U D K 884-31 A.

Krawczuk
KLEOPATRA
Kra-119 Wroclaw—Warszawa—Krakow—Gdansk, 1971

Ši knyga — anaiptol ne apysaka apie paskutinę Egipto

Vertė K A Z Y S U S C I L A
Redaktorius L E O P O L D A S S T A N E V I Č I U S
karalienę, kurių jau tiek daug parašyta. Tai tiesiog istorinis pa­
sakojimas, tiksliai ir ištikimai perteikiąs šaltinių duomenis. Apie
Kleopatrą, kaip apie moterį, jie veikiau ne itin daug byloja,
tačiau puikiai apibūdina epochą ir visą virtinę įdomių veikie-
su kuriais karalienę likimas suvesdavo labai dramatiškose at-
linkybėse. Nors knygoje vengiama bet kokių pagražinimų, l
a
patros likimo tragizmas — ambicijų didybė ir politinių pi ~
monių menkumas — čia pavaizduota labai ryškiai. Tačiau vals­
tybės silpnumas buvo visų pirma ankstesniųjų kartų valdovų,
ypač Kleopatros tėvo, palikimas; jam viešpataujant į Egipto
reikalus pirmąsyk įsikišo žmonės, kuriems vėliau buvo lemta
suvaidinti tokius lemtingus karalienės gyvenimui vaidmenis:
Cezaris ir Antonijus. Todėl ir apysaką dera pradėti nuo keis­
tų karaliaus Ptolemėjo, pravardžiuojamo Fleitininku, nutikimų.
-

© Zaktad Narodowy IMIENIA

OSSOLINSKICH Wydawnictwo,
4703010100—087 1971
igQ 91
M 852(08)—92 © Vertimas į lietuvių kalbą,
I S B N 5-417-00527-4 Kazys Uscila, 1992
 Pirma dalis
Kleopatros tėvo
dieviškumas ir aferos
TA-IMHOTEP KAPAS
O, jūs visi teisėjai ir mokslininkai, visi galingieji ir žymūs,
visi žmonės, kurie kada nors įžengsite į šį kapą, prieikite arčiau
ir pasiklausykite mano gyvenimo istorijos!
Aš gimiau chojako mėnesio devintą dieną, kai devintuosius
metus viešpatavo Aukštutiniojo ir Žemutiniojo Egipto faraonas,
abiejų kraštų valdovas, dievas, mylintis tėvą, dievas, mylintis se-
dievo Ra sūnus, diademos ponas, Ptolemėjas, tegyvena
J tus. Mūsų metų skaičiavimo būdu Ta-Imhotep biografija at­
taho ir Izidės numylėtinis, amžinai.
Dvidešimt trečiaisiais to paties valdovo viešpatavimo metais
»rio mėnesio pirmą dieną tėvas išleido mane už vyro. Mano
ponu tapo dievo Ptaho pranašas, dievo knygų namų raštininkas,
Rytų N a m ų pranašas, Memfio dievų tyrumo žynys, visų Aukš­
tutiniojo ir Žemutiniojo Egipto dievų ir deivių pranašas, Aukštu­
tiniojo Egipto karaliaus akis, Žemutiniojo Egipto karaliaus
ausis, antrasis po karaliaus statant džedo koloną, karaliaus skep­
tras šventyklose, dievo Gebo kunigaikštis vietininkas, už dievą
Totą skaitantis žynys, kartojantis dievo Chnumo žygį žynys,
tiesiai į didįjį dievą žvelgiantis žynys — vyriausiasis Memfio
žynys Pšereni-Ptahas, Petubasčio, kuris turėjo tuos pačius ti­
tulus, sūnus.
Triskart buvau nėščia ir kiekvieną kartą gimdžiau ne ber­
niuką, o mergaitę. Todėl maldavome šventojo sūnaus, stebuklin­
gojo ir maloningojo dievo Imhotepo, kuris yra Ptaho sūnus,
didybę. Jis išklausė mūsų maldas, pasigailėjo mūsų ašarų. Ap­
sireiškė vyriausiam žyniui sapne. Tarė:
— Liepk atlikti gražius darbus Anchtaujos šventykloje,
kur ilsisi mano kūnas!
Kai tik vyriausiasis žynys prabudo, puolė prie dievo majes­
toto. Taip pat tučtuojau davė įsakymus žyniams ir amatinin­
kams. Liepė atlikti šventykloje apdailos darbus. Jis pats atliko
gyvybės įkvėpimo dievo statulai apeigas ir atnašavo didelę au-
6
ką iš įvairių gerų daiktų. Sumokėjo amatininkams ir pradžiu­
gino jų širdis. O atsilygindamas už tai dievas lėmė, kad vėl tapau
nėščia ir pagimdžiau sūnų.
Jis gimė ępifio mėnesio penkioliktą dieną, aštuntą valandą,
šeštuosius metus viešpataujant karalienei, abiejų kraštų valdovei
Kleopatrai, kuri amžinai tegyvena ir tesidžiaugia savo sveika­
ta. Tai įvyko kaip tik nuostabaus dievo Imhotepo, kuris yra
Ptaho sūnus, šventės dieną. Džiaugėsi visi Memfio gyventojai.
Berniukas gavo Imhotepo vardą ir Petubasčio pravardę.
Miriau mechirio mėnesio šešioliktą dieną, šešioliktaisiais
santuokos metais. Mano vyras, Ptaho ir Ozyrio pranašas, vy­
riausiasis žynys Pšereni-Ptahas, nuvedė mane į Vakarų šalį.
Atliko visas man skirtas apeigas, derančias žymiems asmenims,
surengė gražias mano laidotuves ir paguldė miegoti į savo ka­
pą už Rakočio.
Taip apie savo gyvenimą pasakoja moteris vardu Ta-Im-
hotep. Užrašas ant jos kapo padarytas senovės egiptiečių ženk­
lais. Kaip daugelyje senovės pasaulio kraštų buvo įprasta, visos
datos buvo nurodytos atsižvelgiant į karalių viešpatavimo me­
rodytų taip.
Ji gimė 72 metais prieš mūsų erą. Ištekėjo už Pšereni-Pta-
ho, Memfio miesto vyriausiojo žynio, 58 metais, sulaukusi vos
keturiolikos metų. Bet senovėje, ypač Rytų šalyse, mergaitės
beveik visada anksti tapdavo žmonomis ir motinomis. Ta-Im­
hotep pagimdė vyrui tris dukras, o vėliau, 47 ar 46 metais, ir taip
trokštamą sūnų. Tačiau netrukus mirė — berods, 42-aisiais, bū­
dama trisdešimties. Ją palaidojo Aleksandrijoje, nes egiptiečių
užrašuose Rakotis reiškia kaip tik tą miestą.
Tačiau labiausiai originali ir įdomiausia antroji Ta-Imhotep
užrašo dalis. Mirusioji kreipiasi tiesiog į dar tebegyvenantį
savo vyrą:
— O mano broli, o mano vyre ir bičiuli, dievo Ptaho žy­
ny! Gerk, valgyk, svaiginkis vynu, mėgaukis meilės malonu­
mais! Linksminkis ištisas .dienas! Dieną ir naktį sek savo širdies
balsą! Neleisk, kad koks nors rūpestis galėtų prie tavęs priar­
tėti. Nes kas gi yra metai, kuriuos praleidžiame ne žemėje?
Vakarai — tai liūdesio ir gilios tamsos kraštas; jo gyven­
tojai ilsisi amžinu miegu. Jie nepabus pasižiūrėti savo brolių.
Nepamatys savo motinų ir tėvų. Jų širdys pamiršo savo žmonas
ir vaikus.
Man trūksta gyvybės vandens, kuris yra kiekvienos būtybės
maistas. Jis srūva tiktai tiems, kurie yra žemėje. Aš trokštu,
 /
^, j '
nors vanduo čia pat, šalia manęs. Jau išvis nežinau, kur esu,
iš kur įžengiau į šį slėnį. Paduok man tekančio vandens! Pasa­
kyk man: kad visad būtum virš vandens! Atgręžk mano veidą
prieš šiaurės vėją! Tik tada atvės mano kenčianti širdis.
Mirtis pašaukia kiekvieną. „Eik!" — štai mirties vardas.
Ir tučtuojau eina pas ją, nors širdys virpa iš baimės. Jos nepa­
žįsta joks dievas ir joks žmogus. Didieji taip pat yra jos ranko­
se — kaip ir maži. Niekas nepajėgs apsaugoti savo mylimųjų
nuo jos prakeikimo. Ji veikiau išplėš sūnų iš motinos glėbio negu
vienišą senį. Visi su baime meldžiasi jai, bet ji į nieką neatgręš
savo veido. Neateis pas tą, kuris jos šaukiasi. Neišklausys to,
kuris ją garbina.
Skaitant šiuos žodžius galima daryti tokias prielaidas.
Mirus žmonai, kuri pagimdė vieną sūnų, vyriausiasis žynys
Pšereni-Ptahas atsidūrė keblioje padėtyje. Velionės atminimas
reikalavo liūdėti, reikalavo gedulingos rimties. O, antra vertus,
reikėjo ir sau pačiam pasiteisinti, nes jį vis dar viliojo gyvenimo
malonumai. Turėjo į juos, tarp kitko, visas teises, nes buvo vy­
ras pačiame jėgų žydėjime. Vyriausiajam žyniui pagelbėjo sena
jo liaudies išmintis. Senovinės dainos pakišo jam protingą išeitį,
kuri atitiko ir gedulo rimtį, ir žmogaus širdies viliojantį šnabž­
desį. \ mirusios žmonos lūpas jis įdėjo mintis iš poemos, vadi­
namos „Arfininko giesme". Ji atsirado prieš dvidešimt amžių
iki Pšereni-Ptaho laikų, bet dažnai buvo perrašoma; išliko taip
pat net iki mūsų laikų, net ir keliais variantais. Štai vieno iš jų
turinys.
Kartos keičiasi vienos paskui kitas. Naujos vis užima nu­
einančių vietas, ir taip yra nuo pačių seniausiųjų laikų. Dievai,
kurie kadaise gyveno, ilsisi savo piramidėse. Iškiliausi taip pat
mirė ir palaidoti savo kapuose. Iš namų, kuriuos kadaise pasta­
tė, neliko nė pėdsakų. Pažiūrėk, kas nutiko tiems, kurie juos
statė! Girdėjau Imhotepo ir Hor-Džedefo žodžius, kuriuos žmo­
nės vis kartoja. Kur dabar jų namai? Sunyko jų sienos, nėra nė
pėdsakų, tartum jų niekada nė nebuvo.
Iš ano pasaulio niekas negrįžta. Niekas nepapasakos, kaip
atrodo mirusieji ir ko jie trokšta. Tad niekas nenuramins mūsų
širdžių, kol patys neiškeliausime ten, kur jie jau išėjo. Todėl
tegul vešliai žydi tavo troškimai! Tegul tavo širdis užmiršta lai­
dotuvių apeigas, kurios visvien neišvengiamos! Eik paskui savo
geidulius, kol esi gyvas. Ištepk mira sau galvą ir apsirenk švel­
niais lininiais audiniais, atsiduodančiais nuostabiais, dieviškais
kvapais. Gausink viską, kas tik tave džiugina, tavo širdis vien tuo
tegjfflfena. Tenkink visus savo troškimus, kaip liepia tau širdis,
8 9
kol ateis paskutinė diena. Nes Ozyris neišklausys nevilties aima­
nų, ašaros neišgelbės žmogaus nuo mirties. Linksminkis, links­
minkis be paliovos! Atmink, kad niekam nelemta pasiimti su
savimi savo turtų! O tie, kurie išeina, niekad nebegrįš!
Bet klystume manydami, kad tik Pšereni-Ptahas kartojo
liūdnas „Arfininko giesmės" mintis. Panašių skundųjr pretenzi­
jų galima aptikti daugelyje egiptiečių kapų užrašų. Štai ką sako
dievo Amono žynys, garbingasis Nebneteras, kuris į Vakarų šalį
iškeliavo bemaž tūkstančiu metų anksčiau už Ta-Imhotep:
Gyvenimo pabaiga yra liūdesys. Tu prarasi viską, kas iki
šiol buvo aplink tave. Tau priklausys tik tuštuma. Egzistuosi,
bet neturėsi sąmonės. Išauš diena, bet tau ji niekada neprašvis.
Patekės saulė, bet tu būsi paniręs į sapną ir nežinią. Tu trokši
gėrimo, nors jis bus visai šalia.
O juk šis pesimizmas yra gerokai neįtikėtinas, ypač Egipte;
šiame krašte mirusiųjų reikalai buvo laikomi pirmaeiliais. Jiems
buvo skirta tiek gyvų žmonių darbo! Faraonams iškilo pirami­
dės, uolose buvo iškertamos gilios kriptos, net ir ne itin turtingi
statydinosi tvirtus ir puošnius laidojimo rūsius. Tiems, kurie
išėjo į nebūtį, buvo aukojama daug vertingų daiktų, o jų palai­
kai — mumifikuojami. Susiformavo sudėtingas, brangiai kai­
nuojantis laidojimo ritualas. Jis buvo atliekamas visada, nes
niekas nedrįso nesuteikti savo artimiesiems šio paskutinio patar­
navimo.
Bet štai, tartum nepaisant mirusiųjų kulto, tartum ne tame
pačiame krašte, retsykiais pasigirsdavo nevilties ir abejonių bal­
sų. Jie šaukė, kad mirtis yra visko galas; ir viskas, ką žmogus
gali ir privalo padaryti — iki paskutinio lašo išsunkti gyvenimo
džiaugsmus, nes po to jo laukia vien naktis ir nebūtis! 1
PŠERENI-PTAHO KARJERA
Vertinant tai žmoniškai, dera pateisinti vyriausiąjį žynį Pše-
reni-Ptahą, kad jis liepė kuriam* nors savo rašytojui sukurti to­
kio turinio epitafiją. Aukštas pareigūnas ko gero manė, kad at­
sisakydamas visų šios žemės džiaugsmų pasielgtų tiesiog bedie­
viškai, nes išreikštų nedėkingumą pačiam dievui Ptahui, kuris
nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų apipylė jį įvairiausiomis ma­
lonėmis.
Didžiausia malonė visų pirma buvo tai, kad Pšereni-Ptahas
atėjo į pasaulį šventame Memfio mieste. Be to, gimė garsioje
šeimoje, kurioje vyriausiojo žynio pareigos buvo paveldimos.
Iš kartos į kartą jau keliolika sykių tėvas perduodavo jas sū-
nui — suprantama, Egipto faraonui pritariant. O valdovas,
kaip ir jo dangiškasis globėjas, taip pat suteikė berniukui savo
malonę — taip, dar berniukui! Todėl vėliau, apžvelgdamas savo
gyvenimo kelią, Pšereni-Ptahas didžiuodamasis prisiminė:
Šalia savo tėvo gyvenau trylika metų. Tada karalius Ptole-
mėjas, dievas, mylintis tėvą, dievas mylintis seserį, naujasis
Dionisas, Saulės sūnus, tarė:
— Pšereni-Ptahas turi eiti aukštas Memfio vyriausiojo
žynio pareigas!
Kai uždėjau ant faraono galvos gyvate papuoštą karūną,
turėjau keturiolika metų. Tai įvyko tą dieną, kai jis pradėjo
valdyti Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, ir menėse, kur pažymi­
mos Trisdešimtųjų metų šventės, atliko visas priklausančias
apeigas. Aš vadovavau slaptoms ceremonijoms. Tai aš mokiau,
kaip turi būti įšventintas faraonas-dievas. Įvyko tatai Saulės
gimimo dieną. Tada nuvykau į faraono rūmus, rymančius ant
didelės jūros kranto, į rytus nuo Rakočio. Aukštutinio ir Že­
mutinio Egipto valdovas, abiejų pasaulių ponas, naujasis Ozy­
ris, gavo karūną savo rūmuose. Netrukus po to perėjo į Izidės
šventyklą. Ten atnašavo daug brangių aukų. Kai važiavo iš šven­
tyklos, sustabdė kovos vežimą ir savo rankomis uždėjo man ant
galvos gražų aukso vainiką, papuoštą daugybe brangakmenių.
Gavau aukštas pranašo pareigas, o valdovas išsiuntinėjo
raštus į visus miestus, apskričių sostines, kuriuose paskelbė:
— Savo pranašu paskelbiau Pšereni-Ptahą, Memfio vy­
riausiąjį žynį!
Visos Aukštutinio ir Žemutinio Egipto šventyklos turėjo
kasmet atiduoti man dalį savo pajamų.
Valdovas atvyko į Memfį šventadienį. Atplaukė savo laivu
ir pirma nuvyko į aukštupį, o paskui leidosi upe žemyn; jis no­
rėjo pamatyti miestą iš abiejų pusių. Kai tik laivas priplaukė prie
kranto, valdovas nuskubėjo į šventyklą. Jį lydėjo jo moterys
ir vaikai, ir viskas buvo paruošta šventei. Jis pagerbė visus die­
vus, kurie gyvena Memfyje.
Nieko nuostabaus, kad Pšereni-Ptahas siekė įamžinti šiuos
įvykius. Ko gero nė vienas jo protėvis netapo vyriausiuoju žyniu
toks jaunas. Kaip ir kitose šventyklose, paprastai jie iš eilės perei­
davo žemesnes pakopas. Seniausių žynių šeimų ainiai paprastai
iškildavo greitai, tačiau pačią hierarchijos viršūnę paprastai
pasiekdavo jau subrendę. Tai buvo reta išimtis, kad keturio­
likmetis berniukas taptų didelės, vienos svarbiausių ir turtin­
giausių šalies šventyklos vadovu.
Abiejų, Aukštutinio ir Žemutinio, Egipto žynių sluoksniuo­
se Ptaho vyriausieji žyniai vaidino didžiulį vaidmenį. Jie netgi
10
pretendavo būti visų šventyklų vadovais. Memfio įtaka siekė tuos
laikus, kai kaip tik šis miestas buvo šalies sostinė. Žilos senovės
laikais, trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, pirmu Egipto
klestėjimo laikotarpiu kelios faraonų kartos Memfyje turėjo
savo rezidencijas; savo milžiniškus kapus, piramides, jie staty­
dinosi šalimais plytinčios dykumos pakraštyje. Todėl supran­
tama, kad sostinės globėją dievą Ptahą buvo stengiamasi pada­
ryti aukščiausia viso krašto dievybe. Memfio žyniai mokė:
— Ptahas viską sukūrė savo mintimi ir pašaukė gyventi sa­
vo žodžiu. Kas tik yra, viskas kyla iš jo. Jis sukūrė dievus, įkūrė
miestus, apgyvendino dievus šventose vietose. Jis sumanė auko­
jimą ir įtvirtino šventyklas. Jis suteikė dievams pavidalą, atitin­
kantį jų širdies troškimus. Jo galybė yra didesnė už visų kitų
dievų galybę.
Tačiau kiti religiniai centrai nenorėjo atiduoti pirmenybės
Ptahui. Buvo daug populiaresnių dievų žmonių sąmonėje, taip
pat buvo turtingesnių šventyklų.
Iš teisybės Memfyje buvo šventenybė, kuri priviliodavo
nesuskaičiuojamas piligrimų minias iš tolimiausių apylinkių
ir daugiau prisidėdavo prie Ptaho kulto įtvirtinimo negu mo­
kytų teologų išvedžiojimai. Šalia pagrindinės šventyklos Mem­
fyje buvo pastatų ansamblis, kuris supo erdvų kiemą. Tai buvo
jaučio Apio rūmai. Jis buvo garbinamas kaip paties Ptaho įsikū­
nijimas, net kaip jo sūnus, nors šis dievas visada buvo vaizduo­
jamas žmogaus pavidalu. Buvo skelbiama, kad miręs Apis susi­
tapatina su Ozyriu. Tad jį garbino žmonės karštai ir nuolan­
kiai. Švenčių dienomis iškilminga procesija išvesdavo jautį už
šventyklos ribų. Berniukų chorai giedojo iškilmingus religinius
himnus, o neapžvelgiama minia palaimingai džiūgavo. Net iš
kitų šalių tikintieji keliavo pasiklausyti Apio pranašų. Nustipusį
jautį kuo rūpestingiausiai balzamuodavo kaip karalių. Granito
sarkofagą su jo mumija padėdavo amžinam poilsiui į vieną
požeminio kapinyno koridorių.
332 metais į Egiptą įžengė Makedonijos karalius Aleksand­
ras Didysis. Nugalėtojas pavergtoje šalyje pirmiausia pagerbė
šventą gyvulį. Negana to, karalius, kaip buvo įpratę graikai,
nusprendė Apio garbei surengti žaidynes. Varžėsi ne tik spor­
tininkai, taip pat savo' meną rodė dainininkai ir poetai. Kad
renginys turėtų daugiau blizgesio, iš pačios Elados buvo iškvies­
ti žymiausi artistai. Jie su malonumu atvyko, nes vengė užsi­
traukti karaliaus rūstybę ir norėjo pelnytis gražaus pinigo. Ži­
noma, visi tie dainininkai ir virtuozai puikiai suprato, kad daly­
vauja apgailėtinoje komedijoje. Nuostabiomis helenų eilėmis jie
garbino keturkojį gyvulį, kuris kolonų aikštėje tingiai atrajojo
11
pašarą ir godžiai baltakiavo į savo karvių haremą. Tačiau kom­
petentingi veiksniai paaiškino artistams, kad šis jų nusižemini­
mas reikalingas valstybės labui. Juk negali būti aukos, kurios
meno sluoksniai negalėtų atnašauti tokiam kilniam tikslui.
Keisti dalykai: pasirodymai prieš jautį iš tikro tarnavo
tuometinės valstybės interesams. Aleksandras troško atrodyti
esąs Egipto išvaduotojas iš persų priespaudos. Kaip tik todėl
jis demonstravo ypatingą savo pagarbą vietiniams papročiams,
šventenybėms ir tikėjimams. Taip pat leido Memfio šventyklos
žyniams aprengti jį faraonų apdarais, o gal net ir karūnuoti
su senų senovės apeigomis. Tai buvo išmintinga ir toliaregiška
politika, verta žmogaus, kuris pradėjo naują žmonijos istorijos
epochą.
Po keliolikos metų Rytų nugalėtojo palaikai atgulė toje
pačioje dievo Ptaho šventykloje Memfyje; tik vėliau juos per­
kėlė į Aleksandriją. O vienas didžiojo karaliaus vadas, Ptole-
mėjas, pavertė Egiptą savo karalyste. Nuo tol beveik tris šimt­
mečius šį kraštą valdė jo ainiai. Visi jie turėjo Ptolemėjo vardą.
Jų gyslose tekėjo makedoniečių ir graikų kraujas. Rūmai, ar­
mija ir administracija vartojo graikų kalbą. Šalies sostinėje
Aleksandrijoje gyventojų daugumą irgi sudarė graikų kilmės
žmonės. Karaliai ypač globojo graikų poetus ir mokslininkus,
taip pat negailėjo pinigų, kad čia būtų sukauptas visas helenų
literatūros palikimas.
Antra vertus, Ptolemėjai labai įžvalgiai sekė Aleksandro
pavyzdžiu. Jie dėjo pastangas, kad įtikintų vietinius gyventojus,
jog jie yra teisėti faraonų įpėdiniai. Karaliai ypač stengėsi iš­
saugoti gerus santykius su žyniais, kurie turėjo didelę įtaką
paprastos liaudies masėms. Tam tikslui Ptolemėjai rūpestingai,
netgi demonstratyviai globojo šventyklas. Atnaujindavo jas,
išplėšdavo, išdabindavo. Užbaigė daugelį šventyklų, kurias prieš
šimtmečius pradėjo statyti faraonai. Ptolemėjų dinastijos atsto­
vai priimdavo titulus, kurie buvo suteikiami faraonams; jie mie­
lai sutikdavo, kad Egipto gyventojai juos, kaip ir senus val­
dovus, dieviškai šlovintų; daugelis jų priėmė dvigubą Egipto
karūną iš Memfio vyriausiojo žynio rankų.
Ptolemėjas, kurį karūnavo Pšereni-Ptahas, buvo dvyliktas
iš eilės valdovas, turėjęs šį vardą. Ceremonija, kaip sako vy­
riausiasis žynys, įvyko Saulės gimimo dieną, arba pavasario
saulėgrįžos dieną, kovo pabaigoje. Iš kitų šaltinių žinoma, kad,
laikantis dabartinės laiko skaičiavimo sistemos, tai įvyko 76 me­
tais prieš mūsų erą.
Iškilmės, apie kurias su tokiu pasididžiavimu kalba Pšereni-
Ptahas, palyginti su ankstesniais karūnavimais, buvo šiek tiek
neįprastos.
Visų pirma iki šiol visos šios apeigos vykdavo pačiame
Memfyje. O šį kartą, kaip aiškiai pažymi vyriausiasis žynys,
ceremoniją perkėlė į miestą prie didelės jūros, į rytus nuo Rako-
čio, tai yra — į Aleksandrijos rūmus.
Vis dėlto, nepaisant vyriausiojo žynio pasakojimo, Ptolemė­
jas XII buvo karūnuotas ne tada, kai jis pradėjo valdyti Aukš­
tutinį ir Žemutinį Egiptą. Iš tikrųjų jis viešpatavo nuo 80 metų
liepos mėnesio. Tad iškilmingas karūnavimas pagal faraonų
ritualą buvo atliktas tik po ketverių metų!
Tačiau spręsti, kur ir kada turi būti atliktos apeigos, ga­
lėjo tik karalius. Tai buvo politikos reikalai, apie kuriuos Pše­
reni-Ptahas galėjo ir iš viso negalvoti. Jam užteko garbės, kad
kaip tik jis, dar berniukas, uždėjo gyvatės karūną ant monarcho
galvos. Jo laimės pilnatvę papildė šventyklų pajamos. Todėl
užrašas ant jo kapo kukliai skelbia:
„Buvau didelis žmogus. Skendau turtuose, taip pat turėjau
gražų haremą".
Sprendžiant iš šio užrašo, Pšereni-Ptahas mirė 49 metų
amžiaus; tai buvo vienuoliktieji Kleopatros viešpatavimo metai,
arba 41 metai prieš mūsų erą. Tad vyriausiasis žynys savo žmoną
ko gero pragyveno tik vieneriais metais. Ne itin ilgai galėjo
elgtis taip, kaip ji patarė:
— Gerk, valgyk, svaiginkis vynu, mėgaukis meilės malo­
numais! Linksminkis ištisas dienas! Dieną ir naktį klausyk savo
širdies balso!
Kaip tik todėl galima abejoti, ar dar jam gyvenant suspėta
užbaigti epitafiją tai, kuri pralenkė jį tiek nedaug. Įrašo turinys
jam, be abejo, buvo žinomas. Bet kad jis būtų atliktas, turėjo
pasirūpinti kas nors kitas. Tarp kitko, atsakymas į šią mįslę yra
Ta-Imhotep antkapinio įrašo pabaigoje:
„Rašytojas, skulptorius ir mokslininkas, Horo pranašas,
Imhotepas, mirusio pranašo Chapo sūnus padarė šį užrašą".
Jis ko gero buvo Ta-Imhotep brolis.
Tad keistai skamba tie mirusios žmonos skundai ir pata­
rimai vyrui, kuris jau skubėjo pas ją, į Vakarus, į liūdesio ir
gilios tamsos kraštą .
2
KARALIAUS PTOLEMĖJO PRAVARDĖS
Jaunutis vyriausiasis žynys uždėjo dvigubą faraonų karūną
ant galvos gerokai už save vyresniam, nes 76-aisiais prieš mūsų
13

erą Ptolemėjas jau buvo mažų mažiausiai trisdešimties metų.
Kaip jau sakyta, jis įžengė į sostą būdamas dvyliktasis iš eilės
valdovas šios dinastijos, kuriai pradžią" davė Ptolemėjas, Alek­
sandro Didžiojo draugas ir karvedys. Bet tuometiniame Egip­
te valdovus apibrėždavo ne eilės numeris — juos vieną nuo kito
atskirdavo pagal kulto pravardes. Ptolemėjai, išskyrus du pir­
muosius, pasirinkdavo juos vos atėję į valdžią arba vėliau, val­
dydami. Sekdamas savo pirmtakais, Ptolemėjas XII prie savo
vardo taip pat prijungė gražiai skambančius sosto vardus. Jo
protėviams užtekdavo vieno arba dviejų, o jis pasirinko net
tris. Vyriausiasis žynys Pšereni-Ptahas išvardijo juos visus su
derama pagarba. Taip buvo daroma kiekviename dokumente,
valdiškame ir privačiame, kurie buvo surašomi Egipte. Tokia
buvo valdžios nustatyta tvarka. Titulai ne tik padėdavo atskirti
valdovus ir datuoti įvykius, bet ir suteikdavo faraonams dieviš­
kumo aureolę.
Reikia pripažinti, kad Ptolemėjas XII savo pravardes pasi­
rinko labai rūpestingai. Jo amžininkams, ypač sostinės gyvento­
jams, jų prasmė buvo aiški.
Tad kodėl faraonas pasivadino esąs Theos Filopatoras,
arba dievas, mylintis tėvą? Tokį ypatingą sūnaus jausmų pabrė­
žimą galima paaiškinti ir paprastai, ir netikėtai. Ptolemėjas
XII buvo nesantuokinis vaikas; jo motina buvo viena karaliaus
Ptolemėjo IX sugulovių. Nesantuokinis sūnus į Egipto sostą
pateko tik dėl dramatiškų įvykių, kurie nutraukė pagrindinę
didelės giminės liniją. Todėl nieko nuostabaus, kad naujajam
valdovui buvo ypač aktualu pabrėžti, kad jis yra tos pačios di­
nastijos palikuonis, kad ir jo gyslose teka karališkasis kraujas.
Štai kaip klostėsi minėti įvykiai.
80-aisiais Egiptą ėmė valdyti dvidešimtmetis Ptolemė­
jas XI. Jis turėjo viešpatauti kartu su karaliene Berenike, gero­
kai vyresne moterimi; ji buvo ir jo pusseserė, ir pamotė. Vis
dėlto jaunajam valdovui teko su ja susituokti. Taip nusprendė
tuometinis Romos diktatorius Sula; o įsakymus iš imperijos sos­
tinės tuomet besąlygiškai vykdė visi, net ir tariamai nepriklau­
somi monarchai. Tarp kitko, Sula šito pareikalavo, norėdamas
pasitarnauti Ptolemėjui, kuris daug metų gyveno už savo šalies
ribų, o paskutiniu metu — Romoje; diktatorius norėjo per ve­
dybas grąžinti jį atgal į Aleksandriją, į tėvų sostą. Nes pašalinti
Berenikę galima buvo tik jėga. Atrodė, kad vedybos taps kom­
promisu, kuris abiem išeis į naudą.
Bet taip pat galima buvo numatyti, kad tokios nevykusios
poros šeimyninis gyvenimas ir bendras valdymas vargu ar nusi­
seks. Abu jie buvo pernelyg ambicingi ir troško absoliučios val-
14
džios. Praėjus devyniolikai dienų po vedybų, Ptolemėjas XI
nužudė savo žmoną; ko gero tai padarė savo rankomis. Ptole-
mėjų šeimoje nužudymų pasitaikydavo gana dažnai, o valdiniai
į tai žiūrėjo gana abejingai. Bet šį kartą reakcija buvo labai
audringa. Nusikaltimo auka, karalienė Berenikė, buvo sostinės
gyventojų mėgiama, o žudiko jie neapkentė jau tada, kai tik jo
laivas įplaukė į Aleksandrijos uostą. Jo asmenyje jie matė Ro­
mos statytinį valdovą. Todėl mieste netrukus įsiliepsnojo riaušės.
Įsiutusi minia įsiveržė į rūmus, pagriebė karalių ir susidorojo
su juo gimnaziono pastate.
Kai sužvėrėjusi minia tyčiojosi iš kruvino lavono, gal tik
nedaugelis suvokė, kad taip apgailėtinai žuvo paskutinis teisėtas
karalių dinastijos atstovas. Bet netrukus atėjo prablaivėjimas.
Sostas buvo tuščias. Ir kas blogiausia, nelabai žinojo, ką į jį
reikėtų pasodinti. O juk visi puikiausiai suprato, kad jeigu grei­
tai neatsiras įpėdinis, šalį gali paimti į savo rankas romėnai.
Tada Egiptas taptų dar viena imperijos provincija; o Romos val­
dinių likimo niekas netroško. Žinoma, Ptolemėjai žiauriai išnau­
dojo Nilo krašto gyventojus. Valstybės ūkis, ypač paskutiniai­
siais dešimtmečiais, gerokai nusmuko. Bet taip pat visiems buvo
gerai žinoma, kad karališkosios mašinos ištraukta moneta galų
gale daugiausia likdavo šalyje. O įsigaliojus romėnų valdžiai
mokesčių našta pasidarytų dar sunkesnė, ir visi pinigai plauktų
į svetimos valstybės iždą bei romėnų vietininkų, bankininkų,
vertelgų kišenes. Aleksandriečiai — tenykščiai ponai, turtingi
ir įtakingi — ėmė karštligiškai dairytis, kam įteikti karūną.
Be moteriškos giminės palikuonių, liko dar du Ptolemėjo IX
ir jo sugulovės sūnūs. Jie abudu tuo metu buvo Sirijoje. Tad
kreipėsi į juos ir paprašė paimti savo globon našlaite tapusią
šalį. Broliai, suprantama, mielai sutiko. Vyresnysis tapo Egipto
karaliumi Ptolemėju XII, o jaunesnysis gavo Kipro salą, kuri
nuo seno įėjo į Ptolemėju monarchiją.
Naujasis karalius, priimdamas savo titulą „dievas, mylin­
tis tėvą", aiškiai pabrėžė, kad laiko save teisėtu dinastijos na­
riu. Jo padėtyje tai buvo pateisinama ir būtina. Ko gero tik ne­
didelė Egipto gyventojų dalis prisiminė, kad prieš pusantro
šimtmečio kitas, ketvirtas iš eilės, Ptolemėjas buvo pasirinkęs
sau tokią pravardę. Bet tada aplinkybės buvo visai kitokios,
galima sakyti, labiau proziškos: Ptolemėjas IV pasivadino
„mylinčiu tėvą" dar savo gimdytojui gyvam esant. Tai grei­
čiau buvo ne tiek sūnaus jausmų, kiek įžvalgumo liudijimas.
Ptolemėjas XII taip pat reikalavo, kad jį garbintų „dievu,
mylinčiu seserį". Ir ši pravardė turėjo tam tikrą politinę pras­
mę. Anoji nužudytoji karalienė Berenikė, tokia brangi miesto
15
gyventojams, buvo jo netikra sesuo. Tad Ptolemėjas XII siekė
pasirodyti esąs jos įpėdinis ir artimas giminaitis. Šitaip jis kro­
vė sau naudą iš simpatijų, kurias Berenikei rodė minios gyven­
tojų. Bet taip pat galima spėti, kad už Aleksandrijos ribų ši ka­
raliaus pravardė buvo suprantama kitaip: tiesiog kaip karaliaus
jausmų savo žmonai pasireiškimas. Mat vos įžengęs į sostą jis
vedė savo tikrą seserį; ji buvo vardu Kleopatra Trifena.
Brolių vedybų su seserimis Egipte pasitaikydavo jau farao­
nų laikais ir valdovų, ir paprastų žmonių namuose. Paprastose
šeimose tokios santuokos, regis, buvo sudaromos turtiniais su­
metimais. Bet pateisinimų ir pavyzdžių buvo ieškoma net reli­
gijoje, t. y. į dievų pasaulį buvo perkeliami žmonių šeimų papro­
čiai. Izidė buvo Ozyrio sesuo ir žmona, o Žemės dievas Gebąs
vedė savo seserį, dangaus deivę Nut. O faraonai, vėliau ir Pto­
lemėjai tuokėsi su savo seserimis, tikromis arba netikromis,
daugiausia politiniais išskaičiavimais. Jie nuogąstavo, kad iš­
tekėjusi už aristokratijos atstovo kunigaikštytė praplės galimų
pretendentų į sostą ratą. Taip pat kiltų nepageidautinų ambi­
cijų, jeigu valdovas pasirinktų sau merginą iš paprastų namų.
Žvelgiant iš dinastijos interesų varpinės, tokį elgesį lyg ir galima
pateisinti. Bet biologiniu atžvilgiu vedybos toje pačioje šeimoje
gali turėti pavojingų padarinių.
Tačiau, atrodo, Ptolemėjas XII labiau už šias dvi politi-
nes-šeimynines pravardes vertino trečiąjį savo titulą: Naujasis
Dionisas (arba, jei kai kas taip nori, Jaunasis Dionisas; graikiš­
kas „neoš" turi šias dvi prasmes). Jis reiškė, kad karalius yra
graikų dievo, kuris simbolizavo ir ekstazės kupiną gyvenimo
džiaugsmą, ir pergalę prieš mirtį, įsikūnijimas. Nes Dionisas
buvo vyno ir teatro globėjas, o savo sekėjus per paslapties at­
skleidimą vedė į amžiną gyvenimą. Todėl nuo seno buvo pri­
imta, kad egiptiečių dievybių panteone Dioniso atitikmuo yra
Ozyris, stebuklingai iš mirusiųjų prisikėlęs Izidės vyras, iške­
liavusiųjų į Vakarų šalį valdovas.
Aukščiau minėtasis Ptolemėjas IV Filopatoras buvo karš­
tas Dioniso garbintojas; juo karštesnis, nes pats kūrė tragedijas.
Visoje savo valstybėje propagavo jo gyvenimo būdą, net ir ad­
ministracinėmis priemonėmis; tuos, kurie priešinosi, ypač žydai,
žiauriai persekiojo. Požiūris į Dionisą tapo pilietinio lojalumo
rodikliu, nes sena legenda aiškino, kad kaip tik šis dievas davė
pradžią Ptolemėju giminei. O iš tikrųjų po religinių iškilmių
priedanga karaliaus rūmuose vykdavo paprasčiausios orgijos.
Ptolemėjas XII domėjosi ne tiek religiniais, kiek meno rei­
kalais. Jo pirmtakas prieš pusantro šimto metų vaikėsi menėse,
ant marmurinių grindų vos pridengusias savo nuogybę bėgio-
16
jančias mergužėles, kurios slapstėsi už kolonų kaip miško fėjos.
O dabar tose pačiose prabangiose salėse vyko teatro spektak­
liai ir dainavo chorai. Nebūtų nieko bloga ir piktinančio, jeigu
ne pats faktas, kad chorams fleita akompanavo pats monarchas,
dievas, mylintis tėvą, dievas, mylintis seserį, Naujasis Dioni­
sas, Ptaho ir Izidės numylėtinis.
Pašaipūs ir pikti Aleksandrijos žmonės netruko parinkti
valdovui geriausią pravardę. Vadino jį trumpai ir paprastai —
Auletu, o išvertus — Fleitininku.
SIRIJOS KUNIGAIKŠČIAI
Deja, nemalonūs politiniai reikalai neleido karaliui klausy­
tis širdies šauksmo ir užsiimti vien meno teikiamais malonu­
mais. Ne kartą teko palikti fleitą ir chorus, nes šito reikėjo vals­
tybės labui. Juolab kad kiekvienais metais sudėtingos problemos
teikė vis daugiau rūpesčių ir netgi pavojų.
Iš tikrųjų visi galai susiėjo į vieną klausimą. Ptolemėjui
XII sostą davė Aleksandrijos gyventojai. Bet ar romėnų senatas
ir liaudis pripažins tai, kas įvyko be jų žinios ir pritarimo? Ar
žiūrės pro pirštus į tai, kad Egipte nužudytas karalius, kuris
turėjo viešpatauti iš Romos malonės?
Naujojo valdovo laimei Sula, rėmęs jaunąjį Ptolemėją XI,
pasitraukė iš įvykių arenos. 79-aisiais jis atsisakė visų pareigų,
persikėlė į vilą prie jūros, bet jau kitais metais mirė nuo širdies
smūgio. Romėnai, aišku, pirmiausia buvo užsiėmę savo valstybės
vidaus reikalais. Iš imperijos sostinės nebuvo jokių žinių, kaip
senatas žiūrėjo į Egipto įvykius. Ptolemėjas negavo net ir netie­
sioginio oficialaus pripažinimo ženklo, nors, be abejo, labai to
geidė. Tiesą sakant, nebuvo ir aiškių ignoravimo požymių.
Tad Ptolemėjas XII viešpatavo ir nebūdamas oficialus sosto
įpėdinis. Todėl buvo labai atsargus. Laukė ir neskubėjo karū­
nuotis. Tai atidėliojo net ketverius metus. Pagaliau 76 metais
nutarė atlikti ceremoniją. Bet vėl susidūrė su tam tikrais rūpes­
čiais: Memfyje mirė ir persikėlė į liūdną Vakarų šalį ligšiolinis
dievo Ptaho vyriausiasis žynys. Dėl to karalius į šį aukštą šven­
tyklos postą paskyrė jo sūnų Pšereni-Ptahą, nors šis buvo vos ke­
turiolikos metų.
Karūnavimo iškilmės įvyko ne Memfyje, bet pačioje Alek­
sandrijoje. Gali būti, kad karalius troško suteikti iškilmėms di­
desnį blizgesį ir atgarsį. Memfis buvo šalies gilumoje, o Alek­
sandrijos uostamiestis turėjo plačius ryšius su visu pasauliu.
Bet kuo paaiškintinas toks skubotumas po ketverių laukimo
2.—1219 17
 metų? Dėl ko geidauta, kad apie ceremoniją sužinotų ne vien
Egiptas?
Be abejo, viską nulėmė žinios iš Sirijos. Ten atsirado pre­
tendentų į Egipto sostą. Tarp kitko, jie turėjo į valdžią daugiau
teisių negu Fleitininkas. Jis buvo karaliaus Ptolemėjo IX sugu­
lovės sūnus, o Sirijoje dar gyveno jo tikra sesuo Selenė, eilinė
trijų Seleukidų dinastijos monarchų žmona. Du jos sūnūs dabar
buvo teisėti abiejų dinastijų įpėdiniai.
Tad Ptolemėjas XII, vos tik sužinojęs apie sirų kunigaikš­
čių kėslus, su didelėmis iškilmėmis užsidėjo karūną. Jis vylėsi
atbaidysiąs juos nuo tolesnių pastangų perimti valstybės vairą.
Bet skaudžiai klydo. Jaunuoliai neteikė rimto dėmesio Aleksand­
rijoje įvykusiai ceremonijai, kuria taip didžiavosi keturiolik­
metis vyriausiasis žynys Pšereni-Ptahas; jie jau 75 metais išva­
žiavo į Romą grumtis už savo teises į Egiptą. Stengėsi juo la­
biau kad didelė Sirijos dalis jau keliolika metų buvo romėnų
rankose.
Romos papročiai buvo gerai žinomi to meto pasaulyje.
Todėl kunigaikščiai važiavo ne tuščiomis rankomis: gabenosi
tikrus lobius, nes vylėsi kyšiais patraukti į savo pusę įtakingus
žmones.
Jiedu gyveno prie Tibro net dvejus metus. Iššvaistė daugybę
pinigų, bet viskas veltui. Senatas net nesiteikė jų išklausyti. Tuo­
metinėje situacijoje tai buvo suprantama. Roma nenorėjo įsivelti
į istoriją, kuri nežadėjo nieko, išskyrus politines ir karines kom­
plikacijas, juo labiau kad vis dar tęsėsi kova su sukilėliais Ispa­
nijoje, o Mažojoje Azijoje kaip tik tada, 75-aisiais, prasidėjo
karas su Ponto karaliumi Mitridatu. Be to, senate ir liaudies
susirinkime įnirtingai riejosi tarpusavyje dvi grupuotės: opti-
matai ir populiarai. Jų vadovai darė viską, kad paverstų niekais
bet kokias kitų užmačias.
Jeigu Roma palaikytų sirų kunigaikščių pusę, jai tektų su­
teikti jiems ir karinę paramą. Nes jeigu Fleitininkas net ir pats
išsigandęs pasitrauktų iš sosto, neaišku, kaip pasielgtų karšta-
kraujai Aleksandrijos gyventojai; iš atminties dar neišblėso
devyniolika dienų karaliavusio Ptolemėjo XI likimas. Ir kas —
svarstė visa Roma — galėtų vadovauti žygiui, kuris ir legaliai,
ir plėšikaujant duotų milžiniškus turtus? O jeigu kas nors iš to
gali gauti pelną, tad tegul negauna niekas!
Pagaliau kunigaikščiai nusprendė išvykti iš imperijos sosti­
nės. Jie suprato, kad prašo malonės iš politikų, kurie temoka
imti pinigus ir tuščiai žadėti. Pajudėjo atgal į savo šalį 73 metais,
kai Italijoje suliepsnojo Spartako vadovaujamas vergų sukilimas;
buvo aišku, kad šio pavojaus akivaizdoje Romoje niekam nerū-
18
pi, kas sėdi Egipto soste: Ptolemėjo IX sesers sūnūs ar jo ir su­
gulovės sūnus.
Vienas iš kunigaikščių, Antiochas, grįždamas turėjo nema­
lonų nuotykį. Apie jį žinoma iš kalbos, kurią po kelių metų teis­
me pasakė Ciceronas. Šis reikalas vertas dėmesio, nes labai
ryškiai rodo, kaip romėnai žiūrėjo į gretimų šalių valdovus.
Antiochas pasirinko kelią per Siciliją. Atvažiavo į Sirakū­
zus, kur buvo salos vietininko Vero rezidencija. Šis iš karto
nusprendė, jog pasitaikė nepaprasta proga: didžiuliai turtai
patys atkeliavo į jo provinciją, beveik tiesiai į rankas. Jis nu­
siuntė kunigaikščiui ir jo palydai dovanų: alyvos, vyno, kviečių,
taip pat surengė priėmimą. Gražiai išdabino salę, o ant stalų
padėjo daug gražių sidabrinių indų. Kunigaikštis grįžo iš vaišių
įsitikinęs, kad Veras priėmė jį kaip dera ir savo ruožtu pasikvie­
tė vietininką į svečius. Parodė savo sidabrą ir nemažai auksinių
indų, papuoštų nuostabiausiais brangakmeniais. Tarp jų buvo ir
samtis vynui, visas išrėžtas iš brangakmenio, su auksine rankena.
Veras ėmė į rankas kiekvieną indą, gyrė, žavėjosi — ir
tučtuojau po vaišių ėmė sukti galvą, kaip apiplėšti kunigaikštį.
Pirmiausia nusiuntė pas jį savo žmones su prašymu paskolinti
gražiausią indą; neva norįs parodyti jį savo graveriams. Ku­
nigaikštis mielai paskolino. Paskui vietininkas paprašęs ir to
samčio, padaryto iš brangakmenio: girdi, norįs jį geriau apžiū­
rėti. Gavo ir šį indą.
Kunigaikščiai buvo atsivežę į Romą stebuklingo darbo žva­
kidę iš neįkainojamų brangenybių, kurią buvo pasiryžę paaukoti
Jovišo šventyklai Kapitolijoje. Kadangi šventykla dar buvo ne­
pastatydinta, jie nusprendė vežtis žvakidę atgal į Siriją; jie ke­
tino paaukoti dievui šį nuostabų kūrinį tik vėliau, kai Jovišo
statula bus pašventinta užbaigtoje šventykloje.
Veras kažin kaip suuodė, kad Antiochas vežasi šią žvaki­
dę. Pats kunigaikštis stengėsi, kad niekas apie tai nežinotų. Ir
ne iš baimės ar įtarumo; jis tiesiog troško, kad kol tai bus pri­
einama visiems romėnams, regėtų jį tik nedaugelis. Ir štai Ve­
ras pradėjo prašyti ir maldauti kunigaikštį, kad atsiųstų žvakidę į
jo namus. Užtikrino, kad tik jis vienas apžiūrėsiąs šedevrą ir
niekam kitam į jį net ir žvilgtelėti neįeisiąs. Antiochas ir šį kar­
tą nusileido. Jo.žmonės nunešė suvyniotą žvakidę į vietininko
rūmus. Kai nuėmė apvalkalą, sužavėtas Veras sušuko:
—- Štai tikrai karališka dovana! Kapitolijaus verta dovana!
Žvakidė spinduliuote spinduliavo, atlikimo meniškumu ji
nenusileido medžiagos vertingumui. O žiūrint į jos dydį, iš karto
buvo aišku: šis kūrinys turi tarnauti ne žmonėms, o dievui jo
šventykloje.
19
 Pagaliau Antiocho žmones nusprendė, kad Veras pakanka­
mai žiūrėjo, ir norėjo pasiimti lobį. Bet vietininkas užprotesta­
vo:
— Aš turiu dar pasimėgauti šiuo stebuklu!
Ir įsakė jiems išeiti. Tarnai grįžo pas Antiochą tuščiomis
rankomis. Kunigaikštis iš pradžių nenuogąstavo. Bet praėjo
viena, dvi, dar kelios dienos, o žvakidės niekas neatnešė. Kuni­
gaikštis nusiuntė žmones pas vietininką, prašydamas malonėti
grąžinti daiktą. Veras liepė ateiti vėliau. Tai jau atrodė įtartinai.
Vėl ėjo pasiuntiniai. Veras išsiuntė juos tuščiomis. Pagaliau
kunigaikštis pats stojo priešais vietininką ir maloniai prašė ati­
duoti brangenybę, bet šis pareiškė, kad žvakidė turi atitekti jam
kaip dovana. Antiochas sakė:
— Negaliu šitaip pasielgti. Bijau dievo ir žmonių pasmer­
kimo.
Veras ėmęs savo svečiui siaubingai grasinti. O kai įsitikino,
kad ir tai negelbės, staiga įsakė kunigaikščiui tučtuojau, iki
vakaro, išsinešdinti už provincijos ribų. Neva gauta žinių, kad
kartu siuAntiochu į Siciliją atvykę piratai!
Kunigaikštis verkė ir šaukėsi liudytojais Sirakūzų turguje,
didelės minios akivaizdoje, visus dievus ir žmones. Jis šaukė:
— Veras atėmė iš manęs žvakidę, pagamintą iš brangak­
menių, kuri turėjo stovėti Kapitolijuje kaip mano draugystės
romėnų liaudžiai paminklas. Man nerūpi kiti indai iš aukso ir
brangakmenių. Pasigailėtinas ir vertas pasmerkimo tik šios šven­
tenybės pagrobimas! 3
TESTAMENTAI IR PRIVILEGIJOS
Apgailėtini sirų žygio dėl Egipto sosto rezultatai suteikė
Ptolemėjui Fleitininkui daug džiaugsmo. Kol kas jo viešpata­
vimas buvo išgelbėtas. Abu kunigaikščiai grįžo tuščiomis, ir tai
netiesiogiai bylojo, kad bent artimiausioje ateityje romėnai
nesiims prieš Egiptą jokių veiksmų.
Tačiau iki tikros laimės karaliui buvo toli. Dar tais pačiais,
74 metais atėjo rūstus įspėjimas: Roma dažnai atidėlioja, bet
niekada neužmiršta!
Tais metais romėnai užėmė Kirenaiką, Egipto kaimyninį
kraštą, šiandieninę Libiją. Aneksija buvo motyvuojama taip:
romėnai įvykdė Kirenaikos karaliaus testamentą; jis 96-aisiais —
prieš dvidešimt dvejus metus — užrašęs jiems savo valstybę.
Toks testamentas nebuvo išimtis. Taip jau anksčiau pasiel­
gė du karaliai; nors šis aktas atrodo keistai, jis susijęs su tam
20
tikrais racionaliais išskaičiavimais. Paskelbę tokią savo paskuti­
nę valią, karaliai įgydavo romėnų paramą ir pasitikėjimą iki
gyvenimo pabaigos; o kas bus po to, jiems nedaug terūpėjo,
ypač tada, kai neturėjo įpėdinių. Ko gero šie valdovai taip pat
buvo įsitikinę, kad visos šalys anksčiau ar vėliau atsidurs impe­
rijos sudėtyje, nes šitaip neišvengiamai klostosi istoriniai įvy­
kiai.
Kirenaiką prieš keliasdešimt metų testamentu jau buvo pa­
aukota romėnams. Bet jie nepriėmė šio palikimo, o ir dabar del­
sė palyginti ilgai. O Fleitininkui Kirenaikos problema buvo svar­
bi trigubai. Pirmiausia šis kraštas buvo Egipto pašonėje. Antra,
jis visada priklausė Ptolemėjams. Ir pagaliau trečia ir svarbiau­
sia: tuoj po Kirenaikos aneksijos ėmė sklisti grėsmingi gandai.
Girdi, romėnų rankose yra testamentas, kurį sudaręs pasku­
tinis teisėtas Egipto karalius Ptolemėjas XI; šiame dokumente
savo įpėdiniu jis įvardijęs ją, romėnų liaudį!
Šio testamento niekas niekada nematė. Bet atkakliai buvo
kalbama, kad jis egzistuoja ir atitinkamu momentu bus paskelb­
tas. Antai buvo nurodomas toks faktas.
Tuoj po Ptolemėjo XI mirties senato pasiuntiniai nuvyko
į Finikiją, į Tyrą. Ten jie perėmė mirusio karaliaus paliktus
pinigus. Tad, teigė daugelis, testamentas ne tik yra, bet ir sena­
tas pripažino jo galią; kol kas paėmė pinigus, bet ateis ir Egip­
to eilė!
Tai atrodė visai įtikima. Reikalai galėjo susiklostyti kad
ir šitaip.
Diktatorius Sula, išsiųsdamas dvidešimtmetį vaikiną iš
Romos į Aleksandriją, pareikalavo atsilyginti už savo gerada­
rystę. Bet būsimojo didelio krašto valdovo kišenės buvo tuščios.
Jis galėjo atsidėkoti Sulai tik parašydamas testamentą, kuriame
savo palikimą paskyręs romėnų tautai. Kai Ptolemėjas XI pasi­
rašė šį aktą, jis ko gero tikėjosi gyventi ilgai, gal keliasdešimt
metų; o per šį laiką daug kas pasikeistų ir Romoje, ir Rytuose.
Tarp kitko, testamentas įsigaliotų tik tada, jeigu karalius mirtų
nepalikęs įpėdinių. Tad viskas tada neatrodė per daug grėsmin­
gai ir rimtai.
O tuo tarpu, kaip jau sakyta, įvykiai susiklostė katastrofiš­
kai. Jaunas monarchas žuvo devynioliktąją savo viešpatavimo
dieną. Nepaliko įpėdinių, todėl su juo baigėsi teisėta dinastijos
linija. O testamentas liko!
Romoje niekas niekada nedarė jokių pareiškimų apie testa­
mentą. Tad viskas, apie ką buvo kalbama, buvo pagrįsta gandais,
prielaidomis ir miglotais spėliojimais, oficialių asmenų pasisaky­
muose kartais nuskambėdavo mintys, jog reikėtų grįžti prie 21
 šio reikalo. O, antra vertus, tai, kad Kirenaikos palikimą romė­
nai priėmė praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo ją užra­
šiusio karaliaus mirties, nedviprasmiškai tikino, kaip ilgai gali
laukti ir kokį netikėtą sprendimą gali priimti imperijos vy­
riausybė.
Suprantama, tokioje situacijoje netvirtai soste įsitaisęs Pto­
lemėjas XII atkakliai stengėsi įgyti savo valdinių palankumą;
jis troško, kad jo asmenyje gyventojai matytų gerą ir teisingą
karalių. Visų pirma pasirūpino palenkti savo pusėn žynius, ku­
rie turėjo didžiulę įtaką liaudžiai. O paprasčiausias ir pigiau­
sias būdas pelnyti jų malonę buvo neliečiamybės teisių dali­
jimas.
Nuo senų senovės kai kurios Egipto šventyklos turėjo ypa­
tingų privilegijų: kas patekdavo į jų teritorijas, tas tapdavo ne­
priklausomas nuo valstybinės valdžios, net nusikaltėliai, skoli­
ninkai, pabėgę vergai ar valstiečiai. Kiekvienai šventyklai nelie­
čiamumo teisė buvo labai pageidautina, nes suteikdavo jai au­
toritetą ir papildomų pajamų. Turintys neliečiamybės teisę iš
tikrųjų galėjo nesibaiminti karaliaus ir valdininkų, bet jie pri­
klausė nuo žynių; už prieglobstį turėjo atsimokėti darbu. Pir­
mieji Ptolemėjai į neliečiamybės reikalus žiūrėjo nepalankiai,
nes ne be pagrindo manė, jog tai mažina jų valdžią. Juk buvo
akivaizdu, kad neliečiamų įstaigų daugėjimas galėtų turėti nepa­
geidautinų padarinių valstybės aparato veiklai ir administracijos
autoritetui. Todėl dinastijos pradžioje senas privilegijas turėjo
tik didžiausios ir garsiausios šventyklos. Paskui viskas pasikeitė.
Įvairių šventyklų žyniai energingai siekė gauti šią vertingą tei­
sę, o karaliai, ypač sunkiais laikais, dalijo ją vis dosniau.
Gavusi privilegijas šventykla prie savo apskrities ribų įtvir­
tindavo karaliaus ediktą. Jis paprastai prasidėdavo formule:
„Tegu neįeina, kas neturi reikalų!"
Tokiu būdu žyniai uždrausdavo įeiti į savo valdas ne tik
bėglius persekiojantiems valdininkams ir privatiems asmenims.
Jie taip pat pasilikdavo sau teisę priimti tik tuos prašytojus,
kuriuos pripažins esant tinkamus. Nes pasitaikydavo atsitikimų,
kad į šventyklas įsiverždavo minios varguolių arba net gaujos
plėšikų. Šie nepageidautini svečiai naudojosi neliečiamybės
teise ir reikalavo pastogės, maisto. Taip neliečiamybės teisė
atsigręždavo prieš pačius šeimininkus.
Atrodo, kad nė vienas iš ligi tol viešpatavusių Egipto val­
dovų taip dosniai nedalijo neliečiamybės teisių kaip Ptolemė­
jas XII, kuris, kaip tai darė ir jo pirmtakai, kartu atleisdavo privi­
legijuotųjų šventyklų žynius nuo mokesčių ir prievolių. Tad ne­
atsitiktinai išliko keli šio karaliaus neliečiamybės teisės dovano-
22
jimai per trumpą laiko tarpą, liečiantys ne pačias didžiausias
šventyklas:
75 metais Fleitininkas suteikė privilegijas Izidės šventyklai
Ptolemaiso mieste. 70-aisiais, rodos, išskyrė tos pačios deivės
šventyklą Teadelfijoje. O 69 metais šią garbę suteikė net dviem
šventykloms ir netgi tame pačiame Euhemerijos miestelyje: dievo
Amono ir dievo Suchoso, kuris vaizduojamas su krokodilo nas­
rais.
DIEVAS KROKODILAS
Euhemerijos ir Teadelfijos vietovės plyti Fajumo oazės ryti­
niame pakraštyje. Tiksliau pasakius, tai netgi ne oazė, o savo­
tiškas platus slėnys, per kurį vingiuoja Nilo atšaka, įtekanti į
ežerą, kuris senovėje buvo vadinamas Moeris. Visa ši apskritis
dėl didelių drėkinimo darbų buvo viena derlingiausių Egipte.
Juos pirmiausia atliko XII dinastijos faraonai dvidešimtajame
ir devynioliktajame amžiuose prieš mūsų erą. Paskui, kai ka­
nalai buvo gerokai apleisti, didelių darbų čia atliko pirmieji
Ptolemėjai.
Žiloje senovėje, prieš tūkstančius metų, Fajumo pelkynuose
knibždėjo gausybė krokodilų. Šių vietovių gyventojams jie kėlė
siaubą, bet buvo kartu ir religinio garbinimo objektas. Todėl
nieko nuostabaus, kad gana plačiai Egipte paplitęs krokodilo
kultas čia buvo ypač įsigalėjęs ir gyvybingas; jį skatino tiek pa­
niška baisaus gyvūno baimė, tiek ir įsitikinimas, kad jis įasme­
nina gyvybingo Nilo vandens dievybę. Dievą krokodilą egip­
tiečiai tikriausiai vadino Sobeku, o apsigyvenę šiame krašte grai­
kai, kaip jau sakyta,— Suchosu. Garbino jį ir kitais vardais,
nes jo šventa esybė buvo siejama dar su kitomis dievybėmis,
taip pat su Horu ir su Saulės dievu Ra.
Euhemerijoje tokia garbė teko porai, o gal ir trim kroko­
dilams. Bet pagrindinė oazės kulto šventykla, tikra šventa vieta
buvo Šedeko mieste. Kaip tik todėl graikai vadino jį Krokodilo-
poliu, tik vėliau miestas oficialiai gavo Ptolemėjaus II žmonos
ir sesers Arsinojos vardą. Strabonas aprašė, kaip praktiškai
atrodė tarnavimas dievui krokodilui. Strabonas, graikų keliau­
tojas ir mokslininkas, apsilankė Egipte 25—19 metais prieš
mūsų erą, netrukus po Kleopatros mirties. Štai ką Strabonas
pasakoja apie Arsinojos miestą.
Ten tvenkinyje buvo laikomas atskirai užaugintas, žynių
prijaukintas krokodilas. Penimas jis duona, mėsa ir vynu. Šį
maistą atneša lankytojai. Mūsų šeimininkas buvo vienas iš mies-
23
 to įžymybių. Tai jis aprodė mums tenykštes šventenybes, o prie
tvenkinio atėjo paėmęs nuo stalo paplotėlį, keptos mėsos, taurę
vyno. Gyvūną užtikome tysantį ant kranto. Prie jo priėjo žy­
niai, pražiodė, vienas įdėjo paplotėlį, mėsos, o paskui supylė
vyną. Krokodilas netrukus nušliaužė į vandenį ir nuplaukė į
kitą krantą. Netrukus atėjo kitas lankytojas. Žyniai bėgte pa­
sileido į kitą ežerėlio pusę, surado krokodilą ir vėl atidavė
visa, ką jam atnešė .
4
Strabono šeimininkas, žinoma, buvo helenas. Tarp kitko,
visame Fajume tankiai gyveno atvykėliai. Galima būtų pama­
nyti, kad tas žymus ir išsilavinęs žmogus nunešė auką kroko­
dilui tik dėl to, kad su atlaidžia šypsenėle parodytų savo sve­
čiui, kokias keistas religines apeigas atlieka egiptiečiai. Bet buvo
toli gražu ne taip. Helenai, perėmę vietinių gyventojų tikėji­
mus ir kultus, kaip ir jie, mokėjo duoklę dievams gyvūnams.
Geriausia tai patvirtina du užrašai, rasti Arsinojos miesto griu­
vėsiuose, išlikusiuose nuo pirmojo amžiaus prieš mūsų erą.
Jie skelbia, kad buvę efebai skiria štai tokias ir tokias vietas
5
„didžiajam, didžiajam dievui Suchui" . Kad gerai suprastume
šių dedikacijų prasmę, reikia prisiminti, jog efebatas buvo
grynai helenų jaunimo organizacija, kuri siekė išsaugoti kalbi­
nę ir kultūrinę nepriklausomybę; efebų, net ir buvusių efebų
sąjungos veikė kiekvienoje graikų gyvenvietėje. Bet senų se­
novės egiptiečių dievybių kultas prasiskverbė ir į šias organi­
zacijas.
Tad ir Ptolemėjas XII Fleitininkas, suteikęs Sucho šven­
tyklai neliečiamybės privilegiją, be abejo, įvykdė visų pamaldžių
oazės gyventojų, tiek helenų, tiek egiptiečių, pageidavimą. Bet
netolima ateitis įrodė karaliui, jog tikra krokodilų karalystė,
nuo kurios rajumo negelbės jokios neliečiamumo privilegijos,
yra visiškai kitur.
CEZARIO EGIPTIETIŠKI PLANAI
Ptolemėjo XI testamento klausimas Romoje oficialiai iški­
lo tik 65 metais. Turtingas verslininkas ir finansininkas, taip pat
ambicingas politikas Markas Krasas pasiūlė, kad Roma pradėtų
imti mokesčius iš Egipto, kaip ir iš kitų provincijų. Krasas iš­
kėlė šį klausimą neva rūpindamasis respublikos gerove. 65 me­
tais jis pradėjo eiti cenzoriaus pareigas, o šios žinybos kompe­
tencijoje buvo ir valstybės iždas. Bet suvokti tikrąją priežastį,
dėl ko taip susirūpinta valstybės pajamomis, padėjo kitas faktas:
tuo pačiu metu kažkoks Gajus Julijus Cezaris savo bičiulių pa­
dedamas pradėjo agituoti, kad kaip tik jam patikėtų paversti
Egiptą nauja provincija.
24
Romoje buvo gerai žinoma, kad Cezaris yra Kraso bend­
radarbis. Jis tada dar buvo palyginti jaunas, vos 37 metų žmo­
gus, bet jau pelnęs sau šlovę, nors ir ne geriausią. Kaip tik 65-ųjų
pradžioje pasklido kalbos, kad Cezaris kartu su Krasu ir nusi­
gyvenusiu aristokratu Katilina rengė drąsų pasikėsinimą į val­
džią. Jų bendrų gauja turėjo nužudyti abu konsulus ir žymiausius
senatorius. Paskui Krasas būtų paskelbtas diktatoriumi, o Ce­
zaris — raitelių viršininku. Taip pagal tradiciją buvo vadina­
mas diktatoriaus pavaduotojas. Buvo sakoma, kad pasikėsini­
mas nepavyko tik todėl, kad Krasas paskutinę akimirką pabū­
go. O Cezaris šia prasme nejautė jokio sąžinės graužimo.
Bet, antra vertus, Cezaris tarp žmonių buvo labai populia­
rus. Simpatijas pelnė ir dėl to, kad buvo artimai susijęs su Ga­
jumi Marijumi, daugiau kaip prieš dvidešimt metų mirusiu po­
puliarų grupuotės vadovu. Todėl kai kas jo asmenyje įžvelgė
paveldėtoją idėjų, kurioms kažkada davė pradžią Grakchai:
jos įkvėpusios didelį politinį judėjimą už santvarkos demokra­
tizavimą, senato įtakos mažinimą, vidutiniškai pasiturinčių vals­
tiečių luomo atgimimą. Bet jie labai klydo. Cezaris, aišku, kaip
ir visi sveikai protaujantys, suprato, jog respublikos santvarka
yra supuvusi, bet jeigu tada ir galvojo apie kokias nors refor­
mas, tai gal tik apie tokias, kurios duotų jam pinigų ir valdžią.
O pinigų reikėjo, nes palaidas gyvenimo būdas įklampino jį
į milijonines skolas. Gal daugiausia išlaidų jis turėjo dėl moterų.
Gerokai pagražinami pasakojimai apie Cezario meilės istorijas,
pramogas ir orgijas nedidino jo bičiulių būrio iš rimtų žmonių
sluoksnių. O optimatų grupuotė buvo pasirengusi daryti viską,
kad tik pačioje užuomazgoje sužlugdytų jo karjerą, karjerą
žmogaus, kuris turi populiarų paramą ir simpatijas.
Projektas paversti Egiptą provincija gal ir butų turėjęs pa­
sisekimą, jeigu jį būtų pasiūlę kiti žmonės. Bet jau vien Kraso
ir Cezario vardai sukeldavo visų konservatyvių ir netgi nuosai­
kių grupuočių pasipriešinimą. Buvo sakoma, kad abiejų poli­
tikų žaidimas yra aiškus: jie žada valstybės iždui, o kartu ir vi­
siems piliečiams didelį pelną. Tikisi, kad dėl to nesunkiai pra­
stums įstatymą, o jį priėmus patys laimės daugiausia! Nes naujos
provincijos organizavimo dingstimi užgrobs visą Egipto kara­
liaus turtą, apiplėš šventyklas. Iš turtingų žmonių išsunks pa­
skutinį skatiką. Pasisavins milijonus. O valdydami neaprėpiamus
Egipto turtus jie abudu respublikai bus pavojingi. Prie Nilo
vietoj Ptolemėju viešpataus Krasų ir Cezarių dinastija. Ko gero
užgrobs valdžią ir prie Tibro!
Buvo akivaizdu, kad ūmų Kraso susidomėjimą penkiolikos
melų senumo testamentu — taip, tiek laiko nuplaukė nuo jo val-
25

