Antanas Škėma

PABUDIMAS
Drama

Veikia:
PIJUS
KAZYS
ELENA
PRANAS
KUNIGAS ANTANAS
MOTERIS KORIDORIUJE
ŽINGSNIAI

Vilniaus NKVD rūmų rūsio kamera. Langelis su grotomis. Vieneri gultai, šiuo metu
prirakinti prie sienos. Taburetė. Kampe kibiras su mediniu antvožu. KUNIGAS ANTANAS
vaikščioja vienodais žingsniais. Keturi nuo durų iki sienos, kur langelis, ir vėl atgal. Po valandėlės į
jo žingsnių aidą įsijungia žingsniai koridoriuje. Iš pradžių tolimi ir duslūs, vėliau vis garsesni.
KUNIGAS ANTANAS sustoja, susiglosto plaukus ir užsisega dvi sutanos sagas. Paskui, lyg
prisiminęs, persižegnoja. Žingsniai nutyla ties kamera. Durys atrakinamos, atidaromos ir pasigirsta
balsas iš koridoriaus: „Eik“. Į kamerą įeina KAZYS. Durys uždaromos ir užrakinamos. Vėl subilda
kaustytų batų žingsniai ir palengva nutolsta. KAZYS stovi tylėdamas prie durų. Kai žingsniai
visiškai nutyla...

KUNIGAS ANTANAS. Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus!

KAZYS (patylėjęs). O, atleiskite, čia jūs esate! Mane atvedė iš šviesos. Koridoriuje stiprios
lemputės... O čia tamsoka. (Ištiesia ranką) Labas.
KUNIGAS ANTANAS (ištiesdamas savąją). Ant amžių amžinųjų. Amen.
KAZYS. Tebūnie taip. (Juodu spaudžia vienas kitam rankas) Mano vardas – Kazys.
KUNIGAS ANTANAS. Aš – kunigas Antanas.
KAZYS. Malonu. (Šypteli) Dar kartą atleiskite. Menkas malonumas, žinoma. Aš pirmą kartą
kalėjime.
KUNIGAS ANTANAS. Aš taip pat.
KAZYS. Ilgai?
KUNIGAS ANTANAS. Keturios dienos.
KAZYS. Jūsų dar netardė?
KUNIGAS ANTANAS. Manęs netardė.
KAZYS. Vis jau pradžia padaryta. (Apsidairo) Štai kaip. (Rodo langelį) Kokia ten siena?
KUNIGAS ANTANAS. Kiek suprantu, tai garažas. Dažnai subirzgia mašinos, ir aš matau dūmus.
KAZYS. Dėkui. O čia vienintelis baldas? (Bando pakelti taburetę)
KUNIGAS ANTANAS (šyptelėjęs). Ir aš bandžiau. Deja, ji pritvirtinta prie grindų.
KAZYS. Kad kaliniai nesusipeštų. (Pauzė, kurios metu juodi stebi vienas antrą) Bet jūs nusiskutęs?
KUNIGAS ANTANAS. Kiekvieną rytą mane veda į prausyklą. Ten iš enkavedisto gaunu skutimosi
įrankius ir muilą. Prausykla padalyta skyreliais. Aš skutuosi, o jis žiūri. (Rodo į gultus) O čia
miegamasis. Turbūt mudviem teks sutilpti dviese.
KAZYS. Matyt, svečių padaugėjo. Kiek valandų čia įsakoma miegoti?
KUNIGAS ANTANAS. Nuo dešimtos valandos vakaro iki šeštos ryto.
KAZYS. Gydytojai tvirtina, kad aštuonių valandų miego pakanka suaugusiam žmogui. Žinoma, jei
miegama ramiai. Jūs ramiai miegate, kunige?
KUNIGAS ANTANAS. Neramiai. Aš sapnuoju.
KAZYS. Šitaip. (Pastebi kibirą) O čia išvietė.
KUNIGAS ANTANAS. Rytais leidžiama naudotis išviete prie prausyklos.
KAZYS. Tas man patinka. O ką duoda valgyti?
KUNIGAS ANTANAS. Ryte riekę duonos ir šilto vandens kaušelį, pietums – sriubos kaušelis,
vakare – šalto vandens ir riekę duonos.
KAZYS. Vadinasi (rodo į kibirą), šitas labai reikalingas, o išvietė nelabai. Ką jūs veikėte šitas
keturias paras, kunige? O, atleiskite, klausimas nekuklus, bet...
KUNIGAS ANTANAS (nutraukia jį). Nieko, nieko. Aš meldžiausi.
KAZYS. Malda padeda?
KUNIGAS ANTANAS. Labai...
KAZYS. Ar jūs kartojate tas pačias maldas, ar ieškote vis naujų?
KUNIGAS ANTANAS. Keistas klausimas.
KAZYS. Neatsakykite.
KUNIGAS ANTANAS. Aš kartodavau mano mėgstamas maldas.
KAZYS. Atseit, sekant jūsų metodu, man teks vartalioti tas pačias mintis, ir aš būsiu ramesnis.
KUNIGAS ANTANAS. Jūs nesimeldžiate?
KAZYS. Ne. Man nepadeda. (Pauzė) Čia visą laiką tylu?
KUNIGAS ANTANAS. Dienos metu – visada. Nebent atneša valgyti. Naktimis neramu.
KAZYS. Taip?
KUNIGAS ANTANAS. Naktimis nuolat burzgia automobiliai už langelio, o praėjusį vakarą
sušaudė žmogų.
KAZYS. Iš ko jūs sprendžiat?
KUNIGAS ANTANAS. Aš išgirdau žingsnius koridoriuje. Daugelį žingsnių. Ir kartu girdėjau sunkų
čežėjimą, tarytum jie maišą vilktų grindimis. Turbūt jie velka pasmerktąjį, pagalvojau. Pasilenkiau
ties rakto skylute. Pro mano akis praslinko mėlynos enkavedistų kelnės, o vidury akimirką
šmėkštelėjo rudos. Nejudrios ir suraukšlėtos. Ir jos šnekėjo. Paskui trinktelėjo durys. Paskui
pasigirdo keturi duslūs šūviai. Kai jie grįžo atgal, rudų kelnių nebebuvo.
KAZYS (pasilenkia ties rakto skylute). Taip, čia tik kelnes tematysi. (Išsitiesia) Jūs teisus, aš
prisimenu. Mūsų vienutė koridoriaus gale. O koridorius baigiasi durimis. Ir... už jų šaudo. Gal mūsų
nevilks grindimis, kunige. Mums teks žengti tik keletas žingsnių. O ką jis pasakė?
KUNIGAS ANTANAS. Jis murmėjo, aš supratau tik du žodžius. Vienas buvo „rytoj“, o kitas –
„nenoriu“.
KAZYS. Ne per daug išmintingi žodžiai prieš mirtį. Žinoma, jums jau nebepasisekė užmigti,
kunige?
KUNIGAS ANTANAS. Aš sukalbėjau mano mėgstamas maldas ir užmigau. Ir pirmą kartą
gyvenime mačiau tokį ryškų sapną... (Patylėjęs) Ar galiu jį papasakoti? Nesistebėkite, aš ypatingose
aplinkybėse.
KAZYS. Prašau, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Aš klūpojau tuščioje bažnyčioje. Degė daug žvakių. Šventoji Panelė, mūsų
didžiajame altoriuje dailus Jos atvaizdas, Šventoji Panelė staiga nusišypsojo, man taip gera
pasidarė... Tada pakilau, ir liepsnos atsiskyrė nuo žvakių ir pakibo prie kupolo. Lyg ugniniai sparnai
buvo žvakių liepsnos... (Nutraukia) Gal jūs juoksitės, jaunas žmogau?
KAZYS. Ne, aš nesijuokiu iš sapnų.
KUNIGAS ANTANAS. Kai Šventoji Panelė vėl nusišypsojo, pamačiau, kad jos burnoje nėra dantų.
Aš persigandau stipriau nei klausydamas vedamo mirtin žmogaus žodžių.
KAZYS (tyliai). Atleiskite, ar po sapno sukalbėjote savo mėgstamas maldas?
KUNIGAS ANTANAS (ilgai stebi KAZĮ. Vien lūpomis). Ne. Aš persižegnojau tik prieš jus
atvedant. (Pauzė)
KAZYS (pastuksena į sieną). Ar kaimynai neatsiliepia?
KUNIGAS ANTANAS. Ne. Aš bandžiau pirmąsias dvi dienas. Šita siena labai stora. Manau,
gretimose kamerose sėdi žmonės.
KAZYS. Jūs teisus. Kai mane vedė koridorium, pastebėjau tarp durų platų atstumą. Gaila. Aš
neblogai prisimenu Morzės abėcėlę. (Rausiasi kišenėse ir ištraukia tris suglamžytus papirosus,
degtukus ir gabaliuką uždegamo popieriaus nuo degtukų dėžutės) Man pasisekė. Aš gavau vieną
smūgį į žandą ir paslėpiau rūkymą. Praną jie pasilaikė... Jūs rūkote, kunige? (KUNIGAS
ANTANAS linkteli galva) Gerai. Rūkysime vieną perpus. Kitus pasaugosime svarbesniems
gyvenimo momentams. (Paduoda KUNIGUI ANTANUI papirosą ir atsargiai uždega. KUNIGAS
ANTANAS godžiai užsitraukia. Papirosus, degtukus ir popierių KAZYS vėl sukiša už pamušalo.)
Už ką jus sučiupo?
KUNIGAS ANTANAS. Esu Šalmenų klebonas ir prieš tris savaites pasakiau jiems nepatikusį
pamokslą. (Užtraukia keletą dūmų) Aš juos palyginau su raudonais velniais.
KAZYS. Velniai pasitarnavo žmonijai. Pavyzdžiui, apdovanojo tabaku. Mielas kunige, gal ir man
paliksi porą dūmų?
KUNIGAS ANTANAS (droviai nusišypso). Atsiprašau. Aš apsvaigau ir... atleiskite. (Paduoda
papirosą)
KAZYS. Prašau. Ką darysi, rūkyme esmi egoistas.
KUNIGAS ANTANAS. Kiek supratau, jūs pakliuvote dviese. Jūs minėjote Praną...
KAZYS. Taip. Pranui įsakė pasilikti ten... Kambary. Jūs prisimenate tą įžengiamąjį kambarį?
KUNIGAS ANTANAS. Prisimenu.
KAZYS. Jūsų nemušė?
KUNIGAS ANTANAS. Ne. Vienas spjovė man į veidą. Aš pasakiau: „Te-atleidžia tau Viešpats“. Jis
spjovė dar kartą.
KAZYS. Mažas, juodaplaukis, sulaužyta nosim? (KUNIGAS ANTANAS linkteli galva) Tas pats.
kur man vožtelėjo. Šiaip jie išpildė tik formalumus? (KUNIGAS ANTANAS linkteli galva) Čia
šalta, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Naktimis būna dar šalčiau. (KAZYS dairosi) Šildomieji vamzdžiai prie pat
lubų. Deja, jie šilti tik iš ryto. Kiek dabar laiko?
KAZYS (pasižiūri į savo kairiosios rankos riešą. Šypteli). Įpratimas. Pamiršau, kad laikrodį jie
atėmė. Maždaug devinta valanda vakaro.
KUNIGAS ANTANAS. Ir aš pamiršau, kad jie viską atima. Atleiskite. Po valandos atrakins gultus,
ir mudu eisime gulti.
KAZYS. Dviese bus šilčiau... Kada jie vedė... šitą žmogų?
KUNIGAS ANTANAS. Valandėlę... maždaug šituo laiku... kokį pusvalandį prieš gultų atrakinimą.
KAZYS. A, tai vadinamas psichologinis spaudimas. Kad visi girdėtų. (Ilga pauzė) Šnekėkite ką
nors, kunige. Man pritrūko temų.
KUNIGAS ANTANAS (lyg iš miego). Šnekėti? Apie ką šnekėti?
KAZYS. Gal norite manęs ko paklausti?
KUNIGAS ANTANAS. Paklausti? (Pagalvojęs) Ar sniegas tebekrinta lauke?
KAZYS (gyvai). Dar tebekrinta. Vis tebekrinta. Visas Vilnius padengtas sniegu. Ant Katedros
šventųjų galvų didžiuliai kamuoliai, ir šventieji panašūs į sniego senius. Bet oras malonus, kunige.
Kokie du laipsniai šalčio. Šaligatviais slidinėja vaikai, svaidosi gniūžtėmis. Šituos vaikus mačiau,
kai mane automobiliu čionai vežė. Vienas gavo tiesiai į snapą ir verkė. Simpatingo snukučio
berniukas.
KUNIGAS ANTANAS. Jūs turite šeimą?
KAZYS. Turiu žmoną. Ji jauna, ir pažįstami sako – ji graži.
KUNIGAS ANTANAS. Tai judu graži pora.
KAZYS. O, jūs mokate sakyti komplimentus. Jus turbūt mėgo moterys, kunige? Tik nesupraskite
klaidingai... (KUNIGAS ANTANAS šypsosi) Tvarka. Šitie balti plaukai, jie kadaise garbiniavosi ir
žvilgėjo?
KUNIGAS ANTANAS (šypsodamasis). Prisipažįstu, davatkos neatitraukdavo akių.
KAZYS. Ar aš nesakiau? (Abu juokiasi. Besijuokdami jie žiūri viens kitam į akis, ir jų juokas
nutyla, kai abu pastebi nelinksmas akis) Kodėl jūs stovite, kunige? Taburetė viena, tad sėskite.
KUNIGAS ANTANAS. Ačiū. Nenoriu sėdėti.
KAZYS. Nenorite... Ko jūs norėtumėt dabar?
KUNIGAS ANTANAS (ramiai). Kad pagaliau mane išvestų. (Pažvelgia į KAZĮ) Ten, į aną
kambarį.
KAZYS. Spėsite. Visų pirma mus tardys.
KUNIGAS ANTANAS. Mane neilgai. O gal apsieis be tardymo.
KAZYS. Iš kur jūs žinote?
KUNIGAS ANTANAS. Žinau. Jie turėjo likviduoti mane miške. Lik-vi-duo-ti. Tai jų žodis.
KAZYS. Jų logika šalta. Šita logika toleruoja užmušimą.
KUNIGAS ANTANAS. Kas sugalvojo šitąlogiką?
KAZYS. Protingi žmonės... Tęskite, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Kai pasakiau pamokslą, praėjo trejetas savaičių. Jie įsakė man, ir aš
paprašiau vyskupo, kad jis perkeltų mane į kitą parapiją. Į Lietuvos kampą, Kretingos apskritin.
Šalmenuose išgyvenau dvidešimts metų. Į stotį mane lydėjo daug parapijonų. Moterys verkė balsu,
ir kai kurių vyrių akyse mačiau ašaras. Žmonės įbruko man ryšulį su maistu. Turbūt jie mane
mylėjo. Stotelėje nebuvo enkavedistų. Kai tik traukinys pajudėjo, pristatė du. Mes neprivažiavome
Vilniaus. Išlipome Paneriuose, ir mane įsodino į mašiną. Paskui įvedė į jums žinomą kambarį. Ten
sėdėjo tas mažas juodaplaukis, sulaužyta nosim. „Kurių velnių jį atvežėt?“, paklausė jis. „Jį reikėjo
sulikviduoti“. „Mes neturėjome tikslių instrukcijų“, atsakė vienas palydovų. „Aš juk skambinau
telefonu“, pasakė mažasis. Ir tada paaiškėjo, kad jis paskambino dvi minutes po to, kai šituodu
išvyko mane suimti. Paskui mažasis įsakė patalpinti mane čia. „Tuo tarpu“, anot jo. Paskui
atsisveikindamas spjovė. Juodu pasiskubino dviem minutėm, ir man tai kainuoja jau keturias paras.
Todėl aš visą laiką klausausi žingsnių, ir kai išgirstu, man rodos, girdėjau juos anksčiau, visą laiką
juos girdėjau, ir koridoriuje eina, eina ir eina, ir aš nebežinau, kur tikrieji ir kur tie, kuriuos aš
girdžiu. Pasiklausykite? Jūs negirdite?
KAZYS. Ne.
KUNIGAS ANTANAS. O aš girdžiu.
KAZYS (tyliai). Kai atsiradau čia, jūs pasakėte: „Dieną čia ramu“. Ir jūs pasakėte, kad ne tik
klausotės žingsnių. Jūs pasakėte: „Aš meldžiuosi, ir malda man padeda“. O dabar tvirtinate, kad
visą laiką girdite žingsnius. Tik žingsnius. Ar aš jus blogai supratau, kunige?
KUNIGAS ANTANAS (surinka). Nutilk!
KAZYS. O, atleiskite. (Pauzė)
KUNIGAS ANTANAS (ramiai). Jūs man atleiskite. Kada jūs meldėtės paskutinį kartą?
KAZYS. Kada meldžiausi... Buvau penkiolikos metų.
KUNIGAS ANTANAS. Kodėl nustojote?
KAZYS. Man malda nebuvo reikalinga.
KUNIGAS ANTANAS. Nutarėte nebetikėti Dievo?
KAZYS. Aš nesprendžiau šito klausimo.
KUNIGAS ANTANAS. O iki penkiolikos metų?
KAZYS. Reikėjo mokytis melstis, reikėjo mokytis lotynų kalbos arba, pagal keistą tėvo fantaziją, –
telegrafuoti. O telegrafuoti – net kalėjime neprireikė. Paskui maldos buvo galima išvengti, ir aš
nebesimeldžiau. Aš panašus į savo motiną. Ji nežinojo, kas yra dantų skausmas. Mirdama ji
šypsojosi pilna burna. Kai ją paliko kunigas, ji pasakė: „Vaikeli, tu gi žinai, kunigą prisileidau, kad
tėvas nesijaudintų“. Aš labai gerbiu savo motiną. (Dabar KAZYS pradeda švilpiniuoti linksmą
melodiją) Tai jos melodija. Ji dažnai ją skambindavo pianinu. Žinai, kunige, ką ji man pasakė
paskutinį kartą bebučiuodama? „Pasistenk nebijoti, sūneli. Baimė daugelio nelaimių priežastis“. Aš
ir bandau nugalėti baimę, kunige. (Jis prieina prie langelio, pašoksta, nusitveria grotų, pasikelia
rankų raumenimis ir valandėlę kybo. Paskui lengvai nušoka žemyn) Jūs teisus. Prieš mus – garažai.
Dabar jie tamsūs. O danguje žvaigždės. Jau nustojo snigti, kunige. Pirmą kartą mačiau tokias
šviesias žvaigždes. Gal todėl, kad šita lemputė vos bliksi.
KUNIGAS ANTANAS. Galiu sužinoti jūsų profesiją?
KAZYS. Norėjau tapti garsiu rašytoju, o esu vidutinis žurnalistas. Gal surūkysime dar vieną
papirosą perpus, kunige?
KUNIGAS ANTANAS. Gal pasaugosime svarbesniems momentams?
KAZYS. Mūsų gyvenime bus tik vienas svarbus momentas.
KUNIGAS ANTANAS. Ten, už tų durų?
KAZYS. Ne, tie keli žingsniai.
KUNIGAS ANTANAS. Ir jūs tikras, kad nebijosite?
KAZYS. Aš pasistengsiu. (Ištraukia rūkymą ir paduoda KUNIGUI ANTANUI) Rūkykite pirmas.
(KUNIGAS ANTANAS tiesa ranką, bet staiga jo ranka nukrinta).
KUNIGAS ANTANAS. Girdite?
KAZYS. Ką?
KUNIGAS ANTANAS. Žingsnius. Jie eina. Girdite?
KAZYS (prišoka prie durų, klausosi). Ne. Visiškai tylu. Jums tai pasigirdo, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Tsss... Nutilkit. (Klausosi) Dabar jie pasiekė trečią ar ketvirtą kamerą nuo
mūsų ir stabtelėjo. (Greitai) Pasiklausykite. Ar girdite. Ar girdite, kaip dabar visiškai tylu?
KAZYS. Čia visą laiką tylu.
KUNIGAS ANTANAS. Jie vėl eina. Artėja prie mūsų kameros. Argi jūs kurčias?
KAZYS. Mano klausa jautri, bet...
KUNIGAS ANTANAS. Vėl stabtelėjo. Manau, jie prie mūsų kaimynų kameros. (Abu įtemptai
klausosi) Eina, eina. (KAZYS atsigula ant grindų ausimi prie žemės)
KAZYS. Tylu. Pekliškai tylu.
KUNIGAS ANTANAS (pašnabždomis) Jie jau čia. Jie stovi ties mūsų durimis.

