1 MI L I J A RDAS SKAI TYTOJ Ų I NTERNETE

t ,‘ • -\
4

ANNA TODD

KAI AS TAVE PAMAČIAU

( ffiâ ffip g jc l) SENSACIJA I M A 6 I N A T 0 R 1 0

% •

baltos lankos
 ANNA TODD

BEFORE
KAI AŠ TAVE PAMAČIAU

Iš anglų kalbos vertė Renata Endzelytė

baltos lankos
 Versta iš:
Anna Todd, Before,
Gallery Books, A Division of Simon &Schuster, Inc.,
New York, 2015

Autorei atstovauja Wattpad

Pirmasis leidimas - Gallery Books, 2015

Redaktorė
Audronė Daugnorieni

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinis Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-9955-23-949-9 Copyright <&2015 by Anna Todd

All rights reserved.
Q Emely / Corbis, viršelio nuotrauka
O Renata Endzelytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017
© Baltų lankų leidyba, 2017
 Visiems mano nuostabiesiems skaitytojams,
kurie net neįsivaizduoja, kaip labai mane įkvepia
 Hesos grojaraštis

„The Fray" -„Never Say Never"

„Imagine Dragons" -„Demons"
„The Civil Wars" - „Poison & Wine"
EdSheeran-J'maMess"
„The Î9 7 5 " -„Robbers"
„One Direction" - „Change Your Ticket"
TheWeeknd-„The Hills"
Andrew Belle -„In My Veins"
„The Cab"-„Endlessly"
Halsey -„Colors"
Kelly Clarkson -„Beautiful Disaster"
Passenger-„Let Her Go"
„A Great Big World" ir Christina Aguilera -„Say Something"
Hunter Hayes-„All You Ever"
Bon Iver-„Blood Bank"
„One Direction" -„Night Changes"
Ron Pope -„A Drop in the Ocean"
John Mayer-„Heartbreak Warfare"
Jon McLaughlin -„Beautiful Disaster"
„One Direction" -„Through the Dark"
„Coldplay" -„Shiver"
„Kodaline" —„All I Want"
Sia -„Breathe Me"
Pirma dalis
PRIEŠ TAI
Vaikystėje berniukas mėgo svajoti, kuo bus užaugęs. Gal policininku, o gal
mokytoju? Mamytės bičiulio Venso darbas - skaityti knygas, ir tai atrodė
smagu. Tačiau berniukas nepasitikėjo savimi - nes neturėjo gabumų. Nemo­
kėjo dainuoti kaip klasės draugas Džosas. Nemokėjo sudėti ir atimti didelių
skaičių kaip Andžela. Atsistojęs prieš klasę, vos galėdavo ištarti žodį - visai
ne taip, kaip linksmuolis garsiakalbis Kalvinas. Vienintelis dalykas, kuris jam
patiko, - puslapis po puslapio skaityti knygas. Laukdavo, kad Vensas jų at­
neštų: vieną per savaitę, kartais daugiau, kartais mažiau. Būdavo, kad dėdė
ilgai nesirodydavo, ir tekdavo nuobodžiaujant iš naujo skaityti tas pačias nu­
čiupinėtas ir labiausiai patikusias knygas. Vis dėlto žinojo, kad šitas malonus
žmogus vis tiek ateis su knyga rankoje. Berniukas augo, darėsi protingesnis,
regis, po centimetrą - ir vis su nauja knyga kas antrą savaitę.
io tėvai keitėsi su kiekvienu metų laiku.Tėtis kalbėjo vis garsiau ir vaikš­
čiojo vis labiau apskuręs, mama atrodė vis labiau nuvargusi ir kas naktį vis
garsiau kūkčiojo. Tabako ir dar kažko blogesnio dvokas įsismelkė į nedidelio
namuko sienas. Indų perpildyta plautuvė taip pat trenkė viskiu kaip tėčio
burna. Ėjo mėnesiai, ir jis kartais net pamiršdavo, kaip tėtis išvis atrodo.
Vensas ėmė lankytis dažniau, ir vaikas nė nepajuto, kaip pasikeitė nakti­
niai mamos kūkčiojimai. Šiuo metu jis sutiko draugų. Tiksliau, vieną draugą.

ii
Draugas išvyko, bet jis nesivargino ieškoti kitų. Jautėsi, lyg jam jų nereikėtų.
Jis nebijojo būti vienas.
Tą vakarą atėję vyrai daug ką pakeitė. Dėl to, kas nutiko mamai, vaiko
širdis sustingo, jis tapo piktesnis, tėtis - dar svetimesnis. O visai netrukus
tėtis išvis liovėsi šlitinėti ankštuose ir prišnerkštuose namuose. Jis išėjo ir
berniukui palengvėjo. Nei viskio dvoko, nei sulaužytų baldų ar skylių sieno­
se. Tas vyras tiesiog paliko vaiką be tėvo ir pilną svetainę pustuščių cigarečių
pakelių.
Jam nepatiko paliktų cigarečių dvokas, bet patikdavo užsitraukti visais
plaučiais ir dusti nuo dūmų. Kai surūkė visas, nusipirko daugiau. Susirado
draugų, jei taip galima vadinti tą šutvę maištininkų ir netikėlių, kurie krėtė
daugiau eibių, nei būtų darę draugai. Jaunuolis ėmė užtrukti iki vėlumos ir
pamažu piktų vaikiną kompanijos maži nekalti melai bei nekenksmingos
šunybės virto rimtesniais nusikaltimais. Jie taponiūresni ir, kaip patys jautė,
dar blogesni, bet vis tiek manė, kad tik pramogauja. Jie buvo nesutramdomi
ir mėgaudavosi užplūstančiu adrenalinu. Po kiekvienos atimtos nekaltybės
jausdavosi dar arogantiškesni, dar godesni, dar beprotiškesni.
Sis vaikinukas buvo švelniausias iš jų, tačiau vis vien prarado sąžinę,
svajojusią apie gaisrininko ar mokytojo ateitį. Jo santykiai su moterimis buvo
neįprasti. Troško jų prisilietimo, bet saugojosi bet kokio emocinio ryšio. Taip
elgėsi ir su mama, nes liovėsi jai sakyti paprasčiausią„aš tave myliu". Beveik
jos nematė. Visą laiką praleisdavo gatvėse su draugais, namai jam nereiškė
nieko, išskyrus vietą, į kurią retkarčiais atnešdavo siuntinius. Ant tų siuntinių
po Venso pavarde būdavo iškeverzotas Vašingtono valstijos adresas.
Tiesa, dar liko Vensas.
Merginos atkreipdavo dėm esįį jaunuolį. įkyriai lįsdavo priėjo, ilgais na­
gais kabindavosi į rankas, o jis gulėdavo pas jas, bučiuodavo, dulkindavo. Po
sekso dauguma merginų norėdavo apsikabinti. Bet jis atstumdavo jas, nepa­
bučiuodavo, švelniai nepaliesdavo. Kai jos atgaudavo kvapą, jis dažniausiai

12
jau būdavo dingęs. Dienas leisdavo apsirūkęs, naktis - dar labiau apsirūkęs.
Gyvenimas ėjo vėjais, dienų dienas trinantis prie alkoholio parduotuvės arba
Marko dėdės krautuvėlėje, Plėšiant alkoholio parduotuves, sukant nepa­
mirštamus namų filmukus, tyčiojantis iš naivių merginų. Jausmai, išskyrus
aroganciją ir pyktį, jam buvo svetimi.
Galiausiai mama neištvėrė. Jai pritrūko pinigų, o gal ir kantrybės taiks­
tytis su netikusiu sūnaus elgesiu. Jo tėvas dirbo Jungtinių Valstijų universi­
tete. Tiksliau - Vašingtono valstijos. Toje pačioje valstijoje, netgi tame pa­
čiame mieste gyveno ir Vensas. Geras žmogus ir blogas žmogus vėl susitiko
toje pačioje vietoje.
Mama nemanė, kad sūnus klausėsi jos pokalbio su tėčiu, kaip išsiųsti jj
iš čia. Senis aiškiai pasistengė, nors vaikinas nebuvo taip labai tuo įsitikinęs.
Jis niekada niekuo netikėjo. Tėtis irgi turėjo draugę, puikią moterį, kuriai jis
pavydėjo. Ir ji turėjo pamatyti jį visai kitokį. Ji gamino puikius patiekalus ir
kalbėjosi su juo taip maloniai, kaip dar niekas iki šiol nebuvo kalbėjęs.
įstojęs į universitetą, jaunuolis įsikraustė į brolijos namus - kad tik su­
pykdytų savo senį. Ta vieta jam nepatiko, bet vis vien perkraustė savo daik­
tus j padoriai nemažą kambarį, kuris buvo jam skirtas, ir pajuto savotišką
palengvėjimą, Šis kambarys buvo dvigubai didesnis nei turėjo Hampstede.
Be skylių sienose. Vonios kambaryje kriauklėje neropinėjo jokie vabalai. Ga­
liausiai atsirado vieta, kur galėjo susidėti visas savo knygas.
Iš pradžių buvo vienas, nesistengė su niekuo susidraugauti. Kompanija
susibūrė pamažu, o kartu su ja grįžo ta pati tamsi praeitis.
Kitame pasaulio krašte jis sutiko virtualų Marko dvynį ir vėl ėmė galvoti,
kad pasaulis turi būti būtent toks. Pamažu pratinosi prie minties, kad visada
liks vienas. Jam patiko savo pokštais skaudinti žmones, (skaudino dar vieną
merginą, kaip anksčiau, ir pajuto per nugarą vilnijančią bangą, kuri su lau­
kine energija kėsinosi sugriauti jo gyvenimą. Ėmė gerti, kaip anksčiau gėrė
jo tėtis, ir tapo šlykščiausiu veidmainiu.

15
 Tačiau jam buvo vis vien. Buvo nejautrus, turėjo draugą, kurie nuolat
primindavo, kad gyvenime jis neturi nieko tikra.
Kad visiškai niekas nesvarbu.
Net ir merginos, kurios bandė suartėti.

A4
 Natali

Kai sutiko mėlynakę tamsiaplaukę merginą, suprato, kad ji būsianti visai naujas
išbandymas. Ji buvo miela, švelniausia mergina, kokią buvo sutikęs gyveni­
me... Ir ji beprotiškai jį jsimylėjo.
Jis ištraukė merginą iš doro ir tyro pasaulio ir nusviedė į šiukšlyną, paskui
išdrabstė savo tamsiame ir negailestingame pasaulyje, kuris jai buvo visiškai
svetimas. Dėl jo beširdiškumo pirmiausia ją atstūmė Bažnyčia, paskui ir šeima.
Gandai buvo žiaurūs - viena užkietėjusi davatka dievobaimingai pašnibždėda­
vo kitai. Seimą buvo ne geresnė. Ji neturėjo nieko ir padarė klaidą pasitikėjusi
juo labiau, negu jis vertas.
Istorija su Natali buvo paskutinis lašas jo motinai. Dėl šio poelgio jis iš­
tremtas iš gimtojo Londono į Ameriką, j Vašingtono valstiją pas savo tariamą
tėvą, Vienatvė, kurią visada jautė, pagaliau atėjo į jo gyvenimą.

Šiandien bažnyčia sausakimša, eilė po eilės, visi sutartinai susirin­

ko karštą liepos popietę garbinti Dievo. Kaip paprastai - kiekvieną
savaitę tie patys žmonės, kuriuos visus galėčiau vadinti vardais ir
pavardėmis.
Mano šeima oriai jaučiasi čia, vienoje mažiausių Jėzaus ben­
druomenių. Jaunesnioji sesutė Sesilė sėdi šalia manęs pirmoje
eilėje, mažomis rankutėmis baksnodama aptrintą medinį klauptą.
Mūsų bažnyčia ką tik gavo paramą interjerui atnaujinti, o jaunimo
15
grupė padėjo surinkti aukų iš bendruomenės. Šią savaitę mūsų už­
duotis buvo įsigytais dažais nudažyti visus klauptus. Kiekvieną
vakarą ėjau iš vienos ūkinių prekinių parduotuvės į kitą ir prašiau
aukų.
Kaip užduoties beprasmiškumo įrodymas, pasigirdo tylus traš­
kesys. Atsisukusi pamačiau, kad Sesilė atlupo nedidelę atplaišą ten,
kur sėdėjo. Ryškiai rožine spalva nulakuoti jos nagučiai derėjo
prie kaspino tamsiai ruduose plaukuose, bet - o varge! - ji tikra
kenkėja.
- Sesile, kitą savaitę mes juos tvarkysim. Būk gera, nedraskyk, -
švelniai suėmiau jos rankas, o sesutė patempė lūpą. - Galėsi padėti
dažyti, kad jie vėl būtų gražūs. Ar norėtum? - Nusišypsojau. Ji man
irgi nusišypsojo žavinga bedantę šypsena ir linktelėjo galvą. Nuo
judesio suvilnijo garbanėlės - mama galėjo pasididžiuoti ne veltui
triūsusi su žnyplėmis visą rytą.
Kunigas jau beveik baigė pamokslą. Mano tėvai stovėjo sudėję
rankas ir pamaldžiai žvelgė į bažnytėlės altorių. Jaučiau, kaip pra­
kaitas lipniais lašeliais kaupiasi ant kaklo ir teka per nugarą, o
galvoje sukosi žodžiai apie nuodėmę ir atgailą. Čia taip karšta, kad
mamos makiažas nutekėjo ir aplink akis atsirado juodi ratilai. Jau
paskutinė savaitė, kai čia kankinamės be oro kondicionieriaus.
Labai tikiuosi. Nes priešingu atveju net ir aš galiu apsimesti, kad
sergu, kad tik daugiau nereikėtų čia prakaituoti.
Pamaldoms pasibaigus, mama stabtelėjo pasikalbėti su pasto­
riaus žmona. Mama labai ja žavėjosi - sakyčiau, net per daug. Paulina,
pirmoji bažnyčios dama, buvo griežta moteris, mažai išgyvenanti dėl
kitų, todėl puikiai supratau, kodėl mama galėjo prieiti prie jos.
Pamojavau Tomui, vieninteliam savo bendraamžiui iš Jaunimo
grupės. Jis man irgi mostelėjo eidamas pro šalį, kai su visa šeima
minioje slinko iš bažnyčios. Sustojau nusiteikusi įkvėpti gryno oro
ir nusivaliau rankas į melsvą palaidinę.
- Ar gali nuvesti Sesilę į mašiną? - supratingai šypsodamasis,
paklausė tėtis.

16
 Kaip ir kiekvieną sekmadienį, jis bandė nutraukti mamą. O ji iŠ
tų, kurios, atsisveikinusios mažiausiai tris kartus, dar gali be galo
kalbėti ir kalbėti.
Tuo aš į ją visai nepanaši. Ir labai stengiuosi būti kaip tėtis,
kuris moka keliais žodžiais nusakyti esmę. Žinau, tėtis labai džiau­
giasi, kad esu panaši į jį - ir ramaus būdo, ir tamsių plaukų bei
melsvų akių (dažniausias derinys), ir tokio pat ūgio. Tiksliau, žemo
ūgio. Abu nesiekiam nė metro septyniasdešimties, nors tėtis Šiek
tiek aukštesnis. Sulaukusi dešimties, Sesilė mudu abu praaugs -
erzino mama.
Linktelėjau tėčiui ir paėmiau sesutę už rankos. Ji žings­
niavo greičiau už mane, vaikiškas jaudulys skatino ją brautis per
minią. Bandžiau sulaikyti, bet sesutė atsisuko į mane su plačiausia
šypsena per visą veidą, tad man neliko nieko kita, tik skubėti kartu
su ja. Beveik tekinomis nulipome laiptais ir išėjome į pievelę.
Nusijuokiau, kai Sesilė, aplenkusi pagyvenusią porą, spygtelėjo
vos nepargriovusi Tailerio Kentono, reikšmingiausio mūsų baž­
nyčios berniuko. Skaisčiai švietė saulė, plaučiuose trūko oro, tad
mielai skubėjau paskui sesę, kol galiausiai ji parpuolė ant žolės.
Priklaupiau pažiūrėti, ar neužsigavo, ir nubraukiau plaukus nuo
veido. Ašarų upeliai jau grasinosi prapliupti, apatinė lūpa smarkiai
virpėjo.
- Suknelė... - maža rankute paglostė baltą drabužėlį, rodydama
žole išteptą audinį. - Jai viskas! - purvinomis rankomis užsidengė
veidą.
Suėmusi jos rankutes, padėjau ant kelių. Nusišypsojau ir
švelniai pasakiau:
- Ne viskas, brangioji, ją galima išskalbti.
Nykščiu nubraukiau skruostu beriedančią ašarą. Sesilė nepatikliai
šniurkštelėjo.
- Visiems nutinka. Man taip buvo bent trisdešimt kartų, - me­
lavau neraudonuodama. Sesutės lūpų kampučiai pakilo, ji vos su­
laikė šypseną.

17
 - Nebuvo.
Už melą turėjau išsipirkti. Apglėbiau ją ir pakėliau nuo žemės.
Nužvelgiau blyškias rankas, ar nieko nepraleidau. Viskas gerai.
Apsikabinusios perėjom šventorių iki automobilių stovėjimo aikš­
telės. Tėvai irgi artinosi iš tos pusės. Tėčiui pagaliau pavyko atplėšti
mamą nuo paskalų draugijos. t
Pakeliui namo sėdėjau ant užpakalinės sėdynės su Sesile ir
paišiau mažyčius drugelius jos mėgstamoje spalvinimo knygelėje,
o tėtis kalbėjosi su mama apie meškėnus, kurie gyveno dėžėse už
namo. Sustojęs kieme, tėtis paliko įjungtą variklį. Sesilė skubiai
pakštelėjo man į skruostą ir iššoko laukan. O aš, apkabinusi mamą
ir gavusi bučkį į kaktą iš tėčio, atsisėdau prie vairo.
- Būk atsargi, vabaliuk. Šiandien daug žmonių išėjo pasi­
džiaugti saule, - pasilenkė tėtis ir ranka prisidengė akis nuo šviesos.
Jau seniai Hampstedas galėjo pasidžiaugti tokia saulėta diena.
Karšta jau buvo, bet ne saulėta. Linktelėjusi pažadėjau tėčiui būti
atsargi.
Pravažiavusi kaimynus, persukau stotį, pagarsinau radiją ir
dainavau kartu visas dainas, kol atvažiavau į miesto centrą. Mano
užduotis - suveikti tris kibirėlius dažų iš visų trijų parduotuvių, į
kurias užeisiu. Džiaugsiuosi gavusi bent vieną iš trijų, bet tikslas -
trys kibirėliai, kad užtektų viskam nudažyti.
Pirmoji parduotuvė - „Marko dažai ir paslaugos* - mieste
laikoma pigiausia. Savininkas Markas mūsų apylinkėse žinomas
kaip geros reputacijos žmogus. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu su juo
pabendrauti. Aikštelė beveik tuščia - stovi tik senovinis ryškiai rau­
donas blizgantis automobilis ir visureigis. Senas pastatas suręstas iš
medinių lentų ir lengvų gipso plokščių. Iškaba sulankstyta, M raidė
vos įskaitoma. Atidaromos medinės durys sugirgždėjo ir suskambo
varpelis. Nuo kartoninės dėžės tiesiai man po kojomis nušoko katė.
Paglosčiau pūkų kamuoliuką ir nužingsniavau prie kasos.
Viduje buvo taip pat netvarkinga kaip ir lauke, ir visame šiame
chaose už prekystalio pamačiau vaikiną. Mažumėlę sutrikau. Jis

i$
buvo aukštas, plačiapetis - kaip metų metus sportuojantys jau­
nuoliai.
- Markas... - ištariau stengdamasi prisiminti pavardę. Visi
vadino jį tiesiog Marku.
- Aš Markas, - pasigirdo balsas iš už atletiško vaikino.
Šiek tiek tolėliau šone pastebėjau dar vieną vaikiną, sėdintį ant
kėdės prie stalo, apsirengusį juodai nuo galvos iki kojų. Jis atrodė
gerokai liesesnis už pirmąjį, tačiau išvaizda - gerokai įspūdingesnė
nei kitų. Tamsūs plaukai gaubė galvą ir laisvai krito ant kaktos. Ant
įdegusios rankų odos šen bei ten juodavo tatuiruotės.
Tai kaip ir ne mano reikalas, bet, užuot kritiškai jį įvertinusi,
negalėjau nuvyti minties, kodėl šią vasarą visi tokie įdegę, išskyrus
mane.
- Ne jis, o aš, - pasigirdo trečias balsas. Atsigręžusi į kitą
pusę nuo sėdinčiojo, pamačiau vidutinio ūgio liesą plikai skustą
vaikiną. - Beje, aš - Markas jaunesnysis. Jeigu ieškai mano senio,
tai šiandien čia jo nebus.
Trečias vaikinas irgi turėjo kelias tatuiruotes, bet jos buvo iš­
dėstytos kitaip negu to pasišiaušėlio. Dar jis segėjo auskarą an­
takyje. Prisimenu, kaip prieš kiek laiko klausiau šeimos, ar galiu į
bambą įsiverti auskariuką, tai iki šios dienos ima juokas iš jų pa­
sibaisėjimo.
- Jis geresnis iš dviejų Markų, - žemu balsu lėtai nutęsė pasi-
šiaušėlis. O kai nusišypsojo, skruostuose pasirodė dvi gilios žavios
duobutės.
Nusijuokiau įtardama, kad tai toli nuo tiesos.
- Kažkodėl abejoju, - atkirtau.
Jie visi nusijuokė, o Markas jaunesnysis šypsodamasis prisi­
artino. Tas, kuris sėdėjo, atsistojo. Jis buvo stebėtinai aukštas, o kai
prisiartino ir sustojo šalia, pasijutau visai mažutė. Gražus, ryžtingo
veido. Griežta smakro linija, tamsios blakstienos, tankūs antakiai.
Plona nosis ir švelniai rausvos lūpos. Spoksojau į jį, o jis žiūrėjo į
mane.

19
 - Ar mano tėčio ieškai su reikalu? - paklausė Markas.
Atsakiau ne iškart, tad Markas ir tas sportininkas susižvalgė ir
pamirkčiojo tai man, tai savo bičiuliui. Užsikirsdama ir truputį su­
trikusi dėl savo smalsumo, išpyškinau:
- Aš esu iš Hampstedo baptistų bažnyčios ir noriu paklausti,
gal kartais galėtumėte paaukoti mums dažų ar kokių priemonių.
Mes remontuojame savo bažnyčią ir renkame aukas...
Nutilau, nes gražuolis rausvomis lūpomis intensyviai kuždėjosi
su draugais. Kalbėjosi tyliai, tad negalėjau nieko nugirsti. Staiga jie
nutilo ir vienu metu įsistebeilijo į mane. Nušvito trys šypsenos.
Markas prakalbo pirmas.
- Mes tikrai galim jums padėti, - pasakė.
Jo šypsena man priminė klastingą katę. Net nesupratau, kodėl
apėmė toks jausmas. Šyptelėjusi ėmiau su juo kalbėtis. Jis atsisuko
į draugą su ištatuiruotu dideliu laivu ant peties.
- Hardinai, kiek kibiriukų ten turim?
Hardinas? Koks keistas vardas. Nesu tokio girdėjusi.
Juodi Hardino marškinėliai vos dengė medinio laivo korpusą.
Gražiai nupiešta. Detalės ir šešėliavimas perteikti labai patraukliai.
Pažvelgusi jam į veidą, akimirką įsistebeilijau į lūpas ir pasijutau
raustanti. Jis žiūrėjo į mane, matė įdėmų mano žvilgsnį. Mačiau,
kad Markas ir Hardinas susižvalgė, bet nesupratau, ką Markas be
garso jam pasakė.
- Turim pasiūlymą, - tarė Markas linktelėjęs į Hardiną.
Susidomėjau tai išgirdusi. Šitas Hardinas atrodo šaunus -
truputį atsipūtęs, bet aš irgi panaši.
- O koks jis? - pirštais sukau plaukų galiukus ir laukiau.
Hardinas tebežiūrėjo į mane. Kažkodėl norėjosi jo saugotis.
Jaučiau tai net iš kito parduotuvėlės kampo. Mane labai sudomino
vaikinas, kuris taip atkakliai stengiasi atrodyti esąs kietas. Susi-
gūžiau pagalvojusi, ką tėvai pamanytų, kaip sureaguotų, jeigu par-
sivesčiau jį namo. Mamos nuomone, tatuiruotės yra šėtono išmonė,
bet aš nežinau. Pati gal ir nesidaryčiau, bet jos, regis, yra kaip savi­
raiškos būdas, o tai neabejotinai visada gražu.
20
 Markas pasikasė lygų smakrą.
- Jeigu dukart nueisi į pasimatymą su mano draugu Hardinu,
duosiu tau dešimt kibirėlių po keturis litrus dažų.
Atsisukau į Hardiną - jis apžiūrinėjo mane su šypsena lūpų
kampučiuose. Jo lūpos labai gražios. Truputį moteriški bruožai
darė jį patrauklesnį nei juodi drabužiai ar pasišiaušę plaukai.
Mąsčiau, ar apie tai jie kuždėjosi. Aš patikau Hardinui?
Kol svarsčiau, Markas išmetė kozirį:
- Bet kokios spalvos. Bet kokia apdaila, ką tik pasirinksi. Pri­
statymas į namus. Dešimt kibirėlių.
Jis puikus prekeivis. Pliaukštelėjau liežuviu į gomurį.
- Vienas pasimatymas, - atrėmiau.
Hardinas nusikvatojo. Adomo obuolys sujudėjo nuo juoko,
skruostuose pasirodė duobutės. O jis labai patrauklus. Negaliu pa­
tikėti, kad įėjusi nepamačiau, koks jis žavus. Man taip rūpėjo gauti
dažų, kad vargiai pastebėjau, kokios žalios atrodo jo akys šioje
dažų parduotuvėje, apšviestoje dienos šviesos lempomis.
- Tiks ir vienas pasimatymas.
Hardinas susikišo rankas į kišenes, o Markas pažvelgė į skustąjį
bičiulį. Didžiuodamasi sėkmingomis derybomis, nusišypsojau ir
išvardijau spalvas, kurių reikia klauptams, sienoms ir laiptams. Ir
visą laiką vaizdavau, kad neketinu skubinti pasimatymo su Hardinu,
atsargiu, pasišiaušusiu vaikinu, kuris toks nekaltas ir drovus, kad
dešimt kibirėlių dažų sutinka iškeisti į vieną pasimatymą.

21
 Molė

Vaikystėje mama daug pasakojo jam apie pavojingas merginas. Esmė to­
kia - kuo toliau mergina nuo tavęs bėga, tuo labiau tu jai patinki. Vaikinai
mokomi, kad merginos reikia siekti.
Šie įžūlūs jaunuoliai bręsdami supranta taip: dažniausiai, jei nepatinki
merginai, tai reiškia, kad tu tiesiog jai nepatinki. Mergina užaugo nesuži­
nojusi, kokios turi būti moterys. Jos mama svajojo apie laisvą gyvenimą,
kokio negalėjo gyventi, o ji pati, stebėdama aplinką, sužinojo, kaip vyrai
įsivaizduoja turį elgtis su jomis.
Užaugusi mergaitė staigiai perprato šį žaidimą ir tapo puikia žaidėja.

Pasukusi į tamsų kampą skersgatvyje, nusirengiau suknelę. Timp­

telėjusi išgirdau plyštantį tinklelį ir pyktelėjusi susikeikiau, kad
vėl tas pat. Nuvažiuosiu traukiniu į miestą tikėdamasi nuveikti...
kažką.
Dar nežinau ką>bet man jau mirtinai nusibodo šitaip jaustis.
Nykuma verčia elgtis taip, kaip nė neįsivaizduotum, nes tai vienin­
telis būdas užpildyt tą neaprėpiamą tuštumą viduje. Malonumas
ateina ir nueina, kai vyrai šaudo akimis į mane. Jie jaučia turį teisę
į mano kūną, nes mano drabužiai juos vilioja, jie šlykštus ir netikę,
bet žaidžiu pagal jų taisykles, drąsinu, mirkčiodama akimis. Vie­
nišas vyriškis nesupras drovios šypsenos.

22
 Šitokio dėmesio poreikis mane pykina. Tai daugiau nei
skausmas. Tai siaubingas karštis, degantis manyje.
Vos pasukau už kito kampo, pasirodė juodas automobilis.
Žvilgtelėjau per petį, nes prie vairo sėdintis vyriškis sulėtino greitį,
kad apžiūrėtų mane. Tamsu, o ši vingiuota alėja plyti šalia vieno
turtingiausių Filadelfijos rajonų. Gatvės pakraščiuose rikiuojasi
parduotuvės su juodomis durimis.
Didžiojoje gatvėje per daug pinigų ir per mažai malonumų.
- Gal nori pasivažinėt? - paklausė vyras, automatiškai ir tyliai
nusileidus langeliui.
Veidas truputį raukšlėtas, pražilę smėlio spalvos plaukai tvar­
kingai perskirti ir sušukuoti į šonus. Šypsena žavi ir pagal metus
jis atrodo puikiai. Tačiau mano galvoje suskambo pavojaus skam­
butis, kaip ir kiekvieną savaitgalį, kai kažkodėl čia vaikštau pagal
savo įprastą idiotišką grafiką. Maloni šypsena tokia pat dirbtinė
kaip ir mano „Chanel“ rankinė. Jis šypsosi, nes turtingas - šitą
dalyką jau suprantu. Vyrai, važinėjantys juodais blizgančiais auto­
mobiliais, kurie net švyti mėnulio šviesoje, turi pinigų, bet neturi
sąžinės. Savaičių savaites - net mėnesius - jie nedulkina savo
žmonų ir gatvėse ieško dėmesio, kurio stokoja namie.
Bet aš nenoriu jo pinigų. Mano tėvas jų turi apsčiai.
- Aš nesu prostitutė, gyvuly! - spyriau platforma į jo kvailą
spindinčią mašiną ir pamačiau ant piršto žybtelint žiedą.
Jis pastebėjo, kur žiūriu, ir nuleido ranką po vairu. Išsigimėlis.
- Šaunuolis. O dabar važiuok namo pas žmoną. Neabejoju, kad
tavo atsiprašymai jau baigia išsekti.
Nueidama išgirdau jį kažką sakant. Bet jau buvo per toli, ats­
tumas ir naktis prarijo jo žodžius, aiškiai negražius. Net neketinau
atsisukti.
Pirmadienio vakarą kelias apytuštis, nes jau po devintos va­
landos. Namų languose šviečia blausios šviesos, oras tylus ir
ramus. Priėjau restoraną - pro stogą vertėsi garai, degančių malkų
kvapas pakuteno nosį. Nuostabus kvapas priminė kieme kepamus
kepsnius, kai anksčiau rinkdavomės su Kerčio šeima. Tada, kai jie
man buvo lyg antroji šeima. Nuvijau mintis šalin ir nusišypsojau
pusamžei moteriai su prijuoste ir virėjo kepuraite, vaikštinėjančiai
prie užpakalinio restorano išėjimo.
- Mergaite, šiose apylinkėse būk atsargi, - perspėjo gergž­
džiančiu balsu.
- Aš visada esu atsargi, - atsakiau su Šypsena ir pamojavau.
Moteris papurtė galvą ir vėl įsikando cigaretę. Vėsiame ore
pasklido rūkalų kvapas, raudonai sužibęs cigaretės galiukas su­
šnypštė nakties tyloje. Moteris numetė cigaretę ant grindinio ir
primynė koja.
Ėjau toliau, darėsi vis šalčiau. Mane pralenkė dar viena mašina,
tad pasitraukiau į pakraštį. Juoda mašina... Žvilgtelėjau atgal ir
supratau, kad čia tas pats žvilgantis automobilis. Nugara perbėgo
šiurpas, kai padangos sucypė ant gatvės akmenukų ir jis sustojo.
Paspartinau žingsnį, kad greičiau pasiekčiau šiukšlių konteinerį ir
kuo toliau pabėgčiau nuo to keistuolio. Kojos pačios nešė ir šiek
tiek atitolau.
Nesuprantu, kodėl šįvakar esu tokia baikšti. Juk šitaip elgiuosi
bene kiekvieną savaitgalį. Apsirengiu šlykščiais drabužiais, pabu­
čiuoju tėtį į skruostą ir paprašau pinigų traukiniui. Jis susiraukia
ir pasako, kad per daug laiko leidžiu viena, kad reikia gyventi,
kol gyvenimas nepraėjo pro šalį. Jeigu gyventi būtų taip paprasta,
pakampėse nepersirenginėčiau šitais drabužiais ir negrūsčiau
skarmalų į rankinę pakeliui namo.
Gyventi. Lyg tai būtų taip paprasta.
- Mole, tau tik septyniolika. Gyvenk normalų gyvenimą, kol
neiššvaistei geriausių gyvenimo metų, - kiekvieną kartą kartoja
man tėtis.
Jeigu čia geriausi mano metai, nematau prasmės ilgiau gyventi.
Visada pritardama linkteliu ir nusišypsau tylomis norėdama,
kad jis liautųsi lyginti savo netektis su manosiomis. Skirtumas tas,
kad mama pati norėjo išeit.

24
 Šiandien kažkodėl viskas atrodo kitaip» gal dėl to» kad tas pats
vyriškis stabtelėjo prie manęs antrą kartą per dvidešimt minučių.
Vejama baimės, leidausi bėgti duobėta gatve iki netoliese esančios
judresnės. Kai įpuoliau į gatvę, man pyptelėjo taksi, tad atšokau į
šaligatvį, kad atgaučiau kvapą. Reikia grįžti namo. Dabar. Krūtinėje
karšta, vos galiu įkvėpti vėsaus oro. Sustojau ant šaligatvio ir
apsidairiau.
- Mole! Mole Samuels, ar čia tu? - išgirdau už nugaros moters
balsą.
Atsisukusi išvydau pažįstamą veidą, nors dabar mažiausiai
būčiau norėjusi pamatyti ją. Kai mūsų akys susitiko, stengiausi ne­
pasiduoti norui sprukti į kitą pusę. Abiejose rankose ji laikė po
rudą pirkinių krepšį ir artinosi prie manęs.
- Ką čia veiki, ir dar taip vėlai? - paklausė ponia Garet. Per jos
skruostą nuslydo kuokštas plaukų.
- Išėjau pasivaikščioti, - Kaip įmanydama tempiau suknelę
žemyn, kol dar kartą pažvelgs į mane.
- Viena?
- Jūs irgi viena, - atsakiau atkakliai gindamasi. Ponia atsiduso
ir paėmė krepšius į vieną ranką.
- Gerai jau, lipk į mašiną.
Ponia Garet pasuko prie rudo visureigio, stovinčio prie kampo.
Spustelėjus mygtuką, keleivio pusės durys atsirakino, ir aš neryž­
tingai įsėdau. Jau geriau būsiu vienoje mašinoje su ja ir klausysiu
jos pamokslų nei liksiu gatvėje su tuo vyru juodame automobilyje,
kuris, regis, nesupranta neigiamo atsakymo. Mano laikinoji gel­
bėtoja atsisėdo prie vairo ir, minutę žiūrėjusi į priekį, atsisuko į
mane.
- Tikriausiai supranti, kad negalėsi šitaip elgtis visą gy­
venimą, - griežtai pasakė, tačiau rankos ant vairo virpėjo.
- Aš ne...
- Neapsimesk, kad nieko nenutiko. - Iš jos atsakymo supratau,
kad ji nenusiteikusi kalbėtis apie orą. - Tavo drabužiai visai kitokie,

25
nei paprastai rengiesi, tikrai ne tokie, kokiais tėvas leistų vilkėti.
Plaukai ryškiai rožiniai - net nepanašu į natūraliai šviesius. Išėjai
naktį, vaikštinėji čia viena. Žinok, aš ne vienintelė tave pastebėjau;
Džonas, kuris lanko mano bažnyčią, aną vakarą irgi tave matė. Ir
mums visiems papasakojo.
- Aš...
Ponia tik mostelėjo į mano pasiaiškinimą.
- Aš dar nebaigiau. Tavo tėtis man sakė, kad dabar net neketini
vykti į Ohają, nors visą laiką judu su Kerčių tai planavot.
Jos ištartas vardas pervėrė mane kiaurai ir pralaužė kiautą, ku­
riame pastaruoju metu slėpiausi. Pramušė storą tuštumos sluoksnį,
kuriuo norėjau apsisaugoti. Mintyse iškilo jos sūnaus veidas, o
ausyse suskambo jo balsas.
- Nereikia, - šiaip taip išlemenau.
- Ne, Mole, reikia, - atsakė ponia Garet.
Pakėlusi akis, pamačiau, kad ji sutrikusi, lyg paskutinį pusmetį
pamažu besikaupusios emocijos tuojau sprogs.
- Jis mano sūnus, - tarė ji. - Todėl nesėdėk čia ir nevaidink, kad
turi daugiau priežasčių gedėti nei aš. Aš netekau savo vaiko - vie­
nintelio vaiko, o dabar matau, kad ir tu, mieloji Mole; kuri užaugai
mano akyse, lygiai taip pat griauni savo gyvenimą. Todėl daugiau
netylėsiu. Keliauk į universitetą ir iš šito miesto, kaip ir planavot su
Kerčių. Gyvenk. Mes visi turim gyventi. Ir jeigu aš galiu, nors man
ir labai sunku, tu irgi tikrai gali.
Kai ponia Garet nutilo, jaučiausi taip, lyg šias dvi minutes ji iš
mano žarnų būtų pynusi kasas. Ji visada buvo palyginti tyli mo­
teris - jos vyras paprastai kalbėdavo už abu, bet šias dvi minutes
ji buvo visai ne gležna. Paprastai švelnus jos balsas skambėjo neį­
prastai ryžtingai ir labai mane nustebino. Man irgi pasidarė labai
skaudu, kad savo gyvenimą paverčiau šlykščių egzistavimu.
Bet aš vairavau tą automobilį.
Tą vakarą sutikau pavairuoti Kerčio sunkvežimiuką, nors vai­
ruotojo pažymėjimą turėjau gauti tik kitą dieną. Mes buvom susi­
jaudinę, o jis labai įtikinamai šypsojosi. Mylėjau jį kiekviena kūno
26
dalele, o kai jis žuvo, pasijutau suirusi. Jis buvo mano ramybė, pa­
sitikėjimas, kad netapčiau tokia kaip mama - moterimi, gyvenusia
ir kvėpavusia tik dėl to, kad būtų kažkieno žmona ir gyventų di­
deliame name prabangiame rajone. Dienų dienas ji piešdavo ir
šokdavo mūsų erdviuose namuose, dainuodavo ir žadėdavo man,
kad pabėgsim iš šio iškamšų miesto.
- Mes tikrai negyvensim čia iki mirties, vieną dieną aš vis tiek
įtikinsiu tavo tėvą, - vis kartodavo.
Tačiau ji ištesėjo tik pusę pažado ir vieną vakarą prieš dvejus
metus išėjo pati. Ko gero, neištvėrė apmaudo būti tik motina ir
žmona. Dauguma moterų vargiai suprastų, ko čia jaudintis, bet
mano mama kitokia. Ji norėjo dėmesio tik sau - troško, kad žmonės
žinotų jos vardą. Kaltino mane, kad taip nėra, nors ir stengėsi tai
paneigti. Ji visada manęs drovėjosi ir nuolat primindavo, kad su­
darkiau jos kūną. Sakė man - daug kartų, - kokia tobula buvo jos
figūra, kol neatsiradau aš. Elgėsi taip, lyg aš pati būčiau sumaniusi
gimti ir pati įsitaisiusi tos savanaudės gimdoje. Vieną kartą parodė
man strijas ant pilvo, likusias po manęs. Net susigūžiau išvydusi
tokią susiraukšlėjusią odą.
Nors ir trukdžiau jai gyventi, ji žadėjo man visą pasaulį. Pa­
sakojo apie didesnius švytinčius miestus su milžiniškomis rekla­
momis, kuriose norėtų ir pati rodytis.
Vieną ankstų rytą, iš vakaro prisiklausiusi jos pasakojimų
apie svajonių pasaulį, žiūrėdama per plonus laiptinės turėklus,
pamačiau ją kilimu tempiančią lagaminą durų link. Mama susi­
keikė ir permetė plaukus per petį. Apsirengusi lyg eitų į pokalbį
dėl darbo, pasidažiusi, išputusi plaukus - tikriausiai išpurškė pusę
plaukų lako flakono, kad taip atrodytų. Susijaudinusi ir pasitikinti
palietė plaukus ir švelniai juos pataisė. Priėjusi prie durų, atsisuko
ir, apžvelgusi savo tobulai įrengtą svetainę, plačiai nusišypsojo -
dar nebuvau mačiusi tokios jos šypsenos. Tada uždarė duris ir ga­
lėjau tik įsivaizduoti, kokia laiminga atsirėmė į kitą jų pusę, vis dar
šypsodamasi, lyg keliautų į rojų. Pirštų galais nulipau laiptais ir ne­
verkdama stengiausi įsidėmėti, kaip ji atrodė ir kaip elgėsi. Norėjau
27
įsiminti kiekvieną judesį, kiekvieną žodį, kiekvieną mudviejų ap­
sikabinimą. Jau tada suvokiau, kad mano gyvenimas vėl pasikeitė.
Pro svetainės langą žiūrėjau, kaip lipa į taksi. Tiesiog spoksojau į
kiemą, ir viskas. Ko gero, visada jaučiau, kad ji nepatikima. Tėvas
turbūt baiminosi palikti miestą, kuriame užaugo ir turėjo nuostabų
darbą, bet jis užknistai patikimas.
Ponia Garet pirštu atsargiai palietė mano ryškius plaukus.
- Įkišusi galvą į rožinius maistinius dažus, nepakeisi to, kas
nutiko.
Šyptelėjau iŠ jos parinktų žodžių ir pasakiau pirma, kas atėjo
į galvą:
- Nedažiau savo plaukų, o žiūrėjau, kaip mano akyse nukrau­
juoja jūsų sūnus, - atrėžiau prisiminusi, kad ryškiai rožinė spalva
man priminė kraują, kai skalavau plaukus.
Atstūmiau jos ranką - taip, mano žodžiai žiaurūs, bet kas ji
tokia, po galais, kad mane teistų? Kai supras, ką pasakiau, nea­
bejoju, kad įsivaizduos sužalotą Kerčio kūną, prie kokio sėdėjau
dvi valandas, kol kažkas sustojo mums padėti. Bandžiau atsegt vai­
ruotojo saugos diržą, bet metalas sulinko, kai.rėžėmės į turėklus, ir
man nepavyko nieko padaryt. Bet labai stengiausi, rėkiau, kai nuo­
lauža perdūrė mano ranką. Mano mylimasis nejudėjo, neišleido nė
garso, o aš šaukiau jį, keikiau mašiną ir visą pasaulį, kad mus abu
išgelbėčiau.
Pasaulis išdavė mane ir aptemo, o Kerčio veidas išblyško,
rankos suglebo. Dabar džiaugiuosi, kad po jo mirties atsijungiau ir
manęs niekas nevertė sėdėti ir žiūrėti į tai, kas daugiau nebebuvo
jis, žiūrėti ir tikėtis, kad jis stebuklingai grįš į gyvenimą.
Tyliai atsidususi, ponia Garet užvedė mašiną ir pajudėjo.
- Mole, suprantu tavo skausmą... Jeigu kas nors gali suprasti,
tai tik aš. Aš irgi visais būdais stengiausi rasti priežastį gyventi, bet
tu griauni savo gyvenimą ir jau nesivaldai.
Sutrikusi žiūrėjau tik į savo ranką, slankioj ančią mašinos du­
relėmis.
 - Nesivaldau? Aš vairavau tą mašiną. - Ausyse vėl pasigirdo
garsas, kaip metalas lūžta trenkdamasis į medį, paskui kažkas me­
talinis uždengė mano ausis ir pajutau, kad rankos ant kelių virpa. -
Aš buvau atsakinga už jo gyvenimą ir aš jį nužudžiau.
Jis buvo gyvenimas, jis buvo esmė. Jis buvo šviesa ir šiluma ir
viskuo džiaugėsi. Kertis įžvelgdavo džiaugsmą net kvailiausiuose,
paprasčiausiuose dalykuose. Aš visai kitokia. Ciniškesnė, ypač kai
išėjo mama. Bet kiekvieną kartą, kai klykdavau iš pykčio, jis mane
išklausydavo. Per savo gimtadienį padėjo mano tėčiui sutvarkyti
mamos piešimo dirbtuves, nes aš juodais dažais nutaškiau gra­
žiuosius jos paliktus piešinius. Neklausinėjo manęs, kodėl trokštu
jos mirties, dėl daugiau nei vienos priežasties.
Jis niekada neteisė manęs ir palaikė mane, kaip pati niekada
nepajėgiau laikytis. Visada maniau, kad jis bus priežastis, dėl
kurios baigsiu universitetą ir susirasiu draugų kitame mieste.
Niekada nemokėjau laikyti liežuvio už dantų, todėl man tikrai
nelengva susidraugaut su žmonėmis. Jis man nuolat kartojo, kad
viskas gerai, kad esu gera tokia, kokia esu, kad esu perdėtai są­
žininga ir mūsų santykiuose jis būsiąs melagis. Jis apsimesdavo,
kad jam patinka pretenzingi, megztukus ant juosmens ryšintys
mūsų mokyklos turtuoliai. Jis visada buvo malonus, visi visada
jį mylėjo. Aš buvau jo priedėlis. Mes buvom visada kartu, ir visi
pagaliau priėmė mane ir mano požiūrį. Manau, tam padėjo jo
žavesys. Jis buvo mano atsiprašymas pasauliui, nes tikriausiai
kažką įžiūrėjo manyje. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris pa­
kentė mane ir mylėjo mane. Bet galiausiai ir jis mane paliko.
Tai mano kaltė, kaip ir tai, esu įsitikinusi, kad mama išėjo, nes
buvo pavargusi nuo Šio miesto, nuo tėčio normalumo ir švie­
siaplaukės dukters su kaspinu plaukuose. Mano poreikis būti
normaliai išnyko tada, kai kriauklė paraudo, o šviesūs plaukai
daugiau nebebuvo šviesūs.
- Vakaruose, Vašingtono valstijoje, turiu pakankamai įtakingą
draugą.

*9
 Buvau beveik pamiršusi, kur esu, mintys sukosi tik apie pas­
tarųjų dešimties minučių išgyvenimus.
- Galiu jo paklausti, ar pasinaudotų savo ryšiais ir įtaisytų tave
į kokią gerą mokyklą. Ten visai gražu. Grynas oras, žaluma. Šiais
metais jau vėloka, bet pabandyčiau, jei norėtum, - pasiūlė.
Vašingtonas?Kokiam pragare tas Vašingtonas?
Svarsčiau, ar verta priimti jos pasiūlymą, ar apskritai dar noriu
mokytis universitete. Vos pagalvojusi apie tai suvokiau, kad labai
noriu išsinešdinti iš šito Dievo užmiršto miesto, tad gal vertėtų
sutikti. Kai buvau jaunesnė, mėgdavau galvoti apie kitus miestus.
Mama pasakodavo apie Los Andželą ir koks puikus oras ten kiek­
vieną mielą dieną. Pasakodavo apie Niujorką ir žmonių pilnas jo
gatves. Pasakodavo apie nuostabius miestus, kuriuose norėtų gy­
venti. Jeigu ji išgyvena tuose miestuose, aš sugebėsiu išgyventi Va­
šingtone. Bet jis toli, kitame šalies gale. Tėtis liks čia vienas... Bet
gal jam tai tik į gera? Vargu ar jis dar turi čia draugų, nes visada rū­
pinosi tik manimi, stengėsi, kad tik aš būčiau laiminga. Ir visai pa­
miršo savo gyvenimą. Gal, išvykusi ( universitetą, kaip tik padėsiu
jam? Gal jis pagaliau vėl taps normalus?
Galėsiu pradėti viską nuo pradžių, ir ponia Garet manimi di-
džiuosis. Galėsiu padaryti kažką, kuo Kertis irgi galėtų didžiuotis.
Vašingtonas galėtų būti žiniuonės receptas.
Taigi sėdėdama tos moters automobilyje, motinos, kurios sūnų
mylėjau ir praradau, prisiekiu, dabar, - būsiu geresnė.
Nevažinėsiu traukiniais į abejotinas miesto vietas Vašingtone.
Nesilaikysiu įsikibusi praeities.
Nepasiduosiu.
Darysiu viską, kas bus reikalinga mano ateičiai, - ir man ne­
svarbu, ką apie mane kalbės kiti.

30
 Melisa

Pirmą kartą sutikęs tą merginą, jis tinkamai jos neįvertino. Tada nieko nežinojo
apie ją ir iki šios dienos daug nežino. Pirmiau susipažino su jos broliu ir, ger­
damas su juo per naktis, suprato, koks baisus žmogus jis yra. Jos brolis buvo
šliužas, slankiojantis po studentų miestelį lyg po savo nuosavus medžioklės
plotus ir ieškantis grobio.
Tačiau, įdėmiai stebėdamas, jis pamatė, kad tas šliužas turi vieną silpny­
bę - seserį, kuri buvo jėga - aukšta, juodaplaukė ir tamsaus gymio. Ėmęs ne­
kęsti šliužo, jis suvokė, kokia miela yra jo silpnybė, ir kad siektų tos merginos,
lyg daugiau nieko svarbaus pasaulyje nebūtų - nieko daugiau, žinoma, be jo
paties troškimų. Įsitikinęs, kad šliužas slysta iš rankų, taškosi nuodais, kurie
plinta kaip maras ir kuriuos reikia sustabdyti, jaunuolis sumanė planą.
Siam ištvirkimui reikėjo užkirsti kelią, o jo sesuo tebuvo karo auka.

Penktadienio vakarą namas visiškai tuščias. Tėtis išėjo į priėmimą

paaukštinimo ligoninėje proga, visi mano draugai susirinko į kitą
vakarėlį. Tylu, net spengia ausyse.
Vakarėlis būtų gerai, jeigu vyktų ne mano brolio brolijos na­
muose, kur jis nuolatos tuno. Ten negaliu net atsipalaiduoti, nes jis
elgiasi baisiai globėjiškai. Tai labai nemalonu.
Priėmimas būtų geresnė išeitis, bet tik vos vos. Tėtis - ge­
riausias miesto gydytojas, bet jis geresnis daktaras negu tėvas...
31
Nors ir labai stengiasi. Jo laikas vertingas ir brangus, o aš negaliu
konkuruoti su žmonėmis, nes už jų pinigus įsigytas šis didžiulis
namas, kuriame dabar sėdžiu ir dūsauju dėl savo gyvenimo.
Jausdamasi truputį kalta, pasiėmiau telefoną parašyti tėčiui
žinutę, kad galiausiai atvažiuoju. Bet jau po devintos, o priėmimas
prasidėjo aštuntą, tad tik sutrukdysiu ir jaunajai tėčio draugei su­
teiksiu progą nusiskųsti manimi. Taša vyresnė už mane tik trejais
metais ir su tėčiu bendrauja jau gerus metus. Būčiau daug supra-
tingesnė, jei nebūtume lankiusios tos pačios mokyklos ir neprisi­
minčiau, kokia gyvatė ji buvo. Arba jeigu ji neapsimestų neprisi­
menanti manęs, nors velniškai gerai žinau, kad prisimena.
Nesvarbu, kad su manimi ji elgiasi įžūliai, nesiskundžiu dėl to
tėčiui. Jis laimingas su ja. Ji šypsosi, kai jis žiūri į ją. Juokiasi iš
banalių jo pokštų. Jaučiu, kad jis nė kiek jai nerūpi, kaip turėtų,
bet nuo tada, kai atėjo į tėčio kabinetą su sulaužytu pirštu ir sta­
čiais papais, matau, kad jis tapo geresnis. Tėtis daug sunkiau iš­
gyveno skyrybas negu mama, nes netrukus paaiškėjo, kad ji grįžta
į Meksiką gyventi pas savo tėvus, kol atsistos ant kojų. Nesuprantu,
ką ji tikėjosi apkvailinti. Pagal susitarimą gavo tiek pinigų, kad visą
gyvenimą galėtų gyventi kaip karalienė.
Taigi, užuot trukdžiusi Tašai ir tėčiui, parašiau Denui. Jis
draugavo su mergina, su kuria mokiausi vidurinėje mokykloje. Ji,
ne taip kaip aš, vis dar mokosi vidurinėje. Mano brolis - globė­
jiškas ir atlaidus prasižengimams, bet yra visiškas kiaulė. Leiskit
pakartoti - visiškas kiaulė. Labai stengiausi nekreipti dėmesio į jo
iškrypusias draugystes. Jo draugai irgi kiaulės - dauguma jaunesni
ir net blogesni už jį. Jam patinka bendrauti su tokiais pat pašle­
mėkais, nes tada jaučiasi geresnis. Spėju, jam patinka būti žiurkių
valdovu.
Denas atsakė iškart: „Būsiu po dvidešimties minučių.“
Nusiunčiau jam šypsenėlę ir šokau iš lovos ruoštis. Nepasida­
žiusi ir su pilkais universiteto marškinėliais - negerai. Tūriu at­
rodyti geriau. Tik nereikia persistengti, jei nenoriu visą naktį klau­
sytis broliuko pamokslų.
 Perverčiau spintą juodų ir blizgančių drabužėlių. Turiu per
daug drabužių. Vieną kartą apsivilkusi, mama visada atiduodavo
man. Tėtis stengdavosi ją džiuginti blizgančiomis suknelėmis
ir raudonais sportiniais automobiliais, bet kažkodėl ji niekada
nesidžiaugdavo. Išeidama pasiūlė man kraustytis kartu su ja į
Meksiką. Bet, kad ir kaip juokingai skambėtų, negalėjau taip pa­
prastai mesti plaukimo ir plaukimo komandos. Čia, Vašingtone,
man tai svarbiau už viską. Tai vienintelis dalykas - be tėčio ir
Deno, - kurio ilgėčiausi. Denas svarstė, ką daryti, bet nenorėjo
čia palikti manęs. O gal negalėjo, pagalvojęs apie nuolatinę mano
priežiūrą.
Pasimatavusi dvi sukneles ir vėl sukišusi jas į spintą, susiradau
kombinezoną, kurio dar nebuvau vilkėjusi. Juodą, išskyrus smulkų
raštą ant siaurų petnešėlių. Ganėtinai siaurą, kad išpyškintų mano
užpakaliuką, ganėtinai paprastą, kad tiktų vakarėliui, ir ganėtinai
uždarą, kad mano broliukas nebambėtų.
Vos baigiau ruoštis, lauke pasigirdo bjaurus Deno automobilio
signalas, tad čiupau rankinę ir nulėkiau laiptais žemyn. Jei nepa­
skubėsiu, kaimynai vėl priekaištaus dėl triukšmo. Skubiai surinkau
signalizacijos kodą ir užtrenkiau duris. Prisiartinusi prie brolio
„Audi“, pastebėjau, kad jis atsivežė ir porą savo draugelių.
- Loganai, leisk ją į priekį, - įsakė Denas.
Loganą pažįstu gana gerai, ir jis visada elgiasi su manimi ma­
loniai. Kartą viename vakarėlyje bandė mane kabinti. Kai atsi­
stojau nuo sofos, ant kurios sėdėjau, paaiškėjo, kad esu per sprindį
didesnė. Tada pasakė, kad būsim geriausi draugai. Pritardama nu­
sijuokiau, nes mane žavi mieli jo juokai. Nuo tada jis tapo mano
mėgstamiausiu brolio pusgalvių šutvės draugeliu.
- Viskas gerai. Atsisėsiu į galą, - pasakiau Loganui nusisegus
diržą.
įsitaisiusi ant užpakalinės sėdynės pamačiau garbanotą tam­
siaplaukį vaikiną. Plaukai draikėsi per pusę veido, bet nuostabiai
derėjo prie žieduotų antakio ir lūpos. Jis nė nepakėlė galvos, kai at­
sisėdau ir pasisveikinau.
n
 - Nekreipk į j| dėmesio, - tarė Denas, veidrodėlyje žvilgtelėjęs
į mane.
Užverčiau akis ir išsiėmiau savo telefoną. Ką nors paveiksiu pa­
keliui. Prie brolijos namų nebuvo, kur sustoti. Denas pasiūlė man
išlipti prie namo, kad nereikėtų eiti. Iššokau laukan ir, uždariusi
dureles, išgirdau, kad trinktelėjo ir kitos. Apsidairiusi pamačiau į
namą einantį vaikiną, kuris sėdėjo ant užpakalinės sėdynės.
- Gyvulys! - riktelėjo jam Denas.
Keistuolis mostelėjo ranką ir iškėlė vidurinį pirštą.
- Garantuoju, kad jis norėtų, jog palauktum, - pasakiau
sekdama iš paskos per veją. Kelios merginos įdėmiai jį nužvelgė
mums einant pro šalį. Viena kažką šnipštelėjo kitai ir visos sužiuro
į mane. - Kas negerai? - paklausiau atsisukusi į jų išdažytus ir nu­
sivylusius veidus. Visos trys papurtė galvas lyg nesitikėjusios mano
klausimo.
Štai taip. Nesu maloni su klasikinėmis blondinėmis, kurios,
liežuvaudamos apie kitus, įsivaizduoja esančios svarbios.
- Jaučiu, jos ką tik apsimyžo, - mestelėjo garbanius.
Jo balsas žemas, labai žemas ir - galiu prisiekti - išgirdau an­
glišką akcentą. Vaikinas sulėtino žingsnį, bet neatsisuko pažvelgti
į mane. Jo rankos visos ištatuiruotos. Sunku suprasti, ką reiškia
kiekviena tatuiruotė, bet aiškiai matyti juodas raštas - jokių kitų
spalvų. Labai tinka prie juodų džinsų ir tokių pat marškinėlių.
Batai dusliai žengė žole. Stengiausi neatsilikti, bet jo žingsniai labai
platūs. Jis aukštas, keliais centimetrais aukštesnis už mane.
- Tikiuosi, - atsakiau ir dar kartą pažvelgiau į merginas. Jos
stoviniavo dabar jau žiūrėdamos ir rodydamos į girtą merginą
trumpute suknute, kuri suklupo prie jų.
Vaikinas daugiau neištarė nė žodžio, kol įėjom į namą. Ne­
atsisuko į mane eidamas į virtuvę, nežvilgtelėjo sukdamas viskio
butelio kamštuką ir gurkštelėjęs gėrimo. Dabar jau man pasidarė
smalsu, tad kai Denas ir Loganas atėjo į svetainę, nutariau paklau­
sinėti apie tą tatuiruotą keistuolį. Pasiėmiau ledukų iš kibirėlio,
stovinčio ant spintelės, ir prisiartinau prie brolio. Jis sėdėjo ant
34
sofos su alaus bokalu. Jau trenkė žole ir žvelgė į mane raudonomis
akimis.
- Kas tas vyrukas* kur sėdėjo gale? - paklausiau.
- Kas? Hardinas? - Deno veidas pasikeitė. Jam nepatiko* kad
paklausiau. O, Hardinas? Koks čia vardas? - Mel* laikykis nuo jo
kuo toliau, - įspėjo. - Aš rimtai.
Užverčiau akis ir nusprendžiau* kad neverta pyktis su broliu.
Jis niekada nepalaimins jokio mano vaikino, tačiau bando suvesti
mane su geriausiu savo draugu Džeisu. O kaip tik jo labiausiai ir
negaliu pakęsti iš visų bendrų: Mano brolio skonis labai nepa­
stovus ir priklauso nuo suvartoto narkotikų ir alkoholio kiekio.
Kai Denas patapšnojo tuščią vietą šalimais* ramiai atsisėdau ir
nužvelgiau kompaniją. Muzika garsėjo, minia vis labiau girtėjo, įsi­
jautė į nuotaiką ir aplinką.
Po kelių minučių* kai Loganas pasiūlė broliui vėl užrūkyti, ap­
sidariau Hardino. Kažin ar kada priprasiu prie šio vardo. Paste­
bėjau jį virtuvėje, vieną rymantį prie spintelės. Viskio butelis* kurį
neseniai buvau mačiusi* tarkim, prieš penkias minutes* gerokai
tuštesnis.
Vadinasi, jis vakarėlių liūtas. Gerai.
Greitai atsistojau - per greita - ir, kai Denas čiupo man už
rankos, supratau, kad negaliu be priežasties išeiti iš kambario. Jei
pasakysiu, kad einu ieškoti Hardino, tikrai seks iš paskos.
- Kur eini? - paklausė.
- Į tualetą, - pamelavau.
Man nepatinka, kad jis visada kviečia mane į tuos vakarėlius, o
elgiasi kaip tėtis norėdamas, kad visada būčiau šalia. Dabar atidžiai
pažiūrėjo man į akis lyg svarstydamas, ar galiu jam meluoti, bet aš
nusisukau. Eidama per kambarį jaučiau įsmeigtas jo akis, todėl pa­
sukau prie laiptų. Vienintelis tualetas šiame dideliame name yra
viršuje. Aišku, jokios logikos, bet čia juk brolijos namai.
Lėtai užlipau laiptais ir atsisukusi pažvelgiau į brolį, tada apsi­
sukau ir atsitrenkiau į juodą sieną. Tik tai buvo ne siena, o Hardino
krūtinė.
35
 - Šūdas! Atsiprašau, - šūktelėjau trindama šlapią vietą, kurią
ant jo marškinėlių paliko mano vynas. - Bent jau dėmės nebus
matyti, - nusijuokiau.
- Cha cha cha, - abejingai atsiliepė jis.
Storžievis.
- Brolis liepė laikytis kuo toliau nuo tavęs, - leptelėjau negal­
vodama.
Hardinas taip įdėmiai pažvelgė į mane, kad vos galėjau atsi­
laikyti nenusukusi akių, bet nenorėjau jį palikusi lipti žemyn. Ko
gero, jis prie to pripratęs. Ko gero, šitaip būna, kai imi prarasti
galvą. O jis kilstelėjo antakį su žiedu.
- Tikrai? Eik tu sau.
Taip, aiškiai angliškas akcentas. Norėjau užsiminti apie tai, bet
žinau, kaip erzina, kai žmonės pradeda komentuoti tavo kalbėseną.
Nuolat tenka tai patirti. Linktelėjau, o britas išsižiojo ir vėl pra­
šneko:
- Kažin kodėl?
Nežinau... bet norėčiau žinoti.
- Ko gero, esi labai blogas, jeigu nepatinki Denui, - šyptelėjau.
Bet jis nesijuokė. Pasijutau nejaukiai. Hardino energija per­
sidavė ir man.
- Jei galvosim kaip jis, tada mes visi žlugę, - pasakė.
Norėjau prieštarauti, pasakyti, kad mano brolis visai nėra toks
blogas, tik apsimeta. Turėčiau užstoti jį nuo šio puolimo. Bet staiga
prisiminiau dieną, kai mūsų namuose pasirodė paskutinės Deno
panelės šeima, kaip nėščia vargšelė slėpėsi už pikto tėvo nugaros.
Tėtis išrašė čekį, ir visi pasišalino su busimuoju mūsų giminaičiu.
Daugiau apie juos nieko negirdėjom. Žinojau, kad mano brolis su­
gedęs, tik nenorėjau to pripažinti. Mama, kuri kažkur toli, tėtis,
kuris čia pat prie Tašos užpakalio, ir jis, mano brolis, yra viskas,
ką turiu.
- Neabejoju, kad tu daug geresnis, - nusijuokiau.
Hardinas kilstelėjo tatuiruotą ranką ir nuo kaktos nubraukė
plaukus.
 - Nea, aš daug blogesnis.
Pažvelgė tiesiai į mano rudas akis ir kažkodėl pajutau, kad
kalba rimtai. Jo žodžiai nuskambėjo kaip perspėjimas, bet kai kyš­
telėjo man pustuštį butelį viskio, nurijau gurkšnelį. Viskis nu­
degino kaip ir ryškios akys...
Apėmė jausmas, kad Hardinas yra degalai.

37
 Stef

Pirmą kartą sutikęs ugniaplaukę merginą tatuiruotomis rankomis, jis pajuto joje
tamsą. Jos žvilgsnyje, kuriuo žiūrėjo j šviesiaplaukę draugę, įžvelgė konkuren­
ciją. Ji lygino viską, o jis matė dėmesio stygių, kuris tiesiog ją sprogdino. Ji pri­
minė panelę Rosetę iš pasakos, kurią skaitė vaikystėje. Raudonplaukė princesė
pavydėjo jaunesnėms seserims, ištekėjusioms už princų, nors pati buvo ištekė­
jusi už admirolo. Tačiau to buvo per maža, jis buvo per prastas, kol privertė ją
tapti geresnę už seseris. Mergina pyko, kad visko neteksianti, net ir to, kas buvo
ne jos. Ji nenorėjo būti antra geriausia. Ji troško būti vienintele, kuria žmonės
žavisi. Ji negalėjo pakęsti minties, kad kas nors gali gauti tai, kas, jos manymu,
priklauso jai, ir buvo įsitikinusi, kad yra verta visko po saule - ir ne mažiau.

Tėtis dar negrįžo iš darbo. Jis vėluoja kiekvieną vakarą, o aš tikė­

jausi šią savaitę jo mašina nuvažiuoti išleistuvių suknelės. Visos
mano draugės jau prieš mėnesį susitvarkė, todėl imu panikuot. Iš­
protėsiu, jeigu neturėsiu išleistuvių suknelės. AŠ tokia įsiutusi, kad
manęs nejaudina, jog tėtis ir vėl vėluoja, o mama labai užsiėmusi
anūkėle ir neturi laiko klausytis mano pagrįstų nusiskundimų.
Dabar viskas sukasi tik apie mano seserį ir jos vaiką. Žmonės
dažnai kalba nesąmones apie šeimos pagrandukus. Gražu, žinoma,
bet aš užaugau ir nepatyriau nieko tokio nuostabaus, išskyrus
sesers išnaras ir paskutinės minutės gimtadienius, kuriuose
38
 dalyvaudavo tik artimiausi šeimos nariai ir niekas daugiau. Esu
šeimos atstumtoji, keistuolė, vaiduoklis savo pačios namuose. Net
nesuprantu, kodėl.
Aną kartą mama man ištarė daugiau nei porą žodžių, ir tik
todėl, kad viršuje ištepliojau kriauklę pigiais raudonais dažais. Ji
pasiuto, nes sutapimas buvo tiesiog tobulas: kitą dieną mano sesuo
Olivija ketino maudyt savo vaiką. Aš visai netyčia aptaškiau vonios
kilimėlį ir dar siuvinėtu tėvų rankšluosčiu apsigaubiau pečius, kol
skaisčiai raudoni dažai skverbėsi į mano plaukus.
Užtat nebūčiau drįsusi sugadinti Olivijos palaidinės, kurią ji
vilkėjo būdama mano metų. Be to, dar negaliu klausytis: „Septy­
niolikos Olivija jau buvo studentų tarybos prezidentė“ arba „Septy­
niolikos Olivija mokėsi dešimtukais ir draugavo su šauniu vaikinu,
už kurio ištekėjo baigusi mokyklą.“
Atsibodo būti lyginamai su seserimi - ji buvo auksinis vaikas,
o aš, regis, niekaip negaliu pasiekt net sidabrinio lygio. Negaliu su­
laukt dienos, kada išvažiuosiu. Dėl nuolatinio tėvų spaudimo mo­
kysiuos! Centriniame Vašingtono universitete, kurį Olivija baigė
su pagyrimu. Tas universitetas niekada niekam nebuvo įdomus,
kol sesuo į jį neįstojo. Niekada nesidžiaugiau lyginama su ja, bet
man jau gana, tad lengviau buvo sutikti ten mokytis, o nuvykus
priblokšti tą vietą.
Kai tik tėčio džipas įsuko į kiemą, čiupau rankinę, dar kartą
žvilgtelėjau į veidrodėlį ir nulėkiau laiptais. Vos neišverčiau
mamos kambario durų - o ji nė nepastebėjo mano tinklinių pėd-
•kelnių ar raudonos odinės palaidinės. Tik sumurmėjo kažką neati­
traukdama akių nuo elektroninės skaityklės. Ji visada taip elgiasi.
Atsidarius durims į svetainę įėjo sesuo su tėčiu. Siera, mano dukte­
rėčia, snaudė sesers glėbyje.
- Aš siaubingai pavargusi, - žingsniuodama po kambarį, pa­
skelbė Olivija.
Užvertusi skaityklę ir skubiai padėjusi ją ant židinio atbrailos,
akimirksniu pasirodė mama. Žinoma, dėl Olivijos ji gali pakelti
galvą nuo savo brangiojo ekrano.
39
 - Mieloji, Stéfani gali tave parvežti namo, - vietoj manęs pa­
siūlė tėtis.
- Tėti, man reikia pasiimti išleistuvių suknelę, o iki uždarymo
liko tik pusvalandis! - persimečiau rankinę per petį ir ištiesiau
ranką į raktelius.
- Olivija ir Siera gali važiuoti su tavim.
- Aš nieko prieš, - įsiterpė sesuo. - Tik sekundei užbėgsiu į
tualetą.
Olivijai kalbant, šviesiai rudi plaukai bangavo. Ji vilkėjo chaki
spalvos kelnes ir ryškiai gėlėtą palaidinę trumpomis rankovėmis.
Tėtis nusišypsojo, lyg jo vyresnėlė būtų rūpestingiausia ir dėmesin­
giausia mergaitė pasaulyje. Neapsakomai erzina.
- Gerai, - purkštelėjau. - Bet šiandien paskutinė diena, kai
man laiko suknelę, ir tu būsi kalta, jeigu negalėsiu eiti į išleis­
tuves. - Dėbtelėjau į seserį. Olivija linktelėjo, o aš, kumštelėjusi
tėtį, išėjau laukan. - Lauksiu mašinoje.
Užvedžiau variklį ir ėmiau laukti Olivijos. Praėjo penkios mi­
nutės. Praėjo dešimt minučių. Nusiunčiau dvi žinutės, ji neatsakė.
Žinau, kad perskaitė, nes telefone mirksi mažutis indikatorius.
Tačiau ji dar viduje. Spėju, su mama ketvirtą kartą apsikabino at­
sisveikint. Mama visada taip elgiasi, kai važiuojam pas senelę, nes
jai reikia galybę kartų apsikabint, kad parodytų savo jausmus. Po
dvylikos minučių išlipau iš mašinos ir jau norėjau eiti namo. Bet
vos uždariau dureles, į lauką lėtai išslinko sesuo, šypsodamasi kaip
niekur nieko. O dar reikėjo pasodinti Sierą į kėdutę ir prisegti
diržu.
- Olivija, turim važiuot, - skubinau. Ji atsiduso ir abejingai su­
murmėjo atsiprašydama.

Trys minutės po aštuntos sustojau priešais tamsią parduotuvę.

Šviesos užgesintos, ženklas ant durų apsuktas „Uždaryta“ puse.
Taigi savo suknelės pasiimti nebegaliu. Šiandien buvo pas­
kutinė diena ir netgi dar po antro pratęsimo. Maldavau padaryt

40
išimtį, bet man buvo pakartota, kad tai - paskutinė diena. Labai
blogai.
- Stefani, aš labai atsiprašau, - tarė Olivija, kai nuleidau galvą
ant vairo. Atsisukau ir piktai į ją pažiūrėjau.
- Tu kalta.
- Aš nekalta, - atsakė, ir dar išdrįsusi nustebti. - Tėtis norėjo
nuvežti mane į parduotuvę nupirkti Sierai naujus batukus. Ji taip
greitai išauga...
Naujus batukus vaikui? Tu čia rimtai ar apsimeti? Aš
pražiopsojau išleistuvių suknelę dėl naujų jos vaiko batukų - o tas
vaikas dar nė nevaikšto!
- Kodėl tėtis negalėjo parvežti tavęs tiesiai namo? Būtum
grįžusi anksčiau... - paklausiau pakėlusi balsą ir galvą nuo vairo.
- Tada dar nebuvau pavargusi... Nežinau. - Olivija gūžtelėjo
pečiais, lyg mano laikas jai nieko nereikštų. Lyg tai būtų visai ne­
reikšminga.
- Po galais, kokia nesąmonė! - papurčiau galvą ir užsidengiau
rankomis veidą.
- Nekalbėk taip prie vaiko! - piktai sukuždėjo sesuo.
Sunkiai atsidusau ir išsukau iš aikštelės. Iki namų važiavom
tylėdamos. Olivija nesijautė padariusi ką nors negero, o aš buvau
pernelyg įsiutusi, kad kalbėčiausi su ja. Man jau atsibodo, kad ji
viską pasiglemžia sau, o dar Siera nesiliovė klykt, lyg norėdama iš-
taškyt mano smegenis.
Nekenčiu savo gyvenimo.
Kai sustojau prie Olivijos namų, ji padėkojo man, kad pavė­
žėjau. Nenorėjau kelti kojos į jos naujuosius namus, todėl apsi­
džiaugiau, kad ir nepakvietė. Neabejoju - tėvai padėjo jai ir Ro-
džeriui nusipirkti šj namą. Jos vyras ramus, su mumis kalba nedaug.
Turbūt Olivija liepė jam šitaip elgtis. Ko gero, visiems tenka per­
skaityt instrukciją, kaip elgtis su manim.
Visai nenorėjau eit į vidų, bet labai norėjau į tualetą, o iki
namų dar penkiolika minučių. Įėjusi iškart užuodžiau stiprų

41
cinamono aromatą. Olivija kiekviename kambaryje degina aroma­
tinius aliejus.
Rodžeris sėdėjo ant sofos su nešiojamuoju kompiuteriu ant
kelių ir rankoje laikydamas nuotolinio valdymo pultelį. Pamatęs
mus, nusišypsojo žmonai ir mandagiai pasiteiravo> kaip sekasi
man. Atsakiau, kad viskas kaip visada, nors neprisimenu, kada
buvau mačiusi jį paskutinį kartą. Po kelių nejaukių pokalbio mi­
nučių Olivija pasakė einanti migdyti kūdikio ir užlipo į viršų
vienoje rankoje nešdamasi pliušinį meškutį, kitoje - buteliuką.
Rodžeris beveik nė nepažvelgė į mane, kai ėjau pro šalį apžiūri­
nėdama kvailas jų šeimos nuotraukas, išrikiuotas ant židinio at­
brailos. Atsistojo ir nuėjo į virtuvę, žinoma, stengdamasis išvengti
galimo pokalbio su manim.
Paskutinėje nuotraukoje siauruose mediniuose rėmeliuose -
ideali šeima, apsirengusi derančiais baltais ir juodais drabužiais.
Eidama į virtuvę, ant sienos pamačiau Olivijos ir Rodžerio ves­
tuvių nuotrauką dideliuose metaliniuose rėmuose. Nuotraukoje
ji atrodo tobula - tobula šukuosena, tobulas makiažas, nuostabi
suknelė. Lengva balta šilkinė suknelė karališkai siekia grindis. Ji
atrodė kaip princesė, lyg sukurta tai suknelei.
Ši jos suknelė visiškai kitokia nei mano turėjusi būti išleistuvių
suknelė. Drabužis, kurį šį vakarą ketinau pasiimt, pasiūtas iš juodos
medvilnės ir tiulio. Siauras korsažas apsiūtas tiulio nėriniais iki
žvaigždės formos sijono. Ir šios suknelės, ačiū Olivijai, aš niekada
nevilkėsiu. Pasijutau norinti turėti juodų dažų flakoną, kad galėčiau
sugadint jos kvailą tobulą suknelę. Pažvelgiau į kitą fotografiją ant
sienos ir stabtelėjau prie Rodžerio, apkabinusio nėščios Olivijos
pilvą.
Ji atėmė iš manęs išleistuvių suknelę. Aš sugadinsiu jos ves­
tuvinę suknelę.
Įėjusi į virtuvę, radau Rodžerį įlindusį į šaldytuvą ir pasislėpusį
už durelių. Plekštelėjau ranka per akmeninį stalviršį, kad atkreiptų
į mane dėmesį. Vos tik jis atsisuko, timptelėjau palaidinės apykaklę
ir parodžiau krūtinę. Jis įkvėpė ir tyliai susijuokė. Nusišypsojau.
Lažinuosi, kad sesutė neprisileido jo nuo tada, kai pagimdė jo
vaiką.
- Atsiprašau. - Sukiojau plaukus aplink pirštą, o Rodžeris
stengėsi neapžiūrinėt mano kojų, aptemptų tinklinėmis koji­
nėmis. - Labas, - ištariau besiartindama.
Širdis daužėsi ir nė nenutuokiau, ką daranti. Tačiau baisiausiai
siuntu ant sesers. Ir man įgriso, kad ji visada gauna viską, o aš
galvoju, kodėl visada viskas tenka tobuiajai Olivijai, o man - nieko,
kad ji neturėtų turėt nieko, ką turi. Ypač ne žavų ir ištikimą mieląjį
vyrą.
- Stefani, k-ką tu darai? - paklausė Rodžeris, išblyškęs dar
labiau nei buvo prieš sekundę.
- Nieko, tik kalbuosi. - Suėmiau palaidinės apačią ir kilste­
lėjusi aukštyn virš pilvo parodžiau jam kelnaičių nėrinius. Nusi­
sukęs Rodžeris nugara atsitrenkė į medines spinteles ir užtrenkė
vienos dureles. - Kas tau? - juokdamasi paklausiau.
Pilve viskas sukosi, regis, galėjau bet kurią akimirką apalpt, bet
tuo pat metu jaučiausi ir nuostabi, ir galinga. Turbūt tai adrena­
linas. Man patinka. Noriu dar. Žengtelėjau arčiau ir paliečiau pa­
laidinės užtrauktuką. Rodžeris užsidengė veidą.
- Liaukis, Stefani.
Po galais, o jis tikrai ištikimas pupulis, kaip ir maniau. Su­
pratus tai, pavydas dūrė dar smarkiau.
- Eik jau, Rodžeri, nebūk toks...
- Stefani! Po velnių, ką čia išdarinėji? - virtuvėje nuskambėjo
Olivijos balsas.
Atsisukusi pamačiau ją, rymančią prie durų. Jau vilkėjo fla­
nelinę mėlynai dryžuotą pižamą. Supykusi. Po kelių sekundžių pa­
žvelgė į vyrą.
- Rodžeri?
- Nežinau, mieloji, ji tiesiog atėjo ir ėmė nusirenginėti.
Rodžeris iškėlė rankas beviltiškai atsiprašinėdamas žmonos,
kad ji suprastų, kokią beprotę pasileidusią seserį turinti. Olivija vėl
atsisuko į mane ir žvilgsniu pervėrė kiaurai.
43
 - Eik lauk, Stéfani.
- Tu net nepaklausei manęs, ar tai tiesa, - pasakiau susiner­
vinusi. Persimečiau rankinę per petį ir užsitraukiau palaidinę.
- Aš tave pažįstu, - abejingai atsakė.
Ji mane pažįsta? Iš tiesų tai ji nieko apie mane nežino. Jei
žinotų, viską suprastų ir nebūtų tokia savanaudė šliundra.
- Ir?.. - pažvelgiau į Rodžerį. Jis atsitraukė atgal lyg nuo gy­
vatės. Tartum galėtų mane teisti. Jei nebūtų bijojęs, kad bus už­
kluptas, garantuoju, kad būtų užlenkęs mane ant to žvilgančio
akmeninio stalviršio.
- Gerai, tai ar bandei suvilioti mano vyrą, ar ne?
Olivijos lūpos drebėjo, ji vos galėjo sulaikyt ašaras. Turėčiau
viską neigti, suversti kaltę abiem ir apkaltint jį. Jis atrodo pakan­
kamai apgailėtinai, kad sesuo patikėtų manimi. Gindamasi irgi ga­
lėčiau šaukti, o jei tik panorėčiau, viskuo ją įtikinčiau. O varge.
- Išlepusi kalė! - riktelėjo ant manęs Olivija, o Rodžeris puolė
per virtuvę ir apkabino ją per pečius.
Aš išlepusi kalė? Ji rimtai? Tai ji gaudavo viską, ko panorėjusi,
ir tai niekai. Man atsibodo nuolat būti jos šešėlyje. Tegu džiaugiasi,
kad nepadariau nieko blogiau. Galėjau kurį nors iš jų įskaudinti
daug labiau. Nustebau net pagalvojus apie tai... bet man patiko.
- Eik lauk, Stefani, - Olivija papurtė galvą, o vyras glostė dre­
bančias jos rankas.
Taip ir padariau. Greitai nebereikės taikstytis su šitom nesą­
monėm. Greitai išvažiuosiu į universitetą. O jau kai ten įsikursiu,
padarysiu tvarką toje sumautoje įstaigoje.

44
 Antra dalis
KAI MES SUSITIKOM
Hardinas
Jis buvo sutrikęs, plaukė per gyvenimą nieko iš savęs nereikalaudamas. Jau
buvo įpratęs prie tokio gyvenimo užsienyje, netgi patikėjęs, kad akcentas pa­
mažu, su kiekviena naktimi, kurią praleis toli nuo namų, išnyks. Gyvenimą
pavertė tų pačių automatinių veiksmų, atoveiksmių ir padarinių seka. Mote­
rys keitė viena kitą, jų vardai sudarė begalinį panaudotų sarų, laurų, džeinių
sąrašą.
Jis neįsivaizdavo, ar bus galima toliau šitaip gyventi diena iš dienos.
Ir tada pirmą kitų mokslo metų savaitę sutiko ją. ( CentrinįVašingtono uni­
versitetą ją strategiškai atvedė Kažkas galingesnis už jį - kad pasityčiotų. Kad
ir kas tai būtų, Jis žinojo, koks jis yra, kokį jį pažįsta kiti ir ką jis veika. Jam buvo
skirta atimti dar vieną nekaltybę, sugriauti dar vienos merginos gyvenimą. „Šį­
kart nebus labai blogai" - svarstė. Nereikės imtis jokių ypatingų priemonių.
Bus kitaip, jaunatviškiau. Dėl malonumo.
Taip ir buvo, kol vieną dieną vėjas pagavo jos plaukus ir bloškė jam į veidą.
Kol pilkos jos akys išblaškė jo miegą, o rausvos lūpos išvedė iš proto. Jis stipriai
ją įsimylėjo - iš pradžią viskas vyko taip greitai, kad jis nesuprato, ar iš tikrųjų
tai jaučia, ar tik įsivaizduoja jaučiąs. Bet jis jautė... Jautė jėgą, kuri draskė kaip
liūto riaumojimas. Jis patikėjo jai savo gyvybę, mintis.

49
Vieną naktį krintantis sniegas klojo gatves, o jis vienas sėdėjo mašinoje stovėji­
mo aikštelėje. Rankomis stipriai gniaužė senojo„Ford Capri" vairą, beveik nieko
nematė, bet galėjo blaiviai mąstyti. Kaip jis galėjo taip pasielgti? Kaip viskas
taip greitai pasisuko? Jis nebuvo įsitikinęs, bet žinojo, jautė giliai giliai, kad
neturėjo to daryti, ir suprato, kad gailėsis taip pasielgęs. Jau gailėjosi. Ji turėjo
būti lengvas laimikis. Gražutė mergaitė nekalta šypsena ir keistos spalvos aki­
mis, kuriose neturėjo slypėti išmintis ar prasmė. Jis neketino jos įsimylėti, o ji
neturėjo priversti jo panorėti būti geresniu žmogumi.
0 jis manė, kad anksčiau gyveno puikiai.
Anksčiau jis buvo pripratęs jaustis gerai - kol nebuvo padaręs mielos klai­
dos leisti jai tapti visu pasauliu. Vis dėlto jis ją pamilo, taip pamilo, kad bijojo
jos netekti - netekti to, ką ji reiškė jam. Ir žinojo nesugebėsiąs išgyventi tos
netekties, visą gyvenimą nugyvenęs neturėdamas ko prarasti. ,
Pirštai spaudė vis stipriau, krumpliai pabalo ant juodo vairo, o mintys dar
labiau susijaukė. Jį apėmė beprotybė ir neviltis, tačiau tą akimirką, kai aikšte­
lės tyloje nuskendo jo baimės, jis suprato padarysiąs viską - absoliučiai viską,
kad tik susigrąžintą ją visam laikui.
Jis turėjo ją, paskui prarado, paskui keliems mėnesiams susigrąžino. Pa­
prasčiausiai sunku susivokti. Jis ją mylėjo. Mylėjo, nes jos akys švietė skaisčiau
už bet kokią žvaigždę, ir kad tai parodytų, buvo pasirengęs nuspalvinti dešim­
ties tūkstančių jos mėgstamiausių knygų pastraipas. Ji atidavė jam viską, o
jis stebėjo, kaip ji įsimyli jį, ir tikėjosi, kad neteks jos nuvilti. Jos tikėjimas juo
privertė jį norėti būti geresnį. Jis norėjo įrodyti jai, kad visi visada buvo netei­
sūs. Ji privertė jį pajusti viltį, kurios niekada nebuvo jautęs. Jis net nesuprato,
kad toks dalykas egzistuoja.
šalia jos jam būdavo gera. Maištas širdyje užgeso, jis tapo nuo jos pri­
klausomas. Jis troško jos, kol dar neturėjo, o kai užvaldė, jau nė vienas iš jų
negalėjo sustoti. Jos kūnas tapo jo slaptaviete, jos mintys - jo namais. Juo
labiau jis ją mylėjo, tuo labiau skaudino. Jis negalėjo laikytis atokiai. Ji tapo

50
jo gyvenimo dalimi, kaip jis troško visą gyvenimą, bet tam reikėjo labai daug
pastangų ir patirties.
Jo santykiai su tėvu klostėsi lėtai ir vienodai. Po kelių šeimos vakarienių
jis pajuto nykstant neapykantą tam žmogui. Jis pažvelgė j save kitaip ir dėl to
sugebėjo kitaip įvertinti tėvo padarytas klaidas. Ir tada, kai jam reikėjo vilties,
jo gyvenimas pasikeitė ir šeima pasikeitė. Jam parūpo namai, pilni svetimų
žmonių, nors buvo prisiekęs niekada to nedaryti.
Jam tikrai nebuvo lengva kovoti su dvidešimt metų trukusiu blogu pavyz­
džiu ir gyvuliškais instinktais.
Kiekvieną dieną jis turėjo atsispirti alkoholio poreikiui, stengėsi tvardyti
pyktį... bet nežinojo, kaip tai padaryti. Prisiekė, kad kovos ir su ja - ir kovojo.
Pralaimėjo kelis mūšius, bet niekada neprarado vilties laimėti karą. Ji išmokė
jj juoktis ir mylėti. Ir jis kartkartėmis jai tai parodydavo. Ir niekada nesiliaus
rodęs.