dinių nužudyto Ptolemėjaus XI mirties! — skatina asmeninės
paskatos. Štai Krasas jau seniai varžosi su Pompėjumi. Šis didy­
sis karvedys kaip tik nuo 66 metų kovojo Rytuose, Mažojoje
Azijoje, triuškindamas karalių Mitridatą. 65-aisiais prijungė
prie imperijos du kraštus prie Juodosios jūros: Pontą ir Biti-
niją. Todėl Krasui atrodė, kad bent taikus Egipto pavergimas
atsvertų Pompėjaus karinių pergalių šlovę.
Optimatai, visada turėję senate persvarą, nepaprastai ryž­
tingai pasisakė prieš projektą. Jie pirmiausia suabejojo jo tei­
siniais pagrindais ir klausė:
— Kaip iš tikrųjų atrodo šio testamento reikalai? Kur jis
saugomas? Ar jis teisėtas? Kodėl iki šiol jo viešai ir oficialiai
neapsvarstė senatas? Kodėl vis dar viskas grindžiama visokiomis
prielaidomis, įtarimais, daugtaškiais? Juk nesunku pakloti doku­
mentą ir išsiaiškinti, ar jis autentiškas! Tik tada galima bus
spręsti, ar iš viso valstybė priims palikimą. Pinigų, kuriuos Pto­
lemėjas XI paliko Tyre, paėmimas su tuo visai nesusijęs. Krasas
ir Cezaris traktuoja viską kaip neginčytiną, akivaizdų ir nu­
spręstą dalyką. Bet teisingumas reikalauja elgtis taip, kaip pri­
derėtų!
Stai tokius klausimus ir priekaištus abiem projekto auto­
riams iškėlė Ciceronas, vienas įtakingiausių to meto senatorių.
Šlovę jis visų pirma pelnėsi kalbomis, kurias pasakė didelių
politinių teismo procesų metu. Tai Ciceronas prieš keletą metų
kaltino Verą, tą patį Sicilijos vietininką, kuris taip įžūliai apiplė­
šė kunigaikštį Antiochą. 65 metais Ciceronas pradėjo eiti pre­
toriaus pareigas. Nors ir kilęs toli gražu ne iš aristokratų gimi­
nės, jis vis aiškiau rėmė optimatus.
Tačiau opozicijos Kraso ir Cezario sumanymams siela
buvo antras cenzorius, 65-metis Kvintas Katulas. Jis pasirinko
tokią taktiką: norėdamas paralyžiuoti savo kolegos veiklą, pasisa­
kydavo prieš visus jo sumanymus ir sprendimus. Tad jie abudu
senato posėdžiuose nuolat tęsė nesibaigiančius ginčus, ir jų iš­
kalbos turnyrai senatoriams tapo savotiška pramoga. Dėl to
65-ųjų cenzoriai nesugebėjo atlikti net pagrindinių savo pareigų;
nesudarė senatorių nei piliečių sąrašų. Pagaliau po kelių dras-
kymosi mėnesių abu pasitraukė iš savo pareigų.
„ •" \ » ,s
RULO PROJEKTAS
Krasas ir Cezaris atšaukė savo pirmąjį planą, bet neatsi­
sakė minties užvaldyti Egiptą. Jiedu vėl iškėlė ją 64 metų pa­
baigoje. Šį kartą abu politikai paruošė drąsesnį ir gudresnį
26
planą. Jie veikė iš už kitų nugarų. Jų pavardės buvo minimos
tarp daugelio. O kukliai, kaip tolimesnis planas atidėtas Egipto
klausimas buvo tik vienas didelių priemonių, liečiančių visą
imperiją, elementas.
64 metų gruodžio mėnesį liaudies tribūnas Rulas pateikė
naujo žemės įstatymo projektą. Jis siūlė plačiai kolonizuoti že­
mes, kurias supirks valstybė. O lėšų žemės įsigijimui reikėjo gauti
pardavus nekilnojamą ir kilnojamą turtą, kurį respublika viso­
kiais būdais gavo nuo 88 metų, bet iki tol nesiėmė jo atžvilgiu
jokių sprendimų. Visą šią milžinišką akciją turėtų įgyvendinti
specialiai sudaryta dešimties žmonių komisija.
Bet kuris įžvalgesnis politikas lengvai suvokė tikrąjį Rulo
projekto turinį ir tikslą. Juk jeigu manytume, kad Ptolemėjas XI
sudarė atitinkamą testamentą, Egiptą reikėtų laikyti viena iš
valdų, kurias respublika pelnė po 88 metų; bet tam tikruose
sluoksniuose į tai buvo žiūrima kaip į neabejotiną faktą arba
reikalą, kurį nesunku suklastoti. Todėl komisija, remdamasi
tikru arba sufabrikuotu testamentu, galėtų užimti ir parduoti
visas Egipto karaliaus valdas ir asmeninius turtus. Kitaip ta­
riant, turėtų tas pačias galimybes ir įgaliojimus, kurias prieš
keletą metų, nors ir kita dingstimi, norėjo gauti Krasas ir Ce­
zaris. O juk iš anksto buvo aišku, kad tiedu vieni iš pirmųjų
pateks į komisijos sudėtį. Rulas veikė jų iniciatyva ir lėšomis.
Ir taip pat, kaip ir anksčiau, be vargo galima buvo numatyti,
jog įstatymo smaigalys nukreiptas prieš Pompėjų. Nes jeigu ko­
misija paimtų savo žinion visas valdas ir turtus, kurie atiteko
respublikai po 88 metų, jų skaičiuje būtų ir tie, kuriuos Rytuose
ginklu pelnė Pompėjus, o jis tuo metu kaip tik prijungė prie im­
perijos dar vieną provinciją — Siriją. Jam tad turėjo atitekti
karo žygių vargai ir sunkumai, o pergalių vaisius nuskintų po­
litikai, ramiai sau rezgę intrigas sostinėje.
Kaip ir anksčiau, 65-aisiais, prieš šias machinacijas ryž­
tingai stojo Ciceronas. 63 metų sausio 1 dieną jis, visų pirma
optimatų padedamas, užėmė konsulo pareigas. Todėl jis karš­
tai gynė jų interesus. Puldamas Rulo projektą Ciceronas skelbė
senatui:
— Tikslą, kurio anksčiau buvo siekiama slaptai, dabar
stengiamasi paimti klasta, lyg gynybinę sieną, pasikasant po pama­
tais. Ši komisija tikrų tikriausiai ima tikinti, ir daug kas juos
palaikys, kad karaliaus testamentas pavertė Egiptą romėnų
liaudies nuosavybe. Tad atiduokite Aleksandriją žmonėms, kurie
slapta jos siekia, nors sudavėte jiems per nagus, kai veikė atvi­
rai! Dėl dievo meilės — su kuo čia turime reikalą? Ar tai plėšikų
27
 pinklės, ar girtų svaičiojimai? Ar tai protingų žmonių planai,
ar nekalti pamišėlių troškimai?
Ciceronas toliau plėtojo šią temą savo kitoje kalboje, kurią
jis pasakė liaudies susirinkime:
— Kaip klastingai įstatymo tekste tylomis apeinami Alek­
sandrijos ir Egipto reikalai! Kaip giliai jie paslepiami ir ati­
duodami dešimties komisijos malonei! Nes kas gi nežino, jog
daugelis skelbia: karaliaus testamentas pavertė Egiptą romėnų
liaudies nuosavybe? Tai štai aš, šios liaudies konsulas, ne tik
negaliu šioje byloje priimti jokio sprendimo, bet ir noriu pasakyti
apie visą šį reikalą savo nuomonę. Matau, jog yra kažkas, kas
patvirtina faktą, jog buvo surašytas testamentas. Taip pat žinau,
kad senatas sutiko priimti palikimą, nes po Ptolemėjo XI
mirties nusiuntė žmones į Tyrą paimti jo pinigų. Pagaliau su­
prantu, kad visi sutinka, jog žmogus, kuris šiandien valdo šį kraš­
tą, kilęs ne iš karalių dinastijos. Bet, kita vertus, girdisi ir tokių
balsų:
— Apskritai nėra jokio testamento! Romėnų liaudis neturi
elgtis taip, lyg trokštų pavergti visas karalystes. O jeigu galų gale
paimsime Egiptą, Italijos liaudis masiškai emigruos į šią šalį,
nes ten puikios, derlingos žemės.
Tad kaip tokį svarbų ir ginčytiną reikalą spręs Rulas
ir jo komisija? Jeigu panorės įtikti liaudžiai, atiduos jai dalį pali­
kimo. Arba parduos Aleksandriją ir visą Egiptą remdamasis
savo įstatymu, pats bus jų teisėjas, arbitras, puikaus miesto ir der­
lingų žemių viešpats! Bet galų gale paaiškės, kad jis tapo šios
turtingiausios šalies karaliumi. O gal ir nesusiglemš tiek val­
džios. Gal netrokš tiek daug gauti? Bet tada nuspręs, kad Alek­
sandrija priklauso dabartiniam karaliui ir kartu atims iš romėnų
liaudies teisę į ją. Kuo remiantis?
Laimėjo Ciceronas ir optimatai. Gal ne tiek čia padėjo
konsulo iškalba, kiek aplinkybės, kad plačiosioms romėnų liau­
dies masėms visai nerūpėjo naujos žemės ir jų kolonizavimas.
Juk gyventi buvo patogiausia sostinėje. Pinigų, duonos ir pra­
mogų buvo galima gauti be jokių pastangų, tiesiog parduodant
rinkimų metu ir liaudies susirinkimuose savo balsus turtingiems
ponams.
Kraso ir Cezario projektas žlugo antrąkart. Testamento ir
Egipto užėmimo reikalai vėl buvo atidėti. Ptolemėjas XII išliko
soste, nors Romoje, kaip autoritetingai pareiškė pats konsulas,
jis buvo laikomas pavainikiu ir fleitininku. O tolimesni įvykiai
turėjo įrodyti, kad galų gale visa tai išėjo į naudą — Ceza­
riui °.
28
JUDĖJA IR EGIPTAS
Žinios apie politines kovas Romoje greitai pasiekdavo Alek­
sandriją, kur jų laukė su nerimu ir baime. Ir ne tik valdovo rū­
muose. Juk nuo to, kaip į Kraso arba Rulo projektą pažiūrės
senatas ir liaudies susirinkimas, priklausė viso krašto likimas.
Kaip bus balsuojama mieste prie Tibro? Tos akcijos rezultatas
galėjo bet kurią dieną pakeisti milijonų Nilo deltoje ir slėnyje
gyvenančių žmonių padėtį. Išsiplėtusios karaliaus administra­
cijos tarnautojų didžioji dalis liktų be darbo — romėnai, be
abejonės, įkurtų savo įstaigas su naujais žmonėmis. Buvo ne­
aišku, kaip būsimieji ponai pasižiūrėtų į šventyklų nuosavybės
ir neliečiamybės privilegijų reikalus. Net ir išnaudojamas, nie­
kinamas valstietis iš naujos valdžios galėjo tikėtis tik blogio:
iš jo būtų reikalaujama sunkiau dirbti ir dar didesnių mokesčių.
Tad nuo 65 metų Egipte prasidėjo nerimo ir nekantravi­
mo laikotarpis. Juolab kad naujas pavojus iškilo ir iš Rytų pusės.
64 metais, pergalingai įveikęs Mažosios Azijos kraštus,
Pompėjus pasiekė Damaską. Dabar Sirija, kaip jau sakyta, tapo
naująja imperijos provincija. Paskutinieji Seleukidų dinastijos
atstovai prarado savo palikimo likučius. Tai kartu buvo ir įspė­
jimas Egipto karaliui. Juk Seleukidų dinastija pradėjo viešpatau­
ti beveik tuo pat metu, kaip ir Ptolemėjai. Jos pradininkas Se-
leukas buvo Ptolemėjo I ginklo bendras ir, kaip ir jis, vienas iš
Aleksandro Didžiojo karvedžių. Jo įkurta karalystė iš pradžių
buvo labai didžiulė, į jos sudėtį įėjo net Indijos dalis. Vėliau Se­
leukidų valdos pamažu mažėjo, kol pagaliau dabar romėnų le­
gionai be kovos užėmė jų likučius.
Tarp Ptolemėju ir Seleukidų niekada nebuvo tikros drau­
gystės. Abi monarchijos dažnai kariavo tarpusavyje, ypač dėl
Palestinos. Bet dabar, palaidojus sirų nepriklausomybę, Alek­
sandrijos rūmuose buvo dėl ko liūdnai susimąstyti: iš visų kara­
lysčių, kurios maždaug prieš du šimtus metų iškilo ant Alek­
sandro Didžiojo pasaulinės monarchijos griuvėsių, kol kas iš­
liko tik Ptolemėju Egiptas. Bet ir jį dabar vargu ar galima laikyti
tikrai suverenia, nepriklausoma valstybe. Roma vis atsisako
pripažinti karalių. Ko gero yra tas nelaimingas testamentas,
dingstis užimti kraštą. Tiesa, kol kas senatas su tuo nesutinka,
o Pompėjus yra lojalus senatui. Bet gyvenimas moko, kad Romos
koalicijos yra labai nepastovios. Pompėjus bet kurią akimirką
gali nuspręsti, kad geriausia jam pačiam užsiimti Egipto rei­
kalais ir nunešti kitiems politikams iš panosės jų ginčų objek­
tą. Net ir be senato sutikimo kokia nors dingstimi išžygiuos iš
Damasko į pietus, tiesiai į Egiptą. Kas įstengs jį sulaikyti? Egip-
29

tas yra beveik beginklis, o pakelėje iš Sirijos esanti Judėja —
silpna, draskoma vidinių konfliktų.
Tokios patarėjų mintys lėmė, kad Ptolemėjas nutarė bet
kokia kaina įgyti didžiojo karvedžio palankumą. 63 metų pava­
sarį į Damaską atvyko Egipto pasiuntiniai. Jie atvežė tikrai
karališką dovaną: maždaug keturių tūkstančių talentų vertės
gryno aukso vainiką.
Netrukus Pompėjus išvyko iš Damasko ir įžengė į Pales­
tiną. Jis ketino užimti turtingą nabatėjų arabų sostinę Petrą,
esančią į pietus nuo Negyvosios jūros. Bet žygio metu karvedys
įsipainiojo į ginčą dėl Judėjos sosto, kurį jau daug metų tęsė
du broliai iš Chasmonėjų dinastijos — Hirkanas ir Aristobulas.
Žygio maršrutas pasikeitė — Pompėjus kartu su HirkanU
pasuko Jeruzalės link. Miestą užėmė be kovos, bet Aristobulo
žmonės užsidarė dideliame šventyklos pastatų keturkampyje ir
net tris mėnesius priešinosi. Šventykla buvo paimta šturmu 63
metų rudenį; tada žuvo apie dvylika tūkstančių žydų. Judėjos
valdovu Pompėjus paskyrė Hirkaną, bet labai apkarpė šio kraš­
to sienas. Atrodė, kad Judėja amžiams prarado bet kokią reikšmę
ir nepriklausomybę; buvo atsisakyta suteikti Hirkanui kuni­
gaikščio titulą, jis buvo priklausomas nuo Sirijos vietininko.
Jeruzalės apsiausties metu Ptolemėjas, nors ir netiesiogiai,
labai daug padėjo romėnams. Jis išlaikė visą Pompėjaus armijos
raitelių korpusą — 8000 žmonių ir tiek pat arklių aprūpino
maistu, pašarais, pinigais. O kai Jeruzalė buvo paimta ir Judėjos
reikalai susitvarkė, kvietė karvedį apsilankyti Aleksandrijoje.
Kareiviams nusiuntė drabužių, o armijos kasą papildė didele
suma.
Pompėjus priėmė viską, ką tik karalius dovanojo, bet pats
niekuo neįsipareigojo. Net nepriėmė kvietimo apsilankyti
Aleksandrijoje. Pasielgė teisingai. Nes jeigu būtų svečio teisė­
mis atvykęs į svetimos šalies sostinę, šitaip būtų lyg ir pareiš­
kęs pripažįstąs tenykštį valdovą. O jeigu su armija įžengtų į
Egiptą ir nuverstų karalių iš sosto, jis viršytų savo įgaliojimus,
nes senatas iki tol šiuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo.
Karvedys tarp kitko nusprendė, kad Rytams jis jau paskyrė
pernelyg daug laiko. Jam rūpėjo grįžti į Romą. Troško įvažiuo­
ti į sostinę su triumfo žygiu, o paskui ramybėje mėgautis užsi­
tarnauta šlove, daryti įtaką imperijos reikalams. Netolima atei­
tis turėjo parodyti, kokie nerealūs buvo šie planai. Kad ir kaip
ten butų, Pompėjus atsisakė ankstesnio N abatė jos užkariavimo
plano ir netrukus išvyko iš Palestinos.
Mėginimai palenkti Pompėjų į savo pusę Egipto karaliui
kainavo labai brangiai. O viskas liko kaip buvę. Pasikeitė tik
30
gyventojų nuotaikos. Tai jai teko dovanų, kurias karalius taip
dosniai aukojo karvedžiui, našta. O juk — apie tai žinojo net ir
paprasti amatininkai — ši duoklė nuėjo vėjais. Roma ir toliau
buvo šalta, abejinga. Kokia prasmė ir toliau laikyti karalių,
kuris visam pasauliui nebuvo toks?
Smarkiai pakenkė Ptolemėjo autoritetui gyventojų akyse ir
pagalba, kurią jis teikė romėnų armijai užimant Jeruzalės šven­
tyklą. Ypač buvo pasipiktinę žydai, kurių Egipte buvo mažiau­
sia keli šimtai tūkstančių, o daugiausia jų gyveno Aleksandri­
joje. Jie sakė:
— Jahvės šventovė išniekinta! Pompėjus įėjo į visų šven­
čiausią vietą, kur gali įžengti tik vyriausiasis žynys, ir tai tik
didžiausios šventės dieną. Dalis kaltės ir prakeikimo tenka ir
karaliui, kuris taip dosniai maitino ir rengė šventvagio karei­
vius.
Be to, graikai ir vietiniai egiptiečiai taip pat nebuvo suža­
vėti, kad jų valdovas padėjo romėnams įsitvirtinti Palestinoje.
Buvo gerai žinoma, kad pirmųjų Ptolemėju laikais Palestina
priklausė Egiptui. O žyniai dar galėjo perskaityti senų senovės
faraonų užrašus ant šventyklų sienų. Jie šlovino egiptiečių
ginklo pergales prieš daugelį amžių ne tik Palestinos žemėje,
bet ir gerokai toliau į šiaurę, net prie Eufrato krantų. Dabar
tuos kraštus užgrobė užjūrio svetimšaliai, o egiptiečių pinigai
ir grūdai padėjo jiems tai padaryti!
Taigi prieš karalių Ptolemėją XII, Naująjį Dionisą, stojo
Romos populiarai, Aleksandrijos žydai ir Egipto patriotai. O
be visų jų, dar rūpėjo, kad kas nenuskriaustų šventų gyvulių,
nes ir tai, kaip įrodo vienas atsitikimas, galėjo peraugti į politinį
įvykį.
ŠVENTO KATINO MIRTIS
Kaip tik tais metais, kai išaugo Ptolemėjo valdinių nepasi­
tenkinimas, į Aleksandriją atvyko jaunas graikas iš Sicilijos,
apsiskaitęs žmogus, uoliai tyrinėjęs praeitį. Jis buvo vardu Dio-
doras. \ Egipto sostinę atvyko norėdamas tęsti studijas garsioje
tenykštėje bibliotekoje. Kaip tik buvo pradėjęs didžiulį kūrinį,
kuriame norėjo aprėpti visą žmonijos istoriją nuo seniausių,
milinių laikų ikį savo gyvenamo meto. Daugelis mokslininkų
manė kaip tik Egiptą buvus civilizacijos lopšiu, todėl šio
krašto žilos senovės istorija Diodoro knygoje turėjo užimti
svarbią vietą.
Aleksandrija jaunajam istorikui padarė didžiulį įspūdį,
31
nors ir jo gimtojoje saloje buvo daug gražių ir turtingų miestų,
pvz., Sirakūzai ar Akragas. Pirmiausia Diodorą sužavėjo vieta,
kurioje buvo Egipto sostinė. Aleksandras Didysis pastatė ją
palyginti siauroje sąsmaukoje tarp jūros ir ežero, kurį kana­
lu sujungė su Nilo atšaka. Čia pat priešais pakrantę buvo Faro
salelė. Iki jos iš stambių akmenų buvo supiltas platus pylimas,
vadinamas Heptastadionu. Šitaip atsirado du puikūs uostai:
Rytų, taip pat vadinamas Didžiuoju, ir Vakarų, arba Eunostas.
Visas miestas buvo apsuptas tvirtais mūrais. Iš pat pradžių mies­
tas augo planingai, palei gatves, susikertančias stačiu kampu.
Pagrindinė magistralė, kuri iš rytų į vakarus kirto visą miestą,
buvo apie keturiasdešimties stadijų, arba maždaug šešių su puse
kilometrų ilgio, 100 pėdų, arba beveik keturiasdešimties metrų
pločio. Abipus jos stūksojo nuostabios šventyklos ir kiti stati­
niai; puikių pastatų nestigo ir kituose kvartaluose. Karaliaus
rūmai užėmė rytinę miesto dalį šalia nedidelio Lochijo pusia­
salio. Tai buvo didžiulis pastatų ansamblis, išsidėstęs parkuose
ir soduose. Kiekvienas Ptolemėjas stengėsi rezidenciją vis labiau
puošti.
Diodoras labai išgyrė miesto klimatą. Vasarą čia nuolat pūtė
šiaurės vėjai, vadinami etezijais. Jie nešė nuo jūros malonią
vėsą, o tiesios ir plačios gatvės leido jai patekti į visus kvartalus.
Rašytojas domėjosi, kiek žmonių gyvena mieste. Tarnauto­
jai, kurie tvarkė gyventojų sąrašus, atsakė, kad Aleksandrijoje^
yra per tris šimtus tūkstančių laisvų žmonių. Tik neaišku, ar į.
šį skaičių įėjo moterys ir vaikai! Nėra jokių žinių, kiek buv
vergų. Bet galima spėti, kad tuo metu Aleksandrijoje buvo be­
veik milijonas nuolatinių gyventojų. Ko gero ji buvo didžiausias
tų laikų miestas pasaulyje.
Diodoras ypač domėjosi egiptiečių senienomis, tikėjimais,
papročiais. Jis iš karto atkreipė dėmesį į plačiai paplitusį gy­
vūnų kultą. Apie tai jis rašė:
„Egiptiečiai ypač garbina kai kuriuos gyvūnus, ir ne tik
gyvus, bet ir po to, kai jie nugaišta, ypač katinus, ichneumo-
nus *, šunis, grifus, ibius **, vilkus, krokodilus ir kt. Kiekvienai
gyvūnų rūšiai skiriami žemės sklypai, iš kurių pajamos numato­
mos gyvuliams išlaikyti ir jų globai. Vaikui susirgus egiptietis
duoda įžadą jam pasveikus nukirpti jo plaukus ir dovanoja die­
vams tiek aukso ir sidabro, kiek jie sveria. Tuos pinigus jis ati­
duoda šventųjų gyvūnų globėjams. Jie pjausto grifams skirtą
mėsą, skardžiu balsu pašaukia juos ir meta aukštyn gabaliukus
* I c h n e u m o n a s — ž i n d u o l i s , k i t a i p v a d i n a m a s f a r a o n o pele.
** Ibis — gandrinių būio šiltųjų kraštų paukštis.
32
uiski endanliems paukščiams. O katinams ir ichneumonams tru­
pinu j pieną duonos arba smulkiai sukapotos Nilo žuvies. Ati­
tinkamą maistą ruošia ir kitiems gyvūnams. Globėjai labai di­
džiuojasi savo pareigomis — tartum atlikinėtų garbingiausią
tarnybą dievui. Jie keliauja lankydami miestus ir kaimus, turi
s a v o ypatingas žymes. Todėl iš tolo matyti, kokius gyvūnus jie
globoja. Kiekvienas sutikęs juos puola ant žemės, žemai jiems
lenkiasi.
Kai šventas gyvūnas nugaišta, suvynioja jį į švelnų lininį
audeklą, verkdami mušasi į krūtinę ir neša lavoną į balzama-
vimo vietą. Ten įtrina jį kedro aliejumi ir kitais kvepalais, kurie
panaudojami palaikų konservavimui, paskui deda į sarkofagą.
Sąmoningai užmušęs tokį gyvūną turi mirti; nugalabijęs katiną
arba ibį pasmerkiamas myriop nepriklausomai nuo to, kaip už­
mušė — tyčia ar per neatsargumą. Minia iš tokio nusikaltėlio
žiauriai tyčiojasi. Ir daro tai dažnai be teismo nuosprendžio!
Bausmės baimė yra tokia didelė, kad kiekvienas, pastebėjęs nu­
dvėsusį gyvūną, jau iš tolo stoja, šaukia ir tikina aimanuodamas:
pamačiau jį negyvą!
O štai pavyzdys, kuris liudija, kaip giliai įsišaknijęs tikė­
jimas gyvulių neliečiamumu ir kaip vis dėlto stengiamasi jį ginti.
Tai atsitiko tada, kai Roma dar nebuvo pripažinusi Ptole­
mėjo savo bičiuliu, o Aleksandrijos liaudis visomis išgalėmis
.engėsi pelnyti ateivių iš Italijos palankumą, baimingai vengė
visko, kas galėjo duoti dingstį skundui ar karo pradžiai. Taigi
..aip tik tada vienas romėnas užmušė katiną. Prie nelaimėlio
namų tučtuojau susirinko minia. Nieko negelbėjo aukštų val­
dininkų, kuriuos karalius išsiuntė į įvykio vietą, prašymai. Net
ir visuotinė to meto Romos baimė buvo pamiršta. Nors tas žmo­
gus užmušė katiną netyčia, niekas negalėjo apsaugoti jo nuo
bausmės. Žinau apie tai ne iš nuogirdų. Mačiau šį atsitikimą
savo akimis, kai lankiausi Egipte".
Tiek pasakė Diodoras. Nors buvo užmuštas šventas katinas ir
nulinčiuotas jo mirties kaltininkas, karas su Roma neprasidėjo.
Priešingai negu buvo laukiama, romėnų politikoje Egipto atžvil­
giu įvyko staigus posūkis 1.
TRIUMVIRAI IR EGIPTAS
60-ųjų vasarą Aleksandrijoje buvo gauta baisi žinia. Ji
atėmė paskutinę viltį, kad Roma kada nors pripažins Ptolemėją
teisėtu Egipto valdovu. Vienu iš dviejų konsulų kitiems, 59 me­
tams, buvo išrinktas Cezaris!
Ligšioliniai Cezario veiksmai vertė manyti, kad vos tik pra-
3.—1219 33
dės eiti pareigas, šis konsulas pirmiausia stengsis sudaryti naują
provinciją Egipto sąskaita. Buvo abejotina, ar optimatai suge­
bės pasipriešinti, nes jų grupuotės konsulu buvo išrinktas ne
itin energingas Markas Bibulas. O Pompėjus, iki tol ne itin mė­
gęs Krasą ir Cezarį, dabar elgėsi stebėtinai santūriai, nes ne­
mėgo optimatų ir senato.
59 metais, jau Cezariui tapus konsulu, paaiškėjo, kad visi
trys — Pompėjus, Krasas ir Cezaris — sudarė slaptą susitari­
mą: respublikoje nebus daroma nieko, kas neatitiktų kurio
nors interesų. Šis susitarimas įėjo į istoriją kaip pirmasis trium­
viratas.
Vos pradėjęs eiti savo pareigas Cezaris pateikė žemės įsta­
tymo projektą, kuris gerokai atkartojo senus Rulo sumanymus.
Bet būta vieno esminio skirtumo: šį kartą įstatymas net netie­
siogiai neminėjo, kad būtų ketinama paimti Egiptą, šio krašto
ir karaliaus turtus. Nepaisant ryžtingo Marko Bibulo ir kai ku­
rių senatorių pasipriešinimo, įstatymas buvo priimtas. Tai buvo
pirmas konkretus įrodymas, kad triumviratas egzistuoja ir kad
jis turi įtaką. Sujungus trijų politikų jėgas ir įtaką, Romoje
niekas negalėjo jiems pasipriešinti. Išryškėjo abiejų grupuo­
čių — populiarų ir optimatų — apgailėtinas bejėgiškumas. Tik
nedaugeliui užteko pilietinės drąsos viešai ir atkakliai ginti
savo senus idealus. Pastariesiems visų pirma priklausė jaunasis
Markas Katonas.
Naujajame žemės įstatyme Egiptas neminimas. Tai pa­
aiškėjo ankstyvą 59 metų pavasarį. Cezaris kreipėsi į senatą ir
susirinkimą, siūlydamas pripažinti Ptolemėją XII ne tik Egipto
karaliumi, bet taip pat romėnų liaudies sąjungininku ir bičiuliu.
Šia proga priminė karaliaus nuopelnus Pompėjaus armijai, kai
ji kovėsi Judėjoje. Apie Ptolemėjo XI testamentą niekas neuž­
siminė nė žodžiu. Pasiūlymas buvo priimtas, o romėnų — egip­
tiečių sutarties tekstas iškilmingai padėtas į archyvą Kapito­
lijuje. Po vienuolikos metų, kai Cezaris atvyks į Aleksandriją
ir susitiks su Kleopatra, visas šis reikalas turės suvaidinti dar
vieną vaidmenį.
Taigi Ptolemėjas Fleitininkas gavo, ko veltui siekė ištisus
dvidešimt metų, dėka žmogaus, kuris iki tol stengėsi atimti iš
jo viską. Keistoka padėtis. Kaip iki lo prieita? O gal būtų tiksliau
paklausus — už kokią kaina? komoje apie lai buvo kalbama
atvirai: Ptolemėjas išmokėjo arba prižadėjo išmokėti — stul­
binančią šešių tūkstančių lalenli| SUIIIIĮ, prilygstančią visos jo
karalystės metinėms pajamoms.
Dalį tų pinigų Cezaris turėjo alidiioli Pompėjai, bet visvien
jam liko milijoniniai turtai. Savo senas skolas |is jau buvo iš-
34
mokėjęs lėšomis, kurių įsigijo plėšikaudamas Tolimosios Ispa­
nijos provincijoje, kur jis 61 metais buvo vietininkas. Dabar
galėjo ramiai pagalvoti, kaip panaudoti iš karaliaus gautus di­
delius pinigus, kad jie teiktų naujų pinigų.
0 Ptolėmėjui šis finansinis žingsnis buvo pernelyg sunkus.
Jo iždas, berods, neturėjo jokių atsargų, nes jau ankstesniais
melais brangiai kainavo dovanos Pompėjui ir jo raitelių išlai­
kymas. Todėl dabar, norėdamas pasotinti Cezario godumą,
karalius buvo priverstas imti paskolų. Turtingiausi to meto
bankininkai buvo Romos finansininkai ir verslininkai. Išnau­
dodami provincijų gyventojus, jie susikraudavo didžiulius tur­
tus. Vienas iš tų milijonierių, Rabirijus Postumas, suteikė Egipto
vuldovui kreditą. Jis teisingai nusprendė, kad daro gerą biznį:
per jo pinigus Ptolemėjas gaus savo titulo ir viešpatavimo pri­
pažinimą, bus pajėgus mokėti, o labai dideli nuošimčiai už pa­
skolą su kaupu atlygins minimalią riziką. Taigi ne vien trium-
virai pelnėsi iš Egipto karaliaus rūpesčių.
Beje, piniginiuose reikaluose Cezaris nebuvo smulkmeniš­
kas. Gavęs iš Ptolemėjo savo dalį, jis leido pasinaudoti ir kitiems.
Ypač Ciceronui.
Iki tol jiedu, kaip prisimename, nemėgo vienas kito. 65 me­
tais Ciceronas kovojo prieš Kraso ir Cezario projektą paversti
Egiptą provincija, o 63-iaisiais, būdamas konsulu, įnirtingai
puolė ir atmetė Rulo žemės įstatymo projektą. Tais pačiais,
63 metais, kai iškilo aikštėn antras Katilinos sąmokslas, Cice­
ronas labai aktyviai prisidėjo prie susidorojimo su jo dalyviais;
ne paslaptis, kad Cezaris ir Krasas, kaip ir anksčiau, buvo slapti
sąmokslininkų bičiuliai.
Vis dėlto dabar Cezaris ištiesė ranką susitaikymui. Elgėsi
taip, nes gerbė Ciceroną kaip labai talentingą žmogų. Vertino
ir jo įtaką senate. Todėl per tarpininkus davė suprasti, kad Ci­
ceronas galėtų išvykti į Egiptą pasiuntiniu, kad oficialiai pa­
skelbtų karaliui džiugią naujieną. Ši misija buvo ne tik garbinga,
bet ir pelninga. Kaip buvo įprasta, karaliai geros žinios nešėją
apipildavo dovanomis.
Ciceronas rimtai svarstė šį pasiūlymą, bet jam kilo etinio
pobūdžio abejonių. Savo bičiuliui jis rašė:
„Iš tikrųjų trokštu, seniai trokštu išvysti Aleksandriją ir
visą Egiptą. Taip pat norėčiau atitrūkti nuo žmonių, kuriems
gerokai įkyrėjau, ir grįžti tik tada, kai manęs truputį pasiilgs.
Bet šioje situacijoje — ir kai mane siunčia žinomi žmonės —
man gėda. Nes ką į tai pasakys optimatai, jeigu iš viso dar tokių
liko? Ko gero nuspręs, jog pakeičiau požiūrį už dovaną. O pir­
mas tokią išvadą padarys mūsų bičiulis Katonas, kuris vienas
35
man brangesnis už šimtą tūkstančių kitų. O ką apie mus pasakys
istorija po šešių šimtų metų? Bijau jos pasmerkimo kur kas
daugiau, negu šiandien gyvenančių žmonių paskalų!"
Žodžiu, Ciceronas nepriėmė pasiūlymo. Į. Egiptą jis nenuvy­
ko. Atmetė ir kitus Cezario pasiūlymus, kurie užtikrintų jam
garbingas ir pajamingas misijas įvairiose provincijose. Pasielgė
labai neapdairiai — toks yra istorijos sprendimas po dviejų
tūkstančių metų.
IZIDĖ ROMOJE
Abu konsulai, kurie šias pareigas užėmė po Cezario ir Bi-
bulo, buvo artimai susiję su triumvirais; jie privalėjo užtikrinti,
kad valstybėje viskas vyktų pagal trijų valią. Aulas Gabinijus
nuo seno buvo vienas iš artimų Pompėjaus bičiulių, Pizonas
buvo Kalpurnijos, kurią prieš kelis mėnesius vedė Cezaris, tėvas.
58 metų sausio 1 dieną naujieji konsulai, kaip buvo pri­
imta, atnašavo dievams aukas už respublikos ir jų valdymo sėk­
mę. Staiga kilo netikėta suirutė. Prie altoriaus Kapitolijuje, kur
konsulai ir žyniai pjovė gyvulius, kad iš jų vidurių išburtų dievų
valią, susirinko prastuomenės minia. Šaukė ir grasino reikalau­
dama atstatyti čia pat, Kapitolijuje, egiptiečių dievų Izidės ir
Serapio altorius, kurie neseniai buvo išgriauti senato nurody­
mu. Valandėlę atrodė, kad iškilmingas apeigas reikės nutraukti.
Bet konsulai nenusileido; ypač atkaklus buvo Gabinijus.
Šis įvykis labiau negu bet koks kitas iki šiol įrodė, jog egip­
tiečių tikėjimai ir romėnų liaudyje įgyja vis daugiau išpažinto­
jų. Akylesni stebėtojai į šias tendencijas atkreipė dėmesį kur
kas anksčiau, prieš keliasdešimt metų. Štai ant monetų, kaldin­
tų Romos pinigų kalykloje, greta pagrindinių, oficialių vaizdų,
stebėtinai dažnai ėmė rastis tam tikrų smulkių, diskretiškų sim­
bolių: lotoso žiedas, skorpionas, krokodilas, piramidės. Daug
tokių simbolių atsirado nuo Sulos diktatūros laikotarpio. Ant
monetų galima buvo pastebėti sistrumą, arba šventą Izidės
muzikinį instrumentą, savotišką barškutį, sistrumą ir lotoso žie­
dą, krokodilą arba hipopotamą — tai tik labiausiai su Egiptu
susiję ženklai.
Visa tai liudijo, kad valstybinėje pinigų kalykloje, kurioje
dirbo tūkstančiai laisvų žmonių ir vergų, buvo palyginti daug
egiptiečių deivės garbintojų, kurie uoliai propagavo jos kultą.
O kiek jų buvo kitur — tarnavo privačiuose namuose, prekia­
vo, dirbo raštininkais, amatininkais?
Izidė atkeliavo į Italiją nuo Nilo krantų plečiantis abiejų
kraštų prekybiniams ir politiniams ryšiams; jos kelias tikriausiai
36
• i" per Graikiją ir Pietų Italiją. Izidės garbinimas plito žemes­
n i u o s e sluoksniuose dėl dviejų priežasčių. Visų pirma apeigų
egzotika paveikdavo žmonių, ypač moterų, vaizduotę. Antra
vertus, įvairios ceremonijos ir misterijos įteikdavo žmogui tikė­
jimą amžinu gyvenimu Vakarų krašte, kur viešpatauja Ozyris,
klastingai Seto nužudytas, Izidės apraudotas ir surastas; prisi­
kėlęs iš mirusiųjų jis valdo mirusiųjų pasaulį.
Kas Izidė buvo jos išpažintojams, kokie jai buvo priskiria­
mi nuopelnai ir galios, vaizdžiai pasakoja graikų himnai, ku-
n i | gana daug išliko įvairiuose kraštuose; paprastai jie yra egip­
tiečių kūrinių parafrazės. Štai vienos Fajumo oazės šventyklos
priesienyje užtikto Ptolemėjo Fleitininko ar Kleopatros laikų
himno tekstas:
„Turtų davėja, dievų karaliene, visagale, laimingas Ūkime,
didžiojo vardo Izide, viso, kas egzistuoja, sutvėrėja! Apie viską
pagalvojai, kad suteiktum žmonėms gyvenimą ir darną. Paskel­
bei įstatymus, kad viešpatautų tvarka, išradai menus, kad gy­
venimas būtų gražus. Tu sukūrei puikias visų vaisių spalvas.
Tavo dėka yra dangus ir žemė, vėjų dvelkimas ir saldūs saulės
spinduliai. Tavo galybė lemia, kad rudenį Nilo bangos išsilieja
iš krantų ir kunkuliuojantis vanduo apsemia visą kraštą, kad
nepristigtų vaisių. Kiek žmonių gyvena bekraštėje žemėje —
helenai, trakai, barbarai — visi šlovina tavo nuostabų, garbingą
vardą, nors savo gimtąja kalba kiekvienas tave vadina vis ki­
taip.
Sirai ir lidai šaukiasi tavęs, Astarte, Artemide, Anoje, Le­
ta; trakai tave vadina dievų motina; helenai — Hera ir Afrodite,
gerąja Hestija, Reja ir Demetra; egiptiečiai — Vienintele, nes
visose tose deivėse, vis kitaip vadinamose, yra įsikūnijusi Vie­
nintelė Tu.
Valdove, nesiliausiu apdainavęs Tavo galybės, nemirtingoji
išganytoja, daugiavarde, iškilioji Izide, kuri apsaugai nuo karų
miestus ir jų gyventojus. Visi, kurie kalėjimuose laukia mir­
ties, kurie be miego kenčia baisingus skausmus, kurie plaukia
per audringą jūrą, kur žūva žmonės ir skęsta laivai — visi bus
išgelbėti, melsdami Tavo pagalbos. Išklausyk mano maldą, galin­
go vardo valdove, būk man maloninga, apsaugok nuo visų rūpes­
čių!"
Antras, vėlesnis himnas, savotiška monotoniška litanija,
išliko kaip užrašas los saloje:
„Aš esu Izidė, visų žemių valdovė. Aš daviau žmonėms
įstatymus ir taisykles, kurių niekas negali pakeisti. Aš vyriausioji
Krono dukra. Aš esu karaliaus Ozyrio žmona ir sesuo. Aš esu
dieviškojo Šuns žvaigždyno žvaigždė. Man pastatė Bubasčio
37
miestą.* Aš atskyriau žemę nuo okeano. Aš parodžiau kelią
žvaigždėms, saulei ir mėnuliui. Aš išradau jūreivystę. Aš sutei­
kiau jėgą teisingumui. Aš sujungiau vyrą su moterimi. Aš lė-
miau, kad moterys nešioja vaisių iki dešimto mėnesio. Mano
dėka vaikai myli tėvus. Aš baudžiu tuos, kurie negerbia tėvo
ir motinos. Kartu su savo broliu Ozyriu padariau galą žmogė-
drystei. Aš parodžiau žmonėms misterijas. Aš išmokiau padaryti
dievų atvaizdus. Aš įkūriau dievų šventyklas. Aš nuverčiau ti­
ronus. Iš manęs kilo vyrų meilė moterims. Mano dėka teisin­
gumas galingesnis už auksą ir sidabrą, o tiesa turi savo grožį. Aš
įteisinau santuoką" ?.
Ko gero tokios pačios maldos ir litanijos buvo kalbamos
pamaldų metu ir Romoje.
Anot tradicijos, per amžių amžius gyvavusios tarp Izidės
garbintojų prie Tibro, pirmoji jos išpažintojų bendruomenė
imperijos sostinėje atsirado Sulos laikais. Gali būti, kad ją orga­
nizuojant kažkokį vaidmenį atliko Ptolemėjas XI. Kaip prisi­
mename, jaunasis kunigaikštis gyveno Romoje, o 80 metais Su­
los nurodymu išvažiavo į Aleksandriją, ten vedė Berenikę, po
devyniolikos dienų ją nužudė ir žuvo pats.
Romėnų valdžia labai nepalankiai žiūrėjo į plintantį kul­
tą, kurį daugiausia išpažino vergai ir prastuomenė. Todėl buvo
mėginta susidoroti su Izide išgriaunant jos altorius. Ir be rei­
kalo. Tai patvirtino kitų metų įvykiai.
53-iaisiais senatas pakartotinai nurodė sunaikinti
Izidės šventyklas Romoje, net privačias jos koplyčias. Po trejų
metų, 50-aisiais, buvo užsimota sulyginti su žeme Izidės ir Sera-
pio šventyklą. Bet nė vienas amatininkas nenorėjo pakelti prieš
ją rankos. Tada senatorius Emilijus Paulas stvėrė kirvį ir pirmas
kirto į šventyklos vartus.
Ir tai nieko nedavė. Išgriautos kulto vietos pakildavo iš
naujo. Izidė buvo galingesnė už konsulus. Kaip įsitikinsime,
ji netgi sugebėdavo jiems atkeršyti.
O 58 metai, kurie Romoje prasidėjo dideliais egiptiečių
deivės išpažintojų bruzdėjimais, ir Egipte buvo turtingi nepap­
rastų įvykių.
KIPRO ĮVYKIAI
58 metų vasarą, praėjus vos keliolikai mėnesių po to, kai
jį pripažino romėnai, Ptolemėjas XII prarado savo karalystę.
Tapo valdovu be krašto. Kaip iki to prieita?
Daugiau kaip dvidešimt metų Ptolemėjas buvo šventai įsiti-
38
k i nes, jog viskas priklauso nuo romėnų malonės. Norėdamas
gauti lėšų pasaulio viešpačių palankumui įsigyti, jis vis žiauriau
išnaudojo savo žmones. Žinoma, suteikdavo tam tikrų privile­
gijų žyniams ir šventykloms, tikėdamasis, kad tai padės užtikrin-
n egiptiečių lojalumą. Bet, kita vertus, tokie karaliaus darbai
kaip jo pagalba romėnams užkariaujant Judėją, užgavo visų
llgipto gyventojų, tiek graikų, tiek žydų bei vietinių, orumą.
Nes vis dar gyvas buvo įsitikinimas, kad kraštas prie Nilo yra
didelė valstybė, ne tik turinti teisę į visišką nepriklausomybę,
bet ir diktuojanti savo valią kaimyninėms šalims, kurias kaž­
kada valdė faraonai ir visai neseniai — pirmieji Ptolemėjai.
Katastrofa įvyko, kai 58 metų pavasarį Aleksandrijos gy­
ventojai sužinojo apie Kipro karalystės likimą. Ši sala visada
buvo Ptolemėju monarchijos sudėtinė dalis. 80 metais, kai į
Egipto sostą buvo pasodintas Ptolemėjas XII, Kipro sala buvo
atiduota jo jaunesniajam broliui; žinoma, jis irgi buvo Ptole­
mėjas. Tačiau tas fatališkas Ptolemėjo XI testamentas lietė Kip­
rą taip pat, kaip ir Egiptą. Ištisus dvidešimt metų siekdamas pri­
pažinimo, Fleitininkas niekad nelietė savo brolio reikalų. Su­
prantama, taip elgėsi egoistiniais išskaičiavimais: iškeldamas į
paviršių tenykščius reikalus, nenorėjo komplikuoti savo reikalų.
Ir 59 metais, kai nupirko iš Cezario pripažinimą ir gavo sąjun­
gininko bei romėnų liaudies bičiulio vardą, taip pat nereikala­
vo, kad traktate bent žodžiu būtų užsiminta apie Kiprą. Paliko
brolį Ūkimo vaUai.
O juk 58 metų pirmaisiais mėnesiais Uaudies tribūno Klo-
d i jaus iniciatyva Romoje buvo priimtas įstatymas, kuris nu­
sprendė: Kipras įeina į imperiją kaip nauja provincija, taigi
salos karaliaus turtai perduodami respubUkos iždui, kad gaUma
būtų finansuoti bežemių apgyvendinimą.
Įstatymas buvo ruošiamas su triumvirų, ypač Cezario, ži­
nia. Jis norėjo šitaip ištrinti iš žmonių atminties faktą, kad prieš
metus išdavė savo ankstesnę programą ir nesipriešino Ptolemėjo
XII pripažinimui. Bet ir Klodijus turėjo savo sąskaitų. Prieš
devynerius metus, 67-aisiais, lankydamasis Rytuose, jis pateko
į piratų rankas. Šie pareikalavo didelės išpirkos. Kipro kara­
lius, į kurį Klodijus kreipėsi pagalbos, paaukojo tik du talentus.
Jeigu ne Pompėjaus laivyno pagalba, piratų belaisvis būtų
tikrai pražuvęs.
Optimatų grupuotė kritikavo Klodijaus įstatymą. Jie sakė,
kad skriaudžiamas Kipro karalius, kuris, kaip ir jo pirmtakai,
buvo ištikimas Romos sąjungininkas. Ir štai dabar visai nekaltai
iš jo atima viską! Jis tiesiog parduodamas kartu su jo karališka
purpurine mantija, skeptru ir karūna!
39
 Bet protestai nieko negelbėjo. Klodijaus šalininkai teigė,
kad karalius esąs klastingas bičiulis, remias Romos priešus ir
piratus. Šių kaltinimų negalima buvo įrodyti, bet taip pat ne­
įmanoma buvo ir paneigti. Klodijus užsispyręs dar pasiekė:
jo iniciatyva liaudies susirinkimas pavedė įgyvendinti įstatymą
Markui Katonui. Jis, vienas iš optimatų grupuotės šulų, buvo
ryžtingas salos paėmimo priešininkas. Katonas iš paskutiniųjų
purtėsi ir atsisakinėjo, bet galų gale teko nusileisti liaudies va­
liai. Pavedant jam šią neva garbingą misiją buvo argumentuo­
jama:
— Tik Katonas, teisingas žmogus, gali užtikrinti, kad visi
Kipro lobiai pasieks Romą!
Kiek toks įvertinimas apibūdino Katoną teigiamai, tiek
visus kitus politikus — neigiamai. Tačiau korupcija ir cinizmas
Romoje jau buvo tiek toli pažengę, kad panašaus pobūdžio po­
sakiai buvo priimami visiškai rimtai.
Katono išvykimas iš Romos 58 metų pavasarį sudavė opti-
matams smūgį. Juo skaudesnį, nes prieš pat Katoną, iš sostinės
išvyko dar vienas garsus senatorius — Ciceronas. Bet jis neapsi-
metė atliekąs tarnybinę misiją. Ciceronas spruko, nes jam, irgi
Klodijaus iniciatyva, grėsė griežta bausmė. Šiam tribūnui pasiū­
lius, buvo nuspręsta atiteisti nuo ugnies ir vandens, tai yra atskir­
ti nuo visuomenės kiekvieną, kuris yra be teismo pasmerkęs
pilietį mirčiai. Buvo aišku, kad pasiūlymas pirmiausia taikomas
Ciceronui, kuris 63 metais susidorojo su Katilinos šalininkais.
Kaip didžiajam oratoriui teko apgailestauti, kad jis atsisakė pa­
siuntinio į Egiptą misijos, kurią prieš keliolika mėnesių jam
siūlė Cezaris!
Kovo pabaigoje ir Cezaris išvyko iš Italijos. Jam teko pen­
ketą metų būti dviejų provincijų — šiandieninės Šiaurės Itali­
jos ir Pietų Prancūzijos — vietininku; iš šių kraštų ketino už­
kariauti visą Užalpės Gaują, arba kraštą tarp Atlanto ir Reino.
Šiuose planuose tam tikras vaidmuo teko iš Egipto karaliaus
gautiems pinigams: jie turėjo padėti finansuojant karinę kampa­
nija. Tuometiniame pasaulyje viskas buvo tarpusavy susiję, net
ir tokių tolimų kraštų kaip Egipto ir Galijos likimai.
Katonas nenuvyko tiesiai į Kiprą. Sustojo Rodo saloje ir iš
ten vedė derybas su nelaiminguoju karaliumi. Pirmiausia įspėjo
jį, kad šis nebandytų organizuoti karinio pasipriešinimo. Įspėti
buvo itin tikslinga, nes Katonas neturėjo nė vieno kareivio;
jam buvo priskirti tik tarnai. Tuo pat metu Romos įgaliotinis
pažadėjo: jei viskas bus atlikta ramiai, paskirti Ptolemėją Kipro
miesto Pafo Afroditės šventyklos žyniu. Karalius, suprantama,
atsisakė šios abejotinos garbės. Jis buvo sukrėstas ir pažemintas.
40
[| pradžių ruošėsi neduoti romėnams grobio, kurį jie vylėsi
gauti: norėjo sukrauti visus savo kilnojamus turtus į laivus ir
nuskandinti juos atviroje jūroje. Bet paskui atsisakė šių keti­
nimų, nes būgštavo, kad įniršę romėnai gali atlyginti nuostolius
salos gyventojų sąskaita, užgrobę jų turtus, o žmones pardavę
vergų pirkliams.
Karaliui beliko vienas protesto būdas: mirtis. Jis nusižu­
dė — išgėrė nuodų. Taip baigė gyvenimą paskutinis valdovas iš
dinastijos, viešpatavusios Kipre daugiau kaip du šimtus metų.
O netrukus, tų pačių 58 metų vasarą, į Rodo salą, kur vis
dar buvo Katono rezidencija, atplaukė laivas iš Aleksandrijos.
Juo atvyko Ptolemėjas Fleitininkas, tikras tragiškai mirusio
karaliaus brolis. Bet atsirado jis čia ne ketindamas įsikišti, kad
ir per vėlai. Ptolemėjas XII spruko iš savo krašto; jo valdiniai,
sužinoję apie Kipro įvykius, reagavo veikliau ir garbingiau negu
jis pats.
KATONO PATARIMAI
Vos įkėlęs koją į salą, karalius nusiuntė savo žmones pa­
kviesti Katoną, kad tas aplankytų jį. Taip buvo priimta. Mo­
narchas, nors ir be karalystės, buvo monarchas, o vietininkas —
tik tarnautojas, ir ne paties aukščiausio rango. Bet Katonas
atsakė negalįs išvykti iš namų, nes kaip tik išgėręs vidurius pa­
leidžiančių vaistų; jeigu karalius turįs kokių skubių reikalų,
jis mielai priimsiąs jį savo namuose.
Ptolemėjui norom nenorom teko vykti į vietininko namus.
Čia jo laukė dar didesnis pažeminimas. Katonas net neišėjo jo
pasitikti. Jis tiesiog tebetupėjo ant savo puodo. Kai karalius
sustojo tarpduryje, šis pasveikino jį tartum priešais būtų buvęs
kas nors iš jo gerų pažįstamų. Svečias buvo sukrėstas. Koks
netašytas tas romėnas, o kartu kaip oriai elgiasi!
Kai pradėjo pokalbį apie politiką, Ptolemėjas neslėpė savo
ateities planų, tačiau gana miglotai aiškino, kas privertė jį išvyk­
ti iš sostinės. Juk Aleksandrijoje nebuvo atviro sukilimo prieš
valdovą. Žinoma, buvo šiokių tokių neramumų. Visos organi­
zacijos ir sąjungos ryžtingai protestavo dėl to, kad romėnai
užgrobė Kiprą. Jos norėjo, kad karalius pareikalautų grąžinti
salą kaip nuo seno neatskiriamą monarchijos dalį, o jeigu impe­
rija nepaisytų šių istorinių Egipto teisių, reikalavo nutraukti
prieš metus sudarytą draugystės sutartį.
Karalius kalbėjo apie tai šventai pasipiktinęs. Kaipgi ki­
taip? Toks silpnas Egiptas savo valia pažeis sąjungos sutartį?
41
Koks įžūlumas, kokia beprotybė! Juk nesunku numatyti, kaip
į tai reaguotų galinga sąjungininkų valstybė. Egipto karaliui
tektų jo brolio, Kipro valdovo, likimas. Jis, Ptolemėjas, nieka­
da su tuo nesutiksiąs. Dvidešimt metų siekė šios sąjungos, o dabar
pats sunaikins savo gyvenimo prasmę? Ir dar miniSs bei slaptų
organizacijų spaudžiamas? Jokiu būdu! Kaip tik todėl išvykęs
iš savo sostinės. Tiesą sakant, jo gyvybei kol kas negresia pavo­
jus, bet visuomenei reikia parodyti, kas yra tikrasis valdovas.
Apskritai jis grįšiąs į Aleksandriją, bet tik drauge su romėnais.
Tegu visi pamato savo akimis, kas yra tikras jo valdžios garan­
tas!
Už šių painių išvedžiojimų slypėjo paprasčiausias bailumas.
Fleitininkas gerai prisiminė likimą savo pirmtako, su kuriuo
susidorojo Aleksandrijos gyventojai. Todėl spruko, kai tik pa­
stebėjo pirmus neramumų požymius.
Karaliaus nuostabai, Katonas nepagyrė jo poelgio. Jis dėstė:
— Ir sugalvok tu man taip lengvabūdiškai atsisakyti ra­
maus gyvenimo! Karalius ko gero nė neįsivaizduoja, kas jo
laukia dabar, kiek reikės pastangų, žygių, lėšų. Nes jeigu
trokšta, kad Roma tikrai jam pagelbėtų, turės nusipirkti įtakin­
gų žmonių palankumą. Ir net jeigu parduotų visą Egiptą, vis-
vien jam neužtektų pinigų pasotinti romėnų didikų godumą.
Todėl geriau atsisakyti minčių apie kelionę į Romą. Išmintin­
giausia būtų dabar pat plaukti atgal į Aleksandriją ir kaip nors
susitarti su valdiniais. Tada jis, Katonas, galėtų ir patarpinin­
kauti.
Karalius lyg ir sutiko su šiais patarimais. Bet atsisveikinęs
su Katonu, tikriausiai draugų prikalbintas, pakeitė sprendimą.
Jis išplaukė iš Rodo salos, bet ne į Aleksandriją. Jo laivas nu­
kreipė bures vakarų link, į Italiją.
SERAPIS
Kupini politinių įvykių Romoje ir Aleksandrijoje 58 metai
buvo reikšmingi ir Memfio vyriausiojo žynio Pšereni-Ptaho
gyvenime; tada jis vedė keturiolikmetę Ta-Imhotep.
Jeigu jau paminėjome Memfį, ne pro šalį būtų prisiminti
vieną, jau anksčiau minėtą, vardą — Serapio. Gal įsidėmėjote,
kad 58-ųjų pradžioje Romoje kilo riaušės po to, kai buvo išgriau­
ti Serapio ir Izidės altoriai. Jau pasakojome, kas buvo deivė, o
Serapio kultas ir šio dievo esmė mažiau žinomi, bet mums įdo­
mūs dėl to, kad jie susiję kaip tik su Memfiu.
Nugaišęs jautis Apis, kaip sakyta, buvo tapatinamas su die­
vu Ozyriu. Jo lavoną balzamuodavo ir padėdavo amžinam po-
42
ilsiui požemio kapinyno koridoriuose. Jis buvo ne šalia šven­
tyklos, ir net ne Memfyje, bet jau dykumoje, šiek tiek į vakarus
nuo miesto, tolokai nuo dirbamų laukų. Šias, jeigu taip galima
pavadinti, katakombas pradėjo statyti faraonai XIV amžiuje
prieš musų erą, o gal ir anksčiau. Vėliau virš jų iškilo Ozyrio-
Apio šventykla — lyg ir visų nustipusių šventų jaučių garbei.
XIV amžiaus prieš musų erą pabaigoje šio dievo kultą perėmė
graikai. Iš pradžių jis buvo vadinamas Osorapiu, bet netrukus
helenų pasaulyje paplito kita to paties vardo forma: Sarapis
arba Serapis.
Iš esmės kulto didybę nulėmė vienas žmogus, dinastijos
pradininkas Ptolemėjas I. Karalius troško, kad Sarapis taptų
bendru visos monarchijos gyventojų — ir graikų, ir egiptie­
čių — dievu, kuris būtų jų religinis saitas ir valstybės vienybės
simbolis. Galima tik spėlioti, kodėl buvo pasirinktas kaip tik
Serapis, tačiau aišku, kad Ptolemėjui daugiausia rūpėjo politinė
dingstis: religija turėjo remti valstybės interesus, karalius ėjo
tuo pačiu keliu, kaip anksčiau Aleksandras Didysis, garbinęs
jautį Apį, o po jo vėlesnieji Ptolemėjai, kai karūnavosi Memfyje
tartum faraonai.
Kad graikai jį pripažintų ir pradėtų garbinti, Serapiui
teko šiek tiek pasikeisti. Buvo nutraukti ryšiai, sieję dievą su
šventu jaučiu, ir pradėta vaizduoti jį barzdoto vyro pačiame
jėgų žydėjime pavidalu. O kulte ir maldose Serapis buvo tapa­
tinamas su daugeliu helenų dievų: su dievų ir žmonių tėvu Dzeu­
su, su požemių valdovu Plutonu, su geruoju gydytoju Asklepi-
jum, su Dionisu, įveikiančiu mirtį. Serapio šventykloje Memfyje
taip pat buvo garbinami ir kiti dievai. Visų pirma Izidė, paskui
Imhotepas, graikų Asklepijas, Hathor-Astartė, arba graikų Afro­
ditė — tai tik patys svarbiausi.
Ištisus amžius į Serapėjumą traukė minios piligrimų. Jie
atnašavo aukas dievams ir jų draugams, maldavo apreikšti
sapne savo valią ir patarimus. Siekė užsitikrinti globą ateičiai,
meldė sveikatos. Kai kurie susisaistydavo įžadais ir gyveno čia
kaip savanoriai kaliniai-dievo tarnai, panašūs į vėlesnių amžių
krikščionių vienuolius. Margoje, įvairiakalbėje minioje netrūko
ir šarlatanų: sapnų aiškintojų, apsišaukėlių gydytojų, apgavi­
kų, savo būdeles pastatydavo įvairūs prekiautojai ir amatininkai,
buvo užeigų ir nakvynės namų. Vieni žyniai negalėjo užtikrinti
tvarkos šioje maišalynėje, todėl netoliese buvo policijos būstinė.
Ji stovėjo ties dykumos ir dirbamų žemių riba, su d'evo šuns
nasrais, kapinynų sargo Anubio šventykloje. Iš čia iki Serapė-
jumo vedė daugiau kaip kilometro ilgio alėja, abipus kurios
gulėjo dideli akmeniniai sfinksai. Jų buvo daugiau kaip keturi
43