Dabar pakyla durų langelio dangtis, kažkieno akys pasižiūri į kamerą, ir dangtis nukrenta. KAZYS
atsikelia ir eina prie KUNIGO ANTANO.

KAZYS. Turite nosinę?

KUNIGAS ANTANAS (vien lūpomis) Taip.
KAZYS. Kur ji?
KUNIGAS ANTANAS. Čia. (Išsitraukia iš sutanos kišenės nosinę. KAZYS paima nosinę,
nušluosto KUNIGO ANTANO prakaitą nuo veido ir grąžina nosinę. KUNIGAS ANTANAS įsideda
ją į kišenę).
KAZYS. Ar visada atsidarydavo langelis?
KUNIGAS ANTANAS. Ne. Jis atsidarė pirmą kartą.
KAZYS. Dabar sėsite. (Veda KUNIGĄ ANTANĄ į taburetę. Pasodina) Šitaip. Žingsnių jau nebėra.
Jie išnyko.
KUNIGAS ANTANAS (juokiasi). Sakote, išnyko? Sakote, nebėra? Jie aidi visą laiką. Jie aidi, ir aš
klausiu savęs: „Ar aš turėjau teisę, ar aš turėjau teisę?“ Kodėl išvariau savo seserį į tvenkinį? Aš
toks pats kaip jie. Toks pats nusidėjėlis. Toks pats teisėjas. Girdėjau, kaip rėkė žudomas žmogus už
anų durų. Aš kaltas, kad jį sušaudė. Aš kaltas, kad jie kankina, veža į Sibirą. Aš kaltas, kad jie lik-vi-
duo-ja.
KAZYS. Nusiramink, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Papirosą. (KAZYS paduoda papirosą ir uždega) Ar galiu atlikti
priešmirtinę išpažintį?
KAZYS. Man?
KUNIGAS ANTANAS. Jums.
KAZYS. Bet aš...
KUNIGAS ANTANAS. Žinau. Aš nereikalauju iš jūsų išrišimo. Aš nieko nereikalauju ir neprašau.
Man reikia jums pasakyti keletą žodžių. Aš negaliu numirti vien su savimi. Visą gyvenimą mane
mokė: tu turi išpažinti savo nuodėmes, tu turi atiduoti kitam savo slapčiausias mintis ir norus, ir
kartu iš manęs reikalavo suimti į save daugelio nuodėmes ir teisti, ir nubausti, ir atleisti. Aš buvau
dvigubas, visą gyvenimą dvigubas. Kaltinamasis ir teisėjas. Kaip gerai, kad jūs atėjote. Kaip gerai,
kad jūs šitoks atėjote, ir man nereikia būtų teisėju, ir jūs neprašote, kad nuteisčiau ir nuteisęs
dovanočiau. Kaip gerai... (Jis pastebi, kad surūkė visą papirosą. Lyg vaikas) Aš surūkiau visą
papirosą ir jums nebeliko.
KAZYS. Šį kartą jis labiau jums buvo reikalingas.
KUNIGAS ANTANAS. Mylėk savo artimą kaip pats save. Galiu paspausti jūsų ranką?
KAZYS. Nebūkime sentimentalūs. Tai mus pražudys. kalėjime nevalia būti sentimentaliems.
KUNIGAS ANTANAS. Jūsų ranką. (KAZYS paduoda ranką. KUNIGAS ANTANAS kurį laiką
palaiko ją savoje) Jūsų pirštai atšalę. Kai pirmą kartą spaudžiau jūsų ranką, ji buvo šilta.
KAZYS. Man nešalta.
KUNIGAS ANTANAS. Aš retai pajusdavau rankos paspaudimą. Dažnai jie, mano parapijonys,
bučiuodavo mano ranką, ir ji buvo lyg negyva. Lygiai taip pat jie bučiuodavo Nukryžiuotojo kojas
virš švęstojo vandens. Jiems buvau ne žmogus. Aš buvau gyva statula.
KAZYS. Jūs abejojate Dievu?
KUNIGAS ANTANAS. Aš tikėjau ir tebetikiu Juo. Tik aš noriu pasiekti Jį gryna sąžine. (Patylėjęs)
Jūs nesuprantate manęs. Šita mintis gimė čia, kalėjime. Šita mintis, kad aš buvau mažutis Dievas,
bent jiems, mano parapijonims, ateinantiems į bažnyčią. Aš neturėjau teisės susvyruoti, suklupti,
nusidėti, bent prieš juos. Aplink mane visą laiką švytėjo padoraus klebono aureolė. Aš neturėjau
teisės būtų žmogumi, tokiu kaip jie, svyruojančiu, klumpančiu, nusidedančiu. Dieve mano, juk aš
verkiau kaip mažas vaikas savo sodo altanoje...
KAZYS. Kodėl jūs pravirkote sodo altanoje, kunige?
KUNIGAS ANTANAS (tyliai). Nes ji iš sodo išėjo. Ji vadinosi Regina. Mano sesuo. Mudu buvome
našlaičiai, mudu augome prieglaudoje, ir kai užaugome – ji išėjo į vienuolyną, o aš į kunigus. Prieš
trisdešimt metų, naktį, ji atėjo pas mane. Ji labai tikėjo manimi, aš buvau jos brolis, ji tikėjo
manimi. Ji pasakė: „Aš nebegaliu, Antanai. Aš dūstu, nebegaliu kalbėti maldų, aš matau saulę,
mėnulį, žvaigždes, girdžiu juoką, aš nebegaliu ir nenoriu pavirsti vaškine.“ Ji buvo puiki mergina,
jos akys žėrėjo kaip žvaigždės. Aš išvariau ją tą naktį atgal ir paskui verkiau, ir įkandau sau į ranką,
kad neverkčiau. (Ištiesia ranką) Štai randas. Jis pasiliko. Matote, koks ryškus randas?
KAZYS. Kur nuėjo jūsų sesuo?
KUNIGAS ANTANAS (bejausmiai). Ji nusižudė. Tą pačią naktį. Nušoko nuo liepto į tvenkinį. Ją
negreit ištraukė. Mačiau jos lavoną. (Eina prie sienos ir kakta atsiremia į sieną; stovi valandėlę,
paskui atsisuka) Sakote, žingsnių nebėra? Sakote, jie išnyko? Jie aidi visą laiką. Jos žingsniai. Tie
patys žingsniai iki durį, už kurių šaudo. O gal ji visiškai negalvojo, eidama į purviną vandenį? Gal
tik kartojo, kaip tos rudos kelnės: „Nenoriu“ ir „Rytoj“. O paskui ją ištraukė šitokią, be akių. Kartais
aš pradedu tikėti: kalėjimas – atlyginimas už tvenkinį.
KAZYS. Jei jūs išeitumėte iš kameros, kas tada atsitiktų?
KUNIGAS ANTANAS. Aš neišeisiu iš kameros. Tai būtų stebuklas.
KAZYS. O jei stebuklas įvyktų?
KUNIGAS ANTANAS. Tai būtų stebuklas.
KAZYS. Jūs grįžtumėte atgal?
KUNIGAS ANTANAS. Nežinau. Greičiausia įstočiau į vienuolyną.
KAZYS. O dabar? (KUNIGAS ANTANAS klausiamai žvilgteri) Jums pasiseks numirti, kunige?
KUNIGAS ANTANAS. Čia bet koks sprendimas nustoja prasmės.
KAZYS. Sakai, kunige, nustoja prasmės? O kelios akimirkos už anų durų? Tu eini ir girdi, kaip jie
alsuoja. Ir žinai – jų pistoletai taiko į tavo pakaušį. Ir staiga tu netenki pusiausvyros, nes visą
gyvenimą žemė siūbavo po tavo kojomis. Tave išpila šaltas prakaitas, tavo keliai dreba. Galimas
daiktas, tu krenti ant kelių ir prašai pasigailėjimo, nors žinai – pasigailėjimo nėra. Tu daugelį kartų
gyvenime prašei pasigailėjimo, ir tavęs kažkas nepasigailėjo. Ir dabar, rėkdamas iš baimės,
dvokiantis, mėšlungio tampomas, tu raičiojiesi žemėje, kol pagaliau tave nušauna. Ne iš
pasigailėjimo, anaiptol. Nušauna, nes toks įsakymas.
KUNIGAS ANTANAS. Ir jūs siūlote?
KAZYS. Nueiti į mirtį labai paprastai. Tu alpsti ir... toliau jūsų reikalas, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Aš taip ir maniau. Aš alpstu ir... atsigauni Dievuje.
KAZYS. Ramiai, be baimės?
KUNIGAS ANTANAS. Aš bijau. Aš labai bijau.
Dabar koridoriuje pasigirsta žingsniai. Iš pradžių duslūs, vėliau vis skardesni. Žingsniai nutyla ties
kameros durimis. Tada KUNIGAS ANTANAS prieina prie KAZIO, apkabina jį, ir juodu
pasibučiuoja. Atrakinamos durys, atidaromos, ir į kamerą įstumiamas PRANAS. PRANAS sumuštu
veidu. Jis kalba taisyklingai lietuviškai, bet su ryškiu slavišku akcentu.

KAZYS. Pranai!
PRANAS. Taigi, aš.
KAZYS. Jie tave tardė?
PRANAS. Matai, kad tardė.
KUNIGAS ANTANAS. Aš neišgėriau viso vandens per vakarienę. Štai čia pusė puodelio. Gal
pavilgysite veidą?
PRANAS. Mielai išgersiu tą vandenį.
KUNIGAS ANTANAS. Gerkite. (Paduoda skardinį puodelį)
PRANAS (geria atsisukęs į KAZĮ). Už ką?
KAZYS. Kunigas pasakė pamokslą. Dabar laukia sušaudymo. Jį atvežė per apsirikimą. Kažkas per
vėlai paskambino telefonu ir paliko gyventi kuriam laikui. (KUNIGUI ANTANUI) Jis vadinasi
Pranas. Mudu suėmė mano bute.
PRANAS. Mums pasisekė. Mudu sušaudys negreit. Jie nori sužinoti, kur mes slepiame ginklus.
KAZYS. Vadinasi, jie suuodė, kad mes rinkome ginklus. Aš spėjau, kad jie gali suuosti.
PRANAS. Taip. Tik jie nežino, kur slaptas sandėlis.
KAZYS (KUNIGUI ANTANUI). Jie Praną sumušė be reikalo. Būrelis žmonių rinkosi mano bute, ir
mes diskutuodavome išlaisvinimo galimybes. Mes tikėjome karu. Rinkome ir ginklus. Pranas
nežino, kur ginklų sandėlis. Tik patikimiausieji žino. Mūsų pogrindis neblogai suorganizuotas.
PRANAS. Net nežinai, už ką tau skaldo snukį.
KAZYS. Vargšas bernelis. (Perbraukia PRANUI plaukus) Blogi reikalai su savigarba, ar ne?
(PRANAS tyli) Tave tardė aname kambary?
PRANAS. Ne. Jie mane nuvedė į antrą aukštą. Į švarų ir gražų kambarį. Ten kybojo Stalino
paveikslas, o už stalo sėdėjo gerai apsivilkęs tipas. Jis kalbėjo lietuviškai ir rūkė papirosus
„Maskva“. (KUNIGUI ANTANUI) Gaila, kad neturite vandens.
KUNIGAS ANTANAS. Deja.
PRANAS (KAZIUI). Dabar tu ir tavo pogrindis gali būti patenkinti. Mane pakrikštijo.
KAZYS. Tu susilaukei krikšto, berneli. Ir greit tu galėsi pasakyti: mūsų pogrindis. Jei išlaikysi iki
galo.
PRANAS. Turbūt jūs mano lavoną įskaitysit tikruoju pogrindžio nariu?
KAZYS. Galimas daiktas.
PRANAS. Jūs neturėsite pakankamai žmonių šitaip nepasitikėdami.
KAZYS. Mes turėsime tikrus žmones.
PRANAS. Jus sugaudys po vieną, išskers, ir tuo viskas pasibaigs. Ne, tai yra prakeikimas! Kentėti ir
žinoti, kad tavimi nepasitiki. Aš visą laiką norėjau įrodyti, aš visą laiką prašiau uždavinio, stipraus ir
svarbaus uždavinio, aš norėjau būti informuotas, kaip ir tie, anot tavęs, „patikimiausieji“, ir tu buvai
vienintelis, kurs atkakliai priešinosi. Dabar matai, kas atsitiko. „Nepatikimiausias“ pakrikštytas
pirmasis.
KAZYS. Ar aš klystu, ar tu dvoki degtine?
PRANAS. Iš pradžių davė išgerti. Degtinė buvo rusiška. Ant butelio perskaičiau: 57%. Degtinė
buvo skani. Paskui... Štai čia jis užgesino nuorūką. (Rodo pirštu į skruostą)
KAZYS. Taktinė klaida. Jiems reikėjo suimti mane, kai ginklus nešiau į sandėlį. Jeigu jie žinojo,
kad mes renkame ginklus... (Nutyla)
PRANAS. Manai, jie suklydo?
KAZYS. Manau.
PRANAS. Jie tikisi čia sužinoti.
KAZYS. Ar iš tavęs sužinos?
PRANAS. Ne. Aš juk neinformuotas.
KAZYS. Įsivaizduok, ir aš neinformuotas.
PRANAS. Tu galvoji išlaikyti?
KAZYS. Taip, galvoju. O tu?
PRANAS. Man kiek blogiau. Aš netenku pusiausvyros. Juk jie mane mušė ne už susirinkimus tavo
bute. Jie reikalavo adreso, jie tik adreso reikalaus. Jis pasakė: „Dar pasikalbėsime šituo klausimu.“
Tu supranti mane?
KAZYS. Tau tenka kentėti iš viso dėl idėjos. Ji pasidaro nebekonkreti, ir tau sunku sukąsti dantis.
PRANAS. Aš verkiau. Aš nenorėjau rėkti ir man pasisekė, bet staiga pajutau ašaras. Ašaros riedėjo
per skruostus, ir jie juokėsi.
KAZYS (prieina prie PRANO, pasuka jį į save ir žiūri jam į akis). Jeigu aš pasakyčiau adresą, ar
tikrai tau būtų lengviau?
PRANAS (lėtai). Taip, man būtų lengviau.
KAZYS. Tu jau dvejetą kartų prašei manęs adreso laisvėje. Man tai pasirodė įtartina, Pranai.
PRANAS. Žinau. Aš kalbu slavišku akcentu ir jums nepasisekė patikrinti, ar aš iš tikrųjų kilęs nuo
Panevėžio, kur dvarininkėliai šneka slavišku akcentu. Bet mane rekomendavo Galinis.
KAZYS. Todėl mes bandėme pasitikėti tavimi.
PRANAS. Jūs visą laiką nepasitikėjote manimi. Jūs ir dabar nepasitikite. „Jūs“ – esi tu. Mūsų
vadas. Matau, tu stebi mano sumuštą veidą ir vis dėlto netiki manimi. Tu žinai, nesu toks tvirtas
kaip tu. Tu žinai: aš galėčiau vienas kautis su dešimtimi, bet aš nepakelčiau mirties laukimo
mėnesiais. Aš savo rankomis pasmaugčiau jų keletą ir drebėčiau, jei kalėjimą bombarduotų. Esu
drąsuolis ir esu bailys. Tu tai žinai ir turi man padėti. Tu esi mano vadas.
KAZYS. Yra dar viena galimybė. Kai tave vėl nuves, pasakyk jiems tiesą; pasakyk, kad tik aš žinau
adresą. Papasakok viską nuoširdžiai, tu nepakenksi mūsų reikalui. Gal jie paliks tave ramybėje.
PRANAS. Argi tu nori, kad būčiau kvailys?
KAZYS. Tavo logika sukta. Aš galėčiau tau pasakyti klaidingą adresą ir tu nusiramintum, bet aš šito
nepadarysiu: aš negaliu tau padėti. Tu įsijungei į mūsų tarpą žinodamas, kas tavęs laukia. (Jis
pradeda švilpiniuoti savo motinos melodiją) Tokie kaip tu negali būtų sukilimo dvasios vadais.
(Švilpia) Veikia naudingai ir žūsta sukilimo skeptikai. (Švilpia) Jie negeria kiaurą parą juodos
kavos, kad palaikytų savyje kovos dvasią, nes kai pritrūksta kavos, ateina pralaimėjimas. (Švilpia)
PRANAS. Aš negeriu juodos kavos.
KAZYS. Turėjau galvoje jausminę egzaltaciją. (Švilpia kiek ilgėliau) Jis logiškas, šitas tardytojas?
PRANAS. Jis mažai kalba, bet jo žodžiai smogia taikliai. Į klausimus tenka atsakyti arba tylėti. Jei
tyli, jis įsako mušti ir stebi ramiai, be pykčio, lyg tingėdamas.
KAZYS. Jis lietuvis ar tik išmokęs lietuviškai?
PRANAS. Aš ne per daug suprantu.
KAZYS. Ar jis vietinis, ar atvežtas iš Rusijos? Na, ar jis kalba kaip aš, ar kaip tu?
PRANAS. Neįžeidinėk.
KAZYS (nustebęs). Atleisk, aš tik palyginau.
PRANAS. Jis vietinis.
KAZYS. Dabar man reikėtų įsižeisti. (Šypsosi)
PRANAS. Jis vadinasi Karnavičius. Draugas Karnavičius.
KAZYS. Karnavičius... Kaip jis atrodo?
PRANAS. Jis vidutinio ūgio, juda lėtai, kalba pusiau praviromis lūpomis. Plaukai nukirpti trumpai.
Keletą kartų jis prasižiojo, ir aš pastebėjau...
KAZYS (vos sulaikydamas juoką). ...Ir tu pastebėjai, jam trūksta priekinio danties?
PRANAS. Teisingai... Viršutinio priekinio danties.
KAZYS (pratrūkdamas juoku). Viešpatie! Ne, po velnių, aš pasiusiu. Mano brangieji... (Kvatoja)
Tikrai pasiusiu. (Kvatoja) Jis taip ir neįsistatė to nelaimingo danties. (Truputį susivaldęs) Atsiprašau
jūsų, ponai. Kalėjime juoktis nepadoru. Bet šitas kalėjimas – prastokas teatrėlis. Ir veikalas, kuriame
vaidinu svarbų vaidmenį, nėra tragedija. Pirmieji puslapiai dar kvepėjo kilnumu, bet dabar... tai
eilinis trikampio veikaliūkštis. (Susivaldęs) Pijus Karnavičius mano klasės draugas. Keturis metus
mudu išsėdėjome viename suole iki baigiamųjų egzaminų, o dėl Elenos, mano žmonos, mudu
varžėmės nuo aštuntos klasės, kol pagaliau aš laimėjau. Tai buvo sentimentali pjesė jaunimui, ir
dabar kažkas prilipdė paskutinį veiksmą. Pijus Karnavičius... Pijus... (Staigiai) Ar jo ausys švarios?
PRANAS. Nepastebėjau.
KAZYS. Gal kartais pastebėjai jo rankas?
PRANAS. Taip. Jo pirštų nagai nukramtyti.
KAZYS. Vadinasi, jis nenusikratė jaunystės įpročių. Kai jis negalėjo išspręsti analitinės geometrijos
uždavinio, įnirtusiai kramtydavo nagus. Uždavinį tekdavo man išspręsti. Kai jis nepajėgdavo
sužavėti Elenos, vėl kramtydavo nagus. Ir Elena man atiteko. Dabar jis vėl kramtys nagus, ir
nejaugi laimėsiu trečią kartą. Pasakose laimima tris kartus. Žinai, Pranai, mudu diskutuodavome
ištisus vakarus ir vienas antro neįtikinom, o vis dėto buvome draugai.
PRANAS. Apie ką judu diskutuodavote?
KAZYS. Koks tu smalsus. Tave pražudys smalsumas. Gerai, šį kartą pasakysiu. Pijus priklausė
anarchistų kuopelei.
PRANAS. Jis nepriklausė komunistams?
KAZYS. Jis juos keikė paskutiniais žodžiais. Ir viską neigė. Pijus neigė, nes jam patiko neigti. Pijus
kankinosi, nes jam patiko kankintis. Jo ateistinė galvosena buvo sodriai persunkta tikėjimo baimės.
Vaikystėje Pijus buvo pamaldus, kiekvieną šeštadienį eidavo išpažinties. Apie tai jis ironiškai
pasakodavo. Jis bijojo tikėti, o baimė – žingsnis į tikėjimą. Aš maniau – jis įstos į vienuolyną. O jis
patikėjo komunizmo, ir jam pavyko prasimušti iki tardytojo... Bet... ar jis tikrai patikėjo? Pijus
Karnavičius?
PRANAS. Tu manai, jis netikras komunistas?
KAZYS. Tikras ar dirbtinis – koks skirtumas. Jis yra tardytojas, ir jis tardys. Tu naivus, Pranai. Šita
sistema nepripažįsta klasės draugų ir gerų pažįstamų. Jis mus tardys – štai ir viskas.
PRANAS. O jei mes bandysime jį iššifruoti? Kad jis nesijaustų toks tvirtas?
KAZYS. Jis dar žiauriau tardys.
PRANAS. Juk be tavęs yra ir daugiau jo praeities liudininkų?
KAZYS. Iš anarchistų kuopelės vienas įstojo į misionierius, vieną už patriotizmą pačioje pradžioje
sušaudė bolševikai, du užima aukštus postus komunistų valdžioje. Sereiva ir Katkus. (Staigiai)
Kodėl tau reikalingos šitos žinios? (PRANAS tyli. KAZYS juokiasi) Gal manai Vilniaus KNVD
tardytoją įskųsti NKVD? Vis dėlto tu naivus, Pranai. (Patylėjęs) Dabar prašyčiau tylos. Turiu
pagalvoti, ką aš atsakysiu savo klasės draugui.