51
 Pirmas

Paskutinės vasaros atostogų dienos visada būna geriausios. Visi lyg

pasiutę stengiasi įgyvendint paskutinius vasaros planus ir norus.
Vakarėliai darosi triukšmingesni, merginos šėlsta labiau... Bet net
tokiomis dienomis nekantrauju sulaukt semestro pradžios. Ne to­
dėl, kad būčiau pusgalvis fuksas, susižavėjęs nuostabiu universi­
teto pasauliu. Ne, esu susirūpinęs: jei teisingai sužalsiu, pavasarį
baigsiu studijas - visais metais anksčiau. Neblogai kaip tokiam ne­
tikėliui, kuris, visų nuostabai, apskritai įstojo į universitetą, baigt
anksčiau.
Mama taip jaudinosi dėl mano ateities, kad išsiuntė per pusę
pasaulio į šauniąją Vašingtono valstiją, arčiau tėvo. Sukurpė ne­
sąmonę, kad norinti „sutaikyt“ mane su juo, bet aš nekvailas. Su­
pratau, kad paprasčiausiai negali ir nebenori daugiau taikstytis su
mano darbeliais, todėl ir ištrėmė į Ameriką, kaip kolonistą pu­
ritoną senovėje.
- Ar jau gerai? - pro tarpukojį pasirodė rožiniai plaukai ir iš-
purtusios lūpos. Beveik pamiršau, kad ji ten.
- Aha.
Apkabinęs ją per pečius, užsimerkiau, pasiduodamas fiziniam
malonumui, kurį ji man teikė. Ji man tik pramoga. Kaip ir visos
kitos. Nugaroje pajutau įtampą ir nuleidau į šiltą jos burną, bet
nesistengiau apsimest, kad jos kompanija man tinka kam nors

53
daugiau nei tik seksualiniam malonumui. Po kelių sekundžių ji
atbula ranka nusišluostė lūpas ir atsistojo.
- Žinai... - Molė ištiesė ranką ir iš rankinės išsiėmė tamsų
lūpdažį. - Šikniau, galėtum bent apsimest, kad tau gerai.
Paskui pakštelėjo lūpomis ir pirštu nubraukė dažų perteklių.
- Gerai, - kostelėjau. - Apsimetu, kad man gerai.
Molė užvertė akis ir iškėlė vidurinį pirštą. Man patiko - bent
jau seksualu. Ji visai gerai tratinasi ir kartais būna visai miela.
Mudu labai panašūs - ji ir aš. Abu atstumti savo šeimų. Nedaug
žinau apie jos praeitį, bet aiškiai suprantu, kad nutiko kažkas
baisaus, dėl ko iš kažkokio snobų miesteliūkščio Pensilvanijoje ji
pabėgo į Vašingtoną.
- Sūdžius, - sumurmėjo, tvarkydamasi makiažą.
Natūraliai rausvomis lūpomis atrodo geriau - tomis išburku­
siomis, kurios ką tik čiulpė mano kotą. Molė mano pažįstama. Na
gerai, tarkim, naudinga draugė. Mūsų „draugystė“ nėra ypatinga,
nė per plauką, abu esam laisvi elgtis, kaip norim, ar dulkintis, su
kuo norim. Pusę laiko ji manęs nekenčia, bet man nesvarbu. Aš
jaučiu tą patį. Kitiems mūsų draugams į tai nusispjaut, bet tinka.
Man nuobodu, ir ji yra čia. Jai puikiai sekasi ir paskui ilgai neuž­
sibūna. Man tobulai tinka. Regis, jai irgi.
- Ar būsi šiandien vakarėlyje? - paklausė.
Aš irgi atsistojau ir užsitraukiau trumpikes ir kelnes.
- Aš čia gyvenu, jeigu ką, - kilstelėjau antakį.
Nekenčiu šitos vietos ir kasdien pagaunu save galvojantį,
kaip, po galais, apskritai patekau į broliją. Taip... Mano sumautas
spermos donoras. Štai kaip. Kenas Skotas yra aukščiausios klasės
šiknius, blogiausias tipas. Pusgalvis alkoholikas, kuris atėmė iš
manęs vaikystę, stebuklingai apvertė savo gyvenimą ir susidėjo
su moterim, kuri irgi turi sūnų, dvejais metais už mane jaunesnį
liurbį. Kaip sakoma - pagranduką. Kenas Skotas turi pagranduką,
o aš turiu būti čia, nes šiaip tai jis vadovauja universitetui. O be
viso to, kone maldavo keltis gyvent pas jį. Neva tikėdamasis, kad
galėčiau tikrai gyvent su juo po vienu stogu ir dar jo prižiūrimas.
54
Kai atsisakiau» pamaniau gausiąs butą, bet kur tau. Todėl ir esu čia,
šituose kvailuose namuose. O jis iš tikrųjų siunta, kad pasirinkau
šią apšnerkštą skylę, o ne jo puikius ir išpuoselėtus rūmus.
Spėju, ta kvaila studentų brolija turi pranašumų. Didžiuliame
name beveik kas naktį vyksta vakarėliai, nuolatinis pupyčių srautas.
O geriausia, kad niekas su manim nesipyksta. Nė vienas brolijos
narys neaiškina, kad visai nesistengiu reprezentuot buveinės. Ne­
vilkiu kvailų jų megztinių, ant mašinos neklijuoju dar kvailesnių
jų lipdukų. Nedalyvauju jokioje savanoriškoje nesąmonėje ir tikrai
nevaikščiosiu skanduodamas tą idiotišką pavadinimą. Jie daro kai
ką naudinga dėl visuomenės, bet jiems nė velnio nerūpi visuomenė
ir jos reikalai.
Apsidairęs supratau likęs vienas. Net nepastebėjau, kada Molė
išėjo. Atsistojau ir atidariau langą, kad kambarys išsivėdintų, kol
vėl prisirinks žmonių. Visi tušti šių namų kambariai man tinka
nuo tada, kai negaliu pakęsti žmonių savajame. Tai pernelyg as­
meniška ir panašiai. Nežinau, bet man nepatinka ir visi vienaip
ar kitaip jau patyrė, kad čia eiti negalima. Molė ir bet kuri kita
mergina žino, kad renkamės tuščius kambarius, bet ne maniškį.
Priėjęs prie durų, pamačiau Loganą, svirduliuojantį koridoriumi
už parankės su trumpaplauke garbanota mergina. Ji nesikuklino
daryt jam tai, ką norėjo padaryt, o aš nepasikuklinau parodyt pasi­
bjaurėjimo.
- Eikit, po galais, į kambarį! - riktelėjau jiems.
Mergina prunkštelėjo, bičiulis pliaukštelėjo man, o aš uždariau
ir užrakinau duris. Štai tokie vaizdai aplink. Visi savaip igno­
ruoja mane ar paprasčiausiai kaip nors liepia atsiknist. Man gerai.
Su mielu noru sėdėsiu čia vienas savo kambaryje, laukdamas dar
vieno atsitiktinumo.
Perbraukiau pirštais apdulkėjusią knygų lentyną. Kažin kokios
knygos personažas dabar esu... Gal Hemingvėjaus? Iš jo galiu
paimt gerą dozę cinizmo. Seserų Brontė? Dabar galėčiau suvaidint
kokią iškrypusią meilės istoriją. Pasiėmiau Vėtrų kalną ir, nusi-
spyręs batus, atsiguliau į lovą. Nesuprantu, kas taip traukia mane
55
tiek kartų vis skaityt šį romaną iš naujo, bet visada pasijuntu ry­
jantis puslapį po puslapio tos tamsios istorijos. Ji tikrai sumauta -
du žmonės susitinka, paskui išsiskiria. Kankina save ir visus
aplink, nes yra per dideli savanaudžiai ir užsispyrėliai, kad galėtų
būti kartu.
Bet man ši istorija geriausia. Noriu ką nors jaust skaitydamas,
o kitus sentimentalius rožinius saulėtus-seilėtus paistalus norisi
apvempt, kiekvieną puslapį iš eilės, ir sudegint.
- O taip! - išgirdau moters klyksmą iš už popieriaus plonumo
sienos.
- Užsičiaupk! - pabeldžiau kumščiu į mediną sieną, čiupau pa­
galvę ir užsikimšau ausis.
Dar vieni metai. Dar vieni kvailų paskaitų ir lengvų egzaminų
metai. Dar vieni nuobodžių vakarėlių metai su žmonėmis, kuriems
mirtinai rūpi, ką kiti apie juos galvoja. Dar vieni priežiūros metai
ir galėsiu nešdintis atgal į Londoną, kur mano vieta.

s«
 Antras

Iki šios dienos jis prisimena vanilės aromatą, užpildžiusj mažą bendrabučio
kambarėlį, kai buvo su ja vienas. Slapiais plaukais, viliojantį kūną apsisiau­
tusi rankšluosčiu. Tada pirmą kartą pastebėjo, kaip supykus nukaito jos krū­
tinė. Mielai dar kartą pamatytų ją įpykusią, velniškai įpykusią, daugiau kartų,
nei galėtą suskaičiuoti, tačiau niekada gyvenime nepamirš, kaip iš pradžią ji
stengėsi būti mandagi. Ojos mandagumą jis palaikė išdidumu. „Dar viena už­
sispyrėlė mergaitė, apsimetanti moterimi", - pagalvojo. Keistuolė, iš visų jėgų
stengėsi būti kantri. Visai be priežasties. Ji nieko neprivalėjo ir neprivalo, bet jis
tikisi pamatyti ją piktą dar ne kartą gyvenime.
Sėdėdamas vienas ir atgailaudamas, jis paniro į tų dienų prisiminimus.
Prisiminė save piktą, ją piktą - ir tik tai palaikė jo gyvastį, kai ji išėjo.

Pirmoji rudens semestro diena - tikras malonumas žiūrovams.

Galybė liurbių blaškosi kaip vištos be galvų, galybė merginų, pasi­
puošusių gražiausiais savo apdarais, žūtbūt stengiasi patraukt vy­
rukų dėmesį.
Ciklas kasmet kartojasi visuose pasaulio universitetuose. Taip
jau nutiko, kad aš pasmerktas lankyt Centrinį Vašingtono univer­
sitetą. Man visai patinka, nesunku, ir dėstytojai nelipa ant galvos.
Nors nėra taip, kad man visai vis vien, bet esu ganėtinai padorus
studentas, jeigu „labiau pasistengčiau“, būčiau dar pažangesnis, bet

57
neturiu nei laiko, nei noro rūpintis pažymiais ar ateities planais,
ar dar kuo nors, kuo turėčiau rūpintis. Nesu toks kvailas, kokiu
mane laiko dėstytojai. Galiu praleist visą savaitę paskaitų ir vis tiek
puikiai išlaikyt egzaminą. Supratau, kad galiu taip elgtis tol, kol jie
leis man taip elgtis.
Studentų sąjungos rūmai yra pagrindinė pasirodymo vieta.
Man labai patinka sėdėt priešais pastatą ir stebėt ašarojančius
tėvus. Linksma, nes mama, regis, negalėjo taip greitai manęs at­
sikratyti, o kai kurie tėvai čia elgiasi taip, lyg netekę rankų, kai
jų vaikai - reikia primint - suaugę vaikai, įstoja į universitetą.
Jie turėtų džiaugtis, o ne žliumbt kaip pienburniai, kad jų atžalos
kažką tikro veikia gyvenime. Jeigu pasivaikščiotų mano vaikystės
takais, bučiuotų Centrinio Vašingtono universiteto grindis, kad jų
vaikams suteiktas gyvenimo šansas.
Moteris su milžiniškais pripūstais papais ir išbalintais plaukais
apkabino savo geibų sūnelį, vilkintį languotu švarku. Išsišiepiau iki
ausų, kai jis raudodamas įsikniaubė mamytei į petį. Šlykštukas. Tė­
tukas stovėjo už jų, atokiau nuo apgailėtino spektaklio, ir nuolat
žvilgčiojo į brangų laikrodį laukdamas, kol žmona ir sūnus baigs
seilėtis.
Neįsivaizduoju, koks jausmas turėti tokius atsidavusius tėvus.
Mano mama buvo gana rūpestinga, kai nedirbdavo nuo saulėtekio
iki saulėlydžio, palikusi mane patį rūpintis savim, kad kompen­
suotų mano tėvo sveiko proto trūkumą. Stengėsi dėl manęs kaip
įmanydama, bet sunku atsigriebt, kai tiek daug prarasta. O aš ne­
norėjau jos pagalbos. Kiekviename žingsnyje. Nebūčiau priėmęs
jos tada ir nepriimčiau dabar. Nei iš jos, nei iš ko kito.
- Sveiks, žmogau. - Priešais mane prie stalo atsisėdo Neitas
ir iš kišenės išsitraukė cigaretę. - Ką planuoji šiam vakarui? - pa­
klausė spragtelėjęs žiebtuvėliu.
Gūžtelėjau pečiais ir iš kišenės išsitraukęs telefoną pažiūrėjau,
kelinta valanda.
- Nežinau. Susitinkam Stef kambary.

58
 Rūkydamas Neitas suerzino mane, tad sutikau nueit į Stef ben­
drabutį» Nuo Studentų sąjungos netoli, maždaug penkiolika mi­
nučių, bet mieliau važiuočiau negu irčiausi per minią smalsių vai­
kučių, išsipuošusių universiteto proga. Kol atėjom iki vietos, Neitas
pasakojo apie savaitgalio vakarėlį. Kiekvieną mielą savaitgalį vis
tas pat. Kas čia tokio ypatingo? Man vienodai. Tie patys draugeliai,
tiek pat sekso, tokie pat vakarėliai, tos pačios nesąmonės, tik vis
kita diena. Jau norėjau daryt duris, bet Neitas priminė:
- Reikia belstis. Prisimeni, kaip siuto aną kartą?
Mintyse nusijuokiau. Taip, gerai prisimenu tą dieną praėjusį
semestrą, kai nesibeldęs įėjau į Stef kambarį. Radau ją klūpančią
priešais kažkokį pusgalvį. Galiu vadint jį pusgalviu, nes... jis avėjo
šliures. Jaunikaitis su šliurėmis mano knygoje automatiškai priski­
riamas pusgalviams. Jis susikuklino, o Stef įsiuto. Kai pusgalvis iš­
sliūkino, Stef apmėtė mane viskuo, kas pasitaikė po ranka, taiky­
damasi tiesiai į galvą. Visą savaitę mėgavausi matydamas ją visą
įsiutusią. Ir šiandien ji visai man nerūpi.
Išgirdęs, kad mus pakvietė užeit, pagaliau lioviausi juoktis iš
prisiminimo. Vos įėjus, iš Stef kambario vidurio į mane pažvelgė
blondinas, vilkintis megztiniu. Stef, atsistojusi tarp Neito ir manęs,
linksmai stebėjo atvykėlius. Po kelių akimirkų pamačiau griežto
žvilgsnio moterį ir merginą. Moteris gerulė... nužvelgiau jos kūną:
aukšta, ilgaplaukė blondinė, geri papai.
- Labas. Tu Stef kambarioke? - paklausė Neitas.
Pagaliau nužvelgiau merginą. Ji irgi gerutė: putlios lūpytės,
ilgi, šviesūs plaukai. Tik tiek ir galėjau pasakyti, nes panelė vilkėjo
trimis dydžiais didesnius, nei reikėtų, drabužius. Sijonas iš tikrųjų
šlavė grindis ir kabėjo kaip ant pakabos. Iš pirmo žvilgsnio su­
pratau, kad šiai merginai universitetas nebus pramogų vieta. Pa­
prastas pavyzdys - baisiausiai nervindamasi ji spoksojo į savo
kojas. Kas jai negerai?
- Ėėė... taip. Mano vardas Tesą, - sumurmėjo. Tyliai, kažkaip
nemaloniai.

59
 Žvilgtelėjau į Stef, o ji gudriai šyptelėjo ir atsisėdo ant lovos,
neatitraukdama akių nuo merginos. Neitas maloniai nusišypsojo -
jis visada mandagesnis už mane.
- Aš - Neitas. Nesinervink taip smarkiai.
Nemačiau šito pokalbio prasmės, ypač su tokia šiurpe. Ji
spoksojo į Neitą išputusi akis, o šis ištiesęs ranką palietė jos petį.
- Tau čia patiks, - pridūrė.
Jis nesveikas.
Stef kambarioke pasibaisėjusi apžiūrinėjo plakatus ant sienos.
Blogesnės kompanijos Stef negalėjo gauti. Ši tyli, baikšti, aiškiai
bijo pasaulio. Jai pasisekė, kad šiandien aš geras, kitaip pasijustų
dar blogiau.
- Aš pasiruošus, vaikinai, - ištarė Stef, keldamasi nuo lovos.
Persimetė rankinę per petį ir nužingsniavo prie durų.
Blondinas - turbūt kambariokės brolis - spoksojo į mane, tad
ir aš dėbtelėjau į jį.
- Iki pasimatymo, Tesą, - Neitas pamojavo merginai.
Pastebėjau, kad ji žiūri į mane. Akys slankiojo nuo antakio
žiedo iki lūpos kilpos, nuo lūpos iki antakio, nuo vienos rankos
prie kitos. Tada susivokiau, kad moteris ir tas liurbis daro tą pat.
„Ką? Gyvenime nesat matę tatuiruočių?“ - norėjau paklaust,
bet pajutau, kad motina nėra tokia miela kaip atrodo, tad pabūsiu
mandagus. Kol kas.
Vos išėję į koridorių, išgirdom moters klyksmą: „Tau reikia
kito bendrabučio!“ Stef nusikvatojo, ir mudu su Neitu jai pritarėm.

6o
 Trečias

Kitą rytą nenorėjau eit į pirmą paskaitą, tad užsukau į Stef kam­
barį. Tikriausiai ji dar miega, bet man nuobodu, o jos bendrabutis
arčiau mano paskaitų nei kitų mūsiškių. Parašiau žinutę, kad esu
pakeliui, bet atsakymo nelaukiau.
Seno pastato koridorius buvo pustuštis, tik keli miegaliai pa­
klaikę lakstė su knygų glėbiais. Pasibeldžiau, kad panelei Šiurpei
neįvaryčiau infarkto, ir, neišgirdęs atsakymo, leidau sau atsirakinti
kambarį su raktu, kurį Stef man padovanojo.
Stengdamasis neužmigti ant šlykščios Stef lovos, pervariau ka­
belinės kanalus. Vos kažkoks „daktaras“ pradėjo dviem idiotams
berti patarimus dėl vedybų, atsidarė durys ir įpuolė Stef kamba­
rioke. Apsisupusi drėgnu rankšluosčiu, šlapiais plaukais, beveik
juokingai aplipusiais veidą. Kai sustingo iš nuostabos, išjungiau te­
levizorių ir įsmeigiau akis į keistuolę, stovinčią priešais.
, - Oi... O kur Stef? - beveik suklykė.
Pažiūrėjo į grindis, paskui į mane, paskui vėl į grindis. Tylėjau
ir šypsojausi iš jos sumišimo.
- Ar girdi? Klausiau, kur Stef? - jau švelniau ir mandagiau
ištarė. Aš dar plačiau išsišiepiau.
- Nežinau.
Mergina pasimuistė ir iš to, kaip sugniaužė rankšluosčio kampus,
pamaniau, kad jį perplėš. Vėl įjungiau televizorių ir išsitiesiau.
- Gerai. Gal galėtum... išeiti, ar ką, kad galėčiau apsirengti?
61
 Na ne, aš niekur neisiu. Ypač pagaliau patogiai įsitaisęs šitoje
lovoje. Apsiverčiau ir rankomis užsidengiau veidą, kad jai įtikčiau.
- Per daug neįsivaizduok, aš nesiruošiu į tave žiūrėt.
Ji pernelyg gerai apie save galvoja, jei mano, kad sėdėsiu ir žiū­
rėsiu į ją. Na... gerai, gal ir žvilgtelėčiau, nes tas rankšluostis vel­
niškai žavingai gaubia jos kūną. Girdėjau krebždant, spragtelėjo
segama liemenėlė, sunkiai alsavo. Ji vis dar nervinasi, o aš mielai
pažiūrėčiau į jos veidą, kai stengiasi kaip įmanydama greičiau apsi­
rengt. Atsidengčiau akis, kad ją sunervinčiau, bet šiandien esu gerai
nusiteikęs. Be to, matysimės tik kelis kartus, tad galiu elgtis civili­
zuotai.
- Ar jau? - pavarčiau akis po delnais.
- Ar gali būti dar nemandagesnis? Aš tau nieko nepadariau.
Kodėl tu toks?- riktelėjo ji.
Po velnių?Nesitikėjau tokių stiprių žodžių iš tokios šventuolės.
Ji labai stengiasi būti kantri su manim, o aš labai stengiuosi ją išvest
iš kantrybės. Negaliu nesijuokt. Žiūrint į įsiutusią Stef kambariokę,
atrodė keista juoktis, bet jos išraiška buvo tiesiog neapsakoma. Ji
baisiai įsiutusi. Staiga atsidarė durys ir pasirodė Stef, apsirengusi
vakarykščiais drabužiais.
- Atsiprašau, kad vėluoju. Man siaubingos pagirios, - sudejavo.
Vėl užverčiau akis. Aišku, kad ji pagirioja... O kada nepagirioja? -
Nepyk, Tesą, pamiršau tau pasakyti, kad Hardinas užsuks. - Gūž­
telėjo pečiais. Lyg jai visai vis tiek.
- Tavo vaikinas įžūlus, - purkštelėjo blondinė.
Čia apie mane. Vėl nusijuokiau. Stef žvilgtelėjo pakėlusi antakį,
ko taip labai kvatojuosi.
- Hardinas Skotas nėra mano vaikinas! - pareiškė gal kiek per
kategoriškai ir paspringo iš juoko kartu su manim.
- Anksčiau mudu pasidulkindavom, bet niekada nedrau-
gavom. Aš nedraugavau.
- Kodėl jai tai pasakei? - Stef atsisuko į mane ir įsirėmė į šonus,
lyg norėdama pagąsdint. Paskui pažvelgė į merginą. - Hardinas...
labai ypatingai bendrauja.
62
 Bendrauja? Aš nesistengiu nė su viena jų kalbėtis. Gūžtelėjau
pečiais ir vėl įnikau naršyt televizorių.
- Šiandien bus vakarėlis. Tesą, einam su mumis, - išgirdau Stef.
Taip, žinoma, lyg šita šiurpė apskritai vaikšto į vakarėlius. Įsikandau
lupos žiedą, kad vėl nesusijuokčiau. Žiūrėjau tiesiai į televizorių.
- Tiesą sakant, vakarėliai man nelabai patinka. Be to, turiu kai
ką nusipirkti stalui ir sienoms.
- Baik... Tik vienas vakarėlis! Dabar tu studentė - viename va­
karėly tau nieko nenutiks, - Stef kone maldavo stengdamasi ją įti­
kinti. - Pala, o kaip ketini nusigauti į parduotuvę? Maniau, neturi
mašinos.
- Važiuosiu autobusu. Be to, negaliu eiti į vakarėlį, nes nieko
nepažįstu, - atsakė naujokė. Aš vėl nusikvatojau. - Ketinau pa­
skaityti ir per skaipą pabendrauti su Nojum.
Eit į parduotuvę labai smagu. Lažinuosi, kad ji apsiperka kur
nors „Pigiau grybo“, nes panašiai ir atrodo. Pasimatymas per
skaipą... Vėl galiu lažintis, kad parodys nuogą kojytę savo, atsi­
prašant, vaikinui.
- Tu nori važiuoti autobusu šeštadienį? Jie sausakimši. Har-
dinas gali tave pamėtėti pakeliui namo... taip, Hardinai? - Stef
žvilgtelėjo į mane.
Aš nežadu nieko niekur pamėtėti.
- O vakarėlyje pažinosi mane, - toliau suokė Stef. - Tik ateik...
Labai prašau.
- Nežinau... Ne, nenoriu, kad Hardinas vežtų mane į par­
duotuvę, - suinkštė šiurpė.
Pasimuisčiau ir nusišypsojau joms abiem. Tik tiek galiu, nes
abi mane žiauriai erzina.
- O ne! Aš taip tikėjausi kur nors su tavim išeiti, - pasakiau. -
Baik, Stef, juk matai, kad panelė nežada eit į vakarėlį.
Akimirką pasigėrėjau, kaip balti marškinėliai išryškino jos
krūtinę ir klubus. Tai šitaip ji turėtų rengtis, o ne tą baisų ilgą
sijoną, kurį vilkėjo anądien. Chaki spalvos šortai kiek ilgoki, bet
čia jau nieko nepadarysi.
63
 - Na gerai, aš ateisiu, - atsakė mergina, regis, jos vardas Tesą.
Taip, tikrai.
Pasigirdo riksmas ir klyksmas, ir tai buvo ženklas, kad turiu eit
lauk, nes merginos ėmė glėbesčiuotis ir visaip džiūgauti.
- Valio! Mes šauniai pasilinksminsimi - išeidamas iš kam­
bario, išgirdau Stef pažadą.

Pervažiavau universiteto miestelį ir visą dieną išsėdėjau visose

paskaitose, Po jų gavau Neito žinutę, kad susitinkam su Tristanu
„Aklajame Bobe“, ir pasukau tenai. Įsėdęs į mašiną, įjungiau mu­
ziką ir atsidariau langą. Paauglystėje maniau, kad žmonės siaubin­
gai nori pasirodyt trankiai leisdami muziką, bet dabar suprantu.
Kartais paprasčiausiai norisi atsijungt nuo pasaulio. Man padeda
tik muzika ir skaitymas. Kiekvienas atsipalaiduoja savaip, man pa­
deda šitai. Kai reikia tylos, labai padeda triukšmas. Ko gero, labiau
nei butelis džeko\ Mama tikriausiai taip pasakytų, vidury nakties
raudodama į telefoną.
- Ko taip ilgai? - Tristanas atsikando mėsainio. Pusė įdaro su­
krito į lėkštę priešais.
- Baisus eismas. - Įsliūkinau vidun ir atsisėdau šalia Neito.
Mūsų pažįstama padavėja linktelėjo man ir po akimirkos pasirodė
prie staliuko su stikline vandens.
- Vis dar sausai, ką? - paklausė Neitas, ir, atsargiai pažvairavęs
į mano stiklinę, gurkštelėjo alaus.
- Jo. Vis dar sausai. - Ištuštinau likusią pusę, stengdamasis ne­
galvot apie dieviškai malonų šalto alaus skonį burnoje.
- Tau gerai, žmogau. Žinau, kad visiems vienodai, ką tu darai,
bet man tavo susilaikymas atrodo žiauriai geras.
Nuo Neito komplimentų tik nejaukiai pasimuisčiau. Tristanas
nusikvatojo servetėle šluostydamasis smakrą.
- Susilaikymas? Girdėjau, kaip Molė vakar klykė tavo vardą.
- Ei, susilaikymas tik nuo gėrimo. Ne ne, žinoma, ne nuo panų.

* Viskis „Jack Daniel’s4*. (Oia ir toliau - vert. past.)

«4
 Neitas irgi ėmė kvatotis ir kumštelėjo mane petimi. Mintyse
padėkojau jam, kad pakeitė temą. Mano skoniui buvo jau pernelyg
asmeniška. Galiausiai Neitas įkalbėjo mane užleist vietą prie vairo.
Jis išgėrė tik vieną alaus, o man nelabai norėjosi vairuot, todėl
mielai sutikau, su sąlyga, kad paveš paimt Stef ir jos kambariokės.
- Jos žinutės, kad nekeli ragelio, užlaužė mano telefoną, -
pasakė Neitas, kai išsukom iš aikštelės. Užverčiau akis.
- Prieš valandą pasakiau, kad pavešiu. - O Stef tikrai moka ne­
gyvai užknist.
- Ką tik pasakiau, kad mes jau pakeliui. Gerai, kad ta Tesą bus
su ja, - atsakė Neitas ir atsidarė langą.
- Kodėl?
- Todėl, kad ji atrodo miela ir iš jos tikrai gali kas nors išeit.
Stef nuomone, jos vaikinas labiau draugas ar panašiai.
- Vaikinas? Tu sakai, kad Motina Teresa turi vaikiną? - nusi­
šiepiau.
Pala, blondinas bendrabuty? Jie atrodė kaip giminės, o ne kaip
įsimylėjėliai. Čia su juo ji skaipinasi? Garantuotai apsirengusi nuo
galvos iki kojų ir dar - dėl atsargos - su striuke.
- Aha, jis tada buvo su ja, tas šaunuolis.
- Eik tu sau.
Nusikvatojęs įjungiau muziką. Tesai ir jos pasipūtėliui mo­
deliui tikrai nepatiktų. Dar labiau pagarsinau. Kai sustojom prie
Stef bendrabučio, suburzgė mano telefonas. Pasirodė Molės vardas,
todėl atmečiau skambutį.
Panelės!
Neitas pasisveikino su merginomis, priėjusiomis prie mašinos.
Stefvilkėjo tinklinę suknelę, o jos priekaba - kažką panašaus į rudą
maišą. Taip ir nesupratau. Po rankšluosčiu mačiau jos figūrą -
kodėl ji rengiasi tokiais baisiais skarmalais?
- Teresa, ar žinai, kad važiuojam į vakarėlį, o ne į bažnyčią? -
paklausiau, kai įsėdo į mašiną.
- Prašau nevadinti manęs Teresa. Man labiau patinka Tesą, -
atsakė trumpai. Snobiškai.
«5
 Žinau, kad jos vardas turi būti Teresa. Perskaičiau daug knygų,
kad suprasčiau. Maniau, sulauksiu pritarimo.
- Be abejo, Teresa, - paerzinau.
Pakeliui kelis kartus veidrodėlyje žvilgtelėjau j ją. Neatrodė
suirzusi, kai nematė, kad ją stebiu. Namas netoli. Tik kelias mi­
nutes pasėdėjom nejaukiai tylėdami, kol atvažiavom. Neitas su­
stojo priešais duris, už kitų mašinų. Teresa susigūžė ir užvertė akis.
- Koks didelis! Kiek žmonių čia bus? - paklausė. Negi pilna
aikštelė nieko nesako?
- Pilnas namas. Paskubėk, - atsakiau užtrenkęs mašinos du­
reles. Ji tebesėdėjo kaip stabo ištikta, o aš nuėjau per kiemą.

66
 Ketvirtas

Jis jau žinojo, nuo pirmo susitikimo iki tada, kai ji įgėlė jam, kad joje yra kažkas
ypatinga. Jis dar nebuvo įsitikinęs... Ne, bet neturėjo nė menkiausio supratimo,
kad įžiebė joje liepsną ir kad tą liepsną užgesins jo įprotis nuolat klysti. Bet
dažnai jis pasijusdavo sėdintis vienas ir prisimindavo dienas, kai ji buvo lieps­
na. Kai jos balsas ir veiksmai būdavo kupini aistros, kad net trūkdavo oro. Jis
turėjo suprasti, kad ta didžiulė aistra juos pražudys, sudegins jos sielą, išbars­
tys jos protą, pasiglemš mylimą merginą, tą merginą, be kurios jis negalėjo ir
negali gyventi, o jis tik žiūrės, kaip ji dingsta su pilkais debesimis.

Broviausi per minią, stūmiau iš kelio pusgalvius, kurie žaidė kaž­

kokį idiotišką gėrimo žaidimą, kad prastumtų laiką, kol pritaps.
Mane net supykino raudonos akys ir kvailos šypsenos. Vienas pas­
kui kitą žvilgsniu išvadino mane „pusgalviu", mėtydami plastiki­
nius kamuoliukus į alaus taures ir džiūgaudami lyg gavę medalį
už visišką smegenų praplovimą pigiausiu alumi iš bendros taurės.
Sausakimšame koridoriuje pastebėjau Stef ir jos priekabą.
Blondinė atrodė sutrikusi, pasimetusi judančių kūnų spie­
čiuje. Rankoje laikė įspraustą taurę, mandagiai šypsojosi, nors
aiškiai buvo matyti, kad nenoromis. Iš akių buvo matyt. Vis dėlto
pakėlė raudoną puodelį prie lūpų. Dar viena mokinė. Staigmena,
staigmena.

67
 - Laabaas! Žemė kviečia Hardiną! - per triukšmą pasigirdo
Molės balsas. Dėbtelėjęs žemyn, pamačiau suirzusį jos veidą.
Įsirėmė į šoną. Įsmeigė akis į Tesą ir Stef.
- Į ką žiūrėjai? - griežtai paklausė.
- Į nieką. Nelįsk ne į savo reikalus, - pridūriau ir pasukau
aukštyn į savo kambarį. Šalimais girdėjau baisiausiai įkyrų galybės
pigių papuošalų skimbčiojimą. Atsisukau į Molę ir jos šuniškai iš­
tikimas akis. - Eini kartu dėl kokios nors priežasties?
- Man nuobodu» - pasiguodė, permetusi per petį rožinius
plaukus.
- Ir ką? - išsiėmiau telefoną iš kišenės ir apsimečiau kažką vei­
kiantis, bet klausiausi jos. Molė perbraukė mano ranką.
- Palinksmink mane, Šikniau.
Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų ir pasigrožėjau, kaip ankšta
suknelė išryškina viską, ką jau esu matęs. Nagai susmigo į mano
odą, veidą nušvietė šypsena.
- Klausyk, Hardinai, kada paskutinį kartą smaukeisi?
O ji neturi gėdos. Man patinka.
- Na, prisiminus, kad prieš porą dienų tu mane kedenai...
Nespėjęs daugiau nieko ištart pajutau jos lūpas. Atsitraukiau, o
ji puolė artyn. Ai, tiek jau to. Ji visai pakenčiama, o galėčiau daug
blogiau praleist laiką. Pavyzdžiui, kaip Stef visą naktį slampinėt su
šventąja Teresa. Nuo to bet kas užmigtų.
Molė nusivedė mane į toliausią kambarį dešinėje. Ji jau gerai
žino, kad neverta brautis pas mane. Niekas neina į mano kambarį.
Paskui ją trinktelėjo durys ir po sekundės Molė jau buvo ant
manęs. Jos burna karšta, lūpos nuteptos lipniais dažais.* Prilie­
timas - Molės ar kokios kitos - man tartum pabėgimas. Nelabai ką
reiškia, bet palengvėja, kai protas trumpam atsijungia. Jausmų ant­
plūdis. Tik tada jaučiu, kad kažką jaučiu.
Molė nusivedė mane prie lovos. Ji tuščia, ant to baldo nėra
net paklodės. Šitos smulkmenos nereikšmingos, kai nieko ne­
jauti. Smulkus Molės kūnas įsitaisė ant manęs ir pasitrynė į koją.
Suėmiau į kumštį rožinius plaukus ir atitraukiau jos lūpas nuo savo
burnos.
- Ne, - perspėjau. Ji sudejavo, atsiduso kaip visada, kai
primenu, kad nebučiuotų manęs.
- Tu tikras gyvulys, - pasiskundė, bet apžergė mano juosmenį.
Staiga atsidarė durys ir ji liovėsi judint šlaunis. Atsisukusi at­
sisėdo, o aš pasirėmiau ant alkūnių.
- Kuo galiu padėt? - šiurkščiai iš nekantrumo ir geismo pa­
klausė Molė.
Žinoma, - aišku, kad žinoma>- tarpdury stovėjo Tesą, Stef
kambarioke. Iš veido buvo matyt, kad sutrikusi labiau nei mudu
abu su Mole kartu sudėjus.
- Oi... ne. Atsiprašau, - sumikčiojo. - Ne, atsiprašau. Ieš­
kojau tualeto, mane kažkas apipylė. - Susiraukė, lyg įrodymą
rodydama suteptą drabužį. Regis, ši mergina labai dažnai žiūri
žemyn.
- Tikrai? Tai eik ir ieškok tualeto, - Molė pasityčiodama mos­
telėjo ranka. - Eik ieškot tualeto.
Tesą nedelsdama išnyko iš kambario ir uždarė duris. Tačiau kai
Molė įsikniaubė į mano kaklą, po durimis pastebėjau kojų šešėlį.
Ar ji klausosi mūsų? Kažkoks iškrypimas. Po kelių sekundžių še­
šėlis dingo, o Molė ištiesė ranką prie mano tarpukojo.
- Dieve, ta merga mane nervina, - pasiskundė.
Kaip tokią, kuri sau nelabai patinka, Molę „nervina“ pernelyg
daug žmonių.
^ Gal reikėjo jai pasiūlyt prisidėt prie mūsų? - gūžtelėjau pe­
čiais, o Molė nusivaipė.
- Viau. Nė už ką. Bjanką ar Stef dar pakęsčiau, bet tos vėplos
Tesos - nė už ką. Ji visai ne karšta ir beveik dvigubai už mane sto­
resnė.
- Ar žinai, kad esi kalė? ~ papurčiau galvą. Tesą aiškiai turi
gražų kūną - toks vyrams patinka. Tokį akimirksniu paimčiau,
jeigu ji galėtų pakeist požiūrį.

69
 - Na ir kas? Tau tik patinka jos papai, - Molės burna prilipo
prie mano kaklo.
- Man ji nepatinka, - atsakiau, jausdamas poreikį apsigint.
- O taip, tau ji aiškiai nepatinka. - Molė kiek atsitraukė ir pa­
žvelgė man į akis. Nusišypsojo, lyg turėtume bendrą paslaptį. - Bet
tai nereiškia, kad su mielu noru jos nepadulkintum.
Burna vėl apžiojo mano smakrą ir sukando odą. Rankos
spaudė, viena čiupo mano kotą ir smulkus kūnelis vėl ėmė trintis
į mane.
- Daugiau nekalbėk.
Paliečiau išskėstas šlaunis ir perbraukiau jas pirštais. Molė su­
dejavo man į kaklą, o aš įsijaučiau į malonumą, kurį ji man teikė.
Molė daug panašesnė į mane, negu norėtų pripažint. Ji irgi mano,
kad jos dienos pilkos ir vienodos. Ji irgi atsiduoda juslėms, kad pa­
bėgtų nuo savo minčių. Nedaug apie ją žinau, ji niekada nesipa-
sakoja, bet žinau, kad išgyveno kažką baisaus.
Molė sudrebėjo, kai sukišau pirštus, nes jau iš patirties moka
greitai pasitenkint. Vos ji sudejavo, man pasigirdo „Lu“, bet ji
skubiai pasitaisė ir ištarė mano vardą.
Lu? Kaip suprast? Stengiausi nesijuokt iš minties, kad galvoje
turėjo Loganą, kurį taip meiliai pavadino, kol ją tenkinau. Ji
puikiai žino, kad nėra ko svajot ir kada nors tikėtis jo dėmesio. Jis
gana maloniai su ja elgiasi, bet tik dėl to, kad yra malonus žmogus,
tačiau vyrukas turi savo standartus.
Jeigu būtų svarbu, išsiaiškinčiau, tačiau man visiškai nusi­
spjaut. Aš naudojuosi ja, ji naudojasi manim - ir abu puikiai tai
žinom. Mintimis nuklydau į vakarėlį apačioje. Svarsčiau, kiek dar
kartų Stef kambarioke cyptelėjo. Ji gana emocinga, tuščios frazės ir
įžūlus elgesys, kuris slepia nepasitikėjimą.
Molės ranka įsikibo į mano džinsus ir atsegė sagą. Užsimerkiau,
kai šilta burna apžiojo mano daiktą. Po visko ji neištarė nė žodžio,
aš irgi tylėjau. Perbraukė pirštais paraudusias lūpas, atsistojo, pa­
traukė žemyn suknelę, kiek tik ta skiautė galėjo uždengt jos kūną,
ir išėjo iš kambario.
70
 Gulėjau svetimoje lovoje ir kelias minutes spoksojau j lubas,
paskui atsikėliau ir išslinkau į koridorių. Vakarėlis tebeošė> ant
grindų kas minutę vis daugėjo šiukšlių. Pro šalį, susikibusios už
rankų, praėjo trys girtos merginos.
- Mielosios, jūs esat geriausios mano draugės, - suvebleno ma­
žiausia.
Viena, vilkinti mėlyną megztinį, apsiblaususiomis akimis, šli­
tinėjo koridoriumi vos besilaikydama ant kojų.
- Aš jus myliu! - atsakė ir apsižliumbė.
Girtos merginos, verkiančios ir visų „geriausios draugės“...
Koridoriaus gale pasirodė Loganas, suktai Šypsodamasis,
abiejose rankose nešdamasis gėrimo. Vieną pasiūlė man, bet pa­
purčiau galvą.
- Tau vanduo, - pasakė, tebelaikydamas ištiesęs raudoną
puodelį. Paėmiau, pakėliau prie nosies ir pauosčiau skystį.
- Eee... ačiū.
Gurkštelėjau šalto vandens, nekreipdamas dėmesio, kad Lo­
ganas tylomis smerkia mane.
- Žinai, bičiuli, namas sausakimšas, - pasakė ir vyptelėjęs kos­
telėjo. - Ta pigi degtinė degina kaip velnias.
Nieko neatsakiau, tik, eidamas su juo prie laiptų, nužvelgiau
koridorių.
- O, beje, mačiau tą Tesą einančią į tavo kambarį, - išgirdau už
nugaros. Atsisukau į Loganą.
-Ką?
' - Nuėjo su Stef. Stef tualete apsivėmė.
- Kodėl jos nuėjo į mano kambarį? - piktai paklausiau.
Galėčiau prisiekt, kad išeidamas užrakinau. Niekas neina į
mano kambarį. Apsivėmęs ar.ne. Tokie ypač neina, kad neišmėtytų
mano daiktų. Loganas gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau. Tik pranešu.
Loganas įsimaišė į minią, o aš nuėjau į savo kambarį. Stef gerai
žino, kad mano kambarys uždraustas, - tai kodėl neperspėjo savo
mažės prielipos?
71
 Įėjau susierzinęs ir tikrai - prie mano knygų lentynos stovi
Tesą. Akimirksniu pastebėjau jos rankose seniausią Vėtrų kalno
leidimą. Nutrinti puslapiai rodo, kad dažnai naudojamas.
- Kodėl tu mano kambary, po velnių? - paklausiau. Tesą nė
nemirktelėjo. Tik švelniai užvertė knygą. - Klausiu, kodėl tu mano
kambary, po velnių? - pakartojau, tik griežčiau nei pirmą kartą.
Prisiartinęs atėmiau knygą ir padėjau į lentyną. Tesą tylėjo. Stovėjo
šalia mano lovos išputusi akis ir sučiaupusi burną.
- Neitas liepė čia atvesti Stef... - sušnibždėjo ir mostelėjo ranka
į mano lovą. Ant jos tįsojo Stef ir manęs tai nė kiek nesužavėjo. - Ji
per daug išgėrė, ir Neitas pasakė...
Man jau gana.
- Girdėjau, ką jis pasakė, - ramiai pertraukiau.
- Tu priklausai šiai brolijai? - paklausė smalsiai ir su lašeliu
nuostatos.
Negaliu sakyt, kad nustebau. Esu įpratęs būti teisiamas, ypač
išpuikusių turtuoliukų. Vis dėlto nemanau, kad ši mergina tur­
tinga. Jos drabužiai - kaip iš pigaus kiosko, o ne normalios par­
duotuvės, ir tai mane kažkodėl nustebino.
- Taip, ir ką? - prisiartinu prie tos įkyruolės. Žengtelėjusi
atbula, ji užkliudė knygų spintą. - Ar tai stebina tave, Teresa?
- Nevadink manęs Teresa, - purkštelėjo.
Mėgsta ginčytis.
- Ar ne toks tavo vardas?
Atsidūsi ji nusisuko. Dėbtelėjau į lovą, nes panašu, kad Tesą
ketina išeit.
- Ji negali čia likti, - pasakiau. Stef tikrai nemiegos mano
lovoje visą naktį.
- Kodėl? Maniau, jūs visi draugai?
Kaip miela... ir naivu.
- Draugai, bet mano kambary niekas nenakvoja. - Sukryžiavau
rankas ant krūtinės ir maloniai į ją pažvelgiau. Tesos akys tyrinėjo
mano tatuiruotas rankas. Man patiko, kaip ji žiūri į mane, kaip

72
stengiasi mane perprasti. Įdomu būti šitaip stebimam... Ji intri­
guoja, ir tai akivaizdu. Pagaliau Tesą atsipeikėjo.
- Aaa... supratau, - purkštelėjo. - Tai tik merginos, kurios su
tavim bučiuojasi, gali užeiti į tavo kambarį?
Nesusilaikiau nenusišypsojęs iš aršios naujokės. Ilgi šviesūs
plaukai ir nuodėmingas kūnas, paslėptas po tuo baisiu apdaru...
Bet kažkodėl ši mergina mane įaudrina daug labiau nei Stef ar net
Molė. Aiškiai nesuprantu, bet ji gana sparčiai ima mane jaudint,
tad privalau visa tai kuo greičiau baigt.
- Ten buvo ne mano kambarys. Bet jei nori pasakyt, kad no­
rėtum su manim pasibučiuot, tai nepyk - tu ne mano skonio.
Šypsodamasis žiūrėjau, kaip jos veidas persikreipė ii sumišimo
ir pykčio.
- Tu... tu... - Man pasidarė nesmagu, kad ji bando parinkti už­
gaulius žodžius. - Gerai... tai tu ir nuvesk ją į kitą kambarį, o aš
kaip nors grįšiu į bendrabutį.
Aš? Jos pasitikėjimas savim kiekvieną sekundę vis labiau ima
mane siutint. Ji negali palikti čia Stef. Ar gali? Atidarė duris ir išėjo.
Po galais, jos kiaušiai didesni nei maniau. Aš net sužavėtas. Piktas,
bet sužavėtas.
- Labos nakties, Teresa! - riktelėjau, kai užtrenkė mano kam­
bario duris.
Nužvelgiau kambarį, kas dar ne vietoje. Dėmesį patraukė veid­
rodis ant sienos, nes asmuo, atsispindintis jame, buvo vargiai atpa­
žįstamas. Nesuprantu, kuo virtau per šiuos kelerius metus. Tačiau
dar labiau stebėtina, kad niekaip nesuprantu, kodėl prie mano
veido prilipo ta kvaila šypsena.
Aš pratęs aiškintis santykius su visokiais bjaurybėmis per ši­
tokius vakarėlius. Kodėl dabar man tai patiko labiau nei visada?
Ar dėl tos merginos? Ji nėra mano įprasta auka, bet su ja smagu
flirtuot.
Apačioje girdėti triukšmas, o aš turiu susitvarkyt su Stef,
drybsanČia mano lovoje. Pasišauksiu Neitą, kad išgabentų ją

73
lauk... Jeigu reikės, tegu palieka koridoriuje. Neabejoju, kad ji yra
miegojusi ir blogesnėse vietose. Pajutau galvojantis apie Tesą ir jos
nuostatas. Kaip atkakliai įsirėmė į šoną ir nenusileido man.
Koridoriuje įtikinau kažkokį brolijos naujoką pernešt Stef į
kitą kambarį. Stebėjau, kad nepasiliktų ten su ja, o kai išdūmė iš
kambario kaip akis išdegęs, grįžau į saviškį. Eidamas į vonią, už
durų išgirdau paklaikusį balsą. Iškart jį pažinau - tai Tesą.
- Taip... ne... atėjau į šį kvailą vakarėlį su savo kambarioke ir
įstrigau brolijos namuose. Čia nėra nei kur pamiegoti, nei žinau,
kaip grįžti namo.
Ji iš tikrųjų rauda. Reikia eit nuo durų. Neturiu jėgų ir noro
aiškintis su ta ašarojančia ir jausminga mergina.
- Bet ji...
Per kūkčiojimą daugiau nesupratau nė žodžio. Prispaudžiau
ausį prie durų.
- Nojau, ne tai svarbiausia, - išgirdau ją sakant.
Norėjau atidaryt duris. Nesupratau, kodėl apskritai taip el­
giuosi, bet turbūt man pasisekė, kad jos buvo užrakintos.
- Minutę, - garsiai ištarė ji, aiškiai netekusi kantrybės.
Dar kartą pabeldžiau.
- Pasakiau - minutę!
Tesą truktelėjo duris ir sustingo pamačiusi mane. Nusisukau,
kai nėrė pro šalį. Ištiesiau ranką, norėdamas švelniai ją sulaikyt.
- Neliesk manęs! - suriko ji ir atstūmė mane.
- Verki? - paklausiau, žinodamas atsakymą.
- Atstok, Hardinai, - pasakė Tesą, tačiau labai neryžtingai.
Atrodė išvargusi. Su kuo ji kalbėjosi telefonu? Su savo vaikinu?
Išsižiojau norėdamas paerzint, bet ji iškėlė pirštą.
- Hardinai, būk geras. Maldauju. Jei turi bent lašą sąžinės,
palik mane ramybėje ir pataupyk rytojui tą komentarą, kurį no­
rėjai pasakyti dabar. Labai prašau. - Mėlynai pilkose akyse žvilgėjo
ašaros ir mano nešvanki pastaba kaipmat išgaravo.

74
 - Perkrausčiau Stef į kambarį koridoriaus gale. Gali ten pa-
miegot, - pasakiau.
Tesą pažiūrėjo į mane, lyg man būtų išaugusios trys galvos.
- Gerai, - paprastai atsakė po akimirkos.
- Trečios durys kairėje.
Pasukau į savo kambarį. Mane apėmė nenumaldomas poreikis
pasišalint nuo tos merginos. Nedelsiant.
- Labanakt, Teresa, - pasakiau ir peržengiau slenkstį. Uždariau
duris ir atsišliejau į jas.
Jaučiausi apsvaigęs. Buvo negera. Loganas be reikalo taip pa­
juokavo ir sudrumstė vandenį.
Iš lentynos čiupau Vėtrų kalną ir atsiverčiau vidurį. Ketrinos
personažas - labiausiai siutinanti moteris iš visų mano skaitytų
knygų. Iki mirties nesuprasiu, kaip Hečklifas galėjo ją pakęst.
Jis irgi pusgalvis, bet ji dar blogesnė.

Akimirksniu užmigau, bet vos įmigęs ėmiau sapnuot Ketriną, tiks­

liau, jauną blondinę, atklydusią į universitetą. Mane pažadino ma­
mos klyksmas. Pašokau kaip įdurtas, prakaitu permirkusiais marš­
kinėliais ir įjungiau šviesą.
Kada visa tai baigsis? Metų metus trunka ir niekur nedingsta.
Kelias valandas spoksojęs čia į lubas, čia į sienas ir bandęs įti-
kinėt save, kad turiu miegot, nusimaudžiau po dušu ir nulipau į
virtuvę. Nutariau bent kartą prisidėt prie ruošos ir čiupau šiukš-
liadėžę. Jeigu nuveiksiu ką nors gero žmonijos labui, gal nors kartą
galėsiu ramiai išmiegot visą naktį.
Virtuvėje radau Tesą - vis dar čia - besijuokiančią ir rymančią
ant spintelės.
- Kas taip juokinga? - paklausiau, šluodamas nuo stalo į šiukš-
liadėžę tuščius puodelius.
- Nieko... ar Neitas irgi čia gyvena? - paklausė.
Neatsakiau. Švelnus balsas paklausė garsiau:

75
 - Ar gyvena? Juo greičiau man pasakysi, ar Neitas gyvena čia,
tuo greičiau galėsiu iš čia dingti.
• - Dabar tu mane sudominai. - Prisiartinau prie jos ir nu­
braukiau nuo spintelės krūvą popierinių rankšluosčių. Šyptelėjau tai
įkyruolei. - Ne, jis čia negyvena. Ar jis tau panašus į brolijos narį?
- Ne, bet tu irgi nepanašus, - atrėžė.
Neatsakiau. Po galais, šie namai tikra nelaimė.
- Ar čia kur nors netoliese važiuoja autobusas? - kaip vaikas
ėmė trypčiot. Užverčiau akis.
- Jo... maždaug už kvartalo.
- Ar gali pasakyti, kur?
- Aišku. Maždaug už kvartalo.
Kažkodėl šyptelėjau iš staigaus jos susierzinimo. Tesą apsisuko
su savo laiveliais ir išskubėjo lauk. Nusijuokiau sau ir apsimečiau
nematąs, kad kitame kampe šaiposi Loganas. Nuėjau pas jį, bet pa­
keliui apsigalvojau pastebėjęs, kad Tesą aiškinasi su Stef.
- Mes nevažiuosim autobusu. Kuris nors pusgalvis parveš mus
namo. Tau tikriausiai buvo su juo vargo, - išgirdau sakant Stef. Į
virtuvę ji įpuolė kaip uraganas Katrina. Tušas juodavo aplink akis.
Žvilgtelėjau į beveik nepasidažiusią Tesą ir pamačiau skirtumą. -
Hardinai, ar jau pasiruošęs parvežti mus namo? Mano galva tiesiog
plyšta.
- Aha, žinoma. Tik palauk minutę.
Numečiau šiukšlinę ant grindų ir mintyse nusijuokiau išgirdęs
Tesą prunkščiant. Labai lengva sudomint tą merginą. Kai Tesą su
Stef įsėdo į mašiną, paleidau vieną savo mėgstamiausių metalo
dainų „War Pigs“. Atsidariau langą iki galo ir mėgavausi vėjeliu.
- Ar galėtum uždaryti? - paklausė Tesą nuo užpakalinės sė­
dynės.
Dėbtelėjau į veidrodėlį ir įsikandau žiedą, kad nesusijuokčiau,
kaip šviesūs jos plaukai plaikstosi aplink veidą. Apsimečiau neiš­
girdęs ir pagarsinau muziką. Kai mūsų maloni kelionė baigėsi ir jos
išlipo lauk, pasakiau:

76
 - Stef, vėliau užsuksiu.
Per drabužius buvo matyti jos kelnaitės, bet, matyt, kaip tik dėl
to ir avi tinklines pėdkelnes.
- Iki, Teresa, - nusišypsojau, o ji užvertė akis. Kvatodamas nu­
važiavau.

77
 Penktas

Jis pabudo vieną naktį. Jiedu pažįstami jau kelis mėnesius. Apsivertęs pasijuto
jos glėbyje, suvystytas jos kojų. Nieko panašaus gyvenime nebuvo jautęs, kan­
kynė sumažėjo, bet širdis ir protas nerimo, šito dar niekada nebuvo patyręs.
Norėjo ją pažadinti, norėjo šiąnakt tam angelui išpažinti savo nuodėmes. Ji
pabudo kaip tik tą akimirką, kai jis ketino prašyti atleidimo... Bet neišdrįso.
Jis žinojo esąs bailys ir melagis. Galėjo tik tikėtis, kad ji bus gailestin­
ga. Akys sumirksėjo ir ėmė jo ieškoti, o jis jautė slegiantį didelį sunkumą. Jis
nepajėgė pasakyti jai nesąs toks, kokiu jį laikanti, bet siaubingai baiminosi
dėl ateities. Jis nuo vaikystės žinojo, kad kiekvienas melas, pasakytas tamsoje,
virsta baisia tiesa šviesoje.

Po trijų valandų mane pažadino juokas ir šuns lojimas. Nors nieka­

da daug nemiegu, bet norėčiau, kad koridoriuje būtų ramiau, ypač
prisiminus, jog šiandien pirmadienis ir man reikia į paskaitas...
Ištiesiau ranką ir pažvelgiau j telefoną. Aštuonios keturiasdešimt
trys.
Velnias.
Literatūros paskaita prasideda mažiau nei po pusvalandžio...
Beje, o iš kur namuose atsirado šuo?
Nuo grindų pasiėmiau vakarykščius juodus džinsus, už­
sitraukiau truputį klupinėdamas ir keikdamas standų audinį.
Mano kojos per ilgos, tad su plačiomis kelnėmis būčiau panašus į
78
juokdarį. Vakar vakare numečiau raktus ant grindų, o dabar turiu
kuistis savo šiukšlyne, kad juos surasčiau tarp juodų marškinėlių,
purvinų džinsų ir nešvarių kojinių, besivoliojančių ant grindų.
Apėjau namą nekreipdamas dėmesio į vakarykščio vakarėlio
įrodymus. Loganas - su maišais po akimis ir energiniu gėrimu
rankoje - pamojavo man.
- Žinai, bičiuli, jaučiuosi lavonas, - atsiduso, stengdamasis
šypsotis.
Jis visada šypsosi, ir vis pagalvoju, koks tai jausmas. Visą laiką
būti laimingam kaip jis. Net ir būnant pagiringam. Aš niekada taip
nesugebėčiau.
- Tavo mintis negerti buvo gera.
Loganas priėjo prie Šaldytuvo. Pasiėmė dvilitrį pieno ir gurkš­
telėjo tiesiai iš pako.
- Gražu, - papurčiau galvą, o jis man nusišypsojo ir gėrė toliau.
Į virtuvę ėmė rinktis brolijos nariai. Kadangi nepriklausau jų
gaujai, pasiėmiau gabalėlį picos iš vakarykščių likučių - kažkam
girtam ketvirtą valandą ryto šovė į galvą užsakyt dešimt picų.
Išeidamas išgirdau, kaip Neitas pakvietė visus šįvakar į kažkokį
restoraną pasėdėt iki vakarėlio. Nesitikėjau, kad pakvies ir mane...
Nes niekada nekviečia. Nors visai ir netrokštu slankiot kažkur su
krūva brolijos išpuikėlių, apsipylusių galvas žele.
Mama visada auklėdavo mane, kad renkuosi blogus draugus,
bet ji. nieko nesuprato. Ne taip jau ir lengva ar bent smagu. Kodėl
turėčiau kažką įrodinėt žmonėms, kurie man nerūpi, kad pasi­
jausčiau bent kiek svarbesnis gyvenime? Man nereikia draugų.
Bendrauju su keliais žmonėmis, kuriuos galiu šiek tiek pakęst, ir
man to per akis.
Kol atvažiavau iki universiteto, aikštelė buvo jau beveik pilna
ir turėjau šokt prieš bemvą, kad galėčiau užsiimti vietą. Kai įėjau į
auditoriją, profesorius jau pasakojo savo pasakas. Apsidairiau, ieš­
kodamas tuščios vietos, ir priekinėje eilėje pastebėjau merginą. Ilgi
šviesūs jos plaukai maloniai atpažįstami. Ilgas sijonas, šluojantis
grindis, tik patvirtino įtarimą. Tesą, skrupulingoji Stefkambarioke.
79
Salia Lendono Gibsono. Na, žinoma. Čia tai geras - Tesą su manim
vienoje auditorijoje ir šalia jos yra tuščia vieta. Mano diena aki­
mirksniu nušvito.
Kai prisiartinau, ji žvilgtelėjo į mane ir išpūtė akis. Staigiai nu­
sisuko, o aš klestelėjau šalia. Kaip ir tikėjausi - ji nekreipė j mane
dėmesio. Vilkėjo mėlyną susagstomą megztinį, kuris buvo bent
dviem dydžiais per didelis, plaukus susisegusi.
Vos tik prie jų prisiartinau, kišenėje suvibravo telefonas. Žinutė
nuo spermos donoro: „Karen gamina nuostabią vakarienę, bū­
tinai ateik.“ Ar jis visai išprotėjo? Žvilgtelėjau į Lendoną, kuriam
teko laimė būti tobuluoju Karen sūnumi, vilkintį naujutėliais polo
marškinėliais. Ne, po velnių, niekur aš neisiu. Kad aš kada nors gy­
venime koją kelčiau į tuos puikiuosius iščiustytus namus vakarie­
niaut su jo pana ir Lendonu. Tobuluoju mažuoju Lendonu, kuris
mėgsta sportą ir bučiuoja kiekvieną subinę, kad tik būtų pats šau­
niausias ir gerbiamiausias jaunuolis žemėje.
Pyyypt.
Laukiau, kad mielasis „broliukas“ Lendonas man ką nors pa­
sakytų, bet nepasakė. Tai tiek to tėtušio pažado apie „šeimos susi­
vienijimą“. Šiknius.
- Manau, čia bus mėgstamiausia mano paskaita, - per per­
trauką pasakė jam Tesą.
Mistika, bet labai tikėtina, kad ir mano mėgstamiausia, nors iš
tikrųjų atėjau tik šiaip pasėdėt. Nors jau mečiau klasifikuot, kaip
darydavau anksčiau. Pastebėjusi, kad klausausi, Tesą atsisuko į
mane.
- Ko nori, Hardinai?
Suveikė. Nekaltai jai nusišypsojau, lyg norėdamas pasigerint.
- Nieko. Visai nieko. Man tik smagu, kad kartu lankysim pas­
kaitą.
Kalbėjau pašaipiai ir mano sarkazmą ji atrėmė užvertusi akis.
Nesilioviau spoksojęs j ją visą likusią paskaitą ir mėgaudavausi
kas kartą, kai susierzindavo ar nejaukiai pasimuistydavo. Dievinu,
kad ji taip lengvai supyksta. Valanda baigėsi anksčiau nei būčiau
80
norėjęs, ir Tesą ėmė rinktis daiktus profesoriui dar mūsų nepa-
leidus. Kodėl taip greitai? Pašokau pasirengęs eit iš paskos jai ir
Lendonui net ir lauke. Nenoriu, kad mano pramoga taip greitai
baigtųsi. Koridoriuje Lendonas atsisuko į Tesą. Atrodė, ji ner­
vinasi, matydama mus abu priešais.
- Iki pasimatymo, Tesą, - pasakė Lendonas, nė žodelio neskir-
damas man.
- Susidraugautum su didžiausiu nevykėliu grupėje, - paer­
zinau, kai jis pranyko minioje pirmakursių, besiblaškančių po uni­
versitetą.
Įsivaizdavau Lendono mamą ir savo tėtį džiaugsmingai
susiėmusius už rankų „matot, kaip mes mylim vieni kitus*. Jo
mamytė laiko mano tėvo, Keno Skoto, tiksliau, Metų netikėlio tėvo,
ranką - šis vaizdas priverčia gūžtis. Neprisimenu nė vieno karto,
kad jis šitaip būtų laikęs mano mamos ranką.
- Nekalbėk taip apie jį. Jis labai malonus vaikinas. Visai ne toks
kaip tu, - purkštelėjo Tesą.
Pasisukau į ją nustebintas tokios nepaprastos ištikimybės. Ar ji
jau pažįsta jį? Ar jis pažįsta ją? Ar jis jai patinka?
Po perkūnais, kodėl man turi rūpėt?
Išmečiau klausimą iš galvos, nes tiesiog labai norėjau dar ją pa­
erzint.
- Teresa, kas kartą, kai kalbamės, tu vis labiau niršti.
Ji paspartino žingsnį, kad pabėgtų nuo manęs, tad turėjau ir aš
prisitaikyt prie jos tempo.
Jeigu dar kartą pavadinsi mane Teresa... - suspaudė putlias
lūputes ir pabandė griežtai pažiūrėt į mane.
Tačiau žvilgsnis sušilo, akys tapo iš pilkų šviesiai mėlynos ir
įtampa nuslydo per mano pečius. Nugara perbėgo šiurpuliukai ir
kūnas atsipalaidavo.
Nusikračiau to keisto jausmo. Ji tebežiūrėjo į mane. Apsigal­
vojau. Pamaniau, kad man patiko, kaip ji anksčiau žiūrėjo į mane
norėdama perprasti. Dabar mane nupurtė teisiantis jos žvilgsnis.

81
Žiūrėjo į mano tatuiruotas rankas kaip mano močiutė. Nenoriu»
kad imtų tardyt ir klausinėt, kodėl pasirinkau tą ar aną.
- Gana spoksot j mane! - pareiškiau ir nuėjau.
Pasukęs už kampo atsikvėpiau. Prisiminiau, kad panašiai
jaučiausi tomis naktimis, kai surūkydavau per daug cigarečių.
Daugiau nerūkau, daugiau nerūkysiu - turėjau sau primint ir atsi­
rėmiau į mūrinę sieną, kad atgaučiau kvapą.
Ta blondinė su tiek daug nuostatų yra labai keista.

Visa savaitė buvo pragariška. Vakarėlis po vakarėlio, triukšmas po

triukšmo. Visi nelaimėlių garsai.
Per praėjusią savaitę miegojau daugiausia dvidešimt valandų
ir šiandien jaučiuosi išsekęs. Šįryt vos orientuojuosi aplinkoje dėl
baisingo galvos skausmo ir niekaip nerandu raktų. Esu piktas kaip
velnias ir dėl smulkmenos galiu bet kam įsikibt į atlapus. Vers­
damas kambarį aukštyn kojomis, išgirdau beldimą į duris. Apsi­
mečiau negirdįs, tačiau vėl pasibeldė ir šįkart garsiau. Atidaręs
tarpdury pamačiau merginą, vilkinčią universiteto megztinį, rau­
donomis akimis ir įkaitusiais skruostais.
- Ar galiu užeiti? - paklausė virpančiomis rankomis.
- Ne. Atsiprašau.
Uždariau duris jai prieš nosį. Po sekundės vėl pasibeldė. Velniai
rautų. Nežinau, kas ta pana, bet geriau tegu susiranda kitas duris ir
ten beldžiasi. Ji vis tiek brazdinosi aplink mano duris, tad staigiai
vėl jas atidariau. O ten stovėjo Neilas, didžiausias brolijos chamas,
dvokiantis alum ir myžalais.
- Ko nori? - paklausiau ir apsisukęs mečiau į jį džinsus.
- Ar m-matei Kendę? - bejėgiškai suvebleno.
-Ką?
- Merginą, su kuria buvau šiąnakt. Ar tu ją matei?
Prisiminiau raudonas akis ir merginą su megztiniu, slankio-
jančią koridoriais, ir papurčiau galvą. Pirma pamaniau, kad ji apsi­
nešusi, o gal tokia ir buvo, ką čia supaisysi.
 - Ji išėjo ir negrįš. Palik ją ramybėj.
Čiupau knygą iš lentynos ir mečiau jam. Neilas atsidusęs
pavadino mane gaidžiu ir išėjo. Visaspiktas atvažiavau į universitetą
ir užsiėmiau naująja pramoga - erzint Stef kambariokę.
- Man labai patinka šis kursas. Esu girdėjęs apie jį daug gerų
atsiliepimų, - eidamas iš paskos, išgirdau Lendoną.
Ko gero, jie artimesni draugai, nei maniau. Ji ramiai jam atsakė,
jis jai nusišypsojo. Jos šypsena labai jauki, tokia šilta, kad net aki­
mirkai nusisukau. Ar jie vienas kitam simpatizuoja? Ji turi mistinį
vaikiną. Kiek žinau, jis irgi turi merginą. O iš to, kaip žiūri į Tesą,
jie turėtų būt išsiskyrę.
Paskaitos vidury Lendonas išėjo ir Tesą su visa kėde akivaiz­
džiai pasislinko toliau nuo manęs.
- Pirmadienį pradėsime savaitės trukmės diskusiją apie
Džeinės Ostin romaną Puikybė ir prietarai, - paskelbė profesorius
Nežinomasis. Dirstelėjau į Tesą - ji šypsojosi. Ne šiaip šypsojosi -
buvo išsišiepusi iki ausų.
Kurgi ne. Panelėms patinka Puikybė ir prietarai. Joms niekaip
negana to šlamšto apie Darsį ir jo puikybę, virtusią žavesiu.
Stebėjau Tesą, besirenkančią daiktus - didžiulį dienyną ir visus
universitetui priklausančius vadovėlius. Visokiais būdais sten­
giausi delsti, bet buvo labai sunku, nes ji labai ilgai viską rinko ir
labai tvarkingai krovė į krepšį.
- Leisk spėti - tu beprotiškai įsimylėjusi poną Darsį, - pa­
sakiau, eidamas iš paskos. Turiu ją paerzint. Privalau.
- Kaip ir kiekviena moteris, skaičiusi šį romaną, - atsakė, ne­
žymiai kyštelėjusi liežuvį ir žiūrėdama visur, išskyrus į mano veidą.
Sekiau paskui ją ir stebėjau, kaip sankryžoje apsidarė prieš eidama
per gatvę.
- Aišku, įsimylėjusi, - nusijuokiau ir nutilau suvokęs, kad ji jau
beveik spėjo pereit gatvę be manęs. Po galais, kokia ji greita.
- Neabejoju, kad tu niekada nesuprasi pono Darsio žavesio, -
Tesą pabandė man įgelti, kai pasivijau, bet aš ir vėl nusikvatojau.

«3
 - Vyro, kuris iš storžievio ir bjauraus virto romantišku veikėju?
Tai juokinga. Jeigu Elizabet būtų turėjusi nors lašą sveiko proto, jau
pačioje pradžioje būtų liepusi jam atsiknisti.
Panelė Šiurpė atsisuko į mane ir, didelei savo nuostabai, iš­
girdau švelnų prunkštelėjimą. Lyg nekaltas ir netyčinis prunkštelė-
jimas būtų išnykęs iš šiuolaikinio pasaulio. Garsui išsprūdus, Tesą
akimirkai užsidengė burną, bet aš išgirdau. Išgirdau ir pajutau lyg
būtų pervėręs mane kiaurai.
- Vadinasi, sutinki, kad Elizabet yra idiote? - spaudžiau.
- Ne, ji stipriausias ir sudėtingiausias charakteris, koks kada
nors buvo sukurtas.
Tesą užstoja Elizabet Benet taip, kaip dauguma aštuoniolik­
mečių niekada nesugebėtų, be to, dar kaip kokiame Tomo Hankso
filme. Nusikvatojau iš visos širdies, ji juokėsi kartu. Jos juokas
švelnus kaip šilkas.
Po galais, ką aš čia ką tik...
Staiga lioviausi juoktis ir nusisukau. Kažkaip nenormalu. Ji ne­
normali. Ir įkyri.
- Iki, Tesą, - atsilabinau ir nuėjau savais keliais.
Švelnus kaip šilkas? Jos juokas pervėrė mane7.Eina sau, kas čia
buvo? Šiaip taip atsikračiau šitų nesąmonių ir nuėjau prie mašinos.
Šiąnakt vėl bus vakarėlis, kaip visada, ir atsijungsiu nuo visko pasi­
nėręs į standžią, drėgną...
Kišenėje suvibravęs telefonas išblaškė iškrypusias mano
mintis. Ekrane pamatęs švytintį Džeiso vardą, iškart atsiliepiau. Jis
buvo išvykęs, todėl labai apsidžiaugau, kad jau grįžo. Visi mes ben­
draujam su kažkuo, kas leidžia mums laikyt save geresniais. Man
toks žmogus yra Džeisas. Jis Sūdžius, aukščiausios klasės gyvulys -
pasakytų bet kas, bet jis linksmas ir visada pasirašo pramogoms.

84
 Šeštas

Kuo artimesni jie darėsi, tuo labiau jam reikėjo išsikrauti. Suvokęs, kad galvoja,
apie ką ji mąsto pabudusi ryte ar kaip ilgai ruošiasi atsikėlusi, suprato, kad jo
gyvenime ji bus daugiau nei paprasta pažįstama. Staiga ji tapo daugiau nei
žaidimas, kurį žaidė su ja. Jo iškreipta nuomone, jis buvo patenkintas galįs
prisidengti žaidimu, kad kuo daugiau laiko praleistą su ja. Jis turėjo progą ir
priežastį sužinoti apie ją viską ir nesukelti įtarimo draugams. Jis turėjo teisę
norėti leisti su ja tiek laiko, kiek norėjo.
Kad laimėtą, tiesa?

- Kodėl ji vėl turi ateit? - paklausė Molė mūsų būrelio, užsi­

traukusi cigaretę.
- Todėl, kad ji - Stef kambarioke ir patinka jai dėl kažkokios
neaiškios priežasties, todėl mergaitė ir dalyvauja visur kartu, - pa­
aiškino Neitas.
- Bet vis tiek tikra kalė. Pati pačiausia, - atsidusau, kasyda­
masis galvą.
Ji mane nervino net nebūdama šalia. Molei turėjo patikt mano
žodžiai, nes iškart palinko prie manęs. Atsitraukiau jai nespėjus
prisiliesti apsimetęs, kad nepastebėjau jos judesio.
Visą popietę dulkinau ją sukišęs savo daiktą, bet galvojau apie
kitą. Jaučiau švelnius jos Šlaunų linkius, putlias krūtis. Girdėjau,
kaip taria mano vardą. Suėmęs rožinius plaukus įsivaizdavau, kad
jie šviesūs, ir prileidau prezervatyvą. Molė labai didžiavosi savim
galiausiai patenkinusi mane ne burna. Jei tik ji žinotų...
- Vis dėlto ji karštutė, - pridūrė Neitas.
Ar dabar jau visi pastebėjo, kokia Tesą patraukli?
- Karštutė? Visai ne, - pamelavau sukandęs dantis.
Įdegusi ranka perbraukė žele kruopščiai suteptus plaukus.
- Tikrai karštutė, biče, - stebėtinai tvirtai pasakė Zedas. - Pa­
daryčiau negalvodamas.
- Norėtum. Ji tikra šventoji. Taip sakant, universiteto skais­
tuolė, - Molė pasityčiojo iš Tesos. Neitas nusikvatojo.
- Tikrai - kada judvi susidraugavot, ir ji tau pasipasakojo?
- Man? - Molė piktai atsisuko į jį. - Aš išvis nesikalbėčiau su
ja, bet Stef tenka ir ji kai ką nugirdo, kai princesė kalbėjosi su savo
neva kavalierium.
- Tai gal dėl to ji tokia kalytė, kad niekas iki šiol jos kaip rei­
kiant neištratino, - pasakiau ir pasislinkau nuo Molės per kelis
centimetrus tikėdamasis, kad ji nesislinks artyn.
- Tai gal tada man reikia tai padaryt, - tarė Zedas, bandydamas
visus prajuokint. Nepasisekė.
- Aha, kurgi ne. Negalėtum, net jei pasistengtum, - {gėliau
jam.
- O tu galėtum? Mano šansai daug didesni už tavo, - paprieš­
taravo.
Jis juokauja. Ar jau pamiršo savo brangiąją Samantą?
- Ką praleidau? - ant grindų prisėdo Džeisas ir iš kišenės išsi­
traukė suktinę.
- Stef gyvena su tipiška snobe ir Zedas su Hardinu aiškinasi,
kuris pirmas turėtų ją išdulkint, - niurzgėdama atraportavo
Molė.
Negi Zedas rimtai galvoja, kad Tesą jį prisileistų? Nužvelgiau
visus susierzinęs, kad visi taip apie ją galvoja. Jeigu jos kūnas
tyras, kaip jie sako, galiu įsivaizduot kiekvieną savo judesį, kuriuo
ją liesčiau. Laikyčiau ją virpančią po savim ir maldaujančią dar.
Zedas niekada nepriverstų jos taip jaustis, kaip galiu aš.
86
 Bet ar ji leistų jam pabandyt? jeigu būtų visiškos lygiosios, ar
Tesą pasirinktų jj, o ne mane?
- Žinai... Galėtume paįvairint reikalą. Pasiruošęs? - kreipiausi
į Zedą.
- Konkrečiau? - šyptelėjo jis.
- Na... Tarkim, pabandom, kuris pirmas spės ją pakabint.
„Kokia viso to prasmė?“ - paklausiau savęs vos ištaręs šiuos
žodžius. „Bus smagu, - atsakė kita mano dalis. - Bent jau nesėdėsi
rankų sudėjęs ir galėsi toliau ją erzint.“
- Nežinau... - suabejojo Zedas.
Svarsčiau, ar jis apskritai dėl ko nors galėtų mane nugalėt,
{skaitant mūsų praeitį ir neišsakytą pagiežą, kurią man jaučia.
- Eik jau, nesiseilėk. Bus nesunku. Pasistengsim, kad Stef įti­
kintų ją ateit į kitą vakarėlį, ir pabandysim su ja susidraugaut, - pa­
aiškinau. - Ji jauna ir naivi, bus lengva.
Taip jau esu daręs - buvo kiti statymai ir kiti laimėjimai, bet
žaidimas vis tiek toks pat.
- Tai kvaila. Kam rūpi, kam teks kažkokios mergos nekaltybė? -
susiraukė Molė, inkšdama kaip visada.
. - Jeigu garantuoji, kad gali tai padaryt, duosiu tau savaitę, -
Džeisas užsitraukė į plaučius ir perdavė suktinę Molei.
- Savaitę? Biče, ji perdėm aikštinga, ir mes jau nesugyvenam.
Manau, reikia daugiau laiko.
Jie nežino, kokia užsispyrusi ta panelė. įžūli ir velniškai įkyri.
- Kiek? Dviejų savaičių? Žiūrėk, jeigu per mėnesį ją sutvarkysi,
duosiu tau penkis šimtus, - pasakė Zedas ir atsirėmė į sieną.
- Penkis šimtus dolerių? - išsižiojo Molė. Jos įsiūtis nuostabus.
Ji absoliuti dėmesio maniakė ir nekenčia Tesos, kad atėmė iš jos
sceną.
- Aš pridėsiu tris. Aštuoni šimtai. Manai, padarysi? - paklausė
Džeisas apsinešusiomis akimis.
- Aišku, kad padarysiu. Tikiuosi, ji nepsichuos ir neprilips
kaip lapas, - atsakiau svarstydamas, ar pasigirti, kad praeity jau
esu laimėjęs panašių žaidimų. Nusprendžiau patylėt.
*7
 Nustebau, kaip lengva grįžt į praeitį. Markas, mano senas
draugas iš Hampstedo, šią mano šypseną vadino „antspaudu“. Taip
atrodau, kai esu įsitikinęs savo pergale, ar panašiai. Ir štai dabar
šyptelėjau Zedui, mintyse planuodamas, kaip gauja lauks, kad kas
nors aplaužytų man ragus.
- Abejoju, - nusijuokė Neitas, degdamasis kitą cigaretę.
- Ji neužkibs ant tavęs. Neatrodo tokia kvaila, - Zedas dėb­
telėjo į mane.
- Jo, todėl mums reikės įrodymų, kai ją prigausi, - nusikvatojo
Džeisas, žiūrėdamas tiesiai į mane.
Įrodymų? Neturėtų būti sunku. Galiu improvizuot.
- Gal įrašą? Galėčiau panaudot naujos medžiagos, - tebežiūrė­
damas į mane Džeisas vėl atsirėmė.
- Ne, ne. Per daug rizikos, - paprieštaravau. Jau perėjau šitai ir
dabar esu linkęs to išvengt. - Patikėk, gausi įrodymų ir be to. - Pa­
žvelgiau Zedui į akis ir vėl išsišiepiau. - Niekad nedulkinau šven­
tuolės. Turėtų būt smagu.
Išspaudžiau šypseną ir paliečiau pirštais lūpos žiedą lyg ban­
dydamas jį paslėpti.
- Pala, - įsiterpė Molė, - kaip konkrečiai judu, idiotai, ketinat
suvaidinti šį spektaklį? Nematau ryšio - staiga nei iš šio, nei iš to
abu užsimanot ją išdulkint? - apmaudžiai pakedeno plaukus. -
Bent jau būkit išradingi, - suniurzgė ir ištiesė ranką pasiskolint
Neito žiebtuvėlį.
- Teisinga mintis, - tarė Džeisas. - Gal pažaiskim?
- Kaip tai pažaiskim? - susidomėjo Zedas.
- Kaip „Tiesą ar drąsą“. Galim paklausinėt jos apie seksą, įsi­
tikint, ar tikrai mergaitė, kad be reikalo negaištumėt laiko, -
Džeisas mostelėjo ranka tarp Zedo ir manęs.
- „Tiesą ar drąsą“? Tu tyčiojies? - sumurmėjau. Niekas daugiau
nežaidžia to kvailo žaidimo.
- Nesąmonė, - papurtė galvą Neitas, vaidindamas nusivylusį.
Tik pradinukai žaidžia „Tiesą ar drąsą“.

88
 - Tiesą sakant, visai gera mintis. Nebus taip akivaizdu, -
pridūrė Stef. - Ji visiška vėpla, todėl pamanys, kad universitete taip
linksminamasi. Pernelyg keista, kad jai atrodytų pavojinga, o ji
pernelyg nepatyrus, kad suprastų.
Apsidairiau - visi linksėjo ir juokėsi. Idiotai. Gūžtelėjau pečiais
pritardamas jų minčiai, bet tik dėl to, kad neturėjau nieko geriau
pasiūlyt.
- Taigi, „Tiesa ar drąsa“, - apibendrino Džeisas.

Vakarėlis buvo sausakimšas, žmonių dar daugiau nei aną savaitę, o

aš blaivus kaip visada. Sėdėjau savo kambary, muzika vis garsėjo ir
garsėjo, kol pagaliau nusprendžiau lipti žemyn.
Slankiojau po svetainę, ieškodamas Neito, ir sustojau pamatęs
Tesą, sėdinčią ant sofos. Tiksliau, pamaniau, kad ten Tesą. Ji buvo
apsirengusi visai kitaip nei visada. Visiškai kitaip. Intriguojančios
mėlynai pilkos akys buvo dar paslaptingesnės, apvestos pieštuku,
o drabužiai aiškiai išryškino visas jos kūno linijas. Ji žiauriai gera.
Neleisiu jai to suprast, bet, kaip Dievą myliu, - ji žiauriai gera.
- Atrodai... kitokia. - Negalėjau atitraukt nuo jos akių, kai at­
sistojo. Kokie klubai - po galais, ant jų turi likt mano pirštų at­
spaudai. - Šio vakaro drabužiai tau labai tinka, - pasakiau neva
juokaudamas, bet kalbėjau visai rimtai.
Tesą užvertė akis ir timptelėjo palaidinę, kad pridengtų sul­
tingą krūtinę, lipančią pro iškirptę.
- Nesitikėjau tavęs čia pamatyt, - pasakiau, atidžiai ją apžiūri­
nėdamas. Tesą atsiduso.
- Aš ir pati nesitikėjau, kad vėl čia ateisiu.
Ir nuėjo netarusi daugiau nė žodžio. Akimirką dvejojau, ar sekt
iš paskos. Turiu planą, o kai ji taip apsirengusi, esu labiau negu
pasiruošęs pradėt jį įgyvendint. Nutariau kol kas neit paskui ją.
Tegu truputį paklaidžioja minioje. Nuėjau į virtuvę ir atsirėmiau į
spintelę. Po kelių minučių mane užkalbino Molė.
- Ar jau pasiruošei tai kvailystei, ką? - paklausė.

89
 Ji susierzinusi ir pavydi naujajam dėmesio objektui. Suprantu.
Ji įpratusi sulaukt dėmesio iš kitos lyties, jai tiesiog to reikia. Su­
prantu tai geriau nei kas kitas.
- O tu? - kilstelėjau antakį. Molė užvertė akis.
« Liepiau Stef surast ją ir atvest į svetainę, nes iš tavęs aiškiai
jokios naudos.
Kol atsisėdau su puodeliu vandens, Tesą irgi prisijungė prie
kompanijos. Žaidimui prasidėjus jaučiausi nesmagiai, kažkodėl su­
sijaudinęs. Stengiausi negalvot apie Natali ar Melisą, ar visas kitas.
Jos nekaltos, kad gimė toje pat visuomenėje su visokiais maurais
kaip aš.
- Pažaiskim „Tiesą ar drąsą“, - pradėjo Zedas.
Mūsų tatuiruotoji kompanija susibūrė prie sofos. Molė vaikš­
tinėjo aplink su buteliu degtinės, bet aš nusisukau ir toliau gėriau
vandenį įsivaizduodamas, kaip jis maloniai degina gerklę. Stef,
Neitas ir jo kambariokas Tristanas, Zedas, Molė paeiliui gėrė iš bu­
telio. Tesą žiūrėjo į juos, bet atsisakė. Nemanau, kad ji mėgsta gert
kaip aš. Gal apskritai negeria. Net universitete, net vakarėlyje.
- Tesą, nesikuklink, - nusišypsojo Molė. Pažįstu šią šypseną.
Nieko gero. Vis dar negaliu patikėt, kad mes žaidžiam tą kvailą
vaikų žaidimą.
- Ne, geriau nereikia, - Tesą krapštė nagus, o aš dėbtelėjau į
Zedą. Jis atrodė truputį susinervinęs. Gal tik apsimetė, nes ji žvilg­
čiojo į mane, ne į jį.
- Kad galėtų žaist, ji turėtų penkioms minutėms nusiimt
karūną, - pakursčiau.
Kompanija nusijuokė - visi, išskyrus Stef, kuri pasiruošė geram
šou. Manęs neapkvailinsi. Aš gerai ją pažįstu. Matydamas, kad Tesą
dvejoja ir jau nusiteikusi pasiduot grupės spaudimui, pasilenkiau
prie Zedo.
- Bus lengva. Gali iškart man sumokėt, - pasakiau.
Vis dėlto gal šis žaidimas buvo visai nebloga mintis. Per pirmus
ratus Zedas gėrė alų, Molė parodė spenelių auskarus. Buvo gražu
žiūrėt, kaip Tesą išpūtė akis ir smarkiai išraudo žiūrėdama į Molę.
90
O man galvoje sukosi Tesos papukai, putlūs, statūs ir minkštučiai,
pasipuošę smulkiais plaukeliais.
- Teresa, tiesa ar drąsa? - paklausė Neitas, sukdamas į tiesiąją.
Pagaliau.
- Tiesa, - netvirtai atsakė ji.
Nepraleidau, kad nepataisė Neito, kai pavadino ją Teresa. O
kas kartą, kai tai padarydavau aš, regis, būdavo pasiruošus nuplėšt
mano kiaušius ir sušerti juos savo liurbiui vaikinui.
- Kurgi ne, - paerzinau. Ji dėbtelėjo į mane, o Neitas apsimes­
damas pasitrynė rankas, lyg nebūtume sutarę, ką turėtų paklausti.
- Gerai. Ar tu... dar mergaitė? - pagaliau paklausė.
Tesą išpūtė akis, labiau nei visada, ir tylutėliai aiktelėjo. Ji ap­
stulbo, pasibaisėjo ir supyko, kad kažkoks nepažįstamasis klau­
sinėja tokių asmeninių dalykų. Kaklą ir krūtinę užliejo raudonis.
Rankos nenustygo vietoje. Man atrodė, kad ji svarsto, ar išspardyt
jam subinę, ar pabėgt iš kambario.
- Ir ką? - paklausiau, visą laiką įsivaizduodamas ją nuogą po
savim. Tyliai ir švelniai leistų tokius garsus, kokių dar joks vyras
negirdėjo. Ši mintis mirtinai nuginkluoja, bet kartu ir siutina, nes
negaliu kalbėtis su ta mergina, negaudamas į galvą dėl jos snobiško
požiūrio.
Pagaliau ši nekalta mergaitė skubiai ir tyliai linktelėjo. Visi gal­
vojom tik apie žaidimą ir kaip ši miela, skaisti, jautri mergina taps
pagrindiniu prizu. Tesą yra nekalta ir ką tik mums visiems tai pa­
tvirtino. Žinojau tai jai dar nepatvirtinus. Buvo aišku iš to, kaip ji
krūpčioja vien nuo mūsų kalbų. Nuo minties, kad pirmas ją tu­
rėsiu, kad parodysiu, ką ji praleido, mano daiktas virptelėjo. Įsi­
vaizdavau, ką slepia šie drabužiai. Švelni oda, putlios krūtys, spe­
neliai, sustandėjantys nuo mano prisilietimo. Žaidimas prasidėjo,
ir mano kraujas užvirė. Nekantrauju atsidurti joje.
Kitoje rato pusėje Tesą žaidė su savo plaukais. Įsivaizdavau,
kaip suimu šviesius plaukus, prisitraukiu ją artyn ir dulkinu iš
nugaros. Plekšnoju jos apskritą užpakaliuką tikėdamasis palikt
žymių. Ji aimanuotų mano vardą pro sukąstus dantis ir rausvas,
91
papurtusias lūpas. Mano vardas skambėtų dieviškai iš jos burnos.
Timptelėjau kelnes ir vėl žvilgtelėjau į Tesą. Ji apsilaižė lūpas, o
aš mintyse sudejavau. Svarsčiau» kiek kotų apčiulpė? Svarsčiau, ar
kada ragavusi vyrų, o iš pokalbio supratau, kad apie seksą ji nieko
nenutuokia. Ketinu parodyt jai viską, ko iki šiol nebuvo patyrusi.

