodėl papras­
čiausiai to nepasakė? Kodėl visą šį laiką apsimetinėjo drauge? Kad
paspęstų spąstus? Kaip ji galėjo šypsotis man į akis, kartu apsipir-
kinėti, klausytis mano paslapčių ir dalintis rūpesčiais, jei už nu­
garos planavo kažką siaubingo?
Lėtai atsisėdu - bet ir tai per greitai. Ausyse tvinksi, norėčiau
bėgti į tualetą išsivemti, jei kartais dar bent kiek tų narkotikų liko
skrandyje. Tačiau tik atsigulu ir vėl užmerkiu akis.
Nubudus kitą kartą, galva jau šiek tiek lengvesnė, todėl sugebu
išsiropšti iš savo vaikystės lovos. Vilkiu tik ankštus marškinėlius,
bet neprisimenu, kada juos apsirengiau. Tikriausiai mama ap­
rengė... Tai neatrodo tikėtina.
Vienintelės senojoje komodoje likusios pižaminės kelnės yra
nepatogiai siauros ir per trumpos. Išvažiavusi mokytis į univer­
sitetą, priaugau šiek tiek svorio, bet dėl pasikeitusių kūno formų
labiau pasitikiu savimi ir jaučiuosi patogiai... Patogiau nei kada
nors anksčiau.
Iš miegamojo koridoriumi nukrypuoju į virtuvę, ir čia randu
prie stalo su žurnalu palinkusią mamą. Juoda jos suknelė lygi, ant
jos - nė pūkelio, avi derančius aukštakulnius, o plaukai susukti į
tobulas klasikines garbanas. Žvilgteliu į laikrodį virš viryklės - jau
šiek tiek po ketvirtos popiet.
- Kaip jautiesi? - atsigręždama į mane droviai klausia mama.
- Siaubingai. - Nesugebėdama išspausti draugiško - ką jau
kalbėti apie drąsų - šypsnio, atsidustu.
- Po vakar vakaro - įsivaizduoju.
Štai ir prasideda...
- Išgerk kavos ir tablečių nuo galvos skausmo - pasijusi geriau.
Lėtai linkteliu ir nusliūkinu prie spintelės išsiimti puodelio kavai.
- Šį vakarą eisiu į bažnyčią. Įtariu, neketini prie manęs pri­
sidėti? Jau praleidai ryto pamaldas, - sako ji sausu tonu.
- Ne, jaučiuosi pernelyg košmariškai, kad eičiau į bažnyčią.
Tik mano motina ir paklaustų, ar eisiu su ja į bažnyčią, kai ką
tik atsigavau nuo narkotikų poveikio.
Ji pasičiumpa rankinę nuo virtuvinio stalo ir atsigręžia į mane.
- Gerai, perduosiu Nojui ir Porteriams nuo tavęs linkėjimų.
Namo grįšiu apie aštuntą, gal šiek tiek po.
Išgirdusi Nojaus vardą, pajuntu kaltės dūrį. Nuo tada, kai su­
žinojau apie jo močiutės mirtį, vis dar jam nepaskambinau. Žinau,
derėjo ir privalau tai padaryti. Paskambinsiu jam po mišių, jei tik,
žinoma, rasiu savo telefoną.
- Kaip aš vakar čia atsidūriau? - paklausiu mėgindama sudė­
lioti galvosūkio detales į vietas. Prisimenu, kaip Zedas įsiveržė į
senąjį Hardino miegamąjį ir sudaužė kamerą.
- Jei gerai pamenu, tave čia atvežusio jaunuolio vardas Zedas. -
Ji nuleidžia akis į žurnalą ir atsikrenkščia.
-A .
Nekenčiu viso šito. Negaliu pakęsti nežinojimo. Man patinka
viską kontroliuoti, o vakar nesugebėjau kontroliuoti nei savo kūno,
nei minčių.
Mama sviedžia žurnalą ant stalo.
- Skambink, jei ko prireiks, - abejingai mesteli ir nueina link
durų.
 - Gerai...
Gręždamasi ji dar kartą niekinamai dėbteli į mano pižamą ir
eina pro duris.
- A, apsižiūrėk mano spintoje ir susirask ką apsivilkti.
Vos tik durys trinkteli, mintyse nuskamba Hardino balsas.
„Viskas per mane“, - sakė jis. Ten negalėjo būti Hardinas - ne­
sąmonė. Reikia paskambinti Zedui ir už viską padėkoti. Aš jam
tiek daug skolinga, kad atskubėjo į pagalbą, kad išgelbėjo. Jau­
čiuosi neapsakomai jam dėkinga ir niekada nepajėgsiu atsimokėti
už tai, kad pagelbėjo ir atvežė čia. Neįsivaizduoju, ką būtų įrašiusi
toji kamera, jei jis nebūtų pasirodęs.
Pusvalandį sūrios ašaros maišosi su juoda kava. Galiausiai pri­
siverčiu pakilti nuo stalo ir nueiti nusiprausti pasibjaurėtinų vaka­
rykščių įvykių. Mamos spintoje ieškodama drabužių be įsiūtų krū­
tinės pakietinimų pasijuntu kur kas geriau.
- Negi neturi normalių drabužių? - skundžiuosi stumdydama
vieną pakabą su kokteiline suknele po kito. Jau kone nusprendusi,
kad geriau sėdėti nuogai, galiausiai aptinku tamsius džinsus ir kre­
minės spalvos nertinį. Džinsai puikiai tinka, o nertinis šiek tiek
ankštas ties krūtine, bet tikras džiaugsmas rasti bent vieną kasdie­
nišką drabužį, todėl skųstis neketinu.
Po visus namus ieškodama savo telefono ir rankinės suprantu,
kad visiškai neprisimenu, kur galėjau juos nukišti. Kodėl sme­
genys nepajėgia išrūšiuoti susipynusių fragmentų ir sudėlioti jų
į savo vietas? įsivaizduoju, kad mano automobilis vis dar stovi
kažkur prie Stef bendrabučio - viliuosi, ji neperrėžė visų keturių
padangų.
Grįžusi į miegamąjį, atidarau rašomojo stalo stalčių. Jame
randu ant rankinės tvarkingai padėtą telefoną. Paspaudžiu
įjungimo mygtuką ir laukiu, kol ekranas nušvis. Kai jis ima pasiu­
tusiai vibruoti, kyla noras vėl jį išjungti. Žinutė po žinutės, vienas
balso pašto pranešimas po kito - nedidelis ekranas mirgėte marga.
Hardinas... Hardinas... Zedas... Hardinas... Nežinomas nu­
meris... Hardinas... Hardinas...
 Išvydus jo vardą telefono ekrane, man nudiegia paširdžius. Jis
žino - kitaip ir būti negali. Kažkas jam papasakojo, kas atsitiko,
todėl man tiek kartų skambino ir rašė. Reikėtų atskambinti ir bent
jau pranešti, kad man viskas gerai, kol neišėjo iš proto nerimau­
damas. Kad ir kokie mudviejų santykiai dabar, jis tikriausiai įniršo
išgirdęs, kas atsitiko... Sakydama „įniršo“, žinoma, gerokai pa­
gražinu.
Po šešių pyptelėjimų įsijungia jo balso paštas, todėl padedu te­
lefoną ir einu į mamos miegamąjį pamėginti susitvarkyti plaukų.
Išvaizda šiuo metu man rūpi mažiausiai, bet nesu nusiteikusi klau­
sytis motinos įžeidinėjimų, jei nepasistengsiu atrodyti bent jau pa­
doriai. Kruopščiai gražindamasi mažiau nerimauju dėl padrikų,
mintyse vis iškylančių vakar vakaro prisiminimų. Užmaskuoju
tamsius ratilus aplink akis, perbraukiu blakstienas tušu ir susišu­
kuoju plaukus. Jie jau beveik sausi, todėl lengviau pirštais atskirti
natūralias garbanas. Šukuosena nė iš tolo neatrodo taip gerai, kaip
norėčiau, bet neturiu jėgų žaisti ilgiau.
Iš miglos mane pažadina duslus beldimas į duris. Kas čia tokiu
metu užeitų? Pagalvojus, kad kitoje durų pusėje Hardinas, pilve
pradeda plazdenti drugeliai.
- Tesą? - išgirstu pažįstamą balsą ir prasiveriančias duris.
Nojus užeina pats. Išvydusi pažįstamą, bet nedrąsią šypseną,
pajuntu palengvėjimą ir kaltę.
- Sveika... - linkteli jis, krypuodamas nuo vienos kojos ant
kitos.
Nė nepamąsčiusi kone metuosi jam į glėbį ir rankomis apsiveju
kaklą. Įsikniaubusi į krūtinę pravirkstu.
Jis apkabina mane stipriomis rankomis ir prilaiko, kad nenu-
virstume.
- Ar tau viskas gerai?
- Taip, aš tik... Ne, negerai. - Pakeliu galvą jam nuo krūtinės,
nenorėdama tušu ištepti smėlio spalvos nertinio.
- Tavo mama minėjo, kad atvažiavai į svečius. - Jis laiko mane
glėbyje, kol mėgaujuosi tuo savumo jausmu. - Taigi pasprukau
pamaldoms nesibaigus, kad galėčiau pasisveikinti, kol aplink nieko
nėra. Tai kas atsitiko?
- Tiek visko - per daug, kad papasakočiau. Aš tik dramati­
zuoju. - Atsidustu ir atsitraukiu nuo jo.
- Ar studentiškas gyvenimas vis dar nėra toks, kokio tikė­
jaisi? - klausia jis užjaučiamai šypsodamasis.
Papurtau galvą ir pamoju sekti į virtuvę. Čia užkaičiu dar kavos.
- Ne, nė iš tolo. Išvažiuoju į Sietlą.
- Mama sakė. - Jis prisėda už stalo.
- Ar vis dar ruošiesi pavasarį stoti į CVU? - ciniškai nusi­
juokiu. - Nerekomenduočiau to.
Deja, mėginimas pasijuokti iš savęs nepasiseka, ir akis vėl už­
tvindo ašaros.
- Taip, toks planas. Nors... Susitikinėju su tokia... Mergina.
Mes galvojam apie San Fransiską. Juk žinai, kaip man patinka Ka­
lifornija.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus - Nojus su kažkuo susitikinėja.
Tikriausiai neverta stebėtis, bet man tai atrodo taip keista, kad tik
aikteliu.
Mėlynos Nojaus akys švyti.
- Taip, mums sekasi neblogai. Nors aš stengiuosi neskubėti, na,
žinai... dėl visko, kas nutiko.
Neleisdama jam pabaigti minties ir priversti mane pasijusti dar
kaltesnei dėl to, kaip išsiskyrėme, paklausiu:
- E, ir kaip susipažinote?
- Na, ji dirba kažkurioje prekybos centro parduotuvėje netoli
tavo namų, ir...
- Buvai atvažiavęs? - pertraukiu. Keista, kad jis man nepasakė,
kad neužsuko... Bet suprantu.
- Taip, aplankyti Bekos. Turėjau tau paskambinti ar kažką, bet
viskas tarp mūsų buvo taip keista...
- Žinau, viskas gerai, - patikinu ir leidžiu jam pasakoti toliau.
Tas vardas, Beka, atrodo kažkur girdėtas... Bet jam tęsiant pasa­
kojimą apie tai pamirštu.
 - Taigi, žodžiu, tikriausiai po to mudu suartėjome. Iš pradžių
kilo vienas kitas nesutarimas, aš maniau, kad negaliu ja pasitikėti,
bet dabar mūsų santykiai klostosi neblogai.
Klausydamasi apie jo rūpesčius, prisimenu savuosius ir atsi­
dustu.
- Jaučiuosi taip, lyg niekuo nebegalėčiau pasitikėti. - Kai
Nojus susiraukia, paskubomis pridedu: - Išskyrus tave. Nekalbu
apie tave. Kiekvienas mano pažįstamas, kurį sutikau universitete,
yra vienaip ar kitaip mane apgavęs.
Net Hardinas. Ypač Hardinas.
- Ar taip nutiko vakar vakare?
- Lyg ir...
Įdomu, ką mama jam papasakojo?
- Taip ir maniau, kad namo grįžai ne be priežasties.
Linkteliu, o jis ištiesia rankas skersai stalą ir suima mano delnus.
- Pasiilgau tavęs, - tyliai taria liūdnu balsu.
Pažvelgiu į jį ir vėl pajuntu besikaupiant ašaras.
- Labai atsiprašau, kad nepaskambinau tau po močiutės laido­
tuvių.
- Viskas gerai, žinau, kad esi užsiėmus. - Švelniai žvelgdamas
jis atsilošia kėdėje.
- Tai ne pasiteisinimas. Aš su tavimi elgiausi siaubingai.
- Visai ne, - meluoja jis, lėtai purtydamas galvą.
- Puikiai žinai, kad taip. Nuo tada, kai išvažiavau iš namų, su
tavimi elgiausi niekingai ir labai dėl to gailiuosi. Tu to nenusipelnei.
- Liaukis save graužusi, dabar man viskas einasi gerai, - pa­
tikina jis šiltai šypsodamasis, bet kaltės tai nenumalšina.
- Vis dėlto, nereikėjo man taip.
Tada jis nustebina mane paklausdamas to, ko niekada nesiti­
kėjau iš jo išgirsti:
- Jei galėtum viską pakartoti iš naujo, ką pakeistum?
- Savo elgesį. Nereikėjo man tavęs tampytis paskui ir meluoti.
Pažįstu tave pusę gyvenimo, bet taip staiga pamečiau, tai buvo
siaubinga.
 - Tikrai taip, - pritaria jis, - bet dabar suprantu. Mes vienas
kitam netikome... Na, tiesą sakant, kartu buvome tobuli, - pa­
tikslina juokdamasis. - Bet man atrodo, kad tai ir buvo problema.
Ankštos virtuvės sienos pradeda plėstis, o mano kaltė pamažu
menksta.
- Taip manai?
- Taip, aš myliu tave ir visada mylėsiu. Bet myliu tave ne taip,
kaip visada maniau mylįs, o tu niekuomet nebūtum mylėjusi manęs
taip, kaip myli jį.
Paminėjus jį man atima kvapą. Jis teisus, jis visiškai teisus, bet
negaliu su Nojumi aptarinėti Hardino. Ne dabar.
Privalau pakeisti temą.
- Vadinasi, su Beka tu laimingas?
- Taip, ji kitokia, nei tu tikriausiai tikėtumeis, bet ir Hardinas
nėra visai toks, dėl kokio, maniau, būtum galėjusi mane palikti. -
Jis tyliai sukikena, o jo šypsenoje jokio atšiaurumo. - Tikriausiai
mums abiem reikėjo kažko kitko.
Dėl šito jis taip pat teisus.
- Tikriausiai.
Nusijuokiu ir aš, ir mūsų pokalbis prašviesėja. Bet vėl pasi­
girsta beldimas į duris.
- Aš atidarysiu, - pasisiūlo jis ir išeina iš nedidelės virtuvės,
man nespėjus jo sulaikyti.
 Šešiasdešimt penktas skyrius

HARDINAS

Žiūrėdamas, kaip keičiasi skaičiai elektroninio laikrodžio ekrane,

lėtai save žudau. Jau geriau išsirausiu plaukus po vieną negu sėdė­
siu ir lauksiu šitam prakeiktam kieme iki penkių. Tesos mamos au­
tomobilio nematyt. Prie namų nėra nė vieno automobilio, išskyrus
Tesos, kuriam sėdžiu pats. Lendonas atvažiavo iš paskos ir sustojo
gatvėj, kad parvežtų mane atgal. Laimei, Tesą jam rūpi labiau nei
bet kam kitam, išskyrus mane, taigi ilgai įtikinėt nereikėjo.
- Eik ir pasibelsk į duris arba aš tai padarysiu, - pagrasina jis
telefonu.
- Einu, einu! Po velnių, duok man minutę. Nežinau, ar kas nors
yra namie.
- Na, jei ne, tuomet palik raktelius pašto dėžutėje ir važiuojam.
Būtent todėl to dar nepadariau - noriu, kad ji būtų namie. Pri­
valau žinot, kad jai viskas gerai.
- Gerai, jau einu, - sakau ir baigiu pokalbį su savo erzinančiu
įbroliu.
Septyniolika žingsnių iki jos mamos namų durų yra sunkiausi
mano gyvenime. Pasibeldžiu į lauko duris, bet nežinau, ar pa­
kankamai garsiai. Velniop. Pasibeldžiu dar kartą, tik stipriau. Per
stipriai, per stipriai.
Durys gergždamos prasiveria, bet už jų - ne Tesos mama, Tesą
ar dar kas nors kitas suknistam pasauly, o Nojus.
- Po velnių, negaliu patikėt, - metu.
 Kai jis pamėgina užtrenkt duris man priešais nosį, sulaikau
įkišęs tarp jų batą.
- Nebūk šunsnukis. - Atidarau duris, ir jis žengteli atbulas.
- Ką čia veiki? - klausia susiraukęs.
Tai man reiktų klaust, ką jis čia veikia. Mes su Tesą išsiskyrėm
vos prieš tris dienas, o šitas šliužas jau bando parsiraust atgal į jos
gyvenimą.
- Atvariau automobilį. - Pasižiūriu jam per petį, bet nieko ne­
simato. - Ar ji čia?
Visą kelią sau kartojau nenorįs, kad ji mane pamatytų ar pri­
simintų, jog vakar čia buvau, bet žinau - tik bandžiau save ap-
mulkint.
- Gal. Ar ji tavęs laukia? - Nojui sukryžiavus rankas ant krū­
tinės, man prireikia didžiulių pastangų, kad neparversčiau jo ant
grindų, neperžengčiau - ir gal neužlipčiau ant jo - ir surasčiau ją.
- Ne. Aš tik noriu įsitikint, kad jai viskas gerai. Ką ji tau papa­
sakojo? - klausiu.
- Nieko. Ji man nieko nesakė. Jai nereikia man nieko sakyti.
Žinau, kad ji čia nevažiuotų, nebent tu būtum ką iškrėtęs.
- Tiesą pasakius, tu klysti, - susiraukiu. - Šį kartą... Prisidirbau
ne aš. - Maža mano išpažintis jį, atrodo, nustebina, todėl kol kas
tęsiu ramiai. - Klausyk, žinau, kad manęs nekenti ir turi tam rimtą
priežastį, bet aš ją vienaip ar kitaip pam atysiu, todėl arba traukis
man iš kelio, arba aš...
- Hardinai? - Nojui už nugaros pasirodžiusios Tesos šnabždesį
kone išsklaido vėjas.
- Labas... - Kojos pačios įneša mane į vidų, Nojui nuovokiai
pasitraukus man iš kelio. - Ar tau viskas gerai? - klausiu suėmęs
jos skruostus šaltais delnais.
Ji pasuka galvą - patikinu save, kad dėl šalčio, - ir žengteli
atgal.
- Taip, man viskas gerai, - meluoja.
Imu nesustodamas klausinėti:
- Ar tikrai? Kaip jautiesi? Kaip išsimiegojai? Ar skauda galvą?
 - Taip, gerai, pusę bėdos, taip, - atsako ji linkčiodama galva,
bet aš jau pamiršau, ko jos klausiau.
- Kas tau pasakė? - klausia ji.
Jos skruostai išraudę.
- Molė.
- Molė?
- Taip, ji paskambino, kai tu buvai... E, senajam mano
kambary, - negaliu paslėpt panikos balse.
- A... - Suraukusi antakius ji įsistebeilija į tolį man už nugaros.
Ar ji prisimena, kad vakar čia buvau? Ar noriu, kad ji prisi­
mintų?
Aišku, kad noriu.
- Bet dabar tau viskas gerai?
- Taip.
Nojus žengia artyn ir aiškiai tardamas žodžius klausia:
- Tesą, kas atsitiko?
Pasižiūriu į Tesą ir aiškiai matau, kad ji nenori visko jam pa­
sakot. Tai man patinka labiau nei turėtų.
- Ar tai buvo rimta? - neatlyžta jis.
- Sakiau, nesuk sau galvos, - suurzgiu ir atsigręžiu atgal į
Tesą. - Atvariau tavo automobilį.
- Tikrai? - nustemba ji. - Ačiū. Maniau, kad Stef išdaužys
stiklus ar dar kažką.
Ji atsidūsta, o pečiai glemba su kiekvienu ištartu žodžiu. Jos
mėginimas pajuokaut nepralinksmino nė vieno iš mūsų, įskaitant
ją pačią.
- Kodėl apskritai važiavai pas ją? Kodėl iš visų žmonių pasi­
rinkai ją? - klausiu.
Ji žvilgteli į Nojų, tada vėl į mane.
- Nojau, gal galėtum minutei mus palikti? - švelniai paprašo ji.
Jis linkteli ir prieš išeidamas iš ankštos svetainės dėbteli į mane,
lyg mėgintų pagąsdint ar panašiai.
- Kodėl pas ją? Prašau, pasakyk man, - pakartoju.
- Nežinau. Hardinai, daugiau neturėjau, kur eiti.
 - Galėjai važiuot pas Lendoną - tuose namuose kone turi
nuosavą miegamąjį.
- Nenoriu į mūsų dramą nuolatos painioti tavo šeimos. Gana
dažnai tai darau, ir jų atžvilgiu tai neteisinga.
- Ir žinojai, kad ten tavęs ieškosiu? - Jai nuleidus akis į rankas,
pridedu: - Nebūčiau.
- Gerai, - liūdnai tarsteli ji.
Velnias, ne tai turėjau galvoj.
- Nenorėjau, kad taip nuskambėtų. Turėjau omeny, kad būčiau
davęs tau erdvės.
- A, - sušnabžda ji, krapštinėdama nagus.
- Tu labai tyli.
- Aš tik... Nežinau. Praeita naktis ir šis rytas buvo ilgi.
Ji susiraukia. Trokštu prieiti, išlyginti tą liniją jai tarp antakių
ir bučiuoti tol, kol skausmas atlėgs.
„Nereikia Hardino, Zedai“, - pusiau be sąmonės vakar vapėjo
ji-
- Žinau. Ar ką nors prisimeni? - klausiu jos svarstydamas, ar
esu pasiruošęs išklausyt atsakymą.
Tikėjausi, kad ji mane išvarys ar net iškoneveiks, bet ji to
nedaro. Tik linkteli ir prisėdus ant sofos pamoja man sėst kitam
gale.
 Šešiasdešimt šeštas skyrius

