Matematika 2

Natalja Kosareva
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
elektroninis paštas: Natalja.Kosareva@vgtu.lt

Diferencialinės lygtys.
Įvairūs realieji procesai, vykstantys gamtoje technikoje dažnai modeliuoja-
mi lygtimis, siejančiomis nepriklausomą kintamąjį x ieškomą funkciją y ir tos
funkcijos įvairių eilių išvestines argumento x atžvilgiu. Tokios lygtys, turinčios
pavidalą
F (x, y, y 0 , y 00 , . . . , y (n) ) = 0 (1)
vadinamos diferencialinėmis lygtimis. Jei lygtyje (1) galime išreikšti y (n) , ji
tampa tokia lygtimi:

y (n) = f (x, y, y 0 , y 00 , . . . , y (n−1) ) (2)

Diferencialinės lygties eile vadinama aukščiausios eilės išvestinės, esančios lyg-

tyje, eilė.

Pavyzdys.
1. y 0 = 2x yra 1-os eilės lygtis.
2. y 00 − 3x + 5 = ex yra 2-os eilės lygtis.

3. y IV − 3y 00 − xex = 0 yra 4-os eilės lygtis.

dy
Pavyzdžiui, jei žmonių arba gyvūnų populiacijos augimo greitis y 0 = ly-
dx
gus dabartinės populiacijos dydžiui y(x), čia x – laikas, tai greitis aprašomas
dif. lygtimi y 0 = y. Šios dif. lygties sprendinys turi tokį pavidalą: y = Cex .
d2 y
Kitas pavyzdys – metame akmenį nuo stogo. Pagreitis y 0 = 2 , čia x – laikas.
dx
Kai g – laisvojo kritimo pagreitis, tai mūsų laisvojo kritimo modelis aprašomas
dif. lygtimi y 00 = g, kai nekreipiame dėmesio į oro pasipriešinimą. Integruodami
dy
gausime greitį y 0 = = gx + v0 , čia v0 – pradinis greitis. Integruodami dar
dx
1
kartą, gausime kelią y = gx2 + v0 x + y0 , čia y0 – kelias nuliniu laiko momentu,
2
pvz. y0 = 0.

Apibrėžimas. Diferencialinės lygties sprendiniu arba integralu vadinama

funkcija y = ϕ(x), tinkanti tai lygčiai. Funkcijos y = ϕ(x) grafikas vadinamas
integraline kreive. Diferencialinės lygties sprendimo procesas vadinamas lygties
integravimu.

1
 Pavyzdys. Lygties y = xy 0 − y 02 sprendinys yra y = x − 1, nes x − 1 =
x · 1 − 12 . Taip pat šios lygties sprendiniai yra ir y = 2x − 4, y = 3x − 9, . . . , y =
Cx − C 2 , kur yra konstanta. Iš tikrųjų, įstatę y = Cx − C 2 , į lygtį y = xy 0 − y 02 ,
gausime tapatybę. Šiuo atveju integralinės kreivės yra tiesės.

Pavyzdys. Lygties y 0 = cos x sprendinys yra y = sin x + C. Integralinių

kreivių šeima yra sinusoidės.

Kai n = 1, lygtys (1) ir (2) apibrėžia 1-osios eilės dif. lygtį F (x, y, y 0 ) = 0
arba y 0 = f (x, y). Dif. lygtis F (x, y, y 0 ) = 0 turi be galo daug sprendinių. No-
rėdami rasti vieną iš tų sprendinių, tenkinantį sąlygą y(x0 ) = y0 (y|x=x0 = y0 ),
kuri vadinama pradine sąlyga, rasime šį sprendinį atitinkančią integralinę kreivę,
einančią per tašką (x0 , y0 ). Šis uždavinys vadinamas Koši uždaviniu, o sprendi-
nys, tenkinantis sąlygą y(x0 ) = y0 – atskiruoju dif. lygties sptendiniu.

Diferencialinės lygties F (x, y, y 0 ) = 0 sprendiniai nusakomi funkcija y =

ϕ(x, C), priklausančia nuo laisvos konstantos C. Ši funkcija vadinama dif. lyg-
ties bendruoju sprendiniu. Bendrasis sprendinys tenkina tokias sąlygas:

1. Su bet kokia C reikšme y = ϕ(x, C) tinka dif. lygčiai F (x, y, y 0 ) = 0.

2. Esant bet kokiom pradinėm sąlygom y(x0 ) = y0 visada galima rasti tokią
konstantos C reikšmę C0 , su kuria funkcija y = ϕ(x, C0 ) tenkintų pradines
sąlygas.
Apibrėžimas. Atskiruoju dif. lygties F (x, y, y 0 ) = 0 sprendiniu vadinamas
sprendinys, kuris gaunamas iš bendrojo sprendinio su kuria nors konstantos C
reikšme C0 .

Apibrėžimas. Dif. lygties y 0 = f (x, y) sprendinys y = ψ(x), kuris negali

būti gautas iš bendrojo sprendinio nė su viena C reikšme, vadinamas ypatinguo-
ju lygties sprendiniu.

Pavyzdys. Lygties y = xy 0 − y 02 bendrasis sprendinys yra y = Cx − C 2 .

Esant pradinei sąlygai y|x=x0 = y0 , galima parinkti konstantą C0 taip, kad inte-
gralinė kreivė (tiesė) eitų per tašką (x0 , y0 ). Tokie sprendiniai yra atskirieji dif.
lygties sprendiniai. Be atskirųjų egzistuoja ir ypatingas šios lygties sprendinys
x2
y = , kuris negaunamas iš bendrojo sprendinio nė su viena konstantos C
4
reikšme. Šį sprendinį atitinkanti integralinė kreivė yra parabolė.
x2 x x2 x2 x2
=x· − = − .
4 2 4 2 4
Dif. lygties sprendinį galima gauti izoklinių metodu. Tarkime, turime dif.
lygtį y 0 = f (x, y). y 0 yra lygi tangentui kampo, kurį sudaro funkcijos y =
ϕ(x, C) liestinė or ašis OX, t. y. tg α = f (x, y). Tokių krypčių visuma vadinama

2
krypčių lauku. Kreivės, kuriose krypčių laukas turi pastovią reikšmę f (x, y) = k,
vadinamos izoklinėmis.