92
 Septintas

Gyvenime galima padaryti galybę klaidų. Jis padarė visas, kiek įmanoma. Visa
pagarba, kurią jai jautė, regis, išgaravo per sumišusį protą. Jis mylėjo ją ir bran­
gino labiau nei savo gyvybę, bet niekaip nesugebėjo to parodyti. Prisiminti,
kai buvo svarbu. Jis flirtavo su ja, žaidė tą nesubrendėlišką žaidimą ir nerodė
savo jausmą. Jo auklėjimas jausmus paslėpė, giliai užrakino ir budriai saugojo,
nes neprisiminė, kiek kartą vaikystėje buvo apkabintas ir pabučiuotas. Jis ne­
sistengė ieškoti pasiteisinimo, tik buvo įpratęs taip elgtis. Visada kaltino kitus,
bet niekada nesiteisino už tai, ką padarė ar pasakė.
Bet ilgainiui pamoką išmoko.

- Drąsa.
Vikiškas žaidimas - pavarčiau akis. Lyg kas nors būtų tikė­
jęsis kitokio mano pasirinkimo. Žiūrėjau į Tesą ir mačiau Motiną
Teresę, besiblaškančią, kokį tinkamą iššūkį sumąstyt...
- Aš... ėėė... Sakau tau... - ji taip ir nebaigė. Visi laukė išsižioję,
nujausdami klausimą, nes ji įsipaišė į mūsų schemą.
- Ką taip? - skatinau ją nevilkint šitos nesąmonės.
Tačiau ta mergaitė nė nenujautė, į kokią gilią pelkę įklimpo
su ta šakalų gauja... Sėdėjo tylėdama ir paklaikusi dairėsi į visus
iš eilės. Tai tik vakarėlio žaidimas, bet ji aiškiai maksimaliste, net
jei tai kvailas žaidimas. Smagu žiūrėt, kaip ji jaudinasi dėl tokio

93
menkniekio* Ji turi įprotį kramtyt apatinę lūpą, kaip ir aš mėgstu
žaisti su žiedu. Trumpam įsivaizdavau ją su žiedu lūpoje. Ji at­
rodytų siaubingai patraukli.
- Nusirenk marškinėlius ir būk nuogas visą žaidimą! - Molė
ištarė vietoj Tesos. O Tesos skruostai išraudo. Ženklas.
- Kaip vaikiška.
Pasikėliau marškinėlius ir nusitraukiau per galvą. Sugavau
Tesos žvilgsnį» apžiūrinėjantį mano kūną. Ji spoksojo, įdėmiai, taip
įdėmiai, kad nė nepastebėjo, kad aš tai matau. Stef kumštelėjo ją
alkūne ir nuraudusi Tesą nusigręžė ir nuleido akis.
Aš oficialus laimėtojas. Zedas neturi jokių šansų.
Žaidimas tęsėsi, o aš sėdėjau pusnuogis ir stebėjau, kaip Tesą
stengiasi nežiūrėt į mane. Negaliu jos suprast... Negaliu pasakyt, ar
ji bjaurisi mano tatuiruotėmis, ar jos jai patinka. Smakras virpėjo.
Ji iš visų jėgų stengėsi tvardytis. Įdomu.
- Tesą, tiesa ar drąsa? - paklausė Tristanas.
- Kam dar klausi? Visi žinom, kad ji rinksis tiesą... - atsilošiau
susidėjęs rankas už galvos,
- Drąsa, - atsakė užsispyrėlė, nustebinusi mane iššūkiu balse.
Įžūlus garsas, visai kitoks, nei galėjau tikėtis prieš kelias minutes.
- Hmm... Tesą, sakau tau... išgerti stikliuką degtinės, - nusi­
šypso Tristanas.
- Aš negeriu, - atsisakydama kilstelėjo smakrą.
Panašiai ir galvojau, bet vis tiek malonus atradimas. Visi ne­
kantravo prisigert. Smagu, kai kompanijoje yra žmogus, nepri­
klausomas nuo alkoholio.
- Čia ir yra drąsos esmė, - atrėmė Tristanas.
- Klausyk, jeigu nenori to daryti... - pradėjo Neitas.
- Ji visai silpna, - į ausį man sukuždėjo Molė:
Silpna? Todėl, kad nenori gert?
- Gerai, vieną stikliuką, - sutiko Tesą.
Tiesiog taip, mieloji panelė „Oi, aš nedarau to, to ir ano“ taip
lengvai pasidavė. Jei atvirai - šiek tiek nusivyliau. Nė nežinau,

94
kodėl, bet maniau, kad ji kažkokia kitokia* Maniau, ji ne tokia,
kaip mes, beprotiškai trokštantys bendraamžių dėmesio. Aiškiai
suklydau dėl jos.
- Ta pati drąsa, - pasakė Zedas ir gurkštelėjęs didelį gurkšnį
perdavė butelį toliau.
Šlykštu, kad jie geria iš vieno butelio. Iš tikrųjų labai šlykštu.
Žaidimas tęsėsi, gurkšnis po gurkšnio, ji raukėsi ir šluostėsi aitrų
skystį nuo lūpų. Akys paraudo, skruostai irgi. Atrodė praradusi
pusiausvyrą, net ir sėdėdama.
Tesą vėl pakėlė butelį prie lūpų. Instinktyviai ištiesiau ranką
ir atėmiau. Ji nė nebandė priešintis - gal jautė, kad jau gana? Ar
palaikė pirmuoju laisvės gurkšniu? Augo šiltnamio sąlygomis, o
dabar pateko į didelį blogą pasaulį, kur žmonės geria iki nukritimo,
kad atsikratytų tėvų įskiepytų vertybių. Gal ja, kaip ir manimi,
nesirūpino? Ar ši mergina irgi augo be priežiūros? Pažvelgiau į
dailiai prigludusią palaidinės apykaklę. Nee, ji tikrai nebuvo pa­
likta likimo valiai. Ko gero, žema jos savigarba tėra paprasta frazė.
Ji nori išsilaisvint iš mamytės ir tėvelio kontrolės ir pasirodyt irgi
galinti būti laukinė. Ji tikrai gali susidėt su bloga kompanija ir nu-
sigert iki nukritimo. Kita priežastis - dauguma mūsų puikiai moka
įtraukt žmones į dugną.
- Man rodos, tau jau gana, - pasakiau ir ištiesiau butelį Neitui.
Tesą akimirksniu vėl čiupo butelį ir dar kartą gurkštelėjo. Kai
apsilaižė putlias lūpas, veide pasirodė šypsena. Žiūrėjau, kaip ne­
paklusnus gurkšnis slenka į gerklę, ir panorau, pražiodęs ją, išgert
degtinę iš jos burnos. Papurtęs galvą nuvijau mintį šalin. Molė
dėbtelėjo į mane ir pasukiojo pirštą ore sakydama, kad kvaište­
lėjau. Gali būt.
- Tesą, negaliu patikėt, kad iki šiol nieko negėrei. Smagu, ne? -
paklausė Zedas. Ji prunkštelėjo, o aš užverčiau akis.
- Hardinai, tiesa ar drąsa? - paklausė Molė.
- Drąsa. - Ar reikėjo klaust? Gal turėjau padaryt tai, ką padarė
Tesą, kad įrodyČiau savo.

95
 - Sakau tau pabučiuoti Tesą. - Dažytos Molės lupos išsišiepė ir
pasigirdo Tesos aiktelėjimas.
- Ne, aš turiu vaikiną, - skubiai atsakė ji, man nespėjus ištart
žodžio.
- Ir ką? Tai tik drąsa. Pabučiuok ir viskas, - tarė Molė, apžiū­
rinėdama savo nagus.
- Ne, - garsiau pakartojo Tesą. - Aš su niekuo nesibučiuosiu.
Atsistojo ir nuėjo į kitą kambario galą. Atsigėriau vandens ir
nužvelgiau išeinančią Tesą. Visą vakarą ji žiūrėjo į mane, negalėjo
atitraukt akių nuo mano nuogos krūtinės, bet mintis mane pabu­
čiuot jai tokia šlykšti, kad įsiuto ir pabėgo? O gal visai įmanoma,
kad pabučiuot mane jai reiškia daugiau, negu išdrįstu sau prisi­
pažint?
- Ponios ir ponai, štai ji išeina! - nusijuokė Neitas ir atsirėmė
į mane. Alus puodelyje suteliūskavo ir išsiliejo ant kilimo. Bet jis
nesivargino išvalyt. Šitos grindys dar ne to matė.
- Bėk iš paskos arba neteksi jos, - pašaipiai pasiūlė Molė, kai
apsivilkau marškinėlius.
Varge, pastaruoju metu ji siaubingai knisa. Kažin kodėl?
- Tai kuris iš judviejų ją vysis? - paklausė Neitas.
Apsidariau. Kambarys sausakimšas. Tesos nematyt. Zedas
žiūri, kaip reaguosiu į jos nervų priepuolį. Dar kartą apsidairy­
damas, stengiausi atrodyt abejingas, be jokio susidomėjimo. Nesu­
lauks, kad leisčiau jam pirmam ją surast. Ji susinervino, nes jai buvo
liepta mane pabučiuot. Šiaip ar taip, tas kvailas žaidimas buvo ne
mano mintis, o dabar kilo atsakomoji reakcija. Bloga mintis buvo
jiems pasakyt. Loganas kažko paklausė Zedo, o aš pasirėmęs žvilg­
telėjau į virtuvę. Pamatęs Tesą, atsikėliau nuo grindų.
- Kur eini? - paklausė Molė, kai atsistojau, ir įsikibo į mano
ranką.
- Ai, einu įsipilsiu dar vandens.
Žvilgtelėjau į apypilnį puodelį, bet man vienodai, ar ji supras mano
klastą. Yriausi tarp žmonių dairydamasis šviesių plaukų. Virtuvėje

96
radau ją stovinčią prie spintelės su buteliu viskio rankose. Kai Tesą
pakėlė butelį prie burnos, gerklėje pajutau pažįstamo skonio poreikį.
Išsigandau, kad si mergina taip staiga pasigavo šį pavojingą
įprotį, Kai nurijo, akys sunkiai klaptelėjo ir ji žagtelėjo... Degina,
jai jau bloga, bet vis tiek geria. Ar jai to reikia? Ar dėl to pamirš
slegiančius prisiminimus, kaip būdavo man? Ar ta panelė apskritai
turi ką pamiršt? Dabar pažiūrėjus - galbūt.
Ji elgėsi ramiai, atsuko čiaupą ir ėmė ieškot stiklinės. Atidariusi
spintelę atsisuko į duris. Žengiau atgal, kad manęs nepamatytų.
Ką aš čia veikiu? Sekioju ir stebiu, kaip prisigėrusi praranda at­
mintį? Greitai apsisukau, grįžau pas kompaniją ir atsisėdau tiesiai
ant nešvarių grindų. Molė šaipėsi iš Logano dėl vakarykščio pasi­
matymo, Neitas degėsi cigaretę.
- Einam iš čia. Man nuobodu, tau aiškiai irgi, - ant kaklo pa­
jutau karštą Molės alsavimą. Rankos apsivijo mano pečius. Nusi­
purčiau ją ir papurčiau galvą. Molė vėl prisiplojo.
- Lipu į viršų, - pasakiau. Molės rankos kaip inkarai traukė
mane žemyn.
- Gera mintis, - prisisiurbė lūpomis prie mano kaklo.
Ji vėl bandė mane apkabint, bet aš atsistojau. Alkoholio perteklius
ir staigus mano judesys parvertė ją ant kilimo.
- Ojoj! Graudu žiūrėt, - paerzino Loganas. Molė sprigtelėjo
jam ir vėl atsisuko į mane. .
- Ar tikrai, Hardinai? - suvebleno.
m- Tikrai, Mole.
Nusigręžiau nuo jos ir nuėjau prie laiptų. Užlipus į viršų, su­
skambo telefonas. Ekrane nušvito Keno vardas. Atmečiau skambutį.
Dabar nesu nusiteikęs kalbėtis su juo. Apskritai - visada nenusi­
teikęs. Tiesiog noriu būti vienas, kuo toliau nuo šios muzikos ir
balsų. Noriu, kad mano atsiprašant tėvas liautųsi bandyt „užmegzti
ryšį" su manim. Noriu pasinert į romanų pasaulį, kur veikėjai turi
daug didesnių problemų nei aš, - nuo to pasijaučiu šiek tik norma­
lesnis nei esu.

97
 Prisiartinęs prie kambario, pamačiau praviras duris - viduje
aiškiai kažkas yra. Visada užrakinu, negi būsiu pamiršęs? Įėjęs
pamačiau Tesą, sėdinčią ant mano lovos su viena mano knygų
rankose. Telefonas vėl suburzgė. Mano pyktis Kenui perėjo Tesai.
Ką - ji mano galinti elgtis, kaip jai patinka? Gali įeit į mano
kambarį daugiau negu vieną kartą ir be mano sutikimo? Kodėl ji
čia? Jau esu ją įspėjęs. Kas jai yra? Prisiartinau.
- Kurio žodžio iš „niekas neina į mano kambarį“ nesupratai?
Tesą iš nuostabos sustingo.
- A-atsiprašau. Aš...
Balsas užsikirto, akys išsiplėtė, tik ne iš baimės... iš pykčio. Ir
vėl tas pat - ko gero, tik įsiutusi ji gali mane pakęst. Mostelėjau į
duris.
- Eik lauk.
- Kodėl elgiesi kaip pašlemėkas? - suriko.
- Tu esi mano kambary, - atsakiau taip pat garsiai ir priminiau
jai: - Juk liepiau čia nesirodyt. Todėl eik lauk!
- Kodėl tu manęs nemėgsti? - paklausė.
Ji aiškiai stengėsi būti ryžtinga, bet balsas ją išdavė, o didelės
akys privertė mano širdį plakti dažniau.

9*
 Aštuntas

Klausimas, toks įžūlus ir atviras, jį nustebino. Jis suvokė stovintis ant bedugnės
krašto. Menkiausias vėjo dvelksmas gali nupūsti žemyn.

Kodėl ji to paklausė? Negi neaišku, kodėl aš jos nemėgstu? Ji velniš­

kai erzina. Ji... Na... Ji greita kritikuot. Ji nuolat kritikuoja mane ir
prikiša man mano požiūrį, vos tik pradedu su ja flirtuot. Ir dar ji...
Spėju, ne tokia ji bloga.
- Kodėl šito klausi? - pasidomėjau, stengdamasis kalbėt ramiai.
Tesą žiūrėjo į mane. Aš irgi įsmeigiau akis į ją. Taip pat griežtai.
Ji mano galinti mane įbaugint? Ji mano kambary, klausinėja vi­
sokių kvailysčių, žiūri va šitaip...
- Nežinau... Todėl, kad esu tau tiesiog maloni, o tu elgiesi
tiesiog nemandagiai. Vieną akimirką net pagalvojau, kad galėtume
būti draugai.
Raudonos akys atrodė ryžtingos, jose atsispindėjo tiek daug,
ko nežinau apie ją. Arba kas man rūpi. Draugai? Negi ji čia rimtai?
Aš neturiu draugų. Man nereikia draugų.
- Mes? Draugai? - prisiverčiau nusijuokti. - Tu ką, nesupranti,
kodėl mes negalim būti draugai?
- Ne dėl mano kaltės, - atvirai atsakė.
Iš pradžių maniau, kad juokauja. Tačiau tvirtas balsas sakė, kad
viskas rimta. Ši mergina galutinai išprotėjo. Galvoja, kad toks kaip

99
aš gali draugauti su tokia kaip ji? Negi nežino, kad aš apskritai vos
pakenčiu žmones, nekalbant apie mūsų „draugų“ kompaniją. Nuo
ko pradėt vardyt priežastis, kodėl nieko neišeis?
- Na, pirmiausia, tu pernelyg įsitempusi... Tikriausiai augai to­
buluose namuose tobulų namų kvartale, - pradėjau galvodamas
apie savo vaikystės kambario juodas kaip žemė lubas. - Tavo tėvai
turbūt pirko viską, ko prašydavai, ir tau niekada nereikėjo nieko
norėt. Tavo klostuoti sijonai... - nužvelgiau jos apdarą, stengda­
masis nematyt, kaip audinys apgobia nuostabius klubus. - Nuošir­
džiai noriu paklaust, kas taip rengiasi aštuoniolikos?
Tesą išsižiojo ir žengė artyn. Instinktyviai atsitraukiau atgal.
Pilki žaibai jos akyse sakė, kad esu pasmerktas.
- Tu nieko apie mane nežinai, gerbiamas pašlemėke! Mano gy­
venimas visai kitoks! Alkoholikas tėvas išėjo, kai man buvo dešimt,
o mama dirbo nesudėdama rankų, kad galėčiau mokytis univer­
sitete. Šešiolikos jau dirbau - mano pirmas darbas buvo padėti
tvarkyti sąskaitas. Ir man patinka mano drabužiai... - mojavo dre­
bančiomis rankomis ir baisiausiai susierzinusi jau net rėkė. - Atsi­
prašau, kad nemėgstu rengtis kaip šliundra, kaip tos visos tavo pa­
žįstamos merginos! Kaip toks, kuris labai stengiasi laikytis atokiai
ir būti kitoks, tu labai kritikuoji žmones, kurie yra kitokie negu tu
pats!
Pasakė ir nusisuko į duris. Negi ji kalba tiesą? Ar ši tobula
mergina iš tikrųjų yra iš tų vaikų, kuriems teko nelaimė per greitai
suaugt? Jeigu taip, kodėl visada, kai tik matau, ji šypsosi?
Greitas kritikuoti? Ji apkaltino mane pati pavadinusi šliun­
dromis merginas, kurios rengiasi kažkaip. Dabar spokso į mane ir
laukia, ką pasakysiu. O aš nežinau, ką pasakyt. Ši ugninga ir intri­
guojanti kritikė atėmė man žadą.
- Žinai ką? Aš visai nenoriu su tavim draugauti, - pasakė mano
smegenims nespėjus atsipeikėt.
Tesą palietė durų rankeną, o aš prisiminiau Setą, pirmąjį savo
draugą gyvenime. Jo šeima irgi neturėjo pinigų, bet kai mirė tur­
tingas senelis, kurio nepažinojo, jam teko gera krūva. Nutriušusius
100
batus pakeitė balti su šviečiančiais padais. Tada maniau, kad tai
kažkas. Mamos paprašiau gimtadieniui ir man tokius nupirkt. Ji nu­
sišypsojo ir gimtadienio rytą įteikė batų dėžę. Susijaudinęs plėšiau
popierių, tikėdamasis pamatyti tuos prakeiktus šviečiančius batus.
Dėžėje tikrai buvo batai, puikūs, tik be jokios švieselės ant padų.
Supratau, kad mama buvo nusiminusi, nes galėjo man padovanoti
tik tokius batus. Tik niekaip negalėjau suprast, kodėl vis rečiau su­
tikdavau Setą, kol vieną dieną pamačiau jį prie namų su naujais
draugais. Ir visi avėjo Šviečiančius batus. Jis buvo pirmas ir pasku­
tinis mano draugas. Be draugysčių mano gyvenimas daug papras­
tesnis.
- Kur eini? - paklausiau Tesos. Ta mergina galvojo, kad galim
būti draugai. Ji stabtelėjo sutrikusi. Kaip ir aš.
- Į autobusų stotelę. Noriu grįžti namo į savo kambarį ir
daugiau niekada gyvenime čia nesirodyti. Daugiau nebenoriu
stengtis su jumis visais susidraugauti.
Jaučiausi visiškas šiukšlė. Viena vertus, jeigu ji manęs nekęstų,
būtų tik geriau ateity, antra vertus... noriu jai patikt, kad galėčiau
padulkint. Kai laimėsiu lažybas, galės į sveikatą manęs nekęst.
- Jau per vėlu vienai važiuot autobusu, - pasakiau.
Kai ji taip apsirengusi ir visą vakarą gėrė degtinę, iš tiesų vi­
siškai netikusi mintis vienai eit iki stotelės. Tesą vėl atsisuko į mane
ir pirmą kartą jos akyse pamačiau ašaras.
- Tikiuosi, tik apsimeti, kad tau rūpi mano saugumas? - nusi­
juokė, purtydama galvą.
- Nesakau, kad rūpi... tik perspėju. Tai tikrai bloga mintis, -
atsakiau.
Dėbtelėjau į knygų lentyną ir palyginau ją su Ketrina, pa­
grindine veikėja knygos, kurią skaitė man įėjus. Jos labai pa-
našios - nepastovios nuotaikos ir pernelyg stengiasi įrodyt savo,
Elizabet Benet irgi tokia - visada paleidus liežuvį ir visada kaž­
kokia kategoriška. Man ji patinka. Šiuolaikinės merginos atrodo
nebeturinčios šios drąsos. Nori vienintelio dalyko - įtikt vyrams, o
ne sau. Tai kur čia džiaugsmas?
101
 - Gerai, Hardinai, bet kito pasirinkimo neturiu. Visi Čia girti,
{skaitant ir mane.
Ji ir vėl pravirko. Aš truputį atsileidau. Ko ji verkia? Regis,
ji nuolat verkia. Pabandžiau paguost, kaip mokėjau... sarkastiškai.
- Ar tu visada verki per vakarėlius?
- Turbūt, kai esi tu. O šie yra vieninteliai, kuriuose esu buvusi...
Tesą atidarė duris, tačiau žengusi žingsnį susvyravo ir griebėsi
spintos kampo.
- Teresa.;, neužsigavai? - paklausiau švelniai, švelniau nei ti­
kėjausi.
Ji papurtė galvą. Atrodė įsiutusi, girta ir pribloškianti. Bet la­
biausiai - įsiutusi. Koks mano reikalas, ar ji užsigavo? Tesą pikta
ir girta, tad jokių šansų šiąnakt ką nors bandyt ir pakraut Zedui
malkų. Ir nenoriu, nes tai būtų apgaulė - ji girta kaip šliurė.
- Gal pasėdėk kelias minutes, o paskui jau galėsi eit į stotelę, -
pasiūliau. Gal užsidirbsiu kelis taškus kaip mielas vaikinas.
- Maniau, kad niekam negalima būti tavo kambaryje, - Švelniai
ir smalsiai ištarė ir atsisėdo ant grindų.
Jei tik ji žinotų, ką matė šitos grindys, nė už ką nesėdėtų. Ga­
rantuoju. Pasijutau besišypsantis ir suvokęs, ką darau, tą pat aki­
mirką lioviausi. Man viskas aišku. Ji linktelėjo ir žagtelėjo, lyg bet
kurią sekundę apsivemtų.
- Jei privemsi mano kambarį... - pagrasinau. Neabejoju, kad
viską išvalytų.
- Galvoju, kad noriu vandens, - ištarė Tesą.
- Prašom, - padaviau savo puodelį.
- Sakiau - vandens, ne alaus, - atstūmė puodelį ir susierzinusi
pavartė akis.
- Čia ir yra vanduo. Aš negeriu.
- Geras, - prunkštelėjo Tesą. - Juk nesėdėsi čia su manimi kaip
auklė, ką?
Taip, po velnių, sėdėsiu. Nepaliksiu jos vienos čia, kad iš­
taškytų mano daiktus ar apvemtų visas mano knygas.
- Tu atskleidei mano blogąją prigimtį.
102
 Šie jos žodžiai nustebino mane ir atrišo liežuvį.
- Žiauru, - atšoviau. Aš atskleidžiau blogąją jos prigimtį? Ji
manęs net nepažįsta. Tad kalbėjau toliau: - Tikrai taip, pabūsiu
tavo aukle. Tu pirmą kartą gyvenime prisigėrei ir imi mano daiktus,
net kai manęs nėra.
Atsisėdau ant lovos, o ji atsargiai gurkštelėjo mano vandens.
Taip ir maniau. Ko gero, kambarys jau sukasi jos akyse. Vargšelė.
Žiūrėjau, kaip atsargiai nuryja vandenį, Kaip užsimerkia ir nurijusi
apsilaižo, kaip sunkiai alsuoja - per sunkiai. Spoksojau į ją jai ne­
žinant ir iš visų jėgų stengiausi negalvot, kodėl apskritai į ją žiūriu.
Aš nežinau apie ją daugybės dalykų, daugybę dalykų noriu sužinot.
Pažiūrėjus ji atrodė nuspėjama. Gražutė blondinė, bet, spren­
džiant iš senamadiškų drabužių, matyti, kad valandų valandas
sėdi įsikniaubusi į knygas. O charakteris ir milžiniškas randas ant
peties verčia spėliot, kas slypi giliau.
- Ar galiu paklaust? - ištariau negalvodamas. Pasistengiau išs­
paust šypseną, bet jaučiausi tikras šliužas.
Tesą susiraukė.
- Aiššššku, - šiaip taip suvapėjo.
Ir ko gi aš ketinu paklaust? Kažkodėl maniau, kad ji pasiųs
mane velniop. Paklausiau pirmo dalyko, kuris atėjo į galvą:
- Ką ketini veikt baigus universitetą?
Žinau, kad reikėjo klaust ko nors asmeniškiau, ko nors, kas
padėtų nugalėt Zedą. Atrodė, kad Tesą mąsto barbendama pirštu į
smakrą ir ieškodama galvoje atsakymo.
%- Naaa, norėčiau būti rašytoja arba leidėja, kuo pirma pasi­
sektų tapti.
Tai iškart buvo aišku. Nepasakiau, kad planuoju lygiai tą pat.
Tik pavarčiau akis ir abejingai vėpsojau į priekį.
- Ar čia tavo knygos? - mostelėjo į lentyną.
- Taip, - sumurmėjau.
- Kuri patinka labiausiai?
Jėzusmarija, kokia ji smalsi.
- Nesirenku mėgstamiausių, - pamelavau.
103
 Tai pernelyg asmeniška, be to, ji jau senokai čia. Jeigu sužinos,
kokia mano mėgstamiausia knyga, man nepavyks gaut, ko noriu.
Reikia nukreipt kalbą nuo asmeniškumų. Reikia ją sunervint.
- Ar ponaitis liurbis žino, kad tu vėl atėjai į vakarėlį?
Mano patenkinta šypsena papildė jos susiraukusį veidelį.
Misija atlikta.
- Ponaitis liurbis?
- Tavo vaikinas, - paaiškinau. - Jis didžiausias liurbis, kokį esu
matęs gyvenime.
- Nekabėk taip apie jį. Jis... jis... nuostabus.
Nusikvatojau iš to, kaip ji kliūvančiu liežuviu stengėsi apgint
savo snobą vaikiną.
- Tu gali tik pasvajoti būti toks mielas kaip jis, - pamojavo
man pirštu.
- Mielas? Ar toks žodis tau pirmiausia šauna į galvą kalbant
apie savo vaikiną? Miela, kad tavo „mielas“ reiškia „nuobodus“, -
nusijuokiau.
- Tu jo nepažįsti, - nenusileido Tesą. Jos atkaklumas daro
įspūdį.
- Bet žinau, kad jis nuobodus. Tai matyt iš jo megztinio ir batų.
Jau žvengiau visa gerkle, iš visos širdies, net pilvą paskaudo.
Negalėjau susilaikyt. Pamatęs ją tokią įsiutusią, kvatojau dar
smarkiau įsivaizduodamas, kaip gyva lėlė Kenas sriūbauja dėl įply-
šusio kašmyro megztinio.
- Jis neavi batų.
Tesą užsidengė burną, kad sulaikytų juoką. Supratau. Aš irgi
juokčiausi. Ji dar kartą gurkštelėjo mano vandens, o aš kalbėjau
toliau:
- Judu susitikinėjat jau porą metų, o jis dar nepamylėjo tavęs.
Sakyčiau, jis liurbis.
Vos tik pasakiau, Tesą išspjovė vandenį atgal į puodelį.
- Ką tu pasakei?
- Girdėjai, Teresa, - nusišypsojau, pakurstydamas jos pyktį.
- Tu niekšas, Hardinai.
1 04
 O varge, kaip man patinka, kai ji įsiunta, kai... Į mano veidą
tėškėsi šaltas vanduo. Žioptelėjau nustebintas jos įžūlumo.
Maniau, mums smagu nešvankiai bendraut Aš tikslingai erzinau
ją ir atrodė, kad jai patinka pykti, taip kaip man patiko ją pykdyt.
Tačiau pasibjaurėjimas jos veide parodė, kad galėjau klysti.
Po galais, kodėl aš apskritai užsiminiau apie jos vaikiną? Aš tikras
idiotas. Ji buvo gerai nusiteikusi, sėdėjo mano kambary, juokėsi su
manim, o man reikėjo viską sumaut.
Kol šluosčiausi veidą, Tesą skubiai pabėgo iš mano kambario.
Peržengęs slenkstį pamačiau, kaip lekia laiptais žengdama per dvi
pakopas. Dabar kambaryje man draugiją palaikė tik tyliai besisu­
kantis lubų ventiliatorius. Atsisėdau ant lovos ir pirmą kartą nuo
tada, kai atsikrausčiau į šiuos namus, pasigailėjau, kad čia esu
vienas.

105
 Devintas

Tą akimirką, kai jos lūpos pirmą kartą palietė jo lūpas, jis kažką pajuto. Pajuto,
kad giliai giliai viduje suvirpėjo tai, kas seniai buvo paslėpta ir nugulta dulkią.
Kiek tik prisimena, to niekas nebuvo palietę, ko gero - niekada. Ji pažadino jį,
parodė jam šviesą, išmokė juoktis ir ilgėtis. Jis suprato, kad nuo tos akimirkos,
kai ją lūpos susilietė, jis niekada nebus toks, koks buvo.

Tesą tiesiog tėškė vandenį man į veidą ir siautėdama, putodama bei

vartydama akis išlėkė iš kambario. Kelias minutes pasėdėjęs kam­
bary ir iškoneveikęs save, kaip kad vaikas isterikuoja prie sulūžusio
mėgstamo žaislo, nusekiau laiptais jai iš paskos.
Tik Tesą nėra mėgstamiausias mano žaislas. Ji pernelyg šviesi,
pernelyg švari, kad galėčiau žaist su ja savo nešvariomis rankomis.
Norėjau pakelt jai nuotaiką, pralinksmint, bet aiškiai susi-
moviau. Kaip nesusipratau, kad kalbos apie jos lopą vaikiną ją tik
suerzins? Ji ir pati žiauriai erzina. Jaučiasi viršesnė ir yra labai ne­
pastovi. Perdėm jausminga ir siaubingai mane siutina. Kas laistosi
gėrimais, vandeniu... vis dar... šitaip kitiems į veidus? Kaip viena
iš tų, kurie šitaip gerai apie save galvoja, ji elgiasi lyg aikštingas
vaikas.
Nulipęs laiptais, radau Tesą virtuvėje. Ji vėl gėrė degtinę tiesiai
iš butelio. Kažko dairėsi kambary. Žiūrėjau į ją, kol kišenėje vėl pa­
jutau telefoną. Dar viena Keno žinutė: „Jei norėtum užsukti, Karen
106
šį vakarą vėl gamina vakarienę. Noriu apie kai ką su tavim pasi­
kalbėti. Neatsakei į mano anas žinutes, tad pamaniau, kad 3 va­
landą nakties tikrai gausi ir paskaitysi, kai pabusi.“
Jis nori apie kažką su manim pasikalbėt? Turiu įdomesnių
užsiėmimų, pavyzdžiui, parodyt Zedui, kas čia valdovas. Vėl pa­
žvelgiau į Tesą ir pamačiau, kad prie jos prisidėjo Zedas. Na,
žinoma, šitas šliužas turi būt Šalia jos, kai manęs nėra. Tesą vis dar
geria. Neturėtų šitiek pilt. Rytoj jausis kaip pervažiuota. Aišku, čia
Zedo planas ją gauti.
- Pažiūrėk, kokie jie mieli, - išgirdau balsą ir atsisukau. Salia
stovėjo Stef su ledų kibirėliu rankose, susivėlusiais ir pasišiaušu­
siais raudonais plaukais.
Vėl pažvelgiau į Zedą su Tesą. Šįkart atidžiau - kaip dūsauja,
žiūrėdama jam į akis. Atrodė, kad jaučiasi gerai, pečiai atsipa­
laidavę, akys švelnios. Su manim atrodė visai kitaip. Zedą ji pažįsta
ne geriau nei mane, tai kodėl toks skirtumas? Todėl, kad jis, ne taip
kaip aš, atsirėmė į spintelę įsmeigęs akis į ją? Jis nesileis, kad jos
krūtinė blaškytų jo dėmesį. Jis pasilenkė, ji jam nusišypsojo. Aki­
vaizdu, kad jis dedasi geruoju policininku, nes aš esu blogasis po­
licininkas. Po galais, jis protingesnis, nei maniau.
Tesą žvilgtelėjo į duris, o Stef atšoko įsikibusi į mano ranką.
Stumtelėjau ją alkūne. Stef akys raudonos, vyzdžiai kaip maži taš­
keliai juoduoja raudonoje jūroje.
- Nesakyk jai, kad aš čia. Man jau bloga būti jos aukle, - pa­
prašė ir užvertė akis.
fcStef net nesistengia būti maloni, kai Tesos nėra šalia. Aukš­
čiausios klasės gyvatė. Pro šalį praslinko girta blondinė aptempta
suknele ir sumirksėjo man. Aš ją prisimenu... Tikrai?
- Tu ją čia atsivedei, - nerūpestingai priminiau Stef. Man
visai neįdomu. Nors, tiesą sakant, nesuprantu, kodėl į visa tai įsi­
traukiau.
- Ir ką? Šįvakar man nuobodu su ja, be to, ji skirta judviejų žai­
dimui, prisimeni? - gūžtelėjo pečiais ir nuėjo šalin.
Na...
107
 - Pralaimėsi, jeigu šliaužiosi aplink kaip kirminas! - nuo
laukujų durų šūktelėjo Stef ir paėmė tų kvailį, dėl kurio skundėsi
visą savaitę, už rankos.
Aš pralaimėsiu? Tik nereikia. Be šansų. Ir tikrai nestovėsiu
čia tarpdury kaip suparalyžiuotas voras. Grįžau į svetainę ir radau
vietą ant sofos. Palauksiu, kol pati ateis pas mane. Jai tuoj nusibos
Zedas ir kvailos jo kalbos apie mokslą ir augalus, kaip viena gėlė iš­
gelbės pasaulį, ir taip toliau, ir panašiai. Galbūt jis iš tiesų tuo tiki,
bet su tokiu žmogum niekad negali būti tikras. Labiau tikėtina, kad
jis pasąmonėje žino, jog tik augalai gali pakęst jo kompaniją.
Tinkamu laiku Tesą parėjo į svetainę, o Zedas neatstojo nuo
jos kaip priklydęs šunytis. Ji net nepastebėjo, kad esu kambary, ir
atsisėdo ant grindų su maniškiais vos per kelis žingsnius. Pajutau,
kad kažkas žiūri į mano ranką, ir vos tik atsisukau, neseniai matyta
blondinė apsivijo aplink mano juosmenį ir stipriai suspaudė.
- Hardinaiiiii... - visiškai girta suvebleno. Ne iškart supratau,
ar ji nori mane išprievartaut, ar tik ieško, į ką atsiremt besisukan­
čiame kambary. - Kaip gera tave vėl pamatyt. O dar geriau tave pa­
justi...
Pasimuisčiau stengdamasis išsilaisvint. Bet alkoholis pavertė
ją atkakliu aštuonkoju ir ji vėl čiupo mane. Galiausiai permečiau
ją vienam „broliukui“, kurio vardo niekaip neatsimenu, ir vieną
jos ranką apsukau aplink jo petį. To pakako, kad likusios jos kūno
dalys persikraustytų ant kitos aukos ir sumarmaliuotų:
- Styyyvai, seniai matėmės...
Apmaudžiai išslinkau lauk. Ir su kiekvienu žingsniu, žengtu
per dėmėtą kilimą, naktis darėsi vis tamsesnė.
- Ar autobusai važinėja per naktį? - išgirdau Tesos klausimą.
Pro dūzgesį aiškų ir apgirtusį. Balsas duslesnis. Pamačiau jos lūpas,
apatinę atvipusią labiau už viršutinę. Ji kalbėjo lėtai, tarsi sup-
damasi ant žodžių.
Prisiverčiau sustot ir pasiklausyt jos, tada įėjau į virtuvę. Man
ji nerūpi - neturiu priežasties rūpintis, ar prisigėrė, ar ne. Mažiau
nei po dešimties sekundžių apsisukau ir grįžęs į svetainę sustojau
priešais tą vietą, kur ant grindų sėdėjo Tesą. Pamačiusi mane ta
snarglė užvertė akis. Atrodo, kad ji tai daro velniškai dažnai. Bet
ne dėl Zedo. Niekada dėl Zedo.
- Tai dabar tu su Zedu? - kilstelėjau antakį, o ji svirduliuodama
atsistojo.
Kiek ji išgėrė? Į mano akis žiūrėjo blaivios akys. Regis. Ištiesiau
ranką, bet ji mane atstūmė.
- Palik mane ramybėje, Hardinai! - mojavo rankomis, o aš
stengiausi nesijuokt iš jos dramų. Ji dairėsi po kambarį lyg ieš­
kodama, ką galėtų sviesti į mane. - Aš tik bandau išsiaiškinti dėl
autobuso.
Eidama pro šalį, Tesą petimi atsitrenkė mane, tad švelniai
čiupau ją už rankos, kad neparvirstų.
- Atvėsk... dar tik trečia nakties. Nėra jokio autobuso. - Pa­
leidau ranką ir stebėjau, kaip jai grįžta sąmonė. - Kadangi pakeitei
gyvenimo būdą ir tapai alkoholike, vėl įstrigai šiuose namuose.
Šios situacijos ironija nepaneigiama. Ji nuoširdžiai nekenčia
tokių dalykų - bet ir vėl yra čia ir turi būti per naktį. Tesą
abejingai vėpsojo į mane didelėmis akimis ir patempusi lūpą, o aš
pasinaudojau proga užberti druskos ant jos įžeisto ego.
- Nebent norėtum važiuoti namo su Zedu... - linktelėjau į sve­
tainę, o ji piktai susiraukė.
Ir, netarusi nė žodžio, išėjo. Kokia prasmė? Sekti paskui ją ir
visaip erzint? Jokios prasmės ir tikrų tikriausias laiko gaišimas.
Regis, ji lygiavertė žaidėja.
Grįžęs į kambarį, pasiėmiau knygą iš lentynos ir nusitraukęs
marškinėlius numečiau ant grindų, paskui ten pat jiems į kom­
paniją nušveičiau džinsus. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį
ir ėmiau skaityt:

Kokia nauda buvo piktintis ir prieštarauti jos kvailam

patiklumui? Tą vakarą mes išsiskyrėm nedraugiškai, bet kitą
dieną aš nužingsniavau į Vėtrų kalną šalia užsispyrusias
panelės kumelaitės. Negalėjau pakelti jos sielvarto: matyti
109
 jos išblyškusį, nusiminusį veidą, sutikti jos sunką žvilgsnį;
ir aš nusileidau, nors buvau beveik tikra, kad Lintonas mus
sutiks šaltai ir pats įrodys, kiek maža buvo tiesos jo tėvo žo­
džiuose.'

Ten, viržyno pakrašty, sėdėjo šviesiaplaukė Ketrina, susijuosusi

plaukus lankeliu, raudonu kaip kraujas, tekantis jos gyslomis. Ji
apie nieką negalvojo, ji buvo sutrikusi. Atsisuko j jį ir jis išgirdo
jos balsą.
- Hardinai?
Ketrina kalbėjo garsiai, taip garsiai, kad išblaškė mano miegą.
Aš sapnuoju? „Hardinai! Hardinai, būk geras, atidaryk duris!“
Pašokau iš lovos sutrikęs ir apimtas panikos, o durų rankena
šokinėjo kaip pašėlusi. Paskui kumštis ėmė trankyt duris.
- Hardinai! - vėl suklykė balsas.
Ar čia?..
Atrakinau ir atidariau duris. Ant slenksčio stovėjo Tesą, iš
siaubo iškaitusiu veidu ir iš baimės paklaikusiomis akimis. Mano
plaukai ant sprando pasišiaušė ir tuoj pat pasiruošiau gintis.
- Tes? - pasitryniau akis, kad atsipeikėčiau, išblaškyčiau sapną
ir susivokčiau, kas čia vyksta.
- Hardinai, būk geras, leisk įeiti. Tas vaikinas... - Tesą atsisuko
į koridorių, tad peržengiau slenkstį pažiūrėt, kas ją taip išgąsdino.
Prie mūsų artinosi Neilas, raudonomis akimis ir dėmėtais
marškinėliais. Šlykštu. O kai atsitrenkė į sieną, supratau, kad girtas
kaip kiaulė. Kodėl ji nuo jo bėga? Ar jis...
Mudviejų su Neilu akys susitiko ir jis akimirksniu, sustojo.
Jeigu jis saugo savo kailį, tai apsisuks ir nukėblins šalin. Jeigu ne,
Tesą ir visi kiti aplinkui - tie, kurie nepasivargino jai padėt, - gali
tikėtis neblogo reginio. Skubiai žvilgtelėjau į Tesą, kad įsitikinčiau,

* Emily Brontë, Vėtrų kalnas, Alma littera, Vilnius, 2003, U anglų k. vertė Česlovas
Rimkus.
no
jog Neilas jai nieko nepadarys ir man nereikės slėpti lavono, kai at­
važiuos policija.
- Ar tu jį pažįsti? - drebančiu balsu paklausė Tesą. Šonais pa­
jutau, kad mano rankos dreba.
- Aha, eik į vidų. - įsileidau ją į kambarį ir vėl atsisėdau ant
lovos. Pilkos akys įdėmiai žiūrėjo į mane, o aš pasitryniau sa­
vąsias. - Kaip tu? - paklausiau.
Tesą nusisuko - regis, susinervinusi, bet neverkė. Gal tai geras
ženklas?
- Gerai, - tyliai atsakė. - Gerai. Atsiprašau, kad įsibroviau ir
tave pažadinau. Tiesiog nežinojau, ką... - kalbėjo greitai ir užsi­
kirsdama.
Ji atsiprašo, kad mane pažadino? Nusibraukiau plaukus nuo
kaktos.
- Nesuk galvos. - Pastebėjau, kad jos rankos, kaip ir maniškės,
virpa, tad paklausiau to, kas man nedavė ramybės nuo tada, ati­
dariau duris: - Ar jis ką nors tau padarė?
Beprotiškos mintys sukosi mano galvoje. Ir visos tik apie Neilą.
- Ne, - pradėjo Tesą ir sudvejojo. - Nors bandė. Man užteko
kvailumo užsirakinti kambaryje su girtu nepažįstamuoju, todėl
manau, kad tai mano kaltė.
Jos kaltė? Kokia nesąmonė!
- Nėra jokios tavo kaltės, kad jis tai padarė. Tu nepratusi prie
tokių... situacijų.
Stengiausi kalbėt ramiai, kad dar labiau jos neįbauginčiau. Gy­
venime mačiau daug tai patyrusių moterų. Pradedant mama ir
baigiant girtomis merginomis vakarėliuose. Pernai turėjau gelbėt
girtą Molės užpakalį nuo Neilo. Maniau, kad išmoko pamoką, kai
sulaužiau jam nosį ir išnarinau petį, bet panašu, kad nelabai. Regis,
jam reikia kartot kursą. Kaip ir aną kartą, su Logano pagalba.
Tesą prisiartino, tad patapšnojau tuščią vietą šalimais ant
lovos. Ji atsisėdo ir sunėrė rankas ant kelių. Nejauki laikysena
staiga man priminė, kad esu tik su juodomis trumpikėmis. Reikėtų
m
ką nors užsimest, bet nenoriu pernelyg to sureikšmint ir nenoriu,
kad pasijustų dar blogiau, nes pas mane atėjo ieškodama pagalbos
ir saugumo.
- Neketinu prie to pratintis. Tai tikrai buvo paskutinis kartas,
kai atėjau čia... daugiau jokių vakarėlių ar ko panašaus. Nesu­
prantu, kodėl apskritai bandžiau. O tas vaikinas... jis buvo toks... -
krūptelėjo ir apsipylė ašaromis.
- Neverk, Tesą, - sušnibždėjau ir paliečiau jos skruostą.
Nykščiu nušluosčiau tekančias ašaras, o ji šniurkštelėjo. Koks ne­
kaltas, pažeidžiamas garsas! Norėjau nusisukt, bet negalėjau. - Ne­
buvau pastebėjęs, kokios labai pilkos tavo akys, - prisipažinau.
Iki šiol man buvo svarbu tik jos krūtys ir reakcija į mano žai­
dimus, daugiau į nieką nekreipiau dėmesio. Buvau pernelyg už­
siėmęs ir paviršutiniškas. Bet ne - nutildžiau save - meluoju. Vos
pamatęs šią merginą, stebėjau kiekvieną smulkmeną.
Ranka vis dar liečiau jos skruostą, ji vis dar žiūrėjo į mane, pra­
žiojusi putlias lūpas. Sukandau savo metalinį žiedą ir truktelėjau,
kaip visada. Tesą negalėjo atplėšt akių nuo mano burnos ir vos tik
atitraukiau savo ranką, ji prisiglaudė ir įsisiurbė į mano lūpas.
Iš nuostabos giliai įkvėpiau. Ką ji daro? Po galais, ką aš darau?
Bet negaliu liautis. Negaliu liautis. Perbraukiau liežuviu per
minkštas jos lūpas. Suėmiau delnais skruostus ir nurijau jos atodūsį.
Atsikvėpė, lyg mane pabučiavus jai būtų palengvėję. Jos skruostai
įkaitę, lūpos švelnios ir virpančios, o mano rankos nuslydo prie jos
šlaunų. Atšlijau ant jos liežuvio pajutęs degtinės skonį.
- Tes, - atsikvėpiau į jos burną.
Ji atsiduso, o aš liežuviu perbraukiau jos lūpas ir pražiodžiau.
Aiktelėjau stengdamasis susivokt, kas vyksta. Kaip mums tai
nutiko? Viduje jaučiau ledą ir ugnį. Buvo gera. Mano nuolatinė
įtampa atslūgo. Iki šiol nežinojau, kas yra ramybė. Tai baugina.
Protas atsipalaidavo. Jaučiau tik jos lūpas prie savųjų. Prisi­
traukiau ją arčiau, stipriau sugniaužiau šlaunis ir atsiguliau ant
lovos. Ji įsitaisė ant manęs ir atsirėmė į krūtinę. Liežuvis sukiojosi
mano burnoje ir erzino maniškį. Kaip ji moka! Po galais, kaip gerai
112
ji moka! Šviesūs plaukai apgaubė mane. Atitraukiau savo lūpas.
Tesą suinkštė iš nepasitenkinimo ir man iškart atsistojo. Ji nori
manęs. Dabar jos rankos glostė mano krūtinę, manyčiau, ieško­
damos ribų.
Nenoriu nueit per toli. Dar ne šiąnakt. Ji girta, o aš ne toks.
Noriu jos... Po perkūnais, noriu nuolat dulkint ją. Aš turėsiu ją,
visą ją turėsiu. Bet ne šiąnakt. Ji dar nekalta, tačiau kaip artima su
savo vaikinu? Ar jis jau turėjo ją šitaip ant savęs* būdamas vien su
trumpikėmis? Ar jos lūpos sukosi ant jo lūpų ir šitaip jį erzino?
Ar šitaip ji būdavo su juo, o prieš visą pasaulį dėdavosi šventuole?
Ar jo liežuvis glostė švelnią jos kaklo odą? Iš to, kaip ji aikčiojo
nuo mano prisilietimo, sakyčiau, kad ne. Ji dejavo, o aš laikiau jos
plaukus ir bučiavau jos kaklą. Kai mano lūpos nuslinko žemyn ir
švelniai krimstelėjo raktikaulį, ji vėl sudejavo ir dusdama ištarė
mano vardą. Vėl prispaudžiau jos lūpas prie savųjų ir ji vėl ėmė
rangytis ant manęs. Žinau, kad ji jautė, kaip sukietėjau ir kaip labai
jos trokštu.
- Hardinai... gana, - sudejavo, nors liežuvis vis dar meiliai
sukiojosi aplink maniškį. - Hardinai! - pakartojo. Atšlijau ir pa­
žvelgiau į ją. Jos lūpos nutrintos, nuodėmingai raudonos, akys pa­
klaikusios. - Mes negalim, - pasakė ir atitraukė rankas. Rusenanti
ugnis pavirto į ledą.
Jaučiau, kad tai ilgai netruks. Tai buvo tik... silpnumo akimirka.
Norėjau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai, bet viskas galiausiai kada
nors baigiasi. Pasirėmiau ant alkūnių, Tesą nusirito nuo manęs į
kitą lovos kraštą.
- Atsiprašau, aš labai gailiuosi, - tyliai ir šiurkščiai sukuždėjo.
Aišku kaip dieną, kad ji visai nesigaili, nes sunkiai alsuoja ir negali
atitraukt akių nuo mano lūpų.
Žiūrėdamas į ją, prisiminiau skaitytą knygą, kurioje miestietės
prisiekė neatsiprašinėt už kasdienius dalykus. Buvo visai įdomu
suvokt, kad devyniasdešimčia procentų atsiprašoma už tai, kas nuo
tavęs nepriklauso. Jeigu Tesą gyventų tame mieste - puikiausiai
pritaptų.
1*3
 - Dėl ko gailiesi? - paklausiau kaip įstengdamas ramiau.
Atsistojęs nusiyriau per savo netvarką iki spintos, pilnos juodų
marškinėlių. Pasiėmęs vienus pastebėjau, kad Tesą žiūri į mane, į
mano trumpikes. Ir rausta.
- Kad tave pabučiavau...
Kodėl ji gailisi pabučiavusi mane? Jeigu ji nieko iš manęs ne­
norėjo, man irgi jos nereikia, bet aš nedaviau jai jokio ženklo, kad
nenoriu to paties dalyko.
- Tai tik bučinys, žmonės nuolat bučiuojasi.
Sąmoningai stengiausi kalbėt abejingai, nes norėjau, kad ji pa­
sijustų dar blogiau. Ji jau gailisi ir yra pasirengusi bet kurią se­
kundę pabėgt į kalnus. Aiškiai tai matau, ir jeigu taip nutiks, tu­
rėsiu ją vytis. Negaliu taip anksti mesti šio žaidimo, kai tiek daug
pasiekiau. Ji glamonėjo mane, aš čiulpiau jos liežuvį. Ji dūsavo ir
norėjo daugiau. Dabar aš visa galva aukščiau už Zedą ir negaliu
paslyst. Ji nusiteikusi iš šitos musės padaryt didesnį dramblį nei
reikėtų. Jeigu dabar ją nuraminsiu, ims labiau manim pasitikėt, o
tas pasitikėjimas leis man susikurti antrą progą ir nueit dar toliau.
Tesą žiūrėjo į grindis. Ir vėl. Negi ji taip baisiai gailisi, kad nė
negali pažiūrėt į mane? Man tai nepatinka. Ji negali gailėtis. Jeigu
neapsigalvos, man bus baigta, ir Zedas laimės.
- Ar galim apsimesti, kad nieko nenutiko? - paklausė Tesą.
- Patikėk, aš irgi nenoriu, kad kas nors sužinotų. Daugiau ne­
kalbėkim apie tai.
Ji krūptelėjo nuo mano žodžių ir staiga panorau juos atsiimt.
Aš tikras siaubūnas.
- Matau, kad vėl tapai senuoju savimi.
Tesą žiūrėjo skvarbiai, pasirengusi kovoti. Norėjau leptelėt jai
ką nors, bet susilaikiau. Ji nė velnio nežino apie mane. Siuntu, kad,
kelis kartus pašnekėjusi su manim, galvoja pažinusi tikrąjį Hardiną
Skotą. Ji mano esanti daug geresnė už mane ir baisisi pagalvojusi,
kad žmonės sužinos, jog pabučiavo mane, nes... aš gi esu aš, o ji —
mažoji panelė tobulybė. Nebegaliu tylėt.

114
 - Kitoks niekad ir nebuvau, - pasakiau. - Nemanyk, kad tau
pabučiavus mane beveik per prievartą tarp mūsų kažkas prasidėjo.
Pajutau, kad mano žodžiai tėškėsi į ją kaip paukštis į langą.
Tesą pašoko. Iš akių pasipylė kibirkštys. Mūsų laikų Žana d’Ark, tik
nusiteikusi sudeginti ant laužo mane.
- Galėjai mane sulaikyti, - kunkuliavo stipriai sugniaužusi
kumščius, lyg laikytų juose suspaudusi žaibus.
- Vargu, - leptelėjau nespėjęs pagalvot, ką sakau.
Tesą atsiduso ir užsidengė rankomis veidą. Nusisukau. Ji labai
jausminga. Ir tai ne vienintelė jos keistenybė. Būti jausmingai yra
normalu, manau, bet ji pernelyg atvirai reiškia savo jausmus. Aš
nesu nei jos draugas, nei šeimos narys, o ji čia ardosi taip, lyg
būtume pažįstami visą gyvenimą. Nesikuklina man parodyt, ką
jaučia. Regis, jai normalu šitoks atvirumas.
Teresa Jang - lyg siaubingai erzinanti paslaptis. Labai atvira ir
trapi, bet atsargi ir aštri kaip stiklas. Negaliu jos perprast. Žiauriai
keista. Laisvumas, kurį jaučia, leidžia man matyti ją tokią visai
žavią, bet vis tiek labai keista.
- Gali čia pasilikt iki ryto, nes vis tiek daugiau neturi kur eit, -
ramiai pasiūliau.
Tesą papurtė galvą įsirėmusi rankomis į sultingus klubus ir
piktai pažiūrėjo į mane. Norėjau pasakyt, kad gal gailiuosi buvęs
toks šiurkštus, kad kartais kalbu nesąmones, ko nereikėtų, bet
kam be reikalo vargintis su ta nepažįstamąja? Ji nepažįsta manęs
ir niekada nepažinos.
- Ne, ačiū.
Kai nutolo koridoriumi, sugniaužiau durų staktą ir mintyse
palinkėjau jai labos nakties žinodamas, kad aš jau tikrai nesu­
merksiu akių.
- Tesą, - tyliai šūktelėjau abejodamas, ar norėčiau, kad ji mane
išgirstų.

115
 Dešimtas

Jis nuo pat gimimo buvo užsispyręs. Ji spaudė mygtukus, kurių jis nė nemanė
turįs, ir vertė kitaip galvoti apie pasaulį. Jis niekad nesitikėjo kažko ypatinga
iš šio žaidimo ir net nejautė, kaip jį keičia kiekvienas jos žvilgsnis, kiekviena
jos šypsena, kurią užsitarnaudavo. Jis iškart ėmė jos saugotis, bet nepajuto,
kada subyrėjo jo apsauginis sluoksnis. Jis bandė priešintis, bet neturėjo jėgų,
o paskui jau buvo per vėlu.

Ji išlėkė tik prieš dvidešimt minučių, o jau niekur jos nerandu. Ko­
dėl negalėtų kaip Molė ar kita mano pakabinta pana imt ir sugrįžt?
Negi ji tokia užsispyrus?
Pažinodamas ją - tik tą truputį, kiek pažįstu šią merginą, -
galiu spėti, kad ji sudaužys į šipulius visus mano įsitikinimus, ku­
riuos esu susidaręs apie moteris apskritai. Eina sau. Bus smagu.
- Ji išėjo, bičiuli.
Virtuvėje pasirodė Loganas su buteliu degtinės rankoje. Išėjo?
Kaip ji galėjo tiesiog imt ir išeit? Ji net nežino, kaip parsirast į ben­
drabutį, o jeigu pasiklys, iš to akmens amžiaus telefono nebus
jokios naudos.
- Negali būt, - papurčiau galvą ir paėmiau tuščią puodelį. At­
sukęs čiaupą pastebėjau, kad Neitas žiūri į mane kvailai šypsoda­
masis ir pakėlęs antakį. - Kas yra, gyvuly? - paklausiau gurkšno­
damas vandenį.
116
 - Nieko, žmogau, - nusijuokė ir suktai susižvalgė su Loganu.
- Ką čia praleidau? - mostelėjau jiedviem.
- Nieko, - Loganas uždėjo ranką man ant peties, bet aš ją nu­
sipurčiau. - O kodėl tu apskritai jos ieškai?
- O kaip tu manai? - skubiai perklausiau dar nesusivokdamas,
ar meluoju jiems, ar prisidengiu lažybomis. Taip, aš vis dar daly­
vauju, bet šią akimirką tik norėjau žinot, kur, po velnių, ji nuėjo.
- Teisingai, - Neitas kumštelėjo Loganą, kaip mes su drau­
geliais darydavom vidurinėje mokykloje. - Bet... ji vis tiek išėjo.
Mačiau ją prie durų.
- Ir leidai išeit?
- Leidau? Ar man turi rūpėt, kad ji eina į lauką ir visai išeina?
Tau irgi buvo vienodai, man rodos... - pasakė Neitas žiūrėdamas
Loganui į akis.
- Kur Zedas? - paklausiau. Laimė, mano klausimas jiems pa­
sirodė kaip rūpestis, kad tik Zedas tuo nepasinaudotų, ir daugiau
nieko.
Jiedu abu papurtė galvas ir gūžtelėję pečiais ėmė pliurpt apie
kažką, lyg mums šita tema jau būtų baigta. Palikau juos sugniaužęs
kumščius. Gal paskambino kam nors, kad paimtų? Ar ta mergina
apskritai turi draugų? Ji atrodo tokia teisuolė, kad niekas pernelyg
netrokštų su ja draugaut. Pavyzdžiui, taip kaip aš. Nors ji visai
miela. Visai nieko.
Manau, jai užteks proto neiti pėsčiomis penkis kilometrus iki
bendrabučio. Užteks proto? Ne. Užteks užsispyrimo? Taip, po per­
kūnais, tikrai užteks.
*Dar kartą apėjęs viršuje visus koridorius įsitikinau, kad Tesą
tikrai išėjo. Mano kambarys tuščias. O aš tikėjausi, kad gal susi­
erzinusi vėl įsibraus. Kažkodėl tikėjausi užklupti ją sėdinčią ant
mano lovos su kokia nors mano knyga rankose. Bet ne, ji juk turėjo
būt kvailai nesukalbama ir išeit namo. Viena.
Viena.
Po perkūnais, ji viena eina tomis prakeiktomis gatvėmis. Kas
per... Dieve mano, kaip ji mane siutina! Ar buvo galima lažyboms
išsirinkt dar baisesnio būdo merginą? Nė velnio!
117
 - Neitai! - pašaukiau, perrėkdamas muziką, ir nulėkiau laiptais.
- Ką? Kažkur leki? - paklausė, lėtai šiepdamasis. Nuleidau garą
lyg pasiekęs dugną.
- Nee, tik... - Nubraukiau plaukus nuo kaktos. - Ieškau tos
brunetės juoda palaidine, dideliais papais.
Rankomis parodžiau iškilumus. Neitas nuleido akis ir šyp­
telėjo. Žodžiai, ištatuiruoti vidinėje jo apatinės lūpos pusėje, buvo
matyti, kai ištarė:
- A, aišku, - mirktelėjo, o Loganas nusikvatojo.
- Gerai, einu jos ieškot... - skubiai nusisukau nuo jų.
Nueidamas girdėjau jų apkalbas. Neatsisukdamas uždariau
duris ir įsėdau į mašiną. Gatvėse tuščia. Nė gyvos dvasios ir jos
niekur nematyt. Apsukęs kelis ratus aplink kvartalą nutariau va­
žiuot iki bendrabučio. Jau turėtų būt grįžusi. Turi būti.
Atvažiavęs supratau, kad blaškausi jau beveik dvi valandas. Ne­
dvejodamas atidariau Tesos kambario duris ir jos lovoje radau gu­
linčius Stef su Tristanu. Ji pusnuogė glamonėjo nuogą jo kūną ir
atitraukusi lūpas nuo jo burnos atsisėdo.
- Kuo galiu padėt? - paklausė Stef ir apsilaižė lūpdažio li­
kučius.
- Kur Teresa? - paklausiau jų. Tristanas pasiėmė marški­
nėlius, bet Stef juos atėmė ir numetė ant grindų. - Kur? - nenu­
sileidau.
- Jos čia nėra. Pakeliui ją pralenkėm. - Stef įsisiurbė į Tristano
kaklą, o aš paspringau.
- Pralenkėt? Matėt ją einančią ir nepaėmėt? - pasilenkęs pa­
ėmiau Tristano marškinėlius ir sviedžiau jiems į veidus. Tristanas
atsikėlė, o aš pasukau prie durų.
- Stef liepė nestoti, - rengdamasis atsakė.
- Ką? - atsisukau į ją.
- Jai viskas gerai, - sukikeno Stef. - Tegu pratinasi vaikštinėt.
- Ei, - kumštelėjo ją Tristanas, žiūrėdamas nepritariamai. Stef
užvertė akis.
- Renkitės ir nešdinkitės abu. Ji netrukus gali grįžt, - pasakiau.
- Čia mano kambarys ir aš niekur neisiu, - paprieštaravo Stef.
įiA
 - Baik, - ieškojau priežasties ją išprašyt. - Man reikia truputį
pabūt su ja vienam.
- Kam? - nusikvatojo Stef. - Kad patratintum?
- Taip, kad padėčiau tam pamatus.
- Einam pas mane. Neito tikriausiai vis tiek nebus, - pasiūlė
Tristanas ir užkišo Stef plaukus už ausies. Ji nusišypsojo ir link­
telėjo.
Likęs tuščiame kambary, atsisėdau ant Tesos lovos. Besvarstant,
ar pasidairyt po jos daiktus, atsidarė durys ir tarpdury pasirodė ji,
regis, keliais centimetrais aukštesnė, sugniaužusi kumščius. Akys
didelės didelės. Atrodė, kad vos tvardo sunkiai slepiamą įsiūtį. Ir
pratrūko, kai nusišypsojau jai.
- Ar tu tyčiojiesi iš manęs? - garsiai suspigo, mojuodama ran­
komis.
- Kur tu buvai? - ramiai paklausiau. Mano ramybė buvo vi­
siškai priešinga jos verdančiam įniršiui. - Beveik dvi valandas va­
žinėjau ratais tavęs ieškodamas.
- Ką? Kodėl? - paklausė pikta ir sutrikusi.
Tesos skruostai įraudę nuo vėsaus oro, plaukai išsidraikę nuo
vėjo - toli gražu ne ta kruopščiai sugarbanota Šluota, kokią esu
įpratęs matyti. Norėjau kaip nors pasiaiškint, bet išspaudžiau tik:
- Nemanau, kad buvo gera mintis naktį vaikštinėt vienai.
Tesą nusikvatojo. Tikėjausi visko, tik ne juoko. Ji nesveika? Šis
juokas laukinis, visai neprimena jos surepetuotų šypsenų ir dirb­
tinio juoko. Dabar atrodo kaip pusprotė.
7 Eik lauk, Hardinai... Tiesiog imk ir eik! - atsakė liovusis
kvatot.
- Teresa, aš...
Tačiau mane nutraukė beldimasis į duris.
- Teresa! Teresa Jang, tuojau atidaryk duris! - pasigirdo moters
balsas.
- Dieve mano, Hardinai, lįsk į spintą, - sušnibždėjo Tesą, pa­
čiupusi mane už rankos ir truktelėjusi nuo lovos.
- Aš nesislėpsiu spintoje. Tau jau aštuoniolika, - pasipriešinau.
119
 Tesą puolė prie veidrodžio ir įsikniaubusi apžiūrėjo savo veidą
bei suglostė pasišiaušusius plaukus. Paskui nuskubėjo į kitą kam­
bario galą ir išspaudusi lašą iš dantų pastos tūbelės patrynė liežuvį.
Atrodė, kad matau paauglę, užkluptą bebėgančią iš mamytės namų.
Paklaikusi Tesą priėjo prie durų ir drebančiomis rankomis pasuko
rankeną.
- Labas. Ką judu čia veikiat? - paklausė mamos, kai ši įėjo į
kambarį.
Moteris užvaldė kambarį trumpą akimirką, kol įėjo kitas
asmuo. Vaikinas iš praeities. Nojus.
Mačiau, kad Tesos mama eina tiesiai į mane, bet buvau per­
nelyg įsistebeilijęs į tą vaikiną. Tesos vaikiną, garsųjį Nojų. Šviesūs
plaukai dar šviesesni nei Tesos, išlygintas megztinis apgaubęs to­
bulai prigludusias plačias kelnes. Net nuostabu, kad šitokį ankstyvą
rytą jis panašus į visada pasiruošusį privačios mokyklos moksleivį.
Ir kodėl jis apskritai čia? Ar tarp jų ten kažkas rimta? Ar jis pa­
skambino jos mamai kaip koks dorovės policininkas? Tesos motina
giliai įkvėpė ir iškvėpė.
- Ar tai dėl šito neatsiliepei telefonu? Todėl, kad šeštą valandą
ryto esi savo kambaryje su... - motina mojavo rankomis kaip ir
duktė, - su šia... tatuiruota... nelaime?!
Tatuiruota nelaime? Kas nutiko šioms moterims, kad užgau­
lioja mane kaip moksleivės?
Tesą patraukė pečiais. Žiūrėjau, kaip išsitiesė jos nugara, pa­
siruošus kautis. Taip, dabar jau žinau, iš ko Tesą paveldėjo savo
teisumo bruožą. Dar sudėjimą, iškilumus ir karštį. Ji svaido žaibus
savo mamai, bet, regis, ta moteris nepastebi, kad duktė suleido
nagus sau į delnus. Arba kad jos kaklo oda švelniai paraudo. Regis,
ji nieko nepastebi. Ponaitis liurbis irgi.
Supykau, kad jie bara Tesą už normalios studentės elgesį. Jeigu
ką, tai ji labiau dresuota už visus mano pažįstamus. Jos mama gali
ja didžiuotis.
- Tai štai ką tu veiki universitete, panele? Nemiegi naktimis
ir vedžiojiesi vaikinus į kambarį? - siautėjo moteris. - Vargšelis
120
Nojus siaubingai jaudinosi dėl tavęs, atskubėjom čia ir ką? Tu trai-
niojiesi su visokiais nepažįstamaisiais.
Nepažįstamaisiais? Iš to, kaip Nojus nepastebimai lėtai slenka
durų link tai moteriai kalbant vis garsiau... jaučiu, jam smegenys
praplautos dar labiau nei mieliausiajai Tesai. Neištvėriau ir
prašnekau neleidęs Tesai atsakyt:
- Tiesą sakant, aš ką tik atėjau. O ji čia nedarė nieko bloga.
Tesą dėbtelėjo į mane, lyg būčiau beprotis, šokęs jos mamytei
į akis. Beje, regis, motina ja irgi netiki. Ir šis nepatiklumas mane
baisiai pralinksmino. Šie žmonės nė neįsivaizduoja, ką aš galiu.
- Prašau? Aš kalbuosi tikrai ne su jumis. Ir nesuprantu, ką
toks, kaip jūs, apskritai gali turėti bendro su mano dukterimi.
Liurbis stovėjo ir tylėjo kampe, kaip ir turi būt.
- Mama... - prašneko Tesą kaip įmanydama grėsmingiau. - Aš
niekada gyvenime negėriau ir nedariau nieko bloga. Elgiuosi kaip
normali studentė. Apgailestauju, kad mano mobilusis išsikrovė ir
kad jums teko čia važiuoti, bet man viskas gerai.
Tesą pritūpė ant kėdės kraštelio. Man nepatiko, kad jie privertė
ją pasijusti nejaukiai. Nebuvau matęs jos tokios baikščios kaip
dabar, sėdinčios ir laukiančios naujos potvynio bangos. O aš sto­
vėjau kaip įbestas. Net ir tada, kai žaibuojančios tos moters akys
vėl nukrypo į mane.
- Jaunuoli, ar galėtumėt mus palikti?
Tiesą sakant, ji neprašė. „Jaunuolis" lyg ir turėjo skambėt man­
dagiai, bet iš tikrųjų ji sąmoningai kalbėjo su manim taip man­
dagiai ir iš aukšto. Užaugau tarp turtuoliukų. Moku šį žaidimą.
Pažvelgiau į Tesą, norėdamas įsitikint, ar ji supranta, kad neiš­
eisiu, kol nepasakys, kad viskas gerai ir gali likti viena su motina ir
savo vaikinu. Ji linktelėjo, bet pilkose akyse aiškiai švietė sumaištis.
Išėjau, kaip buvau paprašytas, bet labai neramia širdim.

121
 Vienuoliktas

Jis išsigando, kai pradėjo ją sapnuoti. Ji užvaldė jj visąf suvystė ir pabėgo.

Jis baiminosi galvoti, ką ji galinti padaryti šitaip įsibrovusi j jo gyvenimą. Jis
nenorėjo to leisti, bet neturėjo jėgų priešintis. Visada laikė save stipriu. Viską
valdė, kol pasirodė ji ir atėmė iš jo karūną.

Ilgai ir nuobodžiai laukiau, kad atsidarytų Tesos kambario durys

ir išeitų jos mama su mieliausiuoju. Slinko minutės ir jau pradėjau
abejot sveiku savo protu.
Kodėl jos laukiu?Ką jai pasakysiu, kai išeis tie lankytojai? Ar ji
apskritai norės su manim kalbėtis? Gal norės, jei atsiprašysiu, kad
leidausi bučiuojamas. Šitai galėtų padėt.
Pagaliau durys atsidarė ir pasirodžiusi jos mama didingai nu­
žvelgė mane, rymantį šalimais. Jai iš paskos ėjo Tesą, jaukiai įsi­
kibusi į Nojaus ranką. Išsitiesiau nežinodamas, ką sakyt, bet jaus­
damas, kad turiu ką nors pasakyt ar padaryt.
- Mes einame į miestą, - pasakė Tesą.
Linktelėjau ir praleidau juos - ką daugiau galėjau padaryt? Ne­
galėjau atplėšt akių nuo Tesos rankos, kurią laikė jos vaikinas. Ji
nukaito ir ištraukė ją, o jos mama apdovanojo mane pačia dirbti-
niausią šypsena.
- Man tas vaikinas visai nepatinka, - išgirdau ponaitį liurbį.

122
 - Man irgi, - tyliai atsakė Tesą.
Ir gerai* Nes man ji irgi visai nepatinka.

Automobilyje radau telefoną, vibruojantį laikiklyje. Atsiliepiau pa­

matęs Molės vardą, ji ištarė vieną žodį - pavarom - ir atsijungė. Po
penkių minučių nesibelsdamas įėjau į Molės kambarį. Jos draugė
dėbtelėjo į mane pro dūmų kamuolius. Iš po storo tušo sluoksnio
blykstelėjo akių baltymai.
- Ji kambary, - vėl užsitraukė dūmą.
Molė gulėjo ant lovos atsirėmusi į kalną pagalvių ir plačiai iš­
skėtusi nuogas kojas. Jos kambariukas mažas, melsvos sienos nu­
kabinėtos fotografijomis iš madų žurnalų, dauguma - nespalvotos,
iškirptos ir priklijuotos. Lova stovi toliausiame kampe prie sienos,
o kambaryje visai nėra langų. Nepakęsčiau kambario be langų. Ne­
nuostabu, kad ji čia ir nebūna. Molė mostelėjo man, kad prisėsčiau
ant lovos. Pasišiaušę rožiniai plaukai surišti ant viršugalvio kaip
lizdas.
- Ojojoj, tik pažiūrėkit, kas čia toks, - šyptelėjo, kai atsisėdau
šalia.
Pasikėlusi sijoną parodė juodas kelnaites, perbraukė rankomis
šlaunis ir pačiupinėjo nėriniuotus kraštelius.
- Tu man skambinai, - priminiau.
- Ir tu atėjai, - sučiulbėjo kandžiai ir išdidžiai.
- Per daug neįsijausk. Man nuobodu, o tu esi laisva, - gūžte­
lėjau ir pažvelgiau į ją. Molė susiraukė ir apsimetė įžeista.
- Tiesa, - nusijuokė.
Papurčiau galvą dėl tokio begėdiško elgesio. Molė šalta ranka
paėmė mane už rankos ir prisitraukė artyn. Blausi stalinės lempos
šviesa apšvietė randus ant riešo. Ji prispaudė lūpas prie mano kaklo,
o aš labai pasistengiau neįsivaizduot, kad ten putlios Tesos lūpos.
Molė parvertė mane ir ėmė grabaliot džinsų sagą. Staigiai atsegusi
nutraukė ir kelnes, ir trumpikes. Kilstelėjau kojas, kad jai būtų
lengviau mane nurengt, įtikinėdamas save, kad šito noriu. Tai tik

123
šiaip. Tokie kaip aš tai daro šiaip sau. Tokie kaip mudu su Mole -
sugedę žmonės. Aš turiu savų priežasčių, Molė - savų, kurių, mano
laimei, ji nesistengė pasipasakot ir kurios man tiek ir terūpi, kad nė
nemaniau domėtis. Žinau, kad patinku jai. Man to pakanka.
Liežuvis lyžtelėjo mano daikto galiuką ir sujaudino mane. Ne­
noriu jaudintis, todėl suėmiau į saują rožinius plaukus ir pasukau
ranką, kad jos burna apžiotų mane visą. Molė lengvai paspringo,
todėl paleidau. Žinau, jai patinka šiurkščiai, netgi šiurkščiau, nei
norėčiau su ja elgtis.
Suspaudžiau kumštyje tankius Tesos plaukus ir staigiai truk­
telėjau. Jos burna tokia drėgna ir šilta. Liežuvis liečia maiie agre­
syviau nei galėčiau įsivaizduot. Rankos nuslinko šlaunimis, nors
neprisimenu tokių ilgų jos nagų.
- Hardinai, - sudejavo ji ir dar kartą lyžtelėjo suspaudusi lū­
pomis. Jos balsas spigus ir bejausmis.
- Po velnių, Tesą.
Vos tik ištariau jos vardą, putlios Tesos lūpos subliūško. Molė
akimirksniu įsitempė ir atšlijo nuo manęs.
- Tikrai? - užvertė akis. - Aš girdėjau, ką pasakei.
- Nieko tu negirdėjai, o jei ir girdėjai, neapsimesk, kad neva­
dinai manęs Log...
- Užsikimšk, - Molė iškėlė rankas ir energingai sumojavo. -
Nori, kad baigčiau?
Iškart jos balsas vėl tapo žaismingas. Suvokiau, kad žiūri į
mane keistai palankiai, lyg norėtų atsiprašyt už kokią kvailystę. Ši
mintis mane įsiutino. Ji tokia pat vieniša kaip ir aš... Kas ji tokia,
kad užjaustų mane?
- Ne, - užsitraukiau kelnes ir atsistojęs įsikišau telefoną į
kišenę. Molė tebežiūrėjo tuo pačiu žvilgsniu. Mano pyktis jai nieko
nereiškia.
- Nelydėsiu tavęs, - pasakė juokdamasi, akimirką tapusi nihi­
liste, kaip visada. Ir pridūrė: - Būk atsargus. Tokios merginos kaip
ji niekada nesusidės su tokiais bjaurybėm kaip tu.
 Molė dar liūdniau žvelgė į mane, o man norėjosi apvemt jos
juodą kilimą. Žinau, kad ji nebando įžeidinėt manęs - ji tikra ir
nuoširdi, bet man visai nereikia jos patarimų. Aš nenoriu „su­
sidėt* su Tesą. Noriu išdulkint ją ir laimėt. Viskas. Išėjau netaręs
nė žodžio ir grįžau namo.

125
 Dvyliktas

Beldimas į duris niekaip nesiliauja. Vyriškis už durų šaukia mane

vardu>o aš stengiuosi kuo tyliau atidaryti spintą ir joje pasislėpti.
Uždariau duris ir laukiu užsidengęs ausis, o beldimas vis garsėja.
- Ateik čia! - dunda balsas.
Tėvas vėl girtas. Dabar geria kiekvieną dieną.
Vienu smūgiu išlaužia duris, o lūžtančio medžio garsas nueina
pagaugais man per nugarą. Pykstu, kadjo bijau - o neturėčiau. Man
dvylika ir pagal metus esu gana aukštas. Jau galėčiau apsiginti.
Kodėl bijau?Todėl kad esu apgailėtinas.
Pasigirsta dar vieno vyro balsas... Jie vėl čia? Dvejoju. Jie ne­
galėtų ateiti dėl jo, bet gal jis daugiau mūsų nebegins? Spintos durys
atsidaro ir aš skubiai slenkuosi prie sienos, kol nebeturiu kur trauktis.

Pabudau nuo savo riksmo tuštumai ir vienatvei. Jau tris dienas ne­
išeinu iš šio kambario, ir niekas man neskambino, niekas nepabel-
dė į duris. Tačiau nuveikiau daug darbų. Nenoriu jos spaust. Ne­
noriu matyti nei Zedo, nei kitų. Jie man irgi neskambino. Štai taip
būna, kai esi nematomas - tu niekam nerūpi ir tau niekas nerūpi.
Pasiėmiau nešvarius juodus marškinėlius, gulinčius ant grindų
prie lovos, ir nusišluosčiau prakaitą nuo veido. Plaukai šlapi, akyse
raibuliuoja, praeitis pinasi su dabartimi, o šioje painiavoje nėra
vietos ateičiai. Ko gero, neturėčiau sakyt „nėra vietos“. Aš būsiu iš
tų žmonių, kurie per daug dirba, per daug dulkinasi ir kas vakarą
126
grįžta į tuščius namus. Finansiškai man nieko netrūks, nusipirksiu
namą, didesnį už Keno, ir niekada nekviestų jo į svečius, kaip
Donas Draperis’. Kad {rodyčiau savo tiesą.
Nežinau, kokia ta tiesa, bet kažkur ji yra. Kažkur.
Šiandien lipu iš lovos.

Atvažiavęs į universitetą, iškart susiradau Tesą. Senokai ją mačiau.

Kažin ar Zedas ją matė?.. Ar aplenkė mane, kol sėdėjau užsidaręs?
Netoli vidurdienis, jai turėtų baigtis literatūros paskaita. Nebent ji
neatėjo...
O jeigu. Įėjau į vidų kaip tik pasibaigus paskaitai ir pamačiau
ją išeinančią iš auditorijos. Kažkaip kitaip susišukavusi plaukus.
Gal nusikirpo? Atrodė gražiai, beveik taip pat, bet iškart pamačiau
permainą. Pagalvojau, ar dar kas nors pastebėjo?.. Bet pamatęs
paskui ją ateinantį draugužį Lendoną supratau, kad jis tikrai pa­
stebėjo.
- Teresa, tu nusikirpai plaukus, - pasakiau eidamas jiems iš
paskos.
Ji nustebo, bet atsisuko ir skubiai pasisveikinusi „Labas, Har-
dinai“ paspartino žingsnį. Plokščiapadžiai bateliai cypavo, slysdami
per grindų plyteles. Kur ji taip skuba?..
Ir staiga supratau - Tesą nenori, kad jos angeliškasis draugužis
sužinotų, kad ji mane pabučiavo. Kad ji pati beveik užpuolė mane.
Jos nesmagumas - man iššūkis, kurio negaliu praleist.
- Kaip savaitgalis? - paklausiau išsišiepęs iki ausų.
' Užuot atsakiusi, ji čiupo Lendoną už rankos ir, prisitraukusi
artyn, paspartino žingsnį.
- Gerai. Iki! - šūktelėjo per petį.
Ji išėjo per pagrindines duris, ir aš jiems leidau eiti, nes mano
poreikis ją pamatyt jau išblėso. Iki mašinos lėtai apėjau visas gatves
aplink universitetą. Tiesą sakant, dabar eiti į paskaitas man pa­
sirodė per sunku. Po kelių minučių pamačiau Zedą, sėdintį ant*

* Serialo „Reklamos vilkai“ veikėjas.