HAROINAS

Trokštu pasislinkt arčiau, paimt ją už virpančios rankos ir kaip

nors ištrint tuos prisiminimus. Negaliu pakęst minties, kad jai teko
visa tai ištvert, o jos tvirtybė mane stulbina dar labiau. Pasiruošus
su manim pasikalbėt, ji sėdi tiesia, lyg lenta, nugara.
- Kodėl čia atvažiavai? - tyliai klausia.
- Kodėl jis čia? - atsakau klausimu, linktelėdamas į virtuvę.
Tiesiog žinau, kad prisispaudęs prie sienos Nojus klausosi mūsų
pokalbio. Negaliu to nevykėlio pakęst, bet, turint galvoj aplin­
kybes, gal nereikėtų apie tai užsimint.
- Jis užėjo patikrinti, kaip aš, - atsako ji, žaisdama su rankom.
- Jam nėra jokio reikalo tavim rūpintis - tam čia esu aš.
- Hardinai. - Ji susiraukia. - Prašau, ne šiandien.
- Atleisk... - Atsitraukiu jausdamasis dar didesnis niekšas nei
anksčiau.
- Kodėl čia atvažiavai? - vėl klausia Tesą.
- Atvariau tavo automobilį. Nenori, kad čia būčiau, tiesa?
Iki šiol tokia galimybė man nė į galvą nešovė. Ji pradeda degint
lyg rūgštis. Mano buvimas čia situaciją tik apsunkina. Tos dienos,
kai buvau jos paguoda, nugrimzdo praeitin.
- Nieko panašaus... Aš tik sutrikusi.
- Dėl ko?
Jos akys spindi blankioj mamos svetainės šviesoj.
 - Dėl tavęs, dėl praėjusio vakaro, dėl Stef - dėl visko. Ar ži­
nojai, kad jai viskas tebuvo žaidimas ir kad visą šį laiką ji manęs
nekentė?
- Ne, aišku, kad nežinojau, - atsakau.
- Nenumanei, kad ji manęs šitaip nemėgsta?
Po velnių. Bet noriu būt jai atviras, todėl sakau:
- Tikriausiai truputį. Molė kartą ar du minėjo, bet per daug
nieko nepasakojo, todėl neįsivaizdavau, kaip tai rimta, ar kad Molė
apskritai supranta, apie ką kalba.
- Molė? Nuo kada Molei rūpi, kas man nutiks?
Tik juoda ir balta. Tesai visada atrodo, kad tėra juoda ir balta,
todėl su liūdesiu, kad niekas nėra taip paprasta, papurtau galvą.
- Jai nerūpi, ji vis dar tavęs nekenčia, - atsakau ir nudelbiu
akis. - Bet ji man paskambino po tų nesąmoningų jūsų pietų, ir aš
ant jos įsiutau. Nenorėjau, kad ji arba Stef kištų pagalius mums į
ratus. Maniau, Stef yra paprasčiausia landi kalė. Nemaniau, kad ji
suknista maniakė.
Pasižiūriu į Tesą - ji šluostosi akis. Pasislenku prie jos, bet ji
atsitraukia.
- Ei, viskas gerai, - sakau pasičiupęs jos ranką ir prisitraukęs
prie krūtinės. - Ša... - Viena ranka glostau jai plaukus, ir ji, kelias
sekundes pasimuisčius, pagaliau pasiduoda.
- Aš tik noriu viską pradėti iš naujo. Noriu pamiršti viską, kas
nutiko per pastarąjį pusmetį. - Ji šniurkščioja.
Apsunkusia širdim linksiu galva pritardamas, nors iš tikrųjų
nenoriu. Nenoriu, kad ji trokštų mane pamiršt.
- Nekenčiu universiteto. Taip laukiau studijų, bet viskas virto
ištisa klaidų virtine.
Glausdamasi ji timpteli man už marškinėlių. Tyliu, nes ne­
noriu, kad pasijustų dar blogiau nei jaučiasi dabar. Pasibeldęs į
duris neįsivaizdavau, į kokią situaciją pakliūsiu, bet tikrai nesiti­
kėjau, kad Tesą raudos mano glėby.
- Aš tik dramatizuoju.- Tesą atsitraukia per anksti, ir akimirką
trokštu prisitraukt ją atgal.
 - Ne. Visai ne. Turint galvoj, kas atsitiko, esi neįtikėtinai rami.
Papasakok man, ką prisimeni, neversk dar kartą klaust, prašau.
- Viskas atrodo kaip per miglą. Buvo labai... Keista. Mačiau,
kas dedasi aplink, bet nieko nesupratau. Nežinau, kaip kitaip pa­
aiškinti. Nepajėgiau pajudėti, bet viską jutau. - Ji virpteli.
- Viską jutai? Kur jis tave lietė?
Nenoriu to žinot.
- Kojas... Jie mane nurengė.
- Tik kojas?
Meldžiu, pasakyk taip.
- Taip, atrodo. Galėjo būti daug blogiau, bet Zedas... - Ji nutyla.
Įkvepia. - Žodžiu, nuo raminamųjų kūnas pasidarė toks sunkus...
Nežinau, kaip paaiškinti.
- Žinau, ką turi omeny. - Linkteliu.
-K ą ?
Galvoj iškyla prisiminimų nuotrupos apie gėrimą baruose iki są­
monės netekimo ir šlaistymąsi Londono gatvėm. Anuo metu mano
suvokimas apie linksminimąsi visiškai skyrėsi nuo dabartinio.
- Retkarčiais jų išgerdavau dėl smagumo.
- Tikrai? - Ji išsižioja, ir man nepatinka jos žvilgsnio poveikis.
- Tikriausiai „smagumas“ nėra pats tinkamiausias žodis, - pa­
sitaisau. - Jau nebėra.
Ji linkteli ir apdovanoja švelnia, palengvėjimo kupina šypsena.
Tesą pasitaiso nertinio, kuris - tik dabar pastebėjau - atrodo jai
per ankštas, apykaklę.
- Iš kur gavai šitą? - klausiu.
- Nertinį? - Ji kreivai šypteli. - Jis mamos... Negi nepanašu? -
Ji timpteli storą audinį.
- Nežinau. Duris atidarė Nojus, o tu čia šitaip apsitaisius...
Maniau, kad įžengiau į laiko mašiną, - pasišaipau.
Jos akys akimirksniu nušvinta, o liūdesys išgaruoja kaip dūmas,
ir ji prikanda lūpą, mėgindama sulaikyt juoką. Šniurkščiodama iš­
tiesia ranką ir išsitraukia servetėlę iš gėlėtos dėžutės ant nedidelio
staliuko.
 - Ne. Laiko mašinų nebūna. - Tesą purto galvą šluostydamasi
nosį.
Po velnių, net apsiverkus ji atrodo tokia suknistai graži.
- Man buvo neramu dėl tavęs, - prisipažįstu.
Jos šypsena dingsta. Po perkūnais.
- Štai ko nesuprantu, - sako ji. - Sakei man, kad nebenori
stengtis, bet dabar sėdi čia ir sakai dėl manęs nerimavęs. - Ji abe­
jingai stebeilija į mane, o lūpa virpa.
Ji teisi. Paprastai šito nepripažįstu, bet tai tiesa. Kiekvieną
dieną ištisas valandas praleidžiu dėl jos nerimaudamas. Emocijų...
Štai ko man iš jos reikia. Man reikia, kad ji mane nuramintų.
Bet mano tylą ji supranta neteisingai.
- Viskas gerai, nepykstu ant tavęs. Labai ačiū, kad atvarei mano
automobilį. Tai man reiškia labai daug.
Kurį laiką sėdžiu ant sofos, negalėdamas žodžio pratart.
- Man nebuvo sunku, - galiausiai išspaudžiu gūžtelėdamas pe­
čiais. Privalau pasakyt jai ką nors nuoširdaus. Bet ką.
Dar kelias minutes man pasimurkdžius skausmingoj tyloj, Tesą
galiausiai pavirsta mandagia šeimininke.
- Kaip grįši namo? Pala... Iš kur apskritai žinojai, kur važiuoti?
Velnias.
- Lendonas. Jis man pasakė.
Jos akys vėl nušvinta.
- A, jis čia?
- Taip, lauke.
Ji nurausta ir pašoka ant kojų.
- Oi! Aš tave gaišinu, atsiprašau.
- Ne, nieko panašaus. Jis gali palaukt, - sumikčioju. Nenoriu
išvažiuot. Nebent tu važiuoji kartu.
- Jis turėjo užeiti. - Ji žvilgteli į duris.
- Nieko jam nenutiks, - pasakau pernelyg aštriai.
- Dar kartą dėkoju, kad atvarei mano automobilį...
Ji stengiasi mandagiai mane išprašyt. Pažįstu ją.
 - Ar nori, kad suneščiau tavo daiktus į vidų? - pasisiūlau.
- Ne, ryte išvažiuoju, todėl bus paprasčiau juos ten palikti.
Kodėl stebiuosi, kad kaskart pravėrusi burną ji primena man
apie Sietlą? Vis laukiu, kad ji persigalvotų, bet to niekad nenutiks.
 Šešiasdešimt septintas skyrius

TESĄ

Hardinui pasiekus duris, paklausiu:

- Ką padarei Denui?
Net jei Nojus mus girdi, noriu daugiau sužinoti apie praeitą
vakarą. Kai prasilenkiame su juo koridoriuje, Hardinas į jį nė ne­
pažvelgia, o Nojus piktai dėbteli, tikriausiai nežinodamas, kaip
elgtis.
- Denui. Sakei, kad Molė tau pranešė. Ką jam padarei?
Pažįstu Hardiną pakankamai, tad esu tikra - Denui geruoju
nesibaigė. Stebiuosi Molės pagalba - to mažiausiai iš jos tikėjausi,
kai vakar užėjo į miegamąjį. Prisiminusi virpteliu.
- Nieko blogo, - šypteli Hardinas.
Deno nepribaigiau, tik suspardžiau jam veidą...
- Spyrei jam į veidą... - sakau kapstydamasi po sumaištį galvoje.
- Taip... - Jis kilsteli antakį. - Ar Zedas tau papasakojo?
- Aš... Aš nežinau... - Prisimenu girdėjusi žodžius, bet ne­
žinau, kas juos pasakė.
Aš Hardinas, ne Zedas. Hardino balsas aiškiai ir taip tikroviškai
skamba mano galvoje.
- Tu čia buvai, tiesa? Vakar vakare? - žengiu link jo. Jis atsi­
šlieja į sieną. - Tu čia buvai, aš prisimenu. Sakei, kad norėjai va­
žiuoti išgerti, bet apsigalvojai...
- Nemaniau, kad prisiminsi, - burbteli Hardinas.
- Kodėl paprasčiausiai man nepasakei?
 Nuo pastangų atskirti narkotikų sukeltas haliucinacijas nuo
tikrovės man įsiskausta galva.
- Nežinau. Ruošiausi, bet tada viskas pasidarė taip pažįstama,
tu šypsojais, todėl nenorėjau visko sugadint. - Jis gūžteli vienu
petimi ir įsistebeilija į auksinių rojaus vartų paveikslą ant mano
mamos namų sienos.
- Kaip ką nors sugadintum papasakojęs, kad parvežei mane
namo?
- Aš tavęs namo neparvežiau. Tai padarė Zedas.
Lyg ir buvau prisiminusi tai anksčiau. Kaip siutina.
- Vadinasi, atvažiavai vėliau? Ką aš veikiau?
Noriu, kad Hardinas padėtų man sudėlioti įvykius į vietas. Pati
niekaip nesugebu atkurti jų sekos.
- Tu gulėjai ant sofos ir vos pajėgei pratart žodį.
- A...
- Tu kvietei jį vardu, - tyliai prideda jis giliu, nuodų per­
smelktu balsu.
-Ką?
- Zedą. - Jo atsakymas paprastas, bet balsas jausmingas.
- Ne, nekviečiau, - nieko nesuprasdama ginuosi. - Kaip visa
tai siutina. - Kapstydamasi po minčių dumblą pagaliau aptinku
kruopelę logikos... Hardinas kalbėjo apie Deną, Hardinas klausė,
ar jį girdžiu, o aš klausiau jo apie Zedą...
- Norėjau apie jį sužinoti, paklausti, ar jo neprimušei. Man taip
atrodo. - Prisiminimas miglotas, bet tikras.
- Ištarei jo vardą kelis kartus. Viskas gerai. Tu buvai be są­
monės. - Jis nuleidžia akis į kilimą. - Šiaip ar taip, nesitikėjau, kad
norėsi mane matyt.
- Man jo nereikėjo. Gal visko ir neprisimenu, bet man buvo
baisu. Pažįstu save pakankamai ir žinau, kad būčiau šaukusis tik
tavęs, - nepamąsčiusi prisipažįstu.
Kam reikėjo apie tai prisipažinti? Mes su Hardinu dar kartą iš­
siskyrėme. Tai antras tikras mudviejų išsiskyrimas, bet atrodo, kad
jų buvo gerokai daugiau. Galbūt dėl to, kad šį kartą sulaukusi iš
jo kruopelės švelnumo nesimėčiau atgal į glėbį. Šį kartą išėjau iš
namų palikusi visas Hardino dovanas. Šį kartą mažiau nei po dvi­
dešimt keturių valandų išvažiuoju į Sietlą.
- Eikš čia, - pakviečia jis, ištiesęs į mane rankas.
- Negaliu, - mėgdžiodama jį, pirštais persibraukiu plaukus.
- Gali.
Kai tik Hardinas šalia, nesvarbu, kokia situacija, jo artumas įsi­
smelkia į kiekvieną mano ląstelę. Arba mes rėkiam vienas ant kito,
arba šypsomės ir juokaujame. Tarp mūsų niekada nėra atstumo,
jokio aukso vidurio. Dabar atrodo taip natūralu, net instinktyvu,
paguodos ieškoti jo glėbyje, juoktis iš prastų jo elgesio manierų
ir nekreipti dėmesio į problemas, dėl kurių atsidūrėme vienoje ar
kitoje siaubingoje padėtyje.
- Mes jau nebe kartu, - tyliai tariu, norėdama priminti pati
sau.
- Žinau.
- Negaliu apsimesti, kad taip nėra. - Prikandu apatinę lūpą ir
matau, kaip man priminus apie mudviejų santykių baigtį apniūksta
jo akys.
- Aš tavęs ir neprašau. Tik noriu, kad prieitum arčiau. - Jo
rankos vis dar ištiestos, vis dar tiesiasi į mane, vilioja, kviečia,
traukia artyn.
- Jei prieisiu, mes ir vėl įklimpsime į tą užburtą ratą, kurį abu
nusprendėme nutraukti.
- Tesą...
- Prašau, Hardinai. - Atsitraukiu. Ši svetainė gerokai per
ankšta, kad pasprukčiau nuo jo traukos, o mano savikontrolė
pamažu byra.
- Gerai. - Jis galiausiai atsidūsta ir įsikimba į plaukus - įprastas
susierzinimo ženklas.
- Mums šito reikia, ir tu tai žinai. Privalome kurį laiką pabūti
atskirai.
- Pabūti atskirai?
 Jis atrodo įžeistas, supykęs, ir man šiek tiek neramu, ko dabar
prišnekės. Nenoriu susipykti, šiandien nėra tinkama diena įsivelti
į dar vieną ginčą.
- Taip, pabūti atskirai. Mes nesutariam, o aplinkybės, atrodo,
nuolatos kiša mums koją. Pats anądien sakei, kad tau nuo to bloga.
Pats išmetei mane iš namų. - Sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
- Tesą... Po velnių, negali... - Jis pažvelgia man į akis ir nutyla
nebaigęs. - Kiek laiko?
-Ką?
- Kiek laiko atskirai?
- Aš... - Nesitikėjau, kad jis pritars. - Nežinau.
- Savaitę? Mėnesį? - nenusileidžia.
- Nežinau, Hardinai. Bet abu turime suprasti, kas mums geriau.
- Tesą, man geriau su tavim.
Jo žodžiai suvirpina man širdį, ir privalau prisiversti nuo jo
nusigręžti, kol nepraradau paskutinių pasipriešinimo likučių.
- Ir man geriau su tavim, tu tai žinai, bet nuolatos esi piktas,
o aš aplink tave privalau vaikščioti ant pirštų galų. Turi ką nors
daryti dėl savo pykčio priepuolių, o man reikia skirti laiko sau.
- Tai viskas ir vėl per mane? - klausia jis.
- Ne, kalta ir aš. Pernelyg nuo tavęs priklausau. Privalau tapti
nepriklausoma.
- Nuo kada visa tai svarbu?
Tonas išduoda, kad Hardinas mano priklausomybės nuo jo
apskritai nelaiko problema.
- Nuo to beprotiško kivirčo prieš kelias dienas. Tiesą sakant,
viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Sietlas ir tas barnis tebuvo led­
kalnio viršūnė.
Galiausiai sukaupusi drąsos pažvelgti į Hardiną - jo veido iš­
raiška pasikeitusi.
- Gerai, suprantu, - taria jis. - Atsiprašau, žinau, kad am­
žinai susiknisu. Apie Sietlą prisišnekėjom iki pažaliavimo, ir gal
atėjo laikas man pradėt tavęs klausytis. - Jis ištiesia man ranką
ir aš leidžiuosi paimama, akimirką priblokšta tokio nematyto
nuolankumo. - Duosiu tau erdvės, gerai? Vien per šitas dvidešimt
keturias valandas išgyvenai daugybę mėšlo. Bent kartą... Nenoriu
būt dar vienas tavo rūpestis.
- Ačiū, - teatsakau.
- Pranešk man, kai nuvažiuosi į Sietlą. Pavalgyk ko nors ir pa­
ilsėk, gerai?
Žalių jo akių žvilgsnis švelnus, šiltas ir guodžiantis.
Taip noriu paprašyti jo pasilikti, bet žinau, kad tai nevykusi
mintis.
- Taip ir padarysiu. Ačiū... Tikrai.
- Neprivalai man dėkot. - Susikišęs rankas į siaurų džinsų ki­
šenes, jis sveria mano veido išraišką. - Perduosiu Lendonui nuo
tavęs linkėjimų, - pažada išeidamas pro duris.
Negaliu nesišypsoti, kai prieš galiausiai pradingdamas keleivio
pusėje jis ilgą minutę stypso prie Lendono automobilio ir žvelgia į
mano mamos namus.
 Šešiasdešimt aštuntas skyrius