Tyla. PRANAS prieina prie KUNIGO ANTANO, kuris sėdi ant taburetės. KUNIGO ANTANO
lūpos juda be garso.

PRANAS (tyliai). Jūs meldžiatės?

KUNIGAS ANTANAS. Taip.
PRANAS. Atleiskite, bet man sunku taip tylomis.
KUNIGAS ANTANAS. Suprantu. Mudu galime pasišnekėti. Aš vėliau baigsiu savo maldas. Tik dar
tyliau – jis prašė.
PRANAS (pašnabždom). Ar jis jau atliko išpažintį?
KUNIGAS ANTANAS. Jam nereikalinga išpažintis. Jis agnostikas.
PRANAS. Žinau. Bet manau, kad prieš mirtį...
KUNIGAS ANTANAS. Ne, jis neatliko priešmirtinės išpažinties. (Jo lūpos vėl juda be garso)
PRANAS (garsiai). Tavo žmona čia.
KAZYS (atsisuka ir ne iš karto suvokia žodžių prasmę). Ką?
PRANAS. Tavo žmona čia.
KAZYS (puola prie PRANO ir nusitveria jį už švarko atlapų). Tu matei?
PRANAS. Truputį. Kai jie mane įvedė pas Karnavičių, durys į gretimą kambarį buvo praviros, ir ten
ji stovėjo, ji – Elena. Ji nepastebėjo manęs, ji stovėjo pasisukusi, ir Karnavičius tuojau uždarė duris.
KAZYS (lėtai). Ar ji... Tu matei... Ar jie nepradėjo...
PRANAS. Ne. Ji atrodė gerai. Ji dėvėjo žalią paltą, rudą skrybėlaitę, ir aš pastebėjau nudažytas
lūpas.
KAZYS (paleidžia PRANĄ). Žalią paltą ji labai mėgsta. Ji labai mėgsta žalią paltą. Ir ruda
skrybėlaitė tinka prie žalio palto. (Prieina prie KUNIGO ANTANO) Aš kaltas, kunige, kad ji čia.
Man nepasisekė jos įtikinti. Buvau per švelnus, kunige. Aš daugelį kartų prašiau Elenos išvažiuoti į
kaimą, bet ji nesutiko. Buvau per švelnus jau, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Ji tvirtų nusistatymo, jūsų žmona?
KAZYS. Rytais ji verda arbatą, kai aš dar guliu lovoje. Ir niūniuoja argentinietiškus tango. Ji labai
mėgsta šituos niekus. Dar ji mėgsta dryžuotas pižamas, ryškios spalvos paltus, kino artistą Gary
Cooperį ir saldžius likerius. Ji ne pogrindininkė. Ji tėra graži moteris ir mano žmona. Jos akys
didelės ir drėgnos. Ji moka jomis pasižiūrėti. Ji lyg tingi katė. Todėl ji vadinasi „Katinėlis rainas“.
Turbūt todėl aš ją taip myliu, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. O ji tave?
KAZYS. Ji sako, ir... Ji būtų išvažiavusi.
KUNIGAS ANTANAS. Gal jos didelė meilė padės jai išlaikyti?
KAZYS. Tai tik žodžiai, kunige, tuščiaviduriai žodžiai. Tu nepažįsti Elenos. Ji yra moteris ir
daugiau niekas. Ir dabar jie pradės... (Jis ilgai žiūri į PRANĄ, prisišliejusį prie sienos. Lėtai prieina
prie jo ir košia žodžius) Kodėl tik dabar pasakei, kad Elena suimta? (PRANAS tyli) Tu girdėjai,
kaip aš jai sušnibždėjau „bėk“. Tu šalia manęs stovėjai. (PRANAS tyli) Enkavedistai mus išvedė,
sukišo į automobilį ir patys susėdo kartu. Visi penki.
PRANAS. Gal mes nepastebėjome pasislėpusiųjų gatvėje.
KAZYS. Manai? Galbūt. (Nustveria PRANĄ už rankų aukščiau alkūnių, pritraukia jį prie savęs ir
įsistebeilija į jo akis) Kodėl neatsakai į mano klausimą? Noriu sužinoti, kodėl tik dabar pasakei?
PRANAS. Nežinau. Jie mane mušė, buvau susirūpinęs savimi ir tik dabar prisiminiau.
KAZYS. Tik dabar. Buvai išsiblaškęs, ar ne?
PRANAS. Taip, išsiblaškęs.
KAZYS. Ir gan logiškas per visą pasikalbėjimą. Ir smalsus, kas nepritinka išsiblaškiusiems.
(PRANAS tyli) Tavo keistos akys. Jos bespalvės. Nei pilkos, nei žalios, nei mėlynos. (Staigiai)
Kokias akis turėjo tavo motina?
PRANAS. Mano motina...
KAZYS. Tu man pasakojai, kad labai mylėjai savo motiną. Tavo motina, rodos, mėgo Turgenevą ir
dar kažką darė. Tu nebeprisimeni jos akių spalvos?

Dabar koridoriuje pasigirsta žingsniai ir ilgas moteriškas riksmas. KAZYS paleidžia PRANO
rankas. KUNIGAS ANTANAS pakyla nuo taburetės. Žingsniai artėja. Kartais žingsniai stabteli, kai
vedama moteris priešinasi ir kalba. Žingsniai ją nugali ir tempia toliau. Pirmuosius moters žodžius
sunku suprasti. Tik kai kurie pasiekia kamerą.

MOTERIS KORIDORIUJE. ...gerai? Aš prašau, girdite, prašau... Nelaužykite man rankų... Gerai?..
Ir į gatvę... Ne, ne aš nekandžioju... Gerai? Man skauda, neveskite manęs... Mielieji... Aš nenoriu,
gerai, aš nenoriu, gerai, aš nenoriu...

Žingsniai dunksi, ir moteris nutyla. KUNIGAS ANTANAS atsiklaupia kameros viduryje. KAZYS
klaupiasi prie durų. PRANAS sėda ant taburetės. Moteriai pavyksta sustoti ties kamera. Pasigirsta
kritimas žemėn ir žodžiai. Jie gerai girdimi.
MOTERIS KORIDORIUJE. Neisiu toliau, nenoriu toliau. Paleiskite mano rankas, mielieji, vieną
minutę, gerai, aš pailsėsiu, gerai, nespausk, aš neisiu, pasakiau – neisiu, gerai, neveskite, nenoriu,
neveskite, nenoriu, nenoriu, neveskite, gerai, nenoriu, nenoriu, gerai...

Žodžiai pavirsta riksmu, žingsniai nugali, jie tempia moterį toliau. Riksmas dingsta už durų.

KUNIGAS ANTANAS. Tuojau bus šūviai.

KAZYS. Aš bijau, kunige. Aš labai bijau, kunige.

Pamažu gęsta elektros lemputė, ir kamera paskęsta tamsoje.

LA CUMPARSITA

Kai šviesa vėl įsijungia, ji apšviečia stovinčią ELENĄ. Ji žaliu paltu, ruda skrybėlaite, dažytomis
lūpomis. Tada palaipsniui apšviečiamas didelis kambarys: dveji langai uždengti sunkiomis, tamsiai
raudonomis užuolaidomis. Tarp langų kybo geraširdiškai besišypsančio Stalino portretas ir stovi
poliruotas rašomasis stalas. Ant stalo telefonas, rašomosios priemonės, bylos, peleninė. Už stalo
krėslas, šiapus stalo dvi kėdės. Prie stalo, kampe, radijas su elektriniu patefonu. Šalia stalo stovi
PIJUS. Kambaryje trejos durys. Vienos veda į koridorių, kitos į gretimus kambarius. Šalia
koridorinių durų kybo PIJAUS kailiniai ir kepurė. Grindys užklotos tamsiai raudonu kilimu.

PIJUS. Gal nusivilksi paltą? Čia šilta.