127
suoliuko prie fakulteto pastato su cigarete burnoje. Jis pažvelgė į
mane ir išpūtė dūmus.
- Labas,
- Labas. - Dvejojau, ar prisėst šalia, ar eiti sau.
- Ar pasistūmėjai su mergina? - paklausė jis.
- Taip, truputį, - pamelavau. - O tu?
Nekantriai laukiau, kol vėl užsitrauks.
- Nee. Kažkaip keistai jaučiuosi. Tu ne?
- Nee, - pakartojau jo taip mėgstamą žodį.
Jis visada sako „nee“ tai tam, tai kitam, lyg niekas nėra verta jo
brangaus dėmesio, lyg viskam kitam nusakyti būtų per žema vartot
normalų žodį.
Zedas gūžtelėjo, o aš nusprendžiau susirasti Tesą, kol jis čia
seilėjasi ir traukia vieną cigaretę po kitos. Nekenčiu cigarečių
smarvės - tai man primena mamos namus. Augdamas vos galėjau
įkvėpt pro tankius dūmų debesis ir dar dabar beveik jaučiu lipnias
geltonas dervos dėmes, nusėdusias ant išblukusių svetainės tapetų.
Kad prastumčiau laiką, stabtelėjau išgert kavos, bet prarijau ją
greičiau nei per dvi minutes. Išsiplikinęs gerklę pagalvoju, kodėl
taip nerimauju. Nesugalvodamas, ką toliau veikt, nutariau eit pas
Stef. Vilkausi neskubėdamas ir dairydamasis į žmones, zujančius
po universitetą. Porelės vaikščiojo susikibusios, moksliukai būre­
liais apie kažką karštai diskutavo, keli sveikuoliai spardė kamuolį.
Kiek visko daug. Bendrabučio koridoriuje pamačiau raudonus Stef
plaukus.
- Hardinai! Ar manęs ieškai? - paklausė kilstelėjusi ranką.
- Ne visai, - nužvelgiau koridorių jos kambario link.
- Aaaa, supratau, - nusijuokė ir papurtė papus. - Gerai, einu,
susirasiu, ką veikt, kad galėtum pabūt su ja. - Koridoriaus gale prie
išėjimo atsisuko ir šūktelėjo: - Prašom, nėra už ką, šikniau!
- Aš tau nedėkojau, - tyliai sumurmėjau ir pabeldžiau į duris.
Išgirdau šnarančius popierius ir užverčiamą knygą. Tesą žengė
šešis žingsnius iki durų, o aš giliai kvėptelėjau į marškinėlius, kad
užuosčiau savo kvapą.
128
 Ar aš tikrai ką tik...
- Stef dar nėra, - pasakė Tesą atidariusi duris. Nuostabu, kad ji,
nepažvelgusi į mane, grįžo prie lovos - bet ir neužtrenkė durų man
prieš nosį. Pradžia gera.
- Galiu palaukt. - Atsisėdau ant Stef lovos ir nužvelgiau Tesos
kambario pusę.
- Nesikuklink, - atsakė atsidususi ir vaikiškai užsitraukė ant­
klodę ant galvos.
Nusikvatojau, stebėdamas ją nurimusią, ir svarsčiau, kas
dedasi jos galvoje. Tai kaip slėpynės atvirkščiai, tik čia aš turėčiau
išnykt, ar kaip? Barbenau pirštais Stef lovos galvūgalį tikėdamasis
sunervint Tesą, kad pasikalbėtų su manim. Nepavyko. Bet po kelių
minučių suskambo žadintuvas, todėl Tesai teko iškišt ranką iš po
antklodės ir jį nutildyt. Ar ji kažkur eina? Su kuo?
- Kur susiruošei? - paklausiau.
- Niekur, - atsisėdo ir nusitraukė antklodę. Pamačiau įžūlų jos
veidą. - Numigau dvidešimt minučių pokaičio.
- Nustatei žadintuvą, kad numigtum dvidešimt minučių? - nu­
sikvatojau, svajodamas tiek numigti kiekvieną kartą užsnūdęs.
- Taip. Beje, o koks tavo reikalas?
Stebėjau, kaip ji dėlioja vadovėlius pagal paskaitų tvarkaraštį.
Man neturėtų rūpėt, kad ji šitaip normaliai elgiasi, bet parūpo.
Kažkodėl žinau apie ją pakankamai daug. Tesą paėmė nediduką
aplanką ir padėjo šalia tvarkingai sukrautų knygų. Ji žiauriai įkyri.
- Ar tu kartais nesergi obsesiniu kompulsiniu sindromu? - pa­
klausiau kažkaip net susižavėjęs.
- Ne. Ne visi, kurie mėgsta tvarką, yra ligoniai. Nėra nieko
bloga būti tvarkingai.
Kokia ji išdidi! Labai nemaloni mergina, nors ir atrodo miela.
Nusijuokiau iš minties, kad ji mano esanti tobula ir rafinuota,
bet iš tiesų tokio baisaus charakterio dar reikia paieškot, o teisia
žmones lyg tai būtų jos profesija.
Priėjau artyn, stengdamasis galvot tik apie tai, kaip ją suerzint.
Ji labai lengvai supyksta, todėl nereikės stengtis. Skubiai nužvelgiau
i%9
jos tvarkingą kambarį ir akys užkliuvo už tobulai paklotos lovos,
apkrautos tobulomis popierių ir vadovėlių krūvelėmis. Štai!
Vos tik ji pažvelgė į mane, tą pačią akimirką pakėliau krūvą
lapų. Tesą nuleido akis, stengdamasi apgalvoti derybų planą. Ištiesė
ranką, bet erzindamas kilstelėjau savąją aukštyn. Svarstydamas,
kiek toli galiu nueit, stebėjau, kaip sunkiai alsuoja, kaip kilnojasi
jos krūtinė ir iŠ pykčio virpa lūpos. Man patiko Šis vaizdas, tad
nutariau eiti toliau. Ne taip toli, kad ją įsiutinčiau. Tik sunervint,
kad būtų kuo pasigėrėt. Švystelėjau popierius aukštyn ir mėga­
vausi, kaip balti lapai sklandydami leidžiasi ant grindų ir griauna
jos tobulą tvarką. Tesą išsižiojo, skruostai nuraudo iš pykčio.
- Surink! - įsakė.
Vaipiausi galvodamas, ar ji tikrai mano, kad jai paklusiu. Gal
ir pasiduočiau, jeigu palaižytų mano kotą. Keldamas statymą, pa­
ėmiau dar vieną krūvelę ir paskleidžiau ant grindų.
- Hardinai, liaukis! - riktelėjo, gąsdindama mane.
Pakartojau veiksmą, o ji nustebino mane - puolė ir nustūmė
tolyn nuo savo lovos.
- Sakai, kai kam nepatinka netvarka namuose? - pasityčiojau,
kvatodamas iš jos žodžių. Dabar ji labai pikta! Daug piktesnė nei
dėl tokios kvailystės pyktų normalus žmogus.
- Taip! Man nepatinka! - suriko ir vėl pastūmė mane.
Mėgavausi jos įsiūčiu. Jos energija įkvėpė mane. Dabar aš toks
pat įsiaudrinęs kaip ir ji - privalau ją paimt. Tuojau pat.
Staigiai žengiau artyn, suėmiau ją už rankų ir prirėmiau prie
sienos. Tesą spoksojo į mane nė neketindama pasiduot. Mačiau,
kaip nusivylimas jos akyse virsta poreikiu. Jei ką nors nutuokiu
apie moteris, tai tik tada, kai jos įsijaUtusios, o Tesą tikrai labai įsi­
jautusi. Ji supyko taip ūmai, kaip ir aš. Pirma pažiūrėjo man į akis,
paskui žvilgsnis staigiai nuslydo prie mano lūpų ir tada aiškiai su­
pratau, kad ji to nori. Ji tikrai nori manęs. Gal aš jai ir nepatinku,
bet aš ją traukiu. Norėjau pasakyt, kad jausmas abipusis. Žiūrėjau į
ją, norėdamas pasakyt, kad ji man irgi nepatinka, kad visa tai, kas
130
vyksta tarp mūsų, yra gryniausia aistra. Kad rasim bendrą kalbą.
Kad tai gyvuliškas potraukis - aukščiausias aistros lygis, bet vis
vien tik aistra.
- Hardinai, būk geras, - sukuždėjo ji.
Tesą kalbėjo tyliai, norėdama ir pabėgt, ir pabučiuot mane
tuo pat metu. Žinau, nes pats norėjau bėgt nuo tos merginos kiek
kojos neša, bet irgi stoviu kaip įbestas ir žiūriu į jos lūpas. Jos
krūtinė greitai kilnojasi. Ištiesiau ranką, trokšdamas ją paliesti ir
tą akimirką, kai mano pirštai prisiliepė prie jos odos, ji atsiduso. Ji
žiūrėjo į mane ir laukė. Paleidau jos ranką, bet kita ranka suėmiau
jas abi. Kai Tesą kyštelėjo liežuvį ir prikando apatinę lūpą, pasi­
daviau. Garsas buvo toks tylus, toks silpnas, kad abejojau, ar aps­
kritai suvokė jį išleidusi. Bet aš išgirdau. Išgirdau ir neatsilaikiau.
Prisiglaudžiau prie jos ir švelniai prispaudžiau ją prie sienos.
Tesą atsiduso ir, ištiesusi rankas, apsivijo mano pečius. Liežuvis
rangėsi aplink maniškį ir tobulai atkartojo mano reiklių lūpų ju­
desius. Suėmiau ją per juosmenį ir kilstelėjau prie savęs. Laikiau ją
glėbyje ir jaučiau, kaip greitai daužosi mano širdis, kad esu labai
įsiaudrinęs ir nežinau, kaip reikės viską baigt. Tesą vis dar buvo
stipriai prigludusi prie manęs, jos lūpos nesitraukė nuo manųjų,
kai ėjau prie jos lovos.
Pašėlau, kai įsikibo man į plaukus. Regis, mano kūnas mažais
skuteliais išsitaškė kambarėlyje. Kai sudejavo ir alsuodama ėmė ne­
valdomai švokšti, atsisėdau ant jos lovos ir apglėbęs plačius klubus
paąįsodinau ant kelių. Jaučiau, kaip mano pirštai spaudžia jos
kūną, kad suvokčiau, kas čia vysta. Jau esu tai daręs begalę kartų,
tad kodėl negaliu dabar liautis? Su ja negaliu tvardytis.
- Po galais, - sumurmėjau pajutęs, kad mano kotas veržiasi
pro džinsus.
Paleidau jos liemenį ir suėmiau palaidinės apačią. Tesą at­
siduso, o aš atitraukiau lūpas nuo jos, kad nurengčiau. Pažvelgiau
jai į akis, paskui - į putlias ir įraudusias lūpas ir dar žemiau - į
krūtinę. Krūtys slėpėsi po juoda liemenėle - be nėrinių, be
blizgučių, visiškai neypatinga. Tik nudėvėtas juodas audinys. Taip
nekalta, paprasta ir normalu - man pasirodė keistai žavu. Pri-
kandau lūpą, kad šiek tiek susivaldyčiau ir iškart nenuplėščiau lie­
menėlės nuo švelnaus jos kūno. Standūs, išbrinkę speneliai brovėsi
pro audinį. O virš iškirptės spietėsi strazdanos, ir aš troškau jas
visas išbučiuot. Troškau lūpomis pajausti visą jos kūną, skanaut
liežuviu, kai man pasiduos.
- Tesą, tu labai seksuali, - atsidusau į jos burną. Tesą aiktelėjo
ir nurijau tą nenusakomą garsą.
Mano savitvarda seko, nes ji vis smarkiau raivėsi ant manęs.
Apglėbiu jos nugarą, norėdamas dar arčiau ją prisitraukt...
Staiga Tesą nušoko nuo mano kelių ir čiupo savo palaidinę.
Mus apėmusi ekstazė išsisklaidė, kai ji apsirengė ir paslėpė savo
kūną. Ir tik tada išgirdau atsidarančias duris. Kaip ji išgirdo? Argi
nebuvo įsijautusi taip, kaip aš? Nieku gyvu nebūčiau liovęsis,
net jeigu į kambarį būtų įėjusi jos generole mamytė ir ponaitis
liurbis. Tačiau tarpdury stovėjo Stef, apsimesdama neapsakomai
nustebusi. Jau esu matęs šį žvilgsnį, tad iškart pagalvojau, ar tik
Zedas nesumokėjo jai, kad grįžtų ir mums sutrukdytų. Tikiuosi,
Tesai ji iš tikrųjų nepatinka ir Tesą nuoširdžiai netiki, kad Stef yra
jos draugė. Stef asmenybė yra ryškesnė nei dažyti plaukai.
- Ir ką gi, po galais, aš praleidau? - paklausė įsirėmusi į šonus.
- Ne kažin ką, - atsakiau stodamasis.
Stef mirktelėjo man, o Tesą spoksojo į sieną, vengdama žiūrėt
į akis. Išėjau neatsigręždamas. Negalėjau ištart nė žodžio, nes
būčiau sprogęs. Krūtinėje virė, širdis garsiai daužėsi, jaučiausi kaip
pamišęs.
Apsvaigęs grįžau namo į savo kambarį ir akimirksniu nutariau
nusimaudyt po dušu taip ilgai, kaip dar niekada nesu maudęsis,
kad atsikratyčiau jausmo, kurį man sukėlė ta keista ir nerūpestinga
mergina. Kažkokia nesąmonė. Nesitikėjau tokios sumaišties. Ne­
buvau nusiteikęs trokšti ir jos lūpų, ir minčių. Neketinau galvot,
kokia įsitempusi ji buvo, kai priglaudžiau prie savęs jos švelnų
kūną. Neketinau įsijaust, įsivaizduodamas savo rankos jos rankose.
Ketinu pasiimt, ko norėjęs, laimėt lažybas ir toliau gyvent savo
sumautą gyvenimą.
Tačiau ilgai ilgai, kol pradėjo bėgt šaltas vanduo, stovėjęs po
dušu galiausiai išlipau ant šaltų grindų. Atidaręs spintą rankš­
luosčio, išvydau man besišypsantį butelį rudo alkoholio, paslėpto
bala žino kieno ir primenančio man, kad jis stipresnis už mane.
Ilgai netraukiau jo iš spintos - kodėl dabar negaliu atsispirt? Lyg ir
tikėjausi, kad iki šiol bendrabučio vaikinai bus jį išmaukę, bet slap­
čiomis norėjau, kad to nebūtų nutikę.
Turiu šlykščią ydą viską gyvenime kontroliuot. Nuo tada, kai
gyvenu blaiviai, įdėjau be proto daug pastangų, kad būčiau są­
moningas ir kontroliuočiau savo mintis ir jausmus. Tačiau pilkos
Tesos akys nesiliovė žiūrėjusios į mane, o aštrus jos protas nesi­
liovė maldavęs atverti daugiau jos paslapčių.
Butelis pašaukė mane. Užtrenkiau spintos duris. Vis dar galiu
valdytis. Neleisiu Tesai ar tam prakeiktam buteliui užvaldyt manęs.
Neleisiu. Galiausiai atsidrėbęs ant lovos įsivėpsojau į lubas jaus­
damas, kad manęs laukia ilga naktis.

Tamsu, labai tamsu šitoje spintoje. Atsibodo joje tūnoti, bet daugiau
neturiu kur slėptis. Mamos riksmai netyla ir nesvarbu, kiek kartų
lipu žemyn jos ieškoti, niekaip nerandu. Girdžiu jų, bet nematau.
Bet matau tuos vyrus. Matau juos ir girdžiu jų balsus, aidinčius per
Šio mažo namuko sienas ir mano galvoje.
Spintos durys atsidaro ir susiriečiu tikėdamasis, kad manęs
niekas nepamatys, bet tylomis norėdamas, kad nutiltų mamos
šauksmas.
Ištiesiu ranką, kita apsigraibau ieškodamas, kuo dar apsiginti,
be pakabo.
- Hardinai? - tamsoje išgirstu švelnų balsą.

133
 Kabantys drabužiai prasiskleidžia irpasirodo ji, žiūrinti tiesiai į
mane! Tesą. Ji čia?Kaip tai?
- Nebijok, Hardinai.
Ji atsisėda šalia manęs, šilta ir nebaili. Jai už ausies užkišta gėlė,
irji paima mano rankas. Maži nagučiai purvini, ji kvepia kaip gėlių
parduotuvė arba šiltnamis.
Mamos riksmas nutilo, mano širdis nebesidaužo ir plaka ramiai,
o maža jos rankutė paima mano rankų.

Kol atkakau iki universiteto, kofeinas spėjo pasklist po mano kūną,

atvert akis ir išblaškyt sumautą sapną. Kodėl ji buvo ten?Kodėl sap­
navau Tesą? Sapnavau netgi ne dabartinę Tesą, o jaunesnę, putliais
skruostais, švytinčiomis akimis ir jaukiu ankstyvu moteriškumu.
Viskas labai keista... neapsakomai keista... tikrai - ir man tai visai
nepatinka.
Vis dėlto man patinka miegoti. Man patinka kartais gyvenime
užmigt ir šiandien jaučiuosi... gal... pailsėjęs? Po perkūnais, pa­
galiau ramesnis.
Per literatūros paskaitą atsisėdau pirmoje eilėje, šalia dviejų
tuščių kėdžių. Spoksojau į priekį laukdamas, kol prasidės veiksmas.
Laukdamas jos, iš visų jėgų stengiausi nežiūrėt į duris. Po kėlių mi­
nučių pagaliau atsisukau ir pamačiau įeinančius Tesą ir Lendoną.
Ji šypsojosi, žiūrėdama tik į jį. Ji draugauja su tuo pienburniu, kurį
išmečiau iš savo gyvenimo. Nenuostabu, kad jie susikukavo... Tik
nemaniau, kad Lendono draugystė bus mažesnė grėsmė už Zedo
norą laimėti lažybas.

134
 Tryliktas

- Šiandien - paskutinė paskaita» per kurią kalbame apie Puiky­

bę irprietarus, - pasakė profesorius. - Tikiuosi, jums visiems pati­
ko, o kadangi perskaitėte iki galo, šiandien labai tiktų padiskutuoti
apie užuominas Ostin romane. Tad klausiu: ar kaip skaitytojai tikė­
jotės, kad Elizabet ir Darsis galiausiai taps pora?
Tesą nedelsdama iškėlė ranką, o aš atsirėmiau į kėdės atlošą. Ji
visada pasiruošusi ir viską žino. Kaip ir Lendonas... Tobula ameri­
kietiška porelė.
- Panele fang? - kreipėsi profesorius.
Stebėjau, kaip nušvito jos veidas, fi iš tikrųjų mėgaujasi su­
teikdama džiaugsmą kitiems ar leisdama mėgautis savimi. Aš tikrai
galėčiau tuo pasinaudot savo tikslams. Nutildžiau vidinį monologą
ir kantriai laukiau jos tirados apie senąsias gerąsias puikybes ir
prietarus. Jeigu ji tokia protinga kaip manau, turėtų būti įdomu.
- Kai pirmą skaičiau romaną, tiesiog nenustygau vietoje, ar jie
galiausiai liks kartu.
Taaip, galėjau lažintis, kad jiedu bus kartu, kaip ir dabar galiu
lažintis, kad Tesą ir tobulasis Lendonas bus tobuli draugai.
- Net ir dabar, nors skaičiau romaną mažiausiai dešimt kartų,
labai išgyvenu, kai jie pradeda bendrauti. Ponas Darsis labai
žiaurus ir kalba daug negražių dalykų apie Elizabet ir jos šeimą,
tad vis galvoju, ar ji galėtų tikrai jam atleisti, net ir labai mylėdama.

135
 Baigusi kalbėti, Tesą žaviai nusišypsojo ir tvarkingai susidėjo
rankas ant knygos. Kantriai laukė, kad profesorius paglostytų jai
galvą ir pasakytų, kokia puiki studentė esanti. Lendonas žiūrėjo į
ją laukdamas, kol ji nušvis kaip vaivorykštė ir mostelėjusi iš pirštų
paleis spalvotus fejerverkus.
Aš tuojau įkišiu savo trigrašį. Kalbėk» Hardinai. Tik balsas
įstrigo gerklėje, išstenėčiau vos kelis žodžius. Prisiminiau mamos
patarimą: „Kvėpuok, Hardinai. Tu gali kalbėti žmonėms.“ Ji visada
man patartų nesijaudint. „Hardinai, daug žmonių turi viešumos
baimę. To nereikia gėdytis.“ Tik ne aš - aš neturiu viešumos
baimės. Aš paprasčiausiai nemėgstu žmonių.
- Plepalai, - pasakiau. Mano balsas garsiai nuaidėjo tylioje au­
ditorijoje.
- Pone Skotai? Ar norėtumėt ką nors pridurti? - paklausė pro­
fesorius, aiškiai nustebintas mano dalyvavimo.
- Žinoma, - išsitiesiau kėdėje. Tesos veidas - it neįskaitoma
kaukė. Ji aiškiai pritrenkta, bet puikiai tai slepia. - Sakau, kad tai -
plepalai. Moterys nori to, ko negali turėti. Elizabet traukia pono
Darsio storžieviškumas, tad akivaizdu, kad jie turi susieiti.
Tai pasakęs, nuleidau galvą ir pradėjau krapŠtinėtis nagus.
- Netiesa, kad moterys nori to, ko negali turėti, - pratrūko
Tesą. Žiūrėjau į ją kaip (manydamas ramiau. - Ponas Parsis ne­
gražiai elgėsi su Elizabet, nes buvo pernelyg išdidus, kad pripa­
žintų, jog ji jam patinka. O kai liovėsi elgtis nepakenčiamai, ji su­
prato, kad jis tikrai ją myli.
Ir kad pabrėžtų savo aistringus žodžius, Tesą smarkiai pliaukš­
telėjo drebančia rankute per stalą. Nužvelgiau pilną auditoriją mus
stebinčių akių. Mano draugo Deno sesuo, sėdinti pirmoje eilėje,
šypsojosi man iki ausų. Jaučiau smalsias bendrakursių akis. Turiu
ką nors atsakyt. Reikia kalbėt.
- Nežinau, su kokiais vaikinais paprastai tu bendrauji, bet
manau, kad, jei Parsis ją būtų mylėjęs, nebūtų buvęs toks šiurkštus, -
atsakiau. Kaip ir esu įsitikinęs, kad tavo esamasis vaikinas ir

13*
busimasis vaikinas» arba Lendonas, toks nebūtų. Jie taip nesielgtų
su ja. - Jis paprašė jos rankos tik dėl vienintelės priežasties - dėl to,
kad ji nesiliovė kartis jam ant kaklo.
Ar Elizabet kovėsi Darsiui ant kaklo? Ne, buvo visai priešingai.
Ar Tesą kariasi man ant kaklo? Ne, ir vėl visai priešingai.
Tačiau aš negaliu leist taip paprastai jai laimėt.
- Ji nesikorė jam ant kaklo! Tai jis vertė ją galvoti, kad yra ma­
lonus, ir pasinaudojo jos silpnybe!
- Jis „pasinaudojo*" ja? Spėk dar kartą, ji... - nutilau, nes mano
sujauktos mintys trukdė kalbėt. - Norėjau pasakyt, kad nuobodus
gyvenimas jai buvo taip nusibodęs, kad turėjo ieškoti kokių nors
pramogų... tad ji tikrai korėsi jam ant kaklo!
Nutilau lyg nustebęs, kad pasakiau jai šiuos žodžius, kad tatui­
ruotomis rankomis sugniaužiau seno stalo kampą.
- Na, gal jeigu jis nebūtų buvęs toks šliundrius, būtų liovęsis po
pirmo karto, užuot atėjęs į jos kambarį!
Kai ji nutilo, prunkštimas, kikenimas ir juokas rodė, kad visi
esantys pagavo mūsų šou esmę. Prie auditorijos durų turėtų būti
parašyta „Skaitymas gyvai“.
Šliundrius?
Gal aš ir pramiegojau studijas universitete, padariau daugiau
klaidų negu ji ir pusę jų pamiršau, bet bent jau nesu toks manie­
ringas ir perdėtas snobas. Įsivaizduoju, kas būtų, jeigu pavadinčiau
ją tuo, kuo ji apšaukė mane?
- Ką gi, šauni diskusija, - tarė profesorius, sutrikęs ar sune-
rihięs, kad gyvos emocijos sugadino jo puikiai suplanuotą pa­
skaitą. - Manau, šiandienai jau pakaks šios temos...
Tesą čiupo savo krepšį, prispaudė prie krūtinės ir nuskubėjo
prie durų. Lendonas liko sėdėt, kaip visada, nežinodamas, kaip
elgtis įtemptoje situacijoje. Gal dėl to, kad jo gyvenimas visada
buvo tobulas? Jo mamytė kiekvieną rytą pusryčių kepa jam šviežių
bandelių ir apibarsto jas meile. O aš maitinuosi senais dribsniais
ir uostau popierinį pakelį tikrindamas, ar pienas nesugižęs. Nėra

137
nei tvarkaraščio, nei meniu, kuris parodytų, ką mudu su Tesą ren­
kamės.
Išskubėjau iš auditorijos. Tesą neturi bėgt po kiekvieno kilusio
konflikto. Ko gero, ji visada tuo savaip naudojasi.
- Teresa, šįkart tau nereikia bėgti! - šūktelėjau.
Visi koridoriuje sužiuro į mane, bet Tesą nesustojo, tad turėjau
pabėgėti, kad ją pavyčiau. Čiuptelėjau jos ranką prie pat durų. Ji
mostelėjo ir išsilaisvino nuo manęs.
- Kodėl tu visada mane graibai? Dar kartą čiupsi mane už
rankos - gausi antausį!
Ji kalbėjo piktai ir garsiai. Vėl ištiesiau ranką - krūptelėjo.
- Hardinai, ko tau reikia? Pasakyti, kokia esu beviltiška? Juo­
kiesi iš manęs, kad leidausi vėl suviliojama? Man jau bloga nuo
tavo žaidimų...
Kalbėdama ji trypė kojomis ir mojavo rankomis, kaip visada.
Mane labai linksmina, kai ji kalba ir šitaip - rankomis. Tesą vis ne­
siliovė. Nuoširdžiai nebūčiau galėjęs pasakyt, ką sako. Siaubingai
įsiutusi, taip įsiutusi ant manęs, kad visai paklaiko. Būdama su
Lendonu, šypsosi ir jaučiasi rami. Su manimi - pašėlusi ir susijau­
dinusi. Akys spindi iš pykčio ar liūdesio - sunku pasakyt, bet bent
jau žinau, kad išgavau jausmingą jos atsakymą.
- Ar aš iš tikrųjų taip blogai tave veikiu? - Mano pirštai ne­
ramiai tampė pradegintą skylutę po juodų marškinėlių apykakle. -
Aš neketinu žaisti su tavim.
Pamatęs, kad aplink buriasi minia, perbraukiau rankomis
galvą. Kodėl su ja visada vyksta tokios dramos? Tesą pirštų galais
patrynė smilkinius.
- Tai ką tu darai? Nes man galvą skauda nuo tavo nuotaikų
kaitos.
Paliečiau Tesos rankas ir švelniai suspaudžiau, kad atkreipčiau
dėmesį. Ji nesipriešino, todėl nusivedžiau į nedidukę alėją tarp
dviejų pastatų, per petį piktai dėbčiodamas į aplinkinius. Nenoriu,
kad kas nors girdėtų mūsų pokalbį, kad niekas neverstų jos užsidėt

138
tos „tobulos merginos“ kaukės. Žiūrėjau ir gėrėjausi jos ramybe.
Tesą atrodo tokia rami ir abejinga» nors mudu taip arti vienas kito.
Kai mūsų akys susitiko» supratau, kad jos šarvai ima skilinėt -
burna džiūva, lūpos dreba.
- Tesą, aš... pats nežinau, kas man. Tu pirma mane pabučiavai,
prisimeni? - pasakiau. Nesvarbu, kad nuo tos dienos ant savo lūpų
jaučiau jos lūpų skonį. Ji žengė pirmą žingsnį, ir tai visada bus le­
miamas argumentas.
- Taaip... ir buvau girta, prisimeni? - susidrovėjusi nuleido
akis. - O vakar tu pirmas mane pabučiavai.
Ji niekada neprisipažins, kad nori manęs. Visada ras pasitei­
sinimą. Ir mane vis labiau ima erzint jos išsisukinėjimai. Aš gi
jaučiu, kaip ji pražydo po mūsų bučinių. Ji gali nekęst manęs, bet
jos kūnas sako ką kita.
- Aha... bet tu manęs neatstūmei. - Nutilau žiūrėdamas, kaip
Tesos akyse auga smalsumas. - Turėtų būt labai sunku.
- Kas turėtų būti labai sunku? - paklausė neapsakomai įžūliai
iškėlusi smakrą.
- Apsimetinėt, kad nenori manęs, kai žinai, kad nori.
Tikslingai žengtelėjau artyn, kad Tesą atsiremtų į sieną. Ji vis
dar buvo rami, lyg jos kūnas dar nebūtų suvokęs, ko nori. Bet staiga
protas suveikė, ir ji pratrūko:
- Ką? Aš visai tavęs nenoriu. Aš turiu vaikiną.
Ji labai stengėsi apsimesti kalbanti ramiai. Šyptelėjau.
- Vaikiną, su kuriuo tau nuobodu. Pripažink, Tesą. Ne man, o
sau.' Tau su juo nuobodu.
Kiekvieną žodį tariau kaip galėdamas lėčiau ir vis arčiau jos
lenkiau galvą. Ji negalėjo atitraukt akių nuo mano lūpų. Aišku, kad
negali. Svarsto savo galimybes. Turbūt prisimena, kaip ją bučiavau,
nes švelniai palietė savo lūpas. Aš ją pagavau. Geismas ir seksua­
linis smalsumas šįkart neleis jai pabėgti.
- Ar jis kada nors leido tau taip pasijusti, kaip aš? - Tai buvo
paskutinė vinis į menamai turimą tikrą seksualumą.

139
 - K-ką? Žinoma, kad leido, - bandė prieštarauti Tesą.
Nereikia sekti pasakų. Ji daug labiau pasitiki savim kalbėdama
apie klasikinę literatūrą nei apie savo mielojo vaikino gebėjimus ją
patenkint.
- Ne... Jis tavęs nelietė. Duodu galvą nukirst, kad jis niekada
nepalietė tavęs... iš tikrųjų nepalietė.
Dabar ji išsižiojo, tad beveik girdėjau, kaip jos krūtinėje daužosi
Širdis. Svarsčiau, kaip aš jai atrodau. Ar ji mato, kad nelygus jos al­
savimas ir prisirpusios lūpos veda mane iš proto? Ar iš mano akių
gali {skaityt, kad tikrai noriu suimt jos plaukus į kumštį, pasukt į
save jos galvą ir pabučiuot ją? Jos kūnas tai žino, kūnas tikrai žino.
- Ne tavo reikalas.
Ji gali nepajėgt atsakyti. Jeigu ilgai nešioji kaukę, taip kaip ji, il­
gainiui pasidaro beveik neįmanoma jos nusiimt. Arba tai, arba ji iš
tų, kurie jaučiasi nematomi.
- Tu net neįsivaizduoji, kaip gerai gali pasijust su manim.
Žengtelėjau artyn. Leisk tave įtikint, leisk tau parodyt, norėjau
maldauti. Tesą vėl atsirėmė į sieną ir apsidairė, lyg matuodama
atstumą iki manęs. Alsavo sunkiai, aiškiai sujaudinta mano artumo.
Pagaliau.
- Tiesą sakant, tau ir nereikia prisipažint. Aš galiu pasakyt.
Tesą aiktelėjo - lyg nekaltas garsas, bet aš jį pažįstu. Žinau, kad
ji dar labiau manęs trokšta. Jos protas ir kūnas šito trokšta.
- Tavo pulsas jau greitėja, ką? Burna išdžiūvo, jauti kai ką...
ten, žemai. Kaip, Teresa?
Įsivaizdavau ją nuogą, pasidavusią man, o savo pirštus -
slankiojančius po švelnią jos drėgmę... Tesą giliai įkvėpė ir
pasistengė nusukt akis, bet jai sekėsi apgailėtinai.
- Tu klysti.
Ji žino, kad aš teisus.
- Aš niekada neklystu, - nusišypsojau. Ji dvejodama užsikišo
neklusnią garbaną už ausies. - Dėl šito - niekada.
Tesą įkvėpė. Supratau, kad aš valdau.

140
 - Kodėl vis kartoji, kad kariuosi tau ant kaklo, jei remi mane
prie sienos?
- Todėl, kad tu žengei pirmą žingsnį. Nesuprask manęs netei­
singai, - nusijuokiau. - Aš buvau nustebęs kaip ir tu pati.
- Aš buvau girta ir praleidau sunkią naktį. Juk tu žinai. Buvau
sutrikusi, nes elgeisi maloniai... tai yra parodei, kad moki būti
mielas.
Moku būti mielas? Aš visada jai esu malonus. Dabar ypač
malonus, kai turiu priežastį. Lažybos šmėstelėjo kažkur mintyse ir
prisiminiau, kad privalau elgtis maloniau nei paprastai daryčiau.
Tesą nuėjo ir atsisėdo ant šaligatvio krašto. Apsidariau, ar mus
kas nors stebi, bet, regis, mes jau niekam neįdomūs.
- Nenoriu, kad jaustumeis nesmagiai, - pasakiau ir pagalvojau,
ar ji iš tikrųjų taip mąsto.
- Nori. Neriesi iš kailio elgdamasis su manimi blogai. Ir ne tik
su manimi, bet ir su visais. Vis dėlto manau, kad su manimi elgiesi
ypač negražiai.
Blogai?Aš nesielgiu su ja blogiau nei su kačiuku. Su ja aš geras.
- Netiesa. Su tavim nesielgiu kitaip negu su kitais, - šyptelėjau.
Bent jau ji nemano, kad esu juokingas. O jeigu pamanytų, ne­
spėjęs mirktelėt gaučiau antausį.
- Nesuprantu, kodėl gaištu laiką! - pašoko Tesą.
Ji nueis. Aš juk nenoriu, kad nueitų, ką? Ne, nenoriu. Nesu at­
siprašymų meistras, ypač nemanydamas, kad reikia, tačiau dabar
reikia liautis būti šunsnukiu ir paprasčiausiai atsiprašyt. Ji lengvai
atsileidžia atsiprašius - tą greitai supratau.
- Ei, aš atsiprašau. Grįžk, - pasakiau įtikinamai. Žinau, kad
merginoms taip patinka.
Tesą atsistojo, o aš atsisėdau ant šaligatvio maždaug ten pat,
kur sėdėjo ji.
- Sėskis, - patapšnojau šalia savęs.
Ji dvejojo, bet atsisėdo. Sukryžiavo kojas ir atsiduso. Mane nu­
stebino ramybė, kurią pajutau gavęs jos atleidimą.

Ui
 - Atsisėdai siaubingai toli, - paerzinau. Užuot ką sakiusi, ji už­
vertė akis. - Nepasitiki manim?
Nors atsakymą žinau. Aišku, kad nepasitiki. Bet norėtų. Noriu,
kad ji pasitikėtų manim, labiau, negu drįsčiau prisipažint.
- Ne, žinoma, ne. Kodėl turėčiau? - greitai atkirto.
Atsitraukiau per centimetrą. Aš irgi ja nepasitikiu, bet jai ne­
reikėtų atsakinėt taip greitai. Ji aiškiai moka mane pritraukt. Kitaip
mes dabar nesikalbėtume. Jei yra čia, turėtų jausti bent lašą po­
traukio.
- Ar galim sutart, kad atstojam vienas nuo kito arba tampam
draugais? Aš visai nenoriu su tavim kariaut.
Tiesą sakant, visai nemaniau, kad labai kariaujam. Tiesiog
kalbėjomės daugiau, nei abu to tikėjomės. Kariauju su ja gerokai
mažiau negu su Kenu, o kalbuosi daugiau. Tai daug ką sako.
Mes abu prie to jau pripratom. Būtų keista, pagalvojau, jei
daugiau nepamatyčiau Tesos. Įpratau prie jos akiplėšiškų kalbų ir
to, kaip jos akys išduoda, kad pyksta ant manąs. Jos entuziazmas
užkrečiamas. Tampu nuo jo priklausomas, lyg man reikėtų dar
vienos dozės, kad išgirsčiau tariant savo vardą.
- Nenoriu nebendraut su tavim, - prisipažinau.
Pykstu, kad su ja reikia elgtis gražiai. Menkiausias slystelė-
jimas - ir ji pabėgs. Norėčiau galvot, kad šiandien per plauką tapom
artimesni, tad gali būt, kad taip greitai nepabėgs. Ji tikisi, kad pasa­
kysiu, ką jaučiu, būsiu atviresnis nei esu įpratęs, o mainais negausiu
beveik nieko. Lyg būčiau vedęs be teisės į seksą ir vakarienę kasdien.
- Norėjau pasakyt... Nemanau, kad mums išeis nebendraut,
nes esi vienos mano geriausių draugių kambarioke, ir taip toliau.
Tad manyčiau, kad turėtume pabandyt susidraugaut.
Turiu laimėt žaidimą, o ji tikrai ne lengviausia užduotis.
- Gerai. Tai draugai? - paklausė Tesą, lyg sudarydama verslo
sandėrį.
Galėčiau pasiūlyt jai pasidalyt pusiau savo laimėjimais. Graži
gražios mūsų draugystės pradžia. Draugais? Gal draugais, kurie
dulkinasi? Lovos draugais.
141
 - Draugai, - ištiesiau ranką tarp mudviejų, kad galėtų pa­
spaust.
Šypsojausi klastingai ir labai žavingai. Ji suprato ir papurtė
galvą. Jaučia, kad esu pavojingas, bet ne taip smarkiai, kad pabėgtų.
- Ne draugai iš reikalo, - pareikalavo, bet nuraudusi išsidavė.
Iš tiesų nesuvokiau, kokia patraukli gali būti jos nekaltybė.
Pradėjau žaist su metaliniu žiedu virš akies.
- Kodėl taip sakai?
- Lyg nežinotum. Stef man jau papasakojo.
- Ką? Apie save ir mane?
Viskas buvo gerai, lyg ir įdomu. Tesą daro savo išvadas, kaip
visi mes, bet viską velka ant kupros, slepia nuo pasaulio, ne taip
kaip Molė ir aš. Kažin ką toji raudonplaukė pasakė Tesai apie mūsų
bendrus laikus? Jaučiu, kad bus pagražinus pasakodama mūsų
nuotykius. Stef visada norėjo daugiau, negu galėjau jai duot, todėl
tenkinosi varžybomis nesuprasdama neigiamo atsakymo.
- Apie tave ir save, apie tave ir visas kitas merginas, - užsi­
kosėjo.
- Naa, apie mane ir Stef... buvo smagu, - nusišypsojau, o Tesą
nusisuko. - Ir taip, buvo ir kitų merginų, kurias dulkinau. Betgi,
drauge, kodėl tau turėtų rūpėt?
Žinoma, įsivaizdavau ir Tesą tarp tų kitų merginų, gulinčią
po manim ir išsižiojusią iš malonumo. Užsimerkia ir įkvepia.
Įsivaizduoju, kad įkvepiu -jos atodūsį, kai nuo mano pirštų ir
burnos ji susileidžia. Esu tikras, kad dar niekas niekada neerzino
jos*sagutės liežuviu lėtai slysdamas...
- Nerūpi, - atsakė Tesą, nutraukusi mano mintis. - Tik ne­
noriu, kad manytum, jog tapsiu viena jų.
Ji mane prigavo, bet tik dar labiau kaitina mano vaizduotę.
- Oho... Teresa, tu pavydi?
Ji vėl mane prigavo.
- Ne, nieko panašaus. Man tiesiog gaila tų merginų.
Tesą papurtė galvą, o aš nusijuokiau. Jai nereikia nieko gailėt -
ji jaustų palaimą, galybę palaimos, kokios nė neįsivaizdavo.
143
 - Oi, tik nereikia. - Iš galvos nėjo nuogas jos kūnas. Turiu pa­
matyt, kas slepiasi po tais maišais, kuriuos vilki. Ji nežinotų, ką
daryt, jeigu ją paliesčiau. - Jos buvo patenkintos, patikėk.
- Gerai jau, gerai. Tikiu. Gal galim pakalbėt apie ką kita? -
Tesą vėl užsimerkė ir atlošė galvą. Sunkiai atsiduso ir paklausė: -
Vadinasi, pasistengsi būti man malonus?
- Aišku. O tu pasistengsi nebūt visą laiką tokia įsitempusi ir
bjauri? - paerzinau.
- Aš nesu bjauri. Tai tu bjaurus.
Abu nusijuokėm iš jos pareiškimo. Mano ausyse nuaidėjo
švelnus Tesos juokas. Jaučiausi sutrikęs - buvo keista ir kažkaip
malonu.
Sutrikęs? Ar tikrai, Hardinai? Reikia susikaupt ir nukreipt tą
draugystės traukinį tinkama kryptimi. Tad palinkau arčiau prie
naujosios savo draugės.
- Tu tik pažiūrėk - mudu du draugai.
Tesą atšlijo ir atsistojo. Ranka nusibraukė sijoną, o man vėl
ėmė suktis mintys, kaip tą sijoną nutraukt.
- Tesą, tas sijonas tikrai baisus. Jeigu būsim draugai, daugiau
negalėsi jo vilkėt.
Nėra jis toks baisus, bet ir nieko gero. Tesos akyse žybtelėjo dro­
vumas. Šyptelėjau erzindamas. Visai nenorėjau jos įžeist, tik juo­
kavau. Iš tikrųjų, jeigu ji nori vilkėt baisiais drabužiais - pirmyn.
Aš vilkėsiu tuos pačius džinsus ir nešvarius marškinėlius.
Rankinėje suvibravo Tesos telefonas ir ji išsiėmė pasižiūrėt.
- Turiu grįžti ir mokytis, - pranešė.
Žvilgtelėjau į akmens amžiaus plastiko gabalą jos rankoje.
Nejaugi „Nokia“?
- Nusistatei priminimą mokytis? - paklausiau svarstydamas,
kad Tesą turi turbūt paskutinį pasaulyje veikiantį užlenkiamą te­
lefoną. Regis, ji iš principo dedasi atgyvena ar ką.
- Aš daug kam nusistatau priminimus. Tiesiog taip elgiuosi, ir
viskas, - gūžtelėjo pečiais.

144
 Tesą susidrovėjo dėl tokio savo elgesio, lyg turėtų gėdytis
savo būdo. Kodėl ji taip galvoja? Kažkas, matyt, auklėjo ją taip,
kad jaustųsi turinti pateisinti savo keistą elgesį. Neabejoju, kad tas
kažkas yra jos mama. Na, aš irgi kažkaip panašiai dabar elgiuosi,
bet ta moteris yra siaubinga pedantė. Tesos mama turbūt nusta­
tydavo jai žadintuvą, kada eit j tualetą, kad kontroliuotų viską, kaip
jai atrodo.
- Gerai, tada nustatyk priminimą rytojui nuveikt ką nors
įdomaus po paskaitų, - pasakiau.
Noriu praleist su ja daugiau laiko. Man to reikia. Tesą pažvelgė
į mane ir sutrikusi susiraukė.
- Nemanau, kad sutampa mūsų požiūriai į tai, kas yra įdomu.
Ji neklysta. Mano požiūris į malonumą aiškiai skiriasi nuo jos.
Jai malonumas yra mokytis kartu, sėdėti kartu lovoje apsikrovus
konspektų ir vadovėlių kalnais. Akademinis celibatas.
Mano požiūris į malonumą visai kitoks. Man malonumas būtų
sėdėt ant lovos atsirėmus į galvūgalį, kol Tesą čiulpia mano daiktą.
Mielai dar pridėčiau taurę viskio su ledo kubeliais, plaukiojančiais
tamsiame skystyje ir besidaužančiais į sieneles, jai vis giliau mane
įtraukiant. Beje, neįsivaizduoju, kad geriu. Įsivaizduoju, kad užsi­
lenkiu be viskio. Bet jai to nesakysiu.
- Gerai, tada tik paaukosim kelias kates ir sudeginsim porą
namų...
Tesą prunkštelėjo ir aš nesusilaikiau nešyptelėjęs. Tačiau mano
dėmesį atitraukė pro šalį einanti porelė, susikibusi už rankų ir
kažko kvatodamasi. Nenugirdau, ką kalbėjo, bet supratau, kad ne­
sąmones, nes abu mūvėjo vienodas dryžuotas kojines. Subtilus
santykių demonstravimas paprastiems praeiviams. Kvailystė, tiesą
sakant. Tesą jų nė nepastebėjo, nes žiūrėjo į žemę.
- Ne, tikrai galim kaip nors pasilinksmint. O kadangi esam
nauji draugai, galėtume ką nors nuveikt. - Nespėjus jai paprieš-
taraut nusisukau ir nueidamas pasakiau: - Sutarta, džiaugiuosi,
kad pasirašai. Iki rytojaus.
 Perėjęs gatvę, atsisukau ir pamačiau ją vis dar sėdinčią ant šali­
gatvio. Ji nebandė atsisakyt, sutiko pasimatyt rytoj, bet dabar nenu­
manau, ką reiks daryt. Tikėjausi, kad kokius kelis kartus atsisakys,
kaip jau yra buvę, o aš turėsiu laiko sugalvot, koks bus musų pa­
simatymas. Įsėdęs į automobilį, vis dar galvojau, ką daryt. Niekur
nesu su kuo nors buvęs, išskyrus vakarėlius pas ką nors namuose,
dar bendrabuty ir vienas savo kambary.
Užvedžiau mašiną ir vis dar galvojau, ką daryt. Eit j kiną?
Kokius filmus mėgsta Tesą? Spėju, ką nors panašaus į Nikolo
Sparkso romanus. Galėčiau ją apkabint. Nupirkčiau spragėsiu ir
brangaus šokolado, kad padaryčiau įspūdį. Tik bėda, kad per filmą
negalėtume kalbėtis. Kas nors imtų skųstis, o aš nesusilaikyčiau ir
sukelčiau maištą.
Praeityje pasimatymų ritualai buvo daug paprastesni. Jei gy­
ventume Ostin romanų laikais, asistuočiau jai per guvernantę.
Vaikštinėtume parke ir, jei išdrįsčiau, paliesčiau ranka jos pirš­
tinėtą rankutę. Ji išraustų, paliestų pirštu putlias lūputes ir pil­
komis akutėmis įspėjamai dirstelėtų į mūsų palydovę.
šiuolaikiniai pasimatymai visai kitokie ir dabar išdrįsęs per
palaidinę pagrabaliočiau jos papus, o ji mano ranką nuleistų žemyn
į šiltą tarpukojį. Nei palydovės, nei taisyklių.
Mano mintis pertraukė telefono skambutis. Ar Tesą turi mano
numerį? Tęsiant temą - reikia gaut jos numerį iš Stef. Susiraukiau
ekrane išvydęs Keno vardą, bet šįkart atsiliepiau. Manau, reikia at­
lygint jam už atkaklumą.
- Taip? - pasakiau sukdamas į greitkelį. Telefoną skruostu
prispaudžiau prie peties. Vienintelis mano gražuolio „1970 Ford
Capri“ trūkumas - nėra „Bluetooth" jungties.
- O, Hardinai, labas, - sumiksėjo Kenas.
Jis sutriko, kad atsiliepiau. Kartais skambina man ir esu įsi­
tikinęs, kad laiko tai žygdarbiu. Skambina „patikrint manęs“,
nes žino, kad neatsiliepsiu, ir tai leidžia jam jautis geram, besi­
stengiančiam suartėt su netikėliu sūnum. Naujoji jo draugė dėl
to turbūt jį pagiria, tvirtai apkabina ir nuramina. „Vieną dieną jis
tikrai ateis, - tikriausiai patikina. - Dabar jis tiesiog pyksta.“ ji irgi
pyktų, jeigu turėtų tokį, atsiprašant, tėvą.
- Labas, - įjungiau garsiakalbį ir įstačiau telefoną į puodelio
laikiklį.
- Kaip laikaisi, sūnau? - paklausė ir iškart įtempė mano nervus.
- Gerai.
- Gera tave girdėt, - kostelėjo jis. - Norėjau pakviesti rytoj va­
karienės. Karen kepa vištą, ir mes iš tikrųjų labai apsidžiaugtume,
jei ateitum.
Jis nori, kad ateičiau vakarienės? Po perkūnais, kodėl jis mano,
kad ateisiu į jo namus valgyt vištos su naująja jo šeima ir kalbėtis,
kaip mes mėgaujamės vienas kito kompanija? Ne, po galais, ačiū.
- Rytoj aš užsiėmęs, - atsakiau. Ir šįkart nemeluoju.
- Aa. Tai gal gali ateit, kai atsilaisvinsi? Karen gamina ir de­
sertą.
- Pasižadėjau visam vakarui, - atsakiau.
Pagalvojau, koks ryt bus oras. Debesys pilki, kaip visada šiame
sumautam krašte. Ko gero, saulei čia baisiai nepatinka, todėl nuolat
lyja ir niūru.
- Ar rytoj žada lietų? - paklausiau Keno. Paprasčiau, negu
pačiam žiūrinėt orų prognozę.
- Ne, žada šiltą naktį ir be lietaus iki kitos savaitės, - atsakė jis.
Jeigu su tuo žmogum, kuris prisidėjo prie mano atsiradimo,
bendraučiau normaliai, galėčiau paklaust patarimo dėl savo pasi­
matymo. Deja, nepaklausiu. Negaliu. Šito žmogaus galiu paklaust,
kada ir kokius dokumentus reikia susitvarkyt universitete. Mes ne­
turim nieko bendra ir esam per šviesmečius nuo to, kad prašyčiau
patarimo dėl pasimatymo. Gal Vensas turės minčių? Manau, kad
geriau jau paklausiu jo, negu ko nors kito.
- Man jau laikas, - pasakiau telefonui ir baigiau pokalbį su
Kenu. Tada ėmiau ieškot Venso numerio. Jis atsiliepė po pirmo
signalo.

M7
 - Kas yra, Hardinai?
- Kur patartum ką nors kur nors?.. - paklausiau. Mano greita­
kalbė nuskambėjo keistai.
- Taip sakant, lavoną? - nusikvatojo jis. Šyptelėjau. Lopas.
- Ne, šįkart - ne. - Galvojau, kaip paprašyt pagalbos ir nepa-
minėt Tesos. - Susitikus su kai kuo.
- Atseit, pasimatymas? - maivėsi jis.
- Ne, nevisai. Bet kažkas panašaus.
Nežinau, kaip pavadint mūsų susitikimą su Tesą. Tai - ne pasi­
matymas. Mes draugai. Draugai, kol ją išdulkinsiu, priminiau sau.
Ji tokia pernelyg drovi. Vilki netikusius drabužius ir beveik nesi-
keikia. Kur ją nusivest, kad atsipalaiduotų? Bandau prisimint mie­
liausią dalyką, kok| patyriau atsikraustęs į Vašingtoną.
Upelis Septyniasdešimt penktajame greitkelyje yra gražu.
Jeigu oras geras, gali suveikt. Srovė gana sekli ir matyti akmenys
ant dugno. Ar Tesą bristų į apyšvarį vandenį? Greičiausia ne, bet
bandyt galima.
- Tada neabejodamas statau už pasivaikščiojimą gamtoje, -
pasakė Vensas.
Ir štai pirmą kartą per kelias valandas prisiminiau lažybas.
 Keturioliktas

Pirmą kartą būdamas su ja vienas, jis jaudinosi. Manė galįs susitvardyti, gal
net tapęs švelnesnis, ir ne tik dėl jos, bet ir dėl kitų, esančių jo gyvenime...
Buvo įsitikinęs. Visą savo gyvenimą jis nugyveno vienas ir buvo susikūręs
ištisą strategiją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio intymumo, išskyrus seksą.
Jam nereikėjo draugų, jis neturėjo normalios šeimos, kurioje išmoktų ben­
drauti su žmonėmis. Jam patiko blogoji jo pusė — tada gyvenimas atrodė
paprastesnis. Pirmą kartą sutikęs ją pasijuto dūstantis, bet ilgainiui ėmęs
jausti kai ką daugiau, kai ką, kas galėjo viską pakeisti, jis prisiekė laikytis
status quo.
Jis buvo pripratęs prie apibrėžtos vienatvės, o ji pasikėsino ją sunaikinti.

Jau rytas, o beveik nebuvau sumerkęs akių. Ir net ne dėl savo su­
mautų košmarų, kurie neleidžia užmigt. Dėl Tesos. Ji buvo šalia,
kai' užsimerkiau, ir ne taip, kaip būčiau norėjęs. Ne nuoga, švelniai
dejuojanti man slystant į ją, o pikta ir nuobodi visą kelią iki šalti­
nio, prie kurio nutariau ją nusivežt. Mano nemiegojusi, iškrypusi
vaizduotė sukurpė šiurpų vaizdelį, kad Tesą užsigavo kojos nykštį
ir visą popietę dejavo. Kitas buvo apie siaubingai nuobodžiaujančią
Tesą, kuri panoro, kad jos liurbis vaikinas atvažiuotų iš savo kai­
mo į universitetą jos pasiimt. Ir atvažiavo - kaip ledas. Milžinas su
megztuku - gąsdinantis ir juokingas.

149
 Pikta, kad tiek daug laiko iššvaisčiau, galvodamas apie tą
merginą. Maždaug po mėnesio niekas nebebus svarbu. Jei šis
„pasimatymas“ praeis gerai, tikiuosi greičiau nei per dvi savaites
laimėt lažybas... Po galais, jei sugebėčiau ją tinkamai apžavėt, gal
jau net prie upelio...
Kitame kambario gale sužviegė telefono priminimas, tad teko
ropštis iš lovos ir jį nutildyt.
Šiandien ta diena. Galva sukasi ir baisiai pykstu, kad jaučiu
tokią įtampą susiplanavęs su ja laisvalaikį, padėsiantį įgyvendinti
planus. Ko gero, reikėtų nusimaudyt. Rengiantis užklydo mintis,
ką ji veikia... ar taip pat nervinasi kaip aš? Galiu įsivaizduot, kad
taip. Ji visą laiką tokia įsitempusi, kad turbūt iš tikrųjų pieštuku
įrašė mane į savo tvarkaraštį, vos tik pasiūliau išbandyt draugystę.
Nusimaudęs iškračiau spintą ieškodamas švarių juodų marški­
nėlių. Radau susiglamžiusius, bet bus gerai. Įsėdęs į mašiną po ko­
jomis išgirdau traškesį ir pasilenkęs iš po greičio pedalo ištraukiau
tuščią butelį. Mano bemiegę esybę garsas taip suerzino, kad išlipęs
ėjau ieškot Šiukšlinės jam išmest.
Labai noriu nors kartą normaliai išsimiegot.
Per anksti atvažiavęs į universitetą, ant užpakalinės sėdynės
netyčia palikau savo konspektus, užrašus ir juodą megztinį. Tai
supratau tik pakeliui į paskaitą, bet nesiruošiau nuo pusiaukelės
grįžt. Literatūros paskaitoje Tesos ir Lendono vietos buvo tuščios.
Atsisėdau ir maža mano dalis smarkiai tuo pasidžiaugė. Ji vėluoja
daugiau nei aš, vadinasi, žinau, kad tai ją suerzins. Taaaip, reikia
mokėt džiaugtis smulkmenomis. Laiką leidau dairydamasis į duris
ir tikrindamas praleistus skambučius bei žinutes nuo Molės, Džeiso
ir tos keistos merginos, kurios vardą pamiršau. Pagaliau tarpdury
pasirodę Tesą ir Lendonas smagiai plepėjosi, ji atrodė laiminga ir
puikiai pailsėjusi. Nei juodų ratilų po akimis, nei ženklo bemiegės
paskutinės jos nakties.
- Ar pasirengusi šiandienos mūsų pasimatymui? - paklausiau,
kai Tesą klubu užkliudė mano stalą. To klubo linkis labai žavus.

150
Klubų linija - man viena gražiausių moters kūno dalių. Nepaprastai
seksualu.
- Tai nebus pasimatymas, - atsakė Tesą ir pasisukusi j Lendoną
pridūrė: - Mes bendraujam kaip draugai.
- Koks skirtumas.
Pažvelgęs į Tesą, atkreipiau dėmesį į drabužius. Ji mūvėjo
džinsus, ganėtinai siaurus - mačiau išryškėjusius klubus ir užpa­
kaliuką. Po galais.
Visą paskaitą Tesą šauniai išsisukinėjo nuo manęs. Aš irgi į
ją nežiūrėjau. Po paskaitos nenugirdau, ką jai pasakė Lendonas -
tas liurbis kalba per tyliai, bet girdėjau jos atsakymą: „Ai, mes tik
bandom normaliai bendrauti, nes mano kambarioke yra gera jo
draugė.“
Ane?Bandom normaliai bendraut?
Kelis žingsnius prisiartinau prie vėplų karaliaus ir jo žavin­
gosios vėplos draugės. Polo marškinėlius Lendonas susikišęs į
plačias pilkas uniformines kelnes. Ar tas žmogus raukia, kad yra
panašus į bankrutavusio universiteto studentą? Oi, pala - jis visai
ne bankrutavęs. Jis gyvena dideliame gražiame name netoli nuo
čia su žmogumi, kuris fiziškai yra mano tėvas, nors mano mama
gyvena toli Anglijoje kažkokioje aptriušusioje skylėje. O aš namais
vadinu seną brolijos bendrabutį, pilną nerūpestingų apsime­
tėlių šaunuolių, kurie nė piršto nejudina šios šaunios draugijos
labui, nors įstatai to reikalauja. Tesos vaikinas tikriausiai galėtų
priklausyt brolijai. Šviesiaplaukis, mėlynakis, batuotas, megzti-
niuotas. Kai kas tikrai iš aukščiau duota.
Na, jeigu jis išmoktų žmoniškai gert, tai yra per daug... Lendonas
žvilgtelėjo man į akis ir nesistengdamas prislopint balso atsakė:
- Tu esi nuostabi draugė. Tik abejoju, ar Hardinas nusipelnė
tavo gerumo.
Ką tu sakai? O ko aš nusipelniau, Lendonai? Puikaus naujo
tėtuko, kuris nemėgsta alkoholio labiau negu jo vienturtis biolo­
ginis sūnus?

15
 - Ar daugiau neturi ko veikt, kad šmeiži mane? Eik iš čia, jau­
nuoli, - pasakiau kaip įmanydamas maloniau. Jei būčiau pasakęs,
ką galvoju iš tikrųjų, Tesą tikrai atšauktų susitikimą.
Lendonas nutylėjo, tik mirktelėjo Tesai ir tyliai kažką jai
pasakė. Ir vėl nenugirdau, ką. Kai nuėjo, Tesą atsisuko į mane.
- Nebūk jam toks žiaurus, juk judu beveik broliai.
Ji žaidžia su ugnim. Beveik broliai? Kokiam pasauly gyvena tas
vaikelis, kad mudu su Lendonu jai panašūs į brolius? Mes du paša­
liniai, turintys dar trečią bendrą pažįstamą pašalinį.
- Ką pasakei? - iškošiau sukandęs dantis.
Tik todėl, kad mano tėvo parodija atkraustė Lendoną ir jo
mamytę į rūmus, prikrautus šokoladu barstytų sausainių... Pala,
kaip Tesą sužinojo? Perbraukiau rankomis plaukus.
- Pats žinai - tavo tėtis ir jo mama, - sutrikusi atsakė. Link­
telėjo pati sau ir susiraukė lyg išdavusi paslaptį.
Apsidairiau, kur pranyko Lendonas, norėdamas iŠspardyt jo
sėdynę.
- Čia niekieno reikalas. - Kodėl jis mano turįs teisę aptarinėt
mano šeimos reikalus? - Nesuprantu, kodėl tas šunsnukis apskritai
tau papasakojo. Ko gero, einu jo užčiaupt.
Sugniaužiau kumščius, nekreipdamas dėmesio į skausmą, kurį
sukėlė skilinėjanti amžinai sužalotų pirštų oda. Tesą dėbtelėjo }
mane.
- Hardinai, tu paliksi jį ramybėje. - Tikrai įtikinanti karingoji
princesė. - Jis visai nenorėjo man sakyti, aš išpešiau iš jo.
Tai dabar ji žino viską apie mano šeimą? Ar tai teisinga? Jai ne­
reikia nieko apie mane žinot. Tas reikalas jau nuėjo per toli.
- Tai ką mes šiandien veiksim? - paklausė Tesą.
Ji jau pernelyg arti. Jos smalsumas perėjo į asmeninį lygį ir man
visai nepatinka. Greičiausiai ir jį ištardė. Kodėl negyvenu su Kenu
ir naująja jo šeima, kodėl niekada nekalbu apie savo tėvą... Ko gero,
klausinėjo, koks buvau vaikystėje. O Lendonas, ko gero, išpliurpė
viską, ką buvo girdėjęs. Akivaizdu, kad ji jau nuteisė mane.

152
 - Mes nieko neveiksim. Tai buvo netikusi mintis, - atsakiau ir
tiesiog palikau ją ten stovinčią.
Tesai nereikėjo tiek šnipinėt apie mane. Ji pernelyg landi, per­
nelyg kategoriška. Daugiau nenoriu kapstyt šito šūdo. Reikia neš­
dintis kuo toliau nuo tos mergos., Iki mašinos atėjau skaudančia
galva ir prakaituotais delnais. Kodėl jis taip padarė? Kodėl Len-
donas papasakojo jai apie mano šeimą? Vadinasi, ji viską žino.
Ar bent jau teigiamąją pusę jai nupasakojo Lendonas - kad mano
tėvas yra universiteto rektorius, kad universitetą baigė trečiu re­
zultatu, kad jam patinka sportas.
Bet ji nežino, kad jis gėrė - buvo mirtinas girtuoklis, nes ge­
rasis Lendonas irgi nelabai ką žino apie šį jo gyvenimo etapą. Pa­
galvojau, ar jis apskritai ką nors žino apie tą žmogų. Gal mano mie­
lasis senasis tėtukas jį apgavo kaip paskutinį mulkį? Labai norėčiau
būti tas, kuris papasakotų jam naujienas užsikąsdamas jo mamytės
kokosiniu pyragu.
Staiga man pasidarė ankšta, tad atsidariau langą, kad įkvėpčiau
šiek tiek gryno oro. Rankenėlė užstrigo ir truktelėjau metalinį daik­
čiuką susinervinęs, kad ši gražuolė mašina tokia beviltiškai sena.
Gal po pusės minutės atgavau kvapą ir pagaliau pajudėjau iš aikš­
telės. Nežinau, ką būčiau daręs, jeigu Tesą būtų atsekusi iš paskos.
Mažiau nei po dešimties minučių jau buvau savo kambary ir
skaičiau Molės žinutę: „Zedas bendrike pas nekaltąją Barbę. Siūlau
paskubėt meiluti.“
„Ką? Iš kur žinai?“ - atsakiau galvodamas, kodėl būtent Molė -
Moję! - padeda man su Tesą... Ar ji tyčiojasi? „Nebučiavau ir ne­
sakysiu.“ Ausyse beveik nuskambėjo pašaipus jos balsas iš ekrano.
Įsispyriau į juodus batus. Jie tokie nudėvėti, kad jau laukiu, kada
einant gatve pirštai išlįs. Aviu juos jau metų metus ir nerandu pa­
togesnio apavo. Žinau, kad iš Molės jau sužinojau viską, ką ga­
lėjau sužinot, tad prieš sukdamas į gatvę parašiau Stef: „Ar Tesą su
Zedu?“ Ji atsakė akimirksniu: „Nee ne čia ©“ Iškart supratau, kad
meluoja, ir stipriau paspaudžiau greičio pedalą.

153
 Penkioliktas

Atidaręs duris, pamačiau Tesą, sėdinčią su Zedu ant Stef lovos, o

jos lova stovėjo tuščia. Mata lovelė ir Zedas. Ir Stef su Tristanu.
Tesą paprasčiausiai sėdi ir daugiau nieko. Bet vis tiek. Ji su Zedu.
Ant lovos. Ant lovos su Zedu.
Skamba blogiau nei blogiausios eilės. Akyse šmėstelėjo rau­
donas skuduras.
- Jėzau, žmogau, galėtum bent kartą pasibelst, - tarė Stefneva juo­
kaudama. Juk puikiai žinojo, kad tuoj būsiu čia. Norėjo, kad atlėkčiau,
todėl ir pasakė Molei - neabejoju. Tik nustebau, kad Molė parašė. Stef
pažvelgė man į akis ir nusijuokė. - Galėjau būti nuoga ar ką.
Galėjai būt? Buvai ir tą sakė pašėlusios tavo akys. Taip, mačiau
ją nuogutėlę, tad žinau, kad jos krūtys nėra tokios didelės, kaip
atrodo, netelpančios į prikimštas liemenėles, kurias dėvi. Tačiau
jos užpakaliukas - vienas geriausių, kokį esu čiupinėjęs...
- Nieko, ko nebūčiau matęs, - atsakiau prisiartinęs.
Tesą ir Tristanas atrodė lyg pridėję į kelnes.
- Gal patylėtum, - nusijuokė Stef, mėgaudamasi dėmėsiu,
kurio jai nuolat reikėjo.
- Ir ką čia veikiat? - paklausiau, sėsdamasis priešais juos ant
Tesos lovos.
Bent jau Zedui nepavyko nutūpt ant jos lovos. Tegu bus tai
pliusas man... Šioks toks. Zedas išsišiepė iki ausų. Po galais, ko jis
čia vaiposi?
154
 - Ogi ruošiamės į kiną, - atsakė jis. - Tesą, eisi kartu?
Tesą pažvelgė į mane, tada į jį. Atrodė susinervinusi, ji tuoj pa­
sakys taip!
- Tai kad mes su Tesą, - įsiterpiau, kol nepriimtas galutinis
sprendimas, - turim savo planų.
Žiūrėjau tiesiai Zedui į akis. Tai įspėjimas. Jis lėtai mirktelėjo
abejodamas. Tristanas nutylėjo, kai atsisukau į jį, nenorėdamas
plėtot reikalo. Jis neblogas vaikinas, tik susitikinėja su tokia kobra.
- Ką? - vienu balsu ištarė Zedas ir Stef.
- Taip, užsukau jos paimt. - Tesą sėdėjo nejudėdama. - Jau pa­
siruošus ar dar ne? - atsainiai paklausiau.
Atrodė, kad Tesą kovoja su savim. Jau ketinau pasismailinęs
liežuvį pradėt įtikinėt, bet ji linktelėjo ir atsistojo.
- Gerai, tada iki! - atsisveikinau šiek tiek per garsiai ir skubiai
stumtelėjau Tesą pro duris, lyg kažkur vėluotume.
Lauke Tesą irgi skubėjo paskui mane. Jos kojos ganėtinai
ilgos, šlaunys stambokos. Iš galvos neina vaizdas, kaip laikau jas
prispaudęs, o Tesą atsiduoda man išsirietusi ant mašinos gaubto.
Bet stengiuosi negalvot, kai ji taip arti. Net kotą sugėlė įsivaiz­
duojant, kokia ji švelnutė, kaip labai noriu ją suspaust... Prie ma­
šinos pagaliau atsipeikėjau nuo minčių ir automatiškai atidariau
Tesai keleivio dureles. Tačiau atsisukęs pamačiau, kad ji kažkodėl
nesiruošia lipt. Dar gražiau - sukryžiavo rankas ant krūtinės
ir pašiaušė papus. Ko gero, vaizduoja piktą, bet atrodo kaip tik
karštutė.
v- Gerai, prisiminsiu, kad tau nereikia atidarinėt durų... - pa­
sakiau šelmiškai mirktelėjęs.
Tesą papurtė galvą. Supratau, kad tuoj žaibuos.
- Po galais, kas čia buvo? Puikiai žinau, kad atvažiavai ne
manęs pasiimti, juk ką tik sakei, kad nenori niekur su manimi eiti!
Rėkia! Apžvelgiau aikštelę - ji nėra tuščia. Panašu, kad Tesą
nepastebi aplink esančių žmonių. Ji nemuš manęs kaip viešumą
mėgstantys žmonės, nors dukart susirėmėm viešai. Ji veda mane
iš proto.
155
 - Ne, atvažiavau tavęs paimt. O dabar sėsk į mašiną, - mos­
telėjau jai, kad liptų vidun. Viską išblizginau, tad geriau nesiprie­
šintų.
- Ne! Jeigu neprisipažinsi, kad atvažiavai ne dėl manęs, grįžtu
atgal ir einu į kiną su Zedu, - įnoringai atsakė.
Kas jai negerai? Sako, kad ai įžūlus, o kaip pati dabar kalba?
Veidmainė kritikė - štai kas ji. Kodėl, po velnių, taip sakau? Gal
prisipažint, kad Molė pasakė? Ne, mažė daugiau to nepakartos. O
kodėl Tesą gąsdina mane Zedu? Ar nutuokia ką nors apie lažybas?
Ar susidėjo su Stef? Beveik jos nepažįstu, bet aiškiai matyti, kad
kažkas negerai. Galvą guldau, Stef jai pasakė.
- Pripažink, Hardinai, arba aš einu, - spaudė.
Kažin, tyčiojasi ji ar ne? Atrodo nuoširdžiai susierzinusi,
šnervės labai juokingai virpa. Mano ego atlaikys šį smūgį.
- Gerai, gerai, pripažįstu. O dabar sėsk į tą prakeiktą mašiną.
Dukart nekartosiu.
Noriu laimėt lažybas, bet ji kelia per daug sumaišties, o aš
neketinu persistengt, kol neperduosiu trofėjaus kitam bičiuliui.
Nuėjau prie vairuotojo pusės palikęs keleivio dureles atlapas, jeigu
panorėtų įsėst. Beje, ne staigmena - ji įsėdo.
Išvažiavau piktas kaip velnias. Atsisakiau susitikimo - turėjau
atsisakyt, bet vis tiek esu su ja. Spaudžia krūtinę, o galva, regis,
sprogs nuo minčių pertekliaus. Dalis manęs nori rėkti ir atidaryt
visus langus, kad užimtų amą, o kita dalis jaučiasi rami, lėtai, bet
nuosekliai gaubiama ramybės. Įjungiau muziką, kad nuraminčiau
jausmus - paprastai padeda. Keli apie mirtį klykiantys vyrai ir be­
viltiškai jų kartojamas priedainis su griausminga būgnų partija
sėkmingai nugesina įsiūtį.
Regis, Tesai nepatiko „Slipknot“ ir ji palinko prie radijo. O tai
man kainavo daug nervų.
- Neliesk mano muzikos.
- Jei esi toks paršas, nenoriu su tavim bendrauti, - pagąsdino.
Ir nutaisiusi įžeidų veidą atsilošė ant odinių sėdynių.

156
 - Nesu. Tik palik ramybėj mano muziką.
Vos galėjau kvėpuot, o triukšmas ramino paniką. Pasukęs
galvą, pamačiau, kad Tesą žiūri į radiją siaubingai įsiutusi. Šis
vaizdas pakėlė nuotaiką ir prajuokino mane, nors greičiausiai visai
ne laiku.
- Beje, o kodėl tau rūpi, kad ketinau eiti į kiną su Zedu? Stef su
Tristanu irgi būtų ėję, - pasakė Tesą atkakliai atkišusi smakrą, kad
patvirtintų savo teiginį.
Ak, neva dvigubas pasimatymas? Laba diena...
- Nemanau, kad Zedas turi rimtų ketinimų.
Nežinojau, ką dar pridurt, todėl žiūrėjau tik į kelią. Po ne­
jaukios akimirkos tylos Tesą susijuokė. Po velnių, gal ji nesveika?
- Tikrai? O tu? Zedas bent gražiai su manimi elgiasi.
Ji juokiasi. Zedas gražiai su ja elgias? Gražiai?
Jis susilažino iš tavo nekaltybės, širdele, - vis dėlto negalėjau
jai to pasakyt. Nes aš irgi, manyčiau. Taigi nutylėjau, o Tesą laikėsi
savo.
- Būk geras, išjunk tą muziką, - perrėkė radiją.
Linktelėjau. Juk galiu šiek tiek pakelti jos nuotaiką.
- Tavo muzika yra baisi, - pasiskundė.
Žinojau, kad jai nepatiks. Pažiūrėjus į ją, aiškiai matyt, kad
klausosi kitokio stiliaus muzikos. Visai kitokio negu aš. Pabeldžiau
pirštais į vairą ir pamačiau, kad Tesą išsiblaškiusi padarė tą pat -
tik sau per kojas.
- Visai ne. Nors būtų įdomu sužinot tavo nuomonę, kas yra
gera muzika.
Šyptelėjau pagalvojęs, ką paauglystėje suko jos grotuvas - „N
Sync“, Džesiką Simpson ir neabejotinai dar ką nors iš siaubingųjų
merginų grupių, kurias motulė Anglija nuolat gimdydavo tuštumai
užpildyt.
- Man patinka „Bon Iver“ ir „The Fray", - atsakė po kelių se­
kundžių dvejonių.
- Na, žinoma.

157.
 Viena su krikščioniškais motyvais, kita - superultra hipste-
riškais. Toli gražu nieko stebėtina. Na, gerai, abi grupės groja pa­
dorią muziką - tik ne mano skonio. Man per mažai skausmo.
- Kas negerai? Jie beprotiškai talentingi ir kuria nuostabią
muziką, - aistringai užsiplieskė Tesą. Kai mūsų akys susitiko, nu­
sisuko į langą.
- Aha... Jie labai talentingi. Talentingai moka užmigdyt.
Tesą ištiesė ranką ir žaismingai man pliaukštelėjo. Keista, nes
nuolat matau poreles taip elgiantis, bet man dar taip nebuvo nutikę.
- O man jie patinka, - išdidžiai nusišypsojo. Regis, jai smagu. -
O kur mes važiuojam?
- Į vieną mano mėgstamiausių vietų, - atsakiau išsisukinė­
damas. Ji be reikalo tokia smalsi.
- O kur ji yra? - neatlyžo klausinėt, kaip ir tikėjausi. Pernelyg
smulkmeniška, kad nepaklaustų.
- Ar tu visada turi žinot viską iš anksto? - atsakiau klausimu.
- Taip... Man patinka... - pradėjo aiškinti.
- Viską kontroliuot?
Tesą neatsakė. Nutariau nebetęsti temos. Nenoriu perlenkt
lazdos.
- Nesakysiu, kol ten nenuvažiuosim... O tai nutiks po penkių
minučių.
Tesą sutrikusi apsidairė. Buvo aišku, kad labai stengiasi kažko
manęs nepaklaust. Paskui pabandė atsipalaiduot ir man palen­
gvėjo. Po kelių minučių pastebėjau, kad žiūri j užpakalinę sėdynę.
- Ar pamatei ten kažką {domaus? - paerzinau.
Tesą papurtė galvą. Per petį nuvilnijo ilga plaukų sruoga, kurią
nubraukė atgal. Jos plaukai atrodo labai švelnūs. Pagalvojau, ar ji
tikrai natūrali blondinė, bet prisiminęs, kaip atrodė jos mama, nu­
tariau, kad tikrai.
- Kokia tavo mašina? - paklausė žiūrėdama į savo medžia­
ginius batelius.
- Klasika - „Ford Capri“, - atsakiau.

i 5«
 Myliu savo mašiniukę labiau nei save ir baisiai didžiuojuosi
ją turėdamas. Tesą kukliai dalyvavo pokalbyje, kai liejausi apie
paties restauruotą variklį ir pakeistą išmetimo sistemą. Šypsojosi ir
linksėjo. Ir nors aišku, kad nieko nenutuokia, buvo keistai malonu
kalbėtis su gyvu žmogum. Po kelių minučių žvilgtelėjęs pamačiau,
kad ji įsmeigusi į mane akis. Pajutau pakaušyje besikaupiantį
spaudimą, kuris pamažu ėmė nugara leistis žemyn. Labai arti. Ji
prisiplakė per arti. Hardinai, tai tik žaidimas. Prisimink, kad ji tik
žaislas.
- Man nepatinka, kai į mane spokso, - pasakiau, stengdamasis
išlikt abejingas.
Tesą labai smalsi, ir imu suvokt, kad man tai patinka labiau nei
derėtų.

159
 Šešioliktas

Įsukau į dar vieną siaurą keliuką ir sustojau žvyrkelio gale tarp mil­
žiniškų medžių. Man čia labai patinka, nes čia niekas neužklysta. Ir
todėl tai yra idealu. Ypač tokią puikią retą dieną, kai šiame Olim­
piniame pusiasalyje' nelyja. Augdamas Hampstede įpratau prie ap­
niukusio dangaus, o čia saulė išvis retai švysteli rudenį.
Tesą apsidairė ir susiraukė.
- Nesijaudink, atsivežiau tave čia ne nužudyt, - pasakiau, tikė­
damasis prajuokint ją, išlipusią iŠ mašinos.
Tesą žiūrėjo į geltonai žydinčią pievą ir buvo matyti, kad len­
gviau atsiduso. Kažin ką ji galvoja?
- Ką mes čia veiksime? - paklausė.
- Pirmiausia pasivaikščiosim.
Tesą atsiduso ir nusekė paskui mane per dulkynę, kažkada bu­
vusią pievos takeliu. Atrodo nusivylusi. Ką aš sau maniau?
- Nesijaudink, toli neisim.
Ji nepasitiki manim ir šiandien nelabai kokios nuotaikos. Pa­
galvokim. O kada ji gerai nusiteikusi? Susitelkiau į dulkių debesį,
kylantį iš po mano batų žingsniuojant sausu dulkėtu taku. Tesą
eina beveik be garso ir neįtikėtinai lėtai.*

* Nacionalinis parkas Vašingtono valstijoje netoli Sietlo, Ramiojo vandenyno pakran­

tėje.
160
 - Jeigu paskubėsim, gal ir spėsim iki saulėlydžio, - pasity­
čiojau, kai priėjom medį, prie kurio rymojo senas niekam nereika­
lingas dviratis, čia pusiaukelė ir mums dar eiti pusantro kilometro.
Ne taip ir toli. Tesą vos slenka, bet veidas, kai pamatė šaltinį, at­
pirko viską. Tyliai aiktelėjo, lyg šis paprastutis upeliukas vidury
miško būtų kažkoks stebuklas. Išsižiojo ir išpūtė akis.
Ar jai patinka plaukiot? Ko gero, reikėjo anksčiau paklaust.
Stovėjau, tylėjau ir neklausinėdamas leidau jai grožėtis vaizdu.
Dabar, kai esam vienudu, nesugalvoju, apie ką reikėtų su ja kal­
bėtis. Gal reikia lįst į vandenį? Tesą stovėjo toje pačioje vietoje nuo
tada, kai žiūrėjau į ją paskutinį kartą. Purtė dulkes nuo batelių ir
stengėsi nežiūrėt į mane. Po galais, kaip nejauku. Einu į vandenį.
Nusivilkau marškinėlius ir išgirdau iš Tesos lūpų ištrūkusį neiš­
vengiamą aiktelėjimą. Ji nedaug kalba, bet labai išraiškingai rea­
guoja - su šypsena atsidūsta, susierzinusi prunkšteli, susijaudinusi
švokščia.
- Pala, kodėl nusirengei? - pasiteiravo. Turbūt nesuvokia, kad
negali atplėšt akių nuo mano nuogos krūtinės. Kostelėjusi pa­
klausė: - Ketini maudytis? Čia?
Ir pasidygėjusi mostelėjo į vandenį. Žinoma, panelė princesė
nenori nusirengt ir sušlapint plaukų.
- Aha, tu irgi maudysies. Aš visada čia maudausi.
Atsisegiau džinsus, o Tesą nesiliovė dūsaut. Bet žiūrėjo, kaip
nusirenginėju.
- Čia aš nesimaudysiu.
vŠis upelis, tiesą sakant, švaresnis už daugelį ežerų, prie kurių
esu buvęs. Užtat negaliu pakęst pasipūtusių išlepėlių, kurios bijo
įkišti lakuotą nagą į žemę.
- Ir kodėl gi? Čia labai švaru, net dugnas matyti.
Mostelėjau į šniokščiantį vandenį. Maniau, ji bus labiau su­
žavėta nei yra. Mintis, kad niekada nesuprasiu, kas jos galvoje,
mane sunervino.
- Na ir kas... ten turbūt yra žuvų ir dar bala žino ko! - riktelėjo:
Žuvų? Tikrai? Tai tik dėl to jaudinasi šita keistuolė?
161
 - Be to, nesakei, kad maudysimės, todėl nepasiėmiau kostiu­
mėlio.
- Nori pasakyt, kad tu iš tų merginų, kurios nedėvi apatinių? -
šyptelėjau beprotiškai norėdamas pamatyt ją tokią. - Taigi gali
maudytis su apatiniais.
Nieku gyvu ji nesutiks. Aiškiai matyt, kad pilkose akyse kun­
kuliuoja pyktis, ir nekantrauju išgirst atsakymą.
- Iškrypėli, aš nesimaudysiu su apatiniais, - atsakė ir atsisėdo
ant žolės per kelis žingsnius nuo kranto. - Tik pažiūrėsiu.
Nusišypsojo ir sukryžiavo kojas. Ir vėl įsmeigė akis į mano
kūną. Šįkart akys nuslydo per mano daiktą, tūnantį trumpikėse.
Išraudo ir nusisuko, apsimesdama žaidžianti su kuokšteliu žolės.
- Tu nuobodi. Ir daug ką prarandi, - šūktelėjau ir šokau į šaltą
vandenį.
Velniasssssy vanduo šaltesnis, nei maniau. Paplaukiau į kitą
pusę, kurią saulė šildė visą dieną, - ten vanduo visai kitoks.
- Tesą, vanduo šiltas! - šūktelėjau.
Ji pakėlė akis nuo žolės kuokšto, į kurį buvo sutelkusi dėmesį.
Baisingai nuobodžiavo; o man niekas nešovė į galvą, kaip ją pra-
linksmint. Ji net nesutiko įlipt kartu į vandenį, ką dar turėčiau pa­
daryt?
- Šita draugystė kažkokia nuobodi...
Tesą užvertė akis ir kilstelėjo galvą į saulę.
- Bent jau nusiauk ir įkišk kojas į vandenį. Vanduo puikus, o
greitai bus per šalta maudytis.
Pagaliau Tesą nusileido ir nusiavusi batelius tvarkingai sudėjo
šalia savęs. Jos ir bateliai keisti - tartum kartono plokštė būtų ap­
traukta medžiagos skiaute. Sunku patikėt, kad būtų patogūs. Paskui
atsiraitojo džinsus ir prikandusi apatinę lūpą įkišo koją į vandenį.
Laukiau, kad pradėtų aikčiot, bet veidas nušvito šypsena.
- Gerai, ką? - paklausiau. Ji nusisuko ir dar aukščiau iškėlė
galvą į saulę. - Nagi, lipk.
Kyštelėjau galvą į vandenį ir sušlapinau plaukus, kad ją įti­
kinčiau. Išnėręs pamačiau, kad Tesą purto galvą. Vis tiek nenori
brist į vandenį, Jėzau, kaip $u ja sunku. Tėkštelėjau vandenį, Tesą
suklykė ir vėl atsidūrė ant žolės. Niekada nieko nesu čia atsivežęs.
Kažkaip keista būti ne vienam.
Kaip ją įviliot? Visa diena nueis velniop, jeigu ji nesiryš nu­
simaudyt. Reikia derėtis. O ko užsinorės mainais? Neatrodo, kad
būtų sukalbama...
- Jeigu įlipsi į vandenį, atsakysiu į klausimą, kuris tau labiausiai
neduoda ramybės. Bet kokį, tik vieną, - pasakiau pirmą mintį, kuri
šovė į galvą. Tesą labai smalsi, tad turėtų suveikt. - Pasiūlymas ga­
lioja vieną minutę,
Reikia nustatyt laiką, nes kitaip ji galvos visą dieną. Panėręs su­
laikiau kvėpavimą ir paplaukiau apie dvidešimt žingsnių. Tesą, ko
gero, susiraukusi žiūri į vandenį. Nusijuokiau iš tos minties ir vos
nepaspringau vandeniu.
- Tesą, - labai noriu, kad liautųsi tiek daug galvot, - baik svajot
ir šok į vandenį.
Ji nužvelgė savo apdarus.
- Neturiu ką apsirengti. Jeigu maudysiuos su drabužiais, namo
reikės grįžti visai šlapiai.
- Vilkis mano marškinėlius.
Išgirdusi mano pasiūlymą, Tesą susiraukė ir pažvelgė į drabužį,
lyg klausiamai tįsantį ant žolės.
- Nagi, imk ir apsivilk. Jie tau bus pakankamai ilgi vandeny ir
galėsi pasilikt apatinius... jei norėsi, - pridūriau.
Man labiau patiktų, jeigu nevilkėtų liemenėlės ar kelnaičių, bet
tai jau jos sprendimas, žinoma. Tesą apsidairė, nužvelgė vandenį ir
mane pusnuogį, ir tik tada pasilenkusi pasiėmė marškinėlius nuo
žemės. Aš laimėjau.
- Gerai, - sutiko. Ji tikra nesubrendėlė. Įsirėmė į šoną ir de­
rėjosi toliau: - Bet nusisuk ir nežiūrėk, kol persirengsiu - aš rimtai!
Štai kačiukas ir užriaumojo. Nusijuokiau, o ji keistai
judino klubus pirmyn atgal, tarp kelių suspaudusi mano juodus
marškinėlius, kol nusivilko palaidinę. Staigiai nusisukau. Aš
džentelmenas... tikrai, aš džentelmenas.
163
 - Paskubėk, nes atsisuksiu, - nekantriai šūktelėjau suskaičiavęs
iki trisdešimties.
Slapčia žvilgtelėjau, kai ji pasilenkusi padėjo šalia batelių tvar­
kingai sulankstytus džinsus. Ji tikrai psichopate, jei šitaip išri­
kiuoja batelius. Kelias sekundes mąsčiau, kaip sureaguotų, jeigu
švystelėčiau jos batelius į ramų vandenį. Susierzintų! Prikandau
šypseną ir galiausiai nužvelgiau jos kūną. Pirmiausia žiūrėjau į įde­
gusias kojas. Mano marškinėliai tobulai jai tinka. Velnias, dėl iš­
kilių papukų marškinėliai vos dengia klubus. Sukandęs žiedą gėrė­
jausi atsivėrusiu vaizdu.
- Ei... ar jau lipi į vandenį, ką? - kostelėjęs sukau akis nuo jos
šlaunų. - Šok ir viskas!
- Einu! Einu!
- Įsibėgėk truputį.
- Gerai.
Tesą giliai įkvėpė ir nerangiai atrisnojo prie vandens. Per
žingsnį nuo kranto sustojo ir užsidengusi veidą suklykė nesi­
ryždama bristi toliau.
- Ei, kas yra? Taip gerai pradėjai!
Garsiai nusikvatojau ir vėl pažvelgiau į Tesą. Ji irgi žiūrėjo į
mane šypsodamasi ir juokdamasi saulėje. Sutrikau. Ką mes darom?
Juokiamės vienas iš kito upelyje? Kas tai? Vienas iš Nįkolo Sparkso
filmų, kurio anonsas su žavingai besipešančia porele šviesos greičiu
pasklinda internete? Nuobodžios moterys laukia riterio ant balto
žirgo, neva pakeisiančio jų gyvenimą. Bet visa tai šlamštas, nes ro­
mantika baigiasi vedybomis ir nevykėlis vyras rūpinasi tik savimi,
o ne jomis ir šeima.
- Negaliu!
Tesą atrodė pašiurpusi. Ar ji iš tikrųjų bijo vandens? Dieve
brangus!
- Bijai? - paklausiau.
- Ne... Nežinau. Truputį.
Atbridau pas ją. Pakeliui susimušiau nykštį į didelį akmenį, gu­
lintį upelio dugne.
164
 - Sėsk ant kranto. Aš tau padėsiu, - pasiūliau.
Ištiesiau ranką ir Tesą skubiai prisiartino. Suspaudusi kojas
bandė paslėpt kelnaites, kad nesimatytų, ir aš jai mintyse padė­
kojau. Dabar visai nenoriu blaškytis. Rankomis apglėbiau jos
šlaunis ir iškart pajutau savo draugužio reakciją. Tegu ją... kad turi
tokias švelnias ir viliojančias šlaunis, tarp kurių nekantrauju įkišt
galvą.
- Pasiruošus?
Įkvėpiau ir kilstelėjau rankas jai ant juosmens. Jos klubai
prilipo prie mano delnų, tad turėjau sukaupt visus savitvardos
likučius, kad susilaikyčiau. Knietėjo suspaust jos klubus, čia pat
ją parverst ir paimt. Kas man yra? Niekad nebuvau nekantrus
brolijos jaunikaitis. Ar mane masina jos nekaltybė ir nuodėmingas
kūnas, ar varžybos laimėt jos kūną ir nugalėt Zedą? Panardinau ją
į vandenį ir paleidau. Tesai vandens iki krūtinės. Ji išskėtė rankas
ir atsidavė malonumui. Odą nusėjo mažyčiai šiurpo taškeliai, ypač
išryškėję saulėje.
- Nestovėk ten.
Noriu, kad judėtum, tada man nereikės čia stovėt ir į tave
spoksot. Tesą nekreipė į mane dėmesio, bet paėjo giliau. Marški­
nėliai išniro virš vandens lyg ruoštųsi skrist. Man nespėjus nu­
sisuku Tesą truktelėjo šlapią drabužį žemyn ir kaip galėdama iš­
lygino po vandeniu.
- Siūlyčiau išvis juos nusirengt, - pasakiau. Galvą guldau, kad
tada nesikankintų.
4Tesą suraukė nosį ir perbraukė ranka vandenį - ji mane ap­
taškė? Apmaudu, bet labai miela.
- Tu mane aptaškei?
Ji prunkštelėjo ir dar kartą tekštelėjo ranka per ramų vandenį.
Papurčiau plaukus ir puoliau prie Tesos. Čiupau ją per juosmenį ir
panardinau į vandenį. Ji ištiesė mažą rankutę ir užspaudė nosį. Ar
vis dar nekvėpuoja? Garsiai nusikvatojau.
- Nežinau, kas linksmiau - ar kad tau čia patinka, ar kad už­
siimi nosį po vandeniu.
165
 Iš juoko vos galėjau ištart žodį. Tesą ėmė artintis reikšmingai
žiūrėdama į mane. Iškėlusi rankas, pasikėsino nutraukt mano galvą.
Juokingas mėginimas. Geriausias. Iš pradžių stengiausi nepastebėt,
kaip mano marškinėliai glaustosi aplink Tesos kūną, paskui nebe-
sijaudinau. Ji nusijuokė sau, o mano pilvas suvirpėjo jai pritar­
damas. Kaip švelniai ji juokiasi... prisiminiau geltonas pievų gėles,
kurias mačiau atvažiuojant.
- Man regis, tu skolingas atsakymą į klausimą, - priminė.
Žinojau, kad nepamirš, bet maniau, kad paklaus ne taip greitai.
- Aišku, bet tik vieną.
Ko gero, paklaus kokios nors kvailystės, tarkim, „Ar skauda,
kai daro tatuiruotę?" Žiopsojau į žole apžėlusį upelio krantą ir
laukiau smūgio. Švelnus balsas nutraukė tylą.
- Ką labiausiai myli pasaulyje?
Kąąą? Kas čia per klausimas? Kokia keistenybė. Nenoriu at­
sakyt. Nė nežinau atsakymo. Dabar man kilo dar daugiau įtarimų
dėl jos ir Lendono pokalbio apie mane. Ką aš labiausiai myliu pa­
saulyje?
Ką aš labiausiai myliu? Spėju, myliu mamą. Metus su ja ne­
kalbėjau, bet ji vis tiek mano mama. Tai tiek, išskyrus save. La­
biausiai myliu save. Beje, nemanau, kad „Labiausiai myliu save"
bus įskaityta kaip atsakymas. Vis dėlto...
- Save, - pasakiau tiesą.
Paauglystėje, kai vyko lytinė mano branda, nebuvau vienintelis
neturėjęs merginų, tad nesu kam nors murkęs „Myliu tave", ir aps­
kritai - ar koks nors mano bendraamžis suprastų, ką šie žodžiai
reiškia. Nėriau po vandeniu, kad kelioms sekundėms pasislėpčiau,
kol Tesos protas suskaičiuos visas prielaidas apie mane.
- Negali būti, - pasakė, vos tik išniręs pajutau šviežią orą. - O
kaip tėvai?
Su šiais žodžiais ji peržengė liniją. Tesą Jang nejaučia, kada
jos klausimai tampa pernelyg asmeniški. Išsižiojusi ir švelniai žiū­
rėdama į mane, ji laukė atsakymo. Negaliu pakęst, kad jos akys
dabar kupinos gailesčio. Liaukis, Teresa.
166
 - Daugiau neminėk mano tėvų, supratai?
- Atsiprašau. Man tik buvo smalsu. Sakei, kad galiu užduoti
klausimų, - tyliai ištarė. - Hardinai, aš labai atsiprašau. Daugiau
apie juos nekalbėsiu, - atsiprašė.
Nežinau, ar verta ja pasitikėt. Aiškiai matau, kad ji kažką
sumanė. Ji pernelyg intuityvi ir dar įžūli. Beveik jos nepažįstu, o
ji irgi visai nepažįsta manęs. Kodėl galvoja, kad galima klausinėt
tokių asmeniškų dalykų? Šią popietę bus viena iš dviejų: arba mudu
riesimės, kol ji įsiutusi nudums į savo bendrabutį, arba aš ją apža­
vėsiu ir priversiu panorėt būti visada kartu. Nutariau elgtis civili­
zuotai. Geriau namo važiuot ne mirtinoje tyloje. Ištiesiau rankas
ir apkabinau jos liemenį. Vandenyje ji visai lengvutė, tad pakėliau
ir tėškiau į šoną. Ji klyktelėjo ir sumojavo rankomis kaip paukš­
čiukas. Iš vandens iškilo šlapiais plaukais ir paklaikusiomis akimis.
Ji laiminga. Galėjo būti viena iš dviejų, bet man kažkaip pavyko
padaryt ją laimingą.
- Tu už tai sumokėsi! - linksmai šūktelėjo ir puolė prie manęs.
Ko gero, nuoširdžiai manė galinti man atsilygint. Prisiartino,
vanduo tekėjo jai per veidą. Šlapia oda Švytėjo, bet kodėl ji vis dar
artinasi? Žioptelėjau, kai kojomis apsivijo mano juosmenį ir susi­
lygino su manim. Manau, kad čia jau aš valdysiu. Tesą įsitempė ir
atleido kojas.
- Atsiprašau.
Ne, ne. Vėl čiupau jas norėdamas apsukt apie save. Buvo labai
gera jausti ją prie savęs, tokią šiltą. Kai mažos jos rankutės apsivijo
mano kaklą, strėnose pajutau baimės dilgsnį. Pažvelgiau į ją, norė­
damas perskaityt jos mintis. Neįmanoma.
- Tesą, ką tu man padarei? - nustebau ir nykščiu švelniai per­
braukiau virpančią jos apatinę lūpą. Karštas jos alsavimas kaitino
mane lėtais ir giliais atodūsiais. Vis dar menu jos gaivias lūpas.
Noriu dar kartą jų paragaut. Man reikia.
- Nežinau...
Ji nežino. Aš irgi nežinau. Abu nesitvardom ir greitai gali nutikt
bet kas. Aš to noriu. O ar ši mergaitė suvokia, kokia patraukli yra?
Ar ji žino, kad man gana pažiūrėt į jos lūpas, kad įsivaizduočiau
ją darančią labai labai labai nepadorius dalykus? Matau Tesą klū­
pančią priešais, plačiai išsižiojusią, drėgnu liežuviu godžiai mane
imančią ir suteikiančią man malonumą. Noriu įspraust jai tarp
lupų savo kotą ir mėgautis iki galo. Galiu priverst ją pasiust iš ma­
lonumo, kaip kad dėl jos netveriu savy. Jos lupos švelniai rausvos,
o viršutinės lūpos linija tokia išraiškinga, lyg būtų nupiešta. Ir,
beje, labai viliojanti, kaip Džesikos, triušio Rodžerio žmonos... Po
galais, aš visai netekau proto. Čia gero nebus. Spėju, pasisekė, kad
neturiu dvejonių būti blogas.
- Tavo lūpos... kiek daug gero galėtų nuveikt... - nutilau pri­
siminęs, kaip jos spaudėsi prie manųjų pirma mano, paskui jos
kambary. - Ar nori, kad liaučiausi? - Žiūrėjau į ją tikėdamasis pa­
matyt susinervinusią.
Jos kojos dar stipriau suspaudė mane, tad nutariau, kad at­
sakymas neigiamas. Vis dėlto daviau jai kelias sekundes, kad at­
sakytų, kol imsiuosi veiksmų. Tesą suspurdėjo ir dar arčiau prisi­
spaudė prie manęs po vandeniu.
- Mes negalim būti tik draugai... Ir tu tą supranti, ar ne?
Nuo mano žodžių ji giliai įkvėpė ir pasilenkęs švelniai prispau­
džiau lūpas prie jos skruosto netoli smakro. Akys sumirksėjo ir už­
simerkė, o mano lūpos nuslydo skruostu švelniai liesdamos drėgną
odą. Kai paliečiau kaklą tiesiai po ausimi, Tesą sudejavo. Ir labai
mane nustebino.
- Ak, Hardinai.
Nuo jos žodžių sustingau. Balsas duslus, toks aistringas. Dėl
manęs. Galiu vyniot ją aplink pirštą. Širdis suspurdėjo nuo minties,
kad mano rankose ji lydosi iš malonumo. Ji dar niekada nesimylėjo,
nors esu tikras, kad bent jau yra pati save pamaloninusi. Noriu, kad
dar kartą sudejuotų mano vardą, ir taip noriu dar kartą paragaut
jos lūpų.
- Tesą, noriu, kad dar daug kartų pakartotum mano vardą.
Leisk tave pamalonint, - sau keistu balsu paprašiau.