TESĄ

Vos tik Lendono automobilis dingsta iš akiračio, krūtinę užgula

tuštuma. Atsitraukiu nuo įėjimo ir uždarau duris.
Nojus stovi atsišliejęs į sieną tarp svetainės ir virtuvės.
- Jis išvažiavo? - atsargiai klausia.
- Taip, jis išvažiavo.
Mano balsas šaltas, nepažįstamas nė pačiai sau.
- Nežinojau, kad jūs jau nebe kartu.
- Mes... Na... Mes tik mėginame viską išspręsti.
- Ar gali pasakyti man vieną dalyką, kol dar nepakeitei
temos? - Akimis jis bėgioja mano veidu. - Pažįstu tą žvilgsnį. Jau
ieškai priežasties tai padaryti.
Net po visų tų atskirai praleistų mėnesių Nojus mane pažįsta
puikiai.
- Ką nori sužinoti? - klausiu.
Melsvos jo akys įbestos į manąsias. Mano žvilgsnio jis nepa­
leidžia gerokai per ilgai.
- Jei galėtum atsukti laiką atgal, ar taip ir padarytum, Tesą?
Girdėjau, sakei, kad nori ištrinti pastaruosius šešis mėnesius iš at­
minties... Bet jei galėtum, ar tikrai tai padarytum?
Ar padaryčiau?
Mąstydama apie jo klausimą, prisėdu ant sofos. Ar viską atsi-
imčiau? Ištrinčiau tai, kas nutiko per pastarąjį pusmetį? Lažybas,
nesibaigiančius ginčus su Hardinu, santykių su mama žlugimą,
Stef išdavystę, visus pažeminimus, viską.
 - Taip, nė nesudvejojusi.
Mano delnas Hardino delne, tatuiruotos jo rankos, apsivijusios
ir priglaudusios mane prie krūtinės. Kartais jis taip kvatodavosi,
kad net užsimerkdavo, ir tas garsas mano ausis, širdį ir visą butą
užliedavo tokia reta laime, kad imdavau jaustis gyvesnė nei kada
nors anksčiau.
- Ne, nieko nekeisčiau. Negalėčiau, - pakeičiu savo atsakymą.
Nojus papurto galvą.
- Tai kuris atsakymas? - Kikendamas jis prisėda į minkšta­
suolį priešais sofą. - Niekad nemaniau, kad tau būtų taip sunku
apsispręsti.
Tvirtai papurtau galvą.
- Nieko nekeisčiau.
- Esi tikra? Metai tau buvo nelengvi... O aš nė pusės nežinau.
- Taip, esu tikra. - Kelis kartus linkteliu galva ir atsisėdu ant
sofos krašto. - Nors pakeisčiau šį tą, kas nutiko tarp mudviejų.
Nojus atsargiai šypteli.
- Taip, aš taip pat, - tyliai pritaria.

- Teresa. - Ranka suima mano petį ir papurto. - Teresa, pabusk.

- Aš nemiegu, - burbteliu ir atsimerkiu. Svetainė. Aš vis dar
mamos svetainėje. Nuspiriu antklodę nuo kojų... Antklodę, kuria
Nojus mane užklojo, kai priguliau, dar kurį laiką mums pasišneku­
čiavus ir pasižiūrėjus televizorių. Visai kaip senais laikais.
Išsisuku iš mamos rankų.
- Kiek dabar valandų?
- Devynios vakaro. Ketinau tave pažadinti anksčiau. - Ji su­
spaudžia lūpas.
Ji tikriausiai iš proto kraustėsi leisdama man pramiegoti visą
dieną. Keista, bet ši mintis pralinksmina.
- Atleisk, nė neprisimenu, kaip užmigau. - Pasirąžau ir atsi­
stoju. - Ar Nojus išėjo? - Žvilgteliu į virtuvę, bet jo nematau.
- Taip. Ponia Porter labai norėjo tave pamatyti, bet pasakiau
jai, kad dabar netinkamas metas, - tai tarusi ji nueina į virtuvę.
 Nuseku jai įkandin, užuosdama kažką verdant.
- Ačiū.
Gaila, kad deramai neatsisveikinau su Nojum, ypač todėl, kad
dar pasimatysim.
Mama sustoja prie viryklės ir per petį taria:
- Kaip matau, Hardinas atvarė tavo automobilį. - Jos balse -
akivaizdus nepritarimas. Po akimirkos ji atsigręžia ir paduoda
man lėkštę su salotomis ir keptais pomidorais.
Neišsiilgau jos gardaus valgio supratimo, bet lėkštę vis tik
paimu.
- Kodėl nesakei, kad vakar Hardinas čia buvo? Dabar pati pri­
simenu.
- Jis manęs paprašė. - Ji gūžteli.
Prisėdu už stalo ir imu atsargiai knaibyti valgį.
- Nuo kada tau rūpi, ko jis nori? - paprieštarauju nerimaudama
dėl jos reakcijos...
- Man nerūpi, - atsako ji ir paruošia lėkštę sau. - Nepami­
nėjau, nes tau geriau nieko neprisiminti.
Šakutė išslysta iš rankos ir šaižiai trinkteli į lėkštę.
- Informacijos slėpimas neduos man jokios naudos, - tariu.
Iš paskutiniųjų stengiuosi išlaikyti šaltą ir ramų toną, tikrai. No­
rėdama tai pabrėžti, lūpų kampučius nusišluostau tobulai su­
lankstyta servetėle.
- Teresa, neliek savo pykčio ant manęs, - paliepia mama ir
prisėda už stalo. - Kad ir ką tas vaikinas tau padarė, tai yra tavo
kaltė. Ne mano.
Vos tik raudonai nudažytos jos lūpos išsiriečia į užtikrintą
šypsnį, atsistoju nuo stalo, metu servetėlę ant lėkštės ir išlekiu ir
virtuvės.
- Panele, kur susiruošei? - šūkteli ji.
- Miegoti. Kelsiuos ketvirtą ryto, ir manęs laukia ilga kelionė, -
atsakau iš koridoriaus ir trenkiu miegamojo durimis.
Atsisėdu ant senosios savo lovos... Šviesiai pilkos kambario
sienos akimirksniu ima spausti. Nekenčiu šitų namų. Neturėčiau,
bet nekenčiu. Nekenčiu jų keliamos savijautos. Tarsi nesu­
barta ar nepataisyta negalėčiau nė įkvėpti. Niekada nesupratau,
koks suvaržytas ir kontroliuojamas buvo mano gyvenimas, kol
pirmą kartą neparagavau laisvės su Hardinu. Man patiko vaka­
rienei valgyti picą ir visą dieną voliotis lovoje nuogiems. Jokių
sulankstytų servetėlių. Jokių sugarbanotų plaukų. Jokių bjaurių
geltonų užuolaidų.
Nesusilaikiusi jau renku jo numerį, ir jis atsiliepia po antro
pyptelėjimo.
- Tesą? - taria jis be kvapo.
- E, labas, - sušnabždu.
- Kas atsitiko? - giliai alsuoja.
- Nieko, ar tau viskas gerai?
- Nagi, Skotai. Nešk savo užpakalį atgal, - fone pasigirsta mo­
teriškas balsas.
Staiga galimiems scenarijams užliejus mintis, širdis ima pašė­
lusiai daužytis.
- A, tu... Eik, netrukdysiu.
- Ne, viskas gerai. Ji gali palaukt.
Garsai fone silpsta su kiekviena sekunde. Jis tikriausiai eina
tolyn nuo tos merginos, kad ir kas ji tokia.
- Tikrai, nesijaudink. Aš jau eisiu. Nenoriu... Tau trukdyti.
Pažvelgiu į kambario sieną prie lovos ir, prisiekiu, ji pasislinko
arčiau. Lyg tuoj ant manęs užvirstų.
- Gerai, - garsiai alsuoja jis.
Ką?
- Gerai, viso, - paskubomis išberiu ir padedu ragelį, užsi­
dengusi burną delnu, kad neapvemčiau mamos kilimo.
Turėtų būti koks nors logiškas...
Telefonas šalia šlaunies pradeda vibruoti, o mažame jo ekrane
įsižiebia Hardino vardas. Neatsispyrusi atsiliepiu.
- Nedarau to, ką tu manai... Nepagalvojau, kaip tai galėjo nu-
skambėt, - tuoj pat pareiškia jis. Girdžiu aplink jį ūžaujantį vėją,
užgožiantį balsą.
 - Tikrai nieko tokio.
- Ne, Tesą, ne nieko tokio, - paprieštarauja jis. - Jei dabar
būčiau su kita, tai nebūtų nieko tokio, todėl nemėgink apsimest,
kad viskas gerai.
Jis teisus - pripažindama tai išsitiesiu ant lovos.
- Nemaniau, kad ką nors darei, - pusiau sumeluoju. Kažkodėl
jaučiu, kad jis taip nepasielgtų, nors mano vaizduotė... Ji vis tiek
privertė mane sudvejoti.
- Gerai, gal pagaliau pradėsi manim pasitikėt.
- Galbūt.
- Kas turėtų daug daugiau prasmės, jei nebūtum manęs
metus, - rėžia jis aštriu tonu.
- Hardinai...
Jis atsidūsta.
- Kodėl paskambinai? Ar tavo mama vėl elgiasi kaip tikra kalė?
- Ne, nevadink jos taip. - Vartau akis. - Na... lyg ir, bet tai ne­
svarbu. Aš tik... Iš tikrųjų tai nežinau, kodėl paskambinau.
- Na... - jis nutyla, ir aš išgirstu trinktelint automobilio du­
reles. - Gal nori pasikalbėt ar kažką?
- O tu nieko prieš? Ar galim? - klausiu.
Vos prieš kelias valandas įrodinėjau jam, kad privalau tapti ne­
priklausoma, ir štai aš čia, skambinu jam vos tik nusiminiau.
- Aišku.
- Kur apskritai esi? - privalau išlaikyti pokalbį neutralų... Nors
tarp mūsų niekada nebuvo ir nebus nieko neutralaus.
- Sporto klube.
Vos nenusijuokiu.
- Sporto klube? Tu nesilankai sporto klubuose.
Hardinas yra vienas iš tų laimės kūdikių, kurie ir nespor­
tuodami atrodo pritrenkiamai. Iš prigimties tvirtas jo sudėjimas
yra tobulas - jis aukštas ir plačių pečių, nors pats tvirtina, kad
buvo liesas ir išstypęs paauglys. Raumenys tvirti, bet ne per daug
ryškūs - jo kūnas yra tobulas tvirtumo ir švelnumo derinys.
- Žinau. Ji man gerokai įkrėtė. Buvau nuoširdžiai sugėdintas.
 - Kas tokia? - paklausiu kiek per agresyviai. Nusiramink, Tesą,
tai bus ta moteris, kurios balsą girdėjai.
- A, trenerė. Nusprendžiau užsiimt tuo kikbokso mėšlu, kurį
padovanojai man gimtadieniui.
- Tikrai?
Įsivaizdavimas apie kikboksu užsiimantį Hardiną sukirbina
galvoje nederamus dalykus. Pavyzdžiui, kaip jis suprakaitavęs...
- Taip, - atsako jis droviai.
Papurtau galvą, kad atsikratyčiau minties apie jį be marški­
nėlių.
- Na, ir kaip?
- Visai nieko. Man labiau patinka kitokia mankšta. Bet dabar
bent jau jaučiuosi gerokai labiau atsipalaidavęs nei prieš kelias va­
landas.
Po šių jo žodžių primerkiu akis, nors jis manęs ir nemato.
Pirštais vedžioju gėlių ornamentus ant antklodės audinio.
- Manai, kad eisi dar kartą? - Galiausiai vėl galiu kvėpuoti, kai
Hardinas pradeda pasakoti, kokia nerangi buvo pirma treniruotės
pusė, kaip jis keikėsi prie tos moters tol, kol ji keletą kartų vož­
telėjo jam per viršugalvį - kad jis imtų rodyti šiek tiek pagarbos ir
liautųsi būti šunsnukiu.
- Palauk, - galiausiai tariu. - Ar tu vis dar ten?
- Ne, aš jau namie.
- Tu paprasčiausiai... Išvažiavai? O jai pasakei?
- Ne, kodėl turėčiau? - klausia, tarsi žmonės nuolatos elgtųsi
taip, kaip jis.
Man patinka, kad jis metė užsiėmimą tik tam, kad pasikalbėtų
su manimi. Neturėtų patikti, bet patinka. Sušildo ir kartu priverčia
atsidusus ištarti:
- Mums nelabai sekasi laikytis to atstumo, tiesa?
- Mums niekad nesisekė.
Įsivaizduoju kreivą jo šypsnį, nors mudu skiria daugiau nei
šimtas mylių.
- Žinau, bet...
 - Čia mūsų atstumo versija. Juk nesėdai į automobilį ir neatva­
žiavai, tik paskambinai.
- Tikriausiai... - tenka pritarti iškreiptai jo logikai. Nors iš
dalies jis teisus. Tik dar nežinau, gerai tai ar blogai.
- Ar Nojus vis dar ten?
- Ne, išėjo prieš keletą valandų.
- Gerai.
Įsižiūriu į tamsą už bjaurių užuolaidų. Tuo tarpu Hardinas nu­
sijuokia ir sako:
- Kalbėt telefonu yra taip suknistai keista.
- Kodėl?
- Nežinau. Kalbam jau ilgiau nei valandą.
Atitraukiu telefoną nuo ausies ir pasižiūriu į ekraną - tikrai,
jis teisus.
- Neatrodo, kad taip ilgai, - nusistebiu.
- Žinau, aš niekad su niekuo nekalbu telefonu. Išskyrus tada,
kai tu skambini prašyt, kad ko nors parvežčiau, arba kai skambina
draugai, bet tie pokalbiai niekad netrunka ilgiau nei dvi minutės.
- Tikrai?
- Aha. O kam? Manęs niekad nedomino tas paaugliško susi­
tikinėjimo mėšlas. Visi mano draugai ištisas valandas praleisdavo
klausydamiesi savo merginų tauškalų apie nagų laką ar dar ką nors.
Hardinas nusijuokia. Man šmėsteli, kad jis gi neturėjo gali­
mybės būti normaliu paaugliu, ir paniurstu.
- Daug nepraradai, - patikinu.
- O su kuo tu pliurpdavai ištisas valandas? Su Nojum? - itin
kandžiai mesteli jis.
- Ne, aš taip pat neleidau valandų prie telefono. Buvau per­
nelyg įnikusi į romanus. - Galbūt ir aš niekuomet nebuvau tipiška
paauglė.
- Na, tada džiaugiuos, kad buvai moksliuke. - Po šių jo žodžių
mano pilve suplazda drugeliai.
- Teresa! - Į tikrovę mane grąžina nesiliaujantys mamos šū­
kavimai.
 - Ar tau jau laikas į lovytę? - paerzina Hardinas.
Mūsų santykiai ar nesantykiai - tas davimas vienas kitam
erdvės, bet kalbėjimasis telefonu - per pastarąją valandą tapo dar
painesni.
- Užsičiaupk, - nukertu ir uždengusi mikrofoną delnu pažadu
mamai tuoj ateiti. - Privalau pasižiūrėti, ko jai reikia.
- Tai rytoj tikrai išvažiuoji?
- Taip, tikrai.
Po akimirkos jis taria:
- Gerai, tai būk atsargi... Tikriausiai.
- Jei nori, galiu ryte tau paskambinti? - pasisiūlau virpančiu
balsu.
- Ne, nevertėtų daugiau šito daryt, - atsako jis, ir po krūtine
pajuntu gumulą. - Bent jau ne dažnai. Kokia prasmė švaistyt laiką
kalbantis telefonu, jei kartu nebūsim.
- Gerai, - atsakau tyliai tyliai, visai nugalėta.
- Labanakt, Tesą, - taria jis, ir ragelyje suspengia tyla.
Jis teisus, žinau, kad teisus. Bet dėl to skaudu nė kiek ne mažiau.
Apskritai nereikėjo jam skambinti.
 \/

Šešiasdešimt devintas skyrius

TESĄ

Penkiolika minučių iki penktos ryto, ir bent kartą gyvenime mama

neišsipuošusi. Vilki šilkinę pižamą, apsisiautusi chalatu ir įsispy­
rusi į derančias šlepetes. Mano plaukai vis dar drėgni, bet skyriau
šiek tiek laiko makiažui ir padoriems drabužiams.
- Ar turi viską, ko reikia? - nužvelgusi mane klausia.
- Taip, visi daiktai automobilyje, - atsakau.
- Gerai, prieš išvažiuodama iš miesto nepamiršk įsipilti ben­
zino.
- Mama, viskas bus gerai.
- Žinau. Aš tik stengiuosi padėti.
- Žinau, kad stengiesi.
Ištiesiu rankas ir apkabinu ją atsisveikindama. Po šalto ir dirb­
tinio jos atsako atsitraukiu, nusprendusi kelionei įsipilti puodelį
kavos. Ramybės neduoda mažytė, kvailutė viltis, o vidinė neiš­
manėlė taip siaubingai trokšta išvysti automobilio šviesas tamsoje,
iš jo išlipantį Hardiną su krepšiais rankose, kuris pasakytų, kad yra
pasiruošęs važiuoti su manimi į Sietlą.
Bet toji vidinė neišmanėlė yra būtent tokia - neišmanėlė.
Dešimt minučių po penktos paskutinį kartą apkabinu mamą
ir sėdu į automobilį - laimei, iš anksto jį sušildžiau. Kimberlės
ir Kristiano adresas įrašytas į navigacijos sistemą telefone. Pro­
gramėlė nesiliauja strigusi ir perskaičiavusi atstumą, nors aš dar
nė iš kiemo neišvažiavau. Man tikrai praverstų naujas telefonas. Jei
Hardinas būtų čia, nesiliautų kartojęs, kad tai dar viena priežastis
įsigyti aifoną.
Bet Hardino čia nėra.