1 pav: Diferencialinės lygties y 0 = sin x sprendiniai y = − cos x + C

2 pav: Diferencialinės lygties y 0 = cos x sprendiniai y = sin x + C

3 pav: Diferencialinės lygties y 0 = ex sprendiniai y = ex + C

3
 x2
4 pav: Diferencialinės lygties y 0 = x sprendiniai y = +C
2

1
5 pav: Diferencialinės lygties y 0 = sprendiniai y = ln x + C
x

Diferencialinių lygčių taikymai.

1. Metalinė detalė įkaitinta iki 420 ◦ C aušinama esant 20 ◦ C temperatūrai.

Po 15 min. detalės temperatūra sumažėjo iki 120 ◦ C. Apskaičiuoti deta-
lės temperatūrą po 30 min. Laikysime, kad aušinimo greitis proporcingas
skirtumui tarp detalės temperatūros T ir oro temperatūros t0 . Aušinimo
lygtis:
dT
= −k(T − t0 ), k > 0, t0 – oro temperatūra. t0 = 20. Atskiriame
dt
dT
kintamuosius ir integruojame lygtį = −k dt:
T − t0
Z Z
dT
= −k dt ⇒ ln |T − t0 | = −kt + ln C ⇒ T − t0 = Ce−kt ⇒
T − t0
T = t0 + Ce−kt .

Rasime C. Laiko momentu t = 0 : t0 = 20, T = 420, 420 = 20 + Ce0 ⇒

C = 400.

Rasime k. Laiko momentu t = 15 : T = 120 ⇒ 120 = 20 + 400e−15k ⇒

ln 0, 25
e−15k = 0, 25 ⇒ k = − ≈ 0, 0924.
15

4
 Apskaičiuosime detalės temperatūrą po 30 min. T = 20 + 400e−30·0,0924 ≈
45 ◦ C. Po 30 min. detalės temperatūrą bus apie 45 ◦ C.

2. Motorinė valtis plaukia ežeru 20 km/val. greičiu. Per 1 min. po variklio

išjungimo jos greitis sumažėjo iki 2 km/val. Rasti valties greiti po 2 min.
nuo variklio išjungimo. Laikysime, kad vandens pasipriešinimas propor-
cingas valties judėjimo greičiui.
Valties judėjimo lygtis:
dv
= −kv, k > 0, atskiriame kintamuosius ir integruojame lygtį
dt Z
dv dv
= −k dt ⇒ = −k dt ⇒ ln |v| = −kt + ln C ⇒ v = Ce−kt .
v v

Rasime C. Laiko momentu t = 0 v = 20 ⇒ 20 = Ce0 ⇒ C = 20 ⇒ v =

20e−kt .
Rasime k. Laiko momentu t = 1 v = 2 ⇒ 2 = 20e−k·1 ⇒ e−k = 0, 1 ⇒
k = − ln 0, 1 ≈ 2, 3.
Apskaičiuosime valties greiti po 2 min. nuo variklio išjungimo.
v = 20e−2,3·2 ≈ 0, 2. Po 2 min. nuo variklio išjungimo valties judėjimo
greitis bus 0,2 km/val.
3. Radioaktyviosios medžiagos skilimo greitis proporcingas nesuskilusios me-
džiagos kiekiui m. Nustatykite nesuskilusios medžiagos kiekio m priklau-
somybę nuo laiko t, kai pradinis medžiagos kiekis lygus m0 .
dm
Radioaktyviosios medžiagos skilimo greitis = −km, k > 0. Minuso
dt
ženklas reiškia, kad medžiagos kiekis laikui bėgant mažėja. Išspręsime šią
lygtį.
dm
= −k dt ⇒ ln m = −kt + ln C ⇒ m = Ce−kt . Rasime C iš sąlygos,
m
kad pradiniu laiko momentu t = 0 medžiagos kiekis buvo m0 :
m0 = Ce0 ⇒ C = m0 . Radome atskirą dif. lygties sprendinį, atitinkantį
pradines sąlygas m|t=0 = m0 : m = m0 e−kt .

Radioaktyviosios medžiagos skilimo greitį apibūdina pusamžio trukmės

sąvoka. Tai laikas T , per kurį suskyla pusė pradinio radioaktyviosios me-
1 1
džiagos kiekio. Įstatome m = m0 ir t = T į lygtį m = m0 e−kt ⇒ m0 =
2 2
1 1
m0 e−kT ⇒ e−kT = ⇒ kT = ln 2 ⇒ k = ln 2. Gauname atskirą dif.
2 T
lygties sprendinį:
t
− ln 2
m = m0 e T .
Pusamžio T reikšmės nustatomos eksperimentiniu keliu ir jos skiriasi įvai-
rioms radioaktyvioms medžiagoms.

5
 Diferencialinės lygtys su atskiriamais kintamai-
siais.
Apibrėžimas. Pirmosios eilės diferencialinė lygtis

M1 (x)N1 (y) dx + M2 (x)N2 (y) dy = 0 (1)

vadinama diferencialine lygtymi su atskiriamais kintamaisiais.

Čia M1 (x), N1 (y), M2 (x), N2 (y) yra tolydžiosios funkcijos.
dy
Lygtis = f (x)g(y) yra lygtis su atskiriamais kintamaisiais. Čia f (x), g(y)
dx
yra tolydžiosios funkcijos.

Jei M2 (x) 6= 0, N1 (y) 6= 0, galime abi lygties (1) puses padalinti iš M2 (x)N1 (y):

M1 (x) N2 (y) M1 (x) N2 (y)

dx + dy = 0 ⇒ dx = − dy.
M2 (x) N1 (y) M2 (x) N1 (y)
Kintamieji x ir y yra atskirti. Suintegravę abi puses, gausime bendrąjį lyg-
ties (1) sprendinį.

Kai M2 (x) = 0 arba N1 (y) = 0, lygtis (1) turi kitokius sprendinius. Kai
x = x1 yra lygties M2 (x) = 0 šaknis, (1) virsta lygtimi M1 (x)N1 (y) dx = 0.
dx = 0, kai x = x1 = const, t.y. gauname tapatybę. Vadinasi, x = x1 yra
lygties (1) ypatingasis sprendinys.
Analogiškai, kai y = y1 yra lygties N1 (y) = 0 šaknis, tai y = y1 yra taip pat
lygties (1) ypatingasis sprendinys.

Pavyzdys. (x − xy 2 ) dx + (y − yx2 ) dy = 0. Tai lygtis su atskiriamais kin-

tamaisiais.

x(1 − y 2 ) dx + y(1 − x2 ) dy = 0 | : (1 − y 2 )(1 − x2 ),

x y
dx + dy = 0,
1 − x2 1 − y2
dx2 y2
Z Z
1 1
2
+ dy = 0,
2 1−x 2 1 − y2
1 1 1
− ln |1 − x2 | − ln |1 − y 2 | = − ln C,
2 2 2
(1 − x2 )(1 − y 2 ) = C. Radome bendrąjį sprendinį.

