CITOLOGIJA

1. Prokariotų sandara. Prokariotų atstovai.

Organizmų struktūra panaši, todėl jie kilę iš vieno organizmo. Pirmieji atsirado prokariotai –

neturintys savarankiško membrana atskirto branduolio. DNR (nukleoidas) yra citoplazmoje. Jie

turėjo būti anaerobai, nes atmosferoje nebuvo deguonies. Apie 2 mljrd. metų prokariotai buvo

vieninteliai gyvybės atstovai. Monerų karalystė. Prokariotai – bakterijos ir archėjos.

Bakteriju citoplazmos turinį skiria atrankiai laidi pl.membrana, kurią dažnai gaubia sienelė

(mureinas). Ji sudaro angliavandeniai, sujungti peptidinemis grandinelemis (peptidoglikano

molekules). Gramteigiamų ląstelių sienelė stora, išorėje daug peptidoglikanų. Po dažymo Gramo

dažais nusidažo mėlynai ir violetiniai. Gramneigiamų peptidogliakno sluoksnis penkis kartus

plonesnis nei gramteigiamųn bakterijų. Dažant įgauna raudoną spalvą (E.coli, Borellia, Salmonella

Rickettsia). Antibiotikai veikia bakteriju sieneliu gamyba. Bakterijas gali dengti kapsulė

(polisacharidai), padidinanti atsparuma. Bakterijų apvalkalą sudaro: pl.membrana, kapsulė, sienelė.

Apvalkalo paviršiuje glai būti pilių, kuriais tvirtinasi prie kitų ląstelių konjugacijos metu. Prie paviršių

tvirtinasi fimbrijomis. Judėjimą lemia baltyminiai žiuželiai (flagelinas), kurių sandara ir veikimas

skiriasi nuo eukariotų. Jų skaičius padeda bakteriją priskirti tam tikrai rūšiai. Visos bakterijos turi

viena ar kelias plazmides - savarankiskas žiedines DNR, mezosomas, kai kurios tilakoidus. (dauguma

bakteriju vykdo anaerobine fotosinteze, kai vandenilis gaunamas is sieros vandenilio) Mikoplazmos-

priklauso bakterijoms. Mikoplazmos – mažiausios gyvos ląstelės, dažniausiai ląstelių vidaus

parazitai. Vieninteliai prokariotai neturintys ląstelės sienelės. Bet gali tureti kapsule. Dvigubai mažiau

DNR nei kitos bakterijos. Atsparios penicilinui. Pumpuruoja, dalijasi binariškai . neturi mezosomu,

tilakoidu. Melsvabakterės (cianobakterijos;melsvadumbliai) – sudėtingiausi prokariotai

(gramteigiami). Fotosintetina, bet neturi plastidžių. Būdingos spec. ląstelės – heterocistos (didesnės ir

neturi citoplazmos, kaupia azotą). Gali sudaryti kolonijas ar siūlus, būdinga simbiozė. Negali laisvai

judėti, neturi žiuželių, blakstienėlių. Pigmentas fikocianas suteikia mėlyną spalvą. Bakterijų genetinė
medž. – viena žiedinė dvigrandė DNR, genai neturi intronų, tik egzonus. RNR sintetina tik viena

RNR polimerazė. Bakterijos neturi: branduolio, mitochondrijų, ET, GK, lizosomų ir fagosomų.

Bakteriju lyt. procesas vadinamas konjugacija. Lyt. tipai: F- (mot.) – plazmidės neturi tam tikrų genų,

F+ (vyr.) – genus turi. Piliu deka bakterijos atpazista viena kita, susidaro konjugacinis tiltelis, F+

plazmides viena dalis pereina i kita bakterija, ivyksta replikacija, F- bakterija virsta F+. Bakterijos

klasifikuojamos pagal formą: kokai, spirilos, bacilos. Kai kurios bakterijos juda ziuzeliu ir

blakstieneliu pagalba. Ziuzeliai - nuo membranos atsikisusios fimbrijos. Judesys rotacinis (kaip

sraigto). Ziuzelis tvirtinasi prie kablio. Fimbrijos (piliai) skirti prisitvirtinti, atpazinti lasteles.

Bakterijos gali sudaryti sporas.

Anksčiau archėjos buvo priskiriamos prie bakterijų. Jos buvo priskirtos prie savito domeno kai

paaiškėjo, kad jų DNR ir RNR sekos bei baltymų sintezės ypatumai giminingesni eukariotams. Jos

panašesnės į eukariotus, nes turi eukariotams būdingų baltymų ir tRNR, panašiai prasideda

transkripcija. Archėjų sienelėje nėra peptidoglikaninų sluoksnio, o pl.membranoje yra tik jiems

būdingų lipidų (tarp kai kuriu lipidu eterines jungtys). Gyvena ypač ekstremaliomis sąlygomis: pH,

karštis, druskingumas. Neturi branduolio ir membraninių organoidų. Turi nukleosomas. RNR

polimerazių yra kelios rūšys. Genus koduoja tik egzonai. Genetinė medž. – žiedinė dvigrandė DNR.

Autotrofai chemosistetikai. Skirstomos: metanogenai – išskiria metaną, gyvena bedeguoninėje

aplinkoje, halofilai – gyvena didelio druskingumo terpėse, membranoje turi chloridų siurblius,

termoacidofilai – gyvena karštoje rūgščioje aplinkoje, kaip energiją naudoja sulfatus.

2. Eukariotų ypatumai. Eukariotų pasauliai. Eukariotų kilmė.

Eukariotai kilo simbiozės būdu iš prokariotų. Tai rodo panaši medž. apykaita, genetinis kodas.

Nukleoidui prisitvirtinus prie mezosomos, susiformavo branduolio apvalkalas, ribosomos išsidėstė ant

membranų – ET, citoskeletas formavosi iš baltymų, didesnės ląst. inkorporavo mažesnes –

endosimbiozė. Iš melsvabakterių susidarė chloroplastai, mitochondrijos – iš kitų bakterijų. Šie

organoidai turi savo DNR. Jie dalijasi binariškai.Nuo aplinkos skiria pl. membrana. Ji lemia

morfologiją, judėjimą, medž. mainus, sąveiką su kt. ląstelėmis ir aplinka. Augalų sienelę sudaro
celiuliozė ir kt. polisacharidai, grybų – chitinas. Turi branduolį, nuo citoplazmos skiria dviguba

membrana. DNR su baltymais sudaro chromatiną. Tankesnės jo vietos – branduolėliai (DNR kilpos,

rRNR, baltymai). Juose renkami ribosomų nukleoproteinai. Turi: mitochondrijas (energijos

transformacija), chloroplastus (plastidė, kurioje vyksta fotosintezė), kt. plastides (kaupiami

pigmentai), ET (lipidų, baltymų sintezė, detoksikacija), GK (rūšiuojamos, modifikuojamos,

skirstomos ET pagamintos medž.), lizosomas (hidrolizinis medž. skaidymas), peroksisomas (medž.

2 2
oksidacija, susidarant ir išsiskiriant H O ), pernašos pūsleles (perneša medž. tarp membraninių

struktūrų), vakuoles (turgoras, augimas, medž. kaupimas ir saugojimas), ribosomas (baltymų sintezė),

pseudopodijas, žiuželius, blakstienėles. Skystoji ląstelės dalis, neužpildyta organelių – citozolis. Jame

yra tankus ląstelės griaučių tinklas, kurį sudaro baltyminės gijos ir mikrovamzdeliai. Palaiko ląst.

formą ir padeda judėti. Eukariotai užima keturias karalystes: protistų (dumbliai, pirmuonys,

gleivūnai, oomicetai – vienaląsčiai arba kolonijiniai org.), grybų (heterotrofai, neturi plastidžių, turi

centrioles), augalų (sėslūs autotrofai, turintys celiuliozės sienelę, plastides, vakuoles, kaupia

krakomlą - amiloplastai), gyvūnų (pirminiai heterotrofai, turi centrioles, glikokaliksą, kaupia

glikogeną). Daugialąsčiai gyvūnai išsivystė iš vienaląsčių, jungiantis jiems į kolonijas. Gali būti

haploidai ir diploidai. Dauginasi lytiškai ir nelytiškai. Gali būti autotrofai, heterotrofai, saprotrofai,

parazitai. Aerobai, anaerobai (pvz. parazitinės kirmėlės).

3. Virusų sandara, kilmė, sąveika su ląstele.

Mažesni už bakterijas patogenai. Obligatiniai parazitai. DNR arba RNR ir baltymo darinys.

Būdingas paveldimumas ir kintamumas. Tai gyvo organizmo savybes. Kilmės hipotezės: pirmoji

gyvybės forma, atsiradusi iš negyvosios gamtos; bakterijų palikuonys, dėl biologinio regreso praradę

organoidus; „pasiklydę“ ląst. organoidai, patekę į svetimą ląst., įgavo gebėjimą replikuotis. Jie gali

egzistuoti 2 formomis: Virulentiniai( lastele gamina naujus virusus) pvz.: bakteriofagai,

Nuosaikieji(ikomponuoja savo NR i lasteles DNR) , tai profagai. Klasifikuojami: pagal genetinę

medž. (DNR, RNR), pagal dauginimosi vietą (bakterijų, gyvūnų, augalų, grybų ląst.), pagal

geometrinę formą (spiralinė, mišri). Įvairi forma: lazdelės, buožgalvio, sferinės. Negali augti ir
daugintis terpėje be kitų gyvu ląst. Pagrindiniai viruso komponentai: viena NR, apsupta baltymų

apvalkalo – kapsidės (baltymai kapsomerai). Gynūninės ląst. virusą praryja pinocitozės būdu. NR

užslopina ląst. polimerazes ir verčia gaminti viruso sudedamasias dalis pagal jo NR. Gali veikti kitaip

– įsikomponuoti į ląst. DNR (profagai arba nuosalkieji). O tokia bakterija – lizogeninė.

Virusu saveika su lastele: 1 Adsorbcija(atpazistamos lasteles ir prisitvirtinama prie ju), 2.

Penetracija(patekimas i lastele), 3 Lyzes ciklas(i lastele patenka viruso NR, ji replikuojasi,

pasigamina kapsides baltymai,kompozicija, siejimas is lasteles), gali vykti ir Lyzogeninis ciklas, kai

viruso NR isikomponuoja i lasteles DNR ir si lieka pakitusi ir po kurio laiko gali imti veikti

virulentiskai(nuosaikieji virusai). Retrovirusai – žmogaus virusai, kurie integruojasi i DNR, juose

vyksta atvirkštine zmogui transkripcija is RNR i DNR(atvirkštine trankskriptaze RNR->DNR,

integraze-isikompanavimas i DNR, RNR polimerazė – viruso RNR transkripcija; transliacija –

kapsidės; atvirkštinė transkriptazė; kompozicija; ekzocitozė (pumpuravimasis). Kaikurias ląst. nuo

viruso saugo baltymas interferonas. Reiškinys – interferazė. Pažeista ląst. duoda signalą gaminti

antivirusinius vaistus. Interferonas gaminamas genetinės inžinerijos metodu. Bakterijų virusai –

bakteriofagai. Viroidai – mažesni už virusus ligų sukėlejai. Sudaryti iš mažos žiedinės RNR.

Užkrečia tik eukariotus. Sukelia augalų ligas.

Prionai - ligas sukeliantys infekcinės kilmės baltymai. Sukelia nervų sistemos ligas. Priono baltymą

koduoja pačios ląst. DNR. Normalaus genomo koduojami priono baltymai reikalingi Zn ir Cu

pernašai į ląst. Ligas sukelia pakitęs priono baltymas, į ląst. patekęs per maistą arba įvykus svaiminei

mutacijai. Pakitęs baltymas keičia kitų baltymų struktūras.

4. Membranos sandara. Membranos struktūriniai komponentai. Membranos augimas.

Atrankiai laidi. Dvigubas lipidų sluoksnis su įsiterpusiais baltymais. Svarbiausi lipidai:

fosfolipidai, randama cholesterolio (mazina pralaiduma), glikolipidu. Fosfolipido molekulei

būdingos dvejopos savybės, tokios medž. vadinamos antipatinėmis. Lipidų molekulės juda (šoninė

difuzija, flip-flop judėjimas). Del to susidaro lipidu bisluoksnis ir sferine struktura. Nuo membranos

takumo priklauso chem. reakcijų greičiai, spec. baltyminių struktūrų susidarymo greitis. Padidėjus
membranos klampumui, slopinama medž. pernaša, fermentų aktyvumas. Mazos, kruvio neturinčios

molekules (co2, o2, h2o) pro ja praeina lengvai, taciau kitoms medžiagoms reikia membranos

baltymu pagalbos. Pagal išsidėstymą membranoje baltymai skirstomi: transmembraniniai,

inkariniai, su membrana atsosijuoti, baltymai, kurie sudaro silpnus nekovalentinius ryšius su

kitais membranos baltymais. Transmembraniniai, inkariniai, su membrana atsosijuoti baltymai yra

integraliniai. Membraniniai baltymai skirstomi: kanalai (integralieji baltymai, per juos medž.

difunduoja konc. gradianto kryptimi. Kanalai gali būti atviri ar uždari. Atsidarymą ar užsidarymą

reguliuoja el. įtampa, cheminiai signalai, mechaninė įtampa), nešikliai (atrankiai jungia medž.

perkeldami jas į kitą membranos pusę. Pernaša: vienaša, sanaša, priešnaša. Trys nešiklių tipai: ATP

varomi; šviesa varomi; sujungiantieji transporteriai – naudoja kt. medž. judėjimą), receptoriai

(sąveikauja su molekulėmis, kurios yra ląst. išorėje (ligandai). Įvyksta metabolinės reakcijos),

fermentiniai (fermentuoja įv. reakcijas, susidaro cAMP, cGMP, perduodami signalai į ląst. vidų),

atpažinimo (skirti ląst. pavadinimams atpažinti). Lasteles zieve – pagalbiniai pl. membranos

komponentai. Tai fimbriliniu skaidulu tinklas prisitvirtines prie transmembraniniu baltymu. Jis

suteikia lastelei pastovesne forma. Glikokaliksas – eritrocitų ir kt. eukariotinių ląst. pl. membranos

išorėje esantis oligosacharidų sluoksnis. Apsprendžia antigenus. Angliavandeniai lasteles atpazista

vienos kitas, jie nera laisvi ieina i glikolipidu, glikoproteinu sudeti. Membranas sintezuoja ET.

Membrana auga įsiterpiant membraninėms pūslelėms. Naujai sintezuotos membranos siunčiamos

pūslelėmis, išlaikant skirtingų membranos paviršių specifiškumą.

5. Branduolio struktūra ir funkcija interfazėje ir mitozėje.

Klampi beformė masė, kurią gaubia dvigubas branduolio apvalkalas. Jame saugoma genetine

informacija apie lastele, jos medziagu apykaita, aminorugsciu sekos baltymu grandinese, o jie ir turi

svarbiausia reiksme lasteliu sandarai ir funkcijoms. Taigi branduolys ypac svarbus lasteleles

dalijimuisi, bei baltymu sintezei. Interfazinio branduolio struktūra: apvalkalėlis, dviguba

membrana, peribranduolinė erdvė; išorinė membrana jungiasi su endoplazminiu tinklu; išorinis ir

vidinis baltyminių filamentų tinklai – branduolio lamina; branduolio poros – perėjimo vieta tarp
citoplazmos ir branduolio(pro jas is branduolio išeina RNR, ateina baltymai). Jas sudaro daugiau nei

100 baltymu, isorinis ir vidinis ziedai. Vidinėje nemitozinio branduolio dalyje yra: chromatinas

(nukleoproteidų skaidulos; branduoliui dalijantis chromatinas kondensuojasi į chromosomas),

branduolio užpildas (baltyminių skaidulų tinklas, turintis grūdelių), nukleoplazma (skysta terpė,

kurioje mirksta chromatinas). Interfazės metu chromosomos dekondensuojasi į chromatiną.

Euchromatinas – aktyvus chromatinas, jame yra aktyviai transkribuojamų genų, heterochromatinas

– tankus chromatinas, kuriame nevyksta transkripcija. Jis gali būti konstitutyvus - niekad

netranskribuojamas, ir fakultatyvus – galintis pereiti į euchromatiną. Branduolio lamina – skaidulų

tinklas, palaikantis branduolio apvalkalą, prie jos tvirtinasi chromatino siūlai. Sudaryta iš baltymų

laminų. Prasidedant mitozei, branduolio lamina suyra. Branduolio porų tankis priklauso nuo ląst.

rūšies ir aktyvumo. Branduolio poros vietoje abi apvalkalo membranos susijungia. Baltyminiai

filamentai sudaro nukleokrepšio filamentą. Išnešami baltymai ir RNR, įnešami histotiniai ir

nehistotiniai baltymai, baltymai, reguliuojantys genų transkripciją. Branduolėliai reikalingi rRNR

sintezei, brendimui ir ribosomoms surinkti. Branduolėlyje susigrupuoja skirtingos interfazinės

chromosomos, kuriose yra rRNR genai. Neturi membranos. Tai rRNR ir baltymų dariniai. Dydis

priklauso nuo ląst. aktyvumo. Mitozės metu išnyksta. Mitozės metu branduolys skyla, išnyksta

branduolio aplakalas, chromatinas kondensuojasi į chromosomas, po to - dekondensuojasi.

Dekondensuotas chromatinas – išsivijusi DNR molekulė.

6. Ląstelės endomembraninės sistemos organoidai.

Uždari kompartmentai didina pav. plotą, skiria vidinius apykaitos procesus: ET, GK, lizosomos,

endosomos, peroksisomos, sekrecinės puslelės, vakuoles. ET – memraninių pūslelių sistema,

susijungianti su branduolio apvalkalu. GET – nusėtas ribosomomis(jos skiriasi nuo citoplazmos

ribososmu), LET yra GET tąsa. Baltymų ir lipidų sintezės vieta. Dydis priklauso nuos sintezės

aktyvumo. Daug GET yra endokrininių liaukų ir imuninės kraujo sistemos ląst. LET vyksta GET

susintetintų baltymų modifikacija. Kepenų LET modifikuojamos nuodingos medž. LET membranose

yra daug svarbių fermentų. Jose vyksta riebalų rūgščių, triacilgliceriolių sintezė, lipidų, hormonų
sintezės. LET svarbus glikogeno apykaitai. Susidaro daugelio kitų ląst. membranų lipidai, kurie

pernešami pūslelėmis. Raumeninių ląstelių ET vadinamas sarkoplazminiu tinklu. Jame yra daug Ca

jonų. Svarbus raumenų susitraukimui. Get ribosomos sintezuoja tik į ET siunčiamus baltymus.

Sintezuoti baltymai gali būti pernešami į GK, lizosoma,s sekrecines pūsleles, pl. membraną. GK –

plokščios talpyklos, galuose susidarančios pūslelės. Ypač daug baltymus ir polisacharidus

sintetinančiose ląst. Polinė struktūra - viena pusė yra netoli branduolio ar ET – cis-dalis (baltymus

priimanti dalis), kita pusė yra arčiau pl. membranos – trans-dalis (baltymus išskirianti). Tarp cis ir

trans dalių yra vidinė (medialinė) GK dalis. GK gauna naujai susintetintus baltymus ir lipidus iš ET,

juos modifikuoja ir skirsto į kitas jų naudojimo vietas. Dalį medž. grąžina į ET, kitas modifikuoja ir

siunčia į lizosomas, endosomas, pl. membraną ar pašalina iš ląst. biologinė GK funkcija yra GET

baltymų saugojimas, brandinimas, cheminis modifikavimas ir paruošimas pernašai, formuojami pl.

membranos, lizosomų sandai. Gyvūninėse ląst. čia formuojmas glikokaliksas. Embriogenezėje GK

susideda iš mažų pūslelių – diktiosomų. Lizosomų funkcija – viduląstelinis virškinimas. Iš aplinkos

endocitozės būdu patekusių medž. skaidymas. Organoidų skaidymas. Jose sukaupti hidroliziniai

fermentai. Membraninės pūslelės, kurių viduje matomi grūdeliai. Vidinė terpė rūgšti. Lizosomos

atsipumpuruoja nuo GK. Pirminės lizosomos – jų fermentai nedalyvauja virškinimo procese.

Antrinės (virškinamosios) – susiliejusios su endocitozinėmis pūslelėmis. Autofagija – šalinamos

ląst. dalys apgaubiamos ET pūslele. Autofaginei pūslelei susiliejus su lizosoma, į lizosomą patekusios

struktūros visiškai suardomos. Pirminei lizosomai susiliejus su endocitozine pūslele, susidaro antrinė

lizosoma (heterofagine). Autolizė – ląst. turinio ardymas, veikiant iš lizosomų išėjusioms

hidrolazėms. Būdinga pomirtiniams vyksmams. Nesuvirškinamos medž. kaupiasi pūslelėse,

vadinamose liekamaisiais kūneliais. Jų turinys pašalinamas egzocitozės būdu. Akrosoma –

spermatozoido dalis, pripildyta lizosomų fermentų, praardančių kiaušialąstės dangalus. Peroksisomos

– organelės, kuriose yra fermentų, katalizuojančių medž. oksidaciją deguonimi, susidarant vandenilio

peroksidui. Atsirado tada, kai atmosferoje atsirado deguonies. Galėjo atsirasti kaip endosimbiontinis

organoidas. Dauginasi dalijantis pusiau ir tolygiai pasiskirsto ląst. Daug peroksisomų yra inkstų ir
kepenų ląstelėse (toksinų detoksikacija). Nuo lizosomų skiriasi funkcija, turiniu, biogeneze.

Peroksisomos auga ir dalijasi. Peroksisomose yra vandenilio peroksidą naikinanti katalazė. Fermentų

rinkinys priklauso nuo organizmo, organo, vystymosi stadijos. Funkcijos: vandenilio peroksido
2 2 2 2
apykaita (katalazės), 2H O → 2H O + O ; riebalų rūgščių oksidacija (oksidazės); nuodingų medž.

detoksikavimas; azoto junginių apykaita; neįprastų ląst. medž. ardymas. Augalų, grybų, kaikurių

pirmuonių ląst. aptinkamos glioksisomos. Jų fermentai deponuotus riebalus verčia angliavandeniais.

Vakuolės – augalų organelės, kurias nuo citozolio skiria membrana tonoplastas. Panašių vakuolių

yra žaliųjų dumblių, mikroorganizmų ląst. Funkcijos: saugo vandenį, jonus, maisto medž.: cukrų,

aminorūgštis, baltymus, polisacharidus; kaupiami medž. apykaitos produktai, druskų perteklius,

toksinai (gali būti naudojami apsiginti nuo grybelių ir žolėdžių); gali veikti kaip lizosomos, viduje pH

rūgšti, turi hidrolazių rinkinį; membranoje yra svarbios aktyvios pernašos sistemos, pernešančios

anijonus iš citozolio; palaiko turgorą, mažėjant turgorui, augalai vysta; augalų ląst. augimas. Gyvūnų

ląst. taip pat būdingos vakuolės, kurios gali atlikti laikino medž. saugojimo ar pernašos funkc. – pvz.,

fagosomos, endosomos. Vienaląsčių organizmams jos svarbios maitinimuisi. Pulsuojančios vakuolės

– reguliuoja osmozę, šalina vandens perteklių. Kaupimo vakuolės – nepastoviosios ląstelių struktūros.

Endosomos – mazos membranines pusleles kuriose yra siektiek fermentu. Dalyvauja endocitozeje

(pinocitozeje ir repetorineje)

7. Su energetika susiję ląstelių organoidai.

Mitochondrijų dydis, forma priklauso nuo ląst. rūšies. Pusiau autonominės ląst. Struktūros (turi

savo DNR), įgytos endosimbiozės būdu. Be mitochondrijų ląst. praranda gyvybingumą, nes jos teikia

energija (ATP). Į mitochondrijų sudėtį įeina 70% baltymų ir 20-35% lipidų, šiek tiek DNR ir RNR.

Turi autonomišką genetinę sistemą, ribosomas. Turi dvi membranas, tarp kurių yra tarpas.

Tarpmembranine ertme mazai kuo skiriasi nuo citozolio. Išorinė membrana lygi, laidi neorganiniams

jonams, aminorūgštims, ATP, sacharozei, tarpiniams kvėpvimo grandinės produktams; vidinė -

sudaro kristas. Vidinėje membranoje yra labai daug fermentų, selektyvių transportinių nešiklių, yra

ATPsintazės kompleksai, kuriuose sintetinama ATP. Vidinė dalis vadinama matriksu. Jame daug
fermentų, ribosomų. Mitochondrijos pasidaugina prieš ląst. dalijimąsi. Prokariotuose ATP

sintezuojama ant mezosomų ir tilakoidų. Dalijasi binariškai (kaip prokariotai). Plastidės – augalų ir

dumblių dvimembraninės organelės. Chromatoplastai kaupia pigmentą, sukuria vizualų vaizdą,

vilioja vabzdžius. Pvz., chloroplastai – chlorofilą. Leukoplastai yra bespalviai, aptinkami

požeminėse augalų dalyse, stiebo šerdyje, sėklose. Pvz., amiloplastai kaupia krakmolą,

proteinoplastai - baltymus, elajoplastai – aliejų. Kiekvienos plastidės stroma yra labai skirtingos

cheminės sudėties. Tipiški chloroplastai yra išgaubtos lęšio formos, dviejų membranų apvalkalas supa

vidinę ertmę – stromą. Išorinėje membranoje daug baltymo porino. Vidinė membrana mažia laidi

hidrofilinėms medž., jos į stromą patenka nešikliais. Stromoje yra vidinių membranų sistema,

neturinti ryšio su apvalkalu, joje vyksta tamsinė fazė. Tilakoidai susiformuoja įlinkstant ir

pumpuruojantis chloroplastu pirmtakų protoplastidžių vidinei membranai. Tai plokšti membraniniai

maišeliai, lamelos, sudarantys granas. Tilakoidų membranoje vyksta pagrindiniai fotosintezės

procesai: yra šviesą sugeriančių pigmentų, elektronų pernašos grandinė, ATP sintezės fermentų.

Stromoje yra krakmolo ir lipidų grūdelių. Turi savo genomą. Dalinai autonomiški. Baltymų pernaša

vyksta dviem etapais: pernaša per dvigubą membraną; pernaša į tilakoidus. Gali dalintis binariškai

arba pumpuruoti. Atsipumpuravusi plastidė yra nediferencijuota ir gali virsti tiek leukoplastu, tiek

chloroplastu, tai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Kilo iš fotosintetinančių prokariotų, prisitaikiusių

gyventi nefotosintetinančio šeimininko ląst. Funkcijos: Saulės energiją verčia cheminių ryšių energija;
1
vykdo vandens fotolizę, todėl susidaro deguonis; sintetina hormonus, riebalų rūgštis, vitaminus B , K,

E.

8. Mikrovamzdeliai. Jų sandara ir funkcijos.

Citoskeletas – lasteliu „griauciai“. Jo deka lasteles gali judeti, keisti forma, dalyvauja dalijimesi.

Mikrovamzdeliai - didžiausi ląst. griaučių elementai. Funkcijos: valdo ir atlieka visų ląst. griaučių

išsidėstymą, augalų ląst. mikrovamzdeliai lemia celiuliozės skaidulų išsidėstymą pl. membranos

išorėje, sienelės formą ir augimą; sudaro organelių padėtį ir judėjimą palaikančių struktūrų pagrindą,

tai svarbu medž. pernašai aksonuose. Be ląst. griaučių mikrovamzdeliai sudaro: mitozės verpstę;
blakstienėlių ir žiuželių šerdį ir lemia judėjimą; sudaryti blakstienėlių ir žiuželių pamatiniai kuneliai ir

centriolės. Mikrovamzdeliai yra tiesūs tuščiaviduriai cilindrai. Jie formuojasi is centrosomos.

Mikrovamzdeliai lb dinamine struktūra (gali trumpeti ir ilgeti). Jų sienelių struktūros vienetas yra

baltymo tubulino heterodimeras, kuris formuojasi iš alfa ir beta tubulino subvienetų.

Mikrovamzdelių augimą ir trumpėjimą sąlygoja GTP hidrolizė. (jei mikrovamz. prisijungia GTP –

ilgeja, jei GDP –trumpeja). Sienelę sudaro 13 protofilamentų. Sieneles sudaro išilginiai linijinių

polimerų, protofilamentų, sluoksniai. Blakstienėlėse ir žiuželiuose yra dvigubų mikrovamzdelių,

centriolėse ir pamatiniuose kūneliuose – trigubų. Mikrovamzdeliai susidaro grįžtamai

polimerizuojantis tubulino dimerams, kurie turi būti prijungę GTP. Formuojasi iš centrosomos, kuri

gaubia centrioles. Dinaminis nestabilumas naudojamas mitozės metu, kai yra formuojama

achromatinė verpstė. Jei reikia, kad struktūra būtų stabilizuota, prie vamzdelio galo yra prijungiamas

specializuotas baltymas. Taip pat gali būti stabilizuojami prijungiant prie organoido ar membranos.

Stabilizuoti mikrovamzdeliai gali tarnauti kaip takai, kuriais juda medž. Stabilų judėimą užtikrina

motoriniai baltymai kinezinai (juda nuo centrosomos link periferijos) ir dineinai (juda nuo periferijos

link centrosomos). Šie motoriniai baltymai turi dvi galvutes, kuriomis prisijungia prie

mikrovamzdelio, ir uodegėlę, prie kurios prijungia nešamą molekulę. Baltymai gali keisti savo

erdvinę konfiguraciją ir tokiu būdu slinkti mikrovamzdeliais. Dineinui judant vienu mikrovamzdeliu,

esant skersiniams ryšiams (neksinui) vamzdeliai ne slenka vienas kito atžvilgiu, bet išlinksta ir

gaunamas banguojantis judesys, stumiantis ląstelę. Mikrovamzdeliai sudaro blakstienėles ir žiuželius.

Jų paskirtis yra judėimas, maisto ir kitų dalelių pernešimas. Tiek blakstienėlės, tiek žiuželiai auga iš

bazalinio kūnelio citoplazmoje. Jis yra sudarytas iš devynių tripletų. Siems persitvarkant pagal

sistema 9*2+2 susidaro ziuzeliai ir blakstienėles. Iš mikrovamzdelių sudarytos centriolės, jas sudaro

du vienas kitam statmeni cilindrai. Jie išsidėsto tvarkinga struktūra – devyni tripletai. Centriolės

būtinos mitotinei verpstei, jas turi tik dumbliai ir gyvūnai, augalai neturi, bet vistiek formuoja verpstę.

Prieš kiekvieną dalijimąsi centriolės replikuojasi ir slenka į priešingus ląst. polius.

9. Aktino ir tarpiniai filamentai. Sandara ir funkcijos.

 Aktino gijos – baltyminės struktūros, išsidėsčiusios ląst. pakraštyje. Funkcijos: palaiko ląst.

formą ir svarbios judėjimui – raumenų susitraukimui, fagocitozei, dalijimuisi, organelių judėjimui,

pūslelių pernašai, citozolio srovėms sudaryti. Aktino gijų pripildyti mikrogaureliai. Gyvūnų ląst. po

pl. membrana yra tankus aktino gijų tinklas – ląst. žievė. Jis palaiko struktūra ir lemia formą. Aktinas

yra vienas gausiausių gyvūnų ląst. baltymų po kolageno. Aktino ilgėjimas ar trumpėjimas priklauso

nuo to, ar prisijungęs ATP ar ADP. Jei ATP – siūlas ilgėja, jei ADP – trumpėja. Aktino filamentai

įeina į ląst. jungčių sudėtį (desmosomos, glaudžios jungtys), ląst. susijungia tarpusavyje. Judėdama

ląst. išleidžia ataugą – flipodą. Ataugoje yra aktino filamentų, orientuotų išilgai ir vienu galu

prisitvirtinusių prie pl. membranos. Čia prisijungia nauji aktino monomerai, siūlas ilgėja ir ištempia

flipodą. Kai flipodas pasiekiamą reikiamą vietą, transmembraniniai baltymai jį sutvirtina, pritvirtina

prie ekstraląstelinio matrikso. Tuomet atsipalaiduoja baltymai, kurie tvirtino užpakalinę dalį ir ląst.

pritraukiama prie naujos vietos. Aktino skaidulos sąveikauja su miozinu

(motoriniu baltymu). Aptinkami dviejų rūšių miozinai: miozinas-1 turi vieną galvutę ir vieną

uodegėlę, aptinkamas visose ląst, miozinas-2 turi dvi galvutes ir susisukusią uodegėlę, aptinkamas tik

raumeninėse ląst. Miozinas juda išilgai aktino siūlų. Jei miozinas uodega prisitvirtina ne prie

molekuliu, o prie membranos, judėdamas ja ištempia ir suformuoja peudopodiją. Aktino ir miozino

molekulės suformuoja skersaruožių raumenų sutraukiamąsias skaidulas – miofibriles. Širdies

skersaruožiame raumenyje taip pat yra aktino ir miozino skaidulos. Ląst. sujungtos interkaliariniais

diskais. Lygiuosiuose raumenyse aktinas ir miozinas yra kaip laisvas tinklas. Šių raumenų

susitraukimas gali būti įtakojimas ne tik nervų, bet ir cheminių medž. Tarpiniai filamentai

aptinkami ląst., kurios veikiamos mechaniškai – epitelinės, raumeninės. Laiko ląst. pastovumą. Vienu

galu prisitvirtinę prie branduolio, kitu – prie membranos. Kitas tinklas yra prie vidinės branduolio

membranos. Palaiko branduolio padėtį. Tarpinio filamento pagrindas – baltyminė, fibrilinė molekulė.

Tarpiniai filamentai yra įvairūs, ląst. aptinkami skirtingi. Epitelinėse – keratinai, nervinėse –

sensofilamentai. Sutvirtina ląst. tarpusavy. Branduolio viduje tarpiniai filamentai yra nesusisukę,

sudaro branduolio laminą. Tinklas gali išsiardyti (mitozės profazė), suskilti į subvienetus.
 10. Gyvūninės ląstelės ekstraląstelinis matriksas.

Audiniai sudaryti ne tik is lasteliu bet ir is tarpląstelines medžiagos – ekstralastelinio matrikso.

Gyvunu audiniuose ekstralastelinis matriksas yra gausesnis ir ivairesnis lyginat su augalinem

lastelem. Didžioji dalis- ekstal. matriksas, o lasteles issibarsciusios. Matrikso molekulių klases:

Fibriliniai baltymai (struktūrines), polisacharidu grandines. Jungiamuosiuose audiniuose ek.m.

pagrinda sudaro ir mechanini atsparuma suteikia fibrilinis baltymas kolagenas. Tipiška jo molekule –

3 viju struktūra, kurios suformuoja ilgesnes kolageno fimbriles. Sios sudaro kolageno skaidulas, o sios

persipynusios su lasteles dariniais ir sudaro ekstralastelini matriksa. Kolagenas gaminamas lasteles

viduje, po to isoreje sueina i didelius agregatus. Lastelese gaminamas tik prokolagenas (pirminis).

Lasteles isoreje prokolagenas sukarpomas fermentu pagalba ir susijungia i specifiskas struktūras.

Elastiskumo audiniams suteikia baltymas elastinas. Jis gaminamas lasteles viduje, is jos

sekrementuojamas ir jungiasi i pluostus. Kolagenas suteikia tvirtumo, elastinas elastingumo. Lasteles

jungiasi prie eks.matr. per eile baltymu interginu. Proteoglikanai (baltymai) ir glikozaminai

(angliavandeniai) susijungę sudaro didžiulę molekulę, kuri ekstraląsteliniame matrikse užpildo tarpus

tarp ląstelių ir suteikia atsparumą gniuždymui.

Epiteliniuose audiniuose matrikso nedaug. Sios lasteles yra poliarizuotos(turi 2 pavirsius – apikaklini

(nukreipta i isore) ir bazalini(issidestes ant kitu audiniu). Bazalinis pav. gludi ant bazalines plokšteles,

tai savotiškas ekstralastelinis matriksas. Bazalinę plokštelę sudaro baltymai kolagenas, lamininas,

entaktinas ir angliavandenis perlekanas. Lamininai bazalinę plokštelę sujungia su citoskeletu.

11. Sienele – augaliniu audiniu ekstralakstelinis matriksas.

Augalo ląstelėms mechaninę atsparą sudaro ląstelės sienelė. Sieneles ištempia turgoro slėgis

(osmotinis brinkimas). Netekus vandens, turgoro slėgis mažėja, ląstelės traukiasi, augalas vysta.

Dauguma naujai susiformavusiu lasteliu turi pirmine sienele. Kai 2 pirmines sieneles susiglaudžia tarp

ju susiformuoja vidine lamela(sudaryta is pektino, kuriam tirpstant minksteja vaisiai), kuri surisa,

sutvirtina sias lasteles. Tada tu lasteliu augimas sustoja. Tada tarp membranos ir pirmines sieneles

formuojasi antrine sienele, o veliau tarp antrines sieneles ir membranos formuojasi tretine sienele.
Lastelei zuvus is jos sienu gaminami apytakiniai audiniai. Lasteles pasigamina ivairiu sieneliu

(vaskines, sumedėjusias, nepralaidžias vand ir kt). Celiuliozes skaidulos atsparios tempimui, tad

lastele gali augti , tisti. Celiulioze gamina lasteles isoreje. Mikrovamzdeliu ir celiuliozes skaidulu

kryptys sutampa, tad butent jie apsprendzia krypti ir forma kuri turi augti lastele.

12. Epiteliniu lasteliu jungtys.

Gretimas ląsteles jungia specialių transmembraninių baltymų juostos, neleidžiančios praeiti pro

epitelinių ląst. tarpą tirpioms molekulėm ir baltymams. Tai glaudžios jungtys. Jos atlieka

uztveriancia funkcija. Kitos jungtys sutvitina ląsteles mechaniškai (su citoskeletu susisujios jungtys).

Tai sutvirtinančios jungtys(transmembr. baltymai tvirtinasi prie aktino filamentų ir susijungia šonais

sujungdami ląsteles, dažnai susidaro tinklas, taigi ląstelės sujungtos ir juda kartu), desmosominės

jungtys(baltymai ir fermentai susiungia su tarp. filamentais - keratinais, tai suteikia ląst. atsparumo

tempimui) ir hemidsmosominės jungtys. Pirmosios dvi sujungia epitelio ląsteles tarpusavyje, o

hemidesmosominės pritvirtina jas prie ekstraląst. matrikso, prie bazalinės plokštelės.

Plyšinės jungtys tarnauja pralaidumui. Jos sudarytos iš 6 transmembraniniu koneksinų subvienetų,

dviejose membranose sudarančių po identišką žiedą ir atveriančių membranoje plyšį.

Sudaro metabolinį kanalą, kuris yra reguliuojamas(praleidžia jonus ir mažas nepolines molekules,

leidžia plsiti signalui visomis kryptimis, kintant konformacijai uždaromos arba atidaromos). Sios

jungtys laidesne negu joniniai kanalai. Sie plyšiai nebuna visad atviri, gali buti varstomi

priklausausomai nuo aplinkos salygu. Plyšinės jungtys atsidaro ir užsidaro priklausomai nuo pH ar
2+

Ca jonų koncentracijos citozolyje.

13. DNR struktūra ir funkcijos.

Tai didelio mokelulinio svorio polimeras. Pirmine DNR struktūra: DNR nukleotida sudaro:

deoksiribozė, fosforo r. liekana ir azoto turinti bazė(A, G(purinai),C,T (pirimidinai). Nukleotidai i

viena grandine jungiasi per pentozes 3‘ atoma ir gretimo atomo 5‘ fosfato grupe. DNR grandine

dvivije. Grandines jungiasi vandeniliniais ryšiais tarp kompelementarių bazių (A=T, G_C). Grangys

issidesto antilygegreciai (vienos 3‘ galas pries kitos 5‘ gala). Antrine DNR struktūra susidaro kai abi
grandys susisuka apie isisvaizduojama asi. DNR funkcija – genetines informacijos saugojimas,

replikacija, perdavimas, dukterinems laselems. DNR koduoja aminorūgščių seką baltymo

molekulėje.

14. DNR replikacija. Replikacijos klaidu taisymas.

Genetines medžiagos identiškas padvigubėjimas. DNR replikuojasi pries kiekviena DNR turinciu

strukturu dalijimasi. . DNR kopijos yra identiškos tarpusavyje ir motininei DNR. DNR gali

replikuotis del komplementarios baziu sekos. Senajai grandinei issiviniojus salia issidesto

komplementarus nukleotidai. Veikiant DNR polimerazei DNR nukleotidai sujungiami i nauja

polinukleotidine grandine. DNR polimeraze gali katalizuoti naujos DNR sinteze tik prisijungus naujus

nukleotidus prie 3‘ galo. Naujos grandines sinteze vyksta 5‘->3‘. Inicialijos signalas buna ten kur

daug A=T, nes jie truksta lengviau. DNR sinteze: gilaze sumazina spiralizacija, grandine atidaro

fermentas helikaze, (prokariotuose tai vyksta nuo vieno starto taško, eukariotuose - daugelyje taškų)

grandys stabilizuojamos surisanciu baltymu kad vel nesusijungtu, susidaro replikacijos sakute.

Kiekviena grandis tampa matrica naujai DNR grandinei. DNR polimeraze sujungia nukleotidus

tarpusavyje, RNR polimeraze(primaze) prijungia pirmuosius (apie 10) nukleotidus prie 3‘ galo-

sintetinamas praimeris. Toliau darbą tęsia DNR polimerazė. Nukleaze atskelia praimeri. Vėliau

reparacinė polimerazė pakeičia RNR nukleotidus DNR nukleotidais. Viena šakutės grandinė

vedančioji(sinteze tolygi), kita - atsiliekančioji. Ji sintetinama okazaki fragmentais (5‘->3‘),

kiekvienas prasideda praimeriu, fragmentus vėliau sujungia ligazė.

DNR polimerazė nuolat tikrina prieš tai buvusią bazę(jos komeplementarumą), esant klaidai, ją

ištaiso.

Dar viena taisymo sistema - postreplkacinė reparacija - replikavusios grandinės tkrinimas ir

pasilikusių klaidų taisymas.

15. RNR struktūra. Jos rusys ir funkcijos.

Tai polinukleotidine grandine sudaryta ir RNR nukleotidu. Ju sandara labai panasi i DNR nukleotidu,

tik vietoj azotines bazes timino RNR yra uracilas. Grandine vienvije, i ja nukleotidai jungiasi
iRNR struktūrakovalentinesmis
. jungtimis. RNR sintezes matrica yra DNR. RNR polimerazes: polimeraze I

(sintetina rRNR genus), polimezare II( iRNR), polimeraze III (tRNR). Taigi jos susintetina 3 rusiu

RNR : rRNR. iRNR, tRNR. tRNR (10%) - atpažįsta AR, prisijungia ją ir atneša į baltymo sintezės

vietą. Jos turi erdvine dobilo struktūra, bei antikodona - specifini nukleotidu tipleta, kurio deka

atpazista AR. AR prie tRNR prijungia fermentas aminoacil. Nevienareikšmis atitikimas – voblingas.

Sąveikaujant tRNR antikodonui su iRNR kodonu, tik du pirmieji nukleotidai sudaro standartines

poras, o trečiasis nukleotidas tRNR antikodone gali sudaryti poras su daugiau kaip vienu iRNR

kodono nukleotidu. rRNR (85%) – sudaro ribosomų subvienetus, iš kurių susidaro ribosomos. iRNR -

sintezuojant gaunama DNR užkoduota informacija apie baltymo struktūrą.(Informosoma)

16. Genetinis kodas ir jo savybes.

Genetinis kodas - nukleotidų tripletų seka DNR molekulėje, nulemianti AR seką baltymų

molekulėje. RNR nukleotidai kurie nusako AR vieta baltymo grandineje vadinami kodonais. (pvz:

UUU koduoja fenilalanina, AUG – inicialinis, terminaliniai: UAA, UAG ir UGA) Viena AR koduoja

keletas tripletu, taciau vienas kodonas koduoja tik viena AR. Kodas issigimes, universalus.

17. Baltymu biosinteze: transkripcija. iRNR procesingas.

Trasliacija- pirmines iRNR sinteze. Tai konservatyvus procesas nes vyksta nuo pradines matricos.

RNR polimerazė atpažįsta tam tikrą vieną genų pradžios seką - promotorių. Jo paskirtis- iRNR

sintezes iniciacija. Ta grandis nuo kurios vyksta transkripcija vadinama prasmine. (nuo cis padėties,

5‘->3‘ kryptimi). Promotoriaus atpazinimas eukariotuose ir prokariotuoseviksta skirtingai. Bakterijose

prie promotoriaus prisijungia RNR polimerazes dalis – sigma faktorius. Jis pradeda transkripciją,

vėliau atsijungia ir polimerazė transkripciją tęsia toliau, iki prieina terminalinį trioletą. Tada

atsijungia. RNR neturi klaidu taisymo mechanizmo, todel nera toks tikslus procesas kaip DNR

replikacija.

Eukariotuose iRNR turi subręsti - tai vadinama procesingu. Iš pirminės RNR matūrazių pagalba

iškarpomi bereikšmiai intarpai - intronai. Lieka tik egzonai, juos sujungia oligazės - splaisingas.

Prie inicialinio galo prisijungia kepurė CAP, atsakinga už iRNR prisijungimą prie ribosomos. Prie
terminalinio galo - poli-A uodega. Tokia iRNR subrendusi. Susijungusi su baltymais sudaro

informosomą ir išeina pro branduolio poras. Prokariotuose po trakskripcijos iskart

transliacija(procesingas nevyksta).
18. Baltymo biosinteze: transliacija.

Tai AR sujungimas. Ji užtikrina genotipo fenotipine israiska, vyksta ribosomose. Dalyvauja ir tRNR

ir iRNR. Prie mazojo (33baltymai +1 RNR) ribosomu subvieneto prisitvirtinusi iRNR,

didžiajame(49baltymai+3RNR) vyskta biosinteze. Jame yra 2 aktyvus centrai : aminoacilinis (jame

jungiamas tRNR antikodonas ir iRNR kodonas) ir peptidinis (jame formuojasi peptidines jungtys tarp

AR). Transliacija prasideda iniciacijos faze. Ji prasideda kai i ribosoma patenka startinis kodonas

AUG. Genuose sis kodonas koduoja metionina, bet geno pradžioje atpazistamas kaip N-

formilmetionino kodonas. (jis veliau arba pakeiciamas metioninu arba fermentais pasalinamas).

Kodonui susijungus antikodonu prasideda elogacija. Visa iRNR pasislenka per viena kodona. I A

centra ateina antras kodonas, prie jo prisijungia tRNR antikodonas. Fermentai atskelia pirmaja tRNR

ir peptidine jungtimi sujungia aminorugstis. iRNR vel pasislenka per viena kodona, prisijungia trecia

AR, jau turime tripeptida. Viskas tesiasi kol neateina vienas is terminaliniu kodonu ir neprasideda

terminacija. Terminaliai kodonai jokiu AR nekoduoja, prisijungia atsilapaidavimo faktorius,

baltymo sinteze pasibaigia, išsiskiria ribososmu subvienetai. Jei reikia tik vieno kokionsors baltymo

iRNR po transliacijos suskaidoma, taciau jeigu reikia daugiau tokiu baltymu ant vienos iRNR „dirba“

ribososmu, susidaro poliribosoma. Transliacijos metu baltymas igauna pirmine struktūra.

19. Pasyvus transportas per membrana, ji lemiančios jegos.

Jei substratas juda koncentracinio gradieinto kryptimi ir tam energija nenaudojama, toks transportas

vadinamas pasyviuoju. Tai difuzija ir palengvintoji pernasa. Pro lipidu dvisluoksi gerai difunduoja

dujos (co2, o2), lipiduose tirpios molekules( alkoholiai), bei vanduo. Jo difuzija vadinama osmosu.

Vanduo juda ta kryptimi kur didesne medz. Konc (mazesne vandens). Jis juda spec kanalais,

specialiai vandeniui. Del osmoso kinta lasteliu forma( izotoninej aplinkojj nekinta, hipotoninej didėja,

hipertoninej mazeja) Medziagu difuzija sustoja, kai koncentracijos susilygina. Palengvintoji pernasa

padeda sparciau patekti tokios molekulems kaip gliukoze ar amino rugst, kurios netirpsta lipiduose.
Sios pernasos baltymai: kanalai ir nesikliai. Kanalai yra integraliniai baltymai membranoje

sudarantys vandeninius tunelius. Jais pernasa buna tik pasyvi. Jie buna uždari ir atviri. Tai valdo tam

tikri veiksniai. Pagal tai jie skirstomi i : valdomus elektrine itampa, cheminiu signalu, mechanine

itampa. Pro juos praeina ivairus jonai (joniniai kanalai), vanduo(akvaporinai). Jie panasus i paprastas

vandeningas poras, kanalai yra specifiški (praleidžia tam dydžio ir kruvio lasteles). Nesikliai veikia

atrankiai jungdamiesi su medžiagom ir pernesdami jas i kt lasteles puse. Pasyviojoje pernasoje

nesikliai nesa medz TIK pagal konc gradienta.

20. aktyvus transportas per membrana, energijos saltiniai naudojami siame transporte.

Kai medžiagos pernesamos pries savo konc gradienta, tam butina energija. Toks transportas

vadinamas aktyviuoju.

Siam transportui butini baltymai nesikliai ir energija. Yra 3 nesikliu tipai: ATP varomi, sviesa

varomi, sujungiamieji transporteriai. ATP varomas siurblys – NA ir K siurblys. Kad sis siurblys

veiktu butina ATP hidrolize. Sviesa varomi siurbliai – is citozolio išpumpuoja vandenilio jonus pries

konc gradienta, o siam procesui energija ima tiesiai is saules. Vandeniliui griztant pagal konc

gradienta, per fermenta ATP-sintaze, sintetinama ATP. (bakteriodopsinas – toks siurblys). Susieti

transporteriai – viena medžiaga nesama pagal konc gradienta , kt pries. Tai simportas. Pzv:

gliukozes aktyvus pernesimas ( Na skverbiantis pagal savo konc gradienta, prie siurblio prisitvirtina

gliukozes molek ir pereina pries savo konc gradienta).

21. Na- K siurblys, jo panaudojimas lasteles veikloje.

Sis siurblys isnesa is lasteles Na jonus(isoreje konc didesne), bei inesa K jonus. Kai siurblys atsidares

i vidu, prie jo prisitvirtina 3 Na jonai, vyksta ATP hidrolize. Prisijunges fosfata baltymas pakeicia

savo forma ir atsidaro i isore. Na jonai patenka uz lasteles ribu. Pasalinama fosfato grupe, siurblys

atsiveria i vidu. K jonai patenka i lastele. Sis siurblys padeda išlaikyti lasteleje osmosini balansa,

pastovia drusku konc.

22. Pavyvus ir aktyvus transportas per branduolio poras

Branduolio poroje yra vandeningas kanalas, kuriuo difunduoja smulkios molekules. Aktyviai i

branduoli patenka baltymai. Jie negali patekti i barnduoli, kol neturi baltymo lokalizacijos signalo. Si

signala atpazista pagalbiniai baltymai-branduolio importo receptoriai. Jie susijungia ir poros

filamentai nukreipia juos i pora. Tam naudojama ATP. Baltymas patenka i branduolio vidu, o

importo receptorius grizta i citozoli. (kai kurie baltymai gali patekti tik tada kai ateina signalas, pvz

hormonas). Baltymo signaline seka nekarpoma, i barnduoli patenka erdvinėje strukturoje. I branduoli

baltymai keliauja po mitozes, nes suirus jo apvalkalui buvo pasklide citoplazmoje. Genus

reguliuojančio baltymo gliukortikoido patekimas i barnduoli:

Baltymas sulaikomas citozolyje surišant su pagalbiniu šaperoniniu baltymu. Gavęs signalą -
steroidinį hormoną, pagalbinis baltymas atsijungia, atsilaisvina signalinė seka ir baltymas
importuojamas į branduolį.

23. Baltymu patekimas i mitochondrijas ir chloroplastus.

Importuojami į plastides ir mitchondrijas baltymai 5' gale turi savo signalinę seką. Šią seką atpažįsta

membranoje esantis sekos receptorius. Tada baltymas yra nukreipiamas į baltymų translokatorių(čia

membranos kontaktuoja viena su kita). Šaperoniniai baltymai maksimaliai išvynioja ir stumia bei

traukia į mit./plast. pro translokatorių. Tam naudojama ATP. Kai baltymo signalinė seka patenka į

mitochondriją, ji nukerpama, o kiti šaperonai atstato jo erdvinę struktūrą. Dalis baltymų turi likti

transmembr. tarpe arba veria vidinę membraną. Tokie baltymai turi antrą sign. seką, kuri nukreipia

juos į vid. membranos translokatorių. Jei antra seka nukerpama, baltymas ne lieka membranoje, o

laisvai juda tarpe tarp membr. Chloroplastų baltymų molekulėje yra ir trečia signalinė seka, jei jie turi

patekti į tilakoidus.

24. Baltymu patekimas i ET ir ju modifikacijos tinklo viduje.

Į ET patenka vandenyje tirpūs ir į ląst.pav. sekretuojami baltymai arba membraniniai baltymai.

Baltymai į ET patenka jų sintezės metu. Iš ribosomos tokie baltymai išeina signaline seka. Ją

atpažįsta ir prisijungia signalo atpažinimo dalelė. Ji nukreipia visą ribosomą į sign.atpaž. dalelės

receptorių, o receptorius ribosomą - į artimiausią translokatorių ir užsodina ant jo.

Baltymas sintezuojamas toliau ir lenda kaip didelė kilpa. Naudojama ATP.

Baltymui įlindus į ET, signalo peptidazė nukerpa sign. seką ir baltymas patenka į ET. Sis

baltymas gali funkcionuoti kaip rezidentinis (paciam ET), tranzitinis (keliauja tolyn). Dalis

baltymų, kurie lieka ET membranoje, turi kelias ar daugiau signalinių start ir stop sekų. Start

sekos nukerpamos peptidazės, o stop sekų vietose baltymai veria membraną. Kai kurie baltymai

veria membrana ne viena karta. Į ET patekę baltymai modifikuojami, keičiami chemiškai,

glikolizuojami. Angliavandenis prijungiamas nuo lipido prie baltymo translokacijos metu,

angliavandeniai atnešami iš lygiojo ET. Jei baltymas transportavimui neatitinka taisyklingos

erdvinės struktūros, šaperonai prisijunga ir ištaiso netaisyklingas dalis. Jei to padaryti nepavyksta,

baltymas sunaikinimas.

25. Vezikulinis transportas.

Tai medžiagų pernešimas pūselėmis iš ET į ląstelės organoidus citozoliu(nedidelis atstumas) arba

citoskeletu (mikrov., aktino fil.), kai atstumas didesnis. Tada pusleles padeda pernesti ir baltymai

kinezinai. Transportinės pūslelės atsipumpuruoja nuo vieno kompartmento membranos ir susilieja

su kito kompartmento membrana. Pūslelių pristatymo vietą žymi markeriai: v-sneirai, kuriuos

atpažįsta "adresantai" - komplementarūs t-sneirai. Pūslelės tampa tikslinio organoido dalimi.

Pūslelės formuodamasi turi baltyminį apvalkalą, kuris atrenka transportuojamas

medžiagas(adaptinai) ir suformuoja pūslelę bei padeda jai atsipumpuruoti nuo ET(klatrinai)

Susiformavus pūslelei, klatrinai ir adaptinai pasišalina. Vezikulinis transportas neapsiriboja vien

lasteles vidum. Egzocitoziniai keliai nusitęsia iš ET į GA, pro trans paviršių link plazminės

membranos, ir, dažniausiai, į išorę. Egzocitoziniai keliai gali būti nuolatiniai - tai maisto

medžiagų, baltymų, signalinių molekulių ir kt. nuolatinis atsipumpuravimas(dalis baltymų iš GA

lieka membranoje, dalis įsilieja į ekstraląst. matriksą, dalis difunduoja į ekstraląst. skystį), - ir

reguliuojami - specializuotų ląstelių pūslelės susilieja su išorine membrana tik gavusios tam tikrą

ekstraląstelinį signalą(pavyzdžiui insulino sekrecija). Atsiskyrusios pusleles laikomos salia pl.

membaros ir savo turini atpalaiduoja tik gavusios ekstralastelini signala.

26. Lasteles endocitoziniai keliai.

Tai toks procesas kai lastele is aplinlkos paima skysčius, didesnes bei mazesnes daleles ar kt

lasteles. Medžiagos apgaubiamos puslele ir gaunama ednosoma. Pinocitoze (paima skysčius ir lb

nedideles daleles), fagocitoze ( santykinai dideles lasteles). Fagocitoze pirmuonims pagrindinis

mitybos budas. Apgaubus dalele susidaro fagosoma, ji susilieja su pirmine lizosoma ir

susiformuoja virskinamoji vakuole. Pinocitoze dazniausiai vyksta selektyviai, medžiagos

atpazistamos spec receptoriais. Jos susijungia su receptoriais. Vyksta klatrinu apgaubtu pusleliu

formavimasis. Veliau klatrinai atsijungia ir gaunama pinosoma, kuri veliau patenka i endosoma.

Cia receptorius atsijungia ir transportine puslele nukeliauja i membrana (gali patekti i lizosomas ir

degraduoti arba pernesti nesuli i kt membranos domena-transcitoze), o medz is endosomu patenka

i lizosomas kur yra suskaidomos. Is lizosomu suskaidytos medz patenka i citozoli.

27. Lasteliu signalizacijos formos. Ekstralastelines ir intralastelines signalines molekules.

Signalizacijos principas –viena lastele (signaline) produkuoja tam tikras molekules, o kita

(tiksline) kuriai siunčiamas tas signalas ir kuri turi receptorius, priimančius si signala, bei

reaguoja i ji. Priimtas signalas keiciamas is ekstralastelinio i intralastelini, ir nulemia tolesne

lasteles elgsena. Daznas sugnalo perdavimas - endokrininis kelias(signalines molek hormonai).

Parakrinine signalizacija – signalines molek difunduoja per ekstralastel terpe. Signalizacijos

apimtis mazesne, pzv uždegimines reakc. Autokrinine signal – kontaktuoja tik to paties tipo

lasteles. Naudojama embrioninese lastelese. Nervine signal – pranesimas perduodamas aksonais,

dideliu atstumu ir didžiuliu greičiu. Kontaktine – nereikia signalizacijos molekulių. Tai glaudaus

ir trumpo veikimo rysys per membraninius baltymus. Per plysines jungtis- kai lasteliu

produkuojamos signalines molek gali pereiti kitas lasteles. Naudojama emrionu lastelese. Lasteles

i aplinkinius signalus reaguoja selektyviai, tai priklauso nuo receptoriu. (joniniu kanalu

receptoriai, su G-baltymu susije receptoriai, su fermentais susije receptoriai). Priimami signalai

gali keisti lastele keliais budais. Jei lastele negauna jokiu signalu ji zusta. Ekstraląstelinės

signalinės molekulės dažnai būna didelės, hidrofobinės ir negali keisti membranos. Todėl jas

priima membraniniai receptoriai, keičiantys ekstraląst. signalą intraląsteliniu. Yra ir mažesnių

ESM(tai steroidiniai ar tiroiziniai hormonai), kurios lengvai difunduoja pro plazminę membraną.

Tokių molekulių receptoriai yra baltymai ląstelės viduje. Intraląstelinės signalinės molekulės

gali veikti kaip cheminiai keitikliai(vieną cheminį signalą keisti kitais), kaip kurjeriai(priėmus

signalą paviršiuje nuneša jį į kitą ląstelės vietą), kaip molekuliniai jungikliai(signalas jas iš

neaktyvios paverčia aktyvia, kitas - atvirkščiai). Molekuliniai jungikliai aktyvinami fosforinant

arba defosforinant(prisijungia proteino kinazę); prisjungia GDP ar GTP.

28. Su G-baltymu susietu receptoriu sandara ir veikimas.

Tokie receptoriai aptinkami visose kuno lastelese. Jie veria membraną 7 kartus. Ekstraląstelinėje

pusėje turi vietą, kur priima sign. molekulę. Prisijungus signalinei molekulei, citoplazmos pusėje

pakinta receptoriaus konformacija, jis prisijunga ir aktyvuoja G-baltymą - pakeičia su alfa

susirišusį GDP į GTP. Tada G- baltymas, kuris yra sudarytas iš trijų baltyminių subvienetų - alfa,

beta, gama, - skyla į alfa ir beta-gama dalis. Abi dalys yra aktyvios ir gali reaguoti su kitais

ląsteliniais baltymais keisdamos jų aktyvumą. Bet normalus alfa aktyvuotas subvienetas turi

savybę pats save deaktyvuoti po kurio laiko, ir prisijungti beta-gama kompleksą. Tada

signalizacija sustoja. G-baltymas gali veikti(atidaryti) jonų kanalus, gali aktyvuoti membraninius

fermentus, kurie ima gaminti kitas signalines molekules ląstelės vidui, pvz.: G-baltymas gali

aktyvuoti adenilato ciklazę(membr. fermentą), o ji sintezuodama AMP iš ATP reaguliuoja

reakcijas ląstelės viduje, irgi netiesiogiai - AMP veikia per A-kinazę ją suaktyvindama. G-

baltymas gali aktyvuoti fosfolipazę-C. Ji medijuoja įv. ląstelės reakcijas per kitas signalines

molekules. Ji veikia fermentą inozitol fosfolipidą. Tai membraninis lipidas sujungtas su sudėtingu

angliavandeniu. Lipidas paveiktas fosfolipazės skyla į dacilglicerolį ir inozitoltrifosfatą, pastarasis

difunduoja į citoplazmą ir kaip ligandas(antrinė sign.molek.) atidaro Ca jonų kanalus iš ET. Kai

jonai išpumpuojami siurblių, diacilglicerolis gali vėl aktyvinti fosfolipazę-C.

29. Su fermentais susietu receptoriu sandara ir veikimas

Jie reguliuoja lasteles augima ir dalijimasi. Receptorių ekstraląstelinė dalis priima sign.

molekulę, o citozolinė dalis gali jungtis su kitais fermentais, veikia kaip fermentas. SU fermentais
susieti receptoriai prisijungę signalinę molekulę sudaro dimerus, kontaktas tarp citozolinių pusių

aktyvuoja receptorių kinazines savybes ir jie forforina vienas kitą. Tuomet šie receptoriai(jų

citozolinės dalys - tirozino kinazės) gali pritraukti ir aktyvuoti baltymus ląstelėje, o aktyvuoti

baltymai - koordinuoti biocheminius procesus ląstelėje. Yra fermentų, kurie pašalina fosforo

grupes ir deaktyvuoja receptorius, tada baltymai nuo jų nukrenta, fosforinimas sustoja.

Receptoriai gali būti ir degraduojami lizosomose.

Pritraukiami baltymai gali būti fosfolipazė, membraninis Ras baltymas. Jis aktyvuojamas

pakeičiant GDP į GTP ir pats aktyvuoja fosforinimo kaskadas, kuriomis signalas gali būti

nunešamas į branduolį ar kitur. Ras baltymo veikimas neilgalaikis. Ras baltymas perduoda

augimo signalus. Jei jis yra mutavęs ir hiperaktyvus, ląstelė dalijasi net ir negaudama išorinio

signalo, sukeliamas vėžinis procesas.

30. Lasteles mitotinis ciklas : kariokinezes fazes ir eiga.

Pirmas pozymis, kad lastele eina i mitoze – is chromatino prasideda chromosomu sinteze.

Mitozėje vyksta 2 procesai : kariokineze ir citokineze. Kariokineze skirstoma i 5 fazes. 1. Profaze

( formuojasi dalijimosi verpste, kondensuojasi chromosomos) 2. Prometafze (staigus branduolio

apvalkalo suirimas i pusleles, chromosomos atsiduria citoplazmoje, mikrovamzdeliai prisitvirtina

prie centromeru baltymo kinetochoro) 3. Metafaze (chromosomu kondensacija pasiekusi

max,chromosomos issideste laseles ekvatoriuje) 4. Anafaze (fermentai suardo chromosomu

centromeras, seserines chromatides traukiamos i skirtingus lasteles polius, išsiskyrusios

chromatides pritraukiamos i skirtingus puse) 5. Telofaze (dukterines chromosomos issidesto prie

poliu, aplink jas susiformuoja branduolio apvalkalai, chromosomos kondensuojasi i chromatina).

31. Interfaze ir citokineze.

Po kariokinezes vyksta citokineze. Gyvuninese lasteles jau anafazeje pastebimas membranos

ilinkimas, kuris vis gileja. Formuojasi sutraukiantysis ziedas, kuri sudaro persikloje aktino ir

miozinp filamentai. Jis užtikrina kad lasteles citoplazma pasidalins i vienodas dalis. Traukiamaja

jega siame ziede sudaro miozino judėjimas. Augalines lasteles atkiria ne ziedas, o naujos sieneles
konstravimas lasteles viduje. Tam vadovauja fragmoplastas. Pasibaigus mitozei prasideda

interfaze. Ji skirstoma į tris periodus: G1 - priešsintetinis periodas, vyksta iškart po mitozės ir

užima ~30 - 50% interfazės. Vyksta medžiagų sintezė, ląstelė auga, diferincijuojasi, joje išlieka

viengubas diploidinis chromosomų rinkinys.S - sintezės periodas. Tai pagrinde DNR replikacija.

Susidaro diploidinis dvigubas chromosomų rinkinys.

G2 - priešmitotinis(postsintetinis) periodas. Ląstelėje kaupiama energija, sintezuojama ATP,

mitozės procesui reikalingi baltymai, dvigubėja mitochondrijos.P.S. galimas ir ramybės periodas

G0, kuris gali tęstis laikinai ir po kurio laiko pereiti į mitozę, arba likti iki ląstelė

žūva(pvz.neuronai).

32. Lasteles ciklo kontroles sitema.

L.ciklo pagr. mechanizmai:

1) ląstelės komponentų gamybos, ir

2) jų paskirstymo dukterinėms ląstelėms

Ląstelės ciklo kontrolę atlieka baltymai, kurie nepriklauso nuo ląst. dalijimąsi vykdančių baltymų.

Kontrolės sistemos dėka kiekvienas procesas paleidžiamas atitinkama seka ir yra reguliuojamas.

Kiekviena nauja fazė prasideda tik pasibaigus senai. Jei užtrunka koks nors procesas, kito proceso

pradžia atidedama. Tokią funkciją atlieka molekuliniai stabdikliai, kurie gali sustabdyti ciklą

atitinkamuose taškuose. Kontrolės taškuose tikrinamas visas vyksmas. Ląstelė procesus vykdo

keisdama baltymų aktyvumą. Vienas iš aktyvumo keitimo būdų - fosforinimas proteino

kinazėmis. Įvairios šių baltymų proteino kinazės tampa aktyvios periodiškai, kaskart staiga

tampdamos neaktyviomis. Proteino kinazių aktyvumą valdo baltymai ciklinai. Jų koncentracija

periodiškai kinta, todėl kinta ir proteino kinazių aktyvumas. Ciklo kontrolės sistemose

dalyvaujančios kinazės vadinamos CPK - ciklino priklausomomis kinazėmis. MPF - mitozę

pagreitnantis faktorius. Jis būna aktyvus mitozės metu ir vykdo ją.Ciklino koncentracija

palaipsniui didėja nuo interfazės pradžios iki mitozės pabaigos, tada staigiai krenta ir vėl pradeda

didėti. Ląstelė gali užtikrinti, kad pažeista DNR nesireplikuos ir nebus perduota dukterinėms
ląstelėms. Ląstelė gali uždrausti dalijimąsi, tuomet demontuojami CPK(neuronuose, skeleto

raumenų ląstelėse). Žinduolių ląst. dalijasi tik tada, kai gauna signalą iš kitų ląstelių.

33. Daugialascio organizmo lasteliu kiekio kontrole.

Pvz: žmogaus ir peles kiausialaste beveik vienodo dydžio, bet suauge individai skiriasi. Esme yra

last kiekyje o ne ju dydyje. Last dalijimasis priklauso nuo signalu is kitu last. Maistas nera

vienintelis apribojantis veiksnys. Interlastelinis matriksas riboja last pakitimus dalijimasi. Jei last

negauna isgyvenimo faktoriu ji pasijaucia nereikalinga ir mirsta. Mirtis padeda reguliuoti last

kieki. Last mirtis gali palikyti audiniu dydi. Daug pavojingesnis netinkamas last dalijimasis –

veziniai procesaitai mutaciju pasekmes kurios paliecia 2 genu kategorijas. 1) proliferacinius genus

– koduoja normalius padedancius lastelei dalintis baltymus Onkogenas – mutaves genas. 2)

antiproliferacinius genus – koduoja baltymus kurie padeda last stabdyti cikla atitinkamose

taskuose.

34. Programuota lasteliu mirtis ir jos mechanizmas.

Lasteles gali zuti paveiktos mechaniskai ( susprogdintos, istaskytos ir tt),kai sukeliamos

uždegimines reakcijos bei gali susinaikinti pacios. Adoptoze - tai savaimine lasteliu mirtis, nes jos

aktyviai dalyvauja savo irime. Adoptozes atveju uždegimu nepasitaiko. Lastele praranda rysiu su

kitos kitomis lastelemis, suyra DNR, sutankėja chromatinas. Branduolys sukyla i smulkias dalis.

Lastele suskyla i adoptozinius kuneliu, juos fagocituoja kitos lasteles. Adoptoze sukeliama: Per

mirties receptorius (prie ju prisijungia ekstralstelines signalines molek), bet adaptorinis signalas

gali kilti pačioje lasteleje. Pagrindines „mirties molekules“ : kaspazes. Adoptoze visiskai

nevyksta arba yra slopinama vezinese lastelese. Per didele adoptoze sukelia Alzhaimerio,

Parkinsono ligas.