Kelias tolimas. Nors nuotykis dar tik prasideda, virš manęs jau pa­
kibęs tirštas nerimo debesis. Kiekvienas mažas miestelis, kurį pra­
važiuoju pakeliui, kelia svetimumo jausmą, todėl imu svarstyti, ar
tik Sietle nebus dar blogiau. Ar man pavyks įsikurti ir apsiprasti?
O gal paršliaušiu atgal į pagrindinį CVU studentų miestelį ar net
mamos namus?
Žvilgteliu į laikrodį prietaisų skydelyje - praėjo dar tik va­
landa. Nors, geriau pagalvojus, ta valanda prabėgo gan greitai.
Kažkaip keista, bet tai mane pralinksmina.
Kai žvilgteliu į laikrodį dar kartą, dvidešimt minučių pra-
skriejusios nepastebimai. Kuo toliau nuo visko važiuoju, tuo švie­
sesnės tampa mintys. Lekiant tamsos apgaubtais nepažįstamais
keliais, panika nekankina. Dėmesį sutelkiu į savo ateitį. Ateitį,
kurios niekas negali iš manęs atimti ar priversti atsisakyti. Dažnai
stabteliu kavos, užkandžių ar šiaip pakvėpuoti ryto oru. Kai pu­
siaukelėje pagaliau pakyla saulė, susitelkiu į gelsvus ir oranžinius
spindulius, į tai, kaip susilieja spalvos ir kaip šviesiai prasideda
nauja diena. Nuotaika skaidrėja; pagaunu save dainuojančią su
Teilor Svift, pirštais barbenančią į vairą ir nusijuokiu iš ironiško
žodžių junginio apie „įeinančią gyvą bėdą“.
Pravažiavus ženklą, sveikinantį atvykus į Sietlą, pilve suplazda
drugeliai. Dabar tai jau tikra. Teresa Jang oficialiai persikėlė į Sietlą
ir kuria savo ateitį tokio amžiaus, kai dauguma draugų dar tik
mėgina susiprasti, ką norėtų gyvenime veikti.
Man pavyko. Nepakartojau mamos klaidų ir savo likimo nea­
tidaviau į kitų žmonių rankas. Žinoma, sulaukiau pagalbos ir už
ją jaučiuosi nepaprastai dėkinga, bet dabar viskas priklauso nuo
manęs. Turiu nuostabią praktikos galimybę, šelmę draugę ir jos
mylintį sužadėtinį, ir mantos prigrūstą automobilį.
Neturiu, kur gyventi... Iš tiesų tai neturiu nieko, išskyrus savo
knygas, kelias dėžes ant galinės sėdynės ir darbą.
Bet viskas išsispręs.
Man pasiseks. Privalo pasisekti.
Sietle būsiu laiminga... Viskas bus būtent taip, kaip visuomet
įsivaizdavau. Būtent taip.
Kiekviena mylia atrodo begalinė... Kiekviena sekundė kupina
prisiminimų, atsisveikinimų ir abejonių.

Kimberlės ir Kristiano namai gerokai didesni, nei tikėjausi iš jos

pasakojimo. Vien įvažiavimas mane baugina. Teritoriją juosia me­
džiai, krūmai aplink namus tvarkingai nukarpyti, o oras kvepia ne­
žinia kokiomis gėlėmis. Sustoju už Kimberlės automobilio ir prieš
išlipdama giliai įkvepiu. Ant didžiulių medinių durų išraižyta rai­
dė V - imu kikenti iš tokios dekoracijos arogantiškumo.
Atidariusi Kimberlė kilsteli antakį ir nuseka mano žvilgsnį į
duris, kurias ką tik pravėrė.
- Čia ne mūsų darbas! Prisiekiu, ankstesnių savininkų pavardė
buvo Vermonai!
- Aš nieko ir nesakiau. - Gūžteliu pečiais.
- Bet žinau, ką galvoji. Tai bjauru. Kristianas yra išdidus, bet
net ir jis taip nesipuikuotų. - Ji pabarbena į raidę raudonai nula­
kuotu nagu, ir aš vėl nusijuokiu. Pakviečia mane vidun. - Kaip ke­
lionė? Nagi, užeik, užeik, lauke šalta.
Nuseku ją į vestibiulį - o, kokia maloni šiluma ir saldus židinio
skleidžiamas aromatas.
- Kelionė nebuvo sunki... Tik ilga, - atsakau.
- Tikiuosi, daugiau niekada nebeteks taip toli važiuoti. - Ji su­
raukia nosį. - Kristianas kontoroje. Aš paprašiau laisvos dienos,
kad padėčiau tau įsikurti. O Smitas po kelių valandų grįš iš mo­
kyklos.
- Dar kartą dėkoju, kad leidote man apsistoti. Pažadu, ilgiau
kaip dvi savaites čia nebūsiu.
- Nesijaudink. Juk tu pagaliau Sietle, - džiugiai praneša ji, ir aš
pagaliau suprantu: aš iš tiesų Sietle!
 Septyniasdešimtas skyrius

HARDINAS

- Kaip sekėsi kikbokso treniruotėje vakar? - įtemptu balsu ir

kvailai perkreiptu veidu klausia Lendonas, tempdamas dar vieną
mulčio maišą. Numetęs jį į vietą, įsiremia rankom į klubus ir dra­
matiškai vartydamas akis sako: - Žinai, galėtum ir padėti.
- Žinau, - atsakau nuo savo kėdės ir užsikeliu kojas ant vienos
iš Karen šiltadaržio lentynų. - Kikboksas visai nieko. Trenerė buvo
moteris - ot nesąmonė.
- Kodėl? Nes ji įkrėtė tau į sėdynę?
- Turi galvoj mano užpakalį? Ne, to nebuvo.
- Kodėl apskritai nusprendei to imtis? Sakiau Tesai, kad ne­
pirktų tau sporto klubo abonemento, nes tu jo nenaudosi.
Plyksteli susierzinimas, kai jis pavadina ją vardu. Man tai nė
trupučio nepatinka. Betgi tai tik Lendonas. Iš visų mano galvos
skausmų šiuo metu Lendonas yra menkiausias.
- Nes buvau įsiutęs ir galvojau, kad išdaužysiu viską tam su­
knistam bute. Todėl, ištraukęs visus stalčius ir vienam iš jų paste­
bėjęs kuponą, čiupau, apsiaviau batus ir išvažiavau.
- Ištraukei visus stalčius? Tesą tau kailį nudirs...
Purtydamas galvą jis pagaliau atsisėda ant maišų krūvos. Aps­
kritai nesuprantu, kodėl jis sutiko padėt mamai perkelt visą šitą
mėšlą.
- Ji nesužinos... Ten jau nebe jos namai, - primenu jam steng­
damasis nekelt balso.
Jis prasikaltusiu žvilgsniu pasižiūri į mane.
 - Atsiprašau.
- Aha, - atsidustu. Net nesugalvoju kandaus atkirčio.
- Man nelengva tavęs gailėti, nes dabar galėtum būti ten su
ja, - taria Lendonas po kelių minučių tylos.
- Eik velniop. - Atsilošiu ir atsiremiu į sieną, jausdamas aštrų
jo žvilgsnį.
- Tai nelogiška, - prideda.
- Tau gal ir nelogiška.
- Ir jai nelogiška. Niekam nelogiška.
- Neprivalau niekam aiškintis, - atkertu.
- Tai kodėl tu apskritai čia?
Užuot atsakęs jam, apsidairau po šiltadaržį, pats gerai nesu­
prasdamas, ką čia veikiu.
- Daugiau neturiu kur eit.
Negi jam atrodo, kad nesiilgiu jos kiekvieną sekundę? K ad ne­
noriu b ū ts u ja y užuot trainiojęsis čia su juo?
Jis kreivai dėbteli į mane.
- O kur tavo draugai?
- Turi galvoj tą, kuri prišėrė Tesą narkotikų? Ar tą kitą, kuri
paspendė man spąstus ir privertė prisipažint Tesai apie lažybas? -
Kad atrodytų dramatiškiau, skaičiuoju juos ant pirštų. - O gal kalbi
apie tą, kuris amžinai mėgina palįst jai po sijonu? Ar man tęst?
- Tikriausiai ne. Nors aš ir pats žinojau, kad tavo bičiuliai
nieko verti, - meta jis erzinančiu tonu. - Tai ką ketini daryti?
Nusprendęs, kad elgtis taikiai bus geriau nei jį nudėt, tik gūž­
teliu pečiais.
- Lygiai tą patį, ką darau dabar.
- Žadi trintis čia su manimi ir raukytis?
- Aš nesiraukau. Darau tai, ką liepei man daryt - pasitaisyt, -
pasityčioju cituodamas jo žodžius. - Ar kalbėjaisi su ja nuo tada,
kai išvažiavo? - klausiu.
- Taip, šįryt ji parašė man žinutę, kad nuvažiavo sėkmingai.
- Ji apsistojo pas Vensą, tiesa?
- Kodėl tau pačiam jos nepaklausus?
 Po velnių, kaip Lendonas mane nervina.
- Žinau, kad ji pas juos. Kur daugiau jai dėtis?
- Pas tą Trevorą, - suskuba paspėliot Lendonas. Po sarkas­
tiškos jo šypsenos kone persigalvoju dėl to taikaus elgesio. Labai
neskaudėtų, jei ant jo užšokčiau - jis ir taip beveik sėdi ant žemės.
Tikriausiai nė nenusibrozdintų...
- Visai pamiršau apie prakeiktą Trevorą, - niurzgu stipriai
trindamas smilkinius. Trevoras mane siutina beveik taip pat kaip
Zedas. Skirtumas tik tas, kad Trevorui Tesą ir jos gerovė iš tikrųjų
rūpi, - ir tai mane liūdina dar labiau. Dėl to jis dar pavojingesnis.
- Taigi koks kitas projekto „pasitaisymas“ žingsnis? - Len­
donas nusišypso, bet netrukus surimtėja. - Žinai, labai didžiuo­
juosi tavimi dėl to, ką darai. Malonu matyti, kad iš tikrųjų stengiesi
pasikeisti, o ne pasimaivai valandą ir, vos tik ji tau atleidžia, grįžti
į senas vėžes. Ji taip pat džiaugsis dėl tavo pasikeitimo.
Nuleidžiu kojas ir pradedu suptis ant kėdės. Šitas pokalbis
kažką sužadino viduj.
- Nemėgink skaityt man moralų. Dar nieko nepadariau -
praėjo tik viena diena.
Ilga, liūdna, vieniša diena.
Lendonas išpučia užuojautos pilnas akis.
- Ne, kalbu rimtai. Tu neprisigėrei, neįsivėlei į muštynes, tavęs
neuždarė į kalėjimą, ir žinau, kad atvažiavai pasikalbėti su tėčiu.
Iš netikėtumo išsižioju.
- Jis tau p ap asakojo?
Šunsnukis.
- Ne, nieko man nesakė. Aš taip pat čia gyvenu ir mačiau tavo
automobilį.
-A ...
- Manau, kad Tesai tai taip pat bus labai svarbu, - neužsi­
čiaupia jis.
- Gal jau baigsi? - atkertu ir nuleidžiu pečius. - Po velnių. Tu
man ne psichiatras. Baik vaidint, kad esi už mane geresnis, o aš
koks sužalotas suknistas gyvūnas, kurį nori...
 - Kodėl paprasčiausiai negali komplimento priimti gra­
cingai? - nutraukia mane Lendonas. - Niekada nesakiau, kad esu
geresnis už tave. Aš tik stengiuosi palaikyti tave kaip draugas. Juk
nieko neturi - pats taip sakei. O dabar, kai leidai Tesai išsikraustyti
į Sietlą, nebeturi nė vieno žmogaus, kuris tave morališkai pa­
remtų. - Jis spokso į mane, bet aš nusigręžiu. - Hardinai, privalai
liautis stūmęs žmones tolyn. Žinau, kad tau nepatinku. Nekenti
manęs, nes manai, kad esu kažkaip atsakingas už tavo nesutarimus
su tėvu, bet, nori tai girdėti ar ne, judu su Tesą man labai rūpite.
- Nenoriu to girdėt, - atšaunu. Kodėl jam amžinai reikia šnekėt
tokias nesąmones? Atvažiavau čia... Nežinau, pasikalbėt su juo. Ne
pasikalbėt... Ne klausytis apie tai, kaip aš jam rūpiu.
Ir apskritai, kodėl turėčiau jam rūpėt? Nuo pirmos pažinties
dienos buvau jam tikras šiknius, bet neapykantos nejaučiu. Ar jis
tikrai mano, kad jo nekenčiu?
- Ką gi, tai vienas iš tų dalykų, dėl kurio turėsi įdėti pastangų.
Jis atsistoja ir išeina iš šiltadaržio - lieku vienas.
- Velnias, - nusikeikiu ir spiriu koja į orą. Ji atsitrenkia į
medinę lentyną ir akimirksniu pasigirsta trakštelėjimas. Pašoku
ant kojų. - Ne, ne, ne!
Bandau sugaut gėles, molinius vazonus ir kitokį mėšlą, kol ne­
nukrito ant žemės. Per kelias sekundes viskas subyra į šipulius.
Negali būt. Aš net nesistengiau visko išdaužyt, bet štai stoviu prie
krūvos žemių, gėlių ir suskilusių vazonų.
Gal spėsiu viską sutvarkyt, kol Karen...
- O, vargeli.
Išgirstu aiktelėjimą ir atsisukęs į duris pamatau ją stovinčią su
nedideliu kastuvėliu rankose.
Po perkūnais.
- Prisiekiu, nenorėjau visko išvartyt. Paspyriau koja ir netyčia
sulaužiau lentyną, tada visas šitas mėšlas pradėjo krist žemėn, o
aš bandžiau sugaut! - paskubom aiškinuosi, Karen bėgant prie
vazonų duženų krūvos.
 Kapstydamasi po nuolaužas, ji mėgina sulipdyt mėlyną vazoną,
kuris jau niekada nebus geras. Nieko nesako, bet girdžiu ją šniurkš-
čiojant. Žemėtom rankom ji nusišluosto skruostus. Po kelių aki­
mirkų prabyla:
- Šitą vazoną saugojau nuo vaikystės. Tai buvo pirmasis va­
zonas, kuriame ką nors pasodinau.
- Aš... - nežinau, ką jai pasakyt. Iš visko, ką esu sudaužęs, šitas
kartas tikrai buvo netyčinis. Jaučiuosi paskutinis nevykėlis.
- Šitas vazonas ir porcelianinis servizas buvo vienintelis mo­
čiutės palikimas, - rauda ji.
Porcelianinis servizas. Tas pats porcelianinis servizas, kurį su­
pykau į tūkstančius šukių.
- Karen, aš atsiprašau. Aš...
- Viskas gerai, Hardinai, - atsidūsta ji ir numeta šukes atgal į
krūvą.
Bet nieko čia gero, matau tai iš rudų jos akių. Jai skaudu, ir
matant liūdesį jos akyse krūtinę man užgula kaltė - nustembu,
kaip sunkiai. Ji dar keletą akimirkų žvelgia į šukes, o aš tylėdamas
ją stebiu. Mėginu įsivaizduot Karen vaikystėj - didelės rudos akys
ir net tada tokia gera širdis. Lažinuos, kad ji buvo iš tų mergaičių,
kurios ir tokiem bjaurybėm kaip aš buvo malonios. Mąstau apie
jos močiutę, tikriausiai tokios pat geros širdies, padovanojančią
Karen tai, kas jai atrodė brangu ir verta saugot visus šiuos metus.
Aš niekad gyvenime neturėjau nieko, kas galiausiai nebuvo sunai­
kinta.
- Einu, pabaigsiu gaminti vakarienę. Ji jau beveik paruošta, -
galiausiai taria ji.
Nusišluosčiusi akis ji išeina iš šiltadaržio taip pat, kaip prieš
kelias minutes tai padarė jos sūnus.
 Septyniasdešimt pirmas skyrius

TESĄ

Neįmanoma paneigti: Smitas yra žavingiausias vaikas pasauly­

je - jis vaikštinėja, viską apžiūrinėja, oficialiai paspaudžia ranką
pasisveikindamas, o tada, kol mėgini tvarkytis, apipila klausimais.
Todėl kai man dėliojant drabužius į vietas jis užeina ir tyliu balsu
paklausia, kur „mano Hardinas“, negaliu ant jo pykti.
Liūdna pripažinti, kad palikau jį senajame universitete, bet šito
vaiko žavumas skausmą numalšina.
- O kur yra senasis universitetas? - klausia jis.
- Labai, labai toli, - stengiuosi šypsotis.
Smitas keliskart mirkteli savo dailiomis žaliomis akimis.
- Ar jis atvažiuos?
- Nemanau. Tau Hardinas patinka, tiesa, Smitai? - Nusijuokiu
ir, pakabinusi savo senąją kaštoninės spalvos suknelę ant pakabo,
sukišu ją į spintą.
- Truputį. Su juo linksma.
- Ei, ir su manim linksma! - pajuokauju, bet jis tik nedrąsiai
šypteli.
- Nelabai, - tiesiai šviesiai atsako.
Tai mane prajuokina dar labiau.
- Hardinas mano, kad su manim linksma, - sumeluoju.
- Tikrai? - mėgdžiodamas mane Smitas ima lankstyti mano
drabužius.
- Taip, bet jis niekada to nepripažins.
- Kodėl?
 - Nežinau. - Gūžteliu. Tikriausiai todėl, kad neturiu gero
humoro jausmo, o kai pabandau pajuokauti, tampa dar blogiau.
- Ką gi, pasakyk savo Hardinui, kad atvažiuotų čia ir gyventų
su mumis, kaip tu, - įsako tarsi karaliukas.
Nuo berniuko žodžių man suspaudžia krūtinę.
- Pasakysiu. Tu neprivalai jų lankstyti, - sakau jam, siekdama
mėlynų marškinėlių jo mažyčiuose delnuose.
- Man patinka lankstyti.
Jis paslepia marškinėlius sau už nugaros, o man belieka nusi­
leisti.
- Vieną dieną tapsi geru sutuoktiniu, - šypsodamasi tariu jam.
Jam atsakius šypsena, skruostuose išryškėja duobutės. Galbūt jau
patinku jam labiau nei anksčiau.
- Aš nenoriu tuoktis, - paprieštarauja suraukęs nosį. Imu
vartyti akis - šis penkiametis kalba visai kaip suaugęs vyras.
- Vieną dieną persigalvosi, - pašiepiu.
- Ne, - nukerta, ir drabužius baigiame lankstyti tyloje.
Pirmoji diena Sietle eina į pabaigą, o rytoj pradėsiu darbą
naujoje leidyklos kontoroje. Dėl to siaubingai nerimauju. Po­
kyčiai man nepatinka. Tiesą sakant, jie mane košmariškai baugina.
Mėgstu kontroliuoti kiekvieną situaciją ir į naują aplinką žengti
kruopščiai viską suplanavusi. Išskyrus paskaitas naujajame uni­
versitete - dėl kurių, atvirai pasakius, nesidžiaugiu taip, kaip tu­
rėčiau, - šio kraustymosi beveik nesuplanavau. Kol mintyse save
bariau, Smitas kažkur dingo, ant lovos palikęs tobulai sulankstytų
drabužių krūvelę.
Rytoj po darbo vertėtų pasižvalgyti po Sietlą. Privalau sau pri­
minti, kuo tas miestas mane taip traukė, nes šią akimirką šitame
svetimame miegamajame už ištisų valandų kelio nuo visko, ką pa­
žinojau, jaučiuosi tokia... Vieniša.
 Septyniasdešimt antras skyrius