Kai x = ±1, y = ±1, gauname atskirus (ne ypatinguosius) dif. lygties spren-
dinius, nes jie gali būti gauti iš bendrojo sprendinio, kai C = 0.

6
 Pavyzdys. y dx + ctgx dy = 0, y| π = −1. Tai lygtis su atskiriamais
x=
3
kintamaisiais.
dy
tgx dx + = 0.
y
sin x dx dy
+ = 0.
cos x y
− ln | cos x| + ln |y| = ln |C| ⇒ y = C cos x. Gavome bendrąjį sprendinį. Kai
π
y = 0, gauname atskirą dif. lygties sprendinį su C = 0. Kai x = , gauname
2
ypatingąjį dif. lygties sprendinį.

Išspręsime Koši uždavinį.

π 1
−1 = C · cos ⇒ C · = −1 ⇒ C = −2.
3 2
Koši uždavinio sprendinys yra y = −2 cos x.

Homogeninės diferencialinės lygtys.

Apibrėžimas. Funkcija f (x, y) vadinama kintamųjų x ir y m-jo matavimo ho-
mogenine funkcija, jei

f (tx, ty) = tm f (x, y), t ∈ R.

Pavyzdys. f (x, y) = x2 y + 3x3 + 5y 3 yra 3-jo matavimo homogenine funk-

cija, nes f (tx, ty) = t3 f (x, y).

Apibrėžimas. Diferencialinė lygtis P (x, y) dx + Q(x, y) dy = 0, kurioje P (x, y)

ir Q(x, y) yra to paties matavimo homogeninės funkcijos, vadinama pirmosios
eilės homogenine diferencialine lygtimi. Kai Q(x, y) 6= 0, lygtis gali būti perra-
šyta taip:

dy P (x, y) P (x, y)
=− , yra nulinio matavimo homogeninė funkcija, arba
dx Q(x, y) Q(x, y)
y 0 = g(x, y), kur g(x, y) yra nulinio matavimo homogeninė funkcija, t.y.

g(tx, ty) = t0 g(x, y) = g(x, y).

1  y
Pasirinkime t = , x 6= 0. Gausime g(x, y) = g 1, ir gausime lygtį
x x
 y
y 0 = g 1, (∗)
x

7
 y
Homogeninės dif. lygtys sprendžiamos darant keitinį = u. Tuomet
0 0
x
y = ux, y = u x + u. Įrašę į (*), gausime

u0 x + u = g (1, u) ⇒ u0 x = g (1, u) − u. Gavome lygtį su atskiriamais kinta-

maisiais, kurią jau mokame spręsti.

Pavyzdys. (x − y)y dx − x2 dy = 0 yra 2-jo matavimo homogenine funkcija.

dy (x − y)y (x − ux) · ux ux2 − u2 x2

= 2
, x 6= 0 ⇒ u0 x + u = 2
= = u − u2 .
dx x x x2
u0 x + u = u − u2 ⇒ u0 x = −u2 . Gavome lygtį su atskiriamais kintamaisiais.
Integruojame:

Z Z x x
du dx 1
− = ⇒ = ln x + ln C ⇒ e y = Cx ⇒ x = C1 e y .
u2 x u
y
Pavyzdys. Rasti atskirą dif. lygties xy 0 = y ln sprendinį, tenkinantį pra-
√ x
dines sąlygas y|x=1 = e.
y y
y 0 = ln ⇒ u0 x = u(ln u−1). Gavome lygtį su atskiriamais kintamaisiais.
x x
Integruojame:

d(ln u − 1)
Z Z Z
du dx
= ⇒ = ln x + ln C ⇒ ln(ln u − 1) =
u(ln u − 1) x (ln u − 1)
ln Cx ⇒ ln u − 1 = Cx ⇒ ln u = Cx + 1 ⇒ u = eCx+1 ⇒ y = xeCx+1 . Gavome
bendrąjį sprendinį. Rasime Koši uždavinio sprendinį.
x
√ C·1+1 1 1 1−
e=1·e ⇒ C + 1 = ⇒ C = − ⇒ y = xe 2 .
2 2
x+y
Pavyzdys. Rasti bendrąjį dif. lygties y 0 = − sprendinį.
x
y
y 0 = −1 − . Dešinėje pusėje yra nulinio matavimo homogeninė funkcija.
x
Keitinys y = ux.

du dx 1 d(1 + 2u)
u0 x + u = −1 − u ⇒ u0 x = −1 − 2u ⇒ = ⇒− =
−1 − 2u x 2 1 +√ 2u
dx 1 1 1 x √ C
⇒ − ln(1 + 2u) = ln x − ln C ⇒ √ = √ ⇒ 1 + 2u = ⇒
x 2 2 1 + 2u C x
C C C 1 C x
1 + 2u = 2 ⇒ 2u = 2 − 1 ⇒ u = 2 − ⇒ y = − .
x x 2x 2 2x 2
C x
Bendrasis diferencialinės lygties sprendinys yra y = − .
x 2

8
 Pirmosios eilės tiesinės diferencialinės lygtys.
Apibrėžimas. Pirmosios eilės tiesine diferencialine lygtimi vadinama lygtis

y 0 + P (x)y = Q(x) (1)

Čia P (x), Q(x) yra tolydžiosios funkcijos. Tokios lygtys sprendžiamos Bernulio
metodu, kurio esmė yra tokia. Naudojamas keitinys y = uv, u = u(x), v = v(x),
u(x) ir v(x) – funkcijos, turinčios tolydžiasias išvestines.

y 0 = u0 v + uv 0 ⇒ u0 v + uv 0 + P (x)uv = Q(x) ⇒

v(u0 + P (x)u) + uv 0 = Q(x) (∗)

Funkciją u parenkame tokią, kad skliaustuose esantis reiškinys
Z būtų lygus nuliui
du
u0 + P (x)u = 0. Tuomet = −P (x) dx ⇒ ln u = − P (x) dx ⇒
u
Z
− P (x) dx
u = C1 e
Z
− P (x) dx
Lygtis (*) virsta lygtimi uv 0 = Q(x) ⇒ v 0 C1 e = Q(x). Gavome
lygtį su atskiriamais kintamaisiais:
Z Z
1 P (x) dx 1
Z P (x) dx
dv = Q(x)e ⇒v= Q(x)e dx + C2 .
C1 C1
Lygties (1) bendrasis sprendinys yra:
Z  Z 
− P (x) dx  1 Z P (x) dx
y = uv = C1 e Q(x)e dx + C2  ⇒

C1

Z  Z 
− P (x) dx  Z P (x) dx
y=e  Q(x)e dx + C  .