šimtai, bet jau Kleopatros laikais dauguma jų buvo ligi galvų
užpilti smėliu.
Memfio Serapėjumas turėjo savo rimtą varžovą: didelę,
puikią to paties dievo šventyklą prie pat Aleksandrijos, Rako-
tyje. Ją pastatė pirmieji Ptolemėjai. Iš čia Serapio kultas pa­
sklido po daugelį kraštų, net tolimiausių. Bet visada greta jo
buvo Izidė, todėl ir Kapitolijuje iškilo jųdviejų altoriai.
VIEŠNAGĖ POMPĖJAUS NAMUOSE
Fleitininkui iš pradžių Romoje viskas sekėsi kuo geriau­
siai. Bežemį karalių globojo pats Pompėjus. Apgyvendino jį
savo viloje prie Albanų ežero, šiek tiek į pietus nuo miesto.
Netrukus atsirado bankininkų, kurie noriai teikė paskolas. Jos
buvo reikalingos rūmams išlaikyti ir senatorių balsams pirkti.
Buvo svarbu patraukti į savo pusę kuo daugiau įtakingų žmo­
nių. Lengvai gaunami didžiuliai kreditai pranašavo karaliui
sėkmę. Nes jeigu būtų abejotina, ar senatas sutiks pagelbėti,
bankininkai nerizikuotų nė vienu skatiku. O kuo daugiau finan­
sininkų investavo savo kapitalus į Ptolemėjo reikalus, tuo di­
desnį spaudimą jie darė politikams. Labiausiai pasiaukojantis
skolintojas buvo ir anksčiau karaliui pasitarnavęs Rabirijus
Postumas.
Monarchas žiūrėjo į ateitį pasitikėdamas. Jeigu retsykiais
ir prisimindavo Katono patarimus, tai tik pasišaipydamas iš kil­
naus išminčiaus, tupinčio ant naktipuodžio. Bet jeigu jis būtų
geriau pažinęs romėnų santykius, jam tektų truputį sunerimti.
Pirma, jo šeimininkas Pompėjus tada jau nebuvo Romoje visa­
galis. Sąjunga su Krasu ir Cezariu jau iširo. Ir pats Pompėjus,
įnirtingai atakuojamas tribūno Klodijaus, bijodamas savo prie­
šo gaujų, keletą mėnesių beveik neiškišdavo nosies iš namų.
Klodijus, žinoma, veikė Kraso arba Cezario, o gal ir abiejų,
paakintas. Tačiau taip susiklostę reikalai Ciceronui išėjo į nau­
dą: liaudies susirinkimas 57 metais leido jam grįžti. Tai įvyko
Pompėjaus ir konsulo Lentulo, kurie norėjo šitaip įgelti Klo-
dijui, iniciatyva.
Suprantama, šioje situacijoje Pompėjus mielai išvažiuotų
iš sostinės vykdyti atsakingos misijos ir taip pelnytų šlovę ir pi­
nigų. Egiptas šia prasme buvo puiki dingstis. Kariniu požiūriu
karaliui grąžinti į Aleksandriją nebūtų didelių sunkumų. Netgi
buvo kalbama, kad kaip tik Pompėjaus žmonės, jo agentai Alek­
sandrijoje prikalbino karalių išvykti iš Egipto, nes karvedys
iš anksto žinojęs, jog jam teks pasodinti jį atgal į sostą.
44
Tačiau pernelyg išdidus ir pasitikintis savimi Pompėjus
atvirai neprašė sau egiptietiškos misijos. Jis vylėsi, kad pats
senatas paprašys jo šios paslaugos. Tačiau netrukus paaiškėjo,
kad Aleksandrija maga daugeliui. Vienas iš tų, kuriems rūpėjo
ten vykti, buvo ir pats 57 metų konsulas Lentulas. Kaip tik jam
tų metų vasarą senatas pavedė po poros mėnesių, pradėjus eiti
Kilikijos vietininko pareigas, suteikti pagalbą Ptolemėjui. O
Pompėjus, nors viešai raginęs paskirti Lentulą, per savo draugus
slapta stengėsi sužlugdyti šį nutarimą.
Tuo tarpu dar viena sąlyga sukomplikavo ir šiaip sudėtingą
bylą: į Italiją atvyko pasiuntiniai iš Aleksandrijos.
PASALŪNIŠKOS ŽUDYNĖS
Kai Ptolemėjas išvyko iš Aleksandrijos, vyriausiajam iš jo
vaikų, kunigaikštytei Berenikei, buvo apie dvidešimt, o Kleo­
patrai — vos vienuolika metų; ji gimė 69-aisiais. Trečioji dukra,
Arsinoja, buvo dar jaunesnė. Ptolemėjas turėjo tik du sūnus.
Abiem, aišku, buvo suteikta jo vardas; vyresnysis gimė 61, o jau­
nesnysis tikriausiai 58-aisiais.
Netikėtas karaliaus pabėgimas sukėlė didelį sostinės gyven­
tojų susirūpinimą. Tam tikrą laiką niekas nežinojo karaliaus liki­
mo ir jo ketinimų. Tai netiesiogiai sukėlė bruzdėjimus kai ku­
riuose krašto rajonuose. Valdininkų savivalės ar plėšikų gaujos
grobimų išvarginti valstiečiai prie Herakleopolio miesto ketino
palikti darbą ir savo sodybas.
Kai galų gale visi susiorientavo, jog karalius yra Italijoje,
jo planai tapo aiškūs kiekvienam: Fleitininkas ketina grįžti su
romėnų pagalba, tikėdamasis valdyti nesidairydamas į savo
valdinius. Aleksandrijos vadovai nusprendė užbėgti šiems keti­
nimams už akių, iš viso atimdami iš jo teisę grįžti į sostą. Jie
paskelbė karaliene Berenikę.
Taip pat reikėjo užkirsti Ptolemėjui iniciatyvą Romoje ir
atverti tenykščių politikų akis į situaciją Egipte: karalius yra
nekenčiamas, nes engė ir išnaudojo savo valdinius; jie bus loja­
lūs imperijos atžvilgiu, jeigu pastaroji nesikiš į jų vidaus reika­
lus.
Katonas įspėjo Ptolemėją, kad jis elgiasi lengvabūdiškai,
tikėdamasis romėnų pagalbos, nes jokių lobių neužteks pasotinti
jų godumui. Bet ką tada bekalbėti apie aleksandriečių naivumą!
Jie išsiuntė į Italiją daugiau kaip šimto žmonių delegaciją, kuri
atstovavo visoms grupuotėms ir luomams. Delegacijos vadovas
buvo filosofas Dionas. Aleksandriečiai ko gero vylėsi, kad jų pa-
45
siuntiniams pasiseks įtikinti romėnų senatą ir liaudį savo iškal­
ba, argumentų svarumu ir dalykiškumu. Šie lūkesčiai rodo,
jog nusikalstamais nebuvo žinomi imperijos sostinės papročiai.
Todėl pamoka, kurią gavo pasiuntiniai, buvo labai žiauri.
Laivas iš Aleksandrijos įplaukė į Puteolų uostą Neapolio
užutekyje. Tai buvo pagrindiniai vartai, per kuriuos Roma pa­
laikė ryšius su Rytų šalimis. Vos pasiuntiniai išlipo į krantą,
jie pateko į karaliaus ir jo skolintojų pasamdytų žudikų rankas.
Skolintojai labai uoliai bendradarbiavo su Ptolemėju, nes jeigu
karalius prarastų teisę į sostą, jiems tektų atsisveikinti su pasko­
lintais jam pinigais. Pasalūniški žudikai nusiuntė į aną pasaulį
daugelį pasiuntinių čia pat, uoste, o kitus — pakeliui ir Romo­
je. Keletas pasiuntinių iš baimės pasuko atgal į namus, kai ku­
riuos iš jų karalius papirko. Sunkiausia buvo susidoroti su Dio-
nu. Labai drąsus ir apsukrus filosofas sėkmingai įveikė visas
pasalas. Jis apsigyveno dviejų brolių namuose, kurie kadaise
Aleksandrijoje buvo jo mokiniai.
Nors siaubo apimti pasiuntiniai nesiėmė politinių žygių ir
nedrįso reikalauti, kad valdžia atliktų tardymą, byla pagarsėjo.
Vienas liaudies tribūnas pasinaudojo žudynių afera, norėdamas
išryškinti senato bejėgiškumą ir korupciją. Dioną pakvietė duoti
parodymų, bet filosofui nepavyko patekti į pasitarimų pasta­
tą, o netrukus ir jis tapo slaptos žmogžudystės auka.
56 metais įvyko du teismo procesai prieš tariamus Diono
nužudymo kaltininkus. Abiejuose gynėjas buvo Ciceronas ir
abu baigėsi kaltinamųjų išteisinimu. Ypač įdomus buvo antras
teismas, turėjęs ryškų to meto politinį ir papročių foną. Kalti­
namasis Celijus kadaise buvo vienas iš Klodijos meilužių. Ji
buvo sesuo žinomo tribūno, kuris pasiekė, kad 58 metais buvo
ištremtas Ciceronas, o vėliau įkyrėjo Pompėjui. Klodija garsėjo
grožiu ir paleistuvyste. Ją daugelį metų beprotiškai mylėjo poe­
tas Katulas; nuostabiausias meilės eiles, kurios kada nors buvo
parašytos lotynų kalba, įkvėpė meilė moteriai, kurią beveik visi
laikė prostitute. Kai Celijus paliko ją, Klodija prisiekė jam at­
keršyti. Jos žmonės iškėlė tokio turinio kaltinimą: Celijus pa­
siskolinęs iš Klodijos didelę sumą ir papirkęs vergą namuose,
kur gyvenęs Dionas; taigi jis neva ir nužudęs filosofą; vėliau
Celijus tariamai ketinęs nunuodyti ir Klodija.
Ciceronas be vargo įrodė, kad kaltinimas yra išgalvotas ir
neparemtas jokiais įrodymais. Oratorius kreipėsi tiesiai į teismo
tribunolą:
— Žmogus, kuris iš tikrųjų prisidėjo prie Diono mirties, ne
tiktai nesibaimina savo nusikaltimo padarinių, bet netgi pri­
sipažįsta, nes jis — karalius!
46
Tačiau ir karaliui teko gerbti viešąją nuomonę. Todėl kai
vyko teismai, Ptolemėjo Romoje jau nebuvo. 57 metų pabaigoje
jis išvyko į Mažąją Aziją ir apsigyveno Efese, garsioje Artemidės
šventykloje. Ši apskritis nuo neatmenamų laikų turėjo neliečia­
mumo privilegiją. Taip dosniai dalijęs savo krašte, valdovas
nuolankiai pasinaudojo ja svetur.
EDFŲ ŠVENTYKLA
Tuo pat metu, 57-ųjų pabaigoje, Aukštutiniame Egipte,
Nilo slėnyje, įvyko didžiulės religinės iškilmės. Ten, Edfuso
vietovėje, buvo baigta Horo šventyklos statyba. Izidės ir Ozyrio
sunūs, sakalas virš sparnuoto saulės disko, Seto nugalėtojas
nuo senų senovės buvo krašto vienybės ir karališkosios valdžios
simbolis; dar daugiau, jis buvo tapatinamas su kiekvienu viešpa­
taujančiu, „gyvuoju Horu".
Šventyklos statybos darbai Edfuse prasidėjo beveik prieš
du šimtmečius, 237 metais. Tada kiekvienas eilinis Ptolemėjas
prisidėdavo prie šventyklos iškilimo. Didžiulis statinių komp­
leksas pamažu augo ir darėsi vis puošnesnis. Iš pat pradžių iš­
tisai ir detalėmis jis buvo statomas čionykščiu stiliumi. Nežinąs
statybos istorijos vargu beatspėtų, kad šventykla iškilo epo­
choje, kai Egiptą valdė svetimšaliai. Nes viskam čia būdingas
vientisas archaiškas braižas, be jokių graikiškų požymių. Egip-
tietiški yra ir pagrindiniai architektūros elementai: pilonai, sto­
ri murai, sunkios kolonos ir apdaila — bareljefai, paveikslai,
hieroglifų užrašai. Keistas dalykas, Edfuso šventykla, viena iš
geriausiai išsilaikiusių senovės Egipto stiliaus paminklų, atsi­
rado užpuolikų dinastijos dėka.
Darbų pabaiga Edfuse buvo pažymėta ceremonija, atve­
riant bronza padabintus kedro vartus; juos dekoravo dar dau­
gelį metų. Ta proga ant pilono prie įėjimo atminimui buvo iš­
raižytas užrašas, kuris skelbė — ir skelbia iki šių dienų — kad
įvyko tai chojako mėnesio pirmą dieną (gruodžio 5), dvidešim­
tuosius metus viešpataujant karaliui Ptolemėjui, Naujajam Ozy­
riui, ir jo seseriai, karalienei Kleopatrai Trifenai.
O juk iš tikrųjų tuo metu Egiptą valdė Berenikė! Ptolemė­
jo iš viso nebuvo šalyje! Tai iš kur toks užrašas? Neabejotina,
kad baigę šventyklos statybą žyniai ignoravo Aleksandrijos
įvykius. Jiems teisėtas valdovas vis dar buvo Ptolemėjas XII.
Tarp kitko, jie galėjo ramiai įamžinti šį užrašą, nes tik vienas
kitas graikas galėjo įkąsti hieroglifų paslaptis. Tad karaliaus
politika, jo pastangos palenkti savo pusėn žynius davė bent šiuos
rezultatus.
47
 BERENIKĖS VYRAI
O Aleksandrijos gyventojai tuo metu karštligiškai stengėsi
įtvirtinti savo valdovės viešpatavimą. Papročiai neleido mote­
t |(N siekė, kad padėtis Egipte dar labiau susikomplikuotų? Vi-
riai valdyti vienai, todėl Berenikei reikėjo rasti vyrą. O jis turėjo
būti kunigaikštis, kurio gyslomis tekėtų bent kiek Ptolemėju
kraujo. Šito reikalavo ištikimybės dinastijai jausmai, vis dar
gyvi aukštesniuose sluoksniuose.
Pirmiausia buvo kreiptasi į Sirijos kunigaikštį Antiochą.
Į tą patį, kuris 75 metais su savo broliu išvyko į Romą ir nesėk­
mingai siekė užimti Egipto sostą, o grįžtantį atgal jį apiplėšė
Sicilijos vietininkas Veras. Antiochas vis dar buvo bežemis ku­
nigaikštis, nes, jeigu pamenate, Sirija 64-aisiais tapo romėnų
provincija. Pasiūlymas iš Aleksandrijos atvėrė kunigaikščiui
nuostabiausias perspektyvas, todėl priėmė jį su džiaugsmu. Ta­
čiau jam nebuvo lemta atsisėsti į faraonų ir Ptolemėju sostą:
jis mirė ruošdamasis į kelionę.
Kitas kandidatas taip pat buvo kilęs iš Sirijos ir Seleukidų
giminės. Ir jis būtų mielai vedęs Berenikę, bet provincijos vie­
tininkas neleido jam išvykti iš krašto. Tas vietininkas buvo Aulas
Gabinijus; tas pats, kuris 58 metų pradžioje, būdamas konsulas,
slopino Izidės išpažintojų bruzdėjimus.
Pagaliau atsirado kažkoks jaunas žmogus, kuris tariamai
buvo abiejų giminių — Seleukidų ir Ptolemėju — šalutinės at­
šakos atstovas. Jį atgabeno į rūmus. Būsimasis monarchas net­
rukus pasirodė esąs paprasčiausias netašytas bernas. Jo manie­
ros buvo turgaus lygio, todėl gavo pravardę „kybiosaktes",
arba prekiautojas sūdyta žuvimi. Siaubo apimta Berenikė po
keliolikos vedybinio gyvenimo dienų liepė jį pasmaugti.
Tik 56 metų pabaigoje atsirado labiau tinkamas žmogus —
kunigaikštis Archelaosas. Jo tėvas kadaise tarnavo Ponto ka­
raliaus Mitridato armijoje, o paskui perėjo į romėnų pusę. Iš
Pompėjaus malonės Archelaosas ėjo Didžiosios Dievų Motinos
vyriausiojo žynio pareigas vienoje Mažosios Azijos šventykloje.
Bet atlikinėti religines ceremonijas ir valdyti šventyklos turtus —
to jauno kunigaikščio energijai ir ambicijoms nepakako. Todėl
sužinojęs, kad romėnai ruošia žygį prieš partus, atsidūrė Sirijos
vietininko armijoje. Čia susibičiuliavo su jaunu raitelių kari­
ninku Marku Antonijum, tuo pat metu užmezgė ryšius su egip­
tiečių pasiuntiniais, kurie vis ieškojo vyro savo karalienei. Įti­
kino juos esąs paties karaliaus Mitridato, susigiminiavusio su
Ptolemėjais, sūnus; šitaip Archelaosas lyg ir atitiko visas sąlygas
ir galėjo vesti Berenikę.
* Tuo metu Gabinijus sužinojo apie šias derybas. Jis įkalino
An hclaosą, bet netrukus vėl jį paleido. Kodėl? Ar vietininkas
buvo papirktas? O gal jis vedė dvigubą žaidimą? Gal kaip tik
liikai įmanoma, kad Archelaosą užtarė Antonijus.
Kad ir kaip ten būtų, buvęs vyriausiasis žynys atvyko į Alek-
iiulriją. Jis vedė karalienę ir pradėjo kartu su ja valdyti. Pto-
U-mėją Fleitininką, kuris vis dar glaudėsi Artemidės šventykloje
I lese, tai užgavo ypač skaudžiai. Nes atrodė, kad Egipto val­
dovu tapo buvęs Didžiosios Dievų Motinos tarnas, o buvęs
l.giplo karalius — jeigu su tuo sutiks romėnai — taps Efeso
Artemidės vyriausiuoju žyniu.
SIBILĖS KNYGOS
56 metų sausio pradžioje atsitiko keistas ir nelaimę lemian­
tis įvykis: perkūnas trenkė į Jovišo statulą jo šventykloje ant
Albanų kalno, netoli Romos. Kaip visada tokiu atveju, buvo
nuspręsta, jog taip pasireiškusi dievo valia. Jo reikšmės išaiški­
nimo imta ieškoti Sibilės knygose. Jas saugojusi žynių kolegija
tariamai radusi tokį atsakymą.
Jeigu Egipto karalius atvyks prašyti pagalbos, priimkite jį
palankiai. Bet neduokite jam kariuomenės, nes patirsite daug
vargo ir pavojų.
Buvo aišku, kad Sibilės lūpomis byloja grupuotė, nelinkusi
imtis rimtų žygių į Egiptą, nes tai būtų labai naudinga tam,
kam būtų patikėta ši misija. Visi žinojo, kad pranašystės yra
tiktai nuo senų senovės naudojamos grupuočių tarpusavio kovos
būdas. Bet niekas nedrįso pasakyti tatai viešai, nes drąsuolį
neišvengiamai apšauktų bedieviu. Be to, pašalinti Egipto prob­
lemą — tai atitiko daugumos senatorių interesus.
Diskusijoms galo nesimatė. Buvo iškeliamos vis naujos kon­
cepcijos. Lentulas, kuriam prieš keletą mėnesių buvo patikėta
misija grąžinti Ptolemėją į sostą, jau išvyko į savo provinciją
Mažojoje Azijoje, Kilikiją. Ten jis nekantriai laukė ga­
lutinio sprendimo. Jam palankus Ciceronas kas kelios dienos
siuntė laiškus į šį tolimą kalnų kraštą. Deja, nors ir labai apgai­
lestaudamas, šis negalėjo pranešti jokių malonesnių naujienų.
Kokia sudėtinga buvo situacija, kokios buvo prieštaringos pa­
žiūros, kaip klastingai grūmėsi tarpusavyje grupuotės, geriausiai
rodo vieno jo laiško ištrauka:
„Hortenzijus, aš ir Lukulas manome, kad reikia paklusti
pranašystėms ir nesiųsti kariuomenės, nes kitaip reikalai nepa­
judės. Bet, antra vertus, siūlome pritarti senato nutarimui,
4.—1219 49

kuriuo Tave įgaliotų įvesti karalių į jo šalį. O Krasas siūlo iš­
siųsti tris įgaliotinius, į kurių skaičių įeitų ir Pompėjus. Bibu-
las irgi būtų linkęs paskirti tris, bet tik iš tų, kurie neužima
jokių valdiškų pareigų. Jam pritaria įvairūs senatoriai, buvę
konsulai, išskyrus Servilijų, kuris išvis pasisako prieš karaliaus
sugrąžinimą, ir Volkacijų, kuris remia nuomonę, jog misiją
reikia patikėti Pompėjui. Tai didina įtarimus, kad Pompėjui
l0
Egiptas kvepia" .
Bet vėliau ir Pompėjus prarado bet kokią viltį. Nes kai tik
jam pasiūlė įvesti karalių į Aleksandriją, karvedys tučtuojau
pareiškė, jog respublikos labui jis pasiryžęs įvykdyti šį uždavinį
be didesnių karinių pajėgų, jei pranašystės draudžia jas pasitelk­
ti. Senatas atmetė šį pasiūlymą, gražius Pompėjaus ketinimus
perbraukęs mandagiu pareiškimu:
— Nevalia statyti į pavojų tokio garbingo veikėjo!
Paskui Egipto byla atsidūrė kitų įvykių šešėlyje. \ antrą
vietą ją nustūmė pirmiausia skandalingi Klodijaus darbai mies­
te, o 56 metų balandžio mėn.— triumvirų suvažiavimas Lukos
vietovėje. Cezaris, Krosas ir Pompėjus atnaujino 60-ųjų sutar­
tį ir pasidalijo tarpusavyje įtakos sferas. Cezaris ir toliau turėjo
likti Galijos vietininku, o Pompėjui ir Krasui buvo numatytas
55 metų konsulatas; paskui pirmasis iš jų valdytų Ispaniją, o
antrasis — Siriją.
Taip pakrypę reikalai nuvylė ne tik Ptolemėją Efese, bet
ir jo romėniškus skolintojus, ypač Rabirijų Postumą. Jie investa­
vo karaliui palaikyti daug pinigų, bet nebuvo jokių prošvais­
čių juos atsiimti, nes skolos raštuose buvo nurodyta viena sąlyga:
skolos bus grąžintos, kai karalius grįš į šalį.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad nauja trijų sąjunga išėjo į
naudą ir Ptolemėjui. Visų pirma padidėjo Pompėjaus įtaka.
Tiesa, jis pats negalėjo iškeliauti į Rytus, nes jo laukė konsulo
pareigos, bet reikalus tvarkyti galima buvo ir kitaip. Jis pasi­
stengė, kad Gabinijus Sirijos vietininku liktų dar vienerius,
55 metus, ir tuo pat metu paakino jį užsiimti Egipto reikalais.
Derybų tarp Gabinijaus ir Ptolemėjo tarpininkas buvo Rabiri-
jus. Jis laidavo, kad už vargą vietininkas gaus iš karaliaus kuk­
lią dešimties tūkstančių talentų sumą.
Gabinijus labai rizikavo. Jis veikė be senato įgaliojimų ir
nepaisė Sibilės pranašysčių. Todėl nenuostabu, kad jis kiek
dvejojo ir delsė. Buvo sakoma, kad galutinai įtikino jį ir para­
gino veikti jo štabo karininkas, jau mūsų minėtasis Markas An­
tonijus.
Žygis prasidėjo iš Sirijos 55 metų kovo mėnesį. Pretekstą
jam pradėti davė gandai, kad sirų pakrantėms iškilo pavojus iš
50
Berenikės ir Archelaoso laivyno pusės. Taip pat buvo tikinama,
kad jūroje knibždėte knibžda piratai, kuriuos remia tuometiniai
l'lgipto valdovai.
MARKAS ANTONIJUS
Apie egiptiečių kariuomenės kovinį lygį romėnai buvo in­
formuoti teisingai. Todėl sunkiausias uždavinys turėjo būti ne
busimos kautynės, bet nuvykti iki pasienio Peluzijaus tvirtovės
ir ją paimti. Kelias iki jos nuo Gazos ėjo smėlėtomis, negyve­
namomis pakrantėmis.
Markas Antonijus keliavo priekyje, vadovaudamas raitelių
kolonai. Judėjo į priekį greitai ir ryžtingai dar ir dėl to, kad jam
gerai talkino aukštas žydų pareigūnas Antipatris. Jis organi­
zavo aprūpinimą maistu ir vandeniu ir padarė dar didesnę pa­
slaugą, kai Antonijaus raiteliai bejėgiškai sustojo prie Peluzijaus
mūrų: čia įtikino tvirtovės įgulą, kurios didesnę dalį sudaro
žydai, pasiduoti. Atsivėrė Peluzijaus, taip pat ir viso Egipto
vartai. Tarp kitko, kapituliavusi įgula vos neužmokėjo gyvybe,
nes su pagrindiniu romėnų korpusu keliavęs Ptolemėjas parei­
kalavo išžudyti visus kareivius. Nusileido tik Antonijui ryžtin­
gai pasipriešinus.
Egipte romėnai žygiavo pasidaliję į du korpusus. Archelao­
sas mėgino priešintis. Jis išvedė visus vyrus priešais Aleksandriją
ir įsakė kasti įtvirtinimus, bet miestiečių būriai išsiskirstė į na­
mus, maloniai patarę karaliui pavesti šiuos darbus atitinkamoms
tarnyboms. Ištikimi liko tik kažkokie, galbūt gvardijos, būriai.
Vietomis įvyko nedidelių susirėmimų.
Išliko dvi versijos apie Archelaoso mirtį. Pasak pirmos,
jis pakliuvo į Gabinijaus rankas ir tučtuojau žuvo. Antroji skel­
bė, kad jis krites mūšyje, o Antonijus įsakęs aptaisyti jo palaikus
karališka mantija ir deramai palaidoti. Jeigu taip buvo iš tik­
rųjų, sunku susilaikyti nepridūrus: o, kad Antonijus būtų galėjęs
numatyti, jog lygiai po dvidešimt penkerių metų tose pačiose
apylinkėse pasikartos lygiai tokie pat dramatiški įvykiai; tik
tada Archelaoso vaidmuo atiteks jam — Antonijui.
Tačiau visi šaltiniai sutartinai praneša, kad Berenikė buvo
nužudyta tėvo įsakymu.
Likusieji karaliaus šeimos nariai po katastrofos liko sveiki.
Iš vaikų dabar vyriausioji buvo keturiolikmetė Kleopatra.
Kai kurie sakė, kad nors ir labai jauna, kunigaikštytė kritu­
si į akį trečią dešimtį baigiančiam Antonijui. Pietuose merginos
subręsta greitai, o Antonijus visada jautęs silpnybę dailiajai
51
 lyčiai. Bet šį kartą ko gero kalbama apie senovės autorių roman­
tinius sumanymus nukelti atgal išgarsėjusios meilės istorijos
užuomazgą. Vis dėlto neabejotina, kad didžiulį įspūdį Antonijui
padariusi Egipto sostinė, juolab kad jis mokėjo įvertinti did­
miesčio gyvenimo privalumus.
Jo tėvas mirė palyginti jaunas. Nepaliko jokių turtų, nors
buvo kilęs iš aristokratų giminės ir nevengė pasinaudoti tarnybi­
ne padėtimi; net sklido kalbos, kad slapta turėjęs ryšių su pi­
ratais. Marko motina Julija priklausė Julijų giminei ir buvo
susigiminiavusi su Cezariu. Ištekėjo antrąkart ir vėl netrukus
liko našle. Jos vyras, Katilinos sąmokslo dalyvis, 63 metais buvo
nužudytas kalėjime Cicerono iniciatyva. Tad Markas augo be
vyriškos globos, naudodamasis visokiausiais pernelyg didelės
laisvės privalumais. Augalotas ir patrauklus, visada dideliame
bičiulių būryje, buvo laikomas vienu iš auksinio jaunimo lyderių.
Jam stigo tik pinigų. Todėl skendo ne tik orgijose, bet ir sko­
lose. O politika nedaug tesidomėjo teisingai manydamas, kad
be turtų karjeros nepadarysiąs. Tik labai trumpai buvo Klodi­
jaus, aktyvaus liaudies tribūno, draugijoje.
Pagaliau skolintojų persekiojamas Antonijus išvyko į Atė­
nus neva studijuoti filosofijos ir iškalbos meno. Bet netrukus
paliko tylų universiteto miestelį ir pasuko bures į Siriją. Atėjo
žinios, kad ruošiamas žygis prieš partus — kaip tik tas, prie
kurio taip pat norėjo prisidėti Archelaosas. Bet žygis neįvyko,
nes reikėjo slopinti sukilimą Judėjoje; tada Antonijus susipa­
žino su Antipatriu, o tai buvo labai pravartu Egipto kampanijoje.
Nors ir labai norėdami, Gabinijus ir Antonijus negalėjo
ilgai viešėti Aleksandrijoje, nes Sirijoje prasidėjo riaušės. Ro­
mėnų korpusas išvyko iš Egipto, o saugoti karaliaus liko kelios
kohortos, suformuotos daugiausia iš germanų ir keltų kilmės
kareivių.
54-aisiais Gabinijus grįžo į Italiją siekdamas, kad jam būtų
surengtas triumfo žygis. O Antonijus net kojos nekėlė į miestą,
kur jį būtų apipuolę skolintojai. Iš kaitrių Sirijos dykumų jis
patraukė toli į vakarus, į miškingąją Galiją, kur stojo į Cezario
armiją.
RABIRIJAUS AFERA
Vos tik vėl atsidūrė soste, Fleitininkas energingai ėmėsi
sunkti pinigą iš savo valdinių, nes reikėjo atlyginti skolas, į kurias
įklimpo per trejus metus, praleistus svetur. Skubiausiai reikėjo
atiduoti Gabinijui dešimt tūkstančių talentų.
52
Vienu iš pirmųjų Ptolemėjo darbų buvo daugelio žymių
įmonių išžudymas. Tuo jis siekė dviejų tikslų: kaip reikiant
nubausti Berenikės šalininkus, o konfiskuotais turtais ketino
bent kiek nuraminti skolintojus. Bet surinkti tokią didžiulę su-
III,Į reikėjo laiko. Todėl karalių nutarė, kad geriausia būtų šį
nikalą perduoti į patyrusio Rabirijaus Postumo rankas. Apsuk-
rUN verteiva gavo „diojketo", arba finansų ministro, postą. R O ­
MIOS pilietis tapo Egipto monarcho valdiniu ir tarnu. Net ir
aprangą pakeitė: numetė togą ir pasidabino graikų apdarais.
Rabirijus ėmė darbuotis labai uoliai. Jam talkininkavo
palikimų žmonių, vergų ir atleistinių, kuriuos jis atsigabeno
IS llalijos, štabas. Jie turėjo ne tiktai surinkti iš gyventojų 10 tuks­
iančių talentų Gabinijui, bet ir paties Rabirijaus skolas; neįma­
noma pasakyti, kokios tai turėjo būti sumos. Ta pačia proga jis
. uiėsi ir gretimų verslų. Pavyzdžiui, eksportavo į Italiją papi-
i asą, lininius audinius, stiklo ir kitus vertingiausius egiptiečių
dirbinius.
Viskas klojosi kuo puikiausiai. Gyventojų skundų Rabiri­
jus nepaisė, nes prie jų buvo pratęs nuo senų laikų, kai darba­
vosi kituose kraštuose. Bet netrukus ramus mokesčių rinkėjų
darbas buvo nutrauktas: įsikišo karaliaus kareiviai. Rabirijaus
valdininkai ir jis pats atsidūrė kalėjime. Pateko į iždą konfis­
kuoti kelių mėnesių darbo vaisiai. Bet ir to negana. Kalėjime
du „diojketu" elgėsi tiesiog brutaliai, vis grasindami susidoroti.
Paskui, taip pat netikėtai, paleido lupikautoją iš tamsiosios ir
įsakė tučtuojau išsinešdinti už Egipto ribų. Išvyko lyg apdriskęs
elgeta — o juk neseniai įžengė čia kupinas gražių vilčių, bemaž
kaip krašto šeimininkas ir savininkas!
Tuo pat metu, 54-aisiais, Roma irgi išgyveno kelias neri­
mo kupinas dienas, nes kilo grėsmingas Tibro potvynis. Vanduo
apsėmė slėnesnius miesto rajonus, išgriovė daug namų, pražu­
dė nemažai žmonių. Visi įžvelgė čia dievo kerštą už Sibilės
nurodymų nepaisymą Egipto byloje. Todėl žmonių rūstybė atsi­
suko prieš žmogų, kuris išdrįso su ginklų pagalba grąžinti Flei­
tininką į sostą ir užtraukė miestui baisią nelaimę. Sirijos vie­
tininkas Gabinijus tapo plačiausių liaudies masių neapykantos
objektu. Neabejotina, kad šią neapykantą kurstė Izidės ir Sera­
pio išpažintojai, dar neužmiršę, kaip 58 metų sausio 1 dieną tas
pats Gabinijus pasipriešino egiptiečių dievų altorių atstatymui.
Vietininkas grįžo į miestą vogčiomis, naktį, keletą dienų
išvis neišėjo iš namų. Tačiau visvien teko stoti prieš teismą,
kur įsiveržė minios žmonių, norėjusių sudraskyti jį į gabalus.
Papirkti teisėjai paleido kaltinamąjį ir patys vos sugebėjo iš­
nešti kailį, nes žmonės galėjo ir su jais susidoroti. Bet antras
53

teismas nusprendė, kad Gabinijus turi grąžinti į valstybės iždą
dešimt tūkstančių talentų, o kadangi jis neturėjo tiek pinigų,
buvo ištremtas.
Visoje šioje byloje moraliai susikompromitavo ir Cicero­
nas, kuris pirmo proceso metu kaltino Gabinijų, net labai griež­
tai, o antrajame, Pompėjaus spiriamas, stojo jį ginti.
Rabirijui, apkaltinus jį bendradarbiaujant su Sirijos vie­
tininku, teko toks pat likimas; vos grįžęs į tėvynę, jis irgi buvo
pašauktas į teismą. Į savo finansinę katastrofą jis įtraukė dau­
gelį romėnų, nes pareiškė, kad bankrutavęs negalės atsiskai­
tyti su savo verslo draugais ir kreditoriais.
Šių įvykių padrąsintas Fleitininkas apskritai liovėsi mokė­
jęs skolas. 54 metų pabaigoje Ciceronas guodė vieną iš savo
draugų, kuris stojo į Cezario kariuomenę tikėdamasis pralobti:
„Tu trokšti greitai grįžti namo pinigingas. Lyg turėtumei
pateikti karvedžiui skolos vekselį, o ne rekomendacinį laišką.
Tau ir į galvą neatėjo, jog net tie, kurie išsiruošė į Aleksandriją
su vekseliais, ligi šiol negavo nė skatiko" ".
PAGIRIAMASIS ŽODIS FLEITININKUI
Karalius Ptolemėjas XII, Naujasis Dionisas, dievas, my­
lintis tėvą, dievas mylintis seserį, mirė tikriausiai 51 metų
gegužės pabaigoje, trisdešimtaisiais viešpatavimo metais.
Atrodo, kad paskutiniaisiais mėnesiais bent jau nuo kovo,
drauge su juo šalį valdė vyriausioji dukra Kleopatra; tai liudija
kai kurių dokumentų datavimas.
Testamentą karalius paruošė iš anksto, o jo turinys niekam
nebuvo paslaptis. Skaudaus patyrimo pamokytas Ptolemėjas
stengėsi iš anksto užkirsti kelius bet kokioms abejonėms jo pa­
skutine valia. Jis surašė dokumentą dviem egzemplioriais. Vieną
išsiuntė į Romą ir prašė saugoti jį tenykščiame valstybiniame
archyve, bet tam tikrais sumetimais kol kas liko Pompėjaus
rankose. Antrasis egzempliorius buvo saugomas Aleksandrijoje.
Testamento vykdytoju monarchas paskyrė romėnų tautą, pa­
vesdamas jos globai savo šalį ir šeimą. Nors tai nedviprasmiškai
bylojo, kad išsižadama net tariamo savarankiškumo, tuo pat
metu tai buvo apsigynimo priemonė, kuri sunkino romėnų ma-
chinatorių galimus kėslus užgrobti Egiptą.
Savo įpėdiniais karalius paskyrė vyresnįjį dešimtmetį sūnų
Ptolemėją XIII ir vyriausiąją dukrą Kleopatrą, aštuoniolikmetę
merginą; ji septintoji iš eilės dinastijoje turėjo šį vardą. Turėjo
viešpatauti kartu, suprantama, abudu būdami sutuoktiniai.
54
Ko gero mirusio valdovo į aną pasaulį niekas nelydėjo su
likromis ašaromis. Savo šeimai jis buvo visų pirma vyriausiosios
dukters Berenikės žudikas. Aleksandrijos gyventojai kadaise,
J.inoma, iškėlė jį į sostą, bet vėliau jo asmenyje matė tik romėnų
(pirštą tironą. O visos šalies piliečiams jis buvo ir liko išnaudo­
tojas, kuris, norėdamas pasotinti savo romėniškų bendrininkų
(Imlumą, spaudė iš jų paskutinį skatiką. Savo dosnumu šventyk­
loms ir dalydamas neliečiamumo privilegijas karalius daugių
daugiausia pelnė kai kurių žynių neutralumą. Pagaliau romė-
muns jis buvo tipiškas Rytų despotas: bailys stipresniųjų akivaiz­
doje ir tironas su bejėgiais. Gal tik rūmų choro ir orkestro daly­
viai iš tikrųjų gailėjo monarcho?
Senovės ir šių dienų istorikai visada ir vieningai pasisaky­
davo apie Ptolemėją XII labai nepalankiai. Ar galima kuo nors
jį pateisinti? Gal tik štai kuo.
To meto situacijoje jis ko gero nematė jokios kitos išei­
ties sau ir savo karalystei. Egiptas galėjo egzistuoti tik būda­
mas Romos satelitas. O tokioje situacijoje tik silpnumas teikė
šansų išlikti. Imperija leido egzistuoti tik tokioms valstybėms,
kurios jokiomis aplinkybėmis negalėjo būti pavojingos. Tad Pto­
lemėjui iš tikrųjų rūpėjo tik viena — kaip per Romos malonę
kuo ilgiau išsaugoti pelningą karaliaus vietą sau ir savo įpėdi­
niams, kol nepasotinamas didžiosios šalies molochas nepaglemš
visko, iki paskutiniųjų. Sito siekdamas darė ką tik galėjo. Papir­
kinėjo, rezgė intrigas, žudė netgi savo artimuosius. Kovojo dėl
būvio ir sąmoningai vengė bet kokios politinės veiklos tikrąja
to žodžio prasme. Kam užsiiminėti politika, jei jau esi bejėgis
pastumdėlis?
Tad beliko pagrindinis ir svarbiausias užsiėmimas — groti
fleita. Geriausias būdas susitaikyti su likimu, jei negali daryti
net menkiausios įtakos iš tikro svarbių įvykių tėkmei — rasti
ką nors, kas maloniai atpalaiduoja, niekam nekenkia, nesuke­
lia jokių įtarimų. Galima groti fleita, kurti eilėraščius arba fi­
losofinius esė, auginti vištas arba rožes, meškerioti, studijuoti
senovės istoriją; čia, suprantama, turime galvoje Klaudijų, kol
jis tapo imperatoriumi.
O Kleopatra, moteris, turėjo platesnių interesų ir drąses­
nių ambicijų.

Antra dalis
Kleopatra ir Cezaris
ŠVENTASIS JAUTIS BUCHIS
Vos pradėjusi valdyti drauge su tėvu, 51 metų kovo mėnesį,
Kleopatra leidosi didelėn kelionėn į Pietus, į ilgo Nilo slėnio
aukštupį. Ji inspektavo šalį ir priiminėjo valdinių priesaiką.
Karalienė taip pat apsilankė Tėbuose, kurie prieš daugelį
amžių, faraonų Egipto politinio klestėjimo laikotarpiu, garsėjo
kaip didelė ir puiki valstybės sostinė. Kleopatros laikais dar
tebestovėjo senų valdovų pastatydintos įspūdingos dievo Amono
šventyklos; jų griuvėsiai iki šių dienų atsilaikė prieš nenumal­
domą tūkstantmečių bėgsmą. Bet ir Kleopatra apžiūrinėjo šven­
tyklas kaip praėjusio miesto šlovės paminklus, išdidžiai stūk­
sančius virš skurdžių namukų. Palei dievo šventyklas vis dar
zujo minios žynių ir piligrimų, bet Tėbuose jau nebuvo nei rū­
mų, nei įspūdingesnių pastatų. Strabonas, apsilankęs šiuose
kraštuose maždaug trisdešimčia metų vėliau už Kleopatrą, tie­
siog teigia regėjęs čia kaimo gyvenvietę. Kas nulėmė, kad
miestas sunyko?
Ilgaamžė Tėbų istorija žino daugelį miestą ištikusių smūgių.
Bet labiausiai jis nukentėjo maždaug 85 metais — vos keli de­
šimtmečiai iki Kleopatros laikų! — kai po sunkių kautynių čia
buvo nuslopintas galingas sukilimas; tarp kitko, toli gražu ne
pirmas, nes Aukštutinis Egiptas daug sykių mėgino išsivaduoti
iš Ptolemėju viešpatavimo. Tad jei vos įžengusi į sostą karalie­
nė apsilankė Pietuose, ši kelionė turėjo didelę politinę reikšmę;
ir juo labiau kad ji buvo religinėje ceremonijoje vieno iš te­
nykščių dievų garbei.
Tuoj už Tėbų, Nilo aukštupio pusėje, buvo nedidelis, bet
plačiai žinomas Hermončio miestelis. Jo dievas globėjas buvo
vardu Montas. Jis buvo vaizduojamas su sakalo galva; iš pradžių
jis ko gero buvo faraonų karingumo ir narsumo simbolis. Paskui
buvo pradėta jungti Montą su saulės dievu Ra ir netoliese buvu-
56
sių Tėbų globėju Amonu. Dievas Sakalas beveik prarado savo
individualumą, susiformavo trejybė Montas-Amonas-Ra. O tuo
pat metu Hermontyje augo kita, tik ten buvusi šventenybė: pli­
to dieviška jaučio Buchio šlovė; Pietuose jis buvo Memfio Apio
ekvivalentas. Ir kaip Apis buvo laikomas tam tikra prasme dievo
Ptaho, taip Buchyje buvo įžvelgiamas ir garbinamas visos te­
nykštės trejybės įsikūnijimas. Vos nugaišdavo vienas šventasis,
žyniai atrasdavo kitą; Buchis buvo nemirtingas. Žinoma, lavoną
balzamuodavo, nors ne taip rūpestingai kaip Apio. Net galima
sakyti, kad Hermontyje buvo elgiamasi taupiau, nes nešalinda­
vo vidurių, o tiesiog užpildavo juos gyvasakiais.
Išliko Buchių kapinės. Seniausi kapai sietini su laikotarpiu
prieš Aleksandro Didžiojo atvykimą į Egiptą, o paskutinieji —
su romėnų imperatoriaus Diokletiano viešpatavimo metais, tai
yra su III mūsų eros amžiaus pabaiga. Tad galima padaryti
išvadą, kad jaučio kultas gyvavo Hermontyje daugiau kaip šešis
šimtmečius, o atsirado jis gerokai anksčiau. Paskutiniųjų Ptole­
mėju metais šventykla ypač klestėjo; o Kleopatra, regis, ypač
pagerbė dievybę.
Naujas Buchis, vos tik jį atrasdavo žyniai, pirmiausia ap­
silankydavo Tėbuose; kartu su juo ten vesdavo jo motiną, jau
tada vadinamą „didžiąja karve, kuri pagimdė dievą R a " . Iš
Tėbų abudu gyvulius į Hermontį nuplukdydavo barža, kurią
lydėdavo daugybė laivų. Kai kiekvienas jautis baigdavo gyve­
nimą, buvo įamžinamas antkapiniame užraše — daug jų išliko
ligi šių dienų — nurodant tikslią „įžengimo" iš Tėbų šventyklos
į nuolatinę buveinę datą. Buvo įprasta, kad į ceremoniją at­
vykdavo tuometinis krašto valdovas. Daugeliu atvejų tai nesun­
ku paneigti, nes jis tuo metu būdavo kitur, kartais — labai toli.
Bet, kalbant apie Kleopatrą, viskas atrodo kitaip; ir užrašo for­
ma ne tokia stereotipinė. Todėl atrodo visai įtikėtina, kad 51
metų kovo 22 dienos iškilmės vyko itin pakibai, nes upės floti-
lijai, gabenusiai šventą jautį iš Tėbų į Hermontį, vadovavo pati
karalienė '.
MEDICINA IR MAGIJA
Nepaisant aukščiau minėtų sugriovimų, Tėbai graikų akyse
neprarado savo šlovės kaip didelė senų senovės egiptiečių iš­
minties šventykla. O vietiniai žyniai buvo laikomi ne tik daugelio
mokslų žinovais, bet ir išmanančiais juodąją magiją.
Apie tai labai įdomiai pasakojama vienoje medicinos trak­
tato įžangoje. Jo autorius, kažkoks Tesalas — jeigu tikėsime
 įvadu — gyveno imperatoriaus Augusto laikais ir galėjo pažinti
Kleopatrą. O gal kūrinys parašytas vėliau? Bet ne tai svarbiau­
sia. Reikšmingiausia yra tai, kad Tesalo istorija leidžia tiesio­
giai pamatyti to meto tikėjimų vaizdą. Jie buvo pagrįsti įsitiki­
nimais, jog dievai gali apreikšti žmonėms stebuklingų dalykų
arba net duoti raktą stebuklingiems sugebėjimams; o kelius
dievop žino Egipto šventyklų žyniai.
Suteikime žodį Tesalui:
„Azijoje gerai įvaldžiau gramatiką; mokėjau ją geriau už
vietinius mokytojus. Tad nusprendžiau gauti daugiau naudos iš
savo žinių. Išplaukiau į miestą, kuris žavi ir vilioja daugelį —
į Aleksandriją. Pinigų man nestigo, todėl lankiau garsiausių fi­
losofų paskaitas, ir visi gyrė mano aistrą studijuoti ir tai, kaip
lengvai aš suvokiu žinias.
Ypač uoliai domėjausi dialektine medicina; tiesiog degiau
nepasotinamu šio mokslo žinių troškuliu. O artėjant išvykimo į
tėvyne laikui, pradėjau paieškas bibliotekose; medicinoje tada
jau buvau toli pažengęs. Pagaliau užtikau knygą, kurią parašė
faraonas Nechepsas; ji pasakojo apie dvidešimt keturis būdus,
kaip nuo visų ligų kūną gydyti akmenimis ir augalais, atsižvel­
giant į Zodiako ženklus. Šios minties galybė mane tiesiog aps­
tulbino. Bet netrukus įsitikinau, jog šią knygą galima pavadinti
karališko tamsumo vilione. Nes išbandžiau autoriaus taip išgir­
tus receptus ir kiekvienąkart pralaimėjau.
Ši nesėkmė man pasirodė baisesnė už mirtį. Puoliau į ne­
viltį. Ir iš tikrųjų: aklai pasikliovęs Nechepso kūriniu, per laiš­
ką pasigyriau tėvams žinąs stebuklingų receptų. Taip pat pra­
nešiau, kad grįšiu, kai tik patikrinsiu, ar jie veiksmingi. Todėl
susiklostė tokia situacija, kad Aleksandrijoje negalėjau ilgiau
tverti dėl savo draugų pašaipų (suprantama, kiekvienas mano
poelgis sukelia jų pavydą); antra vertus, negalėjau grįžti namo,
nes žinojau negalįs ištesėti pažadų.
Taip ir neradęs išeities, sielą žeidžiančio geluonies veja­
mas leidausi į kelione po Egiptą. Ieškojau būdų įgyvendinti
savo viltis, kurias taip lengvabūdiškai puoselėjau perskaitęs
faraono traktatą; o jeigu tai nepavyktų, buvau pasirengęs nu­
sižudyti. Girdėjau vidinį balsą, kad užmegsiu ryšį su dievais.
Todėl be paliovos tiesiau rankas į dangų, nuolankiai prašyda­
mas nemirtingųjų apdovanoti mane — per vizijas, sapną ar
įkvėpimą — tokia malone, kuria galėčiau didžiuotis grįžęs į
Aleksandriją ir tėvynę.
Pagaliau atvykau į Tėbus. Tai seniausia Egipto sostinė,
kur daugybė šventyklų. Ten apsistojau ilgesniam laikui, visų
pirma dėl mokytų žynių, išmaniusių daugelį dalykų. Bėgo laikas,
58
o kartu stiprėjo mano ir žynių draugystė. Todėl vieną dieną
išdrįsau kreiptis į juos su klausimu, ar jiems žinomi kokie ma­
gijos būdai. Daugelis pasipiktino. Bet vienas, pagyvenęs, žadinęs
pasitikėjimą savo rimtu elgesiu, neapvylė mano lūkesčių. Jis pa­
reiškė sugebąs iššaukti regėjimus su vandens pripilto dubens
pagalba.
Vieną dieną pakviečiau tą žynį pasivaikščioti kartu su ma­
nimi labiausiai apleistame miesto pakraštyje. Nuėjome net iki
miškelio, kuriame viešpatavo mirtina tyla. Ten staiga puoliau
prieš savąjį draugą ant žemės gailiai verkdamas, apglėbiau jo
kojas. Jis klausė apstulbęs, kas slegia mano širdį. Aš atsakiau:
— Mano gyvybė tavo rankose. Privalau, būtinai privalau
užmegzti ryšį su dievais! Jeigu šis troškimas neišsipildys, tu­
rėsiu atsisveikinti su gyvenimu!
Žynys pakėlė mane nuo žemės ir labai maloniai nuramino.
Davė žodį patenkinsiąs prašymą. Ir kartu prisakė tris dienas pas­
ninkauti. Susijaudinęs iki širdies gelmių išbučiavau jam ran­
kas ir dėkojau; man iš akių upeliais sruvo ašaros. Tokia jau
žmogaus prigimtis, kad netikėtas džiaugsmas sukelia daugiau
ašarų negu liūdesys.
Nekantravau tiek, kad trys pasninko dienos prailgo tartum
treji metai. Pagaliau atėjo diena, kai išėjau iš namų vos švin­
tant ir nuskubėjau pasveikinti žynio; tuo tarpu jis paruošė švarų
kambarį ir jame viską, kas buvo reikalinga. Aš savo ruožtu ap­
dairiai pasiėmiau papirusą ir rašalo, kad galėčiau užsirašyti,
ką išgirsiu; bet apie tai nepasisakiau.
Žynys paklausė, su kuo noriu kalbėtis: su žmogaus vėle
ar su dievu. Aš pasakiau:
— Su dievu Asklepiju.
Ir dar pridūriau, kad dar geriau būtų, jeigu leistų pabūti
akis į akį su dievu. Sutiko ir su tuo, nors ir nepatenkintas; tai
matėsi iš jo veido išraiškos.
Paskui liepė man sėsti veidu į sostą, kuriame turėjo apsi­
reikšti dievas. Iššaukė Asklepiją slaptais burtais ir išėjo užraki­
nęs duris. O aš laukiau nei gyvas, nei miręs — tokį stebuklingą
vaizdą išvydau. Jokiais žodžiais neįmanoma aprašyti nei veido
bruožų, nei dieviškos esybės švytėjimo.
Asklepijas pakėlė dešinę ranką, pasveikino mane ir taip
tarė:
— Laimingasai Tesalai! Šiandien dievas teikia tau malonę,
bet netrukus žmonės, sužinoję apie tavo pergalę, garbins tave
kaip dievą. Klausk, ko nori. Aš tau nuoširdžiai atsakysiu.
Beveik negalėjau prabilti, neįstengiau valdytis, apstulbin-

tas dievo grožybės. Pagaliau suėmiau save j nagą ir paklau­
siau:
— Kodėl pralaimėjau, pasinaudojęs karaliaus Nechepso
receptais?
Asklepijas atsakė:
— Nechepsas buvo išmintingas žmogus. Jis perprato vi­
sas magijos paslaptis, bet negavo iš dievų tų paslapčių, kurias
tau atversiu. Dėl savo įgimto įžvalgumo Nechepsas suvokė ak­
menų ir augalų ryšį su žvaigždėmis, bet nesugebėjo nustatyti,
kada ir kur tinka rinkti augalus. O juk visų vaisių augimas ir
2
nykimas metų laikais priklauso nuo žvaigždžių įtakos!"
•
KLEOPATRA IR BIBULO SŪNŪS
50 metų rudenį, Kleopatrai ir jos broliui vyrui viešpatau­
jant antruosius metus, atsitiko nelaimė. Nilo potvynis nepa­
siekė įprasto lygio. Gyvybingas vanduo neapsėmė visos dirbamos
žemės ir nepaliko derlingo dumblo. Žmonės čia įžvelgė dievų
rūstybės ir busimos nelaimės ženklą. Buvo aišku, kad dėl menko
derliaus prasidės brangymetis, kils badas. Aukščiausiai upės van­
denys pakildavo ankstyvą rudenį, o paskui pamažu nuslūgdavo;
pirmas derlius patekdavo į aruodus pavasarį. Todėl galima buvo
numatyti, kad 49-ųjų pavasaris bus sunkus ir žmonėms, ir jaunai
karališkajai porai, atsakingai už šalies Ūkimą.
O tuo pat metu, dar 50-aisiais, Aleksandrijoje prasidėjo
įvykiai, kurių padariniai politinėje arenoje galėjo būti pragaiš-
tingesni už tuos, kuriuos ūkiniame gyvenime sukėlė menkas Nilo
potvynis.
Sirijos vietininkas tada buvo Markas Bibulas — tas pats,
kuris prieš devynerius metus kartu su Cezariu buvo konsulas
ir ryžtingai, nors ir nesėkmingai, kovojo prieš viską, ką suma­
nydavo jo kolega; taip pat ir prieš tai, kad už šešis tūkstančius
talentų Cezaris sugebėjo pasiekti Fleitininko pripažinimą Egipto
karaUum. Dabar Sirijos vietininkui Bibului teko turėti reikalų su
partais, kurie grasino iš Rytų, iš anapus Eufrato. Todėl jis nu­
sprendė sustiprinti savo legionus Egipto daliniais. Ten vis dar
tebebuvo kareivių, kuriuos, jeigu prisimenate, prieš penkerius
metus Gabinijus paUko saugoti savo atvesto karaliaus. Jie pui­
kiai įsikūrė šalyje prie Nilo. DaugeUs jų jau vedė ir turėjo šei­
mas. Gyveno patogiai, nes nestigo lengvų pajamų. Rūmai sten­
gėsi išsaugoti jų palankumą, juolab kad jie buvo geras ramstis,
kuris padėjo išsilaikyti tramdant nepastovias gyventojų nuotai­
kas. Kartais grobė turtingus, o retkarčiais slopino nepaklusnių
60
valstiečių riaušes. Jų gretas vis papildydavo įvairūs niekšeliai
ir vergai, pasprukę iš imperijos. Nes buvo; žinoma, kad visi,
užsirašę čia į karinę tarnybą, šitaip užtikrina neliečiamybę ir
nebaudžiamumą. Egipto valdžia persekiojamųjų paprastai
niekam neišduodavo.
Suprantama, šie „gabinijiečiai" — taip juos vadino pagal
buvusio vado pavardę — labai priešiškai sutiko įsakymą grįžti
į romėnų provinciją. Nes kas jų ten laukė? Geležinė drausmė,
stovyklos ir karo žygiai. Dėl ko jie turi atsisakyti puikaus miesto
malonumų, palikti savo šeimas ir užgyventą turtą? Kad kautųsi
kaitriose, neaprėpiamose Sirijos dykumose? Ir dar su kuo! Vien x
partų vardas kėlė siaubą. Lygiai prieš trejus metus, 53-iaisiais,
jie sudavė triuškinantį smūgį romėnų armijai, kuri perėjo Eufra­
tą. Tada jai vadovavo vienas iš triumvirų, Markas Krasas. Jis
troško prilygti savo draugams karine šlove; bet puikiam finansi­
ninkui stigo strateginės patirties. Pražudė legionus ir save. Par-
tai įviliojo jį į spąstus ir užmušė. Tada žuvo ir Kraso sunūs Pub-
lijus; jo našlę KorneUją netrukus po to vedė Pompėjus..
Bet ne tik šios apUnkybės nulėmė gabinijiečių nuotaikas.
Ne mažiau juos papiktino ir faktas, kad jų šaukiasi Bibulas,
Fleitininko atžvilgiu priešiškai nusiteikęs žmogus, trukdęs paso­
dinti jį į sostą!
Nelaimei, Bibulas kareivių grąžinimo iš Egipto misiją pa­
vedė savo dviem sūnums. Kai jie atvyko į karinę stovyklą per­
duoti įsakymo, kilo riaušės. Abu jaunuolius nužudė.
Nesunku įspėti, kad šie įvykiai labai išgąsdino Kleopatrą.
Jeigu visa tai neUestų kaimyninės provincijos vietininko s u n ų . . .
Bet aukštos kilmės romėnų mirtis galėjo turėti labai rimtų pa­
sekmių. KaraUenė mėgino įrodyti, kaip ją sukrėtė nusikaltimas:
įsakė suimti du tiesioginius žudikus ir išsiuntė juos į Siriją, į
vietininko rezidenciją. Tačiau, visų nuostabai, Bibulas žinią
apie tragediją priėmė visai ramiai. Žudikus tuojau pat išsiuntė
atgal į Aleksandriją, trumpai pranešęs į tenykščius rūmus:
— Ne aš, bet senatas kompetentingas paskelbti nuosprendį
šioje byloje.
Ir po daugeUo metų tikras dvasios stiprybės pavyzdys buvo
laikoma tai, kad jau kitą dieną Bibulas kaip visada ramiai vykdė
savo tarnybines pareigas.
NEDERLIUS
Nužudymo byla taip ir nurimo. O gabinijiečiai, kurie vos
netapo tarpvalstybinio konflikto priežastimi, jau po poros mė-
61
 nesių, 49-ųjų pavasarį, gerai pasitarnavo Kleopatrai. Kaip ir
buvo laukiama, dėl menko praeitų metų rudens potvynio buvo
nederlius. Pavasario derlius buvo menkas; šiek tiek gausesnis
buvo tik Viduriniojo Egipto apskrityse, gal ir Fajumo oazėje.
Didžiausią nerimą kėlė padėtis sostinėje. Aprūpinti didžiu­
lį miestą visada kėlė rimtų rūpesčių, o jo gyventojai kartais
sukildavo prieš valdovus. Minios nužudyto Ptolemėjo XI liki­
mas vis dar buvo rimtas įspėjimas. Todėl valdžia ėmėsi admi­
nistracinių priemonių. Pasirodė Kleopatros ir jos brolio sutuok­
tinio pasirašytas komunikatas. Jis skelbė, kad Viduriniajame
Egipte pirktus javus galima parduoti tik Aleksandrijoje; visų,
kas nepaklus šiam įsakymui, laukė mirties bausmė.
Dėl nederliaus kai kuriose apskrityse buvo prieita iki su­
kilimų, o tiksliau — iki pasyvaus gyventojų pasipriešinimo. Vals­
tiečiai palikdavo savo žemes ir nevykdė prievolės valstybei.
Buvo išsiųstos baudžiamosios ekspedicijos tvarkai palaikyti;
tada, kaip ir visada panašiose situacijose, gabinijiečiai atliko
savo pareigą.
Tokios pasipriešinimo formos buvo taikomos Egipte nuo
seno. Kartais gyventojai, negalėdami iškęsti priespaudos • ir
plėšimų, palikdavo ištisus rajonus; tik žyniai likdavo šventyk­
lose, nenutraukdami tarnavimo dievui. O tie, kas atsitraukdavo
nuo žemės, ieškojo geresnio gyvenimo miestuose, visų pirma
Aleksandrijoje. Daugelis papildydavo plėšikų gaujas. Jos be­
veik visam kraštui kėlė siaubą. Kai kurios jų nebaudžiamos
siautėjo daug metų, nes dykumose ir deltos pelkėse buvo pui­
kių slėptuvių. Plintantis plėšikavimas bylojo apie administra­
cijos bejėgiškumą ir valstiečių nepasitenkinimą, bet kartu dar
labiau sunkino gyventojų padėtį, o valstybė savo ruožtu irgi
neatsisakydavo prievolės ir mokesčių. Tad kaimų ir miestelių
gyventojams teko mokėti dvigubą duoklę.
Jaunoji pora po savo pirmtakų paveldėjo apgailėtinos būk­
lės šalies ūkį. Jau kelis dešimtmečius Egipte vyko ekonominis
regresas. Smuko bendras gyvenimo lygis, tuštėjo gyvenamosios
vietovės. O kadangi karaliaus iždas reikalavo vis daugiau pinigų
romėnams papirkti, mokesčių rinkėjų reikalavimai ne mažėjo,
bet tolydžio augo. Daug kur liko vis mažiau darbo rankų, o
iš valstiečių imdavo dar daugiau negu anksčiau. Susidarė už­
burtas didėjančio skurdo ratas. Apie tai byloja ne tik rašytiniai
dokumentai, bet ir archeologinės iškasenos; jos rodo, kad
daugelyje vietų, palyginti su dinastijos viešpatavimo pradžia,
gerokai sumažėjo plotai, kur būtų kas nors pastatyta.
Menkas Nilo potvynis buvo, žinoma, nuo žmogaus valios
nepriklausomas reiškinys. Tokios nelaimės ištikdavo kraštą ir
62
geriausių valdovų laikais. Bet stebina kitkas: sprendžiant iš bevil­
tiškų Kleopatros ir jos brolio potvarkių, valstybės sandėliuose
tada nebuvo jokių atsargų. Didžiulio miesto aruodai buvo tuš­
tutėliai. Kodėl? Kaip tai galėjo įvykti? Juk nuo neatmenamų
laikų Egipte buvo žinoma, kad reikia saugoti dalį derlingų metų
grūdų, kad jais galima būtų išlyginti blogų metų praradimus.
Bet ir už tai atsakomybė tenka ne jaunai valdovų porai.
Nors susiklostė kaip tik taip, kad 49 metų pavasarį reikėjo iš­
vežti iš Aleksandrijos daug grūdų. To pareikalavo sąjunginin­
kė ir bičiulė — Roma. Ji taip pat stengėsi gauti iš Egipto bent
dalį buvusių Gabinijaus kareivių.
Visa tai buvo susiję su dramatiškais įvykiais pačioje impe­
rijoje.
NILAS IR RUBIKONAS
...... 4 ',-<, -;' ' . . . • ' : "'i :<-ru:'^'
Iš teisybės, karaliaus rūmuose buvo su pasitenkinimu ste­
bima imperijoje susidariusi padėtis, ypač gilėjantis skilimas
tarp dviejų svarbiausių politikų. Triumviratas iš esmės nustojo
egzistavęs, kai 53 metais Krasas žuvo nuo partų rankos. Likę
du sąjungos nariai žiūrėjo viens į kitą su neslepiamu įtarumu;
Pompėjaus požiūrį į Cezarį galima beveik apibrėžti kaip prie­
šišką. Karvedys, kadaise nešęs romėnų legionų erelius per dau­
gelį Rytų šalių, nuo Kaukazo iki Jeruzalės, negalėjo pakęsti,
kad Cezario pergalės Gaujoje, už Reino, Britanijoje temdo jo
buvusių triumfų blizgesį. Todėl Pompėjus suartėjo su senatu,
kuris, kaip žinia, nemėgo Cezario nuo pat jo karjeros pradžios.
Netrukus pasirodė naujos koalicijos vaisiai. Nebuvo pratęstas
Galijos užkariautojo vietininko mandatas ir nebuvo leista jam
antrąsyk siekti konsulato. Tai stūmė Cezarį į katastrofą. Nes
jeigu prarastų provincijas ir legionus, taptų privačiu asmeniu ir
turėtų stoti prieš teismą. Kai kurie politikai atvirai skelbė ke­
tiną apkaltinti jį pradėjus karą su galais be senato įgaliojimų.
Toks teismo procesas neabejotinai baigtųsi tremtimi, butų nu­
braukti viso gyvenimo pasiekimai, ištiktų finansinis žlugimas.
Cezaris tai gerai suvokė ir daug sykių tiesė ranką susitai­
kyti. Jis nuoširdžiai troško susitarti. Buvo pasirengęs bet kokiam
prasmingam kompromisui. Bet Pompėjus, jausdamas vis didesnę
senato paramą, elgėsi įžūliai. Jis iš anksto paversdavo niekais
visus mėginimus sušvelninti prieštaravimus.
Aleksandrijai visa tai buvo į naudą. Roma, užsiėmusi savo
rūpesčiais, negalėjo kištis į egiptiečių reikalus. Ji paliko šalį
prie Nilo Ūkimo vaUai, o tuometinėje situacijoje silpnai valsty­
bei tik to ir tereikėjo; ji troško tik ramybės.
63