HARDINAS

Stebiu, kaip Loganas susiverčia visą pintą alaus su puta. Pastatęs

bokalą ant stalo, jis nusišluosto burną.
- Stef yra tikra psichopate. Niekas neįsivaizdavo, ką ji planavo
iškrėst Tesai, - sako jis. Ir atsiraugėja.
- Denas žinojo. Ir jeigu sužinosiu, kad dar kas nors... - per­
spėju jį.
Jis rimtai pasižiūri į mane ir linkteli.
- Daugiau niekas nežinojo. Na... Bent jau iš mano pažįstamų.
Bet pats žinai, kad man niekas nieko nepasakoja. - Greta jo iš­
dygsta aukšta brunetė, ir jis apkabina ją. - Tuoj atvažiuos Neitas su
Čelse, - praneša jai.
- Porelių vakaras, - atsidustu. - Man laikas dingt.
Jau stojuosi, bet Loganas mane sulaiko:
- Joks ne porelių vakaras. Tristanas dabar vienas, o Neitas su
Čelse nesusitikinėja - jie tik dulkinasi.
Apskritai nežinau, ko čia atvažiavau, bet Lendonas man vos
žodį teišspaudė, o Karen prie vakarienės stalo atrodė tokia liūdna,
kad nebegalėjau ilgiau tvert.
- Leisk, atspėsiu. Ir Zedas čia bus?
Loganas papurto galvą.
- Nemanau. Man atrodo, dėl viso to mėšlo jis pasiuto dar
labiau nei tu, nes nuo to vakaro nesikalbėjo nė su vienu iš mūsų.
- Niekas kitas nesiunta labiau už mane, - iškošiu pro dantis.
Trainiojimasis su senaisiais bičiuliais nepadeda man „pasitaisyt“.
Tik nervina. Kaip kas nors drįsta sakyt, kad Zedui Tesą rūpi labiau
nei man?
Loganas ima mosuot ranka.
- Nenorėjau, kad taip nuskambėtų... Nepyk. Išgerk alaus ir at­
sipalaiduok. - Jis apsidairo, ieškodamas barmeno.
Apsižvalgęs pamatau link mūsų besiartinančius Neitą, Tristaną
ir tą, kuri tikriausiai yra Čelsė.
- Nenoriu to suknisto alaus, - tyliai atkertu, stengdamasis kon-
troliuot savo elgesį. Loganas tik mėgina padėt, bet jis mane erzina.
Visi mane erzina. Viskas mane erzina.
Tristanas ploja per petį.
- Seniai nesimatėm, - mėgina juokaut, bet situacija tokia ne­
patogi, kad nė vienas iš nė nešypteli. - Man labai gaila dėl to, ką iš­
krėtė Stef. Rimtai, nenutuokiau, ką ji rezgė.
Po šių jo žodžių pasidaro dar nepatogiau.
- Nenoriu apie tai kalbėt, - nutraukiu pokalbį.
Kol grupelė draugų geria ir pliurpia apie tai, į ką man visiškai
nusispjaut, aš mąstau apie Tesą. Ką ji dabar veikia? Ar ja i patinka
Sietle? Ar Venso namuose ja i taip nepatogu, kaip įtariu? Ar Kris­
tianas su Kimberle gerai su ja elgiasi?
Aišku, kad gerai - Kimberlė su Kristianu visada malonūs. Iš
esmės, aš tik vengiu didžiojo klausimo: ar Tesą ilgisi manęs taip,
kaip aš jos?
- Tu gersi? - Neitas pertraukia mintis, prieš nosį pamosuo­
damas stikliuku.
- Ne, apsieisiu. - Parodau į savo limonadą ant stalo. Jis gūžteli
pečiais ir užsiverčia stikliuką.
Mažiausiai dabar noriu būt čia. Gal tokio paaugliško gėrimo
iki apsivėmimo arba sąmonės netekimo jiems ir užtenka, bet man
ne. Jie nepatyrė malonumo, kai balselis galvoj nesiliauja raginęs
būt geresniam ir iš gyvenimo norėt daugiau. Jų niekas nemylėjo
tiek, kad užsimanytų pasikeist.
Kažkada Tesai sakiau, jog noriu būt jai geras. Kol kas man
žiauriai nesiseka.
 - Važiuoju iš čia, - pareiškiu, bet niekas nepastebi, kaip at­
sistoju iš savo vietos ir išeinu. Nusprendžiau daugiau nešvaistyti
laiko trainiojimuisi baruose su žmonėm, kuriem j mane nusišvilpt.
Prieš daugumą iš jų nieko neturiu, bet tiesa ta, kad jie manęs ne­
pažįsta ir nesistengia pažint. Aš jiem patikau tik girtas chuliganas,
dulkinantis atsitiktinai sutiktas merginas. Tebuvau eilinė deko­
racija masiniuose jų vakarėliuose. Jie nieko apie mane nežino - jie
net nežinojo, kad mano tėvas yra suknistas universiteto rektorius.
Esu tikras, jie apskritai nežino, ką daro rektorius.
Niekas manęs nepažįsta taip, kaip ji. Niekas niekad nesistengė
manęs pažint taip, kaip Tesą. Ji visada klausinėja landžiausių ir
keisčiausių klausimų: „Apie ką galvoji? Kodėl tau patinka ta laida?
Kaip manai, apie ką dabar galvoja tas vyras kitam kambario gale?
Koks tavo ankstyviausias prisiminimas?“
Visada apsimečiau, kad jos troškimas viską žinot mane erzina,
bet iš tikrųjų ji privertė mane pasijust... Ypatingą... Ar kad kažkam
rūpiu tiek, kad jie norėtų išgirst atsakymus į tuos idiotiškus klau­
simus. Nesuprantu, kodėl mano smegenys perskilusios. Viena dalis
liepia man stumt principus į šalį, vežt savo apgailėtiną užpakalį į
Sietlą, pasibelst į Venso duris ir pažadėt daugiau niekad jos ne­
palikt. Tik kad viskas ne taip paprasta. Didesnė, stipresnė dalis,
kuri visada nugali, primena, koks esu nevykėlis. Esu nevykėlis ir
tik griaunu viską savo ir aplinkinių gyvenimuose, todėl laikyda­
masis nuo Tesos atokiau iš tikrųjų padaryčiau jai paslaugą. Tik šita
dalim aš tikiu, ypač kai Tesos nebėr šalia, kad man paprieštarautų
ir pasakytų, jog klystu. Juolab kad praeityje ta dalis visada pasiro­
dydavo teisi.
Lendono planas man pasitaisyt ir tapt geresniam teoriškai
skamba gerai, bet kas toliau? Man ką - patikėt, kad iš tikrųjų pa­
jėgsiu likt geras visą likusį gyvenimą? Patikėt, kad būsiu jos vertas,
jei įsiutęs neištuštinsiu butelio degtinės?
Viskas būtų lengviau, jei nepripažinčiau, kokio masto ne­
vykėlis esu. Nežinau, ką daryt, ir dabar atsakymo tikrai ne­
rasiu. Šį vakarą grįšiu į butą ir žiūrėsiu mėgstamiausius Tesos
serialus - idiotiškiausius, pasižyminčius absurdiškais scenarijų
vingiais ir prasta vaidyba. Tikriausiai net apsimesiu, kad ji sėdi
šalia ir aiškina man kiekvieną sceną, nors aš irgi žiūriu ir akivaiz­
džiai suprantu, kas dedasi. Dievinu, kai ji tai daro. Nors nervina,
bet ir patinka, kaip ji užsidega dėl menkiausių smulkmenų. Pavyz­
džiui, kas apsisiautęs raudonu gobtuvu persekioja tas erzinančias
melages.
Lipdamas iš lifto toliau planuoju vakarą. Tikriausiai prisižiū­
rėsiu tų nesąmonių, tada pavalgysiu, išsimaudysiu, greičiausiai pa­
tenkinsiu save įsivaizduodamas glamonėjančias Tesos lūpas ir pa­
sistengsiu neiškrėst jokios kvailystės. Gal net sutvarkysiu tą jovalą,
kurį vakar padariau.
Sustoju prie buto durų ir atsigręžęs nužvelgiu koridorių.
Kodėl, po velnių, buto durys praviros? Gal Tesą grįžo? Ar kas nors
vėl įsilaužė? Nežinau, kas įsiutintų labiau.
- Tesą?
Koja praveriu duris, ir širdis nusirita į kulnus, pamačius ant
grindų sukniubusį kruviną Tesos tėvą.
- Kas per velnias? - surinku ir trenkiu durim.
- Atsargiai, - sudejuoja Ričardas, o aš nuseku jo akis kori­
dorium - ten per jo petį pastebiu kažką judant.
Stovi vyras. Įtempiu pečius ir pasiruošiu pult, jei prireiks.
Bet staiga suprantu, kad ten Ričardo draugelis... Čadas, atrodo,
jo vardas.
- Kas, po perkūnais, jam atsitiko ir kokį velnią tu čia veiki? -
klausiu.
- Tikėjaus pamatyt merginą, bet ir tu tiksi, - nusišiepia jis.
Kraujas užverda išgirdus, kaip šitas menkysta kalba apie mano
Tesą.
- Nešk iš čia skudurus ir pasiimk jį kartu. - Pamoju į mėšlo
gabalą, kuris atvilko šitą tipą į mano namus. Visos grindys ištep­
liotos krauju.
Čadas papurto pečius ir pasukioja galvą į šalis. Nesuprantu, ar
jis mėgina atrodyt ramus, ar ką.
 - Bėda ta, kad jis man skolingas apvalią sumelę ir negali su-
mokėt, - sako jis, purvinais nagais kasydamasis nedidelius parau­
dusius taškus ant rankų.
Prakeiktas narkomanas.
Iškeliu delną.
- Ne mano suknistas rūpestis. Dar kartą neliepsiu išsinešdint
ir jau tikrų tikriausiai neduosiu tau pinigų.
Bet Čadas tik kreivai šypsosi.
- Berniuk, tu neįsivaizduoji, su kuo kalbi! - Ir spiria Ričardui
žemiau šonkaulių. Tas apgailėtinai sudejuoja ir sukniubęs ant
grindų nebesikelia.
Nesijaučiu nusiteikęs aiškintis su prakeiktais į butą įsilaužu-
siais narkomanais.
- Man ir į jį, ir į tave nusispjaut. Skaudžiai klysti, jei manai, kad
aš tavęs bijau, - suurzgiu.
Kas dar; p o perkūnais, atsitiks šią, savaitę?
Ne, šiaip jau nenoriu, kad kas nors į tą klausimą atsakytų.
Žengiu link Čado, o jis, kaip ir tikėjausi, žengteli atbulas.
- Gal vis dėlto būsiu mandagus ir pakartosiu. Nešdinkitės lauk
arba kviečiu farus. O kol lauksim jų atvažiuojančių ir jus išvaduo­
jančių, išvanosiu tave beisbolo lazda, kurią turiu tam atvejui, jei
koks neišmanėlis menkysta sugalvotų iškrėst ką nors panašaus. -
Prisiartinu prie spintos, kur paremtas stovi ginklas, ir iškeliu jį
aukštyn, kad juos įtikinčiau.
- Jei išeisiu iš čia be pinigų, kuriuos jis man skolingas, tu būsi
kaltas dėl to, kas jam atsitiks. Tavo rankos bus suteptos jo krauju.
- Man nusišvilpt, ką jam padarysi, - atkertu. Tik staiga nebesu
tikras, kad turiu tai omeny.
- Aišku, - sako jis, žvalgydamasis po kambarį.
- Kiek jis tau skolingas? - klausiu.
- Penkis šimtus.
- Penkių šimtų iš manęs negausi. Tokie pinigai čia nesimėto.
Žinau, kaip jausis Tesą, sužinojus, kad mano įtarimai apie
blogus jos tėvo įpročius pasitvirtino. Tad kone pajuntu norą mest
piniginę Čadui į snukį ir atiduot jam viską, kad tik jis išsinešdintų.
Bjauriau nebūna, kad esu teisus dėl jos tėvo. Kol kas ji manim
netiki, bet netrukus jai teks išklausyt visą tiesą. Tik noriu, kad
viskas, įskaitant šituos menkystas, išnyktų.
- Du šimtus? - derasi jis. Kone matau, kaip jo priklausomybė
maldauja jo akim.
- Gerai.
Negaliu patikėt, kad tikrai ketinu sumokėt išperai, įsilaužusiai
į mano butą ir kaip obuolį sudaužiusiai Tesos tėvą. Net neturiu
dviejų šimtų grynaisiais. Ką man dabar daryt - vežtis šunsnukį iki
bankomato? Visiškas mėšlas.
Kas, po perkūnais, grįžta namo ir randa tokią nesąmonę?
Aš, kas daugiau.
Dėl jos. Tik dėl jos.
Išsitraukęs piniginę iš kišenės, sviedžiu jam aštuoniasdešimt
žalių, kuriuos ką tik pasiėmiau iš bankomato. Vis dar su lazda
rankoj einu į miegamąjį. Čiumpu laikrodį, kurį tėvas su Karen pa­
dovanojo per Kalėdas, ir metu jam. Nors atrodo kaip vaikščiojanti
giltinė, Čadas laikrodį sugauna mitriai. Jam tikriausiai labai jo
reikia... ar to, ką gali už jį gaut.
- Tas laikrodis kainuoja daugiau nei penkis šimtus. Dabar neš­
dinkis lauk, - įsakau. Iš tikrųjų tai nenoriu, kad jis išeitų. Galėtų
mane pult, kad ramiai perskelčiau jam makaulę.
Čadas nusijuokia, tada sukosėja ir vėl nusijuokia.
- Iki kito karto, Rikai, - pagrasina jis ir nueina link durų.
Nuseku paskui ir ištiesęs į jį beisbolo lazdą sakau:
- Ir Čadai? Jei dar kartą pasipainiosi mano akiraty, aš tave nu­
dėsiu.
Trenkiu durimis jam į veidą.
 Septyniasdešimt trečias skyrius

HARDINAS

Niukteliu batu Ričardui į koją. Žiauriai siuntu - visa šita košė už­
virė dėl jo kaltės.
- Atsiprašau, - verkšlena jis, bandydamas atsistot, deja, tik
cypteli ir krenta atgal ant medinių grindų. Mažiausiai noriu kelt
apgailėtiną jo užpakalį nuo žemės, bet ką daugiau man su juo daryt.
- Pasodinsiu tave ant kėdės, bet kol neišsimaudei po dušu, prie
sofos nesiartink.
- Gerai, - burbteli jis ir užsimerkia, man pasilenkus jo pakelt.
Ne toks ir sunkus, kaip tikėjausi, ypač turint galvoj jo ūgį.
Nuvelku jį į virtuvę ir kai pasodinu ant kėdės, jis pasilenkia ir
rankom apglėbia šonus.
- Kas dabar? Ką man su tavim daryt? - klausiu tyliai.
Ką darytų Tesą, jei būtų čia? Žinant ją, tikriausiai prileistų jam
karštą vonią ir pagamintų užkąst. Nesiruošiu daryt nei vieno, nei
kito.
- Nuvežk mane atgal, - pasiūlo jis. Drebančiais pirštais kilsteli
suplėšytų mano marškinėlių, kuriuos Tesą leido jam pasilikt, apy­
kaklę. Ar juos vilki nuo tada, kai paskutinį kartą buvo čia? Nusi­
šluosto kraują nuo lūpų, tingiai ištepdamas juo smakrą ir barzdą.
- Kur atgal? - klausiu.
Gal vos užėjus pro duris reikėjo kviest farus, gal nereikėjo
atiduot Čadui to laikrodžio... Tuo metu nemąsčiau logiškai, man
terūpėjo į visa tai neįvelt Tesos.
Tik, žinoma, ji su tuo neturi nieko bendro... Ji jau taip toli.
 - Kokių velnių jį čia atsivedei? Jei Tesą būtų buvus... - nutęsiu
nebaigdamas minties.
- Ji čia nebegyvena. Žinojau, kad jos čia nebus, - sunkiai kalba
jis.
Suprantu, jam nelengva kalbėt, bet man reikia atsakymų, o
kantrybė sparčiai senka.
- Ar ir prieš keletą dienų čia įsisukai?
- Taip. Atvažiavau tik pavalgyti ir nusiprausti, - sunkiai al­
suoja Ričardas.
- Visą kelią sukorei tik tam, kad pavalgytum ir nusipraustum?
- Taip, pirmą kartą važiavau autobusu. O Čadas... - Jis giliai
įkvepia ir sudejuoja iš skausmo prieš įsitaisydamas patogiau. - Jis
pasisiūlė mane atvežt, bet vos tik užėjome vidun, atsigręžė prieš
mane.
- Kaip, po velnių, patekai į vidų?
- Pasiėmiau atsarginį Tesės raktą.
Jis jį pasiėm ė... Ar ji jam jį davė? Įdomu.
Jis linkteli link kriauklės.
- Iš stalčiaus.
- Pažiūrėkim, ar gerai supratau: pavogei mano buto raktą ir
maneisi galįs kada tik įsigeidęs čia užsukt išsimaudyt? Tada į mano
namus atsitempi tą žavuolį narkomaną Čadą, ir jis mano svetainėj
suspardo tau užpakalį, nes esi skolingas jam pinigų?
Ir kaip aš atsidūriau šitoj muilo operoj?
- Nieko nebuvo namie. Negalvojau, kad tai svarbu.
- Čia ir bėda, kad negalvojai! O ką, jei vietoj manęs būtų pasi­
rodžius ji? Ar tau apskritai svarbu, kaip ji jaustųsi, pamačius tave
tokį?
Aš čia jaučiuos lyg nesavam kaily. Instinktai ragina ištempt šitą
seną kvailį iš mūsų... mano buto ir palikt kraujuojantį koridoriuj.
Vis dėlto negaliu to padaryt, nes esu beviltiškai įsimylėjęs jo dukrą
ir tuo įskaudinčiau ją tik dar labiau. Argi meilė ne pasakiška?
- Tai ką dabar daryt? - Kasausi pasmakrę. - Ar vežt tave į li­
goninę?
 - Nereikia į ligoninę, užteks ir poros tvarsčių. Ar gali už mane
paskambint Tesei ir pasakyt, kad aš atsiprašau?
Į idiotišką jo prašymą numoju ranka.
- Ne, nieko panašaus nedarysiu. Ji apie visa tai nesužinos. Ne­
noriu, kad jaudintųsi dėl tokio mėšlo.
- Gerai, - sutinka jis ir vėl pasimuisto ant kėdės.
- Kiek laiko svaiginies? - klausiu.
Jis išsigąsta.
- Aš nevartoju narkotikų, - numykia tyliai.
- Nemeluok. Ar aš tau panašus į idiotą? Prisipažink.
Jis atrodo susimąstęs, išsiblaškęs.
- Apie metus, bet nuo tos dienos, kai sutikau Tęsę gatvėje, labai
stengiaus liautis.
- Jai širdis plyš iš skausmo. Juk supranti tai, ar ne?
Viliuosi, kad supranta. O man visai nesunku jam primint, jei
netyčia iš galvos iškristų.
- Žinau, dėl jos pasistengsiu būt geresnis, - žada jis.
Aha, visi pasistengsim...
- Tada verčiau paskubink savo reabilitaciją, nes jei ji pamatytų
tave tokį... - nebaigiu minties. Svarstau, ar nepaskambint jai ir ne-
paklaust, ką, po perkūnais, man daryt su jos tėvu, bet žinau: tai ne
sprendimas. Šiuo metu jai nereikia sukt dėl to galvos. Tik ne tada,
kai mėgina išpildyt savo svajones.
- Einu į savo kambarį. Jauskis kaip namie, maudykis, valgyk ar
ką tu čia ketinai veikt, kol negrįžau ir tau nesutrukdžiau.
Iš virtuvės nuslenku į miegamąjį. Uždaręs duris, atsiremiu į jas.
Kol kas tai ilgiausia para mano gyvenime.
 Septyniasdešimt ketvirtas skyrius