Čia C = C1 C2 . Funkcijos u išraiškoje konstantos galime nerašyti:

Z
− P (x) dx
u=e .
dy 2y
Pavyzdys. Rasti bendrąjį dif. lygties + = x3 sprendinį.
dx x
2
Tai pirmosios eilės tiesinė diferencialinė lygtis. P (x) = , Q(x) = x3 . Pakeiti-
x
mas y = uv, y 0 = u0 v + uv 0 .

9
 uv
u0 v + uv 0 + 2 = x3
x
 u
v u0 + 2 + uv 0 = x3 (2)
x
u
Funkciją u parenkame tokią, kad būtų u0 + 2 = 0. Atskiriame kintamuosius:
x
du dx C
+2 = 0 ⇒ ln u + 2 ln x = ln C ⇒ ux2 = C ⇒ u = 2 . Parinkime
u x x
1 u
C = 1. Gausime u = 2 . Įstatome į (2) lygti ir turėdami omenyje u0 + 2 = 0,
x x
gausime

v0 3 5 x6
= x ⇒ dv = x dx ⇒ v = + C. Lygties (*) bendrasis sprendinys:
x2 6
 6
x4

1 x C
y = uv = 2 +C = + 2.
x 6 6 x
Pavyzdys. Rasti bendrąjį dif. lygties sprendinį:
1
y 0 + y tg x = (1)
cos x
Šią diferencialinę lygtį spręsime dviem metodais.

1. Bernulio metodas.
1
y = uv, y 0 = u0 v + uv 0 , u0 v + uv 0 + uv · tg x = ⇒
cos x
1
uv 0 + v (u0 + u tg x) = (∗)
cos x
du
u parenkame taip, kad u0 +u tg x = 0 ⇒ +tg x dx = 0. Integruojame ir
u
gauname ln u − ln(cos x) = ln C ⇒ u = C cos x ⇒ u = cos x. Pasirinkome
C = 1. Rastą u = cos x išraišką įstatome į (*) ir suintegruojame.
1 dx
cos x · v 0 = ⇒ dv = ⇒ v = tg x + C.
cos x cos2 x

Bendrasis lygties (1) sprendinys y = uv = cos x·(tg x+C) = sin x+C cos x.

Taigi, y = sin x + C cos x.

2. Lagranžo metodas.
Šis metodas dar vadinamas konstantų variavimo metodu. Pirmiausia iš-
spręsime homogeninę diferencialinę lygtį y 0 + y tg x = 0. Tai lygtis su
atskiriamais kintamaisiais.
dy
= −tg x dx = 0. Suintegravę gausime ln y = ln(cos x) + ln C ⇒
y
y = c(x) cos x ⇒ y 0 = c0 (x) cos x − c(x) sin x. Įstatome šią išraišką į (1)

10
 lygtį:

1 1
c0 (x) cos x − c(x) sin x + c(x) cos x · tg x = ⇒ c0 (x) cos x = ⇒
cos x cos x
dx
dc(x) = ⇒ c(x) = tg x + C.
cos2 x

Jau buvome radę, kad y = c(x) cos x. Įstatome c(x) = tg x+C ir gauname

y = c(x) cos x = (tg x + C) cos x = sin x + C cos x.

Pavyzdys. Rasti bendrąjį dif. lygties sprendinį:

1
y 0 − y tg x = (2)
cos x
ir Koši uždavinio y|x=0 = 0 sprendinį. Šią diferencialinę lygtį spręsime Lagranžo
metodu. Z Z
0 dy sin x
Rasime homogeninės lygties sprendinį y − y tg x = 0 ⇒ = dx ⇒
y cos x
c(x)
ln y = − ln(cos x) + ln C ⇒ y = .
cos x
c0 (x) cos x + c(x) sin x
y0 = , įstatome į (2) lygtį.
cos2 x
c0 (x) cos x + c(x) sin x c(x) 1
− · tg x =
cos2 x cos x cos x
c0 (x) 1 c(x) x+C
= ⇒ c0 (x) = 1 ⇒ c(x) = x + C ⇒ y = = =
cos x cos x cos x cos x
x C
+ .
cos x cos x
x C
Bendrasis lygties (2) sprendinys y = + .
cos x cos x
0 C
Rasime Koši uždavinio sprendinį. 0 = + ⇒ C = 0. Koši uždavinio
cos 0 cos 0
x
sprendinys y = .
cos x
Bernulio diferencialinės lygtys.

y 0 + P (x)y = Q(x)y m , m ∈ R, m 6= 0, m 6= 1 (3)

Kai m = 0, gausime tiesinę lygtį, kai m = 1, gausime tiesinę homogeninę lygtį.
Padalinkime abi lygties (3) puses iš y m , y 6= 0, gausime

y −m y 0 +P (x)y 1−m = Q(x). Pažymėkime z = y 1−m . Tada z 0 = (1−m)y −m y 0

z0
ir + P (x)z = Q(x) ⇒ z 0 + (1 − m)P (x)z = (1 − m)Q(x). Bernulio lygtį
1−m

11
suvedėme į 1-osios eilės tiesinę diferencialinę lygtį. Toliau ji sprendžiama taip
pat, kaip ir tiesinė dif. lygtis. Aišku, kad y = 0, kai m > 0 taip pat yra Bernulio
lygties (ypatingasis) sprendinys.

Pavyzdys. Rasti bendrąjį dif. lygties sprendinį:

dy y
+ = −xy 2 (4)
dx x
1
Tai Bernulio lygtis, kurioje m = 2, P (x) = , Q(x) = −x. Sprendžiame Bernu-
x
uv
lio metodu. Keitinys y = uv ⇒ y 0 = u0 v + uv 0 ⇒ u0 v + uv 0 + = −xu2 v 2 ⇒
x
 u 
uv 0 + v u0 + = −xu2 v 2 .
x
u du dx
u parenkame taip, kad u0 + = 0 ⇒ =− ⇒ ln u = − ln x + ln C ⇒
x u x
C 1
u = , C = 1, u = .
x x
v0 v2 v0 v2 dv
uv 0 = −xu2 v 2 ⇒ = −x · 2 ⇒ =− ⇒ v 0 = −v 2 ⇒ − 2 = dx ⇒
Z Z x x x x v
dv 1 1
− = dx ⇒ = x + C ⇒ v = .
v2 v x+C
1 1
y = uv = = 2 . Tai bendrasis dif. lygties (4) sprendinys.
x(x + C) x + Cx
Be to y = 0 yra lygties (4) ypatingasis sprendinys.

Pavyzdys. Rasti bendrąjį dif. lygties sprendinį:

√
x cos2 xy 0 + 2y cos2 x = 2x y (5)
2
Padalinkime abi √ lygties (5) puses iš x cos x 6= 0.
2y 2 y 2uv
y0 + = . Keitinys y = uv ⇒ y 0 = u0 v + uv 0 ⇒ u0 v + uv 0 + =
√ x cos2 x   √ x
2 uv 2u 2 uv 2u
2
⇒ uv 0 + v u0 + = 2
. Parenkame u taip, kad u0 + =0⇒
cos x Z Zx cos x x
2u du 2 dx
u0 = − ⇒ =− ⇒ ln u = −2 ln x + ln C ⇒
x u x
C 1
u = 2 , C = 1, u = 2
x x
√ √
v0
Z Z
0 2 uv 2 v dv 2x dx dv 2x dx
uv = 2x
⇒ 2 = 2x
⇒ √ = 2x
⇒ √ = 2x
⇒
cos x x cos v cos v cos
√ √
Z Z
v = x d(tgx) ⇒ v = x tgx − tgx dx = x tgx + ln(cos x) + C.
2
2 (x tgx + ln(cos x) + C)
v = (x tgx + ln(cos x) + C) , y = uv = .
x2
Kitas ypatingasis lygties (5) sprendinys yra y = 0.

12
 Aukštesnių eilių diferencialinės lygtys, spren-
džiamos žeminant eilę.
Lygtis F (x, y, y 0 , y 00 , . . . , y (n) ) = 0, n > 1, vadinama n-osios eilės diferencia-
line lygtymi. Jei ji yra išsprendžiama y (n) atžvilgiu, dif. lygtis bus tokia:

y (n) = f (x, y, y 0 , y 00 , . . . , y (n−1) ).

Bendrasis n-osios eilės diferencialinės lygties sprendinys priklauso nuo n

konstantų C1 , C2 , . . . , Cn ir turi tokią išraišką:

y = ϕ(x, C1 , C2 , . . . , Cn ).

Parinkus tam tikras konstantų C1 , C2 , . . . , Cn reikšmes, gaunami atskirieji

diferencialinės lygties sprendiniai.

Koši uždavinys formuluojamas taip: rasti lygties atskirąjį sprendinį, tenki-

nantį sąlygas
(n−1)
y|x=x0 = y0 , y 0 |x=x0 = y00 , y 00 |x=x0 = y000 , . . . , y (n−1) |x=x0 = y0 .

Gauname n lygčių sistemą su n nežinomaisiais C1 , C2 , . . . , Cn .

1. y (n) = f (x). Tokios lygtys sprendžiamos n kartų nuosekliai jas integruo-

jant.ZBendrasis
Z sprendinys:
Z
y= dx . . . f (x) dx + C1 xn−1 + C2 xn−2 . . . , Cn

Pavyzdys. y 000 = sin x + x.

x2
Z
y 00 = (sin x + x) dx = − cos x + + C1 .
2
2
x3
Z
x
y 0 = (− cos x + + C1 ) dx = − sin x + + C1 x + C2 .
2 6
3
x4 C1 x2
Z
x
y = (− sin x + + C1 x + C2 ) dx = cos x + + + C2 x + C3 .
6 24 2
4
x
y = cos x + + C1 x2 + C2 x + C3 .
4!

2. y 00 = f (x, y 0 ). Lygtyje nėra funkcijos y. Naudojamas keitinys y 0 = p(x), y 00 =

p0 (x). Šiuo keitiniu 2-osios eilės dif. lygtis suvedama į 1-osios eilės dif. lyg-
tį:
p0 (x) = f (x, p(x)) arba p0 = f (x, p). Šią lygtį išspręsime p atžvilgiu ir
įstatysime į lygtį y 0 = p(x). Vėl gausime 1-osios eilės dif. lygtį, kurią
integruojame antrą kartą.

13
 Pavyzdys. Raskite dif. lygties (1+x2 )y 00 −2xy 0 = 0 sprendinį, tenkinantį
sąlygas y|x=0 = 0, y 0 |x=0 = 3. Z
d(1 + x2 )
Z Z
0 2 0 dp 2x dx
y = p ⇒ (1+x )p −2xp = 0 ⇒ = ⇒ ln p = ⇒
p 1 + x2 1 + x2
2 2
ln p = ln(1 + x ) + ln C1 ⇒ p = C1 (1 + x ).
Z Z
y 0 = p(x) ⇒ y 0 = C1 (1 + x2 ) ⇒ dy = C1 (1 + x2 ) dx ⇒ y =
x3
C1 + C1 x + C2 .
3

Rasime Koši uždavinio sprendinį.

y 0 = p = C1 (x2 + 1) ⇒ 3 = C1 (0 + 1) ⇒ C1 = 3.

03
0 = 3· +3·0+C2 ⇒ C0 = 0. Koši uždavinio sprendinys yra y = x3 +3x.
3
3. y 00 = f (y, y 0 ). Lygtyje nėra kintamojo x. Naudojamas keitinys y 0 =
dp dp dy dp dp
p(y), y 00 = = · =p· . Tuomet p · = f (y, p). Gavome 1-os
dx dy dx dy dy
eilės dif. lygtį. Ją suintegravę, rasime p = p(y). Įrašę vietoje p išvestinę
dy
, gausime dar vieną 1-os eilės dif. lygtį.
dx

Pavyzdys. Raskite dif. lygties yy 00 + y 02 = 0 bendrąjį sprendinį.

dp dp dp dy
y 0 = p(y), y 00 = p · ⇒ yp · + p2 = 0 ⇒ + =0⇒
dy dy p y
C1
ln p + ln y = ln C1 ⇒ p =
y Z
y2
Z
dy dy C1
p=y = 0
⇒ = ⇒ y dy = C1 dx ⇒ = C1 x + C2 ⇒ y 2 =
dx dx y 2
C1 x + C2 .