Kleopatrai ir jos patarėjams beveik nerūpėjo, kas laimės
ginčą — Pompėjus ar Cezaris. Pirmasis, Fleitininko testamento
sargas, laikė save mirusio karaliaus paskutinės valios vykdyto­
ju ir jo vaikų globėju. Cezaris Ptolemėjams irgi buvo draugiš­
kas — nuo to laiko, kai prieš dešimt metų gavo iš jų dešimt mi­
lijonų.
Tačiau nuo 49 metų pradžios Aleksandriją pasiekiančios
žinios pradėjo kelti nerimą.
Italijoje prasidėjo pilietinis karas. Cezaris perėjo Rubikono
upelį ir greitai žengė į pusiasalio pietus. Pompėjus traukėsi,
bet Italijoje neturėjo pakankamai jėgų. Jis ketino persikelti
per Adrijos jūrą.
Romėnų ginkluotas konfliktas iškėlė Aleksandrijos rūmams
nemalonių rūpesčių. Buvo aišku, kad abi besikaunančios pusės
pareikalaus pagalbos — Egiptas, žinoma, troško išsaugoti neut­
ralumą ir apdairiai laukti, kuo baigsis brolžudiškos skerdynės.
Dar ir puoselėjo tylią viltį, kad priešininkai nukraujuos ir nai­
kins vienas kitą, kol imperija susvyruos iš pamatų ir suirs. Tik
tada Ptolemėjai, kaip ir kitos pavergtos šalys, galėtų pagalvoti
apie nepriklausomybę, o gal ir tų žemių, Kirenaikos ir Kipro,
kurias neseniai atplėšė romėnų grobikiškumas, susigrąžinimą.
Tokias tad mintis ir ketinimus puoselėjo drąsesni politi­
kai — gal ir pati Kleopatra? — nors niekas nedrįso jų atvirai
išsakyti. O tuo tarpu įvykiai klostėsi vis dramatiškiau.
KLEOPATRA IR POMPĖJAUS SŪNUS
Pompėjus kartu su senatu 49 metų kovo pradžioje atsi­
dūrė Graikijoje ir Makedonijoje. Jis nesiruošė nutraukti kovos.
Priešingai, iš visur telkė žmones, laivus, pinigus. No~s laikinai
prarado sostinę ir Italiją, buvo gerai nusiteikęs ir tikėjo galutine
pergale. Šį įsitikinimą stiprino tai, kad jo rankose buvo turtingos
ir tirštai gyvenamos rytinės provincijos.
Iš Pompėjaus būstinės į visus šiuos kraštus buvo siunčia­
mi skubūs reikalavimai. Jie buvo adresuoti ir provincijų vie­
tininkams, ir draugiškoms, neva laisvoms valstybėms ir tautoms.
Visų pirma buvo pagalvota apie Egiptą. \ Aleksandriją atvyko
vyriausiojo vado vyresnysis sūnus, turėjęs tokį patį vardą kaip
ir tėvas — Gnėjus Pompėjus. Nežinoma, ko jis reikalavo, bet
tikrai žinoma, ką gavo. Grįžo atgal su penkiasdešimčia karinių
laivų; jų deniuose buvo penki šimtai raitelių, surinktų iš gabi-
nijiečių (šį kartą nedrįso priešintis!); transporto laivai atga­
beno grūdų krovinį.
64
Galima daryti prielaidas, kad jaunasis Pompėjus iš pradžių
reikalavo didesnių pastiprinimų. Stebina, jog toks didelis ir tur­
tingas kraštas kaip Egiptas davė tiek mažai kareivių — be to,
svetimų, buvusių Gabinijaus žmonių, kurių Roma reikalavo jau
anksčiau. Tikrų egiptiečių nedavė nė vieno. Žinoma, romėnai ne
itin didžiai vertino šio krašto kariuomenės lygį, bet kitur tuo
metu jie nebuvo labai išrankūs: ėmė visus ir viską, nes ir nela­
bai narsūs galėjo būti sargybiniai, rezerve arba tarnauti irkluo­
tojais.
Vienas antikos autorius, Plutarchas, paliko žinutę, kad
Kleopatra labai mielai prisimindavo Gnėjų Pompėjų, nes su­
gebėjo jį sužavėti. Vien tai gali paaiškinti, kodėl Egiptas kare
prieš Cezarį buvo atstovaujamas taip kukliai. Karalienės pake­
rėtas Pompėjus supratingai priėmė jos aiškinimus, jog dabar, kai
dėl nederliaus gali kilti badaujančių sukilimas, Egiptas negali
išsiversti be tvarkos sargybinių.
Abudu derybų dalyviai buvo beveik vienmečiai: jam buvo
25, o jai 20 metų. Vieningai teigiama, jog Kleopatra nebuvusi
klasikinė gražuolė; šiandien apie tai spręsti sunku, nes nėra jos
tikrų atvaizdų. Bet tie patys šaltiniai taip pat sutartinai teigia,
jog karalienė buvusi labai patraukli, didelio intelekto, išsila­
vinusi; ji laisvai kalbėjusi keliomis užsienio kalbomis, o jos balsas
buvęs labai melodingas. Kleopatra taip pat manė — ir daug kar­
tų įrodė — kad politinių tikslų galima siekti įvairiais būdais,
ne tik diskutuojant konferencijų salėje.
Daug antikinių autorių davė suprasti, kad Kleopatra buvo
labai karšto temperamento. Nesunku paneigti žinias apie ka­
ralienės amoralumą pasakius, neva tai jos priešų prasimanymai
ir šmeižtas, specialiai išgalvoti, kad apjuodintų Egipto valdovę
visuomenės akyse. Bet, antra vertus, reikia turėti galvoje, kad
Aleksandrija visada garsėjo kaip iškerojusio erotizmo sostinė,
o karaliaus rūmai, įvairių naujųjų dionisų buveinė, buvo gražus
pavyzdys miestui. Tarp kitko — nesvarbu, kiek meilužių perėjo
per Kleopatros miegamąjį. Tačiau svarbu, kad ji niekada, kai
buvo sprendžiami dideli dalykai, nebuvo savo aistrų vergė.
Egiptiečių flotibja, kurią jaunasis Pompėjus atvedė iš Alek­
sandrijos, liko jo žinioje. O viso laivyno, veikusio Adrijos jū­
roje ir Jonijos įlankoje, vyriausiuoju vadu buvo mums gerai
pažįstamas Markas Bibulas, senas Cezario mirtinas priešas.
Jį sudarė daugiau kaip penki šimtai laivų, surinktų iš įvairių
Rytų šalių. Šitai jūros galybei Cezaris neturėjo ką priešprie­
šinti. Ir vis dėlto ši įspūdinga kariuomenės koncentracija ne­
davė jokios naudos! Vėlų 49 metų rudenį Cezaris persikėlė iš
S. —1219 65
Italijos į rytinį Adrijos krantą; išsilaipino prie Dirachijaus,
šiandieninės Albanijos teritorijoje.
Prasidėjo naujas pilietinio karo etapas.
KLEOPATRA TREMTINĖ
48 metų vasarą egiptiečių laivynas grįžo iš Adrijos jūros
į Aleksandrijos uostą. Visi laivai, kurie buvo Bibulo valdžioje,
tučtuojau išsklido kur kas, vos tik atėjo žinios, kad Pompėjus
patyrė pralaimėjimą sausumos kautynėse prie Farsalo, Šiaurės
Graikijoje.
Egiptiečių eskadra grįžo atgal nepatyrusi nė mažiausių
nuostolių. Nenuveikė didelių darbų, bet ir — o tai svarbiau­
sia! — nieko neprarado. Laivai įplaukė į uostą, o jų įgulos, gal
dar nė neiškėlusios kojos į krantą, sužinojo nepaprastų nau­
jienų.
Pasirodo, pilietinis karas įsiliepsnojo ir Egipte tarp karališ­
kosios brolio ir sesers sutuoktinių poros. Ptolemėjas XIII išvijo
savo seserį ir žmoną, Kleopatra pabėgo į Palestiną. Ten surinko
kariuomenę ir patraukė atgal į Egiptą. Karalius ir jo patarėjai
dabar stovėjo prie šalies sienų, šalia pasienio Peluzijaus tvir­
tovės, užtveręs Kleopatrai kelią.
Toks reikalų posūkis Aleksandrijoje gal niekam nebuvo
netikėtas. Namų vaidų, nusikaltimų ir net karų, nepaisant pa­
plitusių santuokų tarp šeimos narių, Ptolemėju dinastijoje pa­
sitaikydavo dažnai. Amžiaus skirtumas tarp Kleopatros ir jos
brolio vyro buvo gana didelis. Ji jau buvo moteris, o jis vos try­
likametis berniukas. Iš pradžių abudu juos globoti turėjo rumų
triumviratas: eunuchas Potinas, iškalbos mokytojas Teodotas
ir kariuomenės vadas Achilas. Tačiau Kleopatra netrukus
nusprendė, kad ji jau suaugusi ir pati gali valdyti. Suprantama,
tiems pareigūnams tai buvo nenaudinga, jie tikėjosi valdyti
dar ilgus metus, iki Ptolemėjo pilnametystės.
Tad konfliktas tarp Kleopatros ir trijų globėjų buvo neiš­
vengiamas. Aiškintis, kuri pusė šioje situacijoje kaltesnė, ko gero
nėra prasmės. Per antikinę literatūrą mus pasiekė nuomonė,
neva visa atsakomybė už pilietinį karą tenka karalienei, kuri
buvusi pernelyg ambicinga ir norėjusi pašalinti, o gal ir nužu­
dyti savo brolį. Bet kaip įrodysi: ar ne priešininkų grupuotė
paleisdavo į apyvartą šias paskalas, trokšdama šitaip sukurstyti
žmones prieš valdovę? Visi dar gerai prisiminė, kad prieš tris­
dešimt dvejus metus jaunutis Ptolemėjas XI nužudė savo žmoną,
gerokai už jį vyresnę karalienę Berenikę ir už tai užmokėjo
savo gyvybe. Dabar, jeigu tikėsime gandais, nusikaltimas turėjo
pasikartoti; auka taptų keturiolikos metų berniukas, o žudike —
jo vyresnioji sesuo. Vėlesni įvykiai įrodė, kad Kleopatra galėjo
taip pasielgti nė nedvejodama.
Net ir to meto Aleksandrijos gyventojai negalėjo susigau­
dyti rūmų intrigų raizgalynėje. Tad tikros priežastys, dėl ko
įvyko skilimas valdovų šeimoje, taip ir liks paslaptimi. Taip pat
neaišku, kodėl Kleopatrą išvijo, o nenužudė — kaip patarė
sveikas protas ir darė panašiomis aplinkybėmis ankstesnieji
Ptolemėjai. O gal Kleopatra apdairiai paspruko, kai tik suvokė,
kad netenka įtakos ir jos gyvybė atsidūrė pavojuje?
Žinią apie karaliaus sesers ir žmonos nuvertimą valdiniai
priėmė gana abejingai. Matyt, ji nebuvo itin populiari. Tarp
kitko, reikia pripažinti, kad pastarųjų metų įvykiai jai simpatijų
negalėjo pelnyti. Vos prieš kelis mėnesius visų rūmų akivaiz­
doje karalienė stengėsi įtikti jaunajam Pompėjui. Tad Kleopat­
ros priešai galėjo šaukti, kad tai ji išsiuntusi romėnams penkias­
dešimt karinių laivų ir grūdų, nors padėtis šalyje tokia sunki.
Ko gero buvo kalbama, jog valdovei visai nerūpi liaudies gerovė,
o tik galingo sąjungininko malonė; nes stengiasi tęsti pražūtingą
Fleitininko politiką.
Tikriausiai prieš Kleopatrą stojo ir kareiviai gabinijiečiai,
kurie buvo rimčiausia šalies karinė jėga. Juk tai ji išsiuntė Bi­
bulo sunų žudikus pas Sirijos vietininką. Ko gero su jos vardu
taip pat buvo siejama atsakomybė už penkių šimtų raitelių iš­
siuntimą į Pompėjaus armiją. Todėl gabinijiečiai išsaugojo iš­
tikimybę jaunajam karaliui ir su didele neapykanta stojo prieš
Kleopatrą.
O kur, tiesą sakant, pabėgo karalienė? Kur ir kieno dvare
ieškojo pagalbos? Kokiu būdu pavyko ją gauti? Į šiuos klausi­
mus šaltiniai beveik neatsako. Žinoma, kad atgal į Egiptą norėjo
įsiveržti iš Palestinos pusės, tad gal jos apylinkėse telkė kariuo­
menę: gal ją telkė iš Nabatėjos arabų, o gal mažose kunigaikš­
tystėse Sirijos pasienyje, kur visada nestigo avantiūristų. Jėgos,
kurios žygiavo į Egiptą, buvo nemažos, jeigu karaliaus pata­
rėjai nusprendė užtverti joms kelią šalies pasienyje beveik su
visa armija.
Daug dienų abi kariuomenės nieko neveikdamos stovėjo
viena priešais kitą smėlėtose jūros pakrantėse; bet prie jų jau
artėjo baisinga banga, kurią sukėlė tolimoje Graikijoje, lau­
kuose prie Farsalo, įsisiautėjęs uraganas.
67
 PABĖGIMAS NUO FARSALO
Cezaris sutriuškino didele, bet padriką Pompėjaus armiją
kautynėse prie Farsalo, Šiaurės Graikijoje. Tai įvyko kaitrią
48 metų vasaros dieną.
Jau vakarop, kai paaiškėjo mūšio baigtis, o Cezario žmo­
nės jau veržėsi į stovyklą, Pompėjus užšoko ant žirgo ir tik
keturių žmonių lydimas šuoliais pasileido per lygumą nosies
tiesumu. Sutemos apgaubė žemę, paskui atėjo naktis, o jie vis
lėkė kiek įkabindami, neištardami nė vieno žodžio. Suprasda­
mi, kokios karčios yra vyriausiojo vado mintys, niekas nedrį­
so prasižioti. Trisdešimt ketverius metus Pompėjus buvo tik
nugalėtojas. Triuškino priešus Italijoje, Afrikoje, Azijoje, Ju­
dėjoje. Išvalė nuo piratų visą jūrą nuo vakarinių iki rytinių
krantų. Jo vardą garbino Kaukazo ir Pirėnų gyventojai. Ne­
gailestingas, klastingas likimas tik į gyvenimo pabaigą skyrė
jam patirti pralaimėjimo kartėlį. Vos prieš porą valandų Pom­
pėjus buvo milžiniškos armijos karvedys, vienas iš imperijos
valdovų. O dabar spruko nuo besivejančių lyg pabėgęs ver­
gas.
Pakeliui prie jų prisijungdavo kiti sudužusio respublikos
karinio laivo keleiviai. Susirinko apie trisdešimt žmonių. Švin­
tant pasiekė Larisos mūrus. Miesto gyventojai nuo sienų šaukė
duosią jiems prieglobstį. Bet Pompėjus įsakė šuoliuoti be poilsio
toliau; ko gero būgštavo, kad apgaulingi graikai gali išduoti jį
nugalėtojui.
Jodami palei Penėjos upę, raiteliai nusileido prie jos įlin­
kio tarp Osos ir Olimpo uolų. Buvo mirtinai išvargę ir ištroškę,
neturėjo net puodelių vandeniui pasisemti; nugalėtojų
džiaugsmui, auksiniai ir sidabriniai indų servizai liko palapinė­
se prie Farsalo. Pompėjus valandėlei nulipo nuo arklio, atsigu­
lė ant žemės ir lyg vargingiausias piemuo ėmė gerti tiesiog iš
upės.
Naktį praleido žvejo troboje, netoli vietos, kur Penėjos
upė įteka į jūrą. Vos švintant Pompėjus įlipo į nedidelę upinę
valtį; drauge su juo buvo tik keli žmonės. Vergams, kurie iki
pat paskutiniųjų liko jam ištikimi, liepė grįžti pas Cezarį užtik­
rinęs, kad ten jiems neatsitiksią nieko bloga.
Valtis stūmėsi palei pakrantes labai lėtai. Buvo aišku, kad
šitaip netoli tenukeliausi. Tačiau netikėtai pamatė tolumoje
transporto laivą. Ėmė šaukti ir mojuoti drabužiais.
Laivo kapitonas buvo vienas romėnas; nors jam niekad ne­
teko kalbėtis su Pompėjum, iš matymo jį pažinojo. O paskutinę
naktį regėjo sapną, apie kurį kaip tik pasakojo savo žmonėms:
— Mačiau Pompėjų — lyg gyvą. Bet ne tokį didingą, kokį
68
visi matydavo. Priešingai, atrodė palūžęs ir pažemintas.
Sakoma, kad kaip tik tą akimirką vienas jūreivis sušukęs:
— Palei krantą upinė valtis! Kažką šaukia, mojuoja dra­
bužiais, duoda ženklus!
Pompėjų ir jo draugus laive priėmė labai pagarbiai. Be
tarnų likusį karvedį aptarnavo vienas buvęs pretorius; tai jis
nuėmė jam sandalus ir numazgojo kojas.
Makedonijos pakrantėse, prie Amfipolio miesto laivas nu­
leido inkarą ir stovėjo ištisą naktį. Pompėjus susikvietę vieti­
nius didikus. Pareikalavo iš jų pinigų ir įsakė visiems provin­
cijos jaunuoliams duoti jam priesaiką. Negi galvojo apie naujos
armijos organizavimą? Bet tuo metu buvo pranešta, kad Ceza­
rio legionai jau netoli. Teko tučtuojau plaukti tolyn.
KORNELIJA
Po dviejų dienų laivas priplaukė prie Lesbo salos. Cia, Mi-
tilenės mieste, Pompėjaus laukė žmona Kornelija ir jaunesnysis
sūnus Sekstas.
Kornelija šventai tikėjosi diena po dienos išgirsti džiugią
žinią apie pergalę prieš Cezarį; anksčiau buvo gavusi pranešimų
apie sėkmę prie Dirachijaus. Tačiau Pompėjaus pasiuntinys
atvyko toks nusiminęs ir išvargęs, jog ir pasisveikinti pamiršo.
Jis tik išstenėjo porą žodžių:
— Pompėjus svetimame laive. Paskubėk, jei nori jį pa­
matyti!
Kornelija apalpo. Kai atgavo sąmonę, strimgalviais nu­
bėgo į uostą. Pompėjaus glėbyje vėl apalpo. Paskui pro ašaras
sielvartavo, jog tai ji kalta dėl nelaimės, nes virš jos kybo pra­
keiktas likimas. Jos pirmasis vyras Publijus Krasas krito nuo
partų rankos, o antras, neseniai įsakinėjęs penkiems šimtams
laivų, sprunka prisiglaudęs svetimame denyje. Ji raudojo:
— Aš turėjau mirti anksčiau už Krasą. O dar geriau būčiau
pasielgusi, jeigu, kaip tada troškau, atsisveikinčiau su gyvenimu
po jo mirties.
Visa šeima persikėlė į laivą. Nors bėgliams norėjosi spruk­
ti kuo toliau, nepalankūs vėjai privertė dvi dienas likti šalia
salos; tuo metu prie jų prisijungė keli laivai. Flotilė plaukė išil­
gai Azijos pakrančių į pietus, sustodami tik pasipildyti van­
dens ir maisto atsargų. Pietinėse pusiasalio pakrantėse sutiko
karinių laivų eskadrą ir būrelį senatorių. Paskui, jau prie Kiliki-
jos krantų, įvyko didelis karinis pasitarimas.
Ligšiolinis bėgimas turėjo tik vieną šūkį: greičiau ir to-
69
liau. Dabar reikėjo numatyti pagrindinį tikslą. Pamažu aiškėjo,
kad situacija ne visai beviltiška: karinio laivyno branduolys
beveik nepažeistas, išliko dalis sausumos karinių formuočių.
Bet jie buvo toli. Kur jų ieškoti, kaip pasiekti? Pompėjus jau
suprato ir pripažino savo pagrindinę strateginę klaidą:
— Reikėjo kautis ne sausumoje, bet jūroje. O aš leidausi
įviliojamas į Graikijos gilumą ir įsivėliau į mūšį ten, kur iš lai­
vyno jokios naudos.
O į klausimą, ką dabar daryti, Pompėjus netikėtai atsakė:
eiti pas partus! Jo samprotavimai turėjo šiokį tokį pagrindą.
Žinoma, šioji galinga valstybė yra pavojinga Romai. Prieš
penketą metų kovodamas prieš partus žuvo Markas Krasas ir jo
sūnus Publijus. Bet tik partai gali duoti kariuomenės Cezariui
įveikti. Žinoma, ne už ačiū. Tikriausiai reikalaus kai kurių Azijos
provincijų, kurias Pompėjus neseniai prijungė prie imperijos.
Laikinai galima bus perleisti jiems šias žemes, kurias atsiims
tinkamu laiku, kai karas su Cezariu baigsis pergale.
Bet vado projektą jo palydovai priėmė nepalankiai. Daug
jų tiesiog bijojo partų. Ypač atkakliai prieš šį sumanymą pa­
sisakė graikas Teofanas, daug metų buvęs Pompėjaus žygių
metraštininkas. Jis įrodinėjo:
— Beprasmiška atiduoti savo gyvybes klastingo partų kara­
liaus nuožiūrai, jeigu daugių daugiausia per tris dienas galime
pasiekti Egipto krantus. Karalius Ptolemėjas dar vaikas, jis tau
turi būti dėkingas už jo tėvo globą, o jo rūmai, be abejonės,
bus mums draugiški. Egiptas — turtinga šalis. Ten be vargo apsi­
rūpinsime maistu, gausime laivų, pinigų. Antra vertus, kaip
atiduoti į partų rankas Korneliją, jeigu jie nužudė jos uošvį ir
vyrą?^
Šie argumentai įtikino Pompėjų. Todėl pirmiausia išplaukė
Kipro salos link; iš ten žadėjo pasukti į Siriją ir pakrantėmis
plaukti į pietus, į Egiptą. Bet sustojus Kipro mieste Pafe atėjo
žinios, kad pagrindiniame Sirijos mieste Antiochijoje gyvenantys
romėnų piliečiai stojo prieš Pompėjų. Jie apsiginklavo ir paskel­
bė neįleisią jo į uostą. Taip pat nusprendė nepriimti pralaimėju­
sio karvedžio šalininkų, apsistojusių kaimyninėse šalyse. Taip
elgėsi jie ne iš priešiškumo Pompėjui, bet tiesiog bijodami Ce­
zario; visur buvo žinoma, kad nugalėtojas artėja žaibo greitumu.
Tad teko plaukti tiesiai į Aleksandriją. O tuo tarpu, kaip
sužinojo Kipre, Egipte jau liepsnojo pilietinis karas. Buvo pa­
sakojama, kad karalius Ptolemėjas prie Peluzijaus stovi priešais
savo sesers Kleopatros kariuomenę. Bet išeities jau nebuvo,
trauktis kelio nebeliko: pranešė, kad Cezario laivai jau plaukia
Kipro link! Pompėjus gavo pinigų iš saloje gyvenusių pirklių
70
ir verslininkų. Taip pat apginklavo ir paėmė į laivus jų žmo­
nių — apie du tūkstančius vyrų. Šio nedidelio laivyno prieša­
kyje pasuko į Peluzijų.
KARALIŠKOJI TARYBA
\ Pompėjus, aišku, manė, jog teisėtas Egipto valdovas yra
jaunutis Ptolemėjas, o ne jo sesuo, ištremtoji iš šalies Kleopatra.
Nes ką galėjo laimėti kreipęsis į bežemę karalienę? Tektų kartu
su ja pirmiausia užimti Aleksandriją! O jam buvo reikalinga
kuo skubesnė pagalba. Todėl jo nedidelis laivynas išmetė inka­
rus netoli Peluzijaus ir kranto, kur buvo Ptolemėjo XIII stovyk­
la. Atvyko pasiuntiniai ir tučtuojau gavo audienciją. Jų kalbos
trylikamečio valdovo akivaizdoje buvo logiškos:
— Likimas permainingas. Lygiai prieš dešimtį metų tavo
tėvas prarado sostą ir atsidūrė svečioje šalyje. Atvyko jis tada
į Romą, kur jį maloniai priėmė Pompėjus, ištiesė pagalbos ranką
ir per savo įtaką padėjo atgauti valdžią. Tavo tėvas labai ver­
tino tada užgimusią draugystę. Todėl ir savo testamento vyk­
dytoju paskyrė romėnų tautą, o vieną dokumento egzempliorių
saugo Pompėjus. Dabar tau pasitaikė proga atsilyginti geru už
gera. Pompėjus prašo tave priimti jį Aleksandrijoje ir sušelpti
maistu, laivais, pinigais. Atmink, kad jėgos ir atsargos, kurias,
nepaisant pralaimėjimo, turime savo valdžioje, yra didžiulės;
deja, jos yra tolokai nuo čia. Kai tik ten nuvyksime, viskas pa­
sikeis. O tu pelnysi ne tiktai Pompėjaus, bet ir visos romėnų
tautos dėkingumą!
Išklausius pasiuntinių kalbas, jiems buvo pasiūlyta palauk­
ti karaliaus atsakymo. Romėnai nevaržomi vaikštinėjo po sto­
vyklą, kur jų atvykimas tapo sensacija. Kareivių minioje toną
davė gabinijiečiai. Prieš daugelį metų kai kurie jų kovojo Pom­
pėjaus legionuose, todėl dabar smalsavo:
— Kaip iš tikrųjų buvo pralaimėta? Kokia dabar padėtis?
Ko dabar imsis ligi šiol pralaimėjimo nepatyręs karvedys?
Pasiuntiniai neapsiribojo pasakojimais apie kautynes ir
pabėgimą. Jie stengėsi pavaizduoti sutriuškinimą kaip bemaž
planuotą strateginę gudrybę. Negana to, jie ragino Egipte tar­
naujančius buvusius romėnų kareivius, kad šie būtų ištikimi
savo pirmajam vadui.
Žinios apie tai, kas darosi stovykloje, bematant pasiekė
Pompėjaus reikalus nagrinėjusios tarybos narius ir padarė jiems
didelį įspūdį. Gali būti, kad jos ir nusvėrė galutinius debatų
rezultatus? Nes juk girdėjosi joje įvairių balsų ir pažiūrų.
71
 Vienas iš pirmųjų kalbėjo Memfio vyriausiasis žynys Ako-
rėjas; už šio vardo, kuris galbūt yra kurio nors egiptiečių titulo
iškraipytas variantas, tikriausiai slypi Pšereni-Ptahas, Ta-Imho-
tep vyras. Jis reikalavo deramai įvertinti Pompėjaus nuopel­
nus karališkajai šeimai. O kiti kalbėtojai siūlė nepriimti Pom­
pėjaus ir neteikti jam pagalbos. Jie ne be pagrindo tikino, jog
romėnų pilietinis karas yra jų vidaus reikalas, o Egiptas turi
griežtai laikytis neutralumo.
Pagaliau žodį tarė eunuchas Potinas. Jis aršiai puolė vy­
riausiojo žynio pozicijas. Argumentavo ciniškai, bet įtikinamai.
Šimtmečiu vėliau romėnų poetas Lukanas, ko gero remdamasis
patikimais šaltiniais, atkūrė jo pasisakymą. Jis buvo maždaug
toks.
Valdovas visada turi stoti į likimo ir dievų pusę, remti tuos,
kuriems sekasi, ir niekinti ištiktus nedalios. Nes teisingumas
ir nauda yra tolimi kaip žvaigždės ir žemė ir skirtingi kaip ug­
nis ir vanduo. Neišvengiamai praranda autoritetą valdžia, kuri
imasi remtis teisingumu. Daug pilių sunyko dėl to, kad dori bu­
vo jų valdovai. Akivaizdu ir žinoma, kad kiekviena valdžia
yra valdinių nekenčiama. O kas yra jos skydas ir ginklas? Nu­
sikaltimų laisvė!
O kreipdamasis tiesiog į savo valdovą Potinas įrodinėjo:
— Karaliau, Pompėjus aiškiai negerbia tavęs, nes esi jau­
nas. Mano, kad neišdrįsai atstumti jo nuo savo šalies krantų.
O mums viena aišku: mes turime ginti Egiptą nuo romėnų įsi­
brovimo. Nes kas nepriklausė karo metu Pompėjui, tas neatiteks
ir Pompėjaus nugalėtojui. Vadas, nuo kurio nusisuko visas pa­
saulis, neturi kur sprukti. Ieško tautos, kuri kartu su juo eitų
į pražūtį. O nuo ko Pompėjus bėga? Ne tik nuo Cezario! Jis
bijo senatorių, kuriuos dabar Farsalo laukuose lesa grifai. Bai­
minasi žmonių, kuriuos paskandino kraujuje, ir karalių, kuriuos
panardino į savo sutriuškinimo akivarą. Niekas nenori jo priimti,
tad nori į mūsų šalį — jos dar nepražudė!
Reikia realiai vertinti savo karalystės jėgas ir galimybes.
Žlugęs Pompėjus slegia visą Romą. Tai negi tu jį gali paremti,
valdove? Ar pajėgsi prikelti prie Farsalo kritusius karius? Nori,
kad karas peržengtų mūsų sienas? Anksčiau prie jo neprisidė-
jome, o dabar, kai visas pasaulis jį apleido, prisijungsime prie
Pompėjaus stovyklos? 3
Kad ir kaip kalbėtų patarėjai, o žinia apie tai, jog Pom­
pėjaus pasiuntiniai bando patraukti į savo pusę kareivius, nu­
skambėjo lyg griaustinis ir padidino radikalų grupuotės argu­
mentų svorį. Karaliaus mokytojas, iškalbos meistras Teodotas
paskelbė tezes, kurios siekė toliau už Potino išvedžiojimus:
72
— Išleisti Pompėjų nieko nepešusį? Tai ne mažiau pavo­
jinga, kaip priimti jį ir globoti. Nes jeigu suteiksime jam pagal­
bą, prisišauksime sau ant galvos Cezarį. O jeigu jo neįsileisi-
me, įsigysime du priešus: nekęs mūsų atstumtasis ir tas, kuriam
teks ilgiau vytis savo priešą. Tad protingiausia būtų patiems
nulemti romėnų pilietinio karo baigtį. Tai mes nusversime per­
galės svarstykles Cezario naudai. Tai padarysime sunaikinę
Pompėjų ir pelnysime Cezario dėkingumą, pagaliau nereikės
baimintis Pompėjaus.
Atsižvelgiant į egiptiečių valstybės interesus, ši pozicija
buvo patikimiausia. Nes kaip galėjo prieš savo seserį kariaująs
Ptolemėjas priešintis Cezariui, kuris sekė bėglio pėdomis? Kara­
lius neišvengiamai atsidurtų replėse: iš vienos pusės — Kleopat­
ros kariuomenė, iš kitos — romėnų armija. Galima buvo numa­
tyti, kad tokioje situacijoje Cezaris tučtuojau rastų bendrą kal­
bą su Kleopatra ir pripažintų ją šalies valdove.
Egiptiečiai galėjo pasirinkti dar vieną išeitį: suimti Pom­
pėjų ir išduoti jį Cezariui. Tokiu atveju, žinoma, nepadarytų
nuodėmės, bet Cezaris atsidurtų keblioje situacijoje. Tačiau,
kaip dažniausiai pasitaiko politikams, kurie trokšta įtikti stip­
resniam, ir šį kartą buvo persūdyta.
POMPĖJAUS MIRTIS
įvykdyti tarybos nutarimą buvo pavesta Achilui. Šis savo
ruožtu pasirinko gabinijiečių vadą Septimijų ir Salvijų; tiedu
kadaise kariavo Pompėjaus vadovaujami, o dabar turėjo padėti
įvilioti jį į spąstus.
Karvedžio laivo denyje susirinko visi jį lydėję aukšti parei­
gūnai. Kai pamatė nuo sausumos artėjančią mažą valtelę, ne­
maloniai nustebo. Kas gi čia? Ar taip priimamas žymus svečias?
Iš karto pasigirdo balsų, kad nėra ko laukti, verčiau iš karto
plaukti tolyn.
Bet valtis buvo jau arti. Septimijus atsistojo ir šūktelėjo lo­
tyniškai:
— Salve imperator!
Achilas prabilo graikiškai. Jis paprašė karvedį malonėti
persikelti į valtį ir paaiškino:
— Norėjome siųsti didelį laivą, bet čia seklu, nepriplauks
prie kranto!
Tuo pat metu buvusieji denyje pamatė, kad į nekuriuos
karaliaus laivus kopia žmonės, o krante rikiuojasi ginkluotų
karių gretos. Ar jie ruošiasi iškilmingam sutikimui, ar klastingai
73
atakai? Bet apie atsitraukimą jau negalėjo būti nė kalbos. Bet
koks mėginimas galėjo duoti dingstį skerdynių pradžiai.
Pompėjus nutarė leistis į valtį. Jis pabučiavo verkiančią
Korneliją. Su juo į valtį nusileido du karininkai ir atleistinis
Filipas, taip pat ištikimas vergas Skitas. Kai jau kėlė koją į
valtį, o Achilas ištiesė jam ranką, karvedys dar atsisuko saviš­
kių pusėn ir graikiškai pacitavo poeto Sofoklio žodžius:
— Kas įžengia į tirono namus, tampa jo vergu, nors ir
savo valia atėjęs!
Plaukė ilgokai, o Pompėjui niekas nepratarė nė vieno
žodžio. Jis pats nutraukė užsitęsusią tylą, kreipęsis į Septimijų:
— Atrodo, kadaise buvome ginklo draugai?
Šis tik linktelėjo galva. Karvedžiui teko atsisakyti ketini­
mo užmegzti pokalbį. Jis ėmėsi skaitinėti tekstą graikiškos
kalbos, kurią paruošė audiencijai pas karalių.
Krantas buvo jau visai arti. Akylai stebėjusi, kas darosi
valtyje, Kornelija atsikvėpė. Ten, kur turėjo priplaukti valtis,
skubėjo rūmininkų būriai; atrjdė, kad romėnų laukia deramas
priėmimas. Atsirėmęs į Filipo ranką, karvedys atsikėlė nuo suolo.
Ir tą pačią akimirką Septimijus suvarė kardą į jo pečius. Apnuo­
gino ginklus Salvijus ir Achilas. Pompėjus neištarė nė žodžio,
abiem rankomis užsidengė toga galvą ir tyliai dejuodamas kentė
kirčius.
Jo laive kilo baisus riksmas. Niekas jau nelaukė įsakymų.
Tučtuojau pakėlė inkarą. Palankus vėjas išgelbėjo nuo besi­
vejančių.
Pompėjus žuvo kaip tik savo gimtadienio išvakarėse, nesu­
laukęs 58 gyvenimo metų. Jo galvą nukirto ir nunešė karaliui.
Palaikai ilgai gulėjo ant smėlio, aplinkui susispietė smalsuolių
minia. Prie žuvusiojo visą laiką budėjo atleistinis Filipas. Kai
žmonių apmažėjo, apiplovė lavoną jūros vandeniu ir aprengė
savo tunika. Niekur aplinkui nesimatė malkų. Pagaliau, užtikęs
pakrantėje žvejo valties liekanas, sukrovė iš jų kuklų laidotuvių
laužą. Jam padėjo kažkoks pagyvenęs žmogus, kadaise tarnavęs
Pompėjaus legionuose.
CEZARIO PASAKOJIMAS
Kaip senovėje buvo dažniausiai daroma, Cezaris, rašydamas
dienoraščius apie savo žygius ir nuotykius, pasakojo tik trečiuo­
ju asmeniu. Tai turėjo suteikti pasakojimui daugiau objekty­
vumo. Bet tai tik išorinė stilistinė priemonė. Abi apysakos, tiek
pirmoji — apie karą su galais, tiek antroji — apie pilietinį ka-
74
rą, yra nepaprastai asmeniškos ir šališkos. Geriausiai tai, taip
pat to meto įvykiai atsispindi, kai Cezario pasakojimą perfra­
zuoji į pirmą asmenį. Štai ką jis sako „Pilietinio karo užrašų"
trečios knygos pabaigoje:
. .Azijoje stabtelėjau tik keletą dienų. Nes kai išgirdau,
kad Pompėjų matė Kipre, iš karto supratau, jog pasirinks ke­
bą į Egiptą: juk su tenykščiais karaliaus rūmais jis palaikė glau­
džius ryšius, o šalis galėjo būti apsirūpinimo šaltinis. Todėl ir
aš nuskubėjau į Aleksandriją. Vedžiausi vieną legioną, kuris ly­
dėjo mane nuo Tesalijos; antrą, kurį sudariau Graikijoje; aštuo­
nis šimtus raitelių, dešimt rodiečių ir keletą azijiečių laivų. Abie­
juose legionuose iš viso buvo trys tūkstančiai du šimtai žmonių.
Likusieji kareiviai, pailsę nuo žaizdų, vargų ir didelio kebo,
nespėjo atvykti. Bet pasiklioviau savo žygių šlove ir, nepaisy­
damas menkų pajėgų, leidausi į kelią. Nusprendžiau, kad visur
busiu vienodai saugus.
Apie Pompėjaus mirtį sužinojau jau Aleksandrijoje. Taip
pat ten, vos tik išlipau iš laivo, išgirdau rėkiant egiptiečių ka­
reivius, kuriuos karalius paliko vietoj miesto garnizono. O aplink
mane tučtuojau susibūrė grėsminga spūstis, nes buvau įsakęs
priekyje liktoriaus nešti rykštes. Minia šaukė, kad tai žemina
valdovo didybę. Sąmyšis nurimo, bet ir kitomis dienomis, kai tik
susirinkdavo minia, kildavo riaušės; daug mūsų kareivių buvo
nužudyta miesto kvartalų gatvėse.
Kai man pranešė apie šiuos įvykius, įsakiau iškviesti iš Azi­
jos du legionus; jie neseniai buvo suformuoti iš buvusių Pom­
pėjaus kareivių. O pats buvau priverstas likti vietoje. Mane su­
laikė iš šiaurės vakarų pūtę vėjai, labai nepalankūs tiems, kurie
norėjo išplaukti iš Aleksandrijos.
Aš tuo tarpu ėmiausi taikyti karalių su karaliene. Laikiau
tai savo pareiga, juo labiau kad mano konsulato metu buvo
sudaryta sąjunga su Ptolemėjo tėvu. Todėl paskelbiau Aleksan­
drijoje savo valią: karalius ir jo sesuo turi paleisti savo kariuo­
menes, o ginčus spręsti ne ginklu, bet man teisėjaujant.
Dėl jauno berniuko amžiaus valstybės reikalus tvarkė jo
auklėtojas, eunuchas Porinąs. Iš pradžių jis skundėsi ir pikti­
nosi, kad štai svetimšalis nori teisti karalių. Paskui karaliaus
aplinkoje radosi žmonių, kurie noriai padėjo įgyvendinti pla­
ną. Jis slaptai pasikvietė kariuomenę iš Peluzijaus į Aleksand­
riją, o visų ginkluotųjų pajėgų vadu paskyrė Achilą. Sugundė
jį pažadais, tą patį darė ir karalius. Per laiškus ir tarpininkus
mokė Achilą, ką šis turįs daryti.
Savo testamentu Ptolemėjas tėvas įpėdiniais paskyrė vyres­
nįjį sūnų ir vyresniąją dukrą. Tame pačiame testamente valdovas
75
pavedė visiems dievams ir romėnų tautai įgyvendinti jo pasku­
tinę valią. Vieną dokumento egzempliorių nusiuntė į Romą sau­
goti archyve, bet dėl gausybės valstybinių reikalų formaliai
tai nebuvo padaryta, tad egzempliorius liko Pompėjaus na­
muose. Antras tekstas tebebuvo užantspauduotas Aleksandrijoje.
Būdamas abiejų bičiulis ir tarpininkas, derybose kuo at­
kakliausiai stengiausi sutaikyti karališkąją porą. Bet netikėtai
atėjo žinia, kad visa egiptiečių kariuomenė žygiuoja Aleksandri­
jos link.
Mano jėgos buvo tokios menkos, kad jokiu budu negalė­
čiau kautis su jais už miesto mūrų. Beliko tik viena išeitis: likti
viename užimtame miesto kvartale ir akylai sekti, kokie- bus
Achilo kėslai. Įsakiau savo kareiviams būti pasirengus kovai.
O karalių paraginau išsiųsti pas Achilą rimčiausius jo aplinkos
žmones ir per juos perduoti savo valią. Karalius išsiuntė Diosko-
ridą ir Serapijoną. Abudu jie anksčiau buvo pasiuntiniai Ro­
moje ir turėjo didelį autoritetą Ptolemėjo tėvo akyse.
Kai tik pasiuntiniai atvyko į Achilo stovyklavietę, jis tuč­
tuojau įsakė juos suimti ir nužudyti. Nenorėjo nė girdėti ir žino­
ti, ko jie atvykę. Vieną sužeistą pasiuntinį saviškiai išnešė kaip
mirusį, ir jis liko gyvas. O antrasis neišsigelbėjo.
Po šio atsitikimo pasistengiau išlaikyti karalių savo rankose,
nes monarcho vardas buvo apgaubtas didele jo valdinių pagarba.
Taip pat troškau įtikinti visus, jog šis karas yra saujelės nusi­
kaltėlių, o ne karaliaus sumanytas.
Achilo jėgų negalima buvo ignoruoti — nei dėl jų skai­
čiaus ir pobūdžio, nei dėl kovinio parengimo. Jis turėjo dvide­
šimt tūkstančių ginkluotų kareivių. Daugiausia tarp jų buvo
gabinijiečių, kurie jau perėmė aleksandrietišką gyvenseną, bet
pamiršo drausmę ir net romėnų vardą; jie buvo vedę, daugu­
mas turėjo vaikų. Prie jų prisijungė piratų ir plėšikų gaujos
iš Sirijos, Kilikijos ir kitų kaimyninių šalių. Nestigo ir nuteistų
4
mirti, ir tremtinių .
ISTORIKO PASAKOJIMAS
Štai taip skamba Cezario pasakojimas — aiškiai, sklandžiai
ir logiškai. Jo ramus, dalykiškas tonas savaime žadina pasiti­
kėjimą. Ir įvykių eiga, regis, atrodo suprantama ir natūrali.
Cezaris atvyksta į Aleksandriją su nedidelėmis jėgomis tuoj
po Pompėjaus mirties. Tiksli data tekste nepažymėta, bet ji ži­
noma iš kitų šaltinių: tai įvyko pirmomis spalio dienomis (pagal
tuometinį kalendorių). Iš pat pradžių karvedys susiduria su
76
gyventojų priešiškumu. Todėl įsako nukreipti į Aleksandriją
du legionus iš Mažosios Azijos. Pats jis negali išvykti iš miesto
dėl nepalankių vėjų. Mėgina sutaikyti karališkąją porą. Bet
jauno karaliaus globėjas Potinas trukdo įgyvendinti jo taikius
sumanymus. Jis atveda iš Peluzijaus į Aleksandriją Achilo va­
dovaujamą kariuomenę, kuri taip veržiasi į mūšį, jog ir pasiun­
tinių neišklauso. Šioje situacijoje Cezaris imasi kontroliuoti
karalių ir ruošiasi gintis vienoje miesto dalyje.
Visa tai įvyko palyginti greitai: nuo 48 metų spalio pra­
džios iki lapkričio pirmųjų dienų.
Tačiau po to, kai labiau įsigilini, šis tariamai bešališkas
ir įtikinantis pasakojimas sukelia kai kurių abejonių, nes tylo­
mis praleidžia svarbius reikalus. O būtent:
Kaip šį mėnesį praleido Kleopatra? Kur ji buvo: sostinėje
ar vis dar Egipto pasienyje, prie Peluzijaus? Kodėl Cezaris nė
žodžiu neužsimena, kaip karalienė reagavo į jo pastangas iš­
spręsti konfliktą?
Tad ir tenka Cezario pasakojimą palyginti su kitais šal­
tiniais. O išsamiausią tų pačių įvykių aprašymą pateikia Kasi-
jus Dionas. Tarp kitko, jis gyveno dviem šimtmečiais vėliau,
bet rėmėsi gerokai senesniais, vertingais dokumentais, dienoraš­
čiais ir kronikomis, todėl juo galima pasikliauti. Daugelyje
atvejų, kur įmanoma patikrinti, šio autoriaus pateiktais Romos
istorijos (rašė graikiškai) faktais galima pasitikėti. Tad apie
Cezario atvykimą į Aleksandriją ir pirmąjį jo gyvenimo laiko­
tarpį šiame mieste Kasijus Dionas paliko tokius liudijimus 5 .
Cezarį pritrenkė žinia apie tai, kad Pompėjus plaukia į
Egiptą. Jis nuogąstavo, kad nugalėtasis karvedys užims šią šalį
ir atgaus jėgas; tad iš karto puolė vytis, bet nesugebėjo paimti
Pompėjaus gyvo. Todėl drąsiai nuplaukė į Aleksandriją, nors
po ranka nedaug teturėjo žmonių, nes gerokai pralenkė savo
kariuomenę. Atvyko į miestą, kai karalius Ptolemėjas dar ne­
buvo grįžęs nuo Peluzijaus. Kadangi Aleksandrijoje dėl paskuti­
niųjų įvykių buvo neramu, Cezaris nedrįso išlipti į krantą; jo
laivas nuleido inkarą tolėliau nuo kranto. Karvedys laukė, kol
pamatė Pompėjaus galvą ir žiedą, kuriuos jam atsiuntė karalius.
Tik tada priplaukė prie kranto. Išlipo, priekyje savęs išleidęs
liktorius, o tai liaudis priėmė labai priešiškai; tad Cezaris buvo
patenkintas, kai pagaliau pateko į karaliaus rūmus. Minia iš
kai kurių legionierių atėmė ginklus; dėl to likusieji vėl grįžo
į laivus; jie laukė laivuose nuleidę inkarus, kol atplaukė visas
laivynas.
Žiūrėdamas į Pompėjaus galvą Cezaris gailiai verkė ir
77