168
 Tyloje buvo girdėt tik sunkus jos alsavimas ir ramus vandens
teškenimas į mūsų kūnus. Tesą linktelėjo.
- Pasakyk, Tesą, - neatlyžau.
Sukandau ausies spenelį ir švelniai krimstelėjau odą. Ji su­
inkštė ir įnirtingai linksėdama dar stipriau prigludo prie manęs.
Teresa, nelinksėk. Tu šito nori, todėl pasakyk.
- Reikia, kad pasakytum, mažute, garsiai, tada žinosiu, kad
tikrai manęs nori.
Mano rankos slydo jos pilvu po marškinėliais, kurie slėpė jos
kūną.
- Noriu... - išsprūdo skubotas ir beviltiškas pareiškimas.
Nusišypsojau į šiltą jos kaklą, o ji atsiduso. Šio žodžio man
pakako. Laikiau ją ir laukiau, o ji įsitempė - ko gero, susinervino,
kad galiu paleist. Ėjau iš vandens laikydamas Tesą ant rankų. Ji ap­
kabino mane kojomis ir su kiekvienu žingsniu vis labiau glaudėsi
prie standėjančio mano daikto.
Prie kranto paleidau, o ji suvaitojo, iš tikrųjų suvaitojo. Nuo
šio garso visas mano kraujas sutekėjo į tarpukojį. Išlipau ant
kranto ir apsisukau norėdamas padėt ir jai išlipt. Tesą įsikibo į
mane ir akimis įsisiurbė į nuogą mano krūtinę. Mačiau, kad ap­
žiūrinėja tatuiruotę ant pilvo - ant odos išpieštą nudžiūvusį medį.
Mano tatuiruotės jai turbūt bjaurios - juk kilusi iš tokio manie­
ringo miestuko. Dievobaiminga jos mamytė tikriausiai įkalė į
galvą, kad žmonės su tatuiruotėmis yra šėtonai, prarysiantys jos
sielą ir visa kita.
Ko gero, Tesą įpratusi prie švarios ir plikos savo vaikino krū­
tinės. Atidžiai stebėjau, kaip ji bando iššifruot mano piešinius. Jos
vaikinas neturi tatuiruočių - galvą guldau. Turbūt jis nėra turėjęs
net rando ant savo kūno ir mintys jo švarios.
Atsitraukiau nuo Tesos, o ji stovėjo ramiai ir laukė, ką pa­
sakysiu. Pajutau nežinąs, kaip toliau elgtis. Ji vis dar spoksojo į
mane... Kodėl ji taip žiūri? Dar svarbiau, kodėl mane tai jaudina?
Pasidariau tatuiruotes sau, ne dėl kažkokios išpuikusios princesės.

169
Po velnių, kodėl pradėjau save teist? Man niekada nerūpėjo, ką
apie mane galvoja moterys. Man terūpėjo jas dulkint, kaip jos susi­
leidžia nuo mano prisilietimo, teikiančio malonumą abiem.
Hardinai, gana galvot. Aš, kaip ir ji, pradėjau per daug galvot.
Ką ji man padarė? Ar reikėtų čia ją paimt? Paguldyčiau ant pievos,
išskėsčiau kojas ir liežuviu važinėdamas per jos vietelę priversčiau
šaukt mano vardą. Kai pasitaisiau trumpikes, Tesą gūžtelėjo pe­
čiais.
- Čia, - nusprendė.
- Nekantrauji? - paklausiau.
Jaučiau, kad jos kūną traukia prie maniškio, ir mąsčiau, ar ji
irgi tai jaučia. Žinau, kad traukiu ją, tai akivaizdu, bet ar jaučia ne­
nugalimą norą liesti mane taip, kaip aš liesiu ją?
- Ateik čia, - įsakiau.
Ji pakluso ir visa išraudusi lėtai žengė artyn. Greičiau... Noriu,
kad skubėtų. Neturiu kantrybės dabar žaist - noriu jausti ją. Noriu,
kad ji jaustų mane. Išdulkinsiu ją čia, ant žolės. Paguldysiu ir pa­
liesiu kiekvieną jos nuodėmingai nuostabaus kūno lopinėlį. Mano
juodi marškinėliai permirkę ir prilipę prie jos kūno kaip latekso
pirštinė. Reikia juos nuvilkt. Suėmiau už apačios ir nutraukiau per
galvą. Ne tokia ir lengva užduotis nuvilkt šlapią drabužį. Atrodė,
kad jis nori likt prilipęs prie jos, kaip tai ketinau padaryt pats.
Pirmoji mūsų dienos dalis priklausė jai - ji turėjo patirt ma­
lonumą būti su manim taip, kaip įsivaizduoja. Antroji dalis bus
mano. Nesu pratęs kalbėtis ar atsakinėt į klausimus, ką myliu la­
biausiai pasaulyje. Esu pratęs išnaudot švelnų kūną savo malo­
numui.

170
 Septynioliktas

Jis galėjo laimėti. Jis buvo pasirengęs laimėti. 0 tada suprato, kad visiškai nėra
pasirengęs būti su ja.

Patiesiau šlapius marškinėlius kaip paklodę ant žolės Tesai. Mano

pirštai virpėjo.
- Atsigulk, - paliepiau ir paguldžiau.
Priguliau šalia ant šono ir pasirėmiau alkūne, kad viską ap­
žiūrėčiau. Man prieš akis atsivėrė nuostabus jos kūnas, putlios
krūtys. Švelniai įdegusi oda švytėjo saulėje. Ji kaip sultingas pri­
nokęs raudonas obuolys, laukiantis, kada atsikąsiu. Mačiau galybę
nuogų moterų, bet galvą atiduodu, jei Tesą nėra iš kito pasaulio.
Kol gėrėjausi jos linijomis nuo klubų iki putnių papukų, dvi mažos
rankutės panoro paslėpt nuo manęs neįtikėtiną vaizdą. Atsisėdau.
Švelni žolė - vienintelis geras dalykas, už kurį galima padėkot
lietui. Suėmiau jos rankas ir priglaudžiau prie šonų.
- Niekada nesislėpk, - pasakiau ir pažvelgęs jai į akis pri­
dūriau: - Nuo manęs.
- Aš tik... - išraudo ir nusisuko. Neleidau jai pabaigt to juo­
kingo sakinio.
- Ne, nereikia slėptis, tu neturi ko gėdytis, Tesą. - Neatrodė,
kad įtikinau. Po velnių, kas sutrypė jos pasitikėjimą? - Aš rimtai,
tik pažiūrėk į save.
 - Tu turėjai daug merginų...
Žinoma, ji turėjo tai primint. Kodėl jai turi rūpėt, kad buvau su
kitomis? Tarp mūsų nieko nėra ir niekada nieko nebus. Nė viena
ankstesnė mergina neprimena Tesos. Kelios buvo panašios, bet
paprastai nesivaikau skaistuolių, niekada nesimylėjusių merginų.
Man patinka patyrusios moterys, žinančios, ką daryt. Nesu joks
mokytojas, ypač neketinu mokyt sekso meno.
Išskyrus Natali, šmėstelėjo galvoje nemalonus prisiminimas.
Natali - miela mergina, pamaldi, plačiu užpakaliuku, kurio nebuvo
galima nepastebėt, ir juodais kaip derva plaukais. Buvo tokia ne­
patyrus, kad net nemokėjo užmaut prezervatyvo. Sekmadieninėje
mokykloje, kurią lankė kiekvieną savaitę nuo gimimo, šito niekas
jos nemokė.
- Tokios kaip tu neturėjau, - atsakiau žiūrėdamas į ją iš
viršaus. Ii atrodė susinervinusi ir nepaprastai šviežia. Norėjau įsi-
kniaubt į ją.
- Ar turi prezervatyvą? - paklausė.
„Prezervatyvą“ ištarė gerokai tyliau. Ar yra bent akyse jį ma­
čiusi? Natali matė tik patamsyje. Po velnių, kodėl kaip tik dabar
prisiminiau Natali? Galiu tuoj pat išdulkint Tesą ir laimėt reikalą.
Galiu pasinert į jos skaistų kūną ir paimt viską, dėl ko čia atėjau. Ji
žiūri į mane. Galvoja, kad atsivežu paneles į mišką padulkint. Ypač
tokias, kurios nepažįsta sekso.
- Prezervatyvą? - nusijuokiau ir tą pačią akimirką nuspren­
džiau, kad čia sekso nebus. - Aš neketinu su tavim mylėtis, - pa­
sakiau, nors ir labai norėjau.
- Ką? - susigėdusi paklausė Tesą. - O kur tada...
Kodėl ji mano, kad turėtume išvažiuot, jeigu jos nedulkinsiu?
- Oi... Ne, Tesą, aš ne tai norėjau pasakyt. Norėjau pasakyt, kad
dar nesi to dariusi... iš viso, todėl dabar su tavim nesimylėsiu. -
Bandžiau suprast, ar patikėjo, tad pridūriau: - Šiandien. - Išraudę
skruostai šiek tiek išbluko. - Pirma noriu tau parodyt daugybę kitų
dalykų.

172
 Tikrai labai noriu. Noriu, kad ji manęs maldautų. Noriu, kad
jos kūnas paklustų mano prisilietimui. Šią akimirką ji visa pri­
klauso man. Guli prieš mane pasirengusi ir dabar aš jai suteiksiu
didžiausią malonumą. Užguliau ją. Krūptelėjo, kai jai ant veido
nuo mano plaukų nuvarvėjo keli vandens lašai. Šyptelėjau, taip arti
matydamas jos akis, laukiančias daugiau lašų.
- Sunku patikėt, kad tavęs dar niekas nelietė.
Tikrai taip ir maniau. Norėjau užgult ją, kad bent įsivaiz­
duotų, kaip galėjo būti, jeigu šiandien ketinčiau ją išdulkint. Vėl
pasirėmiau alkūne ir uždėjęs ranką Tesai ant kaklo švelniai per­
braukiau pirštais tarp jos didelių krūtų. Jos tokios labai minkštos
ir didelės, kad glamonėjamos netilptų į delnus. Bet kartu ir
tokios tvirtos su pūpsančiais paburkusiais speneliais. O jie tokie
standūs, tik ir laukia, kada mano burna juos apžios. Jeigu gėrė­
siuosi jais neliesdamas, nesuvaldysiu savo daikto. Ačiū Dievui, ji
su liemenėle.
Pirštais perbraukiau minkštą ir plokščią jos pilvą. Oda pa­
šiurpo ir Tesą atsiduso. Įlindau į kelnaites ir brūkštelėjau per
audinį. Paskui nuslydau dar giliau per pūkus ir drėgmę ieškot tos
vietos.
- Ar tau patinka? - paklausiau nykščiu ir smiliumi suėmęs
kauburėlį.
Ji neatsakė. Ji drėgna ir pasiruošusi. Jos kūnas pasidavė man
po pirmo prisilietimo. Aš dar tik pradėjau jai rodyt, kaip galima
jaustis. Palenkiau galvą ir švelniai pakštelėjau jai į lūpas.
' - Ar geriau, negu liečiant pačiai? - paklausiau.
Paleidau kauburėlį ir vienu pirštu perbraukiau visą tarpą.
Pagalvojau, kaip daro pati? Ar pasitenkina trindama tašką, ar
brauko pirštais? Kažkodėl atrodo, kad jai patinka trintis, tiesiai
ten.
- Ar geriau? - vėl paklausiau.
- K-kas?
- Negu pačiai liečiant? Aš šitaip maloniau?

173
 . Ji vis dar tylėjo... Kodėl negali pasakyt? Karšta» labai karšta įsi­
vaizduot ją bendrabutyje gulinčią ant lovos išskėstomis kojomis ir
liečiančią save. Reikia elgtis tyliai, nes kambarioke miega, bet ateina
orgazmas ir ji viena ranka užsidengia burną. Kartais, kai labai įsi­
jaučia, gali net prikąst lūpą ir nuryt dejonę grįžusi į tikrovę. Noriu
žinot, kaip ji daro, bet ji žiūri į mane išputusi akis lyg pamačiusi
slibiną. O aš tik paklausiau, kaip ji masturbuojasi. Vaje. Pagaliau su­
sivokiau, kad išpuikusi princesė niekada savęs nemalonino.
- Pala... tai tu niekada nesi ir pati to dariusi? - paklausiau.
Erzinau ją, mėgaudamasis jos susijaudinimu, kurio klane įklimpo
mano pirštas. - Tu labai jautri, labai drėgna.
Tesą suvaitojo. Koks ypatingas garsas. Vėl susitelkiau prie jos
kauburėlio ir švelniai pagnaibęs pasukau drėgnais pirštais.
- Ką? Kas... čia? - Tesą šiltai kuždėjo, o pasipriešinimas sutirpo
nuo mano prisilietimo.
Dar kartą pagnaibiau ir nykščiu pasukiojau ratukus. Tesą jau
švokštė, kojos virpėjo. Supratau, kad jau arti. Labai arti. Laukiu
nesulaukiu pamatyt, kaip atsijungia dėl manęs. Negaliu patikėt,
kad iki šiol ji nepatyrė euforijos nuo sekso. Po galais, kiek daug ji
neteko.
Tesą išrietė nugarą lanku, o krūtys pakilo prie mano veido.
Vienas lyžtelėjimas nieko nepadarys. Ne, padarys. Aš išsiblaškysiu.
Vėl ją pabučiavau, šįkart aistringai, pergalingai, duodamas tai, ko
jai tikrai reikia. Priverčiau pajusti tai, ko niekada nebuvo jautusi.
Priverčiau prarast realybės jausmą. Savo prisilietimu. Savo!
Kitą ranką įkišau į liemenėlę ir suėmiau jos tobulą krūtį. Pa­
masažavau, kad vienu metu pajaustų daugiau pojūčių. Tesos kojos
dabar jau drebėjo.
- Taip, Tesą, įsijausk, - padrąsinau.
Ji gulėjo ant žolės smarkiai sukandusi apatinę lūpą, skruostai
įraudę, o akys... Jos akys buvo velniškai paklaikusios.
- Žiūrėk į mane, mažute, - meldžiau, gniaužydamas perpildytą
liemenėlę.

174
 - Hardinai, - dusliai suvaitojo Tesą, neleisdama man nusisukt.
Ji tokia seksuali, tokia erotiška, net nesistengdama tokia būti. -
Hardinai... - prisiglaudė, tardama mano vardą. Alsavo sunkiai,
stengdamasi atgaut savitvardą.
- Leisiu tau minutę atsikvėpt, - pasakiau ir lėtai ištraukiau
ranką. Ant pilvo, kur ji slinko, blizgėjo jos orgazmo pėdsakas. Tesą
atsiduso, o aš nusišluosčiau ranką į savo trumpikes.
Buvau kietas iki ribos, kad vos galėjau blaiviai mąstyt. Ji tebe­
gulėjo. Veidas švytėjo, lyg būtų išgyvenusi svarbiausią gyvenimo
akimirką. Norėtų daugiau, žinau, kad norėtų daugiau. Dievas mato,
tikrai nedelsdamas jai viską duočiau. Kiekviena mano kūno dalelė
norėjo patekt į ją. Noriu klausytis, kaip ji aikčioja, ir jausti, kaip su­
spaudžia mane. Bet ne šiandien. Šiandien negaliu. Atsistojau ir pa­
kėliau nuo žemės savo džinsus ir batus. Rengdamasis jaučiau Tesos
žvilgsnį.
- Jau važiuojam? - tyliai ir dvejodama paklausė.
Ar ji nori dar kartą? Pasidarė godi supratusi, kaip neįtikėtinai
galima jaustis.
- Taip... Norėjai ilgiau pabūt?
- Maniau... nežinau. Maniau, kad galbūt norėsi kai ko...
Atrodė pažeminta. Bet kodėl? Ar jau gailisi, kad leidosi lie­
čiama iki begalybės? Turėjau susiprast, kad šitaip bus. Tesą su­
judėjo ir prisidengė kūną. Jau nori pabėgt nuo manęs. Pala, sakė
galvojusi, kad galėčiau norėt kai ko...
- O ne. Aš nieko nenoriu.
v Tiesiog šią akimirką velniškai norėčiau pajust tavo šiltą liežuvį,
glamonėjantį mano koto galiuką, bet tai nėra šio plano dalis. Bet,
užuot tai pasakęs, pridūriau:
- Ne dabar.
Norėjau, kad suprastų, jog būsiu labai laimingas, kai tai nutiks.
Tesą linktelėjo ir ėmė rengtis. Žiūrėdamas į ją galvoje jaučiau tikrą
sumaištį. Norėjau pripult ir vėl ją nurengt. Patrypčiojo ant kulnų lyg
būtų kažkas negera tarpukojy. Neturėtų skaudėt, juk neįėjau vidun.

175
Tikriausiai nepratusi taip sudrėkti. Nusijuokiau iš šios minties ir
prisiminiau tą velniškai gerą laiką.

- Kas negerai? - paklausiau Tesos, kai mašina įsuko į žvyrkelį.

Saulė ką tik nusileido ir oras atvėso. Netrukus pradės lyti.
- Nežinau. Kodėl tu toks keistas?
Keistas? Kaip tai?
- Aš ne keistas, tai tu keista.
- Ne, tai tu neištarei nė žodžio, kai... Pats žinai. - Susidrovėjo
tiksliai įvardyt.
- Kai leidau tau patirt pirmą orgazmą? - pasakiau už ją.
- Ėėė... Taip. Nuo tada nieko nepasakei. Tik apsirengei, ir mes
išvažiavom. Pasijaučiau, lyg būtum manim pasinaudojęs ar ką.
Pasinaudojęs ja? Kam? O taip, aš ja pasinaudojau. Prakeikimas.
Bet ji šito nežino. Tik galvoja, nes jaučiasi nesaugi.
- Ką? Visai aš tavim nesinaudoju. Kad kuo nors pasinaudočiau,
turėčiau kažką gaut mainais, - bandžiau juokaut.
Žvilgtelėjęs į ją pamačiau, kad nesijuokia. Akys raudonos, per
skruostą rieda ašarėlė. Velnias. Ji verkia?
- Tu verki? Ką aš pasakiau?
Nesuprantu jos. Kodėl ji tokia emocinga ir kodėl jaučiuosi
kaltas? Viską, ką sakau, ji paverčia storžieviškumu. Visai apie mane
negalvoja ir iš tikrųjų negaliu dėl to jos kaltint, Ji labai jautri.
- Nenorėjau, kad taip suprastum... Atsiprašau. Nesu pratęs
kažkaip seilėtis po visko, be to, neketinu parvežęs tave eit savo
keliais. Gal pavakarieniaujam ar ką? Tikriausiai esi išbadėjus? -
Ranka spustelėjau jos šlaunį. Tesą šyptelėjo ir nuo mano širdies
nusirito akmuo. - Ir ką mėgsti? - paklausiau.
Neįsivaizduoju, kur galėčiau ją nusivežt. Dar niekada nesu
buvęs kur nors su mergina. Žinau, graudu, bet daugiausia laiko
su moterimis praleidau kitur. Tesą apsuko plaukus aplink pirštus
ir sukėlė aukštyn. Pagalvojau, kad ir aš norėčiau tuos plaukus
pakelt... tada geriau matytųsi veidas.

176
 - Tiesą sakant, valgau viską, jei žinau, ką valgau... išskyrus po­
midorų padažą.
- Nemėgsti pomidorų padažo? Argi ne visi amerikiečiai pa­
klaikę dėl pomidorų padažo?
O ji tikra keistuolė.
- Nežinau, bet man jis šlykštus.
Labai užtikrintai, išdidžiai ir tvirtai išreiškė savo neapykantą
pomidorų padažui. Juokinga. Ir nusijuokė kartu su manim.
- Tada sutarkim paprastą vakarienę, gerai?
Kai mašinoje užtruko tyla, paklausiau:
- Ką ketini veikt baigus koledžą?
Po galais, juk jau klausiau šito. AŠ visai nemoku bendraut.
- Planuoju iškart persikelti į Sietlą ir tikiuosi rasti darbą lei­
dykloje arba tapti rašytoja. Žinau, tai kvaila, - nuleido akis. Visai
ne kvaila. Mano svajonė tokia pat. - Bet tu jau manęs klausei, pri­
simeni?
- Ne, visai ne kvaila. Kai ką pažįstu „Vance“ leidykloj. Šiek tiek
toloka, bet gal tave priimtų praktikos. Galėčiau pasikalbėt su bosu.
Vensas bet ką užmuštų dėl tokio talento kaip Tesą savo lei­
dykloje.
- Ką? Padarytum tai dėl manęs? - apstulbo Tesą. Aišku iš balso.
- Taip, didelio čia daikto? - gūžtelėjau pečiais.
Susinervinau dėl tokio dėmesio. Tesą nenustygo šalimais. Koks
čia žygdarbis įkišt kažką praktikos pas Vensą? Bet kam padėčiau.
Tikrai.
*- Jetau, kaip ačiū. Labai labai. Netrukus man vis tiek reikės
darbo arba praktikos, o dirbti leidykloje - mano svajonė! - suplojo
delnais.
Iš tikrųjų ėmė ploti kaip vaikas, laimėjęs pagrindinį prizą. Pa­
norau šypsotis.

Kai sustojom, Tesą ėmė dvejot dėl vakarienės. Jos akyse vėl sužibo
įprastas žvilgsnis.

177
 - Maistas čia puikus, - patikinau ir išlipau iš mašinos.
Susėdom apytuštėje užkandinėje. Stambi moteriškė atnešė
meniu, o aš iš visų jėgų stengiausi nežiūrėt į Tesą. Kai užsisakėm
patiekalus, ji pradėjo mane kalbint, klausinėjo apie vaikystę, bet
nesileidau į kalbas.
- Mano tėtis daug gėrė ir paliko mus, kai buvau dar vaikas, -
staiga leptelėjo.
Nutylėjau. Pašnairavau | lėkštę, stengdamasis neįsivaizduot jos
vaikystėje, besislepiančios nuo tokio netikusio tėvo kaip maniškis.
Grįžtant buvau paskendęs savo mintyse, bet negalėjau atitraukt
rankos nuo Tesos kojos.
- Ar tau patiko? - paklausė Tesą, kai privažiavom bendrabutį.
Klausimas buvo kupinas lūkesčio. Man tikrai labai patiko. No­
rėčiau dar kartą taip su ja pabūt, kad vaitotų mano vardą nuo mano
piršto, klaidžiojančio joje. Bet pasakiau tik tiek:
- Taip, man tikrai labai patiko... Klausyk, palydėčiau tave iki
kambario, bet noriu išvengt Stef tardymo...
Pasimuisčiau ir pažvelgiau į ją. Nusivylusi, nors iš visų jėgų
stengiasi šypsotis.
- Suprantu. Pasimatysim rytoj, - atsakė apgailestaudama.
Buvo aišku, kad nenori eiti, ir ta mintis mane pamalonino.
Tesą žiūrėjo į mane laukdama, kad ką nors pasakyčiau. Tylėjau,
bet ištiesęs ranką suėmiau garbaną ir užkišau už ausies. Nelabai
ką turiu pasakyt, bet noriu vėl ją pajaust. Noriu pajusti tą neap­
sakomą ramybę, kuri sklinda ją palietus. Tesą pakreipė galvą ir jos
skruostas prigludo prie mano delno. Dabar atrodė kaip mergai­
čiukė, atvira ir laukianti manęs. Prisitraukiau ją arčiau. Noriu, kad
būtų arti. Tesą pakluso, atsislinko pas mane ir įsitaisė ant kelių.
Mano kūnas vis dar buvo įkaitęs nuo popiečio saulės, o Tesos
rankos per marškinėlius godžiai glamonėjo tatuiruotes ant pilvo.
Kiekvienas jos prisilietimas vėrė kaip žaibas. Liežuviu čiupau jos
liežuvį ir ėmiau viską, ką ji man davė. Apglėbiau per nugarą ir pri­
sitraukiau artyn. Bet vis tiek buvo negana. Noriu dar daugiau jos.
Negaliu pasisotint šia mergina. Glosčiau šiltą jos pilvą, bet mus
pertraukė šlykščiausias garsas,
- Dar vienas priminimas? - paklausiau, kai ėmė kuistis ran­
kinėje.
Nors jos iškasenos ekranas mažiukas, bet pakankamai didelis,
nes pamačiau per visą nušvitusį vardą: „Nojus“. Mieloji brangioji
mokyklos laikų meilė, o sėdi mano mašinoje įkišusi liežuvį į mano
burną. Tesą atmetė skambutį ir nusišypsojo. Tikrai? Regis, ji ne
tokia šventuolė, kaip maniau. Regis, geras orgazmas išvaikė jos
moralinius principus, viena aimana - ir viskas.
Toptelėjo, kad Tesą niekada neužsimins Nojui, kas šiandien
nutiko. Nė žodeliu. Pabučiuos mane, paskui išlips iš mašinos ir
grįžusi į kambarį tuoj pat paskambins savo liurbiui. Pasakys, kad
jį myli. Jis pasakys tą patį. Ji nusišypsos taip, kaip šypsojosi bu­
čiuodama mane.
Tesą apsilaižė ir vėl pasilenkė manęs pabučiuot. Ne, ne.
- Gal aš jau važiuosiu, - atsidusau ir nusisukau į langą.
- Hardinai, aš atmečiau skambutį, - pasiteisino. - Pasikalbėsiu
su juo apie viską. Tik dar nežinau, kaip ir kada... Bet tikrai ilgai ne­
delsdama, pažadu.
Oho, klydau dėl jos moralinių nuostatų, bet tai dar blogiau nei
maniau. Ji praleido su manim popietę ir jau pasirengusi skirtis su
vaikystės draugu tikėdamasi, kad jo vietą užimsiu aš. Ne, ne. Ne.
Mašinoje pasidarė trošku, man išdžiūvo gerklė, nes Tesą laukė at­
sakymo.
■* Apie ką su juo pasikalbėsi? - paklausiau suprasdamas, kad
per daug įsijaučiau ir turiu liautis.
- Apie viską.
Tesą mojavo rankomis keldama mašinoje vėją, o man atrodė,
kad tuoj uždusiu. Ir ką aš sau maniau užsukdamas šį reikalą? Reikėjo
ją išdulkint be jokių nukrypimų apie pomidorų padažus ar ateities
planus. Jei moteris taip elgiasi, vadinasi, nori tapt tavo gyvenimo
dalim. Jeigu ji mano, kad taip gali nutikt, tai yra itin pačiuožusi.

179
 - Apie mus, - pridūrė Tesą. Ji pasakė „mus“ ir tai velniškai
gąsdina.
- Mus?Negi nori pasakyt, kad ketini su juo skirtis... dėl manęs, ką?
Ant kelių pajutau sunkumą, rimtas priminimą, kodėl man ne­
patinka skaistuolės. Net Natali nebuvau pirmas - savo nekaltybę
ji jau buvo atidavusi kažkokiam vaikiui iš bažnyčios kaip „ekspe­
rimentą“.
- šito nenori? - sutrikusi susigūžė Tesą.
Jėzau, šita lavina tuoj viską nuneš.
- Ne, kodėl turėtum? Tai yra, taip, jeigu nori jj mest, tai į
sveikatą, bet nepainiok čia manęs.
- Aš tik... Maniau...
- Teresa, per pasimatymą jau viską pasakiau.
Ji krūptelėjo įžeista mano žodžių. Nemaniau, kad bus tiek pai­
niavos. Dalis manęs nori jai pasakyt, kad nenorėjau būt šiknius,
kad būti tokiam įaugę į kiekvieną mano kūno ląstelę, kad tai ne
mano kaltė. Arba jos. Išskyrus, kad tai yra mano kaltė... Tai mano
kaltė, kad neturiu nė mažiausio trupinio to, kas priverčia žmogų
norėt poruotis ir gyvent kartu, kol mirtis išskirs. Aš tam neįgalus.
- Tu šlykštus, - Tesą nulipo nuo mano kelių ir skubiai čiupo te­
lefoną ir rankinę. Tuštuma ant kelių mane prislėgė. Kaip ir jos akių
pilkuma su besikaupiančia audra. - Atstok nuo manęs, supratai? -
suriko ir išlėkė.
Mano mintyse Natali balsas tuos pačius žodžius pilnomis
ašarų akimis kartojo telefonu. Tesos akys žvilga, bet ji tvardosi iš
išdidumo. Šiuo požiūriu mudu panašūs. Mūsų abiejų perdėtas ir
neprotingas išdidumas neduos nieko gero.
Tesą išpuolė iš mašinos nė nežvilgtelėjusi į mane. Iš visų jėgų
trenkė dureles ir nurūko per aikštelę. Nedelsdamas apsisukau ir
paleidau muziką. Man reikia triukšmo, kad nuramintų galvoje
siaučiantį uraganą. Rankas skauda, galva sukasi.
Natali, Teresa, Natali, Teresa.
Apsiverkusi Natali stovi mamos namo Hampšyre prieangy,
prie krūtinės prispaudusi gėlėtą knygų krepšį.
l 8o
 - Hardinai, prašau tavęs, - verkė, - aš neturiu kur eiti.
Ji maldavo. Iš burnos ritosi garų kamuoliai. Negalėjau prisi-
verst jos įleisti. Tiesiog negalėjau. Girdėjau, kad šeima ir bažnyčia
jos atsisakė, išmetė iš savo aplinkos iki gyvenimo galo. Tą akimirką
ji atrodė visai jaunutė. Mėlynos akys švytėjo tamsoje, kol laukė ti­
kėdamasi, kad apsigalvosiu.
Bet aš neapsigalvojau. Beje, ir negalėjau. Negalėjau leist jai pa­
silikt mano namuose. Mama buvo ką tik grįžusi, todėl grėsė, kad
Natali gali likt čia visam laikui. Ką galėčiau dėl jos padaryt? Ne­
norėjau turėt su ja nieko bendra, o net jei ir būčiau norėjęs, nieko
gero nebūčiau galėjęs nuveikt. Tėtis prisigėręs prižadintų ją šliti­
nėdamas po suplėkusius namus, kurių aprūkusios sienos ir baldų
apmušalai įsigėrę cigarečių dūmų dvoko. Kur ji miegotų, jeigu jis
netikėtai grįžtų namo? Jis išėjo prieš kelerius metus, bet mano vai­
kiškas protas tikėjo, kad gali sugrįžt. Koks beviltiškai kvailas buvau.
Dabar jis faktiškai grįžo, turi gražią mažą šeimą, gyvena di­
deliame name, o aš negaliu pakęst, kad taip dažnai ši mintis man
neduoda ramybės. Aš jau persikrausčiau į kitą šalį, kad gyvenčiau
arčiau jo, ir dabar jis niekaip neišeina man iš galvos, kaip atrodo,
visą mielą dieną.
Mašinos pypsėjimas grąžino mane į tikrovę. Staigiai pasukau
vairą, kad mikriukas vėl nepyptelėtų. Negaliu susikaupt. Pasaulis
už lango atrodo išplaukęs.
Kelis kartus sumirksėjau ir paliečiau grotuvo garso mygtuką.
Reikia sustot kelkraštyje. Krūtinę spaudžia, viduje jaučiu nuo­
latinį buką raumens trūkčiojimą. Kaulai barškėjo nuo daužymosi.
Jaučiau, kad veidu ritasi prakaito lašai, o gal ašaros. Sutrikęs nusi­
šluosčiau.
- Velnias! - surikau tuštumoje. Man reikia oro. Atidaręs du­
reles pajutau, kaip užspaudė gerklę. Įsiskverbęs vėsus oras nu­
ramino mano kvėpavimą.
Natali veidas vėl užvaldė mintis. Paskui atsirado Tesą ir abi mer­
ginos juokėsi iš manęs, prunkŠčiojo ir tyčiojosi. Juokėsi, lyg būtų tu­
rėjusios tam teisę. Visažinė Tesos šypsena švytėjo, o Natali išnyko. Po
181
perkūnais, kas man nutiko? Reikia palikt Tesą ramybėje, nesvarbu,
kad kvailai susilažinau ar dar kvailiau atrodysiu, kai Zedas laimės.
Zedas.
Jis mane veikia. Negaliu pakęst minties, kad gali ją turėt. Pra­
kaituotas jo kūnas spaudžiasi prie jos kūno. Užsimerkiau ir pri­
glaudžiau įkaitusį skruostą prie šalto vairo. Į kokį mėšlą įklimpau...

Atėjęs į auditoriją, neradau Tesos įprastoje vietoje. Jos ir Lendono

kėdės buvo tuščios. Atsisėdau ir išsiėmiau telefoną. Logano žinutė
kviečia mane išgert per pietų pertrauką. Atsisakiau ir įsikišau tele­
foną į juodų džinsų kišenę. Truputį ankštoki, bet nieko. Mano ko­
jos per ilgos, kad su plačiomis kelnėmis nebūčiau panašus į klou­
ną. Vieną baltų marškinėlių rankovę išsitepiau rašalu, o gal kokiais
moteriškais dažais, kurie nenusiplauna. Nenorėjau pats skalbt, o
kažkokios dažytos vėplos padarė, ką galėjo.
įėjusi Tesą atitraukė mano mintis nuo šlykščios tiesos apie
higieną. Žiūrėjau į ją įsmeigęs akis, kad ir ji besiartindama
pažvelgtų į mane. Nustebau, kad neatsisėdo į kitą vietą. Bet aiškiai
pajutau didelę neapykantą.
- Tes? - sukuždėjau. Ji nekreipė į mane dėmesio, bet krūptelėjo
išgirdusi savo vardą. Įtampa akivaizdi. Jaučiu ją zvimbiant, spindu­
liuojant tarp mūsų.
- Nekalbėk su manim, Hardinai, - išsitiesė duodama suprast,
ką turi galvoje.
- Ei, baik, - bandžiau ją palenkt savo šypsena, bet ji nepa­
sidavė.
- AŠ rimtai, Hardinai, - atsakė apsilaižiusi lūpas. - Palik mane
ramybėje.
- Gerai, kaip nori.
Jeigu ji apsimeta užsispyrusią, aš irgi galiu būt užsispyręs. Oi,
aš apskritai esu užsispyrėlių karalius. O čia dar labai susirūpinęs
Lendonas įsitraukė į mūsų pokalbį.
- Kaip jautiesi? - paklausė Tesos.
- Gerai, - linktelėjo ji ir atsuko man nugarą.
182
 *

Praėjo bemiegė savaitė su įkyriu dulkėtų butelių barškėjimu po

kriaukle. Kasdien buvo vis sunkiau apsimest, kad negirdžiu tos si­
renų giesmės. Iki penktadienio visai išsekau. Atrodžiau ir jaučiausi
sumautai. Atėjęs į literatūros paskaitą, radau Lendoną, sėdintį savo
vietoje. Jis iškart pažvelgė man tiesiai į akis.
- Noriu su tavim pasikalbėti, - primygtinai pareikalavo. Apsi­
dairiau, su kuo dar jis galėtų kalbėtis. Negali būt, kad su manim,
bet Tesą dar tik įžengė pro duris, tai gal vis dėlto su manim? - Taip,
tau sakau, - ištarė dar labiau susinervinęs.
Atsisėdau nekreipdamas į jį dėmesio. Sukryžiavau po stalu
kojas ir atsilošiau į kietą atlošą.
- Noriu priminti vakarienės kvietimą. Mūsų tėvai turi tau nau­
jienų. - Ko gero, pajuto nusišnekėjęs, nes pasitaisė: - Mano mama
ir tavo tėtis.
Mūsų tėvai? Jis gal išprotėjo?
- Nebandyk daugiau pasakyt panašaus dalyko, idiote.
Stodamasis Lendonas atsirėmė į stalą. Aš jį padrąsinau.
- Hardinai, palik jį ramybėje! - riktelėjo Tesą ir čiupo mano
ranką, kad nepulčiau Lendono. Ji tikrai nesuvokia, kad turi rū­
pintis savo reikalais. Nuleidau rankas. Velniop viską. Kodėl ji turėjo
ateit ir įsikišt?
- Teresa, tu geriau žiūrėk savo reikalų.
Ji prigludo prie savo draugužio ir kažką sušnibždėjo. Drau­
gužis - kvailas žodis, bet lažinuosi, kad šiedu liurbiai jį vartoja.
- Jis šiknius, ir tiek. Tai geriausias apibendrinimas, - pareiškė
Lendonas, nutaisęs žavingiausią šypseną.
Tesos prunkštelėjimas suerzino mane iki kaulų smegenų. O ji
dar kreipėsi į Lendoną:
- O aš turiu gerų naujienų!
Tfu. Ji vaidina prieš mane turbūt galvodama, kad esu nenuo­
vokus ir nepastebėsiu jos nesubrendėliško darkymosi.
- Tikrai? Kokių?
183
 - Nojus atvažiuoja šiandien manęs aplankyti ir praleis visą sa­
vaitgalį!
Pajutau keistą pavydo grybšnį, kuris perėjo kiaurai nuo galvos
iki kojų. Su kiekvienu džiaugsmingu Tesės rankų suplojimu mano
žvilgsnis vis karščiau degino jos kūną, o nuo vis platėjančios jos
šypsenos mano rankos ant stalo vis smarkiau drebėjo.
- Tikrai? Puiki žinia! - padlaižiavo Lendonas, bet nė vienas
neatkreipė dėmesio į mane, kai apsimečiau kosintis.

184
 Aštuonioliktas

Susipažinus su ta mergina, jo baimės suvešėjo. Anksčiau jam nereikėjo varžytis

su kitais, jei reikėdavo sužavėti merginą. Trumpalaikiais randevu niekada ne­
konkuravo su kitais vyrais.
Taip buvo, kol lengvu žingsniu įplaukė vaikinas aukso spalvos plaukais su
knyga, pilna paslapčių. Jis žinojo, kad tas vaikinas matė, kaip mergina užau­
go, buvo šalia beveik visą laiką ir veikiausiai pažinojo ją geriau nei kas kitas.
Buvo lengva jo nekęsti, bet galiausiai jis suprato, kad su tuo vaikinu niekada
nesivaržys.

Eidamas Tesos bendrabučio koridoriumi, stengiausi išvėdint galvą.

Bet akyse vaidenosi nuoga Tesą po tuo žaisliniu vaikinu. O jis dul­
kina ją ant pečių užsimetęs megztinį. Jeigu neapsivemsiu nuo šių
minčių, gal pasirodytų visai linksma.
JBent kartą pabeldžiau į duris prieš pasukdamas rankeną ir įei­
damas. Neužrakinta. Pasidarė aišku, kad ji su savo vaikinu nepla­
nuoja nieko nepadoraus. Jiedu sėdėjo tamsoje ant sofos. Pamačiusi
mane, Tesą pašoko ir truputį atsitraukė nuo Nojaus.
- Ką čia veiki? - garsiai paklausė supratusi, kas ką tik pa­
sirodė. - Kaip drįsti čia brautis?
Kuo maloniausiai nusišypsojau saldžiajai porelei.

185
 - Atėjau pas Stef. - Ir atsisėdau ant jos lovos krašto nusprendęs
atsigult. Sukandęs dantis. Žvilgtelėjau į Nojų vertindamas jo susi­
erzinimo lygį. Ar atsipūtęs, ar įsitempęs kaip Tesą? Ko gero, Tesą
pratrūks, vos tik ištarsiu jo vardą. - Labas, Nojau, malonu vėl su­
sitikt.
Pamaniau, kad reikėtų paspaust jam ranką. Ko gero, užmiesčio
klube, kuriam priklauso, tai įprasta.
- Ji su Tristanu jau tikriausiai pas tave.
Tesą iškošė šiuos žodžius taip, kad susiprasčiau nešdintis lauk.
Dar ne, blondine.
- Ane? - tampiau Tesos nervus. - O judu ar ateisit į vakarėlį?
Tada tai būtų geras. Įsivaizduoju tobulai apsirengusį jaunuolį
brolijos namuose - tokie pat blondinai broliukai tą pačią akimirką
vos tik jam pasirodžius pasodintų prie statinaitės' alaus ir priverstų
suvartot. Tyra jo siela būtų sutepta, o Teresa turėtų susirast sau kitą
katalogo modelį. Žiaurus gyvenimas.

- Ne... mes neisim. Mes žadam žiūrėti filmą, - atsakė Tesą.

Tamsoje sujudėjo Nojaus ranka - susigūžiau pamatęs, kad ji
nusileido ant Tesos rankos. Net tamsoje pajutau, kad ji pasijuto
nesmagiai.
- Labai gaila. Tai aš jau eisiu... - apsisukau ant kulno ir pajutau,
kaip atslūgo spaudimas krūtinėje. - A, ir... Nojau, - tyčia patylėjau
ir pažiūrėjau, kaip Tesą muistosi, - vilki gražų megztinį.
Atrodė, kad Tesai palengvėjo supratus, jog neiškelsiu scenos.
- Ačiū. Jis iš „Gap“", - atsakė Nojus nesuprasdamas**kad tyčio­
juosi.
- Matau. Tai gero jums vakaro, - palinkėjau ir išėjau iš kam­
bario. Uždaręs duris vėl pajutau krūtinėje spyglį. Jis liurbis.

* 40 litrų talpa.
** Drabužių prekybos bendrovė.
186
 Devynioliktas

Gyvenimas tik pradėjo įgauti prasmę ir vėl apsivertė. Jis manė visiškai save
kontroliuojantis - dėl jos, dėl visko. Jis atsispyrė kartaus alkoholio saldžiai vi­
lionei. Netroško jo, kol nepakalbėjo telefonu su tėvu ir nesužinojo naujausios to
žmogaus naujienos apie naują - geresnį - busimąjį gyvenimą.
Baigęs pokalbį, jis neturėjo kitos nuomonės.
Jis liko visiškai vienas su vieninteliu savo draugu. Viskio butelis buvo apy­
tuštis. Būtent taip jis ir jautėsi.

Atvažiavęs į Skotų namus, sustojau vidury kiemo. Nekenčiu šito

tobulo namo, aukštai iškilusio ant tobulai žalios vejos. Kenas ir Ka­
ren moka didžiulius pinigus sodo prižiūrėtojui. Neabejoju, kad ap­
vali sumelė lieka ir malonumams. Visai aišku, kad būsimajai Keno
žmonelei patinka čia gyvent. Ko gero, ji irgi mėgsta leisti pinigus
sayo malonumams.
Aš žiauriai įsiutęs.
Aš įniršęs ir nepakankamai girtas, kad susitaikyčiau su ta ne­
sąmone. Koks tėvas pasakytų savo sūnui, kurį vos pradėjo pažint,
ketinąs vesti kitą moterį? Būtent dėl to nenoriu turėt su juo nieko
bendra. Susinervinau, kad spintelėje teturėjau tik pusbutelį viskio.
Galva tvinksi, gerklė džiūva, o aš ilgiuosi deginančio jausmo. Kos­
tiumuoti kolegos pridovanojo Kenui Skotui gero viskio, parvežto iš
atostogų Škotijoje. O mano tėvas ruošiasi vesti antrą kartą ir sako
maždaug taip: „Mudu su Karen netrukus sudarysim santuoką.
Greitai, labai greitai.“
Sudarysim santuoką? Koks čia iškrypęs posakis? Ir dar kal­
bantis telefonu?
- Sudarysim santuoką, - pakartojau ir dviem žingsniais už­
lipau verandos laiptais.
To žmogaus sode auga galybė iškarpytų medžių, tarp kurių jau­
čiuosi kaip pasakų šalyje ar saldainių fabrike. Kad ir kas tai būtų,
velniop viską, nes tai šlykštu. Pirma ir svarbiausia - man reikia
daugiau viskio.
- Aš lauke! - riktelėjau.
Mano balsas nuskendo tamsoje. Košmaras. Aš girtas, bet ne
toks, koks norėčiau būti. Man reikia daugiau alkoholio. Kenas turi
daugiau alkoholio. Visada turi. Pasibeldžiau. Niekas neatsiliepė. To
žmogaus namas be proto didelis. Kvailai įspūdingas mūrinis sta­
tinys.
- Labas! - riktelėjau tamsaus kiemo bedugnei. Taip pat garsiai
man atsiliepė tik cikados.
Kaimynų verandose švietė žibintai, priešais kiekvieną namą
stovėjo visureigiai, apklijuoti CVU lipdukais. Šioje gatvėje gyvena
turtingi ir protingi mokslininkai. Užsismaukiau pilką kepuraitę,
kad kaimynams atrodyčiau pavojingesnis nei paprastai. Lendonas
atidarė duris man nespėjus susivokt, kad daužau jas kumščiais.
Krumpliai buvo ką tik užgiję, bet niekada nebus sveiki, nes aš juos
nuolat profilaktiškai apdaužau.
- Hardinai? - tyliai ištarė Lendonas, lyg ką tik prižadintas.
- Ne, - atrėžiau ir įėjau vidun. Pasukau tiesiai į virtuvę ir pra­
šnekau garsiau, kad girdėtų mane sekdamas iš paskos. Akys už­
kliuvo už sofos. Pasidarė bloga nuo tos karpinių, raukinių ir gėlių
krūvos. - Čia jo klonas, kuris galvoja, kad esi didžiausias Sūdžius.
Atidariau virtuvės spintelę ir ėmiau raustis. Mano spermos do­
noras - kitaip tariant, Kenas - išmetė didžiumą alkoholio atsargų,
kai nustojo gert. Bet žinau, kad tikrai pasiliko bent vieną išskir­
tinio viskio butelį. Gal kaip priminimą, gal kaip pagundą, bet saugo
iss
jį kaip didžiausią lobį. Girdėjau jį pasakojant apie tą kvailą butelį
su didesniu malonumu nei kada gyvenime yra kalbėjęs apie savo
sūnų, kai atsikrausčiau čia. Ir visada laikė jį atskirai nuo kitų. Ne­
žinau, ar slėpė nuo savęs, ar naudojo kaip savo blaivybės įrodymą.
Kad ir kaip būtų, dabar jis mano.
- Jų ten nėra. Mama ir Kenas savaitgaliui išvažiavo iš miesto, -
paaiškino Lendonas, nors ir taip žinojau.
Nutylėjau, nenorėdamas kalbėtis su busimuoju broliuku. Ta
mintis mane prajuokino. Neketinau turėt šeimos, nesiruošiau
ieškot nei brolių, nei seserų ar atvirkščiai. Turėčiau gyvent vienas
ir rūpintis pats savim. Vis ieškojau, tik jau perėjau į Keno ir Karen
miegamąjį. Kambarys nenormalus, toks didelis, kad jame laisvai
tilptų trys nestandartinio dydžio lovos, kaip ta su baldakimu, sto­
vinti pačiame vidury. Spinta, naktiniai staliukai ir lova - iš raudon­
medžio, kaip ir Keno darbo stalas. Smegenų nerasta.
Kambarys keistas ir panašus į muziejų, tad tikiuosi, kad Kenas
ir Karen bus laimingi tarp savo suderintų baldų ir naujo gyvenimo.
Truktelėjęs virvelę prie spintos, įjungiau Šviesą ir ranka perbraukiau
lentynas. Per ploną dulkių sluoksnį pirštai užkliudė stiklą. Radau!
Atsargiai ištraukiau butelį ir nušluočiau dulkes, kurios apgulė nuo
to karto, kai Kenas buvo ištraukęs jį į šviesą pasigirt. Nedelsdamas
atsukau kamštelį ir pajutau malonumą, kai trakštelėjęs plastikas
sulaužė antspaudą.
Viskis nudegino liežuvį ir {gnybo skruostą. Pasimėgavau
švelniu sodraus ir deginančio alkoholio prisilietimu. Kenas Skotas
visada mėgo škotišką viskį, ir yra tikras šio gėrimo gerbėjas. Nuos­
tabus skonis - toks švelnus, bet kartu sodrus. Aš maniau, kad
skočas yra šiek tiek pretenzingas, ir nusivyliau sužinojęs, jog tai
paprasčiausias viskis, tik pagamintas Škotijoje. Šlykšti apgavystė.
Bet vis tiek skonis man patiko - bent vienas paveldėtas bruožas,
kuriuo Kenas prisidėjo prie mano atsiradimo.
Pusė butelio jau suvartota, galva sukasi ir mąstau, kad reikėtų jį
pabaigt. Kodėl ne? Tėtis jo nevertas. Jis netgi metė gert. Kai liovėsi
draugaut su velnio lašais, neteko nuosavybės teisių į šį prabangų
189
butelį. Be to, ir taip turi daug brangių ir puikių dalykų. Pavyzdžiui,
naują sūnų, kuris kaip tik šią akimirką galvoja galįs sulaikyt mane
nuo misijos priverst jo naująjį tėtušį jaustis taip pat šūdinai kaip
aš. Kenas turi busimąją žmoną, kuri rūpinasi jo atsargomis ir pilnu
skrandžiu. Jai nereikia dirbt aštuonių valandų pamainos, paskui
apsisukus lėkt į kitą darbą. Jai nereikia dėliot sąskaitų ant stalo be
kojos ir galvot, kuriai apmokėt šį mėnesį neliks pinigų. Tais kartais,
kai kalbėjausi su juo, atrodė, kad jis buvo įsitikinęs, jog Hampstede
mes gyvenom puikiai. Tada kaltinau mamą už tą iliuziją, kad jos
išdidumas didesnis už protą.
Jo namai švarūs, net šaldytuvas švarus - ant nerūdijančiojo
plieno paviršiaus nematyt net šešėlio pirštų atspaudų. Palaižiau
savo pirštus ir perbraukiau blizgančiu paviršiumi. Lendonas pa­
šaipiai keiksnojo mane už nugaros.
- Ar išgėrei visą butelį? - paklausė. Išpūtęs akis, jis žiūrėjo į
butelį, kurį sukiojau rankoje.
- Ne, pusė dar liko. Nori paragaut? - pasiūliau. Iškėlęs rankas,
jis grįžo į svetainę, o aš nusekiau iš paskos.
- Ne.
Tobulas sūnus, kuris negeria. Kaip miela.
- Maniau, tu daugiau nebegeri, - įgėlė.
Kad nepargriūčiau, atsisukau į jį, remdamasis į didelę indaują,
prikrautą brangių švytinčių servizų. Po perkūnais, ką jis nutuokia
apie mano gėrimą? Įsikibau į medį.
- Kodėl taip pasakei?
Lendonas suprato neturėjęs sakyt kažko panašaus vargšui pa­
lūžusiam vaikui į akis.
- Aš tik norėjau... - bandė išsisukt.
- Baik.
Iškėliau ranką su buteliu, o jis atbulom atsitraukė iš valgomojo
į svetainę. Bet neketina nutilt. Jis nusiteikęs nenusileist, o aš ne­
turiu jokios įtakos nei jam, nei viskam, kas vyksta. Mano sumautas
tėtušis ketina vest, aš girtas ir piktas, o šitas pusgalvis nesuvokia,

190
kada prikąst liežuvį. Sugniaužiau indaujos kraštus. O šitas nesusi­
pranta užsičiaupt.
- Tavo tėtis sakė...
O dabar mano eilė rtenusileist - jam nespėjus baigti sakinio»
apverčiau indaują. Sustiprindamas įspūdį dar išmečiau butelį. Len-
donas kažką suriko, bet dūžtantis porcelianas nustelbė jo balsą.
- Eik lauk! Turi išeiti! - suriko Lendonas.
Pasilenkęs išsikasiau butelį iš stiklo duženų, medžio nuolaužų
ir mėlynai ištapytų indų šukių krūvos, Įsipjoviau piršto galiuką ir
tikrindamas, ar butelis sandariai užsuktas, lyžtelėjau kraują.
- Tesą būtų sužavėta! - išgirdau vos atidaręs užpakalines duris.
Tesą? Norėjau paklaust, kuo čia dėta Tesą, po perkūnais, bet
nenorėjau suteikt jam malonumo suprast, kad gali naudotis ja
kaip poveikio priemone. Kad ir kaip būtų, jis tikisi, prisidengęs jos
vardu, mane nuramint ir nokautuot, bet neleisiu jam galvot, kad
yra teisus. Apsimečiau negirdįs, nors visai to nenorėjau, ir išėjau
į terasą. Lauke buvo šilta ir ramu. Jau prasidėjo ruduo ir vasaros
naktys netrukus atvės, o vėsa netrukus virs šalčiu. Kitą kartą, kai
susimausiu, ieškosiu šiltesnės vietelės.
- Tesą būtų sužavėta! - pakartojau garsiai, pamėgdžiodamas
Lendoną.
Jis norėjo pabūt šmaikštus leisdamas suprast, kad jai nepatiktų
mano nusiaubti namai ir pykčio priepuolis.
- Tesą, Tesą, Tesą! - šūkavau tamsoje.
Net ir šitas kiemas yra tobulas. Didelis kaip amerikietiškojo
futbolo aikštė, eilėmis prisodintas didelių medžių, kurie die­
nomis sodybai suteikia malonų pavėsį, o naktimis paverčia tamsia
slėptuve.

Galva sukosi, o tyla visai nepadėjo. Nurijau dar vieną gurkšnį. Po

kelių minučių sugirgždėjusios durys privertė mane pašokt. Tarp­
dury, priešais Lendoną, stovėjo Tesą. Ji artinosi prie manęs ir su
kiekvienu žingsniu butelis mano rankose vis sunkėjo. Šviesios akys

191
įsmigo į mane. Ji reali? Šviesūs plaukai švytėjo nuo kiemo žibintų.
Ji visa švytėjo. Susiraukusi, bet švytinti.
Ar čia tikrai ji? Ko gero... Nebent šis butelis buvo pripiltas ha­
liucinogenų...
- Kaip čia atsiradai? - paklausiau. Nusekiau jos akis iki
Lendono ir sustingau. Šitas pusgalvis.
- Lendonas man... - pradėjo ji.
- Tu jai skambinai?
Lendonas apsimetė negirdįs, apsisuko ir įėjęs vidun uždarė
duris. Tesą bedė į mane pirštu.
- Hardinai, palik jį ramybėje. Jis nerimauja dėl tavęs, - užstojo
draugą.
Tobulasis broliukas turi tobulą draugę. Paprastai ji kalba
švelniai, bet kai įsiunta... Akys labai gražios, tiesiog tobulai dera
prie švelnaus veido. Negaliu ilgai į ją žiūrėt - paskaudo galvą. Tu­
rėčiau atspėt, ką galvoja, bet praleidau ilgą vakarą. Atsisėdau ant
terasos staliuko ir mostelėjau jai sėstis priešais. Kai atsisėdo, siurb­
telėjau dar vieną gurkšnį ir į mane įsmeigtose akyse pamačiau aiškų
nuosprendį. Tėškiau sunkų butelį į stiklinį staliuką, ir ji pašoko.
Turėtų išeit, jai nėra ko čia būti. Lendonas nieku gyvu neturėjo
jai skambint ir kviesti čia. Beje, o kodėl ji atvažiavo? Šį savaitgalį į
miestą atvyko jos vaikinas ir neabejoju, kad yra įtrauktas į jaukaus
savaitgalio sąrašą. Net susigūžiau nuo tos minties. Lendonas ne­
turėjo jokios teisės kviestis jos čia.
- Ojoj, argi judu nesat bendrai? Judu tokie nuspėjami! Varg­
šelis Hardinas nusiminęs, tai susivienijot prieš mane ir norit pri­
verst mane gailėtis dėl kažkokių sudaužytų lėkščių;
Nusišypsojau jai leisdamas suprast, kad šįvakar esu niekšas.
- Maniau, tu negeri, - pasakė Tesą.
Labiau klausimas nei teiginys. Ji bando perprast, koks aš esu.
Aš ją trikdau ir jai tas nepatinka.
- Negeriu. Manyčiau, kad negėriau iki šiol. Nevaidink mano
globėjos, tu nė kiek ne geresnė už mane.

192
 Bedžiau pirštu į ją, pasinaudodamas jos pačios barnių principu.
Bet Tesą neatrodė apstulbusi nuo mano gesto. Nurijau dar vieną
gurkšnį.
- Niekada nesakiau, kad esu geresnė už tave. Tik noriu žinoti,
kas dabar privertė tave pradėti gerti.
Niekada nesuprasiu, kodėl ta mergina galvoja galinti klausinėt
žmonių, kas tik jai šauna į galvą. Ribos? Ji nežino, ką tai reiškia.
- Koks tavo reikalas? Kur tavo vaikinas? - žiebiau jai klausimą.
Tesą nusisuko, nepajėgdama atlaikyt mano žvilgsnio.
- Jis mano kambaryje. Hardinai, aš tik noriu tau padėti.
Tesą norėjo paliest mano ranką, bet aš atsitraukiau. Ką ji daro?
Kokie čia liguisti juokai?,Lendonas turbūt liepė jai čia atvažiuot ir
pabūt maloniai, visokiomis nesąmonėmis nuramint liūtą. Be prie­
žasties ji manęs neliestų.
- Padėti man! - nusikvatojau. - Jeigu nori man padėt - eik
sau, - mostelėjau ranka su buteliu į duris.
- Kodėl nenori man pasakyti, kas nutiko? - neatlyžo ji.
Taip ir žinojau. Jos plaukai bangomis krinta ant pečių. Ji vilki
kasdieniais drabužiais ir atrodo jaunesnė nei visada. Galiausiai
nusuko akis nuo manęs ir pažvelgė į savo rankas, sudėtas ant kelių.
Iš įpročio nusiėmiau kepurę ir perbraukiau rankomis plaukus.
Jaučiau nuo savęs sklindantį viskio kvapą. Girdėjau sunkų ir greitą
Tesos alsavimą. Priderinau savo alsavimą ir pagalvojau, ką gi, po
galais, darau. Geriau tegu ji kalba negu sėdi ir nejaukiai tyli.
- Mano tėvas tik dabar nusprendė man pranešt, kad ketina
vesti Karen ir kad vestuvės įvyks kitą mėnesį. O turėjo seniai pa­
sakyt ir ne telefonu. Garantuoju, kad mielasis jaunasis Lendonas
jau kažin kada viską žino.
Tesos akys pervėrė mane. Ji atrodė šiek tiek nustebusi, kad pra­
šnekau atvirai. Nors neketinau leistis į smulkmenas. Viskis dėl to
kaltas.
- Esu įsitikinusi, kad jis turėjo priežasčių tau nieko nesakyti, -
Tesą panoro jį apgint.

193
 Na, žinoma. Kenas Skotas labai panašus į ją - sulaižytas, gražus
ir visada labai malonus.
- Tu jo nepažįsti. Aš jam nė velnio nerūpiu. Ar žinai, kiek kartų
kalbėjausi su juo per šiuos metus? Gal dešimt! Jam rūpi tik didelis
jo namas, busimoji žmona ir busimasis tobulas sūnus. - Gurkšte­
lėjau iš butelio ir atbula ranka nusišluosčiau lūpas. - Turėtum pa­
matyt lindynę Anglijoje, kurioj gyvena mano mama. Sako, jai ten
patinka, bet tikrai žinau, kad taip nėra. Ta skylė mažesnė už tėčio
miegamąjį šiame name! Mama, galima sakyt, išgrūdo mane čia,
kad būčiau arčiau jo, ir štai kas iš to išėjo!
- Kiek tau buvo metų, kai jis išėjo? - paklausė Tesą. Sunku
buvo suprast, ar smalsauja, ar užjaučia, ar tik stebisi. Dvejojau at­
sakyt.
- Dešimt. Bet ir iki tol, kol išėjo, jo nebūdavo namie. Kas
vakarą eidavo vis į kitą barą. O dabar jis ponas Tobulasis ir turi
visa tai... - mostelėjau į namą. Vaizdą pagyvino ryškių gėlių va­
zonai, išrikiuoti palei terasos kraštą.
- Apgailestauju, kad jis jus paliko, bet...
- Ačiū, man nereikia tavo gailesčio, - nutraukiau.
Ji nuolat už viską atsiprašinėja ir apgailestauja. Žiauriai knisa.
Ji nepažįsta mano tėvo, jai nereikėjo taikstytis su jo darbeliais iki
negalėjimo, kol galiausiai nieko neliko ir jis išėjo.
- Tai ne gailestis. Aš stengiuosi...
Teisti mane?
- Ką stengiesi? - prispaudžiau ją.
- Tau padėti. Palaikyti tave.
Jos lūpose žodžiai nuskambėjo gražiai. Bet blogai, kad ji nieko
apie mane nežino. Ji nežino, kam stengiasi padėt. Ji turi suprast,
kad nesu pastovus ir kad be reikalo Čia gaišta laiką. Turi išeit ir
daugiau su manimi nesikalbėt.
- Tu apgailėtina. Ar nesupranti, kad nenoriu tavęs čia matyt?
Nenoriu, kad būtum čia dėl manęs. Pakvailiojom, bet tai ne­
reiškia, kad noriu ko nors daugiau. O tu palikai savo puikųjį

194
vaikiną ir atsibeldei čia man „padėt*. Kas gali tave tokią pakęst? -
paklausiau, žiūrėdamas į pilkas jos akis, nuo mano žodžių vir­
tusias akmeniu.
- Tu taip negalvoji.
Ji manęs nepažįsta, bet gerai perprato. Žiebiau paskutinį smūgį.
» Galvoju. Keliauk namo.
Pergalingai iškėliau butelį ir išsižiojau. Staiga butelis išsprūdo
iš mano rankų ir nuskriejo per kiemą.
- Išprotėjai? - surikau.
Ji pakvaišo? Šitaip mėtyt brangius butelius po pievą! Žiūrėjau,
kaip ji skuba per pievelę prie durų, paskui pažvelgiau į butelį ir nu­
sekiau iš paskos. Tesą pačiupo butelį ir padėjo ant terasos krašto,
netoli stalo. Susvyravau, bet pajėgiau užstot jai kelią.
- Kur eini? - paklausiau.
Žvelgiau į ją, neleisdamas eit į vidų. Kiemo žibintai pirma
sušvito jos akyse, paskui šešėlis nuslinko jos skruostais. Žiūrėjau
į ją, o ji žiūrėjo į žemę.
- Einu padėsiu Lendonui sutvarkyti, ką padarei, ir važiuosiu
namo.
Pasakė taip įtikinamai, kad nebuvo ko ginčytis. Vis dėlto aš
esu meistras surast menkiausią plyšelį, beveik nematomą įtrūkimą,
kad reikalą pasukčiau savaip.
- Kodėl turėtum jam padėt?
Jis mane išdavė ir jai pirmai paskambino, o dabar ji palieka
mane ir eina jam padėt.
* - Todėl, kad jis, ne taip kaip tu, - lėtai, tvirtai ir ryžtingai
atsakė, - nusipelnė pagalbos.
Jos žodžiai dūrė man į širdį, o akys įžūliai žvelgė tiesiai man į
akis. Ji teisi. Lendonas toks, kad visi nori jam padėt. Sužinojęs ką
nors bloga, jis nieko nedaužo ir nelaužo. Jis vertas jos laiko ir dė­
mesio, kaip ir vertas įeit į šį didelį namą, būti šiltai pasveikintas ir
turėt savo kambarį. Jis vertas namie gaminto valgio. Jam nereikia
tuščiame kambary valgyti parsinešto maisto ir gyvent namuose,

195
pilnuose nepažįstamųjų, kurie slapčia jo nekenčia. Ji teisi. Todėl,
netaręs nė žodžio, praleidau ją į namą.
Eidama pro šalį taip pažiūrėjo, kad pasijutau it perkūno trenktas
ir negalėjau išmest iš galvos to vaizdo. Išsiėmęs telefoną, peržiū­
rėjau tas kelias jos nuotraukas. Vienoje eina prie upelio... Plaukai
tokie šviesūs saulėje, oda švyti. Ji buvo santūri, gal nervinga, bet
nuotraukose atrodė labai rami. Tesą tikra gražuolė. Kodėl ji norėtų
man padėt? Ko Lendonas pripasakojo jai apie mano gėrimą? Už­
simoviau kepuraitę ir po kelių minučių vis dėlto įėjau vidun. Pra­
vėriau duris peršinčiomis akimis ir kalančia galva.
- Tesą, ar galim pasikalbėt, ką? - nedelsdamas paklausiau.
Lendonas pasilenkęs mėtė indų duženas į plastikinę šiukš-
liadėžę. Tesą linktelėjo ir aš įsispoksojau į jos veidą. Paskui nu­
žvelgiau jos kūną ir pastebėjau kruviną pirštelį, kurį laikė po
vandens čiaupu. Keliais žingsniais perėjau virtuvę.
- Skauda? Kas nutiko?
- Nieko, tik šukė, - atsakė.
Įbrėžimas atrodė menkas, bet buvo sunku įsižiūrėt. Suėmiau
jos ranką ir ištraukiau iš po vandens. Žaizda gal centimetro ilgio ir
pusės tiek gylio. Gyvens. Tik reikia aprišt. Jos rankutė tokia lengva,
tokia šilta, laikydamas ją pajutau, kad ėmiau ramiau kvėpuot.
Paleidau ranką, o Tesą giliai atsiduso.
- Kur pleistrai? - paklausiau Lendono.
- Vonioje.
Aš jį sunervinau. Aišku iš balso. Spintelėje lengvai radau mažą
pleistrų dėžutę. Nuo apatinės lentynos paėmiau antibakterinio
tepalo ir grįžau į virtuvę. Antrą kartą paėmiau Tesos ranką ir iš­
spaudžiau tepalo ant piršto galiuko. Ji atsargiai žvelgė į mane... Ko
gero, nesuprasdama, ką galvot. Pleistras man priminė mamą ir su­
mautas naktis labai labai seniai. Nusipurtęs prisiminimus, apsukau
pleistrą aplink Tesos pirštą.
- Klausyk, ar galim pasikalbėt? - antrą kartą paklausiau Tesos.
Ji linktelėjo. Paėmiau ją už rankos ir vėl nusivedžiau į kiemą.
Ten daugiau privatumo, Lendonas negirdės. Prie staliuko paleidau
196
Tesos ranką ir pristūmiau kėdę. Bent tiek galiu padaryt. Mano
rankai šalta ir ausyse negirdžiu kraujo pulsavimo. Jaučiu ramybę ir
vėsą. Antrą kėdę prisitraukiau iš kito terasos krašto, iškloto plyte­
lėmis. Atsisėdęs priešais beveik liečiau jos kelius.
- Hardinai, apie ką mudu galime kalbėtis? - paklausė Tesą vi­
siškai abejingai.
Nusiėmiau kepurę ir nutėškiau ant stalo tarp mudviejų. Pirštai
paniro į plaukus. Jaučiausi grynas niekšas, kad prieš kelias minutes
elgiausi kaip pusgalvis. Norėjau, kad ji žinotų, jog nesu jos lab­
daros objektas, sulaužyta lėlė, bet dabar vos laikiausi nuo adre­
nalino antplūdžio. Pradedu suvokt, kad esu tikriausias gyvulys.
- Atsiprašau, - tyliai ištariau. Žodis tartum pakibo tarp mūsų.
Tesą tylėjo. - Ar girdėjai, ką pasakiau?
- Taip, girdėjau! - atšovė ji įžūliausiai iškėlusi smakrą. Susi­
nervinusi.
Susinervinus? Tai ai čia susinervinęs. Ji atėjo, įsiterpė į mano
šeimos reikalus, o paskui nepriima atsiprašymo? Pasilenkęs pasi­
ėmiau butelį ir atsukau kamštelį. Tesą piktai žiūrėjo, kaip su pasi­
tenkinimu nurijau gurkšnį.
- Su tavim labai sunku.
- Su manimi sunku? Tu gal juokauji? Hardinai, ko tu iš manęs
tikiesi? Koks tu žiaurus... labai žiaurus!
Tesos lūpos drebėjo, o akys pritvinko ašarų. Bandė išsitiest, bet
susigūžė. Atrodo, žiauriai nuliūdo.
- Nenorėjau, - sukuždėjau.
v- Norėjai ir puikiai tai supranti. Tikslingai šitaip padarei. Gy­
venime dar niekas taip blogai su manimi nesielgė.
Negali būt. Aš nieko panašaus negalvojau. Jeigu mano, kad čia
buvo blogiausia, ką patyrė gyvenime, tai nieko nebuvo patyrusi.
- Tai kodėl esi tokia atkakli? Kodėl neatstoji nuo manęs? - pa­
klausiau.
Jeigu aš toks blogas, kodėl ji vis dar su manim? Nutildžiau
proto balsą, kuris bandė paklaust, kaip jausčiausi, jeigu ji paliktų
mane ramybėje.
197
 - Jeigu aš... nežinau. Bet galiu užtikrinti, kad po šio vakaro
daugiau nesiartinsiu prie tavęs. Išsibrauksiu iš literatūros kurso ir
išklausysiu jį kitą semestrą, - atsakė.
Sėdėjo sukryžiavusi rankas ant kelių, vėjas plaikstė ant pečių
jos plaukus. Galvojau, ar jai šalta? Nenoriu, kad mestų literatūrą.
Tai vienintelis suplanuotas pastovus laikas, kada galiu pabūt su ja.
- Ne, nereikia, prašau, nedaryk to.
- Kodėl tau rūpi? Juk nenori priverstinai bendrauti su tokiais
apgailėtinais asmenimis kaip aš, ar ne?
Tesos žodžiuose išgirdau skausmą, bet nepažįstu jos taip gerai,
kad suprasčiau, ar jis tikras. Norėčiau, kad būtų. Pagalvojau, kiek
žmonių iš tikrųjų ją pažįsta - tikrąją ją. Kalbu apie tą, kuri su­
raukia antakius prieš nusišypsodama, apie tą, kuri turbūt nemano,
kaip jos mama, kad elgiasi netinkamai.
- Aš ne tai norėjau pasakyt... tai aš esu apgailėtinas, - atsidusau
ir atsirėmiau į kėdės atlošą. Tesos akys vėrė mane kiaurai.
- Tiek to, dėl to nesiginčysiu, - atsakė ir stipriai suspaudė
lūpas. Ištiesė ranką paimt butelį, bet šįkart aš buvau už ją grei­
tesnis. - Tai tu esi tas vienintelis, kuris gali prisigerti? - pažiūrėjo į
mane ir akys prilipo prie žiedo antakyje.
- Pamaniau, kad vėl numesi, - padaviau jai butelį.
Man nepatinka, kad ji geria, bet ji nusiteikusi karui, o aš ne.
Aš tik noriu, kad ji liktų. Man patinka ramybė, kai ji yra šalia. Tesą
žagtelėjo paragavusi viskio.
- Ar dažnai geri? Pirma sakei, kad anksčiau negėrei, - tardė
mane,
- Iki šio vakaro buvo maždaug šeši mėnesiai. - Šeši mėnesiai
velniop. Sveikinu, Hardinai.
- Manau, tau išvis nereikėtų gerti. Neblaivus tampi blogesnis
negu esi,-* lyg juokaudama ištarė Tesą, bet supratau, kad kalba
rimtai.
- Manai, kad aš blogas žmogus?
Laukdamas atsakymo, nepakėliau akių nuo žemės. Ji tuojau
pasakys „taip“, kaip pasakytų ir visi kiti.
198
 - Taip.
Atsakymas manęs nenustebino, bet giliai giliai tikėjausi, kad
pasakys „ne“,
- Aš nesu blogas. O gal ir esu. Noriu, kad tu... - pradėjau.
Aš juk nesu beviltiškai blogas? Galėčiau būt geresnis, jeigu ji
manęs paprašytų. Pažvelgęs į Tesą pastebėjau virpančias jos lūpas,
laukiančias, kad baigčiau sujauktą mintį. Aš noriu būti geras,
noriu, kad ji laikytų mane geru.
- Ko tu nori iš manęs? - nekantriai paklausė Tesą.
Įspraudė butelį man į rankas, o aš atsisėdau ant stalo nenugėręs
alkoholio. Kaip atsakyt ir nepasirodyt apgailėtinam? Galiu nustoti
gert, galiu būti malonesnis žmonėms ar tik jai.
- Nieko.
Nerandu jai tinkamų žodžių.
- Aš jau eisiu.
Tesą atsistojo ir tuoj pabėgs nuo manęs. Ji labai greita, o aš ne­
noriu, kad išeitų. Labiau pasistengsiu.
- Neišeik, - nusekiau iš paskos. Tesą sustojo, ir jos veidas at­
sidūrė visai šalia. Kai atsikvėpė, net užuodžiau dvelktelėjusį viskio
kvapą.
- Kodėl? Ar dar ne visus užgauliojimus man išsakei? - rik­
telėjo. Žodžiai smogė skaudžiau nei visada. Ji vėl nusisuko, aš vėl
pabandžiau ją sulaikyt. Sugriebiau už rankos ir truktelėjau atgal.
- Nenusisuk nuo manęs! - surikau. Kaip ji gali ateit čia, suknist
protą ir išeit. Žiauriai nekenčiu tų, kurie man šika į širdį.
%- Jau seniai turėjau nuo tavęs nusisukti! - Tesą kumščiais trenkė
man į krūtinę. - Nesuprantu, kodėl apskritai esu čia! Atlėkiau tą
pačią sekundę, kai Lendonas paskambino! - barėsi. Veidas išraudo,
lūpos judėjo greitai. Skubiai apsilaižiusi išdžiūvusias lūpas, baigė
piktą tiradą. - Palikau savo vaikiną, kuris, kaip sakei, vienintelis
gali mane pakęsti, ir atvažiavau čia dėl tavęs!
Tesos žodžiai vienas po kito krito man į širdį. Ji tikrai paliko
savo vaikiną ir atvažiavo čia. Ji neturi jokios priežasties būti čia su
manim. Tai gal aš ne toks blogas, kaip maniau, ir gal ji tai mato?
199
 - Žinai ką? Tu teisus, Hardinai, aš esu apgailėtina. Aš apgai­
lėtina, kad čia atvažiavau, apgailėtina, kad apskritai bandžiau...
Negalvodamas prisitraukiau ją ir prispaudžiau lūpas prie jos
burnos. Ji įsirėmė į mano krūtinę, priešinosi, bet jaučiau, kad
mano rankose kūnas atsipalaiduoja.
- Tesą, pabučiuok mane, - maldavau. Man jos reikia. - Prašau,
pabučiuok. Man reikia tavęs, - pabandžiau dar kartą, paskutinį,
sulaukt jos bučinio.
Liežuviu paliečiau suspaustas lūpas, ir jos prasivėrė. Ji iškart
man pasidavė - noriai ir visiškai. Prisiglaudė, atsiduso su mano
kvėpavimu. Suėmiau delnais jos skruostus ir mėgavausi jos skoniu.
Liežuviu perbraukiau apatinę lūpą ir ji suvirpėjo. Apglėbęs ją pasi­
nėriau į jos ramybę. Namuose pasigirdo triukšmas, ir Tesą atšlijo.
Daugiau jos nebučiavau, tik laikiau apkabinęs.
- Hardinai, aš tikrai turiu eiti. Negalime ilgiau taip elgtis, tai
negerai mums abiem, - pasakė Tesą,
Ji apgaudinėja save. Mums pavyks.
- Ne, mes galim ir toliau taip elgtis, - patikinau. Nesuprantu, iš
kur staiga užplūdo viltis, bet kažkoks geras jausmas įsitaisė mano
krūtinėje.
- Ne, negalim. Tu nekenti manęs, ir aš visai nenoriu būti tau
bokso kriauše. Tu trikdai mane. Vieną minutę sakai, kaip labai negali
manęs pakęsti arba žemini po intymiausio mano išgyvenimo...
Aš tai padariau. Po velnių, turiu jai paaiškint, kas nutiko, ir kad
kartais sąmoningai viską sugriaunu. Visada taip elgiausi. Kai buvau
dvylikos, močiutė sumanė surengt mano gimtadienio šventę. Iš­
siuntinėjo kvietimus ir užsakė tortą. Tačiau tą dieną visiems pa­
sakiau, kad šventė neįvyks, ir visą dieną niūrus prakiūtojau savo
kambary. Nė neparagavau torto. Tiesiog kartais viską sugriaunu...
Bet galiu išmokt liautis taip elgtis. Jeigu tai reiškia pabučiuot Tesą
ir pajust, kaip ji vėl man pasiduoda, padarysiu bet ką.
Norėjau nutraukt ją, bet ji sulaikė mane prispaudusi smilių
prie mano lūpų. Jeigu pirštas nebūtų aprištas pleistru, būčiau pa­
bučiavęs žaizdą.
200
 . - O kitą minutę bučiuoji mane ir sakai, kad tau manęs reikia.
Aš nepatinku sau tokia, kokia būnu su tavimi, ir man nepatinka
jaustis, kaip jaučiuosi, kai prišneki man visokių šlykštynių.
- Kokia tu esi su manim? - paklausiau. Tokia ji man patinka.
Ji geresnė už daugumą.
- Tokia, kokia nenoriu būti, tokia, kuri apgaudinėja savo
vaikiną ir nuolat pyksta.
Tesą nutilo. Ji gėdijasi būti tokia, kokia būna su manim. Dėl to
jaučiuosi paskutinis gyvulys. Noriu, kad būtų laiminga leisdama
laiką su manim. Noriu, kad trokštų manęs taip pat nesutramdomai
kaip aš - jos.
- Ar žinai, ką galvoju apie tave, kai esi su manim? - paklausiau.
Nykščiu perbraukiau jos smakro liniją ir nuo prisilietimo Tesos
akys virpėdamos užsimerkė.
- Ką? - sušnibždėjo beveik nejudindama lūpų. Dabar, kai laukė
atsakymo, tarp mudviejų nusistovėjo ramybė.
- Esi savimi, - nuoširdžiai atsakiau. - Manau, kad su manim
esi savimi, bet nepajėgi to suvokt, nes perdėm rūpiniesi, ką visi
kiti galvoja apie tave. Žinau, ką padariau, kai pirštu pamaloninau
tave... - Ji susigūžė nuo stačiokiškų mano žodžių. - Atsiprašau...
po tavo patirties. Žinau, kad negerai elgiausi. Šlykščiai jaučiausi,
kai įsėdai į mano mašiną.
- Abejoju, - užvertusi akis Tesą mane nutraukė.
- Tai - tiesa, prisiekiu. Žinau, galvoji, kad esu blogas žmogus...
bet tu padarei mane... - nepajėgiau baigt sakinio. Ji vis giliau skver­
biasi į mane ir tai baugina. - Nekreipk dėmesio.
- Hardinai, arba baigi sakinį, arba aš tuojau pat išeinu.
Buvo aišku, kad ji taip ir padarytų. Tesą laukė viena ranka įsi­
rėmusi į šoną ir įsmeigusi šaltas akmenines akis.
- Tu... tu verti mane norėt būti geresnį, dėl tavęs... Tesą, noriu
būti geresnis dėl tavęs, - tyliai pasakiau, o ji aiktelėjo.

201
 Dvidešimtas

Jis puolė į paniką, kai ji ėmė spausti jj dėl stereotipų ir ištikimybės įrodymų. Jis
jautėsi kaip laukinis gyvūnas, įspraustas į kampą ir uždarytas į narvą. Jo nar­
vas buvo nuoširdumas, o ji grasinosi užrakinti ir išmesti raktą. Jis negalėjo jos
prarasti, bet su kiekviena diena darėsi vis sunkiau ją sulaikyti. Ji sumušė jį jo
paties ginklu, klausinėdama dalykų, kurių, jo manymu, neturėjo teisės klausti.
Kai ji panoro daugiau, pareikalavo, priimdama tik teigiamą atsakymą. Bet kai
jis panoro daugiau, ji atsispyrė nuolat atsiprašinėdama.