TESĄ

Kimberlei su Kristianu rodant man naująjį kabinetą, negaliu pa­

slėpt absurdiškai plačios šypsenos. Sienos skaisčiai baltos, durys ir
jų rėmai tamsiai pilki, o stalas ir lentynos juodi, elegantiški ir šiuo­
laikiški. Kabinetas ne ką didesnis už senąjį, tačiau vaizdas per lan­
gą - neįtikėtinas, net gniaužiantis kvapą. Naujoji „Vance“ leidykla
įsikūrusi pačiame Sietlo centre. Miestas klesti, nuolat keičiasi ir
tobulėja, o aš štai čia, pačiame jo viduryje.
- Čia viskas nuostabu! Labai jums dėkoju, - pasakau tikriausiai
gerokai entuziastingiau nei dera profesionalams.
- Viskas, ko tik įsigeistum, ranka pasiekiama: kavinės, bet
kokio pasaulio regiono virtuvės. Čia yra visko. - Kristianas išdi­
džiai žvelgia į miestą, apkabinęs savo sužadėtinę per liemenį.
- Liaukis gyręsis, jau gana, - pašiepia Kimberlė, o jis švelniai
pabučiuoja jai į kaktą.
- Ką gi, paliksime tave ramybėje. Pirmyn prie darbo, - juokais
subara mane Kristianas. Kimberlė čiumpa jį už kaklaraiščio ir
kone išsitempia lauk.
Susidėlioju reikmenis ant stalo taip, kaip man patinka, tada šiek
tiek paskaitau, bet iki pietų jau spėju nusiųsti mažiausiai dešimt
kabineto nuotraukų Lendonui... Ir Hardinui. Žinojau, kad jis nieko
neatsakys, bet nepajėgiau susilaikyti. Norėjau, kad pamatytų vaizdą
pro langą - galbūt tai privers jį persigalvoti ir atvažiuoti? Tik sten­
giuosi pateisinti akimirkai sutrikusį logišką mąstymą, kai leidau
sau nusiųsti jam nuotraukų. Bet aš jo ilgiuosi... Štai ir pasakiau.
Košmariškai jo ilgiuosi ir vyliausi sulaukti bent paprastos žinutės.
Bet ko. Tačiau negavau nieko.
Lendonas džiugiai pakomentavo kiekvieną nuotrauką, net kai
nusiunčiau jam vieną kvailą, kur laikau kavos puodelį su užrašu
„Vance Publishing“.
Kuo ilgiau galvoju apie impulsyvų sprendimą nusiųsti Hardinui
tas nuotraukas, tuo labiau imu gailėtis. O ką, jei jis jas priims klai­
dingai? Jam tai būdinga. Jam gali pasirodyti, kad taip tik primenu
žengianti pirmyn. Jam net gali pasirodyti, kad bėriu druskos ant
žaizdos. Tikrai neketinau to daryti, todėl belieka viltis, kad taip
nepamanys.
Vis galvoju, kad gal reikėtų nusiųsti jam dar vieną žinutę ir pa­
siaiškinti. Arba sumeluoti, kad nuotraukas nusiunčiau netyčia. Ne­
žinau, kuo jis patikėtų lengviau.
Greičiausiai nepatikėtų nei vienu, nei antru. Per daug anali­
zuoju - juk tai tik keletas nuotraukų. O aš negaliu prisiimti atsako­
mybės už tai, kaip jis nuspręs reaguoti. Nesu atsakinga už jo emo­
cijas.
Poilsio kambaryje savo aukšte randu prie kvadratinio stalelio
sėdintį Trevorą su planšete priešais.
- Sveika atvykusi į Sietlą, - pasveikina jis mane žėrinčiomis
mėlynomis akimis.
- Labas, - atsakau taip pat entuziastingai ir įkišu debetinę
kortelę į milžinišką smulkių užkandžių automatą. Paspaudžiu
keletą skaičiais pažymėtų mygtukų ir gaunu pakelį riešutų sviesto
skonio krekerių. Pernelyg jaudinuosi, kad jausčiausi alkana, o pa­
pietauti išeisiu rytoj, kai jau būsiu susipažinusi su aplinka.
- Kokį pirmą įspūdį paliko Sietlas? - teiraujasi Trevoras.
Žvilgsniu paprašau leidimo prie jo prisėsti, o jam linktelėjus,
įsitaisau prie stalelio priešais jį.
- Kol kas neteko daug pamatyti. Atvažiavau tik vakar, bet nau­
jasis pastatas man labai patinka.
 Į kambarį užeina dvi moterys ir nusišypso Trevorui. Viena iš
jų nusišypso ir man, todėl paskubomis jai pamojuoju. Jos pradeda
šnekučiuotis tarpusavyje, tuomet žemesnioji juodaplaukė atidaro
šaldytuvą ir išsitraukia šaldyto maisto paketą, tuo tarpu kita krapš­
tinėja nagus.
- Tada tau vertėtų susipažinti su miestu. Čia yra tiek įvai­
riausios veiklos. Sietlas itin gražus, - aiškina Trevoras, kol aš iš­
siblaškiusi kramsnoju krekerį. - Kosmoso adata, Ramiojo van­
denyno pakrantės mokslo centras, meno muziejai - kas tik nori.
- Norėčiau aplankyti Kosmoso adatą ir Paiko turgų, - atsakau.
Tik imu jaustis nepatogiai, nes kai tik žvilgteliu į moteris, jos abi
spokso į mane ir kažką šnabždasi.
Šiandien manęs neapleidžia paranoja.
- Tikrai verta. Ar jau nusprendei, kur apsistosi? - klausia jis ir
pirštu perbraukia planšetės ekraną, kad išjungtų programėlę ir visą
dėmesį skirtų man.
- Tiesą pasakius, kol kas prisiglaudžiau pas Kimberlę su Kris­
tianu... Tik savaitei ar dviem, kol susirasiu būstą.
Gėdijuosi to skuboto pasiaiškinimo. Bjaurus jausmas sėdėti
jiems ant sprando, mat Hardinas sužlugdė galimybę išsinuomoti
vienintelį butą, kurį pavyko rasti. Noriu gyventi savarankiškai ir
niekam nebūti našta.
- Galėčiau paklausinėti ir sužinoti, gal yra tuščių butų mano
pastate, - pasisiūlo Trevoras. Jis pasitaiso švarko atlapus ir ranka
perbraukia per sidabrinį kaklaraiščio audinį.
- Ačiū, tačiau nesu tikra, ar butai tavo pastate man pagal
kišenę, - švelniai primenu jam. Jis juk vadovauja finansų skyriui,
o aš čia tik praktikantė. Nors man moka padoriai, esu tikra,
kad neišgalėčiau išsinuomoti net šiukšlių konteinerio jo pastato
kieme.
- Gerai. - Jis nurausta, staiga suvokęs milžinišką mudviejų
pajamų skirtumą. - Bet kuriuo atveju galiu paklausinėti, gal kas
nors žino apie laisvą būstą.
 - Ačiū tau. - Įtikinamai nusišypsau jam. - Sietle pradėsiu
jaustis sava, kai pagaliau rasiu nuolatinę gyvenamąją vietą.
- Sutinku. Prireiks šiek tiek laiko, bet tau tikrai čia patiks.
Jo nedrąsus šypsnys šiltas ir svetingas.
- Ką planuoji veikti po darbo? - paklausiu nepagalvojusi.
- Buvau šį tą suplanavęs, - burbteli. - Bet galiu atšaukti.
- Ne, ne. Viskas gerai, aš tik pagalvojau, kad tu pažįsti miestą,
todėl galbūt galėtum man jį aprodyti, bet jei jau ką suplanavai,
nesuk dėl to galvos.
Tikiuosi, Sietle man pavyks susirasti draugų.
- Man be galo patiktų aprodyti tau miestą. Aš tik ruošiausi pa­
bėgioti.
- Pabėgioti? - Suraukiu nosį. - Kodėl?
- Nes tai smagu.
- Man tai neatrodo itin smagu.
Man juokiantis, jis papurto galvą.
- Paprastai bėgioju kasdien po darbo. Aš taip pat vis dar žval­
gausi po miestą, o bėgiojimas yra puikus būdas perprasti jo iš­
dėstymą. Kurią dieną turėtum prie manęs prisijungti.
- Nežinau... - numykiu. Nelabai patraukli mintis.
- Užuot bėgioję, galėtume pasivaikščioti, - sukikena jis. - Aš
gyvenu Balarde. Tai visai šaunus rajonas.
- Tiesą pasakius, apie Balardą esu girdėjusi. - Prisimenu, kaip
žiūrinėjau vieną interneto svetainę po kitos, žvalgydamasi po
Sietlo rajonus. - Gerai, žinoma, kodėl mums nepasivaikščiojus po
Balardą. - Nuleidžiu rankas ir susidedu jas ant kelių.
Kažin ką apie tai pagalvotų Hardinas? Jis niekina Trevorą, o su­
teikus man „erdvės“ jam jau ir taip sunku. Aišku, jis to nesakė, bet
norėčiau tikėti, kad taip yra. Nesvarbu, koks fizinis ar metaforinis
atstumas skiria mane nuo Hardino - Trevorą laikau tik draugu, ne
daugiau. Mažiausiai dabar noriu veltis į romantiškus santykius su
bet kuo, ypač jei tai ne Hardinas.
- Tuomet sutarta. - Jis nusišypso, aiškiai nustebęs, kad su­
tikau prisijungti. - Mano pietūs jau baigėsi, todėl privalau grįžti
į kabinetą, bet atsiųsiu tau savo adresą, arba, jei nori, galime va­
žiuoti iškart po darbo.
- Važiuokime iškart po darbo. Mano bateliai tinkami pasi­
vaikščiojimui. - Parodau lygiapadžius batelius ir mintyse pagiriu
save, kad neapsiaviau aukštakulnių.
- Puiku. Užeisiu į tavo kabinetą apie penktą. - Taria jis stoda­
masis.
- Gerai, man tinka. - Aš taip pat pakylu ir išmetu krekerių po­
pierėlį į šiukšlių dėžę. Tada nugirstu vieną iš moterų sau už nu­
garos:
- Šiaip ar taip, visi puikiai žinome, kaip ji gavo šį darbą.
Kai iš smalsumo atsigręžiu į jų pusę, abi akimirksniu nutyla ir
įbeda akis į stalą. Nujaučiu, kad kalba apie mane, ir nieko negaliu
padaryti.
Štai tau ir draugų paieška Sietle.
- Nekreipk dėmesio į tas dvi, jos tesugeba skleisti paskalas, -
nuramina Trevoras ir uždėjęs ranką man ant nugaros išlydi iš po­
ilsio kambario.
Grįžusi į kabinetą, atidarau stalčių ir išsitraukiu mobilųjį. Du
praleisti skambučiai. Abu Hardino.
Ar turėčiau nieko nelaukusi jam paskambinti? „Jis skambino
dukart, galbūt kas nors atsitiko? Tikriausiai reikia pasikalbėti“, -
mintyse deruosi su savimi.
Jis atsiliepia po pirmo pyptelėjimo ir paskubomis klausia:
- Kodėl neatsiliepei?
- Ar kas nors atsitiko? - Atsistoju nuo kėdės, pradėjusi pani­
kuoti.
- Ne. Viskas gerai. - Jis alsuoja į ragelį. - Kodėl atsiuntei man
tas nuotraukas?
Tiksliai įsivaizduoju, kaip juda jo rausvos lūpos, tariant tuos
žodžius.
Apsidairau po kabinetą, baimindamasi jį nuliūdinti.
- Aš tik džiaugiausi savo kabinetu ir norėjau, kad jį pama­
tytum. Tikiuosi, nemanai, kad norėjau pasigirti. Atleisk...
 - Ne, aš tik nesupratau, - šaltai pertraukia jis ir nutyla.
Po kelių akimirkų tylos tariu:
- Daugiau nebesiųsiu. Nereikėjo to daryti. - Kakta atsiremiu į
kabineto langą ir nužvelgiu miesto gatves.
- Nesijaudink, viskas gerai... Kaip ten viskas? Patinka aplinka?
Hardino balsas niūrus, ir aš trokštu išsklaidyti tą rūškaną iš­
raišką, kuri, žinau, dabar jo veide.
- Čia labai šaunu.
Kaip ir tikėjausi, jis nenusileidžia:
- Neatsakei į mano klausimą.
- Man čia patinka, - tyliai tarsteliu.
- Atrodo, kad iš laimės šokinėji.
- Ne, man tikrai čia patinka, aš tik... Pratinuosi. Tik tiek. Kas
naujo pas jus? - paklausiu norėdama pratęsti pokalbį. Dar nesu pa­
siruošusi su juo atsisveikinti.
- Nieko, - atsako paskubomis.
- Ar tau tai keista? Žinau, sakei, kad nenori kalbėtis telefonu,
bet pats man paskambinai, todėl aš tik...
- Ne, nekeista, - nutraukia jis. - Man su tavim niekad ne­
keista, tik sakiau, kad neturėtume ištisas valandas pliurpt telefonu,
jei nesiruošiam būt kartu, nes tai neturi prasmės ir man būtų tikra
kankynė.
- Vadinasi, nori su manim pasikalbėti? - klausiu, nes esu ap­
gailėtina ir trokštu išgirsti tuos žodžius.
- Taip, aišku, kad noriu.
Fone pasigirsta avarinis automobilio signalas, todėl spėju, jog
jis tikriausiai vairuoja.
- Tai ką? Tada šnekėsim telefonu kaip draugai? - klausia jis. Jo
balse jokio pykčio, tik smalsumas.
- Nežinau, galbūt galėtume pamėginti?
Šis išsiskyrimas visiškai kitoks nei pastarasis. Bendraujame
draugiškai ir nenutraukėme santykių galutinai. Dar nenuspren­
džiau, ar man iš tikrųjų reikia visiškai atsiriboti nuo Hardino, todėl
nustumiu mintį į gilų kampelį ir pasižadu apmąstyti ją vėliau.
 - Nieko neišeis.
- Nenoriu, kad vienas kitą ignoruotume ir daugiau niekada
nebesikalbėtume, bet nepersigalvojau ir dėl to, kad man reikia
erdvės, - bandau aiškinti.
- Gerai, tada papasakok man apie Sietlą, - galiausiai nusi­
leidžia Hardinas.
 Septyniasdešimt penktas skyrius

TESĄ

Visą pusdienį prakalbėjusi telefonu su Hardinu ir supratusi, kad

nieko rimto nenudirbau, dieną baigiu už savo kabineto durų kan­
triai laukdama Trevoro.
Hardinas kalbėjo taip ramiai ir aiškiai, tarsi būtų kažko susikau­
pęs. Stoviniuodama koridoriuje nepajėgiu sutramdyti džiaugsmo,
kad vis dar bendraujame. Tai daug geriau nei vienam kito vengti.
Giliai viduje žinau: ilgai taip paprasta nebus - šitaip kalbėtis, er­
zinti save mažomis Hardino dozėmis, nors tiesa ta, kad man jo
reikia viso ir nuolatos. Noriu, kad jis būtų čia, kad mane glamonė­
tų, bučiuotų ir priverstų juoktis.
Tikriausiai toks būna neigimas.
Kol kas man to užtenka. Jaučiuosi geriau, nei skandindama
save liūdesyje.
Atsidustu ir toliau lūkuriuodama galva parimstu į sieną. Pradedu
gailėtis paklaususi Trevoro, ką jis veiks po darbo. Kur kas mieliau
Kimberlės namuose telefonu šnekučiuočiausi su Hardinu. Kaip no­
rėčiau, kad jis imtų ir atvažiuotų, - dabar laukčiau susitikimo su
juo. Jo kabinetas galėtų būti netoli manojo, galėtų ne vieną kartą per
dieną užsukti pas mane, o aš rasčiau priežasčių aplankyti jį. Esu tikra,
kad jei tik panorėtų, Kristianas nedvejodamas duotų jam darbo. Jis
pats keletą kartų minėjo norįs, kad Hardinas vėl jam dirbtų.
Galėtume kartu pietauti, gal net pakartoti keletą įsiminusių
dalykų iš senojo kabineto. Pradedu svajoti apie Hardiną, stovintį
man už nugaros: aš pasilenkusi virš stalo, jis tvirtai apsivyniojęs
mano plaukus sau apie delną...
- Atleisk, kad šiek tiek vėluoju. Susirinkimas užsitęsė, - Tre-
vorui pertraukus mintis, pašoku iš nuostabos ir gėdos.
- A, na, viskas gerai. Aš tik... - Užsikišu plaukų sruogą už
ausies ir pasimuistau. - Laukiau.
Jei tik jis žinotų, kokios mintys sukosi mano galvoje vos prieš
akimirką. Laimei, jis nė nenutuokia. Ir iš kur tokios svajos at­
skriejo - nesuprantu.
Jis palenkia galvą į kitą tuščio koridoriaus pusę.
- Pasiruošusi?
- Taip.
Eidami iš pastato nerūpestingai šnekučiuojamės. Beveik visi iš­
važiavo ir kabinetai stovi tušti. Trevoras pasakoja man apie naująjį
savo brolio darbą Ohajo valstijoje ir apie naujo kostiumo paieškas
mūsų kolegės Kristalės vestuvėms kitą mėnesį. Be jokios rimtos
priežasties susimąstau, kiek kostiumų turi Trevoras.
Kai susėdame į savo automobilius, nuseku Trevoro BMW per
perpildytą miestą į nedidelį Balardo rajoną. Pasak tinklaraščių,
kurių prisiskaičiau prieš persikraustydama, tai vienas iš nauja-
madiškiausių Sietlo rajonų. Siaurose gatvelėse rikiuojasi kavi­
nukės, veganų restoranai ir populiarūs barai. Įvažiuoju į garažą
po Trevoro daugiabučiu ir pati sau nusijuokiu prisiminusi jo pa­
sisiūlymą padėti man susirasti butą šitoje prašmatnioje vietovėje.
- Žinoma, man pirmiausia reikia persirengti, - nusišypso Tre­
voras, rodydamas į savo kostiumą.
Mums užėjus į jo butą ir jam pradingus miegamajame, smalsiai
apsižvalgau erdvioje svetainėje. Ant židinio atbrailos pristatyta šei­
myninių nuotraukų ir straipsnių iškarpų iš laikraščių, o ant kavos
stalelio stovi įmantri skulptūra iš išlydytų ir į vieną sulietų vyno
butelių. Nė dulkelės net ir atokiausiuose kampučiuose - įspūdinga.
- Pasiruošęs! - grįžęs iš miegamojo praneša Trevoras, segda-
masis raudoną sportinį nertinį. Visada nustembu išvydusi jį su
tokiais kasdieniškais drabužiais - skirtumas tarp šio įvaizdžio i
įprastų darbinių kostiumų yra nenusakomas.
Apėję porą kvartalų netoli jo namų, abu pradedame drebėti i
šalčio.
- Tesą, ar tu alkana? Galėtume sustoti ko nors užkąsti. - Jis iš
pučia garų kamuolį į šaltą orą.
Imu įnirtingai linkčioti galva. Skrandis gurgia iš alkio primin
damas, kad pietums gavo tik pakelį riešutų sviesto skonio krekerii]
Leidžiu Trevorui pagal save išrinkti restoraną, ir netrukus me
jau šildomės nedidelėje itališko maisto kavinukėje. Saldus česnak
aromatas tuojau pat randa kelią į mano nosį, ir mums einant linl
stalelio imu ryti seilę.
 Septyniasdešimt šeštas :;kynu:;