sielvartavo. Prisiminė, kad velionis buvęs jo žentas; išvardijo
visas paslaugas, kurias kadaise vienas kitam buvo suteikę. O
Pompėjaus žudikams ne tik nejautė jokio dėkingumo, bet juos
smarkiai kaltino. Jis liepė papuošti galvą, gerai preparuoti ir
palaidoti. Tai lyg ir gabma pateisinti, bet jo dviveidiškumas
atrodo juokingai. Juk iš pat pradžių Cezaris iš paskutiniųjų
siekė visos valdžios, o Pompėjaus neapkentė kaip savo priešo
ir varžovo. Įvairiais būdais stengėsi jam kenkti, sukėlė karą,
norėdamas jį paskandinti ir iškilti į pirmą vietą, o į Egiptą at­
plaukė jo sunaikinti, jeigu būtų užtikęs dar gyvą.
Įsitikinęs, kad po Pompėjaus mirties niekas nepajėgs stoti
jam skersai kelio, karvedys ilgokai pasiliko Egipte. Jis rinko
pinigus ir kartu nagrinėjo Ptolemėjo ir Kleopatros ginčą. Gy­
ventojai buvo labai suirzę dėl priespaudos ir grobimų. Labiau­
siai jie širdo už tai, kad plėšimų aukomis tapdavo net šventyklos;
reikia turėti galvoje, kad kaip tik egiptiečiai iš kitų tautų išsi­
skiria religiniu fanatizmu; pasitaiko, kad dėl to kariauja net tar­
pusavyje, nes jie yra įvairių tikybų.
Be to, egiptiečiai būgštavo, kad jų valdove netaptų Kleo­
patra, turėjusi Cezariui didelę įtaką. Dėl to netgi kilo riaušių.
O kalbant apie Kleopatrą, reikalai atrodė štai kaip.
Pirmiausia Cezario stovykloje jos teisėms atstovavo tar­
pininkai. Paskui, sužinojusi apie jo silpnybę moterų žavesiui,
kreipėsi su prašymu:
— Kadangi mano bičiuliai atstovauja mano reikalams ne
visai lojaliai, manyčiau, kad mums reikėtų susitikti asmeniškai.
Ji buvo graži, spinduliavo jaunystės žavesiu. Turėjo kerin­
tį balsą, mokėjo su kiekvienu gražiai bendrauti. Didžiausias
malonumas buvo į ją žiūrėti ir jos klausytis. Todėl nenuostabu,
kad nesunkiai pavergdavo kiekvieną — net ir persisotinusį mei­
le, ne pirmos jaunystės vyriškį.
Kai jai buvo leista atvykti pas diktatorių, ji pasipuošė ir
labai kruopščiai pasiruošė — kad, išsaugojusi savo didybę, tuo
pat metu sužadintų užuojautą ištremtosios bkimui. Į miestą
ir rūmus prasigavo naktį slapčia, Ptolemėjui ir jo žmonėms ne­
žinant. Cezaris pasidavė bematant, vos ją išvydęs, jos balsą iš­
girdęs. Iš karto, dar prieš aušrą, nusiuntė pakviesti Ptolemėją.
Mėgino sutaikyti brolį ir seserį; buvęs Kleopatros teisėjas tapo
jos gynėju. Berniukas labai įdūko. Jis puolė į rūmininkų būrį
šaukdamas, jog jį išdavė. Net nuplėšė nuo galvos diademą ir
sviedė ją žemėn.
Kilo didelis sąmyšis. Cezario žmonės jėga išvedė karalių,
bet egiptiečiai vis nenurimo. Jie ėmė pulti rūmus nuo sausumos
ir jūros. Ir gal būtų juos užėmę, nes romėnai neturėjo pakan-
78
karnai jėgų gintis, jeigu paskutinę akimirką išgąsdintas Cezaris
nebūtų išėjęs prieš atakuojančius. Jis atsistojo nepavojingoje
vietoje ir garsiai pažadėjo patenkinti visus jų norus.
Paskui diktatorius kalbėjo Aleksandrijos liaudies susirinki­
me. Kleopatros ir Ptolemėjo akivaizdoje perskaitė jų tėvo tes-
tameną. Jame buvo parašyta, kad, atsižvelgiant į egiptiečių
papročius, sesuo ir brolis turi drauge gyventi ir karabauti, o
romėnų tauta turi juos globoti. Paskui Cezaris pareiškė:
— Būdamas diktatorius, aš atstovauju romėnų tautai. To­
dėl mano pareiga įvykdyti jų tėvo valią.
Vėl abu pasodino į sostą. O jaunesniesiems broliui ir se­
seriai, kunigaikštytei Arsinojai ir antrajam Ptolemėjui, paaukojo
Kipro salą. Jis tada buvo tiek įbaugintas, kad ne tik nieko ne­
nugnybo nuo egiptietiškų valdų, bet dar ir davė iš to, kas pri­
klausė imperijai.
Tik tada stojo ramybė. Bet kiek vėliau vėl kilo riaušės, ku­
rios net peraugo į karą. O tai atsitiko taip.
Karaliaus turtus valdė eunuchas Potinas. Tai jis labiausiai
kurstė egiptiečius, nes gyveno nuolatinėje baimėje, kad nebūtų
patrauktas atsakomybėn, todėl slaptai susisiekė su Achilu, vis
dar buvusiu prie Peluzijaus. Pamažu sąmokslas apėmė visą
kariuomenę. Kareiviai įtarė, kad Cezaris davė valdžią abiem
tik norėdamas nuraminti mases, o vėliau jo valia karahene taps
tik Kleopatra; juos žemintų tai, jeigu reiktų vykdyti moters įsa­
kymus. Jie buvo tikri, kad pajėgs susidoroti su romėnų įgula.
Todėl labai veržliai patraukė į Aleksandriją.
Cezaris pabūgo ir jų skaičiaus, ir karingumo. Todėl iš­
siuntė pas Achilą pasiuntinius, bet tariamai ne savo, o Ptole­
mėjo vardu. Jie nurodė vadui nedelsiant nutraukti bet kokius
veiksmus. Bet Achilas suvokė, kieno šie įsakymai. Todėl ne tik
nevykdė nurodymo, bet dar ėmė niekinti Cezarį už bailumą.
Jis sušaukė kareivių susirinkimą, kuriame išgyrė Ptolemėją ir
aršiai puolė Cezarį ir Kleopatrą. Pagaliau ėmė kurstyti karei­
vius prieš pasiuntinius, nors abu jie buvo egiptiečiai. Darė tai
sąmoningai: norėjo surišti žmones bendru nusikaltimu ir šitaip
priversti juos stoti į žūtbūtinį karą.
ANEKDOTIŠKAS PASAKOJIMAS
Plutarchas atėjo į pasaulį praėjus visam šimtmečiui po pilie­
tinio karo tarp Cezario ir Pompėjaus. Gyveno jis ilgai, beveik aš­
tuoniasdešimt metų, ir nuo ankstyvos jaunystės iki savo paskuti­
nių dienų buvo užsiėmęs įvairiais mokslais, visų pirma — filoso-
79
fija. Jo gausūs raštai, daugiausia esė ir etiniai, religiniai, lite­
ratūriniai traktatai šiandien sudaro daugelį tomų. Net ir grynai
istoriniuose jo kūriniuose krinta į akis domėjimasis moralumu.
Žymių graikų ir romėnų biografijas Plutarchas rašė ne tik norė­
damas priartinti garsiuosius istorijos veikėjus prie savo amžinin­
kų, bet ir siekdamas parodyti, kaip asmenybių charakterio bruo­
žai paveikia visuomenės likimus. Plutarchui ne tiek rūpėjo kuo
plačiau parodyti įvykius, kuriuose veikė jo herojai. Smulkūs
anekdotiški įvykiai, jei tik jie galėjo tapti įdomiu portreto bruo­
žu arba vaizdinga moralės pamoka, jį domino daugiau negu
svarbūs istoriniai įvykiai.
Rašytojas kūrė biografijas remdamasis rimtais šaltiniais,
bet naudojosi jais gana laisvai. Kiekviename gyvenimo aprašy­
me pasitaiko gana daug nutylėjimų, supaprastinimų, net papras­
čiausių klaidų, ypač chronologinių. Visų šių privalumų ir ydų
esama ir knygoje apie Cezarį. O Aleksandrijos įvykių aprašy­
mas gali būti šia prasme puikiausias pavyzdys. Štai pasakoji­
mo turinys:
„| Egipto sostinę Cezaris atvyko jau po Pompėjaus mirties.
Jis nusigręžė nuo Teodoto, kai šis atnešė nužudytojo galvą,
ir pravirko, bet priėmė jo žiedą. Labai geranoriškai ėmėsi glo­
boti Pompėjaus šalininkus, kurie buvo Egipto karaliaus įkalinti.
O savo bičiuliams į Romą jis parašė:
„Man pačiam didžiausias ir saldžiausias pergalės vaisius
yra faktas, kad kasdien galiu gelbėti tėvynainius, kurie prieš
mane kariavo".
Kai kas mano, kad negarbingą ir rizikingą Aleksandrijos
karą Cezaris užsitraukė be jokio reikalo, o tik iš meilės Kleo­
patrai. Tačiau kiti teigia, jog karą sukėlė karaliaus žmonės,
ypač tuo metu buvęs labai įtakingas eunuchas Potinas; tai jis
išvijo Kleopatrą, nužudė Pompėjų, o dabar spendė pinkles
prieš Cezarį, kuris, kaip sakoma, tuomet kiauras naktis kilno­
jo taures; jis nemiegojo, nes bijojo pasikėsinimo. Be kita ko^
Potinas elgėsi tiesiog nepakenčiamai. Jis žodžiais ir darbais pro­
vokavo Cezarį, be paliovos jį įžeidinėjo. Legionieriams skyrė
prastą, pašvinkusį maistą ir dar pridurdavo:
— Ir už tokį dėkokite, nes valgote svetimai
Į karaliaus stalą valgius pateikdavo tik mediniuose ir mo­
liniuose induose. Jis sakydavo, jog visus auksinius ir sidabrinius
paėmęs Cezaris. Taip pat patarinėjo karvedžiui kuo greičiau
išvykti iš Egipto ir imtis didžių reikalų, kurie jo laukia. Jis ti­
kino:
— Kai vėliau pas mus grįši, priimsime lave su džiaugsmu.
KO
Cezaris į tai atsakęs:
— Iš viso, ko stinga, man mažiausiai reikia egiptiečių
patarėjų.
Netrukus po to diktatorius slapta pasikvietė į svečius už
sostinės ribų esančią Kleopatrą. Karalienė pasiėmė draugėn tik­
tai sicilietį Apolodorą. Ji atplaukė valtimi. Prie karaliaus rūmų
prisiartino jau sutemus. Nebuvo galimybių įeiti nepastebėtai;
tad įlindo į patalynės maišą ir išsitiesė jame visu ūgiu; Apolo-
doras perjuosė jį diržu ir šitaip saugiai įnešė pro vartus ir pa­
siekė Cezario kambarį. Sakoma, kad šis Kleopatros sumanymas
jam be galo patikęs; mergina jam pasirodžiusi drąsi ir sumani.
Paskui jį taip pat pavergė tolesnis pokalbis, kurį ji vedė labai
žavingai. Visa tai lėmė, jog įstengė sutaikyti seserį su broliu;
dabar vėl turėjo abudu drauge valdyti.
Šio susitaikymo proga buvo surengtas iškilmingas pokylis.
Tarp Cezario žmonių buvo jo asmeninis kirpėjas, tiesiog ne­
apsakomas bailys; baimė vertė jį be paliovos tirtėti, slapta klau­
sytis, uostinėti, sekti. Kaip tik jis sužinojo, jog Achilas ir Potinas
rengia pasikėsinimą prieš Cezarį. Tučtuojau, dar puotos metu
apie tai pranešė karvedžiui. Laiku sužinojus salę apsupo Ceza­
rio ginkluoti žmonės ir nužudė Potiną. Tačiau Achilas sugebėjo
pasprukti ir netrukus pradėjo prieš Cezarį sunkų karą; romėnui
teko gintis didžiuliame mieste saviškių saujelės priešakyje prieš
6
didžiulę armiją .
KĄ KLEOPATRA TIKRAI MYLĖJO
Kaip dažnai esti Plutarcho raštuose, jo pateiktas įvykių
vaizdas turi rimtą chronologinę klaidą. Reikalas liečia Potino
mirtį. Neabejotina, jog viskas tai atrodytų labai dramatiškai:
iškilminga puota suruošta karališkos poros susitaikymo proga;
Cezaris beveik paskutinę akimirką sužino apie grėsmingą są­
mokslą; legionieriai tučtuojau išsitraukia kardus ir apsupa sta­
lus; mirtinai sužeistas Potinas krinta ant marmurinių grindų ap­
sipylęs krauju; tik beprotiškai narsus Achilas išsiveržia iš gele­
žinio sargybos žiedo. O iš tikrųjų, kaip teigia pats Cezaris, Achilo
iš viso nebuvo rūmuose, nes kartu su kariuomene stovėjo prie
Peluzijaus, Potinas palaikė su juo ryšį per žygūnus. Žinoma,
kai paaiškėjo Potino ketinimai, romėnų karvedys įsakė jį nužu­
dyti; visai galėjo būti, kad tam tikrą vaidmenį atliko ir Cezario
kirpėjas; galima taip pat tikėti, jog su Potinu buvo susidorota
puotoje — bet visa tai įvyko šiek tiek vėliau, kai karas vyko visu
smarkumu.
8i
6.-1219
 Tačiau galima pasikliauti Plutarcho pasakojimu apie Ceza­
rio ir Kleopatros susitikimą, nes jis sutampa ir su Diono infor­
macija. Tarp kitko, abiejose versijose esama šiokio tokio skir­
tumo: anot Diono, iniciatyvą parodė Kleopatra, o Plutarchas
tikina, jog diktatorius pats išsikvietė karalienę. Bet tai ne pats
svarbiausias dalykas palyginti su kitu, kurį gaUma laikyti neabe­
jotinu: Kleopatra tada pasielgė neįtikėtinai drąsiai. Ji visiškai
sąmoningai rizikavo savo gyvybe. Išdrįso beveik vienui viena
atvykti į miestą ir įeiti į rūmus, kur kiekviename žingsnyje jos
tykojo mirtini priešai. Juk jeigu būtų pakliuvusi į uosto arba
rumų sargybinių nagus, šie ją būtų nužudę greitai ir tyliai, taip,
kad niekas ir niekada ir nesuuostų, kas jai atsitiko.
KaraUenė ryžosi šiam beprotiškam žygiui gal tik todėl, kad
jos reikalai buvo prasti. Ko gero Cezaris aiškiai rėmė Ptolemėjo
ir jo patarėjo pusę. O ir kodėl jis turėtų elgtis kitaip? Kleopatros
nepažinojo ir ji jam visai nerūpėjo. O Ptolemėjas ir jo žmonės
jau pasitarnavo, parodė savo gerų norų! Kad ir ką Cezaris kalbė­
tų oficialiai, nenuneigsi fakto, kad Pompėjaus mirtis jam buvo
puiki, beveik tikra dievo dovana. Kleopatra visa tai gerai su­
prato. Tad vienintelis išsigelbėjimas galėjo būti tik asmeniškas
pokalbis su diktatoriumi. Bet pasiryžusi šiam žygiui, ji šitaip įro­
dė, kad valdžia jai brangesnė už gyvybę.
Kaip tik šis bebaimis Kleopatros žygis į Aleksandrijos rū­
mus leidžia suprasti ir daugelį kitų, vėlesnių jos poelgių lemia­
mais momentais. Karalienei visada ir aukščiau už viską buvo
ambicijos ir valdžios troškimas. Štai kodėl, kai galų gale pra­
laimėjo, ji baigė gyvenimą savižudybe.
KAUTYNĖS DĖL RYTŲ UOSTO
Kuklumas, o drauge ir įžvalgumas liepė Cezariui sakyti,
kad jis liko mieste, nors padėtis Aleksandrijoje buvo labai pa­
vojinga, nes negalėjo išplaukti dėl nepalankių vėjų, etezijų.
Kokią kitą priežastį jis, valstybės veikėjas, konsulas ir dikta­
torius, Romos valdovas, galėjo nurodyti? Juk negalima nė įsi­
vaizduoti, kad savo dienoraštyje aiškiai parašytų:
— Likau dėl Kleopatros. Nes man išvykus jai iškiltų mir­
tinas pavojus. Dėl jos stojau į mušį su Achilo kariuomene, nors
atrodė, kad pačiu pirmu smūgiu jie mūsiškius sutrins. Dėl jos
apleidau imperijos reikalus, nors mano priešai įvairiose pro­
vincijose vėl ėmė telkti savo jėgas ir kovoti.
Nepaisant įžvalgaus Cezario santūrumo, vis dėlto tikra
Aleksandrijos karo priežastis iš pat pradžių buvo žinoma vi-
82
šiems. Visa, ką karvedys kukliai nutylėjo, papildė pašaliniai
įvykių Uudytojai, o jų nuomonės išliko per Kasijaus Diono ir
Plutarcho kūrinius. Jie, kaip matome, užfiksavo net kai kurias
gana smulkias detales. O pirmiausia tai, kad, pamatęs Pompėjaus
galvą, Cezaris pravirko. Pasielgė kaip tikras vyras, savo pasa­
kojime nė žodžiu neužsiminęs apie tai, kaip jis reagavo į šį krau­
pų reginį. O pas Achilą išsiųstų pasiuntinių bylą aprašė perne­
lyg lakoniškai dėl kitokių, ne itin kilnių priežasčių. Norėdamas
parodyti egiptietį kuo šlykštesnį, jis teigia, jog pastarasis įsakė
nužudyti žygūnus vietoje, net neišklausęs, ko jie atvyko. Toks po­
elgis atrodo tiesiog neįtikėtinas. Tad Kasijus Dionas ko gero
šį dramatišką įvykį pateikia tikroviškiau: Achilas iš karto įspėjo
Cezario planą, todėl sušaukė kareivių susirinkimą ir jame pasikė­
sino į pasiuntinių gyvybę, nuteikęs prieš juos saviškius; šiuo
nusikaltimu jis norėjo tvirčiau pririšti juos prie savęs.
Kaip klostėsi įvykiai, kai Achilo kariuomenė įžengė į Alek­
sandriją? Čia vėlgi pirmiausia tegu pasakoja pats Cezaris. Ne­
paisant visų išlygų, jo pasakojimas yra tiesioginis ir pats įdo­
miausias šaltinis.
Pasitikėdamas savo armijos persvara, Achilas niekino ne­
didelį mano kareivių būrelį. Jis užplūdo visą Aleksandriją, iš­
skyrus mano užimtą kvartalą. Įsismaginęs mėgino įsiveržti į
mūsų būstinę, bet gatvėse įsitvirtinusios kohortos atrėmė jo
smūgį. Tuo metu mūšiai vyko ir uoste; šios kautynėss truko la­
bai ilgai. Kovėmės daugelyje gatvių labai ištęstomis jėgomis, o
priešas, puldamas sutelktomis gretomis, norėjo taip pat užimti
karinius laivus. Ten stovėjo penkiasdešimt laivų, kurie anksčiau
buvo išsiųsti Pompėjaus žinion; po kautynių prie Farsalo šie
trieibai ir penkiaeiliai, gerai pritaikyti ir aprūpinti viskuo, kas
reikalinga plaukiojimui, grįžo atgal. Be to, uoste dar buvo dvi­
dešimt du kiti laivai, kurie visada saugojo Aleksandriją nuo ju­
ros pusės. Priešas vylėsi užimti šiuos laivus ir nugalėti mano
laivyną; tada jis šeimininkautų uoste ir jūroje, atkirstų mums
kelius apsirūpinti maistu ir pastiprinimus.
Kautynės buvo baisiai įnirtingos. Ir tai suprantama. Nes
viena pusė tikėjosi, kad šis mūšis duos jai greitą pergalę, o antra
suprato, kad nuo jos baigties priklausys mūsų išsigelbėjimo
galimybės. Pagaliau mes laimėjome. Tada įsakiau padegti vi­
sus laivus uoste ir tuos, kurie buvo laivų statykloje. Turėdamas
tiek mažai jėgų, jokiu būdu neįstengiau jų apginti. Paskui iš
karto pergabenau kareivius į Faro salą.
Toje saloje yra aukštas bokštas, įspūdingas architektūros
kūrinys, vadinamas tokiu pačiu vardu kaip ir sala. Ji yra prie­
šais Aleksandriją, dėl jos atsirado ir garsus uostas. Anksčiau
83
 valdę karaliai iš didžiulių akmenų jūroje supylė devynių šimtų
žingsnių ilgio pylimą, kuriuo lyg tiltu sujungė salą su sausuma.
Faro saloje yra egiptiečių namų ir miesto dydžio gyvenvietė.
Jos gyventojai lyg piratai puola visus laivus, kurie paklydę ar
dėl audros patenka į jų vandenis. Kadangi perėjimas yra siau­
ras, prieš valią tų, kurių rankose yra sala, į uostą nepatenka
nė vienas laivas. Todėl pasinaudojęs, kad priešas buvo užimtas
kautynėse, Faro saloje išlaipinau kareivius, užėmiau ją ir ap­
gyvendinau įgulą. Laivai galėjo saugiau gabenti man grūdus
ir maistą. Iš visų artimiausių provincijų buvau pareikalavęs
pagalbos.
Kitose miesto dalyse mūšiai nieko nenulėmė. Dėl ankštumo
sunku buvo išstumti priešą iš pozicijų, nedaug buvo ir nu­
kautų. Užėmiau svarbiausius punktus ir per naktį juos gerai
įtvirtinau. Mano kvartale buvo karabaus rūmai, kuriuose iš
pradžių gyvenau, ir su jais susiekiantis teatras; jis sudarė tarsi
pilį, iš kurios galima buvo patekti ir į rūmus, ir į laivų statyklas.
Kitomis dienomis dar išplėčiau įtvirtinimus; jie turėjo būti tvir­
tovės atrama, kad priešas negalėtų versti kautis jam palankio­
mis sąlygomis.
Tuo metu jaunesnioji mirusio karabaus duktė, kunigaikšty­
tė Arsinoja pabėgo iš rūmų ir perėjo į Achilo pusę. Dabar ji kar­
tu su juo vadovavo kovos veiksmams; nugalėjusi ji vylėsi tapti
karabene. Bet netrukus tarp jos ir Achilo kilo gičas dėl teisės
įsakinėti. Dėl to abu pasidarė dar dosnesni kareiviams, nes abu­
du troško pelnyti sau jų palankumą.
Taip klojosi reikalai anoje pusėje. O Porinąs vis siuntė
savo patikėtinius iš rūmų pas Achilą, skatindamas jį kautis iš
paskutiniųjų. Tuos žmones išaiškinome ir suėmėme. Poriną
užmušiau 7 .
Kaip ir ankstesnį Cezario pasakojimą, šį taip pat būtina
šiek tiek paaiškinti, ir net trimis aspektais.
Visų pirma — dėl Faro salos. Perskaičius įvykių vaizdelį,
susidaro įspūdis, jog Cezaris valdė visą salą. Bet iš vėlesnių
kovinių veiksmų aiškėja, kad iš pradžių romėnai užėmė tik jos
rytinį kyšulį. Tarp kitko, ši salos dabs strateginiu atžvilgiu buvo
svarbiausia, nes ten stūksojo aukštas bokštas, švyturys, saugojęs
rytų uosto vartus. O tikroji sala, palyginti ilga, kur buvo gyven­
vietė, vis dar liko priešų rankose; dėl to jie šeimininkavo vakarų
uoste.
Antras klausimas — žinios apie gaisrą. Karvedys prisipa­
žįsta tyčia jį sukėlęs, nes stigo žmonių laivams ir jų statyklai
išsaugoti. O kai kurie vėlesnieji senovės rašytojai informuoja,
kad ugnyje pražuvo dalis garsiosios Aleksandrijos bibbotekos.
84
Ji buvo didžiausia antikinio pasaulio knygų saugykla, per Pto­
lemėju dosnumą sukaupusi beveik visą graikų literatūros pati­
kimą. Bet šios žinios apie bibliotekos gaisrą yra vėlyvos ir gana
miglotos. Neabejotinai žinoma, kad dar septynetą amžių, net
iki arabų antpuolio, ši Aleksandrijos knygų saugykla buvo lai­
koma labai turtinga. Galėjo būti, kad Cezario sukelta ugnis
surijo kokius nors papiruso ritinius, tik saugomus ne bibliote­
koje, o pakrančių saugyklose.
Trečioji problema ko gero įdomiausia. Dėl kiekvieno Ce­
zario pasakojimo skaitytojui turi kilti toks klausimas:
Aleksandrijos gyventojai buvo labai priešiškai nusistatę
prieš romėnus. O dalis jų atsidūrė romėnų užimtoje teritorijoje,
šatia rūmų ir teatro. Kodėl taip pasyviai elgėsi šio kvartalo gy­
ventojai? Kaip vos kelių tūkstančių Cezario žmonių saujelė
sugebėjo pasiekti, kad dešimtys tūkstančių miestiečių liko klus­
nūs? Jei jie būtų sukilę, per porą valandų būtų nušlavę romė­
nus aliai vieno. Bet nesukilo! Kaip tai paaiškinti?
Atsakymas labai paprastas. Cezario užimtame kvartale dau­
giausia gyveno žydai. O jie romėnų karvedžio atžvilgiu buvo
nusiteikę palankiai, nes matė jame Pompėjaus priešą ir nuga­
lėtoją. To Pompėjaus, kuris kadaise užėmė Jeruzalės šventyklą
ir išdrįso įžengti į šventų švenčiausią vietą. Cezaris, kuris jį nu­
galėjo, apsireiškė kaip teisingas keršytojas ir dievo valios vyk­
dytojas.
Tad galima tarti drąsiai: pačiu kritiškiausiu momentu Ce­
zarį ir Kleopatrą išgelbėjo žydų palankumas. Keista tikimo iš­
daiga, bet neapdairus Pompėjaus žingsnis, kurį jis žengė prieš
penkiolika metų, dabar išgelbėjo gyvybę tam, kuris jį įstūmė
į pražūtį.
ARSINOJA IR GANIMEDAS
Cezario pilietinis karas", arba jo dienoraščiai, baigiasi
lakoniška informacija apie Potino demaskavimą ir nužudymą.
Be abejo, autorius ruošėsi tęsti pasakojimą, bet sąmokslininkų
durklai 44 metų kovo 15 dieną nutraukė jo gyvenimą ir kūrinį.
Bet išUko Kasijaus Diono ataskaita, kurioje Arsinojos ir
(ianimedo istorija pateikiama kiek plačiau.
Eunuchas Ganimedas sugebėjo pervesti Arsinoją į egiptie­
čių stovyklą; tarp kitko, romėnai kunigaikštytę saugojo ne itin
akylai. Aleksandriečiai iš karto pripažino ja karaliene ir, v a d o
vaujami Ptolemėju genties atstovės, kovėsi dai įnii tinginu
l'o šio įvykio Cezaris būgštavo, kad Polinas gali pagrobti n
N.1
patį karalių, todėl užmušė eunuchą, o monarchą saugojo atvi­
rai ir labai akylai. Tai erzino egiptiečius, kurių gretos vis augo, o
romėnai iš išorės negavo jokių pastiprinimų. Nematydamas kito­
kios išeities Cezaris mėgino paveikti gyventojus ir jiems įsiteikti.
Jis išvedė Ptolemėją ten, iš kur galėjo jį gerai matyti ir girdėti,
ir įsakė jam garsiai paskelbti, kad jo niekas neskriaudžia, jis
trokšta baigti karą ir pats padės sudaryti paliaubas. Jeigu Ptole-
mėjas būtų kalbėjęs gera valia, gal ir įtikintų priešininkus nu­
traukti kovą. Bet jie nenusileido, nes visi spėjo, kad šį spektaklį
surežisavo Cezaris.
Kiek vėliau kilo konfliktas Arsinojos šalininkų gretose.
Ganimedas sugebėjo įtikinti ją, kad nužudytų Achilą kaip išda­
viką, kautynių dėl rytų uosto pralaimėjimo kaltininką. Paskui
jis pats tapo vyriausiuoju kariuomenės v a d u 8 .
Tačiau kautynių Egipto sostinėje paveikslą nutapė ne Ka-
sijus Dionas, bet mažas lotynų kūrinėlis „Aleksandrijos
karas" 9. Jis išliko kaip Cezario raštų priedas, bet kilęs,
be abejo, ne iš jų. Sukūrė jį, savaime suprantama, koks nors
šių įvykių amžininkas, gal ir jų tikras liudytojas, ko gero —
vienas iš romėnų karininkų. Ligi šių dienų nurodomi įvairūs
vardai, dažniausiai Aulo Hirtijaus, užbaigusio Cezario prisimi­
nimus apie karą su galais; bet šiuo klausimu galima ginčytis,
tad autorystė ir šiandien neaiški.
Kūrinėlis prasideda priminimais apie Cezario gynybą pir­
momis apsiausties dienomis. Sužinome, į kuriuos kraštus diktato­
rius kreipėsi prašydamas pagalbos, kokius vykdė fortifikacinius
darbus: vienas vietas jis liepė sustiprinti, o kitose — sulyginti
su žeme visus namus. Cezaris norėjo atkirsti nuo viso miesto
pietų kvartalą, išsidėsčiusi prie Nilo kanalo, kur buvo gėlo van­
dens ir pašarų arkliams. Bet šių siekių įgyvendinti jam taip ir
nepavyko.
Autorius deramai įvertino ir Aleksandrijos gyventojų ener­
giją. Apie tai jis rašė:
„Savo reikalus jie tvarkė ryžtingai, nedvejodami. Į visus
savo karalystės kraštus išsiuntė įgaliotinių, kurie surinko ir at­
gabeno į miestą daug ginklų ir mašinų, pašaukė daug žmonių.
Atidarė dideles ginklų dirbtuves. Apginklavo suaugusius vergus,
o turtuoliai juos išlaikė ir mokėjo atlyginimus. Ši kariuomenė
buvo paskirstyta prie toliau esančių įtvirtinimų. O patyrusių
kareivių kohortos stovėjo pasirengusios kovai miesto centre,
kad bet kurią akimirką galėtų suteikti pagalbą ruožams, kurie
atsidurdavo pavojuje. Visas gatves ir perėjimus užtvėrė ne že­
mesnėmis kaip keturiasdešimties pėdų trigubomis barikadomis,
86
sudėtomis iš akmenų. Žemesnes vietas sustiprino dešimties aukš­
tų bokštais. Be to, sukonstravo tokio paties aukščio kilnojamus
bokštus. Užkeldavo juos ant ratų, įkinkydavo gyvulius ir tiesio­
mis gatvėmis vežiojo ten, kur tik reikėjo.
Labai turtingas ir gerai aprūpintas miestas turėjo viską,
ko tik reikėjo, o gyventojai parodė daug sumanumo ir apsukru­
mo. Jie taip greitai pasidarydavo viską, ką tik pamatydavo
mūsų pusėje, jog atrodė, kad ne jie, o mes iš jų mokomės. Ir
patys aleksandriečiai daug ką išrado. Tuo pat metu ir atakavo
mūsiškius įtvirtinimus, ir gynė savuosius. O jų vadovai visuose
pasitarimuose ir susirinkimuose vis kalė į galvas:
— Romėnai pamažu pradeda žiūrėti į mūsų kraštą kaip
į nuosavybę. Prieš kelerius metus čia su savo kariuomene atėjo
Gabinijus. Prieš porą mėnesių ieškojo prieglobsčio Pompėjus.
Dabar atsirado Cezaris su savo legionais. Pompėjaus mirtis
visai neatgrasė jo norų čia įsikurti ilgam. Jeigu jo neišvysime,
mūsų karalystė bematant taps romėnų provincija. Turime pada­
ryti tai kuo greičiau, kol Cezaris, audringos jūros atkirstas nuo
saviškių, negavo didesnių pastiprinimų.
Tuo metu kilo ginčai tarp kariuomenės korpuso vado Achi­
lo ir kunigaikštytės Arsinojos. Jie rezgė vienas prieš kitą in­
trigas, nes abu troško užgrobti visą valdžią. Eunucho Ganimedo
padedama Arsinoja aplenkė Achilą: nužudė jį ir pradėjo val­
dyti pati. Kariuomenės vadu tapo Ganimedas. Jis buvo dar
dosnesnis kareiviams, bet visus reikalus tvarkė taip pat uoliai,
kaip ir jo pirmtakas.
GRUMTYNĖS DĖL VANDENS
Beveik po visą Aleksandriją,— tęsia savo pasakojimą
„Aleksandrijos karo" autorius,— driekiasi prie Nilo prasidedan­
tys požeminiai koridoriai ir kanalai. Jais gėlas vanduo nuve­
damas iki privačių namų; sruvendamas šiais tinklais išsivalo,
praskaidrėja, pasidaro tinkamas vartoti. Nilo vanduo toks dumb­
linas ir užterštas, kad pasemtas tiesiai iš upės sukelia įvairių
susirgimų. Prastuomenė priversta gerti upės vandenį, nes visame
mieste nėra nė vieno šaltinio.
Pagrindinis kanalas, kuriuo vanduo patekdavo į miestą,
buvo priešų rankose. Tai pakišo Ganimedui mintį palikti mūsiš­
kius be vandens. Jo planui buvo pritarta, todėl bematant pra­
dėjo didelius ir sunkius darbus.
Jis uždarė kanalus visuose užimtuose kvartaluose ir įsakė
ratais ir mašinomis be paliovos semti jūros vandenį ir iš aukštes-
87
nių vietų pilti į musų pozicijų pusę. Dėl to artimiausiuose na­
muose semiamas vanduo darėsi vis sūresnis. Mūsiškiai negalėjo
suprasti, kas atsitiko. Jie netikėjo patys sau, nes draugai, kurių
stovyklos buvo toliau, tikino, jog vandens kokybė ir skonis yra
toks, koks buvęs. Pradėjo drauge ragauti ir lyginti: tik tada įsi­
tikino, kaip skiriasi vandens kokybė. Galop arčiau egiptiečių
pozicijų iš viso negalima buvo gerti, kiekvieną dieną vanduo
blogėjo ir atokesnėse vietose.
Dabar dingo bet kokios abejonės. Kilo panika. Visiems
atrodė, kad katastrofa neišvengiama. Vieni šaukė:
— Kodėl Cezaris dar delsia ir neįsako lipti į laivus?
O kiti baisingai bijojo trauktis. Juk neįmanoma buvo nu­
slėpti pasiruošimo sprukti, nes abi puses skyrė siauras ruožas,
ir pasislėpti laivuose priešui puolant, lipant ant kulnų. Cezario
kvartale buvo gana daug nuolatinių gyventojų. Jų neišmetė
iš namų, nes jie įtikinamai vaizdavo remia mus. Tačiau kas pa­
žįsta šią liaudį ir jos charakterį, tas neabejoja, jog iš jos galima
laukti bet kokios išdavystės.
Cezaris stengėsi išsklaidyti saviškių baimę. Jis tikino:
— Kasdami šulinius tikrai rasime gėlo vandens, nes pap­
rastai jo yra visose pakrantėse. O jeigu ir nepasisektų, galime
laisvai plaukioti jūra. Mūsų priešai neturi laivyno, tad kas gali
mums trukdyti kad ir kasdien siųsti laivus į vakarus arba rytus
atsigabenti vandens? Niekada taip nebus, kad nepalankūs vė­
jai neleis plaukti į dvi priešingas puses. Bet tegu niekas nė ne­
mano apie pabėgimą! Tegu apie tai užmiršta ir tie, kuriems vi­
sų pirma rūpi jų geras vardas, ir tie, kurie nori išgelbėti savo
gyvybes. Dabar vargais negalais atlaikome frontalinį puolimą
prieš mūsų įtvirtinimus. Jeigu juos paliksime, neprilygsime ata­
kuojantiems nei karių skaičiumi, nei pozicijų gynybiniu pajė­
gumu. Įlaipinti į laivus? Tai užsitęstų ilgai ir būtų labai sunku,
juolab kad tai vyktų ne tiesiai iš sausumos, bet iš valčių. Tuo
tarpu priešai gali veikti greitai, nes puikiai žino visus perėji­
mus ir pastatus. Jeigu juos įkvėps sėkmė, jie pralenks mus,
užims aukštesnes vietas ir atkirs mums kebą grįžti prie laivų.
Todėl išmeskite šias mintis iš galvos! Turime siekti tik vieno
tikslo: pergalės!
Šia kalba suteikė mums jėgų. Paskui liepė karininkams
mesti kitus darbus ir vien prižiūrėti, kaip kasami šuliniai. Dar­
bų negalima buvo nutraukti ir naktį. Buvo dirbama su dideliu
įkarščiu. Per vieną naktį buvo rasta daug gėlo vandens.
Šitaip žlugo priešų machinacijos, į kurias buvo įdėta tiek
darbo ft .
37 LEGIONO ATVYKIMAS
Po bekraujų grumtynių dėl vandens, anot ,Ji.aro" auto­
riaus, atsitiko kitas dramatiškas įvykis, kuris galėjo baigtis ro­
mėnų pralaimėjimu, bet atnešė jiems sėkmę.
Dviem dienomis vėliau (po to, kai pakrančių šuliniuose
atsirado gėlo vandens) šiek tiek į vakarus nuo Aleksandrijos
prie kranto priplaukė laivai, atgabenę 37 legioną. Ši formuotė
buvo sudaryta iŠ buvusių Pompėjaus kareivių. Azijos vietininkas
Domicijus Kalvinas, vos tik gavęs beviltišką Cezario šauksmą,
pasodino į laivus žmones, pakrovė grūdų, ginklų, karinių ma­
šinų ir išsiuntė visą šią flotiliją į Egiptą. Dėl daugelį dienų vy­
ravusių nepalankių vėjų ji negalėjo įplaukti į Aleksandrijos
uostą. Jų laimei, pakrantėse galima buvo nuleisti inkarus. Po tam
tikro laiko, kai ėmė stigti gėlo vandens, išsiuntė su žinia pas
Cezarį nedidelį laivą.
Karvedys nusprendė pats susiorientuoti, ką daryli toliau.
Jis savo laivyno priešakyje išplaukė ten, kur laukė 37 legionas.
Bet jau turimų kareivių nepasiėmė, nes nenorėjo apnuoginti
įtvirtinimų. Chersoneso apylinkėse išlaipino į krantą irkluoto­
jus, kad parūpintų vandens. Dalis jų plėšikaudami nutolo nuo
laivų, ir juos užpuolė priešo raiteliai. Kai aleksandriečiai iš
suimtųjų sužinojo, jog laivynui vandovauja pats Cezaris, bet be
kareivių, jie nusprendė pasinaudoti paties likimo dovanota
proga. Kaipmat į visus savo laivus, kuriais tik galima buvo plauk­
ti, įlaipino karius ir pastojo kelią Cezariui, kuris jau pasuko
atgal.
Cezaris tą dieną nenorėjo kautis dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma jo laivuose nebuvo kareivių. O antra — su priešu
susitiko jau dieną, po dešimtos valandos; buvo aišku, kad naktį
geriau seksis tiems, kurie geriau pažįsta vietovę. Jis ir pats ne­
galėtų įkvėpti saviškių asmeniniu pavyzdžiu, nes kaip tai pada­
rysi, jeigu net nematysi, kas narsus, o kas bailys? Todėl karvedys
pasuko savo laivus arčiau kranto, ten, kur priešai, kaip jis manė,
nedrįs įplaukti.
Vienas rodiečių laivas sustojo dešiniajame Cezario lai­
vyno sparne kiek atokiau nuo pagrindinių jėgų. Tai pamatę
priešai neištvėrė: keturi dengti ir keli bedeniai laivai labai ryž­
tingai puolė atsiskyrėlį. Cezariui norom nenorom teko skubėti
į pagalbą rodiečiams, kad visų akivaizdoje nepatirtų gėdingo
pralaimėjimo.
Rodiečiai kovėsi labai narsiai. Tarp kitko, ir iki tol jie kiek­
viename mūšyje pasižymėdavo drąsa ir jūreivystės sugebėjimais;
o šį kartą, būgštaudami, kad pralaimėjus jiems, kaip kaltinin-
89
 Cezaris turėjo mažiau, tik 34 karinius laivus. Iš jų tik 10
kams, tektų didžiausia atsakomybė, pagrindinę naštą užsikrovė
buvo ketureiUai ir vos keU — penkiaeiUai. Bet karvedys pasi-
ant savo pečių. Mūšis baigėsi mums nepaprastai sėkmingai. Bu­
kUovė savo kareivių narsa. Todėl jis, sužinojęs, kokias jėgas
vo užimtas vienas ketureibs laivas, kitas toks pats buvo nuskan­ 11
sutelkė priešas, pasiruošė stoti į mūšį .
dintas, dar du neteko įgulų; kituose laivuose žuvo daug karei­
vių. Jeigu kautynių nebūtų nutraukusi naktis, Cezaris būtų
paėmęs visą priešo laivyną.
MUŠIS VAKARŲ UOSTE
Vėjas vis dar buvo nepalankus, bet nestiprus, todėl Ce­
zaris sugebėjo nuvesti į Aleksandriją laivus, atgabenusius 37
PagaUau mūsų laivynas apiplaukė Faro salą ir sustojo
legioną.
priešais egiptiečius. Dešiniajame sparne Cezaris išdėstė ro-
Šis pralaimėjimas labai prislėgė priešus. Jiems teko pri­
diečių laivus, o kairiajame — pontiečių. Atstumas tarp jų buvo
pažinti, kad juos įveikė ne tiek karių drąsa, kiek tobulesnis jū­
apie keturi šimtai žingsnių; buvo nuspręsta, jog manevruoti
reivystės menas: o juk kaip tik šiuo požiūriu manė esą nepra­
tiek vietos pakaks. Už pirmos linijos karvedys rezerve paUko
lenkiami. Baimindamiesi puolimo nuo jūros pusės, ėmėsi stip­
kitus laivus ir paskyrė, kuriuos jie turį remti kautynėse.
rinti savo "uostą. Jis yra į vakarus nuo Faro salos ir pyUmo,
jungiančio ją su miestu, vadinamas Eunoštu. Rytų uostas, va­ Aleksandriečiai bematant išvedė savo laivyną. Priekyje
dinamas Didžiuoju, kaip jau sakyta, buvo Cezario rankose. išrikiavo dvidešimt du laivus; kiti, atsarginiai, liko už jų. Taip
pat išplaukė daug nedidelių laivelių ir valčių. Juose buvo pa­
Tuo metu Ganimedas vieno susirinkimo metu užtikrino,
ruošta padegamųjų sviedinių ir deglų. Buvo puoselėjama vil­
jog jis ne tik pakeis prarastus laivus naujais, bet ir padidins jų
tis, kad vien jų daugumas, įgulų keliamas riksmas ir gaisro pa­
skaičių. Todėl visi atgavo pasitikėjimą savo jėgomis ir viltį.
vojus gerokai mus įbaugins.
Jie labai atkakliai, su didžiubu įkarščiu ėmėsi taisyti senus lai­
Tarp laivynų plytėjo sekluma, kur buvo tik vienas siauras
vus. Nors uoste ir laivų statyklose prarado daugiau kaip šimtą
perėjimas. Šios seklumos jau laikomos Afrika; sakoma, kad vie­
karinių laivų, drąsiai užsimojo pastatyti naują laivyną. Egiptie­
na Aleksandrijos pusė priklauso Afrikai, o kita — Azijai. Tiek
čiai puikiai žinojo, kad Cezaris negaus pastiprinimų ir maisto,
mes, tiek priešai ilgai lūkuriavo, kas pirmieji patrauks į šį perė­
jeigu jie įgys persvarą jūroje. Tarp kitko, jie buvo apsigimę
jimą. Buvo aišku, kad tiems, kurie ten įeis, nelengva bus iš­
jūreiviai, gyvenę pajūrio mieste, nuo pat vaikystės lavinę savo
skleisti savo laivų rikiuotę ir atsitraukti, jeigu padėtis tai verstų
įgūdžius; tad suprantama, kad savo išsigelbėjimą siejo su šiais,
daryti.
bemaž įgimtais sugebėjimais. Jie atsižvelgė ir į naudą, kurią
jiems duodavo nedidelės valtys, kurios įsiverždavo į mūsų uostą Rodiečių laivams vadovavo Eufranoras. Savo kilnumu ir
kanalais, iškastais po pybmu, ir padarydavo mums daug žalos. drąsa jis prilygsta greičiau mūsiškiams negu graikams. Rodie-
Šitaip priešai ėmėsi statyti laivyną. Jie ėmėsi tokių žygių. čiai patikėjo jam vadovauti dėl visiems žinomų sugebėjimų
jūreivystėje ir dėl jo narsumo. Kai tik jis atkreipė dėmesį, jog
Prie viso Nilo žiočių iki tol stovėjo sargybos laivai muitui
Cezaris delsia, pasakė:
rinkti, o slaptose karališkose laivų statyklose buvo senų, nenau­
— Tu būgštauji, kad tavo laivams įėjus į seklumas reikės
dojamų laivų. Tie visi sargybiniai laivai iš visur buvo surinkti
stoti į mūšį nė nespėjus išrikiuoti viso laivyno. Patikėk šį reika­
į Aleksandriją, o seni sutaisyti. Stigo irklų. Tad buvo nuplėšiami
lą mums, rodiečiams! Mes tikrai neapvilsime tavo pasitikėjimo.
portikų, gimnazijų, valstybinių pastatų stogai: reikėjo karčių
Atlaikysime puolimą, kol visas laivynas įplauks įkandin mūsų.
irklų gamybai. Dalį reikmenų egiptiečiams įsigyti padėjo jiems
Nes bjauru ir apgailėtina, kad jie ten taip pučiasi!
būdingas sumanumas, o Ūkusius gaudavo iš miesto atsargų.
Be to, ruošėsi ne tolimam plaukiojimui, bet darė tai, ką vertė Cezaris karštai jį pagyrė ir davė ženklą pradėti mūšį.
daryti būtinumas. Jie žinojo, kad mūšis vyks čia pat, uoste. Kai tik keturi rodiečių laivai perplaukė seklumą, juos tuč­
Taip per kebas dienas, nepaisant visų sunkumų, atsirado tuojau apsupo ir atakavo priešo laivai. Bet rodiečiai, kaip ir ža­
laivynas, kurį sudaro 22 ketureiliai ir 5 penkiaeiliai laivai. Prie dėjo, atlaikė antpuolį. Jų jūreivystės menas tiesiog stulbino.
jų prisijungė daug mažesnių, bedenių valčių. Uoste išbandė, ko Nė vienas laivas neatsigręžė šonu į priešą, nė vienas nepametė
galima tikėtis iš kiekvieno laivo. Suformavo gabių kareivių įgu­ savo irklų, bet visą laiką stojo priešakiu į puolančius. Tuo metu
įplaukė ir kiti mūsų laivai. Tik tada dėl ankštumo teko atsisa-

I
las ir visapusiškai paruošė jas kautynėms.

90
kyti jūros mūšio reikalavimų. Jo baigtis priklausė tik nuo be­
sikaunančiųjų narsumo. Visoje Aleksandrijoje tiek mūsiškiai,
tiek gyventojai nutraukė darbą ir kautynes, užsiropštė ant aukš­
čiausių stogų. Stebėdami iš ten kautynes karštai meldė nemir­
tingų dievų dovanoti pergalę saviškiams, davė įžadus.
Šiame mūšyje užgrobėme priešo penkiaeilį ir dvieilį lai­
vus kartu su irkluotojais ir kareiviais, paskandinome tris laivus.
O mes nepraradome nė vieno. Kiti priešo laivai greitai pasi­
traukė į uosto gilumą, arčiau miesto. Jie buvo ginami nuo molo
ir pakrantėje esančių pastatų, todėl prieiti arčiau negalėjome" .
KAUTYNĖS FARO SALOJE
IR ANT UŽTVANKOS
Cezaris nusprendė, kad tokia situacija — mūsiškių atstū­
mimas nuo užtvankos — daugiau neturi pasikartoti, ir ryžosi
bet kokia kaina užimti visą Faro salą ir užtvanką, kuri jungė
ją su miestu. Ši užtvanka, kuri kartu buvo ir molas, graikiškai
g a d i n a m a Heptastadionu, nes yra septynių stadijų, arba daug­
maž devynių šimtų žingsnių ilgio. Musų įtvirtinimai mieste buvo
jau beveik baigti, todėl karvedys nusprendė, jog galima leisti
sau tuo metu pulti salą ir ginti savo pozicijas mieste.
Šitaip nusprendęs įlaipino į valtis ir laivus dešimt kohortų
legionierių ir tiek lengvai ginkluotų galų raitelių, kiek tik galėjo
paimti. Norėdamas atitraukti gynėjų dėmesį ir jėgas, užpuolė
iš karto iš dviejų pusių. Pažadėjo gausiai apdovanoti kiekvieną,
kuris pirmas įkels koją į salą.
Priešai iš pradžių abiejose atkarpose sėkmingai atremdavo
mūsų atakas. Gyventojai kovojo nuo stogų, o kareiviai įsitvir­
tino prie pat kranto, prie kurio, kaip atrodė, neįmanoma priar­
tėti. Siaurus praėjimus tarp seklumų vikriai manevruodami
saugojo jų valtys ir penki kariniai laivai. Pagaliau mūsiškiai
susipažino su vietove ir nustatė, kur yra seklu. O kai tik saujelė
mūsiškių išlipo į krantą, įkandin jų nuėjo kiti ir įnirtingai puolė
lėkštą atkarpą. Fariečiai kaipmat pasileido bėgti. Pasitraukė iš
salos uosto, o jų laivai priplaukė prie kranto: visa minia trau­
kėsi toliau, kad galėtų kautis iš pastatų.
Bet ir ten jie nesugebėjo išsilaikyti, nors statiniai nedaug
kuo skyrėsi nuo esančių mieste: aukšti, tarpusavyje sujungti
bokštai sudarė mūrą, o mūsiškiai atėjo be kopėčių, be žabinių
ir išvis nepasiruošę apsiausties darbams. Bet baimė atima iš
žmonių protą ir nuovoką. Egiptiečiai, tik neseniai pasitikėję sa­
vimi ir įsivaizdavę, kad sugebėsią kaip lygus su lygiu kovoti
92
su mūsiškiais atviroje, lygioje vietoje, dabar apimti siaubo dėl
saviškių bėgimo ir nedaugelio mirties, neišsilaikė trisdešimties
pėdų aukščio mūruose! Jie nuo užtvankos šoko į jūrą ir plaukte
skubėjo į miestą, iki kurio buvo apie aštuoni šimtai pėdų. Daug
jų mūsiškiai sučiupo ir nužudė. Paėmėme apie šešis tūkstančius
belaisvių.
Cezaris leido kareiviams apiplėšti namus, paskui įsakė
juos išgriauti. Įtvirtino mažą fortą prie užtvankos ir paliko
jame įgulą. Sprunkantys priešai nepaliko jame apsaugos, bet iš­
laikė antrą tiltą ir fortą kitame užtvankos gale, miesto pusėje.
Kitą dieną Cezaris surengė šių įtvirtinimų šturmą. Jis gerai matė,
kad paėmus į savo rankas abu tiltus neįmanoma bus priešui
rengti išpuolius per praėjimus po jais ir išvengs jų daromos ža­
los uoste. Aleksandriečių įgulą išvijo sviediniais ir šūviais iš
laivų, nustūmė ją miesto link. Tiltą ir fortą užėmė trys mūsų
kohortos, nes tik tiek tilpo šioje vietoje; likusieji laukė pasiruošę
kovai laivuose.
Karvedys įsakė užbarikaduoti fortą nuo miesto pusės, o
praėjimą po tiltu užversti akmenimis. Pastarąjį darbą pavyko
užbaigti, todėl jokia valtis negalėjo po juo praplaukti, o bari­
kadas ką tik pradėjo statyti. Netikėtai aleksandriečių kariuo­
menė išėjo iš miesto ir sustojo erdvioje aikštėje priešais tiltą.
Tuo pačiu metu prie užtvankos priplaukė jų valtys, kurias anks­
čiau siųsdavo pro patiltes padeginėti mūsų transporto laivų. Ši­
taip mes kovojome iš forto ir nuo užtvankos, o priešas — iš
aikštės ir laivų, esančių šalia užtvankos.
Įsigilinęs į mūšio reikalus Cezaris kėlė kareivių kovinę
dvasią. Tuo metu iš mūsų karinių laivų užtvankoje išsilaipino
irkluotojų ir jūreivių minia. Nekurie tiesiog atėjo smalsumo
vedini, kiti norėjo įsijungti į kautynes. Iš pradžių jie akmenimis
ir sviediniais iš svaidyklių gana sėkmingai nuvydavo nuo užtvan­
kos priešo laivus. Bet kai saujelė aleksandriečių kiek toliau,
neapsaugotoje pusėje, įsiveržė ant užtvankos, be jokios tvarkos
atėjusi mūsiškių minia taip pat stichiškai ėmė trauktis prie savo
laivų. Sėkmės paskatinti priešai dar atkakliau veržėsi ant užtvan­
kos ir stūmė besitraukiančius. Mūsiškių laivų įgulos, nuogąs­
taujamos, kad priešai gali įsiveržti, pradėjo nuimti lieptus ir at-
sistumė nuo užtvankos.
Visa tai sukėlė sąmyšį ir trijose kohortose, kurios stovėjo
ant tilto miesto pusėje. Kareiviai už nugaros girdėjo beviltiš­
kus besitraukiančiųjų šauksmus, o priekyje stovėjo kariuomenė,
kuri svaidė į juos debesis sviedinių. Jie baiminosi, kad priešai
neužeitų iš užnugario ir neišplauktų laivai, vienintelė galimybė
atsitraukti. Todėl metė vos pradėtus įtvirtinimo darbus ir sparčiu
93

žingsniu pasileido prie laivų. Dalis sugebėjo nusigauti iki arti­
miausių laivų, bet perkrauti šie nuskendo. Likusieji sustojo,
nežinodami ką daryti. Juos išskerdė besivejantys. Dar kiti lai­
mingai pasiekė savo laivus, kurie dar neištraukė inkarų; šie
nepatyrė jokių nuostolių. Dar nedaugelis viskam pasiryžusių
narsuolių plaukte nuplaukė iki saviškių.
Cezaris iki pat paskutinės akimirkos ragino saviškius išlaiky­
ti tiltą ir įtvirtinimus. Jis patyrė tokį pat pavojų, kaip ir kiti.
Bet kai pamatė, kad visi traukiasi, ir jis pasislėpė savo laive.
Bet įkandin jo į denį įsiveržė tokia minia, kad neįmanoma buvo
net nustumti laivą nuo kranto. Numatydamas, kas bus toliau,
Cezaris šoko į jūrą ir nuplaukė iki tobau stovėjusių laivų. Iš ten
nusiuntė saviškiams valčių ir daugelį išgelbėjo. O jo laivas, per­
nelyg perkrautas, nuskendo drauge su visais jame buvusiais žmo­
nėmis.
Šiame mūšyje žuvo apie keturi šimtai legionierių, o irk­
luotojų ir jūreivių dar daugiau. Aleksandriečiai gerai įtvirtino
fortą šalia tilto ir pastatė ten daug karinių mašinų. Taip pat
iškėlė iš jūros akmenis ir vėl galėjo laisvai siųsti valtis per pra­
ėjimą po tilto arka 1 3 .
Taip gabma įsivaizduoti dramatiškas kautynes dėl Faro
salos ir užtvankos pagal „Aleksandriečių karo" pasakojimą.
Kiti senovės šaltiniai, nors vos užsimindami apie tuos įvykius, pa­
teikia spalvingų smulkmenų apie tai, kaip išsigelbėjo Cezaris.
Anot Svetonijaus, karvedys nuplaukė apie du šimtus žingsnių,
irdamasis tik dešine ranka, nes kairę laikė iškėlęs, kad nesušlaptų
svarbūs dokumentai; savo purpurinio apsiausto skverną, kad jis
nepatektų į priešo rankas, įsikando dantimis. Kasijus Dionas
pateikia kitokį vaizdą. Tiesa, jis irgi tikina, jog Cezaris visą
laiką kaire ranka saugojo dokumentus, bet aiškiai nurodo, kad
karvedys nusimetė apsiaustą, nes jis trukdė plaukti ir buvo prie­
šams geras taikinys. Egiptiečiai šį apsiaustą ištraukė ir pakabino
prie pergalės paminklo, kurį pastatė mūšio vietoje 1 4 .
KARALIAUS PALEIDIMAS
„Aleksandrijos karo" autorius ypač pabrėžė, kad kautynių
pralaimėjimas nesugniuždė romėnų kareivių. Priešingai, paska­
tino dar atkakliau šturmuoti priešų pozicijas. Cezariui raginti
nereikėjo, teko sulaikyti legionierius nuo pernelyg pavojingų
antpuolių.
Antai, kaip byloja pasakojimas, priešai įsitikino, jog sėk­
mė stiprina romėnus, o pralaimėjimas didina jų kovingumą.
94
Jie neįstengė rasti budą, kaip baigti šį karą išpešus bent ma­
žiausią naudą. Pagabau ryžosi nusiųsti pas Cezarį pasiuntinius.
Galima spėti, jog taip pasielgė mūsų saugomų karaliaus drau­
gų iniciatyva ar net gavę jaunojo monarcho sutikimą; neabejo­
tina, kad turėjo su juo ryšį per slaptus patikėtinius. Oficialūs
pasiuntiniai kreipėsi į Cezarį ir paprašė paleisti karalių, kad jis
pereitų pas savo žmones. Buvo pateikta tokių argumentų:
— Visi iki valios prisisotino merginos vadovavimo ir Ga­
nimedo žiaurumo, todėl pasiruošę padaryti viską, kad ir ką įsa­
kytų teisėtas karalius. Jeigu mūsų valdovo užtarimas pelnys
mums Cezario pasitikėjimą, niekas Aleksandrijoje nebebijos
kapitubacijos.
Karvedys gerai perkando šiuos klastingus žmones, kurie
visada viena galvoja, o kita dėl vaizdo daro. Bet jis mąstė taip.
Jeigu jau jie patys prašo malonės, gabma pasielgti jų at­
žvilgiu didžiadvasiškai, o sau — naudingai. Nes jeigu kartais iš
tikrųjų nori to, ką skelbia, karalius bks ištikimas mums. O jeigu,
ir tai labiau atitinka jų prigimtį, meluoja ir paprasčiausiai nori
gauti sau karalių, kuris vadovautų jų veiksmams, garbingiau
kovoti prieš monarchą negu prieš merginos ir eunucho vadovau­
jamus svetimšabus valkatas.
Jis pasikvietė Ptolemėją ir kreipėsi į jį tokiais pagyrimo
žodžiais:
— Visų pirma tu turi galvoti apie karalystės gerovę. Sau­
gok savo puikią šalį, nes ją jau bjauroja gaisrų ir sugriovimų
žaizdos. Pirmiausia paragink savo valdinius susiprotėti. Pagal­
vok, kaip juos išgelbėti. Išsaugok ištikimybę romėnų Uaudžiai
ir man, kuris pasitikėdamas išleidžia tave pas priešus!
Cezaris kalbėjo laikydamas karabaus dešinę savo rankoje.
Taip atsisveikino su tuo jau ūgtelėjusiu vaikinu. Bet karabaus
protas jau buvo gerai įvaldęs begėdiško melo meną. Jis liko iš­
tikimas savo žmonių papročiams ir su ašaromis akyse prašė
Cezarį niekur jo neišleisti. Jis sakė:
— Gahinybė matyti tave man brangesnė už visą karalys­
tę!
Susijaudinęs Cezaris numaldė vaikino ašaras ir atsakė:
— Jeigu iš tikro taip galvoji, mes netrukus susitiksime!
Taip ir atsisveikino. O anas su tokiu įkarščiu puolė tęsti
karą prieš Cezarį, lyg iš užtvaro paleistas lenktynių žirgas. Ko
gero ašaros pokalbio metu sruvo tik iš džiaugsmo. Daug vyres­
niųjų Cezario karininkų, daug jų draugų ir kareivių neslėpė
dėl to pasitenkinimo. Jie sakė:
— Karvedys elgiasi pernelyg švelniai. Ir gerai, kad jį las
vaikėzas apmovė!
9S
 Lyg Cezaris taip būtų pasielgęs dėl savo švelnumo, o ne
gerai viską apmąstęs!
Aleksandriečiai, kad ir gavę savo karalių, greitai įsitiki­
no, jog netapo stipresni, o romėnai nepasidarė silpnesni. Tarp
kitko, net savi kareiviai laidė pašaipas dėl Ptolemėjo jaunumo
ir minkšto būdo. Visa tai labai erzino aleksandriečius. Jie aiškiai
matė, kad reikalai nejuda į priekį.
Mieste sklido gandai, kad sausuma iš Sirijos ir Kilikijos
Cezariui ateina didelių pastiprinimų; jis pats apie tai dar nieko
nežinojo. Šioje situacijoje priešas nutarė pirmiausia sutrukdyti
mums apsirūpinant maistu, kurį gaudavome jūra. \ rytus nuo
Aleksandrijos, prie Kanopos, buvo nusiųsti greiti laivai, kurie
kantriai laukė mūsų transporto laivų. Kai tik apie tai buvo
pranešta Cezariui, jis įsakė nedelsiant paruošti ir apginkluoti
visus mūsų laivus. Jų vadu paskyrė Tiberijų Neroną. Į jūrą
išplaukė ir Eufranoro vadovaujami rodiečių laivai. Be jo iki
šiol neįvyko nė vieno mūšio, ir visi baigėsi mūsų pergalėmis.
Bet likimas paprastai lemia nelaimingą galą tiems, kuriuos lyg
iš gausybės rago apipildavo malonėmis; dabar jis buvo Eufra-
norui negailestingas.
Nuplaukus iki Kanopos, abiejų pusių laivai išsirikiavo ir
puolė vieni kitus. Kaip ir visada, pirmuoju į kovą ėjo Eufrano-
ras. Sutraiškė ir paskandino priešo ketureilį. Paskui puolė vy­
tis kitą laivą. Bet kiti mūsiškiai nespėjo paskui jį, todėl Eufra­
noro laivas buvo apsuptas iš visų pusių. Niekas negalėjo jam
pagelbėti. Ko gero visi buvo įsitikinę, kad kaip paprastai jį iš­
gelbės narsa ir laimė. O gal kiti tiesiog galvojo tik apie save?
Taip savo ketureilyje žuvo Eufranoras — tas, kuris šiame
mūšyje vienintelis iš visų narsiai kovojo! 15
Šiuo šauniojo Eufranoro pagyrimu .Aleksandrijos karo"
autorius baigė jūros mūšio prie Kanopos aprašymą. Net neaišku,
kas laimėjo šį susirėmimą. Jeigu priimsime už gryną pinigą pas­
kutinį sakinį, galima susidaryti vaizdą, jog kautynės baigėsi ro­
mėnų pralaimėjimu. Bet kiti šaltiniai skelbia, kad Cezariui pa­
vyko išsaugoti susisiekimą jūra; maisto tiekimas nenutrūko.
Svetonijus aiškiai sako, kad romėnų laivai nugalėjo savo vado
Tiberijaus Nerono dėka. Galima manyti, kad „Aleksandrijos
karo" autorius, kalbėdamas apie mūšį prie Kanopos, atskleidė
savo simpatijas ir antipatijas; jis, be abejo, buvo artimas Eufra­
noro bičiulis, todėl šlovina jį ir aukština net Tiberijaus sąskaita.
Čia taip pat verta priminti, kad tas Tiberijus Neronas,
Cezario armijos vyresnysis karininkas, buvo tėvas Nerono, kuris
po šešiasdešimties metų tapo romėnų imperatoriumi.
96
PAGALBA
Pagal tuometinį kalendorių buvo 47 metų vasaris ar kovas.
Kautynės tęsėsi beveik pusę metų, bet nė viena pusė negavo
aiškios persvaros. Apgultiems trūks plyš reikėjo pagalbos. Nors
ir atvyko 37 legionas, Cezario armija gerokai į kailį gavo sau­
sumos ir jūros mūšiuose.
Laimei, anksčiau Aleksandrijos gyventojus pasiekę gandai
pasitvirtino. \ pagalbą rūmų gynėjams skubėjo pastiprinimas;
jis artėjo sausumos keliu Palestinos pakrantėmis iš Sirijos ir
Kilikijos. Keisčiausia, kad traukė ne romėnų kariuomenė! Įvai­
riakalbę armiją sudarė sirų, finikiečių, arabų, graikų, žydų
būriai, o tikrų romėnų ten buvo nedaug. Tarp Eufrato ir Sina­
jaus pusiasalio esančių šabų ir miestų gyventojai siuntė pagalbą,
norėdami įsiteikti Romos valdovui, bet tam tikrą vaidmenį suvai­
dino ir tai, kad kaimynai buvo ne itin palankūs egiptiečiams.
Į pagalbą skubėjusios kariuomenės organizatorius ir vadas
buvo irgi ne romėnas. Jis buvo Mitridatas, atėjęs į pasaulį gar­
siame Mažosios Azijos mieste Pergame. Jo gyslomis sruveno
iraniečių ir graikų, o motinos linija — net keltų kraujas. Ber­
niukas buvo auklėjamas Ponto karabaus, taip pat Mitridato
rūmuose; abidvi, Ponto ir Pergamo, šeimos buvo susigiminia­
vusios. Ponto karalius tris kartus kariavo su Roma; trečiojo karo
metu prarado savo šalį ir pabėgo į Krymą, kur visų apleistas
baigė savo dienas savižudybe. O jo jaunas globotinis Mitridatas
iš Pergamo susitaikė su romėnų viešpatavimu. Kai imperijoje
įsibepsnojo pibetinis karas, jis, kaip ir visi Rytuose, stojo Pom­
pėjaus pusėn. Po jo sutriuškinimo labai stengėsi įgyti nugalė­
tojo malonę. Iš karto stojo Cezario pusėn ir 48 metų rudenį,
persekiodamas Pompėjų, atplaukė į Aleksandriją. Matyt, suge­
bėjo pelnyti karvedžio pasitikėjimą, nes vos pradėjęs kovą
Cezaris kaip tik jį išsiuntė atvesti pastiprinimų. Mitridatas pa­
sirodė esąs veiklesnis už visus romėniškus diktatorius bičiu­
lius. Todėl Cezariui ištikimas „Aleksandrijos karo" autorius,
kad ir kiek kartų minėtų Pergamo kunigaikštį, visą laiką jį
liaupsina.
Tačiau tas pats autorius neužsimena apie Antipatrio, kilu­
sio iš Judėjos, nuopelnus. Jis kartu su pusantro tūkstančio gink­
luotų žmonių stojo į Mitridato korpusą. Pirmasis įsiveržė j Pe­
luzijaus mūrus, o kai kariuomenė ėjo per Egiptą, užverbavo
savo pusėn vietinius žydų kolonistus. Taigi Anlipalris elgėsi
panašiai kaip ir prieš aštuonerius metus, kada padėjo (Jabini
jui pasodinti į sostą Ptolemėją Fleitininką.
Mitridatas iš Peluzijaus nėjo tiesiai j Alcksnmlri n e , |nin
tektų įveikti daug kanalų ir pelkynu. Pasirinko i,.,
7.—1219 |
nį, bet lengvesnį kelią. Jis stūmėsi palei rytinę Nilo atšaką ligi
tos vietos, kur upė išsišakoja, Ugi didžiosios upės deltos viršū­
nės. Ten, Memfio miesto apylinkėse, persikėlė į kitą krantą ir
patraukė Aleksandrijos Unk išilgai vakarinės atšakos. Pakeliui
atrėmė egiptiečių kariuomenę. Žinios apie tai bematant pasiekė
ir Ptolemėją, ir Cezarį. Žinodami, kad karo baigtis priklausys
nuo to, ar skubantys į pagalbą sugebės susijungti su apgultai­
siais, abu jie greitai išvyko iš Aleksandrijos. Karabus plaukė į
Nilo aukštupį laivais, o Cezaris ėjo sausuma. Vis dėlto jis pra­
lenkė Ptolemėją ir susitiko su Mitridatu pačiu laiku.
KARALIAUS MIRTIS
Ptolemėjas įkūrė savo stovyklą patogioje gynybai vietoje.
Iš vienos pusės netoliese buvo Nilo atšaka, iš kitos plytėjo pelkės,
o iš trečios įtvirtinimai ėjo stačiomis, aukštomis kalvomis. Puo­
lantys galėjo prieiti prie stovyklos tik iš vienos pusės.
KaraUaus ir Cezario pozicijas skyrė siauras kanalas skar­
dingais krantais. Ptolemėjas išdėstė prie jo raitebus ir rinkti­
nius pėstininkus; jie turėjo sulaikyti romėnus, jeigu šie mėgintų
persikelti. Bet Cezario germanų raitebai rado brastą ir persi­
kėlė tokioje vietoje, kur krantai buvo lėkštesni. Tuo tarpu le­
gionieriai nukirto pakrantėje augančius medžius, kurių nuvir­
tusios viršūnės pasiekė kitą krantą. Šiuos Ueptus užklojo šakomis
ir žeme, ir kariuomenė be vargo persikėlė kitapus. Netikėtas
puolimas pribloškė priešus, daug jų iš karto leidosi bėgti. Bet
buvo vėlu. Tik nedaugeUui pavyko pasiekti stovyklą, o dauguma
jų buvo užkapoti.
Po šios puikios sėkmės Cezaris nusprendė, kad greitai veik­
damas priešo gretose sukels paniką. Jis patraukė tiesiai į jo
stovyklą. Tačiau pamatė, kad ją saugo ir gabngj įtvirtinimai,
ir patogi padėtis, o ant mūro išsidėstę tiršti ginkluotų karių
būriai. Todėl padarė išvadą, kad kebonėje ir kautynėse pailsę
jo kariai negalės iš karto pulti. Jis įsakė įrengti stovyklą netob
priešų pozicijų.
Kitą dieną pakėlė į puolimą visas savo jėgas ir greitai už­
ėmė gretimame kaime pastatytą mažąjį fortą, su egiptiečių sto­
vykla sujungtą dviem eilėmis įtvirtinimų. Cezaris puolė šį fortą
visomis savo jėgomis — nors buvo aišku, kad jį gaUma paimti
ir kur kas menkesnėmis! — norėdamas priblokšti priešą ir iš
karto pradėti pagrindinės stovyklos puoUmą. Ir iš tikrųjų mūsų
kareiviai, greitai persekiodami atsitraukiančius iš forto karei­
vius, pasiekė stovyklos įtvirtinimus ir ėmė juos įnirtingai pulti.
98
Prieiti gabma buvo tik iš dviejų pusių: iš atviros vietovės ir tos,
kur buvo šiek tiek erdvės tarp Nilo ir pylimo. Bet šiose abiejose
vietose buvo sutelkta daugiausia rinktinių gynėjų. Puolančiuo­
sius nuo upės pusės prie žemės spaudė sviediniai, leidžiami nuo
pyUmo ir iš laivų, kurių nemažai stovėjo upėje, prie pat kranto.
Cezaris gerai matė, kad mūsiškiai padarė viską, ką tik ga­
lėjo, bet dėl nepalankių sąlygų ne kažin kiek galėjo pasiekti.
Bet jis taip pat pastebėjo, kad aukštesnėje egiptiečių stovyklos
dalyje žmonių beveik neliko; jie tikriausiai manė, kad šios at­
karpos neįmanoma paimti, todėl visi nusileido žemyn, kur vyko
kautynės.
Karvedys tučtuojau įsakė trim kohortoms apeiti priešo po­
zicijas ir užpulti iš kabio pusės. Kai mūsiškiai ten nuvyko, ne­
daug terado gynėjų, o patys kovojo labai įnirtingai. Išgąsdinti
riksmų ir ginklų žvangėjimo, kuris sklido iš visų pusių, egiptie­
čiai karštligiškai blaškėsi, o jų baimė mūsiškius dar labiau pa­
akino. Jie užėmė aukštesniąją stovyklą ir persekiodami klote
klojo priešus. Daug jų, gelbėdamiesi nuo skerdynių, šoko nuo
pyUmo į upę. Pirmieji, kurie tam pasiryžo, žuvo gynybiniame
griovyje, užtat kiti per jų lavonus turėjo lengvesnį kelią.
Yra žinoma, kad karaUus pabėgo iš stovyklos ir pasislėpė
laive, kuris netrukus nuskendo, nes buvo perkrautas daugybės
kariu, mėginusių gelbėtis plaukte. Ptolemėjas žuvo 1 6 .
Šį lakonišką .^Aleksandrijos karo" sakinį apie jaunojo
valdovo mirtį reikia papildyti kitomis senovės autorių pateik­
tomis žiniomis. Jos yra labai glaustos ir prieštaringos. Štai Plu-
tarchas tiesiog teigia, kad Ptolemėjo mirties aplinkybes gaubia
paslaptis. Tuo tarpu kiti tikina, kad jo kūną po kautynių rado
upės dumble, o atpažino pagal auksinius šarvus, kuriuos vėliau
Cezaris liepė parodyti Aleksandrijos gyventojams kaip galutinės
pergalės įrodymą 1 .
NUGALĖTOJO VALIA
Cezaris grįžo atgal į Aleksandriją ne apbnkiniu keUu,
kuriuo žygiavo pasitikti Mitridato. Dabar ėjo tiesiai į miestą,
į tuos rajonus, kurie buvo priešo rankose. Jis vylėsi, jog žinių
apie sutriuškinimą ir karaUaus mirtį priblokšti gyventojai jau
neketins priešintis. Ir tuo buvo taip įsitikinęs, kad pats jojo pir­
mose raiteUų gretose, pagrindinio armijos korpuso priešakyje.
Viskas vyko taip, kaip ir numatė. Jį pasitiko minios gy­
ventojų. Visi metė ginklus ir nusileido nuo įtvirtinimų, kuriuos
ištisus mėnesius taip atkakUai gynė. Dabar, apsitaisę maldautojų
apdarais, prašė pasigailėti. Didelėje procesijoje, kaip paprastai
buvo daroma pralaimėjimo arba iškilmių metu, buvo nešamos
įvairios šventenybės ir kulto reikmenys.
Cezaris įžengė į miestą ir karaliaus rūmų rajoną, kur taip
ilgai buvo apgultas, tiesiai per priešo pozicijas. Saviškiai jį pa­
sitiko labai entuziastingai.
Tai įvyko 47 metų prieš mūsų erą kovo 27 dieną.
Netrukus diktatorius paskelbė savo valią dėl Egipto liki­
mo. Daug egiptiečių ir romėnų tikėjosi, kad šis nepaklusnus
ir turtingas kraštas taps nauja imperijos provincija. Juk tokie
planai buvo puoselėjami Romoje prieš daugelį metų, o juos
siūlė ne kas kitas, o kaip tik Cezaris! O jei dabar egiptiečiai dar
kartą pademonstravo savo neapykantą romėnams, nebuvo jokių
dingsčių išsaugoti jų valstybingumą. Bet nugalėjęs karvedys
pasielgė stebėtinai maloningai.
Jis pirmiausia patvirtino, kad Ptolemėjo XII testamentas
romėnų tautai ir jam, šios tautos atstovui, ir toliau gaboja. Ne­
laiminga jaunojo karaUaus Ptolemėjo XIII mirtis, suprantama,
verčia įnešti tam tikrų pataisų. Kartu su Kleopatra valdys jos
jaunesnysis, dešimtmetis brolis ir vyras. O jaunesnioji kunigaikš­
tytė Arsinoja, kuri kovojo prieš seserį, išvyks iš Egipto į Romą.
Kaip ir buvo žadėjęs prieš kelis mėnesius, Ptolemėjams grąžina
Kiprą.
Kodėl Cezaris buvo toks atlaidus šaliai, kurioje vos nepra­
rado gyvybės?
KLEOPATRA IR KARAS
„Aleksandrijos karo" autorius apie Kleopatrą užsiminė tik
vienoje vietoje: Cezaris po pergalės atidavė karalystę jaunes­
niajam Ptolemėjo sūnui ir jo vyresniajai dukteriai Kleopatrai,
„kuri Uko jam ištikima ir buvo jo kariuomenės saugoma" 1 8 . Tad
anoniminis autorius taip pat diskretiškai apeina tylomis temą
apie karalienės veiklą ir jos vaidmenį keUs mėnesius trukusioje
apsiaustyje — kaip ir Cezario pasakojimas.
Tačiau akivaizdu, kad Kleopatra negalėjo būti vien pasyvi
dramatiškų įvykių stebėtoja. Juk karas kilo dėl jos, dėl jos intere­
sų ir reikalų. Kai romėnų saujelė iš paskutiniųjų atremdavo de­
šimčių tūkstančių Aleksandrijos gyventojų ir Achilo bei Gani­
medo kareivių antpuolius, ji, be abejo, baiminosi ne tik dėl būsi­
mo viešpatavimo, bet ir dėl savo gyvybės. Kaip baisiai jaudinosi
stebėdama permainingas kruvinų mūšių, vykstančių gatvėse
ir uoste, peripetijas! Kaip ir visi, ji nekantriai laukė žinių apie
100
pastiprinimus. Baiminosi, kai Cezaris rengė pernelyg drąsius
žygius: į vakarų uostą, kur pats vos neatsisveikino su gyvybe,
į Chersono pusiasalį 37 legiono atvesti ir pagaliau — pasitikti
Mitridato. Neabejotina ir suprantama, kad Kleopatra turėjo
reaguoti kaip tik taip. Bet galima mėginti pažvelgti toliau ir
paklausti, ar kai kuriais momentais karalienė pati nebuvo aktyvi
įvairių politinių kovų ir intrigų dalyvė; juk abi grupės Alek­
sandrijoje kovojo ne tik su ginklu rankose prie barikadų gat­
vėse ir laivuose. Klausimams, kurie čia iškyla, lemta likti be at­
sako dėl šaltinių ar bent tarpinių orientyrų stokos. Vis dėlto
juos verta iškelti. Tad:
Kaip žiūrėjo Kleopatra į savo sesers Arsinojos pabėgimą į
priešų stovyklą? Ar šis faktas jai buvo staigmena? O gal atvirkš­
čiai — iš anksto viską žinojo, tik nepranešė Cezariui arba net
padėjo seseriai ištrūkti iš rūmų ne tik romėnams, bet ir pačiai
Aršino jai apie tai nenutuokiant Čia nebūtų nieko keista, nes
šitaip atsikračiusi sesers, kompromitavo ją romėnų karvedžio
akyse ir kartu jos asmenyje pašalino realią varžovę dėl sosto.
Savo ambicijomis abi Ptolemėjo dukterys niekuo nesiskyrė. Ko­
voje dėl valdžios jos buvo pasiryžusios bet kokiam nusikalti­
mui. Arsinoja tai įrodė, kai susivaidijusi su Achilu dėl vado­
vavimo jį slapta nužudė. Todėl dabar, kai nugalėjęs Cezaris
nusprendė išsiųsti kunigaikštytę iš Egipto į Romą, kur ji turėjo
papuošti jo triumfo eiseną, jis pasmerkė ją pažeminimui, bet
iš tikrųjų išgelbėjo merginai gyvybę. Nesunku įspėti, koks ją
ištiktų likimas, jeigu ji Ūktų Aleksandrijoje gyventi iš sesers
malonės.
O Potino mirtis? Jis iš pat pradžių buvo nesutaikomas ir
klastingas Kleopatros priešas, jos tremties kaltininkas. Kara­
lienė tikrų tikriausiai stengėsi jį demaskuoti, o gal ir apjuodin­
ti romėnų akyse. Cezaris tikina užmušęs Potiną, nes sučiupo
jo slaptus pasiuntinius, kuriuos šis siuntė pas Achilą, taigi iški­
lo aikštėn visi jo kėslai. Nėra pagrindo tuo abejoti. Bet galima
pasvarstyti, koks vaidmuo atskleidžiant Potino sumanymus teko
Kleopatrai. Cezariui ir jo žmonėms buvo neprieinamos rūmų
paslaptys. Jie nepažinojo miesto, jo gyventojų ir papročių. Be
aktyvios Kleopatros bičiulių pagalbos nelengva būtų buvę per­
prasti Potino žaidimą. Galėjo būti ir taip, kad kažkokius įrody-
• mus prieš jį karalienė tiesiog sufabrikavo.
Pagaliau beka neaiškus jauno Ptolemėjo paleidimo ir jo
išsiuntimo į aleksandriečių stovyklą klausimas. Sunku įsivaiz­
duoti, kad tokiu svarbiu klausimu Cezaris nepasitarė su Kleopat­
ra; juk buvo sprendžiamas jos brolio, vyro, bendravaldžio li­
kimas! Ir vėl kyla įtarimų, panašių į tuos, kurie liečia Arsinojos
101
 /
pabėgimą. Gal karabenė numatė, kad laisvėje Ptolemėjas iš­
duos romėnus — ir to labai troško! Cezarį galėjo sujaudinti
ir apgauti berniuko ašaros, bet ji, moteris ir aleksandrietė, iš­
auklėta rūmų intrigų ir nusikaltimų atmosferoje, ko gero apie
šią sceną vėbau galvojo tik ironiškai šypsodamasi. Tačiau kar­
vedžiui ji neatvėrė akių. Gab būti, kad dar ir užtarė Ptolemėją,
kalbino Cezarį juo pasikbauti. Žiūrint jos akimis, elgėsi teisin­
gai. Ji norėjo kartą ir visam laikui atsikratyti įgrisusio gyveni­
mo draugo.
47 metų biržebo 23 dieną, praėjus beveik trim mėnesiams
po Aleksandrijos karo, Kleopatra pagimdė sūnų. Suprantama,
jis gavo Ptolemėjo vardą; jis turėjo būti penkioliktas šios dinas­
tijos atstovas. Įdomus jo antras vardas: Cezaris. Per savo mo­
tinos malonę berniukas vėliau gavo dvi gražias pravardes: die­
vas, mylintis tėvą, dievas, mylintis motiną. Bet Aleksandrijos
baudis jį vadino trumpai drūtai — Kaišarion, arba Cezoriu-
kas.
Po trijų metų, jau diktatoriui mirus, jo artimas bičiulis
Markas Antonijus pareiškė senate, kad Cezaris pripažino, jog
Kleopatros vaikas yra jo sūnus. Tiesą sakant, po kebolikos metų
Romoje pasirodė raštas, kategoriškai neigęs, jog Cezaris buvęs
Egipto karalaičio tėvas. Bet šis raštas buvo sukurtas jau tada,
kai valstybinė propaganda stengėsi vaizduoti Kleopatrą Romos
priešu; tada didžiosios politikos interesai liepė kovoti su nuomo­
ne, jog Egipto karabenė kadaise galėjusi pakerėti diktatorių.
Bet kas, jeigu ne Cezaris, galėjo būti Ptolemėjo Cezario tėvas?
Galgi ne Kleopatros brolis ir vyras Ptolemėjas XIII, su kuriuo ji
kariavo nuo 48 metų pavasario! O juo labiau ne jos antras bro­
lis Ptolemėjas; XIV, turėjęs ne daugiau kaip vienuolika metų,
už kurio ji ištekėjo Cezario vaba 47 metų pavasarį.
Kaip gabma spręsti pagal datas ir faktus, karo triukšmas
ir klastingos rūmų intrigos netrukdė Kleopatros ir Cezario mei­
lei. Ji prasidėjo tada, kai diktatoriaus nuostabai jauna mergina
išslydo iš patalynės maišo, o nesibaigė ir tada, kai 47 metų kovo
pabaigoje Aleksandrijos gatvėse liovėsi skambėjęs ginklų žvan­
gesys.
• tant? Kodėl „Aleksandrijos karo" autorius nė žodžiu neužsi­
CEZARIS IR KLEOPATRA
47 METŲ PAVASARĮ
19
„Šitaip sutvarkęs visus reikalus Cezaris išvyko į Siriją" .
Šį sakinį „Aleksandrijos karo" autorius parašė po infor­
macijos, kad diktatorius pasodino į sostą Kleopatrą ir jos jau­
nesnįjį brolį. Taigi kūrinėbo skaitytojas turi aiškų vaizdą: Ceza-
102
ris laimėjo, skyrė Egiptui valdžią, kuri buvo lojab Romai, ir
tučtuojau išvažiavo. Šis sakinys baigia Aleksandrijos įvykių
aprašymą. Toliau kalbama apie kitus kraštus: Mažąją Aziją,
Ilyriją, Ispaniją. Ten visur, taip pat Afrikoje ir pačioje Itahjoje,
reikalai klostėsi Cezariui nepalankiai. Pavojingiausia padėtis
susidarė Mažojoje Azijoje: Farnakas, karabaus Mitridato sūnus,
mėgino susigrąžinti senas tėvo valdas. Todėl būtų pateisinama,
jeigu diktatorius, gavęs grėsmingų žinių, skubiai išvyktų iš Egip­
to, kur ir taip be būtino reikalo prarado daug brangių mėnesių,
ir per Siriją iškebautų į Mažąją Aziją.
Bet ar iš tikrųjų Cezaris greitai išvyko iš šalies, kurioje
kariaudamas ir mylėdamas išgyveno nepaprastų dienų? Ar
„Aleksandrijos karo" autorius iš pagarbos karvedžiui nenuty­
lėjo vieno epizodo?
Ciceronas 47 metų pavasarį gyveno Italijos uostamiestyje
Brundizijuje. Kaip ir visi imperijos gyventojai jis nekantriai
laukė žinių iš Rytų. Jis iš dalies jau susitaikė su diktatoriumi
ir net manė, kad jam dabar reikėtų grįžti į Romą. O tuo tarpu
iš Egipto ateidavo tik labai striukos ir pavėluotos naujienos.
Paskutinis Itahją pasiekęs Cezario laiškas buvo parašytas 48
metų gruodžio mėnesį. Tiesa, 47 metų balandžio pabaigoje ar
gegužės pradžioje sužinota, kad mūšiai ten jau liovėsi, bet Ci­
ceronas laiške savo bičiubui piktai įgėlė: „Jis, rodos, taip laiko
Aleksandriją, kad jam net gėda apie tuos reikalus rašyti". Sa­
kinys specialiai buvo suformuluotas dviprasmiškai.
Tik liepos 5 dieną Ciceronas rašė:
„Buvo kalbama, iš pradžių abejojant, kad Cezaris išvyko
iš Aleksandrijos. Paskui tai patvirtino kiti pranešimai" 2 0 .
Kadangi laiškai iš Egipto į Romą eidavo beveik mėnesį,
reikėtų daryti išvadą, jog Cezaris išvyko iš Aleksandrijos bir­
žebo pradžioje. Ir iš tiesų vienoje kronikoje buvo užsiminta,
kad į Sirijos sostinę Antiochiją jis atvyko birželio 28 dieną.
Tad visi duomenys rodo, kad nuo karo pabaigos iki diktatoriaus
išvykimo iš Egipto praėjo daugiau kaip du mėnesiai! Aišku, kad
išleisti potvarkiams tiek daug laiko nereikėjo. Ką tad veikė
Cezaris tiek dienų, kai daugelyje šabų nekantriai laukė jo grįž­
minė apie šį ilgą laiko tarpą?
Taktišką rašytoją pavadavo kiti jo kolegos. Jie informuoja,
kad šiuos du mėnesius Cezaris praleido drauge su Kleopatra ke­
lionėje toli į pietus, į Nilo aukštupį; juos lydėjo keturių šimtų
laivų ir valčių laivynas. Kebonės metu viename laive plaukę
Cezaris ir Kleopatra aplankė didžiuosius egiptiečių senovės
paminklus.
103
 /
'
Pasižiūrėjus į archeologinį Egipto žemėlapį, galima su
didele tikimybe nužymėti pagrindinius šios puikios pažintinės
ir meilės kelionės etapus. Palyginti daug egiptiečių architektūros
ir skulptūros paminklų išliko iki mūsų laikų beveik tokie, kokius
juos matė Cezaris ir Kleopatra; išliko ryškūs pėdsakai arba tiks­
lūs aprašymai net tų, kurie per du tūkstantmečius buvo sunai­
kinti.
Nei laikas, nei jokia žmogaus galybė neįstengė padaryti
didesnės žalos didingoms piramidėms. Ir šiandien jos stūkso -
tokios pat nepajudinamos ir tokio pavidalo, kaip tada, kai jų
papėdėje stovėjo diktatorius ir karabenė. Bet, norint pamatyti
piramides, reikėjo sustoti Memfyje. Čia, be abejo, garbingą
porą sveikino vyriausiasis žynys Pšereni-Ptahas; tas pats, kuris
beveik prieš trisdešimt metų, dar būdamas berniukas, karūnavo
Kleopatros tėvą Ptolemėją Fleitininką. Šie metai, kaip ir anie,
jam buvo ypač laimingi ir sėkmingi. Ne tik todėl, kad apsilan­
kydama miestą pagerbė karalienė ir romėnų didikas. Pšereni-
Ptahas dar labiau džiaugėsi, kad neseniai sapnavo dievo sūnų
Imhotepą, kuris žadėjo jam duoti trokštamą sūnų, jeigu jo šven­
tykloje bus atlikta apdailos darbų; vyriausiojo žynio žmona jau
buvo nėščia.
SAPNE APSIREIŠKĘS IMHOTEPAS
Didžią malonę vyriausiajam žyniui suteikęs dievas turėjo
ypatingą praeitį.
Prieš dvidešimt septynis šimtmečius iki Kleopatros laikų
gyveno tikras žmogus vardu Imhotepas. Jis buvo faraono Džo-
sero patarėjas: šalia Memfio, Sakaros vietvėje, savo valdovui
pastatė didžiulį antkapinį statinį, nustebinusį amžininkus. Jis
išliko iki šių dienų; pagal formą jis vadinamas laiptine pirami­
de ir yra pereinamoji forma tarp senų antkapių ir tikrų pirami­
džių, pastatytas ne iš plytų, kaip iki tol buvo įprasta Egipte, bet
iš tašytų akmens luitų.
Vėlesniais amžiais Imhotepo šlovė tolydžio didėjo. Jis buvo
laikomas išminčiumi ir daugelio mokslų žinovu. Kiekvienas
rašytojas, prieš pradėdamas piešti ant papiruso ženklus, jo
garbei nuliedavo iš dubenėbo keletą lašų vandens. O dar vė-
hau pradėta jungti Imhotepą su dievu Ptahu, įvairių amatų iš­
radėju ir globėju. Pagahau Imhotepas buvo pripažintas Ptaho
sūnumi, taip pat dievu, nors niekad nebuvo užmiršti jo mirtin­
gų tėvų vardai.
• Amatu tuomet buvo laikoma ir medicina; jeigu gerai įsigi-
104
lintume, gal ir ne be pagrindo. Imhotepas tad buvo ir gydytojų
globėjas bei dievas gydytojas; vėlesnėse epochose — visų
pirma dievas gydytojas. Į jo šventyklą prie Memfio, esančio
greta mums jau žinomo Serapėjono, suplūsdavo minios piligri­
mų ir ligonių. Imhotepo šventyklos iškilo ir kitose Egipto vie­
tovėse; jo išpažintojų jau užtikome Tėbuose. Kai į Egiptą atvy­
ko graikai, jie greitai padarė išvadą, kad Imhotepas (jo vardą
pakeitė į Imutes) tiesiog yra jų dievo gydytojo Asklepijo įsikū­
nijimas, tad garbino jį taip pat uoliai, kaip ir autochtonai.
Imhotepo-Asklepijo išpažintojai dažnai praleisdavo naktis
jo šventyklose, o jis apsireikšdavo jiems per miegą, duodavo
patarimų, skelbdavo savo valią ir net atlikdavo gydymo proce­
dūras. Yra pernelyg daug mačiusiųjų dievą ir stebuklingai iš­
gijusiųjų liudijimų, kad galima būtų visas jas pripažinti klas­
tote. Gal greičiau galima daryti prielaidą, jog žyniai užhipno­
tizuodavo ligonius arba vartodavo narkotikus ir darydavo opera­
cijas.
Ko gero Ptolemėjų laikais atsirado egiptiečių kalba pa­
rašytas traktatas, šlovinęs dievo didybę ir jo gerus darbus. Kiek
vėbau vienas graikas, tarsi gyvenęs Memfyje, pasiryžo išversti
kūrinėlį į savo gimtąją kalbą, kad Imhotepo šlovė galėtų skhsti
visame pasaulyje. Bet, kaip papiruso ritinyje, tiksliau, iš dabes
išbkusioje įžangoje, prisipažino autorius, jis susidūrė su dide­
liais sunkumais.
„Ne kartą ėmiausi vertimo. Ir štai, kai jau buvau įsisma­
ginęs rašyti, kaip tik uždavinio didybė sutramdydavo mano
įkarštį. Nes tik dievai, o ne mirtingieji žmonės, gali apdainuoti
dievų^ žygius!"
Šitaip jis vis atidėliojo šį dievišką darbą. Tai truko trejus
metus. Bet tuo tarpu, skaitome tobau, ėmė dėtis keisti dalykai:
„Per tuos trejus metus mano motina labai kankinosi nuo
dievų atsiųsto drugio. Pagaliau, nors ir vėlai, supratome, ką
reikia daryti, ir kreipėmės į jį maldaudami pagalbos. O jis, vi­
siems mielaširdingas, apsireiškė ligonei per miegą ir pagydė ją
paprastais vaistais. Padėkojome mūsų išgelbėtojui padėję įpras­
tą auką. Netrukus po to mane suėmė ūmūs dešiniojo šono skaus­
mai; nieko nelaukdamas nuskubėjau pas žmonijos globėją. O jis,
vėl pasigailėjęs, dar veiksmingiau parodė savo nepaprastą ge­
rumą.
Buvo naktis. Miegojo visi, kas tik gyvas, išskyrus kenčian­
čius. Mane kamavo karštis. Raičiausi kamuojamas traukubų,
tvankumo ir kosubo, kurių priežastis buvo skausmas dešinia­
jame šone. Galva buvo sunki; mirtinai nusikamavęs pradėjau
snausti. Greta sėdėjo mano motina, neturėdama nė valandėlės
105
poilsio. Ji kentėjo drauge su savo vaiku, nes iš prigimties buvo
jautrios širdies. Tuomet ji staiga pamatė vaiduoklį; ir nebuvo tai
sapnas ar naktinis regėjimas, nes nesumerkė akių — nors, tiesą
sakant, ne viską galėjo visai raiškiai matyti, nes dieviškas vai-
duokbs ją apstulbino. Ji matė patį dievą ar jo tarną. Ši būtybė
atrodė gerokai aukštesnė už žmogų, apsitaisiusi švelniais ir
švytinčiais apdarais; kairėje rankoje laikė knygą. Ji ištyrinėjo
mane nuo kojų bgi galvos du ar tris kartus ir išnyko.
Kai motina atgavo sąmonę, pradėjo mane žadinti, nors
pati vis dar drebėjo. Savo nuostabai ji pamatė, kad karštis su­
mažėjo ir mane išpylė prakaitas. Tada ji pagarbino apsireiškusį
dievą. Paskui nušluostė mane, ir tada pasijutau sveikstąs.
Jau buvo bepradedanti pasakoti man apie stebuklingą nu­
tikimą, kai aš ją aplenkęs tiksliai papasakojau viską, ką ji buvo
regėjusi. Nes tai, ką ji matė tikrovėje, man apsireiškė kaip sap­
21
nas, kurį neva sapnavau:.."
KELIONĖ Į NILO AUKŠTUPĮ
Viešėdami Memfyje Kleopatra ir Cezaris tikrų tikriausiai
aplankė visas didesnes miesto ir apybnkių šventyklas; buvo ir
Imhotepo, Ptaho, jaučio Apio šventykloje. Pagerbęs šventą
gyvulį, Cezaris sekė Aleksandro Didžiojo pavyzdžiu; netrukus
turėjo paaiškėti, kad jau galvojo pasirinkti pasaulio užkariau­
tojo kelią. Garbingoji pora turėjo svečiuotis ir Serapėjone;
Ptolemėjai ten lankydavosi dažnai, kai kurie ir daugelį sykių.
Kitas svarbus kebonės į pietus etapas buvo Fajumo oazė.
Kadaise, beveik dvidešimt amžių iki Kleopatros laikų, XII dinas­
tijos faraonai ten statydinosi savo rūmus, šventyklas, pirami­
des; kaip jau šioje knygoje minėta, oazė buvo dievo Sucho, kro­
kodilo kulto, centras. Kleopatros laikotarpiu senieji architektū­
ros paminklai dar galėjo atrodyti įspūdingai, o šiandien išliko
tik apgailėtinos jų bekanos. Priešingai negu kituose Egipto ra­
jonuose, kur buvo statoma daugiausia iš akmens, Fajume popu­
liariausia statybinė medžiaga buvo molis, ir tai neišdegtas.
Siauras ir ilgas Nilo slėnys tarp uolėtų dykumų pakraščių,
vadinamas Aukštutiniu Egiptu, abipus buvo sėte nusėtas nuosta­
biausiais architektūros ir skulptūros paminklais. Visur buvo pil­
na įvairių dievų šventyklų, o valdovai ir pamaldūs išpažintojai
karta iš kartos didino jas ir puošė. Jeigu kebautojai būtų stabte­
lėję kiekvienoje lankytinoje vietoje, tam jiems prireiktų mėnesių
ir metų. Bet kai kurių vietovių neįmanoma buvo aplenkti. Prie
tokių priskirtinas Abidas. Pasak egiptiečių tikėjimų, ten buvo
106
palaidota viena iš švenčiausių relikvijų — galva dievo Ozyrio,
kurį nužudė ir sukapojo Setas; jis prisikėlė iš mirusiųjų savo
žmonos ir sesers Izidės dėka. Todėl Abidas tapo didelių reli­
ginių ceremonijų scena ir piligrimų minių lankymosi vieta. Se­
nais laikais ir faraonai, ir eibniai mirtingieji norėjo turėti čia sa­
vo koplyčią arba antrus kapus, nors ir tuščius; buvo tikima, jog
dėl ypatingos dievų malonės tai palengvins prisikelti iš miru­
sių tolimoje Vakarų šalyje, kur karabauja Ozyris. Bet paskuti­
niųjų Ptolemėju laikais Abido klestėjimas jau buvo praėjęs.
Čia jau niekas nieko nestatė ir net neatnaujino senų pastaui.
Bet ir tai, ką pabko amžių amžiai, kėlė nuostabą.
O Dendera, esanti į pietus nuo Abido, suklestėjo kaip tik
Ptolemėju laikais ir šios dinastijos dėka. Ten buvo didžiulė
meilės, šokių ir muzikos deivės Hathorės šventykla; jos restau­
ravimas ir išplėtimas buvo baigtas prieš dešimtį metų, viešpatau­
jant Fleitininkui, bet smulkūs, ypač dekoravimo, darbai vyko
čia ir vėbau, romėnų imperijos laikotarpiu. Graikai, aišku, tapa­
tino Hathorę su savąja Afrodite — nors kai kuriose vietovėse
ji buvo vaizduojama su karvės snukiu arba iš viso karvės pavida­
lo ir laikoma kapų globėja. Taip pat buvo miestas, kur garbino
karvę Hesę, Hatjorės ir Izidės įsikūnijimą. Kai Hesė nustipdavo,
jai, kaip ir Apiui arba Buchiui, buvo surengiamos prašmatnios
laidotuvės. Išliko raštas, kuriuo žyniai kreipiasi į finansų mi­
nistrą, prašydami šimto talentų mirai pirkti šventos karvės bal-
zamavimui; dar ir ragina jį paskubėti, nes, anot jų, negalima
atvesti kitos Hesės, kol ši nepalaidota.
Bet visos šventyklos, kuriomis ligi tol savo kebonėje gėrė­
josi Kleopatra ir Cezaris, savo didybe ir puošnumu negalėjo
prilygti Amono šventykloms Tėbuose. Jas mes jau minėjome,
taip pat ir tai, kad Kleopatra viešėjo Tėbuose pirmais savo val­
dymo metais, kai lydėjo šventą jautį Buchį į Hermontį. Dabar
čia ji lankėsi antrąkart.
Vakariniame Nilo krante, Tėbuose, plytėjo mirusiųjų mies­
tas. Skardingame dykumos pakraštyje stūksojo šventyklos fa­
raonų garbei, kurių mumijos atgulė amžino miego giliai uolose
iškirstuose kapuose. Viena iš puošniausių šventyklų, iškilusi
pirmųjų Ptolemėju laikais, buvo skirta deivei Hathorei, kar­
vei. Bet tada ir vėbau ypač atkreipdavo lankytojų dėmesį dvi
didžiulės, beveik dvidešimties metrų aukščio statulos. Abi jos
vaizdavo soste sėdintį faraoną Amenofisą III ir saugojo įėjimą
į jo šventyklą. Tuo tarpu graikai teigė, jog tai yra legendinio
etiopų kunigaikščio Memnono, žuvusio prie Trojos nuo Achi­
lo rankos, paminklai, todėl vadino juos Memnono kolosais.
Sunku tikrai pasakyti, ar Kleopatros laikais jau dėjosi
107