- Hardinai, iš to nieko neišeis - mes pernelyg skirtingi. Pirma,

tu nepripažįsti pasimatymų, prisimeni? - žiebė Tesą.
Ji atsitraukė nuo manęs ir aš tik galėjau tikėtis, kad nebandys iš­
važiuot iš mano tėvo namų. Atrodė, kad viskas, apie ką kalbėjomės,
jau nebuvo tik ateitis. Vedybos, gyvenimas kartu, skyrybos, nesky-
rybos. Tesą jaučia spaudimą planuot visą savo gyvenimą, o aš ne.
Taigi, manau, turėtų būt aišku, kad aš nepakęsiu jokio spaudimo.
Kad ir kas būtų, ji vis vien spaudė mane būti geresnį.
- Ne tokie jau mes skirtingi. Mums patinka tie patys dalykai,
pavyzdžiui, mudu abu mėgstam skaityt, - pasakiau. Visada turiu
prieš ją apsigint.
- Tu nevaikštai į pasimatymus, - pasityčiojo.
- Žinau, bet gal galėtume... būti draugais?
Draugais?Ar tikrai, Hardinai? Jos akyse švystelėjo nusivylimas.
201
 - Man regis, sakei, kad mes negalim būti draugais. Ir aš su
tavimi nedraugausiu - žinau, ką turi galvoje. Tu nori visų vaikino
privilegijų pats niekuo neįsipareigodamas.
Paleidau ją ir praradau pusiausvyrą. Susvyravau, bet išsilaikiau.
- O kas čia taip blogai? Ar tau reikia viską sudėliot į lentynėles?
Džiaugiuosi, kad tarp mūsų yra erdvės ir šviežio, viskiu nedvo­
kiančio, oro.
- Taip, Hardinai, ir nors pastaruoju metu menkai tvardžiausi,
vis dėlto turiu savigarbą. Nebūsiu tavo žaislas, ypač kai elgiesi su
manim kaip su šiukšle. - Įpykusi Tesą mosavo rankomis. - O be to,
Hardinai, aš jau užimta.
Ji naudoja tą liurbį kaip priedangą? Oi, tik nereikia! Ką ji čia
nori apgaut?
- Ir pažiūrėk, kur dabar esi, - sausai konstatavau.
Ji mojuoja savo vaikinu kaip vėliava man prieš akis, provokuoja
juo ir skundžiasi - aš juk taip pat elgiuosi su Mole. Be abejo, čia ji
neįžiūri dvigubų standartų, o alkoholis šįvakar viską tik pablogina.
Aš pakankamai protingas, kad suprasčiau, bet ganėtinai bukas, kad
prisiverčiau nebūt gyvulys. Be to, esu užtektinai prisigėręs, kad į
viską lengvai nusispjaučiau. Aš nusiaubiau tėvo valgomąjį.
Tesą grėsmingai šyptelėjo ir parodė dantis ir dar daugiau.
- AŠ myliu jį ir jis myli mane.
Jos žodžiai dūrė man į širdį. Paskutinis smogė į kaulus. Pa­
sitraukiau toliau ir užkliuvau už kėdės. Velniai rautų mano pu­
siausvyrą.
- Nesakyk man šito.
Pakėliau ranką, lyg galėčiau apsigint nuo jos žodžių. Tesą ne­
nusileido. Ji įsiutusi ir įsijautusi ir nusiteikusi eit iki pabaigos.
- Taip kalbi tik todėl, kad esi girtas. Rytoj ir vėl manęs nekęsi.
Nekęsiu jos? Nekęsiu jos? Lyg galėčiau jos nekęst. Nusivylęs ap­
sisukau ir bandžiau galvot, kokie žali medžiai nuo lietaus.
- Aš visai nejaučiu tau neapykantos, - galiausia ištariau. - Jei
pažiūrėtum man į akis ir pasakytum, kad nori mane palikt vieną
ir daugiau su manim nesikalbėt, aš suprasčiau. - Nenoriu, kad ji
203
ištartų šiuos žodžius, numirčiau juos išgirdęs, bet jeigu ji taip jau­
čiasi, jeigu nori, kad atšokčiau, aš tai padarysiu. - Prisiekiu, nuo
šios akimirkos daugiau niekada prie tavęs nesiartinsiu. Tik pa­
sakyk.
Bandžiau įsivaizduot savo gyvenimą be jos. Išeidama išsineštų
visas spalvas, kuriomis buvau nusispalvinęs savo gyvenimą. Ne­
leisdamas jai atsakyt, kalbėjau toliau:
- Pasakyk, Tesą, pasakyk, kad gyvenime daugiau nenori manęs
matyt.
Prisiartinau ir pirštais perbraukiau nuogas jos rankas. Nuo
mano prisilietimo oda pašiurpo, lupos prasivėrė. Pasilenkiau ir su­
kuždėjau:
- Pasakyk, kad daugiau nenori pajusti mano prisilietimo.
Priglaudžiau pirštą jai prie kaklo ir švelniai brūkštelėjau žemyn
iki apykaklės ir palei ją. Tesą kone sustingo ir nepajėgė ištart nė
žodžio. Pasilenkiau dar arčiau, beveik paliečiau jos veidą. Jaučiau
jos įtampą. Bet mus išblaškė tylus gaudesys.
- Kad niekada daugiau nenorėsi manęs pabučiuot... - pri­
dūriau dar tyliau ir ji suvirpėjo. - Pasakyk, Teresa, - per jėgą iš­
tariau žodžius, kurių visai nenorėjau ištart.
Vos vos išgirdau, kai ji ištarė mano vardą, bet pajutau ant lūpų
jos alsavimą.
- Tesą, tu negali man atsispirti, kaip ir aš negaliu atsispirti
tau. - Ji dvejojo, bet neatrodė, kad mano žodžiai ją baugino. » Ar
pasiliksi šiąnakt su manim? - paklausiau jos lūpų.
Tesą nusuko akis nuo manęs į namą ir atšlijo. Atsigręžiau pa­
žiūrėt, kas ją pabaidė. Nieko nematyt. O ji pasakys, kad turi eiti.
Ne, ji negali išeit. Aš dar negaliu šiuose namuose pasilikt vienas.
Netikiu, kad ketinu čia pasilikt.
- Velnias, - sumurmėjau ir perbraukiau rankomis plaukus. -
Prašau, pasilik, prašau prašau. Tu tik pasilik šiąnakt ir jeigu rytą
nuspręsi man pasakyt, kad daugiau nenori manęs matyt... - Ne­
noriu tokio pasirinkimo, bet, deja, jis toks yra. - Tik būk gera - pa­
silik. Tesą, maldauju, nors paprastai to nedarau.
204
 Gyvenime niekada nesu maldavęs. Gal čia alkoholis, o gal ji
išvedė mane iš proto. Sunku pasakyt. Tesą linktelėjo, nuo šviesos
žibančiomis akimis.
- O ką aš pasakysiu Nojui? - Jo vardas nuskambėjo kaip
niuksas į paširdžius ir priminė, kad Tesą mano tik laikinai. Man
reikia daugiau laiko su ja. - Jis manęs laukia, aš išvažiavau jo
mašina, - paaiškino.
Tesą paliko Nojų savo kambary? Dėl manęs? Nežinau, kas iš
to išeis. Ar jie išsiskyrė? Ar jis žino, kad ji su manim? Pagalvojau,
ar tas vaikinas apskritai žino mano vardų? Mane be proto siutina,
kad nežinau, kaip labai ji susižavėjusi manim. Stef nepasakys šito,
o pati Tesą dar mažiau išsiduos.
Ar jai tikrai taip rūpi, ką galvoja jos vaikinas? Spoksojau į namo
sieną. Žali vynmedžiai apaugę visą sieną. Žibintai taip ryškiai
šviečia. Įtariu, kad tikrovė, ko norėtų, smarkiai ją pribloškė.
- Pasakyk jam, kad turi pasilikt... Nežinau. Nieko nesakyk. Ką
blogiausia jis gali padaryt?
Man smalsu, kodėl Nojus turi jai tokią įtaką. Tesą atsiduso. Ji
taip nuoširdžiai susimąstė, kad apatinė lūpa net atvipo. Kas čia gali
būti tokio blogo?.. Pasakys jos mamai? Negi ji pamiršo, kad Tesai
jau aštuoniolika?
- Ko gero, jis jau užmigo, - pasakiau.
Beje, tai juk tiesa, juk jam dar galioja vidurinės mokyklos ko­
mendanto valanda. Tačiau Tesą papurtė galvą, o aš atsirėmiau į te­
rasos atbrailą.
, - Ne, nes jis neturi galimybės nuvažiuoti į viešbutį.
Į viešbutį? Šitas mailius apsistojo kažkokiam viešbuty? Argi jis
pakankamai suaugęs, kad galėtų pats užsisakyt kambarį?
- Į viešbutį? Pala, tai jis nepasiliks pas tave?
Aš sutrikęs.
- Ne, jis užsisakė viešbučio kambarį netoliese.
Tesą nuleido akis į medines terasos grindis ir patrepsėjo koja.
Jai nesmagu.
- O tu nakvotum ten su juo?
105
 - Ne, jis nakvotų viešbutyje, - tyliai atsakė sutrikusi. Vis dar
nepakeldama akių, pridūrė: - O aš nakvočiau savo kambaryje.
Kaip suprast? Ar ji bent kiek jam patinka? Ar jam apskritai pa­
tinka moterys? Noriu pasakyt - pažiūrėkit į ją!
- Ar jis normalus? - neišlaikęs leptelėjau.
Jis negali būt normalus. Nebent apgaudinėja Tesą. Nors tai būtų
šlykštu, bet man žiauriai naudinga. Ir tai nereiškia, kad ji nedaro to
paties. Tesą pašiurpusi net išsižiojo.
- Žinoma, kad taip!
Mano nuomone, nenormalu, kad jai nekeista, jog jos vaikinas
nenori pasilikt pas ją.
- Nepyk, bet čia kažkas negerai. Jei tu būtim mano, niekur nuo
tavęs nesitraukčiau. Dulkinčiau tave vos progai pasitaikius.
Ir tai tiesa. Kas rytą pažadinčiau ją įsikniaubęs į tarpukojį. Kas
vakarą išpurtyčiau jos mintis ir priversčiau Šaukt mane vardu. Tesą
visa išraudo ir nusisuko nuo mano akių. Man patinka, kaip mano
žodžiai ją veikia. Nuo tamsos man skauda galvą. Medžiai sukasi
labai greitai, kamienai smarkiai siūbuoja. Be to, noriu eit į vidų, bet
tik su ja. Ypač po mūsų kartu praleisto vakaro. Pažvelgiau į Tesą ir
negalėjau atplėšt akių nuo pravirų lūpų.
- Einam į kambarį. Medžiai labai siūbuoja. Turbūt tai ženklas,
kad per daug išgėriau.
Tesą pažiūrėjo į namą, paskui - į mane.
- Tu čia lieki?
Linktelėjau ir ištiesiau jai ranką. Ji čia irgi lieka. Sunku pa­
tikėt, kad nakvosiu Keno namuose, nors tas žmogus taip pasielgė
su manim.
- Taip, tu irgi. Einam.
Paėmiau ją už rankos, kol nesumąstė prieštaraut. Kai įėjom
į vidų, Tesą norėjo ištraukt ranką ir nueit greičiau. Virtuvę no­
rėjau pereit didesniais žingsniais. Ant grindų dar mėtėsi šiukšlių.
Dauguma indų šukių jau buvo sumesta į šiukšliadėžę, dauguma
stiklų duženų - sušluota nuo grindų. Dieve mano, Lendonas gali
susitvarkyt. Galų gale, juk jis gauna mano tėtuką. Tiesą sakant,
206
jau gavo. Kažkas, tik ne aš, visada turėjo Keną Skotą. Viskis, barai,
Karen, Lendonas, šis didelis namas, jis pasirodė toks menkas, kad
iki pernai savo gyvenime neturėjo man kambario. O dabar galvoja,
kad būsiu tuo patenkintas? Nė už ką.
Stipriau suspaudžiau Tesos ranką ir nuėjom per namą, užlipom
laiptais. Jei teisingai prisimenu, einam į kambarį, kuris paskutinis
koridoriuje viršuje. Čia tiek daug visokių durų. Mes visai nenorim
įsibraut į Lendono kambarį ir užtikt jį masturbuojantis.
Pagaliau priėjom paskutines duris. Tesą žingsniavo ramiai,' ir
man tai patiko. Nenoriu pernelyg jos spausti ir negaliu atsikratyt
minčių apie netikėlį savo spermos donorą. Kambary buvo tamsu.
Teko ieškot šviesos jungiklio.
- Hardinai? - tamsoje sukuždėjo Tesą.
Pro vos praskleistą užuolaidą į kambarį sklido blyški mėnulio
šviesa. Paleidau Tesos ranką ir žengiau tolyn. Neįmanoma surast to
prakeikto jungiklio. Slankiojau rankomis po lygią sieną, bet niekas
neužkliuvo. Kaip suprast? Matau kažkokį kontūrą ant stalo - gal tai
lempa? Bet kitame kambario gale, tad turiu eiti aklai. Bato galu už­
kliuvau už kažko ir vos nenuvirtau ant grindų.
- Velnias! - apkeikiau tą kažką.
Šiame kambaryje turbūt apskritai nėra jokio šviestuvo. Kenas
ir Karen veikiausiai norėjo pasityčiot iš manęs. Ant staliuko
užčiuopiau lempos gaubtą. Valio!
- Aš tuoj! - pasakiau Tesai ir truktelėjau grandinėlę.
Lemputė žybtelėjo, ir mane apakino stebėtinai ryški tokios
mažos lempelės šviesa. Kelis kartus mirktelėjau ir apžvelgiau
kambarį. Savo kambarį. Savo kambarį, kuriame niekada nebuvau.
Niekada.
Miegamasis priminė neva įmantrų viešbutį. Sienos nudažytos
šviesiai žaliai su ryškiai baltais papuošimais palei lubas ir grindis.
Net ir kilimo raštai su tokiom pat linijom. Prie galinės sienos
dunksojo šlykščiai didelė lova su kalnu pagalvėlių prie brangaus
raudonmedžio galvūgalio. Vienintelė priežastis, pateisinanti lovos
dydį, bus Tesą, gulinti nuoga tamsiai pilkuose pataluose. Deja, šito
*07
nebus. Ji stovėjo prie stalo, tokio pat raudono kaip lova, ant kurio
puikavosi naujutėlis „Mac“ kompiuteris. Padlaižiai. Pasikasiau
sprandą.
- Štai, mano... kambarys.
Nesumojau, ką dar pasakyt. Tesą prikando apatinę lūpą ir pa­
klausė:
- Tu čia turi kambarį?
Nesisavinu šio kambario nė per nago juodymą, bet formaliai jis
mano. Kas galybę kartų kartojo, kad turiu čia kambarį, kuris pri­
klauso tik man? Lyg man turėtų padaryt įspūdį lova su baldakimu
ar didžiulis kompiuteris.
- Taip... Tiesą sakant, nesu čia miegojęs... iki šio vakaro, - ne­
jaukiai paaiškinau. Norėčiau tikėt, kad ji daugiau nieko neklau-
sinės, bet žinau, kad klausinės.
Lovos kojūgaly stovi griozdiška dėžė, kurios vienintelė pa­
skirtis, mano nuomone, sutalpint tą stirtą pagalvėlių. Mano galva,
jau geriau ant jos sėdėt susikėlus kojas. Tesą žiūrėjo į mane, tik­
riausiai, sudarinėdama klausimų sąrašą, nes ji tokia smalsutė. Nu­
sitraukiau kojines ir sugrūdau į batus. Ant kulkšnies pastebėjau
kelis įbrėžimus. Matyt, į batą buvo įkritusios kelios šukės. Po
velnių. Tesą, regis, baigė savo sąrašą, nes prisiartino ir išsižiojo.
- Šit kaip. Ir kodėl?
Įkvėpiau ir nutariau atsakyt, užuot apsimetinėjęs.
- Todėl, kad nenorėjau. Man čia nepatinka, - nuoširdžiai at­
sakiau.
Man tikrai čia nepatinka. Pykstu, kad nuo vaikystės mamos
namuose Londone miegojau ant to paties nušiurusio čiužinio ir
su ta pačia patalyne. Kol Tesą virškino mano nuoširdų atsakymą ir
formulavo naują klausimą, atsisegiojau ir nusimoviau džinsus. Per
dvi sekundes, kurias stovėjau priešais ją su trumpikėmis, santūrios
Tesos akys išsiplėtė iš nuostabos ir atsargos.
- Ką tu darai? - paklausė.
- Nusirengiu, - atsakiau kilstelėjęs antakį. Žinau, kad jai pa­
tinka klausinėt, bet kodėl taip dažnai - be reikalo?
208
 - Matau, bet kodėl?
Tesą negalėjo atitraukt akių nuo mano tarpukojo. Jeigu dedasi
esanti subtili ir apsimeta negalvojanti apie mano kotą, tai yra be­
viltiškai prasta aktorė. Mūsų akys susitiko.
- Jeigu ką, tai neketinu miegot su siaurais džinsais ir batais, -
pasakiau. Plaukai nuslydo per kaktą ir turėjau juos nubraukt.
- Šit kaip, - tyliai sumurmėjo Tesą.
Laukiau, kad dar ką nors pasakytų, bet ji tylėjo. Žiūrėdamas jai
j akis, nusitraukiau marškinėlius. Tesos žvilgsnis nuslydo žemyn
nuo mano kaklo iki pilvo ir apžvelgė kiekvieną piešinio liniją. Il­
giausiai žiūrėjo į medį ant pilvo. Galvojau, ar jai patinka, ar šis
mano pomėgis atrodo nepatrauklus. Nuo įdėmaus žvilgsnio pasi­
jutau nejaukiai. Nežinojau, ko griebtis, kol ji taip įdėmiai apžiū­
rinėja mano piešinius. Kiekvienas kūno centimetras, paliestas jos
akių, virto žąsies oda. Skaičiau, kad tuomet oda dega, bet dabar
jaučiau, kaip kūnas lėtai stingsta.
Tesą neatitraukė akių nuo mano kūno. Nustebinau ją sviedęs
savo marškinėlius. Ji buvo pagauta ekstazės, tad nepastebėjo ir ne­
sugavo. šmėstelėjo mintis, kaip įkalbėt ją nusirengti, kad galėčiau
apžiūrėt jos kūną, paganyt akis į jos trūkumus, kurių ji taip drovisi
ir kurių aš visai nematau.
Labai norėčiau žinot, ką galvoja. Norėčiau geriau ją pažint.
Staiga panorau kuo geriau ir įvairiapusiškiau ją pažint. Ji galėtų
būti mano kaimynė, užsukusi ko nors pasiskolint, kad galėčiau pa­
klaust visko, ko panorėjęs. Paklausčiau, kodėl ji tiek daug klau­
sinėja, kodėl sutrikusi ar supykusi visada suraukia antakius. Pa­
klausčiau, ką norėtų veikti gyvenime. Paklausčiau, kaip jaustųsi,
jei daugiau nesusitiktume. Paklausčiau, ar galėtų būti man atlaidi.
Bet tikrovė yra tikrovė, ir ji tokia, kad mes vis dar nepažįstami.
Ji beveik nieko nežino apie mane, o jei žinotų bent pusę to, ką esu
gyvenime pridaręs, jai būčiau visai neįdomus. Nebūtų svarbu nei
mano tatuiruotės ar reakcija į jas, o jos požiūris į mane iš kandaus
taptų pagiežingas. Turiu būt atsargus, nes, jei neliks mano paslap­
tingumo, neliks ir Tesos.
109
 Po galais, man sukasi galva. Svaigulys nyksta, bet galva pradeda
užknist. Reikia kuo greičiau praskaidrint situaciją.
- Gali miegot su jais, - šyptelėjau. - Spėju, nenorėsi miegot
vien su apatiniais. Bet, aišku, aš nė kiek neprieštaraučiau, jei mie­
gotum tik su jais.
- Man bus gerai ir su marškinėliais, - atsakė Tesą, bet nieko
dar nebuvau girdėjęs kalbant taip neįtikinamai.
Ji nenori miegot su savo baisiu sijonu ir dar baisesne palaidine.
Nors palaidinė dar net visai nieko - žydra spalva dera prie akių.
Jokia panaši mintis anksčiau nebūtų šovusi j galvą... Dera prie jos
akių?Ką tai apskritai reiškia? Šįvakar ji suka man galvą labiau negu
viskis.
- Gerai. Kaip nori. jei tau patogu jaustis nepatogiai - pirmyn.
Priėjau prie lovos ir numečiau ant grindų pirmą pasitaikiusią
pagalvėlę. Tesą kažkodėl suirzo. O gal suirzo, kad esu pusnuogis.
Nežinau. Priėjo prie lovos kojūgalio ir atidarė tą baisią dėžę.
- Nemėtyk ant grindų. Jas reikia dėti čia, - paaiškino, lyg ne­
žinočiau.
Negi ji mano, kad iki Šiol nesu matęs tokių pagalvėlių? Negi ji
mano, kad, augintas vienišos mamos, aš nežinau, kaip į šitą dėžę
sukišt krūvą vatos gniužulų?
Ne, Hardinai, ji tik nori padėti... Visaip įkalbinėjau save, bet
nieko negaliu padaryt, kad pirmiausia man į galvą ateina blo­
giausios mintys. Netikrumas mane gyvą ėda. Čiupau dar vieną
visaip apsiuvinėtą pagalvėlę ir numečiau ant kilimo. Tesą sunkiai
atsiduso ir dejuodama pasilenkė jos paimt. Kol vaidino namų tvar­
kytoją, atverčiau patalus ir įsitaisiau lovoje. Joje aiškiai dar niekas
nemiegojo. Jaučiausi lyg ant debesies. Net geriau nei viešbuty.
Žiūrėjau į Tesą, kuri žiūrėjo į mane, gulintį lovoje, sunėrusį rankas
už galvos. Ji nuolat mane stebi. Aš nuolat stebiu ją.
Sukryžiavęs kojas, žiūrėjau, kaip krauna pagalvėles į skrynią
ir užvožia dangtį. Ji keistuolė. Ar ketina visą naktį ten stovėt? Jau
geriau nusirengtų tuos maišus ir liptų pas mane į lovą.

210
 - Tikiuosi, nepradėsi dejuot, kad reikia miegot su manim
vienoje lovoje?
- Ne, lova pakankamai plati mums abiem.
Tesos šypsena nerodė nerimo, užtat išdavė virpančios rankos,
rakinėjančios nagus. Dabar ji žaisminga. Man patinka.
- Štai tokią Tesą aš myliu, - pajuokavau.
Jos akys paplatėjo, o aš atsikračiau minties, kodėl. Ne šiandien -
šiandien jokių panašių minčių. Nusispyrusi batelius, Tesą nerangiai
įsiropštė į lovą. Su visais drabužiais įsitaisė milžiniškos lovos kam­
putyje, kiek galėdama toliau nuo manęs. Kai atsigulė, ėmiau galvot,
ar slinktis artyn, bet pabūgau, kad išsigąs ir nukris nuo lovos. Įsi­
vaizduodamas ją, krintančią ant grindų, ėmiau juoktis, ir Tesą at­
sisuko į mane.
- Kas taip juokinga? - Ji ir vėl taip judina antakius. Ji velniškai
miela.
- Nieko, - pamelavau. Nemanau, kad, papasakojęs jai savo vi­
zijas, šiąnakt ką nors laimėsiu. Bet vis tiek šyptelėjau, kai patempė
lūpą.
- Pasakyk!
Sekundę žiūrėjo į mane, paskui pakštelėjo apatine lūpa. Dėl
apsimestinio pasipūtimo, o gal kaip tik dėl jo, Tesos lūpos atrodė
velniškai patrauklios. Laukiu nesulaukiu, kol pajusiu jas lėtai slan-
kiojančias mano daiktu. Galvodamas, kaip jos galva kilnojasi čia
aukštyn, čia žemyn, sukandau žiedą savo lūpoje. Šiltas liežuvis pajuto
šaltą metalą. Apsiverčiau ant šono ir, žiūrėdamas į ją, paklausiau:
- Tai tu niekada nesi miegojusi vienoje lovoje su berniuku?
Tiesą sakant, aš irgi nesu miegojęs vienoje lovoje su mergaite.
Tai ne man. Nežinau, kaip bus dabar, bet kol kas viskas gerai. Atsa­
kymas mane nuramino.
-Ne.
Nusišypsojau jai, rodydamas savo pasitenkinimą, kad esu
pirmas vaikinas jos lovoje. Man patinka, kad ji turi tiek daug ką iš­
bandyt. Kita vertus, aš irgi dar daug ką turiu jai duot.

211
 Atsukusi veidą į mane, Tesą gulėjo per kelis sprindžius. Vis dar
apsirengusi tais baisiais drabužiais - ir tai varė mane iš proto. Iš­
tiesusi ranką palietė duobutę mano dešiniajame skruoste. Toks pa­
prastas, bet toks švelnus gestas. Niekas, net mano mama, neglostė
man veido gerus dešimt metų. Dulkindamasis kartais bučiuodavau
merginas, bet niekada neleisdavau joms čiupinėt mano kūno.
Pažiūrėjęs Tesai į akis pastebėjau paniką. Ji atšlijo, bet čiupau
jos ranką ir vėl priglaudžiau sau prie skruosto. Labai gera, kai ji
mane taip liečia. Jos prisilietimas labai švelnus. Noriu, kad ji liestų
mane visą.
- Nesuprantu, kaip dar niekas iki šiol tavęs nepamylėjo. Turbūt
beplanuodama atbaidai visus kandidatus, - paerzinau.
Negali būt, kad ji tokia visai nepatyrusi. Tiesiog nerealu, kad
be pateisinamos priežasties neturi absoliučiai jokios patirties.
- Iš tikrųjų man niekada nereikėjo nieko baidyti, - atsakė. Žo­
džiai manęs neįtikino. Mane įtikino jos akys. Vis dėlto kaip sunku
būti religingai.
- Arba meluoji, arba lankei aklųjų mokyklą. - Žiūrėjau į tobulą
jos burną. - Vien pažiūrėjus į tavo lūpas man jau stojas.
Tai - tiesa. Ji gali ištiest ranką ir paliest įrodymą. Aš jai beveik
pasakiau, bet nenoriu sugadint akimirkos. Apsidžiaugiau, kai aik­
telėjo nuo nešvankių mano žodžių. Nusijuokiau ir apgalvojau visus
būdus, kaip galėčiau ją patenkint. Ji kaip mašina iš salono, kai jauti
pasitenkinimą pirmą kartą išgirdęs tylų variklio burzgimą. Noriu,
kad ji burgztų - priversčiau ją šaukt, jeigu nebūtų Lendono. Noriu
pasinaudot šia lėta naktimi, bet noriu parodyt jai daugiau nei tai,
kas buvo prie upelio. Tai buvo tik mažutė gudrybė.
Apsilaižiau ir, paėmęs Tesos ranką, pakėliau sau prie burnos.
Ji giliai ir sunkiai įkvėpė, o aš perbraukiau jos pirštus per savo
drėgnas lūpas. Jos ranka virpėjo, kai atskyriau smilių ir švelniai
krimstelėjau pagalvėlę. Tesą instinktyviai sudejavo, o mano daiktas
trumpikėse apsivertė. Šiltas Tesos rankutes priglaudžiau prie savo
kaklo. Kaip gera būti šitaip liečiamam, malonumas aptemdė mano

212
jausmus. Alkoholis jau beveik išgaravo, ir aš buvau galutinai apža­
vėtas užsispyrusios seksualios blondinės. Tesą atitraukė ranką, o
aš saviškę nuleidau ant kelių. Jos pirštukai slydo gebenės kontūru,
ištatuiruotu per visą mano kaklą. Negalėjau susikaupt į nieką kita,
išskyrus vėsų ir švelnų pėdsaką ant mano odos. Po kelių sekundžių
tylos prašnekau. Man smalsu, aš pasiruošęs ir noriu su ja pasi­
linksmint.
- Tau patinka kaip kalbu, ane?
Žiūrėjau į ją, kol jos krūtinė ėmė greičiau kilnotis. Neišlaikiusi
nusuko akis, o aš kalbėjau toliau:
- Matau, kaip išraudo tavo skruostai, ir girdžiu, kaip pasikeitė
kvėpavimas. Tesą, atsakyk, panaudok pagal paskirti savo gražias
lūpas.
Norėčiau, kad panaudotų daugiau nei vienu būdu. Ji tylėjo.
Varge, o maniau, kad aš užsispyręs. Prisislinkau arčiau ir paėmiau
ją už rankos. Tesą atrodė labai sutrikusi, raudonis sklido jos kūnu.
Ji traukia. Vos pagalvojau, kad Tesą tuojau prašneks apie mano
žavesį, ji paprašė:
- Ar galėtum įjungti ventiliatorių?
Tikrai, Teresa? Ar ji mano, kad aš koks mulkis? Kad šoksiu
nuo Šios patogios lovos, kur ji guli taip arti manęs? Pažiūrėjau jai į
veidą, į pilkas jos akis.
- Prašau? - sukuždėjo ji, tebežiūrėdama į mane.
Nesuvokdamas, ką darąs, išsiropščiau iš lovos. Po perkūnais,
ji gerulė. Metęs žvilgsnį atgal, pastebėjau, kad ji labai patenkinta
savim. Dar atrodė juokingai nepatogiai savo palapinėje. Jos sijonui
sunaudota tiek pat audinio, kiek mano patalams.
- Jeigu tau karšta, tai gal nusirenk tuos drabužius. Nuo sijono
mane jau puola utėlės.
Tesą šyptelėjusi užvertė akis. Vis dėlto aš rimtai... Ji rengiasi
baisiai.
- Tesą, turėtum rinktis drabužius pagal figūrą. Šita palapinė
paslepia visus tavo išlinkimus. - Pažvelgiau ten, kur turėtų būti

213
krūtinė, bet nieko nepamačiau. - Jeigu nebūčiau matęs tavęs su
apatiniais, taip ir nebūčiau sužinojęs, kokia seksuali ir gundanti
esi. Tas sijonas tikriausias bulvių maišas.
Tesą nusijuokė. Sureagavo geriau, nei tikėjausi.
- Tai ką man patartum? Vaikščioti pusnuogei?
Iškėlusi antakį, Tesą laukė atsakymo. Mintyse ji man šmės­
telėjo su palaidine be petnešėlių ir mažučiais džinsiniais šortukais.
- Ne, nors mielai tave tokią pamatyčiau, bet ne. Gali slėpt kūną,
bet vilkėk savo dydžio drabužius. Ši palaidinė naikina tavo krūtinę,
o savo papų tikrai neturėtum slėpt.
- Ar gali nevartot šių žodžių!
Tesą papurtė galvą, o aš juokdamasis vėl įsiropščiau pas ją į
lovą. Nežinojau, kaip arti galiu atsigult, todėl slinkausi po centi­
metrą artyn, kol galiausiai paliečiau ją. Tesą atsisėdo ir visai pabėgo
iš lovos. Man nudiegė širdį.
- Kur eini? - paklausiau, tikėdamasis neužrūstinęs jos tiek,
kad išeitų.
- Persirengti.
Skubiais žingsneliais Tesą perėjo kambarį ir pasilenkusi pakėlė
nuo grindų mano nešvarius marškinėlius. Nusišypsojau paten­
kintas, kad jai patinka juos vilkėt, nes man labai patinka, kad jai
patinka.
- O dabar nusisuk ir nežiūrėk, - pasakė, lyg būčiau vaikas. Ji
velniškai gerai žino, kad žiūrėsiu.
- Ne, - gūžtelėjau pečiais, o ji nepatenkinta pažiūrėjo į mane.
- Kaip suprasti „ne“? - paklausė sutrikusi.
- Kad nenusisuksiu, - atvirai atsakiau. - Noriu tave matyt.
Ji neprieštaravo, bet apgavo mane - išjungė šviesą, šelmė! At­
sidusau, mėgaudamasis jos flirtu. Garsiai sudejavau, kad žinotų,
jog elgsiuos kaip ji ir sąžiningai nežaisiu. Išgirdęs, kaip sunkus au­
dinys - sijonas - žnektelėjo ant grindų, truktelėjau šviestuvo gran­
dinėlę. Blykstelėjus šviesai, Tesą pašoko ir kaip keiksmažodį šūk­
telėjo mano vardą:
- Hardinai!
214
 Įdėmiai nužiūrėjau ją nuo kojų iki galvos ir nuo galvos iki kojų.
Giliai įkvėpusi ji pakėlė rankas ir apsivilko mano marškinėlius. Tesą
dėvėjo paprastą baltą medvilninę šiek tiek pakietintą liemenėlę.
Nemanau, kad jai to reikėtų. Kelnaitės buvo tokios pat, beveik
slepiančios užpakaliuką. Jos užpakaliukas tobulas. Apskritas ir
putnus... Labai norėčiau ir per ten ją paimt
- Ateik, - sukuždėjau.
Negaliu ilgiau tvert nepalietę jos. Tesai artinantis prie lovos,
kambarys virto burleskos šou, ir tai man velniškai patiko. Noriu
geriau viską matyt. Patogiau atsirėmiau į galvūgalį. Nuo mano
žvilgsnio visa nukaitusi Tesą suteikė man neapsakomą malonumą.
Prisiartinusi ištiesė man savo mažą rankutę ir aš prisitraukiau ją
artyn. Ji apžergė mane, kelius atrėmė į šonus. Malonu šitaip būti.
Vaizduotė šėlsta. Tesą šiek tiek pasitaisė, kad nesiliestų prie manęs.
Na jau ne. Švelniai suėmiau ją už šlaunų ir patogiau įtaisiau ant
savęs. Ji prikando lūpą ir pažvelgė man į akis. Visada pirmas
nusuku žvilgsnį, nes jaučiu, kad šypsena gali išduot klaidą. Tesos
kojos labai švelnios, o užsikasoję mano marškinėliai atrodo labai
seksualiai. Nusišypsojau jai susižavėjęs, kad ji atrodo ir jaučiasi
puikiai.
- Daug geriau, - pasakiau laukdamas, kad ir ji man šyptelėtų.
Deja. - Kas negerai?
Švelniai paglosčiau jos skruostą. Tesą pagaliau nusišypsojo ir
užsimerkė. Pagalvojau, ar kartais nelaužau lažybų taisyklių, bet
nutariau, kad šią akimirką niekas nesvarbu.
- Nieko... Tik nežinau, ką toliau daryti, - atsakė Tesą, vengdama
mano akių. Vadinasi, susidrovėjo.
Nenoriu labai jos spaust. Bet koks prisilietimas man suteiks
didelį džiaugsmą. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jai viską paaiškint
neparodęs praktiškai.
- Tesą, daryk ką tik nori. Tik negalvok per daug.
Tesą kilstelėjo ranką ir atrodė, kad nori paliest mano nuogą
krūtinę. Kadangi sudelsė, pažvelgiau į ją. Akimis ji prašė leidimo
mane paliest. Niekas dar nėra šitaip daręs. Linktelėjau nervindamasis
215
bei susižavėjęs ir žiūrėjau į ją. Smilius lėtai nuslinko mano pilvu
žemyn iki trumpikių. Stengiausi išlikt ramus, nors baisiausiai no­
rėjau griebt ją už rankos, apverst aukštielninką ir čia pat išdulkint.
Užsimerkęs pajutau, kad pirštas slenka tatuiruočių kontūrais. Man
tai labai patinka. Atsimerkiau pajutęs, kad Tesą atitraukė ranką.
Man reikia daugiau. Aš nuo jos priklausomas.
- Ar galėčiau... ėėė... tave paliesti? - neryžtingai paklausė, žiū­
rėdama į kauburėlį mano trumpikėse.
Taip, po galais! Noriu rėkt garsiai. Tačiau stengiuosi išlikt kiek
įmanoma ramus ir pritariamai linkteliu.
- Prašom.
Susinervinusi Tesą nuleido ranką prie mano iškilimo ir aki­
mirkai sustingusi vos vos jį palietė. Paskui nuleido žemiau steng­
damasi jį visą užčiuopt. Jos pirštukai labai švelniai slankioja
aukštyn žemyn per visą ilgį. Aš jau pasiruošęs.
- Ar nori, kad parodyčiau, ką daryt? - pasisiūliau.
Noriu, kad jai būtų jauku. Tesą linktelėjo, o aš švelniai su­
ėmiau jos ranką. Maniškė daug didesnė - jos pirštų galiukai vos
siekia mano krumplius. Priglaudžiau abi rankas prie savęs ir, nu­
leidęs ant trumpikių, sustojau. Suspaudžiau jos rankutę, kad ji su­
gniaužtų mano daiktą. Sudejavau ir paleidau jos ranką, kai švelniai
spustelėjo, jai pavyko. Suvokusi, kad visiškai užvaldė mane, atrodė
gašli, bet pasistengė pasislėpt po nekaltybės kauke. Vyzdžiai išsi­
plėtė, lūpos prasivėrė, skruostai įraudo.
- Tesą, po velnių, nedaryk šito, - sumurmėjau.
Tuojau sprogsiu, jeigu vėl apsimes tokia. Tesą suprato mane
tiesiogiai ir sustingo. Velnias, pamiršau, kad ji labai tiksli.
- Ne ne, ne tai. Nesiliauk... ir nežiūrėk į mane šitaip, - paaiš­
kinau.
- Kaip? - neapsakomai naiviai sumirksėjo Tesą.
- Šitaip nekaltai... Šitas tavo žvilgsnis skatina mane parodyt tau
daug nešvankių dalykėlių.
Labai daug, Teresa.

216
 Susinervinusi ji pajudino ranką. Gniaužtas ne toks stiprus,
koks galėtų būti, bet nenoriu priekabiaut. Ji pati prisitaikys. Garan­
tuoju, kad netrukus perpras esmę. Kramtydama lūpą ir lėtai gla­
monėdama vertė mane dūstant inkšt jos vardą. Jei man būtų leista
amžiams pasirinkt vieną dalyką, rinkčiausi tai.
- Velnias, Tesą, kaip gera jausti tavo ranką, - sudejavau. Mano
žodžiai ją padrąsino, gal net per daug - taip spustelėjo, kad net ma­
loniai suskaudo. - Ne taip stipriai, mažute, - švelniai paaiškinau,
stengdamasis jos nesutrikdyt. Tesą pabučiavo mane ir toliau lėtai
masažavo.
- Atsiprašau, - sukuždėjo, švelniai liesdama lūpomis mano
kaklą. Liežuvis nuslydo iki pat ausies.
Velllnia$> kaip žiauriai gera. Noriu ją paliest. Ilgiau nedelsiu.
Susiradau jos krūtinę - liemenėlė kaip siena iškilo prieš mano
ranką.
- Ar galiu? Nusegt? Tavo... liemenėlę? - paprašiau.
Norėjau justi jos seksualų kūną. Po marškinėliais liečiau to­
bulas jos krūtis - apskritas ir putnias. Sulaikiusi kvėpavimą, Tesą
linktelėjo. Drebančia ranka skubiai atsegiau kabliukus ir išlais­
vinau krūtis. Petnešėles irgi nusmaukiau žemyn. Turėjau labai su-
siimt, kad nenuplėščiau liemenėlės. Numečiau ją ant grindų ir vėl
suėmęs krūtis prispaudžiau lūpas prie jos burnos. Švelniai gnyb­
telėjau standžius spenelius, o ji sudejavo į mano bučinį. Man pa­
tinka, kaip ji bučiuojasi - švelniai, bet aistringai. Tesą suėmė mane
per visą ilgį ir slankiojo ranka aukštyn žemyn. Tesą mano lovoje,
vilki mano drabužį ir glamonėja mane.
- Tesą, aš tuoj baigsiu, - atsidusau.
Kūnas manęs nebeklauso. Tesą tartum lėlių valdovė, timp­
čiodama virveles, tampė visus mano pojūčius. Jaučiuosi lyg vienu
metu plūduriuočiau ugnies ir ledo vandenynuose ir vos laikiausi
nerėkęs jos vardo. Todėl aistringai bučiavau ją, liežuviu glosty­
damas jos švelnų liežuviuką. Rankomis vis dar glamonėjau jos
krūtinę. Dejonė leido suprast, kaip labai jai tai patinka. Pasiekęs

217
orgazmą* paleidau jos krūtis. Šiluma pasklido po trumpikes kaip
palengvėjimas, lyg atsikvėpus tūkstantį kartų.
Jausmui slūgstant atlošiau galvą ir užsimerkiau. Tesą tebe­
sėdėjo ant manęs. Džiaugiuosi. Kaip sakoma* aš numiriau ir pa­
tekau j dangų. Neabejoju. Pajutęs, kad Tesą nerimauja* atsimerkiau
ir pažvelgiau į ją. Truputį nervinausi* ar gerai supratau jos mažas
gudrybes. Tesą nusišypsojo ir man pasidarė ramu. Aš irgi šypte­
lėjau ir pasilenkęs pabučiavau jai į kaktą. Jos atodūsis man labai
patiko.
- Dar niekada nesu šitaip baigęs, - prisipažinau. Man patiko
nauja patirtis su ja.
- Ar taip blogai? - pasibaisėjo Tesą, iškart padariusi savo iš­
vadas.
- Ką? Ne, tu buvai tobula. Paprastai nepatiriu orgazmo vien
nuo prisilietimo per drabužius.
Tesą žiūrėjo į tuštumą ir tylėjo. Kažkas negerai. Persukau
mintyse paskutines trisdešimt sekundžių, kad suprasčiau, kuo ją
įžeidžiau. Nemanau* kad ką padariau ne taip, tad nutariau paklaust.
- Apie ką galvoji?
Tesą neatsakė. Ji kaltina mane uždarumu, bet pati su manimi
elgiasi taip pat.
- Baik, Tesą, pasakyk, - suinkščiau.
Ji visada bando išsisukinėt* o iš manęs tikisi nuolatinių pasiaiš­
kinimų. Todėl nutariau ją pakutent. Iš senų komedijų, kurias žiū­
rėdavau vaikystėje, išmokau, kad lengviausias būdas prakalbint
moterį - pakutent ir paflirtuot. Ir man reikia sumąstyt kuo daugiau
šitų mielų, smagių mažmožių.
- Gerai... Gerai! Pasakysiu! - klyktelėjo Tesą, spardydamasi
kaip kumeliukas. Tiesą sakant, besispardydama, kad liaučiausi ku­
tenęs, ji atrodė pakvaišusi - susiraukšlėjusį, išsižiojusi. Iš juoko
man paskaudo pilvą.
- Teisingas pasirinkimas, - pasakiau. Ir pajutęs drėgmę trum­
pikėse pridūriau: - Tik truputį palauk. Noriu apsipraust ir pasi­
keist kelnes.
 Nepasiėmiau kitų drabužių ir mašinoje turiu tik marškinėlius.
Atsistojęs apsidairiau kambaryje ieškodamas variantų. Spinta pilna
drabužių - Karen šitaip sakė. Svyravau - kažkoks iškrypimas, kad
ji pripirko pilną spintą drabužių žmogui» kuris nenori turėt su ja
nieko bendra.
Velniop. Nėra išeities, o Karen nėra tokia ir bloga. Aš išdaužiau
visą jos svetainę, tai bent nudžiuginsiu apsirengęs ką nors iš jos
malonios labdaros. Traukdamas stalčių tikėjausi geriausia. Viltys
žlugo užmačius galybę languotų apatinių. Mėlyna ir balta, raudona
ir balta, žalia ir raudona, raudona ir mėlyna, balta ir žalia. Be­
galybė. Norėjau trenkt tą stalčių, buvau baisiai nusivylęs. Paėmiau
padoriausius - mėlynus su balta - ir iškėliau dviem pirštais, lyg
būtų užkrėsti.
- Kas yra? - paklausė Tesą.
Pasirėmusi ant alkūnių, ji žiūrėjo į mane. Jai linksma, ji čia
pramogauja. Iš akių matyt. Kiekvieną minutę, praleistą kartu, vis
geriau ją pažįstu.
- Šitos trumpikės šlykščios, - atsidusau. Languotos? Medvil­
ninės? XL dydžio? Kam jos pirktos?
- Ne tokios ir baisios, - pamelavo Tesą, o aš laikiau iškėlęs mė­
lynai ir baltai languotą šlykštynę ir purčiau galvą.
- Taip, vargšai neturi teisės rinktis/Grįšiu po minutės.
Pasiėmiau baisuokles trumpikes ir, neatsigręždamas į Tesą
lovoje, išėjau iš kambario. Pakeliui į vonią praėjau Lendono
kambarį. Prispaudęs ausį prie durų nenustebau išgirdęs kažkokio
filmo veikėją kalbant apie elfus. Pabeldžiau ganėtinai tyliai, kad
Tesą neišgirstų. Luktelėjau atsakymo, bet jau vėlu, matyt, užmigo
vaikas bežiūrėdamas „Saulėlydį“. Pasibeldžiau dar kartą ir durys
atsidarė. Lendonas sėdėjo pasirėmęs, kol susivokė, kad čia aš.
Žengiau artyn, o jis ištiesė rankas gindamasis.
- Aš čia ne dėl to, - sušnibždėjau.
Šiknius, jei pamanė kitaip. Aišku, jis nepasitiki manim - niekas
nepasitiki.
- Tai ko tu nori? - abejodamas paklausė. Mostelėjau ranka.
219
 - Galima? - paklausiau rodydamas kambarį.
Apžiūrėjau tamsų kambarį ir ant sienos pamačiau didelį tele­
vizorių. Mažiausiai pusantro šimto įstrižainė. Kurgi ne. Visa siena
skirta spindinčiuose rėmeliuose įrėmintiems marškinėliams, grei­
čiausiai rankų darbo, pagamintiems kokios mielos damos savo
dirbtuvėje. Veikiausiai aplaistė juos savo prakaitu specialiai Len-
donui. Regis, jis gauna, ko tik panori. Jis žemesnis už mane kokiais
penkiais centimetrais ir turi daugiau raumenų. Aš esu aukštas ir
liesas, jis - žemesnis ir raumeningas. Jis atrodo kaip jaunas ir nuo­
bodus Deividas Bekhemas. Dabar vilki universiteto marškinėlius
ir flanelines kelnes. Jis beviltiškas. Lendonas nužvelgė mane nuo
galvos iki kojų ir kilstelėjo antakį į trumpikes.
- Eik velniop - čia tavo mama jas nupirko, - tėškiau.
Lendonas užsidengė burną apsimesdamas, kad nesijuokia.
- Žinau, todėl taip juokinga.
Jis juokėsi iš manęs, tad prisiminiau, koks jis bjaurus.
- Eik sau.
Praėjau pro jį ir žingsniavau link vonios. Reikėjo susiprast, kad
neverta su juo kalbėtis. Lendonas iškėlė rankas.
- Palauk, aš atsiprašau. Pamaniau, kad juokinga, nes mama
man vis dar jas perka, nors nuolat kartoju, kokios jos baisios.
Nesijuokiau su juo, bet mintis pasirodė visai linksma.
- Norėjau pasikalbėt su tavim apie Tesą.
Lendonas pasidarė atsargus - išsitiesė ir suspaudė lūpas.
- Ką apie ją?
Nubraukiau plaukus nuo veido.
- Norėjau paklaust, ar žinai, kad ji...
Jis vėl iškėlė rankas, tik šįkart tildydamas mane.
- Tesą žino, ką daro. Jai nereikia, kad vaidinčiau globėją, lyg
pati negalėtų pasirūpinti savimi, - pasakė griežtai, bet nepiktai.
Nežinojau, ką į tai atsakyt. Ko gero, jis šiknius, globėjiškas
draugas, kuris patartų jai bėgt nuo manęs kuo toliau, kur akys
mato.
- Gerai... - kiek padvejojau koridoriuje. - Tada einu miegot.
220
 Atsigręžiau, kai jis darė duris, ir pastebėjau šypseną. Taip, buvo
nejauku, bet geriau, negu tikėjausi. Nusiprausęs grįžau į kambarį
ir radau Tesą lovoje, susisukusią į kamuoliuką. Akys iškart smigo į
mano trumpikes. Į tą šlykštynę.
- Man jos patinka, - sumelavo.
Jos siaubingos. Net nematyt, koks ilgas mano kotas. Gašliai
dėbtelėjau į ją, paskui timptelėjau lempos grandinėlę ir pasiėmiau
nuotolinį. Nustebau, kad nuostabusis ponas Skotas neįrengė čia
holografinio televizoriaus. Įjungiau pirmą pasitaikiusį kanalą dėl
fono ir pritildžiau garsą beveik iki minimumo. Įlipau į lovą ir atsi­
guliau šalia Tesos.
- Taigi, ką norėjai man pasakyt? - paklausiau, o ji prikando
lūpą. - Nesikuklink, juk nenurengusi privedei mane iki orgazmo.
Nusijuokiau iš drovumo ironijos. Apglėbiau ją ir prisitraukiau
artyn. Laukiau jos dramatiško spektaklio pabaigos. Nuostabu,
kokia nerūpestinga kartais ji būna. Regis, tai mano nuopelnas,
ir aš tuo didžiuojuosi. Kai mano bičiulis nurimo, jos plaukai iš­
sidraikė. Garbanos gaubė veidą. Negalvodamas paliečiau plaukus
ir užkišau sruogą už ausies. Pamačiau mažulyčius auskariukus. Jie
man priminė laikus, kai norėjau prasidurt ausis, kol mano bičiulis
Markas pasigavo infekciją. Buvo bjauru, o šlykščiausias - nuo jų
sklindantis dvokas.
Reikia galvot apie ką nors kita. švelniai pabučiavau ją į lūpas ir
ji užvaldė visas mano mintis.
- Ar tu vis dar girtas?
Jos klausimas - dar vienas įrodymas, kokia smalsi ir įkyri yra.
- Ne. Manau, mūsų mažutis nesusipratimas kieme mane iš-
blaivė.
- Šit kaip. Na, bent vienas geras dalykas.
Nežinojau, kur padėt ranką. Gal apglėbt jos nugarą? Nežinau.
Atsisukau į ją ir paliečiau nugarą.
- Taip, turbūt.
Dabar jau ramiai laikau ranką jai ant nugaros, nes jos galva il­
sėjosi ant mano krūtinės. Su kiekvienu mano atodūsiu ji sujuda lyg
221
jau būtų įpratusi prie šios padėties. Man patinka. Ji šypsosi, gražiai
šypsosi. Man šypsosi.
- Manau, kad man labiau patinka girtas Hardinas, - pasakė.
Girtas Hardinas... Kone išgirdau mamos balsą, aidintį mūsų
namuose. „Kenai, tu niekas, tiktai girtas!“ Nustūmiau prisimi­
nimus, kurie grasinosi sunaikint šią akimirką su ja. Šiaip ar taip, ji
turbūt vis tiek juokauja. Reikia išmokt pirma galvot, paskui kalbėt.
Būnant su Tesą, tai - puiki mokykla,
- Tikrai?
- Galbūt, - patempė lūpą Tesą.
Jeigu ji galvoja, kad šis kvailiojimas privers mane pamiršt, kad
laukiu jos atsakymo, tai labai klysta. Grįždamas prie temos, pa­
sakiau:
- Tu visai nemoki atitraukt dėmesio. Taigi - laukiu.
- Na, aš galvojau apie tas merginas, kurias... supranti, su ku­
riomis...
Vos baigusi kalbėt, Tesą įsikniaubė man į krūtinę. Tai apie
šitai ji dabar galvoja? Aš galvoju, kad man patinka, kaip jos purūs
plaukai kutena nosį, kad ateidama išsivoliojo vanilės kvepaluose.
- Kodėl apie tai galvoji?
Tesą atsiduso, lyg pats turėčiau susiprast, apie ką kalba.
Tuštuma.
- Nežinau... Todėl, kad aš neturiu jokios patirties, o tu turi jos
daug. Įskaitant Stef.
Kartėlis jos balse buvo aiškiausias įrodymas. Įsivaizduoju, kad
būtų tas pat, jeigu ji būtų pasimylėjus su Zedu. Mintis trumpai
šmėstelėjo, bet netikėtai skaudžiai įgnybo. Dabar nustūmiau ją
šalin. Šioje lovoje Zedui nėra vietos šalia jos. Labai norėčiau, kad
jis pamatytų, kaip ji žiūri į mane, beje, trokšdama mano dėmesio.
Sunku pasakyt, ar ji nusiminusi, ar pavydi, ar smalsauja. Kartais
galiu skaityt ją kaip knygą, bet kartais niekaip negaliu tos knygos
atverst. Taigi negalėdamas susivokt, tiesiog paklausiau:
- Tesą, tu pavydi?
Labai labai tikiuosi, kad taip.
222
 - Ne, žinoma, ne.
Meluoja ir nemirksi. Gerai, pažaiskim. Ji beveik prisiprašė.
Šalia manęs ji tokia šilta. Niekada nesu gulėjęs lovoje su mergina
glėbyje po orgazmo. Niekada taip nesielgiau ir per jokius santykius
prie nieko nebuvau taip prisirišęs ir tikrai su niekuo nesu miegojęs
vienoje lovoje.
- Ar neprieštarausi, jei papasakosiu kelias smulkmenas?
- Ne! Būk geras, nereikia! - skubiai suriko.
Stipriau suspaudžiau ją ir nusijuokiau. Man patinka, kad ši
mintis ją slegia. Jau geriau išsigręšiu skyles ausų būgneliuose, nei
klausysiuos, kad ją dulkina kitas. Spoksojau į lubas, stengdamasis
prisimint, kaip būtų, jeigu miegočiau su kuo nors savo lovoje. Be
tikėtinai neblaivių poros minčių nieko nesumąsčiau. Tesą tyli,
labai tyli. Pagalvojau, kad gal užmigo. Pasiėmęs telefoną nuo sta­
lelio, pažiūrėjau, kelinta valanda. Beveik vidurnaktis.
- Ei, tikiuosi, neketini miegot? Dar visai anksti, - paerzinau.
- Tikrai? - atsiliepė apsnūdusi Tesą.
Ji tikrai jau pasirengusi atsijungt. Jeigu nuoširdžiai - galėčiau
ir miegot, bet noriu daugiau laiko pabūt su ja. Tesą nusižiovavo,
o aš užverčiau akis. Norėjau pameluot ir pasakyt, kad dar tik de­
šimta valanda.
- Taip, dar tik vidurnaktis.
Lažinuosi, kad ji miega aštuonias valandas, kaip rekomenduoja
gydytojai, Todėl visada šypsosi ir yra tokia laiminga.
- Tai visai ne anksti.
»Antrą kartą Tesą nusižiovavo dar mieliau. Dažniausiai ją labai
lengva įtikint, tad pažiūrėkim, kaip bus dabar.
- O man anksti. Be to, noriu grąžint skolą.
Tesą įsitempė mano glėbyje. Įsivaizduoju, kaip išraudo jos
skruostais Mintys tikriausiai šėlsta įsivaizduodamos šiltą drėgną
liežuvį, slankiojantį tarpukoju ar sukantį ratus aplink tašką.
- Juk tu manęs ięgi nori? - paklausiau dusliai.
Tesą suvirpėjo, ir man tai buvo ženklas. Šypsodamasi pažvelgė
į mane. Apglėbiau ją viena ranka ir švelniai pasukęs atsidūriau ant
223
jos. Mano svajonėse ji išsižioja iš ekstazės, pirštais švelniai trukteli
plaukus ir mano liežuvis paragauja jos saldėsių. Tikrovėje Tesą
viena koja apsivijo mane ir prisitraukė arčiau. Nuslydau jos šlau­
nimis iki kelių.
Po manimi jai buvo gera. Jos kūnas labai viliojantis. Esu įsiti­
kinęs, kad ją atsiuntė manęs pakankint, išbandyt mano savitvardos.
Tylus ir švelnus balsiukas galvoje man priminė, kad galbūt -
galbūt - ji atsirado čia visai dėl kitos priežasties. Gal man lemta
būti su ja, kad parodyčiau jai kitą gyvenimo pusę? Gal tai visiški
niekai, bet gal ji čia man ne kaip bausmė, o kaip išsigelbėjimas?
- Kaip švelnu...
Glosčiau patrauklias jos kojas. Prisiminęs, kas manęs laukia
tų kojų gale, pasijutau tvirtai mintyse ir kelnėse. Ji vėl krūptelėjo
ir pašiurpo. Man patinka, kad jos kūnas nuolat šitaip reaguoja į
mane. Jos geismas, regis, niekad nenusilps, kūnas atsako į kiek­
vieną mano prisilietimą. Apsilaižiau ir priglaudžiau lūpas prie pa­
kinklio. Jos oda labai švelni ir kvepia vanile. Akimirksniu galėčiau
ją paimt. Valdykis... valdykis...
- Tesą, noriu paragaut tavęs.
Žiūrėjau jai į akis, laukdamas atsakymo. Ji nesuvokia, kokį
malonumą galiu jai suteikt. Mano liežuvis išves ją iš proto ir ji
nenorės, kad liaučiausi. Tesą išsižiojo ir iškėlė galvą laukdama, kad
pabučiuočiau. Jos nepatyrimas ir žavi, ir glumina.
- Ne. Va čia.
Patapšnojau jos tarpukojį ir ji giliai atsikvėpė. Krūtinė kil­
nojosi ir atrodė, kad jaučiu jos kūne siaučiančius hormonus. Er­
zinau ją Švelniais prisilietimais ir su kiekvienu prisilietimu mano
pirštai užčiuopė vis daugiau drėgmės. Ji jau pasirengusi ir tai jai
pasakiau. Ji labai graži ir tas grožis dar gražesnis, kai tokia - pri­
sirpusi ir sudrėkusi.
- Tesą, kalbėk su manim. Pasakyk, kaip labai manęs nori, -
reikalavau. Man reikia girdėt, kaip ji maldauja. Glosčiau ją, bet la­
biausiai tašką.
- Nenoriu, kad liautumeis, - suinkštė Tesą. - Man patinka.
224
 - Tu nieko nepasakei, - priminiau. - Nežinau, ar tau malonu.
- Negi nesupranti?
Atsisėdau virš jos. Negaliu atitraukt nuo jos rankų. Pirštai slan­
kioja šlaunimis, o ji po manim krūpčioja.
- Pasakyk, - neatlyžau. - Nelinksėk, o pasakyk, ko nori,
mažute, - drąsinau. Man patinka klausytis, kai ji sako labai manęs
norinti.
- Noriu, kad tu...
Tesą dar labiau prie manęs prisispaudė. Stengiausi laikyt rankas
prie savęs ir leist jai pačiai pasakyt, ko nori. Kilstelėjau antakį.
- Ko norėtum, Teresa? - paklausiau.
- Pats žinai... kad pabučiuotum mane.
Pabučiavau ją į lūpas. Du kartus. Ji susiraukė.
- Ar tik tiek norėjai? - pajuokavau. Ji žaismingai pliaukštelėjo
mano ranką. Norėjau išgirsti, kaip prašosi mano liežuvio.
- Pabučiuok mane... ten.
Iškart paklusau, o Tesą užsidengė veidą ir papurtė galvą. Nesu­
silaikęs nusijuokiau ir, suėmęs jos rankas, nuleidau žemyn. Ji piktai
ir įdėmiai pažiūrėjo į mane.
- Tu tyčia mane glumini.
Ji iš tikrųjų nusiminė. Kada tai nutiko? Tesą vartė akis, kol ban­
džiau aiškintis, kad esu nekaltas, tik norėjau išgirst jos tariamus
žodžius.
- Tiek to, Hardinai.
Užsitraukė antklodę ir pasislėpė nuo manęs. Po velnių. Dabar
gulf nusisukusi ir žiūri į sieną. Pykstu ant savęs, kad suteikiau jai
netikusį seksualinį patyrimą. Lovoje su manim ji turi jaustis kaip
danguje, čia ji turėtų pamiršt viską ir mėgautis malonumais, ku­
riuos aš jai teikiu. Aš pusgalvis ir dabar, vos pagalvojusi apie šią
patirtį, ji susinervins. Nereikėjo jos taip smarkai spaust. Jai viskas
labai nauja, o aš esu sumautas kvailys.
- Ei, aš atsiprašau, - pasakiau jai į plaukus.
Nenoriu pyktis su ja. Aš tik ją erzinau ir nepajutau, kada sustot.
Kartais būnu tikras idiotas, jeigu ji dar to nesuprato.
«5
 - Labanakt, Hardinai, - palinkėjo sausai.
Dabar ji nenusiteikusi su manim žaist, tad man teks panaudot
visą savo stiprybę, kad leisčiau jai čia pabūt. Mažiausia, ką dabar
galiu padaryt - nespaust jos. Matai, aš mokausi, norėjau pasakyt.
- Gerai, užsispyrėle, - suniurnėjau.
Stebėjau, kaip rimsta jos kvėpavimas, tada apkabinau ir paban­
džiau užmigt. Ji kelis kartus atsiduso ir kažką be ryšio sumurmėjo.
Kai užmigo, atsisėdau ir žiūrėjau kurį laiką, galvodamas, ar ilgai
ji ant manęs pyks ir ar aš kada nors suprasiu, ką reiškia būti geru
vaikinu.

226
 Dvidešimt pirmas

Jo gyvenime viskas keičiasi labai greitai, jis vos spėja gyventi. Jis buvo lai­
mingas... Pagaliau suprato, ką reiškia šis žodis. Kiekviena diena praeidavo per
greitai, kad suvoktų, kas vyksta. Kai ji jam atsivėrė, jis tuojau tuo pasinaudojo
ir jsiküré joje. Ji mielai atidavė jam didžiausią savo nekaltybę, o jis paėmė žino­
damas, kad neturėtų imti. Bet būtų melavęs sakydamas nenorįs, kad ji niekada
to nesužinotų. Jis mylėjo ją ir naudojosi ja, ir nežinojo, kaip tuos dalykus su­
derinti. Jis mylėjo ją ir žinojo, kad jam nebus atleista už padarytas klaidas, bet
tikėjosi galėsiąs mėgautis laiku, kurį praleido su ja, ir galbūt pajėgsiąs įtikinti
ją esąs vertas atleidimo.

Įsukau į Tesos bendrabučio aikštelę galvodamas, koks vis dėlto

mano planas. Išvažiuodamas iš namų, turėjau aiškią viziją. Ketinau
įeit į jos kambarį, viską pasakyt ir prašyt atleidimo. Tai nebuvo
rimtas planas, bet tik tiek sugalvojau. Kaltė graužė mane, ėdė mano
vidurius ir prašėsi palengvėjimo. Baiminausi to, kas nutiks, kai pa­
pasakosiu jai, bet ji turi teisę žinot. Ji privalo žinot.
Tik truputį išgersiu. Kelis gurkšnius, kad nuleisčiau įtampą.
Negaliu apgaudinėt jos bučiniais ar blaškyt glamonėmis dar
ilgiau. B pastato aikštelė niekada nebūna pilna, tad pastačiau
mašiną kuo arčiau prie šaligatvio. Tesos bendrabutis man priminė
seną daugiabutį su daugybe langų, tačiau tamsiai raudonos plytos

1»7
teikė jam šiurpios institucijos vaizdą. Jame buvo mažiausiai prižiū­
rėtojų iŠ universiteto personalo. Žinojau, nes buvau išgrūstas iš A
ir D pastatų.
Parašiau Stef žinutę, kad nesiartintų prie kambario, jei kur
nors išėjo. Per minutę ji neatsakė, todėl išlipau iš mašinos vilda­
masis, kad jos nėra. Apačioje pamačiau Tesos žinutę, kuria ji man
linkėjo labos nakties. Reikėjo jai atsakyt. Kodėl aš toks gyvulys?
Koridorius buvo tuščias, ir aš kokias penkias minutes ner­
vingai stoviniavau priešais B20, o ne prieš B22 kambarį. Niekaip
nesiryžau pasibelst. Iš tikrųjų ji manęs nelaukia, bet jaučiu, kad
yra namie. Ne, nereikia belstis. Nėra priežasties. Drebančia ranka
pasukau durų rankeną. Durys girgžtelėjusios atsidarė ir žengiau
vidun, tikėdamasis negaut batu į galvą ar nepamatyt koto Stef
burnoje. Vos tik akys spėjo apsiprast tamsoje, užsižiebė lempa.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Tesą,
Ji sėdėjo ir markstėsi ryškioje šviesoje. Praėjau Stef lovą ir su­
stojau per kelis žingsnius nuo Tesos.
- Atėjau pas tave, - atsakiau.
Pamačius ją, viduje kažkas krustelėjo ir nurimo. Tesą vėl at­
sigulė ant šono ir uždėjo vieną ranką ant šlaunies. Kai atsisėdo,
basa koja nukaro žemyn, o šviesūs plaukai užklojo nugarą. Med­
vilniniai marškinėliai atrodė minkštučiai. Norėjau ištiest ranką ir
paliest švelnų audinį, gaubiantį jos kūną. Troškau nykščiu paliest
jos kaktą ir nuo veido nubraukt plaukus. Man reikia paliest nepa­
tenkintas jos lūpas. Suraukusi antakius ir kaktą, Tesą buvo panaši
į piktą kačiuką.
- Kodėl? - garsiai suverkšleno.
Nežinodamas, ką daryt, atsisėdau ant kėdės prie mažučio jos
stalelio. Akimirką pasvyravęs nuoširdžiai atsakiau:
- Todėl, kad pasiilgau tavęs.
Tesą pavartė nepasitikėjimo ir pykčio kupinas akis. Ar ji manęs
pasiilgo? Ar nuraminsiu jos sapnus, kaip ji ramindavo manuosius,
ar vaidensiuos? Neturiu sumauto supratimo. Tesą atsiduso ir nu­
leido pečius.
228
 - Tai kodėl pabėgai? - švelniai paklausė.
Akimirką apsidairiau po Tesos kambarį. Bent kartą jos lova ne­
paklota. Patalai susukti kojūgalyje, o viena pagalvė kabo ant lovos
krašto. Stef kambario pusė sujaukta kaip visada. Nurijau juoką pa­
galvojęs, kaip smarkiai tai nervina Tesą. Nustebau, kad ji nesusi­
tvarkė kambario, likusi viena. Kiek žinau, visada taip darydavo.
Gūžtelėjau pečiais, ji sukryžiavo rankas ant krūtinės. Tesą,
turiu daug ką tau pasakyt, būk gera, nors kartą patylėk...
- Todėl, kad tu mane nervini.
Tesą supyko ir pasispardė kaip pradinuke.
- Gerai, aš einu miegoti. Tu girtas ir aiškiai ketini dar prisi­
gerti.
Ji papurtė galvą ir užsimerkė. Viduje viriau iš pykčio, o
kumščiai susigniaužė patys. Stengiausi ją įtikint, kad negersiu, kad
tik truputį truktelėjau ir labai norėjau ją pamatyt. Beviltiškai tvar­
džiausi, kad neatsisėsčiau Šalia ant lovos. Norėjau, kad atsigultų ir
leistų ją paliest. Pasismailinau liežuvį, kad tik ji nusišypsotų. Deja,
Tesą nepasidavė.
- Geriau išeik, - pasakė.
Atsigulė atsukusi nugarą man, veidu į sieną. Užsispyręs vaikas -
baisiai siuntantis ir baisiai žavus. Jeigu nori elgtis kaip vaikas, tada
ir aš elgsiuos su ja kaip su vaiku.
- Oi, mažute, nepyk ant manęs.
Jos pečiai įsitempė. Labai panorau pamatyt jos veidą. Vis dėlto
turėjau ją suerzint, tad žodis „mažute“ jai labai tiko.
- Ar tikrai nori, kad išeičiau? Juk žinai, kas būna, kai miegam
kartu.
Tikėjausi, kad mano pažeidžiamumas vis tiek ją paveiks. Tesą
demonstratyviai atsiduso, o aš sulaikiau kvėpavimą. Nenoriu išeit.
Nenoriu, kad ji norėtų, jog išeičiau.
- Gerai. Gali likti, bet aš einu miegoti.
Net neatsisuko. Pagalvojau, kaip smarkiai užtvotų man, jei pri­
gulčiau šalia ar suėmęs už peties atsukčiau į save. Dėl manęs gali
miegot, bet mieliau pasimėgaučiau jos draugija. Važiuodamas čia,
229
buvau primetęs planą, o dabar viskas eina šuniui po uodega. Ji su­
sinervinusi. Vis vien nekalbės su manim, net jei liaučiausi kvailiot.
- Kodėl? Negi nenori pabendraut su manim? - paklausiau.
Ji ir vėl priminė man, kad esu piktas ir girtas. Pasakiau» kad nei
viena» nei kita ir kad ji elgiasi kaip vaikas.
- Menka šitaip kalbėti. Ypač kai aš tik paklausiau apie tavo
darbą, - atsakė.
Galva sukosi. Ji vis vaikšto ratais.
- Dieve mano, ir vėl. Tesą, gana, pamiršk. Dabar apie tai ne­
noriu kalbėt.
Pradėjau susivokt, kad dauguma mūsų bėdų dingtų, jeigu
būčiau švarus. Bet ji irgi dingtų kartu.
- Ką gėrei šįvakar? - paklausė Tesą.
Regis, visai nebloga mintis. Aš įsitempęs ir nelaimingas, o pa­
bandęs aiškintis viską sugadinčiau. Alkoholio tvaikas iš burnos
mano išpažintį sumenkina, daro ne tokią įtikinamą. Galiu tik
veblent girtas sapaliones, o jeigu ji išsigąs - rytoj galiu paneigt savo
žodžius. Velnias, negaliu liautis meluot.
- Aš... nežinau... jaučiau, kad turiu išgert... prisigeri. Gal jau
užteks ant, manęs pykt? Myliu tave.
Tikrai ją myliu ir noriu būt šalia jos. Man nepatinka, kad
pyksta ant manęs dėl nieko, bet kad nerimauja dėl manęs - teikia
vilties. Su kiekviena sekunde jos pyktis slūgo.
- Aš nepykstu ant tavęs. Tik nenoriu, kad mūsų santykiai
grįžtų į tą pačią fazę. Man nepatinka, kai be priežasties užsipuoli
mane ir paprasčiausiai išeini. Jei dėl kažko pyksti, noriu, kad apie
tai su manim pasikalbėtum.
Ką? Kokia čiapsichologija? Ne iškart supratau, kad ji kalba taip,
lyg mes rimtai draugautume. O mes taip toli nuo to. Ji kliedi apie
bendravimą, nors pati tik vartosi lovoje ir tyčia nekalba su manim.
Aš galvą daužiau dėl šios merginos, o jai vis negerai. Bandžiau
blaiviai mąstyt, bandžiau neleist užvaldyt pykčiui, bet labai sunku
su tokia kaip Tesą, kuri tampo mane už visų virvelių.

230
 - Tau paprasčiausiai nepatinka, kai negali valdyt padėties, -
žiebiau atgal.
Negaliu patikėt, kad ji patarinėja man, kaip gyvent. Lyg iš tikrųjų
viską žinotų, kaip įsivaizduoja žinanti.
- Ką pasakei?
Tesą net paspringo. Atsisėdo ir pasirėmė į kelius. Pasakiau,
kad ji kontrolės maniakė. Ji prieštarauja. Paklausė, ar dar turiu ką
įžeidaus jai pasakyt, o aš paprašiau persikelt pas mane. Ji apstulbo,
kaip ir tikėjausi. Aš buvau teisus - ji nustebo, kad kaip tik dabar iš­
tariau šiuos žodžius. Įdėmiai žiūrėjo į mane, lyg norėtų prisimint,
ką pasakojau jai apie tą butą. Ji aiškiai susižavėjusi. Bet ir dvejoja.
Ir visai nemoka to nuslėpt. Parodysiu, kad nėra ko bijot. Galiu ir
toliau būti geras, galiu padaryt ją laimingą. Žinau, kad galiu. Staiga
tarp mūsų atsirado trauka, ji prikando apatinę lūpą ir erzino mane,
o aš troškau kuo greičiau prie jos prisiartint.
Tiesos audra sklandė virš mūsų, sukosi ir formavosi, gra­
sindama bet kurią akimirką prapliupt lietumi. Apsimečiau, kad
esam romano herojai ir kad ji atleis man, kaip Elizabet atleido
Darsiui. Romano žodžiais, ji jau vėl būtų mano glėbyje, nesvarbu,
kad būčiau siaubingai suklydęs, kaip Ketrina. Ji trokšta nuotykio,
kurį įnešiau į jos gyvenimą, ir suprato, kad negali atsisakyt, kaip
Deizė. Nesėkmė privalo mus aplenkt, jei būsim saugūs savo pa­
saulyje, savo bute, savo romane.
Tylomis jai pažadėjau, kad ta vieta bus mūsų tvirtovė, ne ka­
lėjimas. Žodžiai neišsprūdo iš mano burnos ir aš vėl pažvelgiau į
ją.vTesa žiūrėjo į mane, o blizgančiose akyse švietė tvardomas su­
sižavėjimas.
- Tai ar atsikraustysi pas mane?
Tesą, pasakyk taip. Prašau, tik pasakyk taip.
Tesą sujudino pečius ir šmėstelėjo rausva liemenėlės petnešėlė.
Labai nustebau, nes ji turėjo tik baltus ir juodus apatinius. Nega­
lėjau atitraukt akių nuo jos peties ir laukiau, kol dar kartą švystelės
rausva.

13
 - Jėzau, palauk, pradėkim iš eilės. Kol kas nepyksiu ant tavęs, -
pasakė, siūlydama savo kompromisą. - O dabar ateik pas mane į
lovą.
Tesą atsigulė ir patapšnojo šalia savęs. Staiga virtau kudlium
šuniuku, kuriam šeimininkė leido jlipt į lovą. Atsisegiojau ir nu­
simoviau džinsus, numečiau juos ant krūvos sąsiuvinių šalia Stef
lovos. Pažvelgiau į Tesą, o ji žiūrėjo į mano marškinėlius, tyliai siū­
lydama nusivilkt. Ploni medvilniniai marškinėliai, kuriuos ji vilki,
ganėtinai seksualūs, bet su maniškiais atrodo nesulyginamai. Ne­
diskutuotina, kai lovoje ji su mano marškinėliais.
Kai nusivilkau marškinėlius ir paklojau priešais, Tesos veide
pražydo gražiausia šypsena. Ji kilstelėjo savuosius. Lygi oda labai
seksuali, kur pilvo linija pasiekia krūtinę. Mano akys išsprogo
ir vos nenukrito ant grindų, kai pamačiau jos apatinių nėrinius.
Buvau pratęs prie paprastos medvilnės, beformių liemenėlių, pri­
laikančių jos krūtis, o čia griežtos formos su pakietinimais nėri­
niuoti drabužėliai.
- Velnias, - išstenėjau. - Kokie čia apatiniai?
Ši mergina velniškai patraukli, bet pati to nė nenujaučia. Jos
skruostai klaikiai išraudę. Balsas beveik virto kuždesiu.
- Aš... Aš šiandien nusipirkau naujų apatinių.
Ji sutrikusi, bet vis tiek atrodo dieviškai - ilgi šviesūs plaukai,
lygios kojos, o papūstos lūpos tiesiog siūlosi apžiot mano kotą...
Tuoj pat pagalvojau, ką dar ji šiandien nusipirko ir kaip būtų
sunku ją įtikinti surengt man privačią demonstraciją. Niekada gy­
venime dar nebuvau taip prisirišęs prie moters. Ji velniškai sek­
suali net nesistengdama tokia būti ir nesuvokia, kiek daug moterų
ją užmuštų, kad tik galėtų gaut tokį gracingą kūną.
- Matau... Velnias.
- Jau sakei, - papurtė galvą Tesą.
Bet žinau, kad jai tai patinka. Ji pražysta nuo mano kompli­
mentų ir tai labai, labai mane pamalonina. Kiekvieną dieną mane
stebina, kad ji nemato savęs tokios, kokia yra. Pakartojau, kokia
graži yra, ir ji dar plačiau man nusišypsojo. Negaliu nusukt akių
«j
nuo jos papų, pūpsančių priešais, ir tikrai negaliu sutramdyt savo
koto, nerimstančio kelnėse* Tesos akys ten ir įsmeigtos - j mano iš­
pampusį daiktą, ištempusį juodas medvilnines trumpikes.
Tesos akys alkanos, ji lyžteli viršutinę lūpą ir švelniai ją su­
kanda. Kažką man sako, bet negalėčiau nieko pakartot, net jei nuo
to priklausytų mano gyvybė.
- Mmhmm... - pritariu viskam, ką sako.
Mano galvoje viena mintis - jos kūnas šaukiasi manęs. Lyg ji
būtų man sukurta. Pasirėmęs keliu įsitaisiau virš jos ir prispau­
džiau burną .prie minkštų ir drėgnų jos lūpų. Jos liežuvis - akso­
minis ir lipnus, švelnus ir aštrus, - glamonėdamas maniškį, vienu
metu mane ir žeidė, ir gydė.
Aš žaidžiu pavojingą žaidimą, vaikštau lūžtančiu ledu, bet
moku išlaikyt pusiausvyrą. Jeigu ji pajudėtų su manim, pamatytų,
kad esu pasiruošęs būti geresnis. Pamatytų, kad viena klaida beveik
nieko verta, palygint su tuo, kaip labai ją myliu, palygint su tuo,
koks galiu tapti.
Jos burna išsiilgo manęs. Čia ji tobula. Liežuvis juda su ma­
niškiu ir su kiekvienu jos išleistu garsu aš čiulpiu, vis labiau ne­
tekdamas galvos. Perbraukiau ranka švelnius plaukus, beviltiškai
stengdamasis dar arčiau prie jos prisispaust. Prisiglaudžiau, nes
turiu patrint savo kotą, kol uždegsiu degtuką. Man palengvėjo, kai
pasitrynęs pajutau baimę. Ji valdo mano mintis ir kūną, o aš nenu­
manau, ką su jais ketina daryt.
Pasirėmiau alkūne ir gėrėjausi jos grožiu. Jos lūpos tamsiai
rausvos. Mintyse perverčiau visą knygą, ką trokščiau jai padaryt.
Kita ranka glosčiau rausvus nėrinius ant Tesos krūtinės, kurią
plonas audinys vos laikė. Kantriai ir labai švelniai apvedžiau pirštu
kaušelį, palindau po petnešėle ir suspaudęs pirštais tai, kas buvo
viduje, pajutau standžius spenelių rutuliukus. Ji velnio rojus.
- Niekaip negaliu apsispręst, ar noriu šitaip pasilikt...
Galėčiau kiekvieną dieną, kiekvieną valandą gulėt čia su ja,
laukiančia mano prisilietimo. Gnybtelėjau spenelius, ir ji aiktelėjo
iš netikėtumo. Noriu rankose laikyt nuogas jos krūtis.
*33
 - Nusivilk, - sudejavau.
Aš kietas ir nekantrus ir, kai ji išlenkė nugarą, kad atsegčiau
mažus kabliukus, beveik susileidau. Suėmiau į delną jos krūtis ir,
gėrėdamasis tobulu siūbavimu, kilnojau aukštyn žemyn. Jos krūtys
tobulos - ji gyvas mano stabas.
- Tesą, ko norėtum?
Noriu jai padaryt viską. Noriu daryti tai, ko dar nesu daręs, ir
naujai išgyvent anksčiau patirtus dalykus.
- Jau sakiau, - suaimanavo Tesą glausdama krūtinę prie mano
rankos. Ji tikra susijaudinusi keistuolė. Ar mes pasiruošę? Ar ji pa­
siruošusi? Manau, kad pasiruošusi. Ji švokščia, lempos šviesoje
matau švysčiojant kelnaičių tarpukojį.
Perbraukiau ranka jos pilvą ir nėriniuotų kelnaičių kraštelį.
Stengiuosi valdytis, bet ji taip aimanuoja, o aš noriu klausytis
ausiai malonių garsų. Velniai rautų, kaip ji apvyniojo mane aplink
savo pirštelį.
Pirštais paliečiau jos tarpukojį ir švelniai patapšnojęs iš­
brinkusį kauburėlį pajutau, kaip smarkiai sudrėko jos kelnaitės.
Saldus Tesos kvapas tvyro ore ir aš labai noriu jos paragaut. Kyš­
teliu pirštus giliau ir stumiuosi iki krumplių. Tesą šūkteli, ir šis
garsas perveria mane. Ji apsikabina mane, kad nuramintų spur­
dantį kūną. Dviem mano pirštams pasidaro ankšta. Kas kartą, kai
slysteliu gilyn, Tesą aikteli. Jos ranka, užčiuopusi mano kietumą,
tarsi pašėlusi glosto, spaudžia ir tampo mano kelnes.
- Ar tikrai? - paklausiau.
Turiu išgirst, kad garantuotai sutinka. Turiu būti jai tobulas,
kaip ji tobula man. Tesai reikėjo akimirkos susivokt, kad kalbuosi
su ja. Ji išsižiojo išputusi akis.
- Taip, tikrai. Liaukis galvot apie tai.
Palenkiau galvą ir prunkštelėjau jai į kaklą. Ši ironija mane pri­
baigs. Juk tai ji nuolat viską apgalvoja, o dabar tai darau aš. Trūksta
tiek mažai, kad ji būtų mano, bet viską gadina tos kvailos lažybos.
Manęs neapleidžia kaltės jausmas, kurį nešiojuosi nuo tada, kai ją
įsimylėjau. Manyje grūmėsi dvi jėgos - geras berniukas, mylintis
*34
gerą mergaitę, ir blogas berniukas, pernelyg sugedęs, kad ką nors
mylėtų. Abu jie savaip nori princesės. Blogasis vaikinas nugalėtas
parkrito ant žemės.
- Myliu tave. Ar žinai, kad myliu tave? - ištariau jai į lūpas.
Ar Tesą jaučia mano paniką? Jeigu ir jaustų, neparodytų.
- Taip... - švelniai ir lėtai pabučiavo mane. - Hardinai, aš myliu
tave.
Tesos kojos švelniai trūkčiojo, lyg jos kūnas vargiai tvardytų
malonumą, kurį teikia mano pirštai. Ji yra inkščianti sumaištis, kai
mintyse švysteli vaizdas jos, besiraitančios po manim, kai aš per-
plėšiu plėvę ir užkariauju jos kūną. Nes kol ji pati padarys pirmą
judesį... Nusistačiau ribas, kad išsilaikyčiau, Lūpomis perbraukiau
jos kaklą ir kitaip ją paėmiau. Čiulpiau švelnią odą ir jaučiau joje
verdančio kraujo karštį. Ji mano.
- Hardinai... aš... - suinkštė, kai palikau tuštumą.
Ji jau prinokusi, jau pasiruošusi būti nuskinta. Staiga pasijutau
išbadėjęs. Turiu jos paragaut. Skubiai puoliau ant lovos, numoviau
jai kelnaites ir išskėčiau kojas. Koks saldus ir svaiginantis kvapas!
Nieko panašaus į šį manyje šėlstantį alkį gyvenime nesu jautęs.
Lūpomis švelniai nušliuožiu pilvu žemyn. Ji permirkusi. Nesusi­
laikiau nepūstelėjęs, o Tesą iš malonumo sudejavo ir kilstelėjo už­
pakaliuką. Paskendau.
Jos skonis, kurį pajutau liežuviu prisilietęs, užvaldė visus mano
pojūčius. Su kiekviena dejone mano liežuvis stipriau ir tiksliau
laižė, o Tesą kumščiais sugniaužė baltą paklodę, kad nepradėtų
šaukt.
- Pasakyk, ar tau gera? - paprašiau, po kiekvieno žodžio atsi­
dusdamas į ją.
- Labai... - vos išlemeno Tesą,
Įsisiurbiau į ją ir laižiau, kol ėmė drebėt ir inkšt. Drąsinsiu ją,
kiek reikės.
- Viskas, mažute, atsipalaiduok, noriu palaižyt tavęs.
Ji pakluso. Aš apsvaigęs, nes ji patyrė orgazmą. Dabar aš ap­
svaigęs ne nuo alkoholio, o nuo energijos. Užsliuogiau aukštyn,
235
savo pasididžiavimu braukdamas jai per pilvą, ir pabučiavau.
Tesą atsipeikėjo iš stingulio ir stipriai pabučiavo mane. Ji jau pasi­
rengusi patirti daugiau...
- Ar tu... - paklausiau, tik norėdamas įsitikint. Tesą nekantriai
linktelėjo ir kilstelėjo savo lūpas prie manųjų.
- Ša... Taip, tikrai... - patikino.
Aštrūs nagų galiukai įsmigo į mano nugarą, kai mūsų lūpos su­
silietė. Ji čiulpė ir liežuviu brovėsi į mano burną. Aš vėl apsvaigau.
Jos rankos nustūmė mano trumpikes žemyn. Nuogas ir pritvinkęs
šalia jos pasijutau kaip maniakas.
Turiu patekti į ją - jos kūnas turi tapti mano kūnu. Tai viską
keičia. Mes abu jau nebebūsim tokie kaip anksčiau. Ji nebebus ne­
kalta mergaitė, ji taps moterimi, turinčia seksualinį gyvenimą. Ji
turės lankytis pas gydytoją ir stebėt ciklą. Vieną dieną ištekės ir
turės papasakot savo vyrui, kad dulkinosi su manim. Visi jos pra­
eities seksualiniai patyrimai bus susiję su manim. Jaučiu begalinę
kaltę ir neaprėpiamą pasitenkinimą. Tai išlaisvinantis, bet baugus
patyrimas.
- Tesą, aš... - turiu jai pasakyt. Mano kūnas sprogsta į gabalus.
- Ššš... - sukuždėjo ji.
Ji nesuvokia, ką sako. Jaučiu save ant jos tobulai tinkantį.
Žiūriu į jos veidą, stengdamasis amžiams įsimint šią akimirką.
- Tesą, aš noriu tau kai ką pasakyt...
- Ša, Hardinai, nutilk.
Ji prašo. Jos akys pilnos meilės ir susižavėjimo. Mano gyve­
nimas keičiasi ir dabar, šią minutę, aš viską pakeisiu. Tesą užvaldė
viską man nespėjus ištart žodžio ir prispaudė lūpas prie manųjų.
Ranka suėmė mano pasirengusį pasididžiavimą ir truktelėjo, vi­
liodama ir tildydama mane. Giliai įkvėpiau, kai nykščiu perbraukė
prisirpusį galiuką.
- Jeigu dar kartą tai padarysi, aš baigsiu, - suinkščiaū.
Noriu jausti švelnius jos pirštukus ant savo viršūnėlės, noriu,
kad glamonėtų mane ir verstų maldauti daugiau. Labiau už viską
noriu patekt į ją. Dabar.
236
 Pamaniau, kad ji neturės nė vieno prezervatyvo ir truputį su­
sigėdau, nes iš įpratimo visada turiu vieną atsargai. Laikausi kelių
sekso taisyklių ir prezervatyvas yra absoliučiai privalomas.
Tesą žiūrėjo į mane, kai pasiėmęs nuo grindų ėmiau kuistis
po džinsų kišenes. Jaučiausi tikras iškrypėlis, kad piniginėje ne­
šiojuosi prezervatyvą, tikėdamasis pasidulkint. Bet vienas Tesos
žvilgsnis išgujo šią mintį, tad ramiai atsisėdau ant lovos su prezer­
vatyvu rankoje. Sekundę luktelėjau, kad paimtų jį iš mano rankos,
bet Tesą nejudėjo. Velniai rautų, Šerlokai, ko gero, prezervatyvą ji
matė tik per lytinio ugdymo pamokas.
- Ar...
Nežinau, kaip paklaust, ar ji norėtų pabandyt mane įsileist. Kai
kurios moterys sutinka, kai kurios - ne. Tesą pakėlė balsą:
- Jeigu dar kartą paklausi, ar tikrai, aš tave užmušiu.
Tikrai tikiu. Todėl nutariau rinktis antrą variantą, kuris reiškė
naudotis akimirka, kol ji su manimi. Papurčiau galvą ir mostelėjau
jai prezervatyvą.
- Norėjau paklaust, ar tu man padėsi jį užsimaut, ar mautis
pačiam?
Žinoma, aš tai padaryčiau greičiau. Tesą nervinosi ir kramtė
lūpą. Mano pasididžiavimas jos laukė. Gundžiausi pamylėt ją išvis
be prezervatyvo. Teko primint sau, kad tai labai kvaila mintis.
- Norėčiau... Ar parodysi, kaip?
Kaip ji drovisi ir kokia seksuali yra. Mane blaškė jos krūtys -
sunkios ir apvalios. Reikia pagreitint veiksmą.
, - Gerai, - sutikau.
Tesą prisislinko arčiau ir sukryžiavo kojas. Džiaugiuosi galė­
damas jai parodyt, bet čia tik tikrovės pusiaukelė. Šiaip būčiau jau
ant jos ir sprausčiausi gilyn. Ji aimanuotų įsikibusi į mano nugarą.
Prašytų daugiau, pasiduotų ir aš ją paimčiau.