HARDINAS

- Atrodai kur kas... Higieniškiau> - sakau iš vonios išėjusiam

ir baltu rankšluosčiu besišluostančiam Ričardui švariai nuskustu
veidu.
- Barzdos nesiskutau ištisus mėnesius, - atsako jis, trindamas
lygią skruosto odą.
- Negali būt, - vartau akis, ir jis man šypteli.
- Dar kartą ačiū, kad leidai čia pasilikti... - nutęsia giliu balsu.
- Amžinai čia nesitrainiosi, todėl gali man nedėkot. Man šita
situacija vis dar nepatinka. - Atsikandu picos, kurią užsisakiau
sau... Ir buvau priverstas pasidalint su Ričardu. Reikia rast būdą,
kaip palengvint spaudimą Tesai. Jos gyvenime ir taip tiek visko
vyksta, todėl jei galiu jai padėt srėbt jos tėvo košę, taip ir pada­
rysiu.
- Žinau. Stebiuosi, kad dar manęs neišmetei lauk, - sako jis
juokdamasis. Lyg būtų iš ko juoktis. Stebeiliju į jį. Jo akys atrodo
neproporcingai didelės pagal veidą, o po jomis juoduoja ratilai.
Atsidustu.
- Ir aš stebiuosi, - prisipažįstu suirzęs.
Ričardas virpteli. Tikriausiai ne iš baimės, o dėl narkotikų, prie
kurių pripratęs, trūkumo.
Noriu žinot, ar jis buvo atsinešęs jų į mūsų namus praeitą sa­
vaitę. Vis dėlto, jei jo paklausiu, o jis prisipažins, neteksiu kan­
trybės ir išspirsiu jį lauk per kelias sekundes. Tesos ir savo labui at­
sistoju ir išeinu iš kambario su tuščia lėkšte rankoj. Nešvarių indų
krūva kriauklėj kažkokiu būdu išaugo dvigubai, o man rankos
nekyla tvarkytis ir dėt juos į indaplovę.
- Išplauk indus, kad atsilygintum! - šūkteliu Ričardui.
Koridoriuj išgirstu kimų jo juoką, įėjęs paskui save uždarau
miegamojo duris, o jis nueina į virtuvę.
Noriu dar kartą paskambint Tesai ir išgirst jos balsą. Noriu
paklaust, kaip praėjo likusi dienos dalis... Ką ji planuoja veikt po
darbo? Ar ir ji, kai baigėm kalbėt, spoksojo į telefoną kvailai šyp­
sodamasi, kaip aš?
Tikriausiai ne.
Dabar suprantu, kad visos praeity iškrėstos kvailystės ir nuo­
dėmės pagaliau atsigręžė prieš mane. Todėl Tesą ir pasirodė mano
gyvenime. Negailestinga bausmė nuostabaus apdovanojimo
kailyje. Ji man buvo duota keletui mėnesių tik tam, kad būtų
atimta, nors vis dar šmėsčiojanti priešais - kaip morka asilui prieš
nosį - kasdieniškų skambučių telefonu pavidalu. Nežinau, kiek dar
laiko prireiks pagaliau pasiduot likimui ir leist sau išsivaduot iš
šito neigimo.
Neigimas - štai kas tai yra.
Tačiau viskas neturi baigtis šitaip. Aš galiu tai pakeist. Galiu
būt toks, kokio jai reikia, netempdamas jos su savim į pragarą.
Velniop, skambinu jai.
Jos telefonas skamba ir skamba, bet ji neatsiliepia. Jau beveik
šešios - tad turėjo baigt darbą ir grįžt namo. Kur daugiau, po
velnių, ji eitų? Svarstydamas, ar skambint Kristianui, apsiaunu
sportbačius, tingiai juos užsirišu ir sukišu rankas į švarko ran­
koves.
Žinau, kad ji supyktų - tiksliau pasiustų, - jei jam paskam­
binčiau, bet mėginau su ja pasikalbėt šešis kartus, o ji nepakėlė
ragelio. Atsidustu ir pirštais perbraukiu neplautus plaukus. Šitas
davimo vienas kitam erdvės reikalas mane žiauriai nervina.
- Išeinu, - pranešu savo nekviestam svečiui. Negalėdamas at­
sakyt, mat į burną ką tik susigrūdo didžiausią saują bulvių traš­
kučių, jis linkteli. Bent jau kriauklė tuščia.
 Kur, po galais, man dėtis?
Po minutės kitos sustoju aikštelėj už nedidelio sporto klubo.
Nežinau, kokios naudos buvimas čia man duos ar kaip šitas mėšlas
man padės, bet kol kas vis labiau širstu ant Tesos. Tenoriu ją iškeikt
arba nuvažiuot į Sietlą ir ją susirast, bet nevertėtų daryt nei vieno,
nei kito... Tai situaciją tik pablogintų.
 Septyniasdešimt septintas skyrius

TESĄ

Pabaigusi valgyti, aš jau vos nusėdžiu savo vietoje. Vos tik užsi­
sakėme vakarienę, prisiminiau, kad palikau telefoną automobily­
je, ir tai varo mane iš proto labiau nei turėtų. Man retai kada kas
skambina. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad galbūt skambino
Hardinas ar bent atsiuntė žinutę. Iš paskutiniųjų stengiuosi klau­
sytis Trevoro pasakojimo apie Times laikraštyje skaitytą straipsnį,
negalvoti apie Hardiną ar tikimybę, kad galbūt jis skambino, tačiau
negaliu. Per visą vakarienę jaučiuosi išsiblaškiusi ir esu tikra, kad
Trevoras atkreipė dėmesį. Jis paprasčiausiai pernelyg mandagus,
kad ką nors sakytų.
- Nejaugi nesutinki? - Trevoro balsas grąžina mane į tikrovę.
Paskubomis mintyse permetu paskutines pokalbio sekundes,
mėgindama prisiminti, apie ką jis kalba. Straipsnis buvo apie svei­
katos draudimą... Atrodo.
- Taip, sutinku, - sumeluoju. Neįsivaizduoju, kam ką tik pri­
tariau, bet labai norėčiau, kad padavėjas pasiskubintų ir atneštų
sąskaitą.
Tarsi perskaitęs mano mintis, jaunuolis padeda ant stalo sąs­
kaitą, o Trevoras tuoj pat išsitraukia piniginę.
- Aš galiu... - pradedu sakyti.
Tačiau jis įkiša į aplanką keletą kupiūrų, ir padavėjas pra­
dingsta restorano virtuvėje.
- Vaišinu.
 Tyliai jam padėkojusi, žvilgteliu į didelį akmeninį laikrodį, ka­
bantį virš durų. Jau po septynių - restorane praleidome daugiau
nei valandą. Su palengvėjimu atsikvepiu, kai Trevoras stodamasis
suploja rankomis ir sako:
- Ką gi.
Pakeliui į jo namus praeiname nedidelę kavinukę ir, be žodžių
kviesdamas užeiti, Trevoras kilsteli antakį.
- Galbūt kurį kitą vakarą šią savaitę? - pasiūlau šypsodamasi.
- Šaunu. - Vienas jo lūpų kamputis pakyla, suformuodamas
garsųjį kreivą šypsnį, ir mudu pasukame link jo namų.
Paskubomis atsisveikinusi ir draugiškai jį apkabinusi, šoku į
automobilį ir tuoj pat čiumpu telefoną. Nerimas ir beviltiškumas
veda mane iš proto, tačiau stengiuosi nugramzdinti tuos jausmus
atgal į tamsą. Devyni praleisti skambučiai. Visi Hardino.
Nieko nelaukdama jam skambinu, tačiau atsiliepia jo balso
pašto atsakiklis. Kelionė nuo Trevoro buto iki Kimberlės namų -
ilga ir nuobodi. Eismas Sietle - tikras košmaras: triukšminga ir
vienos grūstys. Netyla avariniai signalai, iš vienos juostos į kitą zuja
mažučiai automobiliukai. Vairuoti tampa nepakeliama, ir sustojusi
prie Kimberlės namų pajuntu, kad siaubingai įsiskaudo galvą.
Įžengusi pro duris, išvystu ją sėdinčią ant baltos odinės sofos
su vyno taure rankoje.
- Kaip praėjo diena? - klausia ji ir palinksta pastatyti gėrimo
ant stiklinio stalelio priešais.
- Neblogai. Bet eismas šitame mieste neįtikėtinas, - nusi-
skundžiu ir šlepteliu į tamsiai raudoną kėdę prie lango. - Košma­
riškai įsiskaudo galvą.
- Taip, eismo sąlygos nekokios. Turiu vyno tavo galvos
skausmui numalšinti. - Ji atsistoja ir pereina skersai kambarį.
Nespėjus paprieštarauti, ji į aukštą taurę įpila baltojo vyno ir
paduoda man. Gurkšteliu vėsaus, gaivaus salsvo gėrimo.
- Ačiū. - Šypsodamasi gurkšteliu dar.
- Taigi... Leidai laiką su Trevoru, ar ne?
 Kimberlė tokia landi... Mieliausia to žodžio prasme.
- Taip, draugiškai pavakarieniavome. Kaip draugai, - nekaltai
atsakau.
- Galbūt tau reikėtų pamėginti atsakyti iš naujo ir žodį
„draugai“ paminėti dar keletą kartų, - pašiepia ji. Aš nesulaikau
juoko.
- Tik stengiuosi pabrėžti, kad mudu esame tik... Na... Draugai.
Rudose jos akyse sužėri smalsumas.
- Ar Hardinas žino, kad bičiuliavaisi su Trevoru?
- Ne, bet papasakosiu jam, kai kitą kartą kalbėsimės. Kažkodėl
Trevoras jam nepatinka.
Ji linkteli.
- Negaliu jo kaltinti. Jei Trevoras nebūtų toks drovus, jis galėtų
dirbti modeliu. Ar pastebėjai, kokios žavingai mėlynos jo akys? -
Siekdama įspūdingesnio efekto laisva ranka ji pasivėdina veidą, ir
abi sukikename tarsi mokinukės.
- Ar nenorėjai pasakyti žalios akys, mieloji? - staiga išdygęs
vestibiulyje paklausia Kristianas, ir aš vos neišmetu taurės ant me­
dinių grindų.
- Žinoma, - nusišypso jam Kimberlė.
Bet jis tik papurto galvą ir šelmiškai mums abiem nusišypso.
- Na, tikriausiai ir aš galėčiau būt modelis. - Jis pamerkia akį.
Atsikvepiu, kad jis neįsižeidė. Jei Hardinas būtų išgirdęs mane
kalbant apie Trevorą taip, kaip ką tik kalbėjo Kimberlė, tikriausiai
būtų apvertęs stalą aukštyn kojom.
Kristianas prisėda ant sofos greta Kimberlės, o ši įsitaiso jam
ant kelių.
- O kaip laikosi Hardinas? Juk tikrai kalbėjotės? - paklausia
jis.
Nusuku akis.
- Taip, šiek tiek. Jam viskas gerai.
- Jis toks užsispyrėlis. Vis dar jaučiuosi įžeistas, kad jis ne­
priėmė mano pasiūlymo, turint galvoje jo padėtį.
 Kristianas nusišypso Kimberlei į kaklą ir švelniai pabučiuoja
už ausies. Šiedu nė trupučio nesidrovi demonstruoti jausmų aplin­
kinių akivaizdoje. Norėčiau nusisukti, bet negaliu.
Pala...
- Kokio pasiūlymo? - klausiu aiškiai nustebusi.
- Nagi darbo, kurį jam pasiūliau. Juk minėjau, tiesa? Gaila,
kad jis čia neatvažiavo. Noriu pasakyti, jam liko kiek - vienas se­
mestras, ir jis anksčiau baigs universitetą?
Ką? Kodėl aš apie tai girdžiu pirm ą kartą? Niekas nė puse
žodžio neužsiminė, kad Hardinas universitetą baigs anksčiau. Tad
tik numykiu:
- Na, taip... Manau, taip ir yra.
Kristianas apkabina Kimberlę ir pasūpuoja ant kelių.
- Tas vaikinas - kone genijus. Jei būtų bent krislą pasistengęs,
jo pažymiai būtų nepriekaištingi.
- Jis iš tiesų nepaprastai protingas... - sutinku. Ir tai tiesa.
Hardino sumanumas nesiliauja manęs stebinęs ir intrigavęs. Tai
vienas iš jo bruožų, kuriais žaviuosi labiausiai.
- Ir rašytojas iš jo neprastas, - prideda jis ir nukniaukia gurkšnį
vyno iš Kimberlės taurės. - Nesuprantu, kodėl liovėsi kūręs. Ne­
kantravau perskaityti daugiau jo darbų. - Atsidūsta Kristianas, kol
Kimberlė bando atrišti sidabrinį jo kaklaraištį.
Mane suglumino visa ši negirdėta informacija. Hardinas...
Kuria? Pamenu jį kartą užsiminus, kad mėgino rašyti pirmame
kurse, tačiau niekada nesidalino smulkmenomis. Kaskart, kai apie
tai prabildavau, jis pakeisdavo temą arba sumenkindavo pačią
mintį, todėl nemaniau, kad tai jam iš tiesų svarbu.
- Taip. - Ištuštinu savo taurę ir atsistojusi pamoju į butelį. - Ar
galėčiau?
- Žinoma. - Kimberlė linkteli. - Gerk, kiek nori. Turime pilną
rūsį, - priduria maloniai šypsodamasi.
Po trečios taurės baltojo vyno, galvos skausmas išgaravo, o
smalsumas išaugo geometrine proporcija. Laukiu, kol Kristianas
dar kartą paminės Hardino kūrybą ar darbo pasiūlymą, tačiau
veltui. Jis pasineria į smulkmenišką verslo diskusiją apie tai, kaip
derasi su žiniasklaidos kompanija, norėdamas praplėsti „Vance“
leidyklos filmų bei televizijos perspektyvas. Kad ir kaip įdomu
tai būtų, noriu užsidaryti savo kambaryje ir dar kartą pamėginti
paskambinti Hardinui. Tinkamai akimirkai pasitaikius, palinkiu
jiems labos nakties ir atsiprašiusi nuskubu į savo laikiną miegamąjį.
- Pasiimk butelį su savimi! - šūkteli Kimberlė, man einant pro
puspilnį vyno butelį ant stalo.
Dėkodama jai linkteliu ir paklausau.
 Septyniasdešimt aštuntas skyrius

HARDINAS

Vis dar maudžiančiom nuo kriaušės spardymo sporto klube kojom

grįžtu į butą. Pasičiupęs vandens buteliuką iš šaldytuvo stengiuo­
si nekreipt dėmesio į ant sofos knarkiantį tipą. Juk viskas dėl jos.
Viskas tik dėl jos. Nugeriu pusę buteliuko ir įsijungiu iš kuprinės
išknistą telefoną. Jau ruošiantis jai skambint, ekrane nušvinta jos
vardas.
- Alio? - atsiliepiu tempdamas prakaitu permirkusius marški­
nėlius sau per galvą ir sviedžiu juos ant grindų.
- Labas, - tarsteli ji.
Jos atsakymas trumpas. Per trumpas. Noriu su ja pasikalbėt.
Man reikia, kad ji norėtų su manim pasikalbėt.
Paspyręs marškinėlius pakeliu nuo grindų - jei ji matytų, iš­
bartų mane už tokį apsileidimą.
- Ką veiki?
- Žvalgiausi po miestą, - ramiai atsako ji. - Mėginau tau skam­
binti, bet atsiliepė balso paštas.
Klausydamasis jos balso nusiraminu.
- Aš vėl nuvažiavau į tą sporto klubą. - Atsigulu ant lovos
trokšdamas, kad ji būtų greta, galvą padėjus man ant krūtinės, o
ne kažkur Sietle.
- Tikrai? Tai šaunu! - sako ji ir prideda: - Aunuosi batus.
- Gerai...
- Nežinau, kodėl tau tai pasakiau, - kikena ji.
- Ar tu gėrei? - Pasiremiu viena alkūne.
 - Išgėrėme šiek tiek vyno, - prisipažįsta ji.
Reikėjo iškart susiprast.
- Su kuo?
- Kimberle ir ponu Vensu... Norėjau pasakyti, Kristianu.
-A .
Nežinau, kaip jaučiuosi dėl to, kad ji geria ir linksminasi sve­
timam mieste, bet suprantu, kad dabar ne laikas apie tai užsimint.
- Jis sako, kad esi stulbinantis rašytojas, - aiškiai kaltinančiu
tonu sako ji. Po velnių.
- Kam jam taip sakyt? - atkertu. Širdis pradeda daužytis
smarkiau.
- Nežinau. Kodėl neberašai?
Jos balse - vynas ir smalsumas.
- Nežinau. Bet nenoriu kalbėt apie save. Noriu pasikalbėt apie
tave, Sietlą ir kodėl manęs vengi.
- Na, jis dar sakė, kad kitą semestrą baigsi studijas, - toliau
tauškia ji, nekreipdama dėmesio į mano žodžius.
Kristianas akivaizdžiai nemoka nesikišt į ne savo suknistus rei­
kalus.
- I r ką?
- Aš apie tai nieko nežinojau, - sako Tesą. Girdžiu ją kažkur
kuičiantis ir dūsaujant iš susierzinimo.
- Neslėpiau to nuo tavęs, paprasčiausiai neišėjo iš kalbos. Tau
dar toli iki baigimo, todėl tai neturi jokios reikšmės. Aš gi nesi­
ruošiau niekur važiuot.
- Palauk, - sako ji į ragelį. Ką, po velnių, ji ten veikia? Ir kiek
vyno išgėrė?
Porą minučių pasiklausęs, kaip ji kažką nesuprantamai burba
ir kuičiasi, galiausiai klausiu:
- Ką ten veiki?
- Ką? A, mano palaidinės sagos įsivėlė į plaukus. Atleisk, pri­
siekiu, aš klausausi.
- Kodėl iš viso tardai savo viršininką apie mane?
 - Jis pirmas pradėjo. Žinai, kadangi jis tau keletą kartų pasiūlė
darbą, o tu atsisakei, tapai pokalbio tem a, - pabrėžia ji.
- Pasenusios naujienos. - Tiksliai neprisimenu, ar minėjau tą
darbo pasiūlymą, bet tyčia nuo jos neslėpiau. - Mano nuomonė
apie kraustymąsi į Sietlą visada buvo aiški.
- Gali dar kartą tai pakartoti, - sako ji, o aš kone matau ją var­
tančią akis... Vėl.
Pakeičiu temą:
- Kodėl neatsiliepei, kai tau skambinau? Bandžiau tiek daug
kartų.
- Žinau, buvau palikusi telefoną Trevoro... - ji nutyla sakinio
vidury.
Pašokęs nuo lovos pradedu žingsniuot po kambarį. Po velnių,
aš taip ir žinojau.
- Jis tik draugiškai aprodė man apylinkes, tik tiek, - paskubom
ginasi.
- Neatsiliepei į skambučius, nes buvai su prakeiktu Trevoru? -
suurzgiu, pulsui spartėjant su kiekviena į mano klausimą atsa­
kančia tylos akimirka.
Staiga ji atkerta:
- Nedrįsk su manim pyktis dėl Trevoro, jis tėra draugas, o tu
esi tas, kurio čia nėra. Nebandyk aiškinti, su kuo man draugauti,
supratai?
- Tesą... - perspėju.
- Hardinai Alanai Skotai! - rikteli ji ir prapliumpa juokais.
- Kas čia juokingo? - nesuprantu, bet ir pats nepajėgiu nuslėpt
veidą užkariavusios šypsenos. Po velnių, koks aš apgailėtinas.
- Aš... Nežinau!
Jos juokas nuskamba ausyse ir šiluma nuvilnija tiesiai į širdį.
- Tau derėtų patraukt vyną į šalį, - pašiepiu trokšdamas pa­
matyt, kaip ji į mano barimą atsako vartydama akis.
- Priversk mane, - meta iššūkį kimiu žaismingu balsu.
- Jei ten būčiau, tikrai kad priversčiau.
 - Ką dar padarytum, jei būtum čia? - klausia ji manęs.
Šlepteliu atgal į lovą. Ar šitas pokalbis krypsta ten, kur man
atrodo? Su ja visada taip painu, ypač kai ji išgeria.
- Teresa Lin Jang, ar mėgini užsiimt su manim telefoniniu
seksu? - grėsmingai paklausiu.
Ji pradeda kosėt, tikriausiai paspringus gurkšniu vyno.
- Ką! Ne! Aš... Aš šiaip klausiu! - sucypia.
- Aišku, dabar viską neigsi, - šaipausi, juokdamasis iš pasibai­
sėjusio jos tono.
- Nebent... To norėtum tu7 - tyliai taria ji.
- Tu rimtai? - vien nuo minties džinsai darosi per siauri.
- Gal... Nežinau. Ar tu pyksti dėl Trevoro? - jos balsas apsuka
man galvą labiau nei bet koks išgertas vyno kiekis.
Aišku, kad siuntu, po velnių, bet dabar nenoriu to aptarinėt. Iš­
girstu ją garsiai nuryjant ir skambtelint pastatomą taurę.
- Į Trevorą dabar man nusispjaut, - sumeluoju. - Ir neišmauk
viso vyno iš karto, - įsakau. Puikiai ją pažįstu. - Paskui bus bloga.
Išgirstu dar porą gurkšnių ragely.
- Negali man nurodinėti per atstumą.
Ji ir vėl geria. Esu tikras - tam, kad įgautų drąsos.
- Mažute, nurodinėsiu tau per bet kokį atstumą. - Šypteliu,
pirštais perbraukdamas lūpas.
- Ar galiu tau kai ką pasakyti? - tyliai paklausia.
- Pirmyn.
- Šiandien galvojau apie tave ir tą pirmą kartą, kai buvai užėjęs
į mano kabinetą...
- Galvojai, kaip tave dulkinau, būdama su juo? - paklausęs
imu melstis, kad atsakymas būtų teigiamas.
- Aš jo tuo metu laukiau.
- Papasakok man daugiau. Pasakyk, ką galvojai, - spaudžiu.
Kaip visa tai suknistai painu. Kiekvieną kartą mums kalbantis
atrodo, kad nedarom jokios „santykių pertraukos“, kad viskas taip
pat, kaip buvo visada. Vienintelis skirtumas dabar tas, kad negaliu
jos fiziškai matyt ar paliest. Velnias, kaip noriu prie jos prisiliest,
liežuviu perbraukt per švelnią jos odą...
- Galvojau apie tai, kaip... - pradeda ji ir išgeria dar.
- Nesidrovėk, - raginu ją tęst.
- Kaip man patiko ir kad norėčiau tai pakartoti.
- Su kuo? - klausiu tik tam, kad išgirsčiau jos atsakymą.
- Su tavim, tik su tavim.
- Gerai. - Šypsausi. - Tu vis dar mano, nors verti mane duot
tau erdvės. Tu vis dar skirta tik man, juk žinai tai, tiesa? - klausiu
jos kuo švelniau.
- Žinau, - sako ji. Pajuntu, kaip krūtinę užlieja džiaugsmas
ir didžiulė palengvėjimo banga, kurią su malonumu įsileidžiu
vidun. - Ar tu vis dar mano? - klausia ji su gerokai daugiau pasiti­
kėjimo balse nei prieš kelias akimirkas.
- Taip, visada.
„Neturiu pasirinkimo. Neturėjau nuo tos dienos, kai tave su­
tikau“, - noriu pridėt, bet tik tyliu, nervingai laukdamas, ką ji pa­
sakys.
- Gerai, - autoritetingai taria Tesą. - O dabar papasakok man,
ką darytum, jei būtum čia, ir nepraleisk nė menkiausios smulk­
menos.
 Septyniasdešimt devintas skyrius

TESĄ

Mintys miglotos, o galva sunki, bet pačia nuostabiausia prasme.