Antrosios eilės tiesinės homogeninės diferencia-

linės lygtys su pastoviaisiais koeficientais.
Apibrėžimas. Antrosios eilės tiesine nehomogenine diferencialine lygtimi su
pastoviaisiais koeficientais vadinama lygtis:

y 00 + py 0 + qy = f (x) (1)

čia p, q ∈ R, f (x) 6= 0 – tolydžioji funkcija, pavyzdžiui, y 00 + 5y 0 − 8y = cos x.

Kai f (x) = 0, lygtis (1) vadinama tiesine homogenine lygtimi:

y 00 + py 0 + qy = 0 (2).

14
Teorema. Jei funkcijos y1 ir y2 yra lygties (2) sprendiniai, tai ir y = C1 y1 +C2 y2
(C1 ir C2 konstantos) yra lygties (2) sprendinys.
Vadinasi, y = C1 y1 + C2 y2 yra lygties (2) sprendinys, kai y1 ir y2 yra lygties
(2) atskirieji sprendiniai. Parodysime, kad lygties (2) bendrasis sprendinys turi
tokį pavidalą: y = C1 y1 + C2 y2 , t.y. esant bet kokiom pradinėm sąlygom, kurias
tenkina funkcija y: y|x=x0 = y0 , y 0 |x=x0 = y00 galima rasti konstantas C1 ir C2
tokias, kad jos tenkintų lygčių sistemą:
(
y0 = C1 y10 + C2 y20
, čia
y00 = C1 y10
0 0
+ C2 y20
y1 |x=x0 = y10 , y10 |x=x0 = y10
0
0 0
y2 |x=x0 = y20 , y2 |x=x0 = y20 .

Sprendžiame lygčių sistemą C1 ir C2 atžvilgiu. Ši sistema turi vienintelį

sprendinį, kai jos determinantas nelygus nuliui:
 
 y10 y20 
 0 0
 6= 0.
 y10 y20 

Determinantas
 
 y y2 
W (y1 , y2 ) =  10 vadinamas Vronskio determinantu arba vronskianu.
y1 y20 
Taigi y = C1 y1 + C2 y2 yra lygties (2) bendrasis sprendinys, kai y1 ir y2
tenkina sąlygą W (y1 , y2 ) 6= 0. Tokiu atveju sakoma, kad atskirieji sprendiniai
y1 ir y2 sudaro lygties (2) fundamentaliąją sprendinių sistemą. Du sprendiniai
y1
y1 ir y2 vadinami tiesiškai nepriklausomais, kai 6= const. Įrodyta, kad to-
y2
kiu atveju W (y1 , y2 ) 6= 0. Vadinasi tiesiškai nepriklausomi sprendiniai sudaro
fundamentaliąją sprendinių sistemą ir iš jų galima sudaryti bendrąjį lygties (2)
sprendinį y = C1 y1 + C2 y2 .

Ieškosime 2-sios eilės tiesinės homogeninės diferencialinės lygties y 00 + py 0 +

qy = 0 atskirojo sprendinio y = ekx , k = const.

y 0 = kekx , y 00 = k 2 ekx ⇒ k 2 ekx + pkekx + qekx = 0 ⇒ ekx (k 2 + pk + q) = 0.

Kadangi ekx 6= 0, tai k 2 +pk+q = 0. Kai k yra šios lygties šaknis, tai y = ekx
yra (2) lygties sprendinys. Lygtis k 2 +pk+q = 0 vadinama diferencialinės lygties
y 00 + py 0 + qy = 0 charakteringąja lygtimi. Ji gali turėti 2 skirtingas realiąsias,
vienodas realiąsias arba 2 jungtines kompleksines šaknis. Šios lygties šaknis
pažymėkime k1 ir k2 .

1. Jei k1 ir k2 yra realiosios ir skirtingos k1 6= k2 , tai lygties (2) atskirieji

sprendiniai y1 = ek1 x ir y2 = ek2 x ,

15
  kx 
 e 1 ek2 x 
W (y1 , y2 ) =  = e(k1 +k2 )x (k2 − k1 ) 6= 0, o bendrasis lyg-
k1 ek1 x k2 ek2 x 
ties (2) sprendinys:

y = C1 ek1 x + C2 ek2 x

2. Jei k1 ir k2 yra realiosios ir vienodos k1 = k2 = k, vienas atskiras lygties

(2) sprendinys yra y1 = ekx , o kitas y2 = xekx ,
 ekx xekx 
W (y1 , y2 ) =  kx
 = e2kx 6= 0, o bendrasis lygties (2)
ke e + kxekx 
kx

sprendinys:
y = C1 ekx + C2 xekx = ekx (C1 + C2 x).

3. Jei k1 ir k2 yra jungtinės kompleksinės šaknys k1 = α + βi, k2 = α − βi,

bendrasis lygties (2) sprendinys:

y = eαx (C1 cos βx + C2 sin βx).

Pavyzdys. y 00 − 6y 0 + 9y = 0.
Išspręskime√charakteringąją lygtį k 2 − 6k + 9 = 0 ⇒
6 ± 36 − 36
k12 = = 3. Lygtis turi 2 vienodas realiąsias šaknis k1 = k2 = 3,
2
vadinasi, bendrasis sprendinys:
y = e3x (C1 + C2 x).
Pavyzdys. y 00 − 5y 0 + 6y = 0.
Išspręskime√charakteringąją lygtį k 2 − 5k + 6 = 0 ⇒
5 ± 25 − 24 5±1
k12 = = . Lygtis turi 2 skirtingas realiąsias šaknis k1 =
2 2
2, k2 = 3, vadinasi, bendrasis sprendinys:
y = C1 e2x + C2 e3x .

Pavyzdys. y 00 + y 0 + y = 0.
2
Išspręskime charakteringąją
√ √ k + k + 1 = 0 ⇒√
lygtį
−1 ± 1 − 4 −1 ± 3i 1 3
k12 = = . α = − ,β = . Lygtis turi 2 jungtinės
2 2 2 2
kompleksinės šaknis, vadinasi, bendrasis sprendinys:
x √ √ !
− 3 3
y = e 2 C1 cos x + C2 sin x .
2 2
Pavyzdys. y 00 + 4y = 0.
Išspręskime charakteringąją lygtį k 2 + 4 = 0 ⇒
k12 = ±2i = 0 ± 2i. α = 0, β = 2. Lygtis turi 2 jungtinės kompleksinės šaknis,
vadinasi, bendrasis sprendinys:
y = C1 cos 2x + C2 sin 2x.

Pavyzdys. y 00 − 4y 0 + 3y = 0, y|x=0 = 6, y 0 |x=0 = 10

Išspręskime charakteringąją lygtį k 2 − 4k + 3 = 0 ⇒

16
k1 = 1, k2 = 3. Bendrasis sprendinys:
y = C1 ex + C2 e3x , y 0 = C1 ex + 3C2 e3x . Iš čia ir pradinių sąlygų gauname
lygčių sistemą:
(
C1 + C2 = 6
⇒ C1 = 4, C2 = 2.
C1 + 3C2 = 10
Koši uždavinio sprendinys y = 4ex + 2e3x .

Mechaninų svyravimų lygtis.

Tarkime, kad prie spyruoklės pritvirtintas kūnas, kurio masė lygi vienetui.
Pusiausvyros padėtyje kūną laiko spyruoklės tamprumo jėga. Pažymėkime y –
kūno nuokrypį nuo pusiausvyros padeties. Tarkime, kad tamprumo jėgos, kuri
stengiasi grąžinti kūną į pradinę padėtį, dydis Ft proporcingas nuokrypiui y:
Ft = −qy, q > 0. Čia q – tamprumo koeficientas. Kūnui svyruoti trukdo ap-
linkos pasipriešinimo jėga Fp , kurios dydis proporcingas kūno judėjimo greičiui
dy dy
. Šios jėgos kryptis yra priešinga judėjimo krypčiai: Fp = −p , p > 0.
dt dt
Čia p – pasipriešinimo koeficientas. Dar tarkime, kad kūną veikia išorinė jėga
(trikdymo jėga), kurios dydis f (t).
Pagal Niutono dėsnį, parašykime diferencialinę kūno judėjimo lygtį:

d2 y dy d2 y dy
2
= −qy − p + f (t) ⇒ 2 + p + qy = f (t)
dt dt dt dt
arba
y 00 + py 0 + qy = f (t)
Ši nehomogeninė lygtis vadinama priverstinių svyravimų lygtimi.

Kai f (t) = 0, gauname homogeninę lygtį

y 00 + py 0 + qy = 0,
kuri vadinama laisvųjų svyravimų lygtimi.

Antrosios eilės tiesinės nehomogeninės diferen-

cialinės lygtys su pastoviaisiais koeficientais.
Ieškosime dif. lygties
y 00 + py 0 + qy = f (x) (1)
bendrojo sprendinio.

Teorema. Jei y yra bendrasis homogeninės lygties

y 00 + py 0 + qy = 0 (2)

17
sprendinys, o ye yra atskiras nehomogeninės lygties (1) sprendinys, tai lygties
(1) bendrasis sprendinys

y = y + ye. (3)
Bendrąjį homogeninės lygties sprendinį y jau mokame surasti. Išnagrinėsime ye
radimo būdą. Tarkime, kad y1 ir y2 yra homogeninės lygties (2) fundamentalioji
sprendinių sistema. Tuomet lygties (2) bendrasis sprendinys:
y = C1 y1 + C2 y2 .

Jei f (x) yra specialaus pavidalo funkcija, tai ye galima rasti neapibrėžtųjų
koeficientų metodu.
1. f (x) = eax Pn (x), Pn (x) – n-jo laipsnio daugianaris.

(a) jei a nėra charakteringosios lygties šaknis, tai ye = eax Qn (x), Qn (x)
– n-jo laipsnio daugianaris.
(b) jei a yra charakteringosios lygties šaknis, ir jos kartotinumas yra k,
tai ye = xk eax Qn (x).
2. f (x) = eax [Pn (x) cos bx + Qm (x) sin bx] , Pn (x), Qm (x) yra n-jo ir m-jo
laipsnio daugianariai. N = max(n, m).
(a) jei a ± bi nėra charakteringosios lygties šaknis, tai
ye = eax [PN (x) cos bx + QN (x) sin bx]
(b) jei a ± bi yra charakteringosios lygties šaknis kartotinumo k, tai
ye = xk eax [PN (x) cos bx + QN (x) sin bx]
Teorema. Jei ye1 ir ye2 yra atskirieji sprendiniai atitinkamų lygčių
y 00 + py 0 + qy = f1 (x) ir y 00 + py 0 + qy = f2 (x), tai funkcija ye = ye1 + ye2 yra
atskirasis dif. lygties y 00 + py 0 + qy = f1 (x) + f2 (x) sprendinys.

Toliau rasime nehomogeninių diferencialinių lygčių atskirųjų sprendinių pa-

vidalą.

Pavyzdys. y 00 − 4y = x2 e2x .
Charakteringoji lygtis k 2 − 4 = 0, k1 = 2, k2 = −2.
f (x) = x2 e2x , t.y. n = 2, a = 2. Kadangi a yra charakteringosios lygties šaknis
kartotinumo 1, atskirasis sprendinys:

ye = xk eax Qn (x) = xe2x (Ax2 + Bx + C).

Pavyzdys. y 00 + 9y = cos 2x.

Charakteringoji lygtis k 2 + 9 = 0, k1 = 3i, k2 = −3i.
f (x) = cos 2x, t.y. n = 0, m = 0, a = 0, b = 2. Kadangi a + bi = 2i nėra
charakteringosios lygties šaknis, atskirasis sprendinys:

18
 ye = C1 cos 2x + C2 sin 2x.

Pavyzdys. y 00 − 4y 0 + 4y = sin x + e2x .

Charakteringoji lygtis k 2 − 4k + 4 = 0, k1 = k2 = 2.
f1 (x) = sin x. Ieškome ye1 . n = 0, m = 0, a = 0, b = 1. Kadangi a + bi = i nėra
charakteringosios lygties šaknis, atskirasis sprendinys:

ye1 = C1 cos 2x + C2 sin 2x.

f2 (x) = e2x . Ieškome ye2 . n = 0, a = 2. Kadangi a = 2 yra charakteringosios

lygties šaknis kartotinumo 2, atskirasis sprendinys:

ye2 = C3 x2 e2x .

ye = C1 cos 2x + C2 sin 2x + C3 x2 e2x .

Pavyzdys. y 00 + 2y 0 + 2y = ex sin x. √
2 −2 ± 4−8
Charakteringoji lygtis k + 2k + 2 = 0, k12 = = −1 ± i.
2
f (x) = ex sin x. n = 0, a = 1, b = 1. Kadangi a ± bi = 1 ± i nėra charakteringo-
sios lygties šaknis, atskirasis sprendinys:

ye = ex (C1 cos x + C2 sin x).

Pavyzdys. y 00 − 5y 0 + 6y = (x2 + 1)ex + xe2x .

Charakteringoji lygtis k 2 − 5k + 6 = 0, k1 = 2, k2 = 3.
f1 (x) = (x2 + 1)ex . n = 2, a = 1. Kadangi a = 1 nėra charakteringosios lygties
šaknis, atskirasis sprendinys:

ye1 = ex (C1 x2 + C2 x + C3 ).

f2 (x) = xe2x . n = 1, a = 2. Kadangi a = 2 yra charakteringosios lygties

šaknis kartotinumo 1, atskirasis sprendinys:

ye2 = xe2x (Ax + B).

ye = ex (C1 x2 + C2 x + C3 ) + xe2x (Ax + B).

Pavyzdys. y 00 − 7y 0 = 5xex .
Charakteringoji lygtis k 2 − 7k = 0, k1 = 0, k2 = 7.
Bendrasis homogeninės lygties sprendinys:
y = C1 e0 + C2 e7x = C1 + C2 e7x .
f (x) = 5xex . n = 1, a = 1. Kadangi a = 1 nėra charakteringosios lygties šaknis,
atskirasis sprendinys:
ye = (Ax + B)ex .
ye0 = Aex + (Ax + B)ex = (A + B + Ax)ex .

19
ye00 = Aex + (A + B + Ax)ex = (2A + B + Ax)ex .
Įstatome ye00 , ye0 į pradinę lygtį ir gauname:
(2A + B + Ax)ex − 7(A + B + Ax)ex = 5xex | : ex ⇒
2A + B − 7A − 7B + (A − 7A)x = 5x ⇒
(
2A + B − 7A − 7B = 0 5 25
⇒ A = − ,B = .
A − 7A = 5 6 36
Atskirasis
 nehomogeninės
 lygties sprendinys:
5 25 x
ye = − x + e .
6 36
Bendrasis nehomogeninės lygties  sprendinys:

7x 5 25 x
y = y + ye = C1 + C2 e + − x + e .
6 36
Pavyzdys. y 00 − 2y 0 + y = xex .
Charakteringoji lygtis k 2 − 2k + 1 = 0, k1 = k2 = 1.
Bendrasis homogeninės lygties sprendinys:
y = ex (C1 + C2 x).
f (x) = xex . n = 1, a = 1. Kadangi a = 1 yra charakteringosios lygties šaknis
kartotinumo 2, atskirasis sprendinys:
ye = x2 ex (Ax + B) = ex (Ax3 + Bx2 ).
ye0 = ex (Ax3 + Bx2 + 3Ax2 + 2Bx).
ye00 = ex (Ax3 + Bx2 + 3Ax2 + 2Bx + 3Ax2 + 2Bx + 6Ax + 2B).
Įstatome ye00 , ye0 , ye į pradinę lygtį ir gauname:
ex (Ax3 + Bx2 + 3Ax2 + 2Bx + 3Ax2 + 2Bx + 6Ax + 2B − 2Ax3 − 2Bx2 − 6Ax2 −
4Bx + Ax3 + Bx2 ) = xex | : ex ⇒
6A + 2B = x
(
6A = 1 1
⇒ A = , B = 0.
2B = 0 6
Atskirasis nehomogeninės lygties sprendinys:
1
ye = − x3 ex .
6
Bendrasis nehomogeninės lygties sprendinys:
1
y = y + ye = ex (C1 + C2 x) − x3 ex .
6
Pavyzdys. y 00 − 6y 0 + 10y = 3 cos 2x. √
2 6± 36 − 40
Charakteringoji lygtis k − 6k + 10 = 0, k1,2 = = 3 ± i. α =
2
3, β = 1.
Bendrasis homogeninės lygties sprendinys:
y = e3x (C1 cos x + C2 sin x).
f (x) = 3 cos 2x. n = 0, m = 0, a = 0, b = 2. Kadangi a ± bi = 0 ± 2i nėra
charakteringosios lygties šaknys, atskirasis sprendinys:
ye = A cos 2x + B sin 2x.
ye0 = −2A sin 2x + 2B cos 2x.
ye00 = −4A cos 2x − 4B sin 2x.

20
Įstatome ye00 , ye0 , ye į pradinę lygtį ir gauname:
−4A cos 2x − 4B sin 2x + 12A sin 2x − 12B cos 2x + 10A cos 2x + 10B sin 2x =
(cos 2x ⇒
3
6A − 12B = 3
⇒ A = 0, 1, B = −0, 2.
12A + 6B = 0
Atskirasis nehomogeninės lygties sprendinys:
ye = 0, 1 cos 2x − 0, 2 sin 2x.
Bendrasis nehomogeninės lygties sprendinys:
y = y + ye = e3x (C1 cos x + C2 sin x) − 0, 1 cos 2x − 0, 2 sin 2x.

Pavyzdys. y 00 + y = 4xex , y|x=0 = −2, y 0 |x=0 = 0.

Charakteringoji lygtis k 2 + 1 = 0, k1,2 = 0 ± i. α = 0, β = 1.
Bendrasis homogeninės lygties sprendinys:
y = C1 cos x + C2 sin x.
f (x) = 4xex . n = 1, a = 1. Kadangi a nėra charakteringosios lygties šaknis,
atskirasis sprendinys:
ye = ex (Ax + B).
ye0 = ex (Ax + B + A).
ye00 = ex (Ax + B + 2A).
Įstatome ye00 , ye į pradinę lygtį ir gauname:
ex (Ax + B + 2A + Ax + B) = 4xex | : ex ⇒
Ax + B + 2A + Ax + B = 4x.
(
2A = 4
⇒ A = 2, B = −2.
2A + 2B = 0
Atskirasis nehomogeninės lygties sprendinys:
ye = ex (2x − 2).
Bendrasis nehomogeninės lygties sprendinys:
y = y + ye = C1 cos x + C2 sin x + ex (2x − 2).
Rasime
( Koši uždavinio sprendinį. y 0 = −C1 sin x + C( x x
2 cos x + e (2x − 2) + 2e .
0
C1 cos 0 + C2 sin 0 + e (2 · 0 − 2) = −2 C1 − 2 = −2
0 0
⇒ ⇒
−C1 sin 0 + C2 cos 0 + e (2 · 0 − 2) + 2e = 0 C2 − 2 + 2 = 0
C1 = 0, C2 = 0.

Koši uždavinio sprendinys: y = ex (2x − 2).

21