- Kaip mergaitei ir girtuokliui buvo visai gerai, - pajuokavo

Tesą, kai viskas buvo baigta ir prezervatyvas užmautas. Priminiau
jai, kad nesu girtas, ir paaiškinau, kad jos įžūlumas mane išblaivė.
237
 - Kas dabar? - paklausė Tesą, nuoširdžiai nustebusi.
Nuleidau jos ranką prie savo pasididžiavimo.
- Nekantrauji? - paklausiau.
Tesą linktelėjo galvą.
- Aš irgi, - pasakiau.
Aš irgi nekantrauju. Ir niekada nenorėjau daugiau. Ji jaudina
mane, o aš jos delne sustandėjąu. Įsitaisiau tarp jos kojų ir keliu jas
išskyriau. Tesos vieta vėl man blizga.
- Tu visa drėgna, tai bus lengviau.
Vėl ją užuodžiau. Ji reaguoja labai jautriai ir tai varo mane iš
proto. Pabučiavau ją, trumpais bučinukais nubėriau švelnių jos
lūpų kampučius, nosį ir vėl lūpas. Tesą apsivijo mane rankomis ir
kai prisispaudė arčiau, giliai įkvėpiau. Perbraukiau jos drėgmę ir
kone sprogau. Ji nekantrauja ir spaudžiasi dar arčiau.
- Lėčiau, mažute, mus reikia pristabdyt, - įspėjau.
Pabučiavau ją į smilkinį. Nenoriu, kad jai skaudėtų. Ir neda­
ryčiau nieko, jei nereikėtų.
- Iš pradžių skaudės, todėl pasakyk, jei panorėsi, kad liau-
čiausi. Aš rimtai, sutariam?
Žiūrėjau iš viršaus į Tesą: vyzdžiai išsiplėtę, skruostai iškaitą,
plaukai išsidraikę ant pagalvės.
- Taip.
Tesą nervingai kostelėjo. Žiūrėjau į ją ir tylomis priminiau sau,
kaip labai ją myliu, kaip labai man jos reikia, kaip labai ją branginu.
Giliai įkvėpęs pajutau, kad ji man atsivėrė, tad švelniai slystelėjau
vidun. Su kiekvienu stumtelėjimu jos įtampa nemažėjo, todėl pa­
matęs, kad Tesą užsimerkė, sustojau,
- Kaip jautiesi? - paklausiau sulaikęs kvapą. Suspaudusi lūpas
į siaurą liniją, Tesą linktelėjo, kad gerai. Ji tokia šiltutė, tokia įsi­
tempusi dėl manęs. - Velnias, - sudejavau, kai Tesą aiktelėjo ir vėl
įsitempė. - Ar galiu judėt?
Po galais, turiu judėt. Žinojau, kad ji turėtų jaustis kaip danguje,
bet nemaniau, kad tas dangus bus toks ypatingas. Tesą kelis kartus
įkvėpė.
238
 - Taip, - atsakė.
Slinkau lėtai, nes nenorėjau, kad jai skaudėtų. Pajutau, kad
gniaužtai ant mano rankų pamažu atsileidžia su kiekvienu bučiniu.
Į kaklą, į lupas, į nosį. Myliu kiekvieną jos kūno centimetrą. Kiek­
vieną savo kūno centimetrą.
Lėtai slankiodamas pirmyn atgal, kartojau Tesai, kaip labai ją
myliu. Ji vis dar buvo užsimerkusi, bet vis dar nerodė jokių nepa­
sitenkinimo ženklų. Po dvidešimties sekundžių, nesulaukęs jos at­
sakymo, sustojau.
- Ar... velnias... nori, kad baigčiau?
Tesą papurtė galvą, aš vėl užsimerkiau. Įsivaizduoju kiekvieną
jos kūno centimetrą po savim. Jos oda labai švelni, kūnas prisitaikė
prie manęs. Ji mano - dabar ir visada, net kai atsikelsim iš šios
lovos. Judėjau, Tesą buvo mane apkabinusi. Krūtinėje jaučiau pla­
kančią ir besidžiaugiančią savo širdį, nes artėjau prie viršūnės. Dar
niekada mylėdamasis nejaučiau nieko panašaus. Jaučiuosi gyvas ir
žvalus, o žiūrėdamas žemyn į savo meilę ir matydamas jos žvilgsnį,
spinduliuojantį iš susižavėjimo, žinau, kad viskas vis vien bus gerai.
Tesos stiprybė mane ir vėl nustebino, kai pamačiau jos skruostu
tyliai riedančią ašarėlę. Pabučiavau ašarą ir pagyriau, nes ji to nu­
sipelnė.
- Po velnių, Tesą, mažute, tu šauniai laikais. Labai tave myliu.
Suleidau pirštus į jos plaukus ir įsisiurbiau į prakaituotą kaklą.
- Hardinai, aš tave myliu, - pareiškė Tesą.
Tik tiek ir tik man. Pabučiavau ją, karštligiškai laižydamas
lūpas ir liežuvį.
- Mažute, aš tuoj baigsiu. Gerai?
Mano nugara dega, jos oda švyti nuo prakaito, mes abu pa­
klaikę. Tesą linktelėjo, padrąsindama išsiliet joje. Šią akimirką ne­
kenčiau tos gumos, kuri mudu skyrė. Norėjau ją pripildyt, noriu,
kad ji būtų mano kiekvieną dieną. Tesą įsisiurbė man kaklą. Įsi­
tempiau, pasiduodamas malonumui, ir, pasiekęs orgazmą, iškošiau
jos vardą pro sukąstus dantis. Gulėjau ant jos krūtinės vos atgau­
damas kvapą, o ji tingiai glamonėjo mane.
239
 Dabar viskas pasikeitė. Aš pakeičiau viskį tarp mūsų. Nura­
minau ją ir vis toliau stūmiau tiesą, kuri grasino sudeginti mane
gyvą. Guosdamas ją, meldžiau To, kuris mane girdėjo, kad mano
pasaulis nevirstų pelenais.

240
 Dvidešimt antras

Pamažu viskas ėmė skleistis, ir mažas kortų namelis, kuri jis buvo pastatęs,
kiekvieną dieną ėmė vis dažniau drebėti. Kas kartą paminėjus jo elgesį, jį ap­
imdavo panika, kuri nušluodavo visus planus. Jis manė vaikystėje buvęs pra­
keiktas... Kito paaiškinimo savo kančioms neturėjo. Jis jau ėmė abejoti, arTesa
yra jo išsigelbėjimas, ar didžiausias prakeiksmas. Jis turėjo ją, kiekvieną jos
dalelę, bet ji slydo iš rankų su kiekviena sekunde.

Po kelių dienų užėjau pas Tesą. Ji dar nebuvo grįžusi iš praktikos.

Molė sakydavo, kad Stefkvaištelėjo. Mėtydavo užuominas, kad Stef
neva einanti iš proto ir man reikėtų su ja pasikalbėt, kol galutinai
neišprotėjo.
Susivėlusią ir pasišiaušusią Stef radau gulinčią skersai lovos.
Rausvų plaukų garbanos styrojo ant galvos susegtos segtukais. Visa
tamsiai išsidažiusi - su tamsiai pilkais šešėliais buvo panaši į vai­
duoklių slėnio gyventoją. Oda balta, o lūpos tamsiai raudonos.
- Jos nėra, - pranešė Stef ir uždarė Tesos nešiojamojo kompiu­
terio viršų. Ką ji čia veikia? - Žiūriu filmą, atsipalaiduok, psiche.
Atėmiau iš jos kompiuterį ir pasikišau po pažastim.
- Žinau, kad jos nėra. Norėjau su tavim pasikalbėt, - pasakiau.
Stef pasirėmė ant alkūnės ir pro iškirptą jos krūtys kone išvirto.
- Apie ką norėjai?

141
 Stef akys šaltos. Ji laukia atsakymo. Visada jaučiau, kad jos
galvoje kai kas suminkštėję, bet niekad nemaniau, kad tai gali būt
pavojinga. Mes visi turim vieną ar du atsipalaidavusius varžtelius,
bet Stef, regis, kartais - daug daugiau, ir ne tik. Visada maniau,
kad ji šauni pana, bet pasirodė, kad ši raudonplaukė dar labiau pa­
plaukusi nei Eime Dan\
- Pati žinai, - atsisėdau ant Tesos lovos ir atsisukau į Stef.
- Tau skambino Molė, - atsakė Stef sudėjusi taškus. - Ji pa­
sidarė baisiai įkyri lerva. Ane? - atlošė galvą ir atsisėdo. - Aš nieko
nesakysiu Tesai. Žinau, kad čia esi dėl vienintelės priežasties -
prašyt, kad nieko nesakyčiau Tesai apie tą dalyką. Ir neketinu.
- Ar turėčiau tavim patikėt? - atsakiau klausimu, o Stef aplaižė
dantis.
- Tavo reikalas, tikėt ar ne. Aš jau pasilinksminau, dabar man
nuobodu ir pradedu jaustis bloga.
Nuoširdžiai nustebau išgirdęs šiuos žodžius.
- Tikrai?
Prisislinkau prie Tesos lovos krašto ir alkūnėmis pasirėmiau
kelius. Stef nusikvatojo - kraupiai ir rėžiančiai ausį. Atsidusau -
turėjau žinot.
- Ne, aišku, kad ne. Bet vis dėlto man jau nuobodu.
Stef timptelėjo suknelę ir dar labiau apnuogino krūtinę. Nusi­
sukau. Tai dėl Tesos. Man nereikia jokios scenos.
- Neabejoju, kad iki šiol vis vien jau patvarkei ją.
Vis tiek patvarkiau ją? Ar ji visai nučiuožus?
- Ar nė? Taigi išdulkinai ją, vadinasi, viskas baigta. Juk šitaip
visada elgiesi.
Keisčiausia yra tai, kad Stef nenusišneka, ji tik konstatuoja
padėtį. Kalbant apie šią istoriją - jos vertinimas būtų labai tikslus,
išskyrus vieną dalyką, - su Tesą man sekės kur kas sunkiau nei su
kitomis. Tesą privertė mane kovot dėl jos, nes yra tikrai to verta.
Tik baisiai gaila, kad aš viską sumoviau.*

* Filmo „Dingusioji“ (2014) herojė.

242
 - Ne... - kostelėjau. - Su ja nebaigta.
Stef užvertė akis ir apsilaižė lūpas.
- Taip ir žinojau, kad nebaigta. Kiek kartų jau dulkinai ją? Ar ji
iš tikrųjų- dar įsitempusi? Turiu galvoje tavo būdą viską ardyt.
Turbūt mano akys lipo ant kaktos, nes, pažvelgusi į mane, Stef
pasislinko tolyn.
- Tai kaip ji? - pakartojo. - Neabejoju, kad ji šauni ir priprato
prie tavęs. Dabar jau gali gyvent, kaip nori, o ji gali eit savo keliais.
Aiškiai jai šito jau gana.
- Iš tikrųjų tu jos nemėgsti.
Pasikasiau sprandą. Tesą laiko Stef savo drauge ir aš nenoriu
jos skaudint, kol nėra rimtos priežasties, jeigu Stef pabandys nors
pirštu paliest Tesą, tada jau aš imsiuos veiksmų.
- Taip, iš tikrųjų aš jos nemėgstu. Gyvenkim toliau. Mesk ją ir
grįžk pas Molę, kad jos burna turėtų ką veikt kiekvieną mielą dieną.
- Aš ketinu ir toliau matytis su Tesą.
Nežinau, kodėl jai tai pasakiau. Nenoriu, kad ji turėtų kozirį
prieš mane, bet taip pat nenoriu, kad manytų, jog Tesą mano gy­
venime tėra nuotykis. Tesą nėra laikina užgaida, bet meldžiuosi,
kad rasčiau būdą, kaip tai paverst tikrove. Tik čia jau ne Stef rei­
kalas. Po velnių, kokia sumaištis. Didelė sumauta sumaištis.
- Hardinai, ko čia atėjai? Juk aišku, kad ne patikrint mano ilgo
liežuvio.
Stef vėl apsilaižė ir prispaudusi alkūnes prie šonų gašliai pasi­
purtė. Mano nuotaika akimirksniu subjuro. Atsistojau.
? Jei manai, kad tave paliesiu, tai netekai viso turėto proto!
- Tesą visai neypatinga. Nesuprantu, dėl ko judu su Zedu taip
įsijautėt.
- Zedas nesusijęs su mūsų pokalbiu.
Mano rankos drebėjo ir aiškiai mačiau, kad Stef vis labiau mė­
gaujasi savim ir tuo, kaip sureagavau į užuominą apie Zedą. Har­
dinai, neleisk jai tavęs prigriebi. Ji tikslingai mane erzina, ir aš jai
leidžiu. Kaip čia mėgdavo sakyt mano močiutė? Velnias, nepri­
simenu.
*43
 - Zedas yra visai tiesiogiai susijęs...
- Gana.
Sunėriau rankas ir priglaudžiau prie veido. Sugnybau šnerves,
įkvėpiau, iškvėpiau. Atėjau čia pasikalbėt su ja dėl Molės nerimo,
įsitikint, kad dėl kokio nors kvailo ar pagiežingo Stef poelgio Tesą
nepabėgs nuo manęs. Bet dabar, kai esu čia, o Stef - tikra siaubūnė,
nuoširdžiai jaučiuosi paskutinis gyvulys. Dėdamasi šunsnukių ka­
raliene, Stef verčia mane manyt, kad likau toks, koks buvau iki
Tesos. Maniau esąs kiek geresnis už ją ir kitus, bet ne. Degsiu
pragare kartu su ja. Negaliu neprispaust jos. Malonu priverst ją
jaustis tokia pat giltine kaip aš. Pažvelgiau į Stef ir išsišiepiau iki
ausų.
- Gal tau reikėtų susirūpint savo vaikinu, nes jis labai žiūri į
Molę. Kelis kartus mačiau juos kartu...
Kalbu kažką - nė nežinau, ką, bet nuo mano melo - dideliam
mano džiaugsmui - Stef akys paraudo ir sublizgo nuo ašarų.
- Meluoji, - ištarė, stengdamasi sulaikyt ašaras. Taip tau ir
reikia.
- Nemeluoju, ir man labai tavęs gaila, - atsakiau.
Padėjau Tesos kompiuterį ant jos spintelės. Reikia ištraukt ją
iš šito bendrabučio, ir kuo greičiau. Nespėjus Stef daugiau nieko
pasakyt, išėjau iš kambario. Įsėdęs į mašiną ir pajutęs sveiko proto
spyrį, supratau, kad padariau dar vieną idiotišką ėjimą. Stef ne
tokia kaip dauguma merginų. Ji nesėdės ir nesiautės, laukdama tin­
kamos progos smogti. Jos logika nelogiška ir jau ėmiau įsivaizduot,
kaip su visomis smulkmenomis pasakoja Tesai apie lažybas ir dar
viską pagražina. Reikėjo papasakot - reikia papasakot Tesai visą
šlykščią tiesą, kol ji pati nesužinojo. Ši padėtis mane gyvą suės.
Išlipau iš mašinos ir grįžau į bendrabutį dar kartą pasiaiškint
su Stef. Bet prisiartinęs išgirdau Tesos balsą. Velnias. Prisiplojau
prie durų ir ėmiau klausytis merginų pokalbio.
- O kas, jeigu jis tikrai su ja? - paklausė Stef.
Negi ji iš tikrųjų patikėjo?
- Tikrai ne, - ramino Tesą savo kambariokę.
144
 - Iš kur tu žinai? Kartais galvoji, kad pažįsti žmogų, o pasirodo,
kad ne, - pradėjo Stef.
Eina šikt. Stef jai pasakys. Tuojau ims ir išpliurps.
-H...
Atidariau duris.
- Labas... - pasakiau, įeidamas vidun. Jos sėdėjo susiglaudusios
kaip geriausios draugės; koks pašalietis tikrai apsikvailintų. - Oi...
man išeit?
- Ne. Einu ieškot Tristano ir bandysiu atsiprašyt, - atsistojo
Stef. - Ačiū, Tesą.
Apkabino Tesą ir dėbtelėjo į mane, leisdama suprast, kad dar
niekas nebaigta. Prasiblaškyt... Man reikia prasiblaškyt.
- Alkana? - paklausiau Tesos, kai Stef ruošėsi išeit.
- Tiesą sakant, taip, - atsakė Tesą, glostydama pilvą.
Atitraukiau jos dėmesį, kad nepastebėtų, su kokia didele ir ne­
slepiama neapykanta Stef žiūri į mane.

*45
 Dvidešimt trečias

Paranoja sunaikino jo savitvardą ir vis toliau stūmė nuo jos. Jis stengėsi laikytis
plonyčio vilties siūlo, kad išsaugotų gyvenimą, kokį norėjo su ja gyventi. Jis
kūrė vieną planą po kito, kad išlaikytų geriausią gyvenime jam nutikusį dalyką.
Jis maldavo savo priešų, prašė draugų, kad tylėtų; Jo planai nenusisekė, niekas
neišsaugojo paslapties, kaip jis pasielgė su ja, ir jis suprato, kad teks už viską
atsakyti.

Nusivežiau Tesą į prekybos centrą, kur galėjau pratęst savo apgailė­

tiną laimę, ir pirmiausia susėdom pavalgyt, kol nuspręsim, į kurias
parduotuves eit. Paranoja man vaidenosi visur, sekiojo kiekvieną
mano žingsnį. Nesilioviau galvojęs, kad Stef galėjo jai papasakot.
Ar Tesą žino viską, ką slepiu nuo jos? Ar galiausiai supras, koks esu
ir kad nesu jos vertas? Paskendęs mintyse, baksnojau valgį, o Tesą
lėtai kramtė ir visą laiką žvilgčiojo į mane. Ko ji taip žiūri? Ieško
melo ženklų?
- Turbūt pirmiausia ieškosim drabužių tau? - paklausiau.
Pats dar netikiu, kad sutikau eit į vestuves. Man tai bus žiauriai
nejauku. Vienintelis išsigelbėjimas - nenuleist akių nuo Tesos ir
pamiršt tą nelemtą įvykį, nutikusį prieš tris mėnesius.
- Tu papuoši kiekvieną drabužį, kurį apsivelki.
Tesą išraudo nuo mano meilikavimo.

246
 - Netiesa. Tai tu esi „nekreipiu dėmesio į skudurus, bet visada
atrodau nepriekaištingai“, - nusijuokė, o man širdis mažumėlę
atlėgo.
- Negali būt, - nusišypsojau.
Bet ji tokia. Dar labiau nei aš, o ji nė nesistengia. Ant stalo
suvibravo Tesos telefonas. Kaip žinanti, kad su ja tiek laiko žai­
džiama, elgiasi labai natūraliai. Gal tik apsimeta, kad nukreiptų
mano dėmesį, kol galės atsimokėt tu pačiu ir atkeršyt? O gal iš
tikrųjų nieko nežino?
- Lendonas, - pasakė, kai perskaičiau jo vardą ekrane.
Mano širdis ėmė plakt ramiau. Tesą atsiliepė. Žiūrėjau į jos
kalbančias lūpas: staiga kelioms sekundėms įtraukė apatinę lūpą ir
nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Turiu visais įmanomais būdais
nepalikt jos vienos su Stef. Nuo dabar turiu laikyt ją kuo arčiau
savęs. Į lažybas žiūrėjau pernelyg nerūpestingai. Ji privalo visą
laiką būt su manim.
- Taip, žinoma, pasistengsiu užrišti jam kaklaraištį, - pasakė
telefonui. Akivaizdu, kas tas „jis“.
Tesą prispaudė ranką prie skruosto ir pasirėmė ant stalo.
Atrodė dieviškai miela. Vadinasi, kaklaraištis? Sėkmės, mieloji!
Ji vėl pradėjo kalbėtis su Lendonu, o mano dėmesį patraukė už­
kandinės vidury sustoję Zedas, Džeisas ir Loganas. Visi apsirengę
skirtingai, kiekvienas bando savaip pabrėžt savo individualumą.
Loganas tvarkingas, toks chuliganas kūdikio veidu ir mažiausiai
sugedęs už kitus du. Zedas aukštas ir tamsus, panašus į odinių dra­
bužių reklaminį veidą, nors ir vidutinės klasės užkandinėje. Čia
jis iškrinta iš konteksto. Džeisas panašus į banditėlį, nuo kurio pa­
auglės turėtų bėgt kuo toliau.
- Tuoj grįšiu.
Atsikėliau palikęs maistą. Ačiū Dievui, ji kalbasi telefonu ir
neseks iš paskos. Bent ne iškart. Kai prisiartinau, Loganas tepėsi
balzamu lūpas. Džeisas atrodė žiauriai patenkintas, o Zedas - ga­
nėtinai įsitempęs.

*47
 - Tau irgi labas, - pasilabino Loganas ir treptelėjo koja į grindis.
Džeisas dusdamas šiurkščiai nusikvatojo. Visų trijų vyzdžiai
išsiplėtę, akys išvagotos plonyčių kraujagyslių. Nuo jų dvokė žole
ir prastomis cigaretėmis. Kažin, jeigu Zedas pabučiuotų Tesą, ar jai
patiktų tabako skonis ant jo liežuvio?
- Ką čia veikiat? - paklausiau, akies krašteliu stebėdamas Tesą.
- Kur? Viešoje vietoje? - pasidomėjo Džeisas.
Įkvėpiau nebyliai jam grasindamas. Jeigu šiandien jis viską
sumaus, su malonumu jį aplamdysiu.
- Tiesiog išėjom į gryną orą, - paaiškino Loganas gūžtelėjęs
pečiais ir pakankamai supratingai žvelgdamas į mane. Supranta,
dėl ko nerimauju, ir užuominomis aiškina, čia esą ne dėl to. -
Tikrai, - pabrėžė. Man truputį palengvėjo.
- Kur tavo augintinė? - Džeisas Šlykščiai pliaukštelėjo liežuviu.
Zedas susigūžė, o Loganas, nekreipdamas į mus dėmesio, spoksojo
į įtrūkusį savo mobiliojo ekraną.
- O, ji čia! - garsiai ištarė Džeisas.
Vos neprismaugiau jo. Jis - tikras gyvulys, labai panašus į
mano seną draugą Marką, kuris elgėsi su žmonėmis kaip su žaislais
ir nė kiek dėl to nesijaudino. „Spėju, aš irgi panašus, deja,“ - pagal­
vojau prisiminęs lažybas. Juk galiausiai iš mūsų visų tai aš laimėjau
pagrindinį prizą.
- Užsičiaupk, - pasakiau žengtelėjęs pirmyn.
Džeisas suktai šyptelėjo. Jam patinka mane nervint. Jis spaudo
silpniausias mano vietas. Jis žino, aš žinau ir netrukus Tesą irgi žinos.
- Ji ateina, - perspėjo mus Loganas apie besiartinančią Tesą,
vis dar neatitraukdamas akių nuo telefono.
Mano delnai suprakaitavo ir kas kartą, subedęs nagus į delną,
jaučiau, kaip įsitempia pirštai. Jie tuojau sugriaus mano gyvenimą,
čia, kažkokiame prekybos centre, esančiame kažkokiame su­
mautame Amerikos miestelyje.
- Labas, Tesą, kaip gyveni?
Zedas pasitiko Tesą, aš irgi žengiau žingsnį artyn. Jis apkabino
ją per pečius, o aš vien pažiūrėjęs panorau tas rankas nutraukt.
248
 - Hardinai, negi nesupažindinsi su savo drauge? - Džeisas
įsmeigė į mane raudonas ir linksmas akis.
- Aaa, taip, - sumojavau ranka tarp jųdviejų, skaičiuodamas
sekundes, kiek dar viskas tęsis. - Čia mano draugė Tesą. Tesą, čia
Džeisas.
Tesą iš pykčio susiraukė, o aš sutrikęs apsidairiau. Kodėl ji
siunta? Stebėjau jos veidą laukdamas, kad pažvelgtų į mane. Bet ne­
sulaukiau.
- Ar tu irgi mokaisi CVU? - paklausė Džeiso.
Kodėl ji visada su visais turi maloniai Šnektelėt? Akivaizdu,
kad jai trūksta bendravimo įgūdžių; regis, jos etiketo jausmas lygus
nuliui.
- Dar ko! Šitas žaidimas ne man, - nusikvatojo jis, o Tesą
truputį atsipalaidavo. - Bet jeigu ten visos merginos panašios į
tave, galėčiau apsigalvot.
Tesą atrodė šiek tiek išsigandusi, o aš mintyse skaičiavau mė­
lynes, kurias palikčiau smaugdamas Džeisą.
- Vakare renkamės prieplaukoj, judu irgi galit pasirodyt, - pa­
siūlė Zedas.
Pasirodyt?Eik tu šikt, Zedai.
- Mes negalėsim. Gal kitą kartą, - pasakiau, baigdamas po­
kalbį.
- Kodėl ne? - paklausė Džeisas, aiškiai erzindamas mane Tesos
ir Zedo akivaizdoje.
- Tesai rytoj į darbą. Gal vėliau ir užsuksiu. Vienas, - pa­
brėžiau, kad visiems būtų aišku.
Jie taip visko nepaliks, jie niekada nenurims. Bus žiauriai
sunku, o aš pakankamai kvailas, kad tikėčiausi išsisukt. Laimėjau
lažybas, ji mano, ir Zedas gali supūt skersas, man dzin.
- Labai gaila, - Džeisas nusišypsojo Tesai.
Stengiausi tvardytis. Jis tyčiojasi iš manęs. Įsikando tą velnio
žaidimą, kurį sutikau žaist, ir dabar erzina mane kaip sūris pelę
pelėkautuose.
- Gerai, vakare užšoksiu pakeliui, - pamelavau.
149
 Reikia pagalvot, ką su juo daryt. Jam knieti, nutaikius progą,
papasakot Tesai apie lažybas... Jis visiškas gyvulys. Bet žinau, kad,
pakalbėjęs su juo, tik padrąsinsiu pražiot nasrus arba įkalsiu mintį
tai padaryt, jeigu pats dar nebuvo susiprotėjęs.
Tesą nulydėjo nueinančią trijulę akimis - jei būtų galėjusi,
žvilgsniu būtų kiaurai pervėrusi jų nugaras. Tylėdamas nusekiau
paskui subjurusią savo merginą į „Macy’s“ parduotuvę. Ji vaikiškai
ir irzliai skubėjo pirmyn, įtūžusi ir norėdama įrodyt savo tiesą.
- Kas negerai? - paklausiau. Jai visada kas nors būna negerai.
Kažką pasakau ne taip, kažką padarau ne taip, kažkieno katė žiūri į
ją negražiai... Visada kažkas.
- Aš nežinau, Hardinai!
- Aš irgi! Tai tu ką tik glėbesčiavaisi su Zedu! - riktelėjau. Aš
galvoju tik apie jos rankas, liečiančias Zedą, o ji man kažką aiškina?
- Tu gėdijiesi manęs, ar ką? Žinoma, suprantu, aš nesu praš­
matni panelė, bet maniau...
Nesupratau, ką ji čia šneka. Ji galvoja, kad aš jos gėdijuos?
Kodėl ji visada apie tą patį?
- Ką? Ne! Aišku, kad nesigėdiju tavęs. Išprotėja! ar ką?
Vis dėlto ji išprotėjo. Abu išprotėjom.
- Kodėl pristatei mane kaip draugę? Siūlai gyventi kartu, o
paskui jiems sakai, kad mes draugai. - Su kiekvienu žodžiu Tesą
kalbėjo vis garsiau. - Ar tu ketini mane slėpti? Aš nebūsiu niekieno
paslaptis. Jei nesu verta, kad tavo draugai žinotų, jog mes kartu,
tada visai nenoriu gyventi su tavimi.
Kaip galėjau pavadint ją kažkuo daugiau nei drauge? Ji ims
manęs nekęst labiau nei didžiausio priešo, kai viskas išaiškės. Ji
man daug daugiau nei paslaptis. Ir neketinu jos slėpt. Daugiau
nenoriu nuo nieko jos slėpt. Noriu išdidžiai vaikščiot su ja ir pa­
rodyt visiems tiems pusgalviams, kad ji yra mano. Tik mano. Bet
aš pernelyg kvailas, kad galėtume būti kartu, todėl slepiu patį gra­
žiausią, patį brangiausią dalyką, nutikusį per visą mano gyvenimą.
Užuot leidęs kaip gėlei skleistis saulėje, turiu slėpt ją, ir tas dalykas
graužia mane gyvą iš vidaus.
 - Tesą! Po velnių... - nutilau, o ji žvilgtelėjo į moterų skyriaus
persirengimo kabiną. - Aš einu paskui tave, - perspėjau. Beje,
labai rimtai.
Norėčiau eit paskui ją į kabiną ir paimt tiesiai prieš viso ūgio
veidrodį. Tesą kilstelėjo antakį ir papūtė lūpas. Ji velniškai gerai
žino, kad seksiu iš paskos. Eičiau iš paskos į toliausius pragaro už­
kaborius, jei tik paprašytų.
- Parvežk mane namo. Tuojau pat, - pareikalavo.
Pavežt ją namo? Ir viskas dėl to kvailo kivirčo? Tesą demons­
tratyviai išėjo iš parduotuvės pirma manęs ir nužingsniavo prie
mašinos. Lauke norėjau atidaryt jai duris, bet ji neleido.
- Ar jau baigei?
- Baigiau? Tu rimtai? - Tesą jau rėkė.
- Nesuprantu, kokia čia tragedija, kad pavadinau tave drauge?
Juk taip nėra. Tiesiog nesusiorientavau. - Aišku, čia tik pusė tiesos.
- Jeigu gėdijiesi, kad mus pamatys kartu, nenoriu daugiau būti
su tavim.
Balsas virpėjo. Ji stengiasi tvardyt ašaras. Jau gana gerai ją pa­
žįstu ir žinau, kad dabar pilkos jos akys pilnos ašarų, o rankos su­
spaustos į kumščius. Ašarų daugiau, nei reikėtų.
- Nekalbėk šitaip, - perbraukiau rankomis suteptus plaukus,
norėdamas išraut visus po vieną. - Tesą, kodėl galvoji, kad aš tavęs
gėdijuosi? Tai juk juokinga.
Neturiu priežasties jos gėdytis. Jeigu ką, tai turėtų būt
atvirkščiai. Mano draugams ji tik pokštas. Kiekviena akimirka,
kurią praleidau su šia mergina, dabar virto į nieką. Aš irgi virtau
į nieką, nes ji netrukus viską sužinos, o aš negalėsiu sustabdyt to
traukinio, kuris pervažiuos mano gyvenimą. Vos tik mano gyve­
nimas pradėjo tvarkytis, aš jį vėl pasiunčiau velniop.
- Linkiu smagaus vakarėlio, - palinkėjo iš keleivio sėdynės pa­
tempusi lūpą.
- Baik, niekur aš neisiu. Tik pasakiau, kad Džeisas atšoktų.
Tai - tiesa. Visai nenoriu eit į tą kvailą vakarėlį. Noriu visą
naktį praleist tarp Tesos kojų.
15»
 - Jei tu manęs nesigėdiji, tada eikim kartu.
Taip ir maniau, kad ji mes šitą kortą. Jai viskas yra žaidimas,
visada. Mano eilė.
- Nė už ką, - atsakiau.

Žinoma, mes nuėjom į tą sumautą vakarėlį, nes Teresa Jang ir vėl

pasiekė savo. Ilgainiui pripratau prie savo melagysčių labiau nei
norėjau tai pripažint. Apsimečiau nepastebįs, kad viskas lėtai ai­
žėja, kad šie mudu dar siejantys trupiniai vis byra ir byra, nes aš
nepasakau jai tiesos. Negaliu pasakyt. Negaliu atidaryt tos gyvačių
pilnos dėžės ir susinaikint. Tiesa mus sužlugdys. Nėra kito kelio.
Tai neišvengiama. Kaip ir mano meilė Tesai yra neišvengiama.
- Taigi... Būk pasveikinta namuose! - šūktelėjau per visą butą,
kai nekilnojamojo turto agentas galiausiai paliko mus vienus. Jau
maniau, kad niekad neišeis.
Tesą nusijuokė, užsidengusi burną atbula ranka, ir prisiartino
prie manęs. Apglėbiau ją, dėkodamas Tam Kažkam, kad leido man
pasidžiaugt ja kiek ilgiau, kol galiausiai dings iš mano gyvenimo.
Juk nusipelniau bent lašelio laimės, kol galima?
- Negaliu patikėti, kad mes dabar čia gyvensime. Atrodo ne­
realu.
Tesos akys smalsios, susižavėjusios ir gyvos - nemačiau tokių
nuo mūsųpažinties pradžios. Plačiu mostu daviau jai laisvę. Daviau
jai gražius namus, kuriuose ji gali būti savimi, tokia, kokios niekas
neteis ir iš kokios niekas nieko nereikalaus. Čia nebus jos mamos,
kuri aiškintų, kaip šukuotis, nebus ir Stef, kuri kurtų planus, kaip
mus įskaudint.
- Jeigu prieš du mėnesius man kas nors būtų pasakęs, kad
draugausiu su tavim, jau nekalbu apie gyvenimą kartu, būčiau nu­
sijuokęs į akis arba davęs į snukį... - nusikvatojau ir suėmiau jos
veidą rankomis. Ji tokia šilta, skruostai kaista iš susijaudinimo.
- Koks tu mielas.
Tesą uždėjo rankas ant mano klubų ir prisiglaudė. Jos
galva - mano išsigelbėjimas - sunkiai prislėgė krūtinę. Kiek save
atsimenu - pirmą kartą mano gyvenimas tobulas. Aš absoliučiai
negalvoju apie gresiančią katastrofą - dabar mano gyvenimas to­
bulas.
- Vis dėlto gera turėti nuosavą erdvę. Jokių vakarėlių, jokių
kambariokų ir bendro dušo, - pridūrė Tesą. Mano širdis plaka prie
jos skruosto. Pagalvojau, ar Tesą jaučia mano augantį nerimą.
- Mūsų lova bendra, - nusijuokiau, slėpdamas jausmus. -
Mums reikės naujų daiktų - indų ir taip toliau.
Kuo daugiau daiktų ji čia turės, tuo sunkiau jai bus mane palikt
atėjus laikui. Velnias, aš susipančiojau savo mele ir kalbėdamas
pančioju ją. Ši miela mergina niekada man neatleis, niekada. Bet
apie tai pagalvosiu vėliau. Tesą palietė mano kaktą ir švelniai spus­
telėjo.
- Ar gerai jautiesi? - šyptelėjo. - Šiandien esi nepaprastai pa­
slaugus.
Jos sarkazmas sukėlė man dar didesnį rūpestį. Pakėliau jos
ranką prie lūpų ir apibėriau bučiniais.
- Tik norėjau įsitikint, kad čia tau viskas patinka. Noriu, kad
jaustumeis kaip namie... su manim.
Tikrai. Niekada nesijaučiau turįs namus, kol Tesą nepasirašė
tų popierių, kad kraustosi pas mane. Kas rytą pabust sujos bjauriu
žadintuvu jau įaugo man į kraują - nežinojau, kad man to reikia,
kad man to trūksta.
- O tu? Ar tu čia jautiesi kaip namie?
Tesos balsas buvo kupinas vilties. Menkos vilties, vis dėlto... ji
laukė ir tikėjosi, kad išdėstysiu savo negailestingą nuomonę apie
mūsų gyvenimo situaciją. Mačiau tai jos akyse. Ji turi vilčių, bet iš
manęs tikisi blogiausia, nes taip būdavo visada.
- Stebiuosi savim, bet taip, visai, - nuoširdžiai atsakiau pasi-
smailinęs liežuvį, kad atrodyčiau įtikinamai. Man tikrai gera, kad
ji čia, gera su ja.
- Reikėtų parvežti mano daiktus, - pasiūlė ir papasakojo apie
knygas ir drabužius, kuriais jau buvau pasirūpinęs.
- Jau parvežta, - nusišypsojau.
153
 - Ką? - Tesą sutrikusi kilstelėjo galvą.
- Pervežiau iš kambario visą tavo nuosavybę. Viskas tavo ba­
gažinėje.
Negalėjau ilgiau tvert. Norėjau, kad ji pamatytų butą ir ne­
norėtų išeit. Ji privalo likti čia, todėl privalėjau padaryt viską, kad
ji jaustųsi patogiai.
- Kaip žinojai, kad pasirašysiu sutartį? O jeigu butas man būtų
nepatikęs? - Tesą atplėšė skruostus nuo mano krūtinės ir smalsiai
bei įžūliai kilstelėjo akis aukštyn.
- Todėl, kad, jeigu šitas tau nebūtų patikęs, būčiau radęs tokį,
kuris tikrai patiktų, - atsakiau.
Tesą linktelėjo pripažinusi, kad kalbu rimtai.
- Gerai... O kaip tavo daiktai? - paklausė.
- Galim paimt rytoj. Turiu drabužių mašinoj.
- Vis dėlto, kam jie tau?
- Tiesą sakant, nežinau. Manyčiau, kad negali žinot, kada pri­
reiks persirengt.
Ji smalsi, labai smalsi. Vežiojuosi drabužių dėl įvairių prie­
žasčių. Daugumos ji tikrai nenorėtų sužinot.
- Geriau eikim į parduotuvę prisipirkt visko virtuvei ir ko nors
pavalgyt, - pasiūliau.
Kai išėjom į vestibiulį, Tesą atsisuko ir paklausė:
- Klausyk. Ar galiu vėl pavairuoti tavo mašiną?
- Nežinau... - nusijuokiau. Aišku, kad gali vairuot.

254
 Trečia dalis
KAI TAPOME LAIMINGI
Pagaliau jis tapo žmogumi, kokiu niekada nemanė galįs būti. Visą savo įniršį jis
pavertė rašymu ir pamažu ėmė didžiuotis savimi. Ji buvo vienintelė priežastis,
dėl kurios jo gyvenimas pasisuko šia linkme. Ir jei galėtų, jis pultų ant kelių ir
nesitraukdamas nuolat jai už tai dėkotų. Ji buvo su juo, kai jis nebuvo geras
nei jai, nei sau, o paskui davėjam laiko pačiam susitvarkyti savo gyvenimą. Ji
palaikė jį visada ir visada ragino siekti daugiau.
Per tą laiką, tuos mėnesius, kai negėrė, jis gavo atviruką paštu - sena­
madiškai - tikrą atviruką su jos vardu ir širdimi. Jis gerai žinojo, kad tie dveji
metai, kuriuos jie praleido atskirai, jai nebuvo lengvi. Jai buvo pragaras, jam -
amžina skaistykla.
Kai rankraštis iš jo aplanko virto spausdintu tekstu, ji neskambino savaitę.
Jis žinojo, kad ji skaito knygą, ir buvo įsitikinęs, kad visą savaitę vaikštinėjo
malame butuke, kurį nuomojo su jo broliu. 0 jis jau buvo ką tik persikraustęs
į naują butą, pratinosi prie vėjuoto miesto, dangoraižių, beisbolo ir dešrainių
pertekliaus. Ten jis nesijautė kaip namuose, vis dėlto ji lankėsi dažniau, nei
buvo vertas. Jo dienos slinko vienodai - darbas, jos skambučio ar laiško lau­
kimas, kito karto, kada vėl galės ją pamatyti, planavimas. Tapdamas vis labiau
jos vertas, jis pamėgo žmogų, kurį kas rytą matydavo veidrodyje.
Kai ta savaitė baigėsi, ji pagaliau jam paskambino, bet po pirmo žodžio
daugiau nebegalėjo kalbėti, o jis negalėjo sugalvoti nieko įdomaus, ką jai

257
 papasakoti. Jis norėjo, kad ji suprastų, jog jiems tiesiog lemta būti kartu. Ji
pasveikino jį išleidus knygą, bet palyginti šaltai. Jis jau galvojo, kad toks bus
visas jo gyvenimas - vienas aukštai dangoraižyje valgys parsineštą maistą ir
..nuolat suks„Draugų" serijas.
Po kelių savaičių jo širdis pašoko iš džiaugsmo, kai ji paskambino pasakyti
atvykstanti į jo miestą, nes yra pakviesta dalyvauti vestuvėse. Jiedu šoko visą
naktį, paskui tris dienas ji gulėjo po juo...
Paskui išvažiavo ir išsivežė jo širdį.
Paskui jis aplankė ją Niujorke ir buvo sužavėtas jos naujojo gyvenimo. Ta­
čiau pasigedo savo vietos jame. Jai ten sekėsi - ji turėjo šeimą ir draugų. Jis
gyveno įsivaizduojamą gyvenimą su ja ir laukė, kol tai virs tikrove. Tai jam buvo
vienintelė gero gyvenimo viltis, tad nepailsdamas įrodinėjo jai esąs geresnis
žmogus nei buvo anksčiau. Daug geresnis. Tikresnis.
Ilgainiui jo, kaip žmogaus, tobulėjimas, atsiskleidžiantis elgesiu su kitais
žmonėmis, ėmė jam pačiam patikti, bet kartu uždėjo didesnę atsakomybę. Jo
brolis išgyveno išsiskyrimą su mylimąja ir jis suprato galįs kalbėti ir padėti jam
išgyventi skausmą. Visais būdais, dideliais ir mažais, jis pajuto esąs reikalingas
šeimai.
Brolio vestuvėse buvo vyriausiuoju pabroliu. Ji taip pat dalyvavo, švytėjo
iš meilės jam ir tada, laimei, jiedu suvokė, kad jų išsiskyrimas baigėsi. Nuo to
karto jie neišsiskyrė ir drauge ėmėsi užkariauti pasaulį. Jis nebebuvo savanau­
dis, ji susivokė, kas esanti. Laikas, kurį praleido atskirai, jiems išėjo į naudą, nes
dabar jie jau buvo pasirengę gyventi kartu.
Kartu jie išgyveno skausmą - didesnį, nei kada buvo patyrę skaudindami
vienas kitą. Kartais abejojo, ar pajėgs ištverti. Vieną siaubingiausių dienų, kai
tvarkė negimusių savo vaikų kambario daiktus, pagalvojo, dėl kokių priežasčių
jis baudžiamas už praeities nuodėmes, jei abu turi išgyventi tokias netektis.
Ta diena, kai gimė pirmasis vaikas, buvo ir jo gimimo diena. Jis atgimė ir
vėl buvo gyvas. Jis nuėjo labai ilgą kelią ir labai pasikeitė. Jis pagaliau suvokė,
ką reiškia patirti meilę ir supratimą. Mažučiukai dukrelės pirščiukai apkabino jo
širdį. Jis matė, kaip jo mylima mergina tapo moterimi ir galiausiai - jo vaiko
motina. Nieko gražesnio už tai nebūna...
Paskui ji antrą kartą tapo motina ir pagimdė jųdviejų sūnų.
Vaikai augo, o šiedu vyras ir moteris... kiekvieną dieną jautėsi tokie pat
jauni ir tokie pat įsimylėję.
Jis buvo labai laimingas, talentingas ir neapsakomai didžiavosi gyvenimu,
kurį jiedu susikūrė. Jam buvo sunku patikėti, koks laimingas šunsnukis esąs.

259
 Zedas

Kiekvienas romanas savaip pasakoja meilės istoriją. Dauguma siužetų naudoja

visiems iki gyvo kaulo įgrisusį meilės trikampį. Vikhemas melavo Elizabet apie
Darsio tėvą, kad pelnytą jos dėmesį. Džei Getsbis vaišino vynu ir pietumis Deizę
Bukenon, siūlydamasis būti jos vyru kaip Tomas, bet negalėjo. Lintonas buvo
saugus pasirinkimas mano mėgstamai veikėjai Ketrinai Ernšou, kuri pasirinko jį,
o ne gyvenimą sugriovusią aistrą Hečklifui. Net tamsiaodis ir pusiau vilkolakis
bandė užkariaut sąmojingosios Belos Svon širdį ir nugalėt kibirkščiuojantį my­
limąjį vampyrą.
Viskas nuolat kartojasi, o jis gyveno nuo vieno romano iki kito. Manė, juo­
kinga, kai pasijuto patekęs į tikrą meilės trikampį. Jo gyvenimo istorijoje blogas
berniukas labai pasistengęs virto geruoju, bet bijodamas, kad nepasikartotų tėvo
gyvenimas, stengėsi neprileisti užsispyrusios skaistuolės prie madingo ir emocin­
go jaunuolio, kuris visą dieną tenorėjo globoti gėles ir planetą. Klasikos kūriniuo­
se Tai baigiasi minėtų veikėjų mirtimi arba pusiau vampyrų vaikų gimimu, bet visi
jie turi bendrą bruožą: vienas iš dviejų vyrų niekada neturi šansų. O kalbant apie
santykį su ja, jis dvejojo, ar jos meilės jam pakaktų galų gale laimėti.
Vis dėlto tie, kurie pralaimėjo žaidimą, suprato ir palaikė juos.

Dar vienas vakarėlis. Dar vienas sausakimšas vakarėlis, kuriame

kiekvieną dieną vyksta vis tie patys dalykai. Gėrimai pilstomi į
raudonus puodelius, muzika aidi visuose kambariuose. Eidamas
l6 l
koridoriumi, sutinku daugybę žmonių - vienas už kitą vis labiau
nuobodžiaujančių. Todėl keista, kad šiųmetis mokslo metų pra­
džios vakarėlis sutraukė tiek dalyvių. Ar visiems taip nuobodu būti
vieniems, kad ieško didelės kompanijos ir apsimetinėja gyvenantys
nuostabų gyvenimą? Jau pradedu suprast, kad universitete taip ir
yra. Vašingtonas labai skiriasi nuo Floridos, kur augau, bet univer­
sitetai visur vienodi.
- Noriu į tualetą, - pasiguodžiau pats sau, rymodamas prie tu­
aleto sienos.
Po kelių akimirkų iš tualeto išėjo smulkutė mergina šviesiais
plaukais. Eidama pro mane, žiūrėjo į grindis. Ji vilkėjo marškinėlius
ilgomis rankovėmis, gražiai apgaubusius klubus, nors mūvėjo
laisvus, beveik plačius džinsus.
- Atsiprašau, - ištarė ir nusišypsojusi kilimui apėjo mane ir
nužingsniavo koridoriumi.
Įėjau į tualetą ir uždariau duris. Mažas kambarėlis dvelkė
vanile. Tai mane išblaškė, tad greitosiomis susitvarkiau, nusiploviau
rankas ir atidariau duris... Ir patekau į būrį merginų. Viena jų,
išputusi akis, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Beveik supratau,
ką pagalvojo. Mergina išsižiojo, norėdama kažką pasakyt, tačiau
žvilgtelėjęs jai virš galvos pamačiau tą blondinę su pritrenkiančiais
klubais, stovinčią laiptų viršuje. Ji įkišo ranką į užpakalinę kišenę,
bet nieko neišsiėmė, tik apsilaižė lūpas ir pavartė akis. Net iš ten
jaučiau jos nuomonę. Po Tesos buvau prisiekęs nežiūrėt į jokią
merginą, bet pats nepajutau, kaip nuėjau paskui tą blondinę.
Neieškau nieko rimto, bet dabar galėčiau rimtai padiskutuoti ta
tema.
Kai prisiartinau prie laiptų, mergina savo mažomis rankutėmis
švelniai suėmė metalinį stulpą. Žengiau dar kelis žingsnius artyn, o
ji lėtai ir atsargiai nusileido laiptais, nors avėjo sportukais. Tankūs
plaukai krito iki pusės nugaros. Mačiau, kaip ji stebi minią. Ji pa­
žįsta aplinkinius - tai aišku iš to, kaip nužvelgia kiekvieną veidą. Ar
ji kažko ieško? Pastebėjęs, kad prikando viršutinę lūpą, nutariau ją

262
užkalbint. Džinsų apačia buvo užraitota ir prie kulkšnies pamačiau
ištatuiruotą žvaigždę.
- Ko nors ieškai? - paklausiau.
Į mane pažvelgė didelės rudos akys, kone per didelės smulkiam
veidukui, nes atrodė lyg išsigandusios.
- Ieškau savo draugų, bet manau, kad jie jau išėjo, - susiraukė.
- Gal norėtum, kad padėčiau juos surast? - pasisiūliau.
Vis dar dairydamasi po kambarį mergina ištiesė ranką pro
mano veidą ir kilstelėjo beisbolo kepuraitę nuo praeinančio
vaikino galvos. Jis suurzgė, o ji nusišypsojo truputį susidrovėjusi ir
nusiminusi. Žiūrėjau ir galvojau, kodėl taip padarė.
- Mano draugas Džonas turi tokią kepuraitę, - paaiškino.
Svarsčiau, ar ji baikšti, ar karinga. Ir panorau išsiaiškint.
- Ar negali jiems paskambint? - paklausiau.
- Ne, mano telefonas draugės rankinėje, - atsiduso. - Ne­
norėjau savo neštis. Jaučiau, kad nereikia čia eiti. Vakarėliai ne
man. - Mergina ėmė kalbėt garsiau ir mosikuot rankomis. - Bet
Meisė niekaip neatstojo. Sakė, bus smagu, pabūsim valandėlę, ir
viskas.
Truputį susierzinusi suraukė nosį, o aš prikandau apatinę lūpą,
kad nesusijuokčiau balsu.
- Kas yra? - nukaito sutrikusi.
- Nieko, - pamelavau. Ji velniškai miela. - Gal norėtum išgert
ar ką?
- Aš dažnai negeriu, - švelniai atsakė.
- Dažnai ar išvis?
- Kartais, bet tikrai ne tokiuose dideliuose vakarėliuose, kur
daug nepažįstamųjų.
- Manau, elgiesi protingai.
Šyptelėjau jai, leisdamas suprasti, kad, mano nuomone, yra
šaunu, jog ji nejaučia poreikio apsinešt kaip dauguma čia esančių
merginų. Ar vaikinų, tiesą sakant.
- Nėra taip, kad negalėčiau linksmintis neapsinešusi.

263
 - Gerai, - linktelėjau, sekundę pagalvojęs, kad ji visai pa­
traukli. - Galiu atnešt paprasto ar gazuoto vandens ir pabūtum su
manim ir mano draugais, kol atsiras taviškiai.
- Oi, nežinau, - nužvelgė svetainę, pilną nepažįstamųjų. -
Nieko nepažįstu, o tokie vakarėliai kaip šis paprastai būna pavo­
jingi.
Mergina nužiūrėjo du girtus vaikinus, sukančius ratus aplink
būrelį naujokių trumpomis suknelėmis. Ji pagavo esmę. Iš kito
kambario galo mostelėjo Neitas, ir aš dar kartą žvilgtelėjau į tą
keistuolę.
- Jei nuspręstum, kad nenori viena čia stovėt, labai mielai
prašom prisijungt prie mūsų va ten, - parodžiau į kompaniją sa­
viškių. Jos akys išsiplėtė iš nuostabos pamačius daugiau nei šimtą
tatuiruočių vienoje vietoje.
- Jie malonesni, negu atrodo, - pajuokavau. Kai nedrąsiai šyp­
telėjo, pridūriau: - Na, bent kai kurie.
Nustebau, kai mergina garsiai prunkštelėjo ir nusekė iš paskos
prie mano bičiulių. Tristanas atsistojo ir užleido jai vietą atsisėst
ant sofos, o ji mandagiai jam padėkojo. Labai seniai jį mačiau, bet
džiaugiuosi, kad grįžo iš Luizianos vienas ir oficialiai baigęs su Stef
nesąmonėm.
- Už paskutinius metus šiame universitete!
Tristanas iškėlė puodelį ir patapšnojo Loganą. Molė pritarė ir
įsitaisė jam1ant kelių.
- Brr, tik ne aš - man dar liko pora metelių, - pasiskundė Neitas.
Jo mergina - regis, Brajana - pavartė akis, sumurmėjo kažką pa­
našaus į „dramos karalienė“ ir iškėlė puodelį išgert. - Reikėjo stot
į amatų mokyklą, - kilstelėjo galvą, o mergina linksmai žvilgtelėjo
į jį. - Velniop universitetą.
- Sakiau, kad tau reikia pasimokyt tatuiruočių dirbtuvėse, -
subarė jį mergina.
Neitas užvertė akis ir timptelėjo plonytę draugės petnešėlę ant
peties. Pasirodė pusė nuogo tamsiai įdegusio peties, bet man buvo
vienodai.
264
 - Aš vis galvoju apie tai, - atsakė Neitas. Jei nuoširdžiai, tai būtų
visai tinkamas ėjimas, nes dabar jis išgyvena sunkų universiteto
baigimo laikotarpį.
- Ai, gana šito busimosios karjeros planavimo. Kas ji? - Molė
mostelėjo į merginą, kurią sutikau koridoriuje.
- Čia... - žvilgtelėjau į ją pagalbos. Visai pamiršau paklaust jos
vardo.
- Terisė, - pasakė mergina.
Dabar pasigirdo nežymus akcentas, kurio anksčiau nebuvau pa­
stebėjęs. Prakeikimas.
- Tu tikriausiai juokauji, - nusijuokė Molė, prisiglaudusi prie
Logano.
- Gražus vardas, - mirktelėjo Džeisas, lyžtelėdamas vynio­
jamojo popieriaus kraštelius.
- Terise, gal norėtum pažaisti? - paklausė Molė. Pažįstama into­
nacija. - Tiesa ar drąsa? - žvilgtelėjo į mane. Papurčiau galvą.
- Ne, niekas nenori žaist to kvailo žaidimo, - pasakiau dėbtelėjęs
į Molę. Terisė nieko nenutuokia, ji susirūpinusi ir jaučiasi nejaukiai.
- Ei, baik jau. Lažinuosi, bus smagu, - įsiterpė Džeisas.
- Taip, pažiūrėjus į ją, galėtum laimėt... - linktelėjo Molė.
Loganas ištiesė ranką ir uždengė savo merginos burną. Vis dar
netikiu, kad jiedu kartu.
- Raminkis, - pasakė.
Molė pavartė akis, bet nurimo, nors Loganas atitraukė ranką
nuo didelės jos burnos.
* - Neturiu nieko kartot iš praėjusių metų. Buvo ir taip daug
dramų.
Loganas pabučiavo nuogą Molės petį, o ji šįkart nusišypsojo iš
tikrųjų - ne taip nemaloniai, kaip visada. Suraukusi antakį, Terisė
pažvelgė į mane, paskui nužvelgė kitus ir netikėtai keistą jų elgesį.
- O kas nutiko pernai? - paklausė.
- Nieko, - pareiškiau ir pažiūrėjau į draugus tikėdamasis, kad
ir jie laikys liežuvį už dantų. Aš ką tik sutikau šią merginą ir jai dar
per anksti aiškintis tą reikalą.
265
 - Jo vardas Hard.*. - Molė tiesiog nepajėgia ištylėt.
- Mes daugiau nekalbėsim apie Hesą! - atsiduso Loganas. - Jie
kaip realybės šou porelė, kurios niekas nesitikėjo.
- Po galais, kas ta Hesa? - paklausė Neito panelė. Molė išdi­
džiai kilstelėjo ranką.
- Aš tai pasiūliau! - kone suriko. - Ir prisiimu visą garbę už tai.
Aš taip pavadinau tuos bepročius ir laukiu kvietimo j vestuves, -
nusijuokė.
Rožinė jos plaukų spalva jau smarkiai išblukusi nuo trinkimo
ir jie senokai dažyti. Dabar ji labiau blondinė trumpais plaukais.
- Jie nesituoks, - atkirtau jai.
Man jau nusibodo apie juos klausytis. Nebegaliu žiūrėt Tesos
įrašų feisbuke. Niujorke ji labai laiminga. Hardinas labai laimingas.
Visi aplink labai laimingi. Ilgiausių jiems metų.
- Nebūtinai dabar, bet lažinčiausi iš pinigų, kad bus,- šyptelėjo
Molė. - Ir ašį Aš laimėčiau.
Molė buvo apsibraukusi akis juodu pieštuku, ir kai man mirk­
telėjo, pasidarė panaši į katę. Išmintingai linktelėjęs Loganas užbėrė
druskos ant mano žaizdos. Lyg visiems tai būtų visiškai aišku. Molė
mostelėjo ranka, kad kompanija nutiltų.
- Šiaip ar taip, kol jūsų čia nebuvo, mes dar kartą pergyvenom
didžiąją Zedo eks istoriją.
- Ji nebuvo mano mergina, - iškošiau pro sukąstus dantis.
- Po galais, - kažkas pasakė. Gal Džeisas?
- Gerai... - Terisė atsistojo ir sunėrusi rankas nejaukiai trakš­
telėjo pirštus. - Ir tada aš išėjau, - neryžtingai nusišypsojo ir
nuėjo.
Aš tikriausiai atrodžiau įskaudintas, susierzinęs arba piktas, -
mane buvo apėmę visi šie jausmai, - nes Loganas prašneko:
- Tu, žinoma, gali ją paleist. Paprasčiausiai įsigysi dar vieną
priešą. Ji turbūt turi vaikiną, kuris supjaustys tavo mašinos pa­
dangas.
Aiškiai visi mano draugai nusprendė visą savaitę domėtis
brangiai atsiėjusiomis mano meilės istorijos klaidomis. Tikimybė,
266
kad mano pasimatymai bus vieni nusivylimai, šiek tiek apmažino
mano pyktį. Neturiu jėgų pykt, iš tikrųjų, kai visada tas pat.
- Nežinojau, kad ta panelė buvo susižadėjusi, ir esu įsitikinęs,
kad tai jos darbas, o ne jos sužadėtinio, - pasakiau ir susigūžiau
prisiminęs, ką Džonas Soto padarė mano mašinai. Tas bičas ne­
vertas būt profesorium. Totalus idiotas.
Neitas gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo gėrimo.
- Tada baik miegot su visom panom iš eilės.
- Tai buvo daugiau kaip prieš metus ir kaip galėjau žinot, kad
jos sužadėtinis - musų profesorius.
Visas tas savaitgalis buvo ištisa nelaimė. Jei būčiau žinojęs,
kad ta pupytė klube šventė savo mergvakarį, nebūčiau vežęsis jos
namo. Tiksliau, yra tam tikros tradicijos, kurios reikalauja dėvėt
tuos baisius plunksnuotus šalikus, žaislines karūnas ir juostas su
užrašu NETEKĖJUSI ar panašiai. Kaip perspėjimą, kad vaikinai
nesukvailiotų... arba kad ji pati nesukvailiotų. Tą juostą reikėtų
pirmą apsirišt, nes ji svarbus priminimas - o taip, juk ji išteka. Tuo
mano atveju - jau kitą dieną.
Mano didelė laimė, kad vienintelis mano gyvenime vienos
nakties nuotykis šitaip baigėsi. (Galėjau įtikint savo draugus, kad
gyvenu aktyvų seksualinį gyvenimą, bet jiems nėra reikalo to
žinot.) Tas vyrukas buvo šaunus, šaunesnis už mane, kol nepasi­
stengė nušalint manęs nuo mokslinių tyrimų programos ir palaikė
Hardiną, kad nebūtų išmestas. Regis, niekam nekilo klausimas,
kodėl jaunasis profesorius stojo netikėlio, kurio net nepažįsta,
pūsėn. Tai buvo nesuvokiama, bet dienos pabaigoje džiaugiausi,
kad Hardino neišmetė.
- Ei, kam jūs čia pasakojat tas nesąmones, - mostelėjau jiems
ranka, - ar dėl to, kad pusei jūsų Molė čiulpė?
- Atsargiau, - perspėjo Loganas.
Visi įsitempė. Bet, užuot ginčijęsis su juo, nutariau eit paskui
naujokę. Nepažįstu jos, bet ji kelia šiurpuliukus ir yra dieviškai
graži. Taip, ji primena Tesą, ir taip, man reikėjo daug laiko, kad iš­
mesčiau ją iš galvos, ir gal tai netikusi mintis... bet kiek tokių yra?
267
 Apniktas tokių minčių, atsistojau ir nuėjau jos ieškot. Gaila,
kad su Tesą viskas taip baigėsi. Taip, man ji patiko, bet pasidaviau
kvailam pavydui ir smulkmeniškam poreikiui atkeršyt Hardinui už
nuotykį su Samanta. Tesą man labai patiko, tačiau mano jausmas
jai nė iš tolo neprilygo tam, ką jai jautė Hardinas.
Samanta buvo nuostabi. Ji buvo linksma ir keleriais metais už
mane vyresnė. Tai buvo įdomu, o ji - laukinė. Kai su Tesą viskas
baigėsi, dažnai pagalvodavau, kad jos santykiai su Hardinu tokie,
kaip mano su Samanta. Tačiau Samanta permiegojo su Hardinu, o
aš labai nesureikšminau šito. Ji elgėsi taip, lyg permiegot su mano
draugu būtų visai normalu. Žinoma, jam irgi buvo vienodai.
O man nebuvo. Aš jaučiausi priblokštas ir įsiutęs. Leidau tam
pūliniui sirpt, laukdamas tinkamo laiko vožti atgal. Tesą manim
pasitikėjo, nors aš irgi dalyvavau lažybose nuo pat pradžių. Būtent
aš papasakojau jai visas smulkmenas, ir ji visada ateidavo pas
mane, kai jai manęs reikėdavo. Bet problema: ji ateidavo pas mane
tik tada, kai jis ją atstumdavo, man tai nepatiko. Nenoriu visada
būti antras. Be to, čia virė tiek aistrų, o kai po pirmosios pergalės
Hardinas pasiuto, pasidarė sunku nuolat ją gelbėt ir taikstytis su
vaikiškais jų santykiais.
Turėjau palikt ją dar tada, kai tas jos psichas sumušė mane
pirmą kartą. Bet ne, jo pyktis mane tik paskatino nepasiduot ir
laimėt. Kodėl;» turėjo permiegot su Samanta, paskui dalyvaut la­
žybose, galiausiai nuspręst, kad viskas gerai, kad viskas susitvarkė,
kad žaidimas baigtas, o ai turiu viską mest iš galvos.
Kaip viskas vaikiška. Dabar suprantu. Nereikėjo užeit pas ją
tą naktį jos mamos namuose, tada nebūčiau prišnekėjęs nė pusės
to, ką pasakiau. Dėl savo kvailumo nuo tada esu vienas, ir daugiau
kaip metus nieko negirdėjau apie Tesą. Liūdna, nes man patikdavo
su ja kalbėtis.
Kažkas sakė, kad ji persikėlė į Niujorką su savo draugu Lendonu,
bet žinau, kad tai ilgai netruks, nes Hardinas nuseks paskui ją.
Nors man labai sunku pripažint, jų ryšys - ypatingas. Niekada ne­
mačiau tokių paplaukusių dviejų žmonių, kurie taip kovotų kits už
268
kitą, kaip jiedu. Hardinas tikrai tikrai nėra jos vertas, bet ne mano
reikalas kištis, jau nebe.
Išėjau į lauką ir apžvelgiau kiemą, ieškodamas Terisės. Paste­
bėjęs ją sėdinčią ant sienos griuvėsių, vėl prisiminiau praeitį. Ji
pakėlė atskilusį akmenį, o pamačiusi mane besiartinantį, nušoko
žemyn.
- Palauk, - iškėliau ranką ir draugiškai pamojavau. - Padėsiu
tau susirast draugus arba surasiu, kas galėtų parvežt tave namo.
- Nežinau. - Terisė žvelgė į mane atsargiai, turbūt ieškodama
serijinio žudiko bruožų.
- Tik pavežt iki namų. Mano draugai nepraustaburniai, bet nė
vienas tavęs neužgaus. Jeigu nori, galiu važiuot kartu. Aš gėriau,
todėl negaliu pats tavęs parvežt.
Kilstelėjau antakį, ji papurtė galvą.
- Oho, gražuolis chuliganas turi sveiko proto, - nusišypsojo,
švelniai juokaudama.
- Kartais, - prisipažinau gūžtelėjęs pečiais ir ištiesiau jai
ranką. - Aš Zedas.
Ji akimirką dvejojo, kol ištiesė savąją.
- Malonu susipažinti, Z-edai. - Mano vardą ištarė lyg bijodama
praryt.
- Man irgi malonu susipažinti, Terise.

269
 Lendonas

Dar nesutikęs jis jau ėmė nekęsti tobulo vaikino. Pranešęs, kad turės brolį, tėtis,
regis, tikėjosi, kad jis apsidžiaugs. Staiga jam tapo privaloma rūpintis tokiais
dalykais kaip šeima, vakarienės, kepiniai, kad galėtų bendrauti su naujuoju
savo tėvo sūnumi.
Susipažinęs su tuo kitu vaiku, jis ėmė dar labiau jo nekęsti. Suprato, kad
tam nėra priežasties, tik paprasčiausias pavydas, bet vis vien nekentė. Jis neži­
nojo sportininkų pavardžių, nemėgo sporto, kaip naujasis jo tėvo sūnus, ir ne­
mokėjo būti žavus prie pietų stalo. Jis žinojo, kad negali varžytis su tuo vaikinu,
bet kai jo gyvenimas pasikeitė, jis suprato niekada ir neturėsiąs to daryti. Jis
kovojo sunkiai - labai sunkiai, - kad nesiartintų prie auksinio berniuko, kuris
galiausiai tapo geriausiu jo draugu.

Kiekvieną dieną pirmiausia pagalvodavau apie tris dalykus:

Čia nėra tiek daug žmonių, kaip maniau.
Tikiuosi, Tesą šiandien nedirba ir galėsim pabendrauti.
Pasiilgau mamos,
Taip, aš jau Niujorko universiteto antrakursis, bet mama yra
viena geriausių mano draugių. Labai ilgiuosi namų. Todėl labai
gera, kad Tesą yra čia. Čia ji artimiausias mano šeimos žmogus.
Žinau, kad universiteto studentai nuolat taip elgiasi - palieka
namus ir nekantrauja kuo greičiau išvažiuoti iš savo miesto. Bet ne

*70
aš. Man patinka mano miestas» nors užaugau ne jame. Stodamas
į Niujorko universitetą, turėjau planą, tik viskas pasisuko ne taip,
kaip tikėjausi. Maniau, persikelsiu čia ir pradėsiu savo gyvenimą
su Dakota, su kuria draugavau nuo vidurinės mokyklos laikų.
Nenumaniau, kad ji nuspręs norinti pirmuosius metus universitete
praleisti viena. Buvau priblokštas. Vis dar esu priblokštas, bet
noriu, kad ji būtų laiminga, net jeigu bus be manęs.
Rugsėjį mieste vėsu, bet, palyginti su Vašingtonu, - beveik
nelyja. Bent jau tiek gero. Eidamas į darbą, patikrinau telefoną,
kaip darau maždaug penkiasdešimt kartų per dieną. Mama lau­
kiasi mano sesutės, tad noriu būti pasiruošęs, jei kas nutiktų, -
tuojau sėsti į lėktuvą ir skubėti pas ją. Iki šiol visos mamos žinutės
buvo jos virtuvės Šedevrų nuotraukos. Nieko skubaus, bet - Dieve
mano - kaip pasiilgau jos valgių!
Ėjau sausakimšomis gatvėmis. Prie pėsčiųjų perėjos laukiau
minioje, daugiausia turistų, su sunkiais fotoaparatais, kabančias
ant kaklų. Nusijuokiau mintyse, kai paauglys, ištiesęs didelį aipedą,
pasidarė asmenukę. Niekada nesuprasiu šio entuziazmo.
Kai užsidegė geltona ir ėmė mirksėti perėjos ženklas, padi­
dinau garsą ausinėse. Čia aš beveik visą dieną vaikštau su ausi­
nėmis. Miestas daug triukšmingesnis, nei tikėjausi, tad jos man
padeda šiek tiek atsiriboti nuo tų garsų ir suteikia malonų foną.
Šiandien - Houzerio* diena.
Net ir darbe esu su ausinėmis - bent vienoje ausyje, todėl
girdžiu kavos užsakymus. Šiandien mane truputį išblaškė du vyrai,
apsirengę kaip piratai ir šaukiantys vienas ant kito, tad, įėjęs į krau­
tuvėlę, atsitrenkiau į Eideną. Šis bendradarbis man patinka ma­
žiausiai.
lis aukštas, daug aukštesnis už mane, šviesiais, beveik baltais
plaukais, panašus į Draką Smirdžių, tad jis man įtartinas. Dar
vienas panašumas į Draką - kartais būna įžūlus. Su manimi elgiasi
maloniai, bet matau, kaip žiūri į studentes, kurios ateina pas mus.

* Andrew Hozier-Byrne - airių muzikantas, dainininkas ir kompozitorius.

271
Jis elgiasi taip, lyg kavinė vadintųsi „Malūnu“ dėl klubinės veiklos,
o ne dėl kavos.
Eidenas nusišypsojo joms, paflirtavo ir savo „gražuolio“
žvilgsniu, kuris man pasirodė atstumiantis, privertė jas gūžtis. Iš
tiesų jis visai nėra gražuolis. Gal sakyčiau kitaip, jei būtų gražesnis.
- Žmogau, žiūrėk, kur eini, - sumurmėjo Eidenas ir pliaukš­
telėjo man per petj, lyg eitume per futbolo aikštę su tos pačios ko­
mandos marškinėliais.
Šiandien jis rekordiškai greitai mane suerzino... Tačiau,
nusipurtas viską, nuėjau į šoninį kambarėlį, užsijuosiau geltoną
prijuostę ir patikrinau telefoną. Užsiregistravęs radau Posę. Regis, ji
mokosi pas mus dirbti jau kelias savaites. Ji miela. Tyliai, bet sunkiai
dirba, ir man patinka, kad visada paima nemokamą sausainiuką,
kurį pasiūlom kiekvieną mokymų dieną, kaip paskatinimą būti
laimingesnei per pamainą. Dauguma mokinių juos atstumia, o
ji valgo visus šios savaitės pavyzdžius: šokoladinį, šokoladinį su
makadamijos riešutais, cukrinį ir kažkokį keistą žalsvą, kuris,
mano manymu, galėtų būti be glitimo ir labai natūralus vietinis
gaminys.
- Labas, - pasakiau jai Šypsodamasis.
Posé rymojo prie ledų aparato. Užsikišusi plaukus už ausų, ji
skaitinėjo maltos kavos pakelio nugarėlę. Pažvelgusi į mane greitai
šyptelėjo ir vėl sužiuro į pakelį.
- Vis tiek nesuprantu, kodėl jie išleidžia penkiolika dolerių už
tokį mažą kavos pakelį, - pasakė mesdama man paketėlį.
Vos spėjau pagauti, nes pakelis slystelėjo man iš rankų, bet
stipriau suspaudžiau.
- Mes, - juokdamasis pataisiau ją ir padėjau pakelį ant sulū­
žusio staliuko, nuo kurio paėmė. - Mes išleidžiam.
- Aš dar nedirbu čia taip ilgai, kad galėčiau sakyti „mes“, - pa­
juokavo ir, nusimovusi nuo riešo plaukų gumelę, pakėlė raudonai
rudus plaukus. Daug plaukų. Kruopščiai juo susirišo, tada link­
telėjo duodama ženklą, kad yra pasirengusi dirbti.

272
 Posé nusekė mane ir sustojo prie kasos aparato. Šią savaitę ji
priima lankytojų užsakymus, o kitą veikiausiai ruoš gėrimus. Man
labiausiai patinka priiminėti užsakymus, nes maloniau bendrauti
su žmonėmis nei degintis pirštus, prie espreso aparato, kaip tenka
kiekvieną pamainą.
Tvarkiausi savo darbo vietą, kai suskambėjo prie durų prika­
bintas varpelis. Pažvelgiau į Posę, ar ji pasirengusi. Ir tikrai - ji kils­
telėjo galvą jau visai linksma ir nusiteikusi pasveikinti visus ištroš­
kusius rytinio kofeino dozės. Prie prekystalio garsiai čiauškėjo dvi
merginos. Suklusau išgirdęs vieną balsą ir pakėlęs akis pamačiau
Dakotą. Ji vilkėjo sportinę liemenėlę, plačius šortus ir avėjo ryškius
batelius. Regis, ką tik pabėgiojo. Jei būtų baigusi šokio pamoką,
vilkėtų kiek kitaip - vientisą palaidinę ir siauresnius šortus. Ir at­
rodytų taip pat gražiai. Kaip visada.
Dakotos čia nebuvo kelias savaites, tad nustebau dabar ją iš­
vydęs. Susinervinau, rankos ėmė virpėti. Pajutau visiškai be tikslo
spoksąs į kompiuterį. Pirmoji mane pastebėjo jos draugė Megė -
kumštelėjo Dakotą per petį, o ji atsisuko į mane plačiai šypso­
damasi. Jos kūnas blizgėjo nuo prakaito, o juodos garbanos styrojo
išsipešiojusios iš kuodo.
- Tikėjausi, kad dirbsi, - mostelėjo man, paskui ir Posei.
Ji tikėjosi? Nežinau, kaip į tai reaguoti. Žinau, kad sutarėme
likti draugais, bet nežinau, ar čia buvo paprastas draugiškas plep-
telėjimas, ar kažkas daugiau.
- Labas, Lendonai, - pamojavo ir Megė. Nusišypsojau joms
abiem ir paklausiau, ko norėtų gerti.
- Kavos su ledu ir grietinėle, - atsakė vienu balsu.
Jos ir apsirengusios beveik vienodai, tik Mėgę šiek tiek nu­
stelbia švytinti karamelinė Dakotos oda ir ryškiai rudos akys. Au­
tomatiškai paėmiau du plastikinius puodelius, panardinau į ledo
kibirėlį ir lygiu mostu pribėriau ledo, paskui paėmiau ąsotėlį jau
paruoštos kavos ir pripyliau. Dakota stebėjo mane. Jaučiau jos
akis. Kažkodėl dėl to jaučiausi nerangus. Pastebėjęs, kad ir Pose

273
žiūri į mane, supratau galįs - gal net turįs - paaiškinti jai, ką čia,
po galais, veikiu.
- Reikia pilti ant ledo. Vakarinė pamaina paruošia iš anksto,
kad ledas spėtų sušalti ir netirptų, - pasakiau.
Visa tai, ką kalbėjau, yra taip elementaru, kad pasijutau beveik
kvailys, pasakodamas Dakotai. Mūsų santykiai visai nėra blogi - mes
paprasčiausiai nebendraujam ir nesikalbam taip, kaip anksčiau. Aš
supratau, kai ji nutraukė mūsų santykius, trukusius trejus metus.
Ji gyvena Niujorke su naujais draugais naujoje aplinkoje. Nenoriu
jos susigrąžinti, tad laikausi pažado būti draugais. Mes pažįstami
daug metų ir ji visada bus man svarbi. Ji antroji mano mergina, bet
iki šiol tai buvo mano pirmieji rimti santykiai. Dabar bendrauju
su Soft, ji trejais vyresnė, tad mes iŠ tikrųjų esam tik draugai. Ji
šauniai elgiasi su Tesą, padėjo jai gauti darbą restorane, kuriame
pati dirba.
- Dakota? - mano balsą nustelbė Eidenas, kai jau norėjau
klausti, ar papildomai pridėti plaktos grietinėlės, kaip kartais pats
sau pasidarau.
Sutrikęs žiūrėjau, kaip Eidenas persisvėrė per prekystalį ir,
čiupęs Dakotos ranką, iškėlė aukštyn. O ji su plačia šypsena su­
kiojosi priešais jį. Tada, žvilgtelėjusi į mane, truputį atsitraukė ir
gana abejingai tarė:
- Nežinojau, kad čia dirbi.
Žiūrėjau į Posę, kad nereikėtų klausytis jų pokalbio, paskui
apsimečiau skaitąs meniu, kabantį ant sienos už Dakotos. Tikrai
ne mano reikalas, su kuo ji bičiuliaujasi.
- Maniau, kad šiąnakt minėjau, - atsakė Eidenas.
Ėmiau kosėti, kad paslėpčiau nuo jų kitus savo išleistus garsus.
Laimė, niekas, išskyrus Posę, to nepastebėjo, o ji iš visų jėgų
pasistengė paslėpti šypseną.
Nežiūrėjau į Dakotą, nors jaučiau, kad ir jai nejauku.
Užuot atsakiusi Eidenui, ji nusijuokė taip, kaip juokėsi pernai,
su mano močiute vyniodama kalėdines dovanas. Tas mielas
garsas... Dakota labai nudžiugino mano močiutę prajukusi iš
174
dainuojančios žuvies, priklijuotos prie neva medinės lentelės.
Kai nusijuokė dabar, supratau, kad jaučiasi tikrai nejaukiai. Kad
sušvelninčiau situaciją, su šypsena padaviau jai abu puodelius
kavos ir pasakiau tikintis netrukus vėl pasimatyti. Nelaukdamas
atsakymo, dar kartą nusišypsojau ir pagarsinęs ausinėse muziką
nuėjau į kambarėlį.
Laukiau, kol vėl suskambės skambutis, pranešantis, kad Dakota
ir Megė išėjo, bet supratau, kad greičiausiai neišgirsiu jo, nes ausyje
plyšauja vakarykštės ledo ritulio rungtynės. Net jei ir vienoje, bet
gaudžianti minia ir lazdų tarškėjimas užgoš seną varinį varpelį.
Grįžau į salę ir pamačiau Posę, vartančią akis prieš Eideną, kuris
demonstravo jai pieno plakimo gebėjimus. Putų debesyje virš baltų
plaukų jis atrodė keistokai.
- Jis sakė, kad jie kartu lanko pamokas šokių akademijoje, -
sukuždėjo Posé, kai pasirodžiau.
Sustingau ir pažvelgiau į Eideną, visiškai užsimiršusį ir pa­
nirusį į savo puikųjį pasaulį.
- Tu jo paklausei? - nustebau ir truputį susijaudinau, koks
būtų kitas jo atsakymas apie Dakotą.
Posé linktelėjo ir paėmusi papurtė metalinį puodelį. Nusekiau
ją iš paskos iki plautuvės, o ji atsuko čiaupą.
- Mačiau, kaip elgeisi, kai jis paėmė jos ranką, todėl pamaniau,
kad paklausiu, kas yra tarp jų.
Posé gūžtelėjo pečiais ir nuo judesio sujudėjo plaukų kupeta.
Jos strazdanos šviesesnės nei kada buvau matęs, išsibarsčiusios ant
skruostų ir nosies. Burna didelė, lūpos putlokos, ji beveik mano
ūgio. Šiuos dalykus pastebėjau trečią jos darbo dieną, akimirką
žvilgtelėjęs į ją.
- Mes susitikinėjom, - prisipažinau savo naujajai draugei ir
padaviau rankšluostį puodeliui iššluostyti.
- Ai, nemanau, kad ir jie susitikinėja. Jai turėtų stogas pava-
žiuot, kad draugautų su Klastūnu iš Klastūnyno.
Kai Posé nusišypsojo, mano skruostai nukaito ir nusijuokiau
kartu su ja.
275
 - Tu irgi pastebėjai? - paklausiau.
Ištiesęs ranką su pistacijų ir mėtų sausainiuku, pasiūliau jai.
Posé nusišypsojo, paėmė sausainiuką iš mano rankos ir atsikando
pusę man dar nespėjus uždengti dėžutės.

276
 Kristianas

Su šeima mus sieja.vadinamieji sielos saitai. Mes turėtume mylėti savo tėvus,
brolius ir seseris bei kitus giminaičius vien todėl, kad mūsų gyslomis teka tas
pats kraujas. Vaikystėje jis būtų dėl to pasiginčijęs. Ar jis privalo mylėti besišlais­
tanti vyrą, kurio garsus balsas reguliariai pažadina per mokslo metus? Vyrą, kurį,
įėjęs į svetainę, mato rymantį prie židinio ir bandantį nusiauti batus? Berniukas
slėpdavosi už sienos žiūrėdamas, kaip tas žmogus neišsilaikęs griūva ant grindų.
Tada skubiai grįždavo į kambarį, kai to vyro batai trenkdavosi į sieną virš galvos.
Jis nekentė tų naktų ir skaičiavo dienas, iki ateis mamos draugas, kuris
juokiasi. Jis norėtų, kad mamytės draugas būtų jo tėtis. Jis svajodavo, kad jie­
du susikeistų vietomis. Prisimindavo, kad tas vyras visada atsinešdavo knygą,
pasikišęs po pažastimi. Kalbėdavo su berniuku kaip su protingu ir suaugusiu
žmogumi apie knygas, jų siužetus ir temas.
Jis visada prisimins pirmąją knygą, kurią jam padovanojo tas vyras. Si
knyga greitai tapo pirma tikrąja berniuko drauge. Ilgainiui, kai jis augo, o ma­
mos draugas ėmė lankytis rečiau ir rečiau, jis pajuto, kad ilgisi jo apsilankymų
ir knygų. Ir maištingaisiais paauglystės metais tas vyras visada atvykdavo su
knygomis. Berniukas žinojo, kad mama myli savo draugą, bet nesuprato, kiek
daug melo jo gyvenime slėpė šis faktas.

Namuose tylu. Žvilgtelėjau į Kim - ji užmigo ant sofos su Karina

ant pilvo. Mergytė kumštukais stipriai įsikibusi mamos megztinio.
277
Kim užsnūdo, kalbėdama apie mane ir mano kalbėseną, pasako­
dama mūsų dukrelei, kad ji turėsianti žaviausią balsą, švelnaus
mamytės tono ir šėtoniško tėtuko akcento mišinį. Pavadino jį „šė­
tonišku” - kaip tik moteris įstengtų. Ji labiausiai užsispyrusi, šėto-
niškiausia moteris pasaulyje, ir aš labai myliu jos sukurtą pragarą.
Kimberlė iš sekretorės tapo mano verslo partnere ir tikrai turi
nuojautą. Galbūt dėl to ir ištekėjo už manęs. O gal dėl to, kad jai
tikrai tikrai patiko mano sūnus Smitas. Būtų labai sunku jo ne­
mylėti.
Prieš mane ant spintelės guli šūsnis popierių - sutartis su res­
toranu, kurį kitais metais atidarysime Niujorke. Nors tai nuostabu,
bet yra niekis, palyginti su mano naujagime. Aš išplėčiau investi­
cijas į restoranus nuo Vašingtono iki Niujorko ir Los Andželo, bet
tai niekis, palyginti su džiaugsmu matyti akyse augančią mažylę,
nes neturėjau laimės auginti kitų savo vaikų.
Vėl žvilgtelėjau į savo žmoną, knarkiančią garsiau nei pa­
prastai. Tad padarysiu mielą ir malonų dalyką - pasiimsiu telefoną
ir įrašysiu vaizdą. Sutartis gali palaukti iki rytojaus. Pasiilgau savo
žmonos. Žiūriu, kaip ji įkvepia - siaubingas garsas.
Paspaudžiau mygtuką ir tyliai priėjau prie sofos. Penktą se­
kundę ji atsimerkė ir skubiai dėbtelėjo į telefoną mano rankoje.
Akimirksniu pasijutau tikras šiknius, kad sutrukdžiau jos miegą,
kai ji taip retai gali užsnūsti.
- Ar tu neketinai dirbti? - sušnibždėjo mano meilė švelniu ir
mieguistu balsu ir ištiesė rankas virš galvos viena akimi stebėdama
Kariną.
- Taip, brangioji, bet pasimylėt su tavim būtų daug smagiau, -
nusijuokiau, o ji spirtelėjo koja į mane. Karina sukrutėjo ant krū­
tinės ir atmerkusi mažas blizgančias akutes pažiūrėjo į savo neti­
kėlius tėvus.
- Jau pasimylėjai, - su šypsena išbarė mane Kimberlė.
Ji atsisėdo ir pakėlė Kariną, o aš tą pačią akimirką ištiesiau
rankas ir paėmiau minkštą ryšuliuką.

278
 - Mano gražuolė mergaitė, - tyliai pasakiau Karinai ir pa-
tryniau nosimi jos putlų skruostuką. Ji nusižiovavo ir jos veiduke
nušvito labai panaši šypsena į maniškę. Smitas su Hardinu taip pat
paveldėjo mano šypseną su duobutėmis.
Prisimenu Anę ir Keną, renkančius berniukui vardą - tą
vakarą mes visi buvom susirinkę pas juos virtuvėje. Trišos pilvas
buvo toks didelis, kad negalėjo užsirišti batų.
- Man patinka Nikolas arba Haroldas, - pasiūlė Kenas.
Haroldas? Ne.
Nikolas? Dukart ne.
Triša švelniai šypsojosi ir glostė ranka savo kamuolį.
- Haroldas man visai patiktų.
Reikia pripažinti, kad nejaučiau tam vardui priešiškumo - pa­
prasčiausiai tai buvo ne tas vardas. Trišos kūne augantis berniukas
buvo ryžtingas, naktimis spardėsi ir taip greitai augo, kad netrukus
pilvas išsipūtė iki neįtikėtino dydžio. Jis kovotojas, tas vaikas...
Vardas Haroldas - Haris - yra per švelnus, per ramus.
- Per dažnas, - įsiterpiau, Kenui nespėjus nieko pasakyti. - O
kaip jums Hardinas?
šį vardą išrinkau savo pirmajam sūnui dar būdamas paauglys.
Aš, mažas berniukas iš Hampstedo, mėgdavau svajoti, kad vieną
dieną parašysiu nuostabų romaną, kurio pagrindinis veikėjas bus
vardu Hardinas. Netipiškas, bet labai tinkantis pagal skambesį
senajai Anglijai. Triša ištarė garsiai, kad išgirstų, kaip jis skamba.
- Hardinas. Nežinau...
* Ir pažvelgė į savo vyrą, kuriam tą akimirką aš siaubingai pavy­
dėjau. Bet jis tik gūžtelėjo pečiais, abejingai, tačiau stengdamasis
būti mandagus.
- Skamba puikiai, - tyliai ištarė.
Jis dar kartą gūžtelėjo pečiais, o Triša vos vos šyptelėjo.
- Hardinas?.. Hardinas.
- Na štai, ir išrinkom, - paskelbė Kenas, regis, pajutęs palen­
gvėjimą.