Apkvaitusi nuo vyno ir kimaus Hardino balso šypsausi nuo ausies
iki ausies. Dievinu šią šelmišką Hardino pusę, ir jei jis nori žaisti,
aš žaisiu.
- O, ne, - taria jis tuo ramiu savo tonu. - Pirmiausia tu man
papasakok, ką norėtum, kad padaryčiau.
Gurkšteliu vyno tiesiai iš butelio.
- Jau sakiau, - mėginu išsisukti.
- Išgerk daugiau vyno. Savo fantazijas man išpasakoji tik įkau-
šus.
- Puiku. - Smiliumi perbraukiu medinį lovos rėmą. - Noriu,
kad palenktum mane virš šitos lovos... Ir paimtum taip, kaip prie
to stalo.
Užuot susigėdusi, pajuntu kaklu į skruostus nuvilnijančią ši­
lumos bangą. Hardinas tyliai nusikeikia - žinau, jis nesitikėjo, kad
atsakysiu vaizdingiau.
- O toliau? - tyliai klausia jis.
- Na... - pradedu ir užsiverčiu butelį dar kartą - kad įgyčiau
drąsos. Mudu su Hardinu niekada šito nedarėme. Jis yra atsiuntęs
man keletą nepadorių žinučių, bet šitai... Tai visiškai kas kita.
- Pirmyn, nesidrovėk.
- Tu suimtum mane už klubų, kaip tai darai visuomet, o aš įsi­
kibčiau į patalus, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Tavo pirštai susmigtų
man į odą, palikdami žymes... - Ragelyje išgirdusi sunkų jo al­
savimą nenoromis suspaudžiu šlaunis.
- Paliesk save, - liepia jis, o aš skubiai apsidairau kambaryje
pamiršusi, kad asmeninio mūsų pokalbio niekas negirdi.
- Ką? Ne, - griežtai sušnabždu, spausdama telefoną delne.
- Taip.
- Nedarysiu to... Čia. Jie mane išgirs.
Jei šitaip kalbėčiausi su bet kuo kitu, ne Hardinu, joks vyno
kiekis neužgožtų pasibaisėjimo.
- Niekas tavęs neišgirs. Nagi. Žinau, kad nori.
Iš kur jis žino ?
Ar aš tikrai noriu?
- Išsitiesk ant lovos, užmerk akis, praskėsk kojas, ir aš tau pa­
sakysiu, ką daryt, - švelniai kužda jis. Kad ir kokie šilkiniai būtų jo
žodžiai, skamba tarsi griežtas paliepimas.
- Bet aš...
- Nagi.
Kol šaltas protas kovoja su hormonais, nuo autoritetingo jo
tono imu rangytis. Nuo minties apie telefonu save pamaloninti
mane įtikinėjantį Hardiną ir visus nešvankius dalykus, kuriuos
jis man kalbėtų, temperatūra kambaryje garantuotai pakyla ma­
žiausiai dešimčia laipsnių.
- Gerai, kadangi jau sutikai, - tęsia jis, man dar nieko neat­
sakius, - pasakyk man, kai nusirengsi iki kelnaičių.
Ak... Tada tyliai nutipenu iki durų ir pasuku užraktą tarp
pirštų. Kimberlės su Kristianu ir Smito miegamieji yra viršuti­
niame namo aukšte, tačiau yra tikimybė, kad jie vis dar apačioje.
Atidžiai įsiklausau, ar neišgirsiu šnaresio, o išgirdusi duris trink­
telint man virš galvos, nusiraminu.
Paskubomis čiumpu butelį ir pabaigiu vyną. Vidinė kaitra iš
mažytės kibirkšties virto šėlstančia liepsna, o aš stengiuosi per
daug negalvoti apie tai, kad maunuosi kelnes ir guluosi į lovą vien
su plonais medvilniniais marškinėliais ir kelnaitėmis.
 - Ar tu vis dar su manim? - klausia Hardinas greičiausiai šel­
miškai šypsodamasis.
- Taip, aš... Ruošiuosi.
Negaliu patikėti, kad tikrai tai darysiu.
- Liaukis analizavus. Padėkot galėsi vėliau.
- Liaukis skaitęs mano mintis, - pajuokauju su viltimi, kad taip
ir bus.
- Prisimeni, ką tau rodžiau, ar ne?
Linkteliu pamiršusi, kad jis manęs nemato.
- Nervingą tylą priimsiu kaip teigiamą atsakymą. Gerai.
Pirštais pradėk spaust ten, kur praeitą kartą...
 Aštuoniasdešimtas skyrius

HARDINAS

Tesai aiktelėjus suprantu, kad ji pakluso mano nurodymams. Aiš­

kiai matau ją gulinčią ant lovos praskėstom kojom. Velnias.
- Dieve, kaip norėčiau dabar ten būt ir tave stebėt, - alsuoju,
mėgindamas nekreipt dėmesio į savo susijaudinimą.
- Tau tai patinka, tiesa? Stebėti mane? - ji sunkiai alsuoja į
ragelį.
- Taip, dieviška tai daryt. Ir žinau, kad tau patinka būt ste­
bimai.
- Taip, visai taip, kaip tau patinka, kai pešteliu tave už plaukų.
Ranka nevalingai nuslysta tarp kojų. Mintis užvaldo jos, besi-
rangančios po mano liežuviu, įsikibusios man į plaukus, aimanuo­
jančios mano vardą, vaizdiniai. Suspaudžiu save stipriau. Tik Tesą
sugeba mane šitaip greitai sujaudint.
Jos dejonės tylios, pernelyg tylios. Jai reikia daugiau padrą­
sinimo.
- Greičiau, Tesą, suk pirštais apskritimus, tik greičiau. Įsi­
vaizduok, kad aš ten, šalia tavęs, kad tai mano pirštai tave liečia,
verčia tave pasinert į orgazmą, - kalbu tyliai, jei kartais mano ne­
kviestasis svečias slankiotų koridoriuj.
- Ak... - aikteli ji.
- Įsivaizduok ir mano liežuvį, mažute, besisukiojantį toje vie­
telėje, prie tavęs prispaustas mano nuodėmingas lūpas, įsisiur­
biančias, kandžiojančias, erzinančias.
 Nusimaunu sportinius šortus ir pradedu lėtai save glamonėt.
Užsimerkęs susitelkiu į jos alsavimą ir dejones.
- Tu daryk tą patį - liesk save, - šnabžda ji, ir man prieš akis
iškyla išsiriečiančios jos nugaros, kol tenkina save, vaizdinys.
- Jau, - burbteliu, o ji suinkščia. Po velnių, kaip noriųjų pamatyt.
- Kalbėk su manim, - meldžia Tesą. Dieviška, kai jos nekal­
tumas tokiomis akimirkomis išgaruoja... Jai patinka klausytis
mano begalinių nešvankybių.
- Noriu tave išdulkint. Ne, noriu pasiguldyt tave į lovą ir my­
lėtis greitai ir smarkiai, taip stipriai, kad imtum klykt mano vardą,
kol skverbiuos vis giliau ir giliau...
- Aš... - išgirstu aimaną giliai iš gerklės. Jos kvėpavimas su-
tr ūkčioja.
- Nagi, mažute, pasiduok. Noriu tave išgirst.
Nutylu išgirdęs, kaip ji pasiekia orgazmą. Sukandusi pagalvę
ar čiužinį tyliai inkščia ir aimanuoja. Nors jos nėr šalia, vaizduotė
padaro savo, ir aš išsilieju į trumpikes, įtemptu balsu dejuodamas
jos vardą.
Keletą sekundžių - ar minučių, nebeskaičiuoju laiko - ragely
girdisi tik vienodas mudviejų alsavimas.
- Tai buvo... - pradeda sakyt ji, mėgindama atgaut kvapą.
Atsimerkęs alkūnėm pasiremiu į rašomąjį stalą priešais. Kol at­
gaunu kvapą pats, krūtinė sunkiai kilojasi.
- Taip.
- Man reikia dar minutėlės, - kikena ji. Jaučiu, kaip lūpų kam­
pučius timpteli tingi šypsena, o ji prideda: - O štai aš maniau, kad
mes jau viską išbandėme.
- O, ne, dar yra galybė dalykų, kuriuos noriu tau padaryt. Bet
tam mums reikia gyvent tame pačiame mieste.
- Tuomet atvažiuok čia, - paskubom pasiūlo ji.
įjungęs garsiakalbį, iš visų pusių apžiūriu savo delną.
- Sakei, kad ten manęs nebenori. Kad mums reikia erdvės, at­
simeni?
 - Žinau, - pripažįsta ji liūdnai. - Mums reikia erdvės... Ir
atrodo, kad pokalbiai telefonu mums tinka. Kaip manai?
- Ne, - sumeluoju. Bet žinau, kad ji teisi - iki šiol stengiausi
dėl jos pasitaisyt ir bijau, kad jei ji paskubės man atleist, aš ir vėl
neteksiu motyvacijos. Jei mes... Kai mes vėl rasim kelią vienas pas
kitą, noriu būt kitoks. Dėl jos. Noriu pasikeist visiem laikam, kad
parodyčiau jai galįs užbaigt tą „užburtą ratą“, kaip ji jį vadina.
- Siaubingai tavęs ilgiuosi, - sako ji.
Žinau, kad ji mane myli, bet, kaskart išgirdęs tuos žodžius, pa­
juntu nuo krūtinės nusiritantį akmenį.
- Ir man tavęs trūksta - labiau, nei gali įsivaizduot.
- Nesakyk „ir man“. Taip atrodo, kad tik man pritari, - pamoko
ji sarkastiškai, ir nedrąsi mano šypsena užlieja visą vidų.
- Neapsimetinėk originali, tai buvo mano mintis, - juokais
subaru, ir ji nusijuokia.
- Na, ir kas, - vaikiškai atrėžia.
Jei ji dabar stovėtų priešais mane, žinau, kad šaipydamasi iš­
kištų liežuvį.
- Viešpatie, kokia tu šiandien atkakli.
Išsiritu iš lovos. Man reik išsimaudyt.
- Tikrai taip.
- Ir neįtikėtinai drąsi. Kas galėjo pagalvot, kad įtikinsiu tave
patenkint save telefonu? - kikendamas išeinu į koridorių.
- Hardinai! - pasibaisėjus cypteli ji, kaip to ir tikėjaus. - Ir jei
dar nežinai, tai tu sugebi įtikinti mane padaryti beveik bet ką.
- O, kad tai būtų tiesa... - burbteliu.
Tokiu atveju ji dabar būtų čia.
Žengęs į koridorių basom kojom susiraukiu. Bet netikėtai iš­
girdęs balsą išmetu telefoną ant grindų.
- Atleisk, žmogau, - sako Ričardas, priėjęs arčiau. - Čia pa­
sidarė per šilta, tai aš...
Jis nutyla pamatęs, kaip paskubom keliu telefoną nuo grindų,
bet jau per vėlu.
 - Kas ten buvo? - išgirstu Tesą klausiant per garsiakalbį. Atsi­
palaidavusi apsnūdusi mergina kitam laido gale akimirksniu virto
atsargia ir budria. - Hardinai, kas ten buvo? - klausia ji dar įsa­
kmiau.
Po velnių. Jos tėvui be garso sušnabždu: „Suknistas šaunuolis“,
ir pasičiupęs telefoną nuo grindų išjungiu garsiakalbį, o tada neriu
į vonią.
- Ten... - pradedu.
- Ar ten mano tėvas?
Noriu jai pameluot, bet tai būtų žiauriai kvaila, o aš stengiuosi
nebebūt toks prakeiktas idiotas.
- Taip, ten jis, - atsakau ir laukiu, kol ji pradės rėkt į ragelį.
- Kodėl jis ten? - klausia.
- Aš... Na...
- Ar leidi jam su tavim pagyventi?
Atsikvepiu, nes nebereikės ieškot tinkamų žodžių visai su­
knistai istorijai papasakot.
- Kažkas panašaus.
- Nieko nesuprantu.
- Ir aš, - prisipažįstu.
- Kuriam laikui? Ir kodėl nieko man nesakei?
- Atleisk... Jis čia tik dvi dienas.
Netrukus ragely išgirstu tyškantį vandenį vonioj, todėl nu­
sprendžiu, kad ji nepyksta. Bet vis dėlto paklausia:
- Kodėl jis apskritai atvažiavo pas tave?
Neprisiverčiu papasakot jai visos tiesos. Ne dabar.
- Tikriausiai neturėjo kur daugiau eit. - Pats paleidžiu vandenį
duše, o ji atsidūsta.
- Gerai...
- Ar tu pyksti? - klausiu.
- Ne, aš nepykstu. Paprasčiausiai nieko nesuprantu... - nutęsia
mąsliu balsu. - Negaliu patikėti, kad leidi jam apsistoti savo bute.
- Ir aš netikiu.
 Ankštas vonios kambarys netrunka prisipildyt sunkių vandens
garų, ir aš nušluostau veidrodį delnu. Į mane žvelgia suknista
šmėkla, tiksliau, išnara. Nuo miego trūkumo po akim juoduoja
tamsūs ratilai. Tesos balsas telefone vienintelis įkvepia man gy­
vybės.
- Hardinai, man tai labai daug reiškia, - galiausiai sako ji.
- Tikrai?
Šitas pokalbis sekasi kur kas geriau nei tikėjausi.
- Taip, žinoma, kad taip.
Staiga lyg iš niekur nieko nudžiungu - kaip skanėstu šeimi­
ninko apdovanotas šunytis... Hmm, ir dėl to nesijaučiu keistai.
- Gerai.
Nežinau, ką daugiau pasakyt. Jaučiuosi truputį kaltas, kad ne­
papasakojau jai apie tėvo... įpročius. Bet tam dabar netinkamas
laikas, ir toks pokalbis apskritai neturi vykt telefonu.
- Pala... Tai mano tėvas buvo ten, kai tu... Na, žinai? - su­
šnabžda ji, o fone pasigirsta tylus burzgimas. Ji tikriausiai įjungė
ventiliatorių, kad užgožtų savo balsą.
- Na, jis nebuvo tam pačiam kambary. Man tokie žaidimai ne­
labai, - paerzinu norėdamas praskaidrint nuotaiką, ir ji sukikena.
- Nenustebčiau, jei tau tai patiktų, - juokauja ji.
- Nori tikėk, nori ne, bet tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie
manęs neužveda, - patikinu šypsodamasis. - Mažute, aš niekad su
niekuo tavęs nesidalinsiu. Net su tavo tėvu.
Mane prajuokina jos išleistas pasibjaurėjimo garsas.
- Tu - tikras iškrypėlis
- Aišku! - atšaunu, ir ji vėl juokiasi. Vynas įkvėpė jai nuotykių
troškimo ir pažadino humoro jausmą. O aš? Na, neturiu jokios su­
knistos priežasties šitaip kvailai šypsotis.
- Man reikia nusipraust - stoviu čia, visas apsidirbęs.
Išlipu iš apatinių.
- Ir man, - sako ji. - Aš gal ir „neapsidirbusi“, bet dušas tikrai
praverstų.
 - Gerai... Tada tikriausiai turėtume baigt...
- Mes ką tik baigėm. - Ji juokiasi, didžiuodamasi apgailėtinu
mėginimu pajuokaut.
- Cha cha, - pašiepiu ir paskubom pridedu, - labanakt, Tesą.
- Labanakt, - atsako ji ir laukia, kol galiausiai aš nuspausiu
mygtuką.
Karštas vanduo srūva mano kūnu. Vis dar iki galo neatsigavau
po telefoninio orgazmo. Tai ne tik žiauriai seksualu, tai... Kur kas
daugiau. Tai rodo, kad ji vis dar manim pasitiki. Pasitiki pakan­
kamai, kad man atsiduotų. Klaidžiodamas mintyse, muiluojuosi
tatuiruotą odą. Sunku įsivaizduot, kad dar prieš dvi savaites šitam
duše stovėjom kartu...
- Man atrodo, šita mano mėgstamiausia, - glostydama
tatuiruotę, ji žiūrėjo į mane pro šlapias blakstienas.
- Kodėl? Aš negaliu jos pakęst. - Pasižiūriu žemyn į smulkius jos
pirštusi vedžiojančius didelį gėlės žiedą prie alkūnės.
- Nežinau, tikriausiai man patinka, kad išsitatuiravai gėlės žiedą
visos šitos tamsos viduryje. - Jos pirštai nuslydo ant sudžiūvusios
kaukolės žemiau.
- Niekad apie tai nepagalvojau. - Nykščiu pakėliau jos sm akrą ir
susiradau akis. - Tu visada įžvelgi many šviesą... Kaip taip gali būt,
je i jos nėra nė spindulio?
- Tavyje šviesos yra su kaupu. Ir tu ją išvysi. K ada nors. - Ji
nusišypsojo ir pasistiebus ant pirštų galų pabučiavo man į lūpų
kamputį. Vanduo sruvo tarp mūsų lūpų, o prieš atsitraukdam a ji
dar kartą nusišypsojo.
- Tikiuosi, tu teisi, - sušnabždėjau į vandens srovę taip tyliai,
kad ji manęs neišgirdo.
Mėginu nusiplaut nedylantį prisiminimą. Ne todėl, kad ne­
noriu jos prisimint, o todėl, kad beviltiškai trokštu. Tesai priklauso
kiekviena mano mintis. Tik prisiminimai ir akimirkos, kai ji mane
be reikalo šlovino, kai mėgino įtikint, kad esu geresnis nei iš tiesų,
veda mane iš proto.
 Kaip norėčiau matyt save tokį, kokį mato ji. Kaip norėčiau
tikėt, kai ji sako, kad jai su manim gera. Bet kaip tai gali būt tiesa,
kai esu toks nevykėlis?
Dar prieš kelias akimirkas ji sakė: „Hardinai, tai man labai
daug reiškia.“
Galbūt jei toliau viską taip darysiu ir laikysiuos atokiau nuo
mėšlo, kuris įvelia mane į nemalonumus, man pavys daryti
daugiau to, kas jai daug reiškia. Man pavyks padaryt ją laimingą, o
ne sugniuždyt, ir galbūt, tik galbūt, man pavyks įžvelgt bent krislą
tos šviesos, kurią ji sakosi matanti manyje.
Galbūt mums vis dėlto dar yra vilties.