ELENA. Tikrai, čia šilta. Ir šviesu čia. Tik kažkodėl nejauku.
PIJUS. Ką darysi. Įstaigos kambarys. (Nuvelka ELENAI paltą ir užmeta jį ant kėdės antlošo) Sėsk,
Lena.
ELENA. Ar mudu ilgiau pasišnekėsime?
PIJUS. Teks pasišnekėti.
ELENA. Tu mane tardysi?
PIJUS. Mudviem teks pasišnekėti. Prašau, sėsk, Lena. (ELENA sėda) Tu nebijok.
ELENA. Aš nebijau.
PIJUS. Kai vilkau paltą, tavo pečiai drebėjo. (Šypsosi uždara burna) Aš tavęs nemušiu. (Vėl
nusišypso lūpomis). Tu labai nustebai, pamačiusi mane čia?
ELENA. Labai.
PIJUS. Kiek metų praėjo nuo mudviejų išsiskyrimo?
ELENA. (pagalvojus). Turbūt aštuoneri.
PIJUS. Aštuoneri metai ir šeši mėnesiai. Mudu išsiskyrėm pavasarį. Aš įėjau į sodelį ir pamačiau: tu
bučiavai Kazį. Judu neužsitraukėte užuolaidų. Man rodos, užuolaidos buvo kaip šitos. O gal kiek
šviesesnės?
ELENA. Šviesesnės. Aš nespėjau jų užtraukti. Kazys staigiai mane pabučiavo.
PIJUS. Mačiau tave dar keletą kartų. Tą patį pavasarį Laisvės alėjoj. Tu nešei puokštę gladiolių ir
stabtelėjai ties mėsine. Tu ilgai žiūrinėjai įvairias dešrų rūšis, o tavo išvaizda buvo neryžtinga. Kaip
dabar. Paskui įėjai į vidų. Tai buvo pirmasis kartas. Antrą kartą mačiau tave iš Mickevičiaus gatvės
kalėjimo lango. Po dvejų metų. Aš sėdėjau už komunizmą trečiame aukšte ir stebėjau praeinančius
gatve. Aš labai norėjau, kad pasižiūrėtum į viršų. Tu nepasižiūrėjai. Kai kurie praeiviai
pasižiūrėdavo.
ELENA. Nežinojau, kad tu sėdi kalėjime. Nepastebėjau tavęs Laisvės alėjoje. Tu dingai staiga.
PIJUS. Aš įstojau į komunistų eiles po dviejų savaičių, kai tu pabučiavai Kazį. Tąsyk Mickevičiaus
gatvėje tu dėvėjai karakulinius kailinius ir labai skubėjai. Tiesa, buvo gerokai šalta. Tebeturi tuos
kailinius?
ELENA. Taip. Bet... jie kybo spintoje. Tu supranti...
PIJUS (linkteli galva). Jie per gražūs mūsų režimui. Suprantu. Vis dėlto gaila, kad šiandien nedėvi
jų. Matai, kalėjime galvodavau apie tave. Ar pasikeitei, ką mąstai, kaip myli. Ypatingai – kaip myli.
Šitokiems apmąstymams gerokai paskirdavome laiko buržuaziniuose kalėjimuose. Mus neblogai
maitino.
ELENA. Ar aš pasikeičiau?
PIJUS. Pasikeitei. Tu nebesi liekna mergiotė. Išdykusi mergiotė, erzinanti nuolatinius dūsautojus. O,
tūkstantis atsiprašymų, tu tebesi gerai sudėta ir graži. Tu esi moteris, ir aš mielai atsigulčiau su
tavimi. O atsikėlęs nueičiau į karčemą, išgerčiau porą stiklelių ir pasišnekėčiau valandą su vyrais.
Po tokios meilės mielai išgeriama su vyrais. Gal nori taurelę likerio?
ELENA. Tu tardai mane psichologiniai?
PIJUS (šypsosi) Tardau psichologiniai... kas tau įkalė į galvą šitokias sąvokas? Kazys ir jo
bendradarbiai?
ELENA. Nesu Kazio bendradarbė, aš...
PIJUS (nutraukia). Žinau. Aš nereikalauju iš tavęs parodymų ir prisipažinimų. Ir nesišvaistyk
oficialiais terminais. Mudviem reikia pasišnekėti. Aš esu užsiėmęs. Tikrai, neturėjau laiko nuvykti
pas tave. Todėl pakviečiau čia. Dabar išgersime mudu likerio. Geras likeris, pagamintas dar kruvino
Smetonos laikais. (Atidaro stalčių, ištraukia butelį likerio ir dvi taureles) Beje, išmes iš galvos
įvairiausius siaubus, kurių, tikiuosi, pakankamai esi prisiklausiusi. Gėrimas grynas, aš nepribėriau į
butelį chemikalų. (Pripila taureles ir vieną paduoda ELENAI) Į sveikatą, Lena. (Juodu geria) Na,
kaip patiko? Kvepia praeitim, tiesa? Gal nori papirosą? Deja, neturiu praeitinių. Bet ir šitie geri. Jie
vadinasi „Maskva“, ir prie jų maloniai priprantama.
ELENA. Aš retai rūkau.
PIJUS. Atleisk. Aš jau pamiršau kai kurias praeities smulkmenas. (Užsirūko) O ar aš labai
pasikeičiau?
ELENA. Ne per daug. Tos dvi raukšlės gilesnės. Plaukus trumpai tebekerpi.
PIJUS. Tik dažniau plaunu galvą. Aš švaresnis, Lena.
ELENA. Bet tebesišypsai uždara burna.
PIJUS (parodo dantis). Taip ir neįsistačiau priekinio danties. Matai, kai kur pasilikau
konservatorium. Aš nepakenčiu dantų gydytojų, kaklaryšių ir manikiūro. Tebekramtau nagus. Duok
savo taurelę. (ELENA paduoda) Ar jau apsipratai šiame kambaryje? (Pripila taurelę ir grąžina)
ELENA. Manęs nebepurto. Likeris sušildė. Į tavo sveikatą, Pijau. (Išgeria)
PIJUS. Į sveikatą, Lena. (Išgeria savo taurelę) Į sveikatą, Pijau... Jau seniai man moteris pasakė:
Pijau...
ELENA. Tu nedraugavai su moterimis?
PIJUS. Išėjęs iš kalėjimo nueidavau pas prostitutes. Joms nesakiau savo vardo. Žinai, Lena,
pripratau prie prostitučių ir mėgdavau storokas. Aš nežinau, ar sugebėčiau dabar pamylėti mergaitę.
Gal dar taurelę?
ELENA. Dėkui, ne. Man jau svaigsta galva.
PIJUS. Tu kalbi kaip prieš aštuonerius metus. Man jau svaigsta galva... Prisimeni šį posakį?
ELENA. Aš viską prisimenu. Ar tu man dabar keršiji?
PIJUS. Ak, koks primityvus sprendimas! Aš tik prisimenu ir klausiu tavęs, ar prisimeni tu?
ELENA. Mane pabučiavo Kazys, ir tu žiūrėjai pasislėpęs sodelyje. O aš prieš tai tave bučiavau ir
pasakiau: man jau svaigsta galva. Tu nori žinoti, kodėl taip atsitiko?
PIJUS. Aš prisimenu, aš tik prisimenu.
ELENA. Tu nori žinoti, kodėl taip atsitiko. (Nervingai) Man sunku išaiškinti. Aš pabučiavau tave
pirmoji. Tu buvai negražus, bjauriai nukirptais plaukais, mačiau tavo plaukuose pleiskanas. Ir juodą
skylę burnoje. Ir nešvarius, nukramtytus nagus. Ir suglamžytą apykaklę, išverstą į kitą pusę. Ir aš
pabučiavau tave pirmoji, ir man tikrai galva apsvaigo. Tavo lūpos buvo bejėgės ir sukepusios. Tu
neatsakei, tu nuliūdai ir greit atsisveikinai. Laukiau sugrįžtant. Tu negrįžai.
PIJUS. Aš valkiojaus kelias valandas prie namų. Kol žiburys tavo lange užgeso. Tu negreit nuėjai
miegoti tą vakarą.
ELENA. Kazys pirmas mane pabučiavo. Jo akys blizgėjo, ir tango, kurį jis susirado, buvo mano
mylimiausias: La Cumparsita. O vakaras, tu žinai, koks tada buvo vakaras, jei stovėjai sodelyje.
Viskas taip panešėjo į filmą, ir Kazys buvo kaip Gary Cooperis: ramus ir akiplėšiškas. Jis nugalėjo,
ir aš pamiršau tave. Kai jis mane pabučiavo, visu kūnu pajutai, kad jis mano, kad jis labai seniai
mano. Galva buvo blaiva. Bet kūnu pajutau, kad jis mano. Aš nežinau, kas būtų atsitikę, jei tu
būtum mane apkabinęs.
PIJUS. Aš atėjau tą vakarą tavęs apkabinti. Ir paklausti: ar nori būti mano žmona.
ELENA: Tu per vėlai atėjai. Kur buvai tas dvi savaites?
PIJUS. Valkiojaus Mickevičiaus slėny, Pajiesy, panemuniais. Norėjau suformuluoti sakinį. Sakinys
turėjo švariai praskambėti. Kad patikėtum. „Būk mano žmona, būk mano žmona.“ Man nesisekė
repetuoti. Aš pasakiau šimtą kartų šitą sakinį saulei, žvaigždėms, vandeniui, medžiams,
snaudžiančio žuvautojo nugarai. „Būk mano žmona, būk mano žmona.“ Tada atslinko tas žavingas
vakaras. (Jo pirštai užčiuopia papirosų dėžutę ant stalo) Iš tikrųjų, neblogi papirosai. Pabandyk
vieną.
ELENA. Duok. (Užsirūko) Man labai gaila, kad šitaip atsitiko. (PIJUS kramto nagus) Kramtai
nagus.
PIJUS. O, atleisk.
ELENA. Tu kramtydavai nagus, norėdamas ką rimto pasakyti.
PIJUS. Teisingai. Mudu pasišnekėsime apie rimtus dalykus. (Šaltai) Kazys sėdi apačioje. Jam nieko
blogo neatsitiko. Netrukus jį tardysiu. Jei tu man padėsi, bandysiu jį išgelbėti.
ELENA. Aš?
PIJUS. Tu. Todėl pakviečiau tave. Aš nežinau, kokie jūsų dabartiniai santykiai, bet jis tavo vyras ir
turbūt norėsi jį išgelbėti.
ELENA. Noriu jį išgelbėti.
PIJUS. Gerai. Kazys įkliuvo žiauriai. Jūsų bute rinkdavosi konspiratoriai. Jie šnekėjosi, kaip
nuversti valdžią Lietuvoje. Šitie pašnekesiai būtų dar vaikų žaidimas, bet jie rinko ginklus, ir ginklai
buvo kraunami slaptajame sandėly. Mes norime žinoti, kur slaptasis sandėlys, ir mes sužinosime.
ELENA. Tu tikiesi išgauti iš jo adresą?
PIJUS. Pasakiau – mes. Aš nesu čia pats vyriausias. Aš dirbu ne vienas, bet mano kompetencija
plati, mano sprendimai išklausomi, ir jei aš pasiūlysiu švelnumus, juos priims. Aš kalbu realiai,
Lena. Jis neišeis tuoj pat. Šito negaliu tau prižadėti. Sumeluočiau. Mes pervesime jį į kalėjimą. Jis
pasėdės kelis mėnesius, gal net metus, tu galėsi jam siųsti maistą, jį įteiks, ir kai Kazys bus
pamirštas, aš jį išleisiu. Dar nesu jo matęs, Lena. Norėjau pirmiau su tavimi pasišnekėti. Aš pažįstu
Kazį. Jis kietas bernas. Nemanau, kad jis pasikeitė. Tikriausiai dar sutvirtėjo šitokį darbą
bedirbdamas. Jis ginsis, žinau, jis ginsis. Jo savigarba neleis jam išduoti. Jis visados nugalėdavo
mane, Lena. Prisipažįstu. Jis išspręsdavo man aukštosios matematikos uždavinius, jis vežiku
nuveždavo mane namo, kai užsnūsdavau nuo blogos degtinės senamiesčio karčemoje, jis paėmė
tave.
ELENA. Tu bijai pralaimėti?
PIJUS. Aš nepralaimėsiu, Lena. Šįkart jis pralaimės. Tik aš nenoriu keršyti ir todėl pasikviečiau
tave. Dėl jūsų abiejų pasikviečiau. Šiąnakt mano pralaimėjimas neįmanomas. Tu supranti mane? Aš
esu NKVD tardytojas, Lena, ir disponuoju įvairiausiomis priemonėmis. Jų pakanka, tvirčiausi vyrai
prisipažįsta. Prisipažinimas – tik laiko ir priemonių stiprumo klausimas. Tu supranti mane?
ELENA. Aš suprantu. Tu jį kankinsi?
PIJUS. Tu pakalbėsi su juo. Ir jeigu tau pasiseks, mes trise baigsime gerti praeitinį likerį. Kaip
senais, gerais laikais, kada abu aplankydavome tave.
ELENA. Aš nemokėsiu, Pijau. Nežinau, kaip su juo kalbėti. Aš vieną kartą bandžiau, tu pažįsti jį,
Pijau. Jis pradėjo mane bučiuoti. Kai jie ateidavo, jis išprašydavo mane į virtuvę, kur virdavau jiems
kavą, ir Kazys pats nunešdavo puodelius. Aš negalėčiau net išvardyti visų ateidavusių pas mus. Aš
buvau jo žmona, tiktai žmona, Pijau. „Katinėlis rainas“ aš buvau. Jis taip mane vadina. Ką aš galiu
jam pasakyti? (Staiga) Tiesa, vieną kartą jis manęs paklausė.
PIJUS (greitai). Kada paklausė?
ELENA. Jis norėjo, kad išvažiuočiau į kaimą. Aš nesutikau.
PIJUS. Gerai, labai gerai. Tu sakai, katinėlis rainas... tu kalbėk kaip rainas katinėlis. Tu neišvažiavai
į kaimą, nes buvai katinėlis rainas?
ELENA. Taip.
PIJUS. Jei aš pakišiu tau argumentus, jis supras, kad jie ne tavo. Jis pakankamai protingas. Tu
priversk jį pasiaukoti dėl tavęs. Tu neįtikinėk jo, Lena, nes jis nugalės tave. Būk moteris, Lena, o tu
juk esi moteris. Aš tuojau įsakysiu jį atvesti. Ir pats nepasirodysiu. Aš būsiu šitame kambary.
Atidaryk duris, kai baigsite, ir šūktelk man. (Rodo į vienas iš durų, į kambarius. Šitas duris
pavadinsime pirmosiomis) Jis įeis pro šitas duris. (Rodo duris, kurias pavadinsime antrosiomis).
ELENA. Ar jis žino, kad aš čia?
PIJUS. Nežino. (Eina. ELENA sustabdo jį)
ELENA. Jei kartais... tu supranti... aš bandysiu, Pijau, prižadu, aš suprantu ir noriu, bet jeigu jis... aš
nepasitikiu savimi. (Pravirksta) Kas tada, Pijau?

Pauzė. PIJUS eina prie elektrinio patefono. Sustoja.

PIJUS. Aš gerai prisimenu plokštelę, kurią judu grojote tą vakarą. La Cumparsita. Kartais,
laisvalaikiu, pasiklausau La Cumparsitos. (Atidaro patefono dureles ir ištraukia plokštelę) Štai ji.
Temperamentingas tango. Jis prižada ilgą naktį. Ir trokštamos moters meilę. Kūną, į kurį įsisiurbi
pirmas. Tu neturėjai prieš mus meilužių, Lena?
ELENA. Kodėl klausi...
PIJUS. Aš reikalauju atsakyti, Lena.
ELENA. Kazys buvo pirmas.
PIJUS. Vadinasi, neklydau besiklausydamas. Ar tą pačią naktį?
ELENA. Tą pačią.
PIJUS. (šypsosi). Esu meilužis, kuris pavėlavo. Pavėlavęs meilužis. Neblogas pavadinimas farsui,
ar ne, Lena? (Įdeda plokštelę į patefoną ir uždaro dureles. Paskui paslepia stalčiuje likerį) Pasakyk
man atvirai, ar tu myli Kazį? Tik nemeluok. Melas dabar nereikalingas.
ELENA. Myliu. Jis privertė pamilti. Dabar man svaigsta galva, kai jį apkabinu.
PIJUS. Gerai. Esi girdėjusi apie NKVD kankinimus?
ELENA. Esu girdėjusi.
PIJUS. Visa tai tiesa. Ir dar baisiau. Jei tau nepasiseks, aš priversiu jį savo priemonėmis išduoti
sandėlį. Aš esu tardytojas, aš tikiu savo darbu, ir aš jį kankinsiu. Vardan savo tikėjimo. Be
pasigailėjimo, supranti? O tu... Apačioje stovi mašina, ta pati, kuri tave atvežė. Ji tebelaukia mano
įsakymo. Pasižiūrėk pro langą. Mašina tebestovi. Tu grįši namo. Ir tuoj pat dingsi iš miesto. Kur
nors į kaimą, nežinau kur. Mes tavęs neieškosime. Bet bėgdama prisimink viską, ką esi apie mus
girdėjusi. Sėkmės, Lena. (Išeina pro pirmąsias duris)

ELENA stovi nejudri valandėlę, paskui prieina prie lango, praskleidžia užuolaidas, pasižiūri žemyn.
Tada atidaro rankinuką, išsiima veidrodėlį ir pasižiūri į save. Ji ištraukia nosinaitę ir nubraukia lūpų
dažus. Viską sudeda į rankinuką, uždaro jį ir lėtai eina į radiją. Atsidaro antrosios durys ir įeina
KAZYS. Jis neuždaro durų, ir kažkas atsargiai jas uždaro. KAZYS prieina prie ELENOS, apkabina
ją ir bučiuoja ilgu pabučiavimu. Sekančius žodžius taria tyliai, prie pat jos lūpų.

KAZYS. Katinėli rainas... Jie atvežė tave čia... Jie neskriaudė tavęs?
ELENA. Jie buvo mandagūs. Tavo skruoste mėlynė. Jie mušė?
KAZYS. Ne. Manęs dar netardė. Mane truputėlį stumtelėjo į kamerą, ir aš susitrenkiau. Bet mūsų
kameroje neblogai. Ten sėdi simpatingas kunigas, ir ne per seniausiai jie įgrūdo Praną. Tu kalbėjai
su juo?
ELENA. Aš kalbėjau su juo.
KAZYS. Ko jis nori?
ELENA (prisiglaudžia visų kūnu). Jis nori išgelbėti. (KAZYS atsipalaiduoja iš ELENOS glėbio ir
stebi ją) Ko taip žiūri? Sakau, jis nori išgelbėti. Jis prisimena mūsų draugystę. (Dabar KAZYS
vaikščioja, apžiūrėdamas kambarį)
KAZYS. Nykus kambariukas. Jei ne simpatingas Stalinas, būtų visiškai nejauku. (Eina prie lango,
praskleidžia užuolaidas) Antras aukštas. Ir čia garažai? Vadinasi, mūsų kamera apačioje, kiek į
dešinę. (Paleidžia užuolaidas) O, jis mėgsta muziką. Nauja charakterio ypatybė. Tave pro kurias
duris įvedė?
ELENA. Pro šitas. (Rodo koridorines duris)
KAZYS. Kas už jų?
ELENA. Koridorius, kuris veda į laiptus, o laiptai į vestibiulį.
KAZYS. Koridoriuje stovi sargybiniai?
ELENA. Mane pravedė gal pro dešimtį.
KAZYS. Šitaip. (Linkteli galva antrųjų durų pusėn) Šitą įėjimą žinau. Kur jis išėjo?
ELENA. Čia. (Rodo pirmąsias duris)
KAZYS (eina prie jų) Tu palauk. Bandysiu jį surasti, jeigu tai įmanoma.
ELENA. Pirmiausia kalbėsimės mudu.
KAZYS (sustoja). Jis taip įsakė?
ELENA. Jis man neįsakinėjo.
KAZYS. Ne?
ELENA. Ne.
KAZYS. Aš klausau. (Pauzė) Aš klausau.
ELENA. Jis buvo malonus. Jis pavaišino smetoniniu likeriu. (Žiūri į KAZĮ, šis tyli) Išgėriau dvi
taureles. Tada mudu prisiminėm praeitį. Jis papasakojo, kad galvojo apie mane. Žinai, Kazy, jis
stovėjo mūsų vakarą sodely ir klausėsi La Cumparsitos, ir matė, kaip tu mane bučiavai. O po dvejų
metų jis iš Mickevičiaus gatvės kalėjimo lango pastebėjo mane. Jis prisimena mano karakulio
kailinius. Atrodo, jis mane mylėjo. Tą vakarą jis atėjo pasipiršti. (Žiūri į KAZĮ, šis tyli) Jis
nuoširdžiai kalbėjo. Jis nori mus išgelbėti, vardan mūsų trijų draugystės. Jis nepaleis tavęs šiandien,
tu sėdėsi kalėjime kokius metus, ir aš tau siųsiu maistą, o vėliau kiti, jo viršininkai, tave pamirš, ir
jis išleis tave. (Žiūri į KAZĮ, šis tyli) Aš pasakiau, aš nemokėsiu tau išaiškinti, ir jis atsakė: jei jis
pakišiąs savo argumentus, tu suprasi, kad jie ne mano. Ar tu klausai, ką sakau?
KAZYS. Aš girdžiu.
ELENA. Tad kalbėk, jei girdi. Kalbėk!
KAZYS. Ar jis tave išleis?
ELENA. Jis prižadėjo. Apačioje laukia automobilis, kuris mane atvežė. Ir sugrįžusi aš turiu
tučtuojau išvažiuoti, ir jie manęs neieškos. (KAZYS pasižiūri pro langą)
KAZYS. Mašina laukia, šoferis sėdi viduje. (Jis pasisuka, ir jo žvilgsnis užkliūva už peleninės). O,
čia ilgoka nuorūka. Aš labai noriu rūkyti. (Paima nuorūką ir žiūri į ją) Tu rūkei šitą papirosą?
ELENA. Aš.
KAZYS (paima nuo stalo degtukus ir uždega nuorūką) Nuorūka sutepta lūpų dažais, o tavo lūpos
švarios. Kodėl nusitrynei dažus? Tu atėjai čia dažytom lūpom. Man Pranas sakė. Kodėl apgaudinėji
mane, katinėli?
ELENA. Aš neapgaudinėju tavęs, mielas. Tikrai, neapgaudinėju tavęs. Taip, nusitryniau dažus, nes
pagalvojau, tau bus nemalonu. O jam aš turėjau patikti. Aš juk moteris, mielas. (KAZYS prieina
prie ELENOS ir apkabina ją) Tu pyksti?
KAZYS. Argi dabar laikas pyktis? Ko tu iš manęs nori, katinėli rainas? Kodėl tu iš manęs reikalauji
negalimų dalykų? Tu pati supranti – neįmanoma. Tu neištarei pačio svarbiausio sakinio: pasakyk
Pijui slaptojo sandėlio adresą.
ELENA. Aš negaliu netekti tavęs, girdi tu! Tu esi mano, ir aš nenoriu netekti tavęs. Jis tave kankins,
ar tu supranti? Jis pats man pasakė. „Aš esu tardytojas ir tikiu savo darbu.“ Ir jis pasakė: „Aš
išgausiu adresą, tai tik laiko ir priemonių klausimas.“ Girdi tu? O aš išvažiuosiu į kaimą ir matysiu,
kaip tu čia... Aš turėsiu matyti, kaip jis ilgai kankins tave, ir aš nežinosiu, kada tu numirsi. Sako,
NKVD kankina mėnesiais. Aš visados matysiu tave ir nemiegosiu naktimis, juk tu žinai, bijau
miegoti viena, ir tavo sumuštą veidą matysiu, ir akis, ir rankas, ir viską, ir verksiu iš baimės, ir tu
neateisi, ir neapkabinsi manęs, ir aš nebejausiu tavęs, ir negirdėsiu tavo prašymų, ir... ar tu klausai,
ar tu girdi?
KAZYS. Girdžiu, katinėli rainas. O ar tu prisimeni, kaip vieną rytą pasakiau tau: aš dirbsiu svarbų
darbą, o tu nekliudyk man. Ir tu pabučiavai ir atsakei: aš visada žinojau, esi svarbus vyras, todėl aš
tave dar kartą svarbiai pabučiuosiu.
ELENA. Bet tada buvo rytas, supranti, rytas. Tu vaikščiojai nusivilkęs pižamos švarkelį, aš mačiau
tavo raumenis – ir galvojau – esi labai stiprus. Tu lengvabūdiškai paaiškinai man ir dabar netikėtai
nori mirti.
KAZYS. Aš negalėjau tavęs gąsdinti, todėl ir pasakiau iš ryto. Aš negaliu tavęs ilgiau mylėti, man
reikia mirti. Vieną kartą gyvenime nesuprantamas ir išpūstas žodis – mirti – pavirsta realybe. Tu
pagalvok, mano katine, taip jau atsitiko, kad man anksčiau prireikė numirti. Taip jau kvailai atsitiko.
Šitam netikėtumui nereikalingas net didysis inkvizitorius, draugas Pijus Karnavičius. Tu negalvok
apie kankinimus. Tu pagalvok: Kazys atėjo ir nuėjo. Kaip karalaitis, kurį po aštuonerių metų vėl
užbūrė piktoji ragana. Man būtų labai malonu, jei tu šitokį mane prisiminsi. Man būtų lengviau
nueiti kelis žingsnius iki vienų, jau truputį pažįstamų durų. Aš prašau tavęs, katinėli rainas ir
džiaugsmeli mano. Buvo toks nieko sau karalaitis, vardu Kazys. Mudu juk džiaugėmės ta pasaka su
liūdna užbaiga. Pameni savo žodžius: karalaitis nesugrįš, bet juodu buvo laimingi keletą metų. Ir
mudu buvome laimingi aštuonerius metus. Ir tada, kai skaitydavome pasakas, ir tada, kai
gerdavome kavą, ir kai mylėjomės, ir kai tu pykdavai, kad aš per ilgai užtrunku vonioje. Visus
aštuonerius metus, girdi, visus ir visą laiką. O dabar ragana pamojo šluota, ir karalaitis, vardu
Kazys, turi eiti mirti. Tokia jau pasakos užbaiga ir užbaiga teisinga. Bet tu nepamirši manęs, aš
žinau, ir prisimink, kad iš tikrųjų buvau nieko sau karalaitis. Tu taip prisimink, tu taip prisimink, aš
prašau tavęs, aš labai prašau tavęs, prisimink taip, aš prašau tavęs, tu prisimink taip... (Nori ją
pabučiuoti, bet ELENA išsprūsta iš jo glėbio)
ELENA. Aš negaliu, aš negaliu, aš rėksiu, aš numirsiu tuojau, čia, anksčiau nei tu, numirsiu.
(Susivaldo) Tu kalbi tyčia, tu pats netiki, ką sakai. Aš mačiau tavo drebančias lūpas. Tu nori
nuraminti mane ir nebeturi žodžių. Nebeturi, todėl seki pasakas. Kaip mažai mergaitei. O kodėl esu
maža mergaitė? Tu pats kaltas. Tau lengva išvaryti mane, nes pasiaukojai darbui, apie kurį aš mažai
išmanau. Tu kaltas, kad mažai išmanau. „Tu virk kavą, katinėli rainas, išeik pasivaikščioti, oras
gražus, katinėli rainas“. Ir jūs sutūpdavote salone ir šnabždėdavotės. Kodėl nepašaukei manęs?
Norėjai apsaugoti? Tu žudei mane norėdamas apsaugoti. Kodėl nepašaukei manęs? Gal aš lengviau
išlaikyčiau. Tu esi vyras, o vyras moko savo žmoną. Ne, tu nesi mano vyras. Tu tik meilužis, o aš
moku tik glamonėti. Ir dabar stovi toks herojus ir įsakai savo meilužei svajoti apie karalaitį. Man
rodos... ne, man nesurodo, aš pradedu tavęs neapkęsti, girdi tu, karalaiti? (Pauzė) Žinoma, adreso
nepasakysi?
KAZYS (tyliai). Lena...
ELENA (tvirtai). Nenoriu klausytis tavęs. Nei žodžio daugiau. Atsakyk. Išduosi ar ne?
KAZYS (tyliai). Ne. (ELENA atidaro pirmąsias duris) Pijau!

Kelios sekundės, ir duryse PIJUS. Juodu stovi vienas prieš antrą.

ELENA. Ne?
KAZYS. Ne.
PIJUS. Gerai. Palauk ten. Pasėdėk aname fotelyje, kampe. (Vien lūpomis) Aš dar bandysiu.
(ELENA išeina. PIJUS sandariai uždaro duris ir užrakina) Šitos durys nepraleidžia garso. Mudu
galime drąsiai šnekėtis. (Jis eina už rašomojo stalo, sėda ir kurį laiką varto popierius) Sėsk, jei nori.
(Varto popierius, KAZYS stovi) Ant stalo guli papirosai. Rūkyk. (KAZYS tebestovi) Nevaitink
carinį revoliucionierių, kuris išdidžiai tyli.
KAZYS. Aš laukiu. (PIJUS klausiamai pasižiūri) Aš laukiu užbaigos.
PIJUS. Mes dar nepradėjome. (Varto popierius) Esi pasiruošęs?
KAZYS. Taip.
PIJUS. Anuose kambariuose turiu padėjėjų. Jie taip pat pasiruošę. (Skaitydamas mašinėle spausdina
raštą) Jie talentai savo srityje. Jie kiekvieną kartą stebina lakia fantazija. Ypač kai tardomasis
apalpsta. Tardomieji čia dažniau alpsta nei isteriškos moterys senuose feljetonuose. (Kažką rašo
rašto kampe) Mano mandagumas tebėra pirmykštis. Kai panorėsi, sėsk ir rūkyk. (Įdeda raštą į voką
ir užklijuoja)
KAZYS. Jeigu tavo padėjėjai laukia, nėra reikalo sėstis.
PIJUS. Jie palauks lygiai tiek, kiek mudu panorėsime. Tau aš paskirsiu pakankamai laiko.
KAZYS. Širdingai dėkui. (Sėda ant stalo krašto)
PIJUS. Tu tebesilaikai jaunystės įpročių. Prisimenu, kaip atsisėdęs ant suolo krašto spręsdavai
uždavinius. Šitaip sėdint neprarandamas pasitikėjimas savimi, ar ne, Kazy? (Užrašo adresą ir įdeda
voką į stalčių)
KAZYS. Pats išmokai elementarios psichologijos. Sveikinu, Pijau.
PIJUS. Mano profesija reikalinga bet kokios psichologijos.
KAZYS. Esi patenkintas savo profesija?
PIJUS. Esu patenkintas. (Ima naują raštą)
KAZYS. Šitas triukelis su raštais, manai, paruoš mane tardymui?
PIJUS (atideda raštą). Dieve mano, kokie jūs visi naivūs. Čia įstaiga. Tokia kaip ir visos kitos. O
klientas galvoja, kad tik jo reikalas vienintelis. Tuo tarpu įstaigos tarnautojas turi visą eilę bėgamųjų
reikaliukų. Noriu sutvarkyti porą raštų, kad mudviem daugiau laiko liktų. (Vėl ima raštą ir skaito)
KAZYS. Galiu paklausti?
PIJUS (skaitydamas raštą). Klausk.
KAZYS. Ar tu išleisi mano žmoną?
PIJUS. Aš ją išleisiu po to, kai mudu sutarsime.
KAZYS. Abejoju, ar mudu sutarsime.
PIJUS. Mudu vis vien sutarsime. Arba tu būsi grąžintas į kamerą ir rytoj pervestas į kalėjimą, arba
įeisi į anuos kambarius. Kartoju. Tavo žmoną išleisiu, kai mudu sutarsime. Mašina, kuri ją atvežė,
tebelaukia. Žvilgterk pro langą. (Išbraukia rašte keletą sakinių ir įrašo savuosius)
KAZYS. Žiūrėjau pro langą. Aš noriu tikėti tavo žodžiais.
PIJUS. Tu neapsiriksi. (Paima vieną bylą ir įsega į ją raštą) Štai ir baigta. (Atsikelia ir kiek
pavaikšto) Žinai, paskutiniu metu man trūksta pasivaikščiojimų. Mes užversti darbu. Aš negaunu
pakvėpuoti grynu oru. Nebent pro mašinos langą, kai grįžtu namo. Jau du mėnesiai, kai neturiu
šventadienių. Mano bendradarbiai sako, aš smarkiai pablogau. O prižadėtos atostogos atidedamos
neribotam laikui.
KAZYS. Matyt, esi geras budelis.
PIJUS. Esu sąžiningas tarnautojas. Beje, tu klysti. Aš tik vedu tardymus. Fizinius veiksmus atlieka
kiti.
KAZYS. Reikėtų pačiam. Fizinis judesys pagreitintų kraujo apytaką ir iš dalies atstotų gryną orą.
Jeigu tau rūpi sveikata, būtinai tašyk snukius pats.
PIJUS (šypsosi). Dabar aš vėl prisimenu Kauni senamiesčio karčemas. Prisimenu purviną Gluchą,
kurį mudu taip mėgom. „Ložės“ atidalytos medinėm pertvaromis, grindys pribarstytos pjuvenų,
prastai išplautos stiklinės, sūri silkė, degtinės butelys. Tavo replika priminė man Gluchą. Kai
bandžiau būti nuoširdus, tu mane pjaudavai šitokiais sakiniais.
KAZYS. Teisingai pasakyta. Bandei būti nuoširdus ir nebuvai nuoširdus. Tu sugriaudavai, ką
pasakei prieš pusvalandį. Jeigu aš pagaudavau tave, tu nesutikdavai su manimi, tu bandei išsisukti,
nes kitaip tavo neigimo tikėjimas susiūbuotų.
PIJUS. Šitoks tu man patinki. Deja, čia ne Gluchas, aš neturiu silkės ir lietuviškos degtinės, bet
pavaišinsiu anų dienų likeriu.
KAZYS. Nereikia. Kalėjime negeriu alkoholinių gėrimų. Keletą išminčių padovanosiu tau sausais
smegenimis.
PIJUS. Ačiū. Deja, dabar tavo išmintys nepakenks man. Galiu jų pasiklausyti, mudu turime laiko, aš
klausysiuos išminčių, sakyk tas savo išmintis, bet nemanyk, kad jos pakenks man.
KAZYS. Tu esi tardytojas, o kiekvienas tardymas paremtas provokacija. Kodėl provokuoji mane?
Turi pagrindinį tikslą ir, kad jį pasiektum, prisirinkai įvairiausių numeriukų. Bet man tavo
numeriukai nereikalingi. Aš kiaurai permatau tave. Sakyk atvirai, ko nori iš manęs, ir aš atsakysiu.
(Nušoka nuo stalo) O gal neklausk. Tu žinai mano atsakymą.
PIJUS. Tu silpnai nusimanai apie NKVD tardymą. Šitaip NKVD netardo.
KAZYS. Ne kiekvieną dieną tardomas buvęs draugas. Tu neturi šiuo klausimu sistemos. Todėl eini
apgraibomis.
PIJUS. Todėl esu nuoširdus. Aš pasakiau Lenai. Noriu jus išgelbėti.
KAZYS. O pats nori laimėti. Tu neturi teisės pralaimėti. NKVD neturi teisės pralaimėti.
PIJUS. Aš ir nepralaimėsiu. (Ištraukia iš stalčiaus likerio butelį ir stiklinę. Įsipila apie pusę stiklinės.
Geria) Tu sakei – provokacija. Aš įrodysiu, kad provokacijos nėra. Aš darau tą patį, ką ir tu. Tu irgi
nori laimėti. Kuo skiries nuo manęs? Ir tu turi tikėjimą. Todėl pasiryžai iškęsti viską vardan savo
tikėjimo. Tu manai, esi teisus, o jis ne, ir aš lygiai taip pat manau. Kuo tu skiries nuo manęs?
KAZYS. Dabar tu gerai provokuoji. Likeris išjudino smegenis. Į šitokius klausimus reikia atsakyti.
Jei tu manęs netardai, norėčiau pirmiau tave ištardyti. Kodėl sėdi čia? Ar vardan tikėjimo? Ar
vardan savo instinktų? Ar esi tik NKVD tardytojas, ar galėtum būti Gestapo tardytoju? O gal tu
įsipainiojai, kaip daugelis, ir nebegali sugrįžti?
PIJUS (paima tuščią stiklinę ir valandėlę žiūri į ją). Aš pasirinkau tiesą. Ji yra nauja ir galinga. Ji
suima viską. Kitos tiesos – siauros, nes jos užtveria sau kelią tokiomis nesąmonėmis kaip moralė
arba artimo meilė. Mūsų tiesa teturi vienintelę moralę: viskas laimėjimui. Tėra tik meilė
komunizmui. Todėl mes tokie galingi. Į savo sistemą mes įjungiame visą žmogaus sielą. Mes
neskiriame pikto nuo gero. Ir piktas, ir geras tarnauja mūsų idėjai. Mes žudome milijonus ir
užkariaujame naujus, mes sunaikiname romantiškus vienkiemius ir kuriame kolchozus, pas mus
sūnus išduoda tėvą ir žino – tai geras darbas, pas mus tardytojas moksliškai ir preciziškai išmėsinėja
rodą priešą, ir šitas teisme šaukia – aš niekšas. Mūsų sistema – pats gyvenimas. Pilnas gyvenimas.
Gyvenime nėra tokių silpnybių kaip humanizmas, artimo meilė. Gyvenimas, kai reikia, neapkenčia,
kai reikia, glosto. Saulė išaugina švelniausią gėlę, ir saulė išdegina dykumas. Toks vanduo, tokia
ugnis, tokia visa žemė. Mūsų sistemoje žmogus įsigis didžiulį turtą: visišką objektyvumą. Jis bus
Dievas ir valdys pasaulius. Sakau, bus, nes tikrąją komunizmo esmę dar ne visi komunistai suvokia.
Tai pašvęstųjų paslaptis. Ir pašvęstieji žino, kad iš karto visų silpnybių neišnaikinsi. Todėl jie
toleruoja ir gėrį, ir patriotizmą, ir gailestį, ir meilę, ir daugelį kitų sentimentalių dalykų. (Jis prisipila
trečdalį stiklinės) Tu ir tavo bičiuliai esate mūsų šešėliai. Jūs vartojate tik kai kuriuos mūsų ginklus.
Jūs neturite aiškaus tikslo. Jūs esate riteriai – supančiotomis rankomis ir užrištomis akimis. Todėl
jūs pralaimėjote čia, todėl jūs pralaimėsite visame pasaulyje. (Geria)
KAZYS. Tu gerokai išsimiklinai per aštuonerius metus. Išmokai didingų monologų. Bet, mano
Pijau, tu nepasikeitei. Anksčiau tu silpnai stovėjai ant kojų, dabar atsistojai ant galvos ir manai: aš
labai tvirtai stoviu. Palauk, kol kraujas subėgs į galvą. Tu viską neigei kadaise. Šiandien nutarei
kažką teigti. Tu buvai gilesnis, kada neigei. Geriau netvirtai vaikščioti negu tvirtai stovėti ant
galvos. Tau patiko būti demonu. Dabar tu mistikas, materializmo mistikas. Ir vaizduojies, kad esi
nepaprastai tobulas, kad iš esmės supratai gyvenimą ir iki gelmių pažinai pats save. Bet tu nesi
bukas, nesi kvailas. Todėl bus graudu į tave žiūrėti, kai tau kraujas į galvą subėgs. Tik tada tu
prisiminsi: aš esu žmogus. (Nutyla. Jo žvilgsnis užkliūva už Stalino portreto) Sakysim, vieną dieną
šitas simpatingas dėdė per savo padėjėjus nutars tave sunaikinti vardan to nepaprastai kilnaus tikslo.
Kas tada, drauge Pijau Karnavičiau?
PIJUS. Tada aš paklusiu jo valiai.
KAZYS. Ir mušies į krūtinę, ir šauksi didžiu balsu: Pijus Karnavičius niekšas, Pijus Karnavičius
komunizmo išdavikas. Juk tai patologija, mano buvęs drauge. Tavo vadinamas gyvenimas nemėgsta
patologijos. Dabar aš paimsiu vieną papirosą. (Užsirūko) Aš nežinojau, kad tu čia. Bet vieną vardą
mes visi žinome. Vilniaus NKVD viršininkas yra rusas Ignatovas. Juk taip?
PIJUS. Taip. Draugas Borisas Ignatovas Vilniaus NKVD viršininkas.
KAZYS. Jis tiesioginis tavo viršininkas? (PIJUS linkteri galva) Taigi. Įdomu, ar jo pasaulėžiūra
tokia didinga kaip tavo?
PIJUS. Mudu nesikalbame apie pasaulėžiūrą. Bet mudu naudojame tuos pačius metodus.
KAZYS. Daugelis priešingų pasaulėžiūrų naudoja tuos pačius metodus. Ar jis pasitiki tavimi?
PIJUS. Jis pasitiki manimi. Sakai, nežinojai, kad aš čia?
KAZYS. Ne. Man pasakė Pranas.
PIJUS. Tau pasakė Pranas?
KAZYS. Taip, kameroje, kur jį įstūmėte švelniai primuštą. Jis dar galėjo kalbėti.
PIJUS. Tavo kameroje sėdi Pranas... (Stiklinė išslysta jam iš rankų, bet jis spėja ją pačiupti ir
pastato ant stalo)
KAZYS. Argi tu nežinai, kad su manimi sėdi Pranas?
PIJUS (ramiai). Įvyko klaida. Jį patalpino ne į tą kamerą. Tu teisus, mes jį tardėme švelnokai. Tai
buvo pradžia.
KAZYS. Be reikalo. Jis neinformuotas. Labai gerai, kad jis pateko pas mus. Aš sužinojau, kad Lena
čia, ir jis papasakojo apie tave.
PIJUS. Šitaip. O tu jam papasakojai apie mane? Kad jis žinotų, kaip laikytis? (Kramto nagus)
KAZYS. Tu kažko susijaudinai, antžmogi Pijau Karnavičiau?
PIJUS. Aš nesusijaudinu.
KAZYS. Ne, tu jaudinies. Tu kramtai nagus. Tu jaudinies, nes negali kažko išspręsti. Tavo jaunystės
įprotis.
PIJUS. Jis beliko įpročiu. Aš kramtau nagus, nes negaliu atprasti. Dėkui už pastabą. (Vėl įsipila
truputį likerio). Tu nusukai temą. Tu žadėjai man atsakyti.
KAZYS. Man labai sunku tau atsakyti. Iš tikrųjų, Pijau. Aš visada vengiau griežtųjų pasaulėžiūrų.
Jos sunaikina žmogų. Jos sukuria kilnius ir tolimus tikslus, ir žmogus nebepakelia. Kartais žmonės
nužiūri išsigelbėjimą ir mano: jau viskas aišku. Belieka tik siekti, ar ne, Pijau? Vis vien kokiomis
priemonėmis. Ir jie sukombinuoja dogmas, ir jie nutiesia kelius, o nepastebi, kad sukombinuoja
suktas dogmas ir nutiesia kreivus kelius. Ir tada jų pačių kūrinys sunaikina juos. Kai žemėje
įsiviešpatauja griežtas tikėjimas, jį sunaikina tas pats blogis, prieš kurį tikėjimas kariauja. O
einantieji kreivu keliu nebegali atsigrįžti. Gal išsigelbėjimui nereikalingas kelias? Gal užtenka
suktis aplink save arba vaikščioti ratu kelių metrų sklypelyje?
PIJUS. Ir tu ieškai išsigelbėjimo.
KAZYS. Teisingai. Ieškau. Aš, žmogus, vardu Kazys, ieškau jo savyje. Tu teisus. Esu riteris
supančiotomis rankomis ir užrištomis akimis. Tau gerai, kada kitam gerai, ir tau blogai, kada kitam
blogai. Išsigelbėjimas paprastas, mes nešiojamės jį savyje, tik labai sunku mums susitarti, kad mes
jį nešiojamės savyje.
PIJUS. Tu organizavai slaptą ginklų sandėlį. Ginklai žudo žmones. Tu prieštarauji pats sau. Tu
būtum žudęs žmones, norėdamas jiems išsigelbėjimo. Ir tu vartotum žiaurias priemones vardan
kilnaus tikslo.
KAZYS (tyliai). Aš šlykščiuosi šitomis priemonėmis. Bet aš turiu jas pavartoti ir už tai atkentėsiu.
Yra pasaulyje pusiausvyros dėsnis. Jis sunaikins jus, jis sunaikins mane. Mudu abu nešiojamės
savyje prakeikimą. Aš galvoju, gal man laukti, bet šita sistema neleidžia laukti. Ji įsako pasirinkti už
arba prieš. Ir abi išeitys nežmoniškos. Bet aš turėjau pasirinkti, ir pasirinkau prieš. Man sunku,
Pijau, labai sunku. Tik kovotojas nebesvarsto. Jis žino, reikia sunaikinti komunizmą ir vėl pradėti
viską iš naujo. Ir reikia pačiam žūti. Toks yra pusiausvyros dėsnis. O tie, kurie ateis, bus nuvargę
nuo žudymų ir todėl švelnesni. Ir reliatyviai laimingi. O kai pailsės, sugalvos naują sistemą arba
naują religiją. Gal tereikia tik suktis aplink save. Štai ir viskas. Dabar aš mielai išgersiu gurkšnį
likerio, jei tu pasiūlysi, Pijau. (PIJUS ištraukia iš stalčiaus stiklinę ir įpila likerio) Užtenka, Pijau.
(Išgeria vienu atsikvėpimu) Atrodo, pakankamai išsišnekėjome. Tolimesnis ginčas tik supainiotų
mus. Gal pradėsime veikti?
PIJUS (sunkiai). Tu galutinai apsisprendei?
KAZYS. Galutinai.
PIJUS. Tu pamiršai Leną. Tu pasiryžęs ją paaukoti...
KAZYS (nukerta). Pasakiau. Tolimesnis ginčas beprasmis. Aš suklydau. Reikėjo įjungti Leną į
mūsų tarpą, bet dabar per vėlu. Jau naktis, Pijau. Įsakyk nuvežti ją namo. Tu dar nesi visiškai
bejausmis. Ir pradėk tikrąjį tardymą.
PIJUS. Palauk. Dar vienas klausimas. Tas klausimas neliečia mūsų reikalo. Jis liečia tik mane.
Patikėk man ir atsakyk.
KAZYS. Jei galėsiu – atsakysiu.
PIJUS. Tavo kameroje sėdi Pranas. Jis klausinėjo apie mane. Jis...

Atsidaro durys iš koridoriaus ir įeina PRANAS.

PRANAS. Durys trupučiuką praviros. Girdėjau paskutinius sakinius.

PIJUS. Reikėjo ilgiau pastovėti už durų. Arba atsiklaupęs galėjai žvilgterti pro rakto skylutę. Mūsų
rūmuose rakto skylutės tarytum senovės pilyse. Tu dar nesi perkandęs mano tardymo sistemos.
(KAZIUI) Pranas mano bendradarbis.
KAZYS. Iš Rusijos?
PRANAS. Iš Sovietų Sąjungos. Judu čia maloniai šnekučiuojatės. Kaip mokyklos draugai. Likeris
įeina į tavo tardymo sistemą, drauge Karnavičiau?
PIJUS. Neironizuok. Likeris įeina į mano tardymo sistemą. (KAZIUI) Pranas gimęs, užaugęs ir
sėdėjęs kalėjime Lietuvoje. Į Sovietų Sąjungą išvyko prieš dešimtį metų. Jį iškeitė į kunigus ir
vyskupą. Šįmet jis grįžo.
KAZYS. Mano nuojauta buvo teisinga.
PRANAS. Aš sužinojau, kas reikalinga. (Žvilgteri į PIJŲ) Ir dar kai ką sužinosiu.
PIJUS. Tu nuduodi paslaptingą. Jei nori su manimi pašnekėti, išsiųsiu ją į kitą kambarį.
PRANAS. Nėra reikalo. Nieko ypatingo tau nepasakysiu.
PIJUS. O aš kai ko paklausiu. Rodos, neprašiau tavęs įsiveržti į kamerą apskaldytu snukiu. Šią bylą
vedu aš.
PRANAS. Netrukus tau paskambins draugas Ignatovas.
PIJUS. Tu susijungei su draugu Ignatovu?
PRANAS. Aš jam paskambinau. Ir jis sutinka su mano nuomone.
PIJUS. Kokia nuomone?
PRANAS. Draugas Ignatovas pareikš šitą nuomonę telefonu. (Įsipila truputį likerio į KAZIO
stiklinę ir išgeria) Saldus birzgalas. (KAZIUI) Kaip tau patiko kameroje mano buržuazinė
psichologija?
KAZYS. Ji pasenusi. Tu pakvipai pereitu šimtmečiu. Tu nudavei inteligentą isteriką. Dar laisvėje
pajutau melą.
PRANAS. Labai gerai. Šiuo klausimu parašysiu raportą į Maskvą. Manau, buržuazinėse šalyse tekst
panaudoti naujesnius metodus.
KAZYS. Patarčiau.
PRANAS. Vis dėlto aš kai ką sužinojau.
KAZYS. Galimas daiktas. Kas atsitiko su Galiniu? Su tuo, kuris tave rekomendavo?
PRANAS. Prieš savaitę... berods, prieš savaitę jus sulikviduotas.
KAZYS. Vadinasi, jau tada jis buvo jūsų rankose?
PRANAS. Taip.
PIJUS. Dabar aš noriu su tavimi kalbėtis vienas, Kazy...
PRANAS. Nėra reikalo. (Pauzė, kurios metu PIJUS ir PRANAS stebi vienas antrą) Nėra reikalo.
Pasakiau: nėra reikalo. Supratai? (KAZIUI) Tu gudrus tipas. Man bus įdomu tave ištirti. Ar tavo
žmona tebėra čia?
KAZYS. Ji čia, be...
PIJUS. Pažadėjau ją paleisti. Ji man nereikalinga. Ji tuojau išvažiuos.
PRANAS. Ji neišvažiuos. Ji bus reikalinga.
PIJUS. Klausyk, drauge Pranai. Tu lendi ne į savo reikalus. Girdi, drauge Pranai. Išeik iš mano
kambario. Aišku?
PRANAS. Girdžiu, drauge Pijau. Ir aš neišeisiu iš tavo kambario, kol tau paskambins draugas
Ignatovas. Ir ponia Elena neišvažiuos iš čia. Ji lauks, kol paskambins draugas Ignatovas. Aišku?
PIJUS. Išeik arba aš išmesiu tave!
PRANAS. Aš būsiu čia, kol tau paskambins draugas Ignatovas. Tiesa, aš įsakiau apačioje nieko
neišleisti.
PIJUS. Kieno vardu?
PRANAS. Draugo Ignatovo. (Pauzė)
PIJUS. Įvyko mažas nesusipratimas, Kazy. Teks palaukti telefono. (Šypsosi) Matai, ir NKVD
neišvengia intrigų. (Šypsosi) Mes esame įstaigoje.
KAZYS (tyliai). Mes esame pragare, o pragaras taip pat įstaiga. Ar galiu pamatyti Leną?
PRANAS. Ne.
PIJUS. Gali pamatyti Leną. Eime. (Juodu eina, ir PRANAS užstoja jiems kelią. Telefono skambutis.
PIJUS eina prie stalo, sėda, pasiima telefono ragelį) Zdes Pijus Karnavičius... Ja slušaju... (Jis
klausosi, jo kairė ranka pakyla, ir jis ją sugniaužia į kumštį. Tada trenkia kumščiu į stalą) Ja ne
mogu, ja ne mogu, slyšiš, tovarišč Ignatov... Pozvolte vam raskazat... (Jis nutyla ir klauso) Tovarišč
Ignatov...

Jis rėkia į ragelį, nors visiems aišku, kad Ignatovas nutraukė pasikalbėjimą. Pijus padeda ragelį ant
stalo. Atsikelia ir beprasmiškai eina per kambarį. PRANAS prieina prie stalo ir padeda ragelį į vietą.
PIJUS apsisuka ir eina prie PRANO.

PIJUS. Tu... tu... tu.. tu... tu paskirsi tardymo būdą. Noriu sužinoti, kokį būdą tu paskirsi. Aš noriu
žinoti, kokį būdą tu paskirsi. Aš labai noriu žinoti. Girdi? Tučtuojau noriu žinoti.
PRANAS (ramiai). Skiriu „psichologinį“ būdą. Berods, prieš dvi savaites šituo būdu sutvarkėme
Vaineikį.
PIJUS. Svolačius, svolačius, svolačius, svolačius...
PRANAS. Tau kenkia likeris. Gerk vodką, ji lengviau trenkia per smegenis. Aš išeinu, drauge
tardytojau. Ir grįšiu sužinoti rezultatų. (Eina į koridoriaus duris. PIJUS užstoja jam kelią)
PIJUS. Tu neišeisi. Tu esi svolačius. Girdi? Paprastas svolačius. Tu nori mane sulikviduoti. Štai ko
tu nori. Pasilik ir sėdėk čia. Sėdėk čia, svolačiau.
PRANAS (ramiai). Ateisiu sužinoti rezultatų. Susivaldyk, drauge tardytojau. Iš tavęs lipa jaunystės
anarchizmas. Man įdomu, ką apie tave papasakos tavo buvę draugai anarchistai, pramonės komisaro
padėjėjas Katkus ir universiteto lektorius Sereiva.
PIJUS. Tu jau sužinojai.
PRANAS. Jau. (Švelniai) Susivaldyk, Pijau. Draugas Ignatovas nori tave išbandyti. Visi komunistai
išbandomi. Pravesk psichologinį tardymą ir nugalėk. Sužinok ginklų sandėlio adresą. Mes
pamiršime praeitį.
PIJUS. Bet kodėl šituo būdu? Pasakyk man, kodėl šituo? Turiu pakankamai geresnių. Jų pagalba
išgausiu...
PRANAS. Nekritikuok draugo Ignatovo.
PIJUS. O jeigu man nepasiseks? Pasilik čia, pats pamatysi, kaip bus sunku. Šitas atsitikimas –
nepaprastas. Tu žinai ir todėl išeini. Noriu, kad būtum liudininkas, ir jeigu aš pralaimėsiu...
PRANAS. Jeigu tu šitaip galvoji, aišku, pralaimėsi. Vadinasi, tu netikęs tardytojas. O netikęs todėl,
kad neišrovei iš šaknų buržuazinio sentimento. Jei tu vidiniai supuvęs, tu negali būti NKVD
tardytoju. Tokia yra draugo Ignatovo nuomonė. Linkiu tau sėkmės, Pijau. (Eidamas pro KAZĮ) Tu
man patinki, Kazy. Gaila, kad tu ne mūsiškis. Man labai įdomu, kaip tu atrodysi po tardymo. (Prie
durų Gal judviem ir neprireiks tardymo. Gal susitarsite draugiškai, buržuaziniai, likerį
begurkšnodami. (Išeina į koridorių. PIJUS eina prie stalo, lenkiasi)
KAZYS. Koks šitas būdas? (PIJUS išsitiesia ir tyli) Koks šitas būdas?
PIJUS. Tau rūpi „psichologinis“ būdas?
KAZYS. Taip. Turiu padėjėjus. Jie paeiliui prievartaus Leną, o tu žiūrėsi. Tu ilgai žiūrėsi. Jei
nepasakysi adreso. (Rodo antrąsias duris) Štai aname kambary, o tu būsi čia ir durys bus atdaros. Tu
matysi viską ir girdėsi viską. Tu žiūrėsi, žiūrėsi ir pagaliau neišlaikysi. Dabar tau aišku, kodėl reikia
pasakyti adresą.
KAZYS. Tu pažadėjai ją išleisti. Atsimeni, Pijau. Tu pažadėjai. O dabar nutarei tardyti prieš savo
valią. Mes visi trys turime iš čia išeiti. Kitaip tu žuvęs kaip ir mudu. Argi tu nesupranti? Aš pasakiau
Pranui: jis mane išprovokavo, pasakiau – buvai anarchistas. Jie nutarė ir tave sunaikinti. Jie visur
naikina prie jų prisiplakusius žmones. Jie pasitiki tik savaisiais – rusais.
PIJUS. Mes negalime iš čia išeiti. Ignatovas įsakė, rūmai uždaryti iki sekančio parėdymo. Tu klysti,
Kazy. Jie nebe pirmą kartą mane bando. Šitas bandymas pats sunkiausias ir, aš tikiu, paskutinis.
KAZYS. Tu nori save prigauti. Nejau tu neperkandai Prano? Klausyk, aš tau papasakosiu, kaip jis
elgėsi laisvėje ir kameroje.
PIJUS (rėkia). Tylėk! Nenoriu! Tylėk!
KAZYS (vaikščioja kambariu. Staiga sustoja). Aš suradau išeitį. Tu įsakysi sušaudyti mus arba...
pats nušausi. Aš sukelsiu sąmyšį, tu įsikarščiuosi ir nušausi mus prie liudininkų. (PIJUS sėdi
negirdėdamas) Pijau, aš prašau tavęs. Pijau, mielas, senas drauge! Aš labai prašau tavęs!
PIJUS. Jei tu nepasakysi adreso, pradėsiu tardymą.
KAZYS. Tu bilai. Tu esi bailys. Vargšas bailys. Bailiai neužkariauja pasaulio.
PIJUS. Jei tu nepasakysi adreso, pradėsiu tardymą.
KAZYS. Pradėk nuo manęs. Gerai? Aš pasiryžęs nepasakyti, bet aš pirmą kartą pergyvensiu jūsų
tardymą. Gal aš neišlaikysiu, gal kankinimai privers mane pasakyti. Pradėk nuo manęs, Pijau,
pradėk nuo manęs, Pijau, aš prašau tavęs, aš labai prašau tavęs, girdi, Pijau, ar tu girdi?
PIJUS. Jei tu nepasakysi adreso, pradėsiu tardymą.

KAZYS stveria kėdę ir teškia ją į sieną. Kėdė subyra.

PIJUS (nekrustelėjęs). Ar pasakysi adresą? (KAZYS tyli). Adresą.

KAZYS. Ne. (PIJUS eina prie pirmųjų durų, atrakina jas) Noriu matyti Leną.
PIJUS. Ne.

Išeina. Uždaro duris. Tarkšteli raktas. Pasigirsta žmonių balsai, bet jie neryškūs, prislopinti ir, nors
KAZYS įtemptai klausosi, jis negirdi ELENOS balso. Staiga užstoja tyla ir tuo pasigirsta skardus
ELENOS klyksmas, kurs nutrūksta, tarytum kas jai užčiauptų burną. KAZYS šokia prie pirmųjų
durų, daužo jas, bet durys nepasiduoda. Tada šoka į antrąsias duris ir plačiai jas atidaro. Tarpdury
stovi PIJUS.

PIJUS. Netriukšmauk. Jei tu blaškysies, jie suriš tave, ir tu vis vien žiūrėsi. Nėra prasmės. (Eina prie
rašomojo stalo. Eidamas stabteli valandėlę ties patefonu. Tada pažvelgia į KAZĮ, kurs stovi prie
plačiai pravertų durų) Štai ji guli paruošta tardymui. Jie užkimšo jai burną, bet vėliau atkimš, ir judu
pasišnekėsite. Matai tuos snukius. Jie visi tyli, aš įsakiau pradžioje tylėti. Šitas pradės pirmas. Aš
pakelsiu ranką, ir jis pradės. Įsakyk, ir aš pakelsiu ranką, Kazy. Įsakyk, Kazy.
KAZYS. Ar tu žmogus?
PIJUS. Dabar aš NKVD tardytojas. O tu?
KAZYS. Aš noriu būti žmogum, labai noriu būti žmogum, žmogum, žmogum, žmogum, žmogum,
noriu, noriu, žmogum. (Jo veidas susiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros, iš gerklės išsprūsta
kriokiantys garsai)
PIJUS (šaukia). Pakelkite jos galvą. Šitaip. Ir palaikykite. (KAZIUI) Dabar tu matai jos akis. Žiūrėk
į jos akis, Kazy, žiūrėk. Gerai įsižiūrėk. Paklausk jos, ji akimis tau atsakys.
KAZYS. Lena... aš noriu būti žmogum, girdi, Lena, Lena, katinėli rainas, Lena, aš negaliu, aš noriu,
negaliu, noriu, tu supranti mane, Lena, aš bijau bijoti, nežiūrėk taip, Lena...
PIJUS (tuo laiku atidaro patefono dureles, ištraukia plokštelę, uždeda ant skritulio) La Cumparsita...
Prieš aštuonerius metus, prisimeni? Buvo gražus vakaras, patefonas grojo, mėnuo švietė, judu
bučiavotės, paskui... Ir dabar ji guli, ir ji ne tavo, o jei tu pasakysi adresą, šito neatsitiks... Tu
pasakysi adresą, tu pasakysi adresą. (Jis įjungia adatą ir La Cumparsitos garsai pasklinda kambary)
Aš klausiu paskutinį kartą, ar pasakysi adresą? (KAZYS tyli). Aš laukiu. (KAZYS tyli, PIJUS
pakelia ranką)
KAZYS. Nustokit, nustokit!

Puola į duris. Staiga sutemsta. La Cumparsitos garsai pinasi, ir nuolatos grįžta pirmieji akordai,
tarytum plokštelį būtų grojama ne vieną kartą.
PABUDIMAS

Įjungiama šviesa. Durys į antruosius kambarius tebėra plačiai atvertos. Ten tamsa. Patefono adata
brūžuoja plokštelę. Kambario kampe, ant kilimo, guli ELENA. Ji paskubomis aprengta. PIJUS stovi
šalia valandėlę. Paskui atsiklaupia ties ELENA, paima jos ranką ir klausosi pulso. Paskui perbraukia
savo ranka per jos gerklę, lūpas, akis ir smilkinius. Atsistoja, eina prie kriukio, nukabina kailinius,
kepurę, ištraukia iš kišenės kailines pirštines. Grįžta prie ELENOS, vėl atsiklaupia, pirštines ir
kepurę pakiša jai po galva ir ją pačią užkloja kailiniais. Atsistoja ir kurį laiką klausosi, kol suvokia,
kad jo girdimi garsai – adatos brūžavimas. Eina prie patefono ir išjungia jį. Tada sėda į krėslą,
paima butelį ir, pamatęs, kad jis tuščias, pastato atgal. Į kambarį iš koridoriaus įeina PRANAS.
PIJUS nekreipia į jį dėmesio.

PRANAS (žvilgtelėjęs į gulinčią ELENĄ). Kas jai?

PIJUS. Ji nualpus.
PRANAS (abejingai). A... (Tiriamai žiūrėdamas) Kokie rezultatai?
PIJUS. Ji nualpus.
PRANAS (išeina pro antrąsias duris ir netrukus grįžta). Kur kiti?
PIJUS. Išsiunčiau apačion. Jie nebereikalingi.
PRANAS. Tu užbaigei?
PIJUS. Aš užbaigiau.
PRANAS. Kur Kazys? (PIJUS tyli). Draugas Ignatovas įsakė jam tučtuojau paskamtinti.
PIJUS. Aš neskambinsiu draugui Ignatovui.
PRANAS. Taip ir maniau. Todėl aš nuvažiavau pas jį ir gavau tikslias instrukcijas.
PIJUS (lyg atbudęs). Tu gavai tikslias instrukcijas, dar nežinodamas rezultatų?
PRANAS. Aš ir dabar nežinau rezultatų.
PIJUS. Kokias gi instrukcijas tau suteikė draugas Ignatovas?
PRANAS. Tu esi areštuotas. Man įsakyta tave saugoti, kol jis pats atvyks ir praves pirmąjį tardymą.
Šiuo metu jis posėdžiauja su maskviškiu draugu Dekanozovu. Posėdis baigsis maždaug už
valandos. Jei man netiki – paskambink.
PIJUS. Aš esu areštuotas, ir draugas Ignatovas praves pirmąjį tardymą... O jei aš išgavau ginklų
sandėlio adresą? Kas tada?
PRANAS. Vis vien tu esi areštuotas. Šis cirkas tebuvo priemonė.
PIJUS. Vadinasi... rezultatai jums nesvarbūs?
PRANAS. Gal iš dalies, bet ne iš esmės.
PIJUS. Ne iš esmės... Kas gi tada yra iš esmės?
PRANAS. Aš tau atsakysiu. Bet pirmiau tu papasakosi tardymo eigą. Suglaustai – prašyčiau.
(Žvilgterėjęs į ELENĄ) Šita, matau, patvarkyta. O tu ją užklojai, kad neperšaltų. Nėra reikalo,
radiatoriai šilti. Kur Kazys?
PIJUS. Aš jį nušoviau prieš keliolika minučių. Ir tada ji nualpo. Ji išlaikė visus bandymus iki galo.
Ji nualpo, kai aš Kazį nušoviau.
PRANAS. Kodėl tu jį?
PIJUS. Ji tik iš pradžių sukliko, ir mes jai užkimšome burną. Aš tiksliai vykdžiau „psichologinį“
būdą. Žinoma, Kazys puolė į kambarį, ir mes jį pririšome prie kėdės. Jis pririštas žiūrėjo, kaip jie
paeiliui... Mačiau, Kazys sekundėmis seno. Jo įdubo žandai ir patamsėjo poakiai, ir raukšlės iššoko
pirmyn, ir veidas pagelto, ir lūpos susiaurėjo. Staiga jis baisiai paseno. Stebėjau jo akis. Jos
nemirkčiojo. Jo veidas numirė. Ir paskui mes ištraukėme skudurus iš Lenos burnos, ir ji nerėkė, ji
ištarė du žodžius: „nesakyk adreso“. Ir ji visą laiką kartojo: „nesakyk adreso“. Ir kai jie užbaigė –
pradėjau Kazį tardyti. Ir jis rėkė kaip gyvulys, o ji tekartojo: „nesakyk adreso“. Ir paskui aš jį
nušoviau.
PRANAS. Kodėl?
PIJUS. Nežinau. Man pačiam neaišku. Ir ji nualpo.
PRANAS. Tu Kazį iš pasigailėjimo nušovei?
PIJUS. Galbūt.
PRANAS. Vadinasi, tu nesužinojai adreso.
PIJUS. Ne.
PRANAS. Teks man sužinoti.
PIJUS. Neįmanoma. Kazys nebegyvas.
PRANAS (juokiasi). Mano nuomonė pasitvirtino. Tu naivus tardytojas. Aš suimsiu Kazio
bendrininkus, du žino adresą. Tikiuosi, jie išsiplepės.
PIJUS. Tu būsi mano vietoje?
PRANAS. Taip. Draugas Ignatovas mane paskyrė.
PIJUS. Sveikinu. Dabar išaiškink man...
PRANAS (nutraukia). Paprastas daiktas. Buvau tavo padėjėjas, ir tu pavedei man suimti suokalbio
dalyvius. Man reikėjo visus suimti.
PIJUS. Tu pasakei: tik Kazys žino adresą.
PRANAS. Sumelavau. Žino dar du.
PIJUS. Tai buvo spąstai.
PRANAS. Tai buvo likvidacijos pradžia.
PIJUS. Ar seniai nuspręsta mane sulikviduoti?
PRANAS. Prieš porą mėnesių aš nusprendžiau.
PIJUS. Panorai pats šitos kėdės?
PRANAS (linksmai). Žinoma. Bet man reikėjo tavo nuodėmių. Prisipažįstu: sunku buvo jas išknisti.
Bet aš užuodžiau, kad Kazys ir tu – draugai. Man velniškai pasisekė. Šiandien kameroje Kazys
pasakė: praeity priklausei anarchistams. Šito užtenka. Jei neprisipažinsi – prisipažins kiti: Sereiva ir
Katkus. Supranti, brangus drauge. Šitas tardymas buvo tavo paties tardymas. Jei tu išgautum adresą,
vis vien aš čiupčiau tave už praeitį. Bet tu palūžai betardydamas. Tu neišgavai adreso ir iš
pasigailėjimo nušovei Kazį. Aš pavartojau psichologinį būdą ir neapsirikau. Šitaip tu pražuvai,
brangus drauge. Tu nesi doras tardytojas.
PIJUS (ramiai). Tu sakai, aš nesu doras tardytojas. (Paima nuo stalo bylą, varto ją ir ištraukia
popieriaus lakštą) Čia surašytas pusmečio balansas. (Valandėlę tyliai skaito) Per pusę metų aš
ištardžiau šimtą dešimtį žmonių. Aname kambary. Aš ir mano padėjėjai. Aš prisiklausiau įvairiausių
riksmų. Falcetinio cypimo, kai žmogus dar valdosi; skardaus klyksmo, kai nebeišlaiko kančios; ir
duslaus kriokimo iš pilvo, kai pradeda netekti sąmonės. Žmonės man bučiavo kojas, jie bandė mane
mušti, ir (pasižiūri į popieriaus lakštą) penkiolika išėjo iš proto. Šimtas dešimt lavonų per pusmetį.
Aš miegodavau keturias valandas, valgiau velniai žino kada, netekau svorio ir apetito. Aš jaučiausi
kaip asketas, kaip viduramžių inkvizitorius. Aš neturiu asmeninio gyvenimo. Aš tik tarnauju.
Šventai komunizmo idėjai tarnauju. O tu sakai, aš nesu doras tardytojas? Argi vienas iš
pasigailėjimo užmuštasis persveria šimtą dešimtį užmuštų be pasigailėjimo? Aš suklupau tik vieną
kartą. Ir tik todėl, kad tu pakišai man koją. (Įdeda lakštą atgal į bylą) Tu klysti. Aš esu doras
tardytojas.
PRANAS. Ir vis dėlto tu negali būti NKVD tardytoju. Tu atlikai savo misiją ir dabar turi pasitraukti.
O NKVD tardytojai neišeina į pensiją. Jie miršta.
PIJUS. Bet kodėl, pasakyk, kodėl?
PRANAS. Tu esi tardytojas mėgėjas. Taip, tu parodei aukštas kvalifikacijas, ir tave pripažino kurį
laiką. Kol mes dar naujokai šiame krašte buvome. Bet dabar mėgėjus pakeis profesionalai. O
profesionalais tegali būti rusai arba rusiškojo komunizmo auklėtiniai. Tu ne iš jų. Tu išaugai
buržuazinėje Lietuvoje, ir į komunizmą tave pastūmė literatūrinė romantika. Tu matei kapitalizmo
ydas ir išsvajojai išsigelbėjimą mumyse. Ir nubraukęs kai kuriuos jausmus ir pažiūras, sąžiningai
tarnavai mums. Bet užteko atsirasti tavo jaunystės draugui ir mylimai, ir tu staiga kapituliavai.
Nesvarbu, jei šį kartą būtumei laimėjęs. Tu pralaimėtum kitą kartą. Tavyje glūdi jaunystės
atavizmas, ir jis vis vien prasiveržia. Tu buvai anarchistas, tu neigei jaudindamasis ir šiandien
nuneigei savo pareigas. Todėl esi areštuotas ir todėl tau tenka pasitraukti.
PIJUS. Ar Ignatovas žino tavo provokacijas?
PRANAS. Tu nori išsisukti mane demaskuodamas. Be reikalo. Šitos provokacijos leidžiamos mūsų
tarnyboje. Šitoje tarnyboje vienas antrą provokuoja. Svarbu – rezultatai. Aš pasiekiau rezultatų ir
esu laimėtojas. Aš geriau ištreniruotas už tave. Aš esu bejausmis. Taip, aš egoistas ir darau karjerą,
bet mano egoizmas – legalus. Mano egoizmas tarnauja didžiajai komunizmo idėjai. (Pauzė) Tu esi
neblogas bernas, ir aš pasistengsiu, kad tu lengvai numirtum. Mes atsižvelgsim į tavo nuopelnus. Iš
tikrųjų šimtas dešimt sulikviduotųjų kalba tavo naudai. Aš mielai išgerčiau su tavim. Tik ne šito
saldaus birzgalo. Aš mielai išgerčiau su tavimi vodkos. (Vaikščioja po kambarį) A, mielas drauge,
šiandien juntu savyje pakilimą. Buržuaziniai jis vadinasi dvasinė ekstazė, ar ne, mielas drauge?
Tarytum aš vėl Kremliuje. Juk mes laimime, Pijau, visais frontais laimime. Šiandien mūsų Lietuva,
Latvija, Estija, rytoj mūsų bus Lenkija, užporyt Vokietija. Mūsų žmonės sėdi visame pasaulyje, ir
šitokių literatūrinių svajotojų kaip tu – pilna visame pasaulyje. Jie valo mums kelią, jie laukia mūsų.
Mūsų – rusiškųjų komunistų. Ir mes ateisime. Mes visur įeisime. (Sustoja vidury kambario priešais
stalą ir Stalino portretą. Valandėlę stebi Staliną) Didysis tautų vadas – draugas Stalinas. Mačiau jį
kartą Kremliuje. Jis mus pakvietė prieš invaziją į Lietuvą. Ir kiekvienam padovanojo po keletą
žodžių. Man jis pasakė: „Girdėjau, esu gudrus, drauge. Laikykis ir neparkrisk“. Aš ir neparkrisiu,
drauge Stalinai.
PIJUS. Manai, neparkrisi?
PRANAS. Ne, Pijau. (PIJUS atidaro vieną stalčių. Įkiša į jį abi rankas. Tuo pačiu metu PRANAS
ištraukia iš švarko kišenės pistoletą ir nutaiko į PIJŲ) Ko tu ieškai?
PIJUS (ramiai). Ieškau vodkos. Ko taip išsigandai, drauge Pranai? Tu norėjai vodkos. Štai ji.
(Ištraukia kairiąja ranka butelį vodkos ir pastato ant stalo) Mudu išgersime po taurelę.
PRANAS. Atleisk, bet mes esame budrūs.
PIJUS. Atleidžiu. Manau, tai paprastas nerviškumas. (PRANAS nuleidžia pistoletą) Prie vodkos
reikia užkąsti. Stalčiuje guli žuvies konservai. (Vėl įkiša kairiąją ranką į stalčių)

Staiga jo dešinėje rankoje blyksteli pistoletas ir beveik tuo pačiu metu pasigirsta du šūviai. PIJAUS
kulka pataiko PRANUI į krūtinę, ir šis nuvirsta. PRANAS iššauna pavėluotai, jo kulka įsminga į
Stalino veidą. Sudūžta stiklas, kulka išdrasko drobę ten, kur buvo nosis, todėl geraširdiškas veidas
primena kaukolę. PIJUS įdeda pistoletą vėl į stalčių, eina prie PRANO, atsiklaupia ties juo ir
valandėlę stebi jį.

PIJUS. Vis dėlto tu pakritai, mielas drauge. Parkritai ir nebegali atsikelti. Net ir garantuoti
komunistai miršta. (Paima PRANĄ ant rankų ir atsikelia su juo) Tu esi šimtas vienuoliktas.
Norėčiau tave paklausti. Kodėl tu pralaimėjai? Juk tavo laimėjimas buvo – gyvenimas. Nelaimingas
atsitikimas? Ar nelaimingas atsitikimas, įskaitytas komunizmo triumfe? (Išneša PRANĄ į pirmąjį
kambarį. Netrukus sugrįžta, prieina prie stalo, atkemša butelį, įpila degtinės) Aš sumelavau. Neturiu
žuvies konservų. Geriu be užkandžio į tavo bejausmę sielą, Pranai. (Geria)

ELENA atsigauna iš lėto, ir PIJUS nepastebi, kaip ji tyliai nubraukia kailinius ir atsisėda grindyse.
Iš jos krūtinės išsprūsta duslus atodūsis. Tada PIJUS atsisuka į jos pusę.