*79
 Trisa neatrodė nustebusi ar bent sunerimusi dėl jo blankios
reakcijos renkant pirmojo sūnaus vardą. O man» beje» rūpėjo ir
žinojau, kad TriŠai irgi labai rūpi.
Labai norėjau galvoti, kad Kenui iš tikrųjų bus svarbu, tačiau
jis mokėsi universitete ir nuolat buvo užsiėmęs, kaip įsitikinau. lis
daug mokėsi ir sklido gandai, kad pradėjo šniaukšti velnio žolę,
ruošdamasis teisės egzaminams. Jo vyzdžiai nuolat buvo išsiplėtę,
bet jis turėjo daug mokytis - taip tada supratau. Kas toks buvau,
kad būčiau galėjęs jį teisti? Bet žinojau, kad tik išoriškai dedasi
tobulu tėvu mažam berniukui, abejodamas, išdykėliui dar nė ne­
gimus. Mane tai jaudino daug labiau nei turėjo ir įstūmė į balą,
kurią pats išliejau.

Prieš du dešimtmečius...

Balandžio saulė Hampstede buvo karšta ir ryški. Triša gulėjo šali­

mais ant žolės, vėjas kedeno tankius rudus jos plaukus, braukan­
čius man per veidą, ir jai tai buvo linksmiausia akimirka per visus
šešiolika metų šiame pasaulyje. Savo amžiui ji buvo labai subren­
dusi, turėjo savo požiūrį apie pasaulį ir jo lyderius, bet tą akimirką
panoro būti vienuolikamete. Nubraukiau jos plaukus sau nuo vei­
do kokį dešimtą kartą.
- Ar negalvoji, kad reikėtų nusikirpt tuos baisius liūto
karčius? - įžūliai paklausiau ir pasislinkau kelis centimetrus tolyn.
Praėjusią savaitę ji tvirtino nusikirpsianti plaukus, kad kažką
įrody^iĮ, bet pamiršau, kas tai turėjo būt Hampstedo miesto parkas
šiandien apytuštis, tad Trišos juokas nuaidėjo tarp medžių, su­
pančių mus žolėje. Dažnai čia ateinam, bet dažniausiai Kenas pra­
leidžia mūsų susitikimus, nes yra labai užsiėmęs.
- Galvojau, bet šitaip daug smagiau, - atsakė.
Triša apsivertė, prisislinko arčiau manęs ir dar kartą užmetė
savo rudus plaukus man ant veido. Jie kvepėjo gėlėmis ir truputį
mėtomis. Šis aromatas mane visada traukė. Prisispaudė prie mano

280
šono ir užmetė koją ant viršaus. Turėjau pasislinkt, bet nepasi-
slinkau. Buvo labai gera.
- O kas, jeigu vaikai gimtų su ilgais plaukais?
Jos klausimas buvo keistas, bet nė kiek nestebino. Triša Pauel
garsėja savo klausimais. O kas, jeigu taip? O kas, jeigu anaip? Tai
jos arkliukas, ir man atrodo, kad tai lygomis dalimis ir keista, ir
šaunu. Ji visai kitokia nei kitos mergaitės mano mokykloje... net
vietinio universiteto merginos visai nepanašios į ją. Pirmas da­
lykas, kuris man krito į akį susipažinus su ja - laukiniai plaukai. O
šią antradienio popietę jie tapo didžiausia mano nelaime.
- Ar mes tikrai prateisim pamokas kalbėdamiesi apie vaikus,
kurie gimtų su rokerio šukuosenom? - paklausiau.
Atsimerkiau ir apsiverčiau ant pilvo, kad ją matyčiau. Ji visa
strazdanota. Norėčiau paliest visas dėmeles pirštais ir žiūrėt, kaip
iš malonumo užsimerkia jos akys. »
- Ne, manau, kad ne, - prunkštelėjo.
Nusekiau jos akis į šešėlį, kuris šmėstelėjo šalia. Ant žolės at­
sisėdo Kenas. Stebėjau jo akis, kurios šiltai apžiūrinėjo Trišos
veidą. Ji šyptelėjo jam ir atrodė, kad Kenas laimėjo loteriją atėjęs
čia pievele. Kažin ar jis jaučia, kaip žiūri į ją? Aš visada jausdavau.
Ir pripratau apsimest, kad nuo to mano gyslomis nesklinda karštis.
Visi žino, kad iš mudviejų jis yra geresnis žmogus.
Saulė pernelyg įkaitino mano odą, tad atsistojau ir viena ranka
užsidengiau akis.
- Aš jau eisiu - turiu pasimatymą, - pasakiau ir nusivaliau
rankas į džinsinius šortus.
Palyginęs rudą jdegį su išblukusiais džinsais, nustebau, kaip
labai įdegiau per vasarą. Triša apie tai užsimena kone kasdien.
Turbūt dėl to, kad tiek daug su ja bendrauju.
Triša užvertė akis ir be garso ištarė kai ką nešvankaus. Keno
skruostai truputį išraudo. Jis augino ilgus plaukus, bet jie atrodė
nutriušę ir jau buvo nuaugę iki sprando. Nuo mokslų, besirengiant
stojamiesiems į teisės mokyklą, jo rudos akys buvo apjuodusios
kaip bepročio. Kenas Skotas yra santūriausias studentas Trišos
ir mano kurse. Niekaip nesuprantu, kaip jis galėjo tapt geriausiu
mūsų draugu. Spėju, Triša yra bent per plauką santūresnė už mane.
Ji - fejerverkas ir saulė, bet kartu šaltas akmuo ir lygi jūra. Ji žino,
kada baigt ir kada būti atsargiai ar linksmai. Man visada patiko šis
jos bruožas.
- Ar galim minutę šnektelėt? - paklausė Kenas, kai atsistojau.
Jis prisiartino - Kenas keliais centimetrais aukštesnis už mane.
Linktelėjau laukdamas, ką pasakys, bet pamačiau, kad jis įsmeigęs
akis į Trišą. Supratau, kad nori kalbėtis vienodu, tad mostelėjau
eiti kartu. Nusekiau iš paskos apie dvidešimt metrų, ir jis stabtelėjo
prie seno metalinio suoliuko. Pirmas atsisėdo ir patapšnojo tuščią
vietą šalimais. Jis apsimeta labai rimtas - ar turėčiau jaudintis? Pro
šalį praėjo jauna porelė, susikibusi už rankų. Kenas luktelėjo, kol
jie nutolo, o mano nerimas laukiant, kol prašneks, ėmė stiprėt.
- Norėjau apie kai ką su tavim pasikalbėti, - pasakė. Nuleidęs
akis, atrodė gerokai vyresnis nei septyniolikos.
- Ei, tu juk nemiršti? - kumštelėjau petimi draugo petį ir jis
truputį atsileido.
- Ne, ne, - papurtė galvą. - Ne tai.
Garsas, kurį išleido, buvo nei juokas, nei prunkštelėjimas. Tai
dėl ko jis toks įsitempęs? Norėčiau, kad nusispjautų ant visko.
- Noriu prašyti Trišos, kad būtų mano, - atsikvėpė vienu ilgu
skiemeniu.
Dabar labai panorau sugrūst tuos žodžius į jo susirūpinusį
veidą. Arba, kad jis mirtinai susirgtų. Na gerai, ne taip žiauriai, bet
kad būtų pasakęs ką kita. Bet ką.
- Būti,tavo... kuo? - stengiausi išlikt ramus. Kenas užvertė akis.
- Mano mergina, asile.
Norėjau pasakyt, kad jis negali jos turėt, kad nesąžininga, jog
jis pirmas jos to paprašys. „Leisk jai rinktis“, - norėjau pasakyt. „Ji
visada turtėjo būti mano“, - norėjau ginčytis.
- Kodėl man tai sakai? - vis dėlto paklausiau.

282
 Mano draugas vėl atsisėdo ant suoliuko ir susidėjo rankas ant
kelių.
- Norėjau įsitikint... - pradėjo, bet žodžiai taip ir liko ant lie­
žuvio galo.
Šioje netikėtoje tyloje staiga suvokiau, kad pakibau tarp
prarajos: ar esu nuoširdus draugui, ar padarau jį laimingą. Abu
dalykai neįmanomi. Išspaudžiau šypseną pasiaukojęs dėl jo laimės.
Nenustebau, kad Triša priėmė Keno pasiūlymą, bet meluočiau
sakydamas, kad nepuoselėjau lašo vilties, jog ji galbūt mane irgi
myli. Vis dėlto jai labiau patinka santūrumas, tad ateinančius
metus baidžiausi bet kokios minties, kad Triša gali būt daugiau
nei mano geriausio draugo mergina. Kartais, kai jie bučiuodavosi
mano akyse ir atsitraukdavo vienas nuo kito, pagaudavau ją žvilg­
čiojant į mane pritarimo. Tebepuoselėjau trupinį vilties, ir dėl to
mano metai buvo labai sunkūs. Dulkindamasis galvodavau tik apie
ją. Bučiuodamasis įsivaizdavau ją. Turėjau viską baigti.
Iš pradžių buvo paprasta. Lioviausi lyginęs su ja visas merginas,
su kuriomis draugavau. Ji liovėsi kalbantis liesti mano ranką. Kai
jau nebegalvojau apie ją kaip apie saitą su namais, pradėjau kitaip
matyti pasaulį. Daugiau ji manęs čia nelaikė. Niekas nelaikė.
Išaugau Hampstedą. Žinojau tai. Triša žinojo tai. Net vietinės
krautuvėlės savininkas ėmė įtart, kad dabartinis mano elgesys ir
savaitiniai vizitai pirkti saldumynų nieko neduos.
Staiga ėmiau trokšti iš pasaulio daugiau nei tik gyvenimo šiame
mieste. Norėjau išvažiuot į Valstijas, toliau nuo idiotiškų savo
draugų minčių, nes jie neturėjo jokių ateities planų... Ir kuo toliau
nuo dviejų įsimylėjėlių. Greitai tapau lyg šuniui penkta koja šalia
Keno, Makso ir jų merginų. Norėjau pažint pasaulį, žmones, todėl
negalėjau čia apsistot. Visi aplink jau buvo giliai įleidę šaknis. At­
sidarę banko sąskaitas ir įstoję į universitetą. Galėjau tik numanyt,
kadjų ambicijos nukentėjo pradėjus dirbti pirmuosius darbus, ku­
riuos dirbo vienas iš tėvų. Jie perėmė tuos pačius vaidmenis ir nė
nebandė kitų.

28$
 Tokia tapo ir Triša. Daug žadanti laisvųjų menų magistrė ėmė
retai rodytis paskaitose. Jiedu su Kenu persikraustė į mažą butuką
priešais universitetą, kad sutaupytų kelionės laiką. Kenas tapo
piktas, nes daug dirbo. Kas kartą matydavau jį su glėbiu knygų.
Triša jam buvo labiau motina nei mylimoji. Kiekvieną vakarą nu­
statydavo žadintuvą. Rytą patikrindavo, ar jo drabužiai švarūs, ir
padėdavo juos ant lovos. Virdavo kavą ir pusryčius, įdėdavo jam
pietus. Laukdavo, kol grįš namo, valgydindavo karštu maistu ir
likdavo antroje vietoje po knygų. O kitą dieną vėl kartodavosi tas
pats nuobodus scenarijus. Ji jau nebebuvo kunkuliuojanti, ener­
ginga gėlių mergaitė kaip anksčiau. Ji buvo persidirbusi ir neišsi­
miegojusi besilaukianti moteris. Tik jos pastangomis jų butas, nors
ir mažas, buvo švarus, ir tik ji sugebėdavo papuošt tą vietą. Triša
net priglaudė pasiklydusį kačiuką, pavadino jį Getu, kaip vienas
mano mėgstamiausių personažų. Įtariu, Kenui nerūpėjo nei gyvū­
nėlis, nei vardas, kurį ji išrinko.
„O kas, jeigu“ žaidimą, kuris man taip patiko anksčiau, kasdien
žaisdavo vis rečiau ir vis dažniau jos būseną buvo galima pavadint
laisvai plūduriuojančiu nerimu. Ji daugiau neatsiduodavo sva­
jonėms, kurios mus taip žavėdavo. Dabar ji rūpindavosi kasdie­
niais reikalais, o aš nebuvau žaidimų partneris pievoje, tik tas,
kuris ją guosdavo, nors jos širdyje nebuvau pirmasis.
Vis dėlto, nepaisant visko, ji išlaikė humoro jausmą ir aš kas
naktį meldžiau Dievo, kad tik visiškai jo neprarastų. Kuo dažniau
užsukdavau pakeliui, tuo labiau, regis, ji nušvisdavo. Iš pradžių
užsukdavau kartą per savaitę, paskui - dukart, nes ji to paprašė.
Kenas vis ilgiau negrįždavo, palikęs tuščius namus. Triša išsipasa­
kodavo man savo rūpesčius ir tamsiame kambaryje pašnibždom
užduodavo niūriausių klausimų. Apsimesdavau žinąs visus at­
sakymus ir kaip geras abiejų draugas drąsindavau ją dalytis vi­
somis baimėmis su mylimuoju. Tačiau greitai pasigailėjau savo
sprendimo. Vieną vakarą, retą vakarą, kai Kenas buvo namuose ir
nesimokė, visi sėdėjom virtuvėje prie stalo ir gėrėm viskį. Vienu
metu nejaukus pokalbis apie dabartinį mūsų gyvenimą nutrūko
284
ir Kenas prisipylė taurę. Jis nepasivargino pasiimt ledo - daugiau
nebesivargino. Garsiai atsidususi, Triša atsistojo ir, nuėjusi į mažą
svetainę, atsisėdo ant sofos ranktūrio.
- O kas, jeigu visas pasaulis tėra tik stiklinė spinta svetimo
vaiko miegamajame, lyg įvairių rūšių skruzdėlių kolonija?
Galiu prisiekt, kad išgėrusios Trišos kalbėseną kas kartą darėsi
vis sunkiau suprast.
- Koks čia protingas klausimas? - prunkštelėjau.
Viskis nudegino mano šnerves. Kenas nė nešyptelėjo, jo lūpos
nė nekrustelėjo. Atsistojęs pasirąžiau, kad tik nereikėtų sėdėt su
juo prie vieno stalo.
- Puiku. O kas, jeigu rytoj būtų pasaulio pabaiga ir paaiškėtų,
kad visi tik eikvojam savo laiką, daug dirbdami ir mažai mie­
godami?
Trišos akys švytėjo prieblandoje. Katinas atsitūpė jai ant kelių,
o ji perbraukė pirštais ryškiai oranžinį kailiuką. Ėmiau galvot apie
jos klausimą. Jei rytoj mirčiau - kaip ji sužinotų, kad džiūstu dėl
jos? Kaip labai ją myliu? Kenas galiausiai nusikvatojo, bet jo atsa­
kymas buvo ne toks, kokio tikėjausi.
- Daug dirbdami? Lyg žinotum, ką tai reiškia.
Dabar jau Kenas šypsojosi ir parimęs ant stalo grėsmingai
kinkavo galvą. Getas, regis, pajuto grėsmę, kai Triša giliai įkvėpė.
Niekada nemačiau jų riejantis, bet jei taip nutiktų, būčiau Trišos
pusėj. Katė nušoko ir išdidžiai nutipeno koridorium. Galėčiau
nusekt iš paskos, - turėčiau išeit ir palikt juos vienus, - bet ne­
galiu. Kenas pakėlė taurę prie lūpų ir nurijo tamsaus skysčio likutį.
- Atsiprašau, tikriausiai blogai išgirdau, - pro dantis iškošė
Triša.
Nekreipiau dėmesio į virpančias rankas po stalu, kai jis atsi­
stojo ir pakėlė balsą. Nereagavau į savo instinktą griebt jį ir gerai
papurtyt, kad atsipeikėtų iš tos lunatiko būsenos, į kurią pastaruoju
metu įpuolė, kurios būdamas pradeda ant jos šaukti, išvadina bai­
siais žodžiais ir prikalba baisiausių dalykų. Apsimečiau nęjaučiąs
viduje burbuliuojančio katilo, kai ji vožė jam antausį. Apsimečiau
185
nejaučiąs jos deginančių ašarų ant savo rankų, kai laikiau apka­
binęs ją ant sofos, nes prieš pusvalandį jis išėjo, girtas lopas, ir
kažkur išvažiavo, nors vos galėjo paeiti tiesiai... Bet apsidžiaugiau,
kai išsinešdino iš čia nė neatsigręždamas, nors šaukiau jį;
- O kas, jeigu jis negrįš? - Trišos lūpos virpėjo, kai galiausiai
apsiramino priglaudusi galvą man prie krūtinės.
- O kas, jeigu sugrįš? - paklausiau.
Ji atsiduso ir suspaudė mano ranką. Pažvelgiau į jos veidą
ir mano širdis sustingo. Ji tokia graži, nors lūpos raudonos nuo
kramtymo, o akys patinusios nuo ašarų. Dabar ji rami ir įsmeigusi
akis į mano lūpas.
- O kas, jeigu aš nebepažįstu žmogaus, kurį maniau pažįs­
tanti? - staiga paklausė. Ir dar staigiau paklausė antrą kartą: - O
kas, jeigu aš mieliau rinkčiausi dėmesį, o ne stabilų gyvenimą?
Ji kaip pašėlusi panėrė pirštus į tankius rudus plaukus. Žiūrėjo
į mane ištiesusi pečius.
- O kas, jeigu supainiojau draugystę su meile? Kaip manai, ar
mums su Kenu taip nutiko?
Triša žiūrėjo į mano rankas, kurios tiesėsi į ją man pačiam to
nesuvokiant.
- Nežinau, - atsakiau susivaldęs ir persibraukiau plaukus.
Vėl atsisėdau ant sofos. Tai aš supainiojau draugystę su meile,
kai pasirinkau draugystę, o ne jausmus Trišai, bet dabar mano ge­
riausi draugai jau susikūrė savo gyvenimą. Jų nelaimė - ne meilės,
o laiko stygius. Tik tiek. Jis myli ją, ir jeigu ji būtų mylėjusi mane,
o ne jį, būtų jau seniai man pasakiusi. Triša atsiklaupė ant sofos ir
palietė mane. Jos rankos paniro į mano plaukus ir nubraukė nuo
veido.
- O kas, jeigu ne viskas taip paprasta?
Ar ji jaučia, kaip ją myliu? Ar todėl slenkasi vis arčiau ir arčiau
su kiekvienu įkvėpimu? Kai jos veidas priartėjo per centimetrą, pa­
žvelgė man tiesiai į akis.
- Ar kada nors galvojai apie mane?

286
 Viskio kvapas iš mudviejų burnų tvyrojo ore, nors mudu abu iš­
gėrėm gerokai mažiau už Keną. Štai ir vėl prisiminiau Keną. Regis,
šiame bute jis yra visur. Jis pasižymėjo Trišos kūną kaip savo. Jis
guli su ja kiekvieną naktį. Jis jaučia jos krūtis savo delnuose. Jis
liečia blyškią jos pilvo odą, jos šlaunis. Jos lūpos liečia jį. Jis ska­
nauja ją... Aš niekada to nepajusiu.
- Neturėčiau... - pasakiau.
Bet būčiau kvailys, jei negalvočiau apie jos lygias šlaunis ir
tobulą odą. Mačiau, kaip ji augo, ir kasdien fantazavau apie ją.
Nuolat. Trišai patiko mano atsakymas. Nes žiūrėdama į mane lyž­
telėjo savo lūpas ir prasižiojo. Ar tai reiškia, kad ji galėtų... galėtų
galvot apie mane? Kodėl tada paklausė?
Kai jos akys smigo į mano akis, paskui - į burną, mano žodyne
nebeliko žodžių „blaivus protas“ ir „savitvarda“. Suėmiau už plaukų
ir prisitraukiau arčiau. Lėtai paliečiau jos burną, ieškodamas lie­
žuvio ir lūpų. Tą akimirką ji buvo mano ir mes abu atsidavėm.
Greitai jos judesiai tapo nekantrūs ir agresyvūs, ji nustūmė mane
ant grindų ir apžergė juosmenį. Jos veidą užliejo palengvėjimas,
kai įgrūdo liežuvį man į burną. Sudejavau ir kilstelėjau klubus jos
pasitikt. Jau buvau pasiruošęs ir norėjau ją pripildyt. Ji paglostė
mano pirštus ir nustūmė sau tarp kojų. Susijaudinusi norėjo man
parodyt, kad jau visa drėgna, kad jau pasirengusi pripažint, jog jai
manęs reikia. Aš irgi pasirengęs ir parodysiu trindamasis į ją. Triša
nusikeikė maldaudama eiti toliau.
Ar galim...
- O kas, jeigu mus užklups? - paklausė akimirkai atšlijusi.
Nežinau, ar dabar man labai rūpi, nors visada galvodavau, kad
rūpės.
- O kas, jeigu ne? - atsakė labiau pati sau.
Kitus klausimus, kurie mums galėjo kilti, ji nutildė įspraudusi
liežuvį man j burną ir sagstydama mano kelnes. Jos rankos nu­
slydo gilyn, suėmė mane ir aš išsilydžiau. Kartu išsilydė visos mano
baimės - kad mus užklups piktas Kenas, kad ji iš tikrųjų nėra

287
mano, kad nerimauju pagalvojęs, jog turėsiu iŠ čia išeiti... Viskas
išnyko. Vienintelis svarbus dalykas dabar buvo užsimiršt joje, nes
man reikėjo kiekvienos jos kūno dalelės.
Truktelėjau kelnes ir nusismaukiau kartu su trumpikėmis. Jos
lūpos skanavo mane, liežuvis tyrinėjo ir laižė per visą mano ilgį iš­
šokusią kraujagyslę. Triša pasigardžiuodama užsimerkė, kai paėmė
mane visą į savo drėgną burną, o paskui paleido. Užvaldžiusi mane
ji tapo ne tokia atsargi, bet veikė greičiau ir stropiau. Ji mylėjo
mane lyg būtų tai dariusi paskutinį kartą. Ir tai tiesa, daugiau to
nebus.
- Atsigulk ir plačiai išskėsk kojas. Noriu pažiūrėt į tave, - pa­
sakiau.
Turiu pažiūrėt į ją, kol pagaliau užvaldysiu tai, kas po manim.
Triša pasislinko į kilimo vidurį nustūmusi į šoną raudonmedžio
kavos staliuką. Skubiai nusirengė, o aš neprieštaravau, nes žiū­
rėjau į ją tarsi į nepažįstamąją. Ilga medvilninė suknelė nukrito
ant kojų, rankos nutraukė paprastos baltos liemenėlės petnešėles.
Nužvelgiau jos kūno linijas. Speneliai priminė mažus akmenukus.
Pilvas stangrus, liemuo gražiu linkiu pereina į klubus.
Suėmiau savo trūkčiojantį ir kietą kotą ir prisiartinau prie jos.
Ji gulėjo ant kilimo plačiai išžergusi kojas. Mano daiktas sunkiai
nukaro žemyn ir beveik užuodžiau jos drėgmę. Prisiekiu, jaučiau,
kokia stangri ji bus. Prisispaudžiau prie jos, įslinkau vidun ir lėtai ją
pripildžiau. Slankiodamas pirmyn atgal įsivaizdavau, kad ji mano
pirštinė. Nemaniau, kad pavyks kada nors liautis. Man reikėjo
jos dar labiau. Triša užvertė akis. Supratau, kad ilgiau nelabai iš­
silaikysiu. Pakėliau klubus, o ji kojomis apsivijo mano juosmenį.
Baigdama ištarė „koks kietas“, suinkštė ir suleido nagus į mano
rankas, o aš stumtelėjau dar stipriau. Išsiliejau į ją norėdamas, kad
tai nebūtų pirmas ir vienintelis kartas, kad šitaip galėčiau kasdien
mėgautis jos kūnu. Ji sunkiai alsavo į mano petį, aš pabučiavau
šlapias vietas, likusias ant jos kaklo nuo mano laižymo.
Po minutės grįžom į tikrovę su skaudančiomis rankomis ir ko­
jomis, prakaituoti ir uždusę. Triša sėdėjo ant grindų sukryžiavusi
288
kojas, aš - ant sofos ir abu stengėmės laikytis kuo toliau vienas nuo
kito.
- O kas, jeigu mes negalėsim liautis? - paklausė ji pažiūrėjusi į
mane, paskui - į virtuvės stalą.
Nežinau, ką daryt. Nežinau, ko noriu aš, ko nori ji. Nežinau,
kas {manoma.
- Turėsim, - tyliai atsakiau. - Kitą mėnesį išvažiuoju.
Nors žinojo, netgi padėjo nusipirkt bilietą - vis dėlto staiga at­
sisuko žiūrėdama, lyg girdėtų pirmą kartą. Tada be žodžių link­
telėjo. Abu jautėm siaubingą kaltę, palengvėjimą ir netektį, nors iš
tikrųjų nieko niekada neturėjom.

Nuostabi dabartis...

Kenas buvo mano draugas, galėčiau pasakyt - mano geriausias

draugas, o aš buvau lyg apsėstas jo žmonos. Mylėjau tą pašėlusią
moterį ir mėgavausi ta ugnim, kuri degė, kai ji buvo šalia. Ji buvo
mano silpnybė - viliojanti ir nuostabi. Tai, kaip mes elgėmės, buvo
nepriimtina, ir ji tai žinojo. Ji žinojo, bet nė vienas iš mūsų ne­
galėjom susilaikyt. Mes buvom įkalinti - blogo laiko ir netinka­
mo pasirinkimo įkaitai. Tai nebuvo mūsų kaltė - kiekvieną kartą
įtikinėjau save susmukęs, išsekęs ir švokšdamas ant jos. Mes pa­
prasčiausiai negalėjom nieko padaryt. Tai nebuvo mūsų kaltė. Tai
kosmosas, taip susiklosčiusios mūsų gyvenimų aplinkybės.
, Aš perėjau tą kelią. Jaunystėje mane mokė, kad niekas nėra
mano kaltė. Tėtis visada buvo teisus, net kai nebūdavo teisus, ir
išmokė savo vyresnėlį šitaip mąstyt. Aš buvau išlepintas vaikas, tik
neturtingas. Tada, kai leisdavau laiką su tėvu, išmokau būti arogan­
tiškas. Mano tėvas niekada nepripažino savo klaidų. Jam niekada
to nereikėjo. Išmokau, kad gyvenime visada galima ką nors ap­
kaltint. Stengiausi būti kitoks tėvas, nei jis buvo, - geresnis.
Kimberlė sako, kad man puikiai sekasi. Ji giria mane labiau
nei esu vertas, bet aš nesipriešinu. Ji gali ir kritikuot - jos liežuvis

289
kandesnis nei mano universiteto draugų po dvyliktos pigaus alaus
statinaitės.
- Paguldyk Kariną į lovytę. Aš tavęs lauksiu.
Kimberlė pabučiavo mane į skruostą, švelniai pliaukštelėjo per
užpakalį ir mirkčiodama bei šaipydamasi išdidžiai nužingsniavo į
miegamąjį. Aš myliu šią moterį.
Karina per miegus gurktelėjo. Švelniai paglosčiau jos nugarytę.
Maža rankutė sugriebė mano ranką. Vis dar negaliu patikėti, kad
vėl esu tėvas. Aš jau senas. Šen bei ten atsiranda žilų plaukų sruogų.
Kai mirė Rouzė ir likom tik mudu su Smitu, niekada nesiti­
kėjau galįs turėti dar vieną vaiką. Ar sužinoti, kad jau turiu dar
vieną vaiką. Vis dėlto, ypač kai viskas taip susiklostė, nesitikėjau,
kad dvidešimt vienų metų sūnus galės būti mano gyvenime ir kaip
draugas, ir kaip žmogus. Hardinas gimė iš mano didžiausio apgai­
lestavimo dėl didžiausios laimės. Visada baiminausi dėl jo ateities,
labai baiminausi, todėl įdarbinau „Vance“ leidykloje, kad jis tikrai
turėtų darbą. Bet tikrai nesitikėjau, kad gali tapti genijum. Jis labai
sunkiai išgyveno paauglystę, net maniau, kad ištaškys savo gy­
venimą ir pabaigs jį net nepradėjęs gyventi. Jis nuolat pyko ant
visų ir savo vargšę mamą privertė išgyvent pragarą.
Mano akyse Hardinas iš neramaus ir vienišo vaikino virto
bestselerių autorium ir paklydusių jaunuolių gynėju. Jis tapo
toks, kokiu tik galėjau jam palinkėti tapti. Smitas visur mėgdžioja
Hardiną, išskyrus akį rėžiančias tatuiruotes, dėl kurių abu mėgsta
ginčytis. Smitui jos negražu, o Hardinas giriasi jam kas kartą pa­
sidaręs naują, nors jau sunku rasti lopinėlį dar neišpieštos vietos.
Pažvelgiau į lovelėje miegančią gražuolę, įjungiau naktinę
lempelę ant staliuko ir tyliai pažadėjau šiai mielai brangiai mer­
gaitei, kad būsiu geriausias tėvas, koks tik sugebėsiu.

290
 Smitas

Kaip jaunas žmogus, jis neturėjo žalio supratimo, ką reiškia būti pavyzdžiu.
Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl kažkas gali norėti būti panašus į jį. O ber­
niukas žinojo. Berniukas su duobutėmis skruostuose sekiojo paskui jį visur kas
kartą, kai susitikdavo. Ir berniukui augant, jis augo kartu. Galiausiai jie tapo
geriausiais draugais, o kai berniukas užaugo toks pat aukštas, jie jau buvo tapę
ir broliais.

Šiandien Hardinas vėl ateis ir aš jaudinuosi labiau nei visada, nes

jis pas mus nebuvo jau kelis mėnesius. Maniau, kad gal dar negrį­
žo namo. Kai išvažiavo, žadėjo netrukus apsilankyt, pirmai progai
pasitaikius, kai tik galės - taip sakė. Man patinka, kad jis iki šiol
laikėsi pažado.
Šias kelias dienas tėtis verčia mane daryti visokias nesąmones,
kad tik turėčiau ką veikti, pavyzdžiui, matematikos namų darbus,
iškraustyti indaplovę, išvesti Kim šunį į lauką. Man patinka vedžioti
šuniuką - jo vardas Tedis. Jis labai mielas ir visai mažiukas, todėl
galiu jį nešti, kai pats tingi eiti. Tačiau vis vien labai jaudinuosi,
kad Hardinas atvažiuoja. s
Šiandien buvo ilga diena - mokykla, fortepijono pamokos,
dabar - namų darbai. Kitame kambaryje dainuoja Kimberlė. Varge,
kaip garsiai. Man atrodo, kad ji įsivaizduoja gražiai dainuojanti,
todėl nesakau jai, kad taip nėra. Spigus jos balsas kartais išgąsdina
net šuniuką.
Kiekvieną kartą Hardinas ateina pas mane su knyga. Aš visada
jas perskaitau, tada mes apie jas kalbamės arba vėliau susiraši-
nėjam. Kartais jis man atneša tokių knygų, kurių kalbos aš nesu­
prantu, arba tokių, kurias tėtis atima sakydamas, kad esu per mažas
jas skaityti. O prieš atidėdamas „vėlesniam laikui“, pirma užvožia
Hardinui per galvą. Man labai juokinga, kai Hardinas apkeikia tėtį.
Ir dažniausiai tai būna, kai gauna į galvą su knyga.
Tesą kartą pasakojo, kad Hardinas mokė mane keiksmažodžių,
kai buvau mažas, bet aš neprisimenu. Tesą dažnai pasakoja visokių
dalykų iš mano vaikystės. Ji kalba daugiau už kitus, išskyrus Kim -
niekas nekalba tiek daug ir taip garsiai, kaip Kim. Tiesą sakant,
Tesą nedaug atsilieka.
Kai įėjau pro duris, apsaugos sistema kelis kartus pyptelėjo. At­
sisukęs pamačiau, kad svetainės televizoriuje iššoko mažas ekra-
niukas su Hardino veidu didele nosimi. Dar buvo ir kaklas su
tatuiruotėmis, dėl kurių atrodė, kad jis užplėštas ant ekrano. Nusi­
juokiau ir spustelėjau garsiakalbio mygtuką.
- Ar tavo tėtis vėl pakeitė kodą? - paklausė Hardinas.
Atrodė labai juokingai, nes jo lūpos ekrane judėjo greičiau
negu garsas atėjo per garsiakalbį. Jo balsas - beveik kaip tėčio,
tik kalba lėčiau. Senelė ir senelis irgi kalba kaip jie, nes visi yra
gimę Anglijoje. Tėtis sako, kad aš ten buvau keturis kartus, bet pri­
simenu tik vieną kartą pernai, kai visi vykom į jo draugų vestuves.
Toje kelionėje tėtis susižeidė - prisimenu, kad jo koja atrodė
kaip karvės mėsa, kurią kažkas sumalė, kad galėtų iškepti ir su­
valgyti. Man priminė „Vaikščiojančius numirėlius“ (tik nesakykit
jam, kad nutaikęs progą pažiūrėjau kelias serijas). Padėjau Kim
keisti tvarsčius. Jie buvo labai šlykštūs, bet užtat liko keli jėgiški
randai. Visą mėnesį Kim stumdė jį su vežimėliu. Ji sakė tai daranti
todėl, kad mylinti jį. Jeigu aš bučiau kada nors sužeistas ir mane
reikėtų vežioti, esu tikras, ji irgi taip darytų.

291
 Įleidau Hardiną ir nuėjau į virtuvę klausydamasis jo batų,
bildančių per svetainę.
- Smitai, mielasis, ar norėtum ko nors užkąsti? - paklausė
Kim, atėjusi į virtuvę.
Šiandien jos plauki suraityti aplink veidą. Ji labai panaši į savo
šuniuką Tedį, kurio plaukų yra visur. Papurčiau galvą ir pas mus
atėjo Hardinas.
- Aš noriu, - pasakė jis. - Aš alkanas.
- Klausiau ne tavęs, o Smito, - atsakė ji ir nusivalė rankas į
žydrą suknelę.
Hardinas garsiai nusijuokė ir, purtydamas galvą, pažiūrėjo į
mane.
- Ar matai, kaip ji su manim elgiasi? Ji baisi.
Aš irgi nusijuokiau. Kim pasakė, kad Hardinas prie jos kabi­
nėjasi. Jie abu labai juokingi. Kim atidarė šaldytuvą ir išėmė ąsotį
sulčių.
- Tu taip pasakei.
Hardinas vėl nusijuokė ir atsisėdo ant kėdės šalia manęs.
Rankose jis turėjo du mažus ryšulėlius, suvyniotus į baltą popierių.
Be juostelių, be užrašų. Žinojau, kad jie man, tačiau nenorėjau būti
nemandagus. Žiūrėjau į juos, bandydamas per popierių perskaityti
pavadinimą, bet nepavyko. Nusisukau ir apsimečiau žiūrįs pro
langą, kad neatrodyčiau neišauklėtas.
Hardinas padėjo ryšulėlius ant spintelės, o Kim padavė man
puodelį sulčių ir išėmė iš spintelės traškučių. Tėtis visada sako
Kim neleisti man daug jų valgyti, bet ji neklauso. Tėtis sako, kad ji
niekada neklauso. Čiupau pakelį, bet Hardinas atėmė jį ir minutei
iškėlė virš mano galvos. Ir nusišypsojo.
- Juk sakei, kad nenori valgyt.
Skylutė po jo lūpa atrodo taip, lyg kažkas būtų nupiešęs tašką
ant veido. Prisimenu, jis nešiojo auskarą. Nuolat jam kartoju, kad
vėl įsivertų. O jis liepia man neklausyti Tesos.
- Jau noriu.

293
 Pašokęs atsiėmiau pakelį, ir jis garsiai sučežėjo mano rankose.
Hardinas gūžtelėjo pečiais, bet atrodė patenkintas. Jis galvoja, kad aš
linksmas. Jis visą laiką man tai kartoja. Atplėšėm pakelį, jis pasiėmė
pilną saują traškučių ir susigrūdo juos visus į savo didelę burną.
- Ar atplėši savo dovanas, kol dar nesušlamštei visų traškučių?
Hardinui kalbant, maisto trupiniai lakstė iš burnos. Kim nu­
taisė pasišlykštėjusį veidą.
- Kristianai! - pašaukė tėtį.
Nusijuokiau, o Hardinas apsimetė išsigandęs. Skubiai nu­
stūmiau traškučių pakelį.
- Kad jau paklausei, tai pirma noriu išvynioti knygas.
Hardinas pakėlė ryšuliukus ir prispaudė prie krūtinės.
- Sakai, knygas? Kodėl manai, kad atnešiau tau knygų?
- Todėl, kad visada taip darai.
Ištiesiau ranką į storesnę ir Hardinas stumtelėjo ją per spintelę.
- Tekis, - pasakė... Nesvarbu, ką tai reiškia.
Trumpam pamiršęs geras manieras plėšiau popierių, kol pa­
sirodė spalvotas viršelis. Jame buvo pavaizduotas berniukas su
burtininko skrybėle.
- Paslapčių kambarys, - garsiai perskaičiau pavadinimą.
Labai džiaugiuosi šia knyga. Ką tik baigiau ankstesnę. Pažiū­
rėjęs į Hardiną pamačiau, kad jis braukia plaukus nuo veido^ Pri­
tariu tėčiui - jis turėtų nueiti į kirpyklą. Dabar Hardino plaukai
tokio pat ilgio kaip Kim.
- Ji nuo Lendono, - mostelėjo į knygą. - Jam patinka tas bur-
tininkiukas.
Į virtuvę atėjo tėtis ir išbarė Hardiną. Hardinas pliaukštelėjo
jam per petį, o Kim pavadino juos vaikais. Pasakė, kad aš elgiuosi
labiau kaip suaugęs negu jie.
- Labai malonu iš jo pusės, - pasakė tėtis. - Smitai, padėkok
Tesos draugui.
- Tesos draugui? - pašiepė Hardinas. - Jis mano brolis.
Nusišypsojo ir pasikasė tatuiruotę ant rankos. Aš irgi noriu
tokių tatuiruočių, kai užaugsiu. Tėtis sako ne, o Kim sako, kad kai
294
išeisiu iš namų, jis negalės nieko man padaryti. Suaugęs galėsiu
elgtis kaip norėsiu,
- Jis nėra tikras tavo brolis, - pasakiau.
Tėtis man paaiškino, kad Lendonas nėra tikras Hardino brolis.
Hardino šypsena dingo ir jis linktelėjo.
- Tikrai. Bet jis vis tiek mano brolis.
Kol galvojau, ką tai reiškia, Kim paklausė tėčio, ar nori valgyti.
Hardinas apsidairė virtuvėje. Kažkodėl atrodė truputį liūdnas.
- Tavo tėtis yra mano tėtis. Tai ar Lendono mama yra tavo
mama? - paklausiau.
Hardinas papurtė galvą, kad ne, o tėtis pabučiavo Kim petį ir ji,
aišku, nusišypsojo. Jis visada moka padaryt, kad ji šypsotųsi.
- Kartais žmonės gali būti šeima ir neturėdami bendrų tėvų.
Hardinas žiūrėjo į mane, lyg turėčiau kažką jam atsakyti. Aš
tikrai nesupratau, ką jis kalba, bet jeigu nori, kad Lendonas irgi
būtų jo brolis, - gerai, aš neprieštarauju. Lendonas labai šaunus. Jis
gyvena Niujorke, todėl nedažnai jį matau. Tesą irgi ten. Tėtis ten
turi kontorą - ji šviesi ir kvepia ligonine. Hardinas palietė mano
ranką, ir aš pažvelgiau į jį.
- Tik todėl, kad Lendonas yra mano brolis, dar nereiškia, kad
tu nesi. Juk tai žinai, ane?
Truputį sutrikau, nes Kim nutaisė tokį veidą, lyg tuojau pra­
virks, o tėtis atrodė išsigandęs.
- Žinau, - atsakiau ir pažiūrėjau į Hario Poterio knygą. - Len­
donas irgi gali būti mano brolis.
Hardinas laimingas nusišypsojo, o aš pažvelgiau į Kim, ar ji vėl
nutaisė tokį veidą.
- Tai aišku, kad gali, - pasakė Hardinas ir atsisukęs į Kim
pridūrė: - Gana jau, miela ponia! Žiūrint į tave galima pagalvot,
kad kažkas numirė.
Tėtis pavadino Hardiną negražiu žodžiu, o Kim pašoko, kai
Hardinas sviedė obuolį jam į krūtinę. Tėtis buvo panašus į beisbolo
žaidėją, kai sugavo obuolį... ir atsikando. Mus visus tai labai pra­
juokino.
m
 Hardinas pastūmė antrą knygą per spintelę ir aš ją pagavau.
Šitos popierių buvo sunkiau nuplėšti, todėl atlupau kampuko
kraštelį. Susiraukiau, bet tikiuosi, niekas nieko nepastebėjo. Jeigu
kam nors pasakyčiau, Kim lieptų tuojau nuvalyti ir užklijuoti, o
aš tik noriu pamatyti, kokia čia knyga. Nuplėšęs paskutinę skiautę
nuo knygos viršelio pamačiau didelį kryžių.
- Dra-ku-la? - garsiai ištariau žodį.
Esu apie jį girdėjęs. Knyga apie vampyrus. Tėtis paliko Kim ir
apėjo spintelę.
- Drakula? Tu gal juokauji? Jam dar nėra nė dešimties! - uždėjo
ranką ant knygos.
Pažvelgiau į Kim pagalbos. Ji suspaudė lūpas ir reikšmingai pa­
žiūrėjo į Hardiną.
- Paprastai palaikau tave, - pasakė. Hardinas pavadino ją
melage, bet ji vis tiek kalbėjo toliau: « Bet Drakula? Iš visų? Haris
Poteris ir Drakula - tobulas rinkinys.
Tėtis linktelėjo ir liko stovėti kaip didelė statula. Jis visada taip
elgiasi, kai nori parodyti esąs teisus. Po akimirkos Hardinas už­
vertė akis ir timptelėjo juodų marškinėlių apykaklę.
- Nepyk, drauge, bet tavo tėtis yra šiknius. Dabar skaityk Pa­
slapčių kambarį, o kitą kartą ateidamas atnešiu kitą...
- Kur nebus smurto, - pertraukė tėtis. Hardinas atsiduso.
- Taip taip, nebus smurto, - pasakė juokingu balsu.
Aš vėl nusijuokiau. Tėtis nusišypsojo, o Kim jį apkabino. Pagal­
vojau, kaip ilgai vėl nematysiu Hardino.
- Kada vėl atvažiuosi? - paklausiau. Hardinas pasikasė smakrą.
- Hmm, nežinau. Gal po mėnesio?
Mėnuo - labai ilgai. Bet manau, kad Haris Poteris yra gana
stora knyga... Hardinas pasilenkė prie manęs.
- Bet vis tiek atvažiuosiu ir kas kartą atvešiu naują knygą, - su­
kuždėjo.
- Kaip mano tėtis atveždavo tau? - paklausiau.
Hardinas pažiūrėjo į mano tėtį. Mūsų tėtį. Vis dėlto Hardinas
nevadina jo tėčiu. Vadina Vensu, o tai yra mūsų pavardė. Bet ne
296
Hardino - jis yra Skotas. Tą pavardę jam davė jo netikras tėtis.
Kai aš pavadinau tėtį Vensu, jis pasakė, kad jei dar kartą jį taip pa­
vadinsiu, būsiu nubaustas iki trisdešimties metų. Nenoriu kentėti
taip ilgai, todėl vadinu jį tėčiu.
- Taip, kaip jis atveždavo man, - kėdėje pasimuistė Hardinas.
Jis vėl pasidarė liūdnas, bet gal ne visai. Hardinas būna liūdnas,
paskui piktas, paskui ima juoktis - ir taip visą laiką. Jis tikrai
keistas.
- Smitai, kaip sužinojai? - paklausė tėtis.
Hardinas išraudo ir be žodžių ištarė: „Nesakyk.“ Iškėliau
rankas ir pasiėmiau traškučių.
- Hardinas liepė nesakyti.
Hardinas pliaukštelėjo sau per kaktą, paskui man, o Kim
mums abiem nusišypsojo. Ji labai daug šypsosi. Nuolat. Man dar
patinka, kai ji juokiasi - labai gražiai skamba. Tėtis priėjo prie
mūsų.
- Ne Hardinas nustato taisykles, prisimeni? - tėtis uždėjo
rankas man ant pečių ir paglostė. Labai gera, kai jis taip daro. - Pa­
pasakok, ką Hardinas tau sakė, ir aš nusivešiu tave ledų ir dar nu­
pirksiu naują trasą tavo traukiniui.
Traukinys - mano mėgstamiausias žaislas. Tėtis visada nuperka
naują trasą, o aną mėnesį Kim padėjo man perkraustyti visą turtą
į tuščią kambarį, todėl dabar mano traukiniai turi atskirą kambarį.
Atrodė, kad Hardinas prakaituoja. Bet neatrodė piktas, todėl
nutariau, kad galiu viską papasakoti tėčiui. Be to, gausiu traukiniui
naują priedą.
- Jis sakė, kad tu irgi šitaip atnešdavai jam knygų, - pakėliau
sunkias knygas. - Ir dėl to jis labai džiaugdavosi, kai buvo toks
mažas kaip aš.
Hardinas nusisuko, o tėtį, atrodo, nustebino mano žodžiai. Jo
akys blizgėjo, ir jis įdėmiai žiūrėjo į mane.
- Tikrai? - keistu balsu paklausė tėtis.
- Taip, tikrai, - pasakiau linktelėjęs.

*97
 Hardinas sėdėjo ir tylėjo, bet pažiūrėjo į mane. Jo veidas buvo
raudonas, o akys irgi blizgėjo kaip tėčio. Pažiūrėjau į Kim - ji ranka
užsidengė burną.
- Ką blogo paskiau? - paklausiau.
Tėtis ir Hardinas vienu balsu atsakė: „Nieko, nieko.“
- Tu nepasakei nieko blogo, žmoguti.
Vieną ranką tėtis uždėjo ant mano nugaros, kitą - ant Hardino.
Kai jis taip darydavo anksčiau, Hardinas paprastai nusipurtydavo.
šiandien nenusipurtė.

298
 Hesa

Kai Tesą pagimdė Audėną, Niujorke buvo viena karščiausių vasa­

rų. Šiandien, antradienį, išeina naujausia mano knyga. Mudu su
Tesą gulim ant kilimo ir žiūrim į ventiliatorių, kurį pakabinom tik
praėjusią savaitę.
Dėl kažkokios kvailos priežasties mes vėl remontuojam savo
butuką. Žinom, kad ilgai čia negyvensim, bet vis tiek kišam pinigus
į šią vietą. Impulsyvus mūsų sprendimas visiškai perdažyt sūnaus
kambarį, kai jam tebuvo aštuonios savaitės, virto daug sunkesne
užduotim, kokios visai nesitikėjom. Audėno lovelę pasistatėm savo
kambary, per vidurį lovos kojūgalio. Miegamasis atrodė prigrūstas
ir ankštas, kaip pabėgėlių valtelė, nes savo penkiametei dukrelei
Emerei užleidom didžiausią kajutę, o patys susėdom į pripučiamą
valtį.
O Tesai patinka.
i Kartais ji užmiega kojūgaly, laikydama sūnaus rankutę. Kad
apsisuktų, kartais žadinu ją kandžiodamas ausį ar masažuodamas
įsitempusius pečius. Kitais kartais apkabinu jos kojas ir tiesiog taip
užmiegu. Turiu kaip nors ją liesti. Rytais ji visada pabunda šalia
manęs, kandžioja mano ausį arba su meile glosto mano nugarą. Jau
jaučiuosi kaip senis. Skauda nugarą, nes esu kvailas ir rašau sėdė­
damas bet kaip - susikūprinęs ant sofos arba sukryžiavęs kojas ant
grindų su kompiuteriu ant kelių.
- Jis kreivas. Reikėtų perdažyti, - Tesą parodė į ventiliatorių.
299
 Dabar vaikų kambarys išdažytas gelsva spalva, neva neutraliai.
Norėjom, kad erdvė būtų šviesi, bet jau buvom pasimokę iš savo
klaidos - nereikia iš anksto persistengt. Manėm, kad dukrelei
patiks rožinės spalvos sienos ir išdažėm jai dar negimus. Bet vos
Emerė suprato nemėgstanti rožinės, mums prireikė trijų pusdienių
ir trijų sluoksnių žalios, kad išnaikintume tų velnio spalvą. Taigi
pamoką išmokom, o Tesą dar išmoko iš manęs kelis naujus keiks­
mažodžius. Dabar, įsitikinę, kad prislopinta pastelinė gelsva yra
paskutinis mados klyksmas, vėl nuėjom tuo pačiu keliu. Visi gerai
žinom, kad aš turiu elgtis kaip visi, kad tik mano mieloji būtų pa­
tenkinta. Dėl to ir dar dėl to, kad šią spalvą tikrai bus lengva per-
dažyt, kai Audėnas pradės reikšti savo pageidavimus.
Vaiko kambarys išdažytas keliais geltonos atspalviais. Nesu­
prantu, kur čia tie atspalviai, bet gal jie labai tobulai dera. Visus
atspalvius Tesą parsinešė iš IKEA ir „Pottery Barn“ parduotuvių,
kurias, prisiekiu, lankė tris kartus per savaitę. Jose rado galybę vi­
sokių niekučių, kurie jai patiko ir kuriuos glaudė prie krūtinės šū­
kaudama: „Ši pagalvėlė mums laaabai pritiks!“ arba „Šis žaisliukas
toks mielas, kad galėčiau suvalgyti!“ O tada pakišdavo tą grožį po
sofos pagalvėle ar į kokią skylę vaikų kambary, kuri dar buvo tuščia.
Galiausiai kambarys virto dideliu banguotu šviesos rutuliu, ku­
riame Tesą ištverdavo daugiausia dešimt minučių, kol pradėdavo
pykint. Ji privertė mane pažadėt, kad daugiau neleisiu jai vienai
įrenginėt kambarių, ypač vaikų. O dabar vėl nori viską perdažyt.
Štai ką turiu padaryt dėl šios moters. Ir padaryčiau dar daugiau.
Padaryčiau viską, ką pajėgčiau.
Vienas dalykas, kurį tikrai galėčiau dėl jos padaryt kažkokiu
stebuklingu būdu, - kad daugiau darbo paliktų savo kabinete. Pas­
taruoju metu ji labai pavargusi ir dėl to žiauriai pykstu. Ji nenori
lėtint apsukų, nors žinau, kaip labai mėgsta savo darbą. Karjera yra
trečias jos vaikas. Ji dirba neįtikėtinai daug, kad surengtų pačias
gražiausias svajonių vestuves. Ji visiška naujokė šiame versle, bet
labai gera.

300
 Tesą baiminosi su manim kalbėtis apie savo busimosios kar­
jeros planus. Žingsniavo pirmyn atgal po mūsų mažą virtuvėlę.
Buvau ką tik pakrovęs indaplovę ir „baigęs“ lakuot Emerės na­
gučius. Maniau, man sekasi apsikeist vaidmenimis, bet Emerė pri­
vertė Tesą mane atleist, nes tvirtinau, kad ta baisybė, kurią pa­
dariau ant jos rankučių, yra labai gražu, kad raudonas lakas atrodo
taip, lyg ką tik būtų ką nors nudaigojusi. Niekad nemaniau, kad
mano vaikai turės tokus silpnus skrandžius ir prarūgusį humoro
jausmą.
- Aš noriu atsisakyti paaukštinimo „Vance“ leidykloje ir grįžti
mokytis, - paprastai ištarė Tesą prie virtuvės stalo.
O gal norėjo, kad reaguočiau paprastai. Emerė sėdėjo tyliai,
neturėdama supratimo, kaip žmonių gyvenimą veikia tokie suau­
gusiųjų spendimai.
- Tikrai? - tryniau rankšluosčiu drėgną lėkštę.
Tesą sukando apatinę lūpą ir išpūtė akis.
- Pastaruoju metu labai daug apie tai galvojau, ir jeigu to ne­
padarysiu - išprotėsiu.
Ji neturi man aiškintis. Visiems kartais reikia pokyčių. Net
man atsibodo tarp knygų, ir Tesą pasigavo mintį du tris kartus per
mėnesį pavaduot mane Emerės pradinėje mokykloje, kurioje dirba
ir Lendonas. Nors aš ištvėriau tik tris dienas, tai buvo įdomus eks­
perimentas ir uždirbo man taškų su mano mergaite.
Kaip visada padrąsinau Tesą daryti tai, ko norinti. Svarbiausia,
kad būtų laiminga, o ne dėl to, kad mums reikia pinigų. Ką tik
,pasirašiau naują sutartį su „Vance“ leidykla, trečią per dvejus
metus. Pinigai už After nuėjo tiesiai į vaikų sąskaitą. Aišku, tik
po to, kai nupirkau Tesai „būk gera, atleisk man, apsigimusiam
idiotui,“ dovaną. Nieko ypatingo - tik metalinę karulių apyrankę
vietoj tos senosios, suvertos ant siūlų. Ilgainiui siūlai nutrūko, bet
Tesą saugojo karulius ir buvo siaubingai sužavėta, kad ant nau­
josios apyrankės galima verti, keisti karulius, kaip tik nori. Man tai
atrodė ganėtinai kvaila mintis, o jai labai patiko.

301
 Kitą rytą Tesą susėdo su Vensu ir mandagiai atmetė jo pa­
siūlymą, paskui grįžusi namo valandą raudojo. Žinojau, kad jau­
čiasi kalta išėjusi iš darbo, bet ilgai neliūdės. Žinojau, kad Kim ir
Vensas kiekvieną dieną, kol praeis tos dvi savaitės, ją įtikinės, kad
viskas gerai.
Kai atsirado pirma planuojamų vedybų klientė, Tesą pradėjo
klykt. Dar nebuvau matęs jos tokios gyvybingos. Iki šiol nesu­
prantu, kodėl ta beprotė liko su manim po tiek kvailysčių, kurias
pridirbau jaunystėje, bet velniškai džiaugiuosi, kad taip padarė, jei
tik galėsiu matyt ją tokią susijaudinusią kaip dabar.
Žinoma,. Tesą puikiai suorganizavo pirmąsias vestuves ir gavo
tiek rekomendacijų, kad po kelių mėnesių jau galėjo nusamdyt
porą padėjėjų. Labai ja didžiavausi, ir ji pati labai savim didžiavosi.
Kai pagalvoji, dabar atrodo kvaila, kad kažkada ji taip nerimavo dėl
galimos nesėkmės. Tesą iš tų atkaklių žmonių, kuriems palietus,
šūdo krūva virsta auksu. Panašiai nutiko ir man.
Ji dirbo ir dirbo ir vėl persidirbo, kai susilaukėm Audėno.
Kumštelėjau ją.
- Tau reikia nakties pailsėt. Jau beveik užmigai ant grindų, gu­
lėdama ir žiūrėdama į ventiliatorių.
Į mano šlaunį įsirėmė žaisminga alkūnė.
- Viskas gerai. Tai tu beveik nemiegi naktimis, - sukuždėjo
man į kaklą.
Žinau, kad ji teisi, bet artėja galutinis terminas ir negaliu sau
leist prabangos miegot. Be to, įstrigau prie vieno skyriaus, negaliu
nuo jo atsiplėšt ir negaliu užmigt. Vis dėlto man nepatiko, kad ji
pastebėjo mano nemigą, nes visada manim rūpinasi labiau negu
aš savim.
- AŠ rimtai. Tau reikia pailsėt. Tu dar neatsigavau po to, kai
tas siaubūniukas iškankino tave, - pasakiau ir įkišęs ranką po pa­
laidine paglosčiau jos pilvą. Tesą suvirpėjo.
- Nereikia, - atsiduso, bandydama nustumt mano rankas nuo
švelnaus savo kūno.

302
 Pykstu, kad, pagimdžiusi mūsų sūnų, ji nebepasitiki savim.
Audėno gimimas daug labiau paveikė jos kūną nei Emerės, bet
man ji seksualesnė nei kada nors. Pykstu, kad mano rankos prisi­
lietimas priverčia ją jaustis nejaukiai.
- Mažute...
Atitraukiau ranką, bet tik todėl, kad galėčiau pasiremt ant al­
kūnės. Žiūrėjau į ją iš viršaus ir purčiau galvą. O ji šypsojosi pri­
spaudusi du šiltus pirštus man prie lūpų.
- Žinau, kad čia tik romano skyrius, kuriame sakai man vy­
rišką pamokslą apie tai, kad užsidirbau savo randus ir su jais esu
daug gražesnė, - pasakė Tesą, ypač dramatiškai pabrėždama pas­
kutinius žodžius. Ji visada tokia labai protinga.
- Ne, Tesą, čia tas skyrius, kuriame rodau tau, kaip jaučiuosi,
žiūrėdamas į tave.
Uždėjau ranką ant jos krūties ir stipriai spustelėjau, kad už­
degčiau ją ir kad jos kūnas sušiltų. Išgirdau aimaną jai dar neiš­
leidus garso, ji suvirpėjo', kai per drabužiais užčiuopiau ir gnybte­
lėjau standų spenelį.
Ji jau pasiruošusi. Žinau aš, ji irgi žino. Ji nuoširdžiai sutiko,
tad nelaukdamas ėmiausi veikti. Rankos greitai surado jos šortus ir
nuslydo po jais. Aišku, ten priekyje, kelnaitėse, jau atsirado drėgna
dėmė. Mėgaujuosi jos drėgme ir trokštu pajusti ją liežuviu. Iš­
traukiau pirštus ir priglaudžiau juos prie savo lūpų. Tesą atsidususi
prisitraukė mano smilių ir vidurinį pirštus prie burnos ir apčiulpė
galiukus.
Dieve brangus, ši moteris mane pribaigs.
Tesą žiūrėjo man į akis, laižydama mano pirštus. Prisiglaudžiau
prie jos, kad pajustų, koks kietas mano daiktas nuo tokios lengvos
glamonės. Truktelėjau medvilninių šortų juosmenį ir nusmaukiau
juos žemyn per klubus ir kojas. Įsiutusi nuspyrė juos, kai kelnaitės
susipainiojo. Ji nori dabar. Jai reikia manęs. Įsisiurbiau į jos kaklo
odą ir pajutau, kad ranka suspaudė mano daiktą. Pašėlusi, taip pat
kaip aš, ji mane nurengė. Kol užlipo ant manęs, buvau likęs tik su

303
kojinėmis. Tesos nepasitikėjimas dingo, kai palinko prie manęs ir
prispaudė drėgnas lūpas prie mano kieto koto. Liežuvis bakstelėjo
galiuką ir mainais už tai gavo lašą manęs. Jos burna judėjo lygiai,
vis labiau apžiodama mane, o aš suvaitojau jos vardą. Nuleidau
galvą ant grindų ir paliečiau jos krūtinę. Krūtys padidėjusios nuo
maitinimo - vienintelis kūno pokytis, kuris jai patiko ir dėl kurio,
prisiekiu, nesiskundžiu, nes turiu daugiau su kuo pažaist.
- Velnias, aš myliu tavo papus, - pasakiau, kai jos burna nu­
slydo per visą mano ilgį. ,
Tesą vis stipriau mane ėmė apžiojusi, o aš jutau strėnose ky­
lančią įtampą. Sunėriau rankas jos plaukuose, o ji atšlijusi apsi­
laižė lūpas neatitraukdama savo akių nuo manųjų. Pasikėlusi ant
alkūnių Tesą priglaudė savo krūtinę prie mano tarpukojo. Inkščiau
kaip šunelis, ilgos dienos vakare sulaukęs šeimininkės glamonių.
Tesą suspaudė savo nuostabias krūtis ir suėmė jomis mano kotą.
Po trečio judesio pasiliejau ant jos. Vos atgavau kvapą, Tesą kyš­
telėjo liežuviuką ir droviai man nusišypsojo. Jos skruostai buvo iš-
kaitę nuo to, kad kūnas atsakė į mano glamones. Atsistojusi pa­
žvelgė į savo krūtinę ir pasakė:
- Man reikia dušo.
Vis dar šnopuodamas čiupau savo juodus marškinėlius nuo
grindų ir kilstelėjau jai iki krūtinės. Nutaisiusi miną, ji atitraukė
ranką ir nuėjo prie durų. Metams einant jai nebe taip patinka, kad
savo marškinėliais nušluostyčiau kūno skysčius. Ko gero, tai ne­
tinkama ir tam yra rankšluosčiai, kaip kas kartą perspėja.
Nusekiau ją į vonios kambarį, mintyse dėliodamas, kaip reikės
atsimokėt duše. Jos skruostai, prigludę prie stiklo, atrodė žavingai.
Tas veidrodis ant sienos yra vienas geriausių dalykų mūsų bute.

3 04
 Hesa
VELYKOS

- Hardinai, Audėnas jau atsikėlė, - mano saldų miegą nutrau­

kė Tesos balsas. - Reikia pažadinti Emerę ir leisti jiems surasti Ve­
lykų krepšelius.
Ji purtė mano petį, vis prašydama pabust.
- Kardinai, kelkis.
Kalbėjo tyliai, bet susijaudinimas ryškus net šnabždant. Jeigu
mane šitaip žadins visą likusį gyvenimą, tada aš laimingas šuns­
nukis. Sudejavau vos pramerkęs akis ir priglaudžiau ją prie krū­
tinės.
- Koks čia sambrūzdis? - paklausiau, spausdamas lūpas prie
jos smilkinio.
Ranka nubraukiau prie veido prilipusius Tesos plaukus. Ji be
liemenėlės, minkštos krūtys spaudžias prie mano šono. Atsiduso
ir apsivijo mane neskusta koja. Juokais krūptelėjau, o ji žaismingai
mane kumštelėjo.
- Vaikai turi surasti savo krepšelius, o aš noriu pradėti pus­
ryčius, todėl privalai keltis.
Ir taip paprastai, lyg būtų visai manęs nesujaudinusi, nusirito
ir atsikėlė iš lovos.
- Ei, mažute, - pasiskundžiau, ilgėdamasis jos kūno šilumos.
Kai atidarė spintos duris, žvilgtelėjau į nuogą jos krūtinę. Su-
inkščiau gailėdamasis, kad nepabudau anksčiau ir nepabuvau

JO5
ilgiau su ja lovoje. Dabar būčiau joje giliai giliai, šiltai, drėgnai... Į
mano veidą atsitrenkė pagalvė.
- Tuojau lipk iš lovos! luk žinai, kokia šiandien užimta diena.
Atsidusęs išsiritau iš didžiulės lovos ir užsimečiau marški­
nėlius ant galvos, kol ji nenumetė ko nors kita. Ji mėnesius užgaišo,
kol šiek tiek pertvarkė šią vietą. Neabejoju, kad nenori sugadint nė
vieno grožio, kurį išrinko su bepročiu dizaineriu, nes įtikino mane,
jog mums labai jo reikia. Tas vyrukas buvo tikras lopas - išdažė
svetainę lašišos spalva, o po savaitės perdažė ne tokiu šlykščių ats­
palviu.
- Žinau, brangioji. Krepšeliai, kiškučiai, kiaušiniai ir kitokie
šūdukai.
Ant sienos kabančiame veidrodyje pagavau savo atvaizdą ir
perbraukiau rankomis plaukus. Nuėmęs gumelę nuo savo riešo,
surišau plaukus ir slapčia žvilgtelėjau į žiūrinčią Tesą. Lūpų kam­
pučiai šiaip taip laikėsi tiesiai, bet aiškiai mačiau, kaip labai ji sten­
giasi.
- Taip, ir kitokie šūdukai. - Pagaliau ji nusijuokė ir paėmė
plaukų šepetį. - Antrą turim būti pas Lendoną. Karen ir Kenas turi
atskristi, o aš dar nepagaminau bulvių salotų, kurias turėtume nu­
sinešti.
Baigusi šukuotis ilgus plaukus, ji su Šypsena ištiesė šepetį man.
Papurčiau galvą. Man nereikia šukuotis. Mano pirštai daro ste­
buklus.
- Pagaminsiu tas bulves, kol jūs susiruošit, - pasisiūliau. - O
dabar pažiūrėkim, ar vaikai rado savo krepšelius.
Tesą vėl nutaisė grimasą abejodama mano gebėjimais paruošt
bulves vietoj jos ir dar, žinoma, gerai. Aš sklidinas gebėjimų... Iš­
skyrus gal Kalėdas, kai sudeginau vištą.
Tesą apsivilko baltas medvilnines kelnes ir tamsiai mėlynus
marškinėlius. Jos oda švelniai įdegusi nuo vaikščiojimo po kiemelį.
Jai patinka mūsų kiemelis čia, Brukline. Tai mėgstamiausia jos
vieta mūsų naujuosiuose namuose, kuriuos jai nupirkau, švęs­
damas naujausios savo knygos sandėrį.
306
 Koridoriuje stabtelėjo prie Emerės kambario.
- Pažadink ją ir susitinkam svetainėje.
Pabučiavusi mane į skruostą šūktelėjo mūsų sūnų. Pliaukšte­
lėjau jai nueinančiai per užpakaliuką, o ji kaip visada užvertė akis.
Įėjęs į kambarį, radau Emerę išsikėtojusią ant lovos. Ilgos kojos
karojo per kraštą ant disnėjiškos lovatiesės.
- Erne, - švelniai papurčiau jos rankutę.
Ji sukrutėjo, bet neatsimerkė. Kai dar kartą timptelėjau, su­
dejavo „Neee" ir apsivertusi ant pilvuko įsikniaubė į pagalvę. Ji
labai stulbinanti, labai.
- Mažute, reikia keltis. Audėnas surinks visus tavo velykinius
saldainius, jeigu ne...
Su šiais žodžiais dukrelė pašoko iš lovos visa susivėlusi. Jos šviesūs
plaukučiai garbiniavosi kaip mano ir buvo tankūs kaip mamos.
- Tegu nebando! - pareiškė ir įsispyrusi į šlepetes žaibu išdūmė
iš kambario.
Pagavau ją verčiančią visas virtuvės spintelės iš eilės.
- Kur mano? - suriko.
Tesą nusijuokė, o Audėnas putliais pirštukais šiaip taip išvy­
niojo šokoladinį kiaušinį ir visą susigrūdo į burną. Akimirksniu
sukramtęs vėl plačiai išsižiojo. Pasilenkusi Tesą nuėmė skiautelę
blizgančio popierėlio jam nuo liežuvio. Vaikas nusišypsojo šoko-
laduotais dantukais. Praėjusią savaitę jam iškrito priekinis dantis
ir dabar jis atrodo žiauriai mielas. Man labai rūpi jo šveplavimas,
nes tai viena iš tėvų privilegijų: galiu erzint kada panorėjęs. Toks
gyvenimo ritualas.
- Mamyte! - pasiskundė Emerė iš koridoriaus spintos, - ar
mano kiaušinius slėpė tėvelis? Todėl negaliu jų rasti?
Nusijuokiau iš jos nelaimės.
- Taip, taip, aš slėpiau.
Ji miela mergaitė, tik labai įžūli ir protinga kaip vienuolikmetė.
Ir todėl neturi draugų. Emerė toliau griozde namus, o Audėnas jau
spėjo suryt savo krepšelį saldainių, išmėtęs ant grindų dirbtinės
žolės likučius.
307
 - Ten dar yra būgnas, - pasakiau. Jis linktelėjo pilna burna sal­
dainių, bet neatrodė, kad būtų susidomėjęs kažkuo, kas pagaminta
ne iš šokolado.
- Tėti, - tuščiomis rankomis į virtuvę įėjo Emerė, - ar ga­
lėtum man pasakyti, kur paslėpei mano krepšelį? Man per sunku.
Sunkiau negu pernai.
Ji stovėjo visai šalia, kur sėdėjau ant baro kėdės, ir apsivijo ran­
komis mano juosmenį. Pagal metus ji labai aukšta ir dabar nori
mane apkvailint.
- Prašauuuuu, » maldavo.
- Širdele, nemulkink manęs. Pasakysiu užuominą, bet nepa-
pirksi meilumu ir saldžiu balseliu. Turi pati pasistengti, žinai?
Dukrelė papūtė lūputes ir stipriau mane apkabino.
- Žinau, tėti, - pasakė įsikniaubusi man į krūtinę.
Šyptelėjau iš naujosios taktikos ir žvilgtelėjęs į Tesą pamačiau,
kad ji su įtarimu stebi Emerę.
- Tai yra kažkur, kur niekada niekada neiendi. Tai yra ten, kur
tavo drabužėliai, kuriuos atsisakai padėti mums sulankstyti.
Paglosčiau jai nugarą, o ji atkabino rankutes nuo mano kaklo.
- Skalbimo mašina! - suriko Audėnas.
Emerė sukliko ir pripuolusi prie brolio palietė jo viršugalvį.
Jis nusišypsojo nepaprastai laimingas, kaip šunytis, pagirtas vyres­
niosios sesutės. Per minutę Emerė grįžo į virtuvę su savo krepšeliu.
Plonyčiai šokoladiniai Velykų kiaušiniai nukrito ant grindų. Ne­
kreipdama dėmesio ji toliau rausėsi pilname krepšelyje. Tesą atsi­
stojo padėt susitvarkyti, nes buvo aišku, kad Emerei visai nerūpi
tvarka. Ji atsisėdo ant grindų ir pasidėjusi krepšelį ant sukry­
žiuotų kojų surijo visas spalvotos želės pupeles. Atsisukau į Tesą
ir Audėną - ji laikė glėbyje vaiką, o jis buvo apsivijęs rankomis jos
kaklą. Mamos glėbyje Audėnas atrodė toks pat didelis kaip ir ji.
Nesuprantu, kur dingo laikas, ar kaip aš - sumautas maištautojas «
padariau tokius supratingus ir ramius vaikus.
Aišku, Emerei užplaukia įniršio priepuolių. Kaip tada, kai
sviedė vazoną į sieną. Bet tada nebuvo sunku susitart - tiesiog
3 08
 išėmiau duris iš staktos. Visai neapsimetinėju, kad išpaikintų vaikų
pyktis yra šūdniekis. Tokiai vienuolikmetei nėra jokio reikalo
šitaip siautėt. Ji turi abu tėvus, kurie ją myli ir visada yra šalia. Bet
iš tikrųjų jie abu yra šaunūs vaikai.
Mudu su Tesą labai atsidavę abiem vaikams. Nėra dienos, kad
būtų išėję neapkabinti ir nepabučiuoti, kad iki vakaro bent dukart
jiems nebūtų pasakyta „myliu tave“. Emerė turi kelis madingus
daiktus, kurie mokykloje laikomi vertingais tarp populiarių
vaikų. Niekada nenorėjau, kad mano vaikai būtų tokie kaip aš,
kad vaikščiotų su skylėtais batais. Norėjau, kad žinotų, ką reiškia
norėti žaislų ir kitų dalykų, tad mokiau, kad reikia jų užsitarnaut
paprastais dalykais - apkabinimu ir bučiniu į skruostą ar padrą­
sinimu - viso to mums netrūksta. Šitai nusprendėm iškart, kai
vaikai gimė. Aš nebūsiu toks, kaip mano tėvas, kaip nė vienas iš jų.
Auginsiu savo vaikus taip, kad jie žinotų esantys mylimi, niekada
nesijaustų ir nemanytų esantys vieni šiame pasaulyje. Šis pasaulis
per didelis būti vieniems, ypač dviem mažiems Skotukams. Nu­
trauksiu netikėlio tėvo tradiciją, kol ji dar nesugriovė tų dviejų
mažylių gyvenimo.
Maždaug po valandos Emerė atsijungė ant sofos, vieną koją
įrėmusi į atlošą, o kitą nukorusi per kraštą. Audėnas įsitaisė ant
savo mėgstamos sofos, kuri kaip „miniatiūrinė“ užėmė per daug
vietos, bet Tesą, nepaisydama mano protestų, vis tiek parbogino
ją namo. Pernelyg brangi sofa su kampu buvo per didelė įprastai
Bruklino svetainei. Aš neturėjau balso teisės renkant baldus, tad
„dabar žiūriu į savo išsikėtojusį šešiametį, ištiktą saldainių komos,
su šokolado takeliais lūpų kampučiuose. Jis panašesnis į mane negu
į savo mamą.
- Pažiūrėk, kokie jie meilučiai, - už savęs išgirdau Tesos balsą.
Atsisukęs pamačiau, kad ji išvargusi, akys apsiblaususios, oda
išblyškusi. Paliečiau lūpomis jos skruostus tikėdamasis bučiniu
įpūst jiems šiek tiek gyvybės. Ji atsiduso ir uždėjo rankas ant mano
pilvo.
- Ką ketini nuveiki šio pokaičio metu? - paklausiau.
309
 fi visada išnaudoja vertingas, kas kartą vis trumpėjančias vaikų
miego minutes kokiai nors reikalingai veiklai. Ši moteris pernelyg
užimta, bet nesiklauso, kai sakau, kad čia nieko nepadarysi. Ste­
bėjau, kaip ji mintyse permetė darbų sąrašą.
- Taip, - lėtai ištarė ir prapliupo: - Paskambinti Fi dėl torto,
dar kartą priminti Posei puokštes...
Toliau jau negirdėjau, nes užkišau ranką jai už šortų. Tesą at­
sargiai pažvelgė į mane, kai truktelėjau virvelę ir įlindau į kelnaites.
- Neblaškyk manęs, - paprašė, bet prisispaudė prie manęs, kad
perduotų savo įtampą.
- Tu per daug dirbi, - pasakiau trisdešimtą kartą per šią sa­
vaitę.
Ji trisdešimt pirmą kartą užvertė akis. Čiupo mano laisvą ranką
ir priglaudė sau prie krūtinės.
- Sako žmogus, kuris nemiega paromis, kai artėja terminas.
Šiandien ji leidžiasi blaškoma, ir tai truputį neįprasta, bet aš
tikrai tuo pasinaudosiu. Šiurkščiai spustelėjau ranką ir žiūrėjau,
kaip jos krūtys pakyla aukštyn ir nusileidžia žemyn. Ji suinkštė
prašydama daugiau. Aš jai duosiu. Paėmęs už rankos nusivedžiau
koridoriumi. Ji žingsniavo greitai, nekantraudama atsidurt mūsų
kambaryje. Vos tik įžengiau pro duris, Tesą taip smarkiai trinktelėjo
jas, kad vos nenukrito vaikų piešiniai, sudėti į didžiulius rėmus. Kai
pasiūlymas buvo įgyvendintas, man pasirodė baisoka, bet Tesai
patiko mintis ant sienos pasikabint afišos dydžio piešinį. Vienintelis
dalykas, kurį man buvo leista nuspręst - pakabint juos priešais lovą
kitoje kambario pusėje. Nieku gyvu nežiūrėsiu į neoninę savo vaikų
abstrakciją dulkindamas savo žmoną. Nieku gyvu,
- Ateik čia, - pasakiau, kviesdamas ją ant kelių.
Atsisėdau ant mūsų milžiniškos lovos krašto. Pastaruosius kelis
mėnesius retkarčiais tekdavo ja dalytis su abiem vaikais. Audėnas
išgyveno košmarų laikotarpį, tad nemiegodavau naktimis svarsty­
damas, ar jis paveldėjo tai iš manęs. Emerė pasekė jo pavyzdžiu, pa­
vyduliaudama broliukui, ir atėjusi pašnibždom prašydavo paguosti

310
nuo „blogų sapnų“, kurių, aišku, nesapnuodavo. Trindavo akis, lyg
vėl butų šešerių, ir visa kita. Abu įsitaisydavo tarp mūsų. Tai stul­
binama, jei galima taip sakyt.
- Hardinai? - švelniai, bet ir šiurkščiai paklausė Tesą, žiū­
rėdama man į akis. - Apie ką galvoji?
Jos pirštai slankiojo po mano pilvą, o nagai švelniai kasė odą.
- Apie vaikus ir kada jie įprato miegot mūsų lovoje, - šypsoda­
masis gūžtelėjau pečiais.
- Sunkus reikalas, - purtydama galvą, atsakė Tesą. Bet lūpomis
šmėstelėjo šypsena.
- Sunkus, nes šįkart, mano mieloji, blaškomas esu aš, o ne tu.
Timptelėjau sustandėjusius spenelius, Tesą sudejavo. Nu­
vilkau palaidinę ir numečiau ant grindų. Tesą pakedeno plaukus ir
tokia susivėlusi, rausvomis lūpomis ir raudonais skruostais atrodė
laukinė. Išsidraikę šviesūs plaukai ir ištroškusios akys. Ištiesęs
ranką, perbraukiau juodos liemenėlės nėrinius. Mano moteris dėvi
seksualiausias nėriniuotas liemenėles. Įlindau vidun ir timptelėjau
spenelius.
- Atsigulk, mažute, - paliepiau.
Tesą nusitraukė kelnes ir kelnaites ir nuspyrusi jas ant grindų
atsigulė ant lovos. Pasiėmusi pagalvę pasikišo po galva. Jos akys
pasakė man viską, ko nori; ji nori, kad atsigulčiau ant viršaus. Pas­
taruoju metu jai taip labiausiai patinka. Ji pavargusi, išsekusi, skau­
damomis kojomis, tad paprasčiausiai nori būt palepinta. Aišku, už
tai man būna atlyginta - rytais, kai vaikai leidžia mums nesikelt
septintą valandą, mano moteris pamalonina mane burna.
Tesą kilstelėjo kojas, sulenkė ir plačiai atsivėrė prieš mane.
Prikandau lūpą, kad nuslopinčiau aimaną, kol neišleidau garso. Ji
drėksta, žvilga šviesoje, o aš jau nesivaldau. Pripuoliau prie jos ir
prispaudžiau lūpas prie švelnios ir drėgnos odos. Mano liežuvis
švelniai slydo žemyn čiulpdamas tiesia linija. Tesą pajudino klubus
ir prisispaudė prie manęs. Apkabinau už jos šlaunis ir šiurkščiai
truktelėjau ją prie lovos kampo. Tesą viauktelėjo - žavingas

311
nuostabos ir susijaudinimo derinys. Rankomis suėmiau jos už­
pakaliuką, o burna užvaldžiau ją klausydamasis savo vardo pra-
maišiui su „taip“, „o ne“ ir tūkstančiu kitų nepadorių žodžių. Man
patinka jos žodeliai, kuriais esu skatinamas. Tik dėl jų darau taip,
kad Tesos kojos virpa, o rankos gniaužia paklodę. Dabar ji visu
kumščiu sugniaužė mano plaukus. Kaip man patinka!
- Har-di-nai...
Daugiau nepajėgė ištart. Jkišau pirštą j skylutę ir judindamas
toliau maloninau ją. Liežuviu apsukau ratą aplink tašką, smarkiai
ir lėtai, smarkiai ir lėtai. Pasimėgavau, kai baigė, saldžiausiu jos
skoniu. Pakilau įkvėpt oro ir padėjau galvą Tesai ant pilvo, o ji
stengėsi atgaut kvapą. Paskui truktelėjo mane už plaukų ir prisi­
traukė artyn. Aš dar kietas ir gulėdamas ant jos nuogos savo norų
ir poreikių sąraše turiu tik vieną punktą - seksą. Tesą tai žino,
todėl vėl pakilo ant lovos ir pasitrynė į mane.
- Nori, kad tave išdulkiančiau? Tau dar negana? - paklausiau,
savo kietumą spausdamas prie jos drėgnumo.
- Man niekada nebus gana... - sudejavo.
Suinkščiau, kai Tesą suėmė mano kotą ir kyštelėjo į save.
Smarkiai pasistūmėjau ir su pasigėrėjimu žiūrėjau, kaip ji užverčia
akis. Krūtys įsirėmė man į krūtinę, o kojos apsisuko aplink mano
juosmenį.
- Dar, - maldavo norėdama, kad visas sulįsčiau į ją.
Paklusau ir greitai įsistūmiau. Viena ranka įsikibo į mano
plaukus, o kita susmigo į mano nugarą. Ilgai neišlaikysiu. Visai.
Pajutau, kad jos kojos stipriau mane suspaudė ir keliskart spuste­
lėjęs susileidau tuo pat metu, kai jos kūnas suglebo kartu su ma­
nuoju. Tesą gulėjo užsimerkusi, o aš žnektelėjau šalia.
Atgavęs amą, žvilgtelėjau į ją. Mėlynai pilkos akys užmerktos,
lūpos pražiotos, ji visa - tokia pat graži, kai pamačiau pirmą kartą.
Vos prisimenu, koks vaikas buvau, kai ją sutikau, bet kiekviena
mūsų gyvenimo smulkmena kaip daina nuaidėjo mano mintyse.
Ši užsispyrėlė atsisakė oficialiai už manęs ištekėt, bet vis vien ji
yra mano žmona visaip, kaip gali būti, ir ji yra dviejų mano šaunių
312
vaikų motina. Norėtume dar bent vieno, kai šiek tiek sulėtins
apsukas darbe.
Nerimauju paleist į pasaulį dar vieną vaiką. Kiekvieną kartą
truputį baiminuosi. Atsakomybė užaugint padorų žmogų sunkiai
slegia mane, bet Tesą laiko pusę naštos ir tikina» kad esam puikūs
tėvai. Aš ne toks, koks buvo mano tėvas. Aš esu aš. Aišku, aš irgi
padariau klaidų. Bet atlikau atgailą ir gavau atleidimą. Nesu labai
religingas, bet žinau, kad Ten yra Kai Kas daugiau, nei mūsų su
Tesą žaidimas čia. Mano pasaulis iš nieko virto viskuo ir dabar
didžiuojuosi tuo, kas esu. Savo vaikų akyse matau savo šviesą ir
girdžiu laimę jiems juokiantis.
Didžiuojuosi tuo, ką nuveikiau vietinių paauglių labui įkūręs
fondą bendrijos centre. Sutinku tūkstančius žmonių, kurių gyve­
nimus paveikė mano žodžiai, išdėstyti popieriuje. Aš ilgai kovojau,
laikydamas viską viduje, bet kartą paleidęs pajutau, kad mano
širdis atsivėrė. Būčiau savanaudis, jei nesidalyčiau savo patirtimi,
nepadėčiau nuo priklausomybių ir psichinių problemų kenčian­
tiems paaugliams. Ilgainiui išmokau nesilaikyt praeities, o žiūrėt
į ateitį. Žinau, kad tai banali frazė ir kaip bukai sentimentaliai
skamba mano mintys, bet tokia mūsų tiesa.
Aš ilgai gyvenau tamsoje. Dabar noriu nešti šviesą kitiems. Aš
palaimintas, nes turiu šeimą - apie tokią laimę nedrįsau svajot. Aš
auginu vaikus, kurie bus geresni už mane.
Tesos galva nusviro į šoną. Nubraukiau plaukus nuo mie­
gančio veido. Ji - mano ramybė, mano ugnis, mano gyvybė, mano
skausmas. Ir nesvarbu, ką mums teko išgyvent, kiekviena sekundė
verta to gyvenimo, kokį dabar turim.
Aš perėjau pragarą ir tempiausi Tesą kartu. Ir štai - po visko
mes susikūrėm savo dangų.

313
 Padėka

Jaučiu, kad visos mano padėkos už šią knygą bus tokios pat, kaip
visada, bet juk man padėjo tie patys nuostabūs žmonės - tad labai
ačiū jums visiems!
Adamai Wilsonai: dar kartą ačiū tau už tą sunkų darbą su
manimi. Labai daug išmokau iš tavęs ir tavo kantrybės man. Mes pa­
rengėm penkias knygas (kurios apimtimi atstoja dešimt) per vienus
metus, ir tai yra žiauriai daug. Laukiu nesulaukiu kitų trijų ©.
Kristin Dwyer: mieloji, tu tikra bomba. Tu verti mane susi­
kaupti (kiek tai įmanoma, nes iš tikrųjų pradėjau žymėti susiti­
kimus kalendoriuje). Ačiū už viską!
„VVattpad“: ačiū, kad vis dar esat mano namai ir tokie organiški
ir kad leidžiat milijonams žmonių daryti tai, kas jiems patinka.
Ursula Uriarte: tikra beprotybė, kai pagalvoji, kad į mano gy­
venimą atėjai kaip tinklaraštininkė, kuriai tiesiog patiko mano
knygos, o dabar esi viena geriausių mano draugių. Nors ir nemoku
teisingai parašyti tavo vardo, vis tiek esi labai, labai svarbi man ir
Hardinui su Tesą. Tu myli juos taip pat, kaip aš, ir jiems tai labai
daug reiškia. (Jie man sakė!)
Vilma ir RK: myliu jus ir nuoširdžiai dėkoju už draugystę.
Jūs kalbėjotės su manimi rašant šią knygą ir klausėtės mano kvai­
lysčių. Myliu jus.
Ashleigh Gardner: ačiū, kad esi geriausia agentė draugė, kokią
galėčiau turėti!
315
 Ačiū korektoriams ir visai leidybos komandai, kurie padarė
labai daug per tokį trumpą laiką.
Labai labai ačiū visiems užsienio leidėjams» nuo redaktorių iki
platintojų, ir visiems, esantiems tarp jų. Jūs visi daug dirbote, kol
išvertėte ir išpardavėte mano knygas visame pasaulyje, ir tai labai
daug reiškia ir man, ir skaitytojams. Man buvo labai gera aplankyti
tiek daug vietų ir pabendrauti su tokia daugybe skaitytojų visame
pasaulyje.

316
 BENDRAUKITE SU
ANNA TODD

.Šios knygos autorė Anna Todd savo karjerą pradėjo kaip paprasta
skaitytoja, panaši į jus. Ji prisijungė prie „Wattpad“ bendruomenės,
kad galėtų skaityti tokias istorijas kaip ši ir bendrauti su jų autoriais.

Atsisiųskite „Wattpad“jau šiandien ir

bendraukite su Anna: