Šiaulių universitetas

Technologijos fakultetas
Statybos inžinerijos katedra

Chemijos laboratorinis darbas

Darbo vadovas:
lekt.R.Viršilas
Darbą rengė:
Martynas Daukša VS 7/3

2008 Šiauliai

1
Turinys:

1.Elektolizė.Katodiniai ir anodiniai procesai.Faradėjaus dėsniai

1.1.Elektrolizė
1.1.2.Elektolizės procesai
1.2.Katodiniai ir anodiniai procesai
1.2.1.Elektrolizės procesai ant katodo
1.2.2.Elektrolizės procesai ant anodo
1.3.Elektrolizes Dėsniai
1.4.Akumuliatoriai
2.Cheminės termodinamikos ir termochemijos dėsniai
2.1.Pagrindinis termochemijos arba Heso dėsnis
2.2.Entropija
2.3.Praktinis elektrolizės pritaikymas
3.Standartiniai elektrodų potencialai.Galvaninių elementų tipai
3.1.Elektrodo potencialas
3.2.Galvaninių elementų tipai
3.2.1.Voltos galvaninis elementas
3.2.2.Danielio ir Jakobio galvaninis elementas
3.2.3. Sausieji hermetiniai elementai

2
 1.Elektolizė.Katodiniai ir anodiniai procesai.Faradėjaus
dėsniai
1.1.Elektrolizė
1.1.2Elektolizės procesai

Elektrolize vadinamas oksidacijos ir redukcijos procesas, vykstantis leidžiant per elektrolito

tirpalą arba lydalą nuolatinę elektros srovę.
Elektrolizės procese elektros energija paverčiama chemine energija. Vykstant

(-) Meⁿ+← Clˉ→ (+)

H+← OHˉ→
H2O← H2O→

katodas anodas
elektrolizei, teigiamieji jonai teka prie katodo (elektros šaltinio neigiamojo poliaus) ir, prisijungę
elektronų, virsta neutraliais atomais ar jų grupėmis. Neigiamieji jonai teka prie anodo (elektros
šaltinio teigiamo poliaus) ir, atidavę elektronus, virsta neutraliais atomais ar jų grupėmis. Taigi,
katodo paviršiuje vyksta redukcijos, o anodo paviršiuje – oksidacijos procesas. Pavyzdžiui, vykdant
CuCl2 tirpalo elektrolizę ir vartojant platinos elektrodus, ant katodo netenka krūvio vario jonai ir
varis sėda, o ant anodo netenka krūvio chloro jonai ir skiriasi chloro dujos:
Cu²+ + 2e→Cu0 (ant katodo)
2Clˉ - 2e→Cl2 (ant anodo)

1.2.Katodiniai ir anodiniai procesai

1.2.1Elektrolizės procesai ant katodo

Vandeniniuose tirpaluose, be elektrolito jonų, dar yra H+ ir OH- jonų, kurie elektrolizėje
atlieka svarbų vaidmenį. Pirmiausia prijungia ant katodo elektronų (redukuojasi) tie jonai, kurių
standartinis potencialas yra teigiamiausias, t.y. didžiausias.

3
 Tačiau spręsti apie jonų išsikrovimą tik iš jų standartinių potencialų negalima. Pavyzdžiui,
neutraliame tirpale vandenilio jonų koncentracija yra 10? mol/l ir iš Nernsto lygties apskaičiuotas
vandenilio elektrodinis potencialas yra toks:
Φ H2= φº + 0,059lgH+ = 0 + 0,059lg10ˉ7 = -0,41 V
Todėl neutraliuose tirpaluose turėtų redukuotis tik jonai tų metalų, kurių potencialai
teigiamesni negu -0,41 V. Praktiškai iš vandeninių tirpalų išsiskiria nemaža aktyvių metalų (pvz.,
cinkas, chromas, geležis, ir kt.), kurių elektrodiniai potencialai yra neigiamesni už -0,41 V.Tai
aiškinama vandenilio viršįtampiu. Viršįtampį sukelia kai kurių metalų katalizinis poveikis , dėl
kurio sunkiau išsikrauna vandenilio jonai. Vandenilio viršįtampis priklauso nuo metalo savybių,
srovės tankio, ir temperatūros. Didinant srovės tankį ir mažinant temperatūrą, viršįtampis didėja.
Pavyzdžiui , cinko potencialas neutraliame cinko sulfato tirpale yra -0,76 V, o vandenilio -0,41 V.
Vandenilio vršįtampis ant cinko gana didelis, apie -0,72 V. Taigi tikrasis vandenilio išlydžio
potencialas yra -0,41 + (-0,72) = -1,13 V, t.y. neigemesnis už cinko potencialą, todėl, vykdant
neutralių cinko druskų tirpalų elektrolizę, skiriasi cinkas ir nedidelis kiekis vandenilio.
Labai aktyvių metalų (pvz., natrio, kalcio, aliuminio, titano) išlydžio potencialai daug
neigiamesni už vandenilio išlydžio potencialą ir šie metalai iš vandeninių tirpalų elektrolizės būdu
nenusėda. Šiuo atveju ant katodo skiriasi tik vandenilis. Jei tų metalų druskų tirpalai rūgštūs, tai
vandenilis skiriasi, išsiskiriant vandenilio jonams:
2H+ + 2e→H2;
Jei tirpalai neutralūs arba šarminiai, vandenilis skiriasi, redukuojantis vandens molekulėms:
2H2O + 2e→H2 + 2OH ˉ.
Apibendrinant galima pasakyti, kad metalai, kurių standartinis potencialas teigiamesnis
(didesnis) uz 0 V, ant katodo iš vandeninių druskų tirpalų praktiškai skiriasi be vandenilio (Cu, Ag,
Au); metalai, kurių standartinis potencialas yra nuo 0 iki -1,2 V,ant katodo skiriasi su vandeniliu
(Sn, Ni, Fe, Zn); metalai, kurių standartinis potencialas neigiamesnis už -1,2 V, ant katodo visai
neišsiskiria ( Al, Ca, Na, K).Jų vietoje skiriasi vandenilis.

1.2.2.Elektrolizės procesai ant anodo

Elektrolizėje vartojami tirpieji ir netirpieji anodai. Tirpieji anodai elektrolizės procese tirpsta.
Pavyzdžiui, vykdant nikelio druskų tirpalo elektrolizę, nikelinis anodas tirpsta, susidaro Ni2+ jonai,
kurie ant katodo netenka krūvio:
Ni – 2e→Ni²+ (ant anodo)
Ni²+ + 2e→Niº (ant katodo).
Šiuo atveju Ni²+ Jonų koncentracija, vykstant elektrolizei, yra pastovi. Netirpieji anodai yra
tik elektros laidininkai. Jie gaminami iš grafito, platinos, aukso ir kai kurių lydinių. Vykdant
elektrolizę su netirpiu anodu, elektrolite metalų jonų koncentracija mažėja. Ji atstatoma, dedant
druskų. Ant netirpaus anodo prmiausia oksiduojasi neigiamiausią (mažiausią) potencialą turintys
anijonai. Pavyzdžiui, jei tirpale yra Brˉ ir Clˉ jonų, tai vykstant elektrolizei, išsikrauna Brˉ jonai, nes
jo standartinis potencialas 1,07V, o chloro 1,36V:
2Brˉ - 2e→Br2
Šarminiuose tirpaluose oksiduojasi OHˉ jonai:
4OH ˉ - 4e→O2 + 2H2O.
Vykdant deguoninių rūgščių arba jų druskų tirpalų elektrolizę,oksiduojasi vandens molekulės:
2H2O - 4e→O2 + 4H+.
Pagal mažėjantį polinkį oksiduotis ant anodo, kai kuriuos anijonus ir vandenį galima surašyti
šia tvarka:
I ˉ, Brˉ, S2ˉ, OH ˉ, H2O, SO42ˉ, NO3ˉ, ClO4ˉ.

4
 1.3.Elektrolizės dėsniai
Elektrolizės dėsnius 1830 m. paskelbė anglų fizikas M.Faradėjus.
Pirmasis elektrilizės dėsnis. Vykstant elektrolizei, išsiskyrusios ant elektrodų arba
sureagavusios elektrocheminėje reakcijoje medžiagos masė tiesiog proporcinga pratekėjusios pro
tirpalą elektros kiekiui:
m= k Q,
Q = I τ;
Čia m - išsiskyrusios medžiagos masė g;
k - elektrocheminio ekvivalento masė g/A·s;
Q - elektros kiekis kulonais (C) arba ampersekundėmis (A·s)
I - srovės stiprumas A;
τ- laikas s.
Elektrocheminio ekvivalento masė – tai išsiskyrusios ant elektrodų arba sureagavusios
elektrocheminėje reakcijoje medžiagos masė, gaunama pratekėjus pro tirpalą 1 kulonui elektros:

E
k= g / A⋅ s
96494

Čia E- medžiagos ekvivalento masė g/mol;

96494 C/mol (apytiksliai 96500) – Faradėjaus skaičius ( 1 faradėjus).
Reiškiant elektros kiekį ampervalandėmis A·h, randamas taip:

E
k= g / A⋅h
26,8

Antrasis elektrolizės dėsnis: Praleidus pro tirpalą vienodą elektros kiekį, išsiskyrusių ant
elektrodų arba susidariusių tirpale medžiagų masės yra tiesiog proporcingos jų ekvivalentams.
Iš elektrolizės dėsnių išplaukia išvada: medžiagos vieno ekvivalento masei išskirti reikia
sunaudoti 96494 (apytiksliai 96500) kulonų arba 26,8 ampervalandžių elektros.

1.4.Akumuliatoriai
Akumuliatoriai – tai antriniai cheminiai elektros srovės šaltiniai, kuriuose cheminių reakcijų
enegija paverčiama elektros energija. Akumuliatoriuose vykstančios oksidacijos ir redukcijos
reakcijos yra grįžtamos: medžiagos, sunaudotos reakcijoje, duodančioje elektros energiją, yra vėl
atstatomos, leidžiant pro iškrautą akumuliatorių elektros srovę iš pastovios elektros srovės šaltinio.
Plačiausiai praktikoje naudojami rūgštiniai švino ir šarminiai geležies ir nikelio, kadmio ir nikelio,
cinko ir sidabro akumuliatoriai.

5
 2.Cheminės termodinamikos ir termochemijos dėsniai
Kiekviena medžiaga turi būdingą cheminę, arba vidinę energiją, kuri gali virsti kitos rūšies
energija: elektros, šilumine, mechanine, šviesos ir atvirkščiai. Absoliutinis vidinės energijos dydis
nėra žinomas, todėl matuojami tik jos pokyčiai įvairiausių procesų metu. Cheminėse reakcijose ši
energija kinta – jos padaugėja arba sumažėja. Mokslas nagrinėjantis energijos kitimus cheminėse
reakcijose, vadinamas chmine termodinamika.
Pagrindinis termodinamikos, arba energijos išlaikymo dėsnis teigia, kad sistemoje energija
nesigamina ir neišnyksta, o tik vienos rūšies energija tiksliai ekvivalentiniu santykiu virsta kitos
rūšies energija.Mokslas, nagrinėjantis šiluminės energijos pokyčius cheminėse reakcijose,
vadinamas termochemija.
Be vidinės energijos sistema gali įgyti įšorinę energiją. Pavyzdžiui, sistema sunaudoja
šilumą iš išorės, o šiluma, sistemai plečiantis, atlieka darbą, nugalėdama atmosferinį slėgį. Sistemos
vidinė ir išorinė energija yra pilnutinė energija, arba entalpija H. Taigi šiluma yra entalpijos
pokytis (jei ji gaunama iš išorės, sistemos energija padidėja, jei išsiskiria- sumažėja):

Q =∆ H
Cheminės reakcijos, kurioms vykstant šiluma išsiskiria, vadinamos egzoterminėmis, o
kurioms vykstant šiluma sunaudojama, - endoterminėmis.
Egzoterminėse reakcijose išsiskirianti šiluma sumažina sistemos energiją, todėl šių rekcijų
entalpijos pokytis yra neigiamas:
C + O2 →CO2, ∆H0 = - 395kJ.

Endoterminėse reakcijose sunaudota šiluma padidina sistemos energiją, ir šiuo atveju

entalpijos pokytis – teigiamas.
H2O→ H2 + 1/2O2, ∆H0 = 286kJ

Cheminių reakcijų lygtys, kuriose nurodoma reakcijos šiluma,vadinamos termocheminėmis

lygtimis. Kai reakcijos šiluma entalpijos pokytis apskaičiuojamas, esant 298 K temperatūrai ir
101,325 kPa slėgiui, jis vadinamas standartiniu ir žymimas ∆H0.
Junginio susidarymo šiluma yra šilumos kiekis, išskiriantis ar sunaudojamas, susidarant iš
vieninių edžiagų vienam to junginio moliui. Kadangi termocheminėse lygtyse medžiagų formulės
reiškia molius, yra leistini trupmeniniai koeficientai. Vieninių medžiagų (O2, Cl2, H2 ) susidarymo
šiluma lygi nuliui.

2.1.Pagrindinis termochemijos arba Heso dėsnis

Reakcijos šiluma priklauso tik nuo reaguojančių medžiagų ir reakcijos produktų rūšies ir
būvio ir nepriklauso nuo reakcijos produktų susidarymo būdo. Pavyzdžiui, nepaisant to, ar anglis iš
karto susijungs su deguonimi, sudarydama CO2, ar procesas vyks dviem stadijomis, reakcijos
šiluma arba entalpijos pokytis bus vienodas:
C + O2 → CO2, ∆H0 = -395kJ.
C + 1/2O2 → CO ∆H0 = -110kJ.
CO + 1/2O2 → CO2 ∆H0 = -285kJ.
∆H0 = -395kJ.

Termocheminiuose skaičiavimuose remiamasi ir kita Heso dėsnio formuluote. Reakcijos

šiluma arba entalpijos pokytis ∆H0 yra lygus reakcijos produktų susidarymo šilumų sumai, atėmus
reagojančių medžiagų susidarymo šilumų sumą.
Pavyzdžiui, benzeno degimo reakcijos šiluminis efektas:
C6H6 +7,5O2 → 6CO2 + 3H2O, ∆H0 = ?

6
 ∆H0 = (6∆H0CO + 3∆H0H O ) - ∆H0C H
2 2 6 6

Junginių susidarymo entalpijos:

∆H0CO = -395 kJ,
2

∆H0C H = +83 kJ,

6 6

∆H0H O = -242 kJ,

2

∆H0 = 6 ·(-395) + 3· (-242) – 83 = -3179 kJ,

2.2.Entropija
Sistemos vidinė energija susideda iš laisvosios, naudingu darbu paverčiamos, energijos, ir
nelaisvosios, pastovioje temperatūroje naudingu darbu nepaverčiamos, energijos. Nelaisvosios
energijos matu laikoma entropija S. Sistemos dalelėms pradėjus greičiau judėti, entropija
didėja.Taigi entropija visada didėja medžiagas kaitinant, medžiagoms pereinant iš kieto į skystą, iš
skysto į dujinį agregatinį būvį bei medžiagą tirpinant. Auštant, kristalizuojantis medžiagoms ar
skystėjant dujoms, entropija mažėja. Praktiškai nustatomas tik laisvosios energijos pokytis ∆G ir
nelaisvosios energijos pokytis T∆S; čia T – temperatūra. Tarp laisvosios energijos pokyčių yra toks
ryšys:
∆G = ∆H - T∆S.
Tai pagrindinė cheminės termodinamikos lygtis. Iš laisvosios energijos pokyčio ∆G
sprendžiama, ar procesas savaiminis, ar ne. Jei ∆G > 0, procesas savaime nevyksta.Esant
pusiausvyrai, ∆G = 0.

2.3.Praktinis elektrolizės pritaikymas

Elektrolizės procesu yra pagrįsta galvanostegija, galvanoplastika, metalų rafinavimas ir
įvairių medžiagų redukavimas ant katodo arba oksidavimas ant anodo.
Galvanostegija- tai vieno metalo sluoksnio elektrinis nusodinimas ant kito metalo.
Galvanoplastika- tai būdas metaliniams reljefiniams dirbiniams gauti. Ji taikoma reflektorių,
matricų, klišių, medalių, statulų, bareljefų gamybai. Pirmiausia iš vaško arba gipso pagaminama
dirbinio atvirkščio vaizdo forma, vadinama matrica.Elektros laidumui padidinti matricos vidus
padengiamas plonu grafito sluoksniu.Matrica kaip katodas dedama į elektrolizės vonią. Vykstant
elektrolizei, susidaro ištisinis, lengvai atsiskiriantis nuo formos metalo sluoksnis, kuris ir yra
norimas gauti dirbinys.
Dabartiniu metu naudojamos ir metalinės matricos, kurios sankabumui tarp matricos ir
dengiamojo metalo sumažinti specialiai apdorojamos. Galvanoplastikje dažniausiai naudojamas
varis, rečiau- geležis, nikelis, sidabras.
Elektrocheminis rafinavimas- tai metalų gryninimo būdas. Daugiausia jis taikomas
metalurginiu būdu gautam variui valyti. Tam tikslui valomo vario plokštelės kaip anodai dedamos į
vonią su CuSO4 ir H2SO4 tirpalų mišiniu. Katodu imama labai švaraus vario plokštelė. Aktyvesnės
už varį priemaišos ištirpsta ir lieka tirpale, o ištirpusio vario jonai išsikrauna ant katodo. Mažiau
aktyvios už varį priemaišos ntirpsa, nusėda ant vonios dugno, sudarydamos anodinį dumblą,
kuriame yra vertingų mealų: Ag, Bi, Sb, Au.
Elektrcheminis oksidavimas ant anodo yra plačiai naudojamas ėsdinant, elektropoliruojant ir
oksiduojant metalus. Anodinis ėsdinimas – tai oksidų pašalinimas nuo metalų paviršiaus,
elektrochemiškai tirpstant metalui ir mechaniškai suardant oksidus išsiskiriančiu deguonimi.
Elektropoliravimu vadinamas metalo paviršiaus išlyginimas ir poliravimas atitinkamos
sudėties elektrolite. Elektrocheminio oksidavimo būdu metalų paviršiuje sudaromos tankios oksidų
plėvelės, kurios gerai apsaugo metalą nuo korozijos aba suteikia dekoratyvią išvaizdą.Be to,
elektrocheminė oksidacija tuo atveju, kai prie anodo susidaro atominis deguonis arba chloras,
dažnai naudojama tiek organinėms, tiek neorganinėms medžiagoms, esančioms tirpale, oksiduoti
arba chloruoti.

7
 Redukcijos procesas, kai prie katodo išsiskiria atominis vandenilis, naudojamas organinėms ir
neorganinėms medžiagoms hidrinti, taip pat oksidų plėvelėms metalų paviršiuje redukuoti. Toks
procesas vadinamas katodiniu ėsdinimu.

3.Standartiniai elektrodų potencialai.Galvaninių

elementų tipai
3.1Elektrodo potencialas

Metaliniai mikroelektrodai tiesiogiai kontaktuoja su tiriama ląstele. Tuo tarpu metaliniams

makroelektrodams pagerinti jų kontaktus naudojama speciali pasta arba medžiagos sluoksnis tarp
elektrodo ir odos suvilgomas vandeniu ar fiziologiniu tirpalu.
Vandenyje metalą veikia polinės vandens molekulės ir metalo jonai iš paviršiaus pereina į tirpalą to
pasekoje metalas tirpsta. Prie metalo susikaupę jo teigiami jonai tirpalą įelektrina teigiamai, o pats
metalas dėl elektronų pertekliaus įsielektrina neigiamai. Neigiamai įelektrintas metalas traukia iš
vandens teigiamus jonus ir juos neutralizuoja. Po kurio laiko nusistovi dinaminė pusiausvira ir tarp
metalinio elektrodo ir tirpalo lieka tam tikras pusiausvyrasis elektrodo potencialas.

a) vandenyje b) koncentruotame druskos tirpale

1-prieš nusistovint pusiausvyrai
2- nusistovėjus pusiausvyrai
Įdėjus į vandenį to paties metalo druskos elektrodas tirpsta silpniau. Padidinus koncentraciją
galime pasiekti, kad metalas nebetirpsta ir potencialų skirtumas lygus nuliui. Dar labiau padidinus
koncentraciją metalo jonai pereina iš tirpalo į metalą. To pasekoje metalas įsielektrina teigiamai, o
tirpalas neigiamai. Metalinio elektrodo pusiausvyros potencialas priklauso nuo jonų koncentracijos
tirpale ir nuo metalo aktyvumo. Kuo metalas aktyvesnis tuo geriau jis tirpsta ir tuo labiau
įsielektrina neigiamai.
Kaip pavyzdį galima panagrinėti cinko elektrodą, patalpintą į ZnSO4 tirpalą.Tirpale visada yra
disocijavusių jonų Zn++ ir SO4- - . SO4- - jonai jungiasi su elektrodo teigiamu jonu Zn++, sudarydami
Zn+++SO4- -→ZnSO4 molekulę, kuri tirpdama vandenyje vėl disocijuoja į jonus. To pasekoje Zn++
jonai iš elektrodo pereina į tirpalą. Kiekvienas toks jonas atneša į tirpalą +2e, o metale atsiranda
krūvis –2e.
Analogiškai jonai Zn++ esantys tirpale gali nusėsti dėl šiluminio judėjimo ant elektrodo. To pasekoje
elektronas gauna krūvį +2e, o tirpale lieka nekompensuoti SO4- -.
Jeigu srautas iš elektrodo didesnis į tirpalą, tas elektrodas įsielektrins neigiamai, o tirpalas tei-
giamai. Dėl kuloninės sąveikos pertekliaus tirpalo jonai Zn++ kaupsis netoli tirpalo-elektrodo ribos,
sudarydami dvigubą elektrinį sluoksnį. Šis laukas trukdo jonams pereiti iš metalo į tirpalą, bet
netrukdo atvirkštinio proceso.

8
Jeigu srautas iš tirpalo į elektrodą didesnis, tai elektrodas įsielektrins teigiamai, o tirpalas neigiamai.
Esant tam tikram elektrodo potencialui, dviejų krypčių jonų srautai susilygins ir turime
pusiausvyrąjį elektrodo potencialą.
Akivaizdu, kad keisdami tirpalo koncentraciją galima keisti elektrodo poliariškumą, ta kon-
centracija, kuriai esant dvigubas elektrinis sluoksnis nesusidaro vadinama nulinio krūvio kon-
centracija.
Praktikoje yra susitarta, kad tirpalo koncentracija yra parenkama visada ta pati, o keičiama elek-
trodo medžiaga, tuomet susidaręs potencialų skirtumas priklausys tik nuo elektrodo medžiagos ir
apibūdins jos savybes tirpti metale. Susidaręs fiksuotos koncentracijos tirpale (1 mol/ltr) pu-
siausvyrasis potencialas vadinamas absoliutiniu normaliniu elektrodiniu potencialu.
Susidaręs elektrodo potencialas gali siekti iki 3V.
Potencialų skirtumą tarp metalinio elektrodo ir tirpalo tiesiogiai išmatuoti negalima, reikia kito
elektrodo. Tas elektrodas su kuriuo lyginami kiti yra standartinis, arba normalinis vandenilio
elektrodas. Tai platinos plokštelė padengta puriu platinos sluoksniu, kad padengtų paviršių, ir įme-
rktas į sieros rūgšties tirpalą, kuriame vandenilio jonų aktyvumas lygus vienetui. Per tirpalą lei-
džiamos vandenilio dujos. Jos platiną absorbuoja, dalis vandenilio molekulių virsta atomais ir jo-
nizuojasi. Elektrodas veikia tarytum vandenilio elektrodas. Potencialo skirtumas tarp vandenilio
prisotintos platinos plokštės ir sieros rūgšties tirpalo yra laikomas lygus nuliui. Norint išmatuoti
metalinio elektrodo potencialą sudaromas galvaninis elementas iš to metalo ir standartinio van-
denilio elektrodo.

+ +
H H

H2SO4

Absoliutinius Pt metalų potencialus iš bandymų nustatyti yra

be galo sunku. Mat matuojant voltmetru būtina 2 elektrodus
įleisti į elektrolitą, kuris taip pat įgyja tam tikrą elektrodinį po-
tencialą. To H2 pasekoje voltmetru išmatuojame tik potencialų skirtumą V-V1,,
V1-2-ojo elektrodo potencialas.
Tačiau praktikoje kaip tik svarbu žinoti metalo potencialų skirtumą. Šiuo atveju kaip atraminis
daugiausia naudojamas vandenilio elektrodas. Be to šis potencialų skirtumas nepriklauso kieno
atžvilgiu išmatuotas kiekvieno iš elektrodų potencialas.
Atitinkamos medžiagos elektrodo įmerkto į normalios koncentracijosšio metalo druskos vandens
tirpalą potencialas išmatuotos vandenilio elektrodo atžvilgiu vadinamas normaliniu elektrodiniu
potencialu, jis pateikiamas lentelėse.
Metalinio elektrodo potencialas gali būti paskaičiuotas pagal Nernsto dėsnį:
RT
φ=φ0+ lna (1)
nF
φ-elektrodo matuojamasis potencialas ,
φ0-standartinis potencialas,
R=8.31 J/mol*K –universali konstanta , T= 298K,
n-jono valentingumas,
F-Faradėjaus konstanta F=96494C,
a=f*c c-jonų koncentracija,
f-jonų aktyvumo koeficientas.

9
Surašius į (1) formulę skaitines reikšmes ir natūrinį logaritmą pakeitę dešimtainiu gausime:
0.059
φ=φ0+ lna (2)
n
Jonų aktyvumo koeficientas f<1. Tirpalus skiedžiant f→1. Labai praskiedžiant f=1 ir tuomet jonų
aktyvumas a yra lygus tirpalo koncentracijai.
Kai metalas įmerktas į savo druskos tirpalą, kurio metalo jonų aktyvumas lygus vienetui (pra-
skiestame tirpale, kai C=1mol/l) tai metalo ir standartinio vandenilio elektrodų potencialų skirtumas
ir bus to metalo potencialas φ0.
Kai kurių metalų φ0 : Ni-(-0.24V); Pb-(-0.13V); Ag-(+0.8V); Au(+1.7V).
Biopotencialai dažniausiai registruojami dviem elektrodais. Tuomet jų evj:
0,59 f1c 1
Ed = ϕ1 − ϕ 2 = lg
n f 2c 2
Kaip matome ji priklauso nuo jonų aktyvumų ir koncentracijų santykio. Pritvirtinus elektrodus jonų
koncentracija skystyje, supančiame elektrodus, gali kisti ir jei ji kinta nevienodai, tai atsiranda
potencialų skirtumas, pvz.:
f1c1/f2c2=10, n=1, tai Ed=59mV
Labai didelė diferencinė elektrodų evj gali atsirasti, kai elektrodai yra nevienodo metalo, kai jie
oksiduoti, kai riebaluotas odos paviršius. Ed gali siekti 1 ar 2 voltus ir įsotinti stiprintuvą.
Kai per elektrodus teka stiprintuvo įėjimo srovė, tai vyksta elektrodų poliarizacija, to pasekoje
pasikeičia diferencinė elektrodų evj. Elektrodai poliarizuojasi pasikeitus jų atomų ir elektrolitų jonų
mainų pusiausvyrai, tekant srovei. Poliarizacija didėja, jeigu metalo ir elektrolito sąlytije išsiskiria
dujinės medžiagos, pvz.:O2 , H2 . Priemaišos taip pat sukelia elektrolitų poliarizaciją. Poliarizacijos
pasekoje atsiranda trikdžiai, sukeliantys nuolatinio lygio pokyčius biopotencialų įraše. Šiuos
trikdžius galima sumažinti didinant stiprintuvo įėjimo varžą, mažinant įėjimo srovę arba naudojant
nesipoliarizuojančius elektrodus.

3.2.Galvaninių elementų tipai

Galvaniniai elementai – tai prietaisai, kuriuose cheminė energija paverčiama elektros enerija.
Galvaniniai yra pirmiausia elektros srovės šaltiniai, nes jie gali būti panaudoti tik vieną kartą
.Pirmieji galvaniniai elementai – Voltos, taip pat Danielio ir Jakobio elementai; jie šiuo metu
pramonės reikalams negaminami. Galvaniniai elementai skirstomi į sausuosius hermetinius,
vartojamus įvairiems prietaisams maitinti ir apšvietimui, taip pat rezervinius , skirtus trumpai
naudoti(pvz., aarijų atveju), ir įtampos elementus, teikiančius labai mažas sroves radijo
įrengimams.

10
 3.2.1Voltos galvaninis elementas
Jis sudarytas iš vario ir cinko plokštelių, įmerktų į praskiestą sieros rūgštį:
Zn│ H2O │ Cu

(-) Zn2+ (+)

e H+ e
Zn
Cu

H2SO4

Voltos galvaninis elementas

Veikiant šiam elementui, cnkas, kaip aktyvesnis metalas, (jo potencialas neigiamesnis), tirpsta ir
būna anodu:
Zn + H2SO4 → ZnSO4 + H2
Šis elementas veikia trumpai. Nenaudojant elemento, plokštelės išimamos iš rūgšties, nes cinkas rūgštyje
tirpsta.

3.2.2.Danielio irJakobio galvaninis elementas

Jis sudarytas iš vario plokštelės, įmerktos į vario sulfato tirpalą, ir cinko plokštelės, įmerktos į
cinko sulfato tirpalą. Abu tirpalai atskirti puslaidžia diafragma. Šis galvaninis elementas žymimas
taip:
Zn │ZnSO4││CuSO4│Cu.
Cinko standartinis elektrodinis potencialas -0,76V, vario +0,34.
Kaip aktyvesnis cinkas tirpsta ir būna anodu:
Zn – 2e → Zn2+ (neigiamas elektrodas – anodas).

11
 Iš cinko elektronai laidu teka į vario plokštelę (katodą); jo paviršiuje netenka krūvio vario
jonai ir nusėda ant plokštelės:Cu2+ + 2e → Cu0 (teigiamas elektrodas – katodas)

(-) Zn2+ (+)

Cu2+ Cu
Zn e Zn2+ SO42- e
ZnSO4 CuSO4

Danielio ir Jokobio galvaninis

elementas

Šio elemento reakcijos lygtis tokia:

Zn + CuSO4 → ZnSO4 +Cu.
Veikiantgalvaniniam elementui, prie vario elektrodo susidaro SO42- jonų, o prie cinko – Zn2+
jonų perteklius. Šie jonai teka per puslaidžią diafragmą, kol jų koncentracijos pasidaro vienodos.
Šio galvaninio elemento įtampa yra apie 1,07 V.

3.2.3.Sausieji hermetiniai elementai

Vienas tokių elementų yra dažnai vartojamas sausasis cinko ir mangano elementas. Teigiamąjį
elektrodą sudaro MnO2 milteliai; jų relektros laidumas pagerinamas įdėjus 3-3,5 % grafito
miltelių.Elektros srovei nuvesti mangano diokside įpresuojamas grafito strypelis. Neigiamas
elktrodas yra cinko indelis.Elektrolitu imamas NH4Cl, CaCl2, ZnCl2 tirpalas, sutirštintas miltais arba
krakmolu. Be to, miltai veikia kaip inhibitorius, stabdantis Zn koroziją. CaCl2 ir ZnCl2 druskos
higroskopiškos, todėl elektrolitas neišdžiūsta.Šis elementas žymimas taip:
Zn │ NH4Cl │MnO2, C.
Jam veikiant cinkas tirpsta ir būna anodu.
Zn – 2e → Zn2+ (neigiamas elektrodas – anodas)
Dalis cinko jonų jungiasi su NH3 molekulėmis, susidarančiomis skylat amonio jonams :

NH4+ NH3 + H+,

Zn + 4NH3 → [ Zn(NH3)4 ]2+.
2+

Prie teigiamojo elektrodo – katodo – vyksta ši reakcija:

MnO2+ H+ + e → MnOOH (manganilo hdroksidas).
Bendroji galvaninio elemento reakcijos lygtis tokia :
2Zn + 4 MnO2 + 4 NH4Cl → ZnCl2 + [ Zn(NH3)4 ]Cl2 + 4 MnOOH.
Cinko ir mangano galvaninių elementų įtampa ūna 1,1 – 1,25 V.Šie elementai savaime
išsikrauna.Išsikrovimą skatina piemaišos, pavyzdžiui, geležis

Literatūra:

12
1.Ona Petroševičiūtė.Bendroji chemija.Kaunas:technologija,2003m.pusl.8 – 10, 84 –
87, 89 - 99.
2.http://techno.su.lt/~lauruska/knyga1/b2.doc

13