stebuklai, kurie vėbau, pirmais imperijos šimtmečiais, sutrauk­
davo prie kolosų turistų minias. Nes pirmąjį liudijimą apie šį
stebuklą paliko Strabonas, kuris, kaip jau sakyta, Egipte lan­
kėsi šiek tiek vėbau, po 25 metų. Jis rašo:
„Yra du kolosai. Vienas stovi sveikas, o kito viršutinė da­
lis nuvirto per žemės drebėjimą. Teigiama, jog ant sosto likusi
statulos dalis kiekvieną dieną vienąkart skleidžianti garsą lyg
nuo nestipraus smūgio. Aš pats, lankydamasis tose apylinkėse
drauge su Ebjum Galu ir daugeliu jo draugų bei kareivių, gir­
dėjau balsą dieną, maždaug pirmą valandą. Bet negabu paaiš­
kinti, ar jis skbdo iš koloso pagrindo, ar iš jo paties, ar jį tyčia
sukėlė kas nors iš stovėjusių būrio. O jei priežastis neaiški, ge­
riau tikėti kuo kitu negu tuo, jog prabilo akmenys" 2 2 .
Tačiau Strabono skepticizmas ne visai pagrįstas. Iki musų
laikų išliko dešimtys užrašų, išgremžtų ant statulos luitų. Visi
jie graikiškai ir lotyniškai sutartinai skelbia: girdėjau Memnoną!
Stebuklo priežastis buvo gal ir visai paprasta: nuo žemės drebė­
jimo viduje skilo akmenys, ir rytą, kai ūmai pakildavo tempera­
tūra, verždamasis iš vidaus oras sukeldavo keistą garsą.
Plaukdami toliau į pietus Cezaris ir Kleopatra galėjo aplan­
kyti Hermontyje jautį Buchį. Ši šventykla susilaukė ypatingos
karabenės malonės, nes vėliau ji įsakė pastatyti čia dievo Monto
sutuoktinės koplyčią. Koplyčios bareljefuose labai realistiškai
vaizduojama, kaip deivė gimdo savo vyrui sūnų. Jei turėsime
galvoje, kad Kleopatra viešėjo Hermontyje paskutiniais nėštu­
mo mėnesiais, visa tai įgauna ypatingą prasmę. Galbūt ši kop­
lyčia pastatydinta vykdant įžadą, kurį karalienė davė laimin­
gos baigties dėlei?
Kiekvienoje vietoje, į kurią užsukdavo laivas, garbingą
porą sveikino minios gyventojų, prisilaikančių nustatytos tvar­
kos ir luomų hierarchijos, žinomos iš įvairių dokumentų. Šalia
valdžios gyventojų priešakyje visada stovėdavo žyniai; po jų —
tarnaujantys armijoje arba įpareigoti tarnauti graikai su visa
savo amunicija; tobau stovėjo graikų šeimos; dar tobau ėjo įvai­
rios kilmės laikinai mieste gyvenę žmonės; ir tik už jų grūdosi
paprasta liaudis, egiptiečių valstiečiai ir vergai.
Tačiau karabenė buvo ne tik valstybės galva, bet ir gyva
deivė, Izidės įsikūnijimas. Todėl visur ji buvo garbinama kaip
didžiausia Egipto šventenybė. Jai buvo atnašaujamos aukos, jos
garbei buvo skirti smilkalai, žynių maldos ir giesmės. Karabe­
nė švytėjo didžiubų šventyklų prieblandoje, iškilusi aukštai virš
mirtingųjų minios. O romėno, pirmą kartą gyvenime regėjusio,
kaip garbinamas žmogus dievas, širdyje gimė mintis: ar nederėtų
ir jo valdžią apgaubti tokia dieviškumo aureole?
108
ROMĖNŲ GARNIZONAS
Cezaris išvyko. Kleopatra bko viena, nes jos dešimtmečio
brolio rimtai niekas nevertino. Tad pagaliau ji pasiekė, ko dau­
gelį metų troško! Tiesą sakant, už ambicingų svajonių išsipil­
dymą — valdyti vienai!— teko brangiai sumokėti. Kelis mėne­
sius liepsnojęs karas pavertė griuvėsiais sostinę, nuskurdino
egiptiečių ukį, kuris ir anksčiau, kaip jau sakėme, toli gražu ne­
klestėjo. Aleksandriečiai manė, kad Kleopatra viešpatauja per
svetimos didžiosios valstybės malonę ir išsilaiko valdžioje čia
esančios svetimos kariuomenės dėka. Už Aleksandrijos ribų į
tai gal buvo žiūrima kitaip. Gyventojai į visus pasikeitimus sos­
tinėje žiurėjo abejingai, nes jos likimas liko toks pat sunkus,
kad ir kas bevaldytų: Ptolemėjas XIII ar Kleopatra ir Ptolemė­
jas XIV. Gal tik rebginė karalienės pobtika, pasireiškianti ypa­
tingu deivės Izidės kulto stiprinimu, pelnė jai tam tikrų kilmin­
gų egiptiečių ir žynių simpatijų.
Cezaris Egipte paliko tris legionus. Jie nuolat primindavo
sutriuškinimą ir vien savo buvimu kurstė neapykantą karabe-
nei, buvo sunki našta valstybės iždui. Bet diktatorius paliko juos
prie Nilo dėl svarbių priežasčių. „Aleksandrijos karo" autorius
apie tai rašo atvirai, tik niekur nemini Kleopatros vardo.
Cezaris norėjo sustiprinti valdžią karalių, kurie negalėjo
džiaugtis valdinių meile, nes bko draugiški jam ir neturėjo ilga­
mečio valdymo autoriteto. Taip pat jis manė, jog mūsų imperijos
prestižui ir garbei bus naudinga, jei valdovų, kai šie bus ištiki­
mi, saugumą užtikrins musų garnizonai; bet tas pats garnizonas
galėtų juos sutramdyti, jei sumanytų pažeisti lojalumą 2 3 .
Egipto legionų vadu Cezaris skyrė kažkokį Rufijoną, savo
atleistinio sunų. Šis žmogus visuomeninėje hierarchijoje stovėjo
vos vienu laipteliu aukščiau už vergą. Daug romėnų buvo tos
nuomonės, kad šis paskyrimas yra negirdėta diktatoriaus arogan­
cijos apraiška. Nuo seno, kol gyvavo Romos respublika, buvo
įprasta, jog ir atskiriems legionams vadovavo tik pibečiai, kilę
iš aukščiausių visuomenės sluoksnių. Pasirinkti Rufijoną —
tai galėjo užgauti ir karabenės savimeilę.
Bet Cezaris žinojo, ką daro. Rufijonas priklausė jo namams,
jo „giminei". Su savo globėju jis, atleistinis, buvo taip stipriai
surištas, kad apie nelojalumą negalėjo būti net kalbų. Žema vado
visuomeninė kilmė iš anksto išsklaidė pavojų, jog jis ketins imtis
savarankiškos politikos. Nes jeigu turtingame Egipte trim legio­
nams vadovauti pradėtų kas nors iš garsios giminės, gerbiamas
ir įtakingas, gabma būtų nuogąstauti, jog jis panorės savo galva
spręsti įvairius reikalus; atitinkamai susiklosčius aplinkybėms,
109
galėtų net pradėti karą prieš Cezarį, kuris pats davė gražų pa­
vyzdį, kaip panaudoti vadovavimą keliems legionams kovojant
už valdžią visoje imperijoje. Be to, kuklus namiškis buvo taip
pat patikimiausias Kleopatros ir jos ketinimų sargas. Romėnų
aristokratas tikriausiai drąsiai spigintų akis į karabenę arba
taptų jos apžavų objektu. Atleistinio sunūs šia prasme buvo ne­
pavojingas.
Galų gale pats karabavimas, kurio Kleopatra taip atkakbai
siekė, pasirodė esąs ibuzija. Koks savarankiškumas, jeigu sa­
vame krašte reikia kbautis svetimos armijos vadu? Anksčiau
nevaržomai mėgautis valdžia trukdė išauklėtas rūmuose ir
kraštui bei dinastijai savotiškai atsidavęs Potinas. O dabar reikėjo
paisyti, kad neužgavus romėno Rufijono, kuris tegalvojo vien
apie savo valstybės ir globėjo interesus.
KLEOPATRA IR CEZARIO TRIUMFAS
Egipte buvo daugybė svarbių reikalų. Reikėjo užgydyti
karo žaizdas, stiprinti šabes ūkį, atgauti gyventojų pasitikėjimą
valdove. Bet atrodė, kad Kleopatrai tai buvo nė motais. Aukš­
čiau visų pareigų ir uždavinių jai buvo viena: kaip išsaugoti
ryšį su Cezariu! Nes kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad
vos po metų nuo išsiskyrimo su diktatoriumi ji pabko karalystę
ir išplaukė į tolimą Itabją — į Romą — ir ten praleido beveik
dvejus metus?
Išvykęs iš Aleksandrijos Cezaris atliko didelių žygių. Dar
47 metais jis Mažojoje Azijoje sumušė Farnaką; Kryme esančią
jo valstybę valdyti gavo Mitridatas iš Pergamo, kuris ten pasi­
tarnavo atvedęs pastiprinimų; tiesą sakant, jis neilgai džiaugėsi
savo valdomis, nes netrukus žuvo nuo priešų rankos. Paskui
diktatorius trumpam grįžo į Romą. Bet tuojau vėl išvyko, šįkart
į Afriką, kur buvo senatui ištikima didelė armija. Ją įveikė po
ilgai užsitęsusios kampanijos tik 46 metų pavasarį. Į Romą
įžengė kaip triumfatorius. Tiksliau pasakius, per keturias to
paties mėnesio dienas turėjo džiaugtis net keturiais triumfais.
Pirmiausia ir puikiausiai triumfavo Galijos užėmimo (58—
50 metai) proga. Galų sukihmo vadas Vercingetoriksas ėjo nu­
galėtojo kolonoje, o paskui, kaip buvo įprasta, buvo pasmaug­
tas kalėjimo požemiuose. Gyventojai buvo sužavėti neįprasta
iliuminacija: vakare, kai Cezaris žengė į Kapitolijų, jam kelią
apšvietė lempos, įtaisytos ant dramblių nugarų.
Kitas, Egipto triumfas sukėlė prieštaringų jausmų. Buvo
džiugu, kad nuostabiausias pasaulio miestas buvo priverstas
no
nusilenkti romėnų kareivių saujelei, bet visų gailestį žadino kuni­
gaikštytė Arsinoja; ji kartu su Ganimedu ėjo iškilmių vežimo
priekyje kaip vergė. Koloną puošė taip pat Achilas ir Potinas,
nes buvo nešami jų atvaizdai. Nors ir pažeminta, kunigaikštytė
galėjo laikyti save laiminga dėl to, kad jos neištiko Vercinge-
torikso bkimas: ji liko gyva. O Ganimedas, rodos, buvo pasmaug­
tas.
Kaip tik šio triumfo metu legionieriai piktomis dainuškomis
išjuokė Cezario ir Kleopatros romaną. Buvo toks senas romėnų
paprotys, kad triumfo dieną kareiviai galėjo šaipytis iš savo
vado kaip panorėję. Šio papročio šaknys ko gero susijusios su
vienu prietaru — įkyrėdami triumfatoriui nukreipdavo nuo jo
dievų pavydą. Dainelės apie diktatorių ir karalienę neišliko,
bet, sprendžiant iš žinomų panašaus turinio ir tono ištraukų,
jos turėjo buti labai kandžios. Maždaug tokios: „Saugokit žmo­
nas, miestiečiai — vedame pbką gašlūną!"
Žmonėms patiko, kad Cezaris, iškilęs į svaigias šlovės ir
galybės aukštumas, sąmojį priėmė su jumoru. Tačiau galima
abejoti, ar jį taip pat didžiadvasiškai pakęstų Kleopatra.
Trečias triumfas, surengtas pergalės prieš Farnaką proga, į
žiūrovų atmintį įstrigo dėl didžiulės lentos, ant kurios buvo
parašyti tik trys žodžiai: „Veni — Vidi — Vici". Kaip tik ši­
taip Cezaris informavo senatą apie savo pergalę Mažojoje Azi­
joje.
Pagabau ketvirtajame, Afrikos triumfe įdomiausia buvo tai,
apie ką karvedys stengėsi nepalikti nė mažiausios užuominos.
Nors visiems buvo žinoma, kad Cezaris Afrikoje nugalėjo ro­
mėnų armiją, oficiab triumfo dingstis buvo Numidijos karaliaus
Jubos įveikimas. Kadangi karalius nusižudė, žygyje į Kapitobjų
buvo vedamas jo sūnebs, taip pat Juba. Jam dovanojo gyvybę;
buvo auklėjamas Itahjoje, gavo romėnų pilietybę, o po dvide­
šimties metų Cezario įpėdinis pasodino jį į Mauretanijos sostą
ir apvesdino su Kleopatros dukra.
Kas žino, ar tik ne Afrikos kampanija pagreitino Egipto
valdovės atvykimą į Romą. Mat paskbdo gandai, kad šio karo
metu diktatorius įsimylėjo kunigaikštytę Eunoję, Mauretanijos
karaliaus Bogudo dukrą. Be abejonės, Kleopatra troško įsiti­
kinti, ar šį romaną reikia traktuoti rimtai. Jai tuo tarpu ne
itin rūpėjo, kad Cezaris buvo vedęs. Nors Cezaris buvo atvirai
neištikimas, jo žmona Kalpurnija mylėjo jį pasiaukojamai ir
nuoširdžiai. Ji buvo kitokia negu to meto diduomenės ponios,
kurios dažnai keitė vyrus, o dar dažniau — meilužius.
•
nl
 KLEOPATRA IR VENERA GIMDYTOJA
Oficiali Kleopatros vizito Romoje dingstis buvo sudaryti
sąjungine sutartį tarp abiejų valstybių. Todėl į imperijos sos­
tinę karalienė atvyko drauge su savo brobu, vyru ir bendra-
valdžiu Ptolemėjum XIV; tuo metu jam buvo ne daugiau kaip
dvylika metų. Be to, karabenė būtų bijojusi palikti jį Egipte,
nors ten ir stovėjo romėnų legionai; jos priešai galėjo pagrobti
berniuką, paskelbti jį vieninteliu karaliumi ir vėl sukelti pilie­
tinį karą. Su Kleopatra buvo ir jos vienerių metų sūnelis; nie­
kas neabejojo, jog jis Cezario vaikas, bet oficialiai apie tai buvo
tylima.
Karabškoji šeima buvo priimta su derama pagarba. Diktato­
rius apgyvendino ją viloje, kuri buvo dešiniajame Tibro krante
plytinčiame parke, ant Janikulo kalvos.
Egipto monarchų pora atvyko į Romą 46 metų vasarą;
jau po triumfo iškilmių. Šis atvykimas buvo iš anksto taip numa­
tytas, kad Kleopatrai netektų stebėti žygio, kuriuo jos šeimi­
ninkas ir mylimasis pažymėjo pergalę prieš Egiptą. Tuomet ji
būtų išvydusi sukaustytą grandinėmis savo seserį Arsinoja, o tai
ją neabejotinai labai pradžiugintų; bet suprantamais politiniais
ir mandagumo sumetimais karalienė šių vaizdų nematė.
Jau vien Kleopatros atsiradimas imperijos sostinėje turėjo
sukelti didelį įspūdį ir buvo komentuojamas nepalankiai. Ir ko
tik nebuvo prikalbėta apie Cezario aleksandrietišką romaną!
Kokios ryškios žmonių atmintyje buvo kareiviškos dainuškos
ir pašaipos! Tačiau į tikrą skandalą išvirto tų pačių metų rugsė­
jo 26 dienos iškilmės. Cezaris, kuris jau keletą metų ėjo vyriau­
siojo žynio pareigas, tada atidarė šventyklą, už jo lėšas pasta­
tydintą Venerai, vadinamai Gimdytoja. Anot senos legendos,
Julijų, o drauge ir Cezario giminė buvo kildinama kaip tik iš
šios meilės deivės. Diktatorius davė įžadą pastatyti šventyklą
dar Farsalo laukuose, prieš mūšį su Pompėjaus kariuomene.
Vienas iš vėlesniųjų istorikų apie tatai pasakoja taip:
„Atnašaudamas aukas vidurnaktį, Cezaris šaukėsi Marso ir
savo giminės motinos Veneros ir davė įžadus, jei pelnytų per­
galę ir per ją įgyvendintų savo tikslus, atsidėkodamas pastatytų
jai šventyklą Romoje. Kai nuo Cezario stovyklos pusės dangų
nutvieskęs žaibas užgeso virš Pompėjaus stovyklos, Pompėjaus
šalininkai tikėjo kažką nuostabaus gausią iš priešo, o Cezaris,
priešingai, aiškino šitai taip, kad jis savo smūgiu užgesinsiąs
Pompėjaus šlovę 2 4 .
Įžado tesėjimas, aišku, buvo pagirtinas, atitinkantis tradici­
jas, dievotas poelgis. Tad kas sukėlė pasipiktinimą? Ogi šventyk-
! !2
loje prie pat deivės statulos buvo pastatyta graži auksinė Kleo­
patros statula. Taigi svetimo krašto valdovę, su kuriuo taip ne­
seniai buvo kariauta, Cezaris iškėlė kone iki deivės lygio!
Kas paskatino diktatorių šitaip drąsiai atskleisti viešuosius
savo jausmus? Juk jis puikiai nutuokė, kokį pasipiktinimą sukels
apoteozė moters, kurią visi žinojo esant jo meiluže. Ko gero
teisingiausia būtų aiškinti taip:
Kleopatra buvo Cezario sūnaus motina. Tad ji, kuri savo ša­
lyje buvo tapatinama su Izide, Romoje turi būti garbinama
drauge su Venera, nes ir ji davė savo kraujo dieviškajai Julijų
giminei.
Praėjus beveik dviem mėnesiams po Veneros šventyklos
pašventinimo, vėlų 46 metų rudenį Cezariui teko išvykti iš Ita­
lijos. Jo laukė nauja karinė kampanija, šį sykį Ispanijoje.
KLEOPATRA IR PASAULINĖ MONARCHIJA
Pirėnų pusiasalyje susirinko Cezario priešų būriai, vado­
vaujami abiejų Pompėjaus sūnų, Seksto ir Gnėjaus. Su pastaruo­
ju Kleopatra susipažino prieš trejetą metų, kai jis buvo atvykęs
į Aleksandriją, prašydamas pagelbėti kare prieš Cezarį. Jaunas
žmogus tuomet, kaip buvo kalbama, neatsispyrė karalienės
kerams; jis tapo pirmoji jos auka iš žymių romėnų būrelio ir
išvyko iš Egipto sostinės tik su 50 laivų ir saujele karių. Dabar
jis kariavo norėdamas atkeršyti už tėvo mirtį.
Nors Cezaris išvyko, Kleopatra liko Romoje, negrįžo į savo
karalystę. Ko gero ji tikėjosi, kad žygis bus trumpas ir diena
iš dienos ateis žinia: veni, vidi, vici. Bet karas Ispanijoje užtru­
ko daugelį mėnesių. Lemiamos kautynės prie Mundos įvyko tik
45 metų pavasarį. Nugalėti Pompėjaus sūnūs sugebėjo pa­
sprukti. Tarp kitko, Gnėjus netrukus žuvo, bet jaunylis Sekstas
dar turėjo daugelį metų veikti ir kovoti. Tačiau ir sumušęs prie­
šus Cezaris negalėjo iškart grįžti į Romą. Pirma turėjo sutvar­
kyti Ispanijos, labai turtingo ir tirštai gyvenamo krašto, reika­
lus. Į Itabją jis atvyko tik 45 metų rugsėjo, o triumfo žygį į Romą
atliko tik spalio mėnesį. Tad išsiskyrimas užsitęsė daugiau kaip
devynis mėnesius.
Pagaliau visą imperiją Cezaris laikė savo saujoje! Viešpa­
tavo joje kaip diktatorius iki gyvos galvos vienvaldiškai, abso-
bučiai. Dabar, susidorojęs su vidaus opozicija, galėjo puoselėti
dar drąsesnius planus ateičiai. Kleopatra juose vaidino svarbų,
tam tikra prasme pagrindinį vaidmenį. Ko gero dar Ispanijos
žygio metu Cezaris laiškais supažindino ją su savo stulbinan-
8.—1219 113

čiais sumanymais. Kad ir kaip ten būtų, diktatoriui grįžus jie
tapo akivaizdūs ir beveik vieši.
Artimiausioje ateityje Cezaris ruošėsi surengti didelį žygį į
Rytus. Pirmiausia troško užimti Dakiją, šalį, plytinčią į šiaurę
nuo žemutiniojo Dunojaus, šiandieninę Rumuniją. Paskui trauk­
tų už Eufrato, prieš partus, kurie jau daugelį metų nedavė ra­
mybės rytinėms imperijos sienoms. Pergabngai baigus šį žygį
susidarytų milžiniška valstybė nuo Atlanto iki Indijos. Ji būtų net
didesnė negu prieš tris šimtmečius egzistavusi Aleksandro
Makedoniečio monarchija, nes į ją tada neįėjo Vakarų šalys.
Suprantama, pasaubnės imperijos santvarka turėtų labai
ryškiai skirtis nuo Romos respubbkos valdymo. Negalima buvo
net manyti, kad tokioje milžiniškoje valstybėje gabotų įstatymai
ir toliau funkcionuotų tos organizacinės formos, kurios atsira­
do spiriant Romos-miesto reikalams. Cezaris, be kita ko, ap­
skritai neslėpė, kad respubbkos santvarką laikąs ne tik bevil­
tiškai pasenusia, bet ir negyva. Jis sakė be užuolankų:
— Respublika — tai vardas be kūno!
Diktatoriaus planus ir ambicijas atitiktų tik Rytų pavyzdžiu
sudaryta monarchija. Todėl daugėjo požymių, kad jis troško tap­
ti karabumi. Būdamas apsukrus ir ciniškas politikas, jis ren­
gėsi taip pasukti reikalus, kad tariamai pati tauta kreiptųsi į
jį, maldaudama užsidėti ant galvos karūną. Bet tauta, kuri visur
ir visada yra gerokai įžvalgesnė negu atrodo jos valdovams,
rodė keistą nepaslankumą, net nenorą, nors jai nestigo Cezario
bičiubų raginimų ir nurodymų.
Karabaus žmona turėjo tapti teisėta valdove, kurios gyslo­
mis sruveno senos dinastijos kraujas, Kleopatra, Egipto kara­
lienė, įsitaisiusi soste greta Cezario, reprezentuotų pasaubnės
monarchijos Rytų ir graikų kraštus. O jų vaikas Ptolemėjas
Cezaris taptų tikruoju visų Rytų ir Vakarų šalių tradicijų ir
galybės paveldėtoju.
Nepaisant šių planų, Cezaris neketino skirtis su Kalpurni-
ja. Todėl, kaip vėliau prisipažino vienas iš artimiausių jo bi­
čiulių, jis parengė tikslų projektą įstatymo, kuris leistų jam gy­
venti poligamijoje, „kad galima būtų gausinti palikuonis". Šis
įstatymas vienąkart leistų legaliai įsūnyti jau gimusį Kleopatros
vaiką.
Gabma būtų stebėtis, kodėl Kleopatra šitiek ilgai viešėjo už
savo valstybės, kuriai po paskutiniųjų sukrėtimų reikėjo rū­
pestingos globos, ribų. Bet šių visų planų šviesoje jos tariamai
nepakankamas domėjimasis Egipto reikalais išrodo visai supran­
tamas. Jei jau lemta jai tapti pasaulio karaliene ir valdove, to­
kio didingo tikslo labui tebus leista kol kas nesirūpinti vieno
114
krašto bkimu. Be to, Egiptas, o ypač Aleksandrija laimėtų labai
daug, jei būtų sudaryta pasaulinė monarchija. Nes jos sostinė,
kaip jau buvo kalbama, taptų Aleksandrija. Toji Aleksandrija,
kurioje neseniai triumfavo romėnų karvedys, užimtų Romos, o
Egiptas — Itabjos vietą! Taip būtų pasiekta bekraujė ir galuti­
nė pergalė, įvyktų paradoksalus apsikeitimas vaidmenimis.
Visa tai gabma pavadinti fantastų svajonėmis. Šitaip žiūri­
me į tai po dvidešimties amžių žinodami, kaip susiklostė toles­
ni įvykiai. Tačiau tada, tomis nepaprastomis dienomis, kai prie
Cezario kojų plytėjo visa imperija, planai regėjosi kitoje švie­
soje, jų įgyvendinimas atrodė realus ir ranka pasiekiamas.
Ir pati Kleopatra traktavo juos rimtai. O Cezario globos paska­
tinta jau elgėsi kaip karalienė ir valdovė net su žymiausiais
romėnais. Tai patyrė ir Ciceronas.
KLEOPATRA IR CICERONAS
„Nekenčiu karabenės. Amonijas, kuris laidavo jai tesėti
pažadus, gerai žino, kad turiu tam visas teises. Nes juk prašiau
jos pagelbėti reikaluose, susijusiuose su mokslu ir mano garbe.
Apie šitai galėčiau kalbėti kad ir aikštėje. Taip pat įsitikinau,
kad Sara (be to, ji yra tiesiog palaidūnė) elgiasi su manimi
stačiai įžūliai. Tik vieną sykį mačiau jį mano namuose. Manda­
giai paklausiau, ko jam reikia, o jis tarė: „Ieškau Atiko!" O apie
tai, kaip išdidžiai elgėsi pati karabenė, buvodama parke už Tibro,
negabu mąstyti be tikros gėlos" 2 5 .
Norint įvertinti, kiek pykčio slypi šiuose žodžiuose, dera
priminti, jog šie žodžiai paimti iš Cicerono laiško, kurį jis parašė
praėjus porai mėnesių po Kleopatros išvykimo; o laikas, kaip
matyti, nuoskaudų nenumalšino. Pats įvykis, apie kurį Ciceronas
kalba bendra fraze, ko gero buvo štai koks.
45 metais, o gal 44 pradžioje toliaregiško apdairumo sume­
timais Ciceronas aplankė karalienę jos viloje. Jis troško pats
pasirodyti moteriai, kuri darė diktatoriui tokią didelę įtaką. Pre­
tekstas apsilankyti buvo prašymas kažkokios retos knygos, kurios
reikėjo užbaigiant filosofinį traktatą, prie kurio jis tuomet dir­
bo; karabenė galėjo pabepti, kad ją atgabentų iš Aleksandrijos
bibliotekos, kurioje buvo beveik viskas, kas kada nors buvo
parašyta graikų kalba. Audiencijos metu Kleopatra maloniai
išklausė senatoriaus prašymą ir įsakė vienam iš savo rūmininkų,
Amonijui, pasirūpinti, kad jis būtų įvykdytas. Bet šis, nors ir pa­
žadėjęs, nieko netesėjo! O kitas karalienės palydos žmogus, Sara,
įėjęs į Cicerono namus, klausė net ne šeimininko, bet jo bičiubo
Atiko.
115
 Tuo metu Ciceronas iš tikro daug skaitė ir rašė. Romoje
jau nebeliko tikro politinio gyvenimo, kuris jį ligi tol labiausiai
domino. Dabar sprendimai buvo priimami ne senato posėdžiuose
ir ne baudies susirinkimuose, o privačiose diktatoriaus vilos
menėse. Jo atleistiniai dabar lėmė daugiau negu valstybės parei­
gūnai. Tad sunku stebėtis, kad tokioje situacijoje ambicingas ir
išsilavinęs žmogus ieškojo paguodos literatūros ir filosofijos
studijose, senų senovės išminčių moksle. Tačiau jis troško, kad
ši protinė veikla taip pat būtų naudinga visuomenei. Jis rašė:
„Kai pagabau visiškai, arba bent didžia dabmi išsivadavau
iš sunkių gynėjo užsiėmimų ir senatoriaus pareigų, grįžau, kaip
tu, Brutai, karštai mane skatinai, prie mokslinių interesų, kurie
išliko mano sieloje, nors kasdieniniai įvykiai juos vis atidėbojo.
Tie ilgus metus apleisti interesai vėl atgijo manyje iš naujo.
O kadangi visų sugebėjimų supratimas ir pagrindas, sąlygojantis
teisingą elgesį, slypi išminties moksle, vadinamame filosofija,
užsibrėžiau aiškiai išdėstyti šį mokslą lotynų kalba" 2 6 .
Šie žodžiai paimti iš kūrinio „Tuskulo pašnekesiai". Nes
jo veiksmo vieta yra Cicerono vila Tuskule, netoli Romos, Alba­
nų kabių atšlaitėje. Ten dažnai rinkdavosi jo bičiubai Mar­
kas Brutas, Trebatijus, Kurtijus, lankydavosi ir jo dukros vy­
ras Dolabela. Išgalvotus Tuskulo pašnekesius apie pagrindinius
praktinės filosofijos klausimus Ciceronas išdėstė penkiose kny­
gose. Visiškai galėjo būti, kad kaip tik rašydamas šį veikalą jis
kreipėsi į karalienę, prašydamas atgabenti iš Aleksandrijos
vieno senovės mąstytojo traktatą; iš esmės pašnekesiai" yra
vien parafrazė ir įvairių graikų filosofijos mokyklų popubarus
išdėstymas.
„Tuskulo pašnekesių" traktate pirmiausia nagrinėjamos sie­
los nemirtingumo problemos. Ciceronas gina požiūrį, jog kū­
no mirtis dar anaiptol nereiškia žmogaus asmenybės egzistavi­
mo galo. Tuo tarpu jo pašnekovo žodžiuose girdisi daugelį
šalininkų turinti nuomonė, jog mirtis yra blogis, nes ji veda į
nebūtį. Tolimajame Egipte netrukus tą patį būdną teiginį turė­
jo savo antkapyje pakartoti vyriausiojo žynio Pšereni-Ptaho
žmona Ta-Imhotep.
KOVO IDOS IR KLEOPATRA
44 metų balandžio 15 dieną Ciceronas laiške savo bičiubui
Atikui rašė: „Tai, kad pabėgo karalienė, nėra man nemalonu".
O šiek tiek vėliau, tų pačių metų gegužės 11 dieną klausė jo: „Pa­
geidaučiau sužinoti ką nors daugiau apie karalienę, taip pat apie
tą Cezarį" 2 7 .
116
Tuo tarpu Kleopatra ir tas Cezaris, arba jos sūnelis, jau grį­
žo į Egiptą. Nes prie Tibro, kur gyveno bemaž dvejus metus,
jiems nebebko vietos. Ilgiau pasibkę Romoje jie net rizikuotų
prisišaukti sau didžiulį pavojų, nes nebebuvo galingojo globėjo.
Būsimasis pasaulinės monarchijos valdovas, būsimasis Kleopat­
ros vyras ir bendravaldis kovo 15 dieną susmuko negyvas ant
senato posėdžių salės grindų. Sąmokslininkų durklai padarė
jam dvidešimt tris žaizdas. Žudikams, tarp kurių buvo daug
diktatoriaus bičiulių, vadovavo Markas Brutas ir Gajus Kasi-
jus. Jie nužudė Cezarį, kad išgelbėtų Respubliką, arba jos bg-
tolinę santvarką. O tarp priežasčių, kurios skatino sąmoks­
lininkus veikti nedelsiant, svarbią vietą užėmė Kleopatros reika­
las: diktatoriaus jausmai jai ir nuogąstavimas, kad netolimoje
ateityje ji taptų valdove imperijos, kurios sostine butų Aleksan­
drija. Tad ir kovo idos tam tikru atžvilgiu buvo Kleopatros nuo­
pelnas, nors ir žeidė jos gyvybiškai svarbius interesus.
Egipto karalienei Cezario mirtis buvo tolygi ne tik visų
planų, tariamai tokių fantastiškų, o podraug jau kone įgyven­
dintų, žlugimui. Dabar buvo svarbu išsaugoti bent tai, ką tu­
rėjo, o gal net gyvybę. Kleopatra žinojo turinti Romoje daug
priešų, ypač tarp senatorių. Kiek jų įžeidė ją savo išdidžiu elge­
siu! Nebuvo išimtis ir Ciceronas. O ir savo krašte, pirmiausia
Aleksandrijoje, taip pat reikėjo atsižvelgti į dabes gyventojų
priešiškumą. Ten taip pat tebestovėjo trys Romos legionai:
ar jie, kaip Cezario laikais, apsaugos ją, ar pasitarnaus vykdy­
dami įsakymą, kuris bet kurią akimirką gali ateiti iš Romos:
karabenę pašabnti, o jos kraštą įjungti į imperijos sudėtį nau­
jos provincijos teisėmis? Neapkentę Kleopatros romėnai galėjo
lengvai priimti įstatymą, kuris vainikuotų dar jos tėvui gyvam
esant diskutuojamus projektus.
Tik vienintelis dalykas galėjo guosti Kleopatrą: padėtis
buvo neaiški ir pačioje Romoje. Sąmoksbninkai manė, jog pa­
kaksią tik nužudyti diktatorių (vadino jį „tironu"), ir viskas
grįš į senas vėžes, kurios jiems matėsi kaip visiška laisvė. O juk
netrukus paaiškėjo, jog egzistuoja ir ištikimųjų nužudytajam
grupuočių, o senatas nelabai žino, ką daryti. Per Cezario laido­
tuves, kovo 20 dieną, kilo gana grėsmingas maištas. Pavojuje
atsidūrė diktatoriaus žudikai; netrukus jiems teko išvykti iš
Itabjos.
Ciceronas, tuomet jau gyvenęs ne Romoje, apie Kleopai ros
„pabėgimą" sužinojo tik balandžio viduryje; iš to malyti, kad
karalienė neišvyko iš miesto tuojau pat po Kovo idų. Tarp kitko,
visiškai suprantama, kad, nepaisydama visokeriopų pavojų, dar
šiek tiek laiko stebėjo tolimesnius įvykius. Tačiau laidotuvių
I 17

iškilmėse ji patyrė tikrai nemalonią staigmeną. Antonijus forume
perskaitė mirusiojo testamentą. Cezaris skyrė pagrindiniu įpė­
diniu ir pripažino sūnumi savo sesers anūką devyniolikmetį
Gajų Oktavijų. O tikrasis diktatoriaus sūnus, tuomet trejų metų
Ptolemėjas Cezaris apskritai net nebuvo paminėtas!
Kiekvieną dieną darėsi vis labiau akivaizdu, jog imperijoje
įsihepsnos pihetinis karas — karas dėl teisės užimti Cezario
vietą. Jau buvo gabma nurodyti pagrindines jėgas, kurios stos
priešpriešiais. Pirmučiausia tai buvo Cezario žudikai ir senato
šalininkai. Buvo tokių, kurie dėjosi esą ištikimi senajai santvar­
kai, bet patys mielai užimtų laisvą diktatoriaus vietą. Pagaliau
buvo jo jaunutis adoptuotas sūnus Gajus Oktavijus, nuo tol
vadinamas Oktavianu. Nors iš pradžių visų ignoruojamas, jis
į savo paveldėjimo teises žiūrėjo rimtai.
Delsti nebuvo ko. Reikėjo grįžti į Egiptą ir ten palaukti,
kol praeis audra.
Trečia dalis
Antonijus ir Kleopatra
KLEOPATRA IR CEZARIO SUNŪS
Paskutinis mums žinomas egiptiečių dokumentas, kuriame
yra formulė: „Viešpataujant Kleopatrai ir Ptolemėjui, tėvą my-
lintiems dievams", buvo sudarytas Oksirincho vietovėje 44 metų
liepos 26 dieną. Tad tuomet jaunutis karalienės brolis ir vyras
Ptolemėjas XIV dar buvo gyvas ar dar nežinota apie jo mirtį.
Kad ir kaip ten būtų, iš gyvųjų pasaulio į liūdną Vakarų šalį
jis pasitraukė 44 metais, tikriausiai vasarą; tuomet jam buvo dau­
gių daugiausia keturiolika metų.
Senovėje buvo teigiama, jog Kleopatra bepusi jį nunuodyti.
Nors, aišku, tatai neįmanoma patikrinti, bet visiškai įtikima.
Tuometinėje situacijoje jaunasis Ptolemėjas buvo pavojingas.
Bet kurią akimirką kokia nors Romos grupuotė — arba ir pačio­
je Aleksandrijoje — galėjo pareikalauti, kad karabenė pasi­
trauktų iš sosto ir perduotų valdžią vyrui. Arba net vengiant
suversti jai atsakomybę už berniuko mirtį gabma visiškai drą­
siai teigti: Ptolemėjas XIV mirė kaip tik tada, kai tai buvo paran­
ku jo seseriai ir žmonai.
Tuojau pat po gedubngų iškilmių Kleopatra pasirinko sau
naują bendravaldį, nes, atsižvelgiant į susiklosčiusias dinastijos
pagrindų tradicijas, moteris negalėjo viena būti soste. Tarp kit­
ko, jei ir negabotų tokia taisyklė, šiuo atveju antrojo karabaus
paskelbimas atitiko kaip tik Kleopatros interesus; juo tapo jos
ir Cezario sūnus. Monarchas gavo titulus: Ptolemėjas Cezaris,
dievas, mylįs tėvą, dievas, mylįs motiną. Antra jo pravardė
savaime suprantama. Tuo tarpu pirma buvo tolygi skelbti visam
pasauliui: jis — ne Oktavianas, Ptolemėjas yra Cezario sūnus.
Ptolemėjas XV buvo paskutinysis senosios dinastijos vyriš­
kos bnijos atstovas. Moteriškąja bnija ją dar reprezentavo tik
Kleopatra ir Arsinoja. Karabenė budriai sekė kiekvieną sesers
žingsnį; Arsinoja, kaip suprantama, nuolat gyveno už Egipto
119
ribų, Itabjoje arba Mažojoje Azijoje; nes ir ji galėjo tapti įrankiu
priešų rankose, kaip jau yra buvę Aleksandrijos karo metu.
Tikriausiai netrukus po karūnavimo ant išorinės, pietinės
deivės Hathorės šventyklos Denderoje buvo padarytas didelis
bareljefas. Jis išliko iki šiol. Jame pavaizduota karabenė su sū­
numi priešais dievus; viduryje matyti šventyklos deivės figūra.
Deja, karališkosios poros atvaizdai nėra jų portretai, bet tik
senovės Egipto stihaus sąlyginiai portretai; kad pavaizduota
kaip tik Kleopatra ir jos sūnus, o ne kiti Ptolemėju dinastijos
atstovai, gabma sužinoti vien iš hierogbfinių įrašų. Šios rūšies
bareljefai ir paveikslai, be abejo, tuomet puošė ir kitas Egipto
šventyklas. Valdovė šitaip tęsė išmintingą politiką, kurią pradėjo
jau pirmais savo viešpatavimo metais. Ji manifestavo prisiri­
šimą prie vietinių dievų, kad priartėtų prie savo valdinių; jie
buvo vienintelė jėga, kuria galėtų pasikliauti pobtinės katastro­
fos atveju.
O tuo tarpu imperijoje padėtis diena iš dienos kompbka-
vosi. Pibetinis karas jau vyko. 44-ųjų rudenį ir kitų metų pava­
sarį iš bendro chaoso išsiskyrė dvi didelės grupuotės.
Rytų provincijose įsitvirtino Gajaus Kasijaus ir Marko Bru­
to vadovaujami Cezario žudikai. Jie skelbė ištikimybę senatui
ir, rinkdami jėgas žygiui prieš varžovus, žiauriai išnaudojo pro­
vincijos gyventojus, 44 metų rudenį Itabjoje įvyko atviras skili­
mas tarp senato ir Marko Antonijaus; šis, 43 metų pavasarį įveik­
tas jaunojo Oktaviano vadovaujamos senato kariuomenės, pa­
spruko už Alpių, į Gahją. Ligi šiol nuolankus senatui Oktavia-
nas nugalėjęs tuojau pat nusimetė kaukę. 43 metų vasarą jis, nors
tik dvidešimtmetis, pareikalavo, kad jį išrinktų konsulu. Senatui
teko nusileisti, nes Oktaviano rankose buvo kariuomenė. Tapo
akivaizdu, jog adoptuotas Cezario sūnus trokšta gauti visą jo
palikimą: ne tik pavardę ir turtus, bet ir vietą valstybėje.
Didelės ambicijos ir greita karjera jaunuolio, kuris laikė
save sūnumi to paties žmogaus, kaip ir jos sūnus, negalėjo džiu­
ginti Kleopatros. Bet kol kas tai buvo tolimi reikalai. 43 metais
dar niekas negalėjo numatyti, ar išsilaikys paviršiuje Oktavianas,
turėjęs daugelį atvirų ir slaptų priešų: Antonijų, senatą ir Ceza­
rio žudikus.
KLEOPATRA IR DOLABELA
Savaime suprantama, Egipto karabenę labiausiai domino
ne tobmos Itabjos, bet kaimyninių kraštų įvykiai. Čia irgi run­
gėsi tarpusavyje įvairios romėnų grupuotės; negabma buvo nė
120
įsivaizduoti, kad turtingas kraštas prie Nilo liktų nuošalyje nuo
šių kovų, juo labiau kad čia tebebuvo net keturi legionai: trys
Cezario ir ketvirtasis, kurį sudarė gabinijiečiai.
Jau 43 metų pradžioje pas Kleopatrą atvyko Gnėjaus Dola-
belos pasiuntiniai. Jis buvo jaunas politikas, kadaise tarnavęs
Cezario armijoje karininku, neseniai buvęs Cicerono žentas.
Po diktatoriaus mirties jis per porą mėnesių kelissyk, priklau­
somai nuo to, kas žadėjo greitesnę karjerą, keitė savo pažiū­
ras. Pirmiausia jis prisidėjo prie Cezario žudikų. Paskui pasi­
sakė už Antonijų. Vėliau manifestavo savo ištikimybę senato
reikalams. Galop išvyko į Rytus, norėdamas užimti anksčiau
jam skirtas Sirijos vietininko pareigas. Pakeliui jis vėl pasireiš­
kė kaip diktatoriaus žudikų priešas. Vieną jų, Trebonijų, iš­
davikiškai nužudė; kareiviai žaidė jo nukirsta galva vietoj ka­
muolio. Senatas paskelbė Dolabelą tautos priešu, o jis elgėsi
vis žiauriau: plėšė miestus ir ruošėsi kariauti su Kasijumi, kuris
tuo laiku užėmė Siriją.
Keturi legionai, stovėję Egipte, ambicingam politikui galėjo
būti vertingas ramstis. Jis kreipėsi į karalienę prašydamas at­
siųsti juos, taip pat pageidavo gauti laivų. Buvo pagrindo lauk­
ti, jog Kleopatra, buvusi tokia artima Cezariui, neatsisakys pa­
remti žmogų, kuris trokšta atkeršyti už jo mirtį. Ir iš tiesų Kleo­
patra su viskuo sutiko. Tačiau mainais reikalavo, kad Dolabela
pripažintų jos sūnų teisėtu Egipto valdovu. Tiesą sakant, legali
Dolabelos pozicija tuomet buvo menka, bet jei laimėtų, jo žodis
būtų labai svarus.
Kleopatros pasirengimas ir pažadai padrąsino jauną kar­
vedį. Jis drąsiai įsiveržė į Siriją, nors vedėsi tik du legionus, o
jo priešininkas Kasijus turėjo jų net aštuonis. Karabenė irgi
nedelsė. Kovo mėnesį kariuomenė iš Egipto sausumos keliais
patraukė Sirijos link. Laiku sužinojęs Kasijus apsupo juos jau
Palestinoje. Jis turėjo dvigubą persvarą, todėl Egipto legionai
net nemėgino kautis ir iš karto perėjo į jo pusę. Šitaip geri kara­
lienės norai atsisuko kaip tik prieš tą, kuriam ji ketino pagelbė­
ti. Nes Dolabelai būtų naudingiau, jei šie legionai ir toliau tebe­
būtų Egipte.
Gabngos kariuomenės priešakyje Kasijus nužygiavo tiesiai
į sirų Laodikėją, kur buvo užsidaręs Dolabela. Šis dar neprara­
do vilčių. Laodikėją buvo uostamiestis, turėjo jūroje tam tikras
pajėgas, taip pat puoselėjo viltis dėl žadėtojo Egipto laivyno.
Kleopatra, matyt, jau buvo pasirengusi jį siųsti, bet sukliudė
priešingi vėjai. Tuo tarpu Kipro vietininkas atidavė Kasijui savo
laivus, aišku, neklausęs karabenės leidimo.
43 metų vasarą į Aleksandriją atėjo žinios, kad Laodikėją
12!
pasidavė. Dolabelą išdavė jo paties kareiviai, suvokę savo padė­
ties beviltiškumą. Karininkai atidarė gynybinių sienų vartelius
ir įleido apsiautusius. Visų apleistas karvedys paprašė savo as­
mens sargybos kareivį, kad šis nukirstų jam galvą.
Šitaip žuvo trečias žymus romėnas, po Pompėjaus sūnaus
ir po Cezario turėjęs ryšių su Kleopatra.
KLEOPATRA IR KASIJUS
Dar Laodikėjos apsiausties metu Kasijus kreipėsi į Kleo­
patrą, reikalaudamas atsiųsti jam pastiprinimų. Tai privertė
karabenę sunkiai apsispręsti. Visiems buvo žinoma, jog ji remia
Dolabelą. Tačiau bg tol ji galėjo tikinti, jog parama jam išėjo
be jos žinios ir sutikimo; tai ne jinai davusi įsakymus legionams,
bet romėnų karininkai! Dabar, kai kreipėsi Kasijus, privalėjo
pasisakyti aiškiai,kurią pusę ji remianti. Atsakyti Kasijui? Tai
butų tolygu deklaruoti priešiškumą ir jam nugalėjus galėjo bran­
giai kainuoti. Nusiųsti jam bent saujelę kareivių? Tuomet rizi­
kuotų užsitraukti Cezario keršytojų neapykantą, taip pat ir vi­
suotinę panieką; nes juk tai būtų išdavystė meilės, apie kurią
šnekėjo visas pasaubs.
Karalienė rado tik tokią išeitį: nedavė paramos teisinda­
masi, jog Egipte siaučia badas ir maras; tačiau, kaip matėme,
ji nedrįso siųsti laivų apgultajam Dolabelai ir bepė skelbti, jog
tai padaryti neleido priešingi vėjai. Vis dėlto Kasijus jos atsisa­
kymą suprato kaip priešiško nusistatymo įrodymą ir, vos užėmęs
Laodikėją, pradėjo ruoštis žygiui į Egiptą. Jis ketino užimti
šį kraštą ir nubausti karabenę.
Strategijos požiūriu šis planas buvo teisingas. Egiptas ga­
lėjo tapti aruodu Kasijaus ir Bruto armijai, o jo paėmimas ne­
būtų susijęs su rimtais sunkumais. Pasitraukus keturiems le­
gionams, Kleopatra nedisponavo didesnėmis jėgomis. Tiesą sa­
kant, Aleksandrijoje buvo rūmų gvardija, visame krašte buvo
išdėstytos karinės įgulos, tačiau jų kovingumas neatrodė itin
reikšmingas. Kaip tik tai įrodė Aleksandrijos karas prieš penke­
tą metų, kai Cezario karių saujelė šitiek mėnesių atremdavo
dešimčių tūkstančių žmonių įnirtingus puolimus.
Tačiau Kasijus į Egiptą neišvyko! Sakoma, jog pačią pasku­
tinę akimirką gavo Bruto kvietimą pasukti į Mažąją Aziją.
Laodikėjos nugalėtojas labai nenoriai atsisakė planų įžengti į
Egiptą. Paklausė bičiubo ir, užuot ėjęs į pietus, nužygiavo į
šiaurę. Traukdamas Mažosios Azijos pietiniu pakraščiu susi­
dorojo su Kibkijos miestu Tarsu ir pareikalavo iš jo didžiulės
122
tūkstančio penkių šimtų talentų duoklės už tariamą Dolabelos
rėmimą. Kad surinktų šią sumą, gyventojai neteko visko, ką
turėjo vertingesnio; kai ir to neužteko, valdžia ėmė pardavi­
nėti laisvus žmones: pirmiausia vaikinus ir merginas, paskui
moteris ir net senius. Daug tarsiečių tuomet nusižudė. Likusią
dalį baudos Kasijus didžiadvasiškai dovanojo tik tuomet, kai
miestas ir šiaip jau buvo visiškai nusiaubtas.
Kai Brutas ir Kasijus susitiko Smirnoje, buvo 43 metų ru­
duo. Dėl ko jis čia buvo skubiai kviečiamas? Kodėl Kasijus su­
tiko atidėti savo ketinimą nubausti Kleopatrą?
Pagrindinė priežastis buvo žinios, ateinančios iš Italijos.
Tų metų pavasarį, kaip jau buvo minėta, nugalėtojas Antonijus
paspruko kitapus Alpių, į Gabją, kur vietininkavo jo bičiulis
Markas Lepidas. Vėbau — kaip tik tuomet, kai Kasijus buvo
apsiautęs Laodikėją — Oktavianas privertė senatą ir baudies
susirinkimą išrinkti jį konsulu. Visa tai vertė Brutą ir Kasijų
peržiūrėti programą ir taktiką: dabar priešas buvo ne Antonijus,
o Oktavianas, Cezario sūnus!
Veikiausiai jiems tariantis Smirnoje atėjo dar grėsminges­
nių žinių.
Kariuomenės spaudžiamas Oktavianas sudarė sutartį su lig­
šioliniais savo priešais Antonijumi ir Lepidu. Ši trijulė pasiskel­
bė triumvirais, Respublikos reikalų tvarkytojais. Svarbiausiu
savo uždaviniu iškėlė — keršyti už Cezario mirtį. Senatas ir
liaudies susirinkimas klusniai tvirtino viską, ko tik reikalavo
triumvirai. Cezario žudikai buvo paskelbti tautos priešais. Mies­
te siautė teroras. Pasirodė sąrašai žmonių, iš kurių buvo atim­
tos teisės. Kitais metais triumvirų armija ko gero turėtų paju­
dėti Rytų bnk.
Pasitarime persvėrė Kasijaus nuomonė, kad triumvirai ne­
pajėgs tuojau pat persikelti per Adrijos jūrą. Tad artimiausius
mėnesius reikia panaudoti užnugariui įtvirtinti. Reikia nubausti
tuos kraštus, kurie remia cezarionus.
Vykdydamas šį nutarimą Kasijus nuvyko į Rodo salą, už­
ėmė ir apiplėšė jos pagrindinį miestą. Tuo tarpu Brutas taip pat
be pasigailėjimo veikė Likijoje.
BADAS IR EPIDEMIJA
Kodėl Kasijus tuomet nepasuko prieš Kleopatrą? Juk nebu­
vo nė mažiausių abejonių, jog karabenė neapkenčia Cezario
žudikų; taip pat jai priklausė didebs laivynas, didesnis už Liki-
jos ir Rodo kartu paėmus. Taigi ji galėjo juo paremti trium-
123
 duose, jei padalijus juos teisingai mažesniais saikais, ko gero
virus. Tad kodėl Kasijus po Smirno konferencijos neįgyvendino užtektų visiems. Tačiau ji, davusi graikams ir egiptiečiams dau­
savo ankstesnių ketinimų? giau, o žydams nieko nedavusi, pelnė juo karštesnes dviejų
Visų pirma — buvo jau pernelyg vėlu. Net greitai ir perga­ pirmųjų etninių grupių simpatijas, o jos jai labiausiai rūpėjo.
lingai, atsižvelgiant į krašto teritoriją, Egipto kampanijai pri­ Ji kartu sužadino ir kurstė priešiškumą tarp žydų ir kitų savo
reiktų nemaža laiko, tikriausiai poros mėnesių. Be to, prie Nilo valdinių, o tai šiuo momentu padėjo valdyti. Nes valdovė pasi­
vietinių gyventojų paklusnumui išlaikyti tektų palikti tris ar rodė kaip tikra egiptiečių karalienė, kuri rūpinasi savo žmonė­
keturis legionus. O iš teisybės kol kas Brutas ir Kasijus drauge mis, bet nepalanki visiems svetimiems. Tačiau ateityje Kleopat­
turėjo devyniolika legionų, bet visi buvo ne visiškai sukomp­ ros sukeltos neapykantos viesulas turėjo nulemti Aleksandrijos
lektuoti. Stigo rekrutų, nes juk Rytų provincijose gyveno ne­ grėsmingas audras; bet tai įvyko jau jai mirus.
daug romėnų piliečių. Tuo tarpu triumvirai Itabjoje galėjo pa­
šaukti prie ginklų tiek kareivių, kiek pajėgė apginkluoti ir at­
lyginti.
FILIPAI
Ir dar viena priežastis sulaikė Kasijų nuo žygio į Egiptą:
šiame krašte, kaip oficialiai skelbė Kleopatra, iš tikrųjų siautė Nors badas ir maras nusiaubė jos karalystę, Kleopatra
gaivališkos nelaimės — badas ir epidemija. pajėgė 42 metų vasarą sudaryti galingą karinį laivyną. Pati
Dvejetą ar trejetą metų iš eilės, tai yra 44, 43 ir 42-aisiais, ėmėsi jam vadovauti. Ji išplaukė į pagalbą Antonijui ir Okta-
Nilo potvynis nepasiekė savo ribos, kurios reikia dirbamoms vianui. Jų legionai jau kėlėsi per Adrijos jūrą ir žygiavo į Rytus,
žemėms užtvindyti ir patręšti. Tai žinoma ne tik iš Kleopatros Makedonijos pakrančių bnk; o iš Mažosios Azijos ta pačia kryp­
pareiškimų, kuriuos gabma būtų palaikyti perdėtais ir padik­ timi traukė Bruto ir Kasijaus kariuomenės.
tuotais politinių sumetimų. Užuominų apie šio laikotarpio ne­
Jei Kleopatra ryžosi tokiam dideliam ginkluotam žygiui,
laimes Egipte išliko ir kai kurių antikinių autorių kūriniuose.
gal šitaip elgtis ją vertė rimtos priežastys. Taip ir buvo iš tikrųjų.
Pagaliau jas primena ir ant didelės granito plokštės išraižytas
Ji atsidūrė tokioje padėtyje, jog, nepaisant priešiškumo Okta-
užrašas graikų ir egiptiečių kalbomis. Ši plokštė buvo Tėbuose,
vianui, turėjo nuoširdžiai trokšti triumvirų pergalės. Kokia
o išraižyta dievo Amono Ra ir miesto vyresnybės įsakymu, kad
galėjo būti kitokia išeitis? Kasijų nuteikė prieš save atsisakiusi
amžiams skelbtų apie karabškojo valdininko Kalimacho nuo­
pagelbėti. Puikiai žinojo, jog jis rengė žygį į Egiptą, nuo kurio
pelnus. Kaip byloja inskripcija, jis išgelbėjo Tėbus nuo pražū­
jį atitraukė tik skubus Bruto iškvietimas į Aleksandriją, taip
ties; kai užklupo badas ir epidemija, atėmusi iš visų viltį išsi­
pat ateidavo žinių, kaip negailestingai nubaudė Kasijus tuos
gelbėti, Kalimachas paaukojo savo turtus. Jis išgelbėjo nuo
miestus ir tautas, kurie šiame konflikte buvo priešingoje pu­
mirties daug šeimų, taip pat pasirūpino, kad nenutrūktų ir ne­
sėje ar bent užėmė laukimo pozicijas. O juk jei laimėtų Ceza­
patirtų nuostolių dievų kultas '.
rio žudikai, Kleopatros kraštą ištiktų nepalyginamai žiauresni
Taip pat žinoma, jog Kleopatra tuomet padalijo Aleksandri­ smūgiai!
jos gyventojams grūdų. Šio dabjimo metu buvo apeiti tik žydai,
Brutas ir Kasijus, aišku, buvo puikiai informuoti apie bet
o tai, suprantama, sukėlė didelį jų apmaudą. Juk kaip tik jie
kokius karalienės veiksmus. Jie nuogąstavo, kad iš to nekiltų
pastaraisiais metais tiek daug pasitarnavo karališkajai šeimai!
didebų sunkumų. Todėl jie paskyrė šešiasdešimt laivų bei ge­
Žydas Antipatras pagelbėjo Gabinijui atvedant į Aleksandriją
riausią legioną ir dalį lankininkų. Šios pajėgos atvyko prie Tai-
Kleopatros tėvą, karalių Fleitininką, nes patraukė į jo pusę
narono, pietinio Peloponeso kyšulio. Ten laukė pasirodant
Peluzijaus žydų garnizoną. Tas pats Antipatras vėliau prisijun­
egiptiečių laivyno, norėdami sumušti jį anksčiau, kol nesusi­
gė prie Mitridato, kuris skubėjo su pagalba Cezariui; jis pirmas
jungė su triumvirais. Tačiau po kurio laiko sužinojo, kad egip­
įsiveržė ant Peluzijaus mūrų, o žygiuojant per Egiptą užmegz­
tiečiai išplaukė iš Aleksandrijos, bet dar prie Afrikos pakran­
davo ryšius su žydų kolonistais. Be to, ir pačioje Aleksandri­
čių prasidėjo grėsminga audra. Daug laivų nuskendo, o liku­
joje Cezaris ir Kleopatra galėjo išsilaikyti tik dėl to, kad kvartale
sieji grįžo į gimtąjį uostą. Karalienė labai susirgo.
apbnk rūmus gyveno jiems palankūs žydai.
Toliau laukti, aišku, nebuvo prasmės. Laivyną nuo Taina-
Tačiau Kleopatra veikė kaip politikė, visiškai neatsižvel­ rono nukreipė į kitą karinių veiksmų teatrą.
gianti į senų laikų reikalus ir dėkingumo skolas. Jai tebeegzis­
tavo tik einamojo momento reikalai. Grūdų karališkuose aruo-
125
124
 Taigi audra ir liga neleido Kleopatrai tapti triumvirų grum­
tynių su Cezario žudikais dalyve. Jos truko kelis mėnesius.
Lemiamas mūšis įvyko prie Filipų Makedonijoje, Egėjos jūros
pakrantėje. Kautynės įvyko po ilgo laukimo laikotarpio ir po
daugelio taktinių manevrų 42 metų spalio mėnesį. Iš tikrųjų
būta dviejų mūšių. Pirmasis, tiesą sakant, baigėsi be nugalėtojų,
bet kautynėse Kasijus, praradęs orientaciją įsitikinęs, jog jį iš­
tiko visiškas pralaimėjimas, nusižudė. Netrukus po to, spalio
23 dieną, įvyko antros kautynės. Jos baigėsi Bruto legionų su­
triuškinimu, o vadas sprukdamas nusižudė kardu.
Šitaip imperijos valdovais tapo triumvirai. Iškilo klausi­
mas: kaip jie žiūrės į karabenę, kuri nepajėgė — ar nepanoro —
suteikti konkrečios pagalbos kuriai nors kariaujančiai pusei?
41 METŲ PAVASARIS
41 metų kovo 15 dieną — lygiai po trejų metų nuo tragiškų
Kovo idų — Kleopatra priėmė sostinės gyventojų delegaciją.
Ją sudarė atstovai tų aleksandriečių, kurie už miesto ribų, įvai­
riose krašto apskrityse turėjo dirbamos žemės. Delegatai įtei­
kė karabenei tokio turinio skundą:
„Senos privilegijos atleidžia mus nuo visų prievolių, kurias
vykdo paprasti valstiečiai. Tuo tarpu dabar daugelio apskri­
čių viršininkai visiškai į tai neatsižvelgia, apkrauna ir slegia
mus įvairiomis duoklėmis pinigais ir natūra".
Ištyrus reikalą vos po mėnesio, balandžio 13 dieną, buvo
išleistas karališkasis dekretas. Jis buvo adresuotas patiems kai
kurių apskričių viršininkams ir turėjo nuorodą, kaip jį būtina
paskelbti visuomenės žiniai. Iki mūsų laikų išliko Herakleopo-
2
bo miesto dekreto plokštė. Ji gulėjo prie įėjimo į Fajumo oazę,
o jo dievas globėjas buvo Harsafas, visuomenės vaizduojamas
su avino galva. Štai užrašo pradžia:
„Karalienė Kleopatra, deivė, mylinti tėvą, ir karalius Pto­
lemėjas, kuris taip pat yra Cezaris, dievas, mylįs tėvą, die­
vas, mylįs motiną: sveikinimai Herakleopolio apskrities virši­
ninkui. Išleisk įsakymą, kad pridedamas dekretas, taip pat šis
karališkasis laiškas būtų išraižyti plokštėje ir graikiškai, ir šio
krašto kalba. Plokštė turi būti įrengta matomoje vietoje tiek
apskrities sostinėje, tiek didesnėse gyvenamose vietovėse. Tegu
viskas įvyksta, kaip čia įsakyta!"
Dekretas primena ir dar sykį nustato, jog Aleksandrijos
gyventojai, dirbantys žemę įvairiose apskrityse, visiems laikams
ir visiškai atleidžiami nuo bet kokių duoklių — išskyrus pagrin­
dinį mokestį, imamą į valstybės iždą.
126
Šitaip karabenė stengėsi palenkti savo pusėn Aleksandrijos
gyventojus, kurie vos prieš keletą metų su tokia neapykanta bu­
vo apgulę ją ir Cezarį rūmuose. Be galo būdinga, jog dekretas
pasirodė tuojau pat po kautynių prie Filipų, kai Kleopatra ir jos
valdiniai atsidūrė prieš didelę nežinomybę.
Tarp kitko, Kleopatros nerimas augo ne tiktai iš baimės
prieš triumvirus. Aleksandriją pasiekė žinios, jog atsiranda naujų
pretendentų į Egipto sostą. Kunigaikštytė Arsinoja, kurią Ce­
zaris 46 metais vedėsi savo triumfo eisenoje, dabar laikėsi Ar­
temidės šventykloje Efese. Tenykščiai žyniai priėmė ją labai
svetingai, kaip kadaise ir jos tėvą Ptolemėją Fleitininką. O juk
Aleksandrijos karo metu Arsinoja pabėgo iš rūmų ir kaip kara­
benė apsišaukėlė stojo tautiečių priešakyje! Kas galėtų atsitikti,
jei dabar ji pajėgtų nusigauti iki Egipto? Arba jei triumvirai
pripažintų jai diademą ir sostą!
Kitą rūpestį kebanti figūra atsirado finikiečių mieste Ara-
de. Vienas jaunas žmogus tenai skelbėsi esąs Egipto karabus
Ptolemėjas XIII, Kleopatros brolis ir vyras; tas pats, kuris, pa­
sak oficiabos versijos, 47 metų pavasarį nuskendo Nile, kai
Cezaris sumušė jo kariuomenę. Tačiau apsišaukėbs pasakojo išsi­
gelbėjus iš nelaimės, paskui gyvenęs pasislėpęs, kad jo neištik­
tų mirtis nuo Kleopatros ir romėnų rankų; tačiau dabar atėjo
laikas susigrąžinti savo tikrąjį vardą, karaliaus titulą ir tėvų
pabkimą!
Tokie reikalai nedavė Kleopatrai ramybės 41 metų pavasa­
rį. O į svarbiausią klausimą: kaip pasielgs triumvirai? — atsa­
kymo vis nebebuvo. Iš teisybės, buvo kalbama tik apie Anto­
nijų. Nes po kautynių prie Fibpų nugalėtojai išsiskyrė. Okta­
vianas grįžo į Italiją, nes reikėjo spręsti Italijos vidaus proble­
mas, o Antonijus turėjo įvesti naują tvarką Rytuose. Kleopatrai
toks reikalų pakrypimas buvo veikiau palankus. Antonijų ji ge­
rai pažinojo. Pirmą sykį jį matė tikriausiai 55 metais, kai ji buvo
keturiolikmetė mergaitė, o jis, jaunas Gabinijaus raitelių kari­
ninkas, įžengė į Aleksandriją, pasodino į sostą Ptolemėją Flei­
tininką. 46—44 metais labai dažnai susitikdavo su juo Romoje,
nes Antonijus buvo vienas iš artimiausių diktatoriaus bičiubų.
Karabenė žinojo jo gyvenimo būdą, pomėgius ir silpnybes. O
Oktaviano ji gal apskritai nebuvo mačiusi. Šis džiūsna, užsisklen­
dęs jaunuobs, tarp kitko, buvo paslaptis ne tik jai.
Antonijus ėjo per Mažąją Aziją kaip naujas dievo Dioniso
įsikūnijimas. Visur jį pasitikdavo nuolankiausiai garbindami,
tarsi dangaus gyventoją. O jis puotavo ir linksminosi. Malonin­
gai išaukštindavo miestus ir kraštus, kurie rėmė triumvirus, ir
baudė tuos, kurie buvo pernelyg labai klusnūs Brutui ir Kasi-
127
jui. Tačiau visų pirma stengėsi išspausti kuo daugiau pinigų.
Mažų valstybėlių valdovai ir kunigaikščiai, kurių tuose kraš­
tuose buvo gausu, kaip ir visų miestų pasiuntiniai, skubėjo pa­
gerbti jį ir apdovanoti. Dievo triumviro akivaizdoje nestojo
nė vienas pasiuntinys tik pačios galingiausios ir turtingiausios
Rytų karalystės — Egipto. Kleopatra elgėsi taip, tarytum apskri­
tai nieko ypatinga nebūtų įvykę! Tarytum kaip tik triumviras,
tvarkęs imperijos reikalus, privalėjo pirmas užmegzti ryšius
su kaimyniniu, draugišku kraštu.
Ir iš tikrųjų po kiek laiko, bet dar tų pačių 41 metų pavasa­
rį, pas karabenę atvyko paties Antonijaus pasiuntinys.
DELIJAUS MISIJA
Kvintas Delijus buvo galantiškas aristokratas ir labai apsuk­
rus politikas, nors daugelis jį laikė stačiai ciniku. Kad ir kaip
ten būtų, Antonijų, jo diplomatinius sugebėjimus ir žmonių pa­
žinimą teigiamai apibūdina tai, jog į Egipto rūmus nusiuntė
kaip tik šį žmogų. Nes misija, kurią jis patikėjo Delijui, buvo ne
iš lengvųjų ir maloniųjų. Kuris nors žmogus, ne toks taktiškas,
galėjo imtis tvarkyti reikalus pernelyg ryžtingai, atvirai, o to
Antonijus negeidė. Buvo svarbu kaip tik pakviesti Kleopatrą, kad
ji pati atvyktų pas triumvirą ir paaiškintų, kodėl ji paskutiniojo
karo metu elgėsi pasyviai. Tad karalienė, kuri taip neseniai
svajojo Cezario pašonėje būti viso pasaulio valdove, dabar pri­
valėjo duoti ataskaitą apie savo veiksmus jo karininkui! Žinoma,
Antonijui rūpėjo ne vien politinė šio reikalo pusė, bet taip pat
ir pats faktas, kad graži didžiojo krašto karabenė nuolankiai stos
prieš jo tribunolą ir gailiai maldaus atleidimo — visiškai taip
pat, kaip ir dešimtys Mažosios Azijos ir Sirijos kunigaikštėbų.
Kleopatra ko gero iškart suvokė Antonijaus siekimus. Ji
galėjo kokia nors dingstimi išvengti kelionės, o tuo atveju keb­
lioje padėtyje atsidurtų kaip tik kvietėjas. Nes arba jam pačiam
tektų keliauti į Aleksandriją, arba reikėtų palikti Egiptą jo pa­
ties likimui — bet abu šie sprendimai triumvirui butų ne itin
naudingi. Vis dėlto apsukrus Debjus sugebėjo įtikinti Kleopatrą,
jog ji privalanti vykti į susitikimą. Jis buvo paskirtas Tarse,
Kilikijoje, tame pačiame mieste, kurį prieš dvejus metus Kasijus
bemaž sulygino su žemėmis. Delijus taip pat davė naudingų
patarimų, kaip ji turėtų elgtis su jo įgaliotoju. Aišku, jis nepasakė
to tiesiai, bet vieno pokalbio metu vykusiai pacitavo Homero
eiles:
12S
„Ir pagaliau ji nusprendė širdy, kad būsią geriausia *
Pačiai ant Idos nulėkt, gražiai pasipuošus visai" 3 .
Šios eilės paimtos iš ,JUados" XIV giesmės, kuri vadinama
,J)zeuso apgavimas". Mat Trojos karo metu dievų ir žmonių
tėvas Dzeusas buvo palankus apsiaustajam miestui, o jo žmona
Hera visokiais būdais rėmė achajus. Tad kai vienų kautynių
metu trojėnai labai spaudė savo priešininkus, Hera sumanė tokią
klastą: ji nutarė nulėkti ant Idos kalno ir ten sužadinti savo vy­
rui palaimos geismą, o paskui užleisti jam saldų miegą; o ji tuo
tarpu galėtų paremti achajus. Tad ji pirmiausia išsimaudė ir
įsitrynė maloniai kvepiančia ambrozijos alyva, paskui apsi­
rengė stebuklinga suknele, įsisegė į ausis auksinius auskarus ir
apgaubė plaukus puikiu vuabu. Negana to, ji pasiskolino iš dei­
vės Afroditės margaspalvę juostą, kurioje slėpėsi įvairiausi ke­
rėjimai: jausmų, geismų, saldžių pokalbių, kurie ir patiems įžval­
giausiems atima protą.
Šitaip dabar turėjo pasielgti Kleopatra. Tačiau užuot sko­
linusi iš deivės jos stebuklingą juostą, ji pati tapo Afrodite.
O kaipgi atrodė tasai dievaitis, pas kurį ji skubėjo?
ANTONIJAUS ROMANAI IR SANTUOKOS
Savo veikale „Antonijaus gyvenimas" Plutarchas triumvirą
apibūdina šitaip:
„Jis buvo kilnios išvaizdos, išsiauginęs gražią barzdą, pla­
taus veido; truputį lenkta nosis teikė jam vyriškumo ir darė pa­
našiu į Heraklį, kaip jį piešia ir vaizduoja skulptoriai. Tarp
kitko, senas padavimas byloja, jog Antonijų giminė kaip tik
kildinama iš Heraklio, o tiksliau — iš jo sūnaus Antono. Pats An­
tonijus, regis, troško savo išvaizda ir apranga stiprinti šios legen­
dos įtikimumą. Nes visuomet, kai rengėsi pasirodyti žmonėms,
susijuosdavo strėnas chitonu, prisisegdavo didžiulį kardą, per­
simesdavo nuo krūtinės ant pečių apsiaustą. Stačiai stebėtina,
bet kareivių masių žavėjimąsi ir simpatijas jam pelnydavo kaip
tik tokie bruožai, kurie apskritai atrodo prasčiokiški, pvz., jis
mėgdavo girtis ir laisvai juokauti, prisėsdavo prie puotaujan­
čių, mielai valgydavo stačiomis prie kareiviško stalo. Jo įsimy­
lėjimai turėjo tam tikro žavesio ir net pelnydavo daugebo
žmonių palankumą. Nes jis dažnai pagelbėdavo kitiems jų šir­
dies reikaluose, o pats su dideliu malonumu klausydavosi,
kaip šaipomasi iš jo nuotykių. Karjeros pradžioje daug pelnė
savo dosnumu, o ir vėbau, kai iškilo labai aukštai, dosnumas
* Homeras. Iliada.— Vertė A. Dambrauskas.— Vilnius, 1981.
9.—1219 129
nuolat teikė jam svorio, nors šiaip jis turėjo daug ydų ir
trūkumų" .
4 Cezaris dar buvo Ispanijoje ir tvarkė reikalus, pergalingai
Kleopatrą, kuri ruošėsi susitikimui su Antonijumi, supranta­
ma, ypač domino jo meilės istorijos. Kai kurios tikriausiai jai
buvo žinomos dar iš Romos, nes jos buvo tokios garsios, kad
veikiau būtų sunku apie jas negirdėti. Pavyzdžiui, išsišokimas,
kai jis kadaise važinėjosi po Romą liūtais pakinkytu vežimai­
čiu su savo meiluže vardu Citera. Ir Delijus, žinojęs apie visas
tuometinės Romos aukštuomenės paskalas, intrigas ir skandalus,
galėjo priminti karabenei ir atskleisti savo įgabotojo visuomenei
mažiau pagarsėjusius darbelius. Vien tik Antonijaus santuokų
istorija teikė kalboms daug bnksmos medžiagos.
Antonijus pirmąsyk vedė tokią Fadiją, atleistinio dukrą,
taigi kilusią iš žemų visuomenės sluoksnių. Iš anksto gabma
buvo numatyti, jog jei jis, aristokratas, ryžosi tokioms vedyboms,
tai tik dėl pinigų. Ir iš tikro buvo žinoma — apie tai jau buvo
sakyta — jog Antonijaus tėvas savo vaikams nepaliko jokių
turtų. Šeimyninis gyvenimas su Fadija truko neilgai, bet priešai
net ir praėjus daugeliui metų po skyrybų ilgai prikaišiojo Anto­
nijui dėl šios netikusios santuokos.
Paskui Antonijus vedė savo pusseserę Antoniją. Šios antros
santuokos epilogas buvo skandalingas, nes pats Antonijus vie­
šai, viso senato, kuriame buvo ir jo uošvis, akivaizdoje pareiš­
kė:
— Mano žmona sulaužė ištikimybę su Dolabelą.
Tai buvo tas pats Dolabelą, kuris vėliau žuvo Laodikėjoje.
Suprantama, tarp abiejų pobtikų santaikos nebeliko. Tačiau
nei tuomet, nei vėliau niekam nepavyko išsiaiškinti, ar konflik­
to priežastis buvo Antonijos suvibojimas, ar, atvirkščiai, Anto­
nijus išgalvojo tatai, kad pateisintų savo akivaizdų priešiškumą
Dolabelai.
Su antrąja žmona jis išsituokė 46 ar 45 metais. Kad ir
kaip ten būtų, bet 45 metais Antonijus jau gyveno su trečia
žmona. Ji buvo vardu Fulvija ir prieš tai buvo dukart ištekėjusi.
Abudu Fulvijos vyrai mirė staigia mirtimi. Pirmasis, garsus tri­
būnas Klodijus, nesutaikomas Cicerono priešas, žuvo gatvės
muštynėse. Liko našlaičiais du vaikai. Antrasis vyras, Kurionas,
Cezario bičiubs ir šabninkas, žuvo kautynėse su diktatoriaus
priešais dar 49 metais. Fulvija buvo labai turtinga moteris,
tad gabma būtų spėti, kad ir šį sykį Antonijui visų pirma rūpė­
jo pinigai. Tačiau viena juokinga istorija, kuri atsitiko dar
45 metais, pirmais jųdviejų santuokos mėnesiais, rodo, kad
juos siejo tam tikri jausmai. Tai visiškai tikra istorija. Romoje
ji buvo labai garsi ir žinoma taip pat Cicerono dėka.
130
baigęs kampaniją prieš Pompėjaus sūnus. Antonijus šiame žygyje
nedalyvavo. Jis liko Romoje ir ketino siekti sau konsulo parei­
gų kitiems, 44 metams. Todėl jis, norėdamas pelnyti sau Prieš-
alpių Galijos gyventojų balsus, išvyko iš sostinės. Bet grįžo iš
šios kelionės anksčiau negu ketino. Sustojo popiet prie Romos,
užeigoje prie Raudonųjų Uolų. Ten slapstėsi ir gėrė iki vakaro.
Paskui lengvu vežimaičiu nukūrė į miestą. Įėjo į namus apsi­
muturiavęs galvą. Durininkas paklausė:
— Kas tu esi?
Jis atsakė:
— Žygūnas su Antonijaus laišku poniai.
Jį tuoj pat nuvedė pas Fulvija. Tas įteikia jai laišką, ši pra­
deda skaityti ir ūmiai pravirksta. Nes, kaip vėliau paaiškėjo,
laiškas buvo labai meilus ir jaudinantis. Jau nuo pat pirmų žo­
džių Antonijus prisiekinėjo nuo šiol neturėsiąs nieko bendra
su savo meiluže, aktore: „Pamečiau aną susižavėjimą, visus
jausmus skiriu tau!"
Fulvija verkė vis graudžiau, o Antonijus, žmogus mielašir-
dingas, negalėjo ilgiau susitvardyti. Jis atsidengė veidą ir puolė
jai į glėbį .
5
Tačiau ši juokinga gudrybė turėjo rimtų politinių pasek­
mių. Tarnai, kaip visuomet, slapta žiūrėjo ir klausėsi. Kaipmat
po miestą paskbdo žinios, kad ponas grįžo į miestą slapta, persi­
rengęs, su labai svarbiu laišku, o ponia graudžiai verkė. Romo­
je kilo panika. Buvo įtariama, jog gauta kokių nors slaptų žinių
ir įsakymų iš Cezario. Labiausiai buvo baiminamasi, jog dik­
tatorius, nugalėjęs Pompėjaus sūnus, nueis Sulos pėdomis ir
griebsis proskripcijų, t. y. atims teises iš visų savo priešų ir kon­
fiskuos jų turtus. Kaip pats prisipažįsta, didelės baimės akimir­
kas tuomet išgyveno net Ciceronas. Todėl vėliau jis su neslepia­
mu įniršiu primindavo Antonijui šį meilės pokštą. Reikalas
atrodė toks rimtas, kad jam aptarti net buvo sukviestas specialus
liaudies susirinkimas. Ten tribūnas paklausė Antonijaus, dėl
kokių priežasčių jis grįžo į miestą tokiu neįprastu būdu. Jis at­
sakė:
— Dėl asmeninių priežasčių.
Šie žodžiai sukėlė daug juoko ir nešvankių sąmojų.
Fulvija, be abejo, buvo labai stipri asmenybė. Ji buvo kal­
tinama pernelyg didelėmis ambicijomis, valdžios troškimu ir
gobšumu. Visur buvo teigiama, jog ji neigiamai veikianti vy­
rą. Tačiau visi šie bruožai išryškėjo — jei tikėsime šaltiniais —
tik po Cezario mirties, kai tik Antonijus iškilo į vieną iš aukš­
čiausių valstybėje pareigų, o jo žmona ko gero puoselėjo tokias

dideles viltis kaip ir neseniai Kleopatra.
Fulvija nelydėjo savo vyro kelionėje į Rytus. Ji liko Ro­
moje prižiūrėti vaikų — su Antonijumi jų turėjo jau du — ir
saugoti politinių bei turtinių triumviro reikalų. O, jei ji bent
galėtų nujausti, jog tolimame Tarse jis sutiks Afroditę!
TARSAS
Kleopatra atplaukė į Taršą laivu, kurio priekis žėrėjo auk­
su, o burės švietė purpuru. Sidabruoti irklai ritmingai kapojo
vandenį pagal dūdetių ir kitarų muzikos taktą. Pati karabenė,
pasidabinusi it deivė Afroditė, rymojo auksinėje altanoje. Abipus
jos stovėjo berniukai su didžiulių, spalvingų vėduoklių pliu­
mažais; jie atrodė taip, kaip buvo įprasta vaizduoti meilės deivės
palydos erosus. Denyje šoko gražios merginos, perrengtos jūros
deivėmis nereidėmis ir Afroditės tarnaitėmis charitėmis.
Kai po miestą pasklido žinia, kad laivas plaukia prieš upės
srovę — nes Tarsas yra netoli upės žiočių į jūrą — neapžvel­
giama minia išskubėjo pakrančių link. Ištuštėjo net turgus, nors
ten ant pakylos kaip tik sėdėjo Antonijus, sveikinamas ir gar­
binamas lyg dievas. Tarsiečiai iš tikrųjų turėjo už ką rodyti
jam dėkingumą, nes triumviras didžiadvasiškai atsilygino jiems
už paramą Kasijui. Jis įsakė išvaduoti visus 43 metais parduo­
tus nelaisvėn tarsiečius, be to, suteikė miestui visišką autono­
miją ir atleido jį nuo bet kokių duoklių.
Kleopatros sumanymas buvo puikus ne tik todėl, kad galė­
jo patikti Antonijui, kuris pats neseniai įvažiavo į Efesą kaip
Naujasis Dionisas. Svarbiausia buvo tai, jog karalienės atvyki­
mas pas triumvirą buvo pateiktas visiškai kitoje plokštumoje
negu buvo numatyta: dabar tai buvo ne rimtas politikų susiti­
kimas, bet puikus žaidimas apie dievus. Didžiojo Rytų kraš­
to valdovė ir Rytų nugalėtojas iškilo virš mirtingųjų minios,
kad tarp spindulių ir džiaugsmo suruoštų savo olimpines ves­
tuves.
Kleopatra atkakliai siekė kuo ilgiau išlaikyti stulbinantį
įspūdį, kurį turėjo sukelti iš jūros bangų išnirusios Afroditės
triumfas. Šių įvykių amžininkas istorikas rašo:
„Kai ji surengė Antonijui pokylį, visi indai ant stalų buvo
auksiniai, išdabinti brangakmeniais, atlikti labai meniškai. Sie­
nos buvo išklotos kilimais, austais purpuro ir aukso siūlais.
Ji liepė pakloti dvybka puotos guolių ir pakvietė Antonijų su
jo bičiuliais, kuriuos jis pats išsirinko. Triumviras, išvydęs tuos
turtus, stovėjo lyg stabo ištiktas. O karalienė nusišypsojo ir tarė:
132
— Dovanoju tau viską, kas čia yra!
Kitą dieną vėl pasikvietė jį drauge su bičiubais ir karinin­
kais. O priėmimas buvo toks prabangus, jos vakarykštės dovanos
atrodė visai kukbai. Ir ji vėl viską dovanojo savo svečiui. Taip
pat prašė karininkų, kad kiekvienas pasiimtų sau puotos lovą ir
gražiausius indus, kurie stovėjo ant jo stalo. O kai skirstėsi,
šalia kiekvieno žymesnio romėno atsirado nešikai su lektikomis.
Kiti Antonijaus bičiubai gavo dovanų žirgus su sidabro pakink­
tais, o prieš kiekvieną svečią iki jo namų ėjo etiopietis berniukas,
pašviesdamas jam kelią deglu. Ketvirtą puotos dieną karalienė
atgabeno rožių už visą talentą. Puotos salės grindis nuklojo uo-
lekčio storio žiedlapių sluoksnis, kurio viršuje buvo ištemptas
6
tinklas .
MEILĖ IR POLITIKA
Triumviras, kuris iš tikrųjų buvo gana primityvaus būdo,
lengvai pasiduodavo turtų spindesiui ir gražios moters kerams.
Be abejo, jam imponavo, kad dabar bičiubaujasi su karaliene,
kuri buvo didžiojo Cezario meilužė ir turėjo tapti jo žmona.
Podraug galėo teisintis savo akyse, jog ryšys su Kleopatra jo
padėtyje turi didelę politinę reikšmę: turtingo krašto valdovės
bičiulystė ir pagalba jam netgi be kovos, be jokių pastangų teikė
milžiniškų finansinių ir materialinių ištekbų. Jų jam labai rei­
kėjo, nes ilgus metus užsitęsę pilietiniai karai imperijos iždą
ir ūkį bemaž privedė iki žlugimo, o legionai reikalavo pinigų,
aprūpinimo, žemių. Todėl Antonijus žiūrėjo į Oktavianą galbūt
su tam tikro pranašumo jausmu; adoptuotam Cezario sūnui po
Filipų teko grįžti į nusiaubtą Itabją ir ten galynėtis su senato
nepakantumu, gyventojų priešiškumu, kareivių savivale. Okta-
vianas buvo priverstas duoti žemių atleistiems iš tarnybos legio­
nieriams, išstumdamas jų ligšiolinius savininkus, o tai galėjo
sukelti ginkluotą sukibmą. Jei taip viskas susiklostytų, Antoni­
jus tikrai nesisielotų, nes juk jis nebuvo Oktaviano bičiubs. Jo
sunkumai ir rūpesčiai buvo jam naudingi. Kieta priespaudos
politika Rytuose jis jau surinko gana daug pinigų, o bičiulystė
su Kleopatra pranašavo ko šviesiausių vilčių.
Lengva numatyti, jog šioje situacijoje triumviras visiškai
supratingai priėmė Kleopatros aiškinimus apie jos pozicijas,
kurias ji užėmė paskutiniojo karo metu.
— Visiems gerai žinoma, jog Dolabelai, kuris buvo jūsų
pusėje, išsiunčiau iš Egipto keturis legionus. Aš nekalta, kad
pakeliui juos užgrobė Kasijus. Norėjau dar nusiųsti pastiprini­
mą į Laodikėją. Uostuose jau stovėjo laivai su kariuomene ir
reikmenimis. Deja, priešingi vėjai neleido išplaukti, o paskui
133
 jau buvo vėlu. Laodikėją pasidavė. Taip pat žinoma, kad Kasi­
jus reikalavo iš manęs pagalbos. Bet aš nedaviau jam nei karei­
vių, nei laivų. Negavo iš Egipto nė grūdelio! Paskui, kai jusų
kariuomenė ėjo į Rytus prieš Kasijų ir Brutą, pati buvau pasi­
ruošusi didelio laivyno priešakyje skubėti pas jus. Laivai jau
išplaukė. Bet baisinga audra sunaikino juos ir išblaškė, o aš
sunkiai susirgau. Teko grįžti į Aleksandriją.
Šis paaiškinimas buvo priimtas ir pripažintas kaip pakan­
kamas pateisinimas. Savo ruožtu Antonijus, norėdamas duoti
karalienei pasitikėjimo įrodymų, noriai įvykdė jos smulkius pa­
geidavimus.
Įsakė užmušti Kleopatros seserį, kunigaikštytę Arsinoja.
Jinai buvo Efese, Artemidės šventykloje. Ši senovinė ir didžiai
garbinama šventykla nuo neatmenamų laikų turėjo neliečia­
mybės privilegiją. Dabar triumviro žmonės sutrypė ją be jokių
skrupulų. Netgi supažindino savo poną su šventyklos žyniu, nes
jis drįso priimti Arsinoja. Senį išgelbėjo tik tai, jog Efeso gy­
ventojai, prašydami užtarimo, labai apdairiai kreipėsi į Kleopat­
rą. Ši, aišku, nepraleido progos pademonstruoti savo malonin­
gumą.
Arado piliečiams teko išduoti tariamą Kleopatros brolį,
apsišaukėlį Ptolemėją XIII. Iš Tyro buvo pristatytas buvęs Kip­
ro vietininkas, drįsęs be karalienės įsakymo teikti paramą Ka-
sijui. Gabma numatyti, jog nugalėjus Kasijui Kleopatra tikin­
tų jį savo geranoriškumu, pasiremdama kaip tik tuo faktu, jog
Kipro laivynas jos vaba skubėjo jam į pagalbą.
Sutvarkius visus šiuos politinius reikalus atėjo metas skir­
tis. Iš Taršo Kleopatra grįžo į Aleksandriją, o Antonijus nu­
vyko į Sirijos miestus. Šioje provincijoje padėtis buvo grėsmin­
ga. Gyventojai dairėsi į kaimynus kitapus Eufrato, į partus. Per
tą laiką, kai žuvo Cezaris, daugelyje Sirijos miestų įsitvirtino
kunigaikščiai ir tironai, remiami partų. Dabar Antonijus iš­
stūmė visus, turėjusius ryšių su ana galinga Rytų valstybe, o iš
miestų paėmė didelę duoklę. Tačiau žygis į Palmyros oazę ro­
mėnams nepasisekė, nes jos gyventojai laiku pasitraukė.
ALEKSANDRIJA IR PERUZIJA
Apie tai, kaip Egipto karabenė priiminėjo savo svečią Alek­
sandrijoje, tuomet ir vėbau buvo pasakojama su pasipiktinimu,
pašaipomis, nuostaba. Nes buvo apie ką kalbėti. Priėmimai
Tarse nublanko palyginti juos su prabanga, kuria Kleopatra
apgaubė Antonijų savo sostinėje. Tatai buvo nesibaigiančios
puotos, pasilinksminimai, medžioklės; per pertraukas vyko jumo­
ristiniai disputai su filosofais arba gimnaziono salėse — im­
tynės ir fechtavimas. Na, o kai aukštajai porai nusibosdavo rū­
mų malonumai, kur naktipuodžiai buvo gryno aukso, o perlai
juoko dėlei gal buvo ištirpinami vyne, persirengę tarnų drabu­
žiais abudu išeidavo į miesto gatves pasižiūrėti į prastuome­
nės gyvenimą ir pramogas. Tarp kitko, Antonijus čia išvis nusi­
metė sunkią, judesius varžančią romėnų togą ir rodėsi vien
lengvais graikų apdarais.-
Šitaip tarp svaigulio ir žavesio plaukė 40 metų žiemos ir
ankstyvo pavasario mėnesiai. Daugelis smerkė triumviro neveik­
lumą. Nes tuo tarpu Itabjoje įsibepsnojo naujas pilietinis karas;
jo sukėlėjai ir vadovai buvo artimiausi Antonijaus žmonės:
žmona Fulvija ir brolis Liucijus. Jie stojo priešakyje Italijos
gyventojų, kuriuos pabetė Oktaviano atliekami nusavinimai. Ta-
č i a U ' sukihmas neįgavo tokio masto, kokio laukta, todėl Okta-
vianui pavyko uždaryti savo priešininkus Peruzijos mieste, kur
netrukus pradėjo siautėti badas.
Visur buvo skelbiama, jog Fulvija sukėlė Itabjoje karinę
suirutę, nes ją sukrėtė žinios apie vyro romaną su Kleopatra.
Neva ji maniusi, jog grėsminga padėtis tėvynėje privers jį iš­
trūkti iš_Egipto deivės glėbio. Tačiau Fulvijos sumetimai tik­
riausiai buvo gilesni, visų pirma politiniai. Ambicinga mote­
ris troško, kad Oktavianas žlugtų; paskui paaukotų imperijos
valdžią savo vyrui ir taptų pirmąja Romos ponia. Kai ji ėmėsi
įgyvendinti savo planus ir kurstyti Itabjos gyventojus, niekas
nė nežinojo, kaip smarkiai Antonijus įstrigo Aleksandrijos pink­
lėse.
Kai įsiliepsnojo mūšiai ir buvo apgulta Peruzija, abiejų
pusių, Fulvijos ir Oktaviano, pasiuntiniai be paliovos atvykdavo
į Egiptą, beviltiškai šaukdami Antonijų tučtuojau grįžti. Bet
jis neatsakinėjo į maldavimus ir grasinimus; tam tikru pasitei­
sinimu jam buvo žiemos metas, nes tik desperatai leisdavosi į ju­
ros kebones. Gal atitiko Antonijaus mintis ir tai, jog maištas
Itabjoje užsitęsė taip ilgai ir įgavo tokį aštrų pobūdį. Tikriausiai
ketino atvykti atitinkamu momentu, kad nutrauktų kraujo pra-
bejimą. Taip parodytų Italijos ir visos imperijos žmonėms, kad
tik jis esąs jų išganytojas ir tikras valdovas.
Tačiau Antonijus nepakankamai įvertino jaunučio džiūs­
nos, savo kolegos ir priešininko viename asmenyje, Oktaviano
ryžtą ir energiją. 40 metų vasario mėnesį jis privertė išbadėju­
sią Peruziją kapitubuoti, griežtai nubaudė jos gyventojus, o
Fulvija drauge su vaikais paleido į laisvę. Ji išvyko į Graikiją.
Žmonos laišką, kuriuo ji pranešė, kaip pakrypo reikalai,
135
 /
Antonijus gavo jau ne Aleksandrijoje, bet Finikijos mieste Ty­
re. Jis nuvyko ten, kai atėjo žinios, jog didžiuliai partų būriai
persikėlė per Eufratą ir greitai veržiasi į imperijos rytų provin­
cijos gilumą. Vienas partų korpusas žygiavo į Mažąją Aziją,
antras užėmė Siriją, o trečias pasuko Finikijos ir Palestinos link.
Tyras neatvėrė partams vartų. Išsidėstęs beveik saloje, jis
galėjo ištisus mėnesius apsiginti nuo antpuolių. Tačiau negalė­
jo būti nė kalbų apie pasipriešinimo organizavimą kituose fron­
tuose. Antonijus neturėjo pakankamai kariuomenės, o vietiniai
gyventojai, romėnų plėšimų nukamuoti, veikiau rėmė grobikus;
jie vylėsi — žinoma, naiviai, jog nauji ponai bus saikingesni.
Tokioje situacijoje Antonijui neliko nieko kita, kaip tik
skubiai grįžti į Italiją, kuri buvo pagrindinė kareivių šaukimo
bazė; jis taip pat troško bkviduoti Peruzijos karo padarinius
ir susitaikyti su Oktavianu. Pirmiausia pasuko į Graikiją. Su
žmona susitiko Atėnuose. Fulvija po tokių dramatiškų įvykių
buvo palūžusi ir išsekusi. Vyras pasižiūrėjo į ją su jam būdingu
brutalumu: drįso pradėti karą ir, kas blogiausia — pralošė!
Netrukus po to Fulvija mirė Sikione. Tuo tarpu Antonijus
jau buvo prie Italijos krantų. Norėjo įplaukti į Brundizijaus
uostą, bet įėjimus į jį rado užtvertus Oktaviano kariuomenės.
Abiem triumvirams prasidėjo ilgas diplomatinių manevrų
metas.
KETVERI IŠSISKYRIMO METAI
Kai Antonijus išvyko iš Aleksandrijos, Kleopatra buvo nėš­
čia. Keliais mėnesiais vėliau, bet dar 40 metais, ji pagimdė dvy­
nukus, berniuką ir mergaitę.
O tuo tarpu dvynukų tėvas tarsi nė neprisiminė savo Egip­
to romano. Jam rūpėjo vien didžiosios politikos reikalai. 40-ųjų
rugsėjo mėnesį netoli Brundizijaus susitaikė su Oktavianu. Jie
pasidabjo imperiją į įtakos sferas. Provincijas į rytus nuo Sko-
derio miesto Ilyrijoje (šiandieninis Škoderis Albanijoje) gavo
Antonijus, o į vakarus — Oktavianas; Afrika liko Lepidui, nors
jo įtaka tolydžio mažėjo. Itabja turėjo būti bendra jų trijų val­
da, nes čia buvo sostinė ir iš čia į legionus buvo imama daugiau­
sia rekrutų. Toks ginčo sprendimas iš dalies atitiko Kleopatros
lūkesčius, nors ji, be abejo, kur kas maloniau išgirstų žinią apie
visišką savo mybmojo pergalę prieš Oktavianą. Tačiau buvo
svarbu, kad imperijos padalijimas ir toliau siejo Antonijų su
Rytų, taigi ir Egipto, reikalais. Bet tuo pat metu iš Itabjos atėjo
žinia, kuri turėjo labai prislėgti karalienę, Antonijaus vaikų mo-
136
tiną: Brundizijaus susitarimui įtvirtinti buvo nutarta, jog ką tik
tapęs našliu Antonijus ves Oktaviją, savo bendravaldžio draugo
seserį. Vestuvės įvyko Romoje 40-ųjų rudenį.
Oktavija buvo beveik Kleopatros vienmetė, vyresnė vos me­
tais, trisdešimt trejų metų. Kaip aprašymai, taip ir išbkę vaiz­
dai rodo ją labai gražią, simpatišką, taisyklingų veido bruožų.
Taip pat žinoma, jog buvo kukb ir tyli, pasiaukojusi vien namams
ir šeimai, visiems maloni ir geranoriška. Ją gabma laikyti ro­
mėnų moters idealo įsikūnijimu, kurį trumpai apibūdina įpras­
tas užrašas ant matronų antkapių: „Pia pudens pudica — la-
nam fecit", arba: „Pamaldi, kukb, drovi — vilnas verpė". Iš
tiesų vargu ar paprasčiau ir iškalbingiau įmanoma pagirti namų
šeimininkę.
Pirmas Oktavijos vyras buvo neseniai miręs. Ji bko su dviem
vaikais. Nors apie santuoką su Antonijumi sprendė ne ji, o bro-
bs, naująjį vyrą ji apdovanojo kuo nuoširdžiausiais jausmais.
Ir Antonijus, rodos, iš pradžių buvo jos sužavėtas. Gal kaip
tik todėl, jog daugeliu atžvilgių ji buvo aistringos, prabangą
ir išmoningas pramogas mėgusios, gundančios ir išdavikiškos
Kleopatros priešingybė?
Iš pradžių karalienė galėjo puoselėti viltis, jog santuoka
su Oktavija, sudaryta akivaizdžiais politiniais sumetimais ir
tarsi iš prievartos, taps fikcija, vos tik Antonijus grįš į Rytus.
Ko gero spėjo, jog Oktavija bks Romoje, o ji susigrąžins
savo dviejų vaikų tėvą. Bet grįžimo laikas keistai tolo. Antonijus
išbuvo Italijoje visus 40-uosius metus ir didesniąją 39-ųjų dalį.
Šitaip elgtis jį vertė tiek padėtis sostinėje, kurios gyventojai
apskritai nerodė entuziazmo triumvirų valdžia, tiek būtinumas
kaupti jėgas susidorojimui su partais; tuo tarpu Sirijoje su jais
kariavo vienas jo legatas.
Iš Romos Antonijus išvyko tik 39 metų rudenį, tačiau ne
vienas, o su Oktavija; kebonės tikslas buvo Atėnai. Apie jų vieš­
nagę šiame mieste rašo vienas iš senovės istorikų:
„Pasitiko visai žiemai Atėnuose drauge su Oktavija, pana­
šiai kaip anksčiau Aleksandrijoje su Kleopatra. Jis tik peržiūrė­
davo iš kariuomenės ateinančius laiškus, o imperatoriaus apda­
rus vėl pakeitė paprasto žmogaus drabužiai: jis dėvėjo keturkam­
pį graikišką apsiaustą ir atikų apavą; jo durys buvo visiems at­
viros. Toks pat paprastas būdavo ir išėjęs iš namų. Nes be val­
džios ženklų dviejų bičiučių draugijoje ir tik su dviem tarnais
eidavo klausytis profesorių dėstymo ar paskaitų. Jo stalas buvo
graikiškas, taip pat su graikais lavino kūną ir drauge su Oktavija
mielai dalyvaudavo liaudies šventėse. Nes jis, visuomet linkęs
į santykius su moterimis, smarkiai ją įsimylėjo.
137
 Baigėsi žiema, ir jis tapo tarsi kitu žmogumi. Vėl pakeitė
aprangą, o kartu su drabužiais — ir gyvenseną. Staiga prie du­
rų pradėjo buriuotis ir bktoriai su ženklais, ir karininkai, ir
asmens sargybos kareiviai. Visur tvyrojo baimė ir nerimas.
Priiminėjo pasiuntinius, kurie, taikydamiesi prie jo įnorių, ligi
tol kantriai laukė. Nagrinėjo bylas. \ jūrą buvo nuleidžiami
7
laivai, vyko kiti pasirengimai k a r u i .
38 metų pavasarį Antonijus jau buvo Sirijoje. Bet tuo metu
jo karvedys Ventidijus jau buvo išvijęs partų kariuomenę už
Eufrato. Triumviras užėmė vieną miestą, o tikrąjį nugalėtoją
išsiuntė į Itabją; šia gudrybe troško pasisavinti visą pergalės
prieš užpuolikus šlovę.
Žiemą jis vėl praleido Atėnuose, o paskui grįžo į Italiją.
Tarp jo ir Oktaviano kilo tam tikras konfliktas, kuris 37 me­
tais, Oktavijai įsikišus, buvo numaldytas. Antonijus atidavė
savo svainiui per šimtą laivų, o mainais gavo pažadą, kad ka­
rui prieš partus gausiąs keturis legionus. Nes dabar Antonijus
svajojo užkariauti didelę Rytų monarchiją; jis troško įgyven­
dinti Cezario ketinimą ir nunešti romėnų erelius net iki Indijos.
37 metų rudenį Antonijus išvyko iš Italijos — kad daugiau
čia jau nebegrįžtų. Oktavija lydėjo vyrą, bet tik iki Korkiro
salos. Antonijus išsiuntė ją namo, tikriausiai norėdamas apsau­
goti žmoną nuo tobmo žygio sunkumų ir pavojų. Tarp kitko,
ji buvo nėščia; netrukus turėjo gimti dukra, beje, jau antroji.
Baigėsi ketveri metai, kai Antonijus išsiskyrė su Kleopatra.
Visą šį laiką jie tikriausiai susirašinėjo laiškais, bet net ir senovės
istorikams nebuvo žinomos bent šios korespondencijos nuotru­
pos. Tačiau buvo žinoma, jog šaba Antonijaus nuolat buvo
egiptietis astrologas, priskirtas jam karabenės. Jis sudarinėjo
horoskopus ir teikė patarimus. Teigiama, kad bet kuria proga
kalbėjęs savo ponui:
— Tau skirtas puikus ir didis likimas, tačiau ant jo meta
šešėlį Oktaviano likimas. Laikykis kuo tobau nuo to jauno žmo­
gaus. Nes tave globojanti dvasia baiminasi Oktaviano dvasios.
Kai ji yra viena, džiaugiasi ir auga, o kai yra šaba tos, iškart
tarytum suglemba ir silpsta.
SAULĖ IR MĖNULIS
Po ketverių išsiskyrimo metų Antonijus susitiko su Kleopat­
ra ne Egipte, o Sirijoje. Tuo būdu triumviras tarėsi nenusižen­
gęs padorumui Romos ir savo žmonos atžvilgiu. Tad galėtų
teisintis šitaip:
138
— Politiniais sumetimais, pirmiausia — dėl rengiamo prieš
partus žygio buvau priverstas pasikalbėti su turtingiausios Rytų
valstybės valdove. Bet tatai įvyko imperijos žemėse, o karalie­
nė tiesiog buvo sąjungininkė, pakviesta atvykti pas romėnų
valdininką. '
Galima spėlioti, jog triumviras, siųsdamas savo pasiuntinį
į Aleksandriją, iš tikro ketino viską tvarkyti grynai politiškai.
Gal kaip tik tokias instrukcijas gavo Fontėjus Kapitonas, artimas
Antonijaus bičiubs, nors ir gerokai rimtesnis už Kvintą Debjų
žmogus. Jo užduotis buvo ne iš lengvųjų, nes karabenė turėtų
visas teises pareikšti, kad už savo valstybės ribų niekur neva­
žiuosianti. Tikriausiai arba Kapitonas sutvarkė reikalą labai
sumaniai, arba pati Kleopatra nutarė viską pakreipti visiškai
kitaip negu planavo Antonijus. Ji norėjo pamėginti, ar pavyks
pakartoti Sirijoje tai, kas prieš ketvertą metų taip puikiai pavyko
Tarse: apipainioti romėną.
Bet dabar karabenė nesiėmė Afroditės vaidmens. Nebuvo
maskarado, prabangos, pramogų. Kleopatra tiesiog pasiėmė su
savimi dvynukus, tuomet jau trejų metų Antonijaus vaikus.
Esama senovinių pasakojimų apie susitikimą Tarse 41 me­
tais, bet nėra jokio aprašymo apie tai, kas įvyko Sirijoje. Kaip
jiedu pasisveikino, kokie buvo jų žodžiai ir pokalbiai, abiejų
šabų paaiškinimai? Bet žinoma tai, kas svarbiausia.
Antonijus pakėlė aukštyn vaikus, o tai pagal romėnų su­
pratimą ir papročius reiškė, jog oficiabai pripažino juos savais.
Tikriausiai tik tada dvyniai gavo naujus vardus ir pravardes.
Berniukas dabar buvo vadinamas Aleksandru Helijum, arba
Saule, o mergaitė — Kleopatra Selene, arba Mėnubu. Savaime
suprantama, šie vardai turėjo savo simbolinę prasmę ir net po­
litinę išraišką. Dera atminti, kad triumviras rengė žygį į Rytus,
prieš Irano tautą, kaip ir prieš tris amžius Aleksandras Didysis.
Tad berniuko vardas buvo sąmoningai siejamas su šlovingąja
praeitimi, o podraug ir neabejotinu pranašavimu, kad visa tai
pasikartos dar sykį: Iranas bus sutriuškintas. Bet buvo taip pat
ir kitas pravardžių aspektas: tarp daugelio partų karabaus titu­
lų taip pat buvo ir išdidūs vardai „Saulės ir Mėnulio brobs".
Dabar juos perėmė Antonijaus šeima, taigi ji šitaip skelbė apie
savo pretenzijas valdyti partus. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir
į svarbų vaidmenį, kurį Saulė ir Mėnulis vaidino egiptiečių ir
graikų tikėjimuose ir mituose. Kleopatra-Izidė ir jos vyras Anto-
nijus-Dionisas kaip dievybės galėjo būti tik dievybių tėvai!
Bet jei jau Antonijus pripažino vaikus savais, jis taip pat
privalėjo padaryti, kad jų motina taptų jo žmona. Aišku, jis
tai padarė, nors nevisiškai aišku, ar tai atsitiko jau Sirijoje 37
139
metų rudenį, ar tik vėlesniais metais. Bet santuoka su Kleopatra
dar nereiškė, kad Antonijus privalėjo skirtis su Oktavija. Romė­
nų požiūriu Antonijaus žmona tebebuvo vien tik Oktavija. Iš
to reikia daryti išvadą, jog Romos pilietis galėjo sudaryti legabą
santuoką tik su ta svetimšale, kurios kraštą su Roma siejo vadi­
namasis „ius conubii", arba traktatas, duodąs abiejų šabų pi­
liečiams teisėtos santuokos teisę. Tokio susitarimo su Egiptu
nebuvo. Todėl Oktavianas ir jo sesuo galėjo tiesiog ignoruoti
Antonijaus ir Kleopatros santuoką. Jiems tos ceremonijos ap­
skritai neegzistavo, neturėjo jokios reikšmės. Jie neteikė joms
reikšmės ir traktavo daugių daugiausia kaip dar vieną ekscesą
žmogaus, kuris persirenginėjo Herakliu, Dionisu, žygūnu su
laiškais, o savo meilužę važinėjo vežimaičiu, pasikinkęs riau­
mojančius liūtus.
O Kleopatros valdiniams ir Rytų gyventojams teisinės prob­
lemos visiškai neegzistavo. Dievai ir karaliai jiems buvo aukš­
čiau už įstatymus. Tad jei jie atbko apeigas ir jei tai jiems pa­
tinka, jie sudaro teisėtą sutuoktinių porą. Tai nereiškė, kad
vedęs Kleopatrą Antonijus jau tapo Egipto karabum ir valdovu.
Šiame krašte jis buvo — tariant šiuolaikine terminologija —
kunigaikštis sutuoktinis.
DOVANOS
37-ųjų rudenį iš savo vaikų tėvo Kleopatra gavo puikių
dovanų; o jei jiedu susituokė jau tada, jas gabma būtų laikyti
dovanomis, kurias aukojo jaunikis.
Sirijoje karabenė gavo Chalkio miestą; jo kunigaikštis
sumokėjo savo galva už partų rėmimą, Kleopatrai taip pat buvo
atiduoti keb miestai Sirijos ir Finikijos pakrantėse. Ji taip pat
tapo didelių privačių valdų Kibkijoje ir Kretoje savininke. Be
to, Antonijus patvirtino prieš vienuolika metų Cezario paskelb­
tą Kipro priklausomybę Egiptui. Visa tai kartu paėmus buvo
didžiulės dovanos, bet dovanotos taip, jog formabai jis nesuma­
žino romėnų valdų Rytuose. Antonijus perdavė Kleopatrai visų
pirma tas žemes, kurios po paskutiniojo partų antpuobo dėl
kokių nors priežasčių liko be šeimininkų; o pagal susitarimą
su Oktavianu triumviras turėjo visišką laisvę taip tvarkyti Rytų
reikalus, kaip manys esant naudingiau respubbkai. Tarp kitko,
dosnių Antonijaus malonių dėka daug pelnė ne tik Kleopatra.
Buvo žmonių, ypač pasienio rajonuose, kurie gavo ištisas kuni­
gaikštystes. Jas turėjo valdyti kaip romėnų sąjungininkai, o iš
tikrųjų kaip imperijos vasalai ir jos atrama. Šitaip Antonijus
140
Rytų provincijas saugojo nuo išorinių antpuobų — vasabnių
valstybėlių kardonu, o tai derėtų vertinti kaip išmintingą ir
vykusią politiką.
Visos šios dovanos ir malonės Kleopatros nepatenkino. Ji
net neslėpė, jog tikėjosi gauti daugiau. Ypač jai knietėjo gau­
ti Judėją ir Arabiją, tuomet vadinama Nabatėja, tai yra Pales­
tiną su Rytų pusėje plytinčiomis žemėmis. Savo pretenzijas ji
grindė tuo, jog pirmųjų Ptolemėju laikais Palestina priklausė
Egiptui, o tik paskui ji atiteko Seleukidams, kurie savo ruožtu
buvo priversti išsižadėti šių žemių spaudžiami žydų sukibmų
protrūkių.
Tačiau šiuo metu Antonijus nelabai atsižvelgė į ambicin­
gus Kleopatros reikalavimus. Ne be pagrindo. Judėją tuo metu
valdė karabus Erodas, o karabumi jį padarė kaip tik Antonijus
ir Oktavianas; tai įvyko prieš trejus metus Romoje; paskui Ero­
das išstūmė iš Palestinos partus ir sutriuškino priešišką jam
žydų grupuotę. Atimti Judėją iš Erodo — tai būtų aiškus susi­
tarimo pažeidimas, kuris susilpnintų pasitikėjimą nauja tvarka
Rytuose. Taip pat gabma buvo abejoti, ar Kleopatra pajėgs
sutvarkyti žydus, nes buvo gerai žinoma, jog ši nedidelė tauta
fanatiškai myb nepriklausomybę ir sugeba gintis.
Galų gale Kleopatra gavo tik mažą, tiesą sakant, derlin­
giausią Judėjos dalį: Jerichono miestą ir apybnkes, kur plytėjo
garsios balzamo krūmų plantacijos. O Nabatėjos srityje An­
tonijus pripažino jai žemių juostą į rytus nuo Negyvosios ju­
ros. Šias malones, suprantama, padarė nepaisydamas nei Erodo,
nei arabų sutikimo. Jie buvo patenkinti, jog karabenės naudai
praranda palyginti nedaug. Tarp kitko, nevisiškai aišku, ar šios
valdos atiteko Kleopatrai jau 37-aisiais, ar dviem metais vėbau.
36 metų pavasarį didžiulė Antonijaus kariuomenė patraukė
į Rytus, prieš partus. Kleopatra lydėjo ją net iki Eufrato.
KLEOPATRA IR ERODAS
Naujesniųjų tyrinėtojų nuomonės nesutampa: vieni teigia,
jog Kleopatra aplankė Jeruzalę grįždama nuo Eufrato 36-ųjų
vasarą, o kiti šį vizitą į Judėjos sostinę perkelia dviem metais
vėbau, į 34-uosius. Vis dėlto, ir tai svarbiausia, abiem atvejais
jo turinys atrodo toks pats. Pasakojimą apie tai pateikė graikiškai
rašęs žydų istorikas Juozapas Flavijus. Jis gyveno visu šimtme­
čiu vėbau, bet savo kūrinyje rėmėsi anų įvykių amžininkų dar­
bais, o gal net karabaus Erodo, kuris priiminėjo Kleopatrą Je­
ruzalėje, dienoraščiais.
141
 nužudyti. Šitaip išvaduotų nuo daugelio nemalonumų visus, ku­
Reikėtų prisiminti, jog Juozapas Flavijus priklausė Erodo
rie savo kailiu jau patyrė jos pyktį ir galėjo patirti ateityje. Tai
politinės linijos priešininkams, nes tai dažnai matyti ir iš jo raštų.
išeitų į naudą ir pačiam Antonijui, nes ir jam ji nebus ištikima,
Tačiau jei kalbėsime apie santykį su Kleopatra, jo pažiūros ir
jei šis, patekęs į sunkią padėtį arba bėdą, norėtų ja pasikliauti.
jausmai visiškai prilygo Erodo, kaip ir visų žydų, pozicijai. Štai
Bet bičiuliai sulaikė jį nuo tų ketinimų; pirmiausia paaiškino
Flavijaus sudarytoji Egipto karabenės charakteristika:
jam, jog neturįs užsitraukti pavojaus, ryždamasis tokiam poel­
„Kleopatra be pabovos kurstė Antonijų priešiškiems žy­
giui; paskui maldaute maldavo nieko nedaryti paskubomis.
giams prieš visus valdovus, stengdamasi prikalbėti, kad atimtų
Nes Antonijus nepraleis to nenubaudęs, nors ir kažin kaip įtiki­
ir atiduotų jai jų kraštus; ji turėjo jam didelę įtaką, nes jis ją ais­
nėtume, kad tai jam į naudą. Atvirkščiai, pamatęs, jog atėmė ją
tringai mylėjo. Ji iš prigimties buvo gobši ir gabi bet kokioms
prievarta ir klasta, jo meilė dar labiau įsiliepsnos. O jis pats,
niekšybėms. Nunuodijo savo penkiolikos metų brolį tiesiog to­
užsimojęs prieš moterį, užimančią tokią aukštą, kaip nė viena
dėl, kad žinojo, jog jis turėjo paveldėti karalystę. Antonijui
kita tuo metu, padėtį, niekuo negalės pasiteisinti".
padedant taip pat nužudė seserį Arsinoja, kuri tarsi maldininke
slėpėsi Dianos šventykloje Efese. Jei būdavo nors mažiausia vil­ Šie bičiulių tikinimai, teigia toliau istorikas, buvo vaisingi.
tis rasti vertybių, nuo jos grobimų neapsisaugojo nei šventyklos, Jis susilaikė nuo nuodėmės, kuriai jį gundė, ir atsisakė ketinimų
nei kapai. Jokios šventos vietos jai nebuvo neliečiamos, kad nužudyti paleistuvę. Paaukojo karalienei puikių dovanų ir paly­
8
neapiplėštų jos kokių nors papuošimų, niekur nebuvo tokio labo, dėjo ją net iki Egipto sienų .
kad ji netiestų savo gobšių rankų į viską, kas galėjo patenkinti Be abejonės, pateiktoje apysakoje Juozapas Flavijus labai
šios nusikalstamos moters godumą. Žodžiu, ji buvo taip didžiai tiksliai atpasakoja kokį nors Erodui palankų šaltinį, gal net
apsėsta prabangos ir geidulingumo troškulio, jog jei tik ko įsi­ ir paties karabaus dienoraštį.
geisdavo, norėjo tatai besąlygiškai gauti. Todėl be paliovos reika­ Erodo neapykanta Kleopatrai turėjo dar ir kitas šaknis.
lavo iš Antonijaus atiminėti iš kitų ir atidavinėti jai jų valdas". Antai karabenė prisidėjo prie sąmokslo, kuris buvo surengtas
O Antonijus, kaip teigia istorikas, „tapo tokiu šios moters prieš jį Jeruzalės rūmuose; aišku, veikė ji tik per tarpininkus.
įnorių žaisliuku, jog net atrodė, kad ne tik palaikė su ja labai Slapta teikė pagalbą kunigaikštytei Aleksandrai, Erodo žmo­
bičiuliškus santykius, bet tarsi meilės kerų pavergtas nusileis­ nos motinai, kuri visa širdimi neapkentė savo žento. Kai visi
davo jai visur, kur tik ji troško". planai žlugo ir viskas paaiškėjo, Aleksandra norėjo pabėgti
O apie patį vizitą Jeruzalėje Flavijus rašo taip: į Egiptą. Ją sučiupo pačią paskutinę akimirką pasislėpusią kars­
„Kleopatra lydėjo Antonijų žygyje prieš Armėniją, net iki te, kuris buvo nešamas iš rūmų. Paskui Kleopatra priklausė
Eufrato, iš kur grįždama užsuko į Apamėją ir Damaską, o pas­ prie tų žmonių, kurie kuo uobausiai kaltino Erodą nužudžius
kui taip pat atvyko į Judėją. Čia susitiko su Erodu, kuris išnuo­ savo jaunutį svainį, Aleksandros sūnų, vyriausiąjį^ žynį Aris-
mojo atiduotąją jai Arabijos dalį, taip pat ir pajamas, gaunamas tobulą. Kaltinimas buvo pagrįstas, nors Kleopatrai ne tiek rū­
iš Jerichono žemių. Šioje žemėje dera balzamas, kuris yra ver­ pėjo pats nusikaltimas, kiek argumentas prieš Erodą.
tingiausias šio krašto vaisius ir vien čia auga, taip pat gausu Šių niūrių reikalų ir intrigų painiava niekad netapo iki
gražių palmių giraičių. Kleopatra, kuri tam tikrą laiką čia vie­ galo aiški. Bet tikra tai, kad kažkokia atsakomybė slėgė tiek
šėjo, dažnai susitikinėjo su Erodu ir mėgino užmegzti su juo Erodą, tiek Kleopatrą. Savo ambicijomis ir mokėjimu naudotis
laisvesnius santykius, nes iš prigimties buvo begėdė ir bnkusi kovoje dėl valdžios bet kokiomis priemonėmis jiedu nedaug te­
į geidubngus malonumus; tarp kitko, gal ir jautė jam tikrą po­ siskyrė.
traukį arba, o tai labiau panašu į teisybę, slapta rengė klastą,
norėdama parodyti jį prievartautoju. Šiaip ar taip atrodė, jog
yra jį įsimylėjusi. Tačiau Erodas, kuris jau seniai žiūrėjo į ją ANTONIJAUS PRALAIMĖJIMAS
ne itin draugiškai, nes žinojo, jog ji visiems sugebėjo gerokai
įsipykti, nutarė, kad jei taip nevaldo savo geidulių, ji verta tik Antonijus grįžo į Siriją pačioje 36 metų pabaigoje. Kartu
paniekos; o jei tai turi būti jam spąstai, reikia ją pralenkti ir su savo artimiausiais draugais sustojo pajūrio vietovėje Leu-
nubausti. Todėl nesidavė suvibojamas jos gundančių žodebų ke Kome, arba Baltajame kaime. Ten jis paniręs niūriose min­
ir tarėsi su bičiubais, ar, būdamas į tai linkęs, neturėtų jos tyse ir girtaudamas nekantriai laukė Kleopatros laivų. Nes žy-

143
142
gis, kurį jis surengė prieš partus, po tam tikrų laimėjimų baigėsi
visišku sutriuškinimu. Traukdamasis Antonijus neteko mažų
mažiausiai ketvirtadalio savo žmonių: 20000 pėstininkų ir
4000 raitelių. Daugumas jų žuvo nuo bado ir šalčio, kai labai
sunkiai kėlėsi per apsnigtus Armėnijos kalnus.
Buvo daug priežasčių, dėl ko pralaimėjo, bet gal didžiausia
atsakomybė už tai, kas įvyko, teko vyriausiajam karvedžiui. Pa­
aiškėjo, jos asmeninės narsos ir puikavimosi ja nepakanka vado­
vaujant didelėms kampanijoms, tokioms, kurios reikalauja stra­
teginio talento, išminties, įžvalgumo. Tačiau Antonijus, supran­
tama, nė manyti nemanė, jog kaip tik jis yra katastrofos kal­
tininkas. Jo nuomone, didžiausias nelaimių kaltininkas buvo
išdavikiškas Armėnijos karabus Artavazdas. Todėl prisiekė jam
atkeršyti.
Pralaimėjimo gėla būtų gal ne tokia skaudi, jei ne žinios,
jog kaip tik tais pačiais metais Oktavianas Sicilijoje sutriuškino
Seksto Pompėjaus kariuomenę ir laivyną. Tai buvo Pompėjaus
Didžiojo sūnus, kuris 45 metais išsigelbėjo po pralaimėjimo Ispa­
nijoje. Sekstas įkūrė Sicilijoje lyg ir piratų valstybę ir ištisais
metais niokojo Italijos pakrantes, puldinėdamas ir plėšdamas jas;
savo gabngo laivyno padedamas jis viešpatavo visose aplinki-
nėse jūrose.
Sicilijos kampanijos metu Oktavianas taip pat sugebėjo pa­
traukti į savo pusę Lepido, kurio valdžioje buvo Afrika, legio­
nus. Tad dabar liko tik du imperijos valdovai. Tačiau reikia
pripažinti, jog Oktavianas elgėsi labai lojaliai su savo kolega,
kuris atsidūrė tokioje sudėtingoje situacijoje. Jis dėjosi visiškai
tikįs jo oficialiais pranešimais apie pergalingą žygio prieš par­
tus baigtį; netgi patvarkė, jog senatas patvirtino šia proga dė­
kingumo pamaldas, nors tai labiau panešėjo į ironiją.
Kleopatra, savaime suprantama, neapleido savo vaikų tėvo.
Ji atvyko į Leuke Kome su pinigais ir aprūpinimu bent daliai
sumuštosios jo armijos. Paskui abu išplaukė jūra į Egiptą.
Tačiau šį sykį viešnagė Aleksandrijoje truko labai trumpai.
Jau po dviejų ar trijų mėnesių Antonijus vėl grįžo į Siriją, nes
iš Rytų atėjo svarbių žinių.
Iškilo atviras kivirčas tarp ligšiolinių sąjungininkų — tarp
partų ir medų karalių. Rodos, dėl paskutiniojo karo su
romėnais paimtojo grobio. Medų karalius taip pat būgštavo,
kad nugalėjęs jo sąjungininkas taps pernelyg galingas ir gab
atimti iš jo valdžią. Todėl nusiuntė Antonijui slaptų pasiūlymų.
Netgi siūlė jam pagalbą kovai prieš partus. Karvedžio būstinė­
je tai sužadino dideles viltis, nes medai galėjo duoti kaip tik
tos rūšies kariuomenės, kurios labiausiai reikėjo: lankininkų
ir raitelių.
144
Bet šios antros viešnagės Sirijoje metu, pirmais 35-ųjų
mėnesiais, Antonijus taip pat gavo žinią apie netikėtą pagalbą,
kuri ateina iš kitos pusės; tai jam žadėjo daug rūpesčių.
KLEOPATRA IR OKTAVIJA
Oktavija išprašė Romoje iš savo brolio leidimą nuvykti į
Rytus, pas vyrą. Iš teisybės, kai kas sakė, jog jis sutiko paten­
kinti jos prašymą kaip tik iš priešiškumo Antonijui, nes numatė
kelionės eigą ir rezultatus. Tačiau tai buvo vėliau išgalvotas
piktas šmeižtas. O iš tikro Oktavianas ne tik pagyrė sumanymą,
bet ir pagelbėjo seseriai ruoštis, netgi labai konkrečiai. Davė
drabužių Antonijaus kariuomenei, kuri kentė baisingus ne-
pritekbus; taip pat davė nešulinių gyvubų ir įteikė didelę pinigų
sumą, surinko dovanų aukštiems karininkams. Be to, skyrė du
tūkstančius legionierių ir puikiai juos apginklavo; jie turėjo suda­
ryti Rytų valdovo asmens gvardiją. Tariamai ir formaliai visa
tai buvo Oktavijos dovanos. Tačiau visiems buvo žinoma, jog
be jos brobo sutikimo nė vienas žmogus, nė vienas laivas nega­
lėtų išvykti iš Italijos; jau nekalbant apie išlaidas tokio žygio,
kuris buvo ne pagal kišenę jokiam privačiam asmeniui.
Nedidebs Oktavijos laivynas sustojo Atėnų uoste Pireuse.
Iš ten išvyko žygūnas su laiškais Antonijui; žmona klausė, kur
ji turi vykti su žmonėmis ir reikmenimis. Žygūnas užtiko trium­
virą būtent Sirijoje.
Žinia apie Oktavijos kebonę ir jos dovanas pribloškė Kleo­
patrą. Ji įtarė, ir tikriausiai ne be pagrindo, jog romėniškoji
žmona tokiu būdu trokšta susigrąžinti savo vyrą. Karalienė taip
pat suvokė, jog dabartinėje padėtyje daug argumentų gali pa­
skatinti Antonijų taikytis su Oktavija: jos pastovumas ir kantry­
bė, geranoriškumas, pasirengimas atleisti skriaudas ir pažemi­
nimus, o užvis labiausiai — jos brobo galybė. Vienintelis daly­
kas, ką ji, Kleopatra, sugebėjo priešpriešinti Oktavijos planams,
buvo pastangos dar stipriau pririšti Antonijų prie savęs.
Anot Plutarcho, kuris galbūt pasinaudojo jos asmeninio
gydytojo dienoraščiais, karabenė ėmė ir apsimetė esą susirgu­
si iš meilės. Ji valgė labai nedaug. Šalia Antonijaus dėjosi susi­
jaudinusi, o kai jis išeidavo, būdavo liūdna ir bejėgė. Dažnai
verkdavo, taip pat dažnai, kai jis artindavosi, stengėsi nusišluos­
tyti ir paslėpti ašaras — aišku, darė tai taip, kad jis pastebėtų.
Kleopatrai ištikimi ar jos papirkti žmonės (o tokių šalia
Antonijaus buvo nemažai) ėmė jam priekaištauti:
— Esi beširdis. Leidi mirti moteriai, kuri turi tave vieną,
10.—1219
 tik tave. Oktavija susisaistė su tavimi dėl brolio ir politiniais
sumetimais. Tai akivaizdu. Tarp kitko, ji gali didžiuotis žmonos
vardu. O Kleopatra, karalienė, didelės ir senos dinastijos atsto­
vė, daugybės valdinių valdovė, visiškai nesigėdija, jog visi aplin­
kui vadina ją tavo meiluže. Ji nemano, jog tai gab užgauti jos
garbę ir didybę. Ji laiminga, kai tik gab žiūrėti į tave ir gyventi
9
su tavimi. Ji mirtų iš sielvarto, jei tavęs netektų .
Oktavijai teko grįžti į Romą. Vyras net nesiteikė susitikti.
Brobs, užgautas šio viešo akibrokšto, įsakė Oktavijai palikti
Antonijaus namus. Bet ji kategoriškai atsisakė ir tobau rūpi­
nosi Romoje visais savo vyro reikalais ir auklėjo jo vaikus, tiek
tuos, kuriuos pati su juo sugyveno, tiek iš jo ankstesniųjų san­
tuokų. Ji nesuvokė, jog toji ištikima meilė viešosios nuomonės
akyse kaip tik atsigręžė prieš Antonijų. Nes visi gailėjosi atstum­
tos žmonos, o jį kaltino kaip kvailą ir nedėkingą žmogų, kuris
aukščiau už tikrą jausmą vertina paleistuviškus Kleopatros ir
jos rūmų malonumus.
• •
KLEOPATROS TRIUMFAS
Veikiai paaiškėjo, jog planai, kuriuos per savo pasiunti­
nius dėstė medų karalius, tėra vien miražai. 35 metais negalė­
jo būti nė kalbos apie naują žygį prieš partus. Antonijus grįžo
į Aleksandriją. Iš Egipto sostinės išvyko tik kitų, 34 metų pra­
džioje; nužygiavo armijos priešakyje aukštų Armėnijos kabių
link. Klasta sugebėjo suimti šio krašto karabų Artavazdą, kurį
prieš dvejus metus kaltino išdavikiškais kėslais; taip pat įkalino
du jo» sūnus. Armėnija trumpam tapo Romos provincija.
34-ųjų rudenį Antonijus įžengė į Aleksandriją. Jam sutikus
čia buvo surengtas puikus triumfas, tiksliai atkartojantis pa­
našias romėnų ceremonijas. Bet kaip tik tai amžininkams pasiro­
dė esąs negirdėtas dalykas. Juk pagal senų senovės taisykles kar­
vedys turėjo teisę attikti triumfus tik imperijos sostinėje, tik Ro­
moje ir tik senatui sutikus! Tad negi reikėjo daryti prielaidą,
jog Antonijus, kaip kadaise ketino daryti Cezaris, trokšta per­
kelti sostinę į Aleksandriją?
Antras nuo amžių nusistovėjusių papročių pažeidimas buvo
tas, kad triumfo žygį priiminėjo svetimos valstybės karalienė.
Kleopatra sėdėjo sidabrinėje tribūnoje tarp spalvingų savo dva­
riškių, o išilgai trasos išsirikiavo neapžvelgiamos Aleksandrijos
gyventojų minios. Tarp šių žiūrovų žygiavo kompaktiškos le­
gionierių gretos ir važiavo kovos vežimėlyje vyriausiasis kar­
vedys. Iš paskos taip pat vedė aukso grandinėmis sukaustytą
146
armėnų karaUaus šeimą. Niekas iš josios narių nepuolė prieš
valdovę ant žemės, nors jėga vertė juos tai daryti. Armėnijos
karalius kreipėsi į Egipto valdovę kaip lygus į lygią. Belaisviai
už tai sumokėjo daugetiu kančių, o pats Artavazdas keliais
metais vėliau — mirtimi.
Dar tais pačiais 34 metais milžiniškoje gimnaziono salėje
įvyko puiki ir didinga ceremonija. Ant pakylos sėdėjo Antonijus
ir Kleopatra; karaUenė dėvėjo deivės Izidės apdarais. Ant že­
mesnių sostų sėdėjo vaikai; tryUkametis Cezarionas, šešerių metų
Aleksandras HeUjas ir Kleopatra Selenė, kelerių metų Ptole­
mėjas, pravarde Filadelfas, jauniausiasis Antonijaus ir karabe­
nės įpėdinis.
Susirinkusių viso krašto atstovų akivaizdoje tarė žodį Anto­
nijus. Jis paskelbė, jog Kleopatra nuo šiol turi KaraUų Kara­
lienės titulą ir drauge su savo pirmagimiu sūnumi viešpatau­
sianti Egipte ir Kipre. OficiaUai pranešė, jog Kleopatra buvusi
Cezario žmona, todėl Ptolemėjas Cezaris yra jų teisėtas sūnus.
Visa, kas dabar vyksta, yra daroma tam, kad būtų pagerbtas
didžiojo Cezario atminimas.
Aleksandras Helijas, kuris pasirodė persų apdarais ir buvo
su armėnų sargyba, gavo Armėniją, Mediją ir Partiją. Jauniau­
siasis sūnus Ptolemėjas Filadelfas, arba mylintis brolį, papuoš­
tas makedoniečių drabužiais, turėjo valdyti Egipto valdas Sirijo­
je, KiUkijoje ir vadovauti kunigaikščiams į vakarus nuo Eufrato
upės. Pagaliau Kleopatrai Selenei buvo atiduota Kirenaiką ir
Libija.
Iki tokių puikybės aukštumų iškėlė Kleopatra savo šeimą;
ji, kurios tėvas dvidešimt metų bergždžiai stengėsi, kad Roma
pripažintų jį karabumi ir ištisus dvidešimt metų virpėjo iš bai­
mės prarasti viską, jei senatas patvirtintų vaiduoktišką jo pirmta­
ko testamentą.
•
POLITINIAI IR PAPROČIŲ GINČAI
Žinios apie paskyrimus Kleopatros ir jos vaikų naudai Ro­
mą pasiekė tikriausiai ankstyvą 33 metų pavasarį, sukeldamos
didžiulę visuomeninės nuomonės reakciją. Tačiau kas žino: gal
Oktavianas priėmė jas veikiau su džiaugsmu, nes Antonijaus
veiksmai įdavė jam į rankas puikų ginklą, ir kaip tik prieš Anto­
nijų! Atsižvelgiant į tuometinę padėtį Itabjoje, kuri atrodė
šitaip.
Visa kaltė už neseniai attiktus nusavinimus buvo verčiama
vien Oktavianui; visi, žinoma, neteisingai manė, jog Antonijus
šitaip negailestingai nebūtų pasielgęs. Dar nuo senų laikų jis
147
turėjo Romoje daug bičiulių, o žmonės, kurie jo apskritai ne­
pažinojo, sprendė pagal pasakojimus ir paskalas, jog tatai yra
prieinamesnis žmogus už dabartinį mažakalbį, paslaptingą, už­
sidariusį Vakarų valdovą. Šias gyventojų" nuotaikas Oktavianas
pagaliau galėjo ir ignoruoti, jei ginkluo|osios pajėgos būtų jam
ištikimos. Bet reikalus komplikavo tai, jog 33-ųjų pabaigoje
turėjo baigtis antras triumvirato penkmetis. Tai reiškė, jog Okta­
vianas praranda bet kokį savo valdžios teisinį pagrindą. Atsi­
žvelgiant į Antonijaus pozicijas, nė kalbos negalėjo būti apie
pareigų atnaujinimą kitam laikotarpiui; dar daugiau, Rytų val­
dovas aiškiai davė suprasti, jog pribrendo laikas grąžinti respub­
likai jos senas laisves. Jis galėjo sau leisti tokius pasisakymus,
nes turėdamas Kleopatrą ir Egiptą ramus žiūrėjo į ateitį; jam
niekad nepristigtų pinigų ir priemonių tam, kad galėtų daryti
lemiamą įtaką valstybės politikai. O artimiausiais, 32 metais
konsulais, turint galvoje ankstesnį susitarimą, turėjo būti du jo
artimi bičiubai: Gajus Socijus ir Gnėjus Domicijus.
Oktavianas kivirčijosi su Antonijumi nuo pirmų savo poli­
tinės veiklos akimirkų. Jų tarpusavio priešiškumas be paliovos
augo. Pirmą konfliktą nuslopino triumvirato sudarymas 43
metais. Paskui jie turėjo susidoroti su Cezario žudikais, po to
vienas kovojo su Sekstu Pompėjumi, o antras — su partais ir
armėnais. Tam tikrą laiką ginčus švelnino Oktavija. Tačiau
dabar, kai karai su priešais iš šabes baigėsi, o Oktavija buvo
priversta užleisti vietą Kleopatrai, jiedu tiesiog stovėjo vienas
priešais kitą: rengėsi kovai už teisę valdyti pasaulį.
Todėl Oktavianas pasičiupo Antonijaus netyčia lyg iš dan­
gaus paaukotą progą. Pasitaikė gabmybė parodyti, kad Antoni­
jus yra tiesiog tarnas Egipto karabenės, kuriai jis atiduoda ro­
mėnų žemes! Štai atsirado pagrindas tobau pasirūpinti reika­
lais valstybės, kuriai iš Rytų iškilo mirtinas pavojus!
Bet ir Antonijus nesėdėjo rankas sudėjęs. Ir jis stengėsi
parodyti savo varžovą žmogumi, kuris elgiasi arogantiškai ir
savavališkai, trypdamas bet kokius susitarimus. Privačiuose
laiškuose ir viešose kalbose jis darė rimtų priekaištų:
— Oktavianas prieš trejus metus neteisėtai nušalino nuo
pareigų Lepidą, be to, paėmė jo dalį, Afriką, ir įjungė į savo
armiją jo legionus. Nugalėjęs Sekstą Pompėjų užvaldė Sici­
liją. O tuo tarpu visos šios žemės laikytinos mūsų bendromis
valdomis. Oktavianas turi perleisti man pusę to, ką įgijo. Taip
pat privalo atiduoti laivus, kuriuos nusiunčiau jam, kai kovojo
prieš Pompėjaus piratus. Bet visų pirma privalo sudaryti gab-
mybes imti rekrutus Itabjoje ir įkurdinti nusavintose žemėse
ne tik savo, bet ir mano veteranus.
14S
O Oktavianas savo ruožtu kaltino:
— Antonijus faktiškai tapo Egipto valdovu, nors šis kraš­
tas anksčiau, dabjantis įtakos sferas, jam nebuvo skirtas. Apgavo
Armėnijos karabų, įkabno jį ir sukaustė grandinėmis ir šitaip
užtraukė romėnų baudžiai visuotinę panieką. Jis reikalauja
pusės mano laimikių, tad ir pats turi atiduoti pusę to, ką atėmė
iš armėnų ir partų. Juk gal juos nugalėjo — bent taip jis ofi-
ciabai teigia!
Tačiau labiausiai Oktavianas priekaištavo jam už ryšius su
Kleopatra ir skyrimus svetimos dinastijos naudai. Jis buvo ne­
apsakomai užsigavęs, kad Cezarionas buvo viešai pripažintas
Cezario sūnumi; visa tai kėlė abejones dėl jo, Oktaviano, teisės
paveldėti diktatoriaus pavardę ir politinį palikimą. Rašė tai atvi­
rai privačiame laiške Antonijui, o dėl Kleopatros gavo iš jo tikrai
kareivišku tiesumu skambantį atsakymą:
„Kodėl tat taip pasikeitei? Ar todėl, kad miegu su karabe­
nė? Ji mano žmona. Beje, ar tik dabar pradėjau, ar prieš devy­
netą metų? O tu — nejaugi turi tik Druzilę? Kad tik sveikas bū­
tum, jei tuojau, vos perskaitęs šį laišką, nepamiegosi su Tertubja
ar Terentile, su Rufile arba Salvija — o gal ir su visomis iškart.
Ir koks skirtumas, kur ir su kuria pasimylėsi?"
Antonijus taip pat priminė savo draugui nemažai nuodė­
mėlių:
„Dabartinę savo žmoną Liviją atėmei iš jos vyro, kai ji bu­
vo jau senokai nėščia. Vieno senatoriaus namuose nusitempei
jo žmoną į gretimą kambarį, o kai grįžote atgal, buvo labai įrau­
dusios jos ausys ir sujaukti plaukai. Išsiskyrei su savo pirmąja
žmona Skribonija, nes ji viešai skundėsi, kad sugyventinė tau
svarbesnė už ją. Tavo bičiuliai apnuogina ištekėjusias moteris
ir bręstančias merginas, tyrinėja ir apžiūrinėja jas, tarytum
parduoti paruoštas verges!" 10
Šios rūšies argumentų ir priekaištų kampanija tolydžio
stiprėjo ištisus 33-uosius. Bet tuo pat metu buvo pasinaudota
ir kitomis tuo metu prieinamomis priemonėmis visuomenės
nuomonei formuoti. Nes tikriausiai tuo metu Rytuose pasirodė
graikų poema, tariamos Sibilės pranašystės, skelbiančios prasi­
dėsiantį aukso amžių, kai pasaulį valdys ponia: išnyks visas
blogis, žmonės bendraus draugiškai, pasitikėdami vieni kitais,
amžinos giedros ir derbaus nepažeis jokios negandos. Be abejo­
nės, šias pranašystes Romoje skleidė su Egiptu susiję astrolo­
gai ir burtininkai, todėl 33 metais jie buvo pašabnti už miesto
ribų.
Oktaviano priešiškumas darėsi visiškai akivaizdus, antra
vertus, Itabjos užvaldymo reikalas Antonijui turėjo lemiamą
149
reikšmę, nes tik iš ten galėjo gauti rekrutų. 33 metais triumvi­
ras dar lankėsi Armėnijoje, tęsdamas ten karines operacijas;
tik tų pačių metų rudenį jis įsakė savo legatui Kanidijui su­
traukti į Efesą, Mažosios Azijos pakrantėje, septyniolika legio­
nų. Taip pat buvo išsiųsti įsakymai visiems vasalams karabams
ir miestams atsiųsti laivų, žmonių, maisto.
Tad Antonijus pradėjo atvirą, net demonstratyvų pasiren­
gimą. Darė tai puoselėdamas viltį, kad Oktavianas išsigąs ir
paskutinę akimirką, kaip anksčiau jau dusyk atsitiko, pavyks
susitaikyti. Buvo pradėta ginkluotis ir Italijoje. Tačiau abi pu­
sės dar rodė, kad viskas gerai. Jos skelbė rengiančios žygius prieš
svetimas tautas, o pasiuntiniai vieni paskui kitus keliavo tarp
Antonijaus būstinės ir Romos.
. • •
KUR TIKROJI VALDŽIA?
32 metų sausio 1 dieną konsulais Romoje tapo Gajus Soci-
jus ir Gnėjus Domicijus; jiedu, kaip jau sakėme, buvo Antoni­
jaus šalininkai. Domicijus, patyręs ir iš prigimties atsargus žmo­
gus, pernelyg viešai nereiškė savo pažiūrų ir ketinimų. O jo
kolega, jaunesnis ir karštesnis, priešingai, iškart, jau pačią pirmą
dieną senate perskaitė didelį programinį pranešimą. Jis visoke­
riopai liaupsino Antonijų ir ryžtingai kaltino Oktavianą. Senate
buvo tokios nuotaikos, jog lengvai galėjo būti priimti konsulų
pasiūlymai, kurie reikštų Oktaviano pražūtį. O jis pats į šį po­
sėdį neatvyko, nes nujautė, kaip elgsis konsulai, ir nenorėjo iš­
kart jiems atsakyti, kad nepalankiomis sąlygomis neįvyktų tie­
sioginė konfrontacija. Todėl tam tikra dingstimi išvyko iš Ro­
mos. Tačiau senate buvo ir jam visiškai ištikimų žmonių, tarp
jų ir liaudies tribūnas Nonijus. Jis apsukriai sustabdė Socijaus
ketinimus, nes kaip tribūnas visais klausimais turėjo veto teisę.
Netrukus po to Oktavianas grįžo į sostinę, sušaukė senato
posėdį — neteisėtai, nes jis jau nėjo jokių pareigų. Tačiau aukšti
pareigūnai klusniai susirinko. Antras neteisėtas Oktaviano veiks­
mas buvo tas, kad į pasitarimų salę jis įėjo su draugais ir karei­
viais, kurie atsinešė paslėptus durklus; bet paslėptus taip, kad
kiekvienas galėtų juos pastebėti. Galop, ir tai buvo trečias teisės
pažeidimas, Oktavianas atsisėdo tarp abiejų konsulų. Jis pasakė
didelę kalbą. Neigė Antonijaus ir Socijaus priekaištus. Teisino
visus savo pobtinius veiksmus, neva visi jie padaryti vien respub-
bkos labui. Kaltino priešininkus savavabaujant. Niekas iš susi­
rinkusiųjų, net ir konsulai, nedrįso atsakyti. Tuomet po ilgos
tylos Oktavianas kalbėjo antrąsyk. Paskelbė artimiausiu metu
150
vėl sušauksiąs senato posėdį ir tuomet pateiksiąs Antonijaus
raštą, kurį konsulai nuslėpė ir kuris akivaizdžiai rodo, kokie pra­
žūtingi tėvynei yra jo autoriaus planai.
Konsulai iš tikrųjų turėjo tokį raštą, bet nenorėjo jo vie­
šai skaityti. Susipažinę su Romoje viešpatavusiomis nuotaiko­
mis, jie nutuokė, jog jis tik pakenktų Antonijui ir pasitarnautų
Oktaviano sukeltai propagandai prieš Egiptą; šiuo raštu trium­
viras reikalavo ratifikuoti jo dovanojimus Kleopatrai ir jos
vaikams.
Konsulų ataka prieš Oktavianą, savaime suprantama, buvo
bandymas padaryti valstybės perversmą. Bandymas nepavyko vi­
sų pirma dėl senatorių bailumo ir energingų Oktaviano veiksmų.
Tokioje situacijoje konsulai jau nematė reikalo nei galimybių
ilgiau pasibkti Itabjoje, kur jų nerėmė ginkluotosios pajėgos. Jie
nusprendė pasielgsią išmintingiausiai tučtuojau išvykę iš Ro­
mos ir persikėlę į Rytus, pas Antonijų. Taip ir padarė. Drauge
su jais, o gal kiek vėliau, iš Romos išvyko apie keturi šimtai se­
natorių, tai yra beveik pusė šio susirinkimo. Arba, tiksliau, kaip
ir prieš septyniolika metų, kai Cezario kariuomenės spaudžiami
Pompėjus ir senatas buvo priversti sprukti, valstybės valdžia
atsidūrė Rytuose.
Visa tai Oktavianą užklupo netikėtai, jis pateko į labai
kebtią padėtį. Tačiau dėdamasis, jog nieko neįvyko, pareiškė:
— Konsulai išvyko iš Romos man sutikus ir leidus. Kiekvie­
nas, kas tik panorės, gab ramiai, nesibaimindamas dėl gyvybės
ir turtų, sekti jų pėdomis.
Tad nuo tol imperijoje buvo dvi valdžios, vienodai tikros
arba netikros: pusė senato ir abu konsulai Efese, o kita pusė
ir daug aukštų valdininkų — Romoje.
EFESAS, ŠAMAS, ATĖNAI
Tuo metu Efese rinkosi didžiulė Antonijaus armija, jūros ir
sausumos pajėgos. Laivyną sudarė aštuoni šimtai karinių ir
transporto laivų; iš jų du šimtus davė Egipto karalienė. Kleopatra
taip pat paklojo 20000 talentų ir įsipareigojo, jog karo metu
jos kraštas aprūpins maistu visą kariuomenę. Pagaliau 32-ųjų
žiemą ar ankstyvą pavasarį ji pati atvyko į Efesą. Ji pati troško
dalyvauti lemtingose Rytų ir Vakarų kautynėse ir viešai tatai
skelbė. Tačiau jos laukė nemaloni staigmena: Antonijus įsakė
jai grįžti į Egiptą ir ten laukti, kaip toliau klostysis įvykiai. Ly­
giai taip pat manė ir visi romėnai, kurių šitiek susirinko Efese.
Šios pozicijos pagrįstumas nekėlė abejonių. Kleopatra, pasi-
likusi Antonijaus pašonėje, puikiai pasitarnautų kaip tik Oktavia-
nui, kuris be pabovos skelbė: Antonijus yra Egipto karabenės
vergas, tenkina jos užgaidas ir norus, pasirengęs net ir Romą
atiduoti į jos rankas! Konfbktas iškart įgautų kitokį pobūdį:
tatai būtų jau ne dviejų romėnų konfbktas, bet šventas Italijos
karas prieš nežabotas Rytų valdovės ambicijas.
Tačiau vis dėlto Kleopatra visų pirma buvo moteris. Nors
ir visai neabejotinos, politinės tiesos nepajėgė jos įtikinti. Jį bai­
minosi, kad į sceną vėl išeis Oktavija ir užglostys konfliktą, kaip
jau dusyk buvo atsitikę; o susitaikymo auka, kaip buvo nesunku
numatyti, taptų kaip tik ji, Kleopatra.
Vėbau visi sakė, jog karalienė sugebėjo papirkti Kanidijų,
vieną įtakingiausių generolų. Jis išdėstė Antonijui šiuos argu­
mentus:
— Išsiųsti Kleopatrą — tai būtų labai neteisingas poelgis.
Privalome atminti, jog kaip tik ji daugiausia prisidėjo didinant
mūsų kariuomenę. Ypač laivyne egiptiečių įgulos yra labai gau­
sios. Jei išvyks jų valdovė, jie tikrai bus nerangūs ir abejingi.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, jog savo energija ir politiniais
sugebėjimais ji nenusileidžia nė vienam karaliui, kurie kariaus
mūsų armijoje. O tavo dėka ji įsigijo daug patirties tvarkant
sudėtingiausius valstybinius reikalus; tarp kitko, ir anksčiau ji
ilgą laiką sugebėjo šauniai valdyti savo karalystę.
Gražios moters prašymai ir autoritetingo karininko argu­
mentai nusvėrė. Kleopatra pasiliko. Greitai paaiškėjo, kokios
pragaištingos buvo to pasekmės. O, kad Antonijus būtų paklausęs
geranoriško patarimo Judėjos karaliaus Erodo, kuris, tarp kitko,
pats asmeniškai neatvyko:
— Nori laimėti? Užmušk Kleopatrą!
Ankstyvą 32 metų pavasarį vyriausioji būstinė iš Efeso buvo
perkelta į Samo salą. Ten linksminantis, puotaujant labai ma­
loniai leido laiką. Į salą buvo gabenama ne tik kariuomenė ir
aprūpinimas iš priklausomų Rytų kraštų, bet taip pat ir akto­
riai. Todėl tuomet buvo sakoma:
— Visur, kur tik plyti bekraštė žemė, girdisi vien ginklų
žvangėjimas, verksmai ir dejonės; tik Samo saloje skamba fleitos
ir lyros, o sausakimšose salėse dainuoja chorai!
Autorių kolektyvai varžėsi tarpusavyje dėl pirmumo me­
nuose, o karaliai ir kunigaikščiai rungėsi, kuris suruoš praban­
gesnę puotą ir įteiks vertingesnę dovaną. Tad visur buvo klau­
siama:
— Kas bus po pergalės, kokios bus iškilmės ir puotos, jei
šitaip švenčiama karo pradžia!
Paskui, tikriausiai 32-ųjų gegužės mėnesį, rūmai ir vadovy-
152
bė paliko Samą; būsimieji karo veiksmai turėjo vykti Vakaruose,
todėl buvo persikelta į tikrąją Graikiją. Antonijus ir Kleopatra
atvyko į Atėnus, kur jie gyveno kaip ir anksčiau: linksminosi,
rengė žaidynes, stebėjo vaidinimus. Atėniečiai garbino Kleo­
patrą taip pat, kaip kadaise Oktavija. Karalienė savo ruožtu taip
pat teikė malonių garsaus miesto gyventojams. Gyventojai su­
teikė jai didebų garbės titulų ir išrinko delegaciją, kuri oficia-
bai ir iškilmingai įteikė dekreto tekstą. Vienas delegacijos na­
rys buvo Antonijus, nuo seno buvęs Atėnų garbės pilietis; tai
jis miesto gyventojų vardu kreipėsi prakalba į Egipto kara­
lienę.
Tuo pat metu jis ryžosi atlikti skyrybų su Oktavija forma­
lumus. Išsiuntė į Romą savo žmones, kurie išmetė ją iš namų.
Išeidama Oktavija pasiėmė taip pat Antonijaus ir Fulvijos vai­
kus — išskyrus vyriausiąjį sūnų, kuris tuo metu buvo su tėvu. Ko
gero verkė, kad ji tapo viena iš karo priežasčių.
TESTAMENTAS
Oktavianui niekas nesuteikė finansinės paramos; tad jam
pačiam teko rūpintis ir rinkti karui reikabngas lėšas. Jis išleido
griežtą potvarkį: laisvi gimę privalėjo atiduoti ketvirtadalį pa­
jamų, o atleistiniai — aštuntadalį visų savo turtų. Žinoma,
tai sukėlė visuotinį nepasitenkinimą. Vėliau Antonijui kaip
rimčiausia klaida buvo prikišama, kad jis nepasinaudojo šiuo
Italijos gyventojų pasipiktinimu ir nepuolė 32 metų vasarą. Šie
priekaištai nepagrįsti, nes Antonijus tuomet dar nebuvo visiš­
kai pasirengęs; vis dar tebetruko jo didžiulės armijos ginkla­
vimas ir judėjimas,
Tuo tarpu iš Rytų į Oktaviano pusę perėjo du žymūs sena­
toriai: Titijus ir Munacijus Plankas. Dar Efese jiedu atkakbai
patarinėjo išsiųsti Kleopatrą į Egiptą ir šitaip užsitraukė jos
mirtiną neapykantą, tad turėjo palikti Antonijaus stovyklą.
Grįžo ne tuščiomis. Jie žinojo visus Antonijaus planus; taip
pat žinojo, kur saugomas jo testamentas. Jie buvo liudytojai
rašant šį dokumentą ir atkreipė Oktaviano dėmesį, jog jis pri­
ima svarbius politinius sprendimus. Vestalės, saugojusios tes­
tamentą, iš pradžių atsisakė jį atiduoti; jos nusileido tik tuomet,
kai Oktavianas atvyko pats. Jis, savaime suprantama, pasielgė
visiškai neteisėtai, kaip ir vėliau, kai šį privatų dokumentą per­
skaitė senato posėdyje. Todėl daugelis teisėtai piktinosi įrodinė­
dami, jog niekam gyvam nedera priekaištauti už tai, ką nuspren­
dė daryti savo mirties atveju.
153
 Tačiau, antra vertus, reikia pripažinti, jog tam tikri testa­
mento punktai buvo tiesiog šokiruojantys. Antonijus, be kita ko,
prašė jo palaikus, jei netgi mirtų Romoje, pergabenti į Aleksan­
driją ir ten palaidoti šaba Kleopatros antkapinio statinio. Jis
dar sykį pareiškė, jog Cezarionas yra Cezario sūnus; užrašė
didelį pabkimą saviems ir Kleopatros vaikams.
Pasinaudojęs šių sprendimų sukeltu pasipiktinimu, Okta­
vianas surengė naują propagandos prieš Antonijų akciją. Buvo
platinamos įvairios žinios ir gandai, kuriose jis buvo vaizduo­
jamas kaip visiškai parsidavęs Kleopatrai, net nevertas romėno
vardo.
Jis dovanojo Kleopatrai Pergamo biblioteką, kurioje buvo
du šimtai tūkstančių knygų. Vienoje puotoje, kur buvo daugybė
žmonių, pakilo ir masažavo jos kojas, be to, leido Efese vadinti
Kleopatrą valdove. Suteikdamas audiencijas kunigaikščiams
ir pasiuntiniams, dažnai priiminėjo jos meilės laiškelius, para­
šytus onikso ar krištolo lentelėse. Vieną sykį jis Aleksandrijoje
•vadovavo teismo posėdžiui; kaip tik kalbėjo gynėjas, kai šalia
pastato pasirodė lektika nešamos karalienės svita; jis tučtuojau
išbėgo iš salės ir pėsčias lydėjo valdovę.
Tačiau Romoje vis dar buvo daug Antonijaus bičiubų.
Jie taip pat formavo visuomenės nuomonę, neigdami paskalas
ir gandus, žeminančius jo garbę. Vienas jų, Geminijus, specia-
bai išvyko į Rytus įtikinti triumvirą, kad šis išsiųstų Kleopatrą.
Karabenė kaipmat suuodė, kokių ketinimų turi svečias iš Ro­
mos; be to, įtarė, jog jis gins Oktavijos reikalus. Todėl Gemini­
jus tapo jos nepaliaujamų patyčių ir pajuokos objektu. Poky-
buose jį' specialiai sodindavo paskutinėje vietoje. Tačiau jis
narsiai kentė viską, norėdamas rasti progą pasikalbėti su Anto­
nijumi. Pagaliau vienos puotos metu karabenė paklausė atvirai,
ko šis atvykęs. Jis atsakė:
— Bet kuriuo kitu reikalu būčiau linkęs kalbėtis blaivus.
Bet ar blaivus, ar įkaušęs, gerai žinau viena: visa gerai baigsis,
jei grįši savo karalystėn.
Antonijus suraukė antakius, o Kleopatra gracingai atsakė:
— Gražu, kad pasakei teisybę nekankinamas!
Po kelių dienų Geminijui pavyko pasprukti. Pasitraukė
taip pat daug Antonijaus bičiubų, kurie nepajėgė iškęsti juok-
dariškų egiptiečių pokštų. Šie, būdami tikri savo valdovės para­
ma ir įtaka, šaipėsi net iš senatorių. Taip pat ir pati karabenė
gaudyte gaudė kiekvieną romėnų žodį, kad galėtų apjuodinti
juos vyro akyse. Kvintas Debjus — tas pats, kuris kadaise par­
sikvietė ją į Taršą — vos nesumokėjo gyvybe už vieną pokštą.
Jis kadaise pasakė prie stalo:
154
— Mus čia actu girdo, o Sarmentas Romoje maudosi
falerne!
Sarmentas, dar jaunuobs, buvo Cezario meibnimosi objek­
tas, o kartu tam tikras Kleopatros varžovas, kuri gerai įsiminė jo
vardą. Karalienės gydytojas Glaukonas įspėjo Delijų, kas jam
gresia; šis sugebėjo pasprukti, bet jau prasidėjus karui.
KAPAS ŠALIA IZIDĖS ŠVENTYKLOS
Atkakb Oktaviano propagandinė veikla pagabau subrandi­
no vaisius. Vėlyvą 32-ųjų rudenį buvo surengta didžiulė mani­
festacija: visi Itahjos gyventojai, visi jos miestai iškilmingai pri­
siekė Oktavianui, išrinkę jį karvedžiu; Italijos pavyzdžiu pa­
sekė kitos Vakarų provincijos. Ši priesaika tapo morabniu
pagrindu kitiems poelgiams: iš Antonijaus buvo atimtos visos
pareigos ir titulai, o konsulatas kitiems, 31 metams buvo patikė­
tas Oktavianui ir jo bičiubui Mesalui. Galop Oktavianas, laiky­
damasis senovinės religinės ceremonijos, iškilmingai paskelbė
karą; tačiau karą paskelbė ne Antonijui, o Kleopatrai. Jis pasi­
naudojo proga, kad karalienė viešėjo Rytų armijos vyriausioje
būstinėje.
Ginkluoto konflikto įvykiai plačiau aprašyti kitoje mano
knygoje, kuri vadinasi Jmperatorius Augustas". Tad čia pakan­
ka vien nurodyti pagrindinius faktus ir pakartoti scenas, ku­
rios tiesiogiai liečia Kleopatrą.
Po ilgų manevrų ir priešpriešinių pasistūmėjimų 31 metų
rugsėjo 2 dieną Akcijaus užutekyje, prie Epyro pakrančių įvy­
ko lemiamas jūros mūšis. Antonijaus laivynas buvo sumuštas,
tačiau dalis laivų sugebėjo ištrūkti ir išgabeno Kleopatrą ir Anto­
nijų. Jie abudu grįžo į Aleksandriją. Kadangi nugalėtojas ju­
dėjo lėtai, jie turėjo pakankamai laiko imtis kokių nors žygių.
Vis dėlto didžiąją laiko dalį leido pramogaudami ir puotauda­
mi — tai tuomet rūmuose, tarsi nujaučiant artėjančią neišven­
giamą pražūtį, įsisteigė „nepalyginamai gyvenančių sąjunga".
Iš teisybės jie bandė užmegzti derybas su Oktavianu; darė tatai
bendrai ir kiekvienas skyrium. Tačiau nesėkmingai. Oktavianas
kėlė tvirtas sąlygas, nes šioje situacijoje kompromisų jis ne­
norėjo.
Egipte, nepaisant pralaimėjimo, viešpatavo ramybė. Dar
daugiau: viename šaltinyje užsimenama, jog gyventojai buvo pa­
sirengę sukilti ir apginti karabenę. Visa tatai tikrai galėjo būti,
nes jei Kleopatra ir nebuvo pernelyg populiari tarp valdinių,
romėnų viešpatavimo šmėkla turėjo visiems sukelti siaubą.
155
Tačiau ji, kaip teigia tas pats šaltinis, paniekino saviškių meilę
ir pasiaukojimą. Suprantama, pasielgė teisingai, nes suvokė di­
delę romėnų persvarą. Žinojo, jog karas yra tolygus krašto
pražūčiai ir iš anksto nubraukia bet kokius šansus išsilaikyti
soste jei ne jai, tai bent jos palikuonims. O dabar jai tai buvo
svarbiausia. Ji išsiuntė Oktavianui savo skeptrą ir diademą,
prašydama paskirti Egipto karaliumi vieną iš jos sūnų. Nuga­
lėtojas galbūt slapta užtikrino, jog jai neatsitiks nieko bloga;
tačiau, kaip atrodo, jam rūpėjo vien užgrobti visus turtus, ku­
riuos karabenė sprukdama galėtų pasiimti su savimi ar nu­
skandintų.
Pasirengusi blogiausiam, Kleopatra paruošė laivus, kurie,
ištikus didelei bėdai, nugabentų ją kartu su šeima per Raudo­
nąją jūrą net į Indiją. Tuo pat metu iš visur rinko pinigus ir
brangenybes. Taip pat, paėmę pasmerktuosius myriop, tikrino
įvairių, ypač gyvačių, nuodų veikimą.
Rugpjūčio 1 dieną Oktavianas jau priartėjo prie Aleksan­
drijos sienų, Antonijus išvedė į mūšį savo pajėgų likučius ir
įsakė laivams išplaukti. Pirmiausia jį išdavė laivynas, o paskui
ir sausumos dabniai. Kai karvedys be armijos grįžo į rūmus,
kelią jam pastojo Kleopatros tarnai. Jie šaukė, kad Kleopatra
užsidarė didžiubame kape, kuris jai buvo pastatydintas šaba
Izidės šventyklos, ir ten nusižudė.
Antonijus įėjo į savo kambarį ir nusiėmė šarvus. Liūdnai
šyptelėjęs pasakė tarnams ir kebems bičiubams:
— Anoks aš ir karvedys, jei net moteris pranoko mane
drąsa!
Jis paprašė ištikimo vergo Eroso, kad šis, kaip buvo iš
anksto sutarta, įsmeigtų kardą jam į širdį. Erosas paėmė kardą,
užsimojo stipriam kirčiui — ir sudavė jį sau. Krito negyvas
prie savo pono kojų. Antonijus pažvelgė į jį su pasigėrėjimu
ir pasakė:
— Gerai parodei, kaip tai daroma!
Bet pats jis įsismeigė kardą ne taip vykusiai — į pilvą ir
pernelyg silpnai. Krito ant lovos, smarkiai plūsdamas krauju.
Bet sąmonės neprarado. Vaitojo ir maldavo jį pribaigti. Tuo tar­
pu visi išsilakstė, pabkę Antonijų konvulsijose rėkiantį iš skaus­
mo ir baimės. Taip jį užtiko Kleopatros sekretorius Diomedas.
Jis pranešė:
— Karalienė dar nenusižudė. Ji gyva ir trokšta tave matyti.
Paskui jis sukvietė vergus, kurie ant rankų nunešė Antoni­
jų prie didžiubo mauzoliejaus. Bet sunki plokštė, dengianti
įėjimą, jau buvo nuleista. Kleopatra ir dvi drauge su ja užsida­
riusios vergės pro viršutinį langą numetė virves. Jomis aprišo
156
sužeistąjį ir moterys vargais negalais įtraukė aukštyn kraujuo­
jantį ir beveik sąmonės netekusį vyriškį.
Kai pagabau Antonijus pateko į vidų, karabenė paguldė jį
ant savo gulto ir apdangstė drabužiais. Verkė kruvinomis aša­
romis, šaukė jį savo vyru ir valdovu. Antonijus paprašė vyno.
Šiek tiek išgėrė ir dar pajėgė pasakyti kelis žodžius. Prašė ne­
sielvartauti ir pirmiausia pasirūpinti savo reikalais, nes jis mano
esąs laimingas. Patyrė puikių valandėbų. Buvo vienas iš šlo­
vingiausių žmonių. Turėjo didžiulę gabą, o dabar miršta gar­
bingai — kaip romėnas, nugalėtas romėno.
Vos Antonijus išleido paskutinį atodūsį, prie kapo plokštės
atėjo Oktaviano pasiuntinys Gajus Prokulėjus. Sakoma, kad
Antonijus pataręs žmonai pasikbauti iš Oktaviano apbnkos
žmonių kaip tik Prokulėjum; jis išties buvo laikomas neprie­
kaištingu žmogumi. Vis dėlto karabenė neįsileido jo į vidų, o
kalbėjosi per plokštę. Ji reikalavo, kad Oktavianas garantuo­
tų jos vaikams karalystę, o jis ragino pasikbauti Cezario sūnaus
atlaidumu.
Vos tik pasišabno Prokulėjus, atbėgo kitas Oktaviano drau­
gas, Galas. Sis taip pat leidosi į ilgas kalbas su karabenė. Tuo
tarpu Prokulėjus pastatė kopėčias prie to langebo, pro kurį
įtraukė Antonijų, ir įsigavo į vidų. Viena vergė šūktelėjo savo
valdovei:
— Sučiups tave gyvą!
Kleopatra atsigręžė ir išsitraukė durklą, tarytum norėdama
juo persismeigti. Bet romėnas greitai pripuolė, stipriai suėmė
ją abiem rankom ir sušuko:
— Tu skriaudi save ir Cezarį! Jis negalėtų parodyti savo
žmoniškumo! Tai maloningiausias valdovas, o tu nori, kad jis
butų laikomas žiauruobu!
Ištraukė jai iš rankos durklą ir apieškojo suknelę, ar ne­
slepia joje nuodų. Globoti Kleopatrą Oktavianas pavedė savo
atleistiniui Epafroditui. Jis privalėjo budriai žiūrėti, kad ji ne­
pasikėsintų prieš savo gyvybę, bet tuo pat metu jam buvo įsa­
kyta su ja elgtis mandagiai ir rūpintis karalienės patogumais.
•
KLEOPATROS MIRTIS
Po kebų dienų įvyko prabangios Antonijaus laidotuvės. Ok­
tavianas ne tik leido atbkti šią ceremoniją, bet net įsakė su­
teikti karabenei visa, ką ji laikys reikabngu gedubngų iškil­
mių puošnumui padidinti.
Dar mauzoliejuje, sielvartaudama prie mirštančio Anto-
157
nijaus, Kleopatra apsidraskė sau krūtinę ir veidą. Atsirado pū­
linių, pakilo temperatūra. Tačiau ji dėl to džiaugėsi, nes ligos
dingstimi pasiryžo visiškai atsisakyti maisto ir šitaip atsisveikinti
su gyvenimu — tai vėliau pasakojo jos asmeninis gydytojas.
Tačiau Oktavianas pagrasino: jei nenutrauksianti badavimo,
užmušiąs Kleopatros vaikus; tai bematant pagelbėjo.
Po kurio laiko Oktavianas pats aplankė karabenė. Apie šį
susitikimą byloja dvi ataskaitos — Plutarcho ir Kasijaus Dio­
no ". Nors ir skirtingos, jos neprieštarauja viena kitai. Atsi­
žvelgiant į jas abidvi, susitikimą gabma pavaizduoti taip.
Kai Oktavianas įėjo į kambarį, karabenė gulėjo ant žemo
gulto, apsirengusi lengva tunika, nesusišukavusi. Tučtuojau pa­
šoko ir puolė jam prie kojų. Oktavianas prašė ją gultis ir atsi­
sėdo šaba. Paskutinį sykį jis matė Kleopatrą prieš šešiolika metų
Romoje, kai ji viešėjo tenai Cezario pakviesta. Tuomet ji net
neatkreipė dėmesio į berniuką, kuris dabar buvo jos likimo val­
dovas.
Karabenė pradėjo kalbą teisindamasi. Dėl viso, kas atsiti­
ko, kalta Antonijaus prievarta ir pikta vaba. Bet kai Oktavia­
nas priminė tam tikrų faktų, ji kaipmat pakeitė kalbos temą.
Kambaryje buvo Cezario skulptūrų ir paveikslų. Turėjo po ran­
ka jo laiškus. Pradėjo skaityti jų ištraukas, tarsi tarp kitko, bet
labai iškalbingai, pridurdama atitinkamais momentais, jog tai
laiškai jo, Oktaviano tėvo. Ir vis taip klostėsi, jog skaitomos iš­
traukos buvo kupinos aistringiausių meilės priesaikų.
Kartkartėmis iš Kleopatros lūpų tarsi netyčia skambėjo
aimanos:
— Ir kam man dabar tavo laiškai? .. O, verčiau aš bučiau
mirusi anksčiau už t a v e ! . . Bet jei jis yra šaba manęs, esi ir tu!
Oktavianas sėdėjo nepalenkiamas. Pagabau jis, nepakelda­
mas akių, trumpai pasakė:
— Neprarask vilties. Tau neatsitiks nieko bloga.
Kleopatra paskui įteikė jam savo brangenybių ir pinigų
apyrašą. Bet pokalbį palaikęs karabenės intendantas tuo metu
papriekaištavo, jog sąrašas nepilnas. Karabenė pašoko iš guolio,
sučiupo intendantą už plaukų ir ėmė talžyti jam veidą. Oktavia­
nas nusijuokė ir sustabdė šį niršubo protrūkį. Kleopatra krei­
pėsi į jį pakibai:
— Argi tai ne baisu? Tu teikeisi ateiti pas mane ir pasi­
kalbėti. O mano tarnams užtenka akiplėšiškumo kaltinti mane
už tai, kad nuslėpiau truputį moteriškų papuošalų! Taip, pada­
riau tai, bet ne savimi besirūpindama. Šias brangenybes noriu
padovanoti Livijai ir Oktavijai, kad jos užtartų mane prieš tave!
Oktavianas atsakė, jog čia palieka jai visišką laisvę. Pri-
158
durė, jog ji gabnti tikėtis didesnio atlaidumo negu mananti.
Tuo pokalbis ir baigėsi.
Netrukus vienas romėnas, tylus Kleopatros garbintojas, jai
pranešė, kad išvykimas iš Egipto jau netoli. Paims ją kartu su
vaikais po trijų dienų; karališkoji šeima turės papuošti nugalė­
tojo triumfą. Tuomet karabenė galutinai apsisprendė.
Oktavianui leidus, rytą ji nuėjo prie Antonijaus kapo. Il­
gai prie jo verkė ir padėjo gėbų. Sakoma, kad skundėsi, jog
iš visų nelaimių, kurias išgyveno, sunkiausia buvo tatai, jog
teko kebas dienas gyventi be Antonijaus. O štai dabar jis, romė­
nas, ilsėsis Egipto žemėje, o ji, Egipto karabenė, suras sau kapą
tolimoje Itabjoje!
Grįžusi į rūmus bepė paruošti vonią, o paskui prabangiai
papusryčiavo. Tuo metu per rūmų vartus atėjo kažkoks kaimie­
tis su krepšiu. Sargybiniai paklausė, ką nešąs. Valstietis atidengęs
krepšį, praskleidęs viršuje lapus ir parodęs daibų figų. Karei­
vius nustebino jų dydis, o jis juokdamasis leido jiems po kebas
pasiimti. Po to-nuėjo karabenės menių bnk.
Po pusryčių Kleopatra sėdo rašyti laišką. Užantspaudavo
jį ir liepė atiduoti Oktavianui. Atleido visus tarnus ir bko tik
su dviem vergėmis, tomis pačiomis, kurios jau buvo su ja mau-
zobejuje. Vos užmetęs žvilgsnį į laišką, Oktavianas pašoko ir
norėjo pats lėkti į karabenės kambarį. Nes laiške buvo prašymas
palaidoti ją šaba Antonijaus kapo^..
Priekyje bėgę žmonės rado užrakintas duris. Išlaužė jas
jėga. Išvydo ant auksuoto guobo be gyvybės žymių gubnčią
Kleopatrą. Ji buvo pasipuošusi nuostabiais karabškais apdarais.
Viena vergė, Eira, susmuko ant grindų prie valdovės kojų, o
antra, Charmion, svirdubuodama dar taisė diademą ant karabe­
nės galvos. Kažin kas šuktelėjo:
— Argi šitaip gražu, Charmion?
O ji, jau grimzdama į mirties gelmes, atsakė galvodama
gal tik apie diademą:
— Taip geriausia, nes ji yra daugybės karalių pabkuo-
nė...
T 1 •
lr krito ant žemes negyva.
Savo mirties paslaptį šios trys moterys nusinešė į kapus.
Ant kairiojo Kleopatros peties buvo pastebėtos dvi žymės
tarsi nuo įgėlimų, bet gyvatės kambaryje nebuvo; gal ji sugebėjo
iššliaužti iš kambario, kurio durys vedė į pajūrį? Jei karabenė
mirė, kaip buvo teigiama, įgėlus kobrai, tatai turėjo savo sim­
bolinę prasmę. Nuo senų senovės kobra puošė faraonų karūną,
ji buvo monarcho valdžios ženklas; prisimename, kaip vyriau­
siasis žynys Pšereni-Ptahas giriasi uždėjęs Kleopatros tėvui ant
IV)
galvos „gyvate papuoštą karūną". Tačiau egiptiečių kultuose Su savo vyrų, pūvančių ligose,
kobra taip pat buvo siejama su saulės dievu Ra; buvo skelbia­ šutve bjauriausia. Daug užsigeisti ji
ma, jog jos įgėbmas suteikiąs nemirtingumą ir dieviškumą. girta iš baimės nedvejoja,
Karabenės laidotuvės buvo vertos paskutinės atstovės betgi sumažino jos šėlimą
didžios dinastijos, kuri valdė Egiptą tris šimtmečius. Kleopatros
palaikai atgulė šaba Antonijaus kapo, o netoliese buvo palaidotos iš gaisro sprukęs laivas vienintelis *
abidvi ištikimos vergės. Marejos vyno kurstomą užmojį
Ptolemėją Cezarį, tuomet jau septyniolikmetį vaikiną, nu­ į baimę pavertė siaubingą
galėtojas įsakė nužudyti. Berniukas jau spruko į Indiją, bet Cezaris, įkandin jos irklavęs,
dėl savo globėjo išdavystės ar bailumo pasuko iš kebo. O jau­ kuomet ji lėkė lauk nuo Italijos,
nesnieji vaikai, kuriuos karabenė sugyveno su Antonijumi, bailiuosius šitaip vanagas karvelius
buvo išsiųsti į Romą; ten juos globojo Oktavija. Vėbau Kleopatra bei kiškį apsukrus medžioklis
Selenė buvo ištekinta už Mauretanijos karaliaus Jubos, to pa­ gena Hemonijos sniego plotais.
ties, kuris dar mažas berniukas 46 metais ėjo Cezario triumfo
eisenoje. Aleksandras Hebjas ir jauniausiasis Ptolemėjas dabar Ketino baubą kaustyt grandinėmis,
irgi gyveno Mauretanijos rūmuose; nežinia, kaip susiklostė bet ji, garbingos siekusi pražūties,
jų tolesnis likimas. Jubos ir Selenės sūnus, Kleopatros anūkas nei durklą moteriškai ėmė,
Ptolemėjas paveldėjo tėvo sostą ir drauge su motina uoliai sklei­ nei pasislėpti krantų ieškojo.
dė deivės Izidės kultą; jis žuvo 40-aisiais imperatoriaus Kabgulos Saulėtu veidu drįso apžvelgti ji
vaba, kuris įjungė Mauretaniją į imperijos sudėtį. karalių rūmus, drįso paimt ranka
Puikus triumfas pergalės prieš Egiptą proga įvyko 29 metų gyvatę piktą, kad sugertų
rugpjūčio 15 dieną. Eisenoje per Romą į Kapitolijų buvo neša­ tamsųjį nuodą lepus jos kūnas,—
mas Kleopatros mirties guolyje atvaizdas ir vedami jos trys
vaikai. oresne tapo mirti nusprendusi:
Tačiau iš tikro amžinu pergalės paminklu tapo giesmė, ku­ baisėjos ypač, kad į triumfą jos —
rią poetas Horacijus sukūrė tuoj pat po Aleksandrijos žlugimo pažeminę didžiai kilmingą —
ir karabenės mirties — nes žinios apie tuos įvykius pasiekė rūstūs liburnų laivai nuvežtų 12.
Romą beveik vienu metu. Ji iškalbingiau už bet kokius doku­ •

mentus ir istorikų išvedžiojimus rodo, kokios stiprios romėnų
visuomenėje buvo antiegiptietiškos nuotaikos ir kodėl buvo
baiminamasi Kleopatros; tačiau, antra vertus, nors giesmėje
skamba džiugaus pasididžiavimo tonai, paskutiniai jos žodžiai
yra himnas nugalėtojai didybei.
Štai Horacijaus kūrinio mintys ir vai: ; d a i :
Keistas dalykas: beveik vienu metu su Kleopatra, nes 31
ar 30 metais mirė ir Petubastis, vyriausiojo žynio Pšereni-Pta-
ho ir Ta-Imhotep sūnus, kurį jie išmeldė iš stebuklingos sta­
tulos dievo Imhotepo: šis pasigailėjo jų ašarų ir apsireiškė sapne.
Šitaip vienu metu pasitraukė iš scenos Egipto karabų ir
Memfio vyriausiųjų žynių šeimos.
• • • -

Nūn gert pabandom, trypkim nevaržomai • • • • •

po kojom žemę! Laikas, draugai, dabar •

papuošti saUjų gėrybėm •

stalą dievų, suguldytų šventei!

- -

Neleista buvo cekubą imti mums

iš rūsio seno, kol Kapitolijui
ir mūsų kraštui karalienė •
• •

pražūtį klaikią ir mirtį ruošė -

* Horacijus. Lyrika.— Vertė H. Zabulis.— Vilnius, 1977.

160 11.—1219 161