ELENA. Aš gyva?

PIJUS įpila į stiklinę truputėlį degtinės ir paduoda ELENAI.

PIJUS. Gerk. (ELENA išgeria. PIJUS paima iš jos stiklinę, grįžta prie stalo, vėl įsipila degtinės ir
išgeria) Man rodos, pradedu pasigerti. Man svaigsta galva. Girdi, Lena? Man svaigsta galva.
ELENA keliasi. PIJUS prieina prie jos, ištiesia ranką.

ELENA. Neliesk. (Ji sunkiai atsikelia, eina prie stalo, sėda) Ar aš girdėjau naują šūvį, ar tai buvo...
(Ji nervingai pasisuka kėdėje)
PIJUS. Sėdėk ramiai, Lena. Tu girdėjai naują šūvį. Čia aš tokį Praną...
ELENA (neramiai žiūri į atdaras duris) Jie ten?
PIJUS. Ne. Aš juos išsiunčiau apačion. Mudu vieni, Lena.
ELENA (lūpom). Aš viena... Kur Kazys?
PIJUS. Lena...
ELENA. Aš prisimenu. Kur jo lavonas?
PIJUS. Apačioje, rūsy.
ELENA. Noriu, kad įsakytum jį palaidoti. Tu atiduosi Kazio lavoną seseriai. Ji gyvena...
PIJUS. Aš nebegaliu įsakinėti. Aš baigtas. Iš šitų rūmų nevalia išeiti. Esu areštuotas ir laukiu, kol
mane suims.
ELENA. Neišgavai adreso?
PIJUS. Ne vien dėl to. Jie nutarė: aš nebereikalingas.
ELENA. A, suprantu. Ponas pakaria seną šunį.
PIJUS. Nesityčiok, Lena. Mudviem liko mažai laiko. Netrukus mudu mirsime.
ELENA. Nenoriu su tavimi mirti. Mirsiu viena.
PIJUS. Tu numirsi prieš mane.
ELENA. Ačiū. Tu mane nušausi?
PIJUS. Ne. Tu girdėjai paskutinius šūvius. Turiu paslėpęs ciano kalio tabletę. Ją atėmiau iš vieno
tardomojo. Kodėl ją paslėpiau tada? Neaišku. Nujautimas? Galimas daiktas. Ją padalysiu pusiau.
Jos užteks abiem. (Įsipila degtinės ir geria). Dabar aš girtas. Tuojau nusigersiu kaip kiaulė.
(Šypsosi) Pusę metų negalėjau pasigerti, o dabar iki mirties negalėsiu išsipagirioti. Pusiausvyros
dėsnis, anot Kazio? Tik šitie svarsčiai tesveria kelis gramus, o anie svėrė tonas. Tūkstančius tonų.
ELENA. Tave kankina sąžinė?
PIJUS. Ne, aš esu tuščias ir girtas. Aš nebesu aš. Kažkas išėjo ir nebesugrįš. Gal iš manęs išgaravo
tardytojas Karnavičius ir pasiliko jaunikaitis Pijus? Aš jaučiuosi kaip tada pas Gluchą, karčemoje,
kur svajodavau apie tave. Ne, tada nebuvau tuščias. Gal aš meluoju, Lena? Gal esu tik girtas. Ir
jeigu išsipagiriočiau... (Šypsosi) Bet aš niekados neišsipagiriosiu. Aš būsiu amžinai girtas. (Ima
butelį)
ELENA. Man rodos, tu bijai?
PIJUS (stato atgal butelį). Bijau? Ko aš turiu bijoti?
ELENA. Tu bijai manęs.
PIJUS (ilgai žiūri į ją). Tavęs? (Lyg mokindamasis) Aš bijau tavęs, aš bijau tavęs, aš bijau tavęs...
ELENA. Ką jautei, kai tardei mudu? Ko tyli? Atsakyk. Atsakyk, aš klausiu. Kai jie mane, ir kai tu
Kazį? Atsakyk, ką tu jautei? Ir kai užgrojai La Cumparsitą. Ką jautei? (PIJUS ima butelį) Negerk.
Noriu su blaiviu kalbėti. Tu ir numirsi blaivus, tu bijodamas numirsi. Negerk, Pijau, negerk.
(Prieina prie stalo, paima PIJUI iš rankos butelį) Čia yra vandens? (PIJUS linkteli galva) Šitas
butelys paskutinis? (PIJUS linkteli galva)
ELENA (staigiai apverčia butelį, ir degtinė išsipila ant kilimo). Štai ir nebeturi palydovo. Tik mane
turi, tik mane. Aš nieko tau nesakysiu, Pijau. Aš tylėsiu ir žiūrėsiu į tave, ir tu negalėsi užsimerkti.
Kiek mudviem liko laiko?
PIJUS (sunkiai). Gal pusvalandis.
ELENA. Labai daug, pasiutusiai daug, Pijau. Pusę valandos nenuleisiu nuo tavęs akių. Ir kai tu lauši
pusiau tabletę, nenuleisiu akių, ir kai įpilsi vandens, nenuleisiu akių, ir išgersiu, ir nukrisiu, ir tu
pasilenksi, ir aš nenuleisiu nuo tavęs negyvų akių. Tu turėsi pasilenkti, Pijau, aš įsakau tai, tu
atsiklaupsi prie manęs ir, žiūrėdamas į mano akis, išgersi savo vandenį. Ir kai sąmonė apleis tave,
paskutinis daiktas, kurį pamatysi – bus mano akys. Ir tu būsi visiškai blaivus, velniškai blaivus. Jau
ir dabar esi blaivus, ar ne, Pijau, juk esi blaivus. Pasižiūrėk į mane, Pijau, aš įsakau, girdi, aš įsakau.
PIJUS (rėkia). Nustok, nustok! Lena, nustok!
ELENA (pratrūksta ilgu juoku). Koks tu silpnas, Pijau, Dieve mano, koks tu silpnas! Tu drąsiai
nukankinai daugybę žmonių ir staiga mano plepalų išsigandai. Nebijok, mažulėli, aš nežiūrėsiu į
tave, aš leidžiu tau užsimerkti. Ir jeigu nori, laužk tuojau perpus tabletę, aš sutrumpinau terminą.
Man labai gaila, kad išpyliau tavo degtinę. (PIJUS žiūri į ją nejudriomis akimis). Nespoksok,
nereikia. Jei aš neapkęsčiau tavęs, tu atkentėtum. Bet aš juntu tik pasididžiavimą. Kaziu ir savimi.
Mudu esame laimėtojai ir mudu amnestuojame tave. Gaila, kad negali pabėgti. Norėčiau, kad tu
gyventum. Nežudytum ir gyventum.
PIJUS. Mudu negalime pabėgti, Lena. Iš rūmų mūsų neišleis.
ELENA. Aš ir nebėgčiau. Laimėtojai neturi teisės gyventi. Jie laimi ir miršta. O jei gyvena – būna
juokingi. Tu turbūt stebies, kad išmokau kalbėti. Aš aname kambary išmokau. Man iš pradžių buvo
baisu, labai baisu, Pijau. Paskui pamačiau Kazio veidą, ir tik jo veidą temačiau. Ir tada pajutau kitą
baimę, pasiutusią baimę, kad jis neprisipažintų, ir aš negalėjau nieko pasakyti, jūs užkimšote man
burną. Ir aš akimis šaukiau: „nesakyk adreso“, ir kai jūs ištraukėte skudurus, tik du žodžius
temokėjau: „nesakyk adreso“. Ir aš nebejutau, kaip jie, ir man nebuvo šlykštu... Aš nebegalvojau
apie save, kaip šitame kambary. Aš apie jį galvojau, ir pasijutau stipri, gal net už jį stipresnė. Ir kai
jūs laužėte Kaziui sąnarius ir gesinote papirosus jam į veidą, ir kišote adatas į panages, ir kai aš
girdėjau, kaip jis rėkė, aš žinojau tik „nesakyk adreso“, ir mačiau Kazio akis, ir supratau, jis tik iš
skausmo rėkia, jis nebijo, ir mudviem nereikia kalbėti, ir aš visą laiką turiu kartoti „nesakyk
adreso“. Ir kai tu išplėšei vienam iš diržo pistoletą ir įrėmei į pakaušį, aš supratau: Kazys ir aš
nugalėjome. Mudu nepasakėme adreso.
PIJUS. Jie vis vien sužinos.
ELENA. Bet m u d u jo nepasakėme. Todėl mudu laimėtojai. O tu pralaimėjai, Pijau. Aš tau
nepavydžiu. Tau nėra lengva, numirti pralaimėjus.
PIJUS. Aš su tavim numirsiu, Lena. Gal daugiau man nieko nereikia. (Sau) Aš blaivus, ir man
skauda galvą.
ELENA. Ir aš turiu pakeisti degtinę. Neapgaudinėk savęs, Pijau.
PIJUS. Tu nieko nepakeisi. Tu esi tu, ir aš myliu tave. Ir aš niekad nepabučiuosiu tavęs ir niekad
neturėsiu tavęs. O aš nuolatos apie tai galvojau. Ir dabar mudu susitikome prieš mirtį. Kaip baisiai
artimi žmonės. Aš pralaimėjau, Lena. Kai pamačiau tave šiame kambaryje, jau tada pralaimėjau. Ir
tardžiau jus be reikalo. Ar Kazys pasakytų adresą, ar ne, rezultatai būtų nesvarbūs. Aš pralaimėjau,
nes išdrįsau jus tardyti. Aš neturėjau teisės jūsų tardyti, nes abu mylėjau. (Jis paima nuo stalo tuščią
butelį ir įdeda jį į stalčių. Kramto nagus)
ELENA. Vėl kramtai?
PIJUS. Kramtau. Aš nemoku taip... be baimės, be vilties, be nieko... perlaužiama pusiau tabletė, į
stiklinę įpilamas vanduo... sakysime, pusė stiklinės vandens ir... (Jo žvilgsnis užkliūva už raštų ant
stalo. Jis ima bylą) Kadaise vartydavau maldaknygę. Ten viskas buvo surašyta... Dievas Tėvas...
Sūnus... gerbk tėvą ir motiną... nežudyk, pasninkauk, šventadienius švęsk... Šventoji Marija,
melskis už mus, Švenčiausioji Jėzaus Širdie, pasigailėk mūsų... (Įsistebeilijęs į vieną lapą) ČIa taip
pat viskas surašyta... Kamera Nr. 11, Juozas Girdeikis, ir prierašas... pasigailėti ir išsiųsti į Sibirą, jei
pasirašys mūsų padiktuotą prisipažinimą... Kamera Nr. 12... Albinas Matulis... sunaikinti po ilgo
tardymo... Kamera Nr. 14... (Nori sviesti bylą, bet susivaldo ir vėl pasižiūri) Kazio kameroje sėdi
kunigas. (Skaito) Pakliuvo per apsirikimą, likviduoti. (Padeda bylą ant stalo) Tau reikalingas
kunigas, Lena?
ELENA. Man nereikalingas kunigas. Bet jei jis sėdėjo su Kaziu, norėčiau jį matyti. Ne, aš nenoriu
jo matyti, aš... (Pravirksta. Ji verkia kūkčiodama, kaip mažas vaikas) Aš negaliu, aš nenoriu nieko
matyti. Tikrai, aš labai stipri ir... aš verkiu. Laimėtojai turi tučtuojau mirti, kitaip – jie verkia. Bet aš
labai, aš labai stipri...
PIJUS. Lena! (ELENA pažvelgia į jį) Lena, aš žinau, aš neturiu teisės, bet... pasigailėk manęs. Leisk
numirti su tavimi kartu. Aš negaliu, aš nemoku vienas.

ELENA žiūri, ir jos veidas abuojas.

ELENA. Duok man tabletę. Ir atvesk kunigą.

PIJUS. Tu palauksi manęs?
ELENA. Tabletę! (PIJUS atsisega švarką, iš šoninės kišenės išsitraukia piniginę ir išima iš jos į
popierėlį suvyniotą tabletę) Duok man ją. (PIJUS duoda ELENAI tabletę) Stiklinė ant stalo. Kur
vanduo?
PIJUS (rodo antrąsias duris). Aname kambary. Vandens kranas prie pirmojo lango.
ELENA. Aš prisimenu vandens kraną, tik... ten tamsu.
PIJUS. Elektros įjungtukas...
ELENA. Nereikia elektros.
PIJUS. Atitrauk užuolaidas, lauke šviečia mėnuo.
ELENA. Gerai. Atnešk man rankinuką. (PIJUS išeina pro pirmąsias duris ir tučtuojau grįžta su
ELENOS rankinuku. Paduoda jai) Dėkui.
PIJUS. Tu palauksi manęs?
ELENA. Aš būsiu aname kambary. Kazio kambary. Judu valandėlę netrukdykite man.
PIJUS. Aš suprantu.
ELENA. Eik.

PIJUS išeina į koridorių. ELENA atidaro rankinuką, išsiima pudrinę, veidrodėlį, lūpoms pieštuką ir
šukas. Ji sušukuoja plaukus, nusipudruoja ir nusidažo lūpas. Visus daiktus sudeda atgal į rankinuką
ir sutvarko suknelę. Paima stiklinę ir išeina į antrąjį kambarį. Pasigirsta atitraukiamų užuolaidų
šlamesys. Antrasis kambarys sušvinta žalsva šviesa. Užstoja tyla. Po valandėlės iš koridoriaus įeina
PIJUS ir KUNIGAS ANTANAS.

KUNIGAS ANTANAS. Sakote, šiame kambary... (Stebi kambarį ir daiktus, lyg pro sunkiai įžiūrimą
miglą)
PIJUS. Čia, kunige, ir ten. (Rodo antrąjį kambarį)
KUNIGAS ANTANAS (sau). Ir vis dėlto Kazys išlaikė. Nepasakė adreso?
PIJUS. Ne.
KUNIGAS ANTANAS (PIJUI). Kur ji?
PIJUS. Aname kambary. Ji prašė valandėlę netrukdyti jai. Gal... ji atsisveikina su Kaziu? Kai ji
baigs – mudu mirsime. (Pauzė)
KUNIGAS ANTANAS (žiūrėdamas į aparatą) Jūs grojote?
PIJUS. Jos mėgstamiausias tango. La Cumparsita.
KUNIGAS ANTANAS. Jūs tardėte grodamas?
PIJUS. Tardžiau mylėdamas.
KUNIGAS ANTANAS. Jūs man primenate vieną suklydusį. Sodo altanoje. (Sau) Aš kai ką pradedu
suprasti. Išlaikyti, išlaikyti! Mano Dieve, atleisk man, padėk man, leisk išlaikyti! (Pauzė)
PIJUS. Kodėl taip tylu ten? (Pusbalsiu) Lena... (Garsėliau) Lena! (Įbėga į antrąjį kambarį. Po
valandėlės) Kunige!

KUNIGAS ANTANAS eina paskui. Įžiebiama elektra.

KUNIGO ANTANO BALSAS. Užgesink.

Elektra užgesinama, vėl iš kambario sklinda mėnulio šviesa. Grįžta PIJUS, KUNIGO ANTANO
prilaikomas.

PIJUS. Ji prigavo mane. Nepasiėmė kartu.

KUNIGAS ANTANAS. Ji prigavo pati save. Ji nedrįso išlaikyti. Gailestingasis Dieve, nenuteisk
jos! Atleisk jai už nežmonišką kančią!
PIJUS. Ji nukrito viena. Matei, kunige, ji nukrito. Aš pabučiavau jos lūpas. Jos dar šiltos ir drėgnos.
Mudu bučiavome vienas kitą, ir mudu nei karto nepasibučiavome. (Išsprūsta iš KUNIGO ANTANO
rankų ir vaikščioja kambariu) Aš vienas, vienas...
KUNIGAS ANTANAS (įdėmiai stebėdamas Pijų). Gal jūs galite ir mane sulikviduoti?
PIJUS. Jus? Ne. Negaliu. Aš net savęs nebegaliu sulikviduoti. Stalčiuje guli užtaisytas ginklas. Jei
norite...
KUNIGAS ANTANAS (nutraukia). Jūs nebegalite?
PIJUS. Ne. Aš esu pavardė, raumenys, mintys, bet manęs nebėra. Gal jūs galite man padėti, kunige?
Paliepkite man, įsakykite.
KUNIGAS ANTANAS. Kadaise aš maniau, kad didelis tikėjimas leidžia griežtą įsakymą. Bet aš
suklydau, ir mano Dievas apleido mane. Aš įsakiau savo seseriai, ir ji žuvo. Aš tegaliu atsakyti tik
už save. Ir aš suprantu didžiausius atsiskyrėlius. Aplinkui dykuma, ir tavo Dievas tavyje. Ir kai ju
pajusi Jį, tavo tikėjimas ištirpins žodžiu ir įsakymus, ir tebus meilė. Tu mylėsi Jį, save ir savo
artimą. Prašyk jo malonės. Didelė šviesa nusileido ant manęs, kai sužinojau – Kazys išlaikė, ir aš
ramesnis, ir aš noriu melstis, ir aš nebegirdžiu žingsnių. Man Dieve – padėk man išlaikyti! (PIJUI)
Jei nori – sek mane. Jei tau padės.
PIJUS. Noriu, kunige.
KUNIGAS ANTANAS. Gerai. Mudu melsimės už juos.
PIJUS. Mudu melsimės.
KUNIGAS ANTANAS. Sakai, ta plokštelė jos mylimiausia?
PIJUS. Taip.
KUNIGAS ANTANAS. Užgrok tyliai. (PIJUS įjungia aparatą. Pasigirsta prislopinta La
Cumparsita) Tėve mūsų, kuris esi danguje...
PIJUS. Tėve mūsų, kuris esi danguje...
KUNIGAS ANTANAS. Teesie šventas Tavo vardas...
PIJUS. Teesie šventas Tavo vardas...
KUNIGAS ANTANAS. Teateinie karalystė Tavo...
PIJUS. Teateinie karalystė Tavo...
KUNIGAS ANTANAS. Tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir ant žemės...
PIJUS. Tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir ant žemės...

Uždanga

New Yorkas, 